Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Romualdas Ozolas: Nacionalisto dienoraštis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Romualdas Ozolas: Nacionalisto dienoraštis

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdas Ozolas: Nacionalisto dienoraštis

Parašytas: 17 Kov 2010 18:35

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas: Nacionalisto dienoraštis

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/0 ... il_01.html
2010 m. vasario 17 d., Nr. 13
Vytautas Visockas

Romualdas Ozolas

Knygas skaitau nuolat. Lėtai ir tik geras knygas. Apie jų gerumą sprendžiu iš kitų knygų, patikimų recenzijų, bičiulių rekomendacijų. Seniai skaičiau knygą, kuri būtų padariusi tokį didelį įspūdį. Maniau, kad Romualdą Ozolą šiek tiek pažįstu. Ne vienerius metus buvome kartu: „Tauro“ bendrabutyje, Vilniaus universiteto auditorijose, „Minties“ leidykloje... Man skirtuose „Supratimuose“ jis taip ir užrašė: „buvusiam kartu“.

Užverčiau knygą ne su palengvėjimu, o apgailestaudamas, kad baigėsi kasdieninis bendravimas su mąstytoju, kurio iki šiol nepažinau, nors daug metų „buvome kartu“. Su tuo pačiu R. Ozolu, atėjusiu iš daugiatūkstantinių Sąjūdžio mitingų, parlamento tribūnų, valdžios kabinetų, – ir visai kitu, kurį pažinti būtų labai naudinga tiems, kurie mitinguose, susirinkimuose jo nematė ir negirdėjo, o šiandien jau ima valdyti valstybę.

Jeigu norite suprasti, kas XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje vyko pasaulyje ir Lietuvoje, kur link einama ir einame – ši knyga jums labai pravers. Neskubėkite sakyti: aš pats viską matau ir suprantu. Net ir tokiu atveju R. Ozolo supratimai jums bus ir įdomūs, ir naudingi. „Iš daugiau kaip dviejų tūkstančių puslapių čia atrinkta tai, kas labiausiai atliepia šiandienines mūsų savivokos reikmes ir skatina mąstyti kartu“, – rašoma „Pratarmėlėje“. Viename straipsnyje neįmanoma aprėpti visko, ką R. Ozolas suprato beveik per visą sąmoningą savo gyvenimą, per penkis dešimtmečius.

1964 03 21 dienoraštyje jis įrašė: „Mąstyti – reiškia netikėti“. Ir eina per žemę, per epochas ir civilizacijas, tautas ir valstybes netikėdamas, t. y. mąstydamas apie gamtą, žmogų kaip gamtos dalį, gyvenimo prasmę ir beprasmybę, pasaulio likimą... „Taip, einu nuošaly, vienas, bet abejoju, ar rastų kas tipiškesnį mano kartos atstovą ta prasme, kad nuosekliausiai ieškojau ir tebeieškau tiesos“ (1973 m.).

Dėl tiesos jis nevengia ginčytis su didžiaisiais pasaulio mąstytojais, karvedžiais ir politikais, nebijo reikšti savo nuomonės apie praeities ir dabarties politinius, ekonominius, kultūrinius, religinius įvykius, jų tendencijas, nes tai juk dienoraštis, užrašai sau, būtent dėl to itin įdomūs kitiems. „Daugiausia čia to, ką galima vadinti gyvenimo būdo kritika ir įvairiopais geresnio jo sutvarkymo projektais, – rašo autorius. – Tas motyvas eina nuo horizonto ligi horizonto, o pagrindinė jo linija yra pamažu įsisąmoninama tautos laisvė. Viešoji opinija Nepriklausomybės šiandien vėl nebelaiko tautos laisvo buvimo būdu ir tuo šiuos supratimus vėl aktualizuoja“.

Štai ties tuo aš ir ketinu apsistoti. Nes ir man tautos laisvė, Nepriklausomybė svarbiau už bet ką, nes ir aš bijau, kad einame į pražūtį. Europos Sąjunga, globalizmas, kosmopolitizmas – iš vienos pusės, ir valstybė, tauta, nepriklausomybė – iš kitos.

Maždaug nuo pusės knygos šios temos R. Ozolui tampa vis aktualesnės. Juk jis vienas iš nedaugelio ėjimo į Europos Sąjungą skeptikų.

„Kad būčiau galėjęs pagalvoti, jog Antroji Respublika išsilaikys tik 14 metų! Niekada! O dabar štai aišku: šių metų gegužės 1 dieną, išsilaikiusi vos daugiau kaip keturiolika metų, Respublika baigsis, prasidės nauja sąjunga, šįkart – Europos Sąjunga, o iš tiesų – sąjunga su Vokietija, kaip anais laikais po Tarybų Sąjunga slėpėsi sąjunga su Rusija.

Toks staigus mūsų valstybės sunaikinimas kelia klausimų: negi Lietuvai amžinai lemta griuvinėti iš vienos priklausomybės į kitą? Negi išbarsčiusi savo imperiją ji prarado ir savo perspektyvą? Negi jai skirtos tik ilgesnės ar trumpesnės pabaigos konvulsijos?“ – rašė R. Ozolas 2004-ųjų balandžio 28 dieną.

Jis mano, kad baisiausias po 1990 metų Nepriklausomybės atkūrimo patirtas pralaimėjimas yra mūsų nesugebėjimas rasti geresnės išeities, nei vos išsivadavus iš vienos sąjungos stoti į kitą. „Tai dar baisesnė priklausomybė, nei buvo ištikusi mus Liublino unijos metu!“

Tačiau bent artimiausiu metu bus taip, kaip yra. Ką daryti? „Lietuva, be abejo, atras savo veikimo būdus ir Europos Sąjungoje, išryškės ir naujieji jos kontūrai. Tačiau tam, kad tai būtų gyvybiškas darinys, reikia neužmiršti trijų banginių: žemės, tautos ir kalbos, jie turi likti mūsų. O prieš juos užsimota taip klastingai ir taip esmingai, kad išsaugoti juos bus nepaprastai sunku: nėra nei supratimo, kad šitai reikia daryti, nei noro, nei sugebėjimų, nei institucijų, nekalbant apie kokį nors ilgalaikį projektą“. Šiuos susirūpinimo žodžius R. Ozolas užrašė 2004-aisiais.

Ką čia bepridėsi? Nebent tai, kad gyvename 2010-aisiais, ir per šešerius metus nei supratimo, nei noro, nei sugebėjimų nepadaugėjo: ir žemės, ir tautos, ir kalbos šiandien turime dar mažiau, negu tada, kai R. Ozolas (ir ne tik jis!) ėmė skambinti pavojaus varpais.

Kai entuziastingai ėjome į Europos Sąjungą, matėme tik privalumus, tik naudą. R. Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai tik dabar mato. Dauguma ir dabar nenori matyti. Ėjome, kad negrįžtume? Pusė milijono jau nežino kelio atgal. Kol kas kinai jų vietos dar neužėmė, bet liberalai, globalistai, kosmopolistai pasirūpins, kad užimtų. O iš kur šitų tiek daug priviso? R. Ozolas mano, kad tai vakarykščiai komjaunuoliai.

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas. Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas... Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Retas tėra „juristo sūnus“. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei ir tautybei, taigi ir tautai... Kosmopolitizmo galingumą parodo konkretus kosmopolito elgesys. Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T. Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V. Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“ (1995 m.). Apie šitą padermę Supratimuose rasite ir daugiau taiklių pastebėjimų.

Globalizacija yra itin pavojinga, itin baisi okupacijos forma. Ji kraują išleidžia be dūrio ir šūvio – išsiurbdama kaip dėlė ar vampyras. Ji marina be teismų ir nuosprendžių – prišliaužia, apsirango ir uždusina. Jos epidemija nebauginanti – kaip gripas, nors išpjauna daugiau nei maras. Tas jos siaubingumas – pati globalizacijos prigimtis: pavergianti kapitalo galia. Kapitalas yra ir idėja, ir turtas, jis gali būti ir labai spekuliatyvus, ir nepaprastai konkretus, taigi prieinantis prie kiekvieno ir kiekvienam darantis poveikį. Jis įveikia ir turtuolį, ir vargšą. Sudaryk kapitalu, kurio apimtys didesnės už nacionalinių valstybių biudžetus, disponuojančių asmenų grupę ar grupes – ir turėsi ginklą prieš visą pasaulį. O dar sukurk tokias tarptautines tvarkas, kurios netrukdytų kapitalui veikti – ir pasaulis bus tau po kojom. Tokios tvarkos PPO, PB, TVF pavidalais jau egzistuoja ir veikia. Ir kolei kas nėra, kas galėtų joms pasipriešinti. Globalizacijos jėga – kapitalo klasta“ (2004 m.).

Nėra, kas galėtų pasipriešinti, o Lietuvoje nėra net norinčių apie tai garsiai kalbėti. Vilius Bražėnas, Romualdas Ozolas... Kas dar? Jų balsas žiniasklaidoje nepageidaujamas, balsas tyruose. O kraujo tautos kūne vis mažiau ir mažiau...

Ilgai galvojau, kaip pavadinti šį rašinį. Romualdas Ozolas – ir Kovo 11-osios akto signataras, ir buvęs vicepremjeras, ir Centro partijos įkūrėjas, ir filosofas, filosofinės (ir ne tik) literatūros leidėjas, ir istorikas, ir buvęs TSKP narys, ir buvęs LKP CK narys, ir publicistas, ir politologas, ir beletristas... Visų jo titulų ir darbų į pavadinimą nesurašysi, o vienas kuris neperteiks esmės.

Pagaliau R. Ozolas – nacionalistas! Visas jo gyvenimas, visi jo darbai, sprendžiant ne tik iš dienoraščio, persisunkę nacionalizmu. Iš pagarbos tėvui, kurį laiką save vadinęs latviu (motina lietuvė), visą gyvenimą jis „sirgo“ Lietuva, lietuvių tauta, ir juo toliau, tuo labiau ta „liga“ darosi mirtina.

Sprendžiant iš Suvokimų, vos ne kasdien R. Ozolas ėjo į tautą, buvo su ja, galvojo apie jos likimą, dirbo ir tebedirba jai. Žinau, ne kiekvienas šiems žodžiams pritars. „Ieškodamas atsakymo, kaip man gyventi, aš visų pirma turėjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu (ir tapau – visų pirma neformaliai, o paskui ir formaliai – pakeisdamas tautybę pase), o paskui ir partiniu. Visada pirma buvau lietuvis, o paskui partinis. Partiniu tapau todėl, kad galėčiau būti didesniu lietuviu! Ar suprasit jūs tai, vargšai mūsų šiandienos partorgai?“ (1991 m.).

Labai svarbu, kad šiandien jis nebijo, nesigėdina pasakyti: aš esu nacionalistas! Ar galite įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, jo bendražygis ir geriausias draugas Vytautas Landsbergis save pavadintų nacionalistu? Aš negaliu. O Andrius Kubilius? Tuo labiau negaliu. Žodžio tauta iš pastarojo nesu girdėjęs, nors su „buržuaziniais nacionalistais“ bendrauja, jų balsais mielai naudojasi.

O R. Ozolas iš savo dienoraščio neišbraukė šių eilučių: „Aš nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita yra mano jėgų šaltinis. O ką tai reiškia, tegul aiškinasi kiekvienas pagal savo kvailumo laipsnį“ (1994 m.). Neišbraukė, nors galėjo. Dar daugiau, šį žodį, Europos Sąjungoje beveik uždraustą, sovietmečiu sukruvintą, reabilitavo. Per tautą, tautas jis mato išsigelbėjimą iš globalizacijos, kosmopolitizmo, liberalizmo, naikinančių tautas ir valstybes, kaip jas naikino Sovietų Sąjunga.

„Pagrindinis principas – tai nacionalinės sąmonės ugdymas, nacionalizmas. Mažos tautos nacionalizmas šiandieniniame pasaulyje nepavojingas niekam, o naudingas ir jai, ir ateities pasauliui“ (1974 m.).

„Kai kas sako, kad nacionalizmas – tai akla meilė savo kraštui, savo tautai. Akla meilė yra šovinizmas, nesvarbu, kokios jo raiškos formos. Nacionalizmas yra pagarba savo tautai ir kitoms tautoms, gerbiančioms tavo tautą“ (1986 m.).

„Aš neneigiu, kad rusas gali būti Lietuvos pilietis, bet kodėl jis negali būti Lietuvos rusas? Arba kodėl negali būti Lietuvos žydo? Kad tai nepatinka Leonidui Donskiui, tautybę laikančiam atgyvena? Anksčiau taip galvojo ir mums piršo Genrikas Zimanas. Žinom, kuo tai baigėsi. Tai gal atgyvena yra ne lietuviai, o donskiai?“

Deja, deja! Tokios kalbos nepatinka ne tik L. Donskiui. Jos nepatinka ir T. Venclovai, ką tik tapusiam šių metų tolerancijos žmogumi. Beje, man atrodo, kad kosmopolitas T. Venclova netolerantiškas mūsų intelektualams, kurie lietuvių nevadina žydšaudžiais, kurie vis dar myli kaimą, gyvena Lietuvoj ir nevažiuoja į Ameriką.

R. Ozolas puikiai žino, kad nemėgsta jo ir „šiandieniniai komjaunuoliai“.

„Tai tas globalistinis jaunimėlis, kuris proteguoja ir praktikuoja vadinamąją toleranciją ir tolerantiškumą, arba neprincipingumą, t. y. gyvenimo tuštybę.

Kaip anie skelbė, reikalavo ir praktikavo ištikimybę komunizmo principams, taip šie skelbia ir praktikuoja debilumą – be lyčių skirtumo, be šeimos, be šalies, be vertybių, be idealų, be – juo labiau – principų. Tai reiškia ne žmonių kėlimą viršun, o leidimą apačion. Visumos požiūriu – tai šia „ideologija“ besivadovaujančių bendruomenių degradavimas ir nuginklavimas kitų bendruomenių atžvilgiu.

Kai kyla islamiškosios bendruomenės ir valstybės, kai kyla Kinija, tokia „europiečių“ filosofija yra slaptų islamo agentų veikimo būdas, vidinė Europos grėsmė“ (2006 m.).

Taip tai taip, bet R. Ozolas pamiršta Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

„Kas yra Visuotinė žmogaus teisių deklaracija? Atsakau: tai Komunistų partijos manifesto vertimas. Vertimas į šiuolaikinio materializmo kalbą...

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje idealizmo nerasi nė su žiburiu, čia viskas konkretu ir aišku: yra žmogus, žmogus yra laisvas, tu su žmogum privalai elgtis kaip su laisvu, žmogus turi teisę gyventi, kur nori, žmogus turi teisę tikėti, kuo nori ir t. t., ir pan... Tiems, kurie tų nuostatų vykdyti nenori, yra žmogaus teisių teismai, kurie paskelbs verdiktą su pasekmėmis, dėl kurių galėsi tik gailėtis. O kad būtų mažiau kančių, kad tu galėtum lengviau įsilieti į tų „teisių“ globalumą, jomis pagrindžiama ir Jungtinių Tautų veikla, ir Europos Sąjungos konstitucija, ir Tūkstantmečio programa – viskas, kas tik įmanoma“ (2005 m.).

„Vadinamosios žmogaus teisės... yra ne kas kita, kaip egoisto teisės, vartotojo teisės – teisės be pareigų, tapusios mažumų teisėmis, mažumų kovos priemone prieš didžiumas, t.y. prieš bet kokius strategiškai svarbius bendrumus. Tai buvo svarbi totalitarizmų idėjinio įveikimo priemonė, tik pasitelkus ją buvo išklibinta ir žlugo Tarybų Sąjunga, tačiau po to tuoj ji, ta priemonė, atsisuko prieš pačią Europą, tapdama tautų tingumo ugdymo ir imigrantų agresyvumo mokymo priemone“ (2005 m.).

Nors daugiau kaip prieš metus į įstatymus leidžiančią ir vykdančią valdžią nacionalistai (partizanai, tremtiniai, sąjūdininkai) pasodino tarsi ir savus žmones, bet apie tautą, tautiškumą – niekur nė žodžio, žiniasklaidoje – vien liberalizmas, vien kosmopolitizmas, R. Ozolo žodžiais tariant, – bevaisis kaip mulas. Bet nacionalizmas dar gyvas, kol gyva Lietuva, kol joje dar yra lietuvių.

Nors jau užverčiau paskutinį Suvokimų puslapį, su R.Ozolu atsisveikinti dar nenoriu. Drauge su juo vis dar mąstau apie mūsų Lietuvos praradimų istoriją, tokią nepanašią į A. Bumblausko, E. Gudavičiaus, A. Nikžentaičio istorijas.

Kaip ir R. Ozolui, man rūpi mūsų kultūra, mūsų kalba. Kaip ir jis, matau didžiulius pavojus mūsų egzistencijai. Todėl dar sakau – iki kito karto su R. Ozolu.

Citatos iš knygos: Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Naujoji Romuva. Vilnius, 2007

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 02 Bal 2010 15:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Romualdas Ozolas perspėja apie tautos nykimą

http://www.patriotai.lt/straipsnis/romu ... tos-nykima

ketv., 2010-04-01 15:19

Edita KARKLELIENĖ, edita@skrastas.lt

Šiaulių miesto savivaldybės salėje su gyventojais susitikęs filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas sakė esantis spėriai vykstančių nutautėjimo ir nutautinimo procesų liudytojas.

„Mes nebeesame visiškai nepriklausomi“

Gausiai susirinkusiems šiauliečiams R. Ozolas akcentavo, kad nepriklausomos respublikos, įkurtos kovo 11-ąją, juridiškai nebėra: „Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Kovo 11-oji baigėsi 2004 metų gegužės 1 dieną, kai Lietuva pasirašė įstojimo į Europos Sąjungą sutartį. Todėl dabar esame pasimetę, nežinome, ko neturime kaip savo žemės suverenai ir ko privalome reikalauti iš tų, kurie pasiėmė didžiąją mūsų suvereniteto dalį.“

R. Ozolas neabejoja, kad jei Lietuvos žmonės, prieš įstojimą į Europos Sąjungą būtų žinoję prarasiantys didžiąją dalį nepriklausomybės ir turėsiantys paklūsti Europos Sąjungos nuleidžiamoms žaidimo sąlygoms ir taisyklėms, juos būtų buvę kur kas sunkiau prisivilioti į referendumą.

„Kai kas man sako: ko tu čia purkštauji – mes turime laisvę, ir daug kam yra visai neblogai, – sakė R. Ozolas. – Sutinku, niekada neturėjome tiek daug automobilių, tiek ir tokių informacinio ryšio sistemų, niekada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip, tai yra tiesa. Tačiau jei mes suskaičiuotume visus galinčius ir negalinčius keliauti, matematika būtų nedžiuginanti ir, ko gero, visiškai priešinga.“

Dauguma keliaujančiųjų dažniausiai iškeliauja ne degintis, o ieškoti duonos. Ką jie daro išvykę, niekas dorai ir nežino — dažniausiai viešinamos tik sėkmės istorijos, o nesėkmių – nutylimos.

„Tuo tarpu žmogaus pažeminimas, kokį ten patiria mūsų ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sakė R. Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes žmogaus orumas yra kur kas vertingesnis.“

Apie tylėjimą ir išlikimą

Pats blogiausias dalykas, anot R. Ozolo, yra tas, kad mes beveik neturime jokios statistinės informacijos apie mūsų pačių padėtį. Ir ne dėl to, kad prastai dirbtų reikiamos tarnybos, o dėl to, kad reali padėtis yra sąmoningai slepiama. „Galbūt kai ko ir nebeįmanoma suskaičiuoti, nes judėjimas tikrai labai didelis.“

1990-aisiais, R. Ozolo žodžiais, lietuvių buvo 3 milijonai 700 tūkstančių, ir kalbėta: atkursim Nepriklausomybę pakviesim visus grįžti iš užsienio – juk ten jų daugiau negu milijonas. Kur jie?

Filosofas įsitikinęs: jei nykimo ir naikinimo procesai Lietuvoje ir toliau vyks taip, kaip vyksta dabar, po kelių dešimtmečių Lietuva nebeturės nė dviejų milijonų žmonių. Nebent jei per šitą laiką būtų rastas toks gyvenimo būdas, kuris leistų Lietuvoje gyventi laisvai ne tik individui, bet ir tautai.

„Jei koks pusantro milijono, na, du milijonai žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir mes niekur iš jos nesitraukiam ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta, bet jei ne – šansų išlikti nėra daug“, – įsitikinęs filosofas.

Apie palikimą

Tvarkydamas 1990-ųjų – 1992-ųjų savo archyvus R. Ozolas išsitarė radęs, jo žodžiais, siaubingų pokyčių, palyginus su tuo, kas buvo kalbama, mąstoma ir įsipareigota Sąjūdžio.

„Pakeitimai prasidėję vos tik mes atkūrėme Lietuvą. Štai pirmuosiuose 1990 metų dokumentuose pakitimas, atrodytų, labai labai nedidelis – vietoje Tauta įrašoma Žmogus. Tauta kaip sąvoka, kaip žmonių visuma iš politinio mąstymo pradedama eliminuoti viską sukoncentruojant aplink žmogų. Žinoma, jei tam atskiram žmogui garantuojama laisvė ten, kur aš noriu, tai bus neblogai. Tačiau kai šitaip galvoja beveik milijonas žmonių ir šiandien jų nebėra Lietuvoje, kas tada yra ta Tauta?“

R. Ozolas sakė norintis tiksliai sužinoti, kiek Lietuvos žemės šiandien yra perpirkta ir neslėpė neabejojantis, kad ši informacija sukrečianti.

Priėmimo į Europos Sąjungą sąlyga, priminė pranešėjas, buvo Konstitucijos pataisa, leidžianti bet kuriam Europos Sąjungos piliečiui bet kurioje Europos Sąjungos šalyje, taigi ir Lietuvoje nusipirkti neribotai žemės. Šitokiu būdu buvęs supirktas Izraelis. Kas bus Lietuvoje?

„Baisiausia yra tai, jog žmonėms įkalta, kad nuosavybė yra šventa – aptvėrei tvora, pririšai šunį ir niekas nepraeis, o eis – turėsi teisę net šaudyti, – svarstė svečias. – Betgi nuosavybė nėra šventa. Ji šventa tik kaip tautos žemė. Visa kita nuosavybė žmogui atiduota tik sutartimi. Ir tu, žmogau, privalai, pagal tas sutarties sąlygas ta nuosavybe disponuoti, perduodamas ją tokią pat gerą, nenugyventą savo vaikams ir anūkams.“

Trečias svarbiausias tautos buvimo garantas – kalba

„Ar galėtume pasakyti, kad šiandien kalba tebėra švari? Ir raidės kompiuterių ir mobiliųjų telefonų pataisytos. Netgi pasuose kai kurie „šviesuoliai“ š raidę jau rašo su sh, – pagiežos neslėpė R. Ozolas. – Tai jei tokiam „šviesuoliui“ nėra draudimo, parodančiam jo laisvės ribas, už kurių prasideda kenkimas tautai, kas tada lieka? Jo sąmoninimas? Deja, sąmonėja tik tie, kurie to nori. Kitaip padėtis be išeities.“

Apie šiandieną

„Dabar madinga sakyti: mes esame didžiulių naujų iššūkių akivaizdoje. Ar yra galimybė ką nors ryžtingai keisti? Kol kas ne. Kol kas visuomenė yra pasyvi, pavargusi, nuskurdinta, jai įkalta, kad bet koks dalyvavimas politikoje yra nešvarus dalykas.

Padėtis, anot R. Ozolo, keistųsi, jei žmonės imtų burtis bent jau visuomenės organizacijas.

„Procesas vyksta, bet labai lėtai, nes neskiriamos net minimalios lėšos joms išgyventi, – sakė svečias. – Maža to, jei politiškai organizacija atrodo nepriimtina ir nuo daugumos nosies nukrypstanti, apie tokią ir kalbėti nėra ko – ji net neregistruojama. Separavimas vyksta ir šitame lygmenyje. Apie tai, kad visuomeninės organizacijos galėtų dalyvauti politikoje dalyvaudamos rinkimuose, irgi bergždžios kalbos.“

Politikas sakė matantis vieną išeitį: visuomeninės organizacijos savo aktyviausius, naujus, pilietiškai atsakingus žmones turėtų siųsti į partijas, kurios yra organizacijai daugiau ar mažiau priimtinos. Dabar partijose esą susidarę senbuvių kamščiai, pro kuriuos nepraeis jokia nauja mintis.

„Ką politikai dabar turėtų kalbėti? Pirmiausia atkurti tautos teises. Žmogaus teisės dabar pavirto mažumų teisėmis“, – akcentavo R. Ozolas.

NEPRIKLAUSOMYBĖ: Romualdas Ozolas: „Net blogiausiame sapne nebūčiau susapnavęs to, ką matau šiandien. Tai nereiškia, kad mes nebūtume atkūrinėję Lietuvos Nepriklausomybės, bet kur jinai nuvesta ir kieno nuvesta?“

IŠLIKIMAS: Filosofas Romualdas Ozolas įsitikinęs: „Jei bent pusantro milijono žmonių pasakytų: čia mūsų žemė ir niekad nesitrauksim, atsirastų vilties, kad Lietuva išliks kaip lietuvių tauta.“

skrastas.lt

Komentarai Balsas.lt
http://www.patriotai.lt/straipsnis/romu ... tos-nykima

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 21 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: