Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tautos dvasia

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Tautos dvasia

Parašytas: 17 Sau 2011 19:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Tautos dvasia

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... tos-dvasia

Jos neįmanoma apčiuopti, jos neįmanoma paliesti, jos neįmanoma iki galo įsisąmoninti. Ji yra viršasmeninė, vienijanti varomoji jėga, kylanti iš slapčiausių priešistorės gelmių, tačiau gebanti materializuotis, išreikšti save tautos istorijoje per ieškojimus, pasiekimus ir kovas, per tautos dvasinę bei materialiąją kultūrą, kuri įkūnyta gyvensenoje ir tradiciniuose papročiuose, tautos mene ir jos religinėse formose. Ji priklauso kiekvienam, bet tuo pačiu metu yra bendra, ji pasirenka tuos, kurie įsiklauso į ją, kaip ir dažnai palieka stumiančius ją nuo savęs...

Tautos Dvasia mūsų laikais – tai viso labo filosofijos istorijos sąvoka, užgimusi prieš tris keturis šimtmečius ir dažnai mūsų laikais vertinama jei ne kaip tam tikras keistokas praėjusių amžių „nusifilosofavimas“, tai bent kaip romantiškas praeities mitas, nieko bendra neturintis su individualistine nūdienos realybe bei „šiuolaikinio žmogaus padėtimi šiuolaikiniame pasaulyje“.

Tautos Dvasios paieškos prasideda tuomet, kai Europos tautos pradeda vis aiškiau save suvokti kaip tam tikrą vientisą, gyvą bei dinamišką organizmą, kurio kiekviena ląstelė susijusi su kita ląstele bendra kilme, istorija, etninėmis bei dvasinėmis ypatybėmis.

Buvo manoma, kad tauta, kaip vienetas, yra sudaryta ne tik iš atskirų, tam tikromis fizinėmis ir dvasinėmis savybėmis pasižyminčių individų, bet turi savo nuosavą kolektyvinę dvasią bei tam tikrą aukštesnį, viršindividualųjį, tik jai būdingą mąstymo tipą, dažnai apibūdinamą žodžiais „tautos būdas“, kuris, savo ruožtu, be paliovos formuojasi istorijos kelyje, veikiamas įvairiausių vidinių bei išorinių aplinkybių.

Šias pastangas išskirti tam tikrą „tautos charakterį“ greičiausiai sąlygojo grynai pragmatiškos priežastys. Tai yra, norėta apčiuopti bendras, konkrečiai tautai būdingas savybes bei palyginti jas su kitų tautų savybėmis. Pradėti analizuoti atskirų tautų istorijos keliai ir vis dažniau bandyta atsakyti į klausimus: kodėl atskiros tautos vystėsi būtent taip, o ne kitaip, ir kiek jų vystymąsi paveikė išorės priežastys bei numanomas, savaime esantis vidinis „tautos būdo“ veiksnys.

Savo metu Tautos Dvasios (pranc. l'esprit des nations, vok. Volksgeist) klausimą ima kelti bei nagrinėti garsiausi prancūzų bei vokiečių mąstytojai: Volteras, Monteskjė, Herderis, Hėgelis ir kiti.

Herderio mokymas apie Tautos Dvasią jo epochoje atliko ne tik švietėjišką funkciją, bet suteikė jai romantiško paslaptingumo, tam tikro iracionalumo atspalvių. Herderio amžininkas Hėgelis Tautos Dvasioje įžvelgė kultūriškai istorines Absoliuto Dvasios apraiškas tam tikroje tautoje, kuri ir yra tos savo dvasios nešėja, perduodanti ją ateinančioms kartoms. Pasak Hėgelio, Tautos Dvasia pasireiškia religijoje, mene, specifinėje teisės sistemoje, politikoje (jeigu tauta organizuota savoje valstybėje) bei filosofijoje.

Tautos Dvasios ypatybes Hėgelis aiškino šiais pagrindiniais faktoriais:

– „pirminė tautos būdo dispozicija“ kaip kažkas įgimto. Čia svarbų vaidmenį vaidina antropologija bei tam tikri rasiniai faktoriai, galintys lemti ir tam tikras dvasines savybes (biologinio faktoriaus įtaka konkretaus mąstymo tipo tendencijoms buvo laikoma visiškai objektyvia norma kone iki XX a. vidurio).

– „tautos būdas“, tiesiogiai susijęs su natūraliąja gamtos terpe, iš kurios tauta kilo ir kurioje ji gyvena. Hėgelis išskyrė tris pagrindinius natūraliosios gamtinės aplinkos tipus – kalnai, lygumos ir pajūrio sritys, kurios, jo manymu, gana stipriai veikia Tautos Dvasios „pavidalą“.

– trečiasis faktorius – tam tikros laikmečio sąlygos, t.y., tradicijos bei istorinės aplinkybės.

Taigi, bendroji Tautos Dvasia gimsta tarytum iš savęs (romantinėje filosofijoje – iš bendros, absoliučios, metafizinės Pasaulio dvasios) kartu su tautos gimimu ir toliau vystosi veikiama įvairiausių praeities, dabarties bei ateities veiksnių.

Buvo manoma, kad kiekviena tauta turi savo asmeninę dvasią, tačiau anaiptol ne kiekviena tauta suvokia tokią dvasią esant, nes visos tautos vystosi skirtingomis aplinkybėmis, skirtingose gamtos sąlygose, todėl kiekviena tauta formuoja savą, tik jai būdingą kultūrą, kuri bendrais bruožais gali būti daugiau ar mažiau panaši į giminingų tautų kultūras, tačiau gali būti ir visiškai priešinga tolimoms negiminingoms tautoms su jų kultūromis. Kadangi materialioji ir dvasinė etninė kultūra yra inspiruota Tautos Dvasios, ir tam tikra prasme yra tik pastarosios vediniai erdvėje bei laike, tad tik per įvairiausias etninės kultūros formas toji dvasia gali būti deramai įsisąmoninta.

Kaip jau buvo rašyta aukščiau, viena iš Tautos Dvasios apraiškų – vadinamasis „tautos būdas“, kuriam apibrėžti XIX a. antroje pusėje Vokietijoje buvo sukurta „tautos psichologijos“ (vok. Voelkerpsychologie) samprata. Lingvistai G. Šteintalis ir M. Lacarusas savo 1859 metais įsteigtame žurnale „Tautų psichologija ir kalbų pažinimas“ bandė įrodyti, kad „kalbą, religiją, teisę, meną, mokslą, papročius ir t. t., galima galutinai paaiškinti per tautos, kaip kolektyvinio proto, valios, jausmų, būdo, temperamento nešėjos psichologiją“. Pagal šią traktuotę, visos socialinio tautos gyvenimo apraiškos savimi išreiškia tam tikrą specifinę „tautos dvasios emanacijos“ formą.

Pati Tautos Dvasia kildinta iš pačių seniausių, pirminių etninės organizacijos laikų, tai filosofijos istorijoje teikė jai ne tik gilaus archajiškumo, bet ir paslaptingumo ar netgi iracionalumo, žvelgiant racionalisto akimis. Tad logiška, kad pati tautos samprata kai kuriems praėjusių amžių Europos mąstytojams nebuvo visiškai tapati mūsų laikų bendriesiems tautos apibrėžimams.

Kokie yra pagrindiniai skirtumai?

Šiuolaikiškam žmogui etninė tauta – tai tam tikroje erdvėje ir istorijoje vienaip ar kitaip organizuota žmonių bendruomenė, kuri pasižymi tapačia arba bent daugiau mažiau artima visų jos atstovų kilme, bendra kalba, kultūra bei istorija. Visa tai gana apčiuopiami dalykai, tačiau tautiniai romantikai išvedė patį dvasinį tautos faktorių ir „tautos elgesį“ iš tam tikros pirminės varomosios jėgos, kurios dėka tauta (su visa jos kultūra plačiąją prasme) yra būtent tokia, kokia yra.

Būtent tą paslaptingą varomąją jėgą, tą paslaptingąjį potencialą vokiečių poetas–simbolistas Štefanas Georgė (1868–1933) metaforiškai įvardijo „tamsiomis augimo įsčiomis“, kuriose metafizinė, kunkuliuojanti, kolektyvinė tautos dvasia didesniu ar mažesniu mastu įsikūnija ir kiekviename individe bei niekuomet nenustoja jo formuoti per matomus ir nematomus, materialiuosius bei dvasinius tautinės kultūros vaizdinius visą gyvenimą, tačiau neužmirštant, ką labai svarbu paminėti, ir stipresnės ar silpnesnės išorinės bei vidinės (šeima, socialinė erdvė, gyvenamoji vieta, laikmečio kontekstas, pagaliau – įgimtos ar įgytos asmeninės savybės ir pan.) įtakos konkrečiai asmenybei. Todėl mes galime kalbėti apie bendrus, „tautai būdingus“ bruožus, tuo pačiu metu žinodami, kad atskirai paimti tautiečiai savo dvasinėmis bei kitomis savybėmis gali skirtis kaip žemė ir dangus bei skirtingais mastais įkūnyti ir atspindėti savo Tautos Dvasią.

Stipriausiame savo pačios proveržyje Tautos Dvasia skatina neįtikėtiną bendrumo ir vienybės suvokimą per jos suformuotas kultūrinės tapatybės išraiškas bei simbolius. Ryškiausiai šiuos procesus galime stebėti įvairių tautinių atgimimų, sukilimų bei kovų už savo lemtį metu, tačiau Tautos Dvasia veikia ne tik kovų laikotarpiu, bet ir kultūrinių sąjūdžių, naujų kultūrinių vėjų ir kūrybinių idėjų lygmenyje.

Tai kolektyvinė, viršasmeninė Tautinės Dvasios apraiškos forma, kuri, kaip jau buvo minėta, gali veikti ir nekolektyviniame, asmeniniame lygmenyje per atskiros asmenybės gyvenimą, darbus, siekius bei idėjas.

Parengė Wolfsangel

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... tos-dvasia

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 24 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: