 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27625
Miestas: Ignalina
|
A. Sakalas. Nežinomi Viešpaties keliai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=63652720
Aloyzas Sakalas, Socialdemokratų partijos narys
2014 m. sausio 2 d. 10:43
Per Adventą ir Kalėdas turėjome sočiai laiko pamąstyti, ar viskas vyksta taip, kaip sumanėme patys ir ar mūsų sumanymų nepakoreguoja dangiškos jėgos.
Iš tiesų, per pastaruosius dvidešimt metų stebėjome daug netikėtų įvykių, kurie parodė, kad jos dažnai keičia mūsų planus. Pateiksiu keletą pavyzdžių.
Kas iš mūsų galėjo pagalvoti, kad garsųjį Liustracijos įstatymą palaidos ne po LDDP vėliava susibūrę ekskomunistai, bet aršiausieji jų oponentai – konservatoriai.
Bet dangaus ir žemės Viešpačiui buvo absoliučiai aišku, kad šis įstatymas dar labiau sukiršins visuomenę, todėl Viešpats pasirinko savo valios vykdytoju Aukščiausiosios Tarybos (toliau-AT) prezidiumo narį Tautos pažangos partijos atstovą Aleksandrą Ambrazevičių. Pastarasis parengė ir įpiršo AT Liustracijos įstatymo pataisą, pagal kurią liustracijos procedūrą turėjo praeiti ir partiniai ideologai, kurie skleidė marksistines idėjas ir jomis kvailino visuomenę, o ne tik tie, kurie jas realizuodavo pasitelkę jėgos struktūras.
Neabejotinai Viešpats žinojo, kad toks patobulintas įstatymo projektas bus konservatorių nugrūstas į giliausią stalčių, nes, įstatymui įsigaliojus, liustracijos procesą būtų privalėjęs praeiti pats AT pirmininkas. O tai jau būtų pagal tuometinius standartus beveik šventvagystė.
Kam iš mūsų prieš 20 metų galėjo šauti į galvą, kad dešinės pakraipos TS-LKD partijai dabar vadovaus tik buvę idėjiniai ir pakankamai aršūs komjaunuoliai bei komunistai (raskite jos vadovų tarpe bent vieną „nebuvusį“).
Juk tų pačių dešiniųjų iškilūs atstovai dar Kovo 11-osios išvakarėse teigė iš Sąjūdžio tribūnos, kad geras komunistas - tai miręs komunistas ir kad Valstybės labui reikėtų jų kokį šimtą tūkstančių nedelsiant sušaudyti.
Kas iš mūsų galėjo numatyti, kad vienos aukštosios mokyklos marksistinių mokslų dėstytojas ir jos komjaunimo organizacijos vadovas, kuris sveikino Raudonąją armiją kaip armiją-išvaduotoją, kuris prašė KGB majoro Nachmano Dušanskio apsaugoti jo šeimą nuo galimų represijų ir kuriam slaptame LKP CK biuro posėdyje buvo nuspręsta išimties tvarka leisti suteikti profesoriaus vardą už nuopelnus Tarybų valdžiai, Viešpaties valia taps rezistentu Nr. 1?
Visa tai iš esmės pakeitė pačios rezistencijos sąvoką ir tapo aišku, kuo skiriasi reali rezistencija nuo visokių terleckų ir sadūnaičių vykdytos pseudorezistencijos.
Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje. Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos.
Kas iš mūsų galėjo pagalvoti, kad praeityje stipriausiai Krikščionių demokratų partijai ir jos jaunimui-ateitininkams pradės vadovauti ne kuris nors Dekalogą stropiai išpažįstantis katalikas, o vienos Kauno organizacijos buvęs partorgas, kuris, kaip tvirtina liudininkai, taip aršiai kovojo su religiniais prietarais, kad net išplėšė rožinį iš savo pašarvotos motinos rankų.
Akivaizdu, jog ne be Viešpaties pritarimo Krikščionių demokratų partija susijungė su buvusių komunistų ir komjaunuolių valdoma TS ir tapo jos pavadinimo satelitu, išnykdama iš politinio žemėlapio kaip savarankiška partija. Nes ne mums žinoti, ar komjaunuoliai, Viešpaties požiūriu, nėra tie patys užsikonspiravę ateitininkai.
Kam iš mūsų galėjo šauti į galvą mintis, kad Politinių Kalinių ir Tremtinių sąjunga atsiduos kūnu ir siela TS-LKD bei taps šios partijos nereikšmingu sraigteliu?
Juk dalis TS-LKD vadovų ir jos narių - tai vaikai ir anūkai tų, kurie sodino į kalėjimus ir vežė į Sibirą dabartinius politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narius.
Kas iš mūsų galėjo pagalvoti, jog aršiausiais buvusių komunistų priešais taps jų buvę kolegos, kurie dabar susibūrė po TS-LKD vėliava?
Ir kas galėjo pagalvoti, kad tie priešai - tai tik buvę LDDP, o ne Burokevičiaus komunistų partijos nariai, kurios viena pagrindinių veikėjų tapo TS-LKD partijos šviesuliu ir jos sąjungininke?
Mūsų tėvai mums uoliai aiškino, kad pagal Bibliją Paskutinis Teismas (toliau PT) įvyks tik pasaulio pabaigoje. Jis teis tiek mirusius, tiek ir gyvuosius. Jame nebus nei advokatų nei prokurorų, nebus vardinami jokie įkalčiai, nes Teismui ir taip bus žinomi kiekvieno iš mūsų nukrypimai nuo Dekalogo nuostatų. Mūsų visų laukia tik tokie galimi verdiktai: dangaus karalystė ar pragaro kančios. Ir nebus jokios galimybės apskųsti verdiktą apeliacine ar kasacine tvarka.
Bet, pasirodo, mūsų tėvai klydo. Jau dabar Lietuvoje su Viešpaties žinia veikia Paskutinio Teismo prekursorius (toliau PTp), kuriam visiškai neįdomu, kaip mūsų piliečiai laikėsi Dekalogo nuostatų, bet svarbu, ar juos galima laikyti patriotais.
O patriotais jie gali būti tik įsirašę į TS-LKD eiles arba bent teisingai mąstyti. Visi kiti, jei jie nepriklauso šlovingajai TS-LKD, arba neteisingai mąsto, yra tik liaudies (atsiprašau-tautos) priešai ir Maskvos agentai.
Pažymėtina, jog PTp verdiktai yra tokie patys galutiniai ir neskundžiami kaip ir Biblijoje aprašyto Teismo. Ir jeigu pastarojo teismo Vyriausiojo teisėjo vardas yra žinomas, tai PTp Vyriausiojo teisėjo vardą galima nustatyti tik panaudojus Šerloko Holmso dedukcinį metodą.
Pasirodo, kad šio teismo vyriausioji teisėja yra iškilaus proto tyriausios it rasa sąžinės moteris, kurios vardo net nedrįstu minėti.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad PTp, kitaip nei Biblijoje aprašytas PT, automatiškai (kaip ir dera šiais moderniais laikais) pakeičia savo verdiktą, jei dar gyvas tautos priešas ar Maskvos agentas tampa TS-LKD nariu.
Tada visos nuodėmės jam atleidžiamos (panašiai kaip bedieviams priėmus šv. Krikšto sakramentą), jis pavirsta patriotu be jokių papildomų teisminių procedūrų.
Todėl visiems Maskvos agentams ir tautos priešams patartina pasinaudoti šia istorine galimybe, kol PTp verdiktai dar nepasiekė Biblinio PT. Tada tautos priešų ir Maskvos agentų lauktų tik pragaro kančios.
Visa tai tik dar kartą patvirtina, kad mums, eiliniams mirtingiesiems, Viešpaties keliai, net ir esant dabartinei moderniai visuomenei, yra nežinomi kaip tai buvo gilioje senovėje, viduramžiais ir neabejotinai bus per amžių amžius. Amen.
Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1
Pikasas
2014-01-06 21:22
IP: 78.62.86.131
Manau, kad Aloyzas Sakalas dar kovos už nepriklausomybę pradžioje pasireiškė, kaip aktyvus agituotojas - "prieš".
Jo siūlymai "susitvarkyti ekonomiką" ir tik tada reikalauti laisvės, akivaizdžiai parodė jo angažuotumą.VLADISLAVAS ŠVEDAS. Landsbergis: kolaboranto Nr.1 genealogija
Šaltinis: http://nez-ras.ru/articles/457
Paskutiniais metais savo pasisakymuose, interviu ir “literatūriniuose” kūriniuose europarlamentaras Vytautas Landsbergis svaidosi griausmais ir žaibais į taip vadinamus kolaborantus.
Teisingiau būtų tuos žmones vadinti kolaboracionistais, tačiau Landsbergis nusprendė šį pavadinimą sutrumpinti. Sutiksime su juo dėl šito. Landsbergį piktina tai, kad daugelis iš tų, kurie naudojosi visomis “okupacinės” tarybinės valdžios gėrybėmis ir dirbo jai, iki šiol negavo “tinkamos” bausmės.
Ką gi, sutiksime su juo ir dėl šito. Pažymėtina aplinkybė yra ta, jog, pagal profesoriaus pateiktą apibrėžimą, Lietuvoje kolaborantu Nr.1 yra ...Vytautas Landsbergis, buvęs tarybinis profesorius ir Lietuvos konservatorijos, marksizmo-leninizmo katedros vyresnysis dėstytojas ir buvęs „Sąjūdžio“ vadovas.
Pagal Landsbergio terminologiją kolaborantu Nr.2 reikėtų laikyti Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji ir Landsbergis, kaip ir daugybė kitų dabartinių „patriotų“, gausiai sėmė gėrybes iš tarybinių privilegijų katilo.
Daugelis šiuolaikinėje Lietuvoje valdžią turinčių tarybinio periodo metu gavo nemokamai aukštąjį išsilavinimą, mokslinius laipsnius, solidžias pareigas, butus ir t. t.. Mainais jie aktyviai dalyvavo, kaip tuo metu buvo sakoma, „komunistinės visuomenės statyboje“.
Taip, teisus buvo disidentas Liudas Dambrauskas, tvirtindamas, kad dabartiniai lietuviški vadukai „tarybinėje imperijoje beveik pasiekė šviesaus komunistinio rytojaus viršūnes“.
Bet Landsbergis apie tai prisiminti kategoriškai nepageidauja. 2011 metų sausio 12 savo kalboje sausio tryliktos gynėjams jis fariziejiškai pareiškė: „Netylėkite, kuomet silpnapročiai arba apmokami ruporai verkšlena apie tai, kokia gera buvo okupantų valstybė“.
Beje, absoliuti dauguma Lietuvos disidentų, praėjusių tarybinius kalėjimus ir lagerius: minėtas Liudas Dambrauskas (jau išėjęs anąpilin), Vytautas Skuodis, Stasys Stungurys, Viktoras Petkus, Albertas Žilinskas, Aleksandras Bendinskas ir kiti - nepriklausomoje Lietuvoje tapo nereikalingi.
Bet jie su tuo nesusitaikė. 2012 metais jų interviu ir straipsnių pagrindu buvo išleista knyga „Dar kartą apie Landsbergizmą“, kurioje jie nukarūnavo Landsbergio Lietuvą.
Štai keletas citatų iš aukščiau paminėto L. Dambrausko dienoraščio („Išeinančiojo mintys. Dienoraščiai“).
Štai ką jis rašė apie landsbergizmą. „Landsbergizmo atsiradimas pademonstravo Lietuvos tragizmą. Landsbergizmas tai ne tik konservatorių partija. Tai ne vienodai mąstančių avių sambūris aplink savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų tinklas, turintis tikslą apraizgyti piliečius melagingomis vertybėmis”.
Ir dar: “…kiekviename politiniame chaose atsiranda politikų grupės, kurios siekia ne tik naudotis šiuo chaosu, bet ir sukurti savo tvarką, kas ir įvyko Lietuvoje, subyrėjus tarybinei imperijai... Iki šiol murdomės nepriklausomos valstybės pelkėje, nesuprasdami, kad šios valstybės ideologai – tie patys politiniai aferistai, kurie tarybinėje imperijoje beveik pasiekė šviesaus komunistinio rytojaus viršūnes.
…Ir taip, egzistuoja dvi Lietuvos: viena, akiplėšiškai užgrobusi valdžią su šūkiais „Nusipelnėme gyventi geriau“, baigia leisti pavėjui tarybinių laikų ekonominius pasiekimus, o darbo žmones pasmerkia skurdui. Gyva ir antroji Lietuva, savo „superpatriotų“ apiplėšta ir pasmerkta vergauti tam, kad pirmoji, parazituojanti, Lietuva „gyventų geriau“.
Tiksliau pasakyti apie Lietuvos valdančiųjų esmę neįmanoma.
O dabar priminsime užmaršiam tarybiniam muzikologui apie tai, kad jis nuo pat jaunystės ir iki „Sąjūdžio“ vadovo posto nesigėdydamas naudojosi visomis „okupacinės“ valdžios gerybėmis. Stojęs „Sąjūdžio“ priekyje, Landsbergis į nomenklatūrinių tarybinių gėrybių lovį sugrūdo net ne šaukštą, o visą samtį.
Pirmiausiai jis akimirksniu išsprendė nuosavo būsto klausimą, kas daugeliui ne tik maskviečių, bet ir vilniečių, buvo nepasiekiama prabanga. Tiesiog po dviejų mėnesių, gavęs „Sąjūdžio“ vadovo postą, profesorius su žmona ir sūnumi persikėlė į keturių kambarių pagerinto išplanavimo daugiau nei 100 kv. m. ploto butą J.Kupalos gatvėje.
Nepamirškime, kad viena iš priežasčių, kodėl pertvarkos periodu profesorius Landsbergis keitė savo nuomonę apie „brangiąją“ tarybinę valdžią, buvo pakankamai buitinė ir savanaudiška.
1980-ais metais Antakalnyje (Vilniaus mikrorajonas) Šilo gatvėje, visai arti pušyno draustinio, Lietuvos Ministrų Taryba respublikinio lygio darbuotojams pastatė kelis triaukščius 6-bučius, pagerinto išplanavimo namus. Be ministrų, Lietuvos KP CK ir Ministrų Tarybos darbuotojų šiuose namuose butus gavo ir nusipelnę Lietuvos architektai broliai Nasvyčiai. Noras ten apsigyventi apsvaigino ir „Lietuvos TSR nusipelniusį meno darbuotoją“ draugą Vytautą Landsbergį. Bet nepavyko, kadangi jo nuopelnai Lietuvos menui buvo, kaip čia pasakius, vertinami santūriai.
Tuomet Lansbergis nutarė veikti, bet ne kaktomuša, o jam įprastu gudrumu, ir savo merkantiliškus interesus paslėpti žmonių interesų gynimo vėliavos šešėlyje - jis iš konservatorijos darbuotojų surinko parašus po pareiškimu su reikalavimu nutraukti tilto per Nerį, priešais Šilo gatvę, statybą, kadangi, visuomenės veikėjo nujomone, ši statyba padarytų nepataisomą žalą Antakalnio draustiniui.
Iš tikrųjų po skambia peticija slėpėsi banalus Landsbergio kerštas Šilo g. gyventojams, kuriuo jis siekė atimti išų gatvės gyventojų patogų pravažiavimą į miesto centrą. Bet tuo metu profesorius visuomeninėje-politinėje erdvėje buvo niekas ir vadinosi jis niekaip. Todėl jo planas sustabdyti tilto statybą žlugo.
Partijos Spalio rajono komitete (tuomet aš buvau antrasis to komiteto sekretorius, o konservatorijos partinė organizacija buvo rajono įskaitoje) situacija buvo žinoma ir sukėlė tik pašaipą.
Toks ir buvo Landsbergis, savo asmenines problemas jis mielai spręsdavo suteikdamas joms labai svarbių visuomeninių, visos Lietuvos, interesų pobūdį.
Tapus „Sąjūdžio“ vadovu, šis Landsbergio talentas save ir savo interesus tapatinti su, nei daug nei mažai, Lietuva pasireiškė visu gražumu, prieš kurį nublanktų net ir kuklumu nepasižymėjęs Liudvikas XIV.
Be šeimos gyvenimo sąlygų pagerinimo, apie kurį kalbėjome anksčiau, Landsbergis sūnui, priregistruotam J. Kupalos g., įgijo dvejų aukštų namą Pavilnyje. Pasiekė, kad būtų skubiai grąžinta priklausiusio tėvui Landsbergiui-Žemkalniui pusė namo Kaune, kuris buvo konfiskuotas 1944 metais.
Visas šias gyvenamąsias patalpas apstatė importiniais baldais pagal talonus, kuriuos gauti paprasti žmonės stovėjo eilėje ne vienus metus.
Taip pat be eilės įsigijo naujutėlaitį „Žiguli“ automobilį.
Tai buvo solidus užmokestis „Sąjūdžio“ vadovui už kolaboravimą. Bet nežiūrint į tai, apsukrusis Landsbergis savo paskutiniame pseudoliteratūriniame opuse „Kaltė ir atpirkimas“ be jokios sąžinės graužaties už žymiai mažesnes tarybines privilegijas jiezuitiškai griežtai smerkia lietuviškus kolaborantus, ir savęs jų ratui, žinoma, nepriskiria.
Tai sena Landsbergių giminės tradicija, matyti kito akyje šapelį, nepastebint, kad pas juos pačius akyje visas baslys.
Landsbergių giminės istorija
Laiškuose, kuriuos aš gaunu iš skaitytojų, neretai skamba klausimas, kas toks lietuviškas veikėjas su vokiška pavarde, perdaryta lietuviškai – Landsbergis?
Įdomus klausimas. Tam, kad atsakyti į klausimą ir suprasti tikrąją Vytauto Landsbergio esybę, reikia pažvelgti į jo giminės šaknis. Brokgauzo ir Efrono rusų enciklopedijoje sakoma, kad „Landsberg – rusų dvarininkų giminė, kilusi iš Vestfalijos, kur jo proseniai jau XIV a. pradžioje valdė dvarus ir buvo riteriai.
Vilhelmas fon L. XVI a. persikėlė į Kurliandiją. XVII a. Viduryje dvi Landsbergų giminės šakos apsigyveno Lietuvoje. Fon Landsbergų giminė įtraukta į Kurliandijos dvarininkijos matrikulą ir įrašyta Kovensko Vitebsko gubernijos geneologijos knygos VI dalyje“. (С.-Пб.: Brokhauzas- Efronas, 1896, t. 17, p.325).
Iš to seka, kad fon Landsbergai buvo germanų imperijos riteriai ir be abejo dalyvavo kryžiaus žygiuose ne tik į Palestiną, bet ir į Rytus, į Lietuvą ir Rusią. Bet mus domina kita. Kaip germanų imperijos riteris tapo rusų dvarininku, o po to virto amžinu lietuviu? Kodėl XVI amžiuje jis paliko Vestfaliją, kuri tuo metu buvo viena iš turtingiausių germanų sričių Šventojoje Romos imperijoje, driekėsi ji šiaurinio Reino slėnyje, garsėjo savo dirvų derlingumu ir vynuogienojais. Kas nulėmė Vilhelmo fon Lansbergo persikėlimą į tolimąją Kurliandiją (dabartinę Latviją), kur gyvenimo sąlygos buvo žymiai sunkesnės.
Dėl to grįšime prie Germanų ir Vestfalijos istorijos. XVI amžiuje ten užgimė judėjimas už katalikų bažnyčios Reformaciją (ver. Iš lot. – keitimas, pertvarka).Atsirado liuteronai (Martino Liuterio, Reformacijos pradininko , sekėjai). Neužilgo šis religinis judėjimas gavo „protestantizmo“ pavadinimą. Katalikų bažnyčia, Vokietijoje kontroliavusi viską t ir rinkusį didžiulius mokesčius, paskelbė karą protestantams. Tačiau M. Liuterį palaikė germanų kunigaikščiai ir riteriai, kuriems nepatiko bažnyčios vienvaldystė bei nepakeliamos bažnytinės rinkliavos. Neužilgo religiniai nesutarimai peraugo į karinius susirėmimus. Reformacijos pusėn stojo dalis imperijos riterių, kurie sukėlė sukilimą.
Tačiau jis buvo numalšintas. Po to, Reformacijos palaikymui, įsiplieskė Valstiečių karas su Tomu Miunceriu priešakyje, kuris taip pat patyrė pralaimėjimą. Gyvenimas Vestfalijoje darėsi labai neramus. Matyt, Vilhelmas fon Landsberg buvo tapęs protestantu. Kaip žmogui turinčiam dvarą, tai teikė jam aiškią naudą.
Tačiau įvykiai protestantams klostėsi ne pačiu geriausiu būdu. Dėl to Landsberg, tikriausiai, nusprendė, kad metas palikti Vestfaliją. Buvo nuspręsta persikraustyti į tolimą Kurliandiją, kadangi ten vokiečių riterių pozicijos buvo senos ir tvirtos. Šią teritoriją keletą amžių kontroliavo Livonijos ordino riteriai. Po ordino griūties 1561 metais jo buvęs magistras Gotshardas Ketleris, tapo hercogu ir Kurliandijos valdytoju. Jis ganėtinai palankiai žiūrėjo į protestantus ir į Reformaciją visumoje.
Persikėlimui iš Vestfalijos V. fon Landsberg pastūmėjo, matyt, ir ta aplinkybė, kad Augsburgo taika, kurią sudarė vokiečių protestantų ir katalikų kunigaikščiai (1555 metais) suteikė teisę riteriams ir gyventojams, nepanorusiems išpažinti savo valdytojo religijos, emigruoti. Tuo jiems buvo garantuota asmens bei turto neliečiamybė ir tokio šanso nebuvo galima ignoruoti. Išvykti reikėjo nedelsiant, kol situacija nepasikeitė.
Nekelia abejonių, kad fon Landsbergai visada puikiai jautė situaciją. Neatsitiktinai jų giminės herbą karūnuoja auksinė lapės galva.
Vienu žodžiu, Landsbergai buvo gudrūs, klastingi kaip lapės ir pageidavo gyventi aukse. Gyvenimas patvirtino jų herbo heraldinį turinį.
Grįžkime prie enciklopedijos, kur pasakyta: „XVII amžiaus viduryje dvi Landsbergų giminės šakos apsigyveno Lietuvoje“.
Bet tiksliau reikėtų sakyti ne Lietuvoje, o Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje (DLK). Pagal viską, Landsbergai persikraustė į Kauną. Kodėl, sunku pasakyti. Žinoma, kad Kurliandijos hercogija iki 1791 metų pripažino save, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės vasalu, tai yra ryšiai tarp jų buvo ganėtinai glaudūs. Be to, Kaunas, kaip ir Ryga, tuo metu buvo Ganzos sąjungoje ir ekonomiškai klestėjo. Matyt, Landsbergus patraukė ten, kur gyventi buvo naudingiau.
Tačiau Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė po susijungimo su Lenkijos Karūna į konfederaciją Žečpospolitą (1569 m.) valstybingumo lygyje ėmė nykti. Lenkiška ekspansija naikino ne tik Lietuvos valstybingumą, bet ir lenkino gyventojus. Ko pasėkoje didžioji dalis lietuviškos šlėktos pavirto lenkiška. Iki šiol tarp Lietuvos ir Lenkijos vyksta ginčai, ką iš didžiųjų Žečpospolitos veikėjų laikyti lietuviais, o ką lenkais.
Įvertinus fon Landsbergų konformizmą, kyla klausimas, o kuo jie save laikė Didžiojoje Lietuvos kunigaikštystėje – lietuviškais ar lenkiškais šlėktomis?
Po trečiojo Žečpospolitos padalinimo 1795 metais, kada pagrindinė DLK dalis, tame tarpe ir Lietuva, atiteko Rusijos imperijai, Landsbergai atsidūrė Rusijos karūnos valdžioje. Bet nenuliūdo, o tapo rusų dvarininkais, nes tinkamos sąlygos tam buvo palankios. Rusijoje nuo senų laikų buvo pageidaujami žymūs kitataučiai.
Landsbergų priklausymo rusiškos dvarininkijos luomui patvirtinimą randame Kovensko gubernijos Dvarininkijos Deputatų susirinkimo Geneologijos knygoje. Ten įrašytas dvarininkas „Liandsberg (Liandzberg)“ 6 dalyje, kas reiškė priklausymą senai kilmingai rusų dvarininkų giminei, kuri save kildina iš dar iki Petro epochos laikų. (žiūr. http://goldarms.narod.ru/kowno.htm).
Nors kiti istoriniai visi duomenys rodo, kad Liandsbergų giminė turėjo būti įrašyta 4 dalyje, tai yra kaip kitos šalies dvarininkų giminė.
Pažymėtina, kad Landsbergų persikėlimas iš Kurliandijos į Lietuvą atėmė iš jų galimybę užimti vertingesnę vietą Rusijos imperijos hierarchijoje.
Žinoma, kad pačiomis didžiausiomis privilegijomis naudojosi ostzeico arba pabaltijo vokiečių dvarininkai ( nuo vok. Ostsee – Baltijos, tiksliau Rytų jūra), gyvenę Kurliandijos, Lifliandijos ir Estliandijos gubernijose taip vadinamam Ostzeisko krašte. Iš šio krašto kilo daug Rusijos valstybinių veikėjų.
Prasidėjo tai valdant imperatoriui Petrui I, kuris įtvirtino visas vokiečių dvarininkų teises ir privilegijas. Dar daugiau, jis ir jo paveldėtojai mielai skyrė pabaltijo vokiečius eiti aukščiausias valstybės pareigas. Aiškinama tai buvo paprastai: naujai Rusijai, siekiančiai visame kame pamėgdžioti Europą, buvo reikalingi išsilavinę kadrai.
Būtų buvę nedovanotina klaida nepasinaudoti vokiečių dvarininkų, kurie tapo Rusijos pavaldiniais, patirtimi ir žiniomis.
Šiuo požiūriu be liūdnai pagarsėjusio Rusijos imperijos reagento Kurliandijos hercogo Ernesto Birono, paminėtini tokie garsūs Rusijos imperijos veikėjai, kaip kariuomenės vadas, 1812 metų karo didvyris Michailas Bogdanovičius Barklai-de-Tolis, žandarų šefas ir liūdnai pagarsėjęs III Skyriaus viršininkas Aleksandras Christoforovičius Benkendorfas, Aleksandro Sergejevičiaus Puškino geriausias draugas, baronas ir poetas Antonas Antonovičius Delvigas, baronas Piotras Nikolajevičius Vrangelis ir kit.. Visi jie buvo kilę iš ostzeitso dvarininkų.
Fon Landsbergas, persikėlęs į Lietuvą, taip pat nebuvo per daug nuskriaustas. Jis buvo pripažintas tikru rusų dvarininku. Kaip jam tai pavyko, nėra žinoma. Bet, kaip ten bebūtų, jo palikuonims to pasirodė per maža ir jie pasirinko karjerą Lietuvoje, tai yra, fon Landsbergai tapo lietuviais Landsbergiais.
Buvęs „Sąjūdžio“ lyderis Vytautas Landsbergis tvirtina, kad dar jo senelis, publicistas ir teatro veikėjas, Gabrielis, gyvenęs antroje XIX amžiaus pusėje Rusijos imperijoje, jau nešiojo lietuvišką pavardę Landsbergis-Žemkalnis (Žemkalnis-tai Landsbergo vertimas iš vokiečių kalbos į lietuvių).
Tačiau tai prieštarauja žinomam įrašui aukščiau paminėtoje Kovensko gubernijos Geneologijos knygoje. Tas įrašas galėjo būti padarytas tik po 1842 metų. Būtent tais metais Rusijos imperijoje buvo sukurta Kovensko gubernija. Ir įrašytas tos gubernijos Geneologijos knygoje rusų tikras dvarininkas Liandsberg, tai yra proprosenelis „mūsų“ Vytauto Landsbergio jaunesniojo, kuris turėjo anūką Gabrielį.
Sunku patikėti, kad absoliutaus rusų viešpatavimo ir rusifikacijos Lietuvoje metu, Liandsbergas ėmė ir atsisakė rusų dvarininko titulo, pakeisdamas pavardę į lietuvišką? Nekyla abejonių, kad Landsbergių „lietuvybė“ Rusijos imperijos periodu yra ne daugiau kaip mitas.
Jeigu kalbėti apie Landsbergių lietuviškas šaknis, tai yra žinoma, kad Vytautas Žemkalnis (1893 m. gim.) vedė žinomo Lietuvos lingvisto, literatūrinės lietuvių kalbos „tėvo“ Jono Jablonskio dukterį. Tad, jeigu Žemkalnis būtų norėjęs įrodyti savo „lietuvybę“, tai tam jam buvo puiki proga prisiiimant Jablonskio pavardę, arba bent jau Landsbergis- Jablonskis.
Na o lietuvis Žemkalnis objektyviai galėjo atsirasti tik Pirmos Lietuvos Respublikos laikotarpiu, tai yra po 1918 metų.
Tačiau, kaip žinoma, išgirsti tiesą iš Vytauto Landsbergio lūpų, būtų tas pats, kaip mėšlo krūvoje rasti auksinę dešimtinę.
Todėl nušviesime šį poną pagal motinos linijos protėvius.
Jonas Jablonskis 1885 metais baigė Maskvos universiteto klasikinės filologijos skyrių, kur buvo žinomas, kaip Ivanas Jablonskij.
Siekį „modernizuoti“ lietuvių kalbą Jablonskiui sužadino rusų lingvistai Filip Fiodorovič Fortunatov ir filologas-klasikas Fiodor Jevgenjevič Korš. Jie jaunam lietuvių lingvistui padėjo ir tuo metu, kada jis dirbo Lietuvoje. Kaip matome, atvirkščiai nei tvirtina V. Lansbergis, „rusų okupantai“ ir caro laikais padėjo vystyti Lietuvos kultūrą.
Apibendrinant pokalbį apie fon Landsbergų geneologiją, neabejotinai galima padaryti tokią išvadą - šita vokiečių riterių giminė gebėjo įsikurti bet kurioje valstybėje ir patogiai jaustis prie bet kurios valdžios. Galima sakyti, kad kolaboracionizmas juose buvo įdėtas genetiniame lygyje.
Tarybinis-lietuviškas „Štirlicas“
Keletas žodžių apie Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, „Sąjūdžio“ lyderio tėvą.
Nežinoma tiksliai, kas pastūmėjo jį, kuomet 1927 metais jis tapo NKVD agentu ir nemažai nuveikė, kad Lietuvoje būtų pastatyta tarybų valdžia.
Gal būt, įgimtas avantiūrizmas? Galbūt, nuodėmės, apie kurias sužinojo NKVD? Gal būt, noras turėti „antrą aerodromą“, kuris išgelbės esant kritinei situacija?
Neįvertinti rūstaus kaimyno buvo ne pagal fon Landsbergų taisykles.
Ir taip, perversime Vytauto Gabrielovičiaus Landsbergio-Žemkalnio gyvenimo puslapius. Nors teisingiau būtų jį paprastai vadinti Žemkalniu. Taip jis prisistatinėjo Lietuvoje po nepriklausomybės paskelbimo 1918 metais.
Gimė Žemkalnis Rusijos imperijoje 1893 metais. 1913 metais, baigęs Kauno gimnaziją, jis įstojo į Rygos Aukštąją technikos mokyklą. Joje Žemkalnis mokėsi kartu su Alfredu Rozenbergu, būsimuoju trečiojo Reicho imperijos okupuotų teritorijų reikalų ministru. Neabejotinai, jam jis prisistatė, kaip šlovingų fon Landsbergų palikuonis, tai yra folksdoiče – žmogus su vokiškomis šaknimis, nors šis išsireiškimas atsirado tik 1938 metais.
Tuo laikotarpiu jaunas Žemkalnis karštligiškai ieškojo galimybės išreikšti save, todėl savaime suprantamas jo atsiradimas 1917 metų spalį Petrograde, kur jis palaikė bolševikus. Kaip bolševikų šalininkas Žemkalnis buvo išrinktas delegatu į kareivių deputatų suvažiavimą. Ten jis susitiko su pradedančiu revoliucionieriumi-bolševiku lietuviu Jonu Valūnu. Tas susitikimas suvaidino svarbų vaidmenį tolimesniame Žemkalnio gyvenime.
Grįžęs į Lietuvą, jis savanoriu įstojo į Lietuvos armiją, gynė Pirmos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Žemkalnis pasižymėjo mūšiuose su bermontininkais ir 1919 metais buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi.
1922 metais jis tęsė mokslus Romos universitete ir tapo pirmuoju lietuviu, gavusiu architekto išsilavinimą Vakarų Europoje.
1925 metais grižo į Kauną ir ėmė dirbti architektu. Kaip jau sakėme, 1927 metais Žemkalnį užverbavo NKVD darbuotojas, dirbęs po priedanga tarybinėje ambasadoje Kaune (žr. “Opozicija” 2005, Nr. 3/655).
1939 metais po Vilniaus grąžinimo Lietuvai, tarybinis agentas Žemkalnis persikėlė į naują sostinę ir ėmė dirbti Vilniaus vyriausiu inžinierium-architektu.
Lietuvos įstojimas į TSRS neatnešė jam jokių nemalonumų. Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininku tapo jo senas pažįstamas Valūnas, atvykęs į Lietuvą iš Rusijos. Žemkalnis tapo jo pavaduotoju-patarėju architektūros klausimais.
Nacistams okupavus Lietuvą, Žemkalniui vėl nepatyrė jokių ypatingų problemų. Jis nuo 1940 metų aktyviai palaikė ryšį su lietuvių aktyvistų Frontu (LAF), sukurtu nacistinėje Vokietijoje. Tuo pačiu metu jis bendradarbiavo su NKVD, perdavinėdamas žinias apie LAF.
Visą gyvenimą jis balansavo tarp dviejų ugnių, laukdamas kas nugalės, kad paskui prisijungtų prie nugalėtojo.
Jau 1941 metų, birželio 25 d. Žemkalniui buvo pasiūlytos komunalinio ūkio ministro pareigos Laikinojoje Škirpos-Ambrazevičiaus vyriausybėje. Kaip tik tuomet V. Landsbergis-Žemkalnis (taip jis pasirašė) kartu su tos vyriausybės nariais pasirašė padėkos laišką “Europos kultūros gelbėtojui” Hitleriui.
Į Žemkalnio, kaip Laikinosios vyriausybės ministro, pareigų sąrašą, be komunalinių problemų, įėjo žydų getų, kuriuose žydai laukė sušaudymo, organizavimas Lietuvos miestuose ir koncentracijos lageriuose.
Bet atsarginio varianto atidirbinėjimą Žemkalnis taip pat tęsė. Tuo tikslu jis bendradarbiavo su tarybiniu pogrindžiu, kuriam vadovavo mums žinomas Valūnas, pseudónimas – Juozas Vitas. Žemkalnis slėpė Vito šeimos narius viloje Kačerginės (prie Kauno) miestelyje ir materialiai rėmė pogrindininkus.
Neužilgo Vitas buvo Gestapo areštuotas, o pogrindis sutriuškintas. Tačiau Žemkalniui keistu būdu pavyko išsisukti iš šios mirtinai pavojingos situacijos.
Buvęs Vytauto bendražygis iš pogrindžio, Vilniaus universiteto teisės fakulteto dekanas Andrius Bulota pranešė lietuvių rašytojui Vytautui Petkevičiui, kad išlikę pogrindininkai kaltino Žemkalnį „pravalu", bet tikrų įrodymų nebuvo. (Savaitraštis "Laisvas laikraštis", 2004 12 17, № 26.
http://www.mediabv.lt/res_zinpr_det.php?id=3973).
Pats Žemkalnis tarybinėje autobiografijoje kukliai nurodė užsiėmimą karo metu: „partizanavo“.
Savo pasitraukimą kartu su nacistais 1944 metais aiškindavo tuo, kad norėjo išgelbėti sūnų Gabrielių, kuris buvo apkaltintas nusikaltimais prieš Reichą ir išvežtas į Vokietiją.
Ir štai čia prasideda neįtikėtini dalykai.
Vokietijoje, kuri paskelbė totalinį karą ir sekimą, ir kur siautėjo Gestapas, Žemkalnis jautėsi laisvai. Ieškodamas savo sūnaus, be didelių pastangų lankydavo kai kurias koncentracijos stovyklas bei kalėjimus.
Taip galėjo elgtis tik žmogus, kuris turėjo galingą apsaugos raštą. Ne mažiau kaip Gestapo šefo Miulerio arba RSHA (Reicho saugumo vyriausioji valdyba) vado Kaltenbrunerio. O tam reikėjo turėti ypatingų nuopelnų Reichui.
Matomai, Žemkalnis juos turėjo. Pagaliau savo seno pažįstamo reichsministro Alfredo Rozenbergo dėka jis sugebėjo išgelbėti sūnų iš kalėjimo.
Bet Landsbergis nenutraukė ryšių su NKVD.
Po nacistų sutriuškinimo, kaip teigia kai kurie šaltiniai, Žemkalnis Lubiankos šefų pavedimu pasiliko Vokietijoje ir padėdavo atskleisti karo nusikaltėlius.
Yra žinių, kad jo pastangų dėka okupuotos Vokietijos anglų zonoje Lietuvos TSR NKVD specialioji grupė, vadovaujama pulkininko Aleksandro Slavino, atskleidė ir pargabeno į TSRS karo nusikaltelį ir buvusį generalinio komisaro A. fon Rentelno patarėją generolą leitenantą Petrą Kubiliūną, kuris Maskvoje po apklausų buvo sušaudytas.
Po to V. Žemkalnis buvo pasiųstas į Australiją stebėti Lietuvos antibolševistinio orientavimo emigrantus.
Tačiau 1959 metais JAV buvo atskleistas tarybinių žvalgų-nelegalų tinklas. Įkliuvimas grėsė ir Žemkalniui. Todėl 1959 m. gegužės mėn. jis staiga buvo perkeltas į Sąjungą.
TSRS politinės vadovybės sprendimu Žemkalnis buvo nukreiptas gyventi į Lietuvos TSR.
Tuometiniai Lietuvos vadovai Antanas Sniečkus ir Motiejus Šumauskas buvo prieš jo sugrįžimą į Lietuvą.
Pažymėtina, kad 1957 metais Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė specialų įsaką, kuris uždraudė represuotiems antibolševikų veikėjams sugrįžti ir gyventi Lietuvoje.
Taip pat priminsime, kad visi buvę Škirpos-Ambrazevičiaus Laikinosios vyriausybės nariai, tame tarpe ir Vytautas Žemkalnis, buvo už akių nuteisti mirties bausme.
Bet su Maskva nepasiginčysi.
Galiausiai Žemkalniui buvo grąžintas konfiskuotas 1940 metais namas Kačerginės vasarvietėje prie Kauno, suteiktas valstybinis butas Kaune ir jis buvo įdarbintas kaip Žemės ūkio statybos projektavimo instituto vyr. architektas.
Be to Žemkalnis gavo teisę dirbti visuomeniniais pagrindais draugijoje „Už sugrįžimą į Tėvynę“, kur nepatikrinti, nepatikimi žmonės negalėjo dirbti.
Nurodymai iš Maskvos dėl Žemkalnio buvo duoti tiek per partinę, tiek per tarybinę liniją, o taip pat per KGB.
Rašytojui Vytautui Petkevičiui užklausus tuometinį Lietuvos TSR KGB pirmininką Juozą Petkevičių dėl Žemkalnio asmenybės, buvo gautas toks atsakymas: „Aš nesvarstau įsakymų, aš juos vykdau“.
Tuo pačiu KGB šefas leido suprasti, kad Žemkalnis yra Maskvos kreatūra, todėl nesvarstoma.
Toliau vyksta kažkas neįtikėtino Tarybų Sąjungoje.
1963 metų kovo mėn. dienraštis „Tiesa“ paskelbė LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Įsaką apie tai, kad Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 70-mečio proga apdovanotas LTSR AT Prezidiumo Garbės raštu.
Daug kas iš komunistų Lietuvoje patyrė šoką.
Apie tai papasakojo ekonomikos mokslų daktaras Ksaveras Purvinskas savo straipsnyje „Landsbergių šeimynėlės paslaptys“ („Laisvas laikraštis“, 2006.11.02 ir 2006.12.14).
Purvinskas pranešė, kad rėmėsi informacija, kurią 1963 m. balandžio mėn. papasakojo siaurame Šiaulių miesto vadovų rate Lietuvos KP CK Pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus apie Žemkalnio apdovanojimą.
Purvinskas taip pat pranešė, kad prieš apdovanojimą tuo klausimu buvo priimtas Lietuvos KP sekretariato sprendimas. Buvo tokia praktika.
O 1973 m. birželio mėn. Lietuvos KP CK Biuras savo slaptu sprendimu sutiko su pasiūlymu suteikti Vytautui Žemkalniui, 80-mečio proga ir už didelius nuopelnus tarybų Lietuvos architektūrai, Lietuvos TSR nusipelniusio architekto vardą.
Tuo pačiu metu CK pritarė LTSR AT Prezidiumo Įsakui, kuris greitai buvo priimtas.
Ši istorija turi vieną ypatumą.
Reikiamą pažymą apie apdovanotojo nuopelnus pasirašė A. Sniečkus. Paprastai tokias pažymas pasirašydavo CK skyriaus vedėjai arba jų pavaduotojai. O čia?...
Tai liudijo V. Žemkalnio asmenybės reikšmingumą tarybiniais laikais.
K. Purvinskas kiek praskaidrino situaciją su 10.000 egzempliorių knyga apie tarybinio „Štirlico“- Žemkalnio žygdarbius.
Tiesiog po keleto dienų po knygos pasirodymo parduotuvėse, Vyriausiosios valdybos literatūros ir meno reikalams sprendimu ji buvo išimta iš visų knygynų.
Daugiau apie ją niekas nieko nebuvo negirdėjęs.
Galėjo būti tik viena priežastis tokio valdžios elgesio – knyga leis iššifruoti tarybinį agentą Žemkalnį. Matyt, komanda knygos išėmimui buvo gauta iš Maskvos.
Apie tai, kad V. Žemkalnis turėjo didelius nuopelnus tarybų valdžiai, liudija jo personos įrašymas į Lietuvos TSR Enciklopediją, išleistą 1986 metais, ir personalinės pensijos skyrimas jam.
Šį faktą nustatė ir aprašė savo knygoje „Sniečkus. 33-ji metai valdžioje“ rašytojas Vytautas Tininis.
Jis rado archyvuose Žemkalnio 1973.03.14 d. laišką A. Sniečkui. Jame Žemkalnis dėkoja pirmajam sekretoriui už tarpininkavima gaunant personalinę pensiją.
Kad gauti tokio lygio pensiją, reikėjo turėti ypatingus nuopelnus prieš tarybų valdžią.
Turint omeny, kad Žemkalnio nuopelnai miestų statyboje nepasiekdavo tokio lygio pensijos, gaunasi kad TSRS KGB turėjo jo vaidmenyje lietuvišką „Štirlicą“, tik neaišku – kokiems šeimininkams jis tarnavo ištikimiau: tarybiniams ar nacistiniams?
Kolaborantas Nr. 1
Vytukas Landsbergis, busimas “Sąjūdžio” vadas, gimė Kaune 1932 metais. Jis paveldėjo tėvo gabumą išgyventi ir neblogai gyventi bet kurioje situacijoje.
Dar studijų gimnazijos metu jaunas Landsbergis išdavė Kauno NKVD savo klasiokų grupę – antitarybinės organizacijos narius.
Matyt šis poelgis buvo aukštai įvertintas, kaip didžiausiojo lojalumo tarybų valdžiai pasireiškimas. Todėl, nors V. Landsbergio figūravo kaip tarybų valdžios mirtinas priešas, vėliau niekas netrukdė jaunam Landsbergiui padaryti puikią karjerą Tarybų Lietuvoje.
1950 m. jis įstojo į elitinę aukštąją mokyklą – Lietuvos valstybinę konservatoriją.
1952 m. Landsbergį priėmė į VLKJS. O 1953 m, jis, kaip aktyvus ir patikimas komjaunuolis, buvo išrinktas į konservatorijos komjaunimo komitetą.
Reikia turėti galvoje, kad konservatorija visada buvo ypatingai globojama Lietuvos KGB. Ten tapti komjaunimo komiteto nariu buvo labai nelengva. Tačiau...
Atitinkamai, 1955 m., būdamas konservatorijos studentu, Landsbergis be ypatingo sąžinės graužimo sutiko su LTSR KGB kontržvalgybos skyriaus viršininko Nachmano Dušanskio pasiūlymu tapti informatoriumi.
Baigus konservatoriją 1957 m., Landsbergis pradeda dėstyti Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Gal būt todėl kad ten jau dirbo jo žmona Gražina.
Ten Landsbergis greitai tapo vyresniuoju dėstytoju, o po to docentu.
Jau nuo 1965 m. jis išleidžia savo menotyros darbus, o sovietmečiu toli gražu ne visiems tai pavykdavo padaryti...
1969 m. Landsbergis gina disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“ ir gauna menotyros mokslų kandidato vardą.
Dabar jam atsivėrė plačios perspektyvos tolimesnei karjerai.
Nesvarbu kad disertacijai reikėjo kai ką begėdiškai „pasiskolinti“ iš kompozitoriaus sesers Jadvygos Čiurlionytės. Svarbu kad „vardas“ kišenėje.
1974 m. Landsbergis vyksta į Klaipėdą. Dirba Lietuvos konservatorijos Klaipėdos filialo docentu. Tuo pat laiku rašo monografiją „Čiurlionio kūryba“. 1975 m. už šią monografiją gauna Lietuvos TSR Premiją.
Kalbame detaliai apie tai, kadangi tarybiniais laikais nemažai vertų mokslinių tyrimų atsirado lentynose vien tik todėl, kad pas jų autorius ne viskas buvo gerai su biografijomis.
Bet pas Landsbergį viskas ėjo kaip sviestu patepta. Ir knygas išleidžia, ir premijų negaila. Štai tau ir „okupuota“ Lietuva, apie kurios siaubus šiandien tiek daug samprotauja mūsų didvyris.
1978 m. Landsbergis su triumfu grįžta į „alma mater“ – Valstybinę konservatoriją. Dabar jis mokslų kandidatas, gauna profesoriaus vardą ir užima garbingą vietą marksizmo-leninizmo katedroje. Studentams jis skaito marksistinės estetikos kursą.
Tuo pat laiku Landsbergis išrenkamas Lietuvos kompozitorių Sąjungos valdybos ir sekretoriato nariu.
1982 m. rugsėjo mėn. Lietuvos KP CK Biuras sutinka su pasiūlymu „už didelius nuopelnus tarybiniam menui bei aktyvią visuomeninę veiklą“ suteikti draugui V. Landsbergiui Lietuvos TSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą. Lietuvos AT Prezidiumo Įsakas greitai pasirodė.
Apie tokį vardą daug kas Lietuvos TSR svajojo, tame tarpe ir tie, kas Lietuvos kultūrai padarė žymiai daugiau negu 50-metis profesorius muzikologas. Bet laurai atiteko jam.
Pažymėsime, kad prieš 2 metus, 1980 m. kovo mėn., Lietuvos TSR nusipelniusios artistės garbės vardą gavo V. Landsbergio žmona, pianistė Gražina Ručytė-Landsbergienė. Tai itin nuostabus dalykas Tarybinėje Lietuvoje, nes Gražina buvo iš tremtinių šeimos, o juos, Landsbergio teigimu, tarybų valdžia neskaitė už žmones.
Yra žinoma, kad Ručytė buvo tremtinių, išvežtų iš Lietuvos 1949 m., dukra. Tačiau 1950-1952 metais jinai turėjo galimybę mokytis Irkutsko miesto muzikinėje mokykloje. O 1954–1957 metais ji jau yra Sverdlovsko miesto konservatorijos studentė.
Sugrįžus į Lietuvą 1957 m., Gražina tuoj pat tampa Lietuvos valstybinės konservatorijos studente ir 1959 m. ją baigė.
Ir kur, kaip jūs manote, pradėjo dirbti? Prestižiniame Lietuvos TSR valstybiniame operos ir baleto teatre koncertmeistere.
Ak, prakeikta tarybų valdžia, kaip gi ji kankino vargšus lietuvius, ypač buvusią tremtinę Gražiną Ručytę-Landsbergienę ir jos vyrą!
Vienu žodžiu, Landsbergių šeima tiesiog buvo tarybinių laikų didvyrių panteonas.
Vis dėlto Vytautas Landsbergis teigia, kad jis visada kovojo su sovietiniais okupantais ir teisėtai turi „Rezistento Nr. 1“ vardą.
1985 m. tarybų valdžia suteikė Landsbergiui ypatingą garbę. Jis tapo „Tarybų Lietuvos enciklopedijos“ redakcinės kolegijos nariu.
Šis leidinys turėjo atitinkamai parodyti Lietuvos laimėjimus per 40 tarybų valdžios metų.
Kiekvienas žodis, kiekvienas skaičius turėjo būti patikrinti. Todėl Enciklopedijos redakcinės kolegijos narius tvirtino Lietuvos KP CK Biuras.
Landsbergis eilinų kartą sėkmingai praėjo partijos sietą.
Todėl nieko nuostabaus, kad 1988 m. už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ jis antrą kartą buvo apdovanotas Lietuvos TSR premija.
Politiniame plane per šį laikotarpį Landsbergis buvo tylus kaip žemė, ramus kaip avinėlis.
Matyt, dėl šios priežasties 1988 m. birželio mėn. jis KGB kuratoriaus primygtinai prašomas būti įvestas į „Sąjūdžio“ Iniciatyvinę grupę, kur pradžioje niekaip nepasireiškė.
Dėl savo politinio indiferentiškumo ir lyg tai visiško valdomumo 1988 m. rudenį Lietuvos TSR KGB pirmininkas generolas Eduardas Eismuntas rekomendavo Lietuvos KP CK Biurui Landsbergio kandidatūrą į „Sąjūdžio“ lyderius.
Pagrindiniai Eismunto argumentai už Landsbergį buvo šie: inteligentiškas, nepastebimas, blogas oratorius, susijęs su KGB, todėl bus lengvai valdomas.
Atskirai buvo akcentuota, kad Landsbergių šeima stovi „tarybinėse pozicijose“, o jo tėvas padarė neįkainojamas paslaugas tarybų valdžiai.
Lietuvos KP CK Biuras sutiko su Eismunto pasiūlymu.
„Partiečiai“ manydavo, kad po Landsbergio paskyrimo „Sąjūdis“ taps klusnus įrankis KGB ir partinio elito rankose.
Tačiau „patikrintas“ muzikologas greitai parodė replių miklumą ir plieninius dantis kovojant už valdžią.
Vis dėlto Lietuvos TSR KGB, palaimintas TSRS KGB, padėjo daug pastangų tam, kad „prastumti“ visiškai nesolidų, bet labai ambicingą „Sąjūdžio“ lyderį.
Taip politinėje arenoje pasirodė būsimas lietuvių tautos tėvas ir nepriklausomybės šauklys Vytautas Landsbergis, kuris šiandien kratosi brangios tarybų valdžios kaip velnias kryžiaus.
Gorbačiovo išdavikiškos pozicijos dėka „Sąjūdžio“ lyderis Landsbergis greitai tapo padėties šeimininku respublikoje.
KGB kaip Vilniuje, taip ir Maskvoje, panorėjo tylėti apie jo nuodėmes.
Pajutus Kremliaus pozicijos neaiškumą, Landsbergis suprato, kad atsirado unikali galimybė pastumti „Maskvos statytinius“, tapti visišku respublikos šeimininku.
Štai taip tarybų valdžia Lietuvoje sukūrė sąlygas, kad būtų išauklėtas ir pastatytas ant kojų jos laidotojas – Vytautas Landsbergis jaunesnysis.
Pabaigoje keletas žodžių apie „mūsų herojaus“ bendradarbiavimą su Lietuvos TSR KGB.
„Čekistinės karjeros“ pradžioje Landsbergis išsirinko išdidų ir reikšmingą slapyvardį „Vytautas“. Vėliau, bijodamas pernelyg akivaizdžios analogijos su savo vardu, jis pakeitė jį į „Dėdulę“.
Agento pranešimus („donosus“) apie savo kolegas bei gerai pažįstamus žmones Landsbergis pasirašydavo iki 1978 m. būtent šiuo slapyvardžiu. (Žr. „Opozicija“, Nr. 3/365, „Laisvas laikraštis“, 2007, Nr. 37).
Vėliau su Landsbergiu, kaip KGB agentu, dirbo kontržvalgybininkas KGB pulkininkas Aleksandras Slavinas, po to – vieno skyriaus viršininkas Romualdas Sprindys.
Klaipėdoje, kur Landsbergis dirbo nuo 1974 iki 1978 m., jį asmeniškai kuravo miesto skyriaus viršininkas Donatas Abromaitis.
1978 m. Landsbergio pranešimai prarado savo aktualumą, tapo nebe reikalingi ir jis buvo pervestas į rezervą.
Bet, kaip žinoma, agentai neišeina „į pensiją“.
Lansbergio KGB uodega išlindo 2000-jų metų pradžioje.
Tada sunkiai sergantis D. Abromaitis ligoninėje, dalyvaujant seimūnams Aloyzui Sakalui ir Vytautui Čepui, taip pat Generalinės prokuratūros prokurorui Česlovui Narinkevičiui, davė išsamius parodymus apie slaptą ir sąmoningą abiejų Landsbergių bendradarbiavimą su TSRS KGB.
D. Abromaičio parodymai buvo įrašyti į magnetofoną, bet šis įrašas iš Lietuvos Generalinės prokuratūros seifo paslaptingu būdu dingo V. Lansbergio visavaldystės metu.
Abromaitis mirė 2002 m. ir neįmanoma atkurti jo parodymų.
Ryšium su tuo rašytojas V. Petkevičius teismo posėdžio metu paklausė Landsbergio – kur gi dingo įrašas? Landsbergis nutylėjo. Teismas sutiko su tokia ieškovo pozicija („Opozicija“, 2005, Nr 3/655).
Apie kolaborantus
Tai žmonės, kuriems neegzistuoja Tėvynės, Garbės, Tikėjimo sąvokos. Jiems yra svarbiausia pačiam išlikti gyvam bet kuria kaina, esant bet kokiai valdžiai. Ir jeigu pavyks, pabalnoti sėkmę, nežiūrint į jais patikėjusių žmonių aukas.
Kolaborantų esmė visada ir visur vienoda, tam papasakosime apie kai kuriuos vengrų kolaboranto Imrės Nadžio gyvenimo epizodus.
Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Austrijos-Vengrijos kariuomenėje. 1916 m. pateko į rusų nelaisvę, kur tapo marksistu, 1917 m. įstojo į RKP(b).
1921 m. grįžo į Vengriją, bet nerado bendros kalbos nei su vengrų komunistais, nei su valdžia.
1930 m. persikėlė į TSRS, dirbo Kominterne. 1937 m. buvo suimtas ryšium su Bucharino byla. Bet matyt per apklausas NKVD pranešė tokią svarbią informaciją apie tautiečių vengrų veiklą Tarybų Sąjungoje, jog jam buvo pasiūlytas čekisto darbą.
Yra žinoma, kad NKVD informatoriumi Nadis tapo dar 1933 metais.
Pagal jo pranešimus buvo suimti dešimtys žmonių iš Kominterno, iš kurių 15 buvo sušaudyta arba žuvo lageriuose, tame tarpe Bela Kun ir kiti Vengrijos komunistai.
Nadis turėjo slapyvardį „Volodia“ ir kaip pabrėždavo jo viršininkai, dirbo iniciatyviai, sumaniai ir nesavanaudiškai, be jokio atlyginimo.
„Išvalęs“ Kominterną nuo „liaudies priešų“, Nadis faktiškai galėjo veikti niekieno nekontroliuojamas ir tapo vienu įtakingiausių Vengrijos kompartijos lyderiu emigracijoje.
Nuo 1941 iki 1944 metų lapkričio mėn. Nadis dirbo Košuto radijuje, iš Maskvos transliavusiame laidas vengrų kalba.
1944 metų lapkričio mėn. grįžo į Vengriją. Tačiau jis taip ir netapo „pirmuoju asmeniu“ Vengrijoje. Teko tenkintis ministrų postais įvairiose koalicinėse vyriausybėse.
Bet 1956 m., prasidėjusių Budapešte neramumų laikotarpiu, užėmė VLR Ministrų tarybos pirmininko postą.
Posėdyje, kur įvyko jo paskyrimas, Nadis prisiekinėjo sustabdyti augančią konfrontaciją ir pradėti pilietinio susitaikinimo procesą.
Iš tikrųjų Nadis išprovokavo pogromų Budapešte pradžią, jų aukomis tapo komunistai, specialiųjų tarnybų bendradarbiai ir jų šeimų nariai. Per miestą nusirito savavališkų mirties bausmių banga. Pavyzdžiui, pagautus žmones, po žvėriškų kankinimų sušaudydavo arba pakardavo ant medžio žemyn gaIva.
Galų gale tarybinė kariuomenė turėjo panaudoti jėgą. Po sukilimo nuslopinimo Nadis buvo nuteistas ir 1958 m. pakartas. Postsovietinėje Vengrijoje paskelbtas Vengrijos nacionaliniu didvyriu.
Pagrindinis akcentas propogandiniame sujudime ryšium su jo vardu yra tas, kad jis buvo „nuoseklus kovotojas su stalinizmu“, „demokratijos ir pagrindinio socializmo pertvarkymo šalininkas“, nors dokumentai įrodo visai kitą.
Ryšium su tuo 1989 m. vasarą KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas perdavė Gorbačiovui KGB archyvo dokumentus apie tai, kad Imrė Nadis prieš karą buvo NKVD informatoriumi. Šiuos dokumentus Gorbačiovas perdavė Vengrijai, kur juos tyliai paslėpė ir iki šiol nepateikė visuomenei.
Landsbergio ir Nadžio likimai kai kur panašus.
Visų pirma savo nepasotinamu veržimusi į vienasmeninę valdžią ir visišku abejingumu žmonių likimams – ne tik žmonių, kurie jais pasitikėjo, bet ir šalies, kuri tapo jų Tėvyne.
Bet yra ir esminis skirtumas. Nadis už savo nusikaltimus buvo pakartas, o Lansbergis kol kas sėdi patogiame europarlamentaro krėsle.
Iš rusų kalbos išvertė: Pranas Augulis, Oleg Bogdašič
Šaltinis: http://nez-ras.ru/articles/457
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
