Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tautiškumas Vydūno akimis

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Tautiškumas Vydūno akimis

Parašytas: 02 Kov 2011 21:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Tautiškumas Vydūno akimis

http://www.sarmatas.lt/08/tautiskumas-vyduno-akimis/

Skyrelis paimtas iš V.S. Vydūno (pseudonimas Vidūnas) veikalo „SEPTYNI ŠIMTMEČIAI VOKIEČIŲ IR LIETUVIŲ SANTYKIŲ“ (178-186 psl.). I leidimas vokiečių k. – 1932 m. , į lietuvių k. išverstas 2001 m. Iš vokiečių k. vertė Vita Gaigalaitė ir Rapolas Šaltenis.

(…)

Vilhelmas Storostas Vydūnas

Formuojantis pradas. Jį sunku apibrėžti. Tačiau kūrimo plotmėje tai tikrai nepaprastas dalykas.Paprastai esminiu tautiškumo požymiu laikoma kalba. ir tikrai ji yra vienas iš jų. Galbūt tas, kuris pirmiausia pastebimas. Tačiau ji yra požymis tik su tam tikra išlyga.

Kiekviena tautybė gyvuoja kaip daugybės asmenų visuma. Tai darosi galima jiems gimstant – įgaunant tam tikrus kūniškus pavidalus, kuriuos formuoja įvairios galios. Jos kyla ir veikia iš dvasinės gelmės. Iš ten į jutimų pasaulį ateina kiekviena gyva būtybė. O jutiminė aplinka, suprantama, taip pat svarbu. Tačiau be vidinio kuriančiojo prado nieko neatsirastų.

Ši kuriančioji galia kiekvienai tautai kita, antraip negalėtų būti toje pačioje teritorijoje skirtingų tautų. Vienos tautos vaikai turi tuos pačius fizinius ir psichinius požymius, ir jie nepakitę išlieka bet kokioje aplinkoje. Šiaurės Amerikoje niekas nesumaišys jankio su indėnu arba negru.

Šie pavyzdžiai tik pagrindiniais bruožais rodo formuojančiojo prado veikimą. Rasės požymiai išlieka ir atskirose tautose, tos rasės atšakose. Čia jie pasikartoja ir tobulėja. Tai lemia ne tik žmogaus išvaizdą, o reiškiasi visose gyvenimo srityse bet kuriame lygmenyje.

Galiausiai tas formuojantis pradas ir atskiram žmogui nustato pagrindinį gyvenimo ritmą. Į tai reikia atsižvelgti, jei siekiama tinkamai save išreikšti, tapti tobula asmenybe.

Šiais laikais rūpinamasi rasti savo individualų ritmą ir pagal jį gyventi (Fritz Klatt, Die schöpferische Pause – „Kūrybinė pauzė“). Kiekvienas individualus gyvenimas yra bendrijos ir galiausiai visos žmonijos gyvenimo dalis. Taigi kiekviename pasirodo daugeriopas formuojančiojo prado reiškimasis – bendražmogiškas, rasės, tautos ir individualusis. Visų jų dermė kuria iškilesnį harmoningą žmogų.

Savitumas. Iš to, kas pasakyta, nebesunku suprasti, kad kiekvieno žmogaus savitumas kyla iš formuojančiojo prado ir kad asmuo tobulai atsiskleidžia, kai sutampa jo individualaus gyvenimo ir tautos gyvenimo ritmas. Dar reikėtų pastebėti, kad kiekviena tauta pati susikuria aplinką ir savitą pasaulėžiūrą.

Jau seniai pastebėta, kad tauta daro įtaką savo gyvenamai aplinkai, tėvynei, kad jai perduoda savo ypatybes. Kai kurie augalai keliauja kartu su žmogum. Tik paskaitykime, pavyzdžiui, ką rašo Raoulis H. France savo knygelėje „Tėvynės atradimas“ (išleista Stuttgarte).

Skiriasi net tautų pojūčiai. Štai italai, pavyzdžiui, sako gaidį giedant „kukuku“, vokiečiai – „kikiriki“, lietuviai – „kakarykū“ (Umschau, 1930, Nr. 28).

Asmenų, priklausančių skirtingoms tautoms, tarpusavio supratimui labai svarbu tai, kad kiekvienas jų turi savo tautos savybes ir jai būdingą pasaulėvaizdį. Kokiai tautai žmogus priklauso, tokio pobūdžio ir jo išraiškos galimybės. Užtat kiekvienos tautos savi papročiai, menas, mokslas1 [1 - Žmogiškasis pradas, tai yra žmogaus gebėjimas vertinti, savivoka, remiasi aplinkos poveikiu vidiniam pasauliui (mokslas); tai įgyja veiklos pobūdį technikos srityje, taip pat ir amatuose. Kai šiam pradui veikiant atskleidžiama pojūčiais suvokiamų dalykų gilioji esmė, atsiranda menas. Jeigu šis žmogaus pradas atsilaiko prieš įvairias savo asmenybės jėgas, jau bus kalbama apie dorovę, o nuo santykio su minėtuoju pradu kituose žmonėse priklauso, ar jis skatina bei ugdo, ar stabdo.]

Kiekviena tauta todėl turi ir savo kalbą. Tai yra jos mokslas ir menas drauge. Kalboje atsispindi ir tautos dorovė. Tūkstančius, o gal net šimtus tūkstančių metų ją formavo tautos kūrybinės galios. Todėl lietuvių ir sakoma, kad kalba esanti prigimta.

Bet kalba tik tuomet yra tautos skiriamoji žymė, kai yra kilusi iš tos tautos formuojančiojo prado. Išmoktoji kalba tosios reikšmės neturi. Ji negali panaikinti pirmykštės formuojančiosios galios, kuri yra ir išraiškos galia, tik priklausomai nuo aplinkybių trukdo jai reikštis.

Formuojančioji tautos galia kyla iš kūrybinių gelmių. Todėl aplinkos įtaka negali jos visai nustelbti. Ta galia vis atsinaujina. Jos pastovumas yra jos stiprybė. Todėl ir tautiškumo neišdildo aplinkos poveikis.

Išsilavinimo siekimas neatsižvelgiant į šią galią, iš anksto aišku, liks bevaisis. Perėmus svetimas reiškimosi formas, pirmykštė formuojančioji galia užgožiama. Menkesnio išsilavinimo žmogus, besinaudojąs svetimomis išraiškos formomis, yra tarsi sukaustytas.

Plėtra. Per nesuskaičiuojamus tautos gyvavimo metus jos g y v e n i m o v e r t y b ė s neabejotinai turėjo išaugti. Pavienių žmonių patyrimai ir veiksmai nepraeina be pėdsakų, o susiklosto į ypatumus, visokeriopais būdais tautoje toliau gyvuojančius. Žmonėms tarpusavyje bendraujant jie vis labiau įsitvirtina. Per tūkstantmečius šios gyvenimo vertybės įgyja didžiulį mastą ir reikšmę.

G y v e n i m o v e r t y b ė s pirmiausia tampa p a v e l d u, per kraujo ryšį pereina iš kartos į kartą. Toliau, jau kaip k u l t ū r o s v e r t y b ė s, jos išplinta po visas žmonių raiškos sritis: mokslą, meną, dorovę. Šias tris sritis turtina tiek paveldas, tiek ir esama kultūra, taigi visos tautos gyvenimo vertybės.

Kalba, be abejo, yra p a v e l d i m o j i ir k u l t ū r o s v e r t y b ė. Šimtus metų ją kūrė tauta. Kalboje geriausiai atsispindi tautos gyvenimo vertybių augimas. Jos garsai tampa skvarbesni, žodžių prasmė aiškesnė, tiksliau apibrėžta, gausėja išraiškos būdų. Ir visa tai rodo augant ir gausėjant vidinį, dvasios gyvenimą, jo turinį darantis aukštesnį ir patvaresnį.

Kuo aukštesnis tas turinys, tuo turtingesnė, aišku, būna ir išraiška. Iš visų žemės tautų šiuolaikiniai vokiečiai labiausiai trokšta išsisakyti, pasidalinti savo vertybėmis. Todėl vokiečių raštija itin gausi ir lygintina gal būt tik su senovės Indijos raštija. Žinoma, tikroji šios raštijos vertė priklauso tik nuo jos turinio.

Tautos gyvybinių galių skleidimuisi labai svarbu, kad ji nekliudomai galėtų eiti gamtos jai paskirtu keliu, pirmiausia vartodama savo gimtąją kalbą. Turbūt nė viena tauta žemėje šiandien taip labai to nepabrėžia, kaip vokiečiai.

Tautiškumo tarpsmui svarbu ir kitos tautos įtaka. Tiktai ji, aišku, neturi slopinti tautos formuojančiojo prado, jis juk ir plėtroje reiškiasi. Geriausia, kai tauta pati atsiveria kitų tautų įtakoms, kaip dažniausiai ir daro vokiečiai. Deja, jie kartais rodo pastangas kitų tautų savybes išstumti vokiškosiomis.

Gyvenimo lygis. Tautiškumo plėtroje neabejotinai labai daug galima pasiekti, kai visi tautos nariai sąmoningai ir kiek galint gausiau prisideda prie gyvenimo vertybių ugdymo. Atrodytų, kad tautinio paveldo dalininkai yra visi, gimę iš tos tautos. Bet ir čia dar ne viskas taip paprasta. Aplinkos trukdymai, kurie per ilga pasidaro reikšmingi, gali ir paveldimąsias vertybes tiek užslopinti, kad jų nebejuntama. Prisidėjimas prie kultūros vertybių, beje, yra visuomet svarstytinas dalykas.

Juk būna kartais tokių tautų, kurios tam tikra prasme egzistuoja ne savo gyvybinėje terpėje. Kylančioje tautoje todėl sąmoningai stengiamasi, kad kiekvienas jos narys gautų visumos gyvenimo vertybes. Tobulindamas pats savo asmenybę, jis turi įsisavinti paveldą ir, naudodamasis kultūros vertybėmis, aukštyn kelti gyvenimo lygį.

Kiek sąmoningai tautos vaikas dalyvauja tautos gyvenimo vertybių ugdyme, tiek jis savo tautai priklauso ir yra jos atstovas, o kartu – tikrasis žmogus. Kelias į tikrąjį žmoniškumą kaip tik ir vedą per įgimtą tautiškumą. O kokio aukštumo pasiekta, matyti iš to, kaip paisoma visų kitų tautų savitumo (Goethe, Fichte).

Bet jei žmogus nedalyvauja šiame tautos, kurioje gimęs, gyvenimo vertybių kūrime, jeigu jo tautinis paveldas nustelbtas svetimos gyvensenos, tai jis dažniausiai nebėra sveikas savo tautos, o kartu ir žmonijos narys.

Turėtų būti beveik savaime suprantama, kad žmogus, turintis vienokį paveldą, niekada nebus geras kitos tautos kultūrinių vertybių kūrėjas. Visi jo potyriai, jo žinojimas, visos dvasinės, sielos ir kūno paskatos jame jau nulemtos formuojančiojo prado ir atskiria jį nuo šitos kitos tautos.

Tai visai akivaizdžiai patvirtina neišsilavinusių sluoksnių žydų pavyzdys. Ners daugelį šimtmečių jie šneka tik vokiškai, vokiečių kalbos raiška pasiduoda įgimtajam pradui. Tai aiškiai matyti iš jų tarties, taip pat ir iš sakinio sandaros.

Taigi v i e n o s tautos sūnus negali tapti k i t o s tautos gyvybingu nariu. Jis negali būti pastarosios gyvenimo vertybių dalininku, jos tegali jį sužadinti arba suvaržyti. Vargu ar gali tautos gyvenimo visuma būti sveika, jei tautoje gyvena daug kitos kilmės žmonių.

Pagaliau dar labai svarbu suvokti, kad tautos gyvenimo lygis galiausiai matuojamas jos rodomo žmoniškumo tobulumo laipsniu. Čia ypač svarbu jo reiškimosi galia ir išraiškos būdas.

Mišrus kraujas. Gana dažnai pasitaiko, kad žmones su tauta, kurioje jie gyvena, sieja tik vienas iš jų tėvų. Tad juose veikia dvi formuluojančios kryptys. Tai atitinka ir jų patyrimų bei išraiškos galimybės. Visas elgesys išduoda jų dvilypę prigimtį. Paveldimąsias vertybes jie yra gavę iš dviejų skirtingų vystymosi krypčių, todėl galėtų būti ir tų, ir tų kultūros vertybių dalininkai ir gyventi turtingą vidinį gyvenimą.

Tačiau tai retas atvejis. Yra daugybė dalykų, kurie tam kliudo. Dažniausiai mišraus kraujo žmonės patiria savyje prieštaras. Ir kenčia dėl vidinės nedarnos. Heinrichas Driesmansas savo veikale „rasinių instinktų kultūros istorija“ (Kulturgeschichte der Rasseninstinkte) visai teisingai mišrų kraują vadina revoliucingu. Šis kraujas reiškiasi nerimstančia, permaininga jėga.

Visa tai nėra taip paprasta. Abi formuojančiosios kryptys retai būna vienodo stiprumo. Be to, jos dažniausiai reiškiasi skirtingose gyvenimo srityse. Viena ryškesnė fizinėje plotmėje, kita – jausmų ir minčių srity.

Ilgainiui, per kelias kartas, gali įsigalėti vienos kurios tautos kraujas, taigi ir vienas tautiškumas. Tai būtų tokios sąjungos palikuonys, kur moteriškoji pusė vienkrypte formuojančiąją galia sustiprina vyriškąją. Naujos ateinančios kartos asmenys tuomet turės tik vienos tautos paveldą, nors jų pavardės rodytų ką kitą. Mendelio dėsniai neabejotinai tinka ir žmonėms.

Daug svetimo kraujo suėmusios tautos taip gali vėl tapti grynakraujėmis ir reikštis vientisu charakteriu, kaip, sakykim, britai, turintys keltiško kraujo. Jeigu mišriam kraujui išgrynėti užtenka vienos kartos, tai rodo ypatingai didelį tautos savitumą. Be to, tie žmonės, kurių pavardės kitos tautos kilmės, dažnai būna genialūs.

Išeitų, kad mišrus kraujas lyg ir įgalina turėti didesnių sugebėjimų. Bet čia būtina sąlyga, kad žmogus būtų paveldėjęs aukštą kultūrą. Antraip mišraus kraujo žmonės, veikiami skirtingų savo prigimties formuojančiųjų pradų, būna nerimstantys ir todėl, jeigu kas, – karšti iniciatoriai, kas pasakytina ir apie daugelį vokiečių. Bet didieji vienos kurios tautos kūrėjai tikrai būna tik gryno kraujo arba savo kraują išgryninę.

Smukimas. Tikriausiai niekados geriau, nei dabar, žmonija nesuvokė tautinio savitumo svarbos atskirų žmonių ugdymuisi. Atrodo, žmonija tik mūsų laikais tai įsisąmonino. Tautinio savitumo įvertinimas užtat yra tik dabartinės žmonijos laimėjimas.

Ir tai, kaip žiūrima į tautiškumą, yra aiškus požymis, ar tauta pasitrauks į praeitį, ar iškils eidama ateitin. Daugelyje tautų akivaizdu potraukis į tai, kas svetima, ieškant pramogos ar naujų stimulų. Raštuose, dramoje, operoje, operetėje ir kitur pirmenybė teikiama iš svetimos tautos imtiems siužetams bei kūriniams. Kas būtų priimtina tik kaip paskata, tampa kasdienine duona. O pačios savo tautos savitumas lieka be dėmesio.

Be to, trauka prie svetimo dažniausiai nesąmoninga. Tai gerai matyti iš filmų. Įvykiai, atitinką, pavyzdžiui, slavišką pasaulėjautą, vaizduojami šiauriečių menininkų. Žinoma, tikri menininkai gali prisitaikyti ir prie svetimo gyvenimo ritmo, bet jie negali visai išvengti ir savojo. Todėl tokie filmai palieka diletantiškumo įspūdį ir rodo, jog gerai nebuvo suvoktas tautos savitumas, o tai yra vienas iš nuosmukio ženklų.

Giliau siekiantis poveikis, suprantama, būna tada, kai žmonės nuo pat gimimo perima jiems svetimą išraiškos būdą – šneka svetima kalba. Nuolatinį slopinimą patiria jų vidinė kūrybinė jėga, kuriai tenka reikštis jai svetimu būdu. O jam juk būdingas visai kitas ritmas, kuris kokiu nors būdu pradeda veikti ir kalbantįjį.

Dažniausiai tai visai aiškiai juntama. Tačiau tokie žmonės kitaip suvokia, kas iš tikrųjų dedasi. Jie mano, kad jų siela priešinasi išmoktajai kalbai. O šiai jie teikia pirmenybę gyvenime tikėdami, kad svetimoji kalba jiems padeda tapti tos tautos gyvenimo vertybių dalininkais.

Savaime suprantama, tai nebūna aiškiai įsisąmoninta. Bet iš to sulaukiama keistų padarinių. Tokiuose žmonėse sukyla priešiškumas tai tautai, iš kurios jie gavę kultūrinį paveldą. Tam tikroms aplinkybėms susiklosčius, šis priešiškumas greit virsta neapykanta žmonėms tautos, iš kurios jie patys kilę.

Ne savo gimtąja kalba šnekantys žmonės, negalėdami per šią kalbą ištobulinti savo dvasinių sugebėjimų, dažnais tampa karštais šalininkais tautos, kurios kalbą jie išmoko. Tačiau tikrojo tautiškumo jie neturi. Kad ir kokia jų elgsena, tokie žmonės jai svetimi ir šią tautą smukdo, nors ir tariasi gausiną jos vertybes. Aiškiausias tautos nuosmukio ženklas yra neapykanta kitoniškumui. O nuosmukis pats ir yra įgimto savitumo praradimas.

Norintiems pasiskaityti daugiau iš Vydūno raštų, įdedame PDF rinkmeną:

Vydūnas-Raštai II tomas
http://www.sarmatas.lt/download/pdf/Vyd ... -tomas.pdf

(648.2 KB)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 26 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: