Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)
http://lndp.lt/diskusijos/

Янтарный путь
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=35&t=1791
Puslapis 1 iš 1

Autorius:  Žygeivis [ 23 Kov 2021 22:17 ]
Pranešimo tema:  Янтарный путь

Янтарный путь


https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AF%D0 ... 1%82%D1%8C

Карта-схема Янтарного пути и его ответвлений c древности до Средних веков[1]

Янта́рный путь (Великий янтарный путь) — древний торговый путь, по которому уже в античности из Прибалтики в Средиземноморье доставлялся балтийский янтарь. О нём упоминает «отец истории» Геродот.

Тацит в «Германии» описывает обитающий на востоке Свебского моря народ айстиев, которые:

«обшаривают и море и на берегу, и на отмелях единственные из всех собирают янтарь, который сами они называют глезом. Но вопросом о природе его и как он возникает, они, будучи варварами, не задавались и ничего об этом не знают; ведь он долгое время лежал вместе со всем, что выбрасывает море, пока ему не дала имени страсть к роскоши. У них самих он никак не используется; собирают они его в естественном виде, доставляют нашим купцам таким же необработанным и, к своему изумлению, получают за него цену».

Маршрут, по которому янтарь-сукцинит поступал к Средиземному морю, первоначально пролегал из Ютланда по рекам Рейн и Одер, а затем из Самбии по Висле и Дунаю. Новый Вислинский янтарный путь начала нашей эры назван польскими археологами Великим, или Главным. В 2000 году учёному Ежи Веловейски удалось реконструировать эту римскую янтарную дорогу по находкам янтарного сырья и изделий[2].

Пунктом доставки камня-сырца являлся южный город Римской империи – Аквилея (на границе Италии и Словении). Высокого развития в эпоху принципата достигла в Аквилее техника обработки янтаря, который поставляли в город с побережья Балтики через римскую провинцию Паннония[2]. Из порта Аквилея янтарные товары уплывали в Грецию, Египет, Сирию, Индию и другие далёкие страны[3].

Содержание

1 Предыстория
2 История
3 Античность
3.1 Римские импорты
4 Маршруты в средневековье
4.1 Западная часть
4.2 Неманский янтарный путь
4.3 Северный янтарный путь
5 Туристический янтарный путь
6 Примечания
7 Литература

Предыстория

Изделия из балтийского янтаря были найдены в гробнице Тутанхамона (1400—1392 гг. до н. э.)[4]: в Египетском музее Каира хранится корона Тутанхамона с жёлтым балтийским янтарём, окружённым бриллиантами, изумрудами и рубинами[5].

Уже к эпохе неолита сформировались центры добычи и обработки янтаря. Один из них располагался на северной части полуострова Ютланд (Дания). Ютландцы снабжали янтарём античные города-государства Средиземноморья до III века н.э., когда запасы оказались исчерпанными. Этому способствовал и подъём уровня вод Северного моря, которые затопили северную часть полуострова. Население стало искать новые земли для своего промысла. Археологи полагают, что часть ютландцев обрели новую родину в Самбии (часть Калининградской области), где находится крупное янтарное месторождение. Переселенцы принесли с собой черты материальной и духовной лужицкой культуры[6].

История

Геродот, «История», книга III, 115

".. и я не верю в то, что Эриданом варварами называется река, впадающая в северное море, откуда, как говорят, происходит янтарь..."

Оригинальный текст (греч.):

...οὔτε γὰρ ἔγωγε ἐνδέκομαι Ἠριδανὸν καλέεσθαι πρὸς βαρβάρων ποταμὸν ἐκδιδόντα ἐς θάλασσαν τὴν πρὸς βορέην ἄνεμον, ἀπ᾽ ὅτευ τὸ ἤλεκτρον φοιτᾶν λόγος ἐστί...

В Викитеке есть полный текст оригинальный:

Ιστορίαι (Ηροδότου)
https://el.wikisource.org/wiki/%CE%99%C ... E%BF%CF%85)

В Викитеке есть полный текст перевода на английский:

Histories (Herodotus)
https://en.wikisource.org/wiki/Histories_(Herodotus)

С среднем неолите намечается ряд путей проникновения янтарных изделий к востоку и северо-востоку Европы: это приморский путь, внутриматериковый прибалтийский путь по рекам Западная Двина, Пярну, Рауду, Эмайыги, а также Волго-Окский путь и путь по озёрам и рекам северо-запада современной России и Карелии (III тыс. до н. э.). В Карелии по р. Выг, Онежскому озеру, р. Свирь, Ладожскому озеру, р. Волхов, Ильменскому озеру, рекам Ловать и Зап. Двине янтарь от побережья Прибалтики мог попасть к Белому морю. Картографирование янтарных находок поздненеолитических памятников указывает на некоторые изменения в направлении и соотношении янтарных путей: появляются также Днепровский и Днестровский пути распространения неолитического восточноприбалтийского янтаря[7].

С середины II тыс. до н. э. в ходе контактов между прибрежными племенами Балтики, янтарь и изделия из него распространялся в отдалённые районы. Его ввоз в Восточное Средиземноморье фиксируется по крайней мере с микенских гробниц XVI в. до н. э., где были найдены бусы из балтийского янтаря[8]. Изготовленные из него украшения обнаружены и на других памятниках микено—минойской цивилизации[9].

С начала I тыс. до н. э. в результате трансальпийской торговли этрусков с племенами центральной Европы янтарь поступает в средиземноморский регион. Расцвет торговли пришёлся на XVIII—VII вв. до н. э.[10][11] Через альпийские горные проходы этрусские товары перенаправлялись в долины Рейна и Эльбы. Археологи обнаружили их в Польше, Дании, Южной Скандинавии[11].

В Средней Азии определились два направления торговых путей: Сырдарьинское и Амударьинское: активизируется торговля янтарём с середины I тысячелетия до н. э., особенно в первые века н. э., вплоть до V в. н. э. Следуя вдоль Сыр-Дарьи, янтарь проникает в Ферганскую долину, активно охватывая её западные и юго-западные районы, и далее на восток, к границам Китая. В раннем средневековье внутренние пути становятся более разветвлёнными. На северо-восток — это Чуйская долина. На юго-восток — Зеравшанская долина, крайней восточной точкой оказывается Западный Памир, верховья реки Пяндж[12].

Если уже в неолите прибалтийский янтарь доходил до Волги, то есть основания предположить, что Волжко-Каспийское направление могло осваиваться значительно раньше VIII в. для продвижения на восток. И не только для прибалтийского сукценита, но и для приднепровско—карпатских ископаемых смол (первые — светлые, известные под названием «скифские», менее популярны, чем карпатские, более тёмных и сочных расцветок). Известно, что янтарные изделия часто встречаются в памятниках сарматского времени[13].

Античность

На античность пришлась эпоха рассвета Янтарного пути, который тогда шёл из Восточной Прибалтики в Северную Италию. Первоначально он проходил к Ютландии и далее по Эльбе к верхнему течению Дуная, оттуда по реке Инн через долину Адидже в порт Спина[en] на Адриатике — центр торговых контактов этрусков с греческим миром. Другое ответвление янтарного пути действовало с VI в. до н. э. Оно вело от Эльбы к истокам Рейна и затем через Восточную Галлию долиной Роны к греческой колонии Массалия (Марсель)[14].

Затем, в Римскую эпоху, согласно реконструкции, сделанной в 2000 году учёным Ежи Веловейски по находкам янтарного сырья и изделий, основным стал путь из Самбии по Висле и Дунаю. Новый Вислинский янтарный путь начала нашей эры назван польскими археологами Великим, или Главным.[2].

Римские импорты

Импорты – это римские застёжки-фибулы для скрепления плаща (лат. pallium), поясные наборы и др. детали снаряжения, которые легионеры охотно обменивали на янтарь. Участники многосезонной Балтийской экспедиции Института археологии РАН подтвердили исток Великого янтарного пути на территории Калининградской области благодаря изучению таких находок.[6]

Янтарная торговля, в значительной мере сосредоточившаяся в руках племенной аристократии эстиев, (балтов и германцев), а затем в V в. н. э. перешедшая в руки дружинных вождей, привела к появлению в земле юго-восточной Балтии редчайших даже на территории Империи изделий, вышедших из рук римских мастеров. Основной массив римских импортов, являвшихся средством «платежа» (точнее — обмена, иногда трофеями или дружескими/свадебными дарами) за янтарное сырьё, доставлявшееся по Великому янтарному пути по р. Висла (так называемый Висленский янтарный путь), находится в арсенале эстиев, древних обитателей Янтарного края — исторической Пруссии[en]. Эти предметы вышли из различных провинциально-римских мастерских, включали в свой состав как их массовую продукцию, так и уникальные изделия[15]:

массовые серии:

— римские стеклянные бусины;
— римские монеты;
— многочисленны фибулы различных типов.

уникальные предметы:

— бронзовая и стеклянная пиршественная посуда (котлы, кубки, сосуды, блюда, черпаки);
— статуэтки;
— римское оружие.

Маршруты в средневековье

Западная часть


Торговые пути направления Восток – Запад ведут из двух конкурирующих торговых центров в старой Пруссии[en], Трусо(в районе дельты Вислы) и Каупа (в юго-западном углу Куршской лагуны), вдоль Балтийского моря в Ютландию, а оттуда вверх по Слиенскому заливу в Хайтабу (Хедебю), крупный торговый центр в Ютландии. Этот город, расположенный недалеко от современного города Шлезвиг, земля Шлезвиг-Гольштейн, был удобно расположен, его можно было достичь со всех четырех сторон — по суше, а также с Северного и Балтийского моря.[16][17]

Неманский янтарный путь

Неманский торговый путь — трасса, связывавшая Центральную и Юго-Восточную Скандинавию, в частности о. Готланд, через ареалы пруссов, куршей и ряда иных балтских племён с Восточной Европой, с Каупом в качестве, вероятно, ключевого центра на балтийском побережье старой Пруссии[en].

Этот путь, в свою очередь, может представлять собой западный отрезок пути «из варяг в греки и из грек…», на юге завершавшегося в Константинополе. В последнее время накапливается банк данных находок скандинавского происхождения, свидетельствующих об активности торговых и военных операций по рекам Преголь, Инсруч и Неман (Кулаков, Иов, 2001. с. 77), что позволяет предполагать серьёзную роль Неманского пути в системе межэтнических торговых контактов в Восточной Европе эпохи викингов[18].

Северный янтарный путь

С берегов Балтики солнечный камень поступал по Северному янтарному пути в Древнюю Русь: в янтарные мастерские Пскова, Великого Новгорода, Старой Ладоги, Владимира, Рязани и далее через Урал в Китай[3].

Туристический янтарный путь

В конце двадцатого века в рамках охраны культурного наследия Европы возникла программа создания туристических янтарных маршрутов. Они повторяют древние торговые пути от Балтийского моря до стран Средиземноморья[19].

Примечания

Янтарная книга, 2017, с. 32—33.
Янтарная книга, 2017, с. 34.
Воронцова Н. Э., Ремова А. Северный янтарный путь на Янтарном форуме. http://www.tourism.pskov.ru. Информационный туристский центр Псковской области (18 июля 2017). Дата обращения: 6 декабря 2017. Архивировано 6 декабря 2017 года.
В Риге открылась выставка Янтарь Тутанхамона
Слёзы Гелиад, 1991, с. 95.
Янтарная книга, 2017, с. 32.
Лозе И. А., 1980.
Сухих В. В., 2002, с. 9.
Кларк Г. Доисторическая Европа. — М., 1953. — С. 261.
Szilágyi G. Zur Frage des etruskischen Handels nach dem Norden. — «Acta Antiqua Academiae Scientiarum Hungaricae» — №I — 1952, S. 419ff
Дряхлов В. Н., 1988, с. 141.
Янтарь в Средней Азии, 2001, с. 125.
Янтарь в Средней Азии, 2001, с. 126—127.
Дряхлов В. Н., 1988, с. 141—142.
Сокровища Янтарного края, 2016, с. 114—119.
Klaus Fehn, Dietrich Denecke, Hans-Rudolf Egli, Eike Gringmuth-Dallmer, Franz Irsigler, Winfried Schenk. Siedlungsforschung. Archäologie – Geschichte – Geographie 22, 2004. Siedlungsforschung Bonn. Дата обращения: 8 сентября 2020.
Anna J. Mukherjee. The Qatna lion: scientific confirmation of Baltic amber in late Bronze Age Syria. Uni Heidelberg. Дата обращения: 8 сентября 2020.
Кулаков В. И., 2012, с. 3.

Космовская-Церанович Б. И., 2017.

Литература

Ахметов С. Ф. Слёзы Гелиад / сост. С. С. Верховский, перевод на англ. Г. Ю. А. Шкаровский—Раффе, редактор Т. Ф. Ткаченко. — М.: Планета, 1991. — 176 с. — 30 000 экз. — ISBN 5-85250-151-4.
Бибби, Джеффри. Две тысячи лет до нашей эры. Эпоха Троянской войны и Исхода, Хаммурапи и Авраама, Тутанхамона и Рамзеса, М.: Центрполиграф, 2011.
Бубнова М. А., Половникова И. А. Янтарь в Средней Азии. — Древние цивилизации Евразии: история и культура: Материалы Международной научной конференции, посвященной 75-летию проф. Б. А. Литвинского, 14- 16 октября 1998 г. Государственный музей Востока, Институт востоковедения РАН. — М. : Издательская фирма «Восточная литература» РАН, 2001. — С. 124—135. — 464 с. — 800 экз. — ISBN 5-02-018211-7.
Гимбутас, Мария. Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe. Mouton Publishers, 1965. ISBN 90-279-0998-9.
Дряхлов В. Н. Янтарный путь // Вопросы истории : журнал. — М.: «Правда», 1988. — № 11. — С. 141–143.
Зацепин М. И., Ермак А. В., Костяшова З. В., Кулаков В. И., Литвинов Н. Н., Сивкова С. Г., Попов М. П. Глава 3. Янтарный путь // Янтарная книга — Калининград, М., Янтарный: 2017. — 208 с. — ISBN 978-5-7164-0721-3 Книга доступна по лицензии CC BY-SA 4.0
Кулаков В. И. Неманский янтарный путь в эпоху викингов = Niemen amber route in the Viking Age / рецензенты: к.и.н. С. Д. Захаров , к.и.н. Н. В. Лопатин. — Калининград: Министерство культуры Калининградской области, ГБУК «Калининградский областной музей янтаря», 2012. — 224 с. — 500 экз. — ISBN 978-5-903920-17-4. — OTRS.
Кулаков В. И.. Пути янтарной торговли и миграция племён во I-V вв. н.э. в Южной Балтии : [англ.] = Routes of Amber Trade and Migration of tribes in the 1st-5th centuries AD in the Southern Baltic : [пер. с рус.] // Торговые пути янтаря: материалы международной научно-практической конференции, Калининград, 30 июня 2011 г. : [англ.] = Trade routes of amber, Materials of the international research abd practice conference, June 30, 2011, Kaliningrad : [пер. с рус.] : сборник / ред. З. В. Костяшова. — Калининград : Министерство культуры Калининградской области, Калининградский областной музей янтаря, 2011. — С. 25—34. — 100 с. — ISBN 978-5-903920-21-1. — OTRS.
Кулаков В. И.. Сокровища Янтарного края. Показатели инокультурных влияний на древности Самбии и Натангии в I-IV вв. н.э. / рецензенты: к.и.н. В. Е. Родинкова, к.и.н. И. В. Исланова, научный редактор д.и.н. А. М. Обломский. — Калининград: «Калининградская книга», Институт археологии РАН, 2016. — 362 с. — 500 экз. — ISBN 978-5-9907742-7-8.
Лозе, И. А. Вопросы картографирования находок янтаря эпохи неолита на Европейской части СССР // Известия АН Латвийской ССР : журнал / главный редактор В. П. Самсон, научный редактор Л. А. Лубей, редактор А. К. Цинис. — Рига : «Зинатне», 1980. — № 9 (398). — С. 73—86. — 160 с. — 850 экз.
Сухих В. В.. О возможной интерпретации мифа о Фаэтоне // Исседон: Альманах по древней истории и культуре / А. В. Седов. — Екатеринбург : Екатеринбургский гуманитарный университет, 2002. — Т. 1 / А. В. Зайков. — С. 6—15. — 143 с. — 500 экз. — ISSN 1683—7037.
Хоиньска—Бохдан E.. Направление контактов и главные зоны обмена янтаря в Европе с неолита до раннего средневековья (попытка реконструкции) : [англ.] = Directions of contacts and main zones of amber exchange in Europe from the Neolithic to Early the Middle ages (an attempt at reconstruction) : [пер. с рус.] // Торговые пути янтаря: материалы международной научно-практической конференции, Калининград, 30 июня 2011 г. : [англ.] = Trade routes of amber, Materials of the international research abd practice conference, June 30, 2011, Kaliningrad : [пер. с рус.] : сборник / ред. З. В. Костяшова. — Калининград : Министерство культуры Калининградской области, Калининградский областной музей янтаря, 2011. — С. 7—26. — 100 с. — ISBN 978-5-903920-21-1. — OTRS.
Космовская-Церанович Б. Янтарь в Польше и мире: монография. — Калининград: «Калининградская книга», Музей Янтаря, 2017. — 152 с. — 500 экз. — ISBN 978-5-903920-40-2.

Янтарный путь


https://diletant.media/excursions/37674328/

1. Начало пути

Paveikslėlis

Янтарный путь — древний торговый путь, по которому из Прибалтики доставлялся янтарь в разные страны, в первую очередь — Средиземноморья.

Благодаря развитым торговым связям немало балтийского янтаря было найдено на территории античных государств. Изделия и украшения из него находили при раскопках па острове Крит, в шахтных гробницах микенской культуры, построенных около 1600−800 гг. до н. э. В Древней Греции янтарь был в моде лишь в течение сравнительно короткого периода тесных торговых связей с Севером. Он не встречается в греческих могилах классического времени. В Италии много янтаря было найдено в долине реки По и в этрусских гробницах. В Риме янтарь вошел в обиход около 900 г. до н. э. В начале нашей эры в Риме янтарь был настолько модным, что принято говорить о господствовавшей тогда «янтарной моде». Его носили в виде бус все слои населения. Янтарем украшали ложа, из пего делали малые сосуды, бюсты, фигурки, шары, которыми летом охлаждали руки. По словам Плиния Старшего, римляне уже в то время знали способ окраски янтаря в красный цвет и просветления его жиром.

Привозной характер янтаря в Средиземноморье подтвержден данными его элементного состава. Оказалось, что прибалтийский янтарь содержит от 3 до 8% янтарной кислоты, тогда как в янтаре из районов Сицилии, Италии и Испании количество этой кислоты не превышает 1%.

Более или менее организованная торговля янтарем возникла около 3 тысяч лет назад. Основными торговыми путями были водные. «Янтарных путей» было немало, но к основным можно отнести пять.

2. Рейн


Paveikslėlis

Первый путь начинался в устье Эльбы и шел по ее восточному берегу. После перерыва у современного города Шаде он сворачивал к югу, шел через густые леса и заболоченную местность. По истечении нескольких лет пути караван достигал современного города Верден и шел по левому берегу Вазера. В районе нынешнего города Падерборна «янтарная» дорога поворачивала на запад, шла у подножия гор и выходила к Рейну. Город Дуйсбург был одним из древних центров торговли янтарем. Далее путь шел по Рейну, и у места расположения современного города Базель он разветвлялся: по реке Аару (притоку Рейна), по швейцарскому плоскогорью, севернее Женевского озера, а затем вниз по Роне (древнему Родаиу) или через так называемые Бургундские ворота, вдоль рек Ду и Соны, а впоследствии вниз по долине Роны к Средиземному морю до Массалии.

Второй путь начинался в Гданьской бухте и имел несколько ответвлений. Основной путь пролегал по Висле до реки Нотец, затем шел к Варте, проходил через Познань, Мошин, Зборов, Вроцлав и по суше в Клодзко. После прохода через Судетскую область путь янтаря разветвлялся: западная его ветвь шла через город Свитава, по одноименной реке в Брно и дальше по реке Мораве, а восточная ветвь — по реке Мораве, от ее верховий до города Хохенау, где обе ветви вновь сходились. Дальше путь проходил по Дунаю до расположенного в Паннонии кельтского городка Корнунт (ныне Братислава). На этом пути располагалась древнеримская колония Виндобна, положившая начало современной Вене. Затем янтарь через города Шопрон и Сомбатхей (Венгрия), Птуй и Цале (Словения) поступал сухопутным путем на побережье Адриатического моря в город Аквилея, славившийся производством и торговлей изделиями из янтаря.

Третий путь проходил по Висле, Сану, Днестру и заканчивался у Черного моря, откуда янтарь поступал на рынки Египта, Греции и Южной Италии.

Четвертый путь длиной около 400 км шел из Балтики по Неману, затем караваны волоком переправлялись в притоки Днепра, и дальше на протяжении почти 600 км янтарь плыл вниз по Днепру до моря. Это был «многострадальный и страшный», как называли его историки, путь «из варяг в греки». По речным артериям янтарь проникал за Уральский Камень, в Прикамье и далее. Бусы, изготовленные из балтийского янтаря, неоднократно находили в могильниках на Каме и в ряде монгольских захоронений.

Пятый путь, проложенный в конце III — начале IV в., проходил по Неве и через Днепр, связывал Балтийское море с римскими колониями и Византией.

3. Рон


С тремя последними путями связано появление па Руси янтаря. Балтийский янтарь продавался на торжищах Великого Новгорода и других городов. Русские не только торговали янтарем, но и обрабатывали его. Остатки мастерской янтарных изделий были обнаружены при раскопках старой Рязани. Недавно в Новгороде при раскопках на древней Лубяницкой улице были обнаружены интересные находки, свидетельствующие о торговых связях новгородцев с Прибалтикой. Наибольший интерес представляет усадьба мастера янтарных дел: в ней сохранилось большое количество осколков и полуфабрикатов из янтаря. Усадьба датируется началом XIV в.

Торговля янтарем, как и всяким товаром, имела периоды оживления и спада. Так, в IV в. до п. э. по ряду причин, одной из которых была экспансия воинствующих кельтов, торговые связи Римской империи с Прибалтикой прервались и возобновились лишь в I-II вв. п. э. Янтарь в то время в Риме снова вошел в моду. Однако в конце II в. н. э. из-за войн римлян торговые пути янтаря снова резко сократились и уже никогда не достигали своего былого расцвета.

4. Средиземное море


Говоря о торговых путях янтаря, нельзя не упомянуть о «янтарных кладах» — значительных количествах необработанного балтийского янтаря, спрятанного оптовыми торговцами или их посредниками, с тем чтобы позже выгодно сбыть товар покупателю. Один из крупнейших центров торговли янтарем находился на территории нынешнего Вроцлава, второй — на месте города Калиша, выросшею из древней римской колонии Калисии. Близ Вроцлава перед второй мировой войной были найдены три больших склада необработанного янтаря общим весом 2750 кг. В 1867 г. на Земландском полуострове была обнаружена наполненная янтарем 50-литровая бочка. В 1900 г. близ Гданьска нашли глиняный горшок с 9 кг янтаря. Все эти находки янтаря-сырца, предназначенного на экспорт, свидетельствуют о большом спросе на балтийский янтарь.

Autorius:  Žygeivis [ 23 Kov 2021 22:17 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... te_Map.jpg

Paveikslėlis

https://www.auto-tourist.ru/images/cust ... r_road.jpg

Paveikslėlis

Autorius:  Žygeivis [ 03 Rgp 2021 19:07 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

Кулаков В.И. Неманский янтарный путь в эпоху викингов.


https://www.archaeolog.ru/ru/el-bib/el- ... lakov-2012

Paveikslėlis

Кулаков В.И. Неманский янтарный путь в эпоху викингов: науч. изд. Калининград: ГБУК «Калининградский областной музей янтаря», 2012. 224 с.

Скачать - https://www.archaeolog.ru/media/books_2 ... v_2012.pdf

Авторы - Кулаков Владимир Иванович
Название - Неманский янтарный путь в эпоху викингов
Город - Калининград
Издательство - ГБУК «Калининградский областной музей янтаря»
Год - 2012
Объем - 224 с.
ISBN 978-5-903920-17-4

Аннотация

https://www.archaeolog.ru/ru/el-bib/el- ... lakov-2012

Эта книга является первым в истории мировой науки исследованием западной части Неманского янтарного пути, который в эпоху викингов соединял Юго-Восточную Скандинавию, Янтарный берег земли пруссов и западную окраину Киевской Руси.

На её страницах представлено всё, что известно нашей археологии о древностях эпохи раннего Средневековья в Юго-Восточной Балтии.

Книга представляет интерес не только для историков и археологов, но и для читателей, интересующихся освоением новых туристических маршрутов по рекам Балтии.

Autorius:  Žygeivis [ 31 Geg 2026 23:44 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

AISČIŲ GINTARU UŽRAŠYTA ANTIKOS ISTORIJA


Nors ir vyrauja nuomonė, kad Tacito paminėtas gintaro pavadinimas GLESUM yra germaniškas žodis, jo kilmės klausimo dar negalima laikyti išspręstu. Be Tacito GLESUM, šitokį gintaro pavadinimą buvo žinomą romėnų pasauliui paliudijo taip pat Plinijus savo "Naturalis historia".

Taip pat žinoma latvių kalboje GLISIS, GLISE (glihse J. Langės 1773 m. žodyne).

A. Bezzenbergeris, K. Būga ir V. Mažiulis neatmetė GLESUM, GLAESUM baltiškos kilmės.

Lygumas, glotnumas sukelia blizgesio, spindėjimo įspūdį, palyginimui (toliau plg.) lietuviškai UŽ-GLIESTI "užtepti" greta jo vedinio iteratyvo GLAISTYTI (glaisto) "teplioti; laistyti, lipinti, taisyti nelygumus, plyšius; tinkuoti; glostyti, dailinti, lyginti" bei bendrašaknio IŠ-GLEIČIOTI "išdailinti, išzliebti"; GLITINTI (-INA) "daryti glitų, slidų; tepti, šlapinti; lyginti, dailinti, poliruoti, slidinti", būdvardžių GLITUS "glebus, tižus; lipus; gleivėtas, pavandenijęs; lygus, švelnus", GLITAS "glebus, tižus; lipus; gleivėtas, pavadenijęs" vedinį; latviškai GLIZINAT "plonai tepti; ką minkštą ar šlapią lyginti, glostyti..." su atitikmeniu GLIŽTI (GLYŽTA, GLIŽO) "darytis gličiam; gleimėti, glimti" lietuvių kalboje.

Informatyvus šia prasme yra ir vartojimas tokių veiksmažodžių kaip GLUDENTI (-ENA) "glausti, tvarkyti, krauti, dėlioti (lygiai)": IŠGLUDENA (nušveičia, nupoliruoja) kaip auksakalys deimantą bei GLUODINTI (-INA) "lyginti, gluodą daryti, lygiai šukuoti".

Iš minėtų semantinių paralelių galima daryti išvadą, kad TEPTI yra lyginti, gludinti, poliruoti, šveisti, o šitai jau turi tiesioginį ryšį su švytėjimu, blizgėjimu bei spindėjimu, plg. lietuviškai SVIDINTI (-INA, -INO) "gludinti, šlifuoti; blizginti, poliruoti": SVIDĖTI (SVIDA, -ĖJO) "švytėti, blizgėti, spindėti".

Tokią konotaciją gauna ir GLOSTYTI, plg. latviškai GLASIT VEDERU "tinginiauti", tai yra "glostyti pilvą", GLASET "gailėti, lepinti", GLASIT, GLASTIT "glamonėti, glostyti".

Veiksmažodį IŠ-GLĖSTI reikšme "išblėsti" randame J. Šlapelio žodyne. Kad tai iš tikrųjų vartotas žodis, leidžia spręsti tolygios reikšmės A. Juškos iš gyvosios kalbos užfiksuotas GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti, mažėti ugniai, trauktis pelenais (apie žarijas)".

Tikslią struktūrinę bei semantinę paralelę sudaro veiksmažodžiai BLĖSTI (-TA, -O) "gesti, mažėti ugniai, trauktis pelenais (apie žarijas)" ir BLISTI (BLYSTA, BLINSA, BLISO) "temti"; dėl pastarojo reikšmės plg. UŽ-BLISTI "nustoti žėrėjus" ir veiksmažodį su ilguoju šaknies balsiu BLYSTI (-TA, -O) "brėkšti, švisti; balti, blykšti; blėsti, gesti, temti".

Reikšmių diapazonas platėja ir jų santykiai aiškėja iš frazės APIBLĖSĘS VEIDAS (buvo įkaitęs, raudonas) ir vedinių BLĖSČIOTI (-IOJA) "blėsuoti, pliūpčioti; mirgėti, žybčioti...", BLĖSUOTI (-UOJA, -AVO) "tarpais pasirodyti liepsnai, rusenti...".

Vadinasi, greta reikšmės "blėsti, gesti, temti" pasirodo ir priešingos, antoniminės reikšmės, tokios kaip "mirgėti, žybčioti", "pasirodyti liepsnai, rusenti" ir pan.

Kad GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti..." savo turinyje galėjo taip pat turėti panašių reikšmių, matyti iš S. Daukanto vartoto jo priesagos -TI- vedinio GLISTI "ugniavietė; kibirkštis".

Reikia pridurti, kad nepanašu, jog GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti..." priklausytų prie veiksmažodžio GLYVĖTI (GLYVI, -ĖJO) "žibėti, švitėti; mirgėti" šaknies.

Šis veiksmažodis turi atitikmenų indoeuropiečių (ide.) kalbose: senąją fryzų GLIA "žėruoti; degti", senąją skandinavų GLJA "blizgėti, spindėti", graikų χλιώ "gyventi pertekliuje, prabangiai; pūstis, keltis į puikybę, riesti nosį" su ilguoju ι šaknyje ir pirmine reikšme "šilti, būti šiltam" (plg. χλιά "šiluma", χλιαρός "šiltas, drungnas").

Kaip matyti, šaknies struktūra yra visai kita (ghliH- / ghleiH-, kartais atstatoma ir ghlei-) negu veiksmažodžio GLISTI.

Vadinasi, IŠ-GLĖSTI "išblėsti" ir GLISTI (GLYSTA, GLISO) "blėsti, mažėti ugniai, trauktis pelenais (apie žarijas)" galima laikyti pakankamu pagrindu teiginiui, kad lietuvių kalboje būta veiksmažodinės šaknies GLES- ne tik reikšme "blėsti, gesti", bet ir reikšme "žėrėti, mirgėti, žybčioti", "rodytis liepsnai, degti, rusenti".

Ir tuo labiau, kad galima atitikmenų rasti taip pat latvių kalboje, ir kandidatu gali būti GLESA "vėjo dvelksmas" su vediniu GLESUOT "dvelkti, pūsti", - semasiologiškai plg. lietuviškai DVESĖTI "gaudyti dvasią, kvėpuoti, dvėsuoti".

Tai galėjo sudaryti pakankamą pagrindą gintaro pavdinimui GLESOM (GHLESOM) atsirasti baltų kalbose, nes, kaip minėta, to pavadinimo motyvacija yra gintaro greito užsidegimo ypatybė.

Antikos laikų GLESUM, GLAESUM su lotyniška galūne atspindėtų baltų (prūsų) neutrum formą GLESAN.

Veiksmažodžius IŠ-GLĖSTI reikšme "išblėsti" ir senąją skandinavų glæsa "šviesti, blizginti, puošti", norvegų gløsa "žėrėti, tviskėti, šviesti, spindėti", be to, galima laikyti etimologiniais atitikmenimis.

Klasikinėje graikų kalboje, pradedant "Odisėja", gintaras buvo vadinamas ήλεκτρον.

Be to, šis žodis žymėjo elektrą, gintaro spalvos aukso ir sidabro lydinį (4 dalys aukso, 1 dalis sidabro), kurį Herodotas pavadino "baltuoju auksu".

Iš skolinio electrum bei jo vedinio electricus lotynų kalboje, kaip viduramžių mokslinių terminų, į Europos kalbas, tarp jų ir į lietuvių, atėjo elektros pavadinimas. Mat magnetinės tam tikros hipotetinės substancijos jėgos pirmiausia buvo pastebėtos gintare.

Graikiškas gintaro pavadinimas - sudėtingos struktūros ir neaiškios kilmės žodis.

Vieni mano kad jis yra vedinys iš ηλεκτωρ, turėjusio pirminę reikšmę "švytintis, žėrintis" ir vartoto saulės pavadinimui, taip pat ėjusio Hiperiono, saulės dievo, epitetu bei ugnies epitetu.

Iš gintaro pavadinimo išsivestas Strabono ir Plinijaus raštuose randamas salų pavadinimas ηλέκτριδες νησοι "gintaro salos". Manoma, kad šis žodis tikriausiai yra priesagos -τωρ vedinys iš indoeuropietiškos šaknies.

Taip pat yra labai svari versija, kad žodžius ηλεκτωρ ir ήλεκτρον artina jų funkcinis panašumas.

ήλεκτρον yra įrankio pavadinimas su priesaga -τρον. Ši priesaga -τρον atitinka veikėjų pavadinimus su -τωρ ir -τηρ.

Nuo Homero laikų egzistuoja nemažai vyriškos giminės veikėjų pavadinimų su -τρος. Todėl ir ήλεκτρον "aukso ir sidabro lydinys", ypač "gintaro" reikšme, priklausąs žodžiui ηλεκτωρ, nepaisant to, kokia būtų pastarojo etimologija. O šioji - iš kamieno ήλεκ- arba ήλεγ- turinti atskleisti, išryškinti gintaro ir baltojo aukso funkcijas, jų vartojimą antikos visuomenėje.

Baltijos gintaras po Europą ėmė plisti prekybos keliais nuo žalvario amžiaus. Mikėnų epochos graikų kraštuose jo jau randama nemažai.

L. Deroy ir R. Halleux teigia, kad gintaras plito ne tik kaip mainų prekė, bet - SVARBIAUSIA - kaip patogi mainų priemonė, kaip, tarkim, druska, tam tikri akmenys, kriauklės ir vėliausiai kailiai.

Ir gintaras, ir baltas auksas, vienodai vadinti ήλεκτρον, antikos graikams tarnavo kaip skaičiavimo priemonė. Mikėnų graikų periodu (II tūkstantmečio pr. m. e.) žodis ήλεκτρον nuo gintaro buvęs perkeltas vadinti "baltajam auksui" (metalui), tačiau pirminė šio žodžio reikšmė buvusi "skaičiavimo priemonė". Gintaras Mikėnų epochoje jau buvo skaičiavimo priemonė, taigi tam tikri pinigai, dar prieš atsirandant raštui.

Taip pat ηλεκτωρ vartotas kaip saulės pavadinimas, taip pat ėjęs Hiperiono, saulės dievo, epitetu bei ugnies epitetu, su pirmine reikšme "kas (už)dega, degina, degintojas". Jos vediniu laikytinas taip pat ήλεκτρον, įrankio pavadinimas su priesaga -τρον ir pirmine reikšme "priemonė (už)degti", tai yra gintaras.

Dar reikia pridurti, kad kitas graikų motyvas gintaro pavadinimą daryti iš saulės žodžio galėjo būti ir mitologinis. Mat gintaras pagal vieną antikos tradiciją yra kilęs iš Fajetonto, saulės dievo Helijo sūnaus, sesers ašarų. Apie tai rašė Plinijus.

Taip pat Plinijus liudija, kad senovės egiptiečiai gintarą vadinę žodžiu SAKAL. Egiptiečių žodis siejamas su lietuvišku SAKAI ir laikomas baltiškos kilmės žodžiu.

Baltų kalbos savo sistemoje seniau tikriausiai turėjo ir kitokiu gintaro pavadinimų, kaip SAKINAS, SAKALAI, pasidarytų iš baltų SAKAI, ir gintaro prekybos keliais patekusių į Viduržemio jūros etnokultūrinį regioną (lotiniškai succinus, egiptiečių sakal).

P. S. Gintaro kilmės vieta dabar nesunkiai nustatoma infroraudonosios spektroskopijos metodu analizuojant gintare esančią rūgštį.

Tai patvirtina teiginį, kad Graikijoje, Romoje ir kituose Viduržemio jūros kraštuose pasirodęs gintaras kilimo buvo iš Sembos pusiasalio.

Pagal S. Karaliūnas

Autorius:  Žygeivis [ 01 Bir 2026 00:02 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

Gintaro prekybos keliai

Šaltinis - Tautos kilmė
http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=1

Gintaro prekybos keliai vėlyvajame neolite ir bronzos amžiuje - Žemėlapis
http://www.musicalia.lt/meli/zemelapiai ... d=11&id=44

Gintaro prekybos keliai Romos imperijos laikotarpiu (I–V a. vid.) - Žemėlapis
http://www.musicalia.lt/meli/zemelapiai ... d=12&id=44

-----------------------------------------------------------------------------------

Šaltinis - http://www.ambergallery.lt/muziejus-gintaro_keliai.htm

         PREKYBINIAI GINTARO KELIAI

http://www.ambergallery.lt/images/gintaro-keliai.jpg

Paveikslėlis

Prekybiniai gintaro keliai:

1 - Romos imperijos siena;
2 - ankstyvojo žalvario amžiaus kelias;
3 - vidurinio žalvario amžiaus kelias;
4 - jūros kelias;
5 - "gintaro kelias";
6 - Rytų keliai.

(Pagal Michelbertą 1963)

GINTARO KELIAI

Parengta pagal P. Gudyno ir S. Pinkaus leidinį
„Palangos gintaro muziejus“ (Vilnius, 1974, p. 24-32)

Šaltinis - http://www.pgm.lt/Gintaro_muziejus/gintaro_keliai.htm

    Nemaža Baltijos gintaro archeologai yra radę antikinių šalių teritorijose bei kituose tolimuosiuose kraštuose. Vokiečių archeologas Henrikas Šlimanas (1822-1890 m.) Turkijos šiaurės vakaruose, netoli Dardanelų sąsiaurio, 1871-1890 m. kasinėjęs Troją, griuvėsiuose tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 m. iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Kretos saloje atkasęs Mikėnų kultūros kupolinius kapus, supiltus maždaug 1600-800 m. pr. m. e., H. Šlimanas rado baltiškos kilmės gintaro. Vien dviejuose tų kapų rasta 400 gintaro karoliukų.

    Graikijoje gintaras buvo gana plačiai naudojamas maždaug 1600 m. pr. m. e., bet ypač gausiai aptikta jo archeologiniuose 1200-800 m. pr. m. e. šio krašto radiniuose.

    Romoje šis mineralas į žmonių buitį įėjo maždaug 900 m. pr. m. e., Italijoje daug jo rasta Po upės slėnyje ir etruskų kapuose.

    Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabart. Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. - Sakaosta) [6].

   Kalbininkai žodžio gintaras etimologijos dar nėra galutinai išaiškinę.

   Latvių „dzītars“ (ir iš kuršių skolintas dzintars) šalia lietuvių „gintaro“ rodo, kad šį žodį žinojo lietuvių ir latvių protėviai jau prieš VII amžiaus vidurį, t. y. prieš šių kalbų skilimą. Kadangi baltų kalbose šis žodis neturi sau giminingų (pvz., veiksmažodžių), galima spėti jį esant skoliniu iš senųjų vadinamosios Pamario kultūros gyventojų (neindoeuropiečių ir neugrofinų) kalbos. Taip pat manoma, kad gintaro pavadinimą iš pamariečių bus pasiskolinę ir vengrai (gyantar ir gyanta).

   Be kitų kalbininkų, tokios pat nuomonės laikėsi ir šio žodžio etimologiją nagrinėjęs Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikrasis narys, Leningrado universiteto profesorius Borisas Larinas (1893-1964 m.), šiuo klausimu parašęs išsamų mokslinį straipsnį [7]. Jo manymu, skolinys ентаръ iš baltų kalbos yra patekęs į rytų slavų dialektus ne anksčiau kaip X amžiuje. E. Bernekeris, kad ir kildindamas gintaro pavadinimą rusų, ukrainiečių, čekų bei slovakų kalbomis iš lietuvių kalbos, vis dėlto savo „Slavų kalbų etimologiniame žodyne“ pažymi, kad šio žodžio etimologija esanti neaiški.

    Nors mūsų gintaras pasiekdavo senovės Finikiją, Graikiją, Romą, tačiau keliai, kuriais jis buvo gabenamas į tas šalis, iki šiol dar nėra galutinai nustatyti. Tiesa, kai kurie keliai aiškėja iš archeologinių radinių, o šie yra kur kas patikimesni liudininkai už rašytinius bei kalbinius šaltinius.

    Archeologiniai gintaro radiniai (šalia kitų papuošalų, indų, ginklų ar darbo įrankių) iš dalies atsako į klausimą, kada tarp Pabaltijo ir aukščiau minėtų šalių prasidėjo prekyba gintaru. Pasirodo, kad Europoje gintaru prekiauta jau akmens amžiuje [8].

    Ledynams traukiantis į šiaurę, pirmieji gyventojai dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje apsigyveno tarp paleolito ir mezolito. Seniausieji Lietuvos archeologiniai radiniai - iš šiaurės elnio ragų prieš 9000 metų gaminti strėlių antgaliai - aptikti Kalniškiuose prie Klaipėdos. Prekyba gintaru su Lietuvos gyventojais anuo metu dar nebuvo vystoma, nes senasis akmens amžius čia sutapo su ledynų epocha.

    Baltija ir jos pakrantės buvo padengtos ledynų, o viduriniajame akmens amžiuje gintaras čiabuvių buityje dar nevaidino tokio vaidmens, kaip neolito laikotarpiu. Tokias išvadas yra padarę mokslininkai, jų tarpe ir Baltijos gintaru prekybos tyrinėtojas E. Šturmas, teigdamas, kad viduriniajame akmens amžiuje gintaro prekyba su Baltijos kraštais buvusi dar menka. Tačiau šio laikotarpio gintariniai dirbiniai vis dėlto aptikti Majendorfe prie Hamburgo ir Danijoje.

    Muziejaus gintaro kelių žemėlapyje senojo ir viduriniojo akmens amžiaus prekybos keliai neparodyti: jiems nustatyti dar trūksta patikimų duomenų. Dėl tos pat priežasties neparodytas žemėlapyje ir neolito laikotarpio gintaro kelias, nors prekyba gintaru tuo metu buvo jau gerokai išplėsta. Apie tai byloja neolito laikotarpio gintaro dirbinių ir žaliavos lobiai, rasti vietovėse, buvusiose prie Baltijos gintaro kelių į Viduržemio jūros šalis, taip pat Baltijos jūros baseino kraštuose.

     Pavyzdžiui, 4000 gintaro dirbinių aptikta viename raiste Jutlandijos pusiasalyje (Danija), 100 dirbinių - Falklopunge (Švedija), 1000 dirbinių - Upton Lovelyje (Britanija). Panašių to laikotarpio dirbinių rasta Meklenburge, Pomeranijoje, Rytų Prūsijoje, Lenkijoje. Gintaras anuo metu buvo paplitęs ir į šiaurę bei rytus.

     Nemaža papuošalų iškasta akmens amžiaus stovyklose Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, prie Ilmenio ežero.

     Lietuvoje neolito laikotarpio gintarų rasta Juodkrantėje, Smiltynėje, Klaipėdos uoste, Lužijos miške prie Priekulės, Palangoje [9], Šventojoje. Čia buvo aptikta ne tik gatavų dirbinių, bet ir nebaigtų gaminti karolių bei pakabučių.

     Žalvario amžiuje [10] gintaro prekyba jau buvo žymiai suintensyvėjusi.

     Muziejaus ekspozicijoje parodyti Baltijos gintaro prekybos keliai į Viduržemio ir Juodosios jūros šalis siekia ankstyvąjį žalvario amžių. Šiuos kelius nustatė anglų mokslininkas J. M. Navaras [11], remdamasis archeologinių radinių - gintaro, antikinių monetų, papuošalų, ginklų ir darbo įrankių - lokalizacija.

     Daugelis žalvario amžiaus iš pietų importuotų dirbinių koncentruojasi Jutlandijos pusiasalyje ir prie kelių į jį. Tai rodo, kad pagrindinis gintaro prekybos ir jo tiekimo centras tame amžiuje buvo ne Sambijos, o Jutlandijos pusiasalis Baltijos jūros pietuose.

     Remiantis archeologinių radinių lokalizacija, nustatyta, kad senojo žalvario amžiaus [12] II ir III perioduose (maždaug 15000-950 m. pr. m. e.) Sambijos ir Lietuvos pakrančių gintaras buvo vežamas ne į pietus, o į vakarus - iki Danijos ir Liunaburgo (žemiau Hamburgo) krašto. Iš čia aisčių gintaro žaliava kartu su Jutlandijos gintaru buvo gabenama į Romą senojo žalvario amžiaus prekybos keliu. Šis kelias iš Jutlandijos pusiasalio ėjo Elbės upe iki Zalės žiočių, toliau Zalės upe ir sausuma per Bohemiją iki Dunojaus, Dunojumi iki Inos žiočių, Inos upe ir Brenerio perėja į šiaurės Italiją.

     Vėlesnis, viduriniojo žalvario amžiaus gintaro prekybos kelias kiek pakito. Jis prasidėjo Kimbrijos pusiasalyje, ėjo Elbės žemupiu, Zalės upe iki Tiuringijos, sausuma per Tiuringiją iki Maino upės, toliau Maino ir Reino upėmis, vėl sausuma iki Ronos ir šia upe žemyn į Viduržemio jūrą iki Masilijos (dabartinio Marselio).

     Žalvario amžiaus Pabaltijo gyventojai gintarą keitė ne tik į žalvario      dirbinius, bet ir į patį žalvarį, nes varį, alavą ir žalvarį puikiai mokėjo patys apdoroti.

     Naujojo žalvario amžiaus IV ir V perioduose gintaro prekyba dėl neišaiškintų priežasčių sumenkėjo ir pagaliau beveik visai nutrūko. Atnaujinta ji buvo tik maždaug 700 m. pr. m. e.

    J. M. Navaras nustatė Baltijos gintaro prekybos kelią, pavadinęs jį Gintaro keliu. Latvijos, Lietuvos ir Sambijos gintaras pirmiausia buvo gabenamas į Gdanską. Iš čia Visla kelias ėjo iki Notės upės, kirsdamas ją ties Naklo miesteliu, toliau iki Vartos, kirsdamas ties Obomikų miestu, vingiavo per Poznanę, Mosiną, Zaborovą, pasiekdamas Oderį prie Gloguvo. Oderio upe ėjo iki Vroclavo ir sausuma į Klodzką.

     Perkopęs Sudetų kraštą, Gintaro kelias šakojosi: vakarinė šaka nusidriekė Svitavos upe per Svitavos miestą į Brno ir toliau iki Moravos upės, o rytinė šaka - Moravos upe nuo jos aukštupio iki Hohenau, ir ten abi šakos vėl jungėsi.

     Toliau Dunojumi kelias tęsėsi iki Panonijoje buvusio keltų miesto Karnuntumo (netoli dabartinės Bratislavos). Iš čia per Šoprono ir Sombatchejaus miestus (Vengrijoje), Ptujo ir Celės miestus (Slovėnijoje) gintaras buvo sausuma gabenamas prie Adrijos jūros į Akvilėjos miestą, garsėjusį gintaro dirbinių pramonės ir prekybos centrą.

     Tai ankstyvojo geležies amžiaus gintaro prekybos kelias, naudotas VI-V a. pr. m. e.

     Maždaug IV a. pr. m. e. Romos rinka užplūdo iš Graikijos importuotos prekės, ir gintaro prekyba su Pabaltiju vėl nutrūko. Gal ją buvo sutrukdžiusi karingųjų keltų ekspansija, o gal kartais gintaras Romoje tapo nebemadingas. Jį gabenti minėtu Gintaro keliu vėl imta tik I-II mūsų eros amžiuje.

     Aptikti Baltijos gintaro žaliavos lobiai liudija, kad iš Baltijos pakrančių į Romą ir jos kolonijas buvo gabenama daug gintaro. Lenkijoje, netoli Vroclavo, prie buvusio senojo prekybos kelio prieš antrąjį pasaulinį karą buvo rasti trys dideli gintaro žaliavos sandėliai - iš viso 2750 kg.

    1867 m. Sambijos pusiasalyje buvo rasta 50 litrų talpos statinė, pripilta gintaro. 1900 m. prie Gdansko iškastas molinis puodas su 9 kg gintaro. 1924 m. Rytų Prūsijoje, prie Leižūnų, netoli Kuršių marių aptikta trys centneriai gintaro žaliavos.

     Iš šių ir kitų eksportui skirtų radinių galima spręsti, kad Baltijos gintaras buvo labai mėgstamas. Ne veltui Plinijus Vyresnysis rašė, kad nepermatomas baltas ir vaško spalvos gintaras Romoje nebuvo vertinamas - jis buvo vartojamas smilkalams.

     Tačiau skaidrusis - raudonos ir ypač aukso spalvos - gintaras romėnų buvo labai branginamas. O tokios rūšies gintarą (sukcinita) buvo galima rasti tik Baltijos pakrantėse. Tad kaip tik minėta Gintaro kelią ir turėjo galvoje Plinijus Vyresnysis, aprašydamas „Historia naturalis“ (lib. XXXVII, cap. 45-46) romėnų riterio I amžiaus viduryje atliktą kelionę gintaro parsivežti:

      „Kelias iš Panonijos Karnuntumo (keltų miesto prie Dunojaus, netoli dabartinės Bratislavos) ligi Germanijos pajūrio sudarė beveik 600000 žingsnių (maždaug 888 km). Dar tebegyvena romėnų riteris, kuris, Julijono, Nerono ruošiamų žaidynių pirmininko, pasiųstas, vyko iš Panonijos Karnuntumo į Germanijos pajūrį gintaro. Jis perkeliavo pakrantes tais prekybiniais tikslais ir iš ten parsivežė tiek daug gintaro, kad juo buvo susegioti tinklai, kurie buvo ištiesti plėšriesiems žvėrims atskirti nuo žiūrovų galerijos. Net ginklai bei mirusiųjų pašarvojimai buvo gintaru papuošti, ir visa dienos apranga... buvo iš gintaro... Sunkiausias gabalas svėrė 13 svarų (4,2 kg)...“ Plinijaus minimas „Germanijos pajūris“ yra aisčių pajūris.

      Romėnų karų su markomanais metu (II a. pabaigoje) Gintaro kelio reikšmė gerokai sumažėjo, o III a. antrojoje pusėje gintaro prekyba beveik visai nutrūko. Vis dėlto, kaip rodo 1959 m. Kaune rastas 15 varinių Romos monetų lobis, romėnų pinigų importas į Lietuvą III a. antrojoje pusėje nebuvo nutrūkęs [13]. Gintaro muziejuje eksponuojamas Romos sestercijus - Antonino Pijaus (138-161 m.) žalvarinė moneta - buvo 1965 m. rudenį rastas gintarinių papuošalų turtingame III a. Vilkų kampo kapinyne.

      III a. antrojoje pusėje, IV a. ir V a. pradžioje sustiprėjo aisčių prekybos ryšiai su Romos imperijos Vakarų provincijomis.
Įvairūs šaltiniai nurodo, kad aisčių gintaras buvo gabenamas jūra. Iš Romos imperijos Pareinio provincijų Fekcijaus uosto (dabar Vechtenas prie Utrechto, Olandijoje) romėnai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį į Vislos ir Oderio žiotis, gal būt, ir į Nemuno bei Dauguvos žiotis.

     Iš Fekcijaus gintaras buvo gabenamas Reino upe, paskiau sausuma iki Rodano (Ronos) upės ir jąją į Viduržemio jūros Masilijos (Marselio) uostą.

     Maždaug III a. pabaigoje, IV a. ir V a. pradžioje atsirado rytiniai gintaro prekybos keliai.

     Į romėnų kolonijų miestus ir Bizantijos imperiją jis pradėtas gabenti Dnepro, Dnestro, Pruto ir Pietų Bugo upėmis.

     Tarybinis mokslininkas V. Janinas teigia, kad VIII a. pabaigoje, išsiplėtus prekybai tarp Europos ir Arabijos, daug sidabrinių arabų pinigų - dirhemų - įplaukdavo į Europą už labai vertinamą Baltijos gintarą. [14]

Gintaro prekyba ir jos keliai byloja mums ne tik apie plačius Lietuvos ryšius su tolimais kraštais. Plati prekyba su to meto civilizacijos ir kultūros centrais daug prisidėjo prie Europos kultūros puoselėjimo.

GINTARO KELIAI


Šaltinis - http://www.ambergallery.lt/muziejus-gintaro_keliai.htm

          Paveikslėlis

"Asirijos valdovas Ashur-Nasir-Apalas siuntė savo žmones į gintaro žemę, ten, kur jūros gintarą išplauna kaip varį..."

883 m. pr. Kr. asirų užrašas ant obelisko


Kas yra gintaras?
Susidarymas
Morfologija
Inkliuzai
Spalvos
Gavyba
Apdirbimas
Tikras ar ne?
Savybės
Gintaro keliai
Archeologiniai radiniai
Gintaras medicinoje
Giminaičiai pasaulyje
Muziejus muziejuje

     Prekyba gintaru Baltijos kraštuose prasidėjo dar neolito laikais. Iš pagrindinių jo gavybos centrų Jutlandijoje bei Rytinėse Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, gintaras plito į Vidurio, Rytų Europą, pasiekė net Egiptą. Baltiško gintaro karoliai rasti Teto piramidėje, faraonų kapuose (3400 - 2400 m. pr. Kr.). Vokiečių archeologas Heinrichas Schliemannas, 1871-1890 m. kasinėjęs Troją, tarp kitų radinių aptiko ir gintaro karolius. Mokslininkai nustatė, kad tai prieš 3000 metų iš Baltijos pakrančių atgabento gintaro dirbinys. Baltiško gintaro šis archeologas rado atkasęs Mikėnų kupolinius kapus supiltus apie 1600 - 800 m. pr. Kr. ir kasinėdamas Kretos salą.

     Intensyvi gintaro prekyba I-III a. vyko su Romos imperija ir jos kolonijomis vadinamuoju Gintaro keliu. Graikai ir romėnai labai vertino gintarą, vadino jį „ Šiaurės auksu”. Imperatoriaus Nerono (54- 68 m po Kr.) laikais nedidelė gintaro statulėlė vertinta daugiau nei jaunas sveikas vergas. Ypač vertintas skaidrus rausvas ir aukso spalvos gintaras, iš kurio buvo gaminami papuošalai bei smulkūs buitiniai daiktai. Neskaidrus gintaras naudotas tik smilkalams. Plinijus Vyresnysis veikale "Historia Naturalis” pasakoja apie tuos laikus, kai siųstas romėnų raitelis pargabenęs tiek gintaro, kad jo užtekę ne tik amfiteatrui, bet ir gladiatorių aprangai bei ginklams išpuošti. Didžiausias gabalas svėręs per 4 kg. Į Romos imperiją gabenamas gintaras buvo saugomas tarpiniuose punktuose. Trys tokios slaptavietės aptiktos Vroclavo apylinkėse, čia rasta apie 3 tonas gintaro.

                                     PREKYBINIAI GINTARO KELIAI

     Apie III a. pabaigą klesti prekybos keliai į rytus – Dnepro, Dnestro, Pruto upėmis, užmezgami ryšiai su slavų gyvenvietėmis ir Juodosios jūros pakrančių romėnų kolonijomis, o vėliau ir su Bizantijos imperija, arabų šalimis.

     Nuo XII a. Baltijos pajūrį pradėję puldinėti kryžiuočiai ilgainiui monopolizavo gintaro gavybą, beveik visą apdorojimą ir pardavimą.

     1264 m. pagal sutartį su Sembos vyskupu kryžiuočių ordinui atiteko visos gintaringos žemės, o ordinas už tai vyskupui skyrė trečdalį surinkto gintaro. Vietos gyventojai, daugelį amžių rinkę gintarą ir juo prekiavę, nebeteko šios teisės. Remiantis ordino nustatyta regalija, visas surinktas gintaras turėjo būti pristatomas atitinkamiems tarnautojams, o nuslėpus nors mažiausią gintarą būdavo griežtai baudžiama. Dar XIX a. pradžioje Karaliaučiuje laikytas samdomas budelis, kuris vykdė mirties bausmę už savavališką gintaro rinkimą.

                                   LITERATŪROS SĄRAŠAS

       * Andrée, Karl. Der Bernstein. Der Bernsteinland und sein leben. Stutgart, 1951

       * Ganzelewski, Michael, Slotta, Reiner. Bernstein - Tränen der Götter. Deutsches Bergbau-Museum, Bochum 1996

       * Grimaldi, D. A. Amber - Window to the past. Am. Museum of Natural History, New York 1996

       * Katinas, Vladas. Baltijos gintaras. Vilnius: Mokslas, 1983

       * Krzeminska, Ewa. W bursztynowej pulapce. Krakow, 1993

       * Rimantienė, Rimutė. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius, 1999

       * Tranyzas, Antanas. Palangos gintaro muziejus. Vilnius 1991

       * Weitschat, Wolfgang, Wichard, Wilfried. Atlas der Pflanzen und Tiere im Baltischen Bernstein. München: Pfeil, 1998

Autorius:  Žygeivis [ 01 Bir 2026 00:04 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

Gintaro kelias:


http://upload.wikimedia.org/wikipedia/c ... A2mbar.jpg

Paveikslėlis

Šaltinis - http://mkp.emokykla.lt/zvilgsnis/straip ... rminai.htm

    Gintaro kelias, taip vadinamas sausumos prekybinis kelias, kuriuo senajame geležies amžiuje Romos imperija jungėsi su baltų kraštais.

    Yra žinomos dvi "Gintaro kelio" atšakos - vadinamoji Klodzko ir Moravos.

    Pirmoji atšaka buvo gyviausia I amžiuje, ypač valdant Flavijams  ir pirmiesiems Antoninams (Nervai ir Trajanui). Panonijoje kelias iš metropolijos sukdavo link prie Dunojaus buvusio Vindabono miesto. Iš čia per Klodzko perėją keliaudavo į dabartinio Vroclavo apylinkes. Šioje vietoje sukdavo į šiaurės rytus, į Kališą prie Prosnos upės. Nuo čia kelias krypdavo veik į šiaurę Vyslos alkūnės link (Osielsko apylinkės). Vysla pasiekdavo Baltijos jūrą, o keliaudami jos pakrantėmis - ir gintaro kraštą Semboje.

    Antoninų dinastijos laikas, II amžiuje, stiprėjant karams su markomanais, Klodzko atšaka tapo nesaugi (ji vedė per markomanų žemes). Tad imta naudotis nauja - Moravos - atšaka. Šis kelias iš metropolijos prasidėjo kitame Panonijos mieste prie Dunojaus - Karnuntume (Carnuntum). Jis vedė Dunojaus intaku Morava į Oderio aukštupį. Juo buvo keliaujama iki Opolės apylinkių, o iš čia sukdavo šiaurėn Kališo link. Nuo Kališo - senuoju Klodzko atšakos keliu iki Sembos.

   "Gintaro keliu" gyviausiai prekiauta I-II amžiais, ypatingai Antoninų dinastijos laikais, imperijos "aukso amžiuje". Apie III amžiaus pradžią "Gintaro kelias" ėmė nykti, o amžiaus viduryje ryšiai šiuo keliu labai susilpnėjo. Atsvara sausumos "Gintaro keliui" tapo jūros kelias. Manoma, kad šio kelio pradžia buvo Fektijo uostas, buvęs netoli dabartinio Vechteno Olandijoje. Romėnų jūrininkai, plaukdami aplink Jutlandijos pusiasalį, pasiekdavo stambių rytinės Baltijos upių - Vyslos, Oderio, Nemuno, Dauguvos - žiotis.

Žiūrėti:

K. Majewski. Importy rzymskie na ziemiach slowiańskich. - Wrocław. - 1949;
M. Michelbertas. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija // Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I-XIII a. - V., 1972. - P. 5-125;
M. Gimbutienė. Baltai priešistoriniais laikais. - V., 1985;
M. Michelbertas. Senasis geležies amžius Lietuvoje. - V., 1986.
Flavijai, Romos imperatorių dinastija (69-96 m. po Kristaus). Imperatoriai - Vespasianas (69-79), Titas (79-81), Domicianas (81-96).
Panonija, Romos provincija, kurią 10 metais prieš Kristaus g. įkūrė imperatorius Augustas Oktavianas.

Names

   * Croatian: Jantarski put
   * Czech: Jantarová stezka
   * German: Bernsteinstraße
   * Estonian: Merevaigutee
   * Hungarian: Borostyánút
   * Italian: Via dell'Ambra
   * Latvian: Dzintara Ceļš
   * Lithuanian: Gintaro kelias
   * Polish: Szlak Bursztynowy or Jantarowy Szlak
   * Russian: Янтарный путь
   * Slovak: Jantárová cesta
   * Slovene: Jantarjeva pot

Amber Road
http://en.wikipedia.org/wiki/Amber_Road

Янтарный путь
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%AF%D0% ... 1%82%D1%8C


************************************************************

Taip pat žiūrėti Romualdo Zubino (Tęsėjo) temą:

"GINTARO KELIAS"
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=4284


[quote="Tęsėjas"]
"GINTARO KELIAS"


    Kaip ir "Obsidiano" bei "Šilko" keliai ilgus tūkstantmečius egzistavo tarp Rytų bei Vakarų Azijos, taip ir tūkstantmečius egzistavo bei klestėjo "Gintaro kelias". Jis jungė  Rytų Europą su Vakarų Aziją ir Afriką. Jis ėjo Viduržemio, Egėjo bei Juodąja jūromis, Dniepro bei Vyslos ir Nemuno upių baseinais o šiaurėje atsirėmė į Baltijos jūrą.

   Būtina pasakyti, kad skirtingais laikais vandens lygis ir minėtose jūrose, ir minėtose upėse buvo labai skirtingais. Tad ir į anuose laikuose buvusią navigacinę kokybę minėtomis upėmis būtina žvelgti ne per mūsų laikų "akinius" bet įvertinant anų laikų klimatą žemėje.

   Būtina pasakyti ir tai, kad vikingai su savo jūriniais laivais, šiuo  keliu niekada plaukti net nebandė. Tai būtų tas pats, kas mūsų laikais jūriniu laivu  įplaukti į  Nemuną, arba į Dnieprą iki jo aukštumos.

    Vikingai "Gintaro kelio" galinius atraminius punktus sujungdavo jūromis, apjuosdami Europą Baltijos, Šiaurės bei Viduržemio jūromis išplaukiant į Atlanto vandenyną.  Nemuno deltoje atraminis punktas  buvo Klaipėdoje, Dniepro deltoje - Olbijoje.

    Tad regime, kad tiktai nedidelė "Gintaro kelio" dalis ėjo upėmis.  Tai buvo vandens kelias juosiantis visą Europą. Jo upinėje dalyje šeimininkavo mūsų baltų vanduolių (Vysla vadinosi Vanduolė, nuo liet. vanduo, o jos žemupio gyventojai-vanduoliais), o jūrinėje atkarpoje - vikingai (nuo liet. vykti).  Tad visą Europą jau nuo seno buvo lietuviakalbė.

    Šio kelio pagrindinė fukcija buvo ne tiktai gabenti gintarą bei kitas prekes iš vieno taško į kitą, bet ir gabenti informaciją. Tai buvo  mūsų arijų aukščiausiųjų dvasiškių krivių krivaičių bei krivių pagrindinė informacijos rinkimo bei perdavimo magistralė. O kaip gi perduosi informaciją nesurašęs jos popieriuje ir neužantspaudavęs arijų dievo palaimintu antspaudu, kuriuo sulaužyti nedrįsdavo nei vienas arijas. Tad šis kelias buvo pilnoje arijų šventikų dispozicijoje.

     Vikingų laikais šio kelio geografija buvo išplėsta iki Šiaurinės Amerikos. Pastarąsias ekspedicijas finansuodavo bei organizuodavo arijų šventikai. Tačiau šis kelias buvo patikimas ir gyvavo tiktai iki X-jo amžiaus. Mat X amžiaus viduryje, nuo Rytų Europoje tuo metu egzistavusios Gardarikijos federacijos, atskilo Vanduolės rikija (kunigaikštystė), o amžiaus pabaigoje ir federacijos pietuose buvusi Kijevo rikija. Taip negarbingai savo amžių  baigė kelis tūkstantmečius klestėjęs "Gintaro Kelias".

   Krikščionybei blokavus "Gintaro kelią" iš visų pusių bei visus jo galus, nutrūko ryšys ir su šiaurės vakaruose (Islandijoje, Grenlandijoje bei Šiaurinėje Amerikoje) jau apsigyvenusiais vikingais. Teatleidžia ten likimo nublokšti ir vėliau užmiršti mūsų protėviai. Arijų-baltų dievai jų niekada nepamirš.

Autorius:  Žygeivis [ 01 Bir 2026 00:04 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

Gintaro pavadinimas įvairiose kalbose


   Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabart. Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. - Sakaosta) [6].

  Kalbininkai žodžio gintaras etimologijos dar nėra galutinai išaiškinę.

  Latvių „dzītars“ (ir iš kuršių skolintas dzintars) šalia lietuvių „gintaro“ rodo, kad šį žodį žinojo lietuvių ir latvių protėviai jau prieš VII amžiaus vidurį, t. y. prieš šių kalbų skilimą. Kadangi baltų kalbose šis žodis neturi sau giminingų (pvz., veiksmažodžių), galima spėti jį esant skoliniu iš senųjų vadinamosios Pamario kultūros gyventojų (neindoeuropiečių ir neugrofinų) kalbos. Taip pat manoma, kad gintaro pavadinimą iš pamariečių bus pasiskolinę ir vengrai (gyantar ir gyanta).

  Be kitų kalbininkų, tokios pat nuomonės laikėsi ir šio žodžio etimologiją nagrinėjęs Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikrasis narys, Leningrado universiteto profesorius Borisas Larinas (1893-1964 m.), šiuo klausimu parašęs išsamų mokslinį straipsnį [7]. Jo manymu, skolinys ентаръ iš baltų kalbos yra patekęs į rytų slavų dialektus ne anksčiau kaip X amžiuje. E. Bernekeris, kad ir kildindamas gintaro pavadinimą rusų, ukrainiečių, čekų bei slovakų kalbomis iš lietuvių kalbos, vis dėlto savo „Slavų kalbų etimologiniame žodyne“ pažymi, kad šio žodžio etimologija esanti neaiški.

Legendinė Bojan (Bujan) sala, artimai susijusi su gintaru


     Įvairiose slavų tautose jų mitologijoje minima legendinė Bojan (Bujan) sala dabar dažnai siejama su Riugeno sala ir Arkonos šventviete, bet Jūratė Statkutė de Rosales spėja, kad ta "sala" yra Sembos pusiasalis.

     Šią jos hipotezę patvirtina tai, kad Bujan sala slavų mituose siejama su legendiniu akmeniu "alatyr", kuris gana vienareikšmiškai identifikuojamas kaip gintaras.

     Taip pat tai, kad viduramžių (ir senesniuose) šaltiniuose Semba yra laikoma sala - plačiau apie tai čia:

Letas Palmaitis
Dėl Šv. Brunono misijos šiaurinės koncepcijos
http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Bal ... 81-390.pdf


Šaltinis - Jūratė Statkutė de Rosales. Gudų kilmės vieta
http://on.lt/gudu-kilmes-vieta
(komentarai)

     Štai verta dėmesio informacija, atsimenant, kad senoji slavų protėvynė buvo piečiau Vyslos žiočių (piečiau senovės prūsų ir jotvingių, su kuriais slavų protėviai nuo senų laikų kontaktavo - o tuo metu jų kalbos buvo gana artimos, taigi ir vardynas buvo panašus - iš čia kilusios slavų gentys vardą Bojan - Bujan "išnešiojo" po įvairias vėliau slavų apgyvendintas žemes - ir Rusijoje, ir Pietų Slavijoje):

Боян (rusiškai)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%BE%D1%8F%D0%BD

Буян (rusų legendose minima šventa sala Bujan)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D1%83%D1%8F%D0%BD

Anglų kalba
http://en.wikipedia.org/wiki/Buyan

     Siūlau atkreipti dėmesį ir į rusų kalbos žodį "буянить" - "šėlti, daužytis".

Бояна (остров) (bulgariškai - sala ir vardas)
http://bg.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0% ... 0%BD%D0%B0
http://bg.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0% ... E%D0%B2%29

      Pasak rusų folkloro ir daugelio legendų Bujano saloje auga šventas ąžuolas, kurio šakose paslėpta raganiaus Kaščėjaus Nemirtingojo mirtis.
     
      Taip pat saloje yra šventas akmuo алатырь ( http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0% ... 0%BD%D1%8C ) - "visų akmenų tėvas", žymintis pasaulio centrą. Tam, kas tą akmenį atras, akmuo išpildys visus norus.

      Ала́тырь-ка́мень (латырь) — в русском фольклоре «всем камням отец», близ которого упала Голубиная книга http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%B3%D0%B0

      Также скала у входа в Пекло http://ru.wikipedia.org/w/index.php?tit ... &redlink=1 ,

      на берегу реки Смородины http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0% ... A%D0%B0%29

      В заговорах и сказках также упоминается как «бел-горюч камень».

      Алатырь расположен в центре мира, посреди моря-океана, на острове Буяне. На нём стоит мировое дерево или трон мирового царствования. Камень наделён целебными и волшебными свойствами (из-под него по всему миру растекаются целебные реки). Алатырь охраняют мудрая змея Гарафена http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%BD%D0%B0 и птица Гагана http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%BD%D0%B0

      Этимология слова «алатырь» вызывает трудности. Слово неудовлетворительно пытались объяснить через алтарь, Алатырь (город), латыгор (латыш). По мнению О. Н. Трубачёва, слово «алатырь» славянского происхождения и родственно слову янтарь.

      Šiuo metu dažniausiai legendinė sala Bojan - Bujan siejama su Riugeno sala arba Bronholmo sala.


    Dar labai įdomūs senovės rusų legendų simboliai:

Голубиная книга
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%B3%D0%B0

      Вопрос «Что есть бел щит, а на беле щите заяц бел, и прилете сова и взя зайца, а сама ту сяде? Ответ: бел щит есть свет, а заяц — правда, а сова — кривда». - Klausimas "Yra baltas skydas, o ant balto skydo - baltas kiškis, ir atlėkė pelėda ir paėmė kiškį, ir pati čia atsisėdo? Atsakymas - baltas skydas yra šviesa, o kiškis - tiesa, o pelėda - melas".

Алатырь-камень
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0% ... 0%BD%D1%8C

      Be to akmuo "Алатырь" (Alatyrj) folklore vadinamas "baltu degančiu" "Бел-горюч камень Алатырь". Jį iš jūros (Pieno Okeano) dugno ištraukė Pasaulio Antis. Akmuo buvo labai mažas ir Antis jį slėpė savo snape. Bet Svarogas ištarė burtą ir akmuo pradėjo augti, o Antis jį neišlaikė ir išmetė. Ten, kur nukrito Akmuo, išaugo Alatyrio Kalnas.

      Kalbininko Trubačiovo nuomone tas akmuo tai yra gintaras. По мнению О. Н. Трубачёва, слово «алатырь» славянского происхождения и родственно слову янтарь.

      Бел-горюч камень Алатырь был явлен в начале времен. Его подняла со дна Молочного Океана Мировая Уточка. Алатырь был очень маленьким, потому Утка хотела скрыть его в своем клюве. Но Сварог произнес волшебное Слово, и камень стал расти. Уточка не смогла его удержать и уронила. Там, где упал бел- горюч камень Алатырь, поднялась Алатырская гора. Бел-горюч камень Алатырь - это священный камень, средоточие Знания Вед, посредник между человеком и Богом. Он и «мал и весьма студен", и «велик, как гора». И легок, и тяжел. Он - непознаваем: «и не мог тот камень никто познать, и не смог никто от земли поднять». Когда Сварог ударял по Алатырю своим волшебным молотом, из искр рождались боги. На Алатыре был построен полуконем Китоврасом храм Всевышнего. Потому Алатырь - также алтарь, камень-жертвенник Всевышнему. На нем Всевышний Сам приносит в жертву Себя и обращается в камень Алатырь. Согласно древним легендам, Алатырь упал с неба и на нем были высечены Законы Сварога. Так Алатырь связал миры - горний, небесный, и явленный, дольний. Посредником между мирами была также книга Вед, упавшая с неба, и волшебная птица Гамаюн. И Книга, и Птица - это тоже Алатырь.

      Потому Алатырь - это и волшебный камень, прикосновение которого все обращает в золото. Это и Золотая гора, гора Злато- горки и Святогора. Значит, Алатырь - это Святая гора.

      Есть также камень Алатырь на Урале на Ирийских горах, откуда берет исток священная Ра-река[источник не указан 24 дня]. И у ее устья на острове Буяне также есть камень Алатырь, излечивающий от болезней и дающий бессмертие.

      Алатырь-горами именовались также Алтайские горы, Алатырь-островом назывался и Золотой остров Солнца в Северном океане[источник не указан 24 дня]. Алатырь - не только гора, либо камень - это сакральный центр Мира. Он триедин, потому означает путь Прави между Явью и Навью, между дольним и горним мирами. Он двуедин - и мал, и велик, и легок и тяжел. Он - един, ибо в нем объединены все миры. Он непознаваем, подобно Прави. Это изначальный камень.[источник не указан 24 дня]

-------------------------------------------------------------------------------------

Как в старину называли янтарь в разных странах?
http://otvet.mail.ru/question/13542616

     Название "янтарь" (англ. amber) произошло от позднелатинского слова ambar, которое в свою очередь произошло от арабского anbar. Существовала большая путаница между английским ambег (янтарь) и совсем другим веществом, которое образуется в кишечнике кашалота и пользуется очень большим спросом как необходимый ингредиент прекраснейших духов.

     Одно из названий янтаря - "electrum" - в переводе с древнегреческого означает - "я защищаю", с литовского "гинтарас" - защита от болезней. Латыши называют янтарь «дзинтарс».

     Так, греки назвали его электроном – притягивающим к себе; римляне – харпаксом, что означает грабитель, а персы – кавубой, то есть камнем, способным притягивать мякину.

     Немцы зовут янтарь «bernstein» – искаженное «горючий камень», потому что янтарь легко горит, горит красивым пламенем с приятным запахом. Аналогично и украинцы называют янтарь «горелый камень» или «бурштин».

     Кахраба – старинное арабское название янтаря –« похититель соломы »- намек на способность электризоваться;

     Морской ладан – кусочки желто-красного янтаря, найденные на побережьях Ледовитого океана

     Греки называли янтарь электроном или электриумом, таково название звезды из созвездия Тельца. По внешнему виду янтарь такой же теплый, как и звезда Электра.

     Есть мнение, что древнерусское название янтаря «алатырь-камень» или «латырь» также произошло от греческого «электрон». Еще одно название - белгорюч-камень.

     На Древней Руси янтарь назывался илектр.

     В древнерусский язык слово «янтарь» (в форме «ентарь») пришло в начале XVI века (упоминается в летописи 1562 г.). Согласно «Старо-прусское, следовательно, славянское обозначение — Gentator, отсюда идёт литовское — Gintaras и русское — янтарь».

     «Boernstein», «горящий камень», — так на древне-немецком языке назывался янтарь в XIII веке.

      Название янтаря - «ambre» - заимствовано римлянами из арабского языка. Арабы считали янтарь затвердевшей росой, упавшей с небес. После трансформации в amber слово вошло во многие современные романские и англо-саксонские языки.

      В Германии янтарь называли bernstein - от Brennenstein («бернштейн» - горячий камень): он легко воспламеняется и горит красивым пламенем, издавая приятный аромат.

      В русском и других славянских языках за янтарем сохранилось старое славянское название - «янтарь», возникшее, очевидно, от литовского наименования самоцвета gintaras. Сходно с ним и латышское название янтаря - «дзинтарс".

      На Руси янтарь издавна известен под именем «латырь», или «алатырь-камень», «бел-горюч камень». На Украине янтарь называли «горiлий камінь», или «бурштин» (от нем. brennenstein).

      Греки называли янтарь электроном или электриумом - по названию звезды из семейства Плеяд в созвездии Тельца. По внешнему виду янтарь такой же лучистый и теплый, как и звезда Электра.

      Известный русский историк, этнограф XIX века Н.И. Надеждин выдвинул версию об общности слов «илектрон» (электрон), «алатырь» и «латырь».

      Сведения о янтаре можно обнаружить в самых ранних литературных источниках. В «Одиссее» Гомера (VIII век до н.э.) янтарь упоминается трижды. Описывая убранство комнат царя Менелая, Гомер называет наряду с золотом, серебром и слоновой костью и электрон (янтарь). Заметим, что в те далекие времена в Греции еще ничего не знали о драгоценных камнях.

http://jantar-samocvet.nm.ru/

      На Древней Руси янтарь назывался илектр или Илектрон (от др.-греч. ἤλεκτρον, «янтарь»). В азбуковниках илектр описывается как «камень зело честен, един от драгих камней тако именуем, златовиден вкупе и сребровиден».

      Может быть, горючесть янтаря или илектра послужила поводом к появлению мифического «бел горюч камень Алатырь». Мнение о тождестве последнего с янтарём впервые высказано Н. И. Надеждиным в «Вестнике Императорского Русского Географического Общества» (ч. 7, 1853, прилож. 2-4).


Plačiau žiūrėti temą:

Legendinė Bojan (Bujan) sala - dabar dažnai siejama su Riugeno sala ir Arkonos šventviete
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5710

Autorius:  Žygeivis [ 01 Bir 2026 00:10 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

Gintaro pavadinimas įvairiose kalbose


   Gintarą brangino ne tik graikai ir romėnai. Filologus stebina tai, kad egiptiečių kalba gintaro pavadinimas „sakal“ skamba panašiai kaip lietuvių kalbos žodis „sakas“. Populiarios monografijos apie gintarą autorius anglas G. Viljamsonas nurodo, kad į šiaurę nuo Karaliaučiaus (dabart. Kaliningrado) yra buvusi vietovė Sakų uostas (latvių k. - Sakaosta) [6].

  Kalbininkai žodžio gintaras etimologijos dar nėra galutinai išaiškinę.

  Latvių „dzītars“ (ir iš kuršių skolintas dzintars) šalia lietuvių „gintaro“ rodo, kad šį žodį žinojo lietuvių ir latvių protėviai jau prieš VII amžiaus vidurį, t. y. prieš šių kalbų skilimą. Kadangi baltų kalbose šis žodis neturi sau giminingų (pvz., veiksmažodžių), galima spėti jį esant skoliniu iš senųjų vadinamosios Pamario kultūros gyventojų (neindoeuropiečių ir neugrofinų) kalbos. Taip pat manoma, kad gintaro pavadinimą iš pamariečių bus pasiskolinę ir vengrai (gyantar ir gyanta).

  Be kitų kalbininkų, tokios pat nuomonės laikėsi ir šio žodžio etimologiją nagrinėjęs Lietuvos TSR Mokslų akademijos tikrasis narys, Leningrado universiteto profesorius Borisas Larinas (1893-1964 m.), šiuo klausimu parašęs išsamų mokslinį straipsnį [7]. Jo manymu, skolinys ентар iš baltų kalbos yra patekęs į rytų slavų dialektus ne anksčiau kaip X amžiuje. E. Bernekeris, kad ir kildindamas gintaro pavadinimą rusų, ukrainiečių, čekų bei slovakų kalbomis iš lietuvių kalbos, vis dėlto savo „Slavų kalbų etimologiniame žodyne“ pažymi, kad šio žodžio etimologija esanti neaiški.

Autorius:  Žygeivis [ 01 Bir 2026 00:12 ]
Pranešimo tema:  Re: Baltų prekybiniai ryšiai - Gintaro kelias

Legendinė Bojan (Bujan) sala, artimai susijusi su gintaru


     Įvairiose slavų tautose jų mitologijoje minima legendinė Bojan (Bujan) sala dabar dažnai siejama su Riugeno sala ir Arkonos šventviete, bet Jūratė Statkutė de Rosales spėja, kad ta "sala" yra Sembos pusiasalis.

     Šią jos hipotezę patvirtina tai, kad Bujan sala slavų mituose siejama su legendiniu akmeniu "alatyr", kuris gana vienareikšmiškai identifikuojamas kaip gintaras.

     Taip pat tai, kad viduramžių (ir senesniuose) šaltiniuose Semba yra laikoma sala - plačiau apie tai čia:

Letas Palmaitis
Dėl Šv. Brunono misijos šiaurinės koncepcijos


http://www.leidykla.vu.lt/fileadmin/Bal ... 81-390.pdf

Šaltinis - Jūratė Statkutė de Rosales. Gudų kilmės vieta
http://on.lt/gudu-kilmes-vieta
(komentarai)

     Štai verta dėmesio informacija, atsimenant, kad senoji slavų protėvynė buvo piečiau Vyslos žiočių (piečiau senovės prūsų ir jotvingių, su kuriais slavų protėviai nuo senų laikų kontaktavo - o tuo metu jų kalbos buvo gana artimos, taigi ir vardynas buvo panašus - iš čia kilusios slavų gentys vardą Bojan - Bujan "išnešiojo" po įvairias vėliau slavų apgyvendintas žemes - ir Rusijoje, ir Pietų Slavijoje):

Боян (rusiškai)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0%BE%D1%8F%D0%BD

Буян (rusų legendose minima šventa sala Bujan)
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D1%83%D1%8F%D0%BD

Anglų kalba
http://en.wikipedia.org/wiki/Buyan

     Siūlau atkreipti dėmesį ir į rusų kalbos žodį "буянить" - "šėlti, daužytis".

Бояна (остров) (bulgariškai - sala ir vardas)
http://bg.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0% ... 0%BD%D0%B0
http://bg.wikipedia.org/wiki/%D0%91%D0% ... E%D0%B2%29

      Pasak rusų folkloro ir daugelio legendų Bujano saloje auga šventas ąžuolas, kurio šakose paslėpta raganiaus Kaščėjaus Nemirtingojo mirtis.
     
      Taip pat saloje yra šventas akmuo алатырь ( http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0% ... 0%BD%D1%8C ) - "visų akmenų tėvas", žymintis pasaulio centrą. Tam, kas tą akmenį atras, akmuo išpildys visus norus.

      Ала́тырь-ка́мень (латырь) — в русском фольклоре «всем камням отец», близ которого упала Голубиная книга http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%B3%D0%B0

      Также скала у входа в Пекло http://ru.wikipedia.org/w/index.php?tit ... &redlink=1 ,

      на берегу реки Смородины http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0% ... A%D0%B0%29

      В заговорах и сказках также упоминается как «бел-горюч камень».

      Алатырь расположен в центре мира, посреди моря-океана, на острове Буяне. На нём стоит мировое дерево или трон мирового царствования. Камень наделён целебными и волшебными свойствами (из-под него по всему миру растекаются целебные реки). Алатырь охраняют мудрая змея Гарафена http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%BD%D0%B0 и птица Гагана http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%BD%D0%B0

      Этимология слова «алатырь» вызывает трудности. Слово неудовлетворительно пытались объяснить через алтарь, Алатырь (город), латыгор (латыш). По мнению О. Н. Трубачёва, слово «алатырь» славянского происхождения и родственно слову янтарь.

      Šiuo metu dažniausiai legendinė sala Bojan - Bujan siejama su Riugeno sala arba Bronholmo sala.


    Dar labai įdomūs senovės rusų legendų simboliai:

Голубиная книга
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0% ... 0%B3%D0%B0

      Вопрос «Что есть бел щит, а на беле щите заяц бел, и прилете сова и взя зайца, а сама ту сяде? Ответ: бел щит есть свет, а заяц — правда, а сова — кривда». - Klausimas "Yra baltas skydas, o ant balto skydo - baltas kiškis, ir atlėkė pelėda ir paėmė kiškį, ir pati čia atsisėdo? Atsakymas - baltas skydas yra šviesa, o kiškis - tiesa, o pelėda - melas".

Алатырь-камень
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%90%D0% ... 0%BD%D1%8C

      Be to akmuo "Алатырь" (Alatyrj) folklore vadinamas "baltu degančiu" "Бел-горюч камень Алатырь". Jį iš jūros (Pieno Okeano) dugno ištraukė Pasaulio Antis. Akmuo buvo labai mažas ir Antis jį slėpė savo snape. Bet Svarogas ištarė burtą ir akmuo pradėjo augti, o Antis jį neišlaikė ir išmetė. Ten, kur nukrito Akmuo, išaugo Alatyrio Kalnas.

      Kalbininko Trubačiovo nuomone tas akmuo tai yra gintaras. По мнению О. Н. Трубачёва, слово «алатырь» славянского происхождения и родственно слову янтарь.

      Бел-горюч камень Алатырь был явлен в начале времен. Его подняла со дна Молочного Океана Мировая Уточка. Алатырь был очень маленьким, потому Утка хотела скрыть его в своем клюве. Но Сварог произнес волшебное Слово, и камень стал расти. Уточка не смогла его удержать и уронила. Там, где упал бел- горюч камень Алатырь, поднялась Алатырская гора. Бел-горюч камень Алатырь - это священный камень, средоточие Знания Вед, посредник между человеком и Богом. Он и «мал и весьма студен", и «велик, как гора». И легок, и тяжел. Он - непознаваем: «и не мог тот камень никто познать, и не смог никто от земли поднять». Когда Сварог ударял по Алатырю своим волшебным молотом, из искр рождались боги. На Алатыре был построен полуконем Китоврасом храм Всевышнего. Потому Алатырь - также алтарь, камень-жертвенник Всевышнему. На нем Всевышний Сам приносит в жертву Себя и обращается в камень Алатырь. Согласно древним легендам, Алатырь упал с неба и на нем были высечены Законы Сварога. Так Алатырь связал миры - горний, небесный, и явленный, дольний. Посредником между мирами была также книга Вед, упавшая с неба, и волшебная птица Гамаюн. И Книга, и Птица - это тоже Алатырь.

      Потому Алатырь - это и волшебный камень, прикосновение которого все обращает в золото. Это и Золотая гора, гора Злато- горки и Святогора. Значит, Алатырь - это Святая гора.

      Есть также камень Алатырь на Урале на Ирийских горах, откуда берет исток священная Ра-река[источник не указан 24 дня]. И у ее устья на острове Буяне также есть камень Алатырь, излечивающий от болезней и дающий бессмертие.

      Алатырь-горами именовались также Алтайские горы, Алатырь-островом назывался и Золотой остров Солнца в Северном океане[источник не указан 24 дня]. Алатырь - не только гора, либо камень - это сакральный центр Мира. Он триедин, потому означает путь Прави между Явью и Навью, между дольним и горним мирами. Он двуедин - и мал, и велик, и легок и тяжел. Он - един, ибо в нем объединены все миры. Он непознаваем, подобно Прави. Это изначальный камень.[источник не указан 24 дня]

-------------------------------------------------------------------------------------

Как в старину называли янтарь в разных странах?
http://otvet.mail.ru/question/13542616

     Название "янтарь" (англ. amber) произошло от позднелатинского слова ambar, которое в свою очередь произошло от арабского anbar. Существовала большая путаница между английским ambег (янтарь) и совсем другим веществом, которое образуется в кишечнике кашалота и пользуется очень большим спросом как необходимый ингредиент прекраснейших духов.

     Одно из названий янтаря - "electrum" - в переводе с древнегреческого означает - "я защищаю", с литовского "гинтарас" - защита от болезней. Латыши называют янтарь «дзинтарс».

     Так, греки назвали его электроном – притягивающим к себе; римляне – харпаксом, что означает грабитель, а персы – кавубой, то есть камнем, способным притягивать мякину.

     Немцы зовут янтарь «bernstein» – искаженное «горючий камень», потому что янтарь легко горит, горит красивым пламенем с приятным запахом. Аналогично и украинцы называют янтарь «горелый камень» или «бурштин».

     Кахраба – старинное арабское название янтаря –« похититель соломы »- намек на способность электризоваться;

     Морской ладан – кусочки желто-красного янтаря, найденные на побережьях Ледовитого океана

     Греки называли янтарь электроном или электриумом, таково название звезды из созвездия Тельца. По внешнему виду янтарь такой же теплый, как и звезда Электра.

     Есть мнение, что древнерусское название янтаря «алатырь-камень» или «латырь» также произошло от греческого «электрон». Еще одно название - белгорюч-камень.

     На Древней Руси янтарь назывался илектр.

     В древнерусский язык слово «янтарь» (в форме «ентарь») пришло в начале XVI века (упоминается в летописи 1562 г.). Согласно «Старо-прусское, следовательно, славянское обозначение — Gentator, отсюда идёт литовское — Gintaras и русское — янтарь».

     «Boernstein», «горящий камень», — так на древне-немецком языке назывался янтарь в XIII веке.

      Название янтаря - «ambre» - заимствовано римлянами из арабского языка. Арабы считали янтарь затвердевшей росой, упавшей с небес. После трансформации в amber слово вошло во многие современные романские и англо-саксонские языки.

      В Германии янтарь называли bernstein - от Brennenstein («бернштейн» - горячий камень): он легко воспламеняется и горит красивым пламенем, издавая приятный аромат.

      В русском и других славянских языках за янтарем сохранилось старое славянское название - «янтарь», возникшее, очевидно, от литовского наименования самоцвета gintaras. Сходно с ним и латышское название янтаря - «дзинтарс".

      На Руси янтарь издавна известен под именем «латырь», или «алатырь-камень», «бел-горюч камень». На Украине янтарь называли «горiлий камінь», или «бурштин» (от нем. brennenstein).

      Греки называли янтарь электроном или электриумом - по названию звезды из семейства Плеяд в созвездии Тельца. По внешнему виду янтарь такой же лучистый и теплый, как и звезда Электра.

      Известный русский историк, этнограф XIX века Н.И. Надеждин выдвинул версию об общности слов «илектрон» (электрон), «алатырь» и «латырь».

      Сведения о янтаре можно обнаружить в самых ранних литературных источниках. В «Одиссее» Гомера (VIII век до н.э.) янтарь упоминается трижды. Описывая убранство комнат царя Менелая, Гомер называет наряду с золотом, серебром и слоновой костью и электрон (янтарь). Заметим, что в те далекие времена в Греции еще ничего не знали о драгоценных камнях.

http://jantar-samocvet.nm.ru/

      На Древней Руси янтарь назывался илектр или Илектрон (от др.-греч. ἤλεκτρον, «янтарь»). В азбуковниках илектр описывается как «камень зело честен, един от драгих камней тако именуем, златовиден вкупе и сребровиден».

      Может быть, горючесть янтаря или илектра послужила поводом к появлению мифического «бел горюч камень Алатырь». Мнение о тождестве последнего с янтарём впервые высказано Н. И. Надеждиным в «Вестнике Императорского Русского Географического Общества» (ч. 7, 1853, прилож. 2-4).


Plačiau žiūrėti temą:

Legendinė Bojan (Bujan) sala - dabar dažnai siejama su Riugeno sala ir Arkonos šventviete
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=5710

Puslapis 1 iš 1 Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group
https://www.phpbb.com/