Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Romualdas Grigas. Lietuvių tauta ir nūdienos pasaulis

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Romualdas Grigas. Lietuvių tauta ir nūdienos pasaulis

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Romualdas Grigas. Lietuvių tauta ir nūdienos pasaulis

Parašytas: 31 Kov 2009 22:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

ROMUALDAS GRIGAS. Lietuvių tauta ir nūdienos pasaulis

MG 2000/7
http://209.85.129.132/search?q=cache:uo ... =firefox-a
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2000/07/07taut.html
Lietuvio kryžkelė: dvasinė Tėvynė ar geografinė Tėvynė?

Pirmiausia paaiškinsime čia vartojamas sąvokas. Dvasinę Tėvynę suprantame kaip žmogaus natūralų, prigimtinį ryšį, jo tapatinimąsi su gimtine, su jos charakterį formuojančia gamta ir papročiais, su tauta ir jos valstybe.

Tasai ryšys grindžiamas ne naudos, ne materialinio ar kitokio išskaičiavimo sumetimais, bet kaip žmogaus būties dalykas, kaip tautos unikalumo ir jos istorinio likimo išgyvenimas. Dvasinė Tėvynė - tai ir to ryšio susakralinimas.

Geografinę Tėvynę galime įsivaizduoti kaip įgyta pilietybe ir gyvenamąja vietove įteisintą, formalesnį žmogaus ryšį su savo tauta, su jos valstybe ir jųjų likimu. Šis ryšys nesaistomas pamatiniais moraliniais įsipareigojimais ar priedermėmis, bet greičiau vertinamas kokios nors naudos (ekonominės, politinės, prestižinės ir pan.) sumetimais.

Šie abu ryšio su Tėvyne variantai (suprantama, jie čia parinkti kaip priešpriešos, realiame gyvenime esama ir “pereinamųjų”) atsispindi socialiniuose santykiuose, bendrame tautos socialiniame psichologiniame klimate per žmonių ekonominę, politinę, kultūrinę bei intelektualinę ir kitokią veiklą, per mokyklą, šeimą, bendravimą ir pan.

“Geografinės Tėvynės” samprata lietuvio (ypač jaunosios kartos) sąmonėje buvo įvairiais būdais skatinama sovietinės okupacijos metais. Ir, suprantama, davė rezultatų.

Įžymus kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas - vienas drąsesniųjų to meto mąstytojų, įvertinęs šiuos pasikeitimus, į apyvartą buvo įvedęs mankurto sąvoką. Ją taikė tiems savo tautiečiams (žinoma, ir kitiems), kurie dėl tam tikrų aplinkybių prarado savo tautos istorinę kultūrinę atmintį, atitrūko nuo savo šaknų, nutraukė ryšius su juos maitinusia etnopraeitimi ir dėl tos priežasties tapo atviri dvasinių moralinių vertybių skersvėjui. Tokie žmonės ėmė gausinti naujųjų klajoklių (neonomadų) gretas.

Belieka tik pridurti: sovietinė sistema, sąmoningai ir nesąmoningai skatinusi mankurtizmą ir taip siekusi sulydyti tautas į vieną pilką masę, padarė didžiulį nusikaltimą žmonijai (apie jį kažkodėl nekalbama).

Daugeliui dvasinė Tėvynė - jų tautos istorinė Tėvynė, pavirto paprasta geografine erdve, gyvenamojo krašto pavadinimu. Sovietinei sistemai tą uždavinį spręsti sekėsi, kol įsitvirtinęs mankurtizmas nepaplovė ir jos pačios pamatų...

Neabejotina, kad prie etnoistorinės bei etnokultūrinės atminties griūties prisidėjo ir industrializacijos, urbanizacijos procesai, įvairių supranacionalinėmis tapusių technologijų plėtotė. Na, o nūdienos lietuvių tautos gyvenime suintensyvėjusi modernizacija, atvirumas ir integravimasis į Vakarų pasaulį “aptiko” gerą mankurtizmo palikimą ir... užtaisą jo tolesnei raidai.

Mankurtizmas (dvasinės Tėvynės devalvacija) pasireiškia ne vien socialiniu elgesiu bei vadinamųjų “tradicionalistų” ir “modernistų” (sąmoningai ar nesąmoningai skubančių panašėti į pasaulio pilietį) tarpusavio santykiais.

Jis pasireiškia ir intensyvėjančiais naujųjų emigrantų, paliekančių savo istorinę Tėvynę, srautais. Tūkstančiai lietuvių jau po nepriklausomybės atkūrimo emigravo į kitas šalis ne tik dėl nepriteklių, bet ir dėl to, kad nejautė dvasinių ryšių bei moralinių įsipareigojimų savo Tėvynei (būdingas pavyzdys: Paryžiuje sutikta lietuvė, kilusi nuo Pasvalio, be kita ko, aukštąjį mokslą baigusi Lietuvoje, į mano klausimą: “Ar nepasiilgstate savo Tėvynės?” taip atsakė: “O kas manęs ten laukia? Skurdas? Žmonių pasidejavimai?.. Žinoma, dar nelaikau savęs paryžiete, bet ir gimtinės ilgesio nebejaučiu...”).

Dar dešimtys tūkstančių gyvena pasirengę tokiam žingsniui, suvokdami gyvenimą “čia”, t.y. Lietuvoje, kaip likimo primestą prievolę ar naštą.

Tautiečių, kurie Lietuvą suvokia kaip dvasinę Tėvynę, mažėja. Negausu jų ne tik tarp gamybininkų, bet ir tarp politikų. Bylinėdamiesi tarpusavyje ir siekdami sau naudos ne vienas praranda net ir tas idėjas, kurios juos paskatino tapti politikais.

Menininkų gretos taip pat vis labiau pasipildo “universalais”, kurių kūryboje sunku beįžvelgti Tėvynės ir jos dvasios turtų įteigtą įkvėpimą ir savitumą.

“Išsibarstanti” tautinė savimonė, šiuolaikinis “modernizuotas” mankurtizmas, lydimas Lietuvos integracijos į Europos tautų bendriją, tik sustiprina “geografinės Tėvynės” pozicijas. Ryškėjanti, erdvėjanti riba tarp “dvasinės” ir “geografinės” Tėvynės “šalininkų” - tai kartu ir ryškėjanti etnokultūrinė, etnopsichologinė, su tautine savimone ir elgsena tiesiogiai susijusi įtampa.

Ji pasireiškia visur: pradedant šeimos narių santykiais, mokykla ir baigiant... respublikos Seimu. Ir galima neabejojant teigti, kad bent artimiausiais dešimtmečiais pirmųjų gretos ir toliau retės, gausindamos antrųjų gretas.

Šiuos vertinimus vis dėlto nederėtų priimti kaip tradicinio pasaulio nostalgijos pagimdytą autoriaus nusiskundimą (ar aimaną). Greičiau tai objektyvaus, nenumaldomai besiplėtojančio ir nuo žmogaus valios nepriklausančio proceso pripažinimas.

Lietuva vieningosios ir daugiaveidės kultūros sankirtoje

Vieningąją kultūrą priimta vadinti homogeniška, o daugiaveidę - heterogeniška. Tos tradicijos šiame pasakojime ir laikysimės.

Kultūrinis homogeniškumas buvo senųjų laikų agrarinės epochos būdingas bruožas. Tokiose palyginti uždarose sistemose, kaip religija arba tradiciniais kanonais sukaustyta tautinė bendruomenė, homogeniškumas ir šiandien pakankamai ryškus.

Homogeniškumo siekis būdingas ir moderniai visuomenei. Įstatymai ar kiti teisiniai normatyviniai aktai bei dokumentai, kurie leidžiami nenutrūkstamu srautu, yra ne kas kita, kaip homogeniškosios kultūros “atodūsiai”, siekimas senosios kultūros simbolius ir nerašytas elgsenos normas pakeisti naujomis. Net ir mokslininkai negalėtų “susikalbėti”, jeigu nesinaudotų tuo pačiu pagrindinių sąvokų aparatu, nežinotų problemas nušviečiančių teorinių koncepcijų.

Kultūrinis homogeniškumas yra bet kurios socialinės sistemos savitaigos sąlyga; ginties nuo agresyvaus aplinkinio pasaulio būdas; priemonė, laiduojanti sistemos tęstinumą, saviraidą.

Tačiau pasauliui tapus atviresniam, kultūrinis homogeniškumas (tautos narius vienijusi kultūra) gali nesunkiai pavirsti etnosistemos evoliucionavimo stabdžiu. Kad to neįvyktų, progresuojanti sistema priversta “imti” iš aplinkinio pasaulio net ir tai, kas jai atrodo svetima ir nepriimtina.

Nenuniokotos, gyvybingos kultūros tautos pajėgios net ir iš savo homogeniškosios kultūros “įsčių” gimdyti kokybiškai naujas struktūras, kurios atviresnės, adekvatesnės išoriniam kintančiam pasauliui.*

Vidiniai kultūriniai pokyčiai, kurie vyksta tautos gyvenime veikiami išorinio pasaulio, yra lydimi papildomų socialinių įtampų ir kibirkščiavimo. Tas įtampas ir kibirkščiavimą dažniausiai sukelia pragmatinės valstybinės ir privačios institucijos, kurios sau kelia uždavinį “neatsilikti nuo pasaulio”.

Dažnai net nesusimąstydamos jos “padidina” heterogeniškosios (taip pat ir svetimos) kultūros “dozę” ir tuo sukelia senosios kultūros (homogeniškosios) priešinimąsi. Tokia gintis gali pasireikšti pačiomis įvairiausiomis formomis bei būdais: nuo atskiro žmogaus psichologinės nuostatos iki organizuotų veiksmų, nuo civilizuotų priemonių iki artimų barbariškumui, vandalizmui formų.

Atkūrusi valstybingumą ir vis labiau įsitraukianti į integracijos su Europos Sąjunga procesą Lietuva įsijungia ne tik į atviros visuomenės, bet ir į pasaulio kultūrinės bendrijos formavimąsi. Šie esminiai pasikeitimai, natūralus konservatyvaus etnocentrizmo apraiškų slopinimas kelia pavojų, jog šalis gali būti liete užlieta plačios ir agresyvios supranacionalizmo (aukščiau tautiškumo) bei amerikietiškojo kosmopolitizmo bangos.

Lietuvių tautos priverstinį sovietinį uždarumą pakeitęs civilizacinis atvirumas lydimas vis labiau ryškėjančių heterogeninės kultūros kontūrų, susidedančių iš neretai labai skirtingo, nesuderinamo turinio arba tradicinei (tautinei) kultūrai visai nesuprantamų, svetimų elementų.

Ir pasaulyje, ir pas mus gęsta ir silpsta homogeninė kultūra, kuria taip ryškiai vienas nuo kito skyrėsi etnosociumai ir kuri, be kita ko, sudarė tų sociumų svarbiausią kolektyvinės sąmonės bei pasąmonės fenomeną, žmogaus socializacijos, jo elgsenos (ta prasme - ir visos tautos) sunorminimo kapitalą. Silpstant tarpusavio saitams į nebesusisiekiančius fragmentus, reikšmes ir jų atšakas šakojasi vienos ir tos pačios tautos (vadinamoji) modernėjanti kultūra.

Atskirus tautų kontaktus, tautinių kultūrų sąveikavimą pakeitė susidūrimas su visuotine (bendrapasauline) arba supranacionaline (anttautine) kultūra, kurios poveikio jėga neprilygsta tautinių kultūrų tarpusavio sąveikavimui. Toji jėga šiandien ir lemia tautos marginalinę (kultūriškai išklibintą) būseną. Perėjimas iš vienos kultūrinės laikysenos į kitą tampa įprasta, normalia būsena, kuri ir lemia socialinį nestabilumą, virstantį irgi “normaliu” neįveikiamu reiškiniu.

Iš tos nestabilumo būsenos ir ima veržtis naujasis homogeniškumo ilgesys (tyliai papildantis konservatyvųjį etnocentrizmą ir net fanatišką religingumą). Tasai homogeniškosios kultūros ilgesys, jos poreikis išlieka (ir išliks) kaip objektyvus reiškinys. Kodėl?

Homogeniškoji kultūra, tegu ir virstanti mozaikiška (kaip japoniškoji), ir moderniajame pasaulyje labiau nei heterogeniškoji atlieka tautos, nacionalinės visuomenės integracijos vaidmenį. Ji formuoja pastovumo, tęstinumo įspūdį.

Nesunku suprasti, kodėl tokią įtampą - homogeniškumo ilgesį tarsi savaime šiandien demonstruoja ir spontaniškos pastangos gaivinti nykstantį tautos etnografinį koloritą, ir atskiro žmogaus žvalgymasis į jam neišdildomą įspūdį palikusią praeitį; ir intelektualiniai maištavimai prieš atvirais ir uždarais kanalais besiveržiančią vadinamąją masinę kultūrą, ir skirtingo amžiaus kartų toje pačioje šeimoje “nesusikalbėjimas”, jo gimdomi konfliktai ir pan.

Pakankamai akivaizdu: jeigu, tarkim, toks kultūrų susidūrimas bei tradicinės kultūros transformacija jaunajai kartai yra jau tapusi jų gyvenimiškosios raiškos, jų socializacijos natūraliu fonu (ir net siekiu!), tai to pasakyti negalėtume apie vyresniąją, jau nueinančią kartą.

Argi jos gyvenimas priverstinio politinio režimo bei okupacijos sąlygomis nepraėjo vienaip ar kitaip puoselėjant etnokultūrinio homogeniškumo idėją? Ar tasai kultūrinis homogeniškumas ir jo ilgesys nebuvo nuolatinis jų gyvenimo palydovas, savigynos būdas, įsigėręs į kūną ir sąmonę?

Pagaliau ar ne homogeniškumo idėjos pagrindu buvo susitelkta ir ar ne ji, toji homogeniškumo idėja padėjo žygiui už nepriklausomybės atkūrimą? Tačiau iškovota, atgauta laisvė, tarsi piktu atsimokėdama, pati nusisuko nuo aktyviausių homogeniškumo puoselėtojų.

Taigi visai natūralu, kad homogeniškosios ir heterogeniškosios kultūrų sandūroje susiformavusi įtampa šiandien yra persimetusi ir į jaunesniosios bei vyresniosios generacijų tarpusavio santykius ir kartkartėmis sukibirkščiuoja ne tik etnokultūrinių, bet ir politinių santykių erdvėje.

----------------------------------------------------------------------------------

* Japonija - vienas akivaizdžiausių tokio reiškinio pavyzdžių. Šioje šalyje viskas modernu ir net supermodernu, bet ir viskas alsuoja nenuginčijamu japoniškumu.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 22 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: