Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas: NUŽUDŽIUS TAUTĄ

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas: NUŽUDŽIUS TAUTĄ – NEBEREIKS IR VALSTYBĖS

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas: NUŽUDŽIUS TAUTĄ – NEBEREIKS IR VALSTYBĖS

Parašytas: 26 Kov 2011 13:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas: NUŽUDŽIUS TAUTĄ – NEBEREIKS IR VALSTYBĖS

http://tiesiaisviesiai.lt/article/nuzud ... -valstyb-s

Kovo 26, 2011 - 7:45am
Marius Kundrotas

Dar magistrinių studijų metais įstrigo Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto surengta diskusija. Diskutavo buvęs švietimo ministras, vėliau – prezidento patarėjas Darius Kuolys ir tais laikais dar jaunas filosofas, šiandien – Seimo narys Mantas Adomėnas.

Ypač paskatino susimąstyti pirmojo prelegento samprotavimai apie Viktorą Uspaskichą. Pasak D. Kuolio, šio politiko pergalę salygojęs veiksnys, jog Lietuvoje stipresnė tautinė savimonė, nei pilietinė. Išeitų, jog V. Uspaskichas – etninis lietuvis, bet ne Lietuvos pilietis. Priešingu atveju šalyje, kurioje tautinė savimonė viršija pilietinę, jo pergalė būtų buvusi neįmanoma.

Dar įdomesnis minčių vingis – teiginys, jog Lietuvos rusas gali būti vadinamas rusu, Lietuvos lenkas – lenku, tačiau lietuviais reiktų vadinti visus Lietuvos gyventojus. Čia M. Adomėnas jau neišlaikė: tai kaip tu etninį lietuvį pavadinsi?

Atsakymas peršasi savaime – anot „atviros“ Lietuvos guru, etninių lietuvių tiesiog neturi likti. Klausimas – kam tuomet reikalinga Lietuvos valstybė? Už ką kovota Laisvės Lygos ir Sąjūdžio laikais? Už abstrakčią laisvę? Megakompanijas? Gėjų ir lesbiečių paradus? Europos Sąjungą? Ne. „Lietuva, Lietuva!“– Skandavo žmonės.

Pirmiausiai atsirado tauta. Ji sukūrė valstybę. Tuomet atsirado piliečiai. Kildinti valstybę iš pilietybės – tas pats, kas motiną laikyti jos vaiko dukra. Nebus lietuvių – nereiks ir Lietuvos.

Šiandien šūkis „Lietuva – lietuviams“ reiškia tris dalykus:

1. Laisva Lietuva, nepriklausanti jokioms užsienio valstybėms ar viršvalstybiniams dariniams. Žinoma, reikia skirti viršvalstybinius darinius nuo tarpvalstybinių, kuriuose valstybės išsaugo savo suverenias galias.

2. Lietuviška Lietuva, kurioje lietuvių tauta sudaro valstybės pagrindą. Istorinės tautinės mažumos yra gerbiamos, išimties tvarka atskiriems užsieniečiams gali būti suteikiamas prieglobstis ar pilietybė, tačiau masinė svetimšalių invazija reikštų grėsmę vietinei visuomenei.

3. Demokratinė Lietuva, kurioje lietuvių tauta su kitais valstybės piliečiais turi aukščiausią valdžią. Svarbiausi valstybės reikalai sprendžiami tautos ir piliečių valia, o politinės institucijos – tik jų įrankiai.

Jau 1902 m. šis šūkis paskelbtas iš Vinco Kudirkos „Varpo“ gimusios Lietuvių demokratų partijos programoje. Praktiškai – įkūnijant tas pačias prasmes. Pats V. Kudirka jau buvo miręs, tačiau jo sukurtas himnas ligšiol vadinasi „Tautiška giesme“. Ne „Pilietine“.

Žinoma, tai nedraudžia kitataučiams piliečiams, čia gimusiems ir augusiems, giedoti šį himną drauge su lietuviais, įvardijant Lietuvą savo Tėvyne. Pripažįstant, jog pirmiausiai tai – konkrečios tautos Tėvynė. Ir tikrai ne tos, kuriai tarnauja kuoliai, kuoleliai, paleckiai. Ne sovietinės „liaudies“. Ne pasaulio „piliečių“. Ne anarchistinių individų.

V. Kudirkos paveldas interpretuojamas įvairiai. Antai, Vladimiras Laučius juo dangsto savo propagandą už „gėjų teises“. Čia mat – leistina interpretacija, nes atitinka esamą konjunktūrą. Girdi, V. Kudirka pasisakė prieš davatkystę… Išties, jis buvo laisvamanis, labai nemėgęs tuo metu populiaraus klerikalizmo. Tik ar yra nors menkiausia užuomina, jog „davatkystę“ jis būtų supratęs ta prasme, kuria ją suvokia V. Laučius? Patriarchas, aukščiau visko iškėlęs dorą, šiandien naudojamas kovai su moralizmu – būtent su juo davatkystę sieja į „Naujosios kairės“ lygį nusileidęs ekskonservatorius. Na, o tautinė „Tautiškos giesmės“ ir jos autoriaus minčių interpretacija – pasak D. Kuolio – tiesiog išniekinimas.

Iš tiesų V. Kudirkos idėjų interpretacijos išsiskyrė gana anksti. Jo įkvėptas „varpininkų“ sąjūdis, iš čia gimusi Lietuvių demokratų partija būrė labai skirtingus žmones – nuo Antano Smetonos ir Vlado Pūtvio-Putvinskio iki Felicijos Bortkevičienės ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko. Beje, pastarasis laikė save tikruoju V.Kudirkos įpėdiniu ir savo antrąją pavardę pasirinko pagal jo slapyvardį – Vincas Kapsas. Ar ši uzurpacija nieko neprimena?

Jau 1902-1903 m. sandūroje dalis lietuvių demokratų nubyrėjo į socialdemokratų (vėliau kai kurie iš jų – į komunistų) gretas, o 1904 m. vienas po kito ėmė trauktis tautininkai. 1905 m. įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija, vedama Jono Basanavičiaus, vėliau jos idėjų pagrindu gimė Tautos pažangos partija, ilgainiui išaugusi į Lietuvių tautininkų sąjungą.

D. Kuolys, lyg ir istorikas, Demokratų partijos įvairovę ir išties permainingą raidą, veikiausiai, žino. Vis dėlto, priešindamas pirminius šios partijos idealus su tais, kurie šiandien išreiškiami „varpininkų“ šūkiu „Lietuva – lietuviams“, kažką praleidžia.

Demokratai išties reikalavo „lygių tiesų visoms mažosioms tautoms ir tikėjimams Lietuvoje“, „autonomijos su seimu Vilniuje, renkamu visuotiniu, lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo“, skelbė, jog tik demokratiškoji Lietuva „tegali kovoti už liuosybę ir ji tik tegali garantuoti visoms kitoms, kad ir mažiausioms tautoms, pilnai lygias tiesas“.

Dabar palyginkime su kitu tekstu.

„Visi Lietuvos piliečiai laikomi vienos darnios visuomenės nariais, kurios pagrindą sudaro lietuvių tauta“. „Lietuvos pilietybę turintys kitataučiai yra šios valstybės dalis“. „Visų teisėtai veikiančių religinių bendrijų teisės ir pareigos – lygios“. „Pagrindinis visuomenės principas – ne vienovė, o vienybė.“

Tai – ištraukos iš kuriamo Lietuvių tautininkų sąjūdžio programos projekto. Sąjūdžio, kurio iniciatyvinėje grupėje – tiek šių eilučių autorius, tiek be atilsio puolamo Nepriklausomybės dienos maršo organizatoriai – Ričardas Čekutis ir Julius Panka. Kol kas tai – tik projektas.

Tautiškumas – fundamentali duotybė. Jeigu jam neleidžiama pasireikšti demokratiniu keliu, jis reiškiasi revoliuciniu.

Ar demokratinės tautininkystės puolėjai pasirengę atsakyti už pasekmes, jeigu, išstūmus iš politinės erdvės demokratus, ją perims ekstremistai?

Tautininkystė – tai vidurio kelias tarp kosmopolitizmo ir šovinizmo.

Iš esmės šovinizmą galima laikyti išvirkščia kosmopolitizmo forma arba atvirkščiai. Abu mėto iššūkius Dievo sukurtam pasauliui. Tautų pasauliui. Įvairovės pasauliui, kuriame žmogų su žmonija jungia bendruomenė.

Siekiai sunaikinti bendruomenes iš esmės nukreipti prieš patį žmogų, nes tik bendruomenėse žmogus tampa žmogumi. Iš pradžių siekiama sunaikinti tautą, po to pereinama prie šeimos, galiausiai lieka tiktai krūva atomizuotų individų – padrika masė, kurią jau galima raikyti, modeliuoti, parceliuoti, eksportuoti iš vienos vietos į kitą, „naujosios pasaulio santvarkos“ vadeivų užsakymu.

Argi jų planuose atsiras vietos Lietuvai?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 23 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: