 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina
|
Šaltinis - Mariaus Kundroto asmeninė svetainė
http://www.mariuskundrotas.puslapiai.lt/kundrotas.htm
http://www.mariuskundrotas.puslapiai.lt ... ptikai.htm
EUROSKEPTINIŲ PARTIJŲ IR JUDĖJIMŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ
I. Vertybinės nuostatos ir ideologinės srovės
Pirmiausia, Europos integracijos kritikų tarpe galima išskirti kelis lygius. Vieni jų – apskritai pasisako prieš dabartinės Europos Sąjungos egzistavimą ar bent savo šalies narystę joje: tokie būtų prancūzų Tautos Frontas (Front National)[1], Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės Partija (United Kingdom Independence Party – UKIP)[2], Austrijos Laisvės Partija (Freiheitliche Partei Österreichs)[3], kai kurios R.Europos (daugiausia – nacionalistinės) partijos ir judėjimai. Kiti – nebūdami priešiški pačios ES atžvilgiu, siekia išlaikyti ją nacionalinių valstybių sandrauga, priešindamiesi jos transformacijai į naują federalinę ar unitarinę valstybę, t.p. – kritikuoja atskirus ES politikos aspektus (pvz., rinkos ekonomikos, mokesčių, migracijos srityse). Tokie būtų italų Tautinė Sąjunga (Alleanza Nazionale)[4], Danų Tautos Partija (Dansk Folkeparti)[5], iš naujai įstojusių valstybių šią kategoriją papildė Lietuvių Tautininkų Sąjunga[6] ir latvių partija Tėvynei ir Laisvei//Latvijos Tautinės Nepriklausomybės Judėjimas (Tēvzemei un Brīvībai//Latvijas Nacionālā Neatkarības Kustība)[7], kurios pasisakė už savo šalių narystę ES-oje, tačiau nepritaria tolesnei federalizacijai, ypač ES įstatymų viršenybei prieš nacionalinę teisę. Panašias tendencijas buvo galima pastebėti ir 1992 m. Mastrichto sutarties išvakarėse bei po jos, kuomet išsiskyrė ligtolinės Europos Bendrijos ir jos virtimo Sąjunga, šalininkai: žymiausių viršvalstybinės ES kritikų tarpe atsidūrė ir D.Britanijos konservatorių lyderė M.Tečer (M.Thacher)[8]. Pozicijų skirtumas šiuo atveju – ar ES turės būti tarpvalstybinė, ar viršvalstybinė struktūra.
Naujai stojančiose šalyse reiškėsi dar viena integraciją kritikuojanti pozicija: tai buvo siūlymas neskubėti stoti, ir vėliau tai padaryti geresnėmis sąlygomis. Šiuo atveju, kritikuota ne tiek pati struktūra ar integracijos gilinimas, kiek konkrečios šalies stojimo sąlygos konkrečiu momentu.
Identifikuojant Europos integracijos (arba jos gilinimo) kritikus, nėra vieningai sutariama dėl terminų. “Eurofobo” terminas - aiškiai ideologizuotas iš oponentų pusės: šiuo pavadinimu išsyk priskiriama neigianti pozicija be jokio teigiančio turinio. Patys integracijos kritikai neigimo tendencijas regi kaip tik integracijos gilinime, kurį dešinieji kritikai sieja su totaline unifikacija ir kosmopolitiniu nihilizmu, taigi – fundamentalių vertybių ir autentiškumo griovimu, o kairieji – su tam tikrais kapitalistinės rinkos ypatumais ir instrumentalistine darbo bei žmonių tarpusavio santykių dehumanizacija. “Euroskeptiko” sąvoka – t.p. nėra vienodai suprantama ir vertinama. Daugelis ES kritikų teigia nesantys prieš Europos valstybių bendradarbiavimą ir netgi pripažįsta Europos tautų kultūrinę (kai kurie iškelia dar ir rasinę) bendrystę, todėl “euroskeptiko” vardą mieliau keičia nuosaikesniais “eurokritiko[9]”, “eurorealisto”, arba teigiančią reikšmę turinčiais – “valstybininko”, “tautininko”, “nepriklausomybininko”, terminais. Kiti priešingai, mano jog “euroskeptizicmo” sąvoka nepakankamai išreiškianti jų griežtą poziciją ir prisistato kaip “europriešininkai” (angl. “euro oponents”).
Įtakos argumentacijai dėl Europos integracijos turi tiek vertybinės orientacijos ir jų pagrindu susiformavusios ideologinės tapatybės, tiek ir atskirų šalių vidinė specifika: ekonominė, socialinė, demografinė ir geopolitinė padėtis. Akivaizdu, jog besivystančiose šalyse akcentai bus kitokie, negu klestinčiose, polietninėse – kitokie, negu monoetninėse ir t.t.
Idėjiškai, priešintis Europos integracijai (arba jos gilinimui) gali tiek tautininkai (šiuo vardu vadinant visus nacionalistinius judėjimus), tiek anarchistinių nuostatų antiglobalistai, tiek ir kraštutiniai socialistai (ypač posovietinėse šalyse). Tačiau, nepaisant tam tikrų interesų persidengimų, antiglobalistinių ir euroskeptinių judėjimų tapatybė išsiskiria tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje. Antiglobalistinėse grupėse vyrauja kairieji – nuo socialistų iki anarchistų, euroskeptikai – ypač V.Europoje – save sieja su dešiniąja politine linija. Anarchistui nacionalinė valstybė yra ne mažesnis blogis už bet kurią viršvalstybinę struktūrą, o globalizmas jam atrodo grėsmingas tuo, kad kuria naują ekonominę ir dalinai – politinę sistemą. Socialistui globalizacija nepriimtina todėl, kad laisvame kapitalo ir darbo jėgos judėjime jis mato papildomą sąlygą darbo žmonių išnaudojimui (pvz., augant darbo jėgos pasiūlai, didėja tikimybė, jog mažės atlyginimai). Praktiniame lygyje, pagrindinis antiglobalistų kritikos ir išpuolių taikinys yra kapitalistinės JAV ir jų pretenzija į pasaulinę hegemoniją, o socialiai orientuota, vis labiau pacifistinė ir dar JAV oponuojanti ES tokiems antiglobalistams natūraliai yra mažesnis blogis. Tuo tarpu, euroskeptikams labiau rūpi nacionalinės valstybės interesai ir jų santykis su vis labiau besiintegruojančia kontinentine struktūra, negu bendros globalizacijos tendencijos. JAV-ose daugelis euroskeptikų kaip tik įžiūri galimą sąjungininką prieš ES-os federalinį “centrą”, kadangi pačios JAV nėra suinteresuotos naujos, integruotos konkurencinės galybės išaugimu. Be to, vienas iš dešiniųjų euroskeptikų argumentų prieš ES-ą kaip tik yra jos rinkos uždarumas, anot jų – varžantis pasaulinę prekybos laisvę: taigi, ekonominio globalizmo bent dalis euroskeptikų ne tik nelaiko problema, tačiau ir palaiko jį, tiesa, kritiškiau vertindami politinę ir kultūrinę globalizacijos puses.
Ideologiškai, euroskeptikų tarpe vyrauja tautininkai – laikantys etninę bendruomenę valstybės pagrindu ar bent keliantys nacionalinės valstybės primatą. Tačiau jau pačioje tautiškumo (nacionalizmo) sampratoje iškyla akivaizdūs skirtumai. D.Britanijoje svarbesnė priklausomybė Britų karūnai, negu etninė anglo, škoto, airio ar valo tapatybė. Todėl D.Britanijoje aiškiai išsiskiria “valstybinis” ir “etninis” nacionalizmas, kurie tarpusavyje – netgi konfliktuoja. Etninės partijos siekia didesnės laisvės regionams, todėl kai kurios jų – pvz., valų (velsiečių) partija Playd Cymru[10] – ES-oje mato natūralų sąjungininką prieš D.Britanijos nacionalinio vientisumo gynėjus, tuo tarpu, valstybininkų partijos – tokios kaip UKIP (šiuose Europarlamento rinkimuose iškovojusi 11 iš 78 D.Britanijai skirtų mandatų) arba O.Moslio britiškąjį fašizmą savo šaknimis siekianti Britų Nacionalinė Partija etninių klausimų pernelyg neakcentuoja, nes jie suskaldytų pačią valstybę. Natūraliai, susidaro specifinis požiūris imigrantų atžvilgiu. Daugelyje kitų šalių, kur nacionalizmas remiasi etniniu pagrindu, imigracija yra vienas pagrindinių euroskeptikų argumentų, jiems tai – grėsmė nacionalinei tapatybei, tuo tarpu, D.Britanijoje, kur pilietybė – seniai atskirta nuo etninio tapatumo, bet kuris pilietybę gavęs ir kalbą išmokęs pakistanietis natūraliai tampa tokiu pačiu britu, kaip ir bet kurios vietinės tautos atstovas. Tiesa, lieka rasinė tapatybė (religiniai skirtumai sekuliarioje visuomenėje – nebėra tokie svarbūs), todėl antiimigracines nuotaikas D.Britanijoje atstovauja tiktai kelios negausios rasistinės partijos, kaip Nacionaldemokratai ir Nacionalinis Frontas, įtakojami arba sudaromi fašistuojančių skustagalvių. Tačiau bendruoju mastu, imigraciją britų nacionalistai vertina kur kas nuosaikiau, nei, pvz., prancūzai ar danai. Tiesa, pagrindinė euroskeptinė partija – UKIP – imigraciją vertina kritiškai, bet ne tiek iš etninių, kiek iš ekonominių paskatų: juos neramina papildomos socialinės išmokos. Etninės regioninės partijos, akcentuojančios etninį pliuralizmą, apskritai tampa natūraliomis imigrantų sąjungininkėmis – čia pirmenybę vėlei turi Playd Cymru, išimtis – airių tautinė partija Sinn Fein.
Etninis nacionalizmas vyrauja Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Skandinavijos ir daugelio Rytų bei Vidurio Europos euroskeptiniuose bei eurokritiniuose judėjimuose. Savotiškai išsiskiria Belgija, kur veikiančios dviejų vietinių tautų – valonų ir flamandų – nacionalistinės partijos yra ne tik euroskeptinės, bet ir puikiai tarpusavyje sutaria nacionalinės valstybės klausimu: Belgija, kaip valstybė, sudaryta ne tautiniu pagrindu, turinti būti išformuota. Valonams čia atstovauja Tautos Frontas (pavadinimu ir simbolika artimas prancūziškajam), o flamandams – Flamandų Blokas (Vlaams Blok, beje – uždraustas 2004.11.09[11] ir nuo tol veikiantis nauju pavadinimu – Flamandų Interesas, originalo kalba – Vlaams Belang[12]).
Gana stipriai išsiskiria socialinės Rytų ir Vakarų tautininkų (tame tarpe – euroskeptikų) pozicijos. Vakaruose vyrauja “dešinieji” tautininkai: rinkos laisvė, maži mokesčiai, nepasitenkinimas biurokratiniu reglamentavimu – žymus tiek Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės Partijos (UKIP), tiek Danų Tautos Partijos (Dansk Folkeparti), tiek ir gerokai radikalesnio prancūzų Tautos Fronto (Front National) arba Austrijos Laisvės Partijos (Freiheitliche Partei) retorikoje. Rytų Europos šalyse – kai kur lygiagrečiai, o kai kur – net lenkdamas “dešinįjį” nacionalizmą, reiškiasi “kairysis” – labiau socialiai orientuotas – nacionalizmas, ir tam priežasčių – nestinga: Lenkijoje tai – sunki ekonominė ir socialinė padėtis, Rytų Vokietijoje šią problemą papildo nacionalsocialistinės tradicijos, perimtos šiandieninės Nacionaldemokratinės Partijos, Pabaltijo šalyse – tam tikra sovietinio socialinio stabilumo nostalgija, priešpriešinama laukiniam Vakarų kapitalizmui ir materializmui.
Tikroji “kairė” – be nacionalizmo – euroskeptiniame spektre reiškiasi gana silpnai, nors ir galima pastebėti tam tikrą kairiųjų radikalų priešinimąsi ES politikai. Labiausiai priešiškai nusiteikę posovietinių šalių kairieji radikalai, dažniausiai kilę iš kompartijos (arba jai analogiškų partijų) konservatyviųjų sluoksnių. Tačiau jų priešiškumas kyla ne tiek iš socialinių, kiek iš geopolitinių paskatų: iš inercijos jie vis dar sieja savo šalių likimą su Rusija, nors ši nūdienoje – vargiai atitiktų jų socialistines vizijas. Kai kuriems kairiesiems radikalams ES vis dar atrodo pernelyg kapitalistinė, tačiau jų kritika labiau apima atskiras problemas, o ne pačią struktūrą ar integracijos siekius. Pvz., Lietuvoje svarstant ES reikalavimą įteisinti žemės pardavimą užsieniečiams, labiausiai priešinosi socialdemokratų-agrarininkų frakcija su M.Pronckumi priešakyje ir Valstiečių Partijos lyderis R.Karbauskis, tačiau patį stojimą į ES vienas jų pasitiko palankiai, kitas – bent neutraliai. Dar kairesnė Lietuvos Liaudies Sąjunga “Už teisingą Lietuvą” su J.Veselka priešakyje labiau pabrėžė savo priešiškumą NATO, negu ES-ai. Ryškesnę poziciją užėmė Latvijos prosovietinio “Interfronto” veteranas A.Rubiks su savo šalininkais, aiškiai pasisakę prieš stojimą į ES ir tuo – išsyk leidę apibūdinti visą Latvijos euroskeptinį judėjimą kaip prorusišką. Tam tikrais atvejais įvairiose Europos šalyse kairiųjų radikalų pozicijos persipina su priešinimusi ES-ai: konkretus pavyzdys būtų radikaliųjų socialistų ir anarchistų išpuoliai ES ir G-8 viršūnių suvažiavimuose Italijoje, Graikijoje ir kt., tačiau tai daugiau bendro pobūdžio antikapitalistinės akcijos, negu kova prieš integraciją. Vienu žymiausių kairiųjų euroskeptikų Vakaruose galima laikyti Ž.P.Ševenmeną (Chevenment), beje – šioje šalyje eurokritinį požiūrį palaiko ir vietinės komunistų bei trockistų partijos[13].
Tam tikrus kairuoliškus elementus galima įžvelgti A.Leperio vadovaujamoje partijoje Lenkijos Respublikos Savigyna (Samoobrona Rzeczpospolitej Polskiej), kurios nepasitenkinimas integracija jos išvakarėse rėmėsi grynai vietinių ūkininkų interesais (pirmiausia – nelygios konkurencijos baime), tačiau lygiai tuo pačiu pagrindu galima priskirti šią partiją ir dešiniesiems euroskeptikams, kadangi buvo ginami nacionalinio ūkio (taigi, lyg ir tautiniai) interesai.
Euroskeptinės motyvacijos ir nuostatos įvairių šalių tautininkų tarpe – t.p. sudaro platų spektrą, įvairuojantį nuo dvasinių vertybių iki pragmatinių interesų ir nuo demokratijos iki viešo ekstremizmo. Greta minėtųjų tautiškumo ir valstybingumo, kai kurios tautinės euroskeptinės partijos bei judėjimai turi papildomų motyvų. UKIP labiausiai akcentuoja nacionalinę ekonomiką (tame tarpe – svaro išlaikymą). Panašios pozicijos laikosi ir Dansk Folkeparti, tačiau ši – skirtingai nuo UKIP – įjungia ir etninius klausimus, tame tarpe – imigracijos ribojimą. Danijoje veikiantis Birželio Judėjimas (Juni Bevægelsen) ir jo švediškasis analogas – Junilistan[14] labiausiai priešinasi nacionalinės valiutos atsisakymui. Alleanza Nazionale (Italijoje), greta imigracijos ypač akcentuoja kultūrinius klausimus, tautinę tapatybę siedama ir su krikščioniškąja. Pabrėžtinais moraliniais akcentais ypač išsiskiria Lenkų Šeimų Lyga (Liga Polskich Rodzin)[15], Lietuvoje – daug mažesnės Tautos Pažangos ir “Jaunosios Lietuvos” partijos, o Latvijoje – visuomeninis Nacionalinis Frontas, vadovaujamas kovotojo prieš homoseksualizmą ir sovietinius kolonistus A.Gardos[16]. Šiuos judėjimus bei partijas neramina tiek bendras Vakarų pasaulio dekadansas – šeimos institucijos irimas, dvasinių vertybių sunykimas, egocentrizmas, hedonizmas ir vartotojiškumas – tiek ir šių reiškinių sąsajos su europinės teisės ir politikos tendencijomis (pvz., nekontroliuojamas erotikos propagavimas žiniasklaidoje, vis didesnės nuolaidos homoseksualistams, abejotinos pedagoginės vertės lytinis švietimas ir t.t.). Esama ir priešingų pavyzdžių, kuomet kaip tik moralinis liberalizmas paskatina konfliktą jei ne su pačia ES, tai bent su kai kuriomis joje vyraujančiomis nuostatomis. Aštriausias atvejis būtų Olandijos dešiniųjų populistų lyderis P.Fortuynas, kurio vardu pasivadino visas jo šalininkų judėjimas (Lijst Pim Fortuyn)[17]. Šio politiko homoseksualizmas tapo viena esminių motyvacijų jo priešiškumui imigrantams, kurių didelę dalį sudarė musulmonai, homoseksualizmą pripažįstantys nuodėme. Tokiu būdu, P.Fortuynas paradoksaliu būdu atsidūrė nacionalistų ir ES politikos kritikų gretose greta Ž.M.Le Peno, J.Haiderio ir Dž.Finio, iš esmės sujaukdamas klasikinį euroskeptiko ir nacionalisto, kaip didelio moralinio rigoristo, įvaizdį, tačiau tolesnius nesusipratimus nutraukė jo mirtis.
Kai kurios tautinės bei euroskeptinės partijos balansuoja ant rasizmo ribos – nors vertinant šias grupes kaip rasistines, vėl neišvengiamas klausimas apie rasizmo esmę. Pilietinėje tautos sampratoje rasiniai aspektai nėra tokie svarbūs, tačiau jie – sunkiai atsiejami nuo etninės tautos. Etninę tautą laikant nacionalinės valstybės pagrindu, priešinimasis kitų tautų (vadinasi, ir rasių) invazijai yra natūralus ir savaime suprantamas.Kas kita – šovinistinis, elitarinis požiūris į tautas arba rases kaip tokias, siekiant jas pavergti, išstumti ar sunaikinti – ką darė A.Hitleris II-ojo Pasaulinio karo metais. Šiandieniniai vokiečių nacionaldemokratai, palankiai vertinantys ir dalinai save siejantys su hitleriniu nacionalsocializmu, galbūt ir gali būti laikomi rasistais negatyviąja, agresyviąja to žodžio prasme – vienaip ar kitaip, revanšistinės ir imperialistinės nuotaikos bei pretenzijos aplinkinių šalių atžvilgiu – gali kelti tam tikrą nerimą. Tačiau rasizmas ir netgi fašizmas neretai priskiriamas ir prancūzų Tautos Frontui bei asmeniškai jo lyderiui Ž.M.Le Penui (J.M.Le Pen). Toks priskyrimas gali kelti tam tikrų abejonių: pats Ž.M.Le Penas pabrėžė gerbiantis visų tautų žmones, kurie gyvena savo žemėje, taigi, neigiamą požiūrį išsakė ne pačių tautų, bet migracijos kaip reiškinio, atžvilgiu, kas žvelgiant iš tautininkiškos vertybinės pozicijos yra suprantama ir natūralu (kiekvienai šeimai – savi namai, kiekvienai tautai – sava valstybė). Kita vertus, prancūziška tautiškumo samprata nuo pat Didžiosios Revoliucijos laikų yra labiau pilietinė, negu etninė, o kolonializmo laikais tapo įprasta, kad Alžyro arba Martinikos gyventojas, priėmęs Prancūzijos pilietybę ir kalbantis prancūziškai, būtų laikomas tokiu pačiu prancūzu kaip ir Prancūzijos senbuvis. Todėl etninių prancūzų išskyrimas (ką daro Ž.M.Le Penas) iš pilietinio tautiškumo pozicijų – išties gali atrodyti rasistinis. Panaši padėtis D.Britanijoje, kur britų nacijai tapatybę nuo pat XVII a. teikė greičiau buvimas karūnos pavaldiniu, negu etninė priklausomybė, todėl ir dabar pilietybę gavęs pakistanietis eilinio brito akimis nėra joks svetimtautis, o etninės tapatybės iškėlimas jam rodosi rasizmu. Rasistines nuotaikas galima įžvelgti marginalių Latvijos, o pastaruoju metu – ir Lietuvos Nacionaldemokratų partijų retorikoje bei veiksmuose. Latvijos nacionaldemokratai siekia vienyti “arijų tautas” – rusus ir latvius – prieš kosmopolitinius Vakarus ir pasaulinį žydų sąmokslą[18], panašia kryptimi juda ir Lietuvos nacionaldemokratai – ypač po 2002 m., kai jų vadovu tapo M.Murza.
II. Geopolitinės vizijos ir strateginės orientacijos
Geopolitika – dar vienas svarbus veiksnys diskusijose ES ir jos integracijos gilinimo tema, veikiantis tiek šalininkų, tiek ir priešininkų motyvaciją bei argumentaciją. Pvz., Pabaltijo šalyse didelę reikšmę turėjo (ir tebeturi) siekis išsiveržti iš Rusijos įtakos sferos, paskatinęs netgi dalį nacionalistinės orientacijos politinių jėgų motyvaciją remti savo šalių narystę ES: pvz., Lietuvių tautininkų sąjunga ir latvių partija TB//LNNK vienareikšmiškai išsakė savo paramą integracijai, nors iškart po įstojimo užėmė status quo šalininkų gretas. Ir priešingai, integracijos priešininkai – gan tendencingai buvo susieti su prorusiškomis jėgomis, nors ir ne visais atvejais tai buvo adekvatu. Dalis prorusiškų bei prosovietinių sluoksnių – išties greta vietinių nacionalistų išvien priešinosi stojimui į ES, tačiau motyvai buvo visiškai skirtingi. Latvių nacionalistiniai euroskeptikai – gan atvirai atsiribojo nuo prorusiškųjų bei prosovietinių elementų, Lietuvoje, kur tiek rusiškoji diaspora, tiek nacionalistinės jėgos, tiek euroskepticizmas – išvis neturėjo didesnės įtakos, tokia atskirtis net nesiformavo: tose pačiose agitacinėse laidose ir toje pačioje pozicijoje buvo galima išvysti tiek atvirai savo simpatijas Rusijai ir A.Lukašenkos režimui Baltarusijoje reiškiantį J.Veselką, tiek aiškiai antirusiškomis nuotaikomis pasižymintį nacionalistą S.Buškevičių. Beje – nemaža dalis jaunesniosios Latvijos rusų kartos parėmė narystę ES-oje, tikėdamiesi ES-os dėka gausiantys daugiau pilietinių ir politinių teisių. Estijoje euroskeptikai sugebėjo pasiekti netgi vienodo valstybės finansavimo agitacijai “už” ir “prieš” stojimą į ES, tiesa, čia euroskepticizmas buvo gan specifinis, bene pragmatiškiausias iš visų trijų Pabaltijo šalių. Glaudžiai bendradarbiaujant su Skandinavijos šalimis ir ypač Suomija, ES-a Estijai atrodė paprasčiausiai bereikalingas biurokratinis balastas. Lyginant Latviją su Estija, tampa akivaizdu, jog euroskepticizmas ir nacionalizmas – ne visad būna susiję: euroskepticizmas iš visų trijų Pabaltijo šalių stipriausias ir geriausiai organizuotas pasirodė Estijoje, tuo tarpu nacionalizmas – Latvijoje, tačiau čionykštis nacionalizmas didesne grėsme tautinei valstybei laikė ne ES, o Rusiją. Lietuvoje – galbūt, dėl didžiausios bazinės (senbuvių) tautos koncentracijos, nacionalizmas pasirodė silpniausias, kaip ir euroskepticizmas: čia, skirtingai nuo Latvijos – nėra tiek akivaizdi kitataučių grėsmė šalies integralumui (o nesant akivaizdžios grėsmės, sumažėja ir motyvacija tautinei mobilizacijai), ir skirtingai nuo Estijos, Lietuvoje nacionalinė ekonomika nebuvo orientuota į vieną konkrečią šalį, tad ES-os erdvė atrodė lyg ir išganymu bent ekonominėje srityje. Galima būtų atskirai aptarinėti ir dirbtinę euroskeptinių jėgų marginalizavimą Lietuvoje, nesudarant tolygių sąlygų agitacijai, kurios buvo sudarytos Estijoje.
Visose trijose Pabaltijo šalyse veikę (arba tebeveikiantys) nacionalistiniai bei euroskeptiniai judėjimai, praktiškai, nenusistatė bendros pozicijos Rusijos ir JAV (t.p. ir NATO) atžvilgiu, beje – tai dalinai atspindi ir pačių valstybių pozicijos balansavimą, mėginant įtikti JAV, neužgaunant ES-os ir vengiant tiesioginio iššūkio Rusijai. Tačiau Euroatlantinės vienybės idėja – jau kuris laikas kelia vis didesnių abejonių, ypatingai prasidėjus JAV ir jos sąjungininkų invazijai į Iraką.
Prancūzijos euroskeptikų ir nacionalistų lyderis Ž.M.Le Penas su savo vadovaujamu Tautos Frontu savo retorikoje gan priešiškai pasisako ne tik ES-os, bet ir JAV bei NATO atžvilgiu, alternatyvos tarsi ieškodami Rusijoje. Antiamerikietiškos nuotaikos Prancūzijoje gyvos dar nuo Š.de Golio (ar netgi Ž.Klemanso) laikų, ir jas savame lygyje bei rate reiškia tiek nacionalistų lyderis Ž.M.Le Penas, besibičiuliaujantis su V.Žirinovskiu, tiek eurointegracinės krypties šiandieninis Prancūzijos lyderis Ž.Širakas, II-ojo Irako karo pirmosiomis dienomis stojęs į vieną gretą su V.Putinu prieš Dž.Bušą. Savo ruožtu, daugelis ES periferijos valstybių – nuo D.Britanijos iki Lenkijos ir nuo Skandinavijos iki Italijos – kaip tik JAV asmenyje mato sau užnugarį prieš “frankogermaniškojo” (Prancūzijos-Vokietijos-Beniliukso) centro federalistines pretenzijas. Atitinkamai šios tendencijos įtakoja ir tų šalių nacionalistų bei euroskeptikų nuotaikas. Tiek D.Britanijos, tiek Italijos bei Lenkijos euroskeptikai – kur kas palankiau vertina JAV ir NATO, negu Ž.M.Le Penas. Bendros strategijos nebuvimas – iš esmės silpnina nacionalistinį ir euroskeptinį judėjimą visoje Europoje: Ž.M.Le Peno šūkis “visų šalių tautininkai – vienykitės!”, kolei kas, lieka tiktai gražia idėja. Vos prieš keletą metų Lietuvoje viešėjęs jo dešiniąja ranka buvęs B.Megre (šiandien jau vadovaujantis savai, atskirai, partijai – Tautiniam Respublikonų Sąjūdžiui) atsiprašinėjo lietuvių tautininkų už savo partijos vado ryšius su V.Žirinovskiu, dėl šių ryšių pačiam Ž.M.Le Penui teko aiškintis ir susitikime su Ukrainos tautininkais.
III. Tarpvalstybinės grupės
Tačiau tam tikrų postūmių link tautininkų internacionalo – esama. Ž.M.Le Penas jau subūrė judėjimą pavadinimu EURONAT, į kurį, greta prancūzų Tautos Fronto, įeina valonų Tautos Frontas, Flamandų Blokas, Helenų Frontas Graikijoje, Teisingumo ir Gyvenimo Partija Vengrijoje, Didžiosios Rumunijos Partija, slovakų Tautinė Partija, Ispanijos Nacionalinės Demokratijos Partija ir Švedijos Demokratų Partija[19].
Euroskeptikų ir nacionalistų grupavimasis iš pažiūros – lyg ir turėtų paneigti požiūrį, jog nacionalizmas – iš pagrindų konfliktinė pasaulėžiūra, juolab kad EURONAT’e bendradarbiauja partijos iš tokių tautų, kurios ir šiandien nėra išsprendusios tam tikrų teritorinių ginčų (pvz., vengrai su rumunais – dėl Transilvanijos). Panašių pavyzdžių būta ir iš Lietuvos pusės – kuomet integracinio referendumo išvakarėse euroskeptinis Judėjimas už Nepriklausomą Lietuvą užmezgė ryšius su Lenkijos euroskeptikais: savaime suprantama, Suvalkų ar Vilniaus klausimai tarpusavio susitikimuose – nebuvo gvildenami, tuo metu abiems pusėms atrodė svarbiau išsaugoti nacionalinių valstybių suverenumą prieš naują federalinę struktūrą.
Greta EURONAT, egzistuoja ir daugiau tarptautinių euroskeptinių arba eurokritinių nuostatų bei tautininkiškos orientacijos politinių susivienijimų: pirmiausia, tai jau minėtos dvi frakcijos Europarlamente – Sąjunga už Tautų Europą (Union for the Europe of the Nations – UEN) bei Nepriklausomybės ir demokratijos frakcija (Independence/Democracy Group – IDG). Tiesa, radikaliausi nacionalistai ir euroskeptikai – neįleidžiami į šias frakcijas: 6 europarlamentarai iš prancūzų Tautos Fronto su pačiu Ž.M.Le Penu priešakyje, Italijos Trispalvės Liepsnos (Fiamma Tricolore) vadovas Lukas Ramanjolis (Luca Ramagnoli) ir buvusio diktatoriaus anūkė Alesandra Musolini, 3 Vlaams Blok atstovai išstumti į nepriklausančių frakcijoms Europarlamento narių grupę, kuriai t.p. priklauso ir kitu pagrindu nepritapę europarlamentarai, pvz. 2 Ulsterio unionistai ir 2 Italijos Naujosios socialistų partijos atstovai[20]. Šioje grupėje yra ir 6 Lenkijos “Savigynos” partijos atstovai.
Nemažai euroskeptinių organizacijų jungia ir tokios internacionalinės grupės kaip TEAM (The European Alliance of EU-critical Movements)[21] ir Briugės grupė[22]. Abi pastarosios vienija nuosaikesnę euroskeptinę dešinę, negu EURONAT: pastarosios lyderiui Ž.M.Le Penui pagrįstai ar nepagrįstai užsitraukus rasisto vardą, nuosaikesni euroskeptikai ėmė vengti jo draugijos. Tiek TEAM, tiek Briugės grupės pagrindinis centras – D.Britanija. Briugės grupė iš visų euroskeptinių organizacijų išsiskiria liberalumu ir linkusi remtis liberalais bei konservatoriais, bet ne nacionalistais. Pagrindinė integracijos kritika remiasi pernelyg dideliu įvairių viešojo gyvenimo sričių reglamentavimu, centralizacija bei ekonomikos reguliavimu iš ES biurokratijos pusės, taigi – Briugės grupės motyvacija iš esmės, liberali.
TEAM sudėtis pasižymi didesne įvairove, tačiau šioje organizacijoje – aiškiai stengiamasi vengti partinių sąsajų: partneriais nurodomos, praktiškai, išimtinai nepartinės grupės įvairiose šalyse, mėginant sutelkti visų partijų ir nepartinius šalininkus tose šalyse euroskepticizmo pagrindu.
Skirtumas tarp eurointegracijos šalininkų ir jos kritikų (ypač tautininkų) pasižymi tuo, jog eurošalininkai kiekvienoje Europos šalyje – nors ir įtakojami vietinių tendencijų (pvz., Pabaltijo šalyse – Rusijos faktoriaus) užima daugiau ar mažiau bendras pozicijas, tuo tarpu, tautininkai kiekvienoje šalyje yra vis kitokie, jų siekiai tiesiogiai išplaukia būtent iš tos konkrečios šalies interesų ir tos tautos vertybių.
Kita vertus, akivaizdu, jog euroskepticizmo lygis aukštesnis kaip tik ES šalyse senbuvėse (vargu, ar bet kurioje naujai įstojusioje šalyje esamuoju laiku galima būtų buvę tikėtis euroskeptiko išėjimo į antrąjį šalies vadovo rinkimų turą, kaip įvyko Prancūzijoje 2002 m., arba 1/7 balsų euroskeptinei partijai Europarlamento rinkimuose, kaip įvyko D.Britanijoje2004 m.), ir šis reiškinys verčia darytis tam tikras išvadas dėl šios struktūros ateities.
IŠVADOS:
1. Europos integracijos kritikai nėra vienalytis judėjimas, bet pasiskirstęs pagal skirtingus siekius, pažiūras bei įtakojamas atskirų šalių specifikos.
2. Integracijai stiprėjant, didėja tikimybė, jog integracijos kritikų gausės, kadangi euroskeptikų ir europriešininkų gretas papildo nuosaikieji eurokritikai ir eurorealistai, kuriuos tenkintų tarpvalstybinė, tačiau netenkina viršvalstybinė ES.
3. Iš skirtingų pozicijų, Europos integraciją ir pačios ES politiką kritikuoja tiek dešinieji, tiek ir kairieji, eurokritikų spektras driekiasi nuo socialistinio radikalizmo ir populizmo iki klasikinio liberalizmo bei nacionalizmo. Tiesa, socialistus labiau neramina ne tiek pati integracija, kiek (jų požiūriu) nepakankama socialinė orientacija ES ekonominėje politikoje. ES-ai gręžiantis į kairę, socialistinės kritikos tikimybė mažėja, proporcingai didėjant liberaliosios kritikos tikimybei. Nuosekliausia kritika išlieka iš nacionalistinių pozicijų, nes jeigu socialistų arba liberalų kritiką galima laikyti paprasčiausia politine konkurencija tarp skirtingų politinių krypčių, tai nacionalistui viršvalstybinė struktūra negali būti priimtina bet kuriuo atveju.
4. Euroskepticizmas – nebūtinai sąlygoja nacionalizmą ir atvirkščiai: R.Europos šalyse, siekiančiose išsiveržti iš Rusijos įtakos zonos, iš nacionalistinių paskatų neretai entuziastingai buvo remiama narystė ES-oje, D.Britanijos etninių regionų nacionalistai ES-oje regi pagalbos šaltinį, siekiant didesnio savarankiškumo nuo centralizuotos nacionalinės valstybės – pačios D.Britanijos, tuo tarpu, Prancūzijoje nacionalizmas reiškiasi ne tik euroskepticizmu, o t.p. – ir neretai netgi stipriau – antiamerikonizmu. Nuo prancūzų Tautos Fronto atskilęs Tautinis Respublikonų Sąjūdis (Mouvement National Republican) t.p. nėra euroskeptinis.
5. Ideologinis veiksnys – nėra vienintelis atskirų judėjimų specifikoje, kadangi įtakos jų motyvacijai bei argumentacijai turi ir socialinės, demografinės, geopolitinės sąlygos.
Šaltiniai ir literatūra:
Alleanza Nazionale. Il portale della Destra Italiana
http://www.alleanzanazionale.it/an/default.asp
Die Freiheitliche Partei Österreichs
http://www.fpoe.at/
European nationalist parties.
http://www.e-grammes.gr/ideology/europe_en.htm
Europos Parlamento nariai. Šeštoji kadencija: 2004 – 2009
http://wwwdb.europarl.eu.int/ep6/owa/p_ ... iorig=home
Euro-sceptic Web Resource
http://www.euro-sceptic.org
Front National & Jean-Marie Le Pen
http://www.frontnational.com/
Junilistan
http://www.junilistan.nu/
Latvijas Nacionālā fronte
http://www.latvians.lv/nmln/intro.html
Lietuvių Tautininkų Sąjunga
http://www.lts.lt
Lijst Pim Fortuyn
http://www.lijst-pimfortuyn.nl/
Margaret Thatcher's Bruges Speech, September 1988
http://www.eurocritic.demon.co.uk/mtbruges.htm
Mentjox L. European integration and the revival of the right wing
http://.zens.uni-goettingen.de/eurocult ... _paper.pdf
Playd Cymru – The Party of Wales
http://www.plaidcymru.org/
Serwis internetowy Ligi Polskich Rodzin
http://www.lpr.pl/
Taggart P. Szczerbiak A. Parties, Positions and Europe: Euroscepticism in the EU candidate states of Central and Eastarn Europe, EI working Papers No.46,
http://www.sussex.ac.uk/Units/SEI/pdfs/wp46.pdf
Tēvzemei un Brīvībai//LNNK
http://www.tb.lv
The Bruges Group
http://www.brugesgroup.com/mediacentre/links.live
The Danish People’s Party
http://www.danskfolkeparti.dk/
The European Alliance of EU-critical Movements
http://www.teameurope.info
The Eurosceptic Portal
http://www.eurosceptic.com
The Flemish Republic
http://www.flemishrepublic.org/
The Free Dictionary. Euroscepticism
http://encyclopedia.thefreedictionary.c ... scepticism
UK Independence Party Official website
http://www.independence.org.uk/index.php
Wallerstein I. The Politics of Euroskepticism
http://fbc.binghamton.edu/49en.htm
Латвийская Национал-Демократическая партия
http://www.aryan.lv
--------------------------------------------------------------------------------
[1] http://www.frontnational.com/
[2] http://www.independence.org.uk/index.php
[3] http://www.fpoe.at/
[4] http://www.alleanzanazionale.it/an/default.asp
[5] http://www.danskfolkeparti.dk/
[6] http://www.lts.lt
[7] http://www.tb.lv/
[8] http://www.eurocritic.demon.co.uk/mtbruges.htm
[9] http://www.teameurope.info
[10] http://www.plaidcymru.org/
[11] http://www.flemishrepublic.org/
[12] http://www.vlaamsbelang.org/
[13] http://encyclopedia.thefreedictionary.c ... scepticism
[14] http://www.junilistan.nu/
[15] http://www.lpr.pl/
[16] http://www.latvians.lv/nmln/intro.html
[17] http://www.lijst-pimfortuyn.nl/
[18] http://www.aryan.lv
[19] European nationalist parties.
http://www.e-grammes.gr/ideology/europe_en.htm
[20] Europos Parlamento nariai. Šeštoji kadencija: 2004 – 2009
http://wwwdb.europarl.eu.int/ep6/owa/p_ ... iorig=home
[21] http://www.teameurope.info
[22] http://www.brugesgroup.com/mediacentre/links.live
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
