Lietuvos Valstybės pietvakarinių sienų kaita 13-15 amžiuose Mažojoje Lietuvoje ir Prūsoje - trumpa istorija
Valdovų Algirdo ir Kęstučio valdoma Lietuva XIV a. viduryje tapo galinga valstybe, su kuria teko skaitytis ne tik kaimynams.
Šv. Romos imperatorius Karolis IV panoro ją įtraukti į savo įtakos sferą ir 1358 04 18 pakvietė “garbinguosius ir didinguosius kunigaikščius” Algirdą ir Kęstutį apsikrikštyti.
Šio įvykio amžininkas vokiečių metraštininkas Heirichas iš Rebdorfo savo “Analuose” parašė:
“Liepos mėnesį vietinis Lietuvos karalius Kęstutis pasiuntė savo brolį pas viešpatį imperatorių Karolį [...] Tas karalius pažadėjo apsikrikštyti, jei jam bus grąžinta žemė, kurią iš jo ir jo pirmtakų nukariavo Teutonų namų Prūsijoje broliai”.
Livonijos kronikos autorius Hermanas iš Vartbergo patikslino:
“Lietuviai pareikalavo žemiau nurodytų sienų: pradedant Mazovija iki Alnos upės ištakų toliau leidžiantis Alna (Alna (Alle) yra kairysis Priegliaus intakas) iki įtekėjimo į Priegliaus upę ir toliau iki pat jūros (Aistmarių); toliau iki sūriosios jūros [...] Be to, jie reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į dykrą tarp totorių ir rusų ir saugotų juos nuo totorių puolimų...”
Šiaurinė Lietuvos siena su Livonija turėjusi eiti Dauguvos upe iki Aiviekstės, toliau – Aiviekste iki Lubano ež.
Lygiai taip pat atrodė ir Vytauto bajorams, 1412 m. liepą susirinkusiems Veliuonos pilyje. Ragainės komtūro vertėjas čia išgirdo, kaip kažkoks Nigaila pilyje susirinkusiems kariams garsiai skelbė, kad jų viešpats kunigaikštis Vytautas Veliuonos ir Paštuvos pilis pastatęs prieš vokiečių ponus, su kuriais turi daug reikalų – greitai žygiuos į Ragainę, o paskui – į Karaliaučių, nes tos žemės anksčiau priklausė Lietuvai ir jas reikia susigrąžinti.
Vytauto bajorai tiesiai pareiškė: „Mūsų kunigaikštis turi atsiimti Karaliaučių, nes tai jo tėvonija“.
1413 01 28 į derybas atvykusiam Vokiečių ordino maršalui M. Kuchmeisteriui Vytautas Didysis į kryžiuočių pretenzijas, kad Klaipėdos pajūris ir Nemuno žemupys privalo likti Vokiečių ordino valdžioje (remtasi Mindaugo dovanojimais) taip atrėžė: “Prūsa taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas”. Po to ironiškai pridūrė: “O kur yra Ordino tėvų palikimas?”
Pasižiūrėkite žemėlapyje, kur yra Osa (Uosa):
https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... ry.svg.png
Įdomus faktas, kad savo pretenzijas į Prūsą ir Klaipėdos kraštą kryžiuočiai grindė Mindaugo dovanojimais (o ne tuo, kad tas teritorijas jie užkariavo - kaip buvo realiai). Tai yra kryžiuočiai tuo pačiu oficialiai pripažino, kad tos žemės iš tikro buvo Mindaugo valdomos (iki padovanojimo kryžiuočiams - kaip "mokestis" už krikštą).
Tai yra labai aiškus patvirtinimas, kad to meto oficiali kaimyninė valstybė (Kryžiuočių Ordinas) oficialiai pripažino buvus Lietuvos Valstybės sienas iki Prūsos ir Klaipėdos imtinai.
------------------------------------------------------------------------
Prūsų gentys gyveno piečiau Karaliaučiaus (Tvankstos), ir linija, kuria buvo padalinta Prūsija 1945 metais, iš esmės sutampa su lietuvių ir prūsų genčių gyventomis istorinėmis ribomis (nors reikia pasakyti, kad dvi lietuviškos apskritys (Geldapės (1945 m.) http://lt.wikipedia.org/wiki/Geldap%C4%97 ir Žydkiemio (1951 m.) http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%BDydkiemis ) iš Prūsų Lietuvos buvo Stalino perduotos Lenkijai).
Pats Karaliaučius (tiksliau Tvanksta) yra ant ribos tarp prūsiškai šnekėjusių genčių ir genčių, šnekėjusių lietuviškai (tiksliau, lietuvių kalbos tarmėm) - tai aiškiai matyti iš vietovardžių (juos kryžiuočiai pakankamai tiksliai yra užrašę).
Ir nereikia painioti vardo "prūsai", kuris buvo taikomas įvairiais laikotarpiais labai įvairioms gentims pavadinti. Lygiai kaip lyvių vardu vokiečiai pavadino visą šiuolaikinę Latviją ir Estiją - Livonija. Tačiau mes juk nevadiname latvių bei estų "livonais".
|
