Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Nepasiilgote vertybinės politikos? Vertybės sau ir kitiems

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Nepasiilgote vertybinės politikos? Vertybės sau ir kitiems

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Nepasiilgote vertybinės politikos? Vertybės sau ir kitiems

Parašytas: 29 Rgs 2026 18:02

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 28616
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Nepasiilgote vertybinės politikos?
Vertybės sau ir kitiems

https://www.delfi.lt/news/ringas/politi ... -120309842

2026.09.29 15:36
Šaltinis: Delfi

Per pastarąjį dešimtmetį vertybinės politikos sąvoka vieniems tapo burtažodžiu, kitiems – keiksmažodžiu. Paradoksalu, jog vertybinę politiką valstybės viduje palaikantys piliečiai dažnai laikosi nihilistinio požiūrio į vertybinę politiką tarptautiniuose santykiuose, ir atvirkščiai. O juk viena be kito – sunkiai įmanoma.

Vertybiškai orientuota valstybė gali sėkmingai gyvuoti tiktai pasaulinėje tvarkoje, grindžiamoje tomis pačiomis ar bent artimomis vertybėmis. Žinoma, kiekviena valstybė pirmiausia yra kultūrinis junginys, o kultūros gali būti visiškai skirtingos. Kai kada tenka bendrauti su kitų vertybių kultūromis ir valstybėmis, kad užtikrintume savo valstybės gyvavimą, kad šioje valstybėje būtų galima gyventi pagal savas vertybes.

Visgi tai – geriausias iš blogiausių sprendimų. Anksčiau ar vėliau saviems piliečiams kils klausimas, kodėl mūsų draugų vertybės – kitokios? Tas pats klausimas kils iš kitos pusės. Pavyzdžiai – užkrečiami. Arba susvyruos draugų, arba mūsų piliečių vertybės. Be to, kils klausimas, kodėl mes draugaujame su žmonėmis, kurių gėris mums yra blogis, ir atvirkščiai? Tai pakirs pasitikėjimą bet kokiomis vertybėmis valstybės viduje, nes paaiškės, kad virš jų keliamas primityvus ir ciniškas interesas.

Nėra nei galimybės, nei reikalo suvienodinti visas skirtingas kultūras. Bet svarbu sutarti dėl kelių jungiančių principų. Tai gali būti pagarba žmogaus asmeniui, kuri nėra besąlygiška, bet kylanti iš jo esamų ar būsimų dorybių – apie būsimas reikėtų kalbėti, šnekant apie vaikus. Tai gali būti tautos teisė į savo valstybę savo tėvynėje. Tai gali būti ir tikėjimo, žodžio, veikimo laisvė vienokiose ar kitokiose sutartose ribose. Pagaliau, galima tartis dėl tokių vertybių, kaip šeima, gyvybė, bendruomenė ir savivalda.

Na, o siekti vertybinės užsienio politikos, vidinę politiką grindžiant interesais, yra juokinga. Kaip galime mokyti kitas šalis vertybių, jei pas pačius jų trūksta? Dar didesnė problema, tiek vidaus, tiek ir užsienio politikoje, kai vertybinė politika ima reikšti tik vienos siauros visuomenės grupės vertybes. Mums būtent tai ir nutiko. Liberali demokratija nėra nei vienintelė, nei geriausia, nei populiariausia demokratijos samprata.

Jei patys persekiojame savo žmones už kitokią nuomonę, mūsų teise smerkti užsienio diktatūras bus abejojama. Aišku, lyginti Lietuvą su autoritariniais ir totalitariniais režimais būtų kvaila arba melaginga. Bet dar tikrai nesame tobuli. Mums irgi reikia mokytis demokratijos, giliau mąstyti apie pamatines visuomenės ir valstybės struktūras ir galimybes jas puoselėti, sprendžiant demografines, kultūrines, socialines problemas.
Vertybės tarptautinėje politikoje

Garsiausiai deklaruojama ir labiausiai kritikuojama pas mus vertybinė politika tarptautiniuose santykiuose. Vieni siūlo įsijungti į tarptautinę tvarką, kuri jau tampa istorija, ir bandyti tą tvarką prikelti, gal net ir išplėsti. Kiti skelbia tautinį ar valstybinį egoizmą, sakydami: vertybės – viduje, išorėje – interesai. Kyla klausimų, ar tikrai pragmatinė politika, ignoruojant vertybinę dimensiją, yra protinga?

Pirmas klausimas – Rusija. Ilgą laiką Lietuva bandė sugyventi su šia imperija, keliskart užgrobusia Lietuvą, žudžiusia ir kankinusia jos žmones, naikinusia jos kultūrą, istoriją, socialinę struktūrą. Naiviai tikėdami Boriso Jelcino režimu, galvodami, kad jo valdoma Rusija bus mums draugiška ir demokratinė, leidome kraujyje paskandinti Čečėniją. O po to atėjo Vladimiras Putinas. Po Čečėnijos užpultas Sakartvelas, dar vėliau – Ukraina. Ir tik dėl narystės NATO – didžiulės Dievo dovanos – to kol kas išvengė Baltijos šalys.

Po Pavelo I Rusijoje visada ateina Aleksandras I, o po jo – ir Nikolajus I. Po Aleksandro Kerenskio – Vladimiras Leninas, o po jo – ir Josifas Stalinas. Po B. Jelcino – V. Putinas. Viltys pakeisti šią šalį iš esmės yra visiška utopija. Rusiją reikia ne reformuoti, ne transformuoti, bet išformuoti. Džiugu, kad Seime jau yra politikų, investuojančių ne į beviltiškus Rusijos liberalus, bet į jos pavergtąsias tautas. Tik dar reikės daug sunkaus ir nuoseklaus darbo, kol tai taps oficialia Lietuvos, o po to – ir Europos, ir Vakarų darbotvarke.

Sudėtingesnis klausimas – Baltarusija. Baltarusiai didžiąja dalimi yra suslavėję baltai, kartu su jais kūrėme viduramžių Lietuvos valstybę, kartu su jais kovojome laisvės kovas tiek su rusais, tiek ir su lenkais. Kalbant apie santykius su baltarusių tauta, mums nėra, ko dalintis bendro paveldo. Nei Vyties, nei teritorijų, nei kilmės iš bendros Lietuvos valstybės. Visa tai – bendra. Mums tereikia užtikrinti, kad lietuvis galėtų gerai jaustis Gardine, o baltarusis – Vilniuje. Daug keblesnis klausimas – dabartinis Baltarusijos režimas.

Viena vertus, Baltarusija ligšiol nėra peržengusi savo sienų. Skirtingai nei Rusija. Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka ilgai laviravo tarp Rusijos ir Vakarų. Kai kas kaltina mūsų politinį elitą, kad patys užkirtome jam kelią į Vakarus, galutinai nustumdami į Rusijos glėbį. Visgi ne viskas taip paprasta. Ar galėjome tylėti, matydami tautinės ir demokratinės opozicijos persekiojimus, laužomus žmonių likimus?

A. Lukašenka nėra tas lyderis, į kurį turėtume investuoti. Nei iš vertybinės, nei iš pragmatinės pusės. Jo laikas baigiasi, grynai dėl žmogaus fiziologijos. Jo vietą užims kas nors kitas. Melskimės, kad tai būtų ne tiesioginis Rusijos statytinis ar fašistuojantys litvinistai. Ne pats geriausias variantas ir populistai, išgarsėję kvietimais V. Putinui tapti Baltarusijos vidaus klausimų arbitru. Čia reikėtų vertybinės politikos, palaikant tikruosius baltarusių patriotus, kurie draugiški Lietuvai. Jų nėra itin daug, bet yra. Mums reikia juos stiprinti.

Dar vienas opus klausimas – Kinija. Taivaniečių atstovybės atidarymas sukėlė daug ginčų. Vienas rimčiausių klausimų – kodėl konfliktas su komunistine Kinijos Liaudies Respublika įvyko dėl Taivano, kuriam kol kas, vargu, ar kyla grėsmė, o ne dėl Tibeto ar Rytų Turkestano, kur vyksta genocidas.

Oficialus Taivano pavadinimas – Kinijos Respublika, tik ne „liaudies“. Tai – kinų kolonija gaošanų žemėje. Taigi, su Kinija išsiskyrėme dėl Kinijos. Bet gal tai ir gerai? Jeigu jau reikia dirbti su Kinija, tai gal geriau su demokratine Kinija, kuri saugo savo etnines mažumas ir gerbia žmogaus teises. O ne su totalitarine imperija, kuri tankais traiško savo piliečius, o tautinių ir religinių mažumų atstovus parceliuoja organų transplantavimui. Tuo labiau, kad Taivaną palaiko ir mūsų svarbiausios sąjungininkės – JAV.

Pagaliau prieiname prie santykių su JAV. Nors jos dabartinio prezidento santykiai su Rusijos diktatoriumi atveria daug klausimų, Baltųjų rūmų šeimininko pozicija žodžio laisvės, tautiškumo, šeimos, lyties ir gyvybės etikos klausimais tarptautinėje darbotvarkėje yra sveikintina. Tai palaikyti Lietuvai būtų ir moraliai teisinga, ir geopolitiškai naudinga. Pasaulis bunda naujai demokratijai. Ir tai nėra liberali demokratija.

Paradoksalių klausimų kelia Europos Sąjunga. Neišbaigtas jos pavidalas skatina svarstyti, ar tai – ūkinis, ar vertybinis junginys? Jei tiktai ūkinis, tada kišimasis į vertybines sritis nėra korektiškas. Jei vertybinis – kyla klausimų, kas tas vertybes formuoja: valstybių-narių piliečiai ar virštautinė biurokratija? Kultūrinis suverenumas – svarbiausias suverenumo aspektas. Tai supranta Lenkija, Vengrija, Italija. Rinkdamiesi būti ir bendradarbiauti Europos Sąjungoje, turime apsispręsti dėl savo suverenumo dalies ir jos ribų.

Taigi, vertybinė politika tarptautiniuose santykiuose – vis dar galima. Tik labai abejotina to laukti iš dabartinės valdančiosios koalicijos. Joje yra žmonių, suvokiančių Rusijos išformavimo poreikius, bet daugiau tokių – dabartinėje opozicijoje. Komunistinės Kinijos atžvilgiu, koalicijos pozicija – pataikūniška, o JAV, Baltarusijos, Europos Sąjungos ar Izraelio atžvilgiais – panašu, kad išvis nėra jokios aiškios pozicijos. Tam, kad Lietuva tarptautinėje politikoje būtų prasminga, mums reikia ne prisitaikėlių. Reikia vizionierių.

Vertybiniai valstybės pagrindai

Vidaus politikoje, kalbant apie vertybines linijas, pirmas kylantis klausimas – apie politinio elito ir visuomenės santykį. Ar elitas turi atstovauti visuomenės daugumos nuostatoms, ar priešingai – jas formuoti? Atsakymas, turbūt, glūdi kažkur ties viduriu. Elitas tam ir yra, kad pateiktų visuomenei viziją. Pateiktų, bet ne bruktų jėga. Jei visuomenė tai vizijai prieštarauja, nuomonių skirtumai spręstini atviroje diskusijoje.

Neseniai atlikta iliustratyvi apklausa, rodanti, jog tiek konservatorių, tiek liberalų, tiek socialdemokratų rinkėjų dauguma palaiko Šeimos referendumą. Galima spėlioti – ar dėl to, kad palaiko prigimtinę šeimą, ar dėl to, kad pritaria, jog tokius klausimus turi spręsti visa tauta. Šiuo atveju, motyvas nėra labai svarbus. Svarbi pozicija. Po šios apklausos parlamentinėms partijoms belieka pasirinkti: atstovauti savo rinkėjams, diskutuoti su jais ar spjauti jiems į veidus ir pasakyti: jūs – bereikšmiai, o mes žinome geriau.

Antras kylantis klausimas – ar politinėje moralėje toleruotinas melas? Net ir dėl menamai kilnaus tikslo. Tai ypač aktualu dešinėje pusėje. Vieni visus savo kritikus ar oponentus priskiria Maskvos agentūrai. Kartais tai būna tiesa, bet dažnai laužta iš piršto. Kiti baugina islamu, su kuriuo draugiškai sutariame kelis šimtus metų. Objektyvi migracijos problema užgožiama religiniais karais pagal užsienio radikalų paruoštukus.

Dešinėje manipuliacijos bent jau principinės, o štai kairėje – buitiškai primityvios. Ką pasakyti apie partiją, kurią į rinkimus vedanti politikė žada vadovauti Vyriausybei, o po to, įsistačiusi kiaulės akis, atsisako šios atsakomybės ir vietoje savęs išstumia visuomenės akyse susikompromitavusį žmogų? Nebekalbant apie koalicijas su destruktyviais demagogais, kurių kratytasi, o po to – lyg niekur nieko – susibičiuliauta? Istorija dar pareikalaus atsakyti už tautos suskaldymą ir valstybės kompromitavimą tarptautinėse arenose.

Ideologinėje plotmėje galimos įvairios pažiūros, kaip teisingai tvarkyti visuomenės gyvenimą. Tik svarbu prisiminti, jog demokratinėje santvarkoje pati visuomenė tvarko savo būtį ir buitį, o renkami atstovai tik žengia priekyje, nurodydami kryptis, kurias tauta priima arba atmeta. Užtai žodžio laisvė, lygybė prieš įstatymus, pagaliau – piliečių galimybė tiesiogiai dalyvauti teisės aktų priėmime yra svarbios vertybės.

Čia mums yra, kur pasitempti. Vienos nuomonės dominavimas piliečių apmokamo transliuotojo eteryje, „pozityvi“ diskriminacija, skirtingai vertinant įvairias ideologines ir socialines grupes, kritiką ir diskusijas gniaužiantys „neapykantos“ įstatymai, referendumų teisės varžymas, teisminės valdžios intervencija į teisėkūrą, kelianti abejonių valdžių padalijimo principu – tai vos keletas problemų, kurias reikia spręsti.

Dėl ideologijų galima diskutuoti. Kas yra šeima – gyvybės lopšys ar tik jausmais grindžiama sąjunga, kas yra tauta – ar joje gimstama, ar įsiliejama laisvu sprendimu, kam skirta Lietuva – kurti namus konkrečiai tautai ar bet kam, kas nori čia gyventi, kur prasideda žmogus – dar motinos įsčiose ar tik iš jų išėjęs? Daug kas valstybės kūrėjams atrodė savaime suprantama, vėliau tapo ginčytina, o dabar jau ir ginčytis pavojinga.

Siaura elitinė grupė primeta savo nuostatas, priešingas tam, ką apie tai galvoja visuomenės dauguma ir kuo buvo grindžiama valstybė savo ištakose. Demokratiniu požiūriu, problema nėra tai, kad viena ar kita vertybė tampa kvestionuojama: kai kurias vertybes ir reikia kvestionuoti, pavyzdžiui – ydingą požiūrį, jog žmogus gali be jokios atsakomybės išnaudoti kitas gyvybės formas, kai kuriuos religinius prietarus, galbūt – ir tam tikrus lyčių stereotipus, kurie vyrą supaprastina iki „mačio“, o moterį – iki „pupytės“.

Problema tampa būtent diskusijos varžymas. Politinio, teisinio, akademinio, žurnalistinio ir kultūrinio elito pozicijose įsitvirtinusios mažumos vis labiau vengia diskutuoti tiek su tautos dauguma, tiek su kitomis mažumomis. Atsiranda draudžiamų sąvokų, draudžiamų klausimų, draudžiamų abejonių, draudžiamų informacijos priemonių, o galiausiai – ir draudžiamų viešai reikštis asmenų sąrašai.

Taip uždraudžiamas žmogus, jo orumas, jo laisvė. Liberali demokratija nėra demokratija visiems. Tai – demokratija tik liberalams. Neliberalios pažiūros lieka už diskusijos ribų, diskutuojama tik tarp dešinesnių ir kairesnių liberalų. Šios tendencijos nėra amžinos: tektoniniai lūžiai Vakarų visuomenėse jau skleidžia aplink save ratilus, kai kurie ratilai jau pasiekia ir mus. Bet dar laukia ilga kova. Ne tiek dėl skirtingų pozicijų, kiek dėl laisvės tas pozicijas turėti, reikšti ir dėl jų diskutuoti. Galutinį sprendimą demokratiškai paliekant tautai.

Jei po kitų parlamentinių rinkimų į valdžią grįš konservatoriai, tikėtina, kad jie ir vėl sudarys koaliciją su liberalais. Ką gi, tai – jokia tragedija. Svarbu nusistatyti pagarbų tarpusavio santykį. Ligšiol tokios koalicijos pasižymėjo liberalų pozicijų dominavimu ir nuolankiu didelės dalies konservatorių susitaikymu. Dabar panašu, kad konservatoriai prisimena esą konservatoriai, ir tai teikia vilčių.

Konservatoriams ir liberalams – tiek parlamente, tiek ir visuomenėje – reikia išmokti dviejų dalykų, kurie turi būti sinchroniški: būti savimi, gerbiant kitą. Gerbiant jo pažiūras ir tapatumą. Konservatizmas, užleidžiantis savo pozicijas liberalams, buvo pralaimintis konservatizmas. Metas jam tapti laiminčiu.

Palinkėkime, kad vertybinė politika grįžtų. Tiek į vidaus, tiek į užsienio santykius. O svarbiausia – drįskime diskutuoti dėl vertybinių pozicijų, remdamiesi ne policine galia, bet racionaliais argumentais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: