Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
stiklas rašė: Gerb. Legionieriau.... isiskaityk.... ir suprasi kas is tikruju pats esi ..
Gerbiu Tamstos idejas, bet tu manuju - ne., ... tuo mes skiriames...
Kiekvienas žmogus turi tam tikrą pasaulėžiūrą ir derina ją su savo praktine egzistencija.
NACIONALIZMAS
Kupina įvykių nacionalizmo ideologijos istorija siekia tolimą senovę, tačiau tik XIX a. antroje pusėje nacionalizmas tapo svarbia Europos politinio kraštovaizdžio dalimi. Jo populiarumą sąlygojo Prancūzijos didžiosios revoliucijos įvykiai, kai tautos pirmumo ir suverenumo idėjos buvo priešpriešinamos sosto autoritetui ir dinastijos suverenumui.
Susiduriame su būtinybe skirti nacionalistinę poziciją ir nacionalizmo ideologiją.
Kai politikai praktiškai pripažįsta tautą svarbiausia vertybe, kalbant apie individų, grupių ar politinių sąjūdžių nacionalistines pažiūras.
Tokias pažiūras ne visada lemia politinė ideologija. Dažniausiai nacionalizmas painiojamas su dviem sąvokomis: šovinizmu ir rasizmu.
Šovinizmas - tai pati agresyviausia nacionalizmo atmaina, o rasizmas - ideologija, aukščiausia vertybe pripažinti rasę. Rasistų manymu, rasė - tai genetiškai atskira žmonijos dalis. Rasės ir tautos sąvokos gali būti tapatinamos, kaip kad daro sionistai-žydų nacionalistai.
Pagrindinis nacionalizmo principas yra savo tautos pripažinimas aukščiausia vertybe, o kartu ir jos pirmenybės prieš kitas tautas pripažinimas; vadinasi, pripažįstama ir tautų nelygybė. Kartu su geriausios tautos problema iškyla ir blogesnių bei blogiausių tautų problema. Susidūrus su kitomis tautomis, nacionalistams galioja du elgesio kodeksai: vienas - reguliuojantis santykius su savąja bendruomene, kitas - su svetimomis. Nacionalizmo ideologija įgalioja naudoti prievartą, nes geresnis turi teisę jėga paremti savo argumentus.
Tauta nacionalistams visada yra vientisa. Nacionalistui svarbiausia tai, kas šią bendriją jungia, o ne tai, kas skiria. Visa tauta turi egzistuoti kaip solidari visuma, siekianti išspręsti savo ginčus bendram labui. Logiška šio principo išvada yra tautos interesų pirmenybė prieš individo interesus.
Visi tautinės bendrijos nariai privalo būti politiškai aktyvūs, tačiau valstybės valdžia turi priklausyti geriausiems - tautos elitui.
Tauta svarbesnė už valstybę; valstybė tarnauja tautai, o ne priešingai. Valstybė nevengia naudoti prievartos, jeigu to reikalauja tautos interesai. Nacionalistai siekia teisiškai apriboti tautinių mažumų politinę veiklą.
Šių dienų nacionalizmo istorijai suvokti reikėtų pakomentuoti keturias problemas.
Pirmoji problema - tai dominuojančių tautų nacionalizmo ir engiamųjų tautų, kovojančių dėl išsivadavimo, nacionalizmo skyrimas, pastarasis nacionalizmas yra gynybinis.
Kita problema - tai teigiamas požiūris į privačią nuosavybę. Jis padarė nacionalizmą itin populiarų tarp savininkų klasių ir sluoksnių. Vidutiniai ir smulkūs savininkai daugelyje Europos šalių tapo šios ideologijos pagrindiniais rėmėjais.
Trečioji nacionalizmo ideologijos ir politikos problema - demokratijos problema. Nacionalistai neigė lygybės idėją.
Ketvirtoji problema - priešai. Didžiausia vidinė grėsmė - visos jėgos, skaldančios bendruomenę iš vidaus, tai yra tautinės mažumos ir kairieji revoliucionieriai.
Pirmoji klasifikacija - pagal konkretų nacionalizmo ideologijos modelį, kiekvienoje tautoje jis įgyja specifinių bruožų.
Antroji nacionalizmą skiria į dvi pagrindines grupes.
Pirmon grupėn patenka ideologijos, kurios pripažįsta tautą absoliučiai aukščiausia vertybe.
Antrai grupei priskiriame tas ideologijas, kurios bando tautos pirmenybę derinti su liberalizmu; labiau iškelia individą ir tautos pirmenybės idėją.
Gana įdomi nacionalistinių pažiūrų tipologija pagal socialinės ir teisinės santvarkos problemas. Nacionalizmo ideologai ne visada pajėgdavo suformuoti nuoseklų požiūrį į santvarkos problemą. Senosios nacionalistų kartos atstovai siūlė parlamentinę santvarką, pagrįstą rinkimų teisės cenzu, kuris leistų diskriminuoti ir tautines mažumas. Tautinių mažumų galimybės turėjo būti ribojamos ir kitose viešojo gyvenimo sferose. Naujajai kartai atstovaujantys nacionalizmo ideologai, vis labiau linkstantys į dešinę manė, kad tokių sprendimų nepakanka. Jie ieškojo naujų receptų, kaip pakeisti parlamentinę sistemą ir sukurti naujas santvarkos formas, pagrįstas hierarchišku ir bendru darbo ir kapitalo sferų atstovavimu, tautos elitui vadovaujant. Atsigręždami į viduramžių tradiciją ir XIX a. Bažnyčios socialinį mokymą, jie kalbėjo apie korporacijas ir korporatyvinę santvarką. Kai kuriems nacionalistams atrodė, kad ir šių sprendimų nepakaks. Tinkamiausia išeitis - pastatyti tautos priešakyje vadą, paskiriant jam kompetenciją tvarkyti visas gyvenimo sritis.
Šį idėjų ginčą senosios kartos atstovai pralaimėjo, o radikalių sprendimų šalininkai, išstumti iš nacionalistų stovyklos, palinko dar labiau į dešinę ir dažnai su radikaliojo nacionalizmo šūkiais derino fašizmo teoriją bei praktiką.
Mūšio lauke liko nacionalistinės korporatyvizmo versijos - geriausios panacėjos nuo klasių kovos, siekiant visos tautos gerovės, - šalininkai.
Ginčas dėl santvarkos formų įtakojo ir nacionalinės politikos pasirinkimo klausimą. Kaip nacionalistai turėtų veikti? Ar be jokių permainų, mobilizuodami savo šalininkus tautinėje bendrijoje, iš naujo ieškodami dinamiško socialinio aktyvumo?
Susidūrė senosios ir jaunosios kartos argumentai, atstovaujantys šiuolaikiniam nacionalizmui, kuris pripažįsta didelių socialinių reformų būtinybę. Nepaisant reformatiškų polinkių, nacionalizmas pralaimėjo kovą su jauniausia Europos dešiniųjų politine ideologija - fašizmu.
Pralaimėjimas fašizmui, bet kartu ir idėjinis bendrumas su jo ideologija, nulėmė nacionalizmo nuosmukį antroje mūsų amžiaus pusėje.
Iš politinės scenos išnyko didžiosios partijos, kurios rėmėsi gryna nacionalizmo ideologija. Visų pirma, išliko tarp gausybės dešiniųjų ir centristinių partijų politinių idėjų; antra, septintame ir aštuntame dešimtmetyje Europoje kilę separatistiniai tautinių mažumų judėjimai, buvo aiški nacionalizmo apraiška. Daugelis Lotynų Amerikos ir Afrikos politinių organizacijų skelbia nacionalistines idėjas nuo devinto dešimtmečio pabaigos. Buvusios SSRS teritorijoje ir mūsiškėje Europos dalyje matyti gausybė akivaizdaus nacionalizmo idėjinių ir politinių apraiškų.
Svarbiausia nacionalizmo politinės ideologijos apraiška Lietuvoje XX a. pirmaisiais dešimtmečiais - tautininkų sąjūdis. Tautininkai siūlė “vidurio kelią” - “labiau rūpintis tuo, kas mus jungia, negu tuo kas mus skiria”, skelbė socialinį solidarumą bei visos tautos interesų viršenybę. 1916 m. susikūrusi Tautos pažangos partija išrinko tautininkų lyderį Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos prezidentu, o Augustiną Voldemarą - ministru pirmininku. 1924 m. susikūrė Lietuvių tautininkų sąjunga. Jos lyderis A.Smetona, po 1926 m. valstybės perversmo tapęs prezidentu su diktatoriaus įgaliojimais, vieną po kitos paleido šalies politines partijas. Išimtis buvo padaryta tik Tautininkų sąjungai, kuri skelbėsi nesanti tikra politinė partija, nes ginanti visos tautos interesus. Vienas iš prezidento projektų buvo tautininkų pagrindu sukurti Lietuvių tautos sąjungą.
Lietuvių tautininkai neakcentavo savo tautos išskirtinumo ir neskatino priešiškumo tautinėms mažumoms.
Nacionalizmo nagrinėjimą derėtų papildyti informacija apie rasinę ideologiją.
Šiuolaikinio rasizmo šaknų dera ieškoti Prancūzijoje XIX a. pabaigoje. Visų pirma grafo Artūro Gobino idėjos(1816-1882) - diplomatas, rašytojas ir ideologas. Būdamas Napoleono III diplomatas jis parašė garsųjį veikalą “Traktatas apie žmonių rasių nelygybę”(1853-1855).
Įsidėmėkime, kad nacionalizmą galime tapatinti su rasizmu tik tada, kai pripažįstame, kad tauta yra rasiškai vientisa.
Idėjinė rasizmo esmė išsakoma trimis tezėmis: natūraliai egzistuoja įvairios rasės, šių rasių skirtumai, nuo intelekto galių iki plaukų spalvos nepriklauso nuo žmonių valios, nes yra nulemti genų; rasių maišymasis yra žalingas, nes kenkia aukštesnei rasei.
Rasizmo idėjos turi daug panašumų su nacionalizmo principais ir turiniu, bet jų pagrindinės vertybės skiriasi.
Rasizmo ideologija realizuojama naikinimo arba segregacijos politika. Siekiama sunaikinti blogesnes rases (žydų likimas), jos diskriminuojamos (juodaodžių teisinis statutas PAR iki 1994 m.).
FAŠIZMAS
Po Pirmojo pasaulinio karo prie kitų dešiniųjų ideologijų prisidėjo fašizmas. Istorijoje fašizmas reiškėsi trimis pavidalais: kaip politinė idėja, politinis judėjimas ir valdžios sistema.
Pirmuoju pavidalu fašizmas pasireiškė daugelyje pasaulio šalių įvairiomis formomis.
Antruoju pavidalu fašizmas pasirodė daugelyje prieškarinės Europos valstybių. Susiformavusios politinės ir socialinės sistemos pavidalą fašizmas įgijo Italijoje ir Vokietijoje, kuriose jo šalininkai paėmė valdžią. Greta fašizmo teorijos ten atsiskleidė ir jo praktika.
Galime skirti du fašistinių sistemų ir ideologijų istorijos etapus: taikos metų fašizmą ir karo metų. Pokarinės fašizmo atmainos vadinamos neofašizmu. Italų ir vokiečių fašistų idėjas ir darbus galėtume vadinti klasikiniu fašizmu.
Įprotis daugelį dešiniųjų ideologijų ar sistemų vadinti fašistinėmis - klaida. Ši klaida buvo būdinga ir sovietinei Lietuvos istoriografijai: nacionalistinį autoritarinį A.Smetonos režimą ji vadino fašistine diktatūra.
Daugybė tokių sąvokų, kaip parafašistinis, kvazifašizmas ir pan. tik didina sumaištį terminologijoje.
Fašizmo ideologiją sudaro dvi pagrindinės elementų grupės.
Pirmoji grupė - tai, ką jis teigė, ateities viziją. Iš negatyviųjų elementų vertėtų pažymėti tarptautinės taikos idėjos neigimą. Didžiausia grėsme fašistai laiko kairiųjų, pirmiausia kairiųjų revoliucionierių, ideologijas.
Jų idėjinis ginčas su konservatizmu. Konservatorių legalizmas ir nenoras siekti politinio gyvenimo masiškumo nedera su fašizmo principais. Dar viena problema - fašizmas neigia kai kurių tautų teisę egzistuoti. Fašizmas visiškai nustūmė žydus, apskritai atimdamas jiems teisę gyventi. Tai buvo pati kategoriškiausia ir agresyviausia antisemitizmo forma.
Fašizmo ideologijos teiginiai:
1) Nacionalizmas ir rasizmas.
2) Jėgos kultas.,
3) Ekspansionizmas - siekimas pasiglemžti svetimas teritorijas..,
4) Militarizmas.
Kalbame apie tokią situaciją, kai visa valstybės organizacija ir visuomenės gyvenimas, taip pat ir politika remiasi politinės organizacijos principais - įsakymais, hierarchija.
5) Visiškai naujos valstybės santvarkos kūrimas, visiškai centralizuota socialinė tvarka, kai slopinami bet kokie spontaniški visuomenės veiksniai. Visos iki tol nuo valdžios nepriklausomos visuomenės gyvenimo struktūros buvo likviduotos arba pakluso griežtai valstybės kontrolei.
6) Nauja vienpartinė politinė sistema, kurios šerdis - vienintelė legaliai egzistuojanti partija kontroliuojanti valstybę. Monopolija hierarchijos viršūnėje esančio vado įrankis. Elitą sudarė labiausiai atsidavusių vadui žmonių grupė. Fašistinės sistemos esmė - vadas absoliučiai valdo partiją, valstybę, visuomenę ir kiekvieną individą. Viešosios nuomonės formavimosi iš apačios fašistai laikė absurdiškais, kenksmingais bendruomenei. Vadas sprendė galutinai ir neklystamai. Kas anksčiau sudarė valstybės, visuomenės ir privataus gyvenimo sferą, buvo sulydyta į vieną visumą. Sistemas imta vadinti totalitarinėmis. Fašistinės visuomenės privalėjo būti aktyvios. Individas privalo nuolat veikti, būti aktyvus ir entuziastingai pritarti valdžios siekiams. Klaidinga, visiškai tapatinti totalitarizmą su fašizmu. Be totalitarizmo idėjos, fašizmui būdingos ir kitos. Fašistinė ideologija atmeta krikščioniškąją Dievo idėjos sampratą. Iš fašizmo mistinių ir racionalių svarstymų, sudievinančių vadą, kilo nauja XX a. natūralistinės neopagonybės forma.
8) privačios nuosavybės idėja būtina disciplinuotam tautinės bendrijos gyvenimui. Ūkio sistema turi remtis privačia nuosavybe. Kita problema- tai mūsų dienų neofašizmo kelias į pirmą vietą,- antikomunizmą.
Bažnyčia pasmerkė italų, o paskui ir vokiečių fašizmo ideologiją kaip nesuderinamą su katalikų tikėjimo principais ir katalikiškuoju socialiniu mokymu. Fašizmas iki šiol pavojingas visoms pažangos jėgoms ir yra savotiškas mūsų laikų dešiniųjų politinis rezervas. Jo pagrindiniai principai atkartoja Musolinio ir Adolfo Hitlerio teiginius.
Benitas Musolinis (1883-1945) - ideologas ir valstybės veikėjas, skurstančio kaimo kalvio sūnus. 1914 m. buvo pašalintas iš socialistų partijos. 1919 m. įkūrė pirmąją fašistinę organizaciją. 1922 m. Musolinis buvo pakviestas sudaryti vyriausybę.
Adolfas Hitleris (1889-1945) - ideologas ir valstybės veikėjas. Gimė Austrijoje. Buvo savamokslis, nebaigė vidurinės mokyklos. Nuo 1913 m. gyveno Bavarijoje, buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis - Vokietijos kariuomenės savanoris. 1933-1936 m. pertvarkė Veimaro respubliką į Trečiąjį reichą. 1938 m. Hitleris ėmėsi įgyvendinti pasaulio užkariavimo idėją.
AUTORITARIZMAS
Napoleonas Bonapartas (1769-1821) - valstybės veikėjas, karvedys. Šešiolikos metų tapo karališkosios artilerijos jaunesniuoju leitenantu. 1794 m. revoliucinės Prancūzijos valdžia pelnytai jį pakėlė generolu. 1804 m. buvo vainikuotas imperatoriumi. Daug kariavo - iki pat galutinio pralaimėjimo 1815 m.
Napoleonas rėmėsi tautos suverenumo idėja, tvirtindamas, kad geriausiai ją gebąs įgyvendinti ne parlamentas, bet vienvaldis valdovas. Autoritarizmo ideologijos esmė yra autoriteto, kitaip sakant, individo rankose vienijamos stiprios valstybės valdžios galios ir svarumo idėja.
Autoritarizmo ideologija, kaip ir konservatizmas, remiasi prielaida, kad egzistuoja nustatyta darna, kurią reikia ginti. Svarbiausia priemonė esamai darnai išsaugoti ir apginti yra valstybės organizacija, kurios pamatas - vienose rankose sukauptos stiprios valdžios principas.
Valstybė iškyla virš visuomenės. Stipri nepriklausoma valstybė autoritaristams svarbesnė už visuomenę ir tautą ar jos dalis-grupes bei individus. Visuomenė turi likti tokia, kokią ją suformavo istorija. Svarbus ir akivaizdus tos tradicijos elementas yra privati nuosavybė. Autoritarizmo ideologijos svorio centras yra stiprios valdžios principas. Autoritariniai vadai svajoja sukurti stiprią monopartiją. Opozicija kartais gali naudotis spauda ir dalyvauti politiniame gyvenime.
Fašizmas - autoritarizmo konkurentas kovoje dėl valdžios. Liberalinėje demokratinėje sistemoje pagrindinis valdžios organas yra parlamentas, fašistinėje - visagalis vadas, o autoritarinėje sistemoje - valstybės vadovas.
Autoritarinė sistema randa vietos piliečių teisėms, bet jų turinys ir realizavimas, aplinkybėms reikalaujant, gali būti apribotas dėl valstybės interesų. Valstybės interesai autoritarizmui yra pirminiai, o piliečių teisėms tėra antrinė vertybė. Palankiausiai autoritarinę ideologiją vertino konservatoriai.
DEMOKRATIJA
Demokratija - tai lygybės idėja ir iš jos išauganti ideologija, pripažįstanti lygybę aukščiausia visuomenės gyvenimo vertybe.
Demokratija - tai socialinė santvarka, kurios pamatas joje dalyvaujančių subjektų lygybė. Demokratija - tai atstovaujančios valdžios sistema, kuri remiasi skirtingų lygiateisių grupių konkurencija ir bendradarbiavimu. Demokratija tai aukščiausias suverenios valdžios priskyrimas visumai, t.y. liaudžiai. Demokratija tai tokia gyvensena, kai lygybės praktika yra svarbiausias kasdieninių individų santykių elementas visose visuomenės gyvenimo srityse.
Su pagarba ST [/b]
Tai buvo daug nesusipratimų ir klaidingų koncepcijų bei pareiškimų vienu atodūsiu. Tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, padės susiprasti nors daliai skaitytojų, gal ir tamstai, tačiau tai nėra mano rankose. Dabar - atsakymas...
Visų pirmiausia, dera pažymėti, kad "pagarba" "bet kieno pažiūroms" yra liberalistinis mitas, skirtas ištisų tautų mases paversti politiškai ir kitaip IMPOTENTIŠKOMIS, kadangi TEGALI VYRAUTI VIENA IDEOLOGIJA, KURI PO SAVIMI TURI ORGANIŠKĄ - GAMTOS DĖSNIŲ - PAGRINDĄ. Pasaulėžiūra, ar objektyviai teisinga, ar neteisinga, o Gamtos dėsniais paremta pasaulėžiūra OBJEKTYVIU POŽIŪRIU FUNDAMENTALIAI YRA TEISINGA, negali pripažinti jokios kitokios pasaulėžiūros, t. y. ji agresyviai ir fanatiškai kaunasi už savo dominavimą individų ir masių protuose ir širdyse. Jeigu ne toks doktrinalinis ekskliuzyvizmas ir fanatiškas atsidavimas, tada, pavyzdžiui, ir krikščionybė nebūtų iškilusi, o likusi tik paprasčiausia levantietiška sekta.
Nereikalauju utilitariškos "pagarbos" sau ir nesiruošiu ją adresuoti bet kam kitam. Aš gerbiu tą, kurio garbė yra ištikimybė savo Tautai. Kurio pasaulėžiūra ir VEIKSMAI atspindi asmenybės dvasines nuostatas ir jų ryšį su Nacija.
Prieš pradedant dėstymą, pažymėsiu: ideologiškai aš esu bekompromisinis nacionalsocialistas ir vadovaujuosi šia doktrina visuose savo gyvenimo aspektuose. Taip pat pridursiu, kad dauguma, ypač čia rašančių žmonių, apie šią doktriną iš tiesų labai mažai tesuvokia teisingai (nors gali manyti ir kitaip, bet taip kaip iš tiesų yra, nebūtinai turi sutapti su tuo, kaip kas nors "mano"). Norint būti TIKRU nacionalistu, dera būti tikru, ne marksistiniu, SOCIALISTU. Mano išpažįstamo, sakykime, "Diuringiško", nacionalsocializmo esminis principas:
BENDRA GEROVĖ AUKŠČIAU ASMENINĖS NAUDOS!
Šituo remiasi bet kokia sveika, organiška ir ideologiškai, morališkai ir TOTALIAI normali Tauta. Tada ji gali vadintis TAUTINE BENDRUOMENE.
Apie fašizmą tamsta rašinėji akivaizdžiai NESKAITĘS NEI VIENO FAŠIZMO IDEOLOGIJOS VEIKALO, o tik esamo demoliberalinio režimo paistalų pilnas knygas. Sakykime, kad tamsta laikote save demokratizmo šalininku, kad propaguojate šio "objektyvizmo" idėjas - tada prašom: skaitykite nacionalsocializmo ir fašizmo ideologijos veikalus, kuriuos parašė patys fašistai ir nacionalsocialistai, o tada, kaip norite, subjektyviai ar objektyviai, juos įvertinkite. Tačiau esu praktiškai tikras, kad nesate skaitęs nei B. Musolinio "Fašizmo doktrinos", nei Džovanio Džentilio "Fašizmo filosofijos pagrindų". Tai du neilgi eseitiniai veikalai, kurie gana aiškiai charakterizuoja itališkojo fašizmo idėjas. Tačiau taip pat galiu rekomenduoti Osvaldo Moslio "100 klausimų ir atsakymų apie fašizmą" bei "Rytoj mes gyvename". Yra prieinama anglų kalba:
www.oswaldmosley.com
Toliau. Tamsta skiriate ne fašistų išgalvotus "fašizmo teiginius", kurie, man susidaro įvaizdis, yra beveik nurašyti nuo kurio nors "istorijos" vadovėlio (kurie visi parašyti kaip antinacionalinės ir plutokratinės propagandos įrankiai). Visų pirmiausia, fašizmas nuo nacionalsocializmo tikrai skiriasi, ir fašizmas NEBŪTINAI akcentuoja rasių klausimą.
Fašizmo ideologijos pirminis akcentas yra VALSTYBĖ, kaip moralinis, etinis ir socialinis subjektas. Nemaža dalis fašistinėje valstybės koncepcijoje yra perimta iš Hegelio "Teisės filosofijos" ir kt. veikalų. Priduriu, kad nacionalsocializmas gana konkrečiai su šituo išsiskiria.
Musolinis "Fašizmo doktrinoje" teigia, kad "valstybė kuria tautą, o ne tauta valstybę".
Aš, kaip nacionalsocialistas, nors nuoširdžiai gerbiu ir žaviuosiu B. Musoliniu kaip asmenybe ir italų tautos nacionalistu, privalau pasakyti, kad jokiu būdu negaliu su šitokiu teiginiu sutikti. Kodėl? KADANGI VALSTYBĖ YRA TIK PRIEMONĖ TAUTOS RASINIAM PAGRINDUI IŠSAUGOTI IR JO EVOLIUCIJAI PLĖTOTI. JI PRIVALO PLĖTOTI IR TOBULINTI TAUTOS FIZINĮ IR DVASINĮ GYVENIMĄ. TAUTOS RASINĮ GYVENIMĄ.
Fašizmas gali būti "rasistinis", tačiau fundamentaliai jis toks nebūtinai yra. Kiekvienas nacionalsocialistas yra "rasistas", kada fašistas gali tokiu būti, tačiau NE KIEKVIENAS FAŠISTAS YRA "RASISTAS". Aš save laikau rasistu pagal apibrėžimą, kurį netrukus pateiksiu.
Rasizmas gali būti pozityvus, gali būti negatyvus. Paaiškinsiu tai panašiai, kaip jau yra rašę man idėjiškai artimi asmenys.
Negatyvus rasizmas - pagieža, neapykanta kokioms nors kitoms etninėms ar rasinėms grupėms dažniausiai dėl materialistinių ir ekonominių priežasčių, kuris neturi idealistinio prado, t. y. sąmoningo savo Tautos ir rasės suvokimo kaip natūralių vertybinių subjektų.
Pozityvus rasizmas - tai savo Tautos rasinio integralumo saugojimas, savo Nacijos ir Rasės supratimas kaip vertybių, kurias privalu GINTI IR PUOSELĖTI. Tai nereiškia jokios "neapykantos", tačiau TAI REIŠKIA KOVĄ PRIEŠ BET KĄ, KAS KELIĄ GRĖSMĘ ŠIOS SVEIKOS MEILĖS OBJEKTUI - NACIJAI IR RASEI. NES MEILĖ, BE KOVOS PRIEŠ TAI, KAS KELIA GRĖSMĘ MEILĖS OBJEKTUI, NĖRA MEILĖ, O TIK TUŠTI ŽODŽIAI, TRAUKTI IŠ PACIFISTINIŲ PAMAZGŲ DUOBĖS!
Kas yra NACIONALIZMAS? Ar tai ideologija? Ne. Tai veikiau yra ideologijų komponentas - sudedamoji dalis. Tam tikra prasme, nacionalizmas yra ir reiškinys, kuris taip pat gali būti sąmoningai ar nesąmoningai nukreipiamas prieš pačią Tautą (kaip bolševikiniai agitatoriai išnaudojo spalvotųjų kolonialinių tautų instinktyvų nacionalizmą, jas pavergti ir supančioti žydiškojo bolševizmo grandinėmis).
Nacionalizmas, kurį tamsta kildinate iš Prancūzijos revoliucijos, yra anti-tautinis, kadangi jis nėra etninis nacionalizmas (tikras nacionalizmas), o "civilinis nacionalizmas".
Kokia šių koncepcijų esmė ir koks jų skirtumas? Pasakysiu paprastai...
"Civilinis nacionalizmas" nesuvokia Tautos ir rasės sąvokų, jis įsivaizduoja, kad "piliečiu" gali būti visiškai bet kas, be jokio rasinio ar etninio ekskliuzyvizmo, o toks požiūris neišvengiamai SUNAIKINA TAUTOS GENOFONDĄ, kaip ir parodo pačios Prancūzijos pavyzdys.
Etninis nacionalizmas supranta, kad sveikas nacionalizmas ir mano minėtasis "pozityvus rasizmas" negali būti antitezės ar net atskiros tezės. Šie du dalykai tegali egzistuoti nepalaužiamoje ir amžinoje SINTEZĖJE.
Ši sintezė yra suvokiama keliose politinėse doktrinose: nacionalsocializme, gvardizme (legionierizme, arba "rumuniškame nacionalsocializme), vėlyvesniame Musolinio fašizme bei Osvaldo Moslio fašizme (yra ir daugelis kitų pavyzdžių, tačiau nesigilinsiu čia į tai). Apskritai visos šios doktrinos savo esmėje, galėčiau sakyti, yra fundamentaliai surištos su esminėmis Nacionalsocializmo idėjimos.
Nacionalsocializmas - tai Gamtos dėsnių taikymas techniškai pažengusiai ir organiškai žmonių visuomenei (tautinei-rasinei bendruomenei).
Fašizmas - tai valstybės autoriteto filosofija ir valdymo forma, grįsta korporacine idėja.
Į abi šias doktrinas neabejotinai įeina ir etninis nacionalizmas, kuris, pridursiu, yra vienintelis tikras nacionalizmas, kuris KOVOJA UŽ PAČIĄ NACIJĄ.
Nacionalsocializmas niekada neteigė, kad Tauta yra absoliučiai rasiškai vientisa. Tai vėlgi rodo, kad tamsta nesate skaitęs nacionalsocializmo ideologijos ar rasių mokslo veikalų.
Kiekviena Tauta, žinoma, priklauso kokiai nors PLATESNEI rasinei grupei. Lietuviai, kaip ir vokiečiai ar latviai, yra ARIJŲ ŽMONIJOS DALIS. Jie yra "europietiškosios rasės" atstovai. Šitokia sąvoka turi kultūrinį ir antropologinį aspektą. Tačiau pati sąvoka "europietiškoji rasė" yra plati ir neapibrėžta. Ją dabar paaiškinsiu.
Pagal Hansą Frydrichą Karlą Giunterį ir jo kategorizaciją, esti penki skirtingi europiniai rasiniai tipai: šiaurietiškasis, viduržemiškasis, dinariškasis, alpinis ir rytų pabaltijinis. Ariškųjų tautų "rasinis idealas" - tai šiaurietiškasis žmogus. Tai yra, kaip rašė Madisonas Grantas, "baltasis žmogus par exellence"...
Nacionalsocializmas suvokia, kad europietiška Nacija, ariška Tauta, nėra rasiškai vienalytiška. Kas yra arijas? Biologiškai (ir tai, ką aš rašau taip pat atitinka ir NSDAP rasinę politiką) arijas yra BET KOKIOS EUROPIETIŠKOS RASĖS AR JŲ MIŠINIO NE ŽYDIŠKOS KILMĖS ASMUO.
Tačiau arijai nėra rasiškai/antropologiškai vienalyčiai, kadangi yra skirtingi tipai, kurių procentinis pasiskirstymas skiriasi įvairiose tautose, kad ir pavyzdžiui, Lietuviai - tai šiaurietiškoji tauta su stipria rytų pabaltijinės rasės įtaka. Vokiečiai, gyvenantys šiaurinėje Vokietijoje, turi daugiau nordinės (šiaurietiškosios) rasės kraujo, o Bavarijoj ir Austrijoj - jie turi stiprią rytinės (alpinės) rasės įtaką. Tačiau jie visi yra indogermanai/indoeuropiečiai, svarbiausia ne lingvistiškai, o RASIŠKAI - jie yra arijai, kaip kad ir tikri rusai yra arijai.
Nacionalsocializmas svarbiausiai suvokia, kad Tautos pagrindas yra rasė ir, kad Tautos išlikimas reikalauja jos grynumo apsaugojimo, kartu su jos evoliucinio proceso - eugenikos - skatinimu.
Dėl "jėgos kulto" - yra elementarus faktas, kad bet kas, ar objektyviai teisinga, ar neteisinga (o kova už savo Naciją yra objektyviai teisinga), bus bejėgis dalykas, jeigu nebus pasirengęs, esant reikalui, panaudoti jėga.
Pacifizmas ir liberalizmas iš esmės yra judokratijos pasėta impotencijos liga, kuri tautų mases užnuodija mintimi, kad nereikia GINTI AUKŠTESNIŲ VERTYBINIŲ SUBJEKTŲ ir SAVO TAUTOS, NACIJOS IR RASĖS BET KOKIA KAINA (kas yra natūrali nuostata), o kad reikia vengti konfliktinių situacijų bet kokia kaina. Tai yra pražūtingas požiūris, kadangi Gamtoje nėra pacifizmo, pasaulyje nėra absoliučios "tolerancijos" ir indiferentiškumo, egzistuoja KOVA IR KONKURENCIJA.
Tačiau tie, kurie šias nesąmones paskleidė, puikiai supranta jų absurdą (įdomu, kad nors žydų tautos nariai patys rūpinosi šių absurdiškų minčių skleidimu, jie, kaip grupė, NIEKADA JOMIS NESIVADOVAVO, NES JAI BŪTŲ JOMIS VADOVAVĘSI, BŪTŲ BUVĘ PRAŽUVĘ SENŲ SENIAUSIAI, TAČIAU JIE SĄMONINGAI KITAS TAUTAS PAVERČIA IMPOTENTIŠKOMIS).
Tiek fašizmas, tiek ir nacionalsocializmas, sakykime, revoliucinis nacionalizmas apskritai, suvokia, kad yra reikalinga tiek MORALINĖ JĖGA IR VALIA, tiek ir FIZINĖ JĖGA, pajėgi atremti priešą. Pirmenybė teikiama VALIAI IR MORALINEI jėgai, tačiau čia dera pažymėti, panašiai kaip kad su "etniniu nacionalizmu" ir "pozityviu rasizmu", kad tarp šios MORALINĖS JĖGOS IR VALIOS BEI FIZINĖS JĖGOS YRA BŪTINA SINTEZĖ. Tokia sintezė visiškai natūrali, sveika ir morališka.
Dėl "ekspansionizmo" - siūlau paskaityti GOTFRYDO FEDERIO NACIONALSOCIALISTŲ VOKIEČIŲ DARBININKŲ PARTIJOS PROGRAMĄ IR JOS FILOSOFINIUS PAGRINDUS - kuriuose yra aiškiai atribojama nacionalsocialistinė pasaulėžiūra nuo imperializmo, t. y. siekis suvienyti vokiečių žemes ir atsikovoti teisėtą tos nacijos gyvybinę erdvę, yra KATEGORIŠKAI atsiejamas nuo imperialistinių tendencijų. Galėsiu, jei kas pageidaus, pateikti TIKSLIĄ citatą su nuoroda į atitinkamą paragrafą...
Tuo tarpu, fašizmas tikrai turi imperialistinių tendencijų, tačiau aš galiu pasakyti, kad aš prieš tą Italijos imperializmą, kurį vykdė Musolinis, visiškai nieko neturiu ir negaliu turėti. Aš nesu imperializmo savaime priešininkas, o būtent TAM TIKRŲ IMPERIALIZMŲ PRIEŠININKAS. Žinoma, imperializmas, siekiantis užkariauti visą pasaulį, man yra nepriimtinas ir duotų aliuzijas į "išrinktosios tautos" siekius.
Adolfas Hitleris, priešingai negu tamsta aiškina, niekada nesiekė "užkariauti pasaulio", jis net nesiekė užkariauti Europos, ta prasme, kad ją jungti prie Vokietijos Reicho. Jis kovojo fundamentaliai gynybinį karą prieš pasaulinei judokratijai pavaldžias vyriausybes ir režimus (Didžiojoje Britanijoje, JAV, TSRS, Prancūzijoje ir kt). Siūlau pažiūrėti dokumentiką:
"Judea Declares War on Germany"
http://der-stuermer.org/moviesen.htm
Dėl "militarizmo" - Tautai būtina turėti savo kariuomenę. Tačiau yra įdomu, kad Nacionalsocialistinė Vokietija, priešingai negu rašo pigi judokratinė propaganda, pakilo būtent per Tautos masėms reikalingų produktų ir prekių gamybą, o ne "grynai per karinę pramonę", kaip yra stačiai meluojama (ir daugelis tiki šiuo melu, kaip ir kitomis melagystėmis). Nacionalsocialistinė Vokietija buvo sveika ir normali Valstybė su sveika Tautine Bendruomene, turėjusi aukštesnį MATERIALINĮ pragyvenimo lygį už plutokratines-demoliberalias šalis, o apie MORALINĮ IR KITOKĮ PRANAŠUMĄ NET NEKALBU.
Tačiau kariuomenė yra būtina auklėjamoji institucija Tautos vyrijai, taipogi, kiekviena Tauta, norinti išlikti ir stiprėti, privalo būti dinaminga ir turėti sveiką agresiją. Mes dabar matome, koks jaunimas suformuotas be konkrečios nacionalinės-rasinės ideologijos, be kad ir instinktyvaus, bet STIPRAUS nacionalizmo ir su "antimilitarizmo" dvasia. Jis yra nuvestas į beprotybę ir mankurtizmą. Liūdna tiesa... TIK RADIKALAUS NACIONALIZMO PERGALĖ IR NACIONALINĖ REVOLIUCIJA GALI PAKEISTI SITUACIJĄ Į LIETUVIŲ TAUTAI PALANKIĄ PUSĘ!
Tuo tarpu, hierarchija yra visiškai natūralus dalykas: kiekvienas žmogus žino savo vietą ir dirba KŪRYBINĮ DARBĄ TAUTINĖS BENDRUOMENĖS LABUI pagal savo gabumus. Su autoritetu, kartu didėja ir ATSAKOMYBĖ. Tai yra elementarūs principai, kurių nors instinktyviai nesilaikančios tautos eina pražūtin. Mūsų irgi eina šiuo keliu į demokratijos "pažadėtąją žemę".
Dėl tamstos valdymo ir santvarkos. Tiesa, nacionalsocializmas, kartu ir fašizmas, kontroliuoja Valstybės gyvenimą NACIJOS INTERESŲ ATŽVILGIU. Pasakysiu šitaip: NACIONALSOCIALISTAS SITUACIJĄ MATO OBJEKTYVIAI IR VEIKIA SUBJEKTYVIAI IŠ SAVO RASĖS, NACIJOS IR TAUTINĖS BENDRUOMENĖS INTERESŲ PAŽVALGŲ TAŠKO. Tai yra dora, moralu ir taip pat OBJEKTYVIAI ŽIŪRINT, TEISINGA.
Politinis judėjimas, kuriam aš atstovauju, VIENINGASIS LIETUVIŲ NACIONALDARBININKŲ SĄJŪDIS - naujos Nacionalinės santvarkos idėją išreiškia naujadaru GERVALDIJA. Tai reiškia GERIAUSIŲJŲ TAUTOS NARIŲ VALDŽIĄ. Tai yra demokratinės ir parlamentinės "formulės" atmetimas ir TAUTOS ELITO IDĖJOS PATVIRTINIMAS IR REALIZAVIMAS. Pridursiu, kad tai yra visiškai natūralus dalykas, kol demokratija yra dirbtinas XVIII amžiaus kledesių, antikinio dekadanso tendencijų ir "išrinktosios tautos" melagingos propagandos, skiedalas.
Dėl "vienpartiškumo" - valstybė, kuri yra perėjusi iš absoliutinių monarchijų laikotarpio, negali būti kitokia, jei ji nori iš tiesų tarnauti savo Tautos interesų labui. Pliuralizmas yra farsas ir absurdas, kuris skatina atomizaciją ir degeneratyvias tendencijas visuomenėje.
Nacionalsocializmas sąmoningai tautinę bendruomenę gražina prie penkių fundamentalių natūralaus bendruomeninio gyvenimo dėsnių:
1. BIOLOGINIO INTEGRALUMO DĖSNIO
2. TERITORIJOS DĖSNIO
3. VADOVYBĖS DĖSNIO
4. STATUSO DĖSNIO; ir
5. MOTINYSTĖS
Amerikiečių nacionalsocialistas, Dž. Linkolnas Rokvelis, šitaip tai apibrėžė:
Kai kiekvienas gyvūnų bendruomenės narys suvokia savo vietą natūralioje stiprumo, išmintingumo ir protingumo biologinėje tvarkoje, kiekvienas narys užsiima savo paties nišą ir bendrija daugiau ar mažiau būna rami ir tvarkinga. Rimtos kovos kyla tik tada, kai pradeda bręsti jaunieji patinai ir kai jie turi kovoti už aukštesnę ar žemesnę padėtį. Ir tada, kai tik kiekvienas patinas sužino ką gali prilupti jis ir kas gali prilupti jį, jis nurimsta ir gyvena taikiai ir laimingai toje vietoje, kurią jis susirado sau.
Taip yra įtvirtinti dar du fundamentalūs bendruomeninio gyvenimo dėsniai: geriausiųjų VADOVYBĖ ir natūrali hierarchija, arba vadovybės skalė tarp visų kitų bendrijos narių - STATUSAS.
Pagaliau, gyvūnų pasaulio tyrimas patvirtina, kad patelės nesikiša į patinų reikalus ir specializuojasi gimdymu ir vaikų priežiūra, kurdamos sveikas šeimas.
Apibendrinimui: yra penki pagrindiniai viso bendruomeninio gyvenimo dėsniai, kuriuos aš pavadinau „GENTIES ĮSTATYMAIS”:
1) BIOLOGINIO INTEGRALUMO dėsnis (meilė viduje, neapykanta išorėje);
2) TERITORIJOS dėsnis (privati nuosavybė);
3) VADOVYBĖS dėsnis (valdo geriausieji);
4) STATUSO dėsnis (kiekvieno individo natūrali vieta bendruomenėje) ir;
5) MOTINYSTĖS dėsnis (moterims).
Kai visi šie natūralūs principai veikia, kaip yra visame bendruomeninių gyvūnų pasaulyje, grupėje būna ramybė ir tvarka.
Tik tada, kai bendrija kaip nors pastatoma į nenatūralias sąlygas, tegali neveikti Dievo duoti instinktai paklusti šiems geležiniams Gamtos dėsniams. ("White Power, 15, "National Socialism").
Dėl Adolfo Hitlerio asmenybės: jis buvo baigęs vidurinį mokslą, tačiau, dėl karo ir kitų priežasčių, nepabaigė po to reikalingų akademinių dalykų stoti į architektūrą (jis baigė akademinius dalykus, reikalingus stoti į dailę, o ten neįstojo, gavęs rekomendaciją mokytis architektūros, kadangi jo gabumai buvo ypač stiprūs toje srityje. Tačiau jis mokykloje nebaigė visų architektūrai studijuoti privalomų dalykų. Internete yra nuostabių jo paveikslų pavyzdžių). Jis Leono Degrelio, vieno iš savo vėlyvesnių, bet artimų bendražygių, buvo apibūdintas kaip fenomenalaus išsilavinimo ir erudicijos, tačiau paprastumo ir aiškumo įsikūnijimas. Prieš Adolfą Hitlerį nukreipta neapykantos ir melo propagandos mašina tarnauja tiek vokiečių tautai, tiek VISAI ARIŠKAI ŽMONIJAI priešiškų interesų ir grupuočių naudai. Amžina šlovė šiam vyrui.
Tamsta, man atrodo, yra pratęs prie dabartinių demokratų vartojamos "demokratijos", "autoritarizmo" ir "totalitarizmo" terminologijos. Pasakysiu kai ką: kiekvienas režimas savotiškai yra "totalitarus", kadangi jis savo nuostatas taiko KIEKVIENOJE VISUOMENINIO GYVENIMO SRITYJE. Demokratizmas universaliai taiko savo degeneratyvias tendencijas, indiferentiškumą ir vergauja internacionaliniam kapitalui.
Lygybė, kaip rašė Korneliu Kodreanu - tai elgtis nevienodai su nelygiais. T. y. nelygių ar kenkėjų kėlimas viršun ir pseudo-filantropizmas asocialių ir degeneruotų elementų atžvilgiu. Demokratija, kaip rodo istorinė praktika, kiekvieną Vakarų, o tiksliau, ariškosios žmonijos tautą, nuvedė į išsigimimą, degeneraciją ir galiausiai prives prie biologinio išnykimo, kaip kad yra arti PRANCŪZIJOJE, OLANDIJOJE, BELGIJOJE, JAV IR DIDŽIOJOJE BRITANIJOJE.
Įdomu, kad demokratizmas yra ne tik objektyviai neteisingas, tačiau jis yra tik pigus birzgalas, be kurio žmonija sugebėjo SVEIKAI GYVENTI ILGIAUSIUS AMŽIUS. O dabar mes turime klausytis įvairių mankurtų, vagių ir aferistų, Tautos išdavikų bei "išrinktosios tautos" narių kliedesių ir svaičiojimų apie tariamą "būtinybę siekti demokratijos". Yra aiškus faktas: arba mes atsikratysime demokratizmu, arba ši sistema atsikratys Lietuvių Tauta, paskui europine žmonija, o paskui, jei šie tikslai pavyks, turėtų sunaikinti VISAS ŽMONIJOS RASES IR SUKURTI MIŠRŪNŲ IMPERIJĄ, KURIĄ VALDYTŲ VISOS ŽMONIJOS PRIEŠAI! Aš žinau, kad MES NEGALIME TO LEISTI IR PRIVALOME KOVOTI PRIEŠ TAI!
Vienas iš pirmų žingsnių tikro tautinio susipratimo link, yra, kad individas, priešingai negu teigia demokratai, nėra absoliuti, o yra tik reliatyvi vertybė, galiojanti tiek, kiek esti tautoje. Kad Nacija yra absoliutinė žmogaus vertybė ir KAD DEMOKRATIJA IR TAUTIŠKUMAS NIEKADA NESUEINA Į TIKRĄ, SVEIKĄ IR NATŪRALIĄ SINTEZĘ, O YRA NATŪRALIOJE ANTAGONISTIŠKOJE ANTITEZĖJE. DEMOKRATIJA IR LIBERALIZMAS YRA SVEIKO IR TIKRO TAUTIŠKUMO PRIEŠAS!
Mes, nacionaldarbininkai, teigiame, kad ŽMOGAUS PADĖTĮ VISUOMENĖJE TURI LEMTI JO NUOPELNAI NACIJAI IR JO SĄŽININGAS KŪRYBINIS DARBAS, NESVARBU KOKIA JO PROFESIJA AR SOCIALINIS SLUOKSNIS!
Negali būti universalios lygybės ar utilitarizmo - tai yra pamišėlišku utopizmu ir pseudo-idealizmu maskuojamas MELAVIMAS IR POLITINIS BANDITIZMAS, KURIS NAIKINA LIETUVIŲ TAUTĄ.
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
... kratinys..misraine... tai va brolau taip yra.... su pagarba ST
Baisūs žmonės, baisūs. Kyla įtarimas, kad tavo akys, Legionieriau, tik Euro alų temačiusios. 
