Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Nacionalbolševizmas ir eurazianizmas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Nacionalbolševizmas ir eurazianizmas

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Nacionalbolševizmas ir eurazianizmas

Parašytas: 09 Kov 2014 00:21

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Nacionalbolševizmas ir eurazianizmas

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2014 ... s#comments

2014-03-06 20:35
Marius Kundrotas

1. Pasaulėvaizdžio charakteristika

Jau antrą dešimtmetį Vakarų šalyse plinta savotiška pasaulėžiūra, pretenduojanti aprėpti kultūros, politikos ir netgi psichologijos sritis. Pagrindinį jos vaizdinį galima apibrėžti vienu sakiniu: pasaulį valdo (arba jau baigia užvaldyti) Amerika, žydai, kapitalistai ir globalistai. Jie siekia pavergti žmoniją, o žymią dalį jos – tiesiog sunaikinti, palikdami „auksinį milijardą“. Laboratorijose kuriami virusai, rengiama privaloma žymėjimo („čipų“) sistema, paralyžiuosianti žmogaus laisvę ir valią, skleidžiamos demoralizuojančios kultūrinės ir politinės nuostatos, įskaitant lytinių iškrypimų propagandą.

Jau iš to matyti, jog painiojami skirtingi reiškiniai, o tikri faktai supaprastinami iki absurdo. Globalistinės organizacijos ir tarptautinės kapitalo kompanijos siejamos su viena šalimi ir viena tauta. Faktą, jog dažnoje globalistinėje organizacijoje viešpatauja amerikiečiai, galima aiškinti dvejopai.

Viena versija – globalistai baigia užvaldyti Ameriką. Kita versija – Amerika valdo globalistines organizacijas. Aptariamos pasaulėžiūros šalininkai renkasi antrąją, daug paprastesnę versiją. Istorinių sąlygų dėka susiklosčiusi tendencija, leidžianti žydų tautybės žmonėms įgauti didesnę politinę ir socialinę įtaką, proporciškai lyginant su kitų tautų atstovais, taip pat supaprastinama iki sąmoningo sąmokslo.

Radikaliausios šios pasaulėžiūros srovės jau pažodžiui pereina į fantastikos sritį. Anot jų – už globalaus elito pečių stovi driežažmogiai iš kosmoso. Žydų tauta ir Amerikos didžturčių dinastijos – tiesioginiai driežažmogių palikuonys arba jų sukonstruoti biorobotai. Žinoma, ši versija – tik bendras aptariamos pasaulėžiūros koncentratas, jos psichologinių bruožų išraiška nuosekliausia forma.

Visa ši pasaulėžiūra – tipinis postmodernizmo produktas. Pagrindiniai jos bruožai – jausmų ir vaizduotės pirmenybė proto atžvilgiu, skirtingų pasaulėvaizdžių ir reiškinių kratinys, sąmokslų teorijos. Šalia driežažmogių iš kosmoso, ypač paplitusi nuostata, jog istorija – iš esmės suklastota. Egipto faraonai gyvenę viduramžiais, Žemės planeta keičia savo ašį kas tūkstantmetį, kur buvo pietūs, dabar – šiaurė, tai – vos keli pavyzdžiai. Skirtingose šalyse ši koncepcija gimdo savas versijas, prie ko grįšime.

Ideologiškai šią pasaulėžiūrą apibrėžti gana sunku. Pirmiausiai – ji pati vengia apibrėžtumo. Ideologija kaip reiškinys čia laikoma dar viena manipuliacijos forma, o maištas prieš bet kokias proto kuriamas sistemas – esminis šios pasaulėžiūros bruožas. Antra priežastis, išplaukianti iš pirmosios – skirtingų vaizdinių ir nuostatų kratinys, jau šiek tiek aptartas.

Dažniausiai sutinkama ideologinė apibrėžtis pačių šios pasaulėžiūros šalininkų gretose – antiglobalizmas, bet ji – klaidina. Iš esmės antiglobalizmas – tai nuostata prieš, kurią gali sąlygoti labai skirtingos nuostatos už. Antiglobalistas gali būti ir nacionalistas, ir atskiros imperijos šalininkas, gali būti konservatorius, liberalas, socialistas ar anarchistas. Aptariamu atveju artimiausia apibrėžtis iš galimų – nacionalbolševizmas, nors ją taip pat reiktų tikslinti.

Sandas „nacional“ čia reiškia nei daugiau, nei mažiau, kaip hitlerinę (arba jai artimą) nacionalsocializmo koncepciją. Pirmiausiai tai – žydų sąmokslas. Pati šio sąmokslo teorija – daug senesnė už nacionalsocializmą, bet būtent jis suteikė jai labiausiai apibendrintą ir išbaigtą formą.

Ankstesnės antisemitinės teorijos daugiau pabrėždavo judaizmo religiją ir žydų kultūrą – jų atsikratęs žydas sėkmingai galėdavo įsilieti į „normalių žmonių“ visuomenę. Hitlerinis antisemitizmas akcentą perkėlė į prigimtį. Aptariamasis judėjimas žengė pusę žingsnio atgal: čia žydams leidžiama „transformuotis“, o kai kuriose srovėse jie net užima vadovaujamąsias pozicijas (įskaitant Rusijos nacionalbolševikus), bet žydiška prigimtis laikoma savaiminiu blogiu, iš kurio kyla kitos problemos.

Nacionalizmas klasikine prasme čia kaip tik eliminuojamas. Tautiniu pagrindu kuriama valstybė čia, geriausiu atveju – praeities atgyvena, blogiausiu – savaiminis blogis. Visų tautų žmonės turintys susivienyti kovoje su viena tauta ir viena šalimi, nes tai – visų bendri priešai. Tiesa, požiūriai į pačias tautas čia – labai skirtingi. Vienos srovės pasisako už europietiškų tautų bendrystę, kitos – už visų. Čia pat rasime primityviausius zoologinio rasizmo pavyzdžius, afrikiečius prilyginant beždžionėms, čia pat – virkavimus dėl baltojo globalaus elito skriaudų afrikiečių rasei. Juokingiausia, jog šios srovės praktikoje puikiai bendradarbiauja, ir tai – dar vienas postmodernistinio kratinio pavyzdys.

Labai sąlyginai galima išskirti „dešinę“ ir „kairę“ šio judėjimo puses. Anot kairiųjų, pasaulis dalijasi ne į tautas, bet į globalų elitą ir visą likusią žmoniją, kuri turi iš jo išsivaduoti. Anot dešiniųjų – į rases. Abiejų požiūriu, tautos – antraeilis dalykas, o tautinės valstybės, kuriamos konkrečių tautų pagrindu – atgyvenęs, neigiamas, skaldantis veiksnys, leidžiantis globaliajam elitui manipuliuoti masėmis. Abiejų srovių skirtumai – daugiau teoriniai, negu praktiniai, veiksmuose jos rodo stulbinamą bendrystę.

Daugelis abiejų pusių atstovų teigiamai žiūri į migraciją, delokalizaciją ir net kultūrų niveliaciją, nes tai „stiprina“ žmonijos (arba europiečių rasės) vienybę. Dėl ideologinio margumo šis judėjimas iš vienos pusės glaudžiai siejasi su „Naująja kaire“, iš kitos – su neonacių grupelėmis, ypač tomis, kurios tautą iškeitė į rasę.

Antras politinis bruožas – aštrus antikapitalizmas. Savaime čia nebūtų nieko blogo. Kapitalizmas dabartine forma – iš tiesų opus visuomenės ir žmonijos skaudulys. Šiai formai net reiktų naujo vardo.

Klasikiniame kapitalizme darbštus ir apsukrus žmogus galėjo pats tapti „kapitalistu“ – savarankišku verslininku.

Dabartiniame kapitalizme yra dvi pusės: labai siauras didžturčių sluoksnis ir jų versle dirbantys proletarai. Šiai santvarkai siūloma daug apibrėžimų, galbūt tiksliausias jų – oligopolija.

Deja, aptariamasis judėjimas jokios pozityvios alternatyvos nesiūlo. Daugelis jo atstovų apskritai stokoja bet kokios ekonominės vizijos, o kurie ją turi, tai iš esmės – totalitarinio socializmo vizija.

Šie žmonės atvirai simpatizuoja įvairioms totalitarinio socializmo formoms – nuo hitlerinio nacizmo iki stalinistinio ir maoistinio komunizmo.

Dar vienas, bet ne paskutinis šios pasaulėžiūros paradoksas – anarchistinis santykis su dabartine valstybe, ypač – tautine.

Kviečiama boikotuoti valstybę, kuriant alternatyvias bendruomenes su savomis taisyklėmis, kurios ilgainiui turinčios pakeisti pačią valstybę.

Žinoma, tai – tarpinis etapas. Perėmus visuomenės kontrolę jį keis totalitarinė valstybė. Nieko naujo čia nėra – šiuo keliu ėjo sovietiniai bolševikai ir iš dalies – vokiečių naciai.

Pirminiame etape – kuo daugiau valdžios taryboms ir savivaliaujančioms grupėms, galutiniame – absoliuti kontrolė ir cenzūra. Eklektinė pasaulėžiūra sąlygoja tokį pat eklektišką požiūrį į priešininkus. Iš tų pačių lūpų sklinda kaltinimai supuvusia liberalia demokratija ir... nacizmu. Žmonės, kalbantys apie žydų sąmokslą, kaltina nacizmu klasikinės tautinės valstybės šalininkus. Demagogija ar šizofrenija – atviras klausimas.

2. Geopolitinė charakteristika

Nacionalbolševikinis judėjimas siaurąja prasme – Rusijos produktas. Vis gi plačiąja prasme, kuria jis čia aptariamas, tai – visos Europos, iš dalies – Amerikos ir kai kurių Azijos bei Afrikos šalių reiškinys.

Dėl didesnio aktualumo ir straipsnio apimties ribų šįsyk apsiribokime Europa. Ir čia geopolitinė vizija – viena ir ta pati: Eurazija.

Pagrindinis priešas čia, kaip jau aptarta – Amerika, o konkrečiai – Jungtinės Amerikos Valstijos. Dėl to visa Europa turi vienytis, ir ne tik viduje, bet kartu – su Rusija.

Nors dalį judėjimo dalyvių tenkina kairuoliškas libertarizmas, vis gi esminis bruožas, skiriantis jį nuo įprastos „Naujosios kairės“ (kuri jau senokai nėra nauja, jeigu išvis tokia buvo) – priešiškumas liberaliajai demokratijai.

Dabartiniai Vakarai charakterizuojami tiek laukiniu ekonominiu liberalizmu, tiek kultūriniu, taip pat paradoksaliai pereinančiu į totalitarinį socializmą – pradedant homoseksualizmo primetinėjimu, baigiant „juvenaline justicija“ – vaikų grobimu iš šeimų ir prekyba jais.

Dabartinis Rusijos režimas Europos liberalų ir kairiųjų radikalų dėka gavo auksinę kortą – autentiškų moralinių ir kultūrinių vertybių kortą. Šiuo būdu jis sėkmingai ir veiksmingai klaidina dalį Europos konservatorių ir netgi tautininkų. Tai gana išsamiai aptarta kituose straipsniuose ir kitų autorių. Šiuo atveju įdomus Vakarų nacionalbolševikų santykis su šiuo reiškiniu.

Teigti, jog Rusija – tiesioginė Vakarų nacionalbolševikinių grupių steigėja, būtų per drąsu. Veikiausiai taip ir nėra.

Šios grupės gana spontaniškai, nors iš dalies kontroliuojamai gimsta iš Vakarų kultūrinių, socialinių ir politinių tendencijų, pirmiausiai – postmodernaus protesto prieš brutalias oligopolijas, valdomas demokratijas ir klasikines politines ideologijas, kurias vis labiau devalvuoja sisteminių partijų atstovai.

Rusija tuo naudojasi – ir labai protingai daro.

Atskiras klausimas, kiek pati Rusija inkorporuota į globalistų valdomą sistemą, kuri – gerokai sudėtingesnė už gerokai išpūstą ir iš dalies – tik įsivaizduojamą Amerikos viešpatiją.

Ši geopolitinė situacija primena medžioklę su varovais. Viena pusė kalba apie blogus Vakarus ir gerus Rytus, kita – atvirkščiai, o rezultatas – visi iš skirtingų pusių varomi į tą patį globalistinį gardą, skambant juokui ir liejantis šampanui iliuminatų ir bilderbergerių klubuose, glebėsčiuojantis broliui Barakui, broliui Žozė ir broliui Vladimirui.

Globalistų klubai – deja – objektyvi tikrovė. Tik jų reikšmė – gerokai perdedama. Daug kas derinama, bet kiekvienas valdžia apsirijęs politikas ir jų grupės turi savų interesų. Driežažmogiai čia niekuo dėti.

Šiandieniniai Europos nacionalbolševikai dažniausiai – prieš dabartinę Europos Sąjungą (nors yra išimčių, jų – labai mažai). Bet tik dėl to, kad jos vietoje įkurtų naują Europos Sąjungą, o perspektyvoje – Eurazijos Sąjungą, su Rusija, bet prieš Ameriką.

Atsižvelgiant į geografinius, gamtinius, demografinius, politinius ir karinius išteklius – mažai abejonių, kas šiai Sąjungai vadovaus.

Europa be Amerikos – tik Eurazijos modalumas, tai labai aiškiai išsakė Rusijos eurazianizmo ideologas, taip pat kilęs iš nacionalbolševikų, Aleksandras Duginas – daugelio Europos nacionalbolševikų autoritetas.

Džordžo Orvelo distopija pildosi, formuojasi trys galios blokai – Eurazija, Rytazija ir Okeanija.

Dabartiniai Europos Sąjungos metropolijų – Prancūzijos ir Vokietijos – lyderiai jau atvirai tolsta nuo Amerikos ir artėja su Rusija. Eurazijos vizija sėkmingai įgyvendinama ir be marginalių nacionalbolševikų. Jeigu jie iš tiesų gali ką nors padaryti, tai tik sukelti sumaištį žmonių galvose ir pagreitinti procesus, prieš kuriuos jie neva kovoja.

Lyrinis nukrypimas – yra duomenų, jog judėjimas „Okupuok Volstrytą“ finansuotas tų pačių didžturčių globalistų, kad kovai su jo sukelta sumaištimi, o tiksliau – šiuo pretekstu sukurtų dar griežtesnės visuomenės kontrolės sistemą.

3. Grįžtant į Lietuvą

Pirma ryškesnė eurazianizmo ir nacionalbolševizmo apraiška Lietuvoje – sarmatų judėjimas, įkvėptas Aivaro Citrono-Lileikos.

Bendras pasaulinio judėjimo nuostatas jis papildė sava legenda – apie istorinę Sarmatiją. Antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose Sarmatija pačios gamtos valia atskirta nuo germaniškosios ir romėniškosios Europos – Dunojaus ir Vyslos upėmis, iš dalies – Karpatų kalnais. Šiuo pagrindu sukonstruota šiuolaikinė tapatybės versija. Mes – ne europiečiai, mes – sarmatai. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Sarmatijos tęsėja, o dabartinė Sarmatijos erdvė – Rusija ir jos vakariniai kaimynai.

Ši tapatybės versija puikiai dera su A.Dugino Eurazijos projektu, nors pateikta gudriau. Sarmatų vadai vengia tiesioginių sąsajų su Rusija, bet įsibėgėjus diskusijai, įgavus pašnekovų pasitikėjimą, dėsningai kreipiama būtent į Rusijos pusę. Pagrindinis blogis, žinia – Amerika, o Lietuvos atveju – dar ir Vakarų Europa. Iš ten ėjo kryžiuočiai, iš ten dabar eina homoseksualistų paradai, „juvenalinė justicija“, laukinis kapitalizmas. O štai su Rusija reikia gerinti santykius. Pradžiai – tik tiek. Po to prasideda Rusijos režimo ir asmeniškai – Vladimiro Putino garbstymas. Žingsnis po žingsnio.

Papildomi sarmatų ideologijos bruožai – aštrus antikrikščioniškumas ir siūlymai grįžti prie matriarchalinės santvarkos. Pastarasis bruožas – iš driežažmogių serijos ir įdomus tik dėl įdomumo. O štai antikrikščioniškumas – dar viena linija bendrame fronte prieš Vakarų civilizacijos koncepciją. Paradoksalu, bet V.Putinas dedasi būtent krikščioniškosios civilizacijos gynėju, bet jau galėjome įsitikinti, jog šiame judėjime ieškoti logikos ir nuoseklumo – pernelyg sudėtingas uždavinys.

Sarmatų judėjimas greitai skilo, nuo jo atitrūko siauresnė grupelė pretenzingu vardu – „Būkime vieningi“, pagrindinis veikėjas – Vaidas Lekstutis (bent jau taip pasirašinėjantis interneto platybėse).

Šios grupelės bruožas – toks, jog čia jau dingsta kitiems sarmatams būdinga diplomatija, kalbama atvirai – kuo greičiau vienykimės su Rusija.

Dar viena grupė, gana sparčiai gausėjanti, sietina su Vygantu Kelertu, labiau žinomu slapyvardžiu „Matrica Lietuvoje“.

Ši grupė taip pat atvirai prorusiška, bet kokią kritiką Rusijai – ar dėl Sočio olimpinių žaidynių čerkesų tautos genocido vietoje, ar dėl imperinės invazijos į Ukrainos valstybę – smerkianti be jokios atodairos. Visi, kas bent pirštu paliečia Rusijos interesus – Amerikos ir žydų agentai, vienu metu „liberastai“ ir „naciai“.

Šį spektrą užbaigia nuo Mindaugo Murzos-Gervaldo atskilusi grupelė, vadovaujama Žilvino Razmino ir Kristoferio Voiškos, anot pusiau oficialių šaltinių – Vilniaus universiteto studento.

Šios grupės idėjinių autoritetų spektras – labai platus, nuo Adolfo Hitlerio iki brolių Štraserių, nuo A.Dugino iki Šiaurės Korėjos diktatorių Kimų dinastijos.

Šis konglomeratas susijęs glaudžiais ryšiais ir labai artimu bendravimu, nors kai kuriais atvejais požiūriai – gana skirtingi. Jo atstovus dažnai pamatysime akcijose už Siriją ar Libiją, bet niekada – už Gruziją ar Ukrainą. Pagrindinė jų raiškos erdvė kol kas – internetas, bet juo tikrai neapsiribojama.

Pagrindinius veikėjus galima suskaičiuoti ant pirštų, bet jie gana efektingai įtraukinėja į savo įtakos lauką vis didesnes naivesnių, intelektualiai tingesnių ir paprastesnių žmonių grupes.

Ypač aktyviai kuriamos grupės, grindžiamos kokia nors opia šiuolaikinės visuomenės problema.

Taip sukurtos arba perimtos grupės „Bendrijos.info“, „Prieš juvenalinę justiciją“, „Prieš Europos Sąjungą Lietuvoje“.

Labai intensyviai jungtasi į patriotinių jėgų iniciatyvą už Tautos ir Žemės Referendumą, siekiant vieno iš dviejų – nukreipti ją Rusijos linkme arba suskaldyti ir sukompromituoti. Pirmasis tikslas akivaizdžiai žlugo, užtai dabar dar intensyviau siekiama antrojo, kiršinant Referendumo aktyvą iš vidaus.

Panašu, jog ši grupė artimiausiuose rinkimuose gali turėti ir savo kandidatą į prezidentus.

Vienas iš pretendentų atvirai skelbia, jog Lietuva ir pasaulis suinteresuoti Rusijos galios išsaugojimu, antraip įsiviešpatausianti baisioji Amerika. Kur tokiu atveju dėsis Kinija, kol kas kukliai nutylėta.

Pagrindinę atsakomybę už šių grupių kūrimąsi ir plėtrą turi prisiimti sisteminės partijos, ypač – apeliuojančios į dešinę.

Jos taip ilgai kalė žmonėms į galvas primityvią „Rytų-Vakarų“, „liberalizmo-komunizmo“ schemą, jog daug kas ja patikėjo.

Beliko sukeisti puses. „Gerus Vakarus-blogus Rytus“ pakeitė atvirkštinė versija, tas pats įvyko schemoje „liberalizmas prieš komunizmą“.

Daugelis į šias grupes įtrauktų žmonių – dori patriotai.

Atskirą grupę tarp jų sudaro emigrantai, jau atsikandę Vakarų gėrio ir dėl to lengvai pasidavę pasakoms apie Saulę iš Rytų.

Yra sąmoningų „jedinstvininkų“.

Yra ligotos sąmonės žmonių, linkusių į sąmokslų teorijas.

Yra paprastų žmonių, kuriems lengviau patikėti apčiuopiamu blogiu, o juk žydai ir Amerika – daug lengviau atpažįstami objektai, nei pusiau mistiniai iliuminatų ir bilderbergerių klubai, apie kuriuos mažai kas ką žino.

Su kai kuriais iš tų žmonių galima ir reikia kalbėtis, palengva aiškinant jiems kur kas sudėtingesnį pasaulį. Piktybinius – ignoruoti. Pažeidžiančius demokratijos taisykles ir nacionalinius interesus reikia sodinti.

Jau seniai žinomas dėsnis, jog įtaigiausias melas – toks, kuriame glūdi dalis tiesos. Taip – yra globalistinės grupės. Taip – didžturčiai turi per daug įtakos atskirų šalių ir pasaulio politikoje. Taip – yra sąmoningai vykdoma demoralizacija. Taip – rengiama visuotinė žymėjimo sistema. Tik tai nieko bendro neturi su vienos tautos ar vienos šalies sąmokslu. Ir vienos imperijos keitimas kita nėra išeitis.

Išeitis, bent jau Europos lygiu, o žymia dalimi – ir pasauliniu lygiu – visai kita. Ją galima sudėlioti į keturis punktus.

1. – Tautinė valstybė, jungianti tautiškumo ir pilietiškumo principus.

2. – Konservatyvi moralė ir autentiška kultūra.

3. – Dalyvaujamoji demokratija, jungianti atstovaujamosios ir tiesioginės demokratijos principus.

4. – Socialinis solidarumas.

Lietuvos atveju kol kas reiktų nuosaikaus, bet konstruktyvaus požiūrio į JAV. Šiaip ar taip, kol kas tai mums – pagrindinė galima atsvara prieš centralizuotą Briuselį ir valandomis agresyvėjančią Maskvą.

Bet naivus tas, kas kliaujasi vien tuo.

Amerika turi gausybę vidinių problemų, įskaitant iš tiesų augančią tų pačių globalistų įtaką iš vienos pusės ir atsvaros principu stiprėjantį kontinentalizmą iš kitos.

Dar viena karta, ir pati Amerika gali paskęsti socialinėje bei ekonominėje krizėje – kai pasauliui atsibos doleris ir įsitvirtins auksinis juanis, kai sprogs spalvotųjų burbulas, kai liberali metropolija ir konservatyvi provincija galutinai praras galimybes susikalbėti.

Jau dabar reikia kurti alternatyvą.

Išliekant NATO, kol kas išlaikant ryšius su JAV, bet po truputį kuriant savą regioninį bloką. Iš pradžių – tarp Baltijos valstybių, po to – su Ukraina.

Ateis laikas ir Baltarusijai, o galbūt – ir Karaliaučiaus kraštui, kurio gyventojai vis mažiau nori sietis su Maskva ir ne taip jau labai žavisi Briuseliu.

Bendros vertybės, bendri iššūkiai ir jų sprendimai, nacionalinis suverenumas – pagrindiniai šiam blokui taikytini principai.

Užteks žvalgytis viena akimi. Užteks tarnauti svetimiems. Ženkime savu keliu. Autentišku. Tautiniu. Lietuvišku.

Komentarai

Žygeivis
2014-03-08 23:28

Straipsnis geras - seniai vertėjo tokį parašyti.

Ypač gerai, kad labai aiškiai suklasifikavo dabartines įvairias grupes ir grupeles, kurios vienaip ar kitaip bando vaizduoti tautininkus (nacionalistus).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 17 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: