Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Finų ir ugrų genčių, tautų bei kalbų istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Parašytas: 15 Lap 2010 15:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Pasižiūrėti žemėlapį ir skaityti diskusiją
http://forum.istorija.net/forums/thread ... etcookie=1
http://forum.istorija.net/forums/thread ... &start=421

Pats žemėlapis įsirašymui į savo kompiuterį
http://forum.istorija.net/forums/get-at ... entid=1034

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 21 Lap 2010 23:29. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 15 Lap 2010 16:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Šaltinis - http://forum.istorija.net/forums/thread ... 436#M81464

Cituoti:

Žygeivis - 2010-11-15 14:59

Cituoti:

Bolia - 2010-11-14 23:52

Cituoti:

Nezinau net ka ir beprodurti

Aš pridursiu. Suomiai gyveno Europoje nuo Belgijos iki Juodosios jūros vienoje pusėje, ir iki Japonijos kitoje. Vėliau išnyko palikdami mažiau pėdsakų, nei dinozaurai, gyvenę prieš šimtus milijonų metų. Jei netikite litvinistų nacionalinėmis teorijomis, tai kodėl tikite suomių nusisvaigimais, kurie paremti faktais dar mažiau?

1. Mes turėtume kalbėti ne apie dabartinius suomius, o apie daugybę įvairiausių ugrofinų genčių, klajojusių po Euraaziją prieš 3-7 tūkstančius metų...

2. Pateiktas žemėlapis atspindi realią situaciją - parodo, kur yra rasti ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai.

3. Problema tik ta, kad šiame žemėlapyje nėra aiškiai pateiktas kiekybinis santykis su kitos kilmės archaiškais vietovardžiais ir vandenvardžiais tose pat teritorijose, kadangi įvairiausios kalbinės ir genetinės kilmės gentys gyveno pramaišiui ne vieną tūkstantmetį, tačiau be abejo verta išskirti teritorijas, kuriose tam tikra kalbinė grupė gyveno pakankamai kompaktiškai, ir teritorijas, kur randami tik pavieniai reliktiniai vietovardžiai ir vandenvardžiai.

4. Nagrinėjant kalbinę ir etninę situaciją, buvusią Europoje tais senais laikais (maždaug prieš 3-5-7 tūkst. metų, kada ir buvo suteikti upėms ir ežerams senieji jų vardai), taip pat reikia visada atsiminti, kad tuo metu buvo visai kitokie etnolingvistiniai arealai, nei dabar - ypač plačiai buvo išplitę indoeuropiečiai keltai, ilyrai-trakai-frigai, baltai, bei ugrofinai (ypač labai įvairios finų tautinės grupės). O šiuo metu ypač išplitę germanai ir slavai tuo metu užėmė tik santykinai labai nedidelius arealus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Lap 2010 17:54

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Zigmas Zinkevičius. Aisčiai ir Estija

http://www.voruta.lt/rubrikos/138/3781

2010-04-01
Akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Vilnius

1998 m. Estijoje vyko renginiai, skirti 1900-osioms (!) metinėms nuo pirmo Estijos paminėjimo istorijos šaltiniuose. Pats Lenartas Meris, tuometinis Estijos prezidentas, oficialiai pareiškė, kad I amž. po Kristaus pabaigoje Tacito veikale paminėta Aestiorum gentes yra pirmasis Estijos paminėjimas.

Tacitas yra Estijos krikštatėvis – aiškino vokiečiams valstybės prezidentas per vizitą Vokietijoje. Apie tai rašė ir lietuvių spauda, žr. Arūno Vyšniausko straipsnį Kultūros baruose, 2009, Nr. 11, p. 6-7.

Šiame straipsnyje dar teigiama, kad Vakarų šalių enciklopediniuose straipsniuose apie Estiją (ir internetiniuose) nurodoma, jog estus ar estų gentis pirmasis paminėjo Tacitas I amž. po Kr. Su lietuviais (baltais) Tacito aisčiai tuose straipsniuose nesiejami, identifikuojami tik su estais, laikomi jų protėviais. Išeitų, kad Estijos istorija yra beveik du kartus ilgesnė už Lietuvos. 2098 m. estai turėtų švęsti 2 000 metų jubiliejų. Kadangi Tacito aisčių problema tyrėjų dar nėra vienareikšmiai išspręsta, pravartu išsiaiškinti, kas tuos aisčius sieja su lietuviais (baltais) ir kas – su estais.

Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas aisčius mini savo veikale Germania, parašytame apie 98 metus po Kristaus. Pagal jį aisčiai gyveno dešiniajame (žiūrint iš Romos) Baltijos jūros krante. Savo gyvenimo būdu jie buvę panašūs į germanus, tačiau skyręsi nuo jų darbštumu (Tacito žodžiais tariant, nebuvę tokie tingūs, kaip germanai) ir kalba. Jis aisčius traktuoja kaip gintaro tiekėjus Romos imperijai. Jie vieninteliai iš visų renką gintarą. Jau vien tai vertė tyrėjus laikyti aisčius baltų gentimi, juolab, kad apie finus (lot. fenni) Tacitas kalba atskirai. Tokia nuomonė iki šiol tarp mokslininkų nėra paneigta.

Tacitas duomenis apie aisčius ėmė iš germanų. Juk jis buvo aukštas romėnų valdininkas (gubernatorius) vienoje iš šiaurinių Romos imperijos provincijų ir su germanais nuolat susidurdavo. Pati aisčių žemė buvo anapus tiesioginių romėnų kontaktų sferos. Iš „antrųjų lūpų“ gauti duomenys negalėjo būti tikslūs.

Po Tacito, praėjus daugiau negu keturiems šimtams metų, aisčius mini ostgotų karaliaus Teodoriko sekretorius Kasiodoras, kuris apie 523-526 m. po Kr. karaliaus vardu parašė aisčiams (Hestis), atsiuntusiems karaliui dovanų gintaro, padėkos laišką.

Istorikas Jordanas apie 550 m. parašė veikalą Apie getų, arba gotų, kilmę ir jų žygius, kuriame vėl minimi aisčiai (Aesti), gyvenantys ilgame Baltijos jūros pakraštyje už Vyslos žiočių. Jordanas juos vadina labai taikinga tauta.

Dar po maždaug trijų šimtų metų aisčius trumpai pamini frankas Einhardas (Aisti) veikale Karolio Didžiojo gyvenimas, parašytame tuoj po 830 m.

Paskutinį kartą aisčių vardas istorijos šaltiniuose minimas IX amž. pabaigoje. Tarp 887 ir 901 m. anglosaksų karalius Alfredas išvertė į anglosaksų kalbą Pauliaus Orozijaus pasaulio istorijos veikalą, kurio įžangoje įdėjo keliautojo Vulfstano pasakojimą, kur platokai kalbama apie aisčius (to Êstum, mid Êstum, Eastland, ot Eastlande). Čia rašoma, jog aisčių žemė esanti labai didelė, joje daug miestų (pilių), kuriuos valdą atskiri kunigaikščiai. Aisčiai turį daug medaus ir žuvies. Aprašomi aisčių papročiai, ypač mirusiųjų deginimas.

Kadangi Vulfstano Êstum aiškiai identifikuotina su Einhardo Aisti, Jordano Aesti, Kasiodoro H(a)esti ir Tacito Aestiorum gentes, tai manytina, kad čia visur kalbama apie tą pačią gentį.

Iš Vulfstano pasakojime minimų Aismarių (Estmere), Elbingo (Ilfing), Vyslos žiočių (Wislemuda) ir kitų tiek geografinių, tiek ir istorinių duomenų darytina išvada, kad Vulfstano aisčiai yra vėliau prūsais vadinami vakarų baltai.

Kazimieras Būga pagrįstai mano, kad aisčiais iš pradžių buvo vadinami, ypač kaimynų gotų, tik tie prūsai, kurie gyveno prie Vyslos žiočių ir dab. Kaliningrado įlankos (vok. Frisches Haff), kurią lietuviai dar atmenamai esą vadinę Aismarėmis, t. y. aisčių mariomis. Vėliau aisčių vardas galėjo būti išplėstas visiems prūsams, plg. Vulfstano žodžius (jau IX amžiuje), jog aisčių žemė esanti labai didelė, joje daug miestų.

Vulfstanas nurodo tik vakarinę aisčių ribą, kuri siekusi Vyslą. Apie rytinę ribą jis nekalba. Vulfstano minimi vietovardžiai padeda identifikuoti ir lokalizuoti kai kurias aisčių gyvenvietes, pvz., Truso, kaip rodo Drusin ir dabartinis vok. Drausensee, yra neabejotinai baltiškas žodis, sietinas su lietuvių vietovardžiais.

Atsiminus, kad graikų geografas Ptolemajas, aisčių vardo neminėdamas, II amž. po Kr. randa prūsų gentis galindus ir sūduvius, gyvenusius Baltijos pajūryje žemutiniame Vyslos paupyje, greičiausiai šalia aisčių, su kuriais galėjo siektis iš pietų ir pietvakarių pusės, savaime mus veda prie išvados, kad aisčiai ir vėlyvesnieji prūsai yra tikrai tas pats, taigi senovės aisčiai – tai vėlesnių prūsų protėviai.

Archeologiniai duomenys aiškiai rodo baltų kultūros tapatumą tiek Prūsuose, tiek Lietuvoje ir kituose baltų kraštuose nuo pat tolimosios senovės, siekiančios bronzos amžių (maždaug apie 1500 m. pr. Kr.), iki istorinių laikų pradžios.

Baltišką aisčių kilmę paremia ir toji aplinkybė, kad aisčiai gyveno krašte, kuris priklauso senosios Europos hidronimų arealui ir sudaro vienovę su baltų hidronimija Lietuvoje, Latvijoje ir Gudijoje. Dar primintina, kad Lietuvoje (iš dalies ir Latvijoje) aisčių vardu XX amž. pradžioje buvo pradėta vadinti visas baltų tautas ir jų kalbas (Kazimieras Jaunius, K. Būga ir kiti).

Tačiau toks vadinimas (kartais pasitaikantis ir mūsų dienomis) plačiau neįsigalėjo, nes tuo atveju nedaroma skirtumo tarp vakarų baltų genties aisčiai ir visų baltų; dėl to jį išstūmė vokiečių kalbininko G. H. F. Nessemanno 1845 m. pasiūlytas baltų terminas, kuris dabar visuotinai įsigalėjęs.

Dabar jau retai bepasitaikančios tyrėjų pastangos Tacito aisčius laikyti germanais ar net keltais mūsų dienomis nebesulaukia mokslininkų pritarimo. XX amž. pradžioje reikšta nuomonė, kad aisčiai galėję būti Baltijos finai, tarp mokslininkų taip pat jau nebeturi šalininkų, pasitaiko tik diletantiškuose rašiniuose. Kiek populiaresnis dabar yra požiūris, kad ankstyvaisiais viduramžiais aisčių vardu buvo vadinamos visos rytinio Baltijos pajūrio tautos.

Tacitas ir minėti vėlesni autoriai aisčių vardo dvibalsį ai žymi raidėmis ae: Aestiorum gentes. Toks žymėjimas rodo buvus dvibalsį ai, o ne balsį e. Plg. Romos imperatoriaus Cezario (100-44 m. pr. Kr.) vardo lotyniškai rašymą Caesar ir iš šio vardo kilusį vokiečių bendrinį žodį Kaiser.

Iš senųjų lotyniškų įrašų žinome, kad dvibalsis ai rašomas ae maždaug nuo II amžiaus prieš Kr. Raidžių junginio ae dvibalsinė tartis, lotynų kalbos istorikų nuomone, išliko per visą klasikinį laikotarpį. Taigi Aestiorum gentes skaitytina Aistiorum, bet ne Estiorum.

Dvibalsio ae < ai vienbalsinimas yra vėlesnių laikų padaras. Lotynistai tvirtina, kad Romos imperijos laikotarpiu ae vienbalsinimas, atsiradęs pirmiausiai kaimuose apie Romą, laipsniškai išplito sostinėje ir pagaliau tapo visuotiniu.

Apie III-IV amžius po Kr. toks tarimas virto literatūrinės kalbos norma. Vietoj buvusio dvibalsio imta tarti ilgą atvirą balsį ē, skirtingą nuo senojo ē, kuris buvo uždaras balsis.

Ir tik imperijos laikotarpio pabaigoje, kada lotynų kalboje išnyko balsių kiekybės skirtumas ir išliko tik kokybės skirtumai, iš ae atsiradęs balsis sutapo su senuoju e. Tai rodo ir romanų kalbos, kuriose senieji ae ir e išvirto vienodai.

Žodžio aisčiai etimologija dar nėra galutinai paaiškėjusi.

Dėl šio žodžio kilmės mokslininkai tebesiginčija. Anksčiau kai kurie iš jų žodį aisčiai buvo linkę laikyti germaniškos kilmės.

Vieni iš jų bandė kildinti iš viduramžių vokiečių žemaičių este ‚jauja‘ (iš *aist-), manydami, kad aisčiai galėję gyventi javų džiovinamose jaujose. Kiti šį žodį siejo su gotų aistan ‚gerbti‘.

Dar kiti, remdamiesi Vulfstano east- (Eastland, Eastmare), norėjo aisčių vardą gretinti su sen. anglų easte ‚rytai‘ ir aisčius laikyti "rytiniais gyventojais".

Bet visos šios etimologijos nėra patikimos, kaip ir siejimas su lotynų aestuarium ‚žema vieta‘.

K. Būga su K. Jauniumi aisčius laikė baltišku žodžiu ir kildino iš tos pačios šaknies kaip latvių īstnieki ‚tikrieji, giminaičiai‘, sen. slavų istъ ‚tikras‘, taigi, jų nuomone, aisčiai būtų ‚tikrieji, giminės‘ ar pan.

Atkreiptinas dėmesys į Kazimiero Kuzavinio aiškinimą. Kadangi baltų etnonimai paprastai būna kilę iš hidronimų, jis siūlo aisčių vardą vesti iš šią šaknį turinčių hidronimų, pvz., Aistà ‚Širvintos intakas‘, Aisetà ‚Kiauno ežero intakas‘, Aĩsetas, Aisetaĩ ‚ežeras prie Labanoro‘ ir kt.

Įdomią mintį neseniai iškėlė Alfredas Bammesbergeris su Simu Karaliūnu. Jie linkę manyti, kad šaknies aist- pirmykštė reikšmė buvusi ‚žemė, kraštas, laukas, dirva‘.

Šiaip ar taip pastaruoju laiku žodžio aisčiai kilmės daugiausia ieškoma baltų leksikoje.

Archeologai tvirtina, kad neolito laikotarpiu (IV-II tūkstm. pr. Kr.) šiaurės ir rytų Europoje iki Baltijos jūros buvo išplitusi duobėtosios-dantytosios, arba šukinės, keramikos kultūra, būdinga finams.

Tos kultūros liekanų randama ir rytiniame bei pietryčių Baltijos jūros pakraštyje, kur juos paliko Baltijos finai (suomių, estų, lybių ir kt. protėviai), tada kalbos požiūriu dar greičiausiai nediferencijuoti.

Einant pagal Baltijos jūrą (nuo Lietuvos) pietvakarių link, šios kultūros reliktų vis mažėja, bet jų dar pasitaiko Karaliaučiaus krašte, Lenkijoje ir Vokietijoje, netgi maždaug iki Elbės upės. Kai kurie tyrėjai mano, kad būtent šiuos finus mūsų eros pradžioje minėjo antikos autoriai Tacitas (I amž. po Kr.) ir Ptolemajas (II amž. po Kr.).

Negausūs pėdsakai verčia manyti, kad čia finų gyventa retai. Finiškos kilmės hidronimų šiose vietose taip pat reta, be to, anaiptol ne visi jie aiškūs, dažniausiai tik gali būti įtariami esant finiškais. Šiek tiek aiškesni Karaliaučiaus krašte.

Lietuvos teritorijoje tokių hidronimų rasta apie 30. Jie pasklidę bemaž po visą Lietuvos teritoriją, didesnės koncentracijos atskirose vietose nesudaro, nors jų aiškiai daugėja einant šiaurės link.

Taigi jie sudaro natūralų daug didesnės finiškų hidronimų koncentracijos Latvijoje tęsinį.

Visa tai verčia mus nurodytus hidronimus laikyti reliktu finų kalbos ir etnoso, buvusio Lietuvoje prieš baltus ar vienu metu su baltais.

Iš kitos pusės, baltų buvimo pėdsakų aptinkama ir toliau į šiaurę nuo Latvijos. Archeologai baltams būdingos laivinių kovos kirvių kultūros liekanų randa net pietų Suomijoje. Manoma, kad ten baltų buvo atplūdę daug. Taip manyti verčia gausūs baltų skoliniai suomių, estų ir kitų Baltijos finų kalbose. Tačiau dėl atšiauraus klimato šiaurėje baltai buvo priversti taikytis prie finų gyvenimo būdo ir ilgainiui patys sufinėjo.

Taigi praeityje rytiniame Baltijos jūros pakraštyje tikrai būta baltų ir finų koegzistencijos, matyt, gyventa ne tik greta, bet ir mišriai. Pietuose ilgainiui baltai asimiliavo finus (Latvijos teritorijoje tasai procesas ir mūsų dienomis tebevyksta), o šiaurėje, kur finų buvo daugiau, baltai įsiliejo į jų masę ir patys išnyko.

Manytina, kad aisčių pavadinimas ilgainiui, kuomet jį pakeitė etnonimas prūsai, buvo perkeltas vietiniams finams. Matyt, geriau susipažinę su aisčiais ir patyrę, jog jie patys save vadina prūsais, germanai ėmė aisčių (tada jau tarta ēst-) vardu vadinti pietiniame Baltijos pakraštyje (gal ir pačioje aisčių žemėje) beišnykstančius finus. Su finų etnoso traukimusi į šiaurę turėjo trauktis ir tasai pavadinimas.

Aisčius laiko baltų gentimi ir mano, kad jų vardas vėliau buvęs perkeltas finams, daugumas dabartinių tyrėjų. Toks aisčių vardo perkėlimas finams ir bus davęs pradžią Estijos etnonimui. Jo būta jau vikingų laikais. X amž. Skandinavijos šaltiniuose estai ir jų šalis buvo vadinami Eistr, rečiau Eistir ir Eistland. Toks vardas, matyt, ilgainiui imtas suvokti kaip ‚rytų šalis‘, esanti į rytus nuo skandinavų.

Naujaisiais laikais estai neturėjo tikro savivardžio. Norėdami atskirti save nuo kaimynų, jie vadindavosi maarahvas ‚(mūsų) krašto žmonės‘ (rahvas ‚liaudis, žmonės‘), o savo kalbą vadino maakeel ‚(mūsų) krašto kalba‘ (keel ‚kalba‘).

Dabartinis jų savivardis eestlased ‚estai‘ ir šalies pavadinimas Eesti, arba Eestimaa (maa ‚šalis, kraštas‘) yra nesenas, atsirado ryšium su tautiniu atgimimu XIX amž. viduryje.

Jis paimtas iš vokiečių žemaičių (plg. Ehste, Ehsteland) ir rytų skandinavų (plg. sen. švedų Ester), pakeitus – land savuoju –maa. Kaimynai (pvz., senovėje vikingai) estus vadino Wireland, kronikininkas Henrikas Latvis - Vironia, suomiai ir dabar estus tebevadina virolaiset, o Estiją – Viromaa.

Išvados

Etnonimu aisčiai senovėje buvo vadinama viena iš vakarų baltų genčių.

Šis pavadinimas yra baltų kilmės, nors jo etimologija dar nėra galutinai paaiškėjusi.

Dėl lotynų ai > ae > ē garsų raidos aisčių varde atsirado balsis ē.

Aisčių etnonimas ilgainiui buvo perkeltas vietiniams finams, o šių etnosui traukiantis į šiaurę, buvo perneštas ir aisčių > estų vardas, kurį viduramžiais vartojo skandinavai, jį suvokdami kaip ‚rytų šalies gyventojai‘.

Patys estai šį pavadinimą įsivedė tik XIX amž. viduryje ryšium su tautiniu atgimimu.

Voruta. - 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p. 1, 12.

Komentarai Vorutoje
http://www.voruta.lt/comment/3781

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Lap 2010 23:19

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Šaltinis - Naujas straipsnis
http://forum.istorija.net/forums/thread ... &start=541

Cituoti:

Jotvingis50 - 2010-11-21 13:57

Cituoti:

P.S.1. Dėl finiškų vietovardžių pavyzdžių Vokietijoje ir Lenkijoje reikia paieškoti, nes dabar mintinai neatsimenu, kur skaičiau. Bet tikrai esu skaitęs. :)

Gal čia skaitėte?

Vilius Pėteraitis
MAŽOJI LIETUVA IR TVANKSTA

Cituoti:

Ryšiai su finais (suomiais, estais, lybiais) puslapiai: 323 – 331

Finougriškus vandenvardžius Mažojoje Lietuvoje tyrinėjo šie kalbininkai:

vokietis Georgas Froelichas, (Prof. Georg Froelich, Flussnamen in Ostpreussen. – Altertumsgesellschaft Insterburg, Insterburg, 1930.)

prancūzas Raimondas Schmittleinas, (Raymond Schmittlein, Toponymie Lithuanienne, Bade 1948.)

suomis Alfredas Sennas.

(darbas nenurodytas)

Cituoti:

Rado dvidešimt:

1. Angrapė, finiška kilmė nepaiškinta.
2. Arga, lybiškai urga - upelis, urg - tekėti.
3. Augutis, estų auk, augu – „Loch ,Vertiefung auch Mund und Mündung”.
4. Ilmena, finiška kilmė nepaiškinta.
5. Jara, Jarka, suomių jarvi - ežeras.
6. Kasikas, estų kaasik - beržynas.
7. Kisupė, lybių kiš - ešerys arba stinta.
8. Kura(i)tis, estų kurat – velnias, suomių kurata – suteršti (A. Vanagas pritaria šiai minčiai).
9. Kusupė, lybių kūs, kuz, estų kusk – pušis.
10. Kutė, estų kudu, suomių kutu – naršas.
11. Liva, estų liiw, liiwa – smėlis, smėlio.
12. Nida, lybių nitt.
13. Osa, Uosa, yra estijoje upė Usava.
14. Palvė, suomiškai palwi – gyvenama vieta. (Greičiau tai baltizmas).
15. Parva, estiškai parw, parwe – „Fähre, Prahme, schwimmende Insel“.
16. Pasmara, suomių paasi – akmuo.
17. Pisa, Schmittleinas pareiškia „neginčijamai suomiška“, finiškos kilmės nepaiškina.
18. Prieglius, prūsiškas prie ir lybiškas gora-jora-jara, suomiškai jarvi – ežeras.
19. Priekulėlė, suomių kūla, kyla – sodyba, kaimas
20. Svinė, suomiškai suo – liūnas, raistas
Kai kurie kalbininkai (nenurodyti) finams priskiria Nemuną.

Suglaustai tenka pasakyti, kad iš tyrinėtojų iškeltų dvidešimties finougrizmų dvylika turi aiškius bendrinių ir du tikrinių žodžių atitikmenis baltams giminiškose indoeuropiečių kalbose... Tuo pasakoma, kad visi jie savo šaknimi paveldėti iš indoeuropiečių prokalbės, yra seni indoeuropiečių veldiniai. Kiti keturi vandenvardžiai yra asmenvardinės kilmės pgl. Augutis, Kura(i)tis, Kusupė ir Kutė.

Liko du vardai: Kasikas ir Jara. Kasikas savo daryba ir semantika, bendrinių ir tikrinių vardų atitikmenimis nesvetimas lietuvių vardų sistemai. Tad su dideliu klaustuku tenka sieti su est. kaasik „beržynas“, nors pagal reikšmę visai įmanoma. Žodžių Jara, Jarka šaknis lieka neaiški. Neaptikta jai bendrinių pavadinimų nei baltų, nei giminiškose indoeuropiečių kalbose. Jei Šiaurės Lietuvos Jara (Rok.) jai giminaitė ir laikoma finougriškos kilmės, tai ir mūsų Jara gali būti finougrizmas...

Pridurtina, kad per tiek tūkstantmečių prabaltams svetimi vardai galėjo taip prisitaikyti prie jų tarimo, kad senųjų gyventojų pavadinimų liekanos šiandien nebeatsekamos.

Cituoti:

Bolia - 2010-11-21 16:59

Cituoti:

Žodžių Jara, Jarka šaknis lieka neaiški. Neaptikta jai bendrinių pavadinimų nei baltų, nei giminiškose indoeuropiečių kalbose.

Jei Šiaurės Lietuvos Jara (Rok.) jai giminaitė ir laikoma finougriškos kilmės, tai ir mūsų Jara gali būti finougrizmas...

Dėl Jaros labai įdomi situacija.

Gali būti ir finougrizmas, bet neaišku iš kur tas žodis pas pačius finus.

Plačiau apie tai:
http://kizhi.karelia.ru/library/ryabinin-2007/398.html

Lietuvoje dar turim Jarilką, Jarupę. Vanagas prie jų finougrizmo deda klaustuką, o G. Leidingas mozūrų Jarcke, Arke, Jarke priskiria jotvingiams.

Be to lietuviai dar turi žodžius jaura, jauras, kas reiškią pelkę, šlapią vietą arba tiesiog šviesų dirvožemį. Analogijos į slavų "ярый", kas reiškia ne tik "aršus", bet dažniau šviesus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Parašytas: 24 Lie 2014 12:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Dėl finų paliktų pėdsakų...

Dabar kažkaip pamirštama, kad tais laikais nebuvo jokių griežtai saugomų valstybinių sienų, o įvairiausios gentys klajojo milžiniškoje Euraazijos miškų zonoje ten, kur norėjo - kartais nukeliaudamos ir tūkstančius kilometrų nuo pagrindinio kompaktiško savo gentainių arealo.

Įvairios kilmės gentys tuose miškų masyvuose gyveno pramaišiui ne vieną tūkstantį metų, palikdamos įvairius pėdsakus, tame tarpe ir lingvistinius.

Kaip tik todėl finiškų vandenvardžių randama net ir dabartinėje Lenkijos teritorijoje, o baltiškų vandenvardžių nemažai rasta pietų Suomijoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Parašytas: 17 Lap 2015 01:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... c-ethn.png

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Parašytas: 31 Gru 2020 15:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Meriai - mariai - muromai - erziai - meščerai

Prikabinti failai:

meriai-finugor.jpg [ 80.6 KiB | Peržiūrėta 1660 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Teritorijos, kur randami ugrofiniškos kilmės vietovardžiai ir vandenvardžiai - žemėlapis

Parašytas: 13 Geg 2021 18:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Senosios finų tautos Centrinėje Rusijoje - žemėlapis

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... golnik.jpg

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 8 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Finų ir ugrų genčių, tautų bei kalbų istorija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: