 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
Politologas R.Bulota: „Lietuvybę ir tradicijas saugantiems patriotams orientyru tampa Rusija“
http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1289053314
Tomas Vaiseta
2010-11-30 11:19
Sovietų Sąjungos skleistą propagandą apie supuvusius Vakarus ir bešaknius kosmopolitus galime išgirsti ir šiandien – kiek kitais žodžiais ją kartoja žemdirbiška išmintimi apsiginklavę lietuviškojo tradicinio patriotizmo kariai. Paradoksalu, bet lietuvybę ginantys radikalai vertybiškai artėja prie Rusijos ir galiausiai visą Lietuvą gali nuvesti jos glėbyn.
“Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus pradėtas kelti klausimas, su kuo mums arčiau – su Rusija ar su Europa. Grįžus į Rusijos įtakos sferą, mums jau nebereikės galvoti apie tai, kaip atitikti europietiškas humanistines ar individualistines vertybes. Tada mes galėsime laikytis tų savo tradicinės patriarchalinės kultūros nuostatų. Mane labiausiai gąsdina šita situacija”, - teigia Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas doc. dr. Rytis Bulota.
Su juo – lrytas.lt interviu apie sovietinio režimo konservatyvumą ir jo palikimą dabar.
- Po 1917 metų revoliucijos Sovietų Sąjungą ėmę kurti bolševikai skelbė naujas vertybes, kurios turėjo pakeisti ne tik valstybės aparatą ar ekonomiką, bet ir suformuoti naują žmogų bei visuomenę. Kas iš to išėjo?
- Jeigu žiūrėtume iš pačios Sovietų Sąjungos perspektyvos, greičiausiai reiktų sakyti, kad nieko gero neišėjo. Rėmimasis iš tiesų marksistiniais pagrindais privedė prie drastiškų pasikeitimų. O carinė Rusija nebuvo išsivysčiusi valstybė, dar ji turėjo atlaikyti Vakarų blokadą ir pilietinį karą, todėl atsidūrė gilioje krizėje. Galiausiai tai baigėsi tuo, kad reikėjo keisti požiūrį į visuomenės sampratą.
Didžioji dalis gyventojų Rusijoje buvo valstiečiai.
Valstietija yra konservatyviausia ir tradiciškiausiai nusiteikusi klasė.
Tai automatiškai reiškė, kad norėdama labiau priartėti prie liaudies, valstybė turėjo keisti savo požiūrį.
Tai nulėmė (ypač su Stalino atėjimu), kad pasikeitė požiūris į įprastas kairiąsias vertybes. Pavyzdžiui avangardinį meną, iš pradžių sietą su revoliucija. Jis buvo išstumtas iš oficialaus lygmens ir pradėtas propaguoti vadinamasis socialistinis realizmas.
Lygiai taip pat pradėjo keistis šeimos samprata.
Jei po revoliucijos, maždaug iki 1926 metų, buvo siekiama liberalizuoti požiūrį į šeimą ir žmonių santykius, tai paskui dėl labai didelio gyventojų skaičiaus sumažėjimo (bado ir karų pasekmė) režimas buvo priverstas siekti didesnio reproduktyvumo ir dėl to buvo grįžta prie tradicinės šeimos sampratos.
Pradėta kalbėti, kad tikras sovietinis žmogus yra monogamiškas ir jis privalo gyventi tvarkingą vedybinį gyvenimą, skyrybos buvo netoleruojamos ir pan. Buvo pereita į grynai konservatyvų diskursą, ypač oficialiame lygmenyje.
- Kodėl toks požiūris išliko iki pat SSRS žlugimo?
- Kadangi visuomenė buvo nusiteikusi tradicionalistiškai, režimo teisėtumui išlaikyti kur kas labiau apsimokėjo konstruoti tapatybę aplink tradicines vertybes, ypač kalbant apie moralę.
Konstravimas rėmėsi opozicija “mes” ir “jie”. “Mes” Sovietų Sąjungoje esame „tikrieji“, „natūralūs“ žmonės, kurių nepalietė dekadansas ir panašūs dalykai, ir būtent sovietinis projektas atitinka natūraliąją žmonijos plėtros kryptį.
Iš kitos pusės yra Vakarai, pūvantys, prarandantys tikrąsias žmogiškąsias vertybes.
Galime teigti, kad Sovietų Sąjunga savo tapatybę konstravo aplink rėmimąsi „amžinosiomis vertybėmis“. Dėl to ir pats režimas buvo, kaip dabar galime interpretuoti, konservatyvus arba tradicionalistiškas.
- Bet juk ir tarpukario Lietuvos visuomenė buvo tradicionalistiška. Taip išeitų, kad jai pereiti į sovietinę visuomenę neturėjo kilti didesnių problemų. Bet taip anaiptol nebuvo.
- Lietuvos visuomenė buvo tradicionalistiška kaip ir likusi Sovietų Sąjunga. Didelio išsiskyrimo nebuvo.
Bet kodėl Lietuvoje kilo tokios didelės problemos?
Todėl, kad sovietai pasikėsino į privačią nuosavybę. Tai pirmas dalykas – iš žmonių buvo atimtas jų turtas.
Antras dalykas – sugriežtintas požiūris į Katalikų bažnyčią.
Ir trečiasis labai svarbus dalykas buvo suvereniteto praradimas.
Kitaip tariant, mes čia nekalbame apie moralės normas. Mes čia kalbame apie požiūrį į privačią nuosavybę, Katalikų bažnyčią ir suverenitetą.
Bet kai kalbame apie likusį kultūrinį klodą, galime teigti, kad jis nepasikeitė. Galbūt todėl lietuviai puikiai prisitaikė gyventi sovietinio režimo sąlygomis. Galų gale ir „perestroika“ į Lietuvą atėjo vėliau, nei į kitas SSRS respublikas.
- Bet yra teoretikų, kurie teigia, kad tradicinė kultūra ar moralė negali egzistuoti be privačios nuosavybės ar Dievo egzistavimo pripažinimo. Tad gal Sovietų Sąjungai nereiktų taikyti konservatizmo ar tradicionalizmo sąvokų, o kalbėkime apie specifinį reiškinį?
- Sąvokos „konservatizmas“ vartojimas yra nevienareikšmiškas. Bet labai supaprastindami galime sakyti, kad konservatoriai yra tie, kurie priešinasi permainoms. Tie, kurie pasisako už tradicinės visuomenės sanklodos ir moralės išlaikymą, yra konservatoriai, o kurie pasisako už reformas ar platesnį žmogaus teisių skleidimąsi, reiktų vadinti liberaliu, pažangiu požiūriu. Jeigu mes žvelgiame per šitą skerspjūvį, mes galime vadinti Sovietų Sąjungos visuomenę konservatyvia, gal net puritoniška, palyginti su europietiškos civilizacijos vystymosi kryptimi.
Aš sutikčiau, kad tiksliau būtų vartoti žodį tradicionalizmas, o ne konservatizmas, nes partijos, turinčios savo pavadinime žodį konservatyvus, nebūtinai yra kraštutinai tradicionalistinės.
Jeigu mes kalbame apie Sovietų Sąjungą, ji buvo kolektyvistinė valstybė. Kitaip tariant, tas komunistinis projektas vyko ne individualiu ir ne kosmopolitiniu pagrindu, bet atsiremiant į egzistuojančias tautas. Juk J.Stalinas net turėjo tokį beveik titulą – „tautų tėvas“.
Kai 1948-1953 metais Sovietų Sąjungoje vyko antisionistinė kampanija, labai ryškiai pasireiškė sovietinis antisemitizmas. Tos kampanijos metu paplito terminas, kuris vėliau sovietmečiu ir galiojo – bešaknis kosmopolitas.
- Jūs vartojate sąvoką “kolektyvizmas”. Sakyčiau, tai viena iš pagrindinių komunistinių vertybių.
- Taip pat ir viena pagrindinių konservatizmo vertybių yra bendruomenė. Ji yra svarbesnė už individą.
Iš kitos pusės, jeigu lyginame tradicionalizmą su nacionalizmu ar patriotizmu, tai vėl - tauta, kaip kolektyvas, kur kas svarbiau už individą.
Patriotiniame ar nacionalistiniame diskurse savo vertę suvokiantiems individams yra priskiriamos tokios savybės, kaip egoizmas, tautinės savimonės neturėjimas.
Kad pailiustruočiau sovietinę antikosmopolitinę propagandą, pacituosiu (pirmą sakinį sąmoningai praleisdamas): “<…> Skleisdami supuvusią kosmopolitizmo ideologiją, amerikiečiai imperialistai siekia nuginkluoti laisvę mylinčias tautas, ginančias savo tautinę nepriklausomybę, paskatinti jose abejingumą savo Tėvynei, gilinti nacionalinį nihilizmą bei silpninti jų budrumą”. Skamba tarsi šiuolaikinio nacionalisto citata... Tačiau tai yra “Izvestija” 1950 metais atspausdintas atsakymas į skaitytojo klausimą, kas yra kosmopolitizmas. Pirmasis sakinys buvo: “Kosmopolitizmas – tai karinga mūsų laikų reakcionierių ideologija”.
Kitaip tariant, mes iš karto matome griežtą priešpriešą tarp individualizmo ir kolektyvizmo. Kaip minėjau, jeigu mes šitą citatą įdėtume į kokio nors mūsų lietuviško tautinio radikalo arba net nelabai radikalo (jis gali priklausyti Tėvynės sąjungai-krikščionims demokratams) lūpas, tai ji nuskambėtų visiškai normaliai ir niekam nesukeltų didelių problemų. Jeigu mes žvelgsime į dabartinį mūsų viešąjį diskursą, pamatysime, kad iš Lietuvos tradicionalistinių patriotų lūpų tokia retorika labai dažnai sklinda.
- Jeigu sovietų režimas iš tiesų buvo konservatyvus ir tradicionalistinis, ar nematote prieštaravimo, kad ir iš Sąjūdžio kilusi Tėvynės sąjunga taip pat prisiėmė konservatorių ideologiją?
- Mes kalbėjome apie pamatines vertybes. Bet kai kalbame apie tautines valstybes, egzistuoja dar tokie svarbūs dalykai, kaip tautos suverenitetas. O kai kalbame apie Lietuvą, reikia prisiminti ir kitus du minėtus dalykus – pagarbą privačiai nuosavybei ir Katalikų bažnyčiai. Tėvynės sąjungos ideologija buvo pagrįsta iš esmės šiais trimis dalykais. Tai pagrindinis sluoksnis, kuris griežtai atskyrė jų partines nuostatas nuo Sovietų Sąjungos.
Bet čia ir matome SSRS dialektiką, kai Sovietų Sąjunga per savo tradicionalizmą išlaikė lokalinius nacionalizmus, t.y. leido išsilaikyti patriotiniam potencialui sovietinėse respublikose.
Pats režimas akcentavo, kad Sovietų Sąjunga yra „laisvų tautų šeima“ ir bent oficialiai ar deklaratyviai buvo priverstas pakankamai teigiamai vertinti tautines vertybes. Kaip tik dėl to, pavyzdžiui, nebuvo draudžiamos įvairios dainų šventės. Aišku, galime kalbėti, kad tas folkloras buvo parodomasis, neautentiškas. Bet tuo pat metu tokia sovietinė pozicija suteikė pagrindą egzistuoti įvairiems etnografiniams būreliams ir judėjimams. Tie žmonės važinėjo po visą Lietuvą ir rinkdavo autentišką folklorą.
Taigi pati Sovietų Sąjunga, nors iš pažiūros atrodytų buvo marksistinis kosmopolitinis projektas, bet iš tiesų nesistengė to projekto įvykdyti, nebent ekonominiu lygmeniu. Bet kultūriškai – niekaip.
- Tačiau kai kas tuos etnografinius ar (galime prisiminti) pagoniškus judėjimus laiko tam tikra pasipriešinimo forma. Kai kurie jų nariai save laiko vos ne disidentais ar arti jų. O štai sovietinius socialinius tinklus tyrinėjanti Ainė Ramonaitė apie juos kalba, kaip apie “paralelinį” pasaulį.
- Mes su Aine kartu dalyvaujame projekte “Sąjūdžio fenomenas – pilietinio judėjimo tinklaveikos studija”, ir kai kurie mano pastebėjimai yra susiję su interviu, kuriuos mes darėme su įvairių socialinių tinklų atstovais. Tai daug įžvalgų ir pagrindžia.
Taip, jie buvo labai patriotiškai nusiteikę, bet sovietinis režimas suteikė sąlygas jų patriotinėms nuostatoms. Jie turėjo oficialią priedangą. Juos buvo sudėtinga persekioti, nes formaliai ta veikla buvo oficialiai leidžiama. Jeigu jie viešai nedeklaravo savo disidentinių pažiūrų, tautine veikla galėjo užsiimti be didelių problemų. Tuo būdu buvo išsaugomos patriotinės vertybės.
- Ar galime sakyti, kad tokia pozicija Sovietų Sąjunga viduje užsiaugino priešą?
- Aš sakyčiau, kad Sovietų Sąjunga ne užsiaugino, o išsaugojo. Sovietinis periodas suveikė kaip šaldiklis. Liko išsaugotos tos pačios moralinės vertybės ir tie patys požiūriai, kurie egzistavo Lietuvoje iki okupacijos.
Pati moralinė prieiga nepasikeitė. Kadangi daugelis žmonių išlaikė savo nuostatas iš tarpukario, o sovietinis režimas neužtikrino normalaus pragyvenimo lygio ir nebuvo nuosekliai marksistinis (tai nebuvo lygybe pagrįsta valstybė, išsivystė nomenklatūra, egzistavo milžiniški privilegijų skirtumai), žmonės buvo visiškai ciniški režimo atžvilgiu ir išlaikė lojalumą tautinėms vertybėms.
Pasikartosiu - jokiu būdu neteigiu, kad Sovietų Sąjunga kažkokiu būdu užaugino lietuvišką patriotizmą. Taip tikrai nebuvo! Ji tiesiog sudarė tokias sąlygas, nors to nesiekė, kad patriotizmas išsilaikė.
- Minėjote, kad dabartinių kai kurių radikalesnių dešiniųjų pasisakymuose galėtume atpažinti sovietinę retoriką. Man pirmiausia į galvą ateina vadinamieji tautininkai, priklausantys Tėvynės sąjungai. Ar tai buvo aliuzija į juos?
- Ir į juos. Bet ir daugiau jų yra. Tai, apie ką aš kalbu, nėra labai susiję su konkrečiomis lietuviškomis partijomis. Bet aš, be abejo, galiu įvardinti, kad R.Pakso populistai ir kultūriškai radikalus dešinysis Tėvynės sąjungos-krikdemų flangas vertybiškai yra labai panašūs, ypač kai mes kalbame apie moralines nuostatas. Tos nuostatos atitinka visuomenėje vis dar paplitusias vertybes. Kitaip tariant, partijoms politiškai apsimoka eskaluoti tuos klausimus, nes visuomenė į juos atsiliepia.
Aš nenorėčiau užsipulti kokių nors partijų ar pozicijų, bet patys nacionalistai turėtų geriau suvokti savo kalbėjimo prielaidas, aplinkybes ir, svarbiausia, pasekmes.
- Bet man kyla įtarimas, ar tikrai taip yra. Juk tie patys tautininkai nebūtų pakliuvę į Seimą, jeigu nebūtų prisišlieję prie konservatorių, t.y. žmonės jų nebūtų rinkę. Tautininkų partija daugybė metų merdėjo ir niekam tie tautininkai nebuvo įdomūs.
- Bet mes galime žiūrėti į visuomenėje nuolat vykstančias diskusijas tiek internete, tiek kitoje viešojoje erdvėje. Galime matyti, kaip tos tradicionalistinės nuostatos vis labiau stiprėja.
Prisiminkime Martino Lipseto įžvalgą, kad kuo aukštesnis pragyvenimo lygis, tuo stipresnė demokratija. Lietuvoje pragyvenimo lygis didelei daliai piliečių nėra pakankamai aukštas ir dėl tos priežasties jie pradeda kvestionuoti demokratijos veikimą. Savo ruožtu iš Europos Sąjungos ateina įvairios direktyvos ir įvairūs reikalavimai, prieštaraujantys tradicinei lietuviškai moralei. Juk reikia susirasti priešo figūrą, kurią galima kaltinti dėl nesėkmių.
Europos Sąjunga tarsi tampa atpirkimo ožiu. Čia mes galime prisiminti ir tą citatą, kurią minėjau. Dalis tų žmonių sako, kad iš ES pusės (kiti sakytų – ir Amerikos pusės) kaip tik ir siekiama nuginkluoti „laisvės siekiančias tautas“, jas visas sumesti į kosmopolitinį katilą ir ten išlydyti.
Aš nekritikuoju tradicionalizmo ar konservatizmo kaip tokio ir tikrai nesu suinteresuotas stiprinti ar silpninti kokių nors partijų nuostatas. Kas man kelia nerimą, tai šitos situacijos implikacijos, kurios pereina į tarptautinių santykių plotmę.
- Ką jūs turite galvoje?
- Pakankamai ilgai Lietuvoje egzistavo visuomeninis sutarimas bent jau dėl užsienio politikos krypties. Praktiškai visos politinės jėgos ir labai didelė Lietuvos piliečių dalis pritarė orientacijai į Vakarus, siekiui įstoti į NATO ir ES. Tačiau ten įstojus ir nesulaukus kokybiškai ryškaus gyvenimo lygio pagerėjimo, didelėje dalyje visuomenės atsirado nusivylimas.
Savo ruožtu radikalūs nacionalistai nuosekliai kritikuoja ES, esą Vakaruose nėra vertybių, visa kultūra sukasi aplink „antrą galą“, neegzistuoja jokios moralės, visokiems iškrypėliams suteikiamos vienodos teisės, “kur mes einame”, “mūsų kultūra žlunga”, “ne už tokią Lietuvą kovojome”, “buvome vienoje sąjungoje, dabar atsidūrėme kitoje”.
Europos Sąjunga net kažkodėl įvardinama kaip sovietinio projekto tesėja.
Ką visa tai galop reiškia? Kad visos tos vertybės, kuriomis paremta šiuolaikinė Rusija, kadangi rusų valdžia atsižvelgia į visuomenėje dominuojančias nuotaikas ir nuostatas, kur kas artimesnės mūsų nacionalistams. Rusijos oficiali politika yra labai tradicionalistinė: patriarchalinių nuostatų išlaikymas, visiškas cinizmas politinio korektiškumo ir liberalių vertybių atžvilgiu, įvardinant tai atvirai. Lietuvos patriotams ši Rusijos pozicija yra kur kas artimesnė negu „supuvę kosmopolitiniai Vakarai“.
Tai reiškia, kad Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus pradėtas kelti klausimas, su kuo mums arčiau – su Rusija ar su Europa. Grįžus į Rusijos įtakos sferą, mums jau nebereikės galvoti apie tai, kaip atitikti europietiškas humanistines ar individualistines vertybes. Tada mes galėsime laikytis tų savo tradicinės patriarchalinės kultūros nuostatų.
Mane labiausiai gąsdina šita situacija.
- Bet ar tokio požiūrio šauklių pozicijos stiprėja? Gal tiesiog prisišlieję prie konservatorių jie gavo tribūną ir dabar gali garsiau rėkauti, o visuomenėje tokios tendencijos nėra?
- Aš labai tikiuosi, kad be reikalo panikuoju, o jūs esate teisus. Galbūt šitas mano pasisakymas yra labai stiprių būgštavimų išreiškimas. Aš labai nenoriu būti teisus. Bet tiesiog įžvelgiu visus šituos panašumus tarp Rusijos ir Lietuvos.
Sovietinis režimas su milžiniška propagandine mašina čia veikė penkiasdešimt metų. Išliko beveik visi retoriniai šablonai, pvz., jeigu mes pasižiūrėsime į oficialią alternatyvios seksualinės orientacijos kritiką Sovietų Sąjungoje, tai ji praktiškai žodis į žodį sutampa su tuo, ką tradicionalistai kalba dabar. Tas pats liečia ir „tradicinės šeimos“ gynimą, ir „bereikalingo naujovių vaikymosi“ pliekimą.
Man kelia nerimą, kad tas totalitarinis užtaisas Lietuvos visuomenėje yra labai stiprus. Aš visiškai neteigiu, kad mūsų tradicionacionalistai yra homo sovieticus. Aš tik sakau, kad jų retorika yra stipriai paveikta sovietinės sampratos ir uždarai visuomenei būdingo nesugebėjimo priimti ir gerbti kitoniškumo.
Netolerancija ir nepagarba kitai nuomonei ateina tiek iš sovietmečio, tiek iš ankstesnės tradicijos. Tų nuožmių politinio korektiškumo kritikų lūpose dažnai galima išgirsti nuoskaudą, kad nebeleidžiama dergtis iš žmonių, kurie nėra panašūs į mus (sakau „mus“, kadangi pats esu heteroseksualus, vedęs, turintis vaikų etninis lietuvis).
Pagal jų logiką, apie žmogų, turintį viršsvorį, jei nori, galima sakyti, kad jis arba ji yra „stora kiaulė“ ir nereikia vynioti savo kalbėjimo į kažkokią politinio korektiškumo vatą. Lygiai tą pačią retoriką, su teisuolišku įkarščiu, mes galime perkelti ir ant alternatyvios seksualinės orientacijos žmonių, kai kurių etninių grupių ar netekėjusių moterų – tradicionalistą labai erzina, kai jis privalo galvoti, ką kalba ir „negali vadinti daiktų tikraisiais vardais“.
Nėra įsisąmoninta, kad demokratinėje visuomenėje, ypač viešojoje erdvėje kalbinis jautrumas yra būtinas: egzistuojant vertybinei ir kultūrinei įvairovei mes neišvengiamai privalome labiau pagalvoti apie kitokius nei mes. Nebent apsitvertume geležine tvora ir saugotume savo tradicinę tapatybę. Arba grįžtume prie Rusijos.
Deja, mūsų viešoji erdvė ir nemažos dalies visuomenės vertybinės orientacijos vis labiau atkartoja rusiškas. Tuos panašumus galima aiškiai matyti interneto komentaruose. Dažnai tradicionalistinis komentaras yra lietuviškas, bet išsakoma pozicija apie mažumas vos ne žodis į žodį atitinka rusišką retoriką, tik paskui dar užvaroma ant “kacapų” ir panašiai.
Kaip sakiau, žvelgiant iš tradicionalistinės pusės Rusija tampa etalonu, nuo jos nebereikia bėgti, atvirkščiai – galime šlietis, nes ji gali padėti išsaugoti mūsų „tikrąją“ lietuvišką savastį ir „tikrąją“ lietuvišką kultūrą.
Tai savo ruožtu siunčia Vakarams signalą, kad mes nesame europiečiai, nesame toje pačioje vertybinėje kultūrinėje erdvėje, neatliekame kultūros gynimo funkcijų ir galop kokybinio skirtumo tarp Lietuvos ir Moldovos, Baltarusijos ar bet kurios kitos posovietinės respublikos nėra.
Tai, be abejo, daro poveikį valstybei veikiant tarptautinėje arenoje, ir veikia valstybės pasirinkimų galimybes: ar „senosios Europos“ valstybėms verta aukoti ekonominius interesus santykiuose su Rusija (kuri turi vertingų išteklių) dėl interesų valstybės, kuri ekonomine prasme nėra svarbi, o vertybiškai bet kuriuo atveju yra tokia pati kaip Rusija?
Komentarai Lietrytyje
195. Antas 10:58 12-01
Štai tikrasis " politkorektorių" veidas. Jie nesvyruodami susodintų į konclagerius ir sukištų į krematoriumus visus, kuriems priklijuotų " nekorektiškų" ir " netolerantiškų" patriotų etiketes.
Toks Donskis ir Co išsirūpino, kad būtų iškelta baudžiamoji byla Stankerui vien už klaidingą žodžių tvarką sakinyje. Panašiai, kaip klasikiniame pavyzdyje apie kablelio vietą " bausti negalima pasigailėti" , taip čia tie " tolerantiškieji" prisikabino prie žodžių tvarkos " 6 mln. neva nužudytų" (reiškia - nebuvo nė vieno nužudyto - kaip baisu, Holokausto neigimas, gewalt!), kai iš tiesų turėjo būti " neva 6 mln. nužudytų" (reiškia - tas skaičius gali būti išpūstas).
Iš ko pažinsi liberalą ir tolerantą?
Iš siaubingos neapykantos ir keršto troškimo viskam, kas pasirodys nesąs liberalas ir tolerantas. Tokiu pat " principingumu" pasižymi ir naciai su bolševikais.
183. Vytenis Petrusevicius 19:04 11-30
Nesitikejau is taves Ryti tokiu, švelniai tariant ne visiškai samonių. Žinoma įdomi interpretacija "konservatorių" adresu. Na noriu tikėt, kad čia ne apie tai.
Bet tada norėčiau paaiškinimo, ką bendro su CCCP turi JAV puritonai? Jie yra labai konservatyvus, ir po šiai dienai sudaro didžiąją dalį JAV gyventoju. (Mazieji JAV miestukai, kaimai, fermos)
Antras klausimas, kodėl manai esąs teisus, teigdamas, kad liberalizavimas iki " negalejimo" žmogaus teisių yra vertybė, o santūrus gyvenimo būdas - tamsa?
Tiesiog yra žmonių skirtingai suvokiančių tai. Tarkime man, nors ir laisvai mastančiam (bent aš taip galvoju) daugelis dalykų budingų "laisvajam pasauliui" anaiptol nėra vertybės, ar juolab žmogaus teisių pasiekimai.
Greičiau aistrų, palaido gyvenimo ir atsakomybės neturėjimo liaupsinimas. Man jis ne kiek ne geresnis nei absoliutus teisių suvaržymas. Abu jie yra kraštutinumai.
Rojaus žemej žinoma nesukursi, bet krikščioniska demokratija (aš nekalbu apie partiją, kalbu apie ideologija) sakyčiau yra tas aukso vidurys, kuris reikalingas jei ne europiečiams, tai lietuviams tikrai.
Ir aplamai, apie koki po velniu visuomenės "liberalizavimą" galime kalbėti, kai pati visuomenė visiškai pamiršusi apie savo pareigas ir atsakomybes. Sakyčiau čia tas pats, kaip darbo santykiai, pirma gerai padarytas darbas, tada atlyginimas. Manau, kol kas darbas ne nepradėtas, o tu nori mokėti atlyginimą.
175. Antas 15:45 11-30
Šimtą kartų teisus rusų disidentas Bukovskis teigdamas, jog tas vadinamasis "politkorektiškumas" yra blogiau už komunizmą.
Akivaizdu, kad šiam iškrypusios lytinės orientacijos politologui tautiškumas, tradicijos, humanizmo vertybės yra tik sovietinės atgyvenos, trukdančios išsiskleisti vaivorykštės spalvomis pasipuošusių "gaidžių" plunksnoms.
168. Tomas J. 14:03 11-30
Žinau tik 1 būdą atsilaikyti prieš globalizaciją: tai nacionalizmas (lietuviškai - tautiškumas).
Kovokime už tautiškumą - puoselėkime viską kas lietuviška, visų pirma vaikų tarpe.
Beje, sakykime ne " užsienietis" , bet svetimšalis, ne " kitataučiai" bet svetimtaučiai.
Gerbkime svetimšalius turistus, bet kovokime prieš imigraciją (ne imigrantus), prieš kosmopolitizmo idėjas.
166. Kirkilazz 13:44 11-30
Mažai tautai kad išlikti tinka bet kokios nacionalizmo formos.
Akademinėje aplinkoje tik tos veiklos yra gerai apmokamos, kurios niekina nacionalinę kultūrą ir istoriją. Tie "Naujieji Kvislingai" stropiai atidirbinėja savo 30 Judo sidabrinių - kas žinojo anksčiau tokį degeneratą istoriką Bumblauską, "politologą" Bulotą, "mokslininkę" vištgaidį Vasiliauskaitę?
Globalistų pagrindinis priešas yra nacionalizmas - todėl Sorošų fondų pinigais pašerti žiurkėnai gauna visada ruporą pasireikšti savo idiotiškoms idėjoms - už kurių spausdinimą "Komjaunimo Tiesa" taip pat gauna kasmet pinigų iš tų pačių tolerastijos fondų.
161. valdas 12:52 11-30
Bulota: "egzistuojant vertybinei ir kultūrinei įvairovei mes neišvengiamai privalome labiau pagalvoti apie kitokius nei mes. Nebent apsitvertume geležine tvora ir saugotume savo tradicinę tapatybę. Arba grįžtume prie Rusijos."
Koks sofistinis ir demagoginis užlenkimas! Gryna tolerastizmo ir kosmopolitizmo propaganda.
160. Inga Baranauskienė 12:33 11-30
Įdomi logika.
Sovietinis projektas "liberalizuoti" šeimą (t.y. nacionalizuoti moteris ir paversti jas valstybės apmokamomis "sekso darbuotojomis" ) žlugo pirmas, bet autorius į jį žiūri labai pozityviai.
O štai tautininkai jam blogi, nes bando priešintis tiems, kurie, anot Vladimiro Iljičiaus" , nuėjo "kitu keliu" ir grįžo pro užpakalines duris.
Kaip tautinininkė atsakingai pareiškiu, - taip, mums nepakeliui su eurobiurokratais, siekiančiais nacionalinės valstybės sunaikinimo. Mums pakeliui su britų ir kitų šalių konservatoriais, kurie šias tendencijas griežtai kritikuoja.
Mes turime teisę kurti tokią Europą, kokios norime patys.
O trūkumų kritika yra pamatinė teisė, kurios vadinamieji liberalai neturėtų savintis - tai labai neeuropietiška.
157. Tomas J. 12:23 11-30
R.Bulota į vieną krūvą suplaka lietuvių nacionalistų pažiūras su Sovietų Sąjungos valdžios oficialia pozicija ir visa tai gretina prie dabartinės Rusijos valdžios politikos. Kadangi taip elgiasi universiteto docentas - tai nebejuokinga, tai didelė žala mūsų studijuojančiam jaunimui.
R.Bulota yra piktavalis žmogus, jis sąmoningai klaidina žmones. - - Tik žemos moralės globalistų padlaižiai naudoja tokius šmeižikiškus metodus: kai nori žmones ar idėjas suniekinti, sako, kad tai tarnauja Rusijai.
Dar kartą paskaitykime pavadinimą - „Lietuvybę ir tradicijas saugantiems patriotams orientyru tampa Rusija“ ir paprašykime šį dėstytoją - įvardinkite pavardėmis tuos lietuvybę saugančius patriotus, kuriems orientyru tampa Rusija?
129. Tomas J. 10:56 11-30
Man siaubą kelia, kad universitete dirbantis žmogus gali būti toks kvailas..! Apie ką jis kalba, kokius klausimus kelia: apie " europietiškas vertybes" , " su kuo mums arčiau" ? Kas čia per klausimas - su kuo mums arčiau? Normalūs žmonės taip nekalba.
Kodėl JAV, Pietų Korėjos, Japonijos žmonės nekalba apie europietiškąsias vertybes? Kodėl?
Gal jiems "arčiau – su Rusija" ?!
Išsilavinęs žmogus žino, kad yra bendražmogiškosios vertybės, ir nėra jokių "europietiškų vertybių".
128. gintaras 10:55 11-30
Visos Vakarų Europos tautos kenčia nuo ES elito tolerastinių "vertybių". Visur kaupiasi nepasitenkinimas ir reiškiasi pyktis dėl jo "kosmopolitizmo" ir " multikultūralizmo" (pvz. Sarazzino knyga Vokietijoje), minaretų draudimas Šveicarijoje, Wilderso partijos iškilimas Olandijoje.
Pagal šį "istoriką" šie reiškiniai byloja didėjančią vakariečių meilę Rusijai. Tikras idiotas.
125. gintaras 10:41 11-30
Šitam istorikui derėtų žinoti, jog Sovietai nuo pat pradžių kovojo su "buržuazine morale". Tradicinė šeima (santuoka) buvo suardyta, sekso laisvė propaguojama.
Tik tada, kai atsirado milijonai vaikų "besprizonikų" , Sovietai ėmėsi teisinių priemonių šeimos autoritetui atstatyti. (Wikipedia " Family in the Soviet Union" ).
Sovietai taip pat iš pradžių skelbė kosmopolitizmą ir internacionalizmą.
Tik karo grėsmei kylant Stalinas pasuko atgal ir griebėsi nacionalizmo kaip paskutinio šiaudo. Internacionalistą Trockį jis galiausiai nužudė.
Istorikui Bulotai turėtų būti gėda dėl tokio neišmanymo ir žmonių klaidinimo.
Eurosojuzas išties yra ankstyvosios Sovietų Sąjungos ideologijos perėmėjas.
117. T.Vaisietai 10:18 11-30
1917 metais nebuvo jokios revoliucijos, tai buvo kriminalinis perversmas. To meto Vokietijos spauda tai aprašė taip "Valdžią Rusijoje užgrobė asocialių banditų gauja".
1929 metų Stalino įsakymu tas perversmas pavadinamas "Spalio revoliucija" , o 1935 metų įsakymu" Didžioji socialistinė Spalio revoliucija".
Tai štai kokios komunistų partijos ištakos.
Visa tai sužinojau per RTR planeta TV, laidos autorius N.Svanidzė.
103. Artūras 08:58 11-30
Visiškai negaliu sutikti su p.Bulota.
Sovietinė Rusija ne derinosi prie tradicijų, o kur tik galėjo jas laužė ir trynė į miltus: tuos pačius valstiečius - milijonais, tą pačią bažnyčią, privačią nuosavybę, bet kokias tradicijas ir žmogiškus papročius vien todėl, kad jos esą buvo sukurtos išnaudotojų klasės.
Ir rėmėsi tame liumpenais, atmatomis iš tų pačių valstiečių ar darbininkų, nes tik atmatų pagalba galėjo sukišti į lagerius, kalėjimus, kolchozus milijonus normalių žmonių.
Kaip ir SSRS, taip ir dabartinė Rusija - tai butaforija, kurios fasadas, propaganda esą labai žmogiška, patraukli, o tikrovė - tai saujelės žmonių valdžia prieš milijonus baudžiauninkų.
Žygeivis
Pono (o gal draugo?, kaip ir jo bolševikinio giminaičio) Bulotos "draugeliai": "Antanas", "juozas", "Zana" .... yra tokie buki, kad "keisdami savo seksualinę orientaciją" pamiršta, jog čia pateikiami ir jų IP. :)
204. Antanas 15:17 12-01 IP: 195.14.165.124
Buduliai nemoka rašyti mažosiomis reidėmis, jau net nekalbant apie tai kad rekauja vėjus net straipsnio neskaitę.
172. juozas 15:01 11-30 IP: 195.14.165.124
O, ura-patriotai alaus prisisriaubę jau ruošia naujus nacional-bolševikinius plakatus kovo 11 žygiui? Nunu.
42. Zana 09:09 11-12 IP: 195.14.165.124
kodel negali visiskai uzdrausti cigareciu?
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 01 Vas 2011 13:36. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
