Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Dieter Thomä. Kaip kapitalizmas griauna šeimą

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Įvairios kitos politinės, ekonominės, istorinės, kultūrinės, mokslinės temos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dieter Thomä. Kaip kapitalizmas griauna šeimą

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Dieter Thomä. Kaip kapitalizmas griauna šeimą

Parašytas: 10 Bal 2013 20:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Dieter Thomä. Kaip kapitalizmas griauna šeimą

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... eima/98750

2013-04-10

Dabartinė ekonomika iš žmogus reikalauja didžiausio lankstumo.

Šeima remiasi stabilumu, todėl ji pralaimi, – sako vokiečių filosofas Dieteris Thomä.

Pone Thomä, Jūs kapitalizmą laikote šeimai priešiška sistema. Kodėl?

Tarp kapitalizmo ir šeimos egzistuoja klasikinis konfliktas: kapitalizme vertinama tik asmeninė nauda, individo gaunama iš jo veiklos. O tai prieštarauja pačiai šeimos esmei – aukojimuisi dėl kitų.

Didieji ekonomistai apie tai kalbėjo jau prieš šimtą metų, tačiau išeities šioje situacijoje taip ir nerado.

Būtent didysis kapitalizmo gynėjas Josephas Schumpeteris buvo priverstas pripažinti, kad individualistinis utilitarizmas, kurį kapitalizmas ir generuoja, iš vidaus ardo bendruomenę bei šeimą.

Kapitalistinis utilitarizmas niekaip nedera, pavyzdžiui, su nuostata, kad tėvai turi bent porą metų kantriai ištverti savo vaikų, kamuojamų brendimo audrų, paauglystės laikotarpį.

Konflikto tarp kapitalizmo ir šeimos pripažinimas, žinoma, nėra jokia naujiena. Kas turi šeimą, tas tam tikru atžvilgiu yra ne toks laisvas…

…kas kapitalistui taip pat būtų nepakenčiama.

Nieku gyvu. Tai jau yra antroji, naujesnė konflikto linija.

Kapitalistas nori būti judrus, nevaržomas, „takus“. Laisvai judantis kapitalas, laisvas ir nevaržomas gyvenimas, didžiausias įmanomas lankstumas bei gebėjimas keistis ir vėl prisitaikyti.

Kapitalistas bijo visokių suvaržymų, kaip upė bijo jos srovę kaustančio šalčio. Žmogus, apsisprendęs šeimai, susivaržo ir įsipareigoja – ne tik savo kapitalui.

Veikiausiai laisvės apribojimas čia ir yra didžiausia problema.

Anksčiau, prieš 30 ar 40 metų, mes Vokietijoje manėme, kad kažkur aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose esama keleto kapitalistų, tačiau likusi absoliuti dauguma žmonių uoliai ir atsidavę dirba savo įprastus darbus, atkakliai stengiasi „išsilaikyti paviršiuje“ ir apskritai gyvena vadovaudamiesi aiškiai apibrėžtomis tradicijos bei šeimyninių santykių normomis.

Mūsų minimas esminis šeimos ir kapitalizmo konfliktas tada dar nebuvo toks akivaizdus.

O šiandien?

Šiandien įsiviešpatavo požiūris, kad mes visi privalome būti kapitalistai. Tai dar labiau paaštrina šį konfliktą.

O kapitalisto gyvenimo stilius jau tapo paprasto mirtingojo savastimi.

Ir koks gi jis yra?

Nevaržomas, lankstus, dirbantis sau, iš savęs maksimumą išspaudžiantis, visada pasirengęs konkurencinei kovai, siekiantis pelno.

Bet tai nebūtinai visada yra blogai.

Teisybė. Tačiau šiuo atveju matome vertybinio požiūrio į esminius gyvenimo dalykus, kurie gali lemti visavertį gyvenimą, slinktį.

Šeima nustumiama į nuošalę, kadangi ji čia (šiame kapitalistinio gyvenimo stiliaus paveiksle) nepritampa, jai nelieka svarbios vietos.

Kapitalistui sunku pakęsti, kai jo kapitalas suvaržytas. Jis turi kisti ir veikti tam, kad garantuotų nenutrūkstamą pelningumą.

Jis nori jausti, kad valdo padėtį, jog savo rankose laiko visus svertus. Kapitalistui tai yra stipriausias laisvės pojūtis.

Tačiau kartu čia esama kažko liguisto, aš net sakyčiau – tam tikros nelaisvės. Čia užtrenkiamos durys tikrą laimę teikiančiai patirčiai, kylančiai iš besąlygiško atsidavimo kitam žmogui…

…tačiau žadančiai „sąstingį“.

Betgi šeima taip pat yra vieta, kur siaučia permainų verpetai. Net kai šeima žlunga ar skiriasi, įsipareigojimai lieka. Šeimos nario negalima išsižadėti.

Tačiau kapitalistas nuolat ieško naujų laikinų susitarimų, naujų rizikų.

Apsisprendimas šeimai juk taip pat yra tam tikra rizika.

Tačiau visai kitos prigimties.

Koks skirtumas?

Įprastu atveju žmogus, prieš imdamasis kokios nors rizikos, visų pirma apsvarsto ir pasveria sėkmės ir nesėkmės galimybes.

Tarsi kalnų slidininkas stovėtų „juodosios“ trasos pradžioje ir žvelgdamas žemyn nuo stataus šlaito bandytų įvertinti savo sportinį pajėgumą ir svarstytų, kokia tikimybė, kad jis sėkmingai pasieks kalno papėdę, kokios galėtų būti nesėkmingo kritimo pasekmės.

Arba kai biržos spekuliantas svarsto – pirkti ar nepirkti tam tikrus vertybinius popierius, apie kurių perspektyvas jis surinko visą įmanomą gauti informaciją bei blaiviai įvertino kurso kritimo riziką.

Apsisprendimas už šeimą atrodo visiškai kitaip: tas, kuris nusprendžia kurti šeimą, iš anksto nieko tikro nežino apie kelią, kuriuo ryžtasi žengti, ir ko jis gali sulaukti juo keliaudamas.

Šiuo atveju klasikinis rizikos grėsmių „svėrimas“ tampa visiškai neįmanomas.

Kitaip nei leidimasis „juodąja“ trasa, kai rizika netgi suteikia malonumą?

Šeimoje yra visiškai kitaip.

Aš negaliu numatyti nei šeimos reikalų tvarkymo, nei pasverti šansų ir rizikos. Nepaisydamas to, prisiimu aiškius įsipareigojimus ir gana ilgam.

Tėvystės nuotykio išskirtinumas ir yra šis principinis nenuspėjamumas to, kas gali įvykti – tau, tavo vaikams, tavo sutuoktiniui.

Kapitalistas žaidžia su rizika. Apsispręsdamas šeimai, privalai būti pasirengęs tam, kad rizika žais su tavimi. Kitaip tau išvis neverta to daryti.

Ir šiandien šeimai ryžtasi vis mažiau žmonių.

Visos apklausos rodo nekintantį ir labai stiprų jaunų žmonių norą kurti šeimas.

Tačiau, deja, kai ateina lemiamo apsisprendimo akimirka, daugelis jaunų žmonių sutrinka, pasijunta bejėgiai ateities nežinomybės akivaizdoje. Bent jau tol, kol lieka įkalinti rizikos kalkuliacijų kalėjime.

Ir tai galima lengvai paaiškinti: jie visada pirmiausia siekia suvokti, koks žaidimas žaidžiamas ir ką vertingo jame jie galėtų laimėti.

Taip kaip šeimyniniai įsipareigojimai ir atsakomybė kertasi su vyraujančia mūsų visuomenės ideologine nuostata – siekiu bet kuria kaina pirmauti konkurencinėje kovoje, taip ir šeimyninio gyvenimo teikiamas gėris nedera su mūsų vartojimo visuomene.

Šeima yra senesnė nei bet kuri kita visuomenės sistema. Socializmas ją bandė sugriauti daugybę kartų – nesėkmingai. Ar tai pasiseks kapitalizmui?

Iš tiesų ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje šeima buvo puolama plačiu frontu, siekiant ją sunaikinti.

1917-aisiais buvo sakoma, kad vaikai priklauso ne tėvams, bet sovietinei tėvynei. Tačiau jau po dešimties metų tokių užmačių valstybė atsisakė. Ne be pagrindo.

Kapitalizmas šio reikalo imasi kur kas subtiliau.

Ir greičiausiai kur kas veiksmingiau, nes priešiškumas šeimai imanentiškai glūdi pačioje sistemoje?

Vyksta šliaužiantis šeimos griovimas – pažiūrėkite į jaunimą.

Jie bodisi „ankstyvų“ įsipareigojimų, sprendimą kurti šeimą stumia vis toliau į ateitį, kadangi niekaip nepavyksta sulaukti to „tinkamo momento“. Ir tai labai daug kuo susiję su šiuo metu vyraujančia konkurencine sistema.

Mūsų visuomenė praradusi pusiausvyrą, ji pakrypusi lyg tas ilgas stalas, kuris nepastebimai linksta į vieną pusę. Kai prie tokio stalo sėdi, gali šito pasvirimo ir nepastebėti, tačiau jeigu ant jo paviršiaus padėsi rutulį, jis dideliu greičiu nuriedės viena kryptimi žemyn.

Ir ši kryptis nėra šeimos link.

Tikrąjį stalo paviršiaus pasvirimo mastą gali suvokti matydamas sunkumus, su kuriais susiduria pastangos stiprinti šeimai palankią politiką.

Tačiau kitose šalyse šeima labai vertinama. Taip pat ir ten, kur laisvoji rinka yra vyraujanti ekonominė sistema. Tai prieštarauja jūsų piešiamam paveikslui.

Teisingai.

Atrodo, kad Jungtinėse Valstijose, Skandinavijos šalyse ir Prancūzijoje šeimai sekasi geriau nei Vokietijoje, Pietų Europoje arba beužgęstančioje Pietų Korėjoje.

Kapitalizmo priešiškumo šeimai tezė negali visko paaiškinti.

Prancūzijoje jau daugelį metų vykdoma subalansuota šeimos politika, kuri labai išmaniai derina šeimos stiprinimą su profesinės karjeros siekimo galimybėmis.

Jungtinėse Valstijose galime labai mažai matyti valstybės vykdomų realių šeimos rėmimo priemonių, tačiau visuomenės dėmesį šeimai galima paaiškinti stipria religine įtaka.

Tiesiog ten kur kas stipresni tie gyvenimo idealai, kuriems priklauso ir šeima.

Tačiau ir tose šalyse neigiama kapitalizmo įtaka šeimai nuolat, nors ir ne taip pastebimai, stiprėja.

Be to, kapitalo investicijos į vaikus nėra mažos.

Tikrai nemažos. Paprastai vienas vaikas kainuoja šešiaženklę sumą.

Be to, niekada nežinai, kas iš to vaiko išaugs. Todėl būtų galima kur kas pelningiau ir saugiau šią sumą investuoti į kapitalo rinką.

Taigi matome, kad investuoti į vertybinius popierius yra kur kas naudingiau nei auginti vaiką.

Ar norite pasakyti, kad tas, kuris turi gerą profesiją ir neturi vaikų, gyvenimo pabaigoje bus turtingesnis?

Ekonomiškai žvelgiant – be jokios abejonės.

Net ir dėl to, kad senasis kalkuliacinis žaidimas, jog tavo vaikas į jį investuotą kapitalą viena ar kita forma tau senatvėje sugrąžins, tampa vis mažiau patikimas.

Tačiau be šeimos tu liksi dar skurdesnis kita prasme – gyvenimo patyrimo.

Jeigu šią skurdo formą būtų galima paversti į piniginius indėlius, tai kapitalistas suvoktų, jog neturint šeimos jam kažko ims trūkti?

Deja, šiam nuostoliui negalima prikabinti jokios kainos etiketės, kadangi nėra jokių objektyvių kriterijų šeimos kuriamai vertei nustatyti.

Ji niekaip nesiderina su grynai ekonominės naudos principu paremtu kapitalizmu, net ir tada, kai pats kapitalizmas yra nuo šeimos priklausomas.

Taigi kapitalizmą sutaikinti su šeima nėra jokių šansų?

Iš sistemos perspektyvos žvelgiant – ne, nėra. Tačiau iš žmogaus – be abejo, taip. Nes žmogus nėra beviltiškai apsėstas vien ekonominės logikos. Laimės patyrimas, kurį gali suteikti tik šeima, vis dar nesiliovė traukęs žmones.

Vertė Jurga Žiugždienė

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: