 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
Юрате Лаучюте. О некоторых новых литуанизмах в белорусском языке.
https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q= ... t1gprmigGn
Baltistica. VI (2), 1970.
****************************************************************
POLESĖ – „PAMIŠKĖ“, „PALENKĖ“ AR „DIDELIŲ PELKIŲ KRAŠTAS“?
Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Klaipėdos universitetas
Šaltinis - http://www.leidykla.eu/fileadmin/Baltis ... uciute.pdf
Tai http://www.leidykla.eu/fileadmin/Baltis ... uciute.pdf failo html kopija.
Nuorodoms arba adresyno žymėms naudokite šį adresą: http://www.google.com/search?q=cache:6N ... =firefox-a
BALTISTICA XLI (3) 2006, 451– 459
Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Klaipėdos universitetas
POLESĖ – „PAMIŠKĖ“, „PALENKĖ“ AR „DIDELIŲ PELKIŲ KRAŠTAS“?
Polesė – rytinių slavų (daugiausia baltarusių ir ukrainiečių, kalbančių savitu – „polešukų“ – dialektu) gyvenama teritorija, apimanti Baltarusijos pietinę dalį, šiaurės Ukrainą, kelis kaimyninius vakarinės Rusijos rajonus bei šiek tiek įsikišanti į vakarinių slavų (Lenkijos) teritoriją ir užimanti vakarinę Narevo ir Nemuno baseinų dalį, kur ji kartais ne visai tiksliai vadinama Podliašje (Подляшье) (Агеева 1990, 50).
Paprastai Polesės teritorija nusakoma ja pratekančių upių baseinais, todėl Polese vadinamas visas dešiniojo Dniepro intako Pripetės baseinas ir dalis kairiakrantės Padnieprės.
Polesėje gyvenančių slavų šnektos sudaro vadinamąją Polesės dialektinę zoną, kuri ėmė formuotis jau ankstyvaisiais viduramžiais rytinių slavų šnektų pagrindu.
Po totorių antplūdžio kairiakrantė Padnieprė išgyveno nuosmukį, dėl kurio sunyko vietinės senosios slavų šnektos.
Vėliau pietinius Polesės rajonus ėmė veikti ukrainiečių tarmės, o iš šiaurės į ją pradėjo skverbtis baltarusių tarmių ypatybės.
Tačiau didžiausią smūgį Polesės regiono šnektoms bei autochtoninei istorijai sudavė Černobylio tragedija, dėl kurios į kitus Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos rajonus buvo priversti emigruoti ištisi kaimai.
Tradiciškai Polesėje skiriamos Vakarų Polesės (Bresto srities pietinė dalis, Volynės ir Rovno sričių šiaurė) ir Vidurio Polesės (Gomelio srities pietinė dalis, Žitomiro ir Kijevo sričių šiauriniai rajonai) tarmės (Широков 1985, 262).
Šių tarminių zonų ribomis laikomi Pripetės intakai Jaselda ir Gorynė.
Etniškai Polesės gyventojai – vadinamieji poleščiukai – dar skirstomi į vakarinius (pinčiukai – Pinsko rajono gyventojai, „breščiukai“ ar „brestiukai“ – Bresto rajono gyventojai ir podliasiečiai – dalis rytinės Lenkijos gyventojų), šiaurinius (tarp Jaseldos ir Berezinos upių) ir pietinius (Ukrainos Polesės gyventojai).
Polesė itin svarbi baltų ir slavų seniausiųjų santykių istorijai, ypač jos onomastika ir archeologiniai paminklai, liudijantys, kad tai galėjusi būti ankstyviausių baltų ir slavų kontaktų zona, o Polesės vakarinį pakraštį, susisiekiantį su šiaurrytinėmis Karpatų kalnų prieigomis, kai kurie slavistai (M. Vasmeris ir kt., plg. Супрун 1989, 150) linkę laikyti ir slavų protėvyne.
Daugelio slavistų nuomone, Polesė esanti netgi viena svarbiausių archajiškojo slaviškojo pasaulio zona tiek kalbos, tiek materialinės bei dvasinės kultūros atžvilgiais. (Plg.: «Более тридцати лет этот славянский регион был объектом внимания специалистов разных гуманитарных дисциплин как один из наиболее архаических в этнокультурном отношении регионов славянского мира, сохраняющий до наших дней языковые, обрядовые, фольклорные реликты ушедших веков», Толстая 1996, 47).
Kai kurių archeologų (Седов 1979 ir kt.) nuomone, slavų gentys Polesėje ėmė kurtis I tūkstantmečio viduryje, kai ten pasirodė Prahos-Korčako archeologinės kultūros paminklų.
Iki to meto tarp genčių, gyvenusių Polesėje, dominavusios baltų (vakarinių ir Padnieprės) gentys. Todėl tam tikra prasme Polesės slavų istorija – tai ir ten gyvenusių priešistorinių baltų genčių asimiliavimo istorija.
Beje, Polesėje gyvenusių ir jos pelkėse nugrimzdusių senųjų vakarų baltų genčių pėdsakai iškyla į paviršių kartais visai netikėtu pavidalu.
Pavyzdžiui, aštuoniasdešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Polesės patriotai bandė sukurti savarankišką „poleščiukų“ literatūrinę kalbą, kurią iš pradžių pavadino „rusinų-polesės“ (русинско-полесский язык) kalba, o vėliau ėmė vadinti jotvingių (ятвяжский) kalba.
Tokį pasirinkimą, N. M. Tolstojaus žodžiais tariant, lėmė „menkai tepagrįstas spėjimas, kad senieji poleščiukų protėviai buvę jotvingiai“ (Толстой 1995, 399).
Galbūt išties per drąsu būtų visus Polesės gyventojus laikyti tiesioginiais jotvingių palikuoniais, tačiau baltiškų pėdsakų apstu ir Polesės tarmių leksikoje, ir etnografijoje, ir onomastikoje.
Polesėje užfiksuota palyginti daug apeliatyvinių skolinių iš baltų kalbų, kurie būdingi tik šiam regionui, pvz.: гудėще „mišku apaugusi žemuma“ (rytų Polesė: Černigovo-Sumų tarmės) ← pr. gudde „krūmai“; зáльва „jaunos rūgštynės, augančios šalia namų“ (pietvakarių Polesė), plg. baltiškus toponimus Želvà (= blr. Зэльва), ež. Zálvas, up. Zálvė ir kt.; ховп „nedidelis kalnelis nuožulniais šonais; kalva“ (Žitomiro ir Lvovo tarmės) ← blt., plg. lie. kaũpas; зáкензлы „žąslai“ (pietvakarių Baltarusijos Polesė), tikriausiai, dėl lenkų tarminio. zakiełznąć „žaboti arklį“ su metateze iš *заке(н)лзы, plg. blr. baltizmus келзы „žąslai“, кiлзаць „žaboti“; палi „žemas reljefas“ (rytų Ukrainos Polesė) ← lie. pãlios „didelės pelkės“, la. paļi „pelkėtas ežero krantas“ ir kt. (visi pavyzdžiai iš: Laučiūtė 2003, 21–24; papildomai žr. Лаучюте 1982).
Dar ir šiandien vietiniai gyventojai pelkes, tyvuliuojančias į šiaurę nuo Pripetės, vadina „litovskoje Polesje“, į pietus – „volynskoje Polesje“ (Volynės Polesė), o pelkes, esančias į vakarus nuo Pripetės aukštupio – „polskoje Polesje“ (lenkų Polesė).
Senieji lenkų istoriniai šaltiniai fiksuoja ten gyvenusią gentį polexiani, kurią kartais bandoma tapatinti su viena iš vakarinių baltų, paprastai – jotvingių – gentimi.
Apie čia kažkada gyvenusius baltus galbūt primena ir kai kurie vakarų Polesės (Bresto srities: Бастынь, Ковнятин, Сварынь, Ровбицк) ir centrinės Polesės (Gomelio srities: Заспа, Пирки ir kt.) kaimų pavadinimai.
Baltiškų pėdsakų gausa Polesėje skatina atidžiau gilintis ir į paties pavadinimo Polesė kilmę.
Slavistai (ir ne tik, pvz., S. Daukantas) paprastai linkę šį pavadinimą sieti su ryt. sl. žodžiu лес „miškas“ ir priešdėliu по- pagal tą patį modelį kaip ir река „upė“– по-речье „paupys“, берег „krantas“– по-бережье „pakrantė“ ir pan.
Tačiau esama pagrindo manyti, kad tokia etimologija – tipiškas liaudies etimologijos pavyzdys.
Taip manyti leidžia nemaža faktų:
1. Netgi tie kalbininkai, kurie Polesės pavadinimą etimologiškai sieja su „mišku“, atseit, Polesė - „miškinga vietovė“, nepalieka nuošalyje analogijos su baltiškais pavadinimais Palà, Pelesà, Pelysa, nurodydami, kad lietuvių ir latvių kalbose jie reiškia „pelkėtas miškelis“ (? – J. L.), ir priskirdami Polesės pavadinimą „baltoslaviškųjų“ šaknų korpusui.
Tačiau leksikologams-etimologams turėtų būti aišku, kad bendrą šaknį pavadinimuose Polesė, Pelesa ar Pelysa galėtume įžiūrėti nebent tuo atveju, jei visiškai atsisakytume etimologinio ir semantinio ryšio su slavų лес „miškas“ ir dėmesį sutelktume prie baltų faktų.
2. Baltų kalbose turime visą būrį vietovardžių, kuriuose nesunkiai galima išskirti šaknį Pal-/Pel-: lie. up. Palà, Palangà, Palėja, Palinis, ež. Palaĩkis, up. Pelà, Pelesà, Pelyšà, la. up. Pala, pv. Palejas, up. Pėla ir kt.
Jie kildinami iš fiziografinių terminų: lie. palà „bala, raistas, pelkė“, pãlios „užakusių ežerų vietoje didelės pelkės, tyrumai“, *pela „pelkė“, la. palas, paļas „pelkėtas ežero krantas“ (Vanagas 1981, 241).
Baltų žodžiai turi atitikmenų ir kitose ide. kalbose: dakų pala „bala, pelkė“, trakų Palae, lot. palus „bala“ ir t.t. (LEW 532t. ir kt.;
E. Fraenkelis spėja esant tos pačios šaknies ir la. paėts, paėte „Pfütze; upeliukas“ bei r. hidr. Полота).
Aptariamosios šaknies onomastiniais dariniais laikytini ir kai kurie slavų žemėse užfiksuoti vietovardžiai: kaimai Baltarusijoje Пéлiшча (vak. Polesė); kaimas ir miškas šalia jo Палюшына, Палėшынскi (vak. Polesė), Пелякà (Vitebsko sr., galbūt sietinas su pélkė), Пėлiкi (Vitebsko sr.), Пелесà (Gardino sr.), ežeras ir kaimas Пялíк, var. Палíк (Minsko sr.), up. Пéла (Vilijos int., Nemuno bas.), up. Пелéка, Пелесà (Nemuno bas.); ež. Пелик (Dniepro bas., V. Toporovo nuomone, tai prūsų Pelike atitikmuo, ТТ 201, dar žr. TT 202); miškelis Палé (Minsko sr.); pieva Палiёва (vak. Polesė);
Rusijoje hidr. Полутинский (Okos bas.; J. Otkupščikovas jį kildina iš apeliatyvo pãlios mažybinės formos *paliùtė(s), plg. up. Paliutė (Откупщиков 2004, 90)).
Balsių e/a kaita šaknyje baltų kalboms nėra svetimas reiškinys. Ji pasitaiko, kaip manoma – sporadiškai, ir kituose žodžiuose, plg. lie. belà „bala, pelkė“, „vėdryninių šeimos augalas, plukė“ greta plačiau vartojamo lie. balà „t.p.“, stabulė : stebulė ir t.t. (Karaliūnas 2004, 132).
3. Atkreiptinas dėmesys ir į slavų kalbose užfiksuotus bendrašaknius apeliatyvinius skolinius iš baltų kalbų: tai jau minėtas ukr. (rytų Polesė) пáлi „žemas reljefas“, kuris, sprendžiant iš arealo, yra rytinių baltų substrato liekana; plg. tos pačios šaknies vedinį le. polwy/pulwy „vasarą sausos, o pavasariais užliejamos paupių pievos ties Narevu Lomžos apylinkėse“, kurį A. Nepokupnas laiko skoliniu iš pr. palwe „laukinis, bemiškis, pelkėtas kraštas“ (Непокупный 1976, 139 142).
4. Galima dar būtų remtis ir fiziografinėmis aptariamojo regiono ypatybėmis: Polesės zonai būdingiausia ypatybė – žemas reljefas ir pelkių, užakusių ar atvirų liūnų, raistų gausa. Vietovės pelkėtumas į akis krinta labiau, nei netolygiai pasiskirsčiusios miškų salelės.
Pavyzdžiui, pasakojama, kad Švedijos karalius Karolis XII persekiojamą rusų kariuomenę atsivijo iki Pinsko. Karalių taip apstulbinęs bekraštis Polesės ežerų, pelkių, upių okeanas, kad ant Pinsko jėzuitų kolegijos bokšto sienos jis užrašęs: „Non plus ultra“ – „anapus nieko daugiau nėra“
( http://www.probelar.ru ).
Todėl labiau tikėtina, kad pavadinimo pagrindu pasirinkę žodį, apibūdinantį Polesę fiziografiškai, senieji Polesės gyventojai ar jų kaimynai siekė pabrėžti teritorijos pelkėtumą, drėgnumą, reljefo žemumą.
5. Pagaliau vertėtų atsižvelgti ir į šaknies (kamieno?) poles- vedinių semantiką kaimynų slavų kalbose. Plg.: r. полéсье 1. „didelis valdiškas miškas, besitęsiantis nuo Oriolo iki Maskvos gubernijos“, Tambovo, Tulos, Oriolo tarmės; 2. „medžio šaka“, Tverės tarmės; 3. „medžioklė“, Oloneco tarmės (СРНГ 1995, 60); 4. „miškinga vietovė“ (СРЯ 1953, 303); 5. „pelkėta vietovė, apaugusi retu mišku“ (СРЯ 1984, 257); полескóй „esantis lauke; lauko“, Kurgano tarmės; полéсица „uogienė; nei šis, nei tas, niekai (apie kalbos turinį)“, Pskovo, Tverės tarmės (СРНГ 1994, 58).
Tuo tarpu reikšmė, nuosekliai siejanti vietovę su mišku, būdinga kitos darybos žodžiui подлесье 1. „vieta, ruožas prie miško“, Jaroslavlio, Voronežo tarmės; 2. „nedidelis miškelis“, Smolensko tarmės; 3. „miško pakraštys“, Novgorodo, Smolensko, Voronežo tarmės; 4. „bemiškis plotas, sklypas“, Sverdlovsko tarmės (СРНГ 1994, 63).
Beje, pastaroji reikšmė būdinga tik vėlyvųjų persikėlėlių iš centrinių Rusijos rajonų tarmei, tad laikytina nauja ir nedėsninga.
Taigi susidaro įspūdis, kad šaknis poles- slavų tarmėse neturėjo vientisos, aiškios semantikos. Kartais semantika siejama su лес „miškas“, o kartais - su поле „laukas“.
Tokie nemotyvuoti semantikos, taip pat – ir pamatinio žodžio įvairavimai paprastai būdingi atvejams, kai į kalbos sistemą mėginama įsprausti skolinį.
Kuris geografinis terminas ar toponimas galėjo pasitarnauti tiesioginiu skolinimosi šaltiniu, šiandien pasakyti būtų keblu.
Galbūt visam regionui pavadinti galėjo būti apibendrintas (o vėliau suslavintas) koks nors hidronimas, pvz., Pel-es-à. Šiuo atveju priebalsis -s- priklausytų baltiškai hidroniminei priesagai (plg. up. Lauk-es-à = ryt. sl. Лучеса, Pyv-es-à ir t.t.). Tačiau neatmestina ir prielaida, kad regiono pavadinimo Polesė pagrindu tapo apeliatyvas blt. *palios „didelės pelkės“.
Šiuo atveju priebalsis -s- Polesės pavadinime būtų sustabarėjusios daugiskaitą žyminčios baltiškos galūnės liekana.
Panašių sustabarėjusių galūnių, įterptų į suslavintą baltizmą, yra ir daugiau: blr. (Polesė) кул-íс-ок „ne iki galo iškultas pėdas“, šalia baltarusių, lenkų rusų ir ukrainiečių kalbų tarmėse plačiai paplitusios labiau suslavintos formos kul, куль „didelis pėdas ar glėbys šiaudų, šieno, linų ir pan.“; r. (Archangelsko sr.) дреб-ус-ė на „klampynė, liūnas“, kurio vidury „įstrigo“ baltų būdvardžio dreb-ùs
„virpantis, liulantis“ galūnė -us-.
Vietovardžio siejimas su apeliatyvu, reiškiančiu „žemą, pelkėtą vietovę“, turi tipologinių-semantinių paralelių ir kitose kalbose, plg. Romos imperijos istorinės srities pavadinimą Pannonia, kuris kildinamas iš toponimo *Pannona ir siejamas su tos pačios šaknies ilyrų kalbos žodžiu, reiškusiu „pelkė, bala“, savo ruožtu giminišku pr. pannean „pelkė, bala“.
Taigi ilyrų kalboje *Pannona galėjo reikšti „pelkių miestas“, o dabartinis Vengrijos ež. Balaton pavadinimas atsirado kaip ilyriškojo toponimo slaviška semantinė kalkė, plg. prasl. *bolto „pelkė, bala“ (Трубачев 1992, 6).
Pagaliau, kaip beaiškintume toponimo Polesė kilmę, jau pats klausimo formulavimas skatina kryptingai pasidomėti baltiškos kilmės pelkių ar žemų, drėgnų vietų pavadinimais slavų kalbose.
Krinta į akis, kad tai – viena gausiausių ir ryškiausių teminių grupių, kuri būdinga ne klajojantiems kultūriniams skoliniams, o substratiniam paveldui.
Be jau čia suminėtų baltiškos kilmės pavadinimų палi, дребусина, įvairiose slavų kalbų tarmėse užfiksuota dar kelios dešimtys panašios reikšmės baltizmų.
Mokslinėje literatūroje gana dažnai minimi šie baltizmai:
blr. алéс „klampynė, liūnas: pelkė miške“, paplitęs daugiau vakarų Baltarusijoje; le. alos „pelkė, liūnas“ (Lenkijos-Baltarusijos pasienyje); r. алёс „šlapia vieta; klampynė“ (smolensk., Padnieprė); ukr. ольос „gražus miškas, skirtas iškirtimui; liūnas“ (Polesė), alos „t.p.“ (Belovežo girioje esančios paribinės baltarusių-ukrainiečių tarmės) ← blt., plg. la. alots „šaltinis“ (žr. Лаучюте 1982, 9 ir kt.); blr. (šiaur. vak.) кýдра „miškas pelkėje“, „tvenkinys, užtvanka“, кудрá „mažas ežerėlis“, кýдзяркa „nedidelis miškelis lauko ar pelkės viduryje“ ir t.t.; le. (tarmės Lietuvoje) kudra, kuderka, kudziarko „ežerėlis“; ukr. (šiaur. vak. Polesė) кýдра „nedidelis tvenkinėlis; miško salelė“ ← lie. kėdra, kūdrà „tvenkinys; nedidelė pelkė; šlapia krūmais apaugusi vietovė“ (žr. Лаучюте 1982, 37 ir kt.); blr. мярéча, r. dial. мерéча, мярéча „drėgna, šlapia vieta; pelkė“ ← blt., plg. lie. markà „duobė, kūdra linams merkti“, merkti „nardinti į vandenį“, la. mērce „padažas“, mērkt „merkti; vilgyti, mirkyti‘ ir t.t.; taip pat plg. r. up. Мерка (Maskvos upės bas.), kurios pavadinimas kildinamas iš baltų kalbų (plačiau Oткупщиков 2004, 86); blr. пéлька „nedidelis vandens telkinys“, пель „pelkė“ – visame Polesės regione; le. rašt. pam. pelca, pełka(ła) „prasta žemė; žemuma; pelkė“; r. пéлька „eketė“ (vak., briansk.); ukr. пéлька „eketė“, пелá „didelė vandens pilna duobė“ (Polesė) ← lie. pélkė (Лаучютe 1982, 19t. ir kt.); blr. рóйст(а), var. рóйства, райставíна „pelkė, pelkėta vietovė“; le. dial. (šiaur. ryt. ir Lietuvoje) rojst(o), rojsta „pelkėta vieta, raistas“; r. ройст (tarmės Lietuvoje) „krūmais apaugusi pelkėta vietovė“ ← blt., plg. lie. raistas (Лаучюте 1982, 33 ir kt.); blr. liter. твань „klampi vieta, liūnas“, r. dial. (vak., pietvak. ir centr.) твань, dial. var. тваль, тванья, квань „klampi vieta, liūnas“; ukr. dial. твань, тваль „klampus tirštas purvas upėje, pelkėje“ ← blt., plg. lie. tvãnas, tvìnti, patvanỹs „laikotarpis po potvynio“, la. tvans „smarvė, dvokas“ (Лаучюте 1982, 40; kitaip – K. Būga, V. Urbutis).
Čia suminėti tik tie skoliniai, kurie paplitę dviejose ir daugiau slavų kalbų, bet tokios teminės grupės baltizmų esama ir daugiau.
Substratinės kilmės pelkių pavadinimams galima būtų priskirti ir kai kuriuos tik siaurame ir su dabartiniu baltų kalbų arealu nesusisiekiančiame plote užfiksuotus žodžius, tokius kaip:
ukr. (Polesė) бедра „apsemta loma, lyguma; duobė“ ← la. bedre „duobė; išvažinėta vieta ant kelio“ ← lie. bẽdrė „duobė“, plg. dar la. bedriens „vieta, kur daug nelygumų, duobių“ (Невская 1972, 318; Лаучюте 1982, 91).
A. Nepokupnas, anksčiau šiuos žodžius laikęs baltizmais, vėliau priskyrė rytų slavų dialektizmams, bendros kilmės su atitinkamais baltiškais žodžiais (Непокупный 1975, 11); praslaviškai leksikai juos priskiria A. Anikinas (Аникин 1955, 68; taip pat Топоров ПЯ 1975, 205).
Slaviška šio žodžio kilme verčia abejoti semantinės ir morfologinės (moteriškoji giminė) aptariamųjų slavų dialektizmų ypatybės, būdingos tik tam arealui, kuriame neabejotinai yra veikęs baltų substratas, ir turinčios atitikmenų būtent baltų kalbose.
Substratiniais baltizmais laikytini dar šie geografiniai terminai:
r. пурвиж „durpinga pelkė“ (olonec., Лаучюте 1982, 90); мелда „balkšva, dumblinga dirva“ (volog., Лау ч ю т е 1982, 120); r. балда „užakęs, karosų pilnas ežeras“ (jarosl., pavolg.) bei variantai бáлдавина „ūksmingas ežeras, kuriame veisiasi karosai“ (rostov.), балдóвина „t.p.“ (jarosl.); r. лома (pskov., tver.), лом „pelkė, raistas“ (pskov., tver.), sen. r. ломъ, ломá «полтина» (kostrom.), лáмė „pieva, apaugusi smulkiu mišku, krūmais, kartais užliejama vandeniu“ (pskov.), ламь „dykynė, dirvonas“ (novgor.), лáма „pelkėta pieva“ (archang.), ломь „pelkė“ (sverdl.), ломė „užliejama pieva upės žemupyje“ (pskov., tver., plg. pievos pavadinimą Ломы pskov.); blr. rašt. pam. лом ← la. lāma „bala, pelkė, liūnas“ (Лаучюте 1982, 55) ir kt.
Rusų tarminių žodžių, reiškiančių „pelkė; užliejama pieva“ ir pan., galimą skolinimąsi iš baltų kalbų šaknies lam-/lom- darinių liudytų ir gausūs slavų hidronimai, kurių baltiška kilmė jau aptarta mokslinėje literatūroje.
Pavyzdžiui: up. Лама (Volgos aukšt., Топоров 1972, 233), ež. Ломок, up. Ламша (Okos bas., Откупщиков 2004, 96), Ломна, Ломенка (Dniepro bas.) bei Lomno, Łomne (Vyslos bas.), Łome, Łomene (Elbės bas., Топоров 1972, 233).
Tikriausiai tos pačios – baltiškos – kilmės yra ir šie dar neetimologizuoti Okos baseino hidronimai:
Ламенка, Ламенная, Ламенской, Ламка, Ламо, Ламовис, Ламота, Лом, Лома, Ломенка, Ломна, Ломной, Ломля, Ломы (ГБО 26, 87, 224, 30, 58, 246, 220, 251, 191, 268, 163, 16, 103) bei grupė Baltarusijos mikrotoponimų: km. Лóмы (Bresto sr.), l. Ламáка, mšk. Ламė, Ламкí ir kt. (Minsko sr.).
Tiek lam-/lom- šaknies apeliatyvų, tiek ir jų onomastinių darinių etimologiją sunkina balsių a/o kaita šaknyje, kuri būdinga ir baltų žodžiams, ir jų atitikmenims slavų kalbose, plg. pr. Lamen, Lammoten, lie. Lomà, Lomnà, la. Lame, Laminu purvs, kurš. Lammato ir kt.).
Baltų substrato paveldu laikytinas ir r. dial. дребь „raistas, pelkė“ (olonec. ir kitos šiaur. rusų tarmės), „pelkė, liūnas, apaugęs mišku“ (archang., pskov.), дрéби „eglyno tankmė“ (novgorod.), дреб „pelkėta, apaugusi mišku ar krūmais, vieta“ (olonec.), дреб-езýна „klampi vietovė“ (sverdl.), plg. dar veiksmažodį дребéть „дребезжать“(ivanov.). Fonetiniu дребь variantu galbūt laikytinas ir žodis дряб „vieta, apaugusi krūmynais“ (tver., СРНГ 1994, 225).
Atsižvelgiant į arealą, kuris yra būdingas rusų tarmėms, patyrusioms baltų substrato įtaką (žinoma, neskaitant vėliau kolonizuotų Uralo, Pavolgio ar Sibiro regionų), į fonetiką (šaknies -e-) bei specifišką „pelkinę“ semantiką, šaknies dreb- žodžiai rusų kalboje sietini su lie. drebėti „virpėti, tirtėti“, drebùs „kas tuoj dreba; virpantis“ (E. Fraenkelis nurodo tik formą drabùs „drebantis, virpantis“, LEW 102, o LKŽ II 2 623 ir 675 pateikia abi formas), la. drebêt „virpėti, tirtėti“ etc., pr. dirbinsnan (taisytina į dribinsnan) „Zittern“.
Kai kurie tyrinėtojai šiuos žodžius laiko giminiškais r. dial. (novgorod.) дробеть „nedrįsti, kuklintis“, дробкой, дробной „nedrąsus“ (Būga 1958, 437; LEW 103), kurie toliau siejami su r. дробь.
Taigi atsižvelgiant į toponimo Polesė semantines, etimologines, arealines ypatybes, esama rimto pagrindo teigti, kad tai – baltiškos kilmės pavadinimas, reiškęs „didelių pelkių“ kraštą, o semantinės sąsajos su „mišku“ atsirado vėliau, rytų slavų gentims ėmus įsisavinti ir kraštą, ir jo baltiškuosius vietovardžius.
POLESIE: “ALONG THE FOREST,” “ALONG THE VALLEY” OR “LAND
OF GREAT SWAMPS”?
S u m m a r y
Polesie is a territory inhabited by speakers of an Eastern Slavonic dialect called “Poleshuk”, stretching across southern Belarus, northern Ukraine, several neighboring western regions of Russia and part of the western headwaters of Poland’s section of the Pripet River.
The Polesie region is extremely significant for the history of old contacts between Balts and Slavs, because of its linguistic peculiarities and archaeological monuments, which offer evidence that this could have been the zone where Balts and Slavs first met, the strongest traces of which were impressed in the local place names.
The abundance of Baltic traces in the Polesie region calls for greater attention to the origin of the name Polesie itself.
This article presents arguments casting doubt on the Slavic origin of the name: supposedly Polesie = Slav. (R.) po- + les- (по- + лес-) “along the forest”, from R. лес “forest”, cf. по-бережье “along the shore”, etc. Even those linguists who tend toward maintaining that the etymology is based on “forest” try to connect Polesie with Baltic hydronyms such as Pala, Pelesa and others, which etymologically have nothing in common with the meaning “forest.”
Based on appellative and onomastic constructions of the Baltic pal-/pel- root and borrowings of these in the Slavic languages, it is suggested that the proper name Polesie needs to be considered as part of the heritage of the Baltic substrate, a word whose “ancestors” could have been either a hydronym with the affix -es- (e.g., Pelesa), or a geographic term meaning “large swamp”, cf. Lith. palà “marsh or morass, bog, swamp”, palios “large swamp in places where lakes have been overgrown, wasteland”, Latv. palas, paļas “marshy lake shore” and others. Similar typological/semantic parallels exist in other regions, cf. Pannonia “historical Roman province in the area of the present-day lake Balaton”, whose title *Pannona is sought in the appellative meaning of “swamp, bog” in the Illyrian language, cf. Baltic (Prussian) pannean “swamp”.
A Baltic origin for Polesie is also strengthened by the fact that a large portion of the borrowings from the Baltic substrate in the various Eastern Slavonic languages are comprised of words for wet, low and swampy places, e.g.: alos, алес “swamp, marsh, quagmire” (Polish, Belarusian, Russian, Ukrainian); kudra, кудра “forest in a swamp, small lake” (Polish, Belarusian, Rus., Ukr.); pelka, пелька “swamp, depression” (cf. Lith. pelkė “swamp”) (Polish, Belarusian, Rus., Ukr.); rojst(o), ройст(а) “swampy place, bog, fen” (Polish, Belarusian, Rus.); твань/тваль “swampy place, quagmire”; R. пурвиж “peat- bog”, балда “an overgrown lake filled with crucian carp)”, лом(а)/(о) ламė “swamp, bog, fen, marshy meadow”, дребь/дреб “fen, swampy place overgrown with forest” and so on.
In light of the semantic/typological, etymological and areal features of the toponym Polesie there is strong basis to the claim that it is of Baltic origin and possibly meant “land of great swamps”, while the semantic connections with “forest” arose later, following inhabitation of the land by the Eastern Slavic tribes and their adoption of the local Baltic toponyms.
LITERATŪRA
Būga K., 1958, Rinktiniai raštai, I, Vilnius.
Karaliūnas S., 2004, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, I, Vilnius.
Laučiūtė J. S., 2003, Vakarų baltų kilmės žodžiai Polesės slavų tarmėse, – Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai, IV (= Tiltai, Priedas Nr. 14, Klaipėda), 21–24.
Vanagas A., 1981, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius.
Агеева Р. А., 1990, Страны и народы: происхождение названий, Москва.
Аникин А., 1995, К изучению бвлто-славянских лексических связей, Москва.
ГБО – Г. П. Смолицкая, Гидронимия бассейна Оки, Москва, 1976.
Лаучюте Ю. С., 1982, Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград.
Невская Л. Г., 1972, Словарь балтийских географических апеллятивов, – Балто-славянский сборник, Москва.
Непокупный А. П., 1976, Балто-севернославянские языковые связи, Киев.
Откупщиков Ю. В., 2004, Древняя гидронимия в бассейне Оки, – Балто- славянские исследования, Москва, 83-114.
Седов В. В., 1979, Происхождение и ранняя история славян, Москва.
СРНГ – Словарь русских народных говоров I–, Ленинград (Санкт-Петербург), 1965–.
СРЯ 1953 – Словарь русского языка, сост. С. И. Ожегов, Москва.
СРЯ 1984 – Словарь русского языка, III, Москва.
Супрун А. Е., 1989, Введение в славянскую филологию, Минск.
Толстая С., 1996, Этнолингвистическое изучение Полесья: состояние и перспективы, – Полiсся, Киiв, 47–54.
Толстой Н. И., 1995, Этнокультурное и лингвистическое изучение Полесья (1984–1994), – Славянский и балканский фольклор, Москва.
Tопоров В. Н., 1972, „Baltica“ Подмосковья, – Балто-славянский сборник, Москва.
Топоров В. Н., 1975, Прусский язык. Словарь, А–D, Москва.
Трубачев О. Н., 1992, Языкознание и этногенез славян, VII, – Этимология. 1988–1990, Москва.
TT – В. Н. Топоров, О. Н. Трубачев, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья, Москва, 1969.
Широков О. С., 1985, Введение в языкознание, Москва.
KAI KURIE SUTRUMPINIMAI
bas. – baseinas
hidr. – hidronimas
int. – intakas
l. – laukas
mšk. – miškas
pv. – pieva
rašt. pam. – raštijos paminklas
sr. – sritis
Jūratė Sofija LAUČIŪTĖ
Slavistikos centras
Klaipėdos universitetas
Herkaus Manto g. 84
LT–9294 Klaipėda
LietuvaSlaviški baltizmai
Ю. А. Лаучюте. СЛОВООБРАЗОВАТЕЛЬНЫЙ АСПЕКТ ЛЕКСИЧЕСКИХ ЗАИМСТВОВАНИЙ (на материале славянских балтизмов)*
Статья из http://iling.nw.ru/pdf/des/127lau.pdf
Быстрый просмотр http://docs.google.com/viewer?a=v&q=cac ... h7wCKvNPyg
Обсуждение - http://forum.istorija.net/forums/thread ... sp?tid=515
Историческая лексикология, изучающая происхождение слов, прежде всего выделяет слова, заимствованные из других языков.
Обычно для признания исконности слова или заимствования достаточно определить происхождение корня. Но, как известно, слова редко функционируют в чистом, «корневом» виде (особенно – в индоевропейских языках). Заимствующий язык, по мере усвоения и приспособления иноязычного слова к своей системе, не только не только изменяет его фонетических облик, но и «одевает» в свои словообразовательные форманты.
Например, в процессе заимствования литовского слова kūlȳs ‘сноп, связка длинной соломы’ (= латш. kŭlis то же) в восточнославянские языки, почти повсеместно происходило отсечение балтийского окончания -is > kul’ > русск. куль ‘пук, вязанка соломы, льна’ (запд.); белор. ли-тер. куль ‘пук соломы, мотня (рыболов.)’; польск. запд. kul ‘сноп соломы, сена, льна и т.п.’, укр. куль ‘вымолоченный сноп, связка камыша’.
Обычно рядом с этими формами широко употребляется и суффиксальный дериват кулёк, образованный уже на славянской почве. И в этом виде балтийское слово так вжилось в славянскую среду, что многие лингвисты отказывались видеть здесь заимствование из балтийских языков.
Но в западнополесских говорах отмечен вариант кул-íс-ок, сохранивший полностью исконную балтийскую форму и значение, вместе с окончанием, за ко-торым последовал славянский суффикс -ок. Это усилило аргументацию в пользу заимствованного характера данного слова, однако подобные случаи – редкая удача для этимолога.
Особенно при исследовании балто-славянских языковых контактов, по-скольку близость фонетической и словообразовательной системы этих языков вместе с исключительно длительным или совместным проживанием на смежных территориях делает древние взаимные заимствования трудноотличимыми от исконно родственных параллельных образований.
На это уже неоднократно указывалось в исследованиях ряда ученых 1, но и сегодня нередки случаи, когда суждения об исконном или заимствованном характере некоторых слов базируются на интуиции ученого, на не на четко сформулированных критериях и аргументах. И это случается тем чаще, чем ближе друг к другу исследуемые языки.
Приведенный выше пример наглядно демонстрирует полезность привлечения к анализу не только корня, но и всех других словообразующих формантов, но порой и они бессильны помочь исследователю, так как заимствующие языки упорно работают над заимствованными словами, уподобляя их своим исконным.
Например, вряд ли кто-нибудь усомнился бы в исконности происхождения белор. крýпник ‘суп из крупы’ (в сев.-западных и сев.-восточных говорах), когда на виду и славянское слово крупа, и славянский же суффикс -ник.
Особенности ареала легко объяснимы реликтовостью данной формы именно в данных диалектах. Однако наряду с этой формой засвидетельствованы еще и другие, тоже содержащие суффиксальное -н-, но с другим вокализмом и окончанием: белор. (сев.-вост.) крупéня, крýпень ‘крупяной суп’, руск. (запд., сев.-запд.) крýпéня, крýпень ‘суп или жидкая каша из крупы’.
Здесь уже трудно закрыть глаза на почти идентичное слово в литовском языке kruopiẽnė ‘суп из крупы’, образованное со специфически литовским суффиксом для названия разных блюд -iẽnė (ср. kiaušìnis ‘яйцо’ → kiaušiniẽnė ‘яичница’ и т. п.).
Впрочем, названия пищи балтийского происхождения с суффиксом -iẽnė > слав. -еня /-ень / -енья и т. д. составляют весьма многочисленную группу: белор. (вильм.) лапéня 2 ‘весеннее кушанье из крапивы, лебеды, листьев свеклы, щавеля и др.’, польск. (Лит-ва) łapienia, łapienie то же, łopienie (кашубск., поморск.) ‘конский щавель’ < лит. lapiẽnė то же, от lãpas ‘лист’; белор. диал. раўгéня ‘род некислого теста, особое кушанье; заквашенная солодуха’ (сев.-вост.); рявгеня (вильм.) ‘кулага’ (ср. также с переносным значением и совсем “ославяненным” суффиксом витебск. раўгéша ‘ротозей’); польск. диал. rougienia ‘еда из квашеной му-ки’; русск. (псковск.) рявгéнья ‘заквашенная солодовая каша; сорт кваса’ < лит. raugiẽnė то же ← ráugas ‘закваска’; белор. варгéня ‘каша из молотых зерен, муки, теста’ < лит. *vargiẽnė, от vargas‘беда, горе, трудности’.
Существуют образования с этим суффиксом от корней, которые в самом литовском языке (или в диалектах) являются славизмами, независимо от происхождения соответствующих слов в самих славянских языках.
Поэтому наряду с прямым заимствованием из литовского языка, не исключена возможность, что литовский суффикс в пограничных славянских говорах стал использоваться самостоятельно для названий кушаний, напр. польск. (сейн.) bulvienia ‘суп из картофеля’, русск. (Литва) гульбéня то же, гульбениха (южнопсковск.) ‘картофельное пюре’, бульбени́ха (псковск.) ‘запеканка из толченого картофеля’, ср. лит. bulviẽnė ‘суп из картофеля’, восточн. диал. galbiẽnė то же (славизм), белор. диал. цваклéня ‘еда из кислой свеклы’, ср. лит. диал. cvikliẽnė ‘суп из листьев свеклы’ ← диал. (славизм) cvìklis ‘свекла’ и т.д.
Настоящую самостоятельность в славянских языках приобрел балтийский (литовский) диминутивный суффикс -(i)uk-as, с помощью которого в диалектах белорусского, польского и украинского (преимущественно на Полесье) языков образуются имена существительные от корней, которые в самих балтийских языках не засвидетельствованы даже в качестве славизмов.
Например, белро. (вост. Полесье): багн’ýк ‘свиной желудок’, багýк, бэгýк ‘начиненный свиной желудок’, барканчýк ‘ребенок незамужней женщины’ 3, вузмýк ‘шест, на котором крепится сетевой мешок’, жаўрýк ‘жаворонок’, казлю́ка ‘сажень’; запд. полесск.: вiдýк ‘снотворный мак’, жарлю́к (мозырск.) ‘рыба, проглоченная другой рыбой’, кабанчук ‘поросенок’, казлю́к, казю́к ‘козленок’, казюк, казю́ка ‘козявка’, камлю́к ‘комель’ (вост. могил., витебск.),‘приземистый человек’ (гродн.), ‘толстый ребенок’ (центр. Полесье), ‘дужка у плетеной посуды’ (зельв., гродн., новогруд., свисл.), карзю́к (могил.) ‘большой некастрированный кабан, хряк’, карчýк (диал.) ‘небольшой пень’, какалю́ка (запд. Полесье) ‘палка, посох из самодельного поперечника’ (но не исключено и прямое заимствование из балтийских языков, ср. лит. ‘к.-л. уставший, измученный’, диал. kakaly͂s ‘скамейка у печки’ → kakaliùkas) и т. п.
В ряде случаев славянскому образованию на -ук(а), -юк(а) соответствует литовское слово, которое по происхождению корня может быть либо родственное славянскому, либо только балтийское (в этом случае славянское образование -ук(а), -юк(а) является полным балтизмом), либо – заимствованное из славянских языков, и в данном случае мы имеем дело с весьма своеобразным гибридом.
К примерам первого рода относятся такие слова, как белор. (сев.-запд.) аксцюкí ‘ости’ < лит. мн. ч. aksciùkai ← akstìs ‘ость’, белор. лапшýк (постав.) ‘старый подберезовик’, польск. (Литва) lapsauk ‘старый червивый гриб’, русск. (Литва) ляпшýк ‘вялый, нерасторопный человек’ < лит. lepšiùkas ← le͂pšis ‘подберезовик; старый гриб или вялый, нерасторопный человек’, белор. (браслав.) гердýк ‘зоб у курицы’, польск. (браслав.) g’erduk то же < *gerdukas, ср. лит. gèrti ‘пить’, gerklė͂‘горло’, gìrdyti ‘поить’, ср. белорусский балтизм той же семьи, но с другим суффиксом: новогр. гярдзéль ‘глотка’, волков. гʹердзʼóлко то же и т.д.
От родственных корней образованы такие балтизмы: белор. полесск. вяпрýк ‘кабанчик’, ср. лтш. vepris ‘кастрированный бо-ров’; польск. (сейн.) ćipluk ‘цыпленок < лит. cypliùkas ‘птенец’, звукоподражательное; белор., польск., русск., укр. паршýк /поршýк ‘поросенок’ < лит. paršiùkas от paršas ‘порось, кабан’, на-ряду с «гибридным» образованием белор., русск. диал. парасю́к ‘кабан(чик)’ и т.д.
В качестве «гибридных» заимствований можно привести примеры: русск. (Литва) бартýк ‘валет’ < лит. bartùkas то же < польск. bartek; польск. durn’úk ‘?’ сейн. < лит. durniùkas ‘дура-чок’ ← dur͂nas ‘глупый’ (славизм), польск. (сейн.) butel’uka ‘бутылка’ < лит. buteliùkas ← butelys͂ ‘бутылка’ (славизм) и т.п.
О древности проникновения балтийских слов в славянские языки свидетельствуют случаи, когда в славянском слове наличествует и балтийский корень, и балтийский суффикс, но соответствующее образование в балтийских языках не засвидетельствовано, ср. укр. (вост. Полесье) тванюка ‘топкое болото’, наряду с твань ‘болото’ < балт., ср. лит. tvã́nas ‘потоп, наводнение’, лтш. tvans ‘смрад, чад’; белор. (вост. Полесье) бундю́к ‘’, ср. лит. диал. (вост.) bundà, к литер. bandà ‘стадо; булочка хлеба’.
Еще сложнее обстоит дело с происхождением укр. (полесск.) жудю́к ‘воробей’, образованного с помощью суффикса -юк от корня жуд-, ср. белор. жудà ‘ужас’, русск. (курск., орл., смол., пск.) жуда то же, ‘беспокойство, нужда, лишения’, русск. жудь ‘тоска, грусть’ (→ русск. жуть, жуткий ?), белор. жýдасна ‘жутко, ужасающе’, жýдащь ‘жуть, ужас’ и др.
Авторы Этимологического словаря белорусского языка 4, вслед за О. Н. Трубачевым, склонны относить данную семью слов (без полесск. жудю́к) к праславянским диалектизмам, родственным лит. žudýti ‘убивать, умерщвлять’, хотя еще Е. Ф. Карский предполагал заимствование из балтийских языков 5.
Исконности славянских и балтийских слов, кроме специфического ареала, противоречит фонетика (слав ж ≠ лит. ž и т.д.) и словообразовательные форманты -юк в жудюк и -ос в жудосна, ср. также лит. запад. žiaudùs ‘суровый, беспощадный’.
Балтийскому происхождению не противоречит и семантика: переход от ‘убивать, умерщвлять’, ‘суровый, беспощадный’ к ‘ужас, беспокойство, тоска, грусть’ кажется вполне закономерным и объяснимым.
Изучение словообразовательных особенностей ряда слов в северо-восточных славянских языках и диалектах, в которых выявляются суффиксы балтийского происхождения (прежде всего -uk-, -iuk-, -ien-), заставляют по-иному взглянуть на некоторые так называемые праславянские диалектизмы, которые при более внимательном анализе могут оказаться древними балтизмами.
* Работа выполнена при поддержке РФФИ, грант № 00-06-80249а.
1 Ср., напр. лит. klõdas и sõdas с одной стороны, и русск. клад и сад. Па-ра klõdas=клад обычно считается исконно родственной, а лит. sõdas считается заимствованием из русск. сад. Подробнее об этом см.: Ю. В. Откупщиков. Критерии разграничения исконной и заимствованной лексики в балтославянском ареале (фонетический аспект) // Материалы XXXI Межвузовской научнометодической конференции преподавателей и аспирантов. Вып. I, Секция балтистики. Лексикология и лексикография балтийских языков. Тезисы докладов. 4-6 марта 2002 г. Филологический факультет СПбГУ. 2002.
2 Здесь и далее примеры взяты из : Ю. А. Лаучюте. Словарь балтизмов в славянских языках. Л., 1982: Этымалагiчны слоўнiк беларускай мовы. Мiнск. Т. 1. 1978 и след.
3 В современном белорусском языке можно выделить даже особую под-группу образований с суффиксом -(i)uk-, осложненную звуком -ч-: чук. Очевидно, здесь имела место аналогия со славянским диминутивным суффиксом -чик.
4 Этымалагiчны слоўнiк … Т. 3. 1975. С. 240-241.
5 Е. Ф. Карский. К вопросу о влиянии литовского и латышского языков на белорусское наречие // Русский филологический вестник. Варшава. Т. XLIX, 1903. С. 1-23.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
