Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas. Tautininkų politikos kryptys ir srovės

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Nacionalizmas (tautiškumas - pasaulinio daugiatautiškumo išsaugojimas) - istorija ir ideologija, atmainos ir srovės. Nacionalizmas ir kosmopolitizmas.

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas. Tautininkų politikos kryptys ir srovės

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas. Tautininkų politikos kryptys ir srovės

Parašytas: 14 Gru 2013 22:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (I): Dešinė ir kairė

http://alkas.lt/2013/12/09/m-kundrotas- ... -ir-kaire/

Marius Kundrotas, http://www.alkas.lt
2013 12 09 20:31

Lietuviškoji tautininkystė istoriškai žinoma vidurio srovės vardu. Ši vidurio pozicija pirmiausiai reiškėsi religijos srityje.

Skirtingai nei kairiosios jėgos – socialdemokratai ir liaudininkai – tautininkai pripažino ir gerbė religiją, bet skirtingai nei dešinieji krikščionys demokratai laikėsi tikėjimo laisvės ir įvairovės pozicijų.

Nenuostabu, jog daugelis lietuvių protestantų, o taip pat – nuosaikių katalikų rinkosi tautininkus.

Religinių mažumų atstovai kartu su katalikais užėmė atsakingus ministrų ir karo vadų postus, drauge kurdami bendrą Tėvynę – Lietuvą.

Tai – graži ir prasminga tradicija, kurią verta tęsti. Vis dėlto šiandien, tautiniame judėjime, partijose ir visuomeninėse organizacijose verdant diskusijoms, kokia turėtų būti šiuolaikinė tautininkystė – kas savaime sveika ir sveikintina – vidurio pozicija gali įgauti ir daugiau prasmių.

Apžvelkime pagrindines sritis, kur šiuolaikinė tautininkystė galėtų sudaryti sveiką pusiausvyrą.

1. Dešinė ir kairė

Šiuolaikiniams tautininkams tenka spręsti daugybę problemų, kurios istoriniams pirmtakams būtų tiesiog sunkiai suprantamos.

Atėjo laikas, kai reikia aiškinti – kas yra šeima, kokiu mastu gerbtina gyvybė, koks turi būti santykis tarp laisvės ir atsakomybės, pagaliau – kas yra nusikaltėlis: tiesiog nusikaltėlis ar aplinkybių auka?

Drauge kyla visiškai nauji iššūkiai ūkio srityje – globaliomis sąlygomis pasirinkimų iš pažiūros gausėja, bet iš tiesų sprendimų ratas siaurėja. Nacionalinėse ribose buvo daugiau laisvės eksperimentams, žiūrint – kuris iš jų labiau pasiteisins, dabar gi bet koks eksperimentas turi būti labiau pasvertas, nes gali atsigręžti nebegrįžtamais praradimais.

Tautininkų pozicija daugeliu šiuolaikinių klausimų anaiptol nėra savaime suprantama – yra kultūriškai dešinių ir kairių, ekonomiškai dešinių ir kairių, o taip pat – centristinių ir net eklektiškų tautinių judėjimų, partijų, organizacijų.

Vis gi tarp jų visų reikia rasti savąjį kelią ir jį pagrįsti.

Nuoseklus tautiškumas natūraliai balansuoja tarp liberaliai interpretuojamos dešinės ir socialistinės kairės, tarp suabsoliutintos savasties ir suabsoliutintos bendrystės.

Tauta yra bendrybė asmens atžvilgiu ir atskirybė visos žmonijos atžvilgiu, tautiškumas glūdi tarp šių dviejų polių.

Dėl to nuoseklu gerbti atskirybę žmoguje ir bendrybę žmonijoje, pripažįstant asmens savastį, o taip pat – bendražmogiškąsias doros erdves, viršijančias tiek asmens, tiek tautos ribas.

Moralės ir kultūros srityse nuosekli šiuolaikinė tautininkystė užima dešiniąsias pozicijas – konservatyviąja dešinės prasme.

Ji pasisako už dorovinę bendrybę, kultūrinę savastį, dvasios viršenybę medžiagai, laisvės ir atsakomybės pusiausvyrą, individo ir kolektyvo darną, istoriškai pasitvirtinusią šeimą, grindžiamą lyčių skirtimi ir jungtimi, atvirą gyvybei.

Socialinėje ir ekonominėje srityje pozicijos nėra tokios vienareikšmės. Vis gi iš konservatyviai – o ne liberaliai – suvokiamo dešinumo kultūrinėje srityje išplaukia tai, kas socialinėje srityje paprastai laikoma kairumu.

Dalinę painiavą sukelia skirtingi dešinės ir kairės apibrėžimai, šia tema daug kalbėta, užtai šįsyk labiau koncentruokimės į konkretiką, nei į ginčą dėl sąvokų.

Tautinės, o taip pat ir pilietinės bendrystės išraiška – socialinis solidarumas. Anot Antano Smetonos, tauta – tai šeimų šeima.

Nebūsime pirmi pastebėję: šeima, kurioje vienas narys valgo už stalo, o kitas – iš šiukšlių dėžės – tiesiog anomalija.

Socialinis solidarumas ir šia prasme – sąlyginis kairumas nėra dirbtinis kultūrinio dešinumo priedas ar juo labiau – priešybė: atvirkščiai – dėsninga išdava.

Antra vertus, solidarumas nėra vulgarus kolektyvizmas.

Čia vėl galima pasiremti šeimos pavyzdžiu: jei darbingas, turintis sąlygas dirbti šeimos narys tinginiauja, veltui valgydamas kitų narių uždirbtą duoną, tokia šeima – taip pat anomalija.

Solidarizmas – taip pat vidurio kelias: tarp egocentrinio individualizmo ir kolektyvizmo.

Tai – laisvė su atsakomybe ir atsakomybė su galimybėmis. Tai – socialinis rūpestis tais, kurie – laikinai arba nuolat – stokoja galimybių savimi rūpintis patys.

Progresiniai mokesčiai, dalinis biudžetinis finansavimas įvairiose kultūrinėse ir socialinėse srityse, dalinis gėrybių perskirstymas – nuosekli tautinio solidarizmo politika.

Valstybės aktyvumas ūkyje ypač aktualus globaliomis sąlygomis.

Stambiuose ūkio sektoriuose – ypač infrastruktūros ir monopolijų srityse – visiškas liberalizmas grėsmingas netgi didžiosioms valstybėms, net jos sunkiai pasivaržytų su tarptautinėmis kompanijomis.

Ką bekalbėti apie mažesnes valstybes, kurioms tektų varžytis tiek su didžiosiomis, tiek su tarptautinėmis įmonėmis?

Dėl to nuoseklus tautininkas siekia šiuos sektorius perimti arba grąžinti valstybės globai.

Smulkiojo verslo sektoriuose – priešingai, reikia daugiau liberalumo.

Pirmiausiai – mažinti biurokratinius reglamentus ar bent juos paprastinti, o kartu – lengvinti mokesčių naštą, remiantis jau minėta progresine sistema. Liberalumas šiuo atveju ypač taikytinas vidinei rinkai, tarptautinėse plotmėse jis galėtų būti ribojamas, kiek tai įmanoma be didesnės žalos ūkiniams mainams.

Valstybės aktyvumas stambiuose ūkio sektoriuose turi ne tik nacionalinę-strateginę reikšmę. Tai reiškia lėšas.

Sisteminės jėgos – tiek iš dešinės, tiek iš kairės – dažnai juokiasi iš populistų, žadančių vienu metu mažinti mokesčius ir didinti socialines išmokas. Iš tiesų tai – sunku, bet iš dalies – įmanoma.

Jei valstybė gauna pajamas iš pelningai dirbančių įmonių, jai mažiau reikia semtis iš mokesčių, o kartu yra didesnė galimybė socialinei rūpybai.

Išeitų, jog nuosekli šiuolaikinė tautininkystė socialinėje-ekonominėje srityje – arčiau kairės.

Ji nėra kraštutinėje kairėje, kur būtų radikalus socializmas ar komunizmas, bet šiuolaikiniame liberaliame kontekste vis gi arčiau kairės.

Apibendrinant tautininkai – tai moralinė-kultūrinė dešinė ir socialinė-ekonominė kairė.

Šį kelią tik iš dalies galima vadinti vidurio keliu, nes kultūriniai ir ekonominiai principai priklauso skirtingoms aibėms ir skirtingoms erdvėms.

Vis gi tai – vidurio kelias, nes tautininkai racionaliai atsirenka iš dešinės ir kairės tai, ko reikia tautai, užuot aklai, vienpusiškai, dogmatiškai sekdami dirbtines schemas – vien tiktai dešinės arba vien tiktai kairės schemą visose galimose srityse.

Bus daugiau

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/09/m-kundrotas- ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Tautininkų politikos kryptys ir srovės

Parašytas: 14 Gru 2013 22:23

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (II): Tautiškumas ir valstybingumas

http://alkas.lt/2013/12/11/m-kundrotas- ... ybingumas/

Marius Kundrotas, www.alkas.lt
2013 12 11 14:00

2. Tautiškumas ir valstybingumas

Tautininkystė teigia ne tik tautą. Ji teigia tautinę valstybę.

Čia galima tam tikra įtampa – tarp tautos ir valstybės, tarp jų idealų, modelių ir prioritetų.

Vladas Pūtvis-Putvinskis teigė, jog valstybė visada buvo ir bus įvairių tautų bendrabutis.

Entonis Smitas (Anthony Smith) skiria tautą-valstybę ir tautinę valstybę.

Tauta-valstybė šiandien galima tik totalitarinėmis sąlygomis – apie tokią valstybę tam tikru tarpsniu svajojo žymiausias lietuvių filosofas Antanas Maceina.

Antanas Smetona ir smetoniniai tautininkai šiuo klausimu taip pat laikėsi vidurio kelio: anot jų, titulinė tauta – valstybės pagrindas, o tautinės mažumos – jos pridėtinės dalys, konkrečiau, lietuviai – Lietuvos kūrėjai, o kitataučiai piliečiai – jiems padėjėjai.

Šiandien vis dažniau galima išgirsti mintį: tautai – taip, valstybei – ne, arba nuosaikesne forma: valstybė – nesvarbu.

Šitokias nuotaikas galima aiškinti dviem prieštaringais veiksniais. Viena vertus, valstybes daug kur perėmė antitautinės jėgos, tautininkai gi nustumti į pogrindį. Jei valstybė tapatinama su valdžia, o ne su visuomene, tai gali sąlygoti priešiškumą ar bent abejingumą pačiai valstybei.

Antra vertus, kuriasi pasaulinės ir tarptautinės struktūros, žadančios užtikrinti tautoms tam tikrą būtį ir net gerovę. Šiuo atveju tautinės valstybės tarsi nebėra būtinos.

Paradoksalu, bet antivalstybiniai tautininkai – jeigu juos galima taip pavadinti – prisideda prie didžiausių savo priešų – globalistų ir imperialistų – žygio. Šis kelias pragaištingas tiek teoriškai, tiek praktiškai.

Teoriškai apribojant tautą kultūriniu lygmeniu iš jos atimamas vienas esmingiausių saviteigos sandų – jos savarankiškumas.

Praktiškai jokia kitataučių valstybė ar tarptautinė imperija nebus taip suinteresuota rūpintis konkrečia tauta, kaip jos pačios valstybė.

Istorinių pavyzdžių – daugiau, nei užtektinai. Šią tautiškumo sampratą savo laiku skiepijo sovietai, šiandien jais seka eurosovietai ir kitos globalistinės bei imperialistinės jėgos.

Nuosaiki duoklė tautiškumui svetimvaldystės atveju tautą ilgainiui tiesiog nususina, o daugeliu tokių atvejų – per ilgesnį arba trumpesnį laiką – tiesiog sunaikina.

Žinoma, istoriškai daugelis tautų gyvendavo ir išgyvendavo svetimose valstybėse, bet šiais laikais globalizmas ir imperializmas iš pagrindų kerta bet kokį tautiškumą ir bet kokios nuolaidos jam tėra laikinos, tik užmigdančios budrumą.

Tautinė valstybė išrasta ne šiaip sau – tai geriausias ligšiol pasitvirtinęs tautos saviteigos būdas.

Net ir šiandien yra tautų, kurioms sunku taikyti tautinės valstybės modelį – jos labai mažos, stokoja intelektualinio elito arba tiesiog išsibarsčiusios tarp kitų tautų.

Vis gi užduokime sau klausimą: ar tikrai norime čigonų, geriausiu atveju – Amerikos indėnų ir Australijos aborigenų likimo?

Jei ne – valstybei reikia ne priešintis, ją reikia atsikovoti.

Priešingas kraštutinumas – pačią tautą apriboti valstybe ar su ja sutapatinti.

Jau girdime kalbas: užmirškime lietuvių žemes ir bendruomenes Seinuose, Gervėčiuose ir Tilžėje – koncentruokimės tik į Lietuvos valstybę (lieka pridurti – LTSR ribose).

Šis kelias – dar pavojingesnis.

Tauta be valstybės dar gali išgyventi – nors labai retai jos būtis be savos valstybės būna visavertė.

Valstybė, praradusi tautinius pagrindus, lieka jau net ne bendrabučiu, o veikiau – pereinamuoju kiemu.

Žodžių junginyje „tautinė valstybė“ būdvardis yra pagrindas, o daiktavardis – tik vedinys, anot V. Putvinskio, tauta yra turinys, o valstybė – tik forma.

Žinoma, kai kurie valstybiniai tautininkai paprieštaraus, jog jie siekia išsaugoti šį turinį apibrėžtos formos ribose. Vis gi čia taip pat glūdi tiek teoriniai, tiek praktiniai prieštaravimai.

Lietuvos valstybė, kaip ir dauguma Europos valstybių, susikūrė etnoistoriniu pagrindu – žemėse, kurios priklausė konkrečiai tautai.

Atmetus etnoistorinį teritoriškumą, konceptualiai, moraliai, psichologiškai sunaikinama pačios tautinės valstybės savimonė.

Tauta ir valstybė sukeičiamos vietomis – jau ne valstybė subordinuojama tautai, bet atvirkščiai.

Paneigiamas Vasario 16-osios ir Tilžės akto signatarų, Klaipėdos ir Širvintų-Giedraičių kovotojų atminimas: juk jie kūrė valstybę etnoistorinėse erdvėse.

Jei į Vilnių dar galėjo būti valstybinės kilmės pretenzijų, tai į Klaipėdą – vargu.

O jei taip, reiškia naikinama ir pačios tautos savimonė – juk ji remiasi istoriniais patriotizmo pavyzdžiais.

Jei ne etnoistorinis principas, Lietuva galėjo priimti Polio Hymanso projektą – konfederaciją su Lenkija, arba Vinco Mickevičiaus-Kapsuko Litbelą – jis net artimesnis valstybinei LDK tradicijai, negu Vasario 16-osios Lietuva.

Neįmanoma nuosekliai pripažinti etnoistorinio principo praeityje, atmetant jį dabartyje.

Išsižadėdami jo, drauge išsižadame bent jau Klaipėdos, o platesniu mastu – visos Vasario 16-osios Lietuvos.

Tautinė valstybė tik tol tautinė, kol ji atstovauja visai etnoistorinei ir etnoteritorinei tautai, įskaitant etnines žemes ir jose gyvenančius tautiečius.

Nebūtina skelbti karų dėl teritorijų, nors visų etnoistorinių žemių sujungimas vienoje tautinėje valstybėje lieka ir liks kiekvieno nuoseklaus tautininko svajonė.

Pradžiai užsibrėžkime bent jau paramą šių tautiečių bendruomenėms, mokykloms, kultūrai.

Jei tautą subordinuosime valstybei, anksčiau ar vėliau prieisime to, ko daugelis šiandieninių valstybinio tautiškumo skelbėjų mažiausiai norėtų.

Prieisime išvados, kurią įgyvendins jau kiti – nuoseklesni jų sekėjai.

Išvados, jog valstybės gyventojai ir sudaro tautą.

Kol tai bus saujelė rusų ar lenkų – dar pusė bėdos: šiaip ar taip, tai – istoriniai mūsų bendrapiliečiai. Bet už durų jau laukia turkai, arabai ir negrai.

Sveikam tautiškumo ir valstybingumo santykiui svarbus ir paties tautiškumo turinys.

Neužtenka sakyti „Lietuva – lietuviams“, jei lietuvybė mums – tik modernus XX a. literatūrinis-politinis konstruktas.

Lietuvių tautą sudaro žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, sūduviai, lietuvininkai-šišioniškiai.

Ne taip svarbu, kad daugelis šiuolaikinių lietuvių gentine prasme – jau susimaišę. Istorinė genčių, etninių grupių ir etninių regionų atmintis – bendros tautinės savimonės pagrindas.

Teisinė psichologija asmens tapatybę glaudžiai sieja su atmintimi. Jei žmogus praranda atmintį – jis praranda ir praeities atsakomybes, ir nuopelnus. Tas pats galioja tautoms.

Dabarties tautininkams verta vėl atsigręžti ir į savo ideologinės srovės šaknis – į dr. Joną Basanavičių, A. Smetoną ir V. Putvinskį.

Atsigręžti į aukso vidurį – tarp tautos ir valstybės. Tauta valstybės atžvilgiu – tikslas, valstybė tautos atžvilgiu – priemonė, bet – labai svarbi priemonė.

Bu daugiau

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/11/m-kundrotas- ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Tautininkų politikos kryptys ir srovės

Parašytas: 15 Gru 2013 18:09

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Vidurys tautininkų politikoje (III): Radikalumas ir nuosaikumas

http://alkas.lt/2013/12/13/m-kundrotas- ... osaikumas/

Marius Kundrotas, www.alkas.lt
2013 12 13 22:02

3. Radikalumas ir nuosaikumas

Šios dvi sąvokos ypač drasko šiuolaikinį tautininkų judėjimą. Dažnai tai – tiesiog kalbiniai „štampai“, kuriuos priskiriame sau arba kitam, menkai susimąstydami apie jų turinius.

Įsivaizduojama, jog žmogus iš principo tiesiog radikalus arba tiesiog nuosaikus. Tai – mitas.

Žinoma, savaiminis radikalumas arba nuosaikumas – egzistuoja. Vis gi būtent savaiminiu pavidalu tai – daugiau jausmų, nei proto charakteristikos.

Savaiminis radikalas – drąsus ir veržlus, jis nori visko daug ir greitai. Stokoja pusiausvyros, absoliutina vieną tiesos pusę kitos sąskaita, per skubėjimą daro daug klaidų, agresyvumu nuteikia kitus prieš save ir visą savo stovyklą.

Savaiminis nuosaikusis – priešingai, santūrus ir atsargus, viską sveria ir seiki. Stokoja ryžto, o kartais – net principingumo, gali kilti klausimas – kokia jo pozicija apskritai? Sukarikatūrintai radikalas – tai karštakošis plevėsa, nuosaikusis – tinginys ar bailys.

Tautiškumo kontekste radikalumas ir nuosaikumas dažnai siejasi su bendresne – savo-kito – skirtimi.

Radikalui be nuosaikiojo prado sava tauta – viskas, visos kitos – niekas. Tautiškumas – visų vertybių matas, užmirštant kitas – dorą, teisingumą, šeimą, kitas siauresnes bendruomenes (totalumas), o taip pat – žmonijos dimensiją (tautinis egoizmas ir šovinizmas).

Nuosaikiajam be radikaliojo prado vis kyla pagunda galvoti ir elgtis priešingai: taip kruopščiai dozuoti savastį, kad skirtumas tarp savo ir svetimo ilgainiui išnyksta, arba svarstyklės net pakrypsta svetimo pusėn. Bendroje vertybių sistemoje tautiškumas taip pat vis labiau slenka į apačią, jei ne į paribius.

Lygiai tie patys principai veikia tautos viduje.

Radikalui greitai ne tik sava tauta atsiduria virš kitų, bet pati sava tauta išsluoksniuojama partiniais ir sroviniais kriterijais: viena tautos dalis atsiduria aukščiau visų kitų.

Nuosaikusis gi priešingai – visaip stengiasi išvengti išskirtinumo, o kraštutiniu atveju savus teisia griežčiau, nei svetimus. Jau netgi praktikoje turime tautininkų, kurie labai jau atlaidūs fasadiniams konservatoriams, liberalams ir net kairiesiems ekstremistams, bet labai griežtai vertina radikaliuosius kolegas savo stovykloje.

Didžiausia problema ta, kad perdėtas vienos pusės nuosaikumas atveria vartus kitos pusės radikalumui ir net ekstremizmui.

Taip nuosaikūs tautininkai atveria vartus deklaratyviesiems konservatoriams, konservatoriai – liberalams, o liberalai – kairiesiems ekstremistams.

Perdėto radikalumo problema kiek mažesnė, bet ji egzistuoja: apsiskelbus tikratikių bendruomene, kitos srovės visuomenėje ir netgi toje pačioje pasaulėžiūrinėje srovėje lieka atskirtos, o jei per stebuklą tokia bendruomenė gauna valdžią, visuomenė tampa vienu dideliu konclageriu.

Radikalumo ir nuosaikumo dilemos sprendimas – teisingumas.

Bendri standartai, taikomi visiems ir kiekvienam – savam ir svetimam. Į bendrus standartus taip pat įeina parama saviems – sveiko proto ribose.

Jei mano ir svetimas vaikas prašys duonos, o aš turėsiu tik vieną kriaukšlį – pirmenybę teiksiu savam. Tai – dora, verta ir teisinga, net iš religinės pusės: jei Dievas skyrė mane kažkieno tėvu, kažkieno vyru, kažkieno tautiečiu – reiškia, skyrė man misiją šioje bendrijoje.

Sveiko proto riba šiuo atveju eina per dorą – jei mano vaikas be priežasties muša kitą vaiką, aš savajam uždrošiu diržu – ką apie tai besakytų „juvenalinės justicijos“ šalininkai.

Vis dėlto praktikoje savaiminis radikalumas ir nuosaikumas – reti reiškiniai.

Pirmiausiai – daug kas priklauso nuo atskaitos taško: kas nuosaiku Adolfui Hitleriui, gali būti radikalu A.Smetonai.

Antra vertus, tas pats tautininkas gali būti radikalus imigracijos klausimu, bet nuosaikus etninių žemių klausimu, arba radikaliai vertinti Rusijos iššūkius, bet nuosaikiai – Europos Sąjungos iššūkius, arba atvirkščiai.

Sveikas protas, peržengiantis įvardytas jausmines charakteristikas, vėl sufleruoja aukso vidurio taisyklę.

Radikalumas gerąja prasme – tai ryžtas esminėms permainoms ten, kur jų reikia. Nuosaikumas gerąja prasme – tai apsvarstymas, apmąstymas prieš bet kokį veiksmą. Jie puikiai dera vienas su kitu, dar daugiau – jie sunkiai įmanomi vienas be kito.

Radikalumas ir nuosaikumas tautiškume turi būti selektyvus ir situacinis, remiantis bendrais kriterijais: ar tai tobulina, ar susina žmogų tautoje ir tautą žmonijoje?

Komentarai
http://alkas.lt/2013/12/13/m-kundrotas- ... s/#respond

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 31 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: