 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27131
Miestas: Ignalina
|
Valstybingumo teritorinės raiškos optimizavimo problema (tautų apsisprendimo teisės kontekste)
http://www.gamtostyrimai.lt/uploads/pub ... ce7ca8.pdf
Paulius Kavaliauskas, Jurgita Prunskytė
Vilniaus universitetas, Geografijos ir kraštotvarkos katedra,
M. K. Čiurlionio g. 21/27, LT-03101 Vilnius El. paštas: paulius.kavaliauskas@gf.vu.lt; jurgita.prunskyte@gmail.com
Geografijos metraštis 45, 2012 ISSN 1822-6701
Kavaliauskas P., Prunskytė J. Optimization problem of the statehood territorial definition in the context of the right to self-determination of nations.
Geografijos metraštis 45, 2012.
Abstract.
Today’s political territorial structure consists of independent national states, but in the world there are a lot of international or cross-border as well as inner armed conflicts, in particular, on ethnic differences. There are a lot of nations which are trying to reach independence using nation’s self-determi-nation right. The main subject of nation’s self-determination right is nation, but there is a problem with the notion ‘nation’ as there is no single conception of it. furthermore, no one has directed how the nation should resolve or behave when it becomes free. There are two types of nation’s self-determination right types: external and internal, when the external aspect of the right to self-determination is generally consid-ered to be the right to separate from the existing state. In opposition to globalist concept, the nationalism awakes the nation’s sense and becomes one of the significance movements for its legitimation. This article analyses the political structure of different continents in compliance with the right to self-determination, in accordance to the nation’s territorial consciousness and expectations. also the attempts to predict the likely changes in the characteristics of the world futuristic political map were made.references 42. figs. 2. In Lithuanian, summary in english.keywords: nation’s self-determination right, nationalism, political geography, statehood territorial defini-tion, nations without states, futuristic political map.
Received: 15 august 2012, accepted:
Įvadas
Nors šiuolaikinėje visuomenėje, ypač tarp pasaulio galingųjų, plintančio kosmopolitinio globalizmo (Kavaliauskas, 2010–2011) ir teiginių, kad politinėje teritorinėje struktūroje valstybių reikšmė mažėja ir vyksta net teritorinės valstybės krizė, o tarpvalstybinių ir kitokių junginių reikšmė didėja, valstybė vis dar išlieka pagrindiniu pasaulio politinio žemėlapio subjektu (Agnew, 2002). fundamentalūs tarptautinių santykių raidos tyrimai tiesiog būtų nevisaverčiai ar net neįmanomi be valstybės reikšmės tarptautiniuose santykiuose pripažinimo. Valstybės išlieka politinės tautų atstovės ir nacionalinių kultūrų saugotojos, jos disponuoja didžiosios gyventojų dalies lojalumu. Kita vertus, valstybei nustojus vystytis gali būti išklibintas visas tarptautinių santykių pagrindas, sukelta karinių konfliktų, todėl valstybės stengiasi palaikyti tam tikrą politinio žemėlapio stabilumą, joms priklauso ir suverenaus teritorijos valdymo monopolis. Pagaliau jos, būdamos daugiafunkcės sistemos, gali patenkinti ir apginti įvairiausius socialinius ir ekonominius visuomenės poreikius.
Pamatinės tarptautinės teisės principų požiūriu valstybės atsiradimas, egzistavimas ar išnykimas paremtas pačiu faktu, t. y. kitų valstybių pripažinimas turi tik deklaratyvų arba utilitarinį pobūdį ir valstybingumo esmės neformuoja. autoriai skiria penkis principinius valstybių atsiradimo būdus:
a) primordialinį – pirmapradžio valstybinio junginio su realia valdžia tam tikroje teritorijoje atsiradimas,
b) ekspansinį – pirminės valstybės teritorijos išplėtimas ir naujo tipo politinio junginio suformavimas,
c) regeneracinį – buvusių, sunykusių ar sunaikintų valstybių atsikūrimas,
d) agregacinį – valstybių arba kitų panašių savarankiškų teritorinių darinių susijungimas, sudarant jungtines federacines arba konfederacines valstybes ir
e) restruktūrizacinį – esamų valstybių iširimas, vietoj jų susikuriant naujoms valstybėms.
Teritorija yra fizinis tautos ir valstybės pamatas, t. y. erdvė, kurios politinėse ribose valstybė vykdo savo suverenias teises. Politologiškai skirtinos dviejų tipų valstybę formuojančios teritorijos – tai a) valstybės teritorija, kuria laikoma žemės paviršiaus dalis, esanti valstybės suvereniteto objektu ir b) nacionalinė teritorija, kuri atsiranda tautų apsisprendimo pagrindu ir yra prigimtinė nuosavybė tos tautos, kuri joje gyvena, nepriklausomai nuo to, kokia valstybė ją valdo.
Šiame kontekste negalima pamiršti, kad dabartiniame pasaulyje yra gana daug atvejų, kai tauta turi nacionalinę teritoriją, tačiau iki šiol negali sukurti nepriklausomos valstybės, nors pagal tautų apsisprendimo principą visos tautos tarsi turi prigimtinę teisę laisvai, be kitų tarptautinės teisės subjektų kišimosi, nustatyti savo politinį statusą, sukurti nepriklausomą valstybę, laisvai jungtis prie kitų valstybių ar sudaryti sąjungą su kitomis valstybėmis, teisę vystytis ekonomiškai, socialiai ir panašiai. Kiekviena valstybė privalo gerbti šią teisę ir susilaikyti nuo bet kokių jėgos veiksmų, kuriais iš tautų būtų atimama jų teisė į apsisprendimą, laisvę ir nepriklausomybę.
Deja, bet laisvas tautų apsisprendimas, nepaisant jo fundamentalios prigimtinės esmės, yra vienas labiausiai ginčijamų ir sunkiausiai realizuojamų principų tarptautinėje teisėje. Dauguma jo praktinio realizavimo atvejų susiję su ilgais, sudėtingais ar net kruvinais procesais.
Pačios etninės, lingvistinės ar religinės mažumos dažnai gyvena skurdžiausiai, kenčia diskriminaciją, žmogaus teisių pažeidimus, netgi valstybių teikiama oficialioji statistika dėl etninių mažumų, gyvenančių jų teritorijose, dažnai yra iškreipiama dėl politinių priežasčių.
Deja, bet nėra net visuotino etninių mažumų apibrėžimo, nors įvairiais skaičiavimais, etninių mažumų grupėms priskiriama daugiau nei 20 % pasaulio žmonių populiacijos.
Pasaulio politinis žemėlapis keitėsi, keičiasi ir ateityje neabejotinai keisis. tą vaizdžiai pademonstravo nesenas Europos pavyzdys, kada, nepaisant 1975 m. Helsinkio baigiamajame akte (Conference..., 1975) pataikaujant Sovietų Sąjungos imperialistiniams siekiams priimto pokarinių sienų neliečiamumo principo, šios sienos buvo pakeistos po „perestroikos“ (pertvarkos) sekusio okupuotų bei aneksuotų tautų atgimimo ir suvereniteto aspiracijų.
Politinėje teritorinėje struktūroje šimtus metų trukusį okupacinį kolonijinį palikimą atspindinčiuose kituose žemynuose tautų valstybingumo problemų yra nepalyginamai daugiau ir jų dažnai iškyla kur kas didesniu aštrumu.
Straipsnyje siekiama pajudinti šią mūsų oficialiojoje elitinėje politologijoje apeinamą temą sulaužant ant jos užmestą pseudopolitinį tabu ir apibendrinti tautų apsisprendimo teisės principo taikymo sąlygas, galimybes ir prognostines perspektyvas. tam tikslui teko:
a) išanalizuoti tautos ir tautinės valstybės sampratas,
b) atskleisti tautų laisvo apsisprendimo teisės esmę ir paskirtį,
c) išanalizuoti tautų laisvo apsisprendimo pripažinimą kitų tarptautinių principų kontekste,
d) parengti tautų valstybingumo realizavimo potencialo vertinimo metodiką ir
e) prognozuoti futuristinį politinį žemėlapį tautų apsisprendimo teisės pagrindu.
Vykdant išsikeltus uždavinius buvo panaudoti įvairūs tyrimo metodai – literatūros, internetinių šaltinių ir statistinių leidinių analizė, kartografinė analizė ir modeliavimas, loginis klasifikavimas ir apibendrinimas, taip pat J. Prunskytės studijų baigiamuosiuose darbuose sukaupta informacija (Prunskytė, 2007, 2010).
Tauta ir tautinė valstybė
Vienas pagrindinių nesusipratimų sąvokoje „tautų apsisprendimas“ yra konkretaus ir aiškaus tautos apibrėžimo nebuvimas, kas duoda valią įvairioms šio principo interpretacijoms.
Visuotinai nėra priimto tikslaus ir išsamaus „tautos“, „tautinių mažumų“, „vietinių gyventojų“ apibrėžimų, painūs santykiai su kita mūsų kalboje lygiagrečiai vartojama „nacijos“ sąvoka.
Lietuvos istoriografijoje a. Šapoka (Šapoka, 1936) ir S. Šalkauskis (Šalkauskis, 1992) „tautos“ sampratą aiškina kaip žmonių bendriją, susietą bendra kalba, istoriniu likimu, papročiais, gyvenamąja teritorija ir suvokiančią savo bendrumą.
M. Riomeris (Riomeris, 1995) skiria du „tautos“ tipus: „tauta“– populus, kaip socialinis junginys tapatus valstybės narių visumai, kas daugmaž atitinka sovietmečiu mūsų kalboje įtvirtintam „nacijos“ terminui, ir „tauta“– nationi, kada junginys skiriamas nacionaliniais požymiais.
Nacionalinė tauta yra sudėtingas kultūrinis psichinis reiškinys, kurio egzistavimą veikia tokie veiksniai, kaip pirminė etninė grupė, kalba, istorinės kultūros tradicijos, atsiminimai ir sąmoningas apsisprendimas.
Dar kitoks požiūris išryškėja A. Maceinos teiktame (Maceina, 1991) „tautos“ apibrėžime. Pasak jo, „tautą“ sudaro trijų veiksnių išdavos: rasė, istorinis likimas ir gyvenamoji gamtinė aplinka. Šiuo atveju rasė ir gamtinė aplinka suformuoja „gamtinę“ tautą, o istorinis likimas sukuria tautas kaip kultūrinį vienetą. Taigi A. Maceina tautą vadina kultūros ir natūros sintezės rezultatu.
Palyginimui autoriai pristato kelių užsienio šalių atstovų nuomones šiuo klausimu: J. Frenkelis (Frankel, 1993) mano, kad dažniausiai, nors ir ne visuomet, svarbiausi „tautos“ požymiai yra bendros valdžios idėja, teritorija, bendri skiriamieji bruožai, ypač kalba, tam tikri visiems nariams būdingi interesai, kolektyvinio nacionalizmo saugumo jausmo ar valios bendrumas.
Dažnai psichologinis elementas laikomas svarbiausiu.
W. Pragas (Pragg, 1999), remdamasis UNESCO 1989 m. nuostatomis, pripažįsta, kad „tauta“ – tai žmonių grupė, kurią jungia bendros istorinės tradicijos, rasinis ir etninis identitetas, kultūrinis homogeniškumas, kalbinė vienybė, religinis ir ideologinis giminiškumas, teritoriniai ryšiai, bendra ekonomika.
B. Andersonas (Anderson, 1999) „tautą“ įvardija tik kaip įsivaizduojamą politinę bendruomenę ir įsivaizduojamai iš prigimties ribotą ir suverenią.
M. Guberno (Guibernau, 2009) „tautą“ apibrėžia kaip žmonių grupę, suvokiančią save kaip visuomenę, turinčią bendrą kultūrą, aiškiai apibrėžtą teritoriją, bendrą praeitį ir bendrą planuojamą ateitį. Pats „tautos“ apibrėžimas susideda iš penkių dimensijų: psichologinės, kultūrinės, teritorinės, politinės ir istorinės. M. Guberno akcentuoja nacionalinės valstybės apibrėžimą ir aiškiai skiria „tautos be valstybės“ apibrėžimą. Pasak jo, „tautos be valstybės“ – tai tautos, esančios vienos ar kelių valstybių ribose, išlaikančios tautinį identiškumą išskirtinumo jausmu, kuris pagrįstas bendra kultūra, istorija, prisirišimu prie tam tikros teritorijos ir siekiu turėti savo valdžią.
Apskritai, tenka pripažinti, kad nėra standartizuoto ir neginčytino „tautos“ apibrėžimo, nes žvelgiant iš įvairių pozicijų tautos apibrėžimas įgauna skirtingų reikšmių ir kelia daug diskusijų.
Labai svarbu suvokti ir skirti dvi apibendrinto „tautos“ termino prasmes: a) siaurąja prasme, tai išreikštų natūralų etnokultūrinį vienetą (angliškai paprastai vadinama nation), b) plačiąja prasme – istoriškai apibrėžtą ir valstybiškai organizuotą žmonių bendruomenę (angliškai kartais vadinama people).
Nacionalistinė ideologija remiasi „tauta“ kaip etnine kultūrine organizacija. Šiuo atžvilgiu „etninė grupė“ ir „tauta“ skiriasi tik savo mastu ir yra etimologiškai susijusi su prigimtine geneze ir gimimo vieta.
Tenka prisiminti sovietmečiu gana aiškiai trijų pakopų sistemoje skirtas sąvokas: „nacija“ (нация), „tauta“ (народ) ir „etninė grupė“ (этническая группа, народность), t. y. skirti:
a) multietninius arba kvazistruktūrinius, paprastai, tik bendra valstybės raida bei politiniais-socialiniais-ekonominiais siekiais pagrįstus darinius,
b) bendra etnine prigimtimi, kultūriniu identitetu ir valstybingumo savimone išsiskiriančius darinius ir
c) etniniais savitumais pasižyminčias teritoriškai glaudžiai susijusias žmonių bendruomenes.
Perėjus prie anglosaksiškos tradicijos „naciją“ ir „tautą“ vadinti vienu vardu (nation), ir lietuvių kalboje verčiant tai tik kaip „tautą“, prasidėjo šių sąvokų painiojimas ir visuotinis „tautinimas“.
Būdinga, kad netgi toks vispusiškai geras ir esmę tiksliai nusakantis žodžių junginys – „suvienytų nacijų organizacija“ (SNO), matyt, dėl politinių (rusofobinių?) priežasčių, buvo pakeistas nevykusiu deriniu – „jungtinės tautos“ (JT), tuo tarsi pripažįstant amerikiečių ir sovietų tautas.
Pradėjo plisti net tokie dariniai kaip „Lietuvos tauta“ (iš tikro tai galėtų būti tik „nacija“) ir pan.
Reikiamai neišsprendė šios problemos ir mūsų kalbiniai akademiniai leidiniai: lietuvių kalbos žodynas1, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas2 ir tarptautinių žodžių žodynas3, kur „nacijos“ ir „tautos“ sąvokų aiškinimai praktiškai nesiskiria, keičiasi nebent tik žodžių tvarka.
Įdomiausia, kad visi teikiami apibrėžimai įvairiomis versijomis beveik kartoja sovietmečiu priimtą J. Stalino suformuluotą4 „nacijos“, kaip istoriškai susiformavusio žmonių bendrumo, atsiradusio kalbos, teritorijos, ekonominio gyvenimo, kultūros ir psichinės struktūros bendrumo bazėje, sampratą.
Toliau nueiti nepavyko, matyt, dėl to, kad tiek J. Stalino, tiek minėtų žodynų autorių buvo ignoruotas galimai netgi svarbiausias „nacijos“ sampratos formantas – bendra valstybė, kurioje tik ir yra galimas tokio kvazietninio darinio formavimasis.
Visais kitais skirtingai varijuojamo bendrumo atvejais išeina tik įvairaus laipsnio monoetninės tautos.
Negalima paneigti „tautos“ sąvokos svarbumo tautų apsisprendimo teisėje, tačiau ši sąvoka dažnai neteisingai yra tapatinama su „nacija“.
Kita vertus, šiandien terminu „tauta“ apibūdinamos tik svarbiausios etnokultūrinės bendrijos, tačiau lieka neaišku, ar mažesnės kultūrinės etninės grupės yra „tautos“.
Tarp jų yra daug bendrumų, tokių kaip kilmė, paveldas, glaudus ryšys su žeme ir teritorija, apibrėžiančių seniausias ir pamatines žmonių asociacijos formas. Tačiau „tauta“ skiriasi tuo, kad joje išreiškiamas etnopolitinis pagrindas, visuomeninio teisingumo ir pažangos istorinis kelias.
Deja, tautų išskyrimo ir skirstymo procese iki šiol išlieka dar daug loginio ir ter-minologinio chaoso, dėl ko nėra aiškiai apibrėžta ir vadinamųjų „tautinių mažumų“ sąvoka, ne visada aišku, kurios „tautos“ priklauso „tautinėms mažumoms“, o kurios ne.
Apskritai dėl to, kas yra „tautinė mažuma“ tarptautinės teisės prasme, iki šiol nesutariama.
Pagrindine priežastimi galima laikyti tai, kad pasaulyje apytikriai yra nuo 3000 iki 5000 skirtingų grupių, įvardijamų kaip „mažumos“, o tokios plačios įvairovės, matyt, negali aprėpti joks trumpas abstraktus apibrėžimas.
Pasak F. Kapotorlio (Capotorli, 1991), „tautine mažuma“ laikytina kiekybiškai mažesnė nei kita valstybės gyventojų dalis grupė, kurios nariai, būdami tos valstybės piliečiai, pasižymi etninėmis, religinėmis ar kalbinėmis ypatybėmis ir rodo suinteresuotumą išsaugojant jų kultūrą, tradicijas, religiją ar kalbą.
Kaip teigia M. Akehurstas ir P. Malanczukas (Akehurst, Malanczuk, 2000), mažumų klausimas tarptautinėje teisėje yra sudėtingas dėl sąryšio su apsisprendimo principo taikymu ir teisinėmis to pasekmėmis.
Be to, tai susiję su „motininės“ valstybės intervencijos į kaimyninę valstybę prerogatyva tariamai kilniu tikslu – ginti „savų“ tautinių mažumų interesus.
Diskutuojama ir dėl vadinamų „vietinių arba čiabuvių gyventojų“ (indigenous people, native people) sąvokos.
Paprastai taip įvardijamos vietinės bendruomenės arba tautos, turinčios istorinį tęstinumą su prieš invaziją ir kolonizaciją gyvenusiomis bendruomenėmis, susiformavusiomis jų teritorijose. Jos sudaro nevyraujančią visuomenės dalį ir yra pasiryžusios išsaugoti, plėtoti ir perduoti ateities kartoms protėvių teritorijas ir savo etninį identitetą, kaip pagrindą jų tolesniam egzistavimui pagal jų pačių kultūrines tradicijas, socialines institucijas ir teisines sistemas (Cobo, 1983).
„Vietinių arba čiabuvių gyventojų“ kategorijos įteisinimas svarbus dar ir tuo, kad 27 %, ir padalytų tautų valstybėms – 37 %. Mažiausiai yra dvinacionalinių valstybių – 6 % ir tarpinių daugiataučių valstybių – 3 %.
1 Lietuvių kalbos žodynas <http://www.lkz.lt (žiūrėta 2012-06-08)>
2 Dabartinės lietuvių kalbos žodynas <http://www.lki.lt/dlkz/ (žiūrėta 2012-06-25)>
3 Tarptautinių žodžių žodynas, 3 leid. 2004. Vilnius: Alma litera.
4 Stalinas J. V. 1948. raštai,2 t. Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla.
Reikėtų akcentuoti Rusijos vaidmenį Europos sienų sistemoje, nes Rusija yra geografinė sritis, teritorinis milžinas su Europoje esančia genetine šerdimi, sudėtingų santykių kaimynais, ne visada apibrėžtomis, o kai kur ir neaiškiomis sienomis, nestabilia struktūra (Muller, 1994).
Taip pat panašią ypatingą padėtį Europoje užima ir Balkanų bei Kaukazo regionai, pasižymintys didele etnine įvairove ir sudėtinga politine raida.
Šiuose regionuose etniniai prieštaravimai pasireiškė aštriau ir trunka iki šių dienų.
XV a. Europa buvo kultūriškai homogeniška, tačiau politiškai labai decentralizuota – to laikotarpio Europoje buvo net apie 1500 nepriklausomų politinių vienetų (Taylor, Flint, 2000).
Pasak O. P. Mulerio (Muller, 1994), Europos tautinės valstybės yra seniausios pasaulyje, o tautos pasižymi istoriškai stipria tautine saviraiška.
Vis dėlto reikia turėti omenyje tai, kad antikinė Europos valstybė ar Viduramžių epochoje egzistavusi valstybė labai skiriasi nuo šiandieninės europinės valstybės.
XVI a. Europoje atsiranda pirmosios tikros valstybės šiuolaikine šio termino prasme (Plasseraud, 2006). Tų metų Europoje ir mažumų klausimas įgyja tam tikros svarbos, atsiranda diskriminacija valdant kai kurias mažumų grupes.
Kita vertus, Vestfalijos sutartis 1648 m. sudarė sąlygas valstybės suverenitetui atsirasti (Warst, 2006), t. y. vienos valdžios viršenybei tam tikrai sienų apribotai teritorijai.
Buvusias feodalines imperijas pradeda keisti Europos tautinių valstybių sistema, atsiranda naujas idealas – suvereniteto priklausymas tautai.
Kartu su Prancūzijos revoliucija į Europą atėjo nacionalizmo idėja (Bergman, Renwich, 2008), kuris kartais vadinamas netgi konkuruojančiu (angl. competitive) nacionalizmu, kadangi dėl jo kilo daug karų.
Mažumų klausimas, dabartinės prasmės suvokimu, buvo paveldėtas iš šio laikotarpio tautinio atgimimo koncepcijos (Plesseraud, 2006), kuri XX a. pradžioje įformino tautų laisvo apsisprendimo principą.
Dėl to pasikeitė Europos politinė teritorinė struktūra, atsirado tokios valstybės, kaip Suomija, Lietuva, Estija, Latvija, Lenkija, Rumunija, Jugoslavija, Čekoslovakija.
Didelių teritorinių pokyčių Europoje įvyko ir po antrojo pasaulinio karo – buvo suskaldyta Vokietija, nepriklausomybės neteko Baltijos šalys. būdinga tai, kad, kai Europoje kūrėsi valstybės, patys europiečiai nepripažino kolonijų aspiracijos į tautines teises, laikydami jas nesubrendusiomis politinei nepriklausomybei.
XX a. pabaiga Senajam žemynui buvo ypatinga, kadangi vėl gerokai pasikeitė jo politinė teritorinė struktūra. Suvereniomis tapo Baltijos šalys, atsiskyrė Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos, Slovakijos, Čekijos valstybės, susivienijo Vokietija. Įvyko daug pokyčių ir Balkanuose. Vietoj vienintelės Jugoslavijos sienų buvo nubrėžtos Slovėnijos, Chorvatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos, vėliau Juodkalnijos bei Kosovo valstybių sienos.
De facto apsisprendimo principą realizavo ir Abchazija bei Pietų Osetija, tam tikru mastu netgi Padniestrė ir Arcachas (Kalnų Karabachas).
Dėl to Europa per pastaruosius du dešimtmečius buvo nacionalizmo, paremto etniniu separatizmu, renesanso ir suklestėjimo liudytoja.
Nors visų šių judėjimų tikslai ir konkretūs kontekstai skiriasi ne mažiau nei jų mastai ir intensyvumas, viena yra bendra – šie autonominiai judėjimai atsirado šiame amžiuje politiniu pavidalu gerai įsitvirtinusiose, dažnai net senose valstybėse su aiškiomis ir pripažintomis nacionalinėmis sienomis ir palyginti klestinčiu ūkiu.
Iš to seka išvada, kad vadinamas nacionalizmo galas Europoje, propaguotas šio amžiaus viduryje, buvo greičiau įsivaizduojamas negu realus.
Paskutiniai įvykiai parodė tiek institucinį nacionalinės valstybės stabilumą, tiek tautinio lojalumo stiprumą ir patvarumą, o etninių mažumų nepaisymas niekur nepasiteisino.
Akivaizdu, kad kuo demokratiškesnis režimas, tuo garsesni tampa etninių mažumų reikalavimai ir tuo rimčiau jie turi būti traktuojami.
Ne mažiau sudėtingas politiniu, istoriniu ir tautiniu požiūriais yra Azijos subkontinentas. Jame gimė seniausios pasaulio civilizacijos, formavosi, klestėjo ir žlugo milžiniškos imperijos (uigurų, kinų, persų, tamilų, osmanų ir kt.), jį palietė Europos šalių (Portugalijos, Olandijos, Anglijos, Rusijos, Prancūzijos) kolonijinė ekspansija, šiuolaikinės Rusijos, JAV ir Nato karinės invazijos, jame nuolat vyko nacionalinio išsivadavimo kovos, radikalios socialinės ir ekonominės revoliucijos ir pilietiniai karai.
Politiškai ramia Azijos negalima laikyti ir šiuo metu – tautinės konsolidacijos, tautų apsisprendimo ir kovų už realią autonomiją ar suverenitetą ir valstybingumą procesai dabartinėse daugiatautėse, paprastai imperiniui paveldui atstovaujančiose šio subkontinento valstybėse, toli gražu nėra pasibaigę.
Nors Azijoje tautinės mažumos šiuo metu sudaro tik daugiau negu 10 % gyventojų, jos yra labai aktyvios ir karingos (Baubinas, 2002).
Straipsnio apimtis neleido detaliau nagrinėti Azijos politinio valstybingumo, turinčio daugiau nei 10 tūkstančių metų istoriją, struktūros ir formavimosi ypatumų, tad pateikiami tik atlikto (Prunskytė, 2010) Azijos tautų valstybingumo realizavimo potencialo vertinimo rezultatai.
Apskritai, tautų laisvo apsisprendimo principo realizavimo procesas ateities politinį žemėlapį gali veikti dviem kryptimis (Baubinas, 2002): per etninę dezintegraciją – atskirų stiprų politinį identitetą turinčių ir kompaktiškai gyvenančių tautų atsiskyrimas ir naujų separatinių valstybių sudarymas; per etninę iredentizaciją – esamų valstybinių sienų atskirtų tautų dalių prisijungimas prie kaimyninių valstybių, kur gyvena pagrindinės tautų dalys, teritorijų, t. y. „kraujo brolių“, vienijimasis.
Vykstant šiems procesams, valstybių skaičius Europoje ir Azijoje padidėtų, bet sumažėtų tautinių mažumų ir potencialių etninių teritorinių konfliktų židinių.
Būtina konstatuoti, kad apsisprendimo teise paremti laisvi integraciniai procesai Eurazijos politiniame žemėlapyje praktiškai nevyksta, pasitaiko tik grobiamųjų priverstinės karinės integracijos atvejų (Tibetas, Vietnamas, Iranas ir kt.).
Nepaisant aktyvios globalistų propagandos, politinių ir netgi ekonominių Europos galingųjų pastangų, totalinės kontinentinio masto (imperinės) valstybinės integracijos – Vieningos Europos, Jungtinių Europos valstijų, Pan Europos, Eurazijos – idėjos šiame kontekste bent kol kas atrodo miglotos ir nerealios.
Negalima pamiršti, kad dabar šiame kontinente taip pat yra išlikę nemažai vadinamų ginčijamų teritorijų, dėl kurių tebevyksta etniniai ir pasienio konfliktai ir kurių galutinis sprendimas taip pat gali pakeisti ateities politinį žemėlapį.
Bandant prognozuoti Europos ir Azijos politinės teritorinės struktūros optimizavimą tautų laisvo apsisprendimo principo kontekste buvo nagrinėtos atrinktos autochtoninį pobūdį turinčios tautos.
Pagal gautą bendrą valstybingumo realizavimo potencialo lygį jos buvo suskirstytos į tris grupes:
- A grupė – priskiriamos etnonacionalistinės tautos, kurios geba politiškai organizuotis į etnines partijas, draugijas, asociacijas, turinčias per amžius išplėtotą valstybės idėją, o valstybingumą praradusios arba jo neturinčias tik dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Šios tautos gyvena teritoriškai susitelkusios, pasižymi pakankamai dideliu skaičiumi gyventojų, turi stiprų tautinio identiteto jausmą, būdingas separatistines ar iridentistines aspiracijas.
Europoje tokioms tautoms priskirtinos tokios tautos, kaip baskai, katalonai, flamandai, škotai, čečėnai, o Azijoje – kurdai, tibetiečiai, uigurai, palestiniečiai, pendžabiai (sikhai), tamilai, tuviai, osetinai (alanai) ir abchazai (apsniai).
Pastarieji, kaip jau buvo minėta, pasinaudoję palankiomis aplinkybėmis ir Rusijos parama savo istorinį suverenitetą de facto praktiškai jau atkūrė. Sudėtingesnė yra osetinų (alanų) politinė situacija: faktinį suverenitetą gavusios ir iš Gruzijos priklausomybės su Rusijos politine ir karine pagalba išsilaisvinusios pietinės dalies galima integracija su Rusijos sudėtyje tebesančia šiaurine XX a. pradžioje buvusios bendros Alanijos respublikos dalimi bus gana komplikuota.
Tikėtinas netgi atgauto suvereniteto paaukojimas vardan vienybės ir įsijungimas į Rusijos, kaip atkurtos Alanijos stabilumo garanto, sudėtį.
Tam tikru mastu savimonės lygiu išskirtai A grupei artimi yra Indijos asamai, sikimai ir nagai, filipinų morai, Indonezijos ačekai ir vakarų papuasai (Vakarų Papua), mianmaro šinai, karenai, monai, šanai ir kašinai, Vietnamo kchmerai ir degarai, Kalimantano dajakai.
Tačiau ne visos šios tautos yra pakankamai gausios, kad sudarytų reikšmingą politinę jėgą, be to, kai kurių jų siekis yra tik susijungti su „kraujo broliais“, esančiais jiems tautiškai artimesnėse kaimyninėse valstybėse.
Savotiška padėtis yra Kašmyre, kur Pakistano užimtose, tačiau politiškai neintegruotose šiaurinėse teritorijose (Baltistanas, Brušalas, Dardistanas) gana perspektyviu tampa etnonacionalistinių judėjimų siekiamo nepriklausomo Balavaristano, galinčio sujungti Šiaurės Himalajų tautas (įskaitant baltus), idėjos realizavimas.
B grupė – priskiriamos tautos, kurių politinė mobilizacija nėra labai ryški arba šiuo metu sunkiai apibrėžiama, jos turi aiškų identitetą, tačiau jose beveik nepasireiškia stiprūs etnona-cionalistiniai ar separatistiniai judėjimai. tokios tautos aktyviai nesiekia atsiskyrimo nuo esamos valstybės, o pažadinti tokioms aspiracijoms reikia tam tikro vidinio ar išorinio postūmio, galinčio sustiprinti savojo identiteto suvokimą ir politinius siekius.
Europoje šiai grupei priskiriamos tokios tautos, kaip bretonai, galisai, valensiečiai, valonai, velsiečiai, totoriai (Kazanės), čiuvašai, dauguma Šiaurės Kaukazo tautų.
Azijoje šios tautos paprastai priklauso aukščiausios politinės rizikos laipsnio valstybėms – Iranui, Irakui, Afganistanui.
Prognozuotina, kad dabartinėje Afganistano valstybės teritorijoje ateityje galėtų atsirasti keletas politinių teritorinių darinių, pvz., puštūnų-chazarų, tadžikų ir uzbekų, pastarieji du, matyt, tik laikinai, iki iredentizacijos su šiaurėje esančiomis šių tautų valstybėmis.
Beludžiai savo valstybę galėtų sukurti dabartinių Afganistano, Irano ir Pakistano teritorijų ribose, sindhai – likusioje Pakistano dalyje.
Kolonizatorių sukurtas dirbtinis Irako konglomeratas natūraliai turėtų skilti į tris nepriklausomus valstybinius darinius – sunitų, šiitų ir kurdų dominuojamų teritorijų pagrindu.
C grupė – priskiriamos „vietinių gyventojų“ tautos, kurios paprastai reikalauja gamtinių išteklių ir jų gyvenamosios aplinkos apsaugos bei realaus dalyvavimo nacionalinio ir tarptautinio lygio sprendimuose, susijusiuose su gamtos apsauga ir teritorijos naudojimu.
Tačiau tokios tautos nesiekia atsiskyrimo nuo jas valdančios valstybės, pasižymi silpna politine mobilizacija, dažnai gyvena teritoriškai išsibarsčiusios.
Europos žemyne tokioms tautoms priskirti karelai, samiai, skaniai, arumunai (valachai), totoriai (Krymo), kalmukai, komiai, baškirai, udmurtai, mariai, nencai. Šiose tautose, nors ir reiškiasi tautinių judėjimų užuomazgos, taip pat būdinga nepalanki demografinė aplinka (paprastai tik 10–40 % autonomijos gyventojų), vyksta spartūs asimiliacijos ir kalbos bei identiteto praradimo procesai.
Azijoje šiai grupei priklausytų nuo savo pagrindinės tautinių valstybių atplėšti Kinijos mongolai, Irano azerai ir Ahvazo arabai, taip pat tautines mažumas sudarantys Laoso hmongai (miao), Kinijos tajai (čung-čajai), Bangladešo jumai, Uzbekijos karakalpakai, Rusijos jakutai, buriatai, chakasai, koriakai, čiukčiai ir daugelis kitų Kinijos, Sibiro, Tolimųjų Rytų ir Altajaus tautų, kurių padėtis netgi blogesnė nei analogiškų tautų Europoje.
Ypatingai sudėtinga išlikimo situacija yra didžiulėse teritorijose išsibarsčiusiose negausiose tautose, tokiose kaip nencai, evenkai, evenai, koriakai, chantai, mansiai, dolganai ir kt., kurie net savo formaliose „autonomijose“ dažniausiai tesudaro tik kelis procentus gyventojų.
Yra didelė tikimybė, kad pirmosios grupės tautos jau netolimoje ateityje bus tas veiksnys, kuris dar kartą pakeis Europos politinį žemėlapį. Taip pat vargu ar perspektyviu Europos valstybiniu dariniu galima laikyti dabartinę politinę „chimerą“ – Bosniją ir Hercogoviną ar net neseniai diskutuotiną nepriklausomybę gavusį Kosovą, kurio iredentizacija su Albanija (kaip ir Moldovos su Rumunija) yra tik laiko klausimas, o serbų tautinės mažumos kompaktiškai gyvenama šiaurinė Kosovo dalis anksčiau ar vėliau turės grįžti į Serbijos sudėtį.
Tautinė priešprieša ir tiesiog prigimtine tapusi tarpusavio neapykanta neišvengiamai suskaldys šiuos dirbtinius antitautiškus junginius.
Azijos politinio žemėlapio futuristinę kaitą taip pat turėtų lemti pirmosios grupės tautų aspiracijų raida, tačiau čia kur kas svarbesnis veiksnys yra besikeičianti tiek pasaulinė, tiek regioninė politinė ir ekonominė konjunktūra.
Nors šios tautos jau seniai apsisprendė, imperialistinė jas užgrobusių ir valdančių valstybių (Kinijos, Indonezijos, mianmaro, turkijos, Irano ir kt.) politika kol kas neleidžia joms realizuoti šios savo prigimtinės teisės. Ypač skaudus yra vienų didžiausių valstybės neturinčių tautų – tibetiečių, uigurų ir kurdų – likimas. tai tarsi gyvas politinio neteisingumo ir imperinio smurto simbolis, besišaukiantis kuo skubesnio sprendimo realizuojant engiamų tautų laisvo apsisprendimo principą.
Antroji Europos tautų grupė, kurią kol kas lyg ir tenkina turima simbolinė autonomija, vargu ar bent jau prognozuojamoje perspektyvoje pati, be išorinių stimulų ir nesusiklostant ypač tam palankiai politinei konjunktūrai, pareikš norą tapti nepriklausomomis.
Trečioji grupė – tai savotiška Europos „raudonoji demografinė knyga“, kurios daugelio atstovų likimas krypsta blogąja – sunykimo – linkme, tad kalbėti apie radikalesnį apsisprendimo principo realizavimą čia dar per anksti, kartais gal jau ir per vėlu.
Didžiausių antrajai grupei priskirtų Azijos tautų raidos prognozė ir galimas indėlis į subkontinento ateities politinio žemėlapio kaitą jau buvo aptartas tekste anksčiau.
Trečiosios grupės minėtų ir daugelio kitų nepaminėtų Azijos tautų ateitis labiausiai priklausys nuo išorinių sąlygų, t. y. Rusijos geopolitinei plokštei (Kavaliauskas, 2010–2011) priklausančio Sibiro-Tolimųjų Rytų regiono (Lenalando) politinės ir ekonominės būklės raidos, kuri kol kas sunkiai prognozuojama.
Teikiamos straipsnyje Europos (1 pav.) ir Azijos (2 pav.) futuristinės kartoschemos išreiškia šių subkontinentų politinių žemėlapių raidos prognostinių pokyčių potencialą nagrinėjamo tautų laisvo apsisprendimo principo galimo realizavimo kontekste.
Suprantama, kad tiek dėl vietos, tiek informacijos stokos viename straipsnyje nebuvo galimybių išnagrinėti visų be išimties Europos ir ypač Azijos tautų valstybingumo galimybių, matyt, bus galima tęsti šį darbą kartu tobulinant ir prognostinę metodiką.
1 pav. Prognozuojami galimi Europos politinio žemėlapio pokyčiai
Fig. 1. Prognostic possible changes in the political map of Europe
2 pav. Prognozuojami galimi azijos politinio žemėlapio pokyčiaiFig.
2. Prognostic possible changes in the political map of Asia
Išvados
Tautų apsisprendimo principas sukelia keletą problemų:
a) nėra aiškiai apibrėžta „tautos“ sąvoka, todėl lieka neaišku, kokios tautos gali apsispręsti,
b) neaišku, kaip tas apsisprendimas turėtų būti įgyvendintas,
c) tautų apsisprendimo principo kontroversija su kitais teisiniais principais, dėl ko atsiranda dirva įvairioms šio principo interpretacijoms.
Dabartinę pasaulio politinę teritorinę struktūrą galbūt būtų tikslingiau traktuoti daugiau kaip kolonijinį paveldą, negu kaip tautų, kurios pasiekė nepriklausomybę, natūralios raidos politinį žemėlapį, nes ši struktūra atskleidžia tik mažumą galimų nepriklausomų tautinių valstybių ir lemia konfliktus vyriausybėms bandant formuoti „tautas“, kurios sutaptų su valstybių ribomis.
Tautinės valstybės modelyje tauta yra aukščiau už valstybę ir vaidina pagrindinį vaidmenį jai kuriantis, o tautiškumas suteikia valstybei stiprų identitetą tarptautinėje arenoje ir stiprų vidinio legitimumo pagrindą, todėl tautinė valstybė turi turėti visiškai aiškų teritorinį identitetą ir etnokultūriškai sąlygotas ribas.
Tautų apsisprendimo principas turi gilius etninius ir moralinius pagrindus ir yra prigimtinės teisės objektas, tuo metu Šaltojo karo metais atsiradęs jam kontraversinis esamų valstybių teritorijų vientisumo ir sienų neliečiamumo principas yra dirbtinė politinė konstrukcija, nors ir turinti tam tikrą teigiamą poveikį palaikant taiką ir saugumą pasaulyje.
Azijos, Afrikos ir Amerikos politinė teritorinė struktūra yra kolonijinių valstybių politinių lyderių primesta šiems kontinentams dirbtinai, nesiskaitant su natūraliomis vietinėmis etnografinėmis ribomis, kas buvo, yra ir bus nuolatinis veiksnys, skatinantis įvairius tarpvalstybinius ir tautinius konfliktus.
Pasaulis nuolat susiduria su grėsmėmis, kai nacionalinės valstybės ima neigti kitų nacionalinių mažumų teisę į tokį pat nacionalizmą, kuriuo anksčiau grindė savo tikslus, o pats stambių nacionalinių valstybių egzistavimas kartais yra paradoksalus kaip jų tautinių mažumų nacionalizmo neigimas.
Pagal tautų laisvo apsisprendimo principo realizavimo potencialą skirtinos trys tautų grupės:
a) tautos, gebančios politiškai organizuotis ir turinčios valstybės idėją, o valstybingumą praradusios arba jo neturinčios tik dėl tam tikrų istorinių aplinkybių,
b) tautos, turinčios aiškų identitetą, ribotą autonomiją, tačiau neturinčios ryškios politinės mobilizacijos ir aktyviai nesiekiančios atsiskyrimo nuo esamos valstybės,
c) „vietinių gyventojų“ tautos, kurios reikalauja tik gamtinių išteklių ir jų gyvenamosios aplinkos apsaugos, nekeldamos politinio savarankiškumo tikslų.
Labiausiai tikėtini ateities politinio žemėlapio pokyčiai sietini tik su pirmosios grupės tautomis ir kur kas mažiau – su antrąja grupe.
Literatūra
Agnew J.,2002. Making political geography. London: Arnold, 458 p.
Akehurst M., Malanczuk P., 2000. Šiuolaikinis tarptautinės teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas.
Anderson B., 1999. Įsivaizduojamos bendruomenės.
Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Alk: Baltos lankos.
Baubinas R.,2002. Pasaulio politinis žemėlapis: mokymo priemonė. Vilnius: Briedis.
Bergman E. F., Renwich W. H., 2008. Introduction to geography people, places and environment. Oxford (Ohio): Miami University Press.
Buzan B., 1997. Žmonės, valstybės ir baimė. tarptautinio saugumo studijos po šaltojo karo. Alk: Eugrimas.
Capotorli F., 1991. Study on the rights of persons belonging to ethnic, religious and linguistic minorities. New York: Oxford University Press.
Cassese A., 1995. Self-determination of peoples. A legal reappraisal. Cambridge: Cambridge University Press.
Cobo M., 1983. Study on the problem of discrimination against indigenous populations. Prieiga per internetą: <http//:social.un.org [žiūrėta 2012-08-23]>.
Conference on security and co-operation in Europe. Final act., 1975. Helsinki: hr-Net Group/Hellenic resources Institute, Inc.
Čeponis K., 2010. Kodėl aš esu nacionalistas – tautininkas – patriotas? Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt [žiūrėta 2010-04-06].
Frankel J., 1993. Tarptautiniai santykiai permainingame pasaulyje. Kaunas: Litterae Universitatis.
Gimžauskas E.,1994. Tautinės mažumos ir politinis žemėlapis Vakarų Europoje. Politologija 5, p. 86–87.
Guilbernau M., 2009. Nationalism and intellectuals in nations without states. Prieiga per internetą: http://www.ideas.repec.org [žiūrėta 2009-06-10].
Hannum H., 1993. Autonomy, sovereignty and self-determination: The accommodation of conflicting rights. Philadelphia: University of Pennsylvania press.Heywood a., 1997. Politics. Macmillan foundations.
Kavaliauskas P., 2010–2011. Pasaulio geopolitinės struktūros problema. Annales Geographicae 43–44, p. 29–41.
Kemežaitė B., 2009. Dalia Grybauskaitė tik papildys valdžios bevertiškumą. Laisvas laikraštis, Nr. 46, p. 21.
Kūris P., 1998. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas ir tarptautinė teisė. Mokslas ir gyvenimas Nr. 3, p. 5–7.
Lukšaitė E., 2008. Tautinės valstybės diskurso pakraštės: diasporos patirtys. Politologija 52 (4), p. 33–35.
Maceina A., 1991. Tautinis auklėjimas. Kaunas.
Martin A. E., 1994. A dictionary of law (3rd ed.). New York: Oxford University Press.
Muller O. P.,1994. Geography realms, regions and concept. New York: Prentice-hall Inc. outline of post-war new world map, 1942. Philadelphia.
Petrauskis Z., 2001. Naujoji tarptautinė tvarka ir Balkanų sindromas. Politologija 21 (1), p. 7–20.
Plano C. J., Plton R.,1998. The international relations dictionary, 4th ed. Santa barbara: Abc–Clio.
Plasseraud Y., 2006. mažumos. tautinių ir etninių mažumų studijų įvadas. Vilnius: Kronta.
Political risk map, 2012. Aon Corporation, Oxford analytica. Prieiga per internetą: http//:www.aon.com [žiūrėta 2012-06-20].
Political risk 2012, 2012. Maplecroft, The towers. Prieiga per internetą: http//:www.maplecroft.com [žiūrėta 2012-06-24].
Pragg W., 1999. The implementation of the right to self-determination as a contribution to conflict. Prieiga per internetą: http://www.unpo.org [žiūrėta 2010-01-25].
Prunskytė J., 2007. Futuristinis Europos ir Afrikos politinis žemėlapis pagal tautų apsisprendimo teisę. Vilnius: VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra. /bakalauro darbas/.
Prunskytė J., 2010. Politinės teritorinės struktūros optimizavimas remiantis tautų apsisprendimo teise (Europos, Azijos ir Afrikos pavyzdžiu). Vilnius: VU Geografijos ir kraštotvarkos katedra. (magistro darbas).
Riomeris M., 1995. Valstybė. Vilnius: Pradai.
Smith A. D., 1994. Nationalism in the twentieth Century. Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, Pradai.
Statkus N., 2003. Tapatybės politika etniniams konfliktams reguliuoti. Vilnius: VU leidykla.
Šapoka A., 1936. Lietuvos istorija. Kaunas: Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija.
Šalkauskis S.,1992. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaivorykštės.
Taylor P. J., Flint C., 2000. Political geography: world – economy, nation – state and locality. Pearson: Prentice hall.
The atlantic Charter, 1941. Prieiga per internetą: http://www.merchantnavyofficers.com [žiūrėta 2012-07-02].
Trani e. p., Davis d. e., 2000. The first cold war. The legacy of Woodrow Wilson in U.S. – Soviet relations. Kansas City: University missouri Press.
Vadapalas V., 1998. tarptautinė teisė. bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas.
Wallerstein I., 1995. After liberalism. New York: The New Press.
Warst B., 2006. Encyclopedia of human geography. Florida State University: Sage Publications.
Optimization problem of the statehood territorial definition in the context of the right to self-determination of nations
Paulius Kavaliauskas, Jurgita Prunskytė
Vilnius University
E-mail: paulius.kavaliauskas@gf.vu.lt; jurgita.prunskyte@gmail.com
Summary
Despite today’s society, especially among the world’s great powers, extending cosmopolitan globalization and claims that the political significance of the territorial structure of the decline and even the territorial state is a crisis, and cross-border and other derivatives, the value increases, the state still remains the main subject of the world political map. fundamental to international relations, development studies of non-fulfillment are impossible without the recognition of values in the international relations.
States remain political representatives and guardians of the national and cultural identity; they disposed of the majority of the population loyalty. on the other hand, the continuity can disturb the international relations arena, lead to military conflicts, and the state shall endeavor to maintain a certain stability of the political map, they belong to and control over the sovereign territory.
Finally, as the multi-functional systems, they are being able to meet and hold a wide range of social and economic needs of society.
The framework of international law perspective, the emergence of the existence or extinction based on the same facts, i.e. recognition of other states, have only a declarative or utilitarian na-ture and essence for non-statehood.
The authors distinguish between the occurrence of the five principal ways: a) the primordial – the state of original formation of the real power in a given area is likely, b) the expansionary – the primary site extension and formation of a new type of political formation, c) the regenerative – the recuperation of former destroyed or breakdowned ones d) the aggregatory – member, or other similar territorial self-merger facility in an aggregate federal or confederate states, and e) the restructuring – the current breakdown with creating of the new states instead of previous ones.
The territory is a natural foundation for the nation and State, a space within which the politi-cal state exercises its sovereign rights.
Politology allocated for the two types of such territories: a) the territory as the surface part of the state sovereignty of the object and b) the national terri-tory in the event of national self-determination is a natural property of the people who live there, regardless of what state owns it. In this context, it must not be forgotten that in today’s world there are quite a lot of cases where people have the national territory, but still can not create an independent state, although in accordance wit the principle of national self-determination all na-tion has their inherent right to freedom, among other subjects of international law interference, to determine their own political status of an independent state, free to connect to other states or conclude an alliance with other countries to develop economically, socially and so on.
Each state has an obligation to respect the law and refrain from any action of force, with some nations are deprived of their right to self-determination, freedom and independence.
Unfortunately, the free self-determination of nations, despite its inherent fundamental prin-ciple, is one of the most difficult and discussed to be realized with the principles of international law.
Most of its cases were practicaly realized by a long, complicated, or even bloody process.
The same ethnic, linguistic or religious minorities live in the poorest conditions, often suffer discrimi-nation, human rights violations, even the available official statistics on ethnic minorities living within their territories is often distorted for political reasons.
Unfortunately, not even a univer-sally accepted definition for ethnic minority exists; although according to various calculations of ethnic minority groups include more than 20 % of the world’s population.The political map of the world has changed, is changing and will undoubtedly change.
This is vividly demonstrated by the recent example when, in spite of 1975 Helsinki final act of the slimy imperialist ambitions of the Soviet Union, as adopted by post-war principle of inviolability of borders, the borders were changed after the ‘perestroika’ (restructuring) and the consequent oc-cupied anexed rebirth by aspirations of sovereignty.
The political structure of the territorial occu-pation which lasted hundreds of years of colonial legacy in other continents, nations sovereignty issues are far more numerous and often manifests itself with far greater acuity.
The main findings of this article may be expressed by these conclusions: the principle of national self-determination leads to several problems: a) there is no clear defi-nition of ‘nation’ concept, it remains unclear what the people can decide, b) it is unclear how this determination should be implemented, c) the principle of national self-determination controver-sies with other legal principles, resulting in various ways this principle of interpretation.
The current world political territorial structure might be better to treat more than colonial heritage than as nations that have achieved independence, the natural evolution of the political map, you’re not, this structure reveals only a minority of the potential of independent nation states and lead to controversy of governments attempting to form ‘nations’, to coincide with the the boundaries.
Nation-state model for the nation is above the law and plays the key role in creating it, and nationalism offers you a strong identity on the international scene and a strong internal base of legitimacy, and nation-state must be completely clear territorial identity and etnoculturally due to the limits.
The principle of national self-determination has deep ethnic and moral grounds, and is the subject of natural law.
The current controversial areas of integrity and principle of the inviolabil-ity of borders is an artificial political structure, although it has some positive effects in maintain-ing peace and security in the world.asian, african and american political territorial structures are the heritage of the colonial po-litical leaders in these continents artificially disregarding the natural local ethnographic bounda-ries of what has been and will remain a permanent factor in promoting a variety of cross-border and ethnic conflicts.
The world constantly faced with threats to the nation-state begins to deny the other national minorities entitled to the same nationalism that was previously based on its goals, and the large nation-states are sometimes paradoxical existence of minority nationalism in denial.
According to the nation’s free self-determination principle, the realization of its potential is allocated to three groups of nations:
a) the nations are competent to organize politically, and with the idea of statehood and lost or just do not have it as a consequence of the certain historical circumstances,
b) the nations with a distinct identity and limited autonomy, yet without politi-cal mobilization and non-separation from the existing state,
c) the ‘locals’ nations, which require only the natural resources and environment protection, without causing political independence goals.
The most likely future political map changes are associated only with the first group of na-tions and the less likely with the second group.The article is provided with european (fig. 1) and asian (fig. 2) cartoschemes.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
