Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai

Parašytas: 12 Rgs 2020 15:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27128
Miestas: Ignalina

Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai

https://www.lrytas.lt/it/ismanyk/2019/0 ... --9863264/

Technologijos.lt
2019-04-07 09:28 , atnaujinta 2019-04-07 11:20

Kas yra nacionalizmas?

Daugelis žmonių šį žodį yra girdėję ne kartą. Kartais apie nacionalizmą kalbama žiniasklaidje, tačiau šis terminas pateikiamas kaip daugeliui suprantama sąvoka. Kalbama apie „nacionalizmo grėsmę“, suaktyvėjusius „nacionalistus“, kiek rečiau – apie „nacionalistinius judėjimus“.

Tačiau ar galite greitai, be jokios pašalinės pagalbos pasakyti, kas yra nacionalizmas?

Iš pat pradžių reikia pasakyti, kad nacionalizmo ginti, saugoti ar valyti tikrai nėra prasmės – ir šiame straipsnyje tai nebus daroma. Vietoje to pabandysime paaiškinti, kas tai yra, ir kodėl nereikėtų perdėtai reaguoti perskaičius šį žodį istoriniuose veikaluose.

Tiesa ta, kad nacionalizmo sąvoka žmonių sąmonėje tapo lygi šovinizmui ar net kažkaip persipynė su nacionalsocializmu.

Tačiau apie viską nuo pradžių.

Kas yra nacionalizmas?

Pasak 2004 metais Londone išleisto „Dictionary of politics and government“ (liet. Politikos ir valdžios žodynas), nacionalizmas – tai politinė ideologija, pagrįsta įsitikinimu apie tam tikros individų grupės priklausymą bendram kultūriniam, socialiniam dariniui (tautai) ir šio darinio siekis turėti nuosavą valstybę.

Kitaip tariant, nacionalizmas yra ideologija, paremta tautų apsisprendimo teise, nurodančia, kad pačios tautos, kaip kultūrinės ir socialinės bendruomenės, turi teisę kurti savo valstybę ir valdyti ją kaip tinkamos.

Nacionalizmas taip pat suprantamas kaip judėjimas, siekiantis įtvirtinti tautinę valstybę.

Aišku, išlieka klausimas, kas yra tauta – tačiau apie tai šiame straipsnyje nekalbėsime. Tautos suvokimas gali būti labai platus ir įvairialypis – skirtingos tautos skirtingai apibrėžia savo narius. Užtenka suvokti, kad nemaža pasaulio dalis yra sudaryta būtent iš tautinių valstybių.

Įdomu tai, kad pats žodis „nacionalizmas“ yra pakankamai jaunas – manoma, kad jis pasirodė XIX a. viduryje. Tačiau pačios nacionalizmo idėjos, nors ir nebuvo apibrėžtos, yra žinomos nuo seniausių laikų.

Kaip pavyzdys dažniausiai minimi žydų sukilimai prieš romėnus I-II mūsų eros amžiuose. Taip pat persų kultūros iškilimas V-VII a, lotynų kultūros kilimas IV-V a. ir taip toliau.

Vis dėlto nacionalizmas labiausiai siejamas su XIX amžiaus Tautų pavasariu ir filosofijoje iškelta tautų apsisprendimo teisės problema.

Nacionalizmas, galima sakyti, sukėlė daug – ir milžiniškų – pasaulio istorijos pokyčių. Tai – ne tik Tautų pavasaris, bet ir Sovietų sąjungos skilimas, kolonijų tapimas nepriklausomomis valstybėmis ir daugybė kitų didesnio ar mažesnio mastelio įvykių.

Tačiau šiuos virsmus skatino nacionalizmas kaip judėjimas – įsitvirtinusi valstybė politikoje formavo įvairias kitų ideologijų atmainas.

Taigi, nacionalizmas pačia bendriausia savo prasme tėra ideologija, teigianti, kad kiekviena tauta turi teisę kurti savo valstybę. Galimas ir atvirkštinis apibrėžimas – valstybės turi būti kuriamos tautų.

Nacionalizmas gali būti suvokiamas kaip idėjų rinkinys arba judėjimas, ir istorinėje literatūroje šios sampratos yra labai persipynusios.

Kaip ideologija, nacionalizmas sunkiai randa vietą jau suformuotos valstybės valdyme – nacionalizmo bruožų gali būti partijų programose – tačiau mažai partijų, kurios savo tapatybę grindžia būtent šia ideologija.

Nacionalizmas nuo XIX amžiaus buvo gausiai aptarinėjamas politinėje filosofijoje, todėl jis neišvengiamai pateko ir į modernios Lietuvos politinės minties kūrėjų akiratį.

Kaip XX amžiaus lietuvių autoriai suvokė nacionalizmą?

Tautų apsisprendimo teisė ir lietuvių kaip bendros, unikalios tautos suvokimas neabejotinai buvo svarbūs faktoriai Pirmosios Respublikos kūrime. Dar daugiau – tautą žadinantys šūkiai, apeliuojantys į tautinį bendrumą, buvo labai svarbūs kviečiant lietuvius ginti savo jauną valstybę.

Įvairūs plakatai ir pranešimai žiniasklaidoje vienoje pusėje statė lietuvius (kartais tiesiog piliečius), o kitoje – Lietuvos valstybės priešus, dažnai įvardijamus pagal jų tautybę. Taigi, neišvengiamai ir tuometiniai autoriai nagrinėjo nacionalizmo sąvoką.

Paskutinis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, filosofas Stasys Šalkauskis tautiškumą ir nacionalizmą visiškai atskyrė, pastarąjį laikydamas kultūrinės destrukcijos veiksniu, stumiančiu tautą į kultūrinį nuosmukį. S.Šalkauskis nacionalizmo ideologijoje įžvelgė daugybę šovinizmo elementų. Pasak jo, nacionalizmas yra linkęs kurti imperialistinį pasaulio vaizdą ir niekinti kitas tautas. Kitaip tariant, S.Šalkauskis nacionalizmą suvokė tik kaip pačią kraštutinę jo formą, o visas švelnesnes atmainas vadino tautiškumu.

Filosofas Antanas Maceina save laikė S.Šalkauskio mokiniu, tačiau į nacionalizmą žiūrėjo visiškai kitaip. Jis pats savo idėjas priskyrė „sveikam nacionalizmui“ ir buvo tautinės valstybės šalininkas. Tiesą sakant, A.Maceina šių laikų autorių tekstuose dažniausiai yra priskiriamas radikaliam nacionalizmui – dėl jo neigiamo požiūrio į tautines mažumas. A.Maceina teigė, kad tik tautiečiai yra tikrieji naujos valstybės nariai, o visi kiti – tik jos gyventojai. Jis taip pat manė, kad tik tauta, kurios pagrindu sukurta valstybė, gali mėgautis kai kuriomis privilegijomis – ir sakė, kad „mažumos tautinėje valstybėje visada yra svetimas kūnas“.

Nacionalizmas modernioje lietuvių politinėje filosofijoje buvo suvoktas labai įvairiai ir autoriai nagrinėjo įvairias jo formas.

Vienas pirmųjų Lietuvos teisininkų, sociologas Petras Leonas nacionalizmą suprato ne kaip politinę ideologiją, o kaip individo prisirišimą prie tautos – ir tos tautos valstybingumo siekius. Taigi, nacionalizmą autorius matė kaip patriotizmą ir tautinį judėjimą.

P.Leonas iš pradžių nepritarė Lietuvos bandymams atsiskirti nuo Rusijos imperijos, nes baiminosi, kad taip tik bus išprovokuotas konfliktas, kuris pareikalautų žmonių aukų. Tačiau sėkmingas Pirmosios respublikos sukūrimas įkvėpė autorių ir P.Leonas savo 1933-ųjų straipsnyje „Tautiškumas ir nacionalizmas“ rašė, kad valstybė yra kiekvienos tautos tikslas ir išlikimui būtinas veiksnys.

Galiausiai verta paminėti ir Mykolą Romerį, kuris pats priklausė tautinėms mažumoms. M.Romeris nacionalizmą suvokė kaip nacionalinių socialinių junginių judėjimą, kuriuo siekiama pakeisti valstybės santvarką ar įtvirtinti valstybingumą. M.Romeris manė, kad į tautą reikėtų žiūrėti kaip į politinį darinį, o ne etniniu pagrindu suburtą žmonių grupę. Nacionalizmą kaip ideologiją M.Romeris laikė nesuderinamu su demokratija, nes demokratiškoje šalyje, pasak jo, svarbiau yra darni, vieninga visuomenė, kurioje nėra diskriminacijos tarp skirtingų grupių. Autorius visada pasisakė už lygias mažumų teises – nes, pasak jo, valstybės pagrindas yra jos piliečiai.

Taigi, nacionalizmas modernioje lietuvių politinėje filosofijoje buvo suvoktas labai įvairiai ir autoriai nagrinėjo įvairias jo formas – nuo kraštutinės iki nuosaikesnės, nuo tautinės valstybės kūrimo iki kitų tautų niekinimo, nuo patriotizmo iki šovinizmo.

Tačiau dabartiniais laikais pats žodis „nacionalizmas“ dažniausiai turi neigiamas konotacijas.

Nacionalizmas šiais laikais

Šiais laikais pasaulis didžiąja dalimi yra sudarytas iš tautinių valstybių, tačiau pats pasaulis traukiasi ir žmonės yra vis mobilesni. Tai paskatino daugybė veiksnių, įskaitant tobulėjančias technologijas, nykstančias kai kurių valstybių sienas ir neproporcingą populiacijos augimą skirtingose pasaulio regionuose.

Dabar žiniasklaidoje nacionalistiniais dažnai vadinami prieš globalizaciją nukreipti judėjimai.

Nacionalizmo samprata keitėsi ir politologijoje. Imta kalbėti ne tik apie tautų apsisprendimo teisę ir tautinių valstybių kūrimą, bet ir apie nacionalizmą kaip žmonių valdymo būdą.

Masačiusetso technologijos instituto profesorius Barry Posenas teigia, kad nacionalizmas didina karo intensyvumą. Pasak B.Poseno, valstybės šiais laikais skatina nacionalizmą, taip gerindamos savo karinius pajėgumus.

Egzistuoja visa eilė politikos teoretikų, kurie nacionalizmą suvokia tik pačia blogiausia prasme – kaip pasenusią ideologiją, kuri tarptautinėje politikoje skatina šalis užsidaryti ir atsiriboti, o vidaus politikoje skatina diskriminaciją ir blogina mažumų teises.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai

Parašytas: 23 Rgs 2020 15:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27128
Miestas: Ignalina

Visuotinė lietuvių enciklopedija

Nacionalizmas
https://www.vle.lt/Straipsnis/nacionalizmas-21893

nacionalizmas (pranc. nationalisme), ideologija ir judėjimas, teigiantys žmonijos pasidalijimą į pamatines grupes – nacijas.

Nacionalizmo šalininkams būdinga vadinamoji nacionalinė savimonė, kai asmeninis likimas siejamas su nacijos likimu. Ideologijos šalininkų manymu, ideali politinės organizacijos forma – savarankiška nacionalinė valstybė. Nacijai jos gyvenamoje teritorijoje turi priklausyti aukščiausioji valdžia, vienintelis teisėtas valdžios tipas – nacionalinė savivalda.

Visi valstybiniai dariniai turi būti sudaromi nacionaliniu pagrindu, nes harmoningam ir laisvam žmogaus gyvenimui būtinas nacionalinis valstybingumas. Visapusiška ūkinė, socialinė, kultūrinė ir politinė pažanga galima tik nacijos pagrindu sukurtoje valstybėje, nes tik nacija yra kuriančios energijos šaltinis. Viena svarbiausių dvasinių vertybių yra individo atsidavimas nacijai ir jos plėtrai, kiti interesai (pavyzdžiui, šeima, draugai, idėjos) – antriniai.

Kai kurie nacionalizmo šalininkai yra įsitikinę savosios nacijos puoselėjamų vertybių pranašumu ir jaučia pareigą skleisti jas tarp kitų nacijų ir vadina nacionaline, arba tautos, misija (pavyzdžiui, Prancūzijos jakobinų siekis skleisti laisvės, lygybės, brolybės idealus, Jungtinių Amerikos Valstijų atsidavimas demokratijos plėtrai, panarabizmas, pangermanizmas, panislamizmas, panslavizmas).

20 a. pradžioje pastebėta, kad labai skiriasi vakarietiškasis (būdingas Vakarų Europai ir Šiaurės Amerikai) ir rytietiškasis (Vokietija, Austrija‑Vengrija, Rusija, Osmanų imperija) nacionalizmas. Vakarietiškasis nacionalizmas yra pilietinis, arba valstybinis. Nacija arba tauta jis laiko visus konkrečios valstybės piliečius, kad ir kokia jų kilmė. Rytietiškasis yra kultūrinis, arba etninis. Pagal jį nacija yra tokia žmonių grupė, kurią sieja bendra etninė kilmė, bendri kultūriniai reiškiniai (pavyzdžiui, kalba, religija, papročiai).

Nacionalizmas yra naujųjų laikų reiškinys. Anksčiau nacionalistiniai jausmai buvo pastebimi retai, dažniau tik konfliktų laikotarpiu; žmonės labiau save siejo su gimtąja žeme, tėvų tradicijomis, religine bendruomene, vietos valdžia.

Kitoks ir platesnio masto bendrumo jausmas pradėjo formuotis plėtojantis prekybiniams ryšiams ir nykstant feodaliniam uždarumui. Šį procesą skatino centralizuotų monarchijų kūrimasis, laipsniškas gyvenimo ir švietimo sekuliarizavimas (plito raštas ne lotynų, bet visus vienijančia gimtąja kalba). 17–18 a., ypač veikiant švietėjų mokymui, kraštą vienijančiu veiksniu nustota laikyti valdovą, į žmones pradėta žiūrėti ne tiek kaip į karaliaus pavaldinius, kiek kaip į laisvus tam tikros bendrijos – nacijos – narius (piliečius). Naujoviško tipo vienybė tapo sektinu pavyzdžiu. Visuotinai pripažinta, kad kiekviena nacija turi sukurti valstybę.

Šio laikotarpio Vakarų civilizacijos kultūrinės tradicijos (pagarba universaliam žmogui, tikėjimas visiems žmonėms vienodai būdingu protu ir bendrumo jausmu) buvo pakankamai tvirtos, atrodė, kad nacionalizmas bus suderinamas su kosmopolitinėmis nuostatomis, pavyzdžiui, visuotine žmonijos meile.

Per Napoleono karus nacionalizmo idėjos paplito Europoje, pasiekė Artimuosius Rytus, Pietų ir Šiaurės Ameriką. Napoleono I jėga primesta valia nuteikė daugelį europiečių prieš Prancūziją. Daug Vokietijos intelektualų atmetė Prancūzijos revoliucijos principus.

Jie pabrėžė ne proto ir racionalių pastangų, bet intuicijos ir istorinių tradicijų svarbą, ne bendrus tautų siekius, bet istorinius tautų skirtumus.

19 a. Italija buvo suvienyta vadovaujantis liberalesnio nacionalizmo (propaguoto C. B. di Cavouro) tradicija, tuo tarpu Vokietijos valstybės sujungtos vadovaujantis konservatyviomis ir autoritarinėmis O. E. L. von Bismarcko nuostatomis (pagal jį Elzasas-Lotaringija turi priklausyti Vokietijai ne dėl laisvo gyventojų apsisprendimo, bet dėl istorinių, tai yra objektyvių, veiksnių).

Nacionalistinė idėja tapo lyg nauja religija, ji pasirodė tokia stipri, kad dėl jos griuvo Austrijos‑Vengrijos ir Osmanų imperijos. Nacionalizmo idėją perėmė ir Rusijos imperijos tautų (tarp jų ir Lietuvos) politiškai aktyvi visuomenės dalis ir pasinaudojusi palankia politine konjunktūra sukūrė nacionalines valstybes.

Rusijoje 1917 atėję į valdžią bolševikai jiems likusioje šalies dalyje nacionalinius judėjimus nuslopino, nors vėliau, per Antrąjį pasaulinį karą, J. Stalinui teko nuostatą koreguoti ir apeliuoti į nacionalinius ir patriotinius jausmus.

Azijoje ir Afrikoje nacionalizmo idėja plito po Pirmojo pasaulinio karo, kūrėsi jos veikiama Turkija. Glaudesnius ryšius su Vokietija turėjusiai Japonijai didesnės įtakos padarė autoritarinis nacionalizmas.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizmo plitimą (ir nacionalinio judėjimo laimėjimus) atspindėjo Jungtinių Tautų narių skaičiaus didėjimas.

Dekolonizacija ir nacionalinių valstybių kūrimasis nebuvo vien gerovę teikiantis veiksnys. Daugelyje naujų valstybių, pirmiausia Afrikos, dėl etninio margumo nacionalizmas sunkiai tampa gyventojus vienijančiu veiksniu, vyriausybės čia nestabilios, dažni pilietiniai karai.

Europoje plėtojantis integraciniams procesams nacionalizmo reikšmė mažėja, kita vertus, SSRS suirimas, pilietinis karas Jugoslavijoje parodė, kad ši ideologija dar tvirta.

tautinis judėjimas

Literatūros sąrašas

L: A. Smith Nacionalizmas XX amžiuje, Vilnius 1994;

E. Gellner Tautos ir nacionalizmas, Vilnius 1996;

B. Anderson Įsivaizduojamos bendruomenės, Vilnius 1999;

N. Kasatkina, T. Leončikas Lietuvos etninių grupių adaptacija: kontekstas ir eiga, Vilnius 2003;

N. Statkus Etniškumas ir nacionalizmas: istorinis ir teorinis aspektas, Vilnius 2003;

H. Kohn The Idea of Nationalism: A Study in Its Origins and Background, New York 1944.

Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)

Michail Kušner

Publikuota 2009-05-25
Redaguota 2019-02-08

--------------------------------------------------------------------------

Kęstučio Čeponio laiškas redaktoriui:

Enciklopedijoje pateiktas požiūris į nacionalizmą ir jo apibrėžimai yra akivaizdžiai antitautiniai-kosmopolitiniai ir negatyvūs, sukurti taip vadinamų Vakarų kairiųjų intelektualų po Pirmo pasaulinio karo bei išplėtoti po Antrojo pasaulinio karo, bandantys nacionalizmą susieti su vadinamosiomis nacijomis, o ne tautomis (etnosais).

O iš nacijos apibrėžimų (kurių, beje, yra nemažai) jau yra "išvedamos" nacionalizmo "rūšys" - "pilietinis nacionalizmas", "etninis nacionalizmas" ir kt., taip sujaukiant ir "išplaunant" patį esminį nacionalizmo ideologijos teiginį, kad kiekviena tauta pasaulyje turi teisę kurti savo valstybę.

Žymiai objektyviau nacionalizmo apibrėžimas ir raida pateikti straipsnyje:

Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai
https://www.lrytas.lt/it/ismanyk/2019/0 ... --9863264/

Technologijos.lt
2019-04-07 09:28 , atnaujinta 2019-04-07 11:20

Trumpai:

Kas yra nacionalizmas?

Pasak 2004 metais Londone išleisto „Dictionary of politics and government“ (liet. Politikos ir valdžios žodynas), nacionalizmas – tai politinė ideologija, pagrįsta įsitikinimu apie tam tikros individų grupės priklausymą bendram kultūriniam, socialiniam dariniui (tautai) ir šio darinio siekis turėti nuosavą valstybę.

Kitaip tariant, nacionalizmas yra ideologija, paremta tautų apsisprendimo teise, nurodančia, kad pačios tautos, kaip kultūrinės ir socialinės bendruomenės, turi teisę kurti savo valstybę ir valdyti ją kaip tinkamos.

Taigi, nacionalizmas pačia bendriausia savo prasme yra ideologija, teigianti, kad kiekviena tauta turi teisę kurti savo valstybę. Galimas ir atvirkštinis apibrėžimas – valstybės turi būti kuriamos tautų.

Nes valstybė yra kiekvienos tautos tikslas ir išlikimui būtinas veiksnys.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas iš tiesų yra nacionalizmas: nuo ko jis prasidėjo ir kaip jį suvokė lietuviai

Parašytas: 07 Geg 2021 20:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27128
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... nt_mention

Aidas Markaitis

Kęstutis Čeponis, šiaip jau nacionalizmas tikrai nebuvo kaip paprastai manoma (ir visuotinai dėstoma universitetuose) Didžiosios Prancūzijos revoliucijos išdava.

Etniškumo fenomenas yra kultūrinio pobūdžio reiškinys, kuris egzistavo visais laikais ir tam nereikėjo laukti Prancūzijos revoliucijos bei XIX amžiaus. Visais laikais žmonija buvo susiskaidžiusi į etninius-kultūrinius vienetus, kaip jie bebūtų vadinami - gentimis, tautomis, tautybėmis, nacijomis ar dar kaip nors. Bet kuriuo atveju žmonių savimonę apsprendė būtent priklausomybė šiems vienetams.

O jeigu ši savimonė tam tikrais laikotarpiais silpo ar buvo gožiama kitokios savimonės, tai dėl veiksnių, kurie tam tikru laikotarpiu buvo stipresni - religinės savimonės, priklausomybės Bažnyčiai (pav. Katalikų Bažnyčiai), vienai ar kitai imperijai, valstybei ir pan.

Be abejo tokių veiksnių įtakoje vyko patys įvairiausi etnosų sąveikos asimiliaciniai procesai.

Na ir tai, kas vadinama "nacionalizmo epocha" tėra politinė-ideologinė reakcija į "ancient regime" žlugimą Prancūzijoje ir Katalikų Bažnyčios tam tikrą nuvainikavimą, tačiau etniškumo procesų eigoje niekas iš esmės nepasikeitė.

O lietuvių tautos ir jos valstybės - Lietuvos - situacija specifiška ir komplikuota buvo visų pirma tuo požiūriu, jog nuo seniausių laikų slaviškumas buvo instaliuotas į mūsų tautos būtį.

Ir ne tik tuo, kad Lietuvos valstybė apėmė slaviškas žemes, bet manau daug labiau tuo, kad į lietuvių tautos ir jos valstybės orbitą (ar dėmesio lauką) pakliuvusios kai kurios baltų gentys buvo suslavėjusios lingvistiškai, tačiau ir toliau išsaugojusios savo baltišką savimonę ir bendrumo su lietuviais pojūtį.

Tačiau kartu ir šių baltų genčių savastimi tapusi slavų kalba ir kultūra pradėjo tam tikru laipsniu darytis patraukli, naudinga ar net tam tikra prasme savastimi ir lietuviams.

Vienu žodžiu geriau kalbėti ne apie valdančiųjų nesirūpinimą lietuvybe, bet apie mūsų situacijos etninį, kultūrinį, religinį komplikuotumą, nevienareišmiškumą, interesų įvairovę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 19 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: