Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) :: Temos rodymas - “Apie lietuvių ir gudų santykius”

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) http://lndp.lt/diskusijos/

“Apie lietuvių ir gudų santykius” - Mykolas Biržiška (litvinizmo ištakos) http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=183&t=15787	Puslapis 1 iš 1

Autorius:	Žygeivis [ 02 Bir 2026 23:26 ]
Pranešimo tema:	“Apie lietuvių ir gudų santykius” - Mykolas Biržiška (litvinizmo ištakos)
“Apie lietuvių ir gudų santykius” - Mykolas Biržiška Žilvinas Svitojus Ar išdrįsite Vasario 16-osios akto signatarą vadinti radikalu? Dalis mūsų visuomenės veikėjų, įsivaizduojančių turį pakankamą statusą, bando mane „karūnuoti“ radikalu, šovinistu ar kitokiais epitetais, kuriais siekiama diskredituoti mane kaip asmenybę, sunaikinti mano mintis bei sumenkinti žodžių, atradimų ir tyrimų įtaką visuomenės akyse. Netikėtai į pagalbą ateina vieno iš svarbiausių Lietuvos istorijos asmenybių paliktas tekstas, kuriame Vasario 16-osios Akto signataras Mykolas Biržiška rašo apie praeito amžiaus pradžią, tačiau netikėtai nubrėžia paraleles ir modernios Lietuvos ateičiai. Mykolas Biržiška buvo ne tik Vasario 16-osios Akto signataras – jis buvo žmogus, kuris visa savo esybe tikėjo laisva Lietuva ir dėl jos kovėsi ne ginklu, o žodžiu, mokslu ir idėjomis. Jo gyvenimas – tai priminimas, kad tautos laisvė nėra atsitiktinumas, o atkaklaus darbo, drąsos ir nesitaikstymo su priespauda vaisius. Ar Mykolą Biržišką, kalbantį apie reiškinį, kuris dar neturėjo pavadinimo (licvinizmas) išdrįsite pavadinti radikalu? Mykolas Biržiška APIE LIETUVIŲ IR GUDŲ SANTYKIUS - Žurnalas “Santarvė”, 1956 metai, Londonas - Lietuvių ir gudų santykių istorija labai sena. Ji mums įdomi, daugmaž žinoma. Tačiau ji itin svarbi šiandien, kai mūsų geri santykiai su gudais pradėjo kiek drumstis. Sekus praeityje gudų gyvenimą ir dabar sekant gudų tremtinių spaudą, galima susivokti, kaip tie santykiai pradėjo drumstis, ir kartu pagalvoti, kas būtų galima išlyginti. Daugelis gudų veikėjų dabar reiškia iš praeities pretenzijų Lietuvai ir lietuviams. Tas pretenzijas jie net smarkina savo ir dar kitomis kalbomis, svetimųjų spaudoje. Lietuvių spaudos atbalsiai dėl to — nevienodi. Vieni ramiai pasisakom, kiti — pikčiau pasibaram. Esą, jei gudams svarbu savo vidiniams reikalams stiprinti savo patriotizmą, tai tesižinai, nieko čia blogo. Bet kai tarptautiniu būdu jie ima reikšti pretenzijas kone j visą Lietuvą, tai nutylėti nebūtų išmintinga. Tai gali mums neigiamai atsiliepti rimtą valandą, kada teks spręsti Maskvos pavergtų valstybių atkūrimas, jų santykiai, sienos. Tada tie vieši ginčai bus nenaudingi bendram reikalui ir atskiriems mūsų tautos reikalams. Pažinkime juos dabar ir ramiai pasirenkime iš anksto... LITVA TAI NE LIETUVA!... Savo ir kitų spaudoje kai kurie gudų vadai jau kuris laikas smarkino propagandą, esą senoji Didž. Lietuvos Kunigaikštija yra buvusi gudų valstybė. Viskas buvę perdėm gudiška — kunigaikščiai, herbas, kultūra, kalba, žymieji istoriniai veikėjai... Tiesa, toje senovės „Gudijoje“ lietuviai irgi turėję savo kampą, bet jie mažai tesvėrę. Lietuviams į tai atsakyti gana lengva. Čia mūsų ir net lenkų, nelabai jau mums draugiškų istorikų nuomonės beveik sutampa. Visi sutinkame, kad viešajame valstybiniame gyvenime būta „gudiškumo“ — didž. kunigaikščio kanceliarija vartojo rusėnų kalbą, — bet neginčyjama, kas įkūrė valstybę, jai vadovavo, davė kryptį ir toną. Tai — lietuviai, ne gudai. Savo tezėms paremti gudai jieško duomenų senuose metraščiuose. Kai Lietuvos kunigaikščiai turėdavo ginčų su Maskva, tai atsispindėdavo metraščiuose. Mūsų metraščiai skelbė vieną pažiūrą, o Maskvos — kitą, jai naudingą. Įsibraudami į Lietuvą, Maskvos rusai grobdavo Lietuvos metraščius, ir net yra toks gandas, kad Kremliuje užmūrytus slėpė. Gudai iš rusiškų metraščių išveda, jog Lietuva kūrusis iš gudiškos Polocko kunigaikštijos (!). Net Vilniaus įkūrimas siejamas su kunigaikščio „Volk“ (Vilkas) vardu... Ir pati „Litva“ — tai ne Lietuva, o Litva… Negalime ginčyti, kad dar 19 amžiuje daugelis gudų vadindavo save litvinais ar litoucais. Tokių būdavo užtinkama net Ukrainoje, Černihovo gubernijoje, nors juos mes vargu lietuviais belaikytume. Tad gudai ir sako, kad litvin tai nereiškią lietuvio, o gudą. Tikrais lietuviais jie bemalonėja laikyti tik žemaičius. Tat gana panašu, kaip lenkai kadaise skelbdavo. Sulenkėjusieji save vadino „lietuviais“, o tik dar nesulenkėjusius šaukė „žemaičiais“. Dabar iš lenkų to jau veik negirdime, — tautiniai savarankiški sąjūdžiai yra aiškiai atsiskyrę. Jų vietoje atsiranda naujieji gudų patriotai, kurie, daugiau nei tada lenkai, reiškia noro pasisavinti beveik visą Lietuvos istoriją! Kartais nueinama ligi visai keistų nesusipratimų. Pvz., žinomąją „Palemono teoriją“, pagal kurią buvo išvedama lietuvių ir senovės romėnų giminystė, dabar gudai irgi savinasi, kaip jųjų, nors ta teorija atsirado tik 16 amžiuje ir lietuvių bei romėnų kalbų panašumą grindė vien tiktai lietuviškais žodžiais… Faktas, kad gudų kilmės bajorai laikė save lietuviais, pradžioje valstybine prasme, o vėliau ir tautine. Bet būtų tuščias darbas dabar ginčytis, ar toks Chodkevičius iš tikrųjų buvo lietuvis, ar gudas (pats jis laikė save lietuviu!). VARŽYTYNĖS DĖL RAŠYTOJŲ Nėra ko ginčytis, kur gudai teisingai vaizduoja savo kultūrinį-kalbinį įnašą praeityje, pvz., jie rusėnų kalba atspausdino dalį šventraščio net anksčiau nei rusai ar ukrainiečiai. Tačiau vaizduodami savo kultūrinį sąjūdį prieš ir po 16 amžiaus, gudai mėgsta kiek per daug pasisavinti. Tas praeities kultūrinis turtas ne visas tėra toks neabejotinas. Tuos pačius dalykus savinasi rusai ir ukrainiečiai. Sakysime „Giesmė apie Igorio žygį“ (Slovo o polkų Igoria): rusai sako, kad tik jų, ukrainiečiai, kad jų, o dabar ir gudai — kad jų… Prie visos eilės 19 amžiaus rašytojų ir poetų pretenduoja kelios tautos, ir kiekviena ne be pagrindo. Štai į Adomą Mickevičių pretenduoja lenkai, lietuviai ir dabar gudai. Lenkai, — nes Mickevičius juk rašė lenkiškai, yra lenkų poetas. Lietuviai, — kad jis rašė daugiausia apie Lietuvą, lietuviškoj dvasioj, pats buvo lietuvis. O gudai, — kad Mickevičius gimęs Gudijoje, Naugardėlyje, savo kūrybai panaudojęs gudiškos tautosakos motyvų, turėjęs gudų draugų (Čečetą...). „Pono Tado“ poema — tai lenkiškai kalbanti gudų bajorija. „Gražina“, „Konradas Wallenrodas“, baladės — esančios „lietuviškos“, bet kadangi viskas anais senovės laikais čia buvę „gudiška", tai toji Mickevičiaus kūrybos dalis priklausanti gudams... Puiku: kiekvienai šių jų trijų tautų jis artimas, savas, brangus — ko gi besiginčyti? Arba Kondratavičius-Sirokomlė. Rašė ne lietuviškai, o lenkiškai. Bet savo kelionių aprašymuose, plaukdamas Nemunu, pats labai aiškiai sakosi: „Ir aš, lietuvis, savo (lietuvių) kalbos nesuprantu!..“ Bet Kondratavičius yra parašęs porą dainelių gudiškai, — taigi, jau gudų poetas. Tokių pavyzdžių iš to laikotarpio yra gana daug. Neatrodo, kad kokios naudos bepasiektume šiandien dėl to ginčydamiesi ar savindamiesi tai, ko neturėjome. Tad ir Kondratavičius yra lenkų, lietuvių ir gudų poetas — kiekvienai šiųjų tautybių ką davęs. TAUTINIS SUNYKIMAS 17-18 ir iš dalies 19 amžius, pačių gudų pasakymu, buvo jų „sunykimo“ laikotarpis (zanepad). Tada nepasireikšta jokios stipresnės gudiškos tautinės srovės. Vienas kitas yra kiek rašęs rusų ar lenkų kalbomis, kai ką gudiško įterpdamas, bet be tautinės minties. Apie 1850 metus, aplink Minską, Mohilevo, Vitebsko gubernijose, taigi grynoj Gudijoj vienas kitas dvarininkas gudiškai parašydavo kokią dainelę. Dabar tai surenkama gudų literatūros istorijai. Vienas, gal vienintelis liaudies poetas Bachrym yra nukentėjęs nuo ponų. Gudai apie jį tiek ir šiandien težino, kiek surado to laikotarpio istoriją tyrinėdams prof. Aug. Janulaitis… Pasirodo su poemėlėmis dvarininkas Dunin Marcinkevič, mėginęs su kompozitoriumi Moniuška ruošti muzikinių dalykų. Studentas Kalinauskas, 1863 m. Lietuvos sukilimo vadas, parašė ir kelis atsišaukimus gudų kalba bendra antrašte „Mužickaja Prauda“. Po 1863 m. sukilimo viskas nutrūko, ir per antrąją 19 amžiaus pusę tik retkarčiais kas besubliksi. Caras uždraudžia spaudą lotynų raidėmis ne tik mums lietuviams, bet ir gudams ir ukrainiečiams. Mes nepalūžom, nepasidavėm ir pagaliau privertėm maskolius atšaukti draudimą. Gudai — ne. Jie dėl to nieko nedarė, pasidavė (kiek smulkmenų buvo išleista užsienyje, pav. Krokuvoje, bet tai jokios įtakos nepadarė), ir tas rusų raidžių įvedimas jiems buvo tikras peilis. Gudų inteligentinis jaunimas arba lenkėjo arba rusėjo. Bažnytinė unija su katalikybe nuo 17 amž. gudus artino prie lenkų, o Rusija „unijotus“ 18 ir 19 amž. prievarta vertė provoslavais ir rusino. Taip beveik ligi 19 amžiaus pabaigos daug grynakraujų gudų buvo be gudiškumo — rusų arba lenkų kultūros ir nusistatymo. Į pabaigą adv. Bohuševič sudarė išimtį, pradėjęs tautinę liniją literatūroje. GUDAI ATGIMSTA IR GLAUDŽIAI BENDRADARBIAUJA SU LIETUVIAIS Savų tautinių patriotų, šios dienos prasme, gudai ilgai neturėjo. Katalikų bažnyčiose gudai nereikalavo teisių savo kalba. Lietuviai kunigai Vilniaus vyskupijos gudiškose parapijose kartais gudams padėdavo, 20 amž. buvo atsitikimų, kai vienas kitas jųjų gudiškus laikraščius ir net atsišaukimus paplatindavo. Kai vėliau ėmė jau rastis gudų kunigų, kurie savo kalbos parapijų bažnyčiose kai kur ką gudiška pareikalaudavo, arba pamokslą gudiškai pasakydavo, tai lenkams lengva būdavo sukelti ne kartą pačius gudų sodiečius prieš tai. Tik jau 20 amžiuje prasideda aiškus tautinis gudų prisikėlimas. 1903 m. Petrapilyje susidarė gudų studentų ratelis Bielaruskaja Hramada, daugiausia iš gudų dvarininkaičių, augusių lenkų kultūroje. Į gudišką liniją juos įstato ypač broliai Ivanas ir Antanas Luckevičiai, buvę Liepojos gimnazistai, kuriuos čia savo ruožtu į gudiškumą paskatino... lietuviai. Jiems Jonas Ambrazaitis (vadinamas Šiaulių Dėde) įkalė į galvą: juk jūs ne lenkai, bet gudai… Skleidėsi tada 1905 metų revoliucijos nuotaikos. Ir aną gudų petrapiliškę kuopelę palaikė lenkų socialistai (pepeesai) ir lietuviai. Lietuviai nežiūrėjo į gudus, kaip konkurentus. Lenkai padėjo jiems atspausdinti atsišaukimus, o lietuviai noriai juos paplatindavo. Šios studentų gudų grupės nariai netrukus pasivadino Bielaruskaja Socialistična Hramada, atsidavę revoliucinei ir tautinei agitacijai. Ne vien gudams patiko jų atsišaukimai ir dainelės, kurių ypač populiari buvo „Ciotkos“-Paškevičiūtės „Na uschodze krasna nieba“. Mūsų Lazdynų Pelėda mėgo ją Vilniuje skaityti darbininkams, kurie mokėdami rusiškai arba lenkiškai suprasdavo ir gudiškai. 1904 metais grąžinus lietuviams spaudą lotynų raidėmis, grąžinimas galiojo ir gudams. Ir jie tada ruošėsi leisti gudišką laikraštį, nors dar buvo labai silpni ir jėgomis, ir lėšomis. Tiktai 1906 m. Vilniuje išėjo „Naša Dolia“, kuri maskolių cenzūros vis konfiskuojama, po kelių numerių sustojo. Jos vietoje pasirodė „Naša Niva“, kuri ėjo nuo 1907 ligi 1915 metų. Per tuos aštuonerius metus „Niva“ gudams atstojo mūsų „Aušrą“. Ji iššaukė ir išaugino keliasdešimt gudų rašytojų. Pasireiškė poetai Janka Kupala (Lucevič), gudų „Maironis“, Jakob Kolos (Mickevič), žurnalistas Vaclovas Lastauskis, didelės energijos, geras stilistas… Apie lietuvių ir gudų tarpusavinius net šeimyniškus santykius pasako keli pavyzdžiai. Mūsų inž. Steponas Kairys (vėliau Vasario 16-tosios akto signataras) veda minėtąją gudų poetę Paškevičiūtę (mirusią 1916 m.). Vacys Lastauskis veda mūsų antrąją Lazdynų Pelėdą — Sofijos seserį Mariją Ivanauskaitę. Toji „tradicija“ trunka ir toliau: II Pas. Karo metu Vilniaus lietuvaitė poetė Miciūtė išteka už gudų rašytojo Šutavičiaus... O štai Lydos aps. dvarininko Ivanausko šeima su keturiais sūnumis: - vienas iš jų žinomas lenkas socialistas Jurgis, - antras — žinomas gudų veikėjas Vaclovas, - trečias — prof. Tadas Ivanauskas, žymus mūsų gamtininkas, lietuvis. Visi aiškūs savo tautybių gynėjai. Tiktai ketvirtas brolis — Staš, nieku nepasižymėjo, buvo lenkiškas „tuteišas“... GUDAI LIETUVOS TARYBOJE Taip ateina I Pasaulinis Karas. Vilnių 1915 m. užima vokiečiai. Vilniaus gudai bene pirmieji sumezgė ryšius su vokiečių administracija (per vokietį Susemilį), kuri, mėgindama savo tikslams panaudoti okupuotąsias tautybes, nevienodai elgėsi su lenkais, gudais ir lietuviais. Lietuviams čia pavyko užimti savaimingą poziciją, kuri privedė prie Lietuvos Tarybos sudarymo. Susirūpinta spauda: Gudams pavyko gauti savo laikraščiui („Homan“) leidimą 1916 m., o lietuviams 1917 m. Gudai pradėjo leisti laikraštį vokiečių pinigais, o mes „Lietuvos Aidų“ savais, galėjome išsilaikyti iš prenumeratorių. 1917 m. per revoliuciją gudai suruošia Minske didelį suvažiavimą (I kongresą), išsirenka Tarybą ir (kitais metais) paskelbia Gudijos nepriklausomybę. Nei Minsko gudų, nei Vilniaus Lietuvos Tarybos valstybinių sienų tiksliai nenustato. Kaip pagrindo, ieškota etninių sienų. Ne tiek svarbu kalba, bet kur kokios tautinės kilmės žmonių iš tikrųjų gyventa, kaip rodė istorijos šaltiniai, gyventojų surašymų duomenys ir betarpiškas sodiečių pažinimas. Mes pretendavom į savo etninius plotus su Vilniumi, kaip Lietuvos sostine, neturėdami su gudais dėl to jokių nesusipratimų. Maža to, su gudais mes norėjom drauge dirbti. Kai 1918 metų pabaigoje Minske galutinai įsišeimininkavo bolševikai, ir gudų patriotai turėjo iš ten trauktis, Viniaus ir Gardino gudai jau rimtai statėsi klausimą, jog vargu bepavyksią apjungti visą Gudiją. Vilniaus gudų, kaip ir žydų, vadai, nesikratė dirbti drauge su lietuviais. Į Lietuvos Tarybą žydai ir gudai atsiuntė savo atstovus. Ne mes juos rinkom, bet patys žydai ir gudai išsirinko ir mums pristatė. Gudų atstovais tada į Lietuvos Tarybą įėjo tuometiniai jų reikšmingiausi žmonės: Vaclovas Lastauskis, Iv. Luckevičius, kunigas Vladas Toločka, kuris apie save sakėsi: „Esu gudų tautybės, lenkų kultūros, lietuvių valstybingumo“ (ir tikrai vėliau savo taiklia ir aštria plunksna jis per 20 metų palaikė lietuvius kovoje dėl Vilniaus!), Domas Semaška (vėliau ministeris Lietuvos vyriausybėje gudų reikalams), vėliau gudų kalbininku pasireiškęs Janka Stankevič, dar Falkevič, mažiau žinomas gudų veikėjas… Lengvai, draugiškai, broliškai ir nuoširdžiai mokėta tada susiprasti ir bendradarbiauti, prieš I Pas. Karą ir dar gerokai vėliau nei iš vieno gudų veikėjo nėra tekę išgirsti pareiškimo: „Ko jūs savinatės Vilnių“... Ir tie gudų patriotai nei vienas nebuvo abejingas Gudijos reikalams. Dirbdami kartu su lietuviais, jie nebuvo Gudijos reikalų „išdavikais“. Ar tuo, kad įėjo į Lietuvos Tarybą, ar, kaip Varonka, buvo ministeris gudų reikalams pirmojoje prof. A. Voldemaro Lietuvos vyriausybėje (tas pats Varonka Minske anksčiau buvo Gudijos ministras pirmininkas...). GUDŲ PATRIOTAI GYVENA VILNIUJ IR KAUNE, ŽŪSTA MINSKE… Nepr. Lietuvos valstybei atsistatant, gudų politiniai centrai gauna skaidytis — jais, šalia Minsko, tampa vėl Vilnius ir pagaliau Kaunas. 1919-20 metais Vilnius patenka į lenkų rankas. Gi bolševikams įsistiprinus Minske, Gudijos vyriausybė turi pasišalinti, tampa „egzilinė“ ir atsiduria Kaune. Jai vadovauja V. Lastauskis. Savo būstinę ji įkuria Vytauto Prospekte, mažame namelyje. Po 1920 m. Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutarties pasirašymo (šiandien gudai prikiša lietuviams, jog tada mes norėjome „pasisavinti“ gudiškas žemes, bet derybose su Sovietais Maskvoje Lietuvos pusėje dalyvavo ir D. Semaška.), po Spalio Devintosios Lietuvos vyriausybė susitarė su gudų egzilais Kaune ir parėmė juos medžiagiškai. Susitarimą iš gudų pusės pasirašė jų egzilinės vyriausybės galva Lastauskis su savo bendradarbiais. 1919 m. Vilniuje lenkų okupacijoje likę lietuviai pradeda leisti laikraštį dviem kalbom. Lietuviškojo laikraščio redaktoriais buvo J. Tumas-Vaižgantas ir J. Matijošaitis, o lenkų kalba laikraštį redaguoja Myk. Biržiška. Varšuva mėgina jai palankia kryptimi paveikti gudus. Gudas Aleksiuk, kurio žmona buvo net lietuvė (ministerio Merkio žmonos sesuo) gudų reikalams iš lenkų gauna pinigų ir šaukia i Vilnių suartinti su lenkais gudų suvažiavimą. Mūsų Tumas labai susijaudino ir tuoj parašė straipsnį, perspėdamas ir klausdamas gudus: kur jie eina, nejaugi su lenkais?... M. Biržiška lenkiškai rašė, jog — nesikarščiuokim, palaukim, tegul geriau paaiškėja tikri gudų nusistatymai. Ir tikrai, lenkai iš gudų tuomet nieko nepelnė savo politikai, ir tuojau pat pas Biržišką ėmė lankytis į namus kone visi tuometiniai vilniškiai gudų veikėjai ir tikino, jog norį eiti kartu su lietuviais ir tiktai su lietuviais. Ypačiai po to, kai Lastauskio vyriausybė susitarė su Lietuvos vyriausybe, taigi jau Želigovskio laikais, tarp Vilniaus lietuvių ir gudų bendradarbiavimas buvo glaudus ir gerai sekėsi. Mes iš savo pusės rėmėm gudų spaudą, padėjom jiems įsteigti klubą, išlaikyti gimnaziją, šiaip taip sukrapštomomis lėšomis dalinomės ir rėmėm jų švietimo darbą. Santykiai darėsi ne tik artimi, bet tikrai broliški. Ruošdavom bendras vakarienes sų prakalbomis, bendrai minėjom savo tautines šventes, drauge pagerbėm dr. Basanavičiaus 70-metį. Aleksiuk greit neteko vardo, liko nuošalėje, patys gudai jį atstūmė. Su žydais ir gudais bendrai vedėm Vilniaus seimo rinkimų boikotą (tas želigovskinis seimas turėjo uždavinį „nubalsuoti“ Vilniaus krašto „savanorišką“ prisijungimą prie Lenkijos). Visi gudai ir žydai pilnai boikotavo rinkimus. Lenkams seimą išrinkus, lenkų administracija suima ryškesnius gudų ir lietuvių veikėjus — 20 lietuvių ir 13 gudų. Kilus triukšmui Kaune, įsikišus Tautų Sąjungai, Varšuva sutiko tuos veikėjus ištremti Kaunan. Taip Kaune atsirado 33 tremtiniai iš Vilniaus, jų tarpe daugiau nei trečdalis gudų: gudų komiteto pirmininkas J. Krasovski, rašytojas Maks. Harecki, teisininkas Vlad. Prokulevič ir kiti. KAIP ATĖJO ATŠALIMAS Vilniuje lietuvių ir gudų santykiai nenutrūksta, bet silpnėja. Nuoširdžiai lietuvius palaiko kilnusis kun. Adomas Stankevič su savo laikraščiu „Krynica“, kun. Toločka ir dar kiti, bet daugelį gudų ima jau veikti Vilniaus ryšių su Kaunu apsilpimas, okupacinė lenkų sistema, na ir bolševikinio Minsko veikla. Net lenkiškas Vilniaus universitetas, kurin stoja gudiškas jaunimas, daro jam savo įtaką. Kai ilgainiui gudai pradeda mus vadinti nebe litoucais, bet... „lietuvisais“ (jie, gudai, tesą tikri ,,litoucai“), aiškėja, jog šio išsišokimo pradžią galima rišti (pav., taip jau Amerikoje yra paskelbęs buvęs Vilniaus archyvaras Vacys Studnicki) su Batoro universiteto docentu galicijiečiu Konečny, kuris čia ėmė reikštis, kaip politikas, ir lietuvių-lenkų kovos aštrumo laikotarpyje viename savo veikale aiškino, jog esą lietuviai neturį teisės vadintis litvinais, o tik „lietuvisais“. Neabejotinai lenkams tai buvo naudinga pažiūra, o kai kuriems gudų veikėjams irgi patiko... Kaune, Lietuvos vyriausybėje ir visuomenėje, be abejo, vis daugiau įsigali nauji Lietuvos žmonės, kurie šalčiau žiūri į gudus, nebeturi jiems senųjų vilnietiškų sentimentų. Taigi, asmeninė, kaip ir medžiaginė, parama gudiškiems reikalams pradeda iš mūsų pusės mažėti. Gudai tai skaudžiai jaučia. Jie stengiasi veikti savarankiškiau, ir dalis pradeda žiūrėti į Minsko pusę, kur bolševikai tariamai organizuoja tarybinę Gudiją, steigia gudų mokslo įstaigas, Minsko universitetą, net Gudų Akademiją... Tai gudus domina. Kai kas užuolankomis vyksta į Minską. 1925-1926 m. egzilinės gudų vyriausybės vyrai susitaria su Minsku, ją paleidžia ir keliasi į Minską. 1927 m. pradžioje ten išvyksta ir Lastauskis. Toks optimizmas trunka ligi 1927-29 metų, kada bolševikai juos išvadina „nacdemais“, išgainioja, ištremia Sibiran, areštuoja, iššaudė. Žūna Lastauskis ir kiti. Prasideda tikras ir beatodairiškas Gudijos rusinimas. Pati gudų literatūrinė kalba apkaltinama, kaip buvusi tendencingai kreipta į Vakarus. Imta ją „valyti“, aišku, įvedant rusiškus žodžius. Lenkų okupuotoje vakarinės Gudijos dalyje ir Vilniaus krašte gimsta gudų tautinis socialinis sąjūdis, pasivadinęs tačiau senuoju vardu — „Belaruskaja Hramada“, berods lenkų veikiai likviduota. Varšuvos gudai nebeboikotuoja, ten praveda seiman ir senatan savo atstovus, kurie bet gi nei kiek neįstengia priešveikti gudų lenkinimui. Naujasis gudų sąjūdis išauga veik be jokio ryšio su lietuviais. Senoji bendradarbiavimo tradicija, broliški jausmai, bendro likimo sąmonė ir bendrų priešų supratimas blėsta, gęsta, veik išnyksta. Tokioje atmosferoje jau lengvai gali klestėti ta visa naujoji „istorija“ ir „filosofija“, kad Vilnius esąs gudiškas, kad visa mūsų istorija — tai Gudijos reikalas... GUDIJA NACIŲ LAIKAIS Prasideda Antrasis Pasaulinis Karas... Mūsų erdvės eina iš vieno okupanto rankų į kitas. Rimtas konstruktyvus darbas vargiai begalėjo būti įmanomas. Kai 1939 m. rudenį Vilnių užima Rusijos bolševikai, tūli gudai tuoj pakelia balsą, jog Vilniaus kraštas tai — vakarų Gudija! Juk dar prieš karą ilgokai Vilniuje veikė Minsko diriguojama slapta „Vakarų Gudijos Komunistų Partija“, ogi dabar Maskva ėjo „vaduoti“ vakarinės Ukrainos ir vakarinės Gudijos žemių. Vakarinės Gudijos kompartijoje būta ir Vilniaus lietuvių, kaip štai Drūtas, Karosas ir kiti. Kai po kelių savaičių mes, lietuviai, gauname Vilnių, — gudai jau nebeaiškūs, gerokai mums svetimi. Aiški tik gudų katalikų grupė su kun. Adomu Stankevičiumi priešakyje, kuris visados buvo užėmęs lojalią liniją lietuviams ir gerai suprato Lietuvos reikalus, bet kiti gudų veikėjai už tai jau... kaltino, priekaištavo kun. Stankevičiui. Vilniaus vyskupams lietuviams Jurgiui Matulevičiui (1918-1925 m.) ir Mečislovui Reiniui (nuo 1940 m.) remiant gudų kalbos teises bažnyčiose, buvo numatoma turėti ir gudas sufraganas, kuriuo Vilniaus lietuvių visuomenė vis „skyrė“ kun. Stankevičių. 1941 m. vokiečiams okupavus Baltijos kraštus ir Gudiją, Minskas tampa vėl centru Gudijos, tik šiuo kartu vadinamos „Generalbezirk Weissruthenien“. Gudų „savivaldai“, kiek vokiečių ji buvo leidžiama, reikėjo daug administracijos, o žmonių trūko, ir daugelis Vilniaus krašto gudų noriai vyko ten įvairiais pareigūnais ir šiaip tautiniais veikėjais. 1944 m. Minske sušaukiama 2-sis gudų kongresas, siekiąs atstatyti Gudijos nepriklausomybę, organizuojąs apsaugos dalinius ir — netrukus visa tai turi bėgti į Vakarus… Kaip ir mes, nemaža gudų inteligentų dalis atsiduria tremtyje. DVI GUDŲ GRUPĖS TREMTYJE Tremtyje kiek vėliau išsiryškina dvi politinės gudų grupės. Viena iš jų, vadovaujama Londone dabar gyvenančio Astrouskio, buvusio Vilniaus gudų gimnazijos direktoriaus. Astrouskis dar Minske (2-jo Kongreso) buvo išrinktas Gudijos Tarybos pirmininku (prezidentu). Su juo kartu veikia lietuviškai mokantis Sabaliauskas (M. Biržiškai kartą jis pasisakęs, jog esą reikėtų sudaryti vieną Lietuvos-Baltarusijos valstybę...). Ši gudų grupė leidžia retkarčiais laikraštį „Bielaruskaje Slova“. Finansiškai neturtinga (nenori priklausyti nuo kitų malonės) Astrouskio grupė nepripažįsta kitų gudiškų „centrų“. Lietuvos atžvilgiu yra lojalūs ir draugiški. Jiem suprantamos senosios lietuvių gudų bendradarbiavimo tradicijos. Su lietuviais ieško susipratimo. Neerzina jų „lietuvisais“ nei Lietuvos teisių į Vilnių neigimu. Pažymėtina, kad Astrouskio duktė ir žentas baigę Vytauto Didžiojo universitetą. Minkevičiai moka kalbėti lietuviškai.. Kita, skaičiumi gal gausesnė gudų tremtinių grupė yra vadovaujama inž. Mikalojaus Abramčiko, gyvenančio Paryžiuje, bet kilusio iš Vilniaus krašto sodiečių ir mokslus išėjusio gudams draugingoje čekų Prahoje. 1-jo gudų Kongreso egzilinei vyriausybei susilikvidavus, ne visi jos nariai persikėlė bolševikinin Minskan, bet kai kas jų įsitaisė Prahoje. Vienas po kito jie miršta, ir paskutinysis jųjų Zacharka, mirdamas 1943 m., savo išsaugotą dėžę su gudų „egzilinės vyriausybės“ archyvu perdavė saugoti Abramčikui, kuris karui pasibaigus suspietė aplink save daugelį tremtinių, atnaujino 1-jo Kongreso Gudų Tarybą ir veikia jau prezidento vardu. Judrus ir gudrus, jis pasižymi talentu sutelkti veikimui reikalingas lėšas ar vienu bei kitu būdu rasti jas. Į astrauskininkų priekaištą, kad Londono lenkų egzilinė vyriausybė finansiškai jį parėmusi, jis nieko neatsakė, šiaip jis moka prieiti tų amerikiečių organizacijas, kurios remia Rusijos tautų antikomunistinius sąjūdžius. Kiekvienu atveju Abramčiko grupė yra žymiai savo resursais turtingesnė už Astrouskio grupę, viešumoje triukšmingiau pasireiškia, išlaiko daug platesnę spaudą: laikraštį „Bačkouščizną“, literatūros, net mokslo žurnalėlius. Žymiausias jos plunksnos veikėjas — Stanislovas Stankevič. Abramčiko grupė ir atstovauja tą liniją, kuri iš mūsų „nusavina“ ne tik Vilnių,, bet ir visą Lietuvos praeitį. Daug nedraugiškų ir net piktų žodžių Lietuvos adresu jau buvo paleista abramčikinėje spaudoje. Mes, esą, vis tebesame agresyvūs, nes norime „užgrobti“ Gudiją (Vilniaus kraštą) ir gudiškąjį Vilnių. Pastaruoju metu tačiau Abramčikas būtų lyg kiek (laikinai?) sunuosaikėjęs, priešlietuviški puolimai retesni, išsireiškimai švelninami. Bet mes vis dar ten tebevadinami „lietuvisais“... BEŽIŪRINT ATEITIN Agresyvūs abramčikiniai netaktai ir priekabingos pretenzijos į Lietuvą ir jos praeitį, be abejo, labai atšaldė santykius tarp lietuvių ir gudų, — jei jau nepasakyti daugiau. Lietuvių spauda laikas nuo laiko į tai reaguoja, nors tektų pasakyti, kad mes gal išmintingai ligšiol nesikarščiavom perdaug ir per anksti. Reikia atidžiai, bent atidžiau, negu lig šiol, tą gudiškų nuotaikų raidą sekti, nesikarščiuoti ir nebūti pesimistais. Dera mums tinkamai įvertinti realesnę ir lietuviams draugišką Astrouskio grupę, su kuria susipratimas būtų lengvesnis. Su Abramčiko grupe glaudus lietuviškas gudiškas susiartinimas, aišku, dar labai sunkokas, tuo tarpu kone negalimas. Bet tautų santykiuose nėra negalimų dalykų. Nuosaikumas, šaltumas, gera valia gali daug pasiekti. Daug priklausys nuo to, ar lemiamų sprendimų metu gudai jaus didelį jų aspiracijas paremiantį užnugarį. Šiuo atžvilgiu lenkai, maskoliai, net vokiečiai galės daryti visokių mums šunybių, sukiršindami gudus prieš lietuvius. Čia gudai greit gali būti pastatyti į padėtį, iš kurios jie neišvengiamai eis prieš lietuvius. Antrą vertus, politiškai galvojanti lietuvių visuomenė kiekvienu atveju turi nepamiršti, kad prieš reguliuojant ir taisant mū sų santykius su gudais, pirmiau labai svarbu gerai susiprasti su ukrainiečiais, kurių vaidmuo čia gali būti labai reikšmingas ir kurių tautiniai interesai niekur su mūsiškiais nesusikerta, tautinis ir politinis tarpusavinis mūsų ir jųjų simpatizavimas yra aiškus. Lietuvių tremties politiniai organai, galvodami apie ateitį, dabar tarsi visą dėmesį sutelkia į didžiąsias Vakarų demokratijas, tikėdami, kad su jų pagalba bus galimos išspręsti pagrindinės Lietuvos ateities problemos. Tai teisinga ir tikra, bet vargu tai viskas. Nepamirškime savo artimų kaimynų ir tų tautų, su kuriomis šalimais gyvename ir turėsime vėl gyventi. Nereikėtų prileisti, kad gerieji vakarų demokratiški dėdės viską gerai ir teisingai sutvarkys. Čia daug kas priklausys ir nuo mūsų visų: nuo Baltijos tautų, nuo lenkų, gudų, ukrainiečių... Mūsų taktas, saikas, išmintis, mūsų tarpusaviniai išsiaiškinimai, susipratimai, kaimynų ir jų problemų pažinimas čia gali ir turi daug patarnauti.

Puslapis 1 iš 1	Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]
Powered by phpBB® Forum Software © phpBB Group https://www.phpbb.com/