 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina
|
Klaipėdos krašto lietuvių kultūrinė veikla
http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=261
Klaipėdos krašto lietuviai su žemaitišku atkaklumu visą laiką kovojo prieš vokiečių vykdomą nutautinimo politiką. Tam jie sumaniai panaudojo plačią ir įvairiapusę švietėjišką veiklą, mokyklas, kultūros įstaigas, įvairias sąjungas bei organizacijas, parodydami daug sumanumo ir išradingumo, tautinį sąmoningumą, atkakliai gynė savo tėvų ir protėvių gimtą kalbą, papročius ir tradicijas.
Pravartu bent trumpam žvilgtelėti į šio krašto praeitį, nes visą laiką vyko kova ne tik už savų teritorijų išsaugojimą, bet ir už ten gyvenančių žmonių likimą.
Klaipėdos kraštas buvo Lietuvos teritorijos dalis, kurios ribas sudarė pietuose – Nemuno žemupys, vakaruose – Kuršių marios ir Baltijos jūra, o šiaurėje ir rytuose toji linija, kuri buvo nustatyta dar Melno taikos sutartimi 1422 metais ir kuri iki Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo 1918 metais skyrė kaizerinės Vokietijos ir carinės Rusijos valdomas lietuviškas žemes.
Klaipėdos kraštas, kaip atskiras politinis ir administracinis vienetas atsirado tik 1919 m. Versalio sutartimi jį atskyrus nuo Vokietijos.
Į Mažosios Lietuvos sąvoką dar įeina ir žemės į pietus nuo Nemuno, kuriose gyvena lietuviai, nepaisant ilgai ir planingai vykdytos germanizacijos ir kolonizacijos politikos, išlaikę savo lietuviškumą. Kiek siekia rašytiniai šaltiniai, Klaipėdos krašto teritorija visada buvo gyvenama lietuvių.
Dar XII–XIII a. prasideda vokiečių ekspansija į rytus, vykdoma kryžiuočių ir kalavijuočių ordinų, kurių būstinė buvo 1202 m. įsteigtas Rygos miestas. Būtent šiems abiems ordinams, kurie 1237 m. susijungė, Klaipėdos kraštas turėjo didelę reikšmę, nes šiaurėje ir pietuose sudarė sąlygas trukdyti susisiekimą tarp žemaičių ir prūsų. Vokiečiai valdė Klaipėdos pilį ir kraštą. Lietuviai labai dažnai prieš juos sukildavo. Taip pat ir Lietuvos valdovai – Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir Vytautas kovojo su ordinu dėl Klaipėdos pilies ir krašto.
Tik Žalgirio mūšis 1410 m. galutinai sustabdė Ordino veržimąsi į rytus. Ordinas, pralaimėjęs mūšį, ėmėsi diplomatinės kovos – kreipėsi į Romos imperatorių Zigmantą, kuris atsiuntė savo arbitrą, teisių daktarą Benediktą von Makrą, spręsti ginčo dėl Lietuvos vakarinių sienų. Abi šalys pateikė savo įrodymus: Ordinas – Mindaugo dovanų aktus kalavijuočiams, siekdamas įrodyti, kad esanti užrašyta visa Lietuva; Vytautas įrodinėjo, kad Memelės pilis esanti žemaičių žemėje ir dėl to turinti jam priklausyti, nes žemaičių riba vakaruose eina iki pat jūros, iki Kuršių įlankos. Suprantama, Klaipėdos pilis ir kraštas buvo svarbi ir reikšminga tiek Vytautui, tiek Ordinui.
Tik Melno taikos sutartimi 1422 m. pagaliau išspręsta problema ir stabilizuota padėtis, bet Klaipėda su kraštu liko ordinui. Ši Melno taikos sutartis buvo kompromisinio pobūdžio, siekiant iš dalies patenkinti tiek Ordino, tiek Vytauto reikalavimus (Bostono enciklopedija, T. 12, p. 24–25).
Prūsų kalba buvo artima lietuvių ir latvių kalboms, bet daugiau išlaikė senųjų aisčių – baltų kalbos formų. Pats seniausias jos paminklas yra vadinamasis Elbingo žodynėlis. Jame 802 prūsų kalbos žodžiai, paaiškinti vokiškai. Kitas unikalus ir svarbus paminklas – Simono žodynėlis. Jame yra apie 100 prūsiškų žodžių, taip pat paaiškintų vokiškai. Deja, mus pasiekė tik "Prūsų kronikos" nuorašai.
Daugelis prūsų žuvo laisvės kovose. Užkariautojai nerodė pagarbos prūsų kalbai bei gyventojams. Ordino valdininkai ir dvasininkai nemokėjo prūsiškai ir su prūsais bendravo tik per vertėjus. Pažymėtina, kad prūsai nemėgo krikščionybės, nes ji buvo prievarta jiems brukama užkariautojų. Ji ėmė prigyti tik tada, kai prūsai pramoko vokiškai. Nuo tada prasidėjo prūsų kalbos nykimas.
1545 metais Karaliaučiuje, Hinco Veinrichto spaustuvėje, buvo išspausdinti 197 egz. prūsiško katekizmo. Jo autorius nežinomas. Tais pačiais metais išleistas naujas katekizmo leidimas. 1561 m. Johano Daubmano spaustuvėje išspausdintas trečiasis prūsiškas katekizmas. Jis buvo jau 134 puslapių. Jo pagrindą sudarė Liuterio mažojo katekizmo tekstas. Šio katekizmo autorius – Abelis Vilis, veikiausiai suvokietėjęs prūsas (Mūsų Lietuva, V.1991 m., p. 619–620).
1525 m. Ordino magistras Albrechtas Hohencolernas panaikino Ordino valstybę ir jos vietoje įkūrė Prūsijos kunigaikštystę ir prisiekė vasalo ištikimybę Žygimantui Senajam, Lenkijos karaliui ir Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui.
Albrechtui sėkmingai skleidžiant reformaciją ir vykdant M.Liuterio direktyvas apaštalauti gimtąją žmonių kalba, lietuviškumas Prūsų Lietuvoje ėmė stiprėti. 1525 m. įsteigiamos lietuviškos apskritys. Karaliaučiaus universitete studijuoja ir dėsto tiek Didžiosios, tiek Mažosios Lietuvos lietuviai, leidžiamos lietuviškos knygos, giesmynai. Albrechto įsteigtas universitetas ruošia lietuvius valdininkus, kunigus (ten pat, p. 620).
Mokyklų steigimu pirmasis susirūpino kunigaikštis Albrechtas. Jau 1568 m. vyskupams buvo įsakyta rūpintis, kad šalia bažnyčių būtų ir mokyklos. Tuo metu tebuvo vos 20 mokyklų.
1547 m. pirmoje lietuviškoje knygoje buvo įdėtas ir M.Mažvydo pirmasis lietuviškas elementorius "Pygus ir trumpas mokslas skaititi ir raschyti".
Tačiau iki XVIII a. antros pusės mokyklų steigimas ir mokymas buvo labai lėtas, nebuvo ir tinkamai paruoštų mokytojų, vis dėlto lietuviai noriai mokėsi. 1766 m. Įsruties vyskupas Hahno rašė, kad lietuviai mokyklose esą gabesni ir greičiau dėstomus dalykus supranta negu vokiečiai. Iki 1840 m. daugelis mokytojų mokyklose vertėsi ir kitais darbais arba dirbo savo dirbtuvėse, įsiruošdavo mokyklą apylinkės vaikams.
1844 m. Gumbinės mokyklų patarėjas Rittingas išgujo iš mokyklų lietuvių kalbą. Tilžės mokytojas Gisevijus dėl to skundėsi karaliui ir lietuvių kalba vėl buvo sugrąžinta.
1866 m. sausio 7 d. Gumbinės valdžia išleido įsakymą, kad lietuvių vaikus nuo pat pirmų mokslo metų mokytų vokiečių kalbos. Lietuviški elementoriai privalėjo turėti vokiškus vertimus.
Galutinai lietuvių kalba iš mokyklų buvo išguita 1872 m. spalio 15 d. ministro Bismarko ir kulto ministro Falkio išleistas "Visuotiniais paliepimais".
1873 m. liepos 24 d. potvarkiu buvo nustatyta, kad žemininkų mokyklose lietuviškai tegali būti dėstoma tikyba, o antrame skyriuje lietuvių kalba tegali būti vartojama tik paaiškinti dalyką, kai mokiniai vokiškai nesupranta.
1875 m. Sauguose ir Šakūnuose buvo įsteigti kursai mokytojams vokietintojams paruošti. Šitaip per švietimo įstaigas buvo vykdoma nutautinimo politika. Ilgainiui ši vokietinimo politika įgavo dar didesnį mastą.
Prūsijos lietuviai XIX–XX a. be atvangos kovojo dėl savo gimtosios kalbos teisių mokyklose.
1878 m. karalius Vilhelmas I priėmė Prūsų lietuvių delegaciją, kuri reikalavo lygių teisių švietimo sistemoje. Tačiau kieti prūsiški potvarkiai niekada nebuvo sušvelninti. Vokiečiams vykdant planinę ir gerai apgalvotą nutautinimo politiką, vartojant įvairias priespaudos priemones bei kolonizaciją, lietuviškai kalbančių nuolat mažėjo.
Profesorius J.Jablonskis remdamasis vokiškais statistiniais skelbimais buvo apskaičiavęs, kad kiekvienais metais išnyksta 850 lietuvių. Žinoma, jie "mirdavo" kaip lietuviai tapę vokiečiais. Vis dėlto 1931 m. Prūsų Lietuvoje lietuviškai dar kalbėjo 61000 žmonių (Mūsų Lietuva, V., 1991, t. IV, 622–623).
Pradžios, vidurinių, amatų mokyklų Klaipėdoje buvo nuo senų laikų. 1860 m. įsteigta gimnazija, 1891 m. Prūsų karalienės Luizos atminimui pavadinta jos vardu. Žinoma, kad 1879 m. joje buvo ir lietuvių kalbos pamokos. Lietuvių kalbą dėstė kun. R.Jakoby. 1922 m. joje vėl buvo įvestos lietuvių kalbos pamokos. 1922 m. pradžioje Klaipėdoje įsteigta Lietuvių mokyklų draugija, suvaidinusi didelį vaidmenį prieš vykdomą nutautinimo politiką.
1901 metais įkurta mokytojų seminarija po 1923 m. buvo pertvarkyta, pakviesti ir lietuviai dėstytojai. 1934 metais seminarija reorganizuota į vokiškos orientacijos Pedagoginį institutą. 1939 m. metais šiame institute darbavosi tik trys lietuviai dėstytojai.
1927 m. atidaryta grynai lietuviška Vytauto Didžiojo gimnazija, pastatyti gražūs rūmai. 1934 metais Ernesto Galvanausko iniciatyva įsteigta aukštoji mokykla – prekybos institutas, kuriame mokėsi apie 200 studentų. 1939 metais vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, institutas buvo perkeltas į Šiaulius. 1935 metais pradėjo veikti antroji aukštoji mokykla – Respublikos pedagoginis institutas kvalifikuotiems mokytojams ruošti. Ši mokymo įstaiga 1939 m. buvo perkelta į Panevėžį, vėliau į Vilnių. 1923 m. rugsėjo 30 d. lietuviai ir vokiečiai kultūrininkai įsteigė Klaipėdos konservatoriją, kurios pirmasis direktorius buvo S.Šimkus, vėliau J.Žilevičius. 1928 metais čia mokėsi 156 studentai, bet jau 1930 m. konservatorija buvo uždaryta, o jos vietoje buvo mažesnė privati muzikos mokykla (Mūsų Lietuva, V., 1991, t. IV, p. 651).
Klaipėdos krašto mokyklų draugijos mokyklas išlaikė Lietuvos vyriausybė. Šios draugijos vadovai – prof. V.Gaigalaitis, M.Šlaža, M.Purvinas, J.Užpurvis, K.Trukanas ir kiti rūpinosi, kad mokyklos būtų pavyzdingos, ne prasčiau aprūpintos nei vokiečių ir taptų lietuvių kultūros židiniais. Mokyklose buvo rengiami draugijų susirinkimai, iškilmingi Motinos dienos minėjimai, vaidinimai, švenčiamos įvairios šventės. Neturtingi mokiniai buvo nemokamai aprūpinti vadovėliais ir kitomis mokymo priemonėmis, gavo maitinimą. To reikalavo politinė kova dėl jaunosios kartos ideologinio auklėjimo. Privačios lietuviškos mokyklos buvo vokietinimo stabdys krašte. Vokietininkai per vėlai susigriebė, kad jos pavojingos jų vykdomai politikai, pradėjo jas pulti.
1938 m. pabaigoje atsinaujinęs hitlerininkų judėjimas netruko pasireikšti ir švietimo srityje. Visas mokyklų darbas buvo pertvarkomas nacionalsocialistinės ideologijos principais. Daug mokytojų stojo į nacistines organizacijas. Mokyklinis jaunimas Vokietijos pavyzdžiu buvo telkiamas į Hitlerjugendo organizaciją, nes, E.Noimano įsakymu, mokiniai nuo 10 metų privalėjo priklausyti šiai organizacijai. Vokietininkai kurstė mokinių muštynes. Lietuviai mokiniai gatvėse ir keliuose buvo užpuldinėjami, mušami, stumdomi ir visaip niekinami...
1939 m. vasario 25 d. direktorijos išleistoje Bendroje tarnybos instrukcijoje mokyklų vokiečių dėstoma kalba vedėjai buvo įpareigoti, kad darbas mokyklose vyktų nacistinės ideologijos dvasia. Mokyklos vedėjui buvo suteiktos plačios teisės mokytojų atžvilgiu. Taigi Klaipėdos krašto pradžios mokyklos 1923–1939 metais buvo Lietuvos vyriausybės ir autonominių valdžios organų, inspiruojamų atitinkamų Vokietijos įstaigų, smarkios politinės kovos objektas. Lietuvos vyriausybės pastangos patraukti į savo pusę besimokantį jaunimą nenuėjo veltui – ne vieną sulaikė nuo suvokietėjimo, tačiau dviejų pradinio mokymo ir auklėjimo sistemų egzistavimas ir nuolatinė jų tarpusavio kova neigiamai veikė mokyklų darbą, mokinius ir jų tėvus įtraukė į gana negarbingą politinę veiklą (Žostautaitė P. Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923–1939 m. Lietuvos TSR MA darbai, A serija, 1974 m. t. 2, p. 213).
Iki 1922 metų aukštesniosios mokyklos Klaipėdos krašte buvo vokiškos. Čia mokėsi ir kai kurių turtingesnių lietuvių vaikai. 1923–1938 metais krašte veikė Luizės gimnazija, Augustės Viktorijos gimnazija, berniukų ir mergaičių vidurinės mokyklos bei progimnazijos Klaipėdoje, Herderio mokykla Šilutėje ir nuo 1929 Realinė žemės ūkio mokykla Pagėgiuose. K.Donelaičio privati gimnazija Pagėgiuose buvo įsteigta 1926 m. vietos lietuvių pastangomis ir ji priklausė Klaipėdos krašto mokyklų draugijai. Švietimo ministerijos lėšomis 1930 m. buvo pastatyti nauji rūmai, o 1934 m. jai suteiktos gimnazijos teisės, tačiau tik 1938 m. ji priaugo vos iki 9 klasių gimnazijos.
Privati progimnazija Šilutėje išaugo iš 1926 metais įsteigtos privačios lietuvių mokyklos, kurią išlaikė ta pati Mokyklų draugija (ten pat, 214 p.).
Ir po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923 m. mokyklos ir toliau liko vokiečių žinioje. Dauguma mokytojų buvo vokietininkų įtakoje ir stengėsi mokyklas ir toliau vokietinti. Direktorija nesiryžo staiga iš pagrindų pakeisti tokią nusistovėjusią tvarką. Šį klausimą ėmėsi spręsti susipratę lietuviai, ieškojo būdų lietuviškoms mokykloms kurti. Tam tikslui buvo įsteigta Klaipėdos krašto mokyklų draugija ir 1926 m. užregistruota Klaipėdos teisme. Svarbiausia, draugija laikėsi pagrindinio uždavinio – daryti viską, kad Klaipėdos krašte tiek valstybinėse, tiek privačiose mokyklose lietuvių vaikai galėtų naudotis jiems statutu garantuotomis kalbos ir kultūros teisėmis.
Pirmąją draugijos tarybą sudarė prof. V.Grigalaitis, dr. K.Trukanas, J.Valaitis, J.Stikliorius ir A.Brakas. Didžiausia problema buvo kadrai. Trūko mokytojų, kurie galėtų dėstyti lietuvių ir vokiečių kalbas, be to, kiekvienoje mokykloje turėjo būti bent vienas mokytojas evangelikas, gebantis dėstyti tikybą. Daug padėjo Tauragės mokytojų seminarija, paruošusi tinkamų mokytojų, kiek vėliau Klaipėdos pedagoginis institutas specialiose klasėse ruošė mokytojus mokyklų draugijai. Mokytojai iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos dabar jau sėkmingai lenktyniavo su vokiečių mokyklomis bei kovojo su jų daroma įtaka. Jauni ir energingi mokytojai aktyviai įsitraukė į visuomeninį tautinį judėjimą. Jie dirbo kultūros, kraštotyros baruose, vadovavo Santaros skyriams, dalyvavo jaunųjų ūkininkų rateliuose ir t.t.
Moksleivių tėvai vis dažniau pradėjo perkėlinėti savo vaikus iš valdiškų į lietuviškas privačias mokyklas. 1935 metais draugija įsteigė savo stipendijų fondą norėdama padėti vietos vaikams baigti vidurinį mokslą. 1936 metais išsinuomojo Paupių dvaro pastatus ir ten įrengė 150 vietų berniukų bendrabutį. Norėdama paspartinti moksleivių mokymosi trukmę, 1936 m. įsteigė Klaipėdos spartesniąją gimnaziją, kur baigę 8 pradžios mokyklos skyrius vaikai per 3 metus buvo parengiami į šeštąją gimnazijos klasę. 1938 m. draugija pradėjo statyti Klaipėdoje mergaičių bendrabutį Vytauto Didžiojo gimnazijos sklype. Prieš vokiečiams okupuojant Klaipėdos kraštą mokyklų draugijos žinioje jau buvo K.Donelaičio gimnazija Pagėgiuose, Vydūno gimnazija Šilutėje ir spartesnioji gimnazija Klaipėdoje. Kartu su Vytauto Didžiojo gimnazija lietuvių vidurinėse mokyklose mokėsi 1370 moksleivių. Visame krašte veikė 53 draugijos pradžios mokyklos, jose mokėsi beveik trečdalis visų krašto mokyklinio amžiaus vaikų. Tenka apgailestauti, kad 1939 m. hitlerininkams užgrobus Klaipėdos kraštą operatyviai buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos. Mokytojai Jonas Užpurvis ir Martynas Purvinas stengėsi išlaikyti lietuviškas mokyklas bent Klaipėdoje, Šilutėje ir Pagėgiuose, bet nepasisekė (Bostono enciklopedija, 12 t., p. 31).
Privačiose aukštesniosiose mokyklose mokslas buvo nemokamas (Pagėgių K.Donelaičio ir Šilutės Vydūno gimnazijose. Direktorijos suvalstybintoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje mokestis už mokslą buvo didelis. Mokinys, kilęs iš Klaipėdos krašto, turėjo mokėti 460 litų per metus, o atvykęs iš kitų Lietuvos rajonų – 630, t.y. 170 litų daugiau, ir tik 5 proc. visų mokinių nuo mokesčio buvo atleidžiami (LVA, F. 391, Ap. 3, B. 2426a L.62). Švietimo ministerija, siekdama patraukti kuo daugiau mokinių į Vytauto Didžiojo gimnaziją, mokesčio už mokslą skirtumą padengdavo iš valstybės iždo, o kai kuriems mokiniams net skirdavo stipendijas.
Per gubernatūrą Švietimo ministerija iš savo sąmatos siuntinėjo Mokyklų draugijai dideles sumas privačioms lietuvių mokykloms išlaikyti ir Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojų atlyginimų priedams. Pavyzdžiui, 1937 m. privačioms Klaipėdos krašto mokykloms buvo skirta: gimnazijoms 553903 litai, pradžios mokykloms – 558654, mokyklų administracijai – 21000, knygynėliams bei mokymo priemonėms – 9600, mokinių šalpai – 43440, iš viso 1186597 litai (LVA, F. 1493, Ap. I, B. 25, L.4). Skaičiai rodo, kad Lietuvos vyriausybė, Švietimo ministerija, pagaliau ir Klaipėdos krašto lietuviškų mokyklų mokytojai didelį dėmesį skyrė lietuviškoms mokykloms, kovojo su su vykdoma nutautinimo politika.
Nors Klaipėdos kraštas jau buvo prijungtas prie Lietuvos, šio krašto vokiečiai negalėjo susitaikyti su praradimu. 1923 metais jie įsteigė "Klaipėdos krašto kultūros sąjungą" – "Kultūrbundą". Jis sutelkė visas Klaipėdos krašto vokiečių kultūros organizacijas ir draugijas. Jau 1923 m. jis turėjo daugiau kaip 50 skyrių, apie 30 tūkstančių narių. Šios organizacijos tikslas – išlaikyti senąją, vadinamąją Klaipėdos krašto "memelandišką" kultūrą ir vadovauti vokiečių kultūrinių organizacijų veiklai. Tačiau tikrasis jų tikslas – stiprinti Vokietijos įtaką ir kovoti už Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos.
Atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, pagyvėjo lietuvių visuomeninis gyvenimas. Buvo sukurtos bei atnaujino darbą kelios lietuvių kultūrinės draugijos: "Aida", "Aukuras", "Santara" ir ekonominės bendrovės "Nauda", "Rytas", "Gerovė", "Lietuvių tautinis bankas" (Žostautaitė P. "Kultūrbundas" ir revanšistinė imperialistinės Vokietijos politika Klaipėdos krašte 1923–1933 m., Lietuvos istorijos metraštis, V. 1979 m., p. 40–41).
"Kultūrbundas" agitavo vokiečius, ypač vokiečių valdininkus, likti Klaipėdos krašte, t.y. priimti Lietuvos pilietybę ir padėti išlaikyti tinkamo lygio "Memelando" kultūrą, protestuoti prieš literatūrinės lietuvių kalbos įvedimą mokyklose, apeliuodami į valdininkų jausmus: "Kas mokins mūsų vaikus, jei mūsų mokytojai mus paliks?", nurodydami, kad "Tėvynė savo laiku nepamirš mums padėkoti" (ten pat, p. 42–43).
Klaipėdos krašte veikė gana daug įvairių draugijų, kurios aktyviai kovojo su vokiečių vykdoma nutautinimo politika. Moterų labdaros draugija įkurta 1928 m. buvo užsibrėžusi moraliai ir materialiai šelpti neturtingus ligonius, globoti našlaičius, steigti vaikų darželius, rengti paskaitas, įvairius kursus bei pramogas. Darugijai vadovavo Marija Mašiotienė. Veikė Paštininkų, Pirklių ir amtininkų, Lietuvių – latvių, Prancūzų – lietuvių sąjungos bei daugelis kitų. Antai Aukuro kultūros draugija, įsteigta 1922 m., siekė suaktyvinti kultūrinį gyvenimą visame Klaipėdos krašte lietuviams prieinama forma, steigiant ir išlaikant knygynus su skaityklomis, visokeriopai puoselėjant raštiją, tautinį meną, išlikusius iš tėvų ir protėvių paveldėtus kultūros turtus, globojant brangias istorinių atsiminimų vietas ir .t.t Savo veiklos mastu Aukuras tapo centrine kultūros reikalų organizacija. Aukuro steigėjai J.Stikliorius, dr. V.Gaigalaitis, A.Brakas, M.Teleikis ir kiti atliko didelį darbą telkiant lietuvius kultūrinei veiklai.
Plačią kultūrinę veiklą išskleidė ir Muziejaus draugija, įkurta 1924 m. Jos steigėjai dr. V.Gaigalaitis, gubernatorius Žilius, archeologas P.Tarasenka, J.Stikliorius ir kt. Draugijos pirmininkas iki Klaipėdos krašto atskyrimo nuo Lietuvos buvo prof., dr. V.Gaigalaitis, o muziejaus vedėjas – M.E.Nauburas. Per visą veiklos laikotarpį surinkta per 8000 unikalių eksponatų. Atskiri skyriai turėjo apie 6000 įvairių archeologijos eksponatų, 400 – numizmatikos, 600 – tautodailės, žemėlapių, vaizdų reljefų ir kt. Muziejinę medžiagą renkant aktyviai talkino lietuvių moksleivija ir studentija.
Jaunimo draugija praktiškai susibūrė dar 1885 m. Tilžėje. Birutininkų, ypač dr. Vydūno, vėliau A.Brako, J.Vanagaičio ir kitų įtakoje įsikūrė jaunųjų draugijos beveik visuose Klaipėdos krašto bažnytkaimiuose. Jos 1912 m. susijungė į centrinę organizaciją "Santarą", kurios būstinė buvo Tilžėje. Santara leido savo laikraštį "Darželį", kurį redagavo Martynas Glažė.
Labai populiari buvo Giedotojų sąjunga, kuri buvo tarsi Tilžėje veikusios Giedotojų draugijos padalinys. Jos veikla aprėpė daug jaunimo draugijų chorų. Sąjunga organizuodavo jungtinių chorų masinius pasirodymus tradiciniuose renginiuose, suvažiavimuose Juodkrantėje. 1926 ir 1929 m. buvo surengtos dainų šventės Klaipėdoje.
Veikė Klaipėdos įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjunga, Jachtklubas, Buriuotojų sąjunga, Buriavimo mokykla, Bažnytinės organizacijos, jaunųjų sandora, Neringa, Evangelikų mergaičių draugija, Sąjunga draugiškumui per bažnyčias skleisti, Gailestingųjų seserų ir kt. Jų tikslas – telkti lietuvius kovai su vokiečių vykdoma nutautinimo politika (Bostono enciklopedija, t. 12, p. 50–52).
Platų kultūrinės veiklos barą išvarė ne tik minėtos mokyklos, sąjungos ir klubai, bet ir teatras bei muzika, knygos, spauda bei kiti leidiniai. Vokiečių ir lietuvių kultūrininkų pastangomis 1923 m. įsteigtoje Klaipėdos konservatorijoje iš pradžių veikė tik fortepijono, dainavimo, smuiko ir vargonų klasės. Pirmaisiais metais mokykloje tebuvo tik 114 mokinių. 1924 m. mokykloje jau buvo įsteigtas simfoninis orkestras, įrengtas mokinių bendrabutis 72 moksleiviams, penkerius metus mokama stipendija. Konservatorijos mokiniai pradėjo organizuoti ir vadovauti lietuviškiems chorams. Nuo 1925 m. vasaros atostogų metu konservatorija nuolat rengė muzikos mokytojų konkursus. 1927 m. iš konservatorijos direktoriaus pareigų pasitraukė S.Šimkus, į jo vietą buvo paskirtas J.Žilevičius, o orkestro dirigentu J.Gaubas. Konservatorijoje dirbo daug žymių ir Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių – J.Čiurlionytė, B.Dvarionas, S.Šimkus, J.Žilevičius. Pedagogikos ir estetikos dalykus čia dėstė dr. Vydūnas, dr. B.Sruoga, dr. K.Trukanas.
Klaipėdos konservatorija išleido daug absolventų, kurių vardai įrašyti į Lietuvos kultūros istoriją. Tai M.Budriūnas, A.Ilčiukas, J.Kačinskas, V.Marijošius, S.Sodeika, A.Švedas ir kt. (Bostono enciklopedija, t. 12, p.54).
Reikšmingą darbą gaivinant tautiškumą atliko Klaipėdos valstybinis teatras, pradėjęs veikti 1935 m. Šio teatro pagrindinį branduolį sudarė iš Šiaulių miesto perkeltas valstybinio teatro skyrius. Vaidinimai vyko vokiečių teatro patalpose. Teatre susispietė daugiausia jauni aktoriai, režisieriai ir dailininkai. Teatras iškilmingai buvo atidarytas K.Inčiūros pjesės "Vincas Kudirka" premjera. Antrasis spektaklis H.Zudermano drama "Tėviškė" (rež. B.Dauguvietis) susilaukė Klaipėdos visuomenės dėmesio tikriausiai todėl, kad pjesės autorius buvo klaipėdiškis, kilęs iš Šilutės, ir pats pjesės siužetas buvo artimas žiūrovams. Svarbus įvykis Klaipėdos teatro istorijoje buvo H.Hejermanso pjesė "Viltis" (rež. R.Juknevičius). "Vilties" spektaklis skambėjo naujai ir savitai. Giliu idėjiniu meniniu pjesės supratimu, psichologiniais sceniniais charakteriais rež. R.Juknevičiaus spektaklis išsiskyrė iš kitų. Išryškėjo ne tik režisieriaus meistriškumas, bet ir aktorių talentingumas, kūrybiškumas, savitas meninis braižas. Socialiniu ir politiniu požiūriu šis spektaklis buvo svarbus visuomenės įvykis – parodė pažangiųjų antifašistinių jėgų aktyvėjimą Lietuvoje 1935–1940 m. Ta proga "Lietuvos aidas" rašė: "Džiugu, kad toks kultūringas spektaklis pirmą kartą pasirodė Klaipėdoje, kur lenktyniauja dvi kultūros. Režisierių R.Juknevičių Klaipėda įvertino nepaprastai šiltai". Klaipėdos valstybės teatras veikė 1935–1939 m. aštrios politinės kovos sąlygomis. Per tą laiką teatras pastatė 22 pjeses, iš jų 10 lietuvių originalios dramaturgijos veikalų. 1938 m. pabaigoje hitlerininkai sustiprino antilietuvišką veiklą krašte, lietuviai buvo sparčiai vokietinami, todėl Švietimo ministerija ir gubernatorius Klaipėdos teatro kolektyvą dažniau siuntė gastrolių į lietuviškus krašto kaimus (Žostautaitė P.Klaipėdos krašto ekonomika ir kultūra 1923–1939 m. Lietuvos TSR MA darbai, A serija, J 974 p. 223).
Viena iš didžiausių spaudos akcinių bendrovių buvo "Rytas", kuris daugiausia spausdino lietuvių periodinę spaudą – "Lietuvos keleivį", "Darbininkų balsą", "Vakarus" ir kitus leidinius. Ši bendrovė turėjo gerą materialinę bazę, joje veikė spaustuvė, litografija, cinkografija, monotipai, rišykla nauja įranga galėjo didinti darbų apimtį. "Ryto" leidybinį darbą subsidijavo Lietuvos vyriausybė per gubernatoriaus fondą. Iš svarbesnių lietuvių periodinės spaudos leidinių buvo "Prūsų lietuvių balsas", kurį leido Prūsų lietuvių susivienijimas. Laikraštis propagavo krašto prijungimą prie Lietuvos. Atlikęs savo misiją, jis nustojo ėjęs. Dar ėjo "Baltijos aidas", "Klaipėdiškis", "Pajūrio sargas" ir kt. (ten pat, p. 237.).
Lietuvių kultūrinė veikla, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, plėtėsi ne tik Klaipėdos mieste, bet ir apylinkėse. Daug renginių vyko Juodkrantėje, Nidoje. Nidos žvejų namai išlaikė senovinį namų statybos, ypač jų puošybos, stilių, žvejai puoselėjo lietuviškus papročius ir tradicijas.
Nepriklausomos Lietuvos metais Nida išaugo, pagyvėjo kultūrinis gyvenimas. 1925 m. pastatyta mokykla, veikė kariuomenės sanatorija, įsteigtas Nerijos muziejus, kuriame buvo sutelkta daug apylinkės senienų, gintaro dirbinių, žvejybos įrankių, įvairių dokumentų ir kt. Nidoje kasmet vasarodavo apie 5 tūkst. poilsiautojų, daug turistų.
1923 m. Šilutė tapo apskrities centru. Šilutėje veikė lietuvių ir vokiečių gimnazijos, žemės ūkio mokykla, dvi spaustuvės, net keli knygynai, kelios bibliotekos, aktyviai plėtojo savo kultūrinę bei visuomeninę veiklą "Dainos" ir "Laisvės" draugijos, veikė "Santaros" skyrius. Labai populiarus buvo giedotojų draugijos choras, turėjęs 65 daininkus, kurie dalyvavo dainų šventėje Kaune. Labai daug renginių rengdavo šaulių orkestras, choras, jis rengdavo įvairius minėjimus (Mūsų Lietuva, 1991, t. IV, p. 692).
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rusnėje buvo įkurta jaunimo draugija "Tiltas", kuri rūpinosi lietuvių kultūros reikalais. Po karo pradėjo veikti choras, kuris koncertuodavo ne tik pačioje Rusnėje, bet ir Paleičiuose, Ramučiuose, Ruluose ir kt., dalyvaudavo įvairiose iškilmėse. 1928 m. 49 dainininkai dalyvavo II dainų šventėje Kaune. Labai aktyviai veikė "Santaros" skyrius, 1938 m. surengęs didžiulę Pasiuntinystės ir giesmių šventę, kurioje dalyvavo ne tik rusniškiai, bet ir apylinkės svečiai. Nepriklausomybės metais gražiai reiškėsi šaulių burys, turėjęs vaidintojų – mėgėjų trupę, rengė iškilmingus minėjimus.
Kintuose mokytojaudamas Vydūnas prisidėjo prie vietos gyventojų švietėjiškos veiklos. V.Endrikaitis, M.Anysas, M.Dreižys ir kt. įsteigė lietuvių jaunimo "Rūtos" draugiją, kuri ruošė lietuviškus vakarus. Dar 1919 m. su pasisekimu suvaidino Vydūno "Jonuks mergų bijąs". Veikė giedotojų draugija, kurios rūpesčiu buvo suburtas choras, dalyvavęs 1928 m. II dainų šventėje Kaune. Jau 1924 m. buvo įsteigtas veiklus šaulių būrys, turėjęs knygyną, ruošęs minėjimus su kultūrine programa. Visuomeninį darbą dirbo ir kitos organizacijos.
Tikslinga pažymėti, kad Jonaičių kaime 1868 m. gimė Vilius Storasta – rašytojas ir Mažosios Lietuvos veikėjas Vydūnas.
Lietuvių kultūrinė veikla Pagėgiuose reiškėsi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Vietos jaunimas buvo sukūręs "Rūtos" draugiją. Lietuvių ruošiamus vakarus lankydavo Mažosios Lietuvos veikėjai: Martynas Jankus, Vydūnas, Jagomastas ir kt. 1926 m. A.Vaičiūno pastangomis įsteigtas didžiulis choras, kuris pasirodydavo Rambyno šventėse, dainavo ne tik Pagėgiuose, bet ir Katyčiuose, Rukuose, Plaškiuose. Vėliau choras persiorganizavo: buvo sudaryti gimnazijos ir vyrų chorai, dalyvavę II dainų šventėje Kaune. "Santaros" skyrius turėjo savo knygyną. Mieste veikė šaulių būrys, kuris aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, suruošė daug vakarų, minėjimų, švenčių.
Lietuvių tautinis judėjimas Katyčiuose ir apylinkėse ėme reikštis XX a. pradžioje. Tilžės lietuviai dažnai lankė Katyčius su savo choru, atvykdavo paskaitininkai. Katyčiuose buvo įsteigta "Vainiko" draugija, į kurią jau pirmaisiais metais įstojo 100 narių, o po trumpo laiko jų skaičius išaugo iki 150. "Vainikas" veikė visą laiką: jo veikla buvo sustabdyta tik 1939 m. vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą.
Norėtųsi bent trumpai paminėti prof. hab. dr. Domo Kauno 2000 m. išleistą albumą "Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai" daugiatemis ir išsamus Mažosios Lietuvos veidų ir vaizdų albumas Lietuvoje leidžiamas pirmą sykį. Pasak autoriaus, savo pasirodymo dienos jis laukė ilgai. Priežastis – istorijos įnoriai ir nuotraukų turinys. Albumo prakalbintas šis žemės lopinys vadintas įvairiais vardais, bet jis visada buvo matomiausioje ir judraiusioje Europos kryžkelėje. Vieniems ši žemė buvo Prūsija, kitiems – Rytų Prūsija, arba Mažoji Lietuva.
Prūsija ir Rytų Prūsija – nukariautoji ir nukariautojų žemė. Ji etninė prūsų, dalies lietuvių ir lenkų tautų tėvynė, – kaip įžangoje rašo autorius. Tas kraštas daugiaveidis ir daugiakalbis, neištrinamai amžių bėgio pažymėtas savitais Mozūrijos, Prūsų, arba Mažosios Lietuvos savivardžiais bei bruožais. Juos ryškina daugiatautės Rytų Prūsijos dvasinis, socialinis, politinis ryšys, tautiškai mišraus regiono gyventojų santykiai, ūkiniai ir kultūriniai ryšiai, neišvengiamai lydimi nevienalytės visuomenės sambūvio ir priešpriešos sukeltų reiškinių (Kaunas Domas, Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai, V., 2000 m., p. 9).
Dr. Juozas Čaplikas, Vilnius, 2004 m. balandžio 28 d
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
