 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
Autonominio nacionalizmo keliai ir klystkeliai. Komentaras E.Girskio straipsniui
http://www.patriotai.lt/straipsnis/auto ... traipsniui
Zeppelinus
Tinklalapis Patriotai.lt vertas reguliaraus skaitymo jau vien dėl to, kad čia spausdinami įdomūs autoriai, kurių rašinių sunku atrasti kitur.
Štai ir vakar perskaičiau Edmundo Girskio straipsnį, iš kurio sužinojau apie sparčiai populiarėjantį už Lietuvos ribų naują ir bent jau man nelabai girdėtą reiškinį – autonominį nacionalizmą.
Edmundas Girskis puikiai žinomas tautiškai nusiteikusiam jaunimui kaip neabejingas ir nesėdintis sudėjęs rankų aktyvistas, savo laiku nukentėjęs už tai, kad viena jo internetinių akcijų, teisėsaugos organų nuomone, neišsiteko „žodinius nusikaltimus“ reglamentuojančių įstatymų ribose.
Ir pastarajame Edmundo straipsnyje taikliai pastebimos ir tiesiai šviesiai įvardinamos dabartinių tautinių ir patriotinių organizacijų bei partijų bėdos:
- nepatrauklus jaunimui 20 metų senumo diskursas ir veiklos;
- jaunuolius gąsdinanti tvirtai besilaikanti „megztųjų berečių“ etiketė;
- daugelio patriotinių ritualų susivedimas į kapų garbinimus, gedulingus minėjimus, choralo giedojimus bei susikoncentravimas tik į praeities kančias bei kovas;
- smetoninių savininkų interesų atstovavimas;
- vadų ir vadukų rietenos ir negebėjimas ne tik susivienyti, bet ir pateikti plačioms masėms patrauklių idėjų rinkinį.
Visa tai yra skaudi, bet akivaizdi tiesa, kurios nepabūgo išsakyti Edmundas. Išties, jo straipsnyje gausu labai taiklių minčių, kurioms, mano kukliu supratimu, negalima nepritarti.
Pirma, tai siūlymas glaudžiai susieti nacionalizmo ideologiją ir socialiai teisingos santvarkos siekį.
Judėjimas tada gali pretenduoti į masiškumą ir žmonių paramą, kuomet jis siūlo realiai skaudžių ženkliai visuomenės daliai problemų sprendimą. Jei dėl tų problemų visuomenei dar neskauda – neverta tikėtis didelio palaikymo. Nuogos idėjos ar toli nuo mūsų esančios grėsmės daugumai žmonių neįdomios.
Kol kas nacionalizmui Lietuvoje nebuvo ypatingos paklausos, nes tos problemos, kurių sprendimą jis siūlė, dar netapo aktualios daugumai žmonių.
Migrantų mūsuose kol kas nėra gausu, nors jau regime žiniose pranešimus apie turkų gaują, sumušusią Vilniaus jaunuolius naktiniame klube. Jau matome negrų tautybės nigerietį, teisiamą už lietuvaičių išžaginimus. Regėjome garsios šeimynos atstovų neaiškiais keliais atsigabentą negriukę, papais vedančią laidas televizijoje.
Matėme ir labai jau savotiškus, XXI a. Europoje nelabai priimtinus santykius čėčėnų Gatajevų šeimynoje. Jau pražygiavo centrinėje miesto dalyje pirmasis iš užsienių suvažiavusių homoturistų ir abejotinos orientacijos vietinių aktyvistų paradas – dar pabrėžtinai kuklus ir nuskriaustai verksmingas, kol kas dar be plunksnų pasturgaliuose ir be įžūlaus maskatavimo apnuogintais organais praeivių panosėje.
Bet to nė iš tolo negalima prilyginti toms realioms masinės emigracijos, smulkaus verslo smaugimo, teisingo užmokesčio už darbą, teisingumo vykdymo sistemos bėdomis ir korupcijos plačiąja prasme problemomis.
Edmundas rašo: „Socialiai teisinga santvarka įmanoma tik greta nacionalizmo“. Taip, ir nacionalizmas, kurio tikslas yra kuo didesnės tautos dalies gerovė ir suklestėjimas, neįmanomas be tam tikrų socializmo apraiškų. Jei daliai tautos liberaliai leidžiama mirti badu, kitai daliai tautos abejingai stebint – tai čia ne nacionalizmas. Tai kažkaip kitaip vadinasi.
Jei tautai atseit atstovaujanti partija siekia ar sutinka pakeisti gyventojų etninę sudėtį per masinio imigrantų įsileidimo politiką, motyvuojant tuo, kad vietiniai žmonės nesutinka dirbti ir gyventi vergiškomis sąlygomis – tai yra veikimas prieš tautos daugumos interesus.
Tai pat reikia nepamiršti, kas yra mūsų ateitis, ir kad atstovauti derėtų ne tik smetonmečio žemių, namų ir fabrikų senųjų savininkų ir jų palikuonių interesams, bet ir dabarties jaunimo, kuriam reikia sąlygų gyventi, dorai dirbti, kurti šeimas ir auginti vaikus Lietuvoje.
Šie socialinio teisingumo siekiai turėtų atsirasti nacionalistų darbotvarkėje vienoje pirmųjų vietų. Socialinis teisingumas ir nauda visai tautai, o ne tik atskirų oligarchų grupuočių ar užsienio korporacijų pelnas turi tapti pagrindiniu valstybės ekonominės politikos kriterijumi. Žinoma, jei ketinama orientuotis į plačiąsias tautiečių mases ir tikimasi jų palaikymo.
Antras Edmundo siūlymas, pasisemtas iš autonominių nacionalistų patirties ir išties vertas įgyvendinimo, yra ėjimas su laiko dvasia nacionalistinių organizacijų veiklos taktikos, tiesioginio veiksmo akcijų formų, idėjų sklaidos, patrauklios propagandos ir agitacijos būdų taikymo srityje.
Akivaizdu, kad šie reikalai pas mus yra ne itin geros būklės ir visi regime neartus dirvonus šiame lauke. Klausimas tik toks – o kas gi pradės juos arti? Su parašiutais nusileidusių autonominių nacionalistų desantas? O gal visgi tautinių organizacijų ar tautiškai nusiteikusio neformalaus jaunimo dabarties ar būsimi lyderiai?
Trečia, labai sveikintina idėja - atsiribojimas nuo šovinizmo, teritorinių ginčų, amžinų temų „kur mūsų/jūsų istorinės žemės“, „kas ką daugiau nuskriaudė per bendro sugyvenimo šimtmečius“ aiškinimosi ir siekis bendradarbiauti su tais nacionalistais užsienio šalyse, kurie pripažįsta „status quo“ padėtį dabartinėms Europos valstybių riboms bei nesiekia išnaudoti tautinių mažumų kitose valstybėse tam, kad vykdytų ardomąją ar separatistinę veiklą.
Tikrai laikas dėti daugiau pastangų, kad būtų atsikratyta to keisto įvaizdžio, kad nacionalistas yra svajoklis apie imperinę Lietuvą „nuo jūros iki jūros“, keistuolis, nežinia kuriems galams siekiantis prijungti prie Lietuvos gyvenamas milijonų kitų tautybių atstovų kaimyninių šalių teritorijas, ar žmogus, nesuprasi kodėl ketinantis skriausti, persekioti bei diskriminuoti lojalius ir integruotus tautinių mažumų atstovus.
Skaitytojams jau kyla klausimas - negi rašau šį ilgą komentarą tik tam, kad pagirčiau Edmundą už taiklius pastebėjimus ir įdomius pasiūlymus?
Negali būti, nepatikliai pasakytų lietuviškų autostereotipų žinovai: kad lietuvis lietuviui giriamąjį žodį tartų ir tuo pat metu kokios kiaulės nepakištų? Lietuvoje taip nepriimta.
Ką gi, šį kartą „būdo lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ekspertai išties pataikė kaip pirštu į akį. Yra, yra mano komentare ta kiaulė, kaipgi be jos?
Taigi, padėkoję E. Girskiui už įdomų ir tikrai vertingą autonominio nacionalizmo pristatymą, galime pereiti prie kritinių pastebėjimų.
Labiausiai Edmundo tekste užkliuvo autonominio nacionalizmo pristatymas kaip naujos, progresyvios ir patrauklesnės masėms nacionalizmo idėjų sklaidos strategijos, ALTERNATYVIOS oficialių partijų ir formalių organizacijų veiklai.
Kitaip sakant, jei aš teisingai supratau jo mintį, visas tas senųjų nacionalistų formalizmas – partijos, suvažiavimai, rinkimai-balsavimai, nario mokesčiai Vakarų jaunimui nebeįdomūs ir nebesvarbūs – žiūrėdama į Europos miestuose linksmai siautėjančius madingus anarchistus dalis nacionalistinio jaunimo irgi norėtų jų pavyzdžiu protestuoti, vandalizuoti, teršti ir niokoti savo miestų aplinką, paišyti ant sienų grafitus, t.y., užsiimti tuo, kas, berods, ir vadinasi antiglobalistinėmis „tiesioginio veiksmo“ akcijomis?
Tai yra, faktiškai žaisti vaikiškus žaidimus, rinkimus, nuobodžią politiką ir realią valdžią iš anksto užleidžiant ideologiniams oponentams?
Edmundas rašo:
„Autonomizmas reiškia tai, kad neegzistuoja jokios oficialios organizacijos, pavieniai patriotai veikia nepriklausomomis grupėmis, kas jas labai sustiprina...“
Sustiprina nebent ta prasme, kad užsiimant nelegalia veikla ar kokiais vandalizmais teisėsaugos organams išties sunkiau būna išsiaiškinti tų veiklų dalyvius. Tas tiesa, nes tai yra senų seniausiai išbandyta partizanų ir teroristų taktika. Šia prasme kiečiausias autonomininkas yra Vilniaus takšikys ir peckelis, išmarginęs Senamiesčio sienas nelietuvišku vardu „Solomon“.
Bet jeigu pažvelgtume per siekį daryti įtaką valstybinės valdžios priimamiems sprendimams, kad jie kuo labiau atitiktų nacionalizmo deklaruojamus tautos daugumos interesus – tai tokių neformalių organizacijų įtaka jiems yra minimali.
Būtina pažymėti, kad neorganizuotas ir neformalus autonominių nacionalistų judėjimas iš principo negali pasiekti jokių rimtų politinių permainų, kurios yra elito sprendimų ar socialinių grupių konsensuso rezultatas.
Autonominio nacionalizmo strategija ir taktika visiškai netinka tam, kad pritrauktų į savo ideologijos pusę plačius tautos sluoksnius. Tuo nesunku įsitikinti, įvertinus tokią taktiką taikančių anarchistų ar kitokių antiglobalistų „populiarumą“ plačiuose Vakarų visuomenės sluoksniuose.
Beje, koks gi pagrindinis tų autonominių nacionalistų kovų tikslas? Ko jie siekia ir ko realiai tikisi pasiekti savo netradiciniais kovos būdais?
Edmundas rašo:
„...jauni žmonės, ...buriasi į grupeles, ir vieni nuo kitų nepriklausomai skleidžia informaciją, vykdo akcijas, šviečiasi, ir ruošiasi kažkam, kas bus, kai ši „multikulti“ beprotybė pasieks aukščiausią tašką....
Autonominiai nacionalistai ruošiasi įvykiams, kurie laukia ateityje, kai pavargusios Europos tautų jaunimas pasakys – gana!“
O kam taip paslaptingai? Kas gi tuomet nutiks, tame „aukščiausiame beprotybės taške“? Antras Kristaus prisikėlimas ir Pasaulio pabaiga? Visuotinis negrų sukilimas ir pilietinis-rasinis karas? Ar dar kas nors?
Ideologija bei ją įgyvendinti siekianti strategija turi duoti aiškų atsakymą – kokie yra jos šalininkų veiklos tikslai, tiek maksimalūs, tiek minimalūs. Šiuo atveju mes tokio aiškaus atsakymo nematome.
Beje, jei toks tikslas būtų ginkluotas sukilimas ir smurtinis valdžios perėmimas, tai autonominių nacionalistų taktika tam visiškai netinka.
Kad tuo įsitikintumėte, rekomenduoju įžymiąją buvusio fašisto, o vėliau – promaoistinio komunisto Curzio Malaparte (Kurt Erich Suckert) knygą „Valstybės perversmo technika“ (Tecnica del colpo di Stato, 1931), kurioje šis klausimas nuodugniai išnagrinėtas per sėkmingų ir nesėkmingų smurtinių perversmų analizę. Tarp jų ir to, kuriame dalyvavo pats C.Malaparte. Taip pat tinka ir kai kurie V. Lenino raštai – tas veikėjas išties buvo ginkluotų valstybės perversmų ir revoliucijų specialistas-praktikas.
Esminis dalykas yra tai, kad tokia populiari tarp anarchistų teroristinė-partizaninė autonominių grupių taktika skirta ne perimti ar maksimaliai paveikti valstybės valdymą norima linkme, bet sabotuoti, griauti ir niokoti valstybės infrastruktūrą, trukdyti jos organų veiklą.
Po revoliucingomis kalbomis, kad siekiama kovoti su „globalistais“ ir „Sistema“, nesimato to elementaraus fakto, kad vienintelis efektyvus tokios kovos būdas yra ne savo valstybės sabotavimas ir griovimas, bet priešingai – maksimalios įtakos jos valdžiai siekimas ar valdžios paėmimas aiškiai išreikšta tautos daugumos valia.
Tik išnaudojant valstybinės valdžios mechanizmus įmanoma atsispirti tarptautinių „globalistų“ spaudimui ir įtakai.
Visos kitos autonominių antiglobalistų akcijos ir siautėjimai pasaulio miestuose, kaip įspūdingai beatrodytų jų vaizdai teleekranuose, tėra blusos įkandimai drambliui.
Šiuo metu Lietuvoje mes turime tai, ko ilgus amžius neturėjo ir apie ką svajojo mūsų protėviai – lietuvišką valstybę. Esame nepriklausomi, patys sau išsirenkame valdžią, juridiškai mūsų nevaldo svetimšaliai ar svetimtaučiai. Turime visas galimybes kurti savo gyvenimą taip, kaip naudinga lietuvių tautos daugumai. To reikia siekti – ir siekti efektyviausiais būdais, kurie seniai nėra jokia ypatinga paslaptis.
Demokratijos ir žodžio laisvės sąlygos tam palankios – kaip ten bebūtų, lietuviai sudaro daugiau kaip 80 procentų mūsų valstybės gyventojų, todėl taikliai suformuluoti nacionalistų siekiai gali būti patrauklūs gana didelei jų daliai.
Tik demokratiniai mechanizmai užtikrins daugumos tautos interesus ir leis juos realizuoti per rinkimų procedūras. Prisiminkime Šveicariją, kurioje piliečiai referendumu uždraudė minaretų statybas, o dabar - ir įteisino užsieniečių nusikaltėlių deportacijas.
Edmundo straipsnyje teigiama, jog „Vakaruose situacija jau tapo per daug sunki, kad oficialiai būtų galima kažką pakeisti.“
Ne, būtent dabar situacija Vakaruose kinta. Švytuoklė pradėjo judėjimą atgal.
Danijos imigracinių įstatymų sugriežtinimas, Thilo Sarrazino sėkmė Vokietijoje, Prancūzijos ir Italijos valdžių ryžtingas romų, anksčiau vadintų čigonais, problemos sprendimas, Vengrijoje – Jobbik sėkmė – visa tai tik pirmosios pavienės kregždės, kurios tačiau pranašauja pavasarį. Europa bunda nuo tolerastijos letargo.
Kitas dalykas, kad jau kuris laikas mūsų valstybės valdžiai vis didesnį poveikį daro gerai organizuotos mažumos, užsitikrinusios paramą iš užsienio valstybių.
Tų mažumų poveikio jėga – būtent jų organizuotumas. Nesunku pastebėti, kad, pvz., homoseksualistams atstovaujančių ir jų interesus ginančių organizacijų Lietuvoje vos ne daugiau nei viešųjų homoseksualistų.
Organizacija ir vieningas veikimas – štai kur nuo Antikos žinoma sėkmės paslaptis.
Romos legionai triuškindavo žymiai gausesnes barbarų ordas būtent todėl, kad jie laikėsi drausmės, buvo puikiai organizuoti ir išsitreniravę kovoti išvien, rikiuotėje. Ir nesvarbu, kad dvikovoje vienas prieš vieną dažnas germanas buvo pranašesnis už ne itin galingo stoto tipinį legionierių – rimtame mūšyje tūkstantis romėnų skrosdavo gausią ir aršią galiūnų barbarų minią kaip dalgis žolę.
Blogai veikia organizacijos? Kurkite naujas. Netinka vadai? Imkitės vadovauti patys arba rinkite kitus, geresnius. Sutinku, kad geriau turėti neformalią organizaciją, kuri gali veikti, kaip vienas asmuo ir kažką realaus daro, nei formaliai užregistruota, kuri tačiau nieko nei įdomaus, nei realaus neveikia.
Todėl, mano supratimu, tokių autonominių nacionalistų grupių, kurių nariai nėra susiję formaliais ryšiais su politinėmis partijomis ar visuomeninėmis organizacijomis ir veikia tik vadovaudamiesi bendra ideologija, atsiradimas ir plėtra tikslingi tik kaip patraukli jaunimui papildoma nacionalistų veiklos forma, o ne organizuotos veiklos alternatyva.
Tegul vaikai žaidžia autonominį nacionalizmą, bet išaugęs iš autonominio nacionalisto amžiaus ir anarchistinių drapanėlių žmogus turėtų tapti kokios nors tautinę politiką vykdančios partijos nariu arba jos šalininku ir rinkėju. Solidžiu lietuviškos bendruomenės nariu ir savo valstybės kūrėju.
Dėkoju Patriotai.lt už galimybę pasisakyti.
Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/auto ... traipsniui
Feltonas
treč., 2010-12-08 21:23
Pritariu Cepelinui labiau nei Edmundui, išskyrus abiejų nuomonę, jog etninių žemių akcentai prilygsta imperializmui ar šovinizmui.
tony
ketv., 2010-12-09 11:04
Toks autonominis judėjimas turi potencialą pritraukti"masiškesnį" judėjimą - išpopuliarinti.
O kaip straipsnyje minėta"išaugę iš vaikų žaidimų" - sakyčiau pribrendę iki rimtesnės veiklos - gali užsiimti ir rimtesne.
Kaip bebūtų užsienyje(Vakarų Europoje) sakyčiau viena opiausių bėdų yra naujų žmonių pritraukimas. Valdžios struktūros užkerta jiems bet kokias akcijas skirtas jaunimui ar pan. Jiems nelieka nieko kita kaip tik toks savo idėjų populiarinimo būdas.
Lietuvoje mes dar galime surengti viešus koncertus, viešus pokalbius, rengtis gatvėje kaip norim. Bet tai irgi nelabai veikia.
Sakyčiau, nors ir siekiame tų pačių tikslų, bet mūsų pačių individualizmas mus skaldo labiau nei galėtų norėti valdžios struktūros.
Abejoju ar kas prieštaraus, kad toks lengvai chuliganiškas judėjimas kaip autonomai, būtų netinkamas dėmesio patraukimui. Tai vienas iš būdų, dar neišbandytas Lietuvoje, kuris gali būti judėjimo atgimimu. Blogiausiu atveju tai nieko nepakeistų.
Edmundas
ketv., 2010-12-09 11:16
Esu didžiai pakylėtas sulaukęs mano mėgstamo tinklaraštininko "Big Z" straipsnio skirto man :) Pasijaučiau lyg Nida Vasiliauskaitė, delfyje nuolat kariaujanti su įvairiais oponentais :)
Pabandysiu suregzti atsakymą ir šitam įrašui. Pradėkime nuo to, kad šitą reikalą radau (kaip ir visi, kartais žiūrinėdavau užsienio draugų saitus, ir kraipydavau galvą, kas čia per anarchistai su vokietijos vėliavom) ir įsigilinau todėl, kad visada teigiau (ir daugybė žmonių teneleidžia man sumeluoti) ir teigsiu, kad nacionalistams reikia stipriai keistis. Ieškojimas ir mintys apie tai ir atvedė prie autonomų.
Taigi, apžvalga buvo ne tiek siūlymas ar "reikalavimas" pereiti prie rėkavimų gatvėse, kiek paprasta apžvalga ir pasvarstymas apie Lietuvos situaciją.
Taigi nuo keitimosi ir pradėsiu. Turbūt niekas neprieštaraus (nors esu prisiklausęs ir tokių...), kad kiekvieno iš mūsų pareiga yra tobulėti. Non progredi est regredi - neprogresuoji, vadinasi regresuoji. Kaip tai pritaikoma kiekvienam iš mūsų, taip tai būtina taikyti ir judėjimui. Ar autonomizmas yra progresas - prie to pereisime kiek vėliau. Dabar kalbėkime apie būtinybę tobulėti.
Pasakysiu taip, kad mūsų judėjimas progresuoja per lėtai. Na taip, judėjimą šiokį tokį mes turime, tačiau kad jis augtų ir progresuotų - aš nematau. Dauguma gyvena iliuzijose apie tai, kad kovo 11 eitynės parodo apie nuolat stiprėjančią ir augančią jėgą. Mano asmenine nuomone, tos eitynės parodo tik kokioje klaikioje situacijoje mes esame. Kodėl?
Leiskite paporinti savo teorijas:
mano, dažnai klaidingais skaičiavimais praeitų metų eitynėse sudalyvavo 1000 žmonių. Galinga jėga ? Nė velnio. Tai jėga, pastatyta ne ant nacionalizmo, o ant "tūso". Jeigu tai būtų tikrai pasišventusių žmonių judėjimas, tai mes galėtumėme pasvajoti apie tokius dalykus:
1000 žmonių einančių eitynėse atsisako dviejų bokalų alaus koncerte į kurį jie eina, ir mes surenkame 10 000 litų - leidiniams, atributikai, renginiams ir t.t.
1000 žmonių ima ir užsirašo statistais į nacionalistų partiją, kurią vairuoja keletas atsidavusių ir dirbančių žmonių - mes jau turime nacionalistų partiją. "Sumetimas" po keleltą litų, išspręstų visas problemas - registracijos, renginių, advokatų ir t.t.
1000 žmonių pabyra po savo miestelius ir esant kokiam svarbiam reikalui (tarkime už pusmečio ar jeigu pasiseks, po trijų metų, bus sprendžiamas klausimas dėl žemės pardavimo užsieniečiams) surenka kiekvienas po 300 parašų - tai yra, apeina savo kaimynus, padalina jiems lapus, padalina darbovietėje, draugams, iš jų šeimų, jų draugų, pastovyniuoja prie maximos, pereina per bibliotekas, paštus ir t.t. Mes turime 300 000 parašų, ir galime skelbti referendumą. Mes galime valdyti.
1000 žmonių tam tikru klausimu ima ir inicijuoja dešimt savo draugų, kad jie tam tikru klausimu parašytų registruotą laišką Prezidentei, kad nevetuotų antipydarastiškų įstatymų. Galbūt aš naivus, bet 10 000 laiškų jai šiokią tokią įtaką padarytų.
1000 per mėnesį skiria po 1 litą neįvardintai jaunimo organizacijai - organizacija klesti (patikėkite, finansinius reikalus tautiško jaunimo organizacijoje aš žinau).
1000 žmonių susirenka ne tik kartą metuose prasieiti per miestą, bet nuolat dalyvauja mitinguose ir renginiuose. Pats organizavau mitingą prieš pedikų paradą, ir sulaukėme gal 100 galvų... Komunistų parado MŪSŲ SOSTINĖJE nušvilpti atėjo gal 30...
1000 žmonių atsispausdina penkis limpančius A4 lapus su propagandine informacija, sukarpo į mažus lapelius ir užklijuoja ant stulpų, troleibusuose ir t.t. Jei tai [adaroma kas mėnesį - informacija paskleidžiama milžinišku mastu.
1000 žmonių.... tęsti?
Taigi, keletą metų ir aš gyvenau iliuzijomis apie "augantį" judėjimą, sukdavausi "vienybės rateliuose" per Diktatūros koncą, rėkavau "mes akmenys, mes kariai, mes kovosime žygiuosime". Buvau prisijungęs prie visų tų faisbuko grupių "mes stovėsime už Lietuvą iki paskutinio kraujo lašo" "mes - Lietuvos viltis" "mes kariai, kovosime už tautą" ir t.t. Nu žodžiu buvau žiauriai nerealus
Kuo toliau tuo aš matau, kokioje šiknoje mes sėdime. Renginiai niekam neįdomūs, apie veiklą kažkokią išvis pamiršk. Normalių ir įtaką turinčių organizacijų taip ir nesukūrėme. Jaunąjai kartai terūpi pagerti per koncus, senąjai terūpi pasibarti dėl sąjūdžio metais ne taip pasakyto žodžio. Senimui susikalbėt su jaunimu šansų išvis nebeliko. Seniai galvoja, kad jaunimas viską daro blogai, ir tik svarbiausia, kad neitų kartu su kitu vaduku, nes jis "kagebistas, infiltratorius terminatorius". Jaunimas irgi visada turi vieną nuomonę - seniai nori mumis pasinaudoti ir patekti prie lovio... Visi bandymai suvienyti tautininkus baigėsi dar didesniu išsisklaidymu, susibarimais išdavystėmis. Vemt verčia.
Galiausiai įsivyravo nuostata, kad jeigu žmogus "teisingas", jeigu jis klauso Diktatūros, jei užsisiuvo vėliavą ant striukės, tai jis yra tavo bendražygis, ir jūsų yra nerealiai daug ir jūs visi labai superiniai nacionalistai, rasiniai kariai.
Po ilgų bandymų (ir teneleidžia Dievas sumeluoti - bandžiau, dariau, stengiausi, organizavau) supratau, kad reikia kuo greičiau pamiršti apie šitas iliuzijas, ir koncentruotis kažkokioje vienoje "srovėje", nes lietuvius patriotus suvienyti gali tik rusų tankai gatvėje.
Priėjau išvados, kad "vienybės" nėra ir būt negali. Vien "tautininkystė" suvienyti negali. Nušaukite mane ir primuškite, mes su ketvirtą dešimtį metų einančiais, šeimų nesukūrusiais ir nei karto blaivais nematytais patriotais, koncuose miegančiais po suolu "radikalais" aš neturiu nieko bendro.
Pradėjau ieškoti to stebuklingo atsakymo, kuri gi srovė teisinga. Daug skaičiau, daug susirašinėjau, domėjausi. Užmezgiau kontaktus su patriotais iš abiejų Atlanto pusių, pradėjau skaityti knygas, kurias rašė žmonės gyvenę tolerastų revoliucijų laiku vakaruose, kai baltasis pasaulis pradėjo griūti. Ieškojau kur jie suklydo, kas padaryta blogai, kas gerai. Net su Legionierium buvau susitikęs keletą kartų :) Gal jis pasakys, kas čia vyksta... Kodėl patriotizmas gyvas (ir lūžtančios koncertų salės tai parodo), o patriotų jėgos kaip nesulaukiam, taip nesulaukiam...
Pagal studentų mainų programą į Lietuvą atvyko toks vaikinukas iš Vengrijos. Susiradau jį, ėmėme bendrauti. Galbūt jis žino, kaip didžiulę patriotų minią paversti galinga politine jėga ir atsiimti šitą velniop einančią šalį iš parazitų. Vengrų "Jobik" jau yra parlamente. Tiksliai nepamenu, bet atrodo trečia partija.
Tas vengras, turi artimų pažįstamų kurie jau sėdi parlamente. Ir jis kalbą tą patį, ką aš rašiau savo straipsnyje - neįmanoma nieko padaryti. Sistema yra taip sustyguota, kad tu nebent užimtum visus valstybės postus, tada galbūt - bet pagalvokime apie biurokratinį aparatą, kiek jam reikia žmonių ir prisiminkime kokios skaitlingos yra mūsų "nacionalistų" partijos... Žodžiu situacija tragiška.
Asmeniškai aš, gal dar ir tikiu, kad galima organizacijomis ir prašymais, piketėliai po 5 žmones kažką pakeisti. Bet įsiklausykite į pagrindinę straipsnio mintį - TIE ŽMONĖS TAIP JAU NEBEMANO. Lietuvoje dar viskas, palyginus, gerai. Bet ką gali padaryti vokiečių jaunimas normaliomis sąlygomis? Visiškai nieko. Lieka partizaninis karas.
Čia ir yra esmė - autonomai buvo priversti tai daryti.
Taigi, grįžtant prie to, kad aš užtikau tokį reiškinį, kaip autonominis nacionalizmas. Pasirašau po absoliučia dauguma reiškinio bruožų, ir visų bendru sutarimu, (kol kas) atmetu beorganizacinę struktūrą kaip šiandien kiek kenkiančią. Kodėl KOL KAS? Ogi todėl, kad per tris veiklos metus iš optimisto tapau pesimistu, ir laikausi minties, kad koncertukais ir vėliavėlėm ant striukės Tėvynės mes nebeišgelbėsim, ir po dešimties metų mums visiems bus batai.
Taigi, kol kas mes veikime organizuotai, bandykime. Pats tai darau kasdien, ir bandau tuo tikėt.
Kita vertus, kodėl neatkreipiame dėmesio į tai, kad autonominis nacionalizmas, savo beorganizacine prasme, jau daugybę metų klesti Lietuvoje. sXe idėjos nepriimtinos, veiklumas apgailėtinas, apie pasiektus rezultatus aš net nekalbu - bet ou beibi, nacionalistų pas mus netrūksta! Lūžta forumai, klesti koncai, o prisiūtų vėliavėlių prie striukių skaičius tiesiog akina - net akinių nuo saulės kartais prireikia.
TIK KUR JIE, KAI JŲ REIKIA ???????? Kur buvo šimtai skinhedų, kai mūsų mieste marširavo rusų penktoji kolona, nes savo akimis mačiau gal dvylika... Žodžiu neorganizuotas judėjimas, stovintis ant "tuso", pas mus klesti, kitaip kalbant - vegetuoja, ir kadangi neprogresuoja, - degraduoja.
Iš skinų aš pats pažįstu nemažai aktyvių, sportuojančių, organizuojančių, ar tarnybą kariuomenėje einančių asmenų. Siunčiu jiems pasveikinimą. Tačiau bendras judėjimas mano akyse mirė po gegužės komunistų eitynių. Ir dainelės apie "vienybę" man jau kelia vėmulį.
Taigi, atmetus šiandien nereikalingą "anarchiją" (nors, kaip jau minėjau, čia didelis klausimas, kur didesnė anarchija, ar šiandien mūsų "radikalų" judėjime, ar vakarų autonomų), galime pakalbėti apie tai, kuo užkabino šis reiškinys. Pirmiausia, galbūt tuo, kad čia aš radau tai, apie ką kalbėjau jau daug laiko.
Sakykite ką norite, bet judėjimas, kuris akcentuoja AKTYVUMĄ, blaivų protą ir sveiką kūną, patrauklią išvaizdą, kovingą laikyseną yra daug geriau neitai, ką mes TURIME ŠIANDIEN (nekalbant apie tai, ką mes GALĖTUMĖME turėti - skaitlingas, veiklias organizacijas, įtakingas partijas ir t.t.)
Dabar, parašius įžangą, galime pereiti prie Zepelino įrašo analizės.
Zepelinas rašė: "O kam taip paslaptingai? Kas gi tuomet nutiks, tame „aukščiausiame beprotybės taške“? Antras Kristaus prisikėlimas ir Pasaulio pabaiga? Visuotinis negrų sukilimas ir pilietinis-rasinis karas? Ar dar kas nors? "
Dvidešimt/trisdešimt metų, ir mes tikrai sulauksime didelių įvykių. Žemė niokojama, gimstamumas nevaldomas, pasaulis keičiasi - vakarai griūva, rytai kyla. Imigrantų - bus šimtai milijonų, daugiau nei etninių vokiečių ar anglų. Kapitalizmas su savo bankenšteinais prieis liepto galą vis tiek - per daug įvykių tai prognozuoja. Šis pasaulis sugrius. Autonomų idėja tokia - leiskime jam sugriūti, o tada susikurkime Europą iš naujo. Skamba gal kiek fantastiškai, bet pagyvensime ir pamatysime.
Zepelinas rašo, kad situacija vakaruose gerėja. Nieko ji negerėja. Vienintelis dalykas, kame jaučiamas kitimas, tai musulmonų, čigonų atžvilgiu. Kodėl?
Tolerastų planas buvo prileisti į Europą musulmonų, ir kartu su krikščionimis visus apkrėsti dvasiniu sifiliu. Baltieji juo sėkmingai apsikrėtė, ir laiko klausimas kada jų nebeliks. O va čia ir buvo didelė klaida. Muslimų perlaužti nepavyko, ir tolerastai pamatė, kad tolerantiškos visuomenės labiausiai nekenčia būtent muslimai - jų požiūris į pedikus ir žydus mums žinomas. Čia Angela Merkel ir prakalbo, apie multikulti plano žlugimą.
Dėl militaristinio organizuotumo suvokimo aš pilnai pritariu. Visgi, kaip jau minėjau, patirtis bandant kažką organizuoti privedė prie išsikraustymo iš proto. Jei nematytum tūkstančio žmonių einant kovo 11, gal ir neskaudėtų širdis, bet kai matai neblogą ir gausią dirvą žmonių, o rezultatas mažas - darosi pikta.
Kalbos apie du "lygius" - jaunimo pankavimą ir vėlesnę solidžią veiklą gal ir priimtinos. Tačiau tas pankavimas taip pat turi būti peržiūrėtas ir progresuoti, nes šitą sritį šiandien jau užima skinavimas.
Jaunų skinelių pilnas miestas. Žinoma, tenka sutikti, kad kai tu jaunas, Smetonos raštai tau neįdomūs. Norisi parėkauti, panaktinėti. Todėl skustagalvių frontas ir pildosi jaunimu, norinčiu paprotestuoti.
Tačiau, kaip tebelaukiame pereinančių į tą oficialią ir solidžią veiklą, taip tebelaukiame. Radikalų nacionalistų judėjimas gyvas su grupe Diktatūra - gyvuoja jau arti dvidešimties metų, o žmonių, kurie išėjo iš to judėjimo į politinę veiklą aš nežinau (žinau keletą pretenduojančių).
Tačiau žlugusių ir prasisprogusių asmenų aš galiu privardinti ohoho. Taigi, kiek laiko mes dar gyvensime iliuzijomis, užuot sustoję, apsidairysime ir sau pasakysime - "Chebra, kažką mes darome blogai..."
Vyksta, žinau kad vyksta, solidžių žmonių pastangos suburti politinį vienetą. Su erzeliu, nepasitikėjimu, konfliktais, bet vyksta. Duok Dieve visiems sveikatos. Tačiau kai kalbame apie jaunimo padėtį, tai "būk aktyvus" aiškiai pralaimi "einam į koncą pagert ir pasiplėšyt".
Ieškant išeities iš šitos situacijos ir prieita prie autonomų. Ir jeigu jau organizacijų mes neturime (žinoma, mes turime LTJS, bet kai koncuose matai tūkstantį "mirti už tėvynę pasiruošusių" jaunų galvų, norėtųsi ją matyti dešimt kartų skaitlingesnę), tai gal tikrai būtų naudingiau valkiojimąsį gatvėmis ir kabakų užstalės pokalbius iškeisti į aktyvią propagandinę veiklą, sportą, informacinį karą ir nuolatines triukšmingas gatvės akcijas.
Finito. Žinau, kad daugybė žmonių norės užsipulti mane, bet eilinį kartą norėčiau paprašyti prisiminti žodį "savikritika", ir pagalvoti ar tikrai tai, ką mes turime šiandien, galima pavadinti "Mes akmenys ir ugnis, mes plienas ir viltis". O pasibarti visada galima, jeigu yra noro :)
Zeppelinus > Edmundas
ketv., 2010-12-09 16:02
Dėkui, Edmundai, už tokį išsamų ir atvirą atsakymą.
Mano nuomone, jis vertas būti paredaguotas ir įdėtas, kaip dar vienas Patriotai.lt straipsnis, bet bijau, kad redaktoriai ir taip jau didelę loską padarė, leidę mums čia viešais pamąstymais apsikeisti. Bet gal dar kas norės prisijungti ir pasidalinti savo mintimis dėl tautinių reikalų vystymo formų ir būdų?
Labai pritariu pačio pastebėjimui, kad 1000 žmonių, jeigu jie veiktu išvien, Lietuvos sąlygomis yra didelė jėga. Bet tai gal ir tikrai reikėjo LTJS-ui ar dar kam pabandyti rinkliavą per eitynes padaryti – į permatomą užplombuotą dėžę, kuri būtu vėliau atidaryta ir perskaičiuota po videokameromis, su transliacija internetuose bei su vieša lėšų panaudojimo ataskaita?
Arba jeigu jau geriamas alus – tai vieną bokalą perki, o tokią pat sumą į bendrą dėžę meti? Gi visos tos pinigų rinkimo organizacijos veiklai formos seniai žinomos, gal tik reikia bandyti taikyti jas aktyviau.
Na ir žinoma, užsitarnauti žmonių pasitikėjimą, kad niekam nei mintis nekiltu, kad iš tai organizacijai ar tiems žmonėms duotų lėšų nors centas gali kokioms nors nesąmonėms ar pro šalį nueiti. Lietuviai nepatiklūs – ir gerai, kad tokie yra.
Esminis klausimas, kurį pats teisingai įvardinai – vadas ne tas, kuris tokiu užsivadino, bet tas, kuriuo pasitikima ir kurio kviečiami žmonės eis kažką daryti. Galų gale, kuriam nebijos duoti tą dešimt ar daugiau litų, nes žinos, kad jie bus išleisti bendram labui - protingai ir naudingai.
Va, pats rašai:
„Jaunimas irgi visada turi vieną nuomonę - seniai nori mumis pasinaudoti ir patekti prie lovio...“
ir tas jaunimas ne visada yra neteisus. Jaunimo lyderiai turi išaugti iš jaunimo tarpo. Ir ne iš karto į didelius vadus, bet pradžiai tegul toks jaunuolis sugeba tapti vadu bent 5-6 žmonėms, kurie pripažins jo autoritetą, pasitikės ir eis, jeigu jis pakvies.
Šia prasme, matyt, esi teisus – neformalūs veikimo būdai turėtu padėti atsirasti tokiems mini vadams.
O štai ar kurie nors iš tų jaunuolių sugebės pakilti į aukštesnį lygį ir tapti autoritetais jau ne 10-čiai, bet 100, 1000 ir dar daugiau žmonių – čia jau kitas reikalas.
Visgi organizuoti kokią tiesioginio veiksmo akciją ir suplanuoti bei įvykdyti kokį politiškai realiai paveikų reikalą yra skirtingo lygio uždaviniai. Bet nepabandęs nesužinosi....
Kas dėl šios apokaliptinės prognozės:
„Kapitalizmas su savo bankenšteinais prieis liepto galą vis tiek - per daug įvykių tai prognozuoja. Šis pasaulis sugrius. Autonomų idėja tokia - leiskime jam sugriūti, o tada susikurkime Europą iš naujo. Skamba gal kiek fantastiškai, bet pagyvensime ir pamatysime.“
- tai iš dalies sutinku. Kapitalizmui dabar išties nelengvas metas ir dideli pokyčiai labai tikėtini.
Va tik kaip vyresnis už patį žmogus, pergyvenęs socializmo griūtį, galiu pasakyti, kad atsirandantis po tokių griūčių chaosas yra baisi gyventi civilizuotam žmogui laukinė aplinka, kurioje didžiausią pranašumą įgyja labiausiai organizuotos, susitelkusios ir sugebančios veikti išvien grupuotės. Mafijinio-banditinio tipo.
Kokia Europa „atgimtu“ ant dabartinės liberalios demokratijos vertybėmis besiremiančios civilizacijos griuvėsių – feodalinė, vergvaldinė, karinė chunta ar dar kokio somalietiško pavyzdžio piratų respublika – nežinia.
Todėl norėčiau, kad būtų veikiama gerinant ir tobulinat esamą sistemą, pritaikant ją prie pokyčių ir tikrai nepatarčiau prisidėjimui prie jos griovimo, nes iš po revoliucijos atsirandančioje tvarkoje dar daug metų žmonių daugumai bus labai nesaldu gyventi. Išimčių žmonijos istorija nežino.
Žlugo ištvirkusi ir pilietiškumą praradusi Roma – ir Vakarų Europa daugeliui šimtmečių nugrimzdo į Tamsiuosius amžius. Panašiai gali nutikti ir dabar, todėl nereikia pjauti civilizacijos, ant kurios sėdime, šakos.
Tuom baigsiu postringavimus, bo išvys mus iš čia už flūdinimą:)
Gintare
ketv., 2010-12-09 14:12
Manau, kad reiktų šiek tiek modifikuoti objektą, esminį klausimą ir problemą, į kurį būtų nukreiptas bet koks patriotinio jaunimo + senimo judėjimas.
Juk nėra sudėtinga pamatyti, kad Lietuvą kamuoja visų pirma vidinės problemos, savimonės trūkumas (nenoriu vartoti tos jau madinga tapusios "tapatybės" sąvokos).
Teisingai pastebėta, kad užsisiūti vėliavėlę gali kone kiekvienas, bet ar nors vienam, nešiojančiam Lietuvos simbolius, iš tikro rūpi mūsų tautos ateitis?
Ar ateitį matome tik alaus bokalo dugne? Ar virkaujam ir džiaugiamės tik dėl praeities, partizanų, buvusių žemių, galios ir įtakos?
Ar didžiuojamės Lietuva tik tol, kol augame, mokomės, dirbame užsienyje, žinodami, kad šaknys mūsų garbingos?
Ar kaip tik, iškėlę galvas nešiojame megztas trispalvės beretes, baigiame mokyklas auksiniais diplomais, o po to emigruojam į geresnes sąlygas galinčias suteikti šalis?
Kodėl nekovojame už geras sąlygas dabar, čia, ir pasirenkam lengviausia variantą?
Nešioti Lietuvos Respublikos vėliavą - tai reiškia būti POLITIŠKU ir KIŠTIS į savo valstybės valdymą.
Ir čia kraštutinumas nėra išsigelbėjimas (patys matom, koks atgrasus akiai ir ausiai yra radikaliai nacionalistiškas Murza).
Sugebėjimas būti lanksčiu ir įžvelgti teisingą sprendimą, nulemiantį teigiamas Lietuvos valstybei pasekmes - tai išsigelbėjimas.
Manau, objektas nebėra partizaninė kova prieš grėsmę iš išorės, nes šiai dienai okupantai ir priešai esam mes patys, ir neišsilaisvinsim, kol būsime apolitiški, nenusimanysime įstatymuose, ekonomikoje ir leisime kitiems, laisvamaniams, goduoliams, šoumenams, nurodinėti, kokioje valstybėje turime gyvent.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
