Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Tautiškumas ir nacionalizmas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tautiškumas ir nacionalizmas - tapatumas ar priešprieša?

Puslapis 1 iš 1

[ 21 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Tautiškumas ir nacionalizmas - tapatumas ar priešprieša?

Parašytas: 13 Spa 2006 13:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - 2002 "XXI amžius
"XXI amžiaus" priedas apie Lietuvą ir pasaulį Nr.6 (6)

Tautiškumas ir nacionalizmas

2002 m. sausio 24 dieną Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje salėje įvyko bendras MA Mokslininkų rūmų ir Lietuvių pilietinio forumo renginys seminaras-diskusija „Tautiškumas ir nacionalizmas“.

Seminarui pirmininkavo ir diskusijai vadovavo Lietuvių pilietinio organizacijų forumo pirmininkas habil. dr. prof. Romualdas Grigas, pranešimą skaitė habil. dr. prof. Ona Voverienė. Spausdiname jos pranešimo tekstą.

Sovietinio mentaliteto filosofų uždegtas ir gerai pakurstytas neapykantos savo Tautai, savo Žemei ir tautiškumui laužas, atrodė, bepradedantis gesti, vėl įsiplieskė į teberusenančią laužavietę politikams, esantiems ir buvusiems, įpylus alyvos. Buvau sukrėsta sekmadienį (sausio 20) įsijungusi televizorių ir dar spėjusi pažiūrėti V.Laučiaus laidą „Faktų anatomija“, kurioje politikai ir žurnalistai neigė ir niekino tautiškumą ir lietuvybę, tarsi jie patys būtų ne lietuvės motinos, o kažkokio per Lietuvą perbėgusio gyvulėlio pagimdyti. Tai vis tas nelemtas noras greičiau tapti pasaulio piliečiu, lankytis pasaulio sostinėse ir gražiausiose vietose, grožėtis viskuo, ką sukūrė tautų genijai. Tai primena istorines pamokas ir tuos politikus, kurie labai norėjo „apsistoti, kai raudonu žiedu visa žemė skaisčiai pražydės“.

Taigi homo sovieticus mentalitetas rado naują dirvą, šį kartą politikoje. Diegtas nuo pat kūdikystės sovietinėje mokykloje ir dabar aršiai šiepia dantis, siekdamas sunaikinti paskutinius Tautos vertybių likučius.
Kaip jau rašėme anksčiau (Tautos ir valstybės ateitis: ar ilgai dar ji bus valdžios rankose? Lietuvos aidas. 2001 12 03, p. 8), tokia situacija susiklostė todėl, kad Lietuvos laivas plaukia pasviręs į vieną pusę: iki šiol neturime vieningo tautinio judėjimo, kuriam tikrai rūpėtų Tautos likimas ir išlikimas.

Kaip sakė Vladas Putvinskis-Pūtvis, „tauta, jeigu nori būti gyva, turi šalia valstybės varyti savo nepriklausomą nuo valstybės gyvenimo vagą... Jeigu Tauta to nepadarys, valstybė ją panaudos kaip medžiagą savo statybai, bet ne kaip savo valstybės valdovę“ (V.Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. Čikaga, 1973, p. 57).

Stiprios partijos, esančios valdžioje, labai dažnai finansuojamos svetimos valstybės, kaip tik to ir siekia: iš mūsų padaryti tik medžiagą savo tikslams realizuoti, mus prisiminti tik per rinkimus, o po jų – elgtis su mumis kaip su avių banda, išleidžiama į lankas sau maisto pasiieškoti, bet už tai kiekvieną pavasarį ir rudenį skaudžiai kerpama.

Vėl norėtųsi grįžti prie V.Putvinskio-Pūtvio minčių, tarsi šiandien pasakytų: „Pergyventas dešimtmetis kada nors bus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu, kuriuo savaiminis tautinis plėtojimasis mažai tesireiškė.

...Vienintelis Lietuvos išganymas, tai tautinės idėjos gimimas. Jei ji negims, tai Lietuva žus. Aš nesu pranašas, bet tą idėją aiškiai matau, tik negaliu jos įvykdyti...

Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivėtumėm ir grįždami į apleistą tautinę dirvą tuo sugrąžintumėm pusiausvyrą ir tuo pačiu sutvirtintumėm ir pačią valstybę“(V.Putvinskis-Pūtvis. Ten pat).

Tarsi pratęsdamas V.Putvinskio-Pūtvio mintį, prof. R.Grigas steigiamojoje Lietuvių piliečių forumo konferencijoje kalbėjo: „...iki šiol neturime suformavę tokio valstybinio patriotizmo, kokį turi lenkai, rusai ar vokiečiai... Būtina lietuvių patriotinėms ir pilietinio veiksmo organizacijoms jungtis ir bendromis jėgomis pradėti veiksmus“ (E.Gubavičiūtė. XXI amžius. 2001 11 28).

Teorinį įdirbį šioje srityje turime nemažą, turime į ką atsiremti. Tai darbai J.Basanavičiaus, V.Kudirkos, Vydūno, St.Šalkauskio, A.Maceinos, V.Putvinskio-Pūtvio, J.Aleksos, J.Girniaus, M.Krupavičiaus, R.Grigo, Lilianos Astros ir B.Kuzmicko, O.Voverienės, Inos Dagytės, L.Astros, Arimanto Dumčiaus surengtos jau keturios konferencijos, skirtos tautiškumo problemoms, tų konferencijų pranešimai ir publikacijos „XXI amžiuje“, „Kultūros baruose“, „Lietuvos aide“, žurnale „Į laisvę“ ir t.t. Ši literatūra nusipelno gilesnės analizės, diskusijų ir aktualių idėjų įgyvendinimo.

Taigi šiandien turime jau pakankamas teorines prielaidas ir didžiulį įdirbį naujam kūrybiniam šuoliui – tautotyros mokslinei krypčiai – su jos teorija, istorija, metodika ir kūrybinio taikymo galimybėmis Lietuvos mokyklose.

Tautiškumas ir nacionalizmas – tai svarbiausios tautotyros kaip teorinės disciplinos sąvokos, šalia tokių kaip „tauta“, „valstybė“, „pilietiškumas“, „tautinė sąmonė“, „tautinė kultūra“, „kosmopolitizmas“, „internacionalizmas“, „nutautėjimas“ – tikriausiai tautotyros raidos procese tų sąvokų atsiras ir daugiau (apie jas rašėme straipsnyje „Ar sugebėsime išsaugoti tautos atmintį ir tautinę savimonę“. (Lietuvos aidas. 2001 11 26, p. 8).

Kiekviena iš tų sąvokų nusipelno savarankiškos analizės, tyrimų ir tuos tyrimus apibendrinančių studijų. Jų visuma, atskirų sąvokų ryšiai ir sąsajos, galima pasvajoti, laikui bėgant atskleisti dėsniai ir dėsningumai guls į harmoningą, mokslininkų išdiskutuotą tautotyros teorinį pamatą.

Kaip jau rašėme minėtame straipsnyje (Lietuvos aidas. 2001 11 20), tautiškumas yra Tautos savybė. Jis yra prigimtinis, duotas Dievo ir sąlygotas Tautos – t.y. bendruomenės, kurios nariai yra jungiami gimimu tautinėse šeimose, kalba, bendru gyvenimo būdu, papročiais, kultūra, tradicijomis (J.Girnius. Tauta ir tautinė ištikimybė. Čikaga, 1961, p. 53).

Tautiškumo pamatas – tautos sąmonė.

Ją sudaro keletas struktūrinių dalių.

Tautinis idealizmas, besireiškiantis dviem būdais – politiniu ir kultūriniu.
Tautos politinis idealas yra siekinys: laisva Tauta nepriklausomoje savo valstybėje. Tik laisva ir nepriklausoma valstybė gali Tautai suteikti galimybę gyventi laisvai ir kurti savo Tautos kultūrą. Normalioje, sveikoje valstybėje tai, kas nepriimtina Tautai, nebus priimtina ir valstybei.

Tautos kultūros idealas – išaukštinti savo Tautą kūrybiniu genijumi.

J.G.Herderis teigė: „Žmogaus minties tobulybė visuomet yra individuali ir tautiška“.

J.Keliuotis rašė: „Tauta gali būti pavergta, jos kraštas sunaikintas, netgi jos sūnūs išžudyti, bet jos genijus, įkūnytas jos meno kūriniuose, išliks ir per amžius liudys Tautos galybę“.

Tautinis patriotizmas.

Kiekviena tauta sąmoninga tiek, kiek sąmoningi jos individai.

Patriotizmas – tai meilė savo tautai, savo kalbai, savo gimtinei, savo tautos tradicijoms ir papročiams, dorovės ir kultūros vertybėms.

J.Girnius patriotizmą vadino Tautos širdimi ir dinamiškiausia jėga, kuri Tautos individus daro labai aktyvius ir kryptingus, kai jie siekia įgyvendinti Tautos idealus.

Neatsitiktinai sovietmečiu, ir ne tik sovietmečiu, o ypač dabar nutautėję žmogeliai savo „išminties“ smaigalį kaip tik ir nukreipia tautiniam patriotizmui niekinti ir naikinti. Vieniems Tauta – stabas, kurį reikia kuo greičiau nugriauti; kitiems – patriotas – tai idiotas; tretiems – Lietuvos nepriklausomybė – istorinė klaida; ketvirtiems – Lietuvos nepriklausomybės architektas prof. Vytautas Landsbergis – didžiausias priešas ir ašaka gerklėje. Dėl to jis raudonųjų žiniasklaidoje yra ujamas ir niekinamas, kalamas prie kryžiaus nesuvokiant, kad kiekviena vinis į jo kryžių – tai varpo gausmas, kuris budina ir kelia vis dar tebemiegančią lietuvio dvasią. Jau nemažai lietuvių prabudo, Tauta keliasi ir jau greitai milžinu pakils ir nušluos tas drumzles ir purvą.

Tautinė kultūra.

Ji dar kartais vadinama ir Tautos dvasia. Kiekvienos Tautos švenčiausia misija yra sukurti savo kultūrą. Savo kultūros savitumu Tauta įdomi ir pasauliui. Pasaulis Tautos vertę matuoja jos kultūros verte.

Kultūra Tautos dvasią transformuoja į Tautos valią. Kultūra yra tautinės vienybės ir solidarumo pamatas. Dainuojanti revoliucija, antrą kartą XX amžiuje atnešusi mūsų Tautai išsivadavimą ir laisvę, – puikus pavyzdys, demonstruojantis kultūros jėgą, netgi politikos plotmėje.

Kaip išlikti lietuvių tautai su savo kultūra ir savo vertybių sistema, kai į ją nukreipta zoologinė neapykanta tų, kuriems svetima kultūra yra mielesnė už savąją?

Kurių dvasia, neįsileidžianti į savo „vertybių“ sistemą lietuviškos kultūros, yra jau net savo Tėvynėje nutautėjusi. Tai didžiausia mūsų dienų problema, kuri šaukšte šaukiasi mokslininkų dėmesio (apie nutautėjimą – minėtame straipsnyje – Lietuvos aidas. 2001 11 26, p. 8).

Nacionalizmas.

Tai prieštaringiausia mūsų dienų tautotyroje sąvoka.

Dabartinės lietuvių kalbos žodynas šią sąvoką tapatina su tautiškumu.

Vakarų Europos literatūroje sąvokos „tautiškumas“ iš viso nėra.

Tačiau vakariečiai skiria dvi sąvokas: „nacionalizmas“ ir „etniškumas“ (nationalism ir ethnicity).

Tokiais pavadinimais Šiaurės šalyse – Švedijoje, Suomijoje, net ir Latvijoje, įvyko kelios konferencijos. „Etniškumas“ – „būdingas kuriai nors tautai, jos kultūrai“ yra ir mūsų „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“. „Etninis“ tapatinamas su tautiniu, susijusiu su priklausymu kuriai nors tautai.

Atsižvelgiant į istorinę patirtį, kai sąvoka „nacionalizmas“ buvo sukruvinta, netgi fašistų permerkta krauju ir, kaip rašo Marius Kundrotas, „šiandien daugeliui išgirdus žodį „nacionalizmas“ vaizduotėje kyla koncentracijos stovyklos, masinis kitataučių ir kitaminčių naikinimas, imperialistinė agresija“ (M.Kundrotas. Tautiškumas, patriotizmas, nacionalizmas. Lietuvos aidas. 2001 09 11, p. 6). Man, prisipažinsiu, tokios asociacijos, tik dar kruvinesnės ir kraupesnės, nes buvo žudoma mano Tauta(!), kyla išgirdus žodį „komunizmas“. Kiek Lietuvos motinų vaikų buvo nužudyta komunistų pokario rezistencijoje, tremtyje, Rusijos lageriuose ir kalėjimuose? – Šimtai tūkstančių! O kiek jų, vadinamų nacionalistais ir fašistais, žuvo nuo „dedovščinos“ sadistų sovietinėje kariuomenėje per penkiasdešimt okupacijos metų?

Nacionalizmas ir jo ideologijos išpažinėjai naikino kūną ir materialines vertybes, komunistai – ir kūną, ir sielą, ir pirmiausia sielą.
St.Šalkauskis ir J.Girnius sąvokas „tautiškumas“ ir „nacionalizmas“ griežtai atribojo.

Argumentas, kad santarvės mokytojas, Nobelio premijos laureatas Mahatma Gandis save vadino nacionalistu, o savo partiją – nacionaliniu kongresu – neįtikina. Neįtikina netgi J.G.Herderis, Dž.Madzinis, Dž.Garibaldis ir J.Lelevelis, kurie save taip pat vadino nacionalistais.

Istorija dažnai moksle padaro pataisas, o mokslininkai, pasiginčiję dėl sąvokų vartojimo, turi susitarti. Prieškario filosofai dėl sąvokų „tautiškumas“ ir „nacionalizmas“ buvo susitarę ir laikėsi vieningos nuomonės. Mūsų karta dėl jų net nesiginčijo: ar dar neatėjo laikas, ar pritarsime prieškario filosofų nuostatoms, parodys tolesnė tautotyros raida.

J.Girnius monografijoje „Tauta ir tautinė ištikimybė“, pervertęs daugybę lietuvių autorių ir užsienio filosofų kūrinių, skirtų šių sąvokų analizei, drąsiai ir aiškiai apibrėžia sąvoką „nacionalizmas“. Tai sąvokai paaiškinti pasitelkė jau mūsų cituotą sąvoką „tautinis patriotizmas“. Jo nuomone, „tautinis patriotizmas – tai protinga savo Tautos meilė, vadovaujama dorinių principų ir tuo būdu pakelta į moralinių dorybių laipsnį“, tuo tarpu „nacionalizmas“ – tai patriotizmo karikatūra, „neprotinga savo tautos meilė, iškelianti tautybę aukščiau už dorą ir teisę“ (J.Girnius. Ten pat, p. 116).

Patriotizmas siekia savo Tautai moralinės ir dvasinės didybės, kurią jis gali pasiekti per kultūrą ir kūrybos laimėjimus, moralinį ir dvasinį Tautos vertingumą, kuris remiasi jos narių doriniu ir kultūriniu vertingumu.
Nacionalizmas siekia materialinės ir fizinės galybės, kuri veda į imperializmą, kai Tauta iškeliama aukščiau visko, über alles, kai ji pastatoma aukščiau teisės ir doros.

Antrojo pasaulinio karo įvykiai ir fašizmas tai paliudijo.

St.Šalkauskis fašistinį nacionalizmą griežtai pasmerkė: „...nuo dorinių principų atpalaiduotas nacionalizmas neša pražūtį savo pačių tautoms... visi tie nacionalistai, šovinistai, imperialistai, kurie norėtų pasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardą, iš tikrųjų yra ne tik žmonijos, bet ir savo Tautos budeliai“. Ten pat St.Šalkauskis nacionalizmą vadina kultūrinės destrukcijos veiksniu, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį. „Mažųjų tautų didybė, – teigė jis, – remiasi ne išorine galybe, o vidine jėga, jų kultūrine pažanga“ (St.Šalkauskis. Židinys. 1928, Nr. 5-6).

Patriotizmas nuo nacionalizmo skiriasi dar ir tuo, kad skirtingai žiūrima į kitų tautų kultūrą. Nacionalistai paprastai kitų tautų kultūrą niekina, savąją iškeldami virš visų.

Tikroji savo Tautos meilė jokiu būdu nesiejama su šovinistine neapykanta kitoms tautoms ir jų kultūroms, o atvirkščiai, gerbia jų kultūras ir tradicijas, stengiasi iš jų paimti, kas geriausia, ir pritaikyti savo tautos kultūroje, o savo tautos kūrybos laimėjimus integruoti į pasaulio kultūrą. Tik taip ir tegali būti suprastas Tautos unikalumas, jos kultūros savitumas.

Šiandien vėl tampa aktualūs A.Maceinos žodžiai: „Nacionalistinis blūdas yra prisišliejęs prie tautinio sąjūdžio, griaudamas visa, ką šis kuria, ir grėsdamas Europos kultūrai tikra pražūtimi. Išvaduoti Tėvynės meilę iš šio demono vergijos yra svarbiausias šio momento reikalas“, – sekdamas F.W.Forsterį ragina A.Maceina (cit. pagal J.Girnių. Ten pat).

Tiesa, ir A.Maceina, ir St.Šalkauskis savo darbuose yra protegavę ir sąvoką „nacija“, kaip aukščiausio kultūrinio ir intelektualinio tautiškumo pakopą.

St.Šalkauskis nacija vadina tautą, kuri savo kultūrinėmis vertybėmis yra įsiliejusi į pasaulio tautų šeimą, tapusi „nepakeičiamu jos nariu“ savo „universaliai vertinga kūryba“ (J.Girnius. Ten pat, p. 63).

J.Girnius, giliai ir visapusiškai išnagrinėjęs tautotyros pagrindinių sąvokų sistemą, į šiuos A.Maceinos ir St.Šalkauskio tautiškumo aukščiausio lygmens dalykus žiūri gana skeptiškai. Man irgi atrodo, kad ir J.Girniaus laikams, ir ypač mūsų laikams, kai Tautos didelę dalį sudaro TV „Klausimėlio“ herojai ir kai Lietuvai yra tautiškai nususinta, kalbėti apie naciją A.Maceinos, St.Šalkauskio ir F.W.Forsterio supratimu yra ankstyva.

Kur kas reikšmingesnė dabar atrodo Seimo nario S.Buškevičiaus mintis: „Jei Lietuva nebus lietuviška, jos nepriklausomybė netenka prasmės“ (M.Kundrotas. Ten pat).

Apibendrinant galima teigti:

1. Tautiškumas yra Tautos gyvybės pamatas, stiprinantis Tautos šaknis tautinės kultūros versme, tautiniu idealizmu ir tautiniu patriotizmu, Tautos individų dora ir moraline didybe.

2. Nacionalizmas – lietuvių tautai svetima savybė, iškelianti Tautą virš teisės ir doros, siekiant jai materialinių gėrybių ir imperialistinių tikslų.

3.Tautiškumas ir nacionalizmas nesuderinamos sąvokos tautinėje savimonėje kultūrine prasme. Tautinis intelektas tarsi medžio šakos stiebiasi į saulę ir į pasaulio kultūrų kontekstą; nacionalistinis – į uždarumą, į provincialią saviizoliaciją nuo kitų tautų kultūrų ir vertybių.

Tautiškumą būtina pažinti, „nes Tautos dvasinis charakteris yra mus įpareigojanti tėvų testamentinė valia. Ir tiek būsime savo tėvų verti, kiek šitą jų valią išpildysime. O mumis galės didžiuotis tik tie, kurie jau po mūsų ateis. Bet vargas mums būtų, jei tasai testamentinis žodis, kurį mums perdavė tėvai, liktų mūsų vaikams neperduotas“ (J.Girnius. Ten pat, p. 411).

Prof. Ona Voverienė

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 16 Spa 2009 22:45. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 10 Kov 2007 13:09

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

Šaunus žmogus prof.O.Voverienė, tiktai gal kiek pasiduoda stereotipams.

Nac(ional)izmas jai vis dar skamba už šių skliaustelių, nors visumoje tai - gerokai senesnis ir platesnis reiškinys už tą, kuris išeina už jų.

Apskritai, šiandien ir aš nelaikyčiau "tautiškumo" su "nacionalizmu" sinonimais.

Tautiškumas - tai greičiau, tautinė savimonė.

Nacionalizmas - artikuliuota pasaulėžiūra arba organizuotas judėjimas.

Nacionalizmas vystosi tautiškumo pagrindu, lygiai kaip tautiškumas - tautybės pagrindu.

Gaila, jog absoliučiai tikslaus lietuviško "nacionalizmo" vertimo šiandienai - neturime: arčiausiai to būtų "tautininkystė", nors kai kam ši sąvoka gali pernelyg sietis su vienos politinės organizacijos tradicija, o tokiu atveju - nebetiktų visoms tautinės pasaulėžiūros srovėms ir judėjimams apibrėžti.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Kov 2007 14:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.lietuviai.info/?q=node/27

M. Kundrotas: Šiandieniniai tautiškumo vertinimai

Šiandien, kai vieni teoretikai teigia "postnacionalinės" valstybės etapą, išpažindami tautinės valstybės (o kartais - ir tautos kaip reiškinio) laikinumą, kiti jiems prieštarauja, laikydami tautą fundamentalia vertybe, o tautinį valstybės modelį - patvariausiu ar bent patikimiausiu iš esamų.

Vargu, ar įmanoma nepastebėti, jog abiejose pusėse mokslines (arba pretenduojančias į moksliškumą) teorijas įtakoja vertybinės nuostatos, o neretai - ir sąmoningas, kryptingas ideologinis kursas. Politinių ar socialinių ideologijų pretenzijos į moksliškumą - nėra naujas ar išskirtinis reiškinys: ypač tuo pasižymėjo marksizmas, nors nestokoja ir nacizmas, rasizmas bei šiuolaikinis liberalizmas. Mokslinis įvaizdis ideologijai suteikia papildomą sugestyvinę galią. Istorinis nulemtumas - turbūt, galingiausias ideologinis ginklas: jei konkrečios ideologijos ar sistemos pergalė yra istoriškai nulemta, tai daugumos požiūriu, priešintis - beprasmiška, nors ir kokia nepriimtina ji būtų, ir atvirkščiai - koks morališkai tobulas ar patogus iš praktinės pusės beatrodytų vienas ar kitas modelis, jis vargu ar sulauks daug šalininkų, paaiškėjus, jog tai - vien utopija, kuriai - nelemta išsipildyti.

Istorinio nulemtumo galimybė - neatsiejama nuo laiko vaidmens vieno ar kito reiškinio atžvilgiu. Jeigu šis reiškinys - vertybė, dėsnis, principas - priklauso dvasinei, metafizinei sričiai, vadinasi, jis nepriklauso nuo fizikinių dimensijų: laikas ir vieta gali jam teikti formą, bet ne turinį. Nepriklausomai nuo subjektyvaus santykio, pats reiškinys visada išlieka objektyvus. Tačiau jeigu šis reiškinys turi savo pradžią laike, jis gali turėti ir pabaigą. Iš kitos pusės - net ir tie reiškiniai, apie kurių metafizinius pagrindus spręsti nėra pakankamai empirinių duomenų (o būtent iš jų savo išvadas darosi mokslas, jei nepriskirsime jam filosofijos), gali būti sąlyginai objektyvūs konkrečioje terpėje: pvz., turimi empiriniai duomenys vargiai duotų atsakymą, ar gravitacijos dėsnis veikė visada ir visur, tačiau jis neabejotinai veikia šiuolaikinei žmonijai pažįstamoje visatos dalyje per visus žinomus laikus.

Iki šiol nesutariama, ar socialiniams reiškiniams galima taikyti gamtos ir tiksliųjų mokslų taisykles, ieškant objektyvių, nuo sampratų ir vertinimų nepriklausomų, dėsnių (Ch.Taylor. Autentiškumo etika. V., 1996). Vieni teigia egzistuojant bendrus žmogaus elgesio kriterijus (kaip moralė), bendražmogiškąsias savybes ir reikmes už biologinių bendrybių ribos (pvz., saviraiškos poreikis), kiti laikosi nuomonės, jog atskirų žmonių ir jų grupių požiūris konkrečiu laiko momentu ir nulemiantis tiek elgesio kriterijus (ar jie būtų bendri, ar individualūs), tiek ir dvasines, psichologines, socialines ar kultūrines savybes bei reikmes.

Šiandien tautiškumas yra vienas labiausiai kvestionuojamų reiškinių - nors postmodernistinė pasaulėžiūra linkusi neigti, praktiškai, bet kokias bendrybes, pradedant vertybėmis (pvz., dora) ir baigiant tapatybėmis (pvz., lytimi). Kvestionuojamas ne tik šių tapatybių arba vertybių visuotinumas bei fundamentalumas (žmogiškosios esmės atžvilgiu), bet ir pats jų buvimas. Tokiu būdu, kosmopolitizmas nėra atskira, savarankiška nuostata, o tiktai bendrojo nihilizmo išraiška tautinėje plotmėje. Požiūris į tautines vertybes paprastai būna susijęs su požiūriu į vertybes apskritai, įskaitant šeimą, dorovę, kultūrą. Tokias sąsajas parodo ne vienas pavyzdys iš įvairių dekadentinių visuomenių - pradedant senovės Roma ir baigiant šiuolaikiniais Vakarais.

Pasaulėžiūrai ir iš jos išplaukiantiems teoriniams modeliams neretai turi įtakos ir asmeniniai polinkiai, interesai, patirtis. Tikėtina, kad kosmopolitinės aplinkos išugdytas arba mišrios kilmės asmuo skeptiškiau ir negatyviau vertins tautinius akcentus, priešiškumą nacionalizmui gali sąlygoti ir tautinių konfliktų patirtis, o tautiniu pagrindu patirtos problemos gali paveikti prieštaringai: iš vienos pusės - gali sustiprinti tautinę tapatybę, iškeliant ir savo, kaip teisios ir nekaltai kenčiančios tautos nario, vertę, bet iš kitos pusės - gali paskatinti priešiškumą savo tautinei tapatybei, kaip sukėlusiai šias problemas, ir net pačiam tautiškumo principui.

Nacionalizmo kilmė, paprastai, vertinama dviem požiūriais: vienas jų - primordialistinis, teigiantis aukščiau minėtą sąlyginį tautos fundamentalumą ir laikantis tautiškumą bendra bei nuolatine žmonijos savybe, kitas - konstruktyvistinis požiūris, išplaukiantis iš modernistinės pasaulėžiūros, laiko tautas dirbtinai sukurtomis bendruomenėmis ir paprastai sieja šį bendruomenės tipą (tautą) su konkrečiu laiko momentu ir jo suformuotomis sąlygomis (N.Statkus. Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti. V., 2004).

Benediktas Andersonas, remdamasis "Trečiojo pasaulio" šalių pavyzdžiais, apibūdina tautą kaip "įsivaizduojamą" bendruomenę. Aprašydamas besikuriančias Lotynų Amerikos, Rytų Azijos ir kitų pokolonijinių šalių "nacijas", jis pateikia jų formavimąsi bendro "tautų kūrimosi" principo, pavyzdžiu ir ieško jį atitinkančių precedentų Europoje, pasitelkdamas Reformacijos ir švietimo periodus, kuomet kultūrinės ir politinės nacionalizmo apraiškos sužlugdė iš pradžių popiežiškąją, o po to - ir daugiataučių imperijų, Europą (B.Anderson. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. V., 1999.). Šitokių bendrybių paieška primena darvinistinį polinkį, aptikus atkampią Afrikos, Polinezijos ar Sibiro tautelę, jos gyvenimo būdą paversti modeliu visai žmonijos istorijai ir paskelbti, jog būtent šitaip kažkada gyvenę visų žmonių protėviai. Tačiau B.Andersono modelis kelia abejonių mažiausiai dviem aspektais.

Pirma - jis ima pavyzdžiu tokias šalis, kur dėl kolonijinės priklausomybės vyko skirtingų tautų, kultūrų bei rasių maišymasis, o pačios valstybės sukurtos ne tautiniu, o buvusių kolonijinių valdų, pagrindu. Todėl šioms valstybėms iš tiesų teko naujai kurti savas "nacijas", neturinčias nieko bendro su natūraliomis tautinėmis bendruomenėmis, tačiau brazilų "nacijos" abejotinumas ar dirbtinumas visiškai nepaneigia senųjų Brazilijos tautų tapatybės ir daugmaž tą patį galima pasakyti apie visas naująsias pokolonijines valstybes ir jų dirbtines "nacijas". Tiesiog, istorinės aplinkybės šiose šalyse sudarė tokią padėtį, kai užuot tautoms kūrus valstybes, valstybėms teko kurti tautas. Vargu, ar šis pavyzdys tinka Europai, kur būtent tautiniu pagrindu buvo jungiamos vienos susiskaldžiusios tautos valstybės ir griaunamos daugiatautės imperijos. Taipogi abejotinas B.Andersono mėginimas lyginti antikolonijinius sąjūdžius Azijoje, kur daugelis jų (Kambodžoje, Vietname, su tam tikromis išlygomis - Filipinuose) buvo iš tiesų nacionaliniai, besirėmę konkrečiomis etninėmis tautomis, ir Amerikoje, kur greta senųjų tautų palikuonių už nepriklausomybę nuo kolonijinės metropolijos grūmėsi kreolai ir metisai - pačių kolonizatorių ainiai ir mišrūnai.

Antras dalykas, verčiantis abejoti B.Andersono teorijos nuoseklumu ir adekvatumu faktams, yra jo mėginimas Reformacijai ir švietimui priskirti "tautų kūrimo" vaidmenį, neatsižvelgiant į kitokių prielaidų galimybę ir neskiriant deramo dėmesio netgi jų paneigimui. Alternatyvių prielaidų šiuo atveju gali būti daugybė: kad Reformacija ir švietimas nesukūrė tautų, o tik panaudojo jau iki tol buvusią medžiagą, jog suteikė jau ligtol buvusioms tapatybėms naujas saviraiškos galimybes, jog atgaivino iki tol prislopintas, tačiau egzistavusias tapatybes ir t.t. Netgi paties B.Andersono pateikiamas pavyzdys, jog Reformacijos išvakarėse europinis elitas turėjęs bendrą lotynų kalbą, o Reformacijos ir panašiu metu prasidėjusio knygų spausdinimo suteiktomis galimybėmis pasinaudojusi ta visuomenės dalis, kuri nemokėjusi lotyniškai, greičiau patvirtina "atbudusio" o ne "sukurto" identiteto, teoriją, nes toji visuomenės dalis ir iki gaudama knygas gimtąja kalba, tą kalbą vartojo. Todėl Reformacijai ar panašiems procesams Europoje, geriausiu atveju, galima priskirti nacionalizmo paskatinimą, bet ne tautų sukūrimą.

Tautų ir nacionalizmo pradžią Europoje konstruktyvistai paprastai linksta skaičiuoti nuo XIX a. Tautų Pavasario, tad B.Andersonas šiuo atveju pasirodo pakankamai geranoriškas nacionalizmo atžvilgiu, nukeldamas jo pradžią "net" į Reformacijos laikus. Tuo tarpu, netgi vienas iš palankiausiai nacionalizmą vertinančių jo tyrinėtojų prof.Antonas Smitas (Anthony Smith), laikydamasis konstruktyvistinės teorijos apie nacionalizmo kilmę, jo pradmenis apriboja 1789 m. Prancūzijos revoliucijos išvakarėmis, šią revoliuciją nurodydamas Europos tautų nacionalistinių sąjūdžių flagmanu (A.Smith. Nacionalizmas XX amžiuje. V., 1996). Nacionalizmo prigimtį A.Smitas sieja su mesianistinėmis ir chiliastinėmis "pasaulio gelbėjimo" teorijomis, laikydamas nacionalizmą sekuliariu šių teorijų variantu, atstojusiu arba pakeitusiu religines mesianizmo formas. Šitokia sąsaja kelia tam tikrų abejonių: A.Smito pateikiamas "išrinktųjų bendruomenės" įvaizdis nėra būtina nacionalizmo sąlyga - pakanka išpažinti tautą kaip vertybę ir laikytis tautinės tapatybės, o mesianistiniai "pasaulio gelbėjimo" tikslai greičiau būdingi kraštutinėms, netgi perversinėms nacionalizmo formoms - nuoseklus nacionalizmas tiesiog stengiasi atstovauti tautines vertybes ir tautos interesus.

Iš kitos pusės, nors ir pripažindamas nacionalizmą istoriškai subjektyviu, konkretaus laikmečio sąlygotu reiškiniu, A.Smitas išsiskiria iš daugelio šiuolaikinių šios temos tyrinėtojų, griežtai atskirdamas nacionalizmą nuo dažnai jam priskiriamų fašizmo ir nacizmo nuodėmių. Fašizmas ir nacizmas apibūdinami kaip valdžios ir jėgos akcentus keliančios ideologijos: nacionalistinį bendrumą per moralinį įsipareigojimą čia pakeitęs centralizuotas prievartos aparatas, o moralinis autoritetas, būdingas ir daugeliui nacionalistinių sąjūdžių (M.Gandis, T.Masarykas, T.Herclis) fašizme ir nacizme tampa sudėtinga institucija. Fašizmas ir nacizmas naudoja tautą kaip statybinę medžiagą jų vitaliniam valdžios ir galios rūmui: iškeldami vienus žmones virš kitų pačioje tautoje, jie natūraliai iškėlė ir vienas tautas virš kitų. Galiausiai, nacionalisto numylėtą Tėvynę čia pakeitė ekspansinis "gyvybinės erdvės" siekis .

A.Smitas ne tik nelaiko nacizmo ar fašizmo nuoseklia nacionalizmo išdava, bet ir vadina juos didžiausiais iššūkiais nacionalizmui, įžvelgdamas ne kiekybinį, o kokybinį skirtumą - ne tarp skirtingų to paties reiškinio lygių ar pakraipų, bet tarp pačių reiškinių ir jų vertybinio turinio.

Ernestas Gelneris (Gellner)- priešingai, pateikia nacionalizmą kaip pirminę problemą, iš kurios kylančios vos ne visos žmonijos nelaimės: karai, skurdas, iškeldinimai ir t.t. (E.Gellner. Tautos ir nacionalizmas. V., 1996). Šis autorius tarsi pamiršta, jog visos šios problemos vyksta ne tik nacionaliniu pagrindu: karus pradeda ne tik nacionalinės valstybės, žmonių teisės pažeidinėjamos ne tik dėl jų tautinės priklausomybės, vidiniai nesutarimai valstybėse galimi (ir deja, vyksta, prieidami iki atviros agresijos) ir klasiniu, konfesiniu, partiniu, galiausiai - individualiu pagrindu. Pats požiūris, jog tapatybės buvimas ar jos laikymasis būtinai vedantis prie tapatybių konflikto, yra vienpusiškas ir paviršutiniškas: tokiu atveju, belieka tapti niekuo, nes būnant kažkuo, gali kilti konfliktas su kitu, kuris tuo nėra. Tai vienintelė priemonė: kai nebelieka tapatybės, nebėra ko ginti ir dėl ko kovoti.

E.Gelneris nacionalizmą sieja su agresija, tautiniu savanaudiškumu ir kalba apie "daugiau" bei "mažiau" pavojingas jo formas, iš pagrindų atmesdamas prielaidą, jog nacionalizmas gali būti konstruktyvus. Gana tiksliai priskirdamas nacionalizmui tokias nuostatas, jog tautinis ir politinis vienetai turi sutapti, o pačioje tautinėje valstybėje valdžios teisės nesiskirtų nuo liaudies, E.Gelneris itin skeptiškai vertina objektyvaus nacionalizmo galimybę - kuomet kiekvienai tautai pripažįstama teisė turėti savo politinius namus ir saugoti juos nuo įsibrovėlių. Šį skepticizmą autorius grindžia turimais subjektyvaus nacionalizmo pavyzdžiais, remdamasis daugeliui žmonių būdingu savanaudiškumo bruožu. Tačiau savanaudiškumas ar subjektyvumas gali reikštis įvairiais lygiais ir įvairiose srityse, kaip ir priešingos nuostatos - altruizmas ir objektyvumas. Individualizmas taip pat gali būti subjektyvus arba objektyvus, ir priklausomai nuo to - destruktyvus (kuomet pasirenkama parazitinė egzistencija visumos sąskaita), arba konstruktyvus (kuomet pasirenkama savita ir savarankiška raiška įsijungti į visumos gerovę ir jos kūrybą).

Nacionalizmui dažniausiai primetamos dvi nuodėmės: pirmiausia - savos tautos iškėlimas virš kitų, o be to - pačios tautos iškėlimas virš asmenybės. Pirmuoju teiginiu grindžiamas kosmopolitizmas, antrasis išplaukia iš liberalios autentiškumo sampratos, pagal kurią bet kokia bendruomenė (ne tik tautinė) negalinti turėti viršenybės prieš individą.

Nagrinėdamas individo ir bendruomenės tarpusavio santykį, vienas žymiausių komunitarizmo teoretikų Čarlzas Teiloras (Charles Taylor) pabrėžia šio santykio abipusiškumą (Ch.Taylor. Autentiškumo etika. V., 1996). Anot jo, nėra prasmės ieškoti pirmenybės tarp elemento ir visumos, nes abi pusės - bent jau žmonių atveju - viena be kitos negalinčios egzistuoti. Bendruomenė ne tik neįmanoma be statistinės individų sumos, bet ir negali konstruktyviai egzistuoti be geranoriško individų kūrybinio indėlio. Iš kitos pusės, pabrėžiama dialoginė žmogaus esmė: asmenybė ne tik formuojasi santykio su visuomene pagrindu (pradedant nuo pirminio sąmonės etapo - kalbos ir pagrindinių žmogiškųjų įgūdžių), bet vien tik joje ir galintis atsiskleisti individo autentiškumas, kadangi saviraiškai reikalinga terpė. Tokiu būdu, ne vienos kurios pusės pirmenybė prieš kitą, bet - abipusiškai konstruktyvus jų santykis atskleidžiantis abiejų pusių vertę, todėl pirmenybės paieškos šiuo atveju prilygtų klausimui - kuri žirklių pusė svarbesnė.

Nacionalizmas iš esmės yra komunitarinė pasaulėžiūra, viena iš galimų komunitarizmo rūšių. Ši pasaulėžiūra individą mato kaip autentišką ir autonomišką vienos tautinės visumos elementą, savo ruožtu, tautą laikydama tokiu pačiu elementu žmonijos kontekste. Nuoseklus nacionalizmas, išpažindamas tautą savaimine vertybe, šią vertę pripažįsta kiekvienai tautai. Prigimties ir savimonės ryšiais jungiama tautinė bendruomenė čia suvokiama kaip viena iš sudėtinių grandžių, jungiančių žmogų su žmonija. Tokiu būdu, pasaulinė darna pristatoma kaip skirtybių vienybė, kaip sistema, kurioje palaipsniui vystosi asmens objektyvumas ir altruizmas, pereidamas šeimos, draugijos, tautos ir žmonijos lygmenis. Atmetus vieną kurią grandį, šis procesas tampa nebeįmanomas: kaip galima pamilti žmoniją, neišmokus mylėti savo pačių artimiausių žmonių - šeimos narių, draugų ir tautiečių? Tokią nacionalistinę idėją vystė ir taip ją suprato J.Herderis, Dž.Madzinis (G.Mazzini), M.Gandis (M.Gandhi), J.Basanavičius ir daugelis kitų nepelnytai primirštų objektyvaus nacionalizmo pavyzdžių. Agresyvių ideologijų pridengimas tautiškumu - joks argumentas tautiškumui atmesti: agresija nesyk buvo pridengiama kilniais idealais, pradedant kryžiaus žygiais, iškreipusiais krikščionybės Evangeliją ir baigiant imperialistiniais demokratijos arba socializmo eksportais pastarųjų amžių tėkmėje.

Šiandieninis kosmopolitizmas de facto pretenduoja į viso pasaulio tautų suvienijimą per jų sunaikinimą. Žymus antropologas Klodas Levi-Strosas (Clode Levi-Strauss), aptardamas tariamai bendražmogiškosios kultūros primetimą autentiškosioms tautinėms kultūroms, laiko tai ne tik šių kultūrų genocidu bei šovinizmu iš primetamosios kultūros šalininkų pusės, bet ir nesusipratimu, trukdančiu paaiškinti skirtingus šių kultūrų pasiekimus (C.Levi-Strauss. Rasė ir istorija. V., 1992). Anot jo, ne skirtumų paneigimas, o teigiamas jų įvertinimas tegalintis išspręsti nelygybės ir diskriminacijos problemas. Jeigu žmogus laikomas prastesniu už tai, kad laikosi savos autentiškos tapatybės, užuot priėmęs tariamai bendražmogiškąją, tai jau neturi nieko bendro su lygybe. Praeito amžiaus anglų mąstytojas Gilbertas Čestertonas (Chesterton) pabrėžia, jog "tarptautinė taika reiškia taiką tarp tautų, o ne taiką, kuri viešpataus po tautų sunaikinimo ir kuri panėšės į palaimingąją budistų ramybę po mirties. Tikram europiečiui aukso amžius siejasi su krikščioniškuoju rojumi: tai vieta, kur žmonės mylės vienas kitą, o ne susilies vienas su kitu kaip indusų danguje" (G.K.Čestertonas. Esė. V., 1989). Nors ši nuostata išvedama iš subjektyvios europinės patirties ir krikščioniškos pasaulėžiūros, ji atrodo nuosekliausia iš visų nacionalizmo bei internacionalizmo (ir jų tarpusavio santykio) vertinimų.

Istoriškai, tautiškumas ir netgi tautinė valstybė - ganėtinai senas reiškinys. Praktiškai, sulig rašytinės istorijos pradžia aptinkame žmonių grupes, jungiamas bendros kalbos, tapatybės ir savimonės, kurią liudija tiek savivardžių vartojimas, tiek ir bendra kultūrinė praktika. Maža to: šios grupės kūrė politinius darinius savosios bendros tapatybės pagrindu. Senovės hebrajai įkūrė savo tautos valstybę Izraelį, Indijos arijai sukūrė politinę sistemą, paremtą savąja tapatybe, kuri išliko kastų pavidalu iki pat XX a. pradžios - aukštesniąsias kastas sudarė patys arijai, žemesniąsias palikdami kitataučiams ir mišrūnams, panašią sistemą buvo sukūrę dorėnai Spartoje.

Modernieji teoretikai, siekdami pateisinti savas hipotezes apie tautą kaip istoriškai naują reiškinį, išskyrė sąvokas: gentis, etnosas, tautybė, tauta, nacija. Tačiau tai, geriausiu atveju, gali žymėti skirtingą tos pačios tapatybės formą ar lygį. Visoms šioms įvardintoms kategorijoms būdingi tokie bendri bruožai kaip viena kalba, tapatybė (paprastai siejama su kilme), savimonė, kultūra. Tai, kiek tauta yra subrendusi politiškai, parodo jos būvį, bet ne esmę. Galima skirti etnosą nuo nacijos, tačiau tai ne tapatybės, o tik jos brandos klausimas: ši atskirtis nieko nepasako, ar XIII a. anglas buvęs "angliškesnis", ar "mažiau angliškas" už XX a. pradžios anglą. Populiari teorija, teigianti vykus evoliuciją nuo gentinės tapatybės (ir savimonės) prie valstybinės, o nuo šios - prie tautinės, iš esmės - puikiai atitinka siekius parodyti, jog po tautinės tapatybės (ir savimonės) etapo galimas (ar net neišvengiamas) kitas - "postnacionalinis" arba globalinis.

Tačiau istoriniai faktai greičiau patvirtintų kitokią schemą - kurią galima pavadinti "grįžtamųjų permainų" ar "banguotos linijos" schema. Nuo pat ankstyvųjų amžių tautos (arba gentys) kūrė savas valstybes, kurias vėliau apjungdavo daugiatautės imperijos, arba pačios tautos tarpusavyje suskildavo į mažesnius politinius darinius, kurių pavyzdžiu galėtų būti graikų poliai. Tačiau po kiek laiko bendra tautinė tapatybė vėl apjungdavo mažesniuosius darinius į vieningas tautines valstybes, o daugiatautes imperijas iš vidaus sudraskydavo tautiniai sąjūdžiai. Taip Romos imperiją keitė "barbarų" karalystės, po to Europą vienijo Karolis Didysis, jo palikuonių imperiją sudraskė 843 m. Verdeno sutartis, padėjusi susikurti naujoms tautinėms valstybėms - pirmiausia, Prancūzijai ir Vokietijai. Naujuosius laikus Europa pasitiko daugiatautėmis imperijomis ir moderniaisiais "poliais" - respublikomis ir kunigaikštystėmis, kol XIX a. pabaigoje šiuos "polius" vėl apjungė bendra tautinė tapatybė, o XX a. pirmojoje pusėje imperijas pakeitė tautų Europa.

XIX a. kilęs Tautų Pavasaris nebuvo tautų gimimas, o greičiau - atgimimas. Tad jokio daugiatautės valstybės nulemtumo ar tautinės valstybės "atgyvenimo" istorija - nepatvirtina: tai tiesiog, vienas kitą keičiantys etapai.

Konstruktyvistines teorijas, Europos tautų nacionalizmą siejančias tik su Reformacija arba XIX a. Tautų Pavasariu, visiškai paneigia tokie viduramžių nacionalizmo pavyzdžiai, kaip Žana d.Ark Prancūzijoje ir husitų sąjūdis Čekijoje (abu - XV a.). Taigi, konstruktyvistinė paradigma neišlaiko faktologinės kritikos.

Kas kita yra tautos valdoma valstybė: šį reiškinį galima laikyti sąlyginai nauju. Tiesa - demokratija buvo žinoma jau senovės graikų poliuose, iš kurių ji ir kildinama, tam tikru periodu ši valdymo forma praktikuota ir senovės Izraelyje, jau nebekalbant apie Š.Europos "barbarų" tautas ar Š.Amerikos indėnus iki europiečių kolonizacijos. Tačiau daugelio tautų valstybės, tiek antikiniais laikais, tiek viduramžiais, nebuvo tautų valdomos, nors ir formavosi konkrečių tautų pagrindais. Taigi, demokratiją galima laikyti aukštesne tautos politinės brandos forma, kai tauta nusprendžia, kad savo darbu kuriamą valstybę gali ir privalo valdyti pati. Galima rasti demokratijų bei respublikų, kurios nebuvo tautinės - ne tik antikiniuose poliuose ar kai kuriose viduramžių valstybėse, bet ir moderniaisiais laikais: nuo Šveicarijos iki JAV, kurios kūrėsi anaiptol ne tautiniais pagrindais. Tačiau tai parodo ne daugiau, kaip tik tai, jog demokratijos kuriasi nebūtinai tautiniu pagrindu, bet nepaneigia, jog aukščiausiaja nacionalizmo forma yra demokratinė. Tai neišvengiama: jau vien dėl to, kad nacionalizmas akcentuoja ne vadą-patvaldį ar partinę grupuotę, o tautinę bendruomenę.

Moderniaisiais laikais demokratiniai ir nacionaliniai sąjūdžiai buvo ne šiaip sinchroniški, bet ir susiję priežastiniais ryšiais: tautos kovojo už savo laisvę tiek nuo išorinio (kitų tautų arba imperijų) pavaldumo, tiek ir savos valstybės viduje. Tiesa - jaunose nacionalinėse valstybėse, susikūrusiose po I-ojo Pasaulinio karo demokratijas beveik visur išstūmė diktatūros, tačiau tai tik parodo silpną tautų politinę brandą tose valstybėse. Demokratinis pliuralizmas jose virto skaldančiu partikuliarizmu ir nacionalistinės diktatūros tebuvo natūrali reakcija į šias vidines krizes. Kita vertus, vos iš monarchinės patvaldystės išsivadavusios tautos dar neturėjo demokratinių įgūdžių, dėl to vienur pasitaikydavo per mažai asmeninės iniciatyvos ir norėdavosi didesnės paternalistinės globos, o kitur imta pernelyg piktnaudžiauti demokratinėmis teisėmis: panašias problemas teko išgyventi ir posovietinėms valstybėms, tačiau būtent nacionaliniai sąjūdžiai sugriovė tiek feodalines imperijas, tiek totalitarinę sovietinę sistemą.

Tautinė tapatybė stipriausia būna, esant bendram tautiniam interesui. Tautai kuriant valstybę, asmuo savo teises ir interesus sieja su tautos teisėmis ir interesais, tačiau valstybę sukūrus, neišvengiamas interesų persigrupavimas. Prasideda kova nebe už tautą, o tautos viduje. Tačiau lemiamu momentu, iškilus bendrai grėsmei ar siekiui, tautinė tapatybė vėl gali sustiprėti.

Politiškai, tautiškumas yra vienas iš patvariausių lojalumo ir solidarumo pagrindų. Pilietybė nėra toks stabilus politinis veiksnys: ji lengviau pasirenkama, taigi - ir keičiama. Valstybė be aiškaus jungiančio pagrindo tėra administracinė institucija. Visuomenė be konkrečios dvasinės jungties virsta susipriešinusių interesų grupių arena, o valstybė - įtakingiausių grupių valdžios įrankiu.

Dėl savo moralinės funkcijos, apibrėžiančios ne tik tapatybę, bet ir vertybines nuostatas, tautiškumas išlieka politiškai ir kultūriškai fundamentaliu reiškiniu.

Akivaizdu, jog technikos pažanga, suteikdama vis didesnes galimybes asmenų judėjimui ir susisiekimui, sudaro objektyvias prielaidas globalizacijai, kurios ankstesnėmis susisiekimo sąlygomis nebuvo įmanomos, nors globalistinius projektus kūrė jau Aleksandras Makedonietis (356 -323 pr.m.e.). Tačiau objektyvios prielaidos nepaneigia, o tik padeda įgyvendinti subjektyvius atskirų grupių interesus. Globalizacija suinteresuotos tiek transnacionalinės korporacijos, kurioms naudingas kapitalo ir darbo jėgos judėjimas, tiek įvairios totalitarinių tikslų siekiančios organizacijos - nuo politinių ir kultūrinių iki mistinių (masonai, iliuminatai). Ir globalizacijos šalininkai, ir jos priešininkai turi tiek moralinių, tiek pragmatinių motyvų bei argumentų. Globalistai minėtus pragmatinius tikslus dengia pasaulinės žmonių brolybės vizija, kultūrinę niveliaciją motyvuoja pliuralizmu, kurį kaip tik tokiu būdu ir naikina, politinę centralizaciją - žmogaus teisėmis ir kontrole tiems režimams, kurie jų nepaiso, ekonominė globalizacija teisinama didesnėmis verslo, vartojimo ir darbinės saviraiškos galimybėmis. Globalizacijos priešininkai iš kairės ekonominėje globalizacijoje mato negailestingą konkurenciją (kuri dėl skirtingų išankstinių sąlygų - niekada nebūna lygi) ir darbo žmonių išnaudojimą, o dešinieji mato savo valstybių ūkinės saviraiškos ribojimą ir standartizaciją (ypač ES atveju). Moralinėje plotmėje natūraliai prikišamas nihilizmas, kultūrinėje - autentiškųjų kultūrų naikinimas, politinėje centralizacijoje įžvelgiama naujos, nuo žmonių nutolusios ir politiškai nebekontroliuojamos totalitarinės valdžios grėsmė.

Tačiau net išaugus objektyvioms globalizacijos galimybėms, lieka abejotina, kad kada nors imtų ir susikurtų "pasaulio tauta". Tapatybė atrandama lyginant, užtat bendražmogiška tapatybė, integruota iki "pasaulio tautos", taptų įmanoma nebent tuo atveju, jei atsirastų viešas ir visuotinis kontaktas su nežemiškomis civilizacijomis. Kolei kas tai - mažiau, negu prielaida: tai - tik fantazija.

Ne mažiau abejotinos ir "Europos tautos" perspektyvos. Bendra kultūrinė tapatybė išlieka teorija be jokio faktinio pagrindo. Krikščionybė kaip europinės kultūros pagrindas nuo Bažnyčios atskirtoje valstybėje skamba tarsi politinis nesusipratimas, be to - skirtingų konfesijų tradicija neatsiejama nuo jų tarpusavio konfliktų, galiausiai - kai kurių buvusių krikščioniškomis valstybių (ypač Prancūzijos) priešiškumas krikščioniškosios kultūros vertybėms jau toli pralenkia atskirtį tarp krikščionybės ir islamo. Humanizmas irgi vargiai tiktų būti europinės tapatybės pagrindu, nes yra būdingas visai Vakarų kultūrai - tiek Europai, tiek Amerikai. Heleninė-romaniškoji tapatybė daugiau negu pusei Europos yra visiškai svetima, ir net indoeuropietiškoji kilmė vienija ne visas Europos tautas (suomiai, estai, vengrai, baskai, nebekalbant apie kandidatuojančią į ES narius Turkiją, su indoeuropietiškuoju faktoriumi neturi nieko bendro). Nėra ir bendros kalbos: visi dirbtinių kalbų eksperimentai - nuo volapiuko iki esperanto - nepažengė toliau klubinio lygio, o vienos iš didžiųjų valstybių kalbos įsivyravimas ne tik sukeltų, bet jau sukelia kitų šalių pasipriešinimą. Net pats integracijos pagrindas yra prieštaringas: Prancūzija su Vokietija integravosi, siekdamos konkuruoti su Amerika, R.Europos šalys - bėgdamos nuo Rusijos, Amerika R.Europos šalims ir D.Britanijai - užnugaris, Prancūzijai su Vokietija mielesnė Rusija. Jeigu net bendra strategija neįmanoma dėl prieštaringų tikslų, ką bekalbėti apie bendrąją tapatybę.

Taigi, nacionalinės valstybės era - nesibaigė ir vargu ar kada nors galutinai pasibaigs. Jos vaidmuo gali pasikeisti, nes keičiasi valstybės vaidmuo apskritai: vis daugiau valstybės galių perima nevalstybinės arba tarpvalstybinės institucijos. Tačiau galima beveik garantuoti, jog nesibaigs tautų era: istorijoje vienos tautos išnykdavo, atsirasdavo kitos, tačiau tautiškumo principas - išlikdavo dėl savo fundamentaliosios moralinės funkcijos. Ir kol gyvuos žmonija, arba kol neiškils kita civilizacija žmonijos civilizacijos akiratyje, tautos, ko gero, toliau gyvuos.

Marius Kundrotas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 12 Spa 2009 14:02. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Puritonas

Pranešimo tema:

Parašytas: 14 Bal 2007 23:21

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai

:smile12: Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėl šio teksto savo laiku virė aštri diskusija :smile58:

O šiaip - visiems rekomenduoju įsijungti į http://www.lietuviai.info portalo kūrimąsi.

Šiandien tai - vienintelis tautinis informacijos portalas.

Kuo lietuviai blogesni už latvius: www.latvians.lv ?

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Spa 2009 13:31

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Legionierius rašė:

Deja, nacionalizmas yra svarbi nacionalsocializmo ideologijos dalis. Geriau sakykite "nacizmas neturi nieko bendro su mano suprantamu nacionalizmu".

O man visokių šabloniškų "LTC tipo" aiškinimų nereikia - siūlau paimt ir paskaityt apie fašizmą, gvardizmą, ar nacionalsocializmą iš pirminių šaltinių, t. y. kuriuos rašė jie patys apie save.

Klausimas labai paprastas - jūs terminą "nacionalizmas" iš esmės suvokiate lygiai taip pat, kaip jį aiškino sovietiniais laikais ir tebeaiškina dabar dalis mūsų "politologų":
http://www.google.lt/#hl=lt&source=hp&q ... bc3de42f71

Tačiau tai yra visai ne nacionalizmas, o šovinizmas (visų pirma siekis užgrobti "žemesnių ir atsilikusių" tautų žemes), dažnai ir su rasizmo "prieskoniu" (teigiant, jog yra "iš prigimties geresnės, protingesnės, pranašesnės" rasės).

Nacionalizmo pagrindinė idėja - visos pasaulio tautos yra lygios ir visos turi vienodas prigimtines teises, tame tarpe ir ypač svarbią teisę - sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje etninėje teritorijoje ir joje savarankiškai tvarkytis.

Štai tai ir yra pagrindinis nacionalizmo ideologijos skirtumas praktiškai nuo visų kitų pasaulinių ideologijų, kurios visos atvirai arba užmaskuotai nepripažįsta pasaulio tautų lygybės ir jų lygių prigimtinių teisių į savo žemę, kalbą, kultūrą bei savo nepriklausomos valstybės sukūrimą, nepriklausomai nuo tautų dydžio, rasės, kalbos, ekonominio ir karinio išsivystymo ("civilizacinio lygio"), ir kt.

Teigiama, kad norima sukurti idealą - vieną globalią pilietinę informacinę visuomenę? Tačiau iš tikro įvairaus plauko kosmopolitai iš esmės siekia išsaugoti esamą politinę-valstybinę pasaulio struktūrą, kuriai didžiausią pavojų ir kelia būtent nacionalizmas.

Štai žemiau konkretus pavyzdys, kaip įvairiais išvedžiojimais bandoma "išplauti" ir vienu ar kitu būdu "ištrinti" tikrąją nacionalizmo prasmę, pateikiant daugybę "amerikietiškų", "pilietinių" ir pan. apibrėžimų, "išaiškinimų", "apibūdinimų", "samprotavimų" ir pan.:

Nacionalizmas

Šaltinis - http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/12225.html

Planas

Įvadas.
1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko
klasifikacija).
2. Modernizavimas ir nacionalizmas.
2. 1. Nacionalizmų konkurencija.
2. 2. Kultūrų konfliktai.
2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.
3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.
4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.
Išvados.
Literatūros sąrašas.

Įvadas

Nuolatinis žmonijos vystymasis verčia svarstyti įvairių reiškinių, ir neabejotinai nacionalizmo kaip vieno iš būdingiausių dabartinės visuomenės fenomenų, perspektyvas. Artikuliuotas kartu su nacionalinės valstybės susikūrimu nacionalizmas turi keistis ar išnykti kartu su nacionalinėmis valstybėmis, keičiantis valstybių ir jų sąveikų pasaulinėje sistemoje pobūdžiui.

Pasauliniai procesai ir valstybių santykiai tampa vis labiau globalinio pobūdžio. Pasaulinės bendrojo pobūdžio ir specializuotosios organizacijos, daugiašalės derybos, „informacinės visuomenės“ atsiradimas, didėjanti ekonominė priklausomybė ir besiformuojanti pasaulinė rinka su mažinamais barjerais, ekologinių, demografinių problemų globalinis pobūdis — visa tai gali kelti abejonių nacionalizmo svarba. Jeigu toks žmonijos vystymasis pakeis dabar vyraujančius identitetus ar jų tvarką — o tai, bent iš pirmo žvilgsnio, gana tikėtina,— nacionalizmo epocha gali virsti, pavyzdžiui, internacionalizmo ar kosmopolitizmo laikmečiu.

Taigi skiriamos keturios pagrindinės nacionalizmo teorijos problemos:

1) Kaip apibrėžti sąvokas Nacija,tauta, nacionalizmas, tautiškumas,
internacionalizmas, patriotizmas, šovinizmas, globalizmas, kosmopolitizmas?

2) Kada atsiranda nacijos? Dvi svarbiausios pozicijos – tipinė pozicija (nacijos ilgalaikės, tik istorijoje keitėsi jų egzistavimo formos) ir modernizacijos teorija - E.Gellner, B. Anderson (nacijos atsiranda Naujaisiais laikais ir jos yra įsivaizduojamos bendruomenės)

3) Kaip vystėsi nacijos ir nacionalizmas?

4) Ar nacionalizmas susiformuoja kiekvienoje šalyje formuojasi savarankiškai, ar jis pasklido pasaulyje iš Europos?

Šiame darbe bus apžvelgiama keletas požiūrių į tokius pokyčius, jų tikimybę ir galimus padarinius nacionalizmui kaip ideologijai, siekiančiai etninių ir politinių ribų sutapatinimo. Pirmiausia bus aptarta, kaip pasaulinės tendencijos, kurias trumpumo dėlei galima pavadinti modernizavimu, atsiliepia jau esamam nacionalizmui, o paskui dėmesys bus sutelktas į tai, kokios nacionalizmo formos gali būti skatinamos tarptautinės sistemos vystymosi.

1. Nacionalizmo genezė. Trys nacionalizmo modeliai (V. Makarenko[1] klasifikacija).

Pirmasis nacionalizmo modelis atsirado Amerikoje. Jam būdingas universalumas ir lokalumas. Pagrindinį vaidmenį jos kūrime suvaidino tarnautojai ir žurnalistai, o taip pat vietinės spaudos specifika.

Antrasis nacionalizmo modelis atsirado Europoje. Jis rėmėsi autochtoninių kalbų vartojimu. Amerikoje kalba nebuvo tautinių valstybių atsiradimo faktoriumi. Europoje vietinės kalbos suvaidino svarbų politinį ideologinį vaidmenį. Šimtmečio eigoje (1820 - 1920) jos keitė politinį Europos paveikslą. Be to visi Europos judėjimai rėmėsi prancūzų revoliucijos modeliu. Ji iškėlė universalius laisvės, lygybės ir brolybės lozungus. Nacijos suvokimas atsirado tokiame kontekste: nacija tapo išradimu, kurios patento teisės buvo sunkiai nustatomos. Ji tapo piratinių pačių įvairiausių uzurpatorių grobimų auka.

Visos naujojo amžiaus utopijos nesiformavo "prarastojo rojaus" kalba, o buvo vaizduojamos kaip šiuolaikinės visuomenės, išsidėsčiusios kitame erdvės ir laiko kontiniume. Europos nacionalizmo raida vyko paraleliai su mokyklų ir universitetų organizavimu, kuriuose jis rasdavo sąmoningą palaikymą. Todėl pirmųjų tautinių judėjimų pradininkai Europoje buvo istorikai. Jų darbų skaitytojų ratas iš pradžių ribojosi aristokratija, žemdirbiais, dvarininkais ir dvasininkais. Šių sluoksnių rankose buvo ekonominė, socialinė ir dvasinė valdžia. Vėliau prie jų prisijungė pirkliai ir pramonininkai, smulkieji tarnautojai ir inteligentija.

Po Vienos kongreso Europoje visą XIX a. nebuvo didelių karų, bet
stipriai ėmė kilti išlaidos pilietinės ir karinės biurokratijos išlaikymui.

Tokiu būdu atsirado tautinės nepriklausomos valstybės modelis. Ši valstybė tapo įmanoma revoliucijos ar kovos už tautinį išsivadavimą būdu.

Europos nacionalizmas - visų tariamos bendrijos savybių susijungimo išdava, atsiradusių Amerikoje ir Europoje. Ją ėmėsi realizuoti vokiečių ir italų inteligentija - - išsilavinusių marginalų sluoksnis, kuriuos siejo gimtoji
kalba.

Trečiasis modelis - biurokratinis nacionalizmas. Jis susiejo monarchijos principą su viešpatavimu daugiataučiams gyventojams. Šis modelis atsirado Rusijos imperijoje, nors kai kurie jo elementai buvo naudojami Austrijoje Vengrijoje. Pavyzdžiu tapo carinė rusifikacija, kada valstybinės kalbos pasirinkimas buvo apsprendžiamas administraciniais sumetimais, nesąmoningu paveldėjimu ir merkantiliais valstybinio aparato motyvais. Turimas omenyje noras apvilkti visą imperiją kukliu tautiniu rūbu. Biurokratinis nacionalizmas susiejo daugelį tautų su valdančiąja dinastija. Jis susiformavo Rusijoje kaip atsakas į "Vakarų iššūkį" - revoliucinius ir tautinius judėjimus Europoje.

Biurokratinis nacionalizmas - tai aplenkiančioji strategija, kurią taiko valdančiosios grupės tuo atveju, jei joms gresia marginalizacija ar iškritimas iš tariamos tautos vienybės. Tokiu būdu, rusiškasis nacionalizmo modelis buvo amerikietiškojo ir prancūziškojo modelio sintezė.

2. Modernizavimas ir nacionalizmas.

Visuotinė istorija paprastai daloma į epochas. Tai, kas vienose valstybėse yra suprantama kaip Naujasis amžius ar naujoji istorija, daugelyje Europos tautų yra traktuojama kaip modernumas. Ši modernumo epocha prasideda nuo XVII a. vidurio iki XX a. vidurio.

Modernizacija paprastai buvo kritikuojama trimis aspektais[2]:

1. Religinė kryptis. Jos reiškėjai religiniai veikėjai, kurie tvirtina, kad modernizacija prieštarauja pamatiniams tikėjimo principams.

2. Marksizmas. Markso teorija – modernizacijos produktas. Jis parodė ne tik neigiamas modernizacijos kryptis (iš proletariato pozicijų), bet ir jos neišvengiamumą.

3. Romantinis. Pavyzdžiui, Nyčė, kuris stengėsi kovoti su modernizacija per istorijos užmaršumą, t.y. jis neigė apskritai istorijos modernizavimo būtinybę.

Šiandien galime teigti, kad modernumas tapo viso pasaulio likimo dalimi ir to neįmanoma išvengti. Moderni visuomenė priešpastatoma ikimoderniai (premoderniai) visuomenei. Paprastai šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja modernios ir ikimodernios visuomenės samprata[3].

Modernizacija įvairias šalis paliečia nevienodai. Pavyzdžiui, Rusija yra besivejanti modernizaciją šalis[4].

Bendra modernizuotos visuomenės tyrimo metodologija yra tokia: nei viena visuomenė nėra nei visiškai modernizuota, nei visiška ikimoderni[5]. Visuose visuomenėse esama individų, kurie veikia pagal modernistinio tipo nuostatas ir yra tokių individų, kurie veikia pagal tradicinio, konservatyvaus modelio nuostatas. Netgi daugiau, vienas ir tas pats individas savo visuomeninių santykių visumoje gali elgtis pagal skirtingų modernumo sampratos tipų motyvus.

Lygiai taip pat visos politinės kultūros yra maišyto tipo sistemos, nėra iki galo modernizuotų kultūrų, kaip ir iki galo racionalių, o taip pat nėra ir visiškai primityvių kultūrų tradicijos prasme. Jos skiriasi viena nuo kitos vienais iš vyraujančių sudėtinių elementų ir mišraus jų derinio santykiu. Pagal šią metodologiją daugelis autorių[6] apskritai nemato jokio skirtumo tarp modernumo ir ikimodernumo.

Kitų tyrinėtojų manymu, Vakarų kultūra išgyvena ne tiek perėjimą į posmoderną, kiek į vėlesniojo moderno stadiją. Tokios nuomonės yra A.
Giddensas.

Šiuolaikinė modernioji visuomenė laisva nuo bet kokių ideologinių nuostatų, po kuriomis anksčiau slėpėsi šventas turinys, - pavyzdžiui, progreso mitas, mokslinių žinių mitas, kuris Dekarto ir Bekono laikais buvo jėga ir pajuto savo negalavimą tik XX a.

Prieštaraudamas pažymėjimui, kad tauta yra grynai kultūrinis moderniškumo konstruktas (ar Andersono terminu "įsivaizduojama bendruomenė"), Antonio Smitas (1995) teigia, kad tautos išsivystė iš premodernių etninių bendruomenių. Šios bendruomenės yra skirtingų tipų ir jas kartu išlaiko bendri simboliai, ritualai ir tradicijos[7]. Modernioje eroje skirtingais laipsniais egzistavo etninio sentimentalumo jausmai, kurie buvo šiuolaikinio nacionalizmo pagrindas.

Toliau galima pastebėti, kad daugelis modernių tautų-valstybių pastatytos ant šerdinių etninių identitetų. Nėra abejonių, kad šiuos identitetus įtakojo tautos-valstybės, tačiau iškyla problema - ar mes galime parodyti paprastą kontrastą tarp etninių ir politinių tautybių.

Panašu, kad netgi teisėmis pagrįsti tautiškumai apibrėžiami šerdiniu etniniu kontekstu. Šiame požiūryje patrauklu tai, kad radikaliai klausiama, ar moderni valstybė gali būti reformuota kaip siūlo Habermas.

Kaip teigia Isaja Berlin (1991), pagrindinė aklavietė racionalistams, liberalams ir socialistams buvo tautiškumo sėkmė.

Smitas neabejotinai eina per toli susiedamas tautos idėjas, pagrįstas bendru politiniu dalyvavimu su pastebėjimais, jog jos orientuotos aplink suskilusį etninį identitetą.

Dalinė etninio ir civilinio nacionalizmo dekonstrukcija kritikuoja požiūrį, dominuojantį socialiniuose moksluose, kad racionalizmas visada yra kažkieno kito problema[8]. Nacionalizmas apima tokius idėjinius modelius, kurie įgalina mąstymą skirties terminais tarp "mes" ir "jie", tapti antrąja prigimtimi. Nacionalinis "mes" yra reguliuojantis adreso metodas, priimtas masinės komunikacijos.

Taigi, problema su postmoderniais identiteto apibrėžimais ta, kad tautinė narystė priėmimai negali būti keičiama kaip vakarykščiai rūbai, ir kad daugelis, jei ne visi piliečiai priima bendros tėvynės reprodukciją neabejodami. Čia pasimato ryšys tarp pilietiškumo ir tautiškumo, kuris niekada negali būti pilnai dekonstruotas ar ignoruojamas, nežiūrint iškilusių postmodernių jo elementų. Tai, kas pasakyta, supriešina kultūrinę pilietybę su tokiomis problemomis, kaip suderinti vis didėjančias multikultūrines visuomenes su tautinio identiteto sąvokomis.

2. 1. Nacionalizmų konkurencija.

1989 m. sugriuvusi "jėgų balanso" sistema pakeitė suskirstymą į sovietines, neprisijungusias ir Vakarų liberaliosios demokratijos valstybes. Šių dienų britų politikas ir diplomatas Robertas Kuperis (Cooper)[9] šiuolaikines valstybes skirsto į nemoderniąsias, moderniąsias
ir postmoderniąsias.

Dar M. Weber prie nemoderniųjų valstybių grupės priskyrė valstybes, neturinčias legitimaus jėgos naudojimo monopolio, kuriose dėl valdžios kovoja kelios piliečių grupės, keliančios šalyje chaosą. Paprastai tos grupės remiasi užsienio parama arba lėšomis, gaunamomis pardavus mineralinius, naftos ar kitus strateginius išteklius. Tokios valstybės, R. Kuperio teigimu, kaip Albanija, Kombodža, Somalis, Afganistanas, Libija gyvena chaoso pasaulyje. Jose valstybė nusilpusi globalizacijos amžiuje, neturi galimybių išsaugoti legitymios monopolijos naudojant jėgą. Taigi, jos pasmerktos degradacijai. Geriau gyvenančios šalys gali joms arba teikti humanitarinę pagalbą, arba taikyti jėgos metodus.

Moderniųjų valstybių svarbiausios vertybės yra suverenitetas, nesikišimas į kitų valstybių reikalus, tačiau ir nacionalizmas.

Moderniosios valstybės saugumą užsitikrina, pasikliaudamos "jėgų balansu", kurio sudarymas gali sukelti nestabilią padėtį[10]. R. Kuperio teigia, kad jos sukoncentruotos Artimuosiuose Rytuose, įtraukiant Iraną, Lotynų Amerikoje, pietvakarių Azijoje. Joms priklauso Kinija[11].

Pavyzdžiui, 1989 m. SSRS turėjo 41 tūkst. tankų, 50 tūkst. artilerijos pabūklų, 6 tūkst. kovinių lėktuvų, o NATO atitinkamai - 25 tūkst., 20 tūkst. ir 5900.

Branduolinį ginklą (maždaug po 4 tūkst. galvučių) turėjo abi pusės.

Praėjus 10 metų NATO (be Lenkijos, Vengrijos, Čekijos) turi 14 tūkst. tankų, 14 tūkst. artilerijos pabūklų, 6,5 tūkst. karo lėktuvų, o Rusija atitinkamai - 9 tūkst., 4,5 tūkst. ir 1600. Rusijos europinėje dalyje yra 0,45 mln. kareivių ir karininkų, o NATO karines pajėgas Europoje sudaro 3,6 mln. žmonių. Todėl Rusija ypač skausmingai reaguoja į NATO plėtrą, ypač į Baltijos valstybių integraciją į šią transatlantinę gynybinę struktūrą.

Postmoderniosioms valstybėms suverenitetas nėra didžiausia vertybė, o esminiu dalyku tampa tarpusavio pasitikėjimas ir galimybė kontroliuoti kitų šalių ginkluotąsias pajėgas[12]. R. Kuperio manymu, postmoderniosios valstybės susitelkė Vakarų Europoje.

Jų esmę adekvačiausiai atskleidžia Europos sąjungos atsiradimas. Vietoj to, kad matytų vienas kitame potencialius priešus, besistengiančius suklaidinti kaimynus dėl savo tikslų, valstybės maksimaliai atviros, "skaidrios", teritoriniai apribojimai joms ne tokie svarbūs. Jos gali paaukoti tam tikrą dalį savo suvereniteto, kad būtų įtvirtintas savitarpio pasitikėjimas, tuo tikslu sukurta daugybė viršnacionalinių organų, nustatančių elgesio taisykles.

JAV R. Kuperis taip pat priskiria prie postmodernių valstybių, bet su viena svarbia sąlyga - skirtingai nuo Vakarų Europos šalių, ji nesijaučia pažeidžiama (iš kurios bebūtų pusės ir kieno bebūtų) ir todėl budriai saugo savo nepriklausomos valstybės statusą, kuri vaikšto ten, kur panorėjus.

Visgi net ir tarp sąjungininkų kyla nesutarimų, nes JAV prezidentas Džordž V. Bush pasiryžęs teikti pirmenybę Nacionalinės priešraketinės gynybos sistemos (NPG) sukūrimui. Europos valstybės neremia šio plano, nes vengia naujų ginklavimosi varžybų. Daugelis europiečių ginčija grėsmės rimtumą, nerimauja dėl išlaidų, abejoja, ar technologija kada nors suveiks, ir labai atsargiai vertina tarptautines pasekmes, ypač dėl ginklų kontrolės ir santykių su Rusija bei Kinija. Grėsmė kitų šalių branduolinėms pajėgoms mažina bendradarbiavimo tarp skirtingų sistemų valstybių galimybes.

Sąjungininkai europiečiai neturi bendrų interesų NPG atžvilgiu, tačiau juos vienija noras palaikyti stabilius santykius su Rusija, išlaikyti ginklų kontrolės mechanizmą ir išvengti ginklavimosi varžybų. Siekis užkirsti kelią valstybių tarpusavio konfliktams, išreikštas Helsinkio konferencijos Baigiamajame akte ir naujo šimtmečio pradžioje įgauna naują prasmę, nes labai dažnai valstybių vidaus reikalai tampa užsienio valstybių įtakos objektu.

Tačiau ir moderniojoje - demokratinėje visuomenėje politiką labiausiai integruojančia struktūra išlieka valstybė. Politikai ji suteikia universalumo ir visuotinumo pobūdį, ir tai įvardijama vidaus ir tarptautine politika. Todėl analizuojant moderniosios valstybės šiuolaikinės politikos pobūdį, jos kilmės mechanizmą, svarbu suvokti pačios valstybės paskirtį, galimybes ir perspektyvos tendencijas.

Modernizacijos tendencijos kėlė vilčių, kad atsiras pasaulinė visuomenė, kur tautinis identitetas virs vienu pasauliniu identitetu. Buvo įvardijamos dvi galimybės: visuotinė modernizacija ir švietimo išplitimas sumažins nacionalizmo patrauklumą; perėjus prie visiškai industrializuotos visuomenės bus įgyvendinti nacionalizmo tikslai, todėl jis arba išvis išnyks, arba taps technine ideologija. Visgi kol kas nacionalizmas neišnyko ir net tam tikrais atvejais sustiprėjo.

Nacionalizmo patrauklumas nesumažėjo dėl modernizacijos. Šie procesai vyksta netolygiai, todėl atsiranda pavojus, kad nevienodai pasiskirstę ištekliai sukels nepasitenkinimą tarp mažiau „privilegijuotų“ regionų. Dar viena proga identifikuoti save su tam tikra etnine grupe yra kova dėl ribotų išteklių su kitomis panašiomis grupėmis, kurios iki tol buvo labiau izoliuotos. Kaip nurodo Ernestas Gelneris (Ernest Gellner), „modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmones. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas“[13]. Todėl industrializavimas tik paskatina nacionalizmą, aktyvindamas paramą „savo“ etninei grupei, konkuruojančiai dėl netolygiai pasiskirsčiusių išteklių su „kitų“ grupėmis arba kovojančiai su „kitais“, jau turinčiais tuos išteklius. Tai gali tapti itin svarbiu veiksniu tuo atveju, kai ekonominė nelygybė atvers jau seniai egzistuojančius politinius lūžius, ypač turint omeny faktą, kad jau sulaukusios nepasitenkinimo savo atžvilgiu, t. y. pirmaujančios valstybės gali dar geriau pasinaudoti palankesnio starto teikiamais pranašumais.

Valstybės reikšmė industrializuotame pasaulyje, anot Gelnerio, iškyla ir kaip besikuriančios ekonomikos proteguotojos vaidmuo.

Nacionalistinė valstybė yra ne vien kultūros globėja, bet ir ekonomikos saugotoja, ypač kai jai tenka vystyti savo ekonomiką, kuriant savo tautą iš vieno specializuoto gyventojų sluoksnio, taigi stengiantis atsisakyti specializacijos, o kartu ir priklausomybės nuo didžiųjų šalių, kurios importuoja specializuotą produkciją. Ekonomikos protekcija, tiesa, gali būti susijusi ir su kur kas siauresniais vienos grupuotės siekimais išlaikyti resursų kontrolę vietos biurokratijos rankose ir vietinę karjeros sistemą.

Modernizacijos procesai pakeitė ne tik ekonominę, bet ir, pirmiausia, politinę valstybės vietą pasaulinėje sistemoje, tačiau ir čia nesumažino nacionalizmo reikšmės. Kaip teigia Entonis Smitas (Anthony Smith), valstybių santykiai tapo žymiai globališkesni, tačiau jos — tegu ne visos, o dažniausiai tik didžiosios — liko pagrindiniais sistemos veikėjais. Todėl nacionalistinės ambicijos nebuvo pakeistos platesnio masto identitetais, o atvirkščiai, pačios išsiplėtė[14].

Kita aptarta galimybė yra ideologinis nacionalizmo išsisėmimas. Jei jau industrializavimas skatina nacionalistinius jausmus, tai kokiomis gi sąlygomis jie gali būti visiškai įgyvendinti, ir ar jie bus įgyvendinti tuomet, kai industrializavimas bus užbaigtas? Smitas tokį nacionalizmo išsisėmimą vadina „patenkintu nacionalizmu“ ir teigia, kad jis niekada galutinai nepasiekiamas. Nacionalizmas, siekdamas „normalumo“, pavyzdžiui, tapti pripažintam tarptautinės bendruomenės ar sukurti vakarietišką visuomenės struktūrą bei organizacijų modelį, tuo pat metu stengiasi likti autentiškas, unikalus ir išsiskiriantis, o šios savybės niekada negali būti „patenkintos“ galutinai. Kitaip sakant, normalumas kaip priemonė užtikrinti unikalumą konfliktuoja su pačiu unikalumu[15].

Pagaliau, „brandi industrinė visuomenė“ nepasiekiama be nevaržomo jos narių mobilumo, o tai, pasak Gelnerio, yra viena iš sunkiausiai sprendžiamų problemų. Skirtumai tarp turinčiųjų ir neturinčiųjų jau yra sukūrę nacionalistinę įtampą, kuri savo ruožtu varžo tolesnį mobilumo didinimą. Toks varžymas, kaip implikuoja Gelnerio analizė, nacionalizmo nebesukuria, vien todėl, kad šis jau yra. Nepaisant to, ši situacija svarbi, kadangi nacionalistinės pretenzijos reikšmingai apriboja industrializavimo
galimybes.

Todėl modernizavimas nesugebėjo panaikinti ekonominių ir politinių nacionalizmo prielaidų, o neretai tik dar labiau jas sustiprino.

Nacionalizmas liko ir metodinis socialinių mokslų pagrindas, nes tyrimai paprastai apsiriboja „visuomenėmis“ ar „valstybėmis“ kaip „natūraliai“ apibrėžtomis nacionalinių valstybių sienomis ir savybėmis[16]. Toks teorinis pagrindimas irgi prisideda prie nacionalistinių koncepcijų legitimavimo ir veikia pažintines nuostatas bei kultūrą.

1.2. Kultūrų konfliktai.

Modernizavimas gali paskatinti nacionalizmą ir per kultūrines poveikio priemones, pirmiausia, išryškindamas „kultūrų kovą“. Net jei ekonominį mobilumą dar galima laikyti nepasiekusiu pakankamo laipsnio, kad jis būtų reikšmingas nacionalizmo tyrimui, kultūrinis mobilumas, t. y. kultūros, pirmiausia masinės, artefaktų cirkuliacija jau yra reikšminga. Ji ima skatinti reikalavimus apsaugoti „savo“ kultūrą, arba, kaip sako Smitas, „tautinio kultūrinio atsinaujinimo reikalavimus“[17].

Pirmiausia tai taikoma supervalstybių, tiksliau, Jungtinių Valstijų, atžvilgiu, tačiau įmanomas ir bendresnis, ir siauresnis apibūdinimai. Bet kuriuo atveju, šis „atsinaujinimas“ susijęs su kultūrine priešprieša ir siekimu „grįžti prie vietinių kūrybiškumo šaknų“ ir atgaivinti „dėmesį istoriniam ir kultūriniam tapatumui“[18]. Toks tapatumas dažnai belieka tik paviršutinis ir dirbtinas, tačiau pakankamas stiprinti nacionalistines ambicijas.

„Masinės“ ir „aukštosios“ kultūrų distinkcija taip pat yra svarbi nacionalizmo perspektyvos požiūriu. Būtent aukštosios kultūros lemia tarpkultūrinius ginčus, nes tik jos vienos, Gelnerio teigimu, išlieka industriniame amžiuje[19]. Tačiau industrinės aukštosios kultūros gerokai supanašėja dėl bendro pažinimo ir bendro pasaulinės ekonomikos pagrindo.

Gali būti, kad būtent aukštoji kultūra neleis kultūriniams skirtumams skatinti konflikto tarp ekonomine gerove besiskiriančių grupių, nes barjerai naudotis „vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra“ mažėja iki tol, kol kultūra nebeleidžia užčiuopti politinių ir etninių pasidalijimų. Vis dėlto Gelneris yra įsitikinęs, kad tokiam kultūrų bendrėjimui egzistuoja ribos, ir „sunku įsivaizduoti dvi dideles, politiškai gyvybingas, tinkamas būti nepriklausomomis kultūras, sugyvenančias vienuose politiniuose namuose ir pasitikinčias vienu politiniu centru, turinčiu palaikyti abi kultūras ir joms tarnauti tobulai ir visiškai nešališkai“[20]. Net jei įsivyraus vieninga ekonomika ir bus apribotas politinis suverenitetas, vargu ar bus protinga nepaisyti kultūrinių skirtumų, galinčių nesunkiai sukelti naujas nacionalizmo bangas.

Todėl modernizacijos procesas negali būti laikomas vaistu nuo nacionalizmo. Atvirkščiai, ekonomiškai, politiškai ir kultūriškai nacionalizmas tampa, anot Smito, „savaime atsikuriančiu reiškiniu nacionalinių valstybių pasaulyje“, kuriame jis niekada negali būti galutinai patenkintas. Jis pripažįsta, kad visiškas industrializavimas ir visuotinis švietimas gali sumažinti tautinį agresyvumą, tačiau nacionalizmas liks patvarus, nes remiantis nacionalizmo paskatomis sukurta tarptautinė sistema palaiko nacionalistines ambicijas (sistemos vaidmuo bus plačiau aptartas kitoje dalyje)[21].

Gelneris dar griežčiau nurodo, kad nacionalizmas dabartiniu pavidalu gali išnykti, bet tik kai išnyks visa dabartinė visuomenė, sudaranti socialinį nacionalizmo pamatą. Visgi galima tikėtis, kad jo pikas praeina kartu su periodu, kai atsivėrė didžiausi skirtumai tarp privilegijuotųjų ir neprivilegijuotųjų, nes abi šios grupės dėl modernizavimo procesų pakyla į tokį lygį kai santykinis jų atotrūkis yra nedidelis, palyginti su anksčiau stebėtu[22]. Be to, gali būti, kad modernizavimas iš tikrųjų mažina priklausomybę nuo vietinės kultūros stereotipų, kurie netgi iki šiol buvo pervertinami. Todėl nacionalizmo išraiškos iš tikrųjų gali silpti — iki tam tikrų ribų.

2. 3. Nacionalizmas ir modernios valstybės pilietinė visuomenė.

Vienas iš paradoksų, su kuriuo susiduria moderniškumas yra tai, kad kuo labiau pasaulinės sistemos tampa priklausomos viena nuo kitos, tuo mažiau yra bendrai priimtų taisyklių, nusakančių mūsų pareigas vieni kitiems. Didžiausia nacionalinių vyriausybių problema, bandant biurokratiškai nustatyti įsipareigojimus, yra ta, kad kuo abstraktesni ir nuasmeninti darosi įsipareigojimai, tuo labiau žmonės prieštarauja jiems[23].

Valstybės bandymas įteisinti moralės taisykles, nustumia jas į ekspertų, bandančių įteisinti lengvai priimtinus įsakymus, taikomus paprastiems žmonėms, rankas. Taip užmirštama, kad įsipareigojimai nėra vien tik visuomeninės politikos įsakymas, bet jie yra būtina civilinės visuomenės dalis. Civilinė visuomenė, tokiu atveju apibūdinama, kaip savaime susikūrusi socialinio gyvenimo plotmė, kuri priklauso nuo savaime suprantamų taisyklių ir lūkesčių. Klestinti civilinė visuomenė gali saugiai egzistuoti tik tuomet, jei valstybė užtikrintų ir sutvirtintų spontaniškumo ir nepriklausomybės sritis. Civilinė visuomenė tokiu požiūriu, suvokiama, kaip institucijų, tokių kaip profesinės sąjungos, religinės bendruomenės, masinės informavimo priemonės, literatūriniai susibūrimai ir šeimynos, jungimo. Civilinės visuomenės gebėjimas veikti kaip susikertančių identitetų pliuralistinė karalystė, išlaikanti ideologinį atstumą nuo valstybės, padarė ją labai svarbia socialinės geopolitinės teorijos kategorija[24].

Visų pirma, pastangos perdirbti pilietinę visuomenę kultūriškai dominuojančiuose pasaulio regionuose (spauda vis dar daugiausia amerikietiška) tikriausiai turėtų globalines pasekmes. Šios pasekmės aišku yra nenuspėjamos, bet nepanašu, kad jos liktų apribotos tik vienoje nacionalinėje arenoje. Europiniame kontekste nacionalinės ir lokalios komunikatyvios erdvės liks svarbios nežiūrint vis spartėjančios informavimo priemonių globalizacijos. Manytume, kad kai kurių autorių analizė nuklysta vertindama nacionalizmą kaip kažką, kas primetama masėms iš viršaus.

Priešingai šiam požiūriui, vertintume nacionalinius rūpesčius ir sentimentus kaip hegemoninę sritį populiarių veiksmų, kurie persikerta valstybėje ir pilietinėje visuomenėje. Tuo atžvilgiu informavimo priemonių bei kultūros institucijos neša atsakomybę decentralizuoti nacionalines tradicijas ir informuoti jų piliečius apie kitokias perspektyvas ir pasaulio tautų įvairovę. Bendras rūpestis kultūriniu pilietiškumu ir masine komunikacija turėtų būti suderinti, kad vietinė - nacionalinė galimybė pasirinkti būtų parodoma kaip viena iš daugybės siūlomų.

Transnacionalinės pilietinės visuomenės rėmimas, teikiantis perspektyvą viso pasaulio piliečių likimui iš lėto pradeda augti. Nors modernus laikotarpis paliudijo dalinį nacionalinių sentimentų išaugimą nuo tautinių valstybių ribų ir, tam tikrais aspektais, pareigų nacijai idėjos mažėjimą, nežiūrint to, tokios tendencijos išlieka. Vėl gi, turbūt nacionalizmo (tautiškumo) sugebėjimas kalbėti šilta, moralia kalba,
priešingai šaltam rinkos ir biurokratijos racionalizmui, ir yra jo populiarumo priežastis.

Kitas dalykas, kurį priskiriama kultūrinei pilietybei, yra pareigos ir įsipareigojimo kitiems jausmas, kurio buvimo negalima legalizuoti. Kaip teigia komunitarai, mes galime nustatyti kalbos laivę ir tam tikrus įstatymus, apsaugančius kitus, tačiau tai neužtikrins mano dėmesio kitų reikalavimams ar manymo, kad jų nuomonę verta išgirsti. Solidarumo santykių kūrimas, ypač su tais, kurie yra toli nuo mūsų gyvenamųjų vietų, reikalauja to, ką Habermas (1990) pavadino "užuojautos etika", ar ką Cornel West (1994) apibrėžė kaip "meilės etika".

3. Nacionalizmas versus kosmopolitizmas.

Modernizavimo tendencijos sukūrė internacionalinę visuomenę — visuomenę, kur koegzistuoja, ir neturi grėsmės išnykti, daugelis nacionalizmų. Pats internacionalinės visuomenės buvimo faktas, taigi ir internacionalizmas, atrodo, nesumažino nacionalizmo. Kas tuomet yra nacionalizmo priešininkas ir kokios yra grėsmės nacionalizmui?

Internacionalizmas, kaip jį aiškina Smitas, yra tiesiog kitų tautų nacionalizmo pripažinimas, įteisinimas ir jo institualizavimas globaliniu mastu.

Toks internacionalizmas legitimuoja nacionalizmą, iškovojo jam pripažinimą ir netgi riboja „legitimias“ nacionalizmo variacijas. Jis pripažįsta tik tam tikros formos, visuotinai pripažintų nacionalinių valstybių nacionalizmą, atmesdamas naujų darinių — etninių grupių ar nacionalistinių sąjūdžių, metančių iššūkį esamai tarptautinei nacionalinių valstybių sistemai — nacionalistines ambicijas (Žygeivio pastaba - tai, kas čia rašoma, yra visiška nesąmonė. Kaip tik pripažįstant visų tautų teises į nepriklausomos valstybės sukūrimą ir turime modernųjį nacionalizmą).

Šitoks nacionalizmas yra iš principo priešiškas bandymams suskaidyti arba sustambinti sistemos vienetus — taigi priešiškas separatizmui iš vienos pusės ir susivienijimo, arba „pan-“, judėjimams iš kitos. Pastarieji taip pat laikomi metą iššūkį esamai sistemai, griauną istorinius ir teisinius jos pagrindus. Toks internacionalizmas todėl yra nacionalizmų sambūvio pavidalas, tačiau tik tam tikros rūšies nacionalizmų, tuo sukeldamas įtampą su kitokio masto reikalavimais[25].

Internacionalizmas, slopindamas nevalstybinį nacionalizmą ir remdamas vienus tautinius darinius kitų sąskaita, kartu skatina nevalstybinio masto — etninių ir susivienijimo judėjimų — ambicijas. Separatistiniai ir „pan-“ judėjimai siekia tapti tos pačios tarptautinės sistemos dalimi, remiami kurios nors iš nacionalinių valstybių. Jie prisideda prie „legitimaus“ nacionalizmo atgimimo, stiprindami vyraujančių etninių grupių sentimentus kylančio separatizmo akivaizdoje.

Todėl nacionalizmas ir internacionalizmas vienas kitą judėjimai verčia stiprinti tarptautinę sistemą, kuri savo ruožtu sukelia dar didesnį secesionistų nepasitenkinimą. Bet kuris konfliktas ir vietiniu, ir sisteminiu lygiais stiprina su juo susijusių gyventojų grupių tautinę savimonę[26].

Todėl internacionalizmo negalima laikyti nacionalizmo priešu; kaip teigia Smitas, tikrasis nacionalizmo priešas yra kosmopolitizmas.

Svarbiausios jo išraiškos yra supranacionalistinės tendencijos, tad nebent jos galėtų reikšti nacionalizmo pabaigą. Tokios tendencijos ryškios pirmiausia Europoje, kur Europos Sąjungos institucijas galima laikyti kompromisu tarp „tarpvyriausybininkų“ ir „supranacionalistų“. Pirmiesiems Europos Sąjunga svarbi, įtvirtinant nacionalines (ar nacionalistines) ambicijas visos Europos lygiu, antrieji siekia naujo europietiško identiteto.

Visgi toks supranacionalizmas irgi nėra priešingas nacionalizmui, nes „jis per daug panašus į egzistuojančių nacionalinių valstybių nacionalizmą“[27]. Jungimosi į supranacionalinį darinį paskatos atitinka nacionalizmo paskatas — tai išorės priešų (dabar veikiau ekonominių konkurentų) baimė, tikslai — nacionalizmo tikslus. Tai politinis susivienijimas, autonomija, panašus identitetas su bendra krikščioniška viduramžių praeitimi. Stimulai taip pat panašūs į nacionalistinius — pasaulinis prestižas, ekonominis savarankiškumas ir savarankiškas vystymasis[28].

Iš čia Smitas daro išvadą, kad „supranacionalizmas gali sumažinti konkuruojančių nacionalizmų skaičių tam tikroje teritorijoje, tačiau tik naujo — galingesnio ir platesnio — „supranacionalizmo“ kaina“[29]. Naujų tarptautinės sistemos vienetų elgesys, tikslai, idealai veikiausiai liktų tokie pat kaip ir esamų nacionalinių valstybių, pakistų tik jų dydis ir sąveikų mastas. Prasidėtų, anot Smito, „kontinentinių tautų“ varžybos.

Supranacionalizmas, kaip ir internacionalistinės tendencijos, gali paskatinti separatizmą arba bent jau švelnesnes jo formas. Šįkart tokie nacionalistiniai judėjimai jau gali kilti ne tik „subtautiniu“, bet ir nacionaliniu mastu, nes supranacionalistinė decentralizacija, net jei ir labiau patenkins periferinių etninių grupių siekius, gali pažeisti nacionalinių valstybių daugumos interesus.

Todėl neįteisinto nacionalizmo pretenzijų grėsmė supranacionalizmo atveju neišnyksta, tik keičia (jei išvis keičia) savo išraiškos lygmenis. Dar svarbiau, kaip nurodo Smitas, kad supranacionalizmas nulemia didesnį situacijos neapibrėžtumą, o pastarasis didina galimybę reikštis įvairiems besivaržantiems nacionalizmams, eskaluoti tautinius konfliktus. Tokių konfliktų atveju, net jei jau yra sukurta keletas identitetų, bus vis vien atsirenkamas vienas iš jų kaip dominuojantis. Taigi supranacionalizmas gali reikšti, kad „didės nacionalistinių konfliktų galimybės ir stiprės tautinis jausmas“[30].

Internacionalizmo nereikėtų laikyti nacionalizmo priešingybe, greičiau sistema, skatinančia tam tikrų nacionalizmų atsiradimą ir plėtotę.

Nacionalizmas turi ideologinį antipodą — kosmopolitizmą, tačiau ir jo pagrindinė išraiška — supranacionalizmas — taip pat nėra priešinga nacionalizmui, ir, bent jau remiantis prieinamais empiriniais pavyzdžiais, gali skatinti nacionalistines ambicijas, tegu ir reiškiamas kitais
lygmenimis.

4. Nacionalizmas ir moderniojo pasaulio globalizacijos tendencija.

Šiuolaikiniame pasaulyje stebimi vis labiau ir labiau ryškėjantys procesai. Tai tiek kultūrinė, tiek ekonominė, tiek monetarinė, tiek ir technologinė globalizacija. Būtent todėl, kad globalizacija yra
šiandieninis procesas, vykstantis “čia ir dabar” yra svarbu nagrinėti ją ir
joje atsidūrusią visuomenę.

Globalizacija savo ruožtu sukelia įvairių socialinių, politinių, ekonominių ir kultūrinių pasekmių. Viena iš tokių pasekmių yra nacionalinės valstybės reikšmingumo nykimas pasaulinėje socialinėje arenoje. Tokiu būdu kyla dar vienas klausimas, ar yra įmanoma viena globali pilietinė informacinė visuomenė? Kai kurie postmodernybės teoretikai nupiešia unikalios informacinės visuomenės viziją arba bent jau konstatuojama, kad šiuolaikinis pasaulis žengia tokios link.

Pasirodančioje naujoje informacinėje visuomenėje pasireiškia kitokie
jos tapatumo bruožai, nei tai buvo modernybėje. Tapatumas yra apibūdinamas kaip kintantis, nestabilus, nuolatos rekonstruojamas. Taip apibrėžtam tapatumui didelį poveikį daro informacija ir informacinės technologijos. Milžiniškas informacijos sklidimo dažnis ir informacinių technologijų plėtra diktuoja žmonėms tapatumo įvaizdžius formas ir t.t. Jais remiamasi kuriant savo tapatumą.

Nacionalinė valstybė buvo įkurta norma ir ji funkcionavo kaip socialinio konflikto slopintoja, reguliuojanti visuomenę ir kartu patenkinanti populiacijos reikmę tapatumui. Nacionalinė valstybė jungia asimiliuotus piliečius, nors jie ir nebuvo būtent tokie patys, jie papildė vienas kitą. Tai pabrėžia ir individualias teises ir įsipareigojimus.

Tačiau kas nutiks tuomet, kai nacionalinė valstybė visiškai išnyks? Atrodytų, jog logiškai seka, kad jei nacionalinė valstybė išnyks dėl globalizacijos, nėra daugiau sprendimų kaip tik kalbėti apie nacionalinės visuomenės agoniją. Kol globalizacija sukuria socialines, ekonomines, ekologines problemas tai globalizacija, kuri laidoja nacionalinės valstybės
pagrindus, kaip vieneto, kuris saugo jų pilietybę, pašalindama/atitolindama ją nuo tokių problemų sprendimo.

Atrodo, kad nacionalinės valstybės žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima kaip kultūrinis tapatumas yra suskaldomi į begalę legitimių fragmentų. Tapatumas daugiau nebus sudarytas iš politinių partijų, darbo sąjungų ar kitokių organizacijų. Tapatumas asocijuosis su socialinėmis grupėmis, reprezentuojančiomis skirtingas mažumas, egzistuojančias kiekvienoje srityje.

Socialinis, etninis ir kultūrinis palikimas kelia daugelį klausimų tokių kaip, kaip regioninė arba globali integracija įvyks simboliniame lygyje.

Universalus tapatumas, bendras visoms šalims bus įmanomas jei bus pripažintas jų pačių heterogeniškumas.

Jei kalbame apie pilietybę, atrodo svarbu pabrėžti, kad tik su regioniniais susitarimais, nekalbant apie produkcijos ir vartojimo internacionalizavimą, trokštama “pasaulinė pilietybė” gali palikti tolimu tikslu. Globalizuojamame pasaulyje iškylančios problemos yra labiau kultūrinės, o ne politinės ar ekonominės. Visiškai yra įmanoma, kad konfliktas, kylantis tarp skirtingų pagrindų sukurs labai nepastovią situaciją.

Globalizacija, kuri reiškiasi pasaulio homogenizacija, tampa
nesuprantama be išsamios įvairumo, kurią ji apima, analizės. Vyraujanti kryptis link “interkultūralizmo” reikalauja ištirti vietos bendruomenės
svarbumą.

Žmonių visuomenė patiria stiprų stresą, kuris yra besikeičiančios pasaulio ekonomikos poveikio rezultatas nacionalinei ekonomikai.

R.Weiner komentuoja šiuolaikinę tarptautinio kapitalizmo padėtį: “sistema yra apimanti visą pasaulį dėl kapitalizmo dinamikos, kaip veikiančios visose srityse - ekonominėje, monetarinėje, finansinėje, technologinėje ir kultūrinėje.

Nacionalinė valstybė reprezentuoja tokį procesą, kur esmės lygyje parodomas išsivystymas teritoriškai apibrėžtoje skirtingų interesų ir socialinių grupių perimetrą ir simboliniame lygyje - simbolių ir reikšmių kūrimą, kurios generuoja bendro identiteto jausmą, kuris ir saugąs šį vienetą nepaisant įvairių pilietinės visuomenės interesų. Šie bendrai suformuoti simboliai sukuria vieningumo jausmą ir kultūrinio tapatumo kolaboraciją.

Tautos simboliai gali būti suprantami kaip jėgos sritis, kurioje gali būti išrautas kultūrinio tapatumo jausmas. Tai koncepcija, kurią turime turėti omenyje, kai ketiname atspindėti regionalizacijos, kaip globalizacijos aspekto, kultūrinę įtaką.

Šie tvirtinimai leidžia mums ieškoti schemos, kuri leistų mums suprasti kaip globalizacijos procesas veikia ekonomiką, politinę struktūrą ir tautų bei regionų kultūrą. Mus domina būtent kurie visuomenės aspektai tampa “globalizuotais” ir kas lieka vis tik atskira po globalizacijos įtakos.

Nors visuomenės globalizacija yra faktas, ji negali būti suprasta be jos antrininkės fragmentacijos. Pastebimas ne tik nacionalinės valdžios autoriteto sumažėjimas, bet ir sprendimų kitimas, sprendimų susijusių su atskirais vienetais.

Be to reikia susidaryti nuomonę apie masinių informacijos priemonių kultūrinį turinį, plaukiantį iš daugianacionalumo. Ši sklaida už nacionalinių ribų efektyviai veikianti tam, kad nutrauktų pastarąją ir homogenizuotų kiekvienos tautos ir žmonių, turinčių tapačią kiekvienam kultūrą, kasdienybės paternus.

Ekonominė, politinė ir kultūrinė transnacionalizacija reiškia nacionalinės valstybės silpnėjimą, deteritorizacinį procesą, globalios pilietinės visuomenės pasirodymą, simbolių iš nacionalinio į internacionalinį lygį perkėlimą ši rezoliucija teigia, kad nacionalinės valstybės išnykimas yra neišvengiamas ir globalizacijos procesas tai pagreitins.

Bet yra priežastis manyti, kad universali homogenizacija yra neįmanoma. Mažumų pasirodymas yra ženklas, kad skirtumai vis tik egzistuoja, kad fragmentacija išlieka ir kad skirtumai yra konvertuojami į nelygybę pasaulio scenoje. Kaip Lanni (1992) pastebi, “kai nacionalinė valstybė silpninama dėl intensyvaus globalizacijos proceso, iškyla kita realybė, globali visuomenė… įvairi ir nesuderinama…”

Dėl to, kad valstybės pilietinė visuomenė nėra homogeniška todėl taip pat ir nauji identitetai dėl globalizacijos nebus homogeniški. Identitetų pliuralizacija taip pat ragina diferenciaciją bet kokioje pasaulinėje
sistemoje.

Globalizacijos procesas liudija, jog kiekvienos nacionalinės valstybės ekonomika yra sparčiai modifikuojama tarptautinio kapitalo cirkuliacijos.

Tuo pačiu nacionalinė valstybė yra atpalaiduojama nuo kai kurių problemų sprendimo, tokių kaip ekologinės problemos, saugumo problemos ir kt. Tad ekonominės globalizacijos kryptis pabrėžia nacionalinės valstybės silpnėjimą naujai iškylančiame regione. Panašu, kad nacionalinės valstybės silpnėjimas ir žlugimas iššauks tokį kaleidoskopą, kuriame stebima, kaip kultūrinis, politinis ir socialinis tapatumas suskaldomas į begalę fragmentų.

Pasaulio globalizacijos proceso pasėkoje nyksta stabilus ir fiksuotas tapatumas. Jis yra nuolat rekonstruojamas, nuolatos besikeičiantis.

Informacinės technologijos ir yra vienas iš pagrindinių šaltinių, sąlygojančių būtent tokį šiandienos žmogui būdingą tapatumą. Greitų socialinių pokyčių kontekste kiekvienas gali pasirinkti, kiekvienas pasirenka sau tokius bruožus, įvaizdžius, kurie jam yra tuo metu aktualūs. Bet kuris bet kada gali keisti savo tapatumą taip keisdamas savo gyvenimą.

Todėl tapatumas visuomet gali būti perkonstruojamas.

Išvados

Nacionalizmo išnykimo perspektyva prieinamoje ateityje neatrodo reali. Kaip buvo aptarta, buvo galima tikėtis, kad nacionalizmo patrauklumą sumažins modernizavimo tendencijos. Tačiau šios viltys neatrodo realios: didėjant naujų išteklių poreikiams, kyla iki tol buvę paslėpti konfliktai ne tik tarp turinčių resursus ir jų neturinčių, bet ir tarp konkuruojančių dėl išteklių. Tokioje kovoje valstybės vaidmuo lieka itin svarbus, ji turi tenkinti politines bei ekonomines nacionalistines ambicijas, kurias kartais dar sustiprina politinių elitų siekimas išlaikyti palankią karjeros sistemą.

Be to, priešingai negu tikėtasi, nacionalizmas dėl modernizavimo neišsisėmė ideologiškai. Nors atsirado daugiau galimybių įgyvendinti nacionalistinius siekimus, šios galimybės labiau susijusios su „normalios“ valstybinės padėties tarptautinėje sistemoje užtikrinimu, tačiau jos nereiškia nacionalistinių ambicijų likti „unikaliais“ atsisakymo ir su jomis konfliktuoja.

Nacionalizmą gali skatinti ir modernizavimo išryškinami kultūriniai konfliktai, pirmiausia atmetantys supervalstybių kultūrą. Tiesa, modernizavimas suartina aukštąsias kultūras (ir net panaikina „liaudiškąsias“), tačiau ir toks suartėjimas veikiausiai turi ribas, ir sunku įsivaizduoti jų visišką susiliejimą net ir politinio bei ekonominio bendrėjimo sąlygomis.

Pagaliau, esama tarptautinė sistema, kurią Smitas vadina internacionalistine, taip pat nereiškia nacionalizmo pabaigos, o netgi jį skatina. Taip yra todėl, kad esama sistema pripažįsta tik tam tikros formos — valstybinį — nacionalizmą ir atmeta kitokių — periferinių ir susivienijimo — judėjimų nacionalistines ambicijas, skatindama pastaruosius reikšmingesniems veiksmams ir stiprindama su tokiomis grupėmis susijusių žmonių tautinę savimonę.

Net ir supranacionalizmas, kurį galima kildinti iš nacionalizmui priešingo kosmopolitizmo, ne sunaikina, o irgi gali paskatinti nacionalistines ambicijas. Tiesa, keičiasi jų mastas ir reiškimo lygmuo, tačiau nacionalizmas kaip kova už kultūriškai apibrėžiamo identiteto ir
politinių ribų sutapimą neišnyksta.

Todėl galima manyti, kad tendencijos, kurios atrodo priešingos ir pražūtingos nacionalizmui, jį tik dar labiau skatina. Todėl vargu ar įmanoma tikėtis nacionalizmo pabaigos prieinamoje ateityje. Tiesa, galima
tikėtis, kad kai kurios modernizavimo tendencijos prislopins nacionalistinių sąjūdžių apimtis, nacionalistinių ambicijų reiškimosi mastą bei intensyvumą ir padarys jas ne tokias pavojingas.

Naudotos literatūros sąrašas

1. Anderson, B. Įsivaizduojamos bendruomenės. V., 1999. (ypač
puslapiai 16-63).
2. Brubaker R. Pilietybė ir tautiškumas Prancūzijoje ir Vokietijoje.
V., 1998.
3. Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global
Order. Vol. 2. L., 1993. P. 8.
4. Dahrendorf R. Modernusis socialinis konfliktas.- V.,1996.
5. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996.— 239 p.
6. Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics,
Cambridge., 1994.
7. Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990.
8. Encyclopedia of Nationalism. (Edited by Alexander Motyl) -Rutgers
University, Newark, New Jersey, USA. (Reissue, Academic Press
1999).
9. Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the
West. N-J., 1987.
10. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— xi, 350, [6] p.
11. The Association for the Study of Ethnicity and Nationalism (ASEN)
// http://www.lse.ac.uk/Depts/European/Asen/default.htm
12. The Ernest Gellner RESOURCE SITE //
http://www.lse.ac.uk/Depts/Government/gellner/index.htm
13. The Nationalism Project // http://www.nationalismproject.org/
(Nationalism Project Home )
14. Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992.
15. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой порядок. M.,
"Демос"., 1996.
16. Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону.,
2000.
17. Хобсбаум Э. Нации и национализм после 1780 года. СПб., 1998.
18. Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4.

-----------------------
[1] Макаренко В. П. Главные идеологии современости. Ростов-на-Дону., 2000.
p. 359.
[2] Touraine A. Critique de la modernite. Paris, 1992. P. 164-165.
[3] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the
West. N-J., 1987. p. 23.
[4] Федотова A. Типология модернизации. // Вопросы философии 2000, №4. p.
11.
[5] Patterns of Modernity. Ed. by S. H. Eisenstadt. Vol. II. Beyond the
West. N-J., 1987. p. 23.
[6] Prie tokios metodikos pasekėjų priskiriamas Jurgenas Chabermas.
[7] Smito manymu visi nacionaliniai identitetai turi savyje bendrą etninį
kontekstą.
[8] Michael Billig (1995) savo studijose nurodė kelius, kuriuose tautinė
kultūra atsiskleidė kaip įprastas, arba, jo terminais "banalus" fenomenas,
reprodukuotas per bendro jausmo diskursus.
[9] Cooper R. Is there a New World Order? // Prospects for Global Order.
Vol. 2. L., 1993. P. 8. Купер Р. Постмодернистское государство и мировой
порядок. M., "Демос"., 1996. p. 25. Pagrindinė R. Kuperio idėja yra ta, kad
1989 m. buvo žymūs ne tik "šaltojo karo" pabaiga, bet ir kaip "jėgų
balanso" epocha. 1945-1989 metų periodas tęsė šabloną, priimta nuo
Vestfalio laikų. Tik dabar jėgų balansas tarp įvairių Europos valstybių
koalicijų, neleidžiančių atsirasti naujai valstybei hegemonui, pasikeitė į
bipoliarinį pasaulio skilimą. 90-aisiais metais prie jo griuvėsių atsirado
trys valstybių kategorijos: nemoderniosios ("pasenusios"), moderniosios
("šiuolaikinės") ir postmoderniosios ("postšiuolaikinės").
[10] Cooper R. ten pat.
[11] Купер Р. p. 39.
[12] Купер Р. p. 27.
[13] Gellner E. Tautos ir nacionalizmas.— V., 1996. P. 178.
[14] Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje.— V., 1994.— P. 238.
[15] Žr. ten pat.— P. 235—236.
[16] Žr. ten pat.— P. 242—243.
[17] Ten pat.— P. 235.
[18] Ten pat.
[19] Gellner E. Op. cit.— P. 185.
[20] Ten pat.— P. 188.
[21] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 236—237.
[22] Žr.: Gellner E. Op. cit.— P. 180.
[23] Giddens A. The Consequences of Modernity. Cambridge., 1990. p. 187.
[24] Giddens A. Beyond Right and Left; The Future of Radical Politics,
Cambridge., 1994. p. 47.
[25] Žr.: Smith A. D. Op. cit.— P. 243—244..
[26] Ten pat.— P. 245.
[27] Ten pat.— P. 246.
[28] Ten pat.
[29] Ten pat.— P. 247.
[30] Ten pat.— P. 248.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 12 Spa 2009 15:28. Iš viso redaguota 4 kartus.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Spa 2009 14:37

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Viskas yra daug paprasčiau: žodis nacionalistas yra tarptautinis reikšmės tautinis patriotas atitikmuo. Jau vien dėl to nenaudotinas lietuvių viešojoje sferoje. Be to, nacionalistai kaip taisyklė savo elgesiu ir veiksmais dažnai pateisina jiems priskiriamus šovinizmą, ksenofobiją, smurtingumą ir pan., kai, tuo tarpu, tautiniam patriotui, visuomenės supratimu, tai nėra būdinga. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Paskutinį kartą redagavo tikras lietuvis 16 Spa 2009 01:46. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 12 Spa 2009 15:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Viskas yra daug paprasčiau: žodis nacionalistas yra tarptautinis reikšmės tautinis patriotas atitikmuo. Jau vien dėl to nenaudotinas lietuvių viešojoje sferoje. Be to, nacionalistai kaip taisyklė savo elgesiu ir veiksmais dažnai pфteisina jiems priskiriamus šovinizmą, ksenofobiją, smurtingumą ir pan., kai, tuo tarpu, tautiniam patriotui, visuomenės supratimu, tai nėra būdinga. :smile38:

Paprastas klausimas Tikram lietuviui.

Ar tavo taip atkakliai (ir netgi įkyriai - vos ne visose be išimties temose ) propaguojama sąvoka "tautinis patriotas" pripažįsta esminę nacionalizmo idėją:

Nacionalizmo pagrindinė idėja - visos pasaulio tautos yra lygios ir visos turi vienodas prigimtines teises, tame tarpe ir ypač svarbią teisę - sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje etninėje teritorijoje ir joje savarankiškai tvarkytis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Spa 2009 01:49

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Žygeivis rašė:

tikras lietuvis rašė:

Viskas yra daug paprasčiau: žodis nacionalistas yra tarptautinis reikšmės tautinis patriotas atitikmuo. Jau vien dėl to nenaudotinas lietuvių viešojoje sferoje. Be to, nacionalistai kaip taisyklė savo elgesiu ir veiksmais dažnai pфteisina jiems priskiriamus šovinizmą, ksenofobiją, smurtingumą ir pan., kai, tuo tarpu, tautiniam patriotui, visuomenės supratimu, tai nėra būdinga. :smile38:

Paprastas klausimas Tikram lietuviui.

Ar tavo taip atkakliai (ir netgi įkyriai - vos ne visose be išimties temose) propaguojama sąvoka "tautinis patriotas" pripažįsta esminę nacionalizmo idėją:

Nacionalizmo pagrindinė idėja - visos pasaulio tautos yra lygios ir visos turi vienodas prigimtines teises, tame tarpe ir ypač svarbią teisę - sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje etninėje teritorijoje ir joje savarankiškai tvarkytis.

Šitai pripažįsta visos partijos. Nors jos nesivadina nacionalistinėm. Gal tada jie visi yra tautiniai patriotai?

P.S. Tur būt neneigsi, kad lietuviškas žodis visada geriau už užsieninį?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Spa 2009 15:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Žygeivis rašė:

tikras lietuvis rašė:

Viskas yra daug paprasčiau: žodis nacionalistas yra tarptautinis reikšmės tautinis patriotas atitikmuo. Jau vien dėl to nenaudotinas lietuvių viešojoje sferoje. Be to, nacionalistai kaip taisyklė savo elgesiu ir veiksmais dažnai pфteisina jiems priskiriamus šovinizmą, ksenofobiją, smurtingumą ir pan., kai, tuo tarpu, tautiniam patriotui, visuomenės supratimu, tai nėra būdinga. :smile38:

Paprastas klausimas Tikram lietuviui.

Ar tavo taip atkakliai (ir netgi įkyriai - vos ne visose be išimties temose) propaguojama sąvoka "tautinis patriotas" pripažįsta esminę nacionalizmo idėją:

Nacionalizmo pagrindinė idėja - visos pasaulio tautos yra lygios ir visos turi vienodas prigimtines teises, tame tarpe ir ypač svarbią teisę - sukurti savo nepriklausomą valstybę savo istorinėje etninėje teritorijoje ir joje savarankiškai tvarkytis.

tikras lietuvis rašė:

Šitai pripažįsta visos partijos. Nors jos nesivadina nacionalistinėm. Gal tada jie visi yra tautiniai patriotai?

Na tu ir nusikalbėjai - rask bent vienos Lietuvos partijos programoje tokį teiginį. :img01:

tikras lietuvis rašė:

P.S. Tur būt neneigsi, kad lietuviškas žodis visada geriau už užsieninį?

Žinoma geriau, bet žodį "tautinis" mes ir taip naudojame pastoviai.

O žodis "patriotas" yra visai ne lietuviškas, o lotyniškas - iš "patria" - "tėvynė", o šis savo ruožtu iš "pater" - "tėvas" (iš čia, beje, ir žodis "patricijas" - didžiūnas, kilmingasis, "tautos tėvas").

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 16 Spa 2009 22:41

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Žygeivi, tu rask jų programose, kad jie būtų prieš tai. Nerasi.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 17 Spa 2009 22:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Svetainės tvarkdario pranešimas

Tema išvalyta nuo asmeniškumų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Spa 2009 00:32

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Žygeivi, Puritonas sako, kad nacionalistas - tautininkas. Išeitų, kad tu čia įneši nelietuvišką žodį?

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Spa 2009 14:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Žygeivi, Puritonas sako, kad nacionalistas - tautininkas. Išeitų, kad tu čia įneši nelietuvišką žodį?

Taip - tarptautinis žodis "nacionalistas" į lietuvių kalbą verčiamas žodžiu "tautininkas".

Užtat mano svetainė ir pavadinta net trim žodžiais:

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas

Tam, kad net ir visiški bukagalviai (bei užsieniečiai, nemokantys lietuvių kalbos) suprastų vienareikšmiškai, kam ši svetainė skirta.

P.S. Ne aš įnešu - žodis "nacionalistas" lietuvių kalboje vartojamas jau ne mažiau kaip 100 metų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2009 15:29

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Deja, klysti: nacionalistas nėra tautininkas, nes ne visi, save nacionalistais laikantys, yra tautininkų partijos nariai (jiems tai svetima), kaip ir ne visi tautininkai galėtų save pavadinti nacionalistais. Taigi: neklysk ir neklaidink kitų: tautininkas yra tautininkų partijos narys, o nacionalistais save vadina tie, kurie mano, kad jų tokia ideologija. Tai du visai kito lygio dalykai. Tam, beje, ir yra dvi sąvokos. P.S. plius prieštarauji ir pats sau: jei pripažįsti, kad žodis nacionalistas yra tarptautinis, kuriam yra lietuviškas atitikmuo, tai kuriam galui populiarini tarptautinį? Tai juk tikrų tikriausias kosmopolitizmas.Taip, kad nepasiduok neteisingai įtakai, kuri tave stumia iš teisingo kelio: nepamesk savo tautinio patrioto ideologijos, kuri gali visiškai nesutapti su tautininkų partijos ideologija, nes tautinis patriotiškumas (daugiau ar mažiau) yra būdingas kiekvienam lietuviui. Jei to nepripažįsti, tai nepažįsti lietuvių tautos.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2009 15:40

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Žygeivis rašė:

Tam, kad net ir užsieniečiai, nemokantys lietuvių kalbos suprastų vienareikšmiškai, kam ši svetainė skirta

Apie tai jau šnekėjome - jei nori įtikti užsieniečiams, tai ir rašyk angliškai (nationalist). Kadangi nerašai, tai ir nebešnekėk, kad jiems nori įtikti.

O štai ką apie žodžio tautininkas sąvoką rašo lkz.lt: gyventojas, vokietis, partijos narys ... Vienžo - vienos reikšmės tas žodis neturi. Todėl liaudies neklaidink.

Taigi: nacionalistams laikas atsilietuvinti, atsisakyti visko kas jų veikloje yra blogo ir tapti TIK TAUTINIAIS PATRIOTAIS.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2009 16:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Žygeivis rašė:

Tam, kad net ir užsieniečiai, nemokantys lietuvių kalbos suprastų vienareikšmiškai, kam ši svetainė skirta

Kažkaip tu "sugebi praleisti" pirmąją (ir pagrindinę žodžio prasmę) :

http://www.lkz.lt/startas.htm

tautiniñkas (-inykas), -ė smob. (2) [K], Rtr, Š, DŽ; L

1. J.Jabl, KŽ tautiškai susipratęs, tautos reikalais gyvenantis žmogus, patriotas:

Tautininkas kiekvienas graudžiai apsiverks, matydamas, jog į svetimą kraštą plūsta tiek darbinės spėkos A1884,362.

**********************************************************

nacionãlinis, -ė adj. (1) TrpŽ

1. susijęs su visuomeniniu-politiniu nacijos gyvenimu, su jos interesais:

Šimtai milijonų žmonių Afrikoje, Azijoje ir kituose pasaulio rajonuose išsikovojo nacionalinę nepriklausomybę sp.

2. būdingas kuriai nors nacijai: Nacionalinė kalba yra nacionalinės kultūros forma rš.

3. priklausantis kuriai nors nacijai, tautinis:

„Metai“ yra virtę tikru nacionaliniu lietuvių literatūros kūriniu K.Kors. Nacionãlinis rajonas DŽ. Nacionalinės pajamos sp.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2009 18:16

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Iš kur tu ištraukei, kad ta reikšmė pagrindinė?

Tiesa yra ta, kad to žodžio vienareikšmio paaiškinimo nėra - prasmė yra daugiareikšmė, todėl ir duodamos kelios, o ne viena reikšmė.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2009 19:40

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

tikras lietuvis rašė:

Iš kur tu ištraukei, kad ta reikšmė pagrindinė?

Tiesa yra ta, kad to žodžio vienareikšmio paaiškinimo nėra - prasmė yra daugiareikšmė, todėl ir duodamos kelios, o ne viena reikšmė.

Žodžių reikšmės žodyne lkz.lt pateikiamos pagal jų svarbumą ir naudojimo paplitimą - pirma reikšmė visada pagrindinė, antra - mažiau svarbi bei paplitusi, ir taip toliau.

Pasiskaityk žodyno sudarymo principus. :smile38:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Spa 2009 19:52

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

Vistiek - tautininkai, kaip ir nacionalistai, jau yra liaudies sąmonėje su minuso ženklu. Norėsi to ar ne. Todėl, net jeigu kai kam kitaip atrodo, bet paprastas lietuvis tautininko su tautiniu patriotu nesutapatins. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 23 Spa 2009 01:06

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3775

P.S.Kad ta ar kita reikšmė pagrindinė gali būti tik tam tikrų žmonių nuomonė, kuri nebūtinai yra teisinga. Esame lietuviai ir mūsų jie nesuklaidins.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 29 Lap 2009 18:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... 1&s=2&no=0

Pelėkautas,
2009 11 29 16:24

Lietuva privalo susirūpinti patriotiškumu savo Tėvynei Lietuvai.

Jis dar buvo gyvas po 2 pasaulinio karo. Lietuvos Partizanai aukojo savo gyvybes dėl savo Tėvynės.

Buvo laikoma didele išdavystė kraujomaiša su rusais. Sibiro tremtiniai vedė tik lietuves ir tekėjo tik už lietuvių. Lietuvos himną mokėjo giedoti visi, partizaninės dainos sklido iš lūpų į lūpas. Lietuvis lietuvį sutikęs svetimiausioje šakyje laikė savo draugu ir broliu. Brangu buvo viskas kas lietuviška.

Žmonės verkė dėl Lietuvos ir meldėsi už Lietuvą. Emigrantų didžiausia svajonė buvo grįžti į Lietuvą. Jei buvo neįmanoma grįžti, dažniausiai paskutinis prašymas buvo palaidoti lietuviškoje žemėje.

Lietuvio vardas skambėjo pagarbiai ir išdidžiai kiekvieno lūpose. Lietuva garbingos praeities valstybė.

Okupantas dėjo daug pastangų,kad sumenkinti Lietuvos vardą. Šmeižtų banga nesibaigia ir šiandien.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 21 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 14 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: