Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 20 Bal 2024 05:25

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 152 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 10 Vas 2013 16:42 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Kol kas persvara aiškiai tautininkų pusėje ir gerai, kad pasirašė G.Songaila.

Puolimą reikia eskaluoti. Tuo labiau, kad G.Songaila yra akivaizdus lietuvių kunigaikštis pagal pavardę - tai jau vado veiksmas, jis gina savo tautą /baltus/, nes gali dar ir iš latvių pareikalauti rašyti pavardes lenkiškai...

To nebuvo net exsssr laikais -- Chomičius vis būdavo ne tas -- Kxomitshus pasuose užsienio...

Tai ir čia valstybė kita, ne tėvynė Lenkija, tegul varo ten, deklaruoja save kaip Lenkijos gyventojus ir nebus jokios lenkų rinkimų akcijos.....

Būsime užsispyrę, pati Europos Sąjunga juos pakeis, nes tranzitas tai jiems per Lietuvą reikalingas.

Mes galime su Lenkija neturėti reikalų -- tai nėra strateginis partneris -- mūsų orientacija link Latvijos, Švedijos, Danijos, UK, Norvegijos, Suomijos /beje ruošiasi skelbtis Suomijos karalyste - turi seną kunigaikštystės rangą/...

Su kuo, su kuo, bet jau net Rusija Lenkiją pavadino pasaulio prostitute. O mums tikrai nėra pakeliui...

Ir tas ,,via Baltica,, -- mums jo nereikia.

Galime gyventi ir gana uždarai, ir su ta ,,oro policija,, reikia baigti... Negalime vystyti savo armijos ir aviacijos.

Tegul jie sau skraido, bet mūsų ,,albatrosų,, dirbtinai nenumušinėja... Tai mūsų mums kol kas geri...

Šiaip dėl rašybos lenkiško šrifto -- dėl to galėtų Rusija ir Baltarusija mums paburbuliuoti...

Gal 1-os ir 2-ro protai pašviesėtų...

O Baroso nereikia maišyti su pinigų skirstymo vieta Davosu... Min. Andriukaitis yra dalinai teisus, nes yra konstitucijos straipsnis, kad gydymas nemokamas, ir dar kad yra privaloma vienerių metų karinė tarnyba, bet -- gydymas padarytas mokamu prikūrus daugybę privačių uab - taip kad Andriukaitis pakėlė į viešumą šią problemą.

O Olekos reiktų paklausti kaip su II-ra ir III -ia brigadomis - ar jų bent griaučius kurs ar ne --- juk NATO 2% yra ne prašymas, bet įsakymas, gražia forma.

Rusija sukūrė puikius snaiperinius automatus - ilgu vamzdžiu, 72 šoviniai, maža buožė ir neslepia, kad po dviejų metų bus DIDELIS karas /die Welt/, nes neteko Sirijos bazių.

Napoleonas suprato, kad karo metu Lietuva turi būti kuo lietuviškesnė -- prastai gina kraštą žmonės nemokantys tos kalbos /Schmittelein - 1812 Lietuvoje/..

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 10 Vas 2013 23:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Linkevičiaus atsiprašymai ir prajuokino, ir supykdė


http://www.alfa.lt/straipsnis/15079346/ ... -08_12-09/

2013-02-08 12:09 Alfa.lt

Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymas Lenkijoje dėl 2010 m. Seime nepatvirtinto įstatymo, kuriuo būtų leista asmenvardžius rašyti originalo kalbos rašmenimis, sukėlė patyčių bangą socialiniuose tinkluose.

Paveikslėlis

„Bučiuoju kojas, atsiprašau ir kilniaširdiškai maldauju atleisti...! Panašu, kad Vyriausybėje turime dar vieną komišką personažą. Kuomet užsienio reikalų ministras atsiprašinėja kitos valstybės už Seimo, t. y. aukščiausios Lietuvos valdžios ir savo tiesioginio viršininko teisėtus sprendimus, kurie jam turėtų būti šventas įstatymas, tai net verkti nebesinori. Mandagusis Dievo asilėlis, kitaip nepavadinsi...“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo tinklaraštininkas Blogeris Zeppelinus.

Reaguodami į šį politinį L. Linkevičiaus „demaršą“, aštrių epitetų nesirinko ir kiti komentatoriai. „Komjaunuolis. Durnius su iniciatyva, blogiau už priešą“, „Kretinas“ ir panašūs epitetai pliūptelėjo į viešą erdvę. Tiesa, nuosaikesni internautai svarstė ir versiją, kad L. Linkevičius tapo gudrios Lenkijos žurnalistų ir užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio provokacijos auka.

Ypač išpopuliarėjo Blogerio Zeppelinus sukurtas nuotraukų montažas, kuriame L. Linkevičius atsiprašo net Antarktidos pingvinų už pasaulinį atšilimą. Atsiprašo ir Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos. Šiaip, dėl viso pikto. Atsiprašo „didžiosios rusų tautos už tai, kad Aukščiausioji taryba kadaise sugriovė SSRS“.

„Lietuvos vardu atsiprašau visų negrų tautų už kolonializmą ir prekybą vergais“, „kaip nepatogu, kad jūsų Mėmelį pervadinome į Klaipėdą. Kol kas galiu atsiprašyti vokiečių tautos“.

Galiausiai L. Linkevičius lietuvių tautos vardu atsiprašo ir premjero Algirdo Butkevičiaus. „Pala, bet taigi Jūs lietuvis?“ – šaiposi tinklaraštininkai.

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... 2-08_12-09

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 10 Vas 2013 23:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Dėl užsienio reikalų ministro, kuris negerbia savo valstybės


Vilnius, 2013 m. vasaris 8 d.

Vakar, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Varšuvoje Lietuvos vardu „atsiprašė“ už tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas esą „nesugebėjo“ priimti įstatymo dėl lenkiškos rašybos, kai į Lietuvą buvo atvykęs velionis Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kačynskis.

Ponas L.Linkevičius neteko bet kokio pasitikėjimo ir moraline prasme nebegali būti laikomas Lietuvos ministru. Šis ponas savo pasisakymu įrodė, kad jam tauta, kaip valstybės suverenas, pati Lietuvos valstybė, jos Konstitucija, Seimas, kaip aukščiausia valstybės institucija ir valstybinė kalba, kaip viena iš aukščiausių tautos vertybių, yra tušti žodžiai. Negana to, p. L.Linkevičius pamynė pamatinius žmogaus orumo, pilietinės ir tautinės savigarbos principus, išniekino valstybės garbę.

Net dalykine prasme, jis parodė, kad nieko nežino ir nieko neišmano. Velionio L. Kačynskio atvykimo dieną Seimas pateikimo stadijoje svarstė du projektus, susijusius su asmenvardžių rašyba ir pasirinko vieną iš jų, kuris atitinka Latvijos modelį, kai piliečiui jo pase šalia valstybine kalba užrašytos asmenvardžio formos būtų leidžiama jį užrašyti ir bet kuria kita, piliečio pasirinkta kalba.

Taigi, pirma, Seimas net teoriškai negalėjo priimti bet kurio iš šių dviejų įstatymų L.Kačynskio atvykimo dieną. Antra, Seimas neatmetė nelietuviškos asmenvardžių rašybos įteisinimo idėjos, jis tik apgynė asmenvardžių rašybą valstybine kalba, kad ji išsaugotų savo statusą ir nebūtų išstumiama. Trečia, Seimas ir neprivalo pagal kažkieno užsakymą ar kokia nors iškilminga proga priimti įstatymų, kaip tai buvo sovietiniais laikais. Ponas L.Linkevičius net nepasidomėjo, ar buvo už ką atsiprašinėti, net jei tai būtų morališkai, istoriškai ir politiškai pateisinama.

Ponas L.Linkevičius pasidavė kaimyninės valstybės politikų šantažui ir dar sugebėjo atsiprašyti Lietuvos šantažuotojų. Jeigu tai buvo vadinamojo diplomatinio žaidimo ėjimas, tai jis yra labai žalingas Lietuvai, smukdo mūsų valstybės prestižą tiek jos piliečių, tiek ir užsienio valstybių akyse.

Apgailėtina, kad Lietuvos eksministras matyt, mėgina lygiuotis į velionio Lietuvos Respublikos Prezidento A.Brazausko atsiprašymo pavyzdį.

Tačiau jis pamiršo, kad tai būtent Lenkijos valstybė turi Lietuvos atsiprašyti už prieškarinę Vilniaus ir Lietuvos okupaciją, prievartinę polonizaciją, lietuviškų mokyklų ir skaityklų uždarymą, civilių lietuvių persekiojimus ir žudymus.

Ne L.Linkevičius turi atsiprašyti savo pono V.Sikorskio, bet kaip tik V.Sikorskis turi atsiprašyti Lietuvos už jos šmeižimą ir žeminimą, už Lietuvos piliečių kurstymą veikti prieš savo valstybę.

Jei p. L. Linkevičius neatsistatydins, jau kitą savaitę tautininkai kartu su kitais Lietuvos patriotais pradės taikaus pasipriešinimo akcijas prieš valstybės naikintojus.

Gintaras Songaila, Tautininkų sąjungos pirmininkas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 10 Vas 2013 23:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.lietsajudis.lt/index.php/com ... linkeviiui

Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas dėl apkaltos užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui


2013-02-08
Vilnius

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, su oficialiu vizitu lankydamasis Varšuvoje, 2013-02-07 viešai atsiprašė lenkų už tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2010-03-08 priėmė nutarimą saugoti lietuvių kalbos fundamentinį komponentą – mūsų nacionalinę vertybę – lietuvišką raidyną. Tokį L. Linkevičiaus elgesį laikome lietuvių tautos, jos istorinės atminties įžeidimu.

Konstatuojame:

1. pažemindamas lietuvių tautą, L. Linkevičius atvirai kursto tautinę neapykantą, provokuoja nesantaiką;

2. asmeniškai neigdamas tautos atstovybės nutarimą dėl lietuviško raidyno apsaugos, L. Linkevičius skelbia savotišką valstybinį perversmą;

3. L. Linkevičius sulaužė priesaikos normą – saugoti valstybės teritorinį vientisumą ir Vilniaus ir Šalčininkų rajonams numato skirtingas pilietines teises.

4. Lietuvos Respublikoje aukščiausia valdžios institucija yra LR Seimas. Nebūdamas Seimo nariu ar įgaliotu atstovu, atsiprašydamas už LR Seimą, ministras pažeidė konstitucinį valdžių atskyrimo principą.

Primename, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio 3-iame straipsnyje rašoma:

„Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“

Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skirsnio 14-ame straipsnyje rašoma: „Valtybinė kalba – lietuvių kalba.“

Remdamiesi tuo, kas šiame pareiškime išdėstyta, reikalaujame už nekompetenciją inicijuoti užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus apkaltą ar atleidimą iš pareigų, o jo žeminantį ir antivalstybinį pareiškimą paskelbti niekiniu.

Lietuvos Sąjūdžio tarybos vardu

Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Rytas Kupčinskas
Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Vas 2013 00:02 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Visiškai teisingi ėjimai - taip tautininkai gali daryti įtaką ir nebūdami seime.

Atsprašė net su niekuo nederinęs, neaptaręs ir pažeisdamas 14 str. -- Lietuvos valstybinė kalba yra tik lietuvių kalba, seniausia gyva indoeuropiečių kalba.

Tuo turime didžiuotis. Taip ir vietoje nefirminių angliškų pavadinimų visus miestus galima apvalyti - tada atvykėliai pasijus užsienį ir dar įdomesni būsime ... sakys ten kaip Italijoje ar Prancūzijoje....

J.PR.Lietuva pirmiausia.BRAVO TAUTININKAI.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Vas 2013 18:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
A.Ažubalis kritikuoja L.Linkevičiaus atsiprašymą Lenkijoje


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60644575

BNS
2013 m. vasario 11 d. 15:14

Buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis pirmadienį sukritikavo savo įpėdinio Lino Linkevičiaus atsiprašymo žodžius Lenkijoje, sakydamas, kad taip sutinkama paversti Lietuvos lenkų padėties klausimą užsienio politikos reikalu ir gali būti laikoma paskatinimu spaudimo politikai.

Konservatorius A.Ažubalis teigia, kad būdamas ministru siekė atskirti vidaus bei užsienio politikos darbotvarkes, o per 2010 metų balsavimą dėl vardų rašybos susilaikęs, "nes užsienio politika neturi tapti vidaus politikos klausimų įkaite".

"O dabar situacija paradoksali: viena vertus, ministras leido lenkų padėties klausimams atsidurti mūsų užsienio politikos smaigalyje. Bet susitikęs su Lenkijos lietuvių bendruomene, jis pasiūlė jiems patiems spręsti visus klausimus su vietos valdžia", - BNS atsiųstame pareiškime teigė A.Ažubalis.

Seimo narys atkreipė dėmesį, kad po dviejų ministrų susitikimo Varšuvoje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis pagyrė Lenkijos ministro Radoslawo Sikorskio griežtą laikyseną.

"Savo atsiprašymu ir pažadu "pasitaisyti" mes patys parodėme, jog pavienių Lenkijos užsienio politikos architektų sumanyta strateginio spaudimo Lietuvai formulė yra patogesnė ir naudingesnė už atvirą strateginį bendradarbiavimą. Paklausykite, kurios valstybės diplomatijos vadovo laikyseną po L.Linkevičiaus atsiprašymų viešumoje aukštino V.Tomaševskis, ir viskas taps aišku", - sakė A.Ažubalis.

Parlamentaro teigimu, šioje situacijoje svarbu atsižvelgti ir į, jo teigimu, Lenkijos pareigūnų tendencingą nusistatymą tautinių mažumų klausimu.

"Jei žiniasklaida nemeluoja, mūsų užsienio reikalų ministras vienašališkai pripažino, kad dėl pastarojo meto kai kurių aukštų Lenkijos pareigūnų tendencingo nusistatymo tautinių mažumų klausimais visa kaltė tenka išskirtinai Lietuvai, kuri, R.Sikorskio žodžiais, daugiau kaip du dešimtmečius engusi vietos lenkų mažumą, nuo šiol pasitaisys, ir tada Lenkijos užsienio reikalų ministras jai atleis", - sakė A.Ažubalis.

Politiko teigimu, Vilniaus krašte "problema yra ne tik ir ne tiek raidės ar gatvių lentelės", o regiono socialinės raidos vizija. Kartu A.Ažubalis sakė pasigendantis Lenkijos iniciatyvos lyderiauti regione "įgyvendinant karinio ir energetinio saugumo projektus, ginant laisvės, demokratijos, teisės viršenybės principus Rytų kaimynystėje bei išvien pasitinkant senas ir naujas grėsmes Lietuvos ir Lenkijos nacionaliniam saugumui, kurių toli ieškoti nereikia".

Socialdemokratas L.Linkevičius atsiprašymo žodžius pasakė interviu Lenkijos dienraščiams "Rzeczpospolita" ir "Gazeta Wyborcza" prieš ketvirtadienio vizitą į Lenkiją.

"Tai didelė gėda. Prezidentas Lechas Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Apmaudu, kad taip nutiko jo vizito metu. Tuomet nebuvau deputatas, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti. Tas balsavimas rodo, kokie sudėtingi yra šie reikalai", - "Rzeczpospolita" sakė ministras.

"Už tai, kas tuo metu įvyko, man yra gėda. Atsiprašau. Mums tai skaudi pamoka", - pakartojo ministras ir "Gazeta Wyborcza".

2010 metų balandį Lietuvos Seimas atmetė konservatoriaus Andriaus Kubiliaus Vyriausybės parengtą įstatymo projektą, kuriuo siūlyta leisti asmens dokumentuose lotyniškos kilmės pavardes rašyti originaliai jų nelietuvinant.

A.Kubilius netrukus po balsavimo ir Smolensko tragedijos buvo išsakęs apgailestavimą dėl tokio sprendimo, pavadinęs tai klaida ir netinkamu atsisveikinimu su žuvusiu Lenkijos prezidentu.

Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė savo programoje dabar žada, kad "išspręs vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose bei gatvių ir vietovių pavadinimų rašymo klausimus, atsižvelgdami į Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją".

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 18:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
G.Songaila. Dar šis tas apie kiaules bažnyčioje ir apie ministro eleganciją


http://alkas.lt/2013/02/12/g-songaila-d ... legancija/

Gintaras Songaila, http://www.alkas.lt
2013 02 12 13:43

Regis, jau atėjo laikai, kai už mus, tarsi už nesuganytas kiaules bažnyčioje nuolat atsiprašinės lenkiškos elegancijos siekiantys bendraveisliai.

Štai ir ponas L. Linkevičius, naujai iškeptas užsienio reikalų ministras, turėjęs atstovauti Lietuvą, savo istorinio vizito Lenkijoje metu prisiminė nelaimingą 2010 m. balandžio 8-tą dieną, kai neraliuotas Lietuvos Seimas, atvykus velioniui Lenkijos prezidentui, „nesugebėjo” įteisinti lenkiškos rašybos.

Susigėdęs ministras negerai pasijuto, kad lenkai gali pagalvoti, jog jis atstovauja ne valstybę, o tvartą, todėl tuoj pat už tą mūsų ribotumą ir nemandagumą atsiprašė.

Kaip mūsų ūkio atstovui tai buvo labai elegantiškas, todėl nebūdingas žingsnis, kuris maloniai nustebino lietuvių piemenis Lenkijoje. Tikraisiais žmonėmis siekiantys tapti lietuviai jau turės šiokį tokį pavyzdį, kaip reikia elgtis.

Iš karto apsidraudžiu, kad metaforą apie valstybiniuose reikaluose netinkamai besielgiančią kiaulę panaudojau, gink Dieve, ne tam, kad kaip nors įžeisčiau kurią nors, net ir Lietuvos, valstybę, jos institucijas, pareigūnus ar netgi kiaules.

Kiaulė yra gana protingas gyvūnas, beje, panašus į žmogų. Ji nekalta, kad turi santykiškai mažesnes akis, kad ne viską žino, ne visada jaučia ir supranta, kaip derėtų elgtis (ypač, jei kalbame apie tokią vietą, kaip lenkiškoji bažnyčia).

O ir valstybės reikalai kiekvienam politikui turėtų būti kaip bažnyčia. Kas to nesupranta? Nebent tai būtų vargšės kiaulės, kurios savęs net ir veidrodyje nemoka atpažinti. Kiaulėms nerūpi, kur ir ant ko jos lipa. Jos neatskiria, kur yra altorius, o kur …

Kadangi jaučiuosi kalčiausias dėl incidento, už kurį šviesiajam ministrui teko atsiprašyti Varšuvoje, ir šiame mūsų ūkyje taip pat nenoriu likti kiaule, tai prasikrapštęs gal kiek apsiblaususias akis bei nutaisęs kuo protingesnį … veidą, skubu pasiteisinti. Kiaulės gi nemoka ne tik atsiprašyti, bet ir teisintis. Jos nesijaučia kaltos. Kartu iš anksto visų atsiprašau, jei dėl savo gal šiek tiek ir natūralaus ribotumo ką nors pamiršau, ar netiksliai atsimenu.

Kokia kiaulė tokiu metu pakvietė garbųjį svečią į Lietuvą?


Kas pakvietė, man nežinoma, apie tai nieko nebuvo skelbta (nebent aš ir vėl ką nors ne taip atsimenu, bet patikėkite, matydamas ministro pavyzdį, aš labai stengiuosi). Kitų šalių prezidentus į Lietuvą paprastai kviečia mūsų prezidentės … oi, ir vėl ne taip išsireiškiau. Greičiausiai jis pats to labai norėjo.

Argi Jos Ekscelencija galėjo velioniui Lietuvos draugui paprieštarauti? Tai nebuvo planuotas vizitas. Apie jį buvo sužinota tik balandžio 7d. Taigi, pats vizitas buvo priderintas prie rytojaus dieną numatytos kovos už teisingą rašybą (juk J.Basanavičius ir J.Jablonskis mus nuvedė neteisingu keliu). Akivaizdu, kad įvykių scenarijus buvo surašytas ne Vilniuje, arba ne tik Vilniuje.

Aš manau, kad kas nors, ne visiškai susigaudantis savo aplinkoje, svečiui pranešė, kad Seimas (Lietuvos, ne Lenkijos) pagaliau patvirtins lenkišką rašybą. Gal kas nors manė, kad Lenkijos prezidento atvykimas paskatins Seimo narius teisingai balsuoti. Lenkijoje dar vis yra manančių, kad ir lietuviams yra nesvetimas gėdos jausmas. O galbūt garbusis svečias tiesiog norėjo sudalyvauti labai svarbaus Lenkijai įstatymo patvirtinimo šventėje ir pasakyti čia kalbą. Kadangi švęsti dar buvo per anksti, Seimo frakcijų rytiniuose posėdžiuose buvo svarstomas net baisesnis, galimai dar labiau įžeidžiantis žingsnis – Lenkijos prezidento atvykimo proga klausimo svarstymą atidėti.

Sąžiningai prisipažįstu ir iš anksto atsiprašau, kad aš dar nevisiškai perprantu mūsų pietinių kaimynų diplomatinio protokolo Lietuvoje vingrybių. Ypač dabar, kai šios valstybės aukštieji pareigūnai į Lietuvą neoficialiai atvykdavo net ir po to, kai paskelbdavo, jog niekada čia nė kojos nekels, jeigu nebus patvirtinta teisinga rašyba. Su kuo jie čia susitinka girdėjau (tikrai ne su mūsų valstybės atsakingais veikėjais), bet kodėl jie tą daro ir ką tuomet jie čia veikia, ne visuomet suprantu. Tik tiek žinau, kad nepaisant visko, šie svečiai čia visuomet laukiami. Jie čia net ir nebesijaučia svečiais. Pagaliau, argi turi galioti kokie nors protokolai mus mylintiems draugams?

Ką tie kiaulės tam Seime tuo metu sau galvojo?


Tą dieną Seimo darbotvarkėje buvo numatyta pateikti A. Kubiliaus vyriausybės parengtą įstatymo projektą dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose. Pagal šį įstatymą piliečiams turėjo būti leista rašyti savo asmenvardžius kaip jie nori, turint omenyje, kad jie ypač nenori rašyti lietuviškai, nes yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Tačiau aš nežinau, kas žiniasklaidai vis pakiša kiaulę, jog Seimas jau turėjo kažką priimti. Jis net svarstyti dar nieko neketino, nes Lietuvoje tai buvo tik pateikimo stadija. O ir Lenkijoje tada buvo giriamasi, kad jie gerai padirbėjo ir kad Radeko (t.y. ministro R,Sikorskio) iniciatyva įstatymas jau pasiekė Lietuvos Seimo darbotvarkę. Beje, mums, tautininkams, visa tai buvo naujiena, nes nei Tėvynės Sąjungos-LKD, nei Vyriausybės programose apie šį Radeko sumanymą parašyta nebuvo.

Be to, aš tikrai atsimenu, kad tai buvo A. Kubiliaus, o ne A. Butkevičiaus vyriausybė. Galiu tvirtai garantuoti, kad įstatymo projekte buvo rašoma apie tai, kad vardai ir pavardės niekada nepriklausė lietuvių kalbai, kad jų čia net nebūna (buvo išaiškinta, kad asmenvardžiai gali priklausyti tik kitoms kalboms arba nepriklauso jokioms kalboms, nes yra visiškai nuosavi asmens ženklai, kurių nebūtina perskaityti, suprasti ir įsiminti; ypač tiems kiaulėms, kurie nemoka kalbų).

Taip, aš esu kaltas, kad pasiūliau patobulinti Seimo nario Ryto Kupčinsko iniciatyva jau žymiai anksčiau parengtą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuriame buvo gana naiviai parašyta, kad Lietuvoje jos piliečių asmenvardžiai rašomi tik lietuviškai. Atsižvelgdamas į brolių latvių patirtį ir praktiką, kolegai Rytui sutikus, projekte aš įrašiau, kad jei pilietis nori, tai šalia savo vardo ir pavardės, parašytos valstybine kalba, jis gali juos parašyti ir kita kalba.

Žodžiu, prisipažįstu, kad mes su kolega Rytu mėginome nedemokratiškai priversti Lietuvos piliečius parašyti savo asmenvardžius ir lietuviškai, o ne tik lenkų, vengrų, anglų, ar kokiomis kitomis kalbomis.

Kadangi mūsų gal kiek kaimietiškas, bet tikrai ne kiauliškas sumanymas šiek tiek skyrėsi nuo modernios Radeko koncepcijos, tai pateikimo stadijoje įregistravome savo projektą kaip alternatyvų ir, kaip visada, kaip tai priklauso eiliniams Seimo nariams, surinkome reikiamą kiekį kolegų parašų, kad jis taip pat būtų įtrauktas į darbotvarkę, nes taip numatyta Seimo Statute.

Mes tikrai nenorėjome nuskriausti lenkų ar jų prezidento. Mes tikrai mokėjome elgtis bažnytinėje Lenkijos ir Lietuvos santykių atmosferoje. Mes tik pasiūlėme kompromisą, kaip įteisinti lenkišką rašybą, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Prisiekiu visais šventais, o galiu prisiekti ir lietuviškais dievais, kad visas Seimas, bent jau jo dauguma taip pat nenorėjo įžeisti nei lenkų, nei Lenkijos, kaip tik todėl pateikimo stadijoje iš dviejų projektų pritarė mūsų projektui … nes tai buvo tikra galimybė, o ne koks nors antikonstitucinis pažadas.

Taigi, Seimas pasirinko svarstyti “už pagrindą” vieną iš projektų, todėl nežinau, kokie anoniminiai kiaulės iki šiol nuolat žiniasklaidoje tvirtina, kad Seimas tuomet iš viso atmetė prigimtinę viso pasaulio lenkų teisę savo asmenvardžius rašyti lenkiškai, kur jie tik begyventų…ir kad tai esą buvo padaryta tyčia, kai tik į Lietuvą atvyko velionis prezidentas… Nebent kas nors galvoja, kad net ir ta galimybė, kad asmenvardžius ateityje reikės užrašinėti taip pat ir lietuviškai, garbių svečių apsilankymo proga Lietuvoje turėtų būti deginte išdeginta?

Tiesa, Seimas taip tada nepagalvojo, bet nuo dabartinės kadencijos laikų jau tikrai daugiau mąstys apie tai, ar pagoniškos lietuvių kalbos vartojimas pats savaime neįžeidžia lenkiškos elegancijos. Tačiau tai jau šios kadencijos Seimo problemos. Už šį Seimą bus atsiprašoma jau kitą kartą. Ir tai padarys jau kiti ministrai … ar vaivados.

Pirmoji išvada apie skirtingas bažnyčias.


Taigi, net jei tūlas ponas L. Linkevičius suklydo, ėmė ir ne ten užlipo (čia atsiprašau tūlo Zagurskio, kad vis dar naudoju tuščius lietuviškus žodžius), siūlau jam už kitus nebeatsiprašinėti ar, tuo labiau, neleisti už jį atsiprašinėti kitiems, dėl šių priežasčių:

1) jeigu kas turėtų atsiprašyti, tai tik neatsakingoji žiniasklaida, kurios tarsi gilių prisiskaitė ir kuria atlapaširdiškai patikėjo elegantiškasis ministras; jis gi buvo neteisingai informuotas; pasirodo, Seimas 2010m. balandžio 8d. lenkiškosios rašybos tradicijų neišniekino.

2) už kiaulių ar kitų gyvulių elgesį atsiprašo jų šeimininkai; kartais jie atsiprašo ir už blogai išauklėtų vaikų elgesį; Seimo nariai, o ypač ministrai nėra nei kiaulės, nei paaugliai;

3) jei mums atrodo, kad kažkas apgleizojo mūsų lietuvišką šventovę, tai tik iliuzija, nes tai, kas mums privalo atrodyti kaip bažnyčia, deja, aukštiesiems mūsų pareigūnams tėra tik tvartas; šiuolaikiniams, elegantiškiems politikams tikroji bažnyčia (bet ne šventovė, nes tai jiems jau svetimas žodis) nuo šiol, matyt, jau bus tik Varšuvoje, na, galbūt dar ir Briuselyje.

Antroji išvada – vietoj moralo. Pamokymas kaip nebūti kiaulėmis.


Kai po nacistinės Vokietijos ultimatumo Lietuva jai užleido Klaipėdos kraštą, vokiečiai su lietuviais čia elgėsi gana chuliganiškai.

Neseniai išgirdau pasakojimą, kas atsitiko, kai naujai paskirtas tuometinės “Ryto” spaustuvės viršininkas vokietis viešai prie stalo vieną šišioniškę, savo pavaldinę, pavadino lietuviška kiaule.

Moteris, tai išgirdusi, iš tiesų pasielgė gana kiauliškai – paėmė į rankas butelį, užlipo ant stalo ir trenkė juo per galvą naujai iškeptam viršininkui. Negana to, jinai trypė jį kojomis tol, kol kiti, humaniškesni pavaldiniai savo viršininką išgelbėjo nuo galutinės pražūties.

Kas atsitiko po to?

Kitą dieną sutvarstytas viršininkas atėjo į darbą, atsiprašė moters ir viešai visiems pasakė, kad lietuviai nėra kiaulės. Sako, kad nuo tada jis lietuvių niekada taip nebevadino.

Paprasta moteris apgynė ir savo asmeninę, ir tautos, ir valstybės garbę. Jai nė mintis nekilo atsiprašinėti nepraustaburnio atvykėlio. Nebūtų ji atsiprašinėjusi ir visokių Lietuvos negerbiančių sikorskių.

Žinoma, nesakau, kad butelis per galvą tokiems – tai visuomet geriausia diplomatija. Tačiau nereikia bijoti būti savimi. Ypač blogai būti nei tai žmogumi, nei tai kiaule. Tačiau ko tikėtis iš valdžios atstovų, nebenorinčių Lietuvos, patys pagalvokite. O gal pavargote galvoti?

Suprantu, šitaip būna lyg ir paprasčiau, lyg ir maloniau. Kiti už mus pagalvos. Juk nieko blogo bent jau artimiausiu metu mums neturėtų nutikti. Maisto dar yra. Koks skirtumas, kas, ką ir kaip rašys…

Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/12/g-songaila-d ... s#comments

Žygeivis:
2013 02 12 18:00


Lietuvos Valstybė yra Lietuvių Tautos Pilis.

Ir visiškai akivaizdu, jei mes – Lietuviai – jos neginsime visomis įmanomomis priemonėmis, priešai šią mūsų Pilį sunaikins.

P.S. Deja, bet mūsų Pilies “karvedžiai" jau seniai parsidavė įvairiems mūsų amžiniems priešams.

Ir kol šie išdavikai bus mūsų Pilies valdžioje, tol nieko gero Lietuvių Tauta nesulauks.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 19:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Misteris Sorriukas, Ponas Atsiprašiukas

http://www.demotyvacijos.lt/misteris-so ... 63674.html

2013.02.12 11:54
patalpino ipdy

http://www.demotyvacijos.lt/media/demot ... 288484.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 19:34 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
A.Endriukaitis. Mokama savižudiška kaina: savigarba ir išdidumu


http://alkas.lt/2013/02/12/a-endriukait ... -isdidumu/

Algirdas Endriukaitis, http://www.alkas.lt
2013 02 12 14:21

,,Jums gyvenimas nepavyko?
Jūs neturėjote išdidumo jausmo.“
(Emilis Sioranas, prancūzų rašytojas, mąstytojas)
(,,Gorkije silogizmy“, Algoritm, Maskva, 2008, p. 67)

Daug nuomonių išsakoma apie santykius su Lietuvos lenkais. Niekaip neišspręsime, jei nekalbėsime atvirai ir tiesą. Beje, ne vien su Vilniaus krašto lenkais, bet iš esmės su Lenkija. Gerai, jeigu su Lenkija, tai nuo Lenkijos ir reikėtų pradėti svarstyti.

Pažvelkime iš šalies.

Kaip ten bebūtų, L. Linkevičiaus atsiprašymas dėl suverenaus Lietuvos Seimo gėdos ir G. Kirkilo skubus įsipareigojimas jau balandyje visus reikalus užbaigti primena, kad mes mąstome vasališkai, be savigarbos, išdidumo ir visiškai palaužta valstybine sąmone.

Kokios pagarbos ir orumo galime laukti bet kuriais klausimais iš bet kurios šalies? Apie tai jau pasakė Lenkijos užsienio reikalų ministras: padės mums pirmininkauti ES ir netgi suorganizuoti ES Viršūnių susitikimą Vilniuje.

Galima įsivaizduoti ką ir kaip tokio mentaliteto pareigūnai gina su bet kuria galingesne valstybe.

Atsiribojama nuo to, kad tokios ginčytinos problemos nekyla atsitiktinai. Dabar bandoma pateikti ir piliečiams įteigti, didesniam ir galingesniam visuomet reikia nusilenkti ir paklūsti, nes priešingu atveju Lietuva, kaip tas ėriukas, visada bus neteisi ir kalta.

O gal reikia paritetiškai ir svarbos eile tartis? Lietuviai tokius Varšuvai nepatenkinamus judesius daro istorinės savigynos motyvais. Ar tam nėra būgštavimų, kad Lenkijos valstybė XX amžiuje nesuteikė ženklų taip elgtis?

Pirmiausia dėl atsiprašymo. Dėl ko? Kas ir dėl ko? Chronologine eile.

1920 m. spalio 9 d. Lucjano Želigovskio maršas į Vilnių ir Vilniaus krašto buvimas (okupavimas) Lenkijos valstybės sudėtyje iki 1939 m. 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos valstybės ultimatumas Lietuvai.

Šiandieninė Lenkijos valdžia turėtų teisiškai, politiškai, ekonomiškai, istoriškai, morališkai žmogaus teisių pamatu įvertinti tuos faktus ir pasekmes Lietuvos valstybei ir Lietuvos piliečiams. Tą patį svarbu padaryti ir dėl minėto 1938 m. kovo 17 d. ultimatumo.

Primintina, kad, pavyzdžiui, Vokietijos aukštoji valdžia ir asmeniškai kancleris Vilis Brandt, atsiklaupęs aukų memoriale Lenkijoje, atsiprašė už fašistinės Vokietijos valdžios nusikaltimus. Toks atviras, tiesus ir garbingas Lenkijos valdžios tų santykių įvertinimas iškart būtų priimtas kaip visiško pasitikėjimo kaimynais ženklas ir tik po to galima sėstis prie stalo paritetiškai spręsti visus klausimus.

Šito ženklo Lenkijos valdžia nepadarė, tai yra nieko niekada nebuvę labai žalingo Lietuvai įvykdyta. Na o mes vis patiriame ženklų, kurie kelia nepasitikėjimą.

Prisimename 1990-1991 Vilniaus krašto lenkų autonomijos siekius, prieš kurį laiką ginkluotų Lenkijos raitelių marširavimą po Lietuvą, 2012 m. kovo 17, Lietuvos pažeminimo dieną, lenkų demonstraciją Vilniuje, Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio daugkartinius ,,šeimininkiškus “ nurodymus ir komentarus Lietuvai.

Tiek L. Linkevičius, tiek G. Kirkilas savo jausmuose tiek jaunystėje, tiek po Kovo 11-osios nėra išgyvenę tikros nepriklausomybės prasmės, o procedūriniai paviršiniai sprendimai veda prie suvereniteto atsisakymo, savasties netekties ir patarnavimą galingesniems.

Abudu politikai per dvidešimtmetį įgijo tokį supratimą, kad naudingiau besąlyginė kapituliacija, o tai horizonte regisi antros autonomijos judesiai.

Jų nuostata atitinka bendrą Lietuvos valstybės chaosą, kuriame kiekvienas turi legalią teisę užmiršti Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, nubraukti Laisvės istoriją.

Atsiklaupęs galiu prisiekti, kad šiandien apie idealizmą ir valstybę nėra su kuo kalbėti. Jeigu šie pareigūnai atstovauja Lietuvos valstybę, tai čia tiktų perskaityti A. Maldeikienės mintį: ,,Lietuvos bėda, kad čia nėra jokios ideologijos, išskyrus sveiko proto ir argumentų stygių“ (,,Veidas“, 2011-007-25). O tai reiškia tylaus ir ramaus nunykimo pagrindą.

Autorius yra Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/12/a-endriukait ... s#comments

Žygeivis:
2013 02 12 18:37


Jau seniai vyksta akivaizdi antilietuviška kontrrevoliucija, kuri labai nuosekliai naikina Sąjūdžio “dainuojančios” revoliucijos iškovojimus ir bet kokius Lietuvybės daigus.

Išvada akivaizdi – sekanti Lietuvių Tautos revoliucija turi būti reali, o ne “dainuojanti”…

Amelija:
2013 02 12 22:19


Reali – tai su ginklais ir sprogmenimis?

Žygeivis:
2013 02 13 15:10


Amelijai

Paaiškinu: žodis “reali revoliucija” visų pirma reiškia tai, kad ši revoliucija nesibaigs taip, kaip baigėsi “dainuojanti revoliucija” 1988-1992 m., kada nebuvo atlikta ne tik Lietuvos Valstybės desovietizacija, bet netgi ir dekagėbizacija tik suvaidinta, jau nekalbant apie visų antilietuviškų nusikaltėlių ir aktyvių kolaborantų turto besąlyginį konfiskavimą.

Šį kartą visi iki vieno Tautos ir Tėvynės išdavikai, aršūs Lietuvybės priešai bei priešiškų Lietuvai užsienio jėgų kolaborantai, nuosekliai naikinantys Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę ir galią, stos prieš Tautos Teismą.

Žygeivis:
2013 02 13 15:17


P.S. Revoliucija pagal labai seną klasikinį apibrėžimą yra senojo valdančiojo sluoksnio (“elito”) visiškas išnaikinimas bei jo valdomų turtų besąlyginė konfiskacija, kartu iš esmės pakeičiant valstybės valdymo formą.

O pasak Vikipedijos http://lt.wikipedia.org/wiki/Revoliucija :

Revoliucija (iš vėlyvosios lot. revolutio – apsisukimas) – globalus ir radikalus kokybinis pokytis (lūžis) gamtos, visuomenės arba pažinimo raidoje, aiškiai atsiskiriant nuo ankstesnės būsenos.

Revoliucija yra politinių konfliktų tarp piliečių ir valdžios institucijų rūšis, kai piliečiai protestuoja ne prieš kurį nors vyriausybės sprendimą ar įstatymą, o apskritai prieš vyriausybę ir jos politiką.

Revoliucija nuo valstybinio perversmo skiriasi tuo, kad perversmo metu pakeičiami šalies vadovai, o revoliucijos metu – valstybės santvarka.


Būtent tuo tikra revoliucija iš esmės skiriasi nuo “rūmų perversmo” ar kokių nors “dainuojančių”, “oranžinių” ar “rožių revoliucijų”.. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 20:39 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Taip - sekanti revoliucija turi būti ne "imitacija", bet tikra, o kaip jos daromos, tai mus gerai išmokė SSSR laikais.

Nors A.Ažubalis irgi nėra gilus ministeris /tai ne Gromyko/, bet pasakė racionalią mintį, kad šiuo atsiprašymu valstybės vidaus reikalai perkeliami į tarpvalstybinį lygmenį.

Manau, tautininkams reikia neatsileisti ir siekti ministro Linkevičiaus interpeliacijos --- yra gera galimybė daryti politiką ir esant opozicijoje, nes pralaimėjus vieną kartą, kitą kartą bus sunkiau.

Turėtų paremti ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, ir Jaunalietuviai, ir ,,Už Lietuvą Lietuvoje,,.

Prieš akis ,,gėjų paradas,, --- tai ne mūsų kultūros reiškinys ir čia reikia gerai apgalvoti ,,kautynių,, vedimo būdą.

Eur. Sąj. įprasta --- daug dūmų, sudužę langų stiklai ir policijos išsklaidymas į keletą vietų, ir tuo metu smogiamasis chuliganų būrys apkulia gėjus... na čia Graikija, Paryžius....

Bet dar niekada Vilniuje nebuvo įvykių, prilygstantiems Kauno įvykiams po Kalantos susideginimo -- buvau studentas ir mačiau - desantininkai nuo pusplyčių ėjo apibintuotomis galvomis ir labai efektyviai veikė gatvių barikados....

Be milicijos buvo mestas desantininkų batalionas, lėktuvais permesti Minsko kursantai....

Vaizdas buvo neregėtas - 4 val. Kaune nebuvo tarybų valdžios...

Desantininkai buvo su šalmais -- bet plytos, artėjant prie barikadų, veikė patikrintai; ir stiklainiai, dūžtantys į šukes.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 21:32 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Visi, garbę ir sąžinę išsaugoję Lietuviai, pasirašykite šią Peticiją:

----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Lietuvos Respublikos vadovybei REIKALAVIMAS ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą:


J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui, Ministrui Pirmininkui,

REIKALAVIMAS ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą

Įgyvendinant 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XII-51 patvirtintą Vyriausybės programą, reikalaujame nepažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo:


1) neiškraipyti autentiškų etninių lietuvių žemių vietovardžių ir juos toliau rašyti tik valstybine kalba; neįteisinti polonizuotų ar suslavintų vietovardžių viešosios rašybos;

2) nepažeisti Lietuvos teritorijos vientisumo ir neįteisinti regioninių kalbų oficialaus statuso, paminant kitų piliečių teises; užkirsti kelią teritorinės autonomijos kūrimui ir gatvių pavadinimus rašyti tik valstybine kalba; užtikrinti teismų sprendimų vykdymą dėl neteisėtų nelietuviškų užrašų nukabinimo;

3) nekeisti lietuvių kalbos abėcėlės ir Lietuvos Respublikos piliečių vardus, pavardes dokumentuose – tradicinį Lietuvos kultūros paveldą, ir toliau rašyti valstybine kalba, o pageidaujantiems rašyti ir užsienietiškas formas – nurodyti jas antrame paso puslapyje;

4) nesilpninti lietuvių kalbos mokymo bendrojo ugdymo mokyklose, neatsisakyti lietuvių kalbos valstybinės kalbos egzamino suvienodinimo ir jo neatidėlioti, nes nevienodas lietuvių kalbos vertinimas diskriminuoja ir segreguoja (LR Konstitucijos 29 str.) Lietuvos Respublikos piliečius;

5) nepaversti lietuvių, t.y. valstybinės kalbos statuso derybų objektu dvišaliuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose; siekti, kad Lenkija pripažintų prieškarinę rytų Lietuvos okupaciją neteisėta ir atsiprašytų dėl prievartinės polonizacijos; siekiant pasitikėjimo dvišaliuose santykiuose, būtina teisingai įvertinti prieškarinį konfliktą, agresiją, ultimatumą.

6) nutraukti vadinamosios Lenko kortos dalinimą Lietuvos Respublikos piliečiams, susiejant juos su lojalumu Lenkijai; siekiant gerų tarpvalstybinių santykių su Lenkija, iškelti sąlygą, kad būtų nutrauktas jos politikų vykdomas Lietuvos šmeižimas ir dezinformacija, o taip pat galiojančios Lenkijos ir Lietuvos sutarties laužymas, kai Lenkijos valdžia skatina lenkų tautinę bendriją Lietuvoje pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus.


Papildoma informacija:

Autorius: Gintaras SONGAILA
Adresatas: J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui, Ministrui Pirmininkui
Kategorija: Valdžia ir politika
Galima pasirašyti iki: 2013.03.11

Čia pasirašoma:
http://peticijos.lt/visos/71086/pasirasyti


Pasirašiusiųjų sąrašas:
http://peticijos.lt/visos/71086/signed

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 21:51 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
LABAI TEISINGAI VEIKIAMA - MALONU, LIETUVIAI.

PASIRAŠIAU IR VISAPUSIŠKAI PRITARIU.

Dabar, nesant netgi seime, galima organizuoti sėkmingą puolimą.

Manau, reikėtų išplėsti skyrių skaičių --- kiekviename rajone.

J.PR. Lietuva pirmiausiai.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 23:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Šantažuoja tik bailius. Kai mato, kad nebijome, nustoja


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... e_nustoja/

2013 vasario mėn. 12 d. 12:20:22

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius atsiprašė lenkų, kad Lietuva drįso įvykdyti „baisų nusikaltimą“. Prieš kelerius metus neįteisino lenkiškų pavardžių rašybos lenkiškais rašmenimis.

L.Linkevičius aiškiai persistengė. Pirma, politikas užsienio ministras tik tada viešai gali atsiprašinėti kitos valstybės, jei tas atsiprašymas yra ne spontaniškas, bet suderintas su aukščiausiais Lietuvos valstybės vadovais.

O spontaniškai galima atsiprašinėti, jei Varšuvoje lankydamasis L.Linkevičius netyčia užmynė kokiai nors vietos damai ant bato. Išpylė šampaną ar perėjo prospektą draudžiamoje vietoje.

Antra, jei ir reikia ko nors atsiprašinėti, tai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnio.

Nes Varšuvoje svečiuodamasis L.Linkevičius tą straipsnį pamiršo. O straipsnis iki šiol skelbia, kad Lietuvoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba.

Aiman, ne lenkų. Ir ne eskimų.

Ir tokį straipsnį gali pakeisti tik piliečių referendumas. Nes svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

Ir tai, ar lietuviai tikrai pasiryžę dėl eilinio šantažo sudarkyti savo valstybinę kalbą, neturi teisės nuspręsti per daug lankstūs vienadieniai politikai. Nei tokie patys vienadieniai politikos apžvalgininkai. Vaizduojantys savamokslius lingvistus.

Vienas savamokslis lingvistas jau perša idėją, kad, neliečiant Konstitucijos, galima eiti lengvesniu keliu. Patobulinti lietuvių kalbos abėcėlę. Tarkime, į ją įrašant „w“. O kam rašyti „w“, jei lietuvių kalboje šiam garsui yra atitikmuo? Yra „v“!

Juk niekas į lietuvių kalbos žodyną nesugalvoja įrašyti daiktavardžio „samoliot“. Nes turi atitikmenį „lėktuvas“.

Kitas savamokslis lingvistas švystelį argumentą, kad lenkiškais rašmenimis buvo užrašyta ir tautos patriarcho Jono Basanavičiaus pavardė. Taip toliau kapstant, lenkiškais rašmenimis buvo užrašyta ir poeto Antano Strazdo pavardė. Kamajuose. Ant poeto antkapio. „Auctor pesni „Pulkim ant kelių“ Anton Drozdowski“.

Tačiau prisiminkime, kada J.Basanavičius gimė. 1851 metais. Carinės okupacijos metais. O A.Strazdas palaidotas 1833 metais. Irgi okupacijos metais.

Tad kodėl mes, XXI a. lietuviai, turime elgtis taip, tarsi būtume okupuoti?


Nors ir J.Basanavičius, ir A.Strazdas, nors ir su sudarkytomis pavardėmis, polonizacijai, rusifikacijai priešinosi.

Kad ir kaip ten būtų, lietuvių bendrinės kalbos ir gramatikos autorius ne L.Linkevičius, ne Valdemaras Tomaševskis, o Jonas Jablonskis. Ir ši gramatika buvo vienas revoliucingiausių lietuvių tautos pasireiškimų. Vienas istorinių tautos įtvirtinimo žingsnių.

Ir ne vienadieniams politikams, išrinktiems kelioms XXI a. pradžios kadencijoms ir su aptrupėjusiais identitetais, mūsų rašmenis kaitalioti.

Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) jau šantažuoja? Grasina, kad pasitrauks iš valdančiosios koalicijos?

Nieko naujo. Braižas nesikeičia. Laikas priprasti. Kaip prie sezoninio gripo.

Jei šantažui nepasiduosime, kada nors ir LLRA įpras gerbti Konstituciją. Įpras gerbti mūsų bendrą valstybę. Supras, kad tai daugiau nei stumdoma palapinė.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 12 Vas 2013 23:58 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Tam ir buvo atkurta nepriklausomybė, kurios vienas iš tikslų buvo saugoti, globoti mūsų LIETUVIŲ KALBĄ, o ne tam, kad ją keistume - tai yra SENIAUSIA gyvoji indoeuropiečių kalba pasaulyje, kuria parašyta ir daug ne tik literatūros kūrinių, bet ir mokslo darbų --- kalba tapo ir Mokslo kalba.

Nereikia pervertinti kitų valstybių nemokytų žmonių, kuriems atrodo, kad visas pasaulis kalba tik anglų kalba -- gal greitai darbo santraukas reikės rašyti kinų kalba..., nes atrodo,kad ši valstybė savo moksliniu potencialu ruošiasi nušluoti visus....

Įdomu, kad Kinijoje mokslinis darbas turi būti mūsų habilitacinio lygio - išradimas arba atradimas, o ne referato tipo apžvalga -- KINUI, o užsieniečiui - praeina ir straipsnis...

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Vas 2013 15:44 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Kokius žaidimus žaidžia ministras L.Linkevičius?


http://www.komentaras.lt/naujienos/koki ... kija?lang=

2013-02-13 12:28

Giedrė Gorienė

Nors užsienio politikos vairininkas yra Lietuvos Respublikos Prezidentas – ir užsienio politika yra būtent Prezidento prerogatyva, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pats ėmė spręsti, kokios užsienio politikos turi laikytis Lietuva: nuvykęs į Lenkiją jis atsiprašė, kad Lietuvos Seime buvo atmestas siūlymas vardus ir pavardes dokumentuose leisti rašyti lenkiškais, o ne vien lietuviškais rašmenimis.

Toks užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus žingsnis yra akibrokštas Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei, kuri Lenkijos atžvilgiu iki šiol laikėsi orios valstybinės politikos: nors Lietuva ir yra mažesnė, tačiau tai nereiškia, kad Lietuva turi pasiduoti Lenkijos šantažui.

„Taip, Lenkija su Lietuva kalbėjo šantažo kalba, o kviesdama Prezidentę D.Grybauskaitę, Lenkija nesilaikė protokolo. Ir dėl tokios Lietuvai rodomos nepagarbos Prezidentė kelis kartus nevyko į Lenkiją“, - redakcijai sakė šaltiniai iš URM.

Pasak jų, dar prieš keletą metų Lenkijoje buvo pasikviestas Lietuvos ambasadorius Lenkijoje ir per jį Lietuvai buvo pateiktas Lenkijos ultimatumas: ką turi padaryti Lietuva, kad Lenkija bendradarbiautų su Lietuva energetiniuose projektuose.

„Tai buvo grynai šantažo kalba iš Lenkijos pusės, ir tokiai šantažo kalbai mūsų Prezidentė kategoriškai pasipriešino“, - redakcijai sakė šaltiniai.

Tuo tarpu dabar užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius nusprendė, kad Lietuva turėtų „perkrauti“ santykius su Lenkija: kad nieko tokio, jei Lenkija su Lietuva kalbėsis ultimatumais – šantažo kalba.

Dar daugiau - nors Prezidentė tokį užsienio reikalų ministro žingsnį ir sukritikavo, pareiškusi, kad valstybės vardu pareiškimus gali daryti tik tautos renkami, o ne skiriami pareigūnai, Lino Linkevičiaus užduotis yra iš esmės įvykdyta: padėtas pagrindas Lietuvos karinės gynybos linijos keitimui.

Nes Lino Linkevičiaus žestas Lenkijoje akivaizdžiai rodo viena: šiandien – atsiprašymas, o rytoj – karinis Vyšegrado blokas su Lenkija.

Mat, jeigu Prezidentė Dalia Grybauskaitė suko Lietuvos vairą į gynybinį bloką Baltijos šalys + Šiaurės šalys, tai Lino Linkevičiaus žingsnis buvo lakmuso popierėlis, parodantis, kad iš esmės keičiasi ne tik užsienio politika, bet ir karinė gynybinė politika.

Nors politikos apžvalgininkai nuolat aiškindavo, kad jie nemato D.Grybauskaitės užsienio politikos krypties, ta kryptis buvo labai akivaizdi: iš karinės pusės - karinis blokas Baltijos šalys plius Šiaurės šalys, ES kontekste – stiprus ir vieningas Pabaltijo šalių plius Šiaurės šalių blokas, turintis lemiamą balsą ES sprendimams.

Tuo tarpu Lenkijos kryptis: Vyšegrado karinis blokas - Vyšegrado šalys plius Lietuva, suskaldant Pabaltijo valstybes (Latviją ir Estiją paliekant prie Šiaurės karinio bloko, o prie Vyšegrado bloko prijungus atplėštą Lietuvą), tokiu būdu sustiprinant Lenkiją ir pastatant ją ES šalia Prancūzijos ir Vokietijos.

Taigi, Lenkijos strategija ES – Lenkija, Vyšegrado karinio bloko „savininkė“, viena įtakingiausių ES narių šalių šalia Prancūzijos ir Vokietijos.

Lietuvos strategija (bent jau buvo iki L.Linkevičiaus vizito į Lenkiją ir atsiprašymo) – Šiaurės karinis blokas ir Pabaltijo+Šiaurės šalių grupės įtaka šalia Prancūzijos ir Vokietijos.

Beje, šaltinių duomenimis, Lietuvai prisijungus prie Vyšegrado karinio bloko, Lietuvoje įsikurtų NATO bazė - Lenkijos kariuomenė.

Tačiau Prezidentei Daliai Grybauskaitei vykdant Šiaurės bloko karinės gynybos liniją, Lenkija galimybę atsidaryti karinę bazę Lietuvoje 2015 metais, kaip esą Lenkijoje suplanuota, praranda.

Štai todėl ir kyla klausimas: kokius žaidimus čia dabar žaidžia URM ministras L.Linkevičius?

Juoba, kad šituo jo atsiprašymu labai apsidžiaugė Lietuvos ambasadorius JAV, kuris, beje, ir leido suprasti tikrąją L.Linkevičiaus vizito ir atsiprašymo priežastį - besidžiaugdamas L.Linkevičiaus atsiprašymu, prasitarė, kad Lietuva jau buvo nutolusi nuo Vyšegrado strategijos.

O tai reiškia, - Lenkijos kariuomenės dislokavimą Lietuvoje NATO dalinių pavidalu, kaip yra numatyta. Šis L.Linkevičiaus atsiprašymas esą pradeda grąžinti tą nukrypimą atgal.

Taigi, štai kokios karinės linijos iš tiesų slypi po Lenkijos šantažo kalba Lietuvos atžvilgiu.

Užtat ir „negera“ Jos Ekscelencija mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri mato Lietuvai nepavojingą ateitį dviejų baltų valstybių ir Šiaurės šalių bloke.

Komentarai
http://www.komentaras.lt/naujienos/koki ... kija?lang=

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Vas 2013 15:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Disidentas S.Stungurys: “Ne tam kalėjome gulaguose, kad šiandien, net neatsiklausę tautos, abejotinos moralės žmonės lemtų mūsų tautos, mūsų laisvės ir kultūros likimą”


http://www.komentaras.lt/naujienos/disi ... kima?lang=

2013-02-12 10:19

Buvau tiesiog apstulbintas , kai pastarosiomis dienomis per mūsų informacijos priemones išgirdau apie naujojo užsienio reikalų ministro vizitą į Lenkiją ir jo pažadus įteisinti Vilniaus krašte lenkų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą.

Kas šiam komjaunuoliškos praeities jaunuoliui suteikė tokias plačias teises - siaurinti gimtosios kalbos vartojimą, sulyginti ją su svetima kalba, kuri dar taip neseniai prievartos būdu buvo okupantų lenkų brukama mums kaip valstybinė kalba, naikinamos lietuviškos mokyklos, persekiojama lietuviška spauda, vejama iš bažnyčių lietuvių kalba?

Ar tas žmogus nieko nėra girdėjęs apie skaudžią mūsų tautos praeitį, Vilniaus ir jo krašto tragediją?

Nejaugi jis nėra nei skaitęs, nei vartęs Jeronimo Cicėno knygos „Vilnius tarp audrų“, kurioje, remiantis autentiškais faktais, išanalizuota Vilniaus krašto būklė 1919-1939 metais ir kitais laikotarpiais?

Argi jis nėra nieko girdėjęs apie P.O.W. organizacijos veiklą 1919 metais, jos pastangas užkirsti kelią į nepriklausomybę Lietuvai? Ar jam nieko nežinoma apie Lenkijos planus aneksuoti Klaipėdos kraštą, padedant prancūzų diplomatams?

Vargu ar ką nors gera galima pasakyti apie jo partnerį Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslavą Sikorskį, kuris, matyt, dar tebegyvena Juzefo Pilsudskio idėjų sumaištyje sukurti Lenkijos imperiją, kurioje ištirptų ne tik lietuvių tauta, bet ir ukrainiečiai bei gudai.

Kiek mes netekome etnografinės Lietuvos teritorijos, kiek žmonių nutautinta, kiek kultūros vertybių prarasta bendro dviejų valstybių gyvavimo laikotarpiu!

Juk 1918 m. mes prisikėlėme kaip per stebuklą. Tad ir šiandien baimina bet koks tų valstybių suartėjimas, kad Vilniuje ir krašte būtų vartojama tik lenkų kalba, nes lietuviai čia „ateiviai“.

1944 metais permesti į Lietuvą keletas tūkstančių „Armijos krajovos“ vadinamų kovotojų, bendradarbiaudami su naciais, kurie jiems Benekainyse pristatė ginklų vagonus, žudė ne tik lietuvių tarnautojus, bet kiekvieną lietuvį, nepaisant nei jo amžiaus, nei išsilavinimo.

Šiandien dar nesunkiai galima nustatyti, kur, kokiose Vilniaus gatvėse, kokiuose kiemuose ar prie kokių bažnyčių buvo žudomi mūsų tautiečiai, nes Vilnius Lenkijai turėjo atitekti jau be lietuvių.

Tas žudynes toleravo Raudonoji armija, kažkodėl nesistengdama užimti Vilniaus centro, kurį paliko „krajovcams“ siautėti. Deja, už atliktą lietuvių genocidą bolševikai „krajovcams“ nepadėkojo, o juos ir jų vadą generolą Vilką kažkur nudaigojo.

Skaudu, kad iki šiolei nepagerbtas nekaltai nužudytų lietuvių atminimas, nėra Vilniuje nei paminklo aukoms, nei jokių memorialinių lentų. Tai Artūro Zuoko ir panašių veikėjų viešpatavimo rezultatas.

Ir iš kur atsirado tie lenkai ir tiek lenkų?

J. Cicėno knygoje „Vilnius tarp audrų“ yra pakankamai statistikos ir faktų.


Pateiksiu tik keletą skaičių:

„1919-1927 m. lietuviškų mokyklų, pamečiui imant, uždaryta šitiek: 1919 m. – 23, 1920 – 1, 1921 – 7, 1922 – 2, 1923 – 1, 1924 – 39, 1925 – 5, 1926 – 56, 1927 – 51. Iš viso 1919-1927 m. uždarytos 185 mokyklos.

1926 m. lietuviškoms mokykloms Vilniaus krašte ateina juodžiausios dienos, kurios 1937-1938 m. pasibaigė beveik faktišku mokyklų likvidavimu.“

Bolševikų okupacijos metais taip pat buvo iškilusi didelė grėsmė lietuvių kalbai, tačiau mes turėjome šaunų būrį gabių ir pasiaukojančių lituanistų, kurie ir sunkiais okupacijos metais sugebėjo ne tik ginti gimtąją kalbą nuo naujų grobikų, bet ir ją turtinti ir plėtoti.

Tarybų sąjungoje 1979 m. buvo imtasi didelių pastangų susiaurinti nacionalinių kalbų vartojimo sferą, išstumti jas iš mokslo ir kultūros pasaulio, rusų kalbos dėstymą pradėti net vaikų darželiuose.

Taip sunaikinti gimtosios kalbos pagrindus, sužaloti kalbinę intuiciją, kad mes niekad neišmoktume gražios, taisyklingos gimtosios kalbos.

Tada tas niekšingas darbas buvo daromas pusiau slapta: Taškente 1979 m. rengiama konferencija rusų kalbos plėtojimo klausimais, į ją buvo kviečiamas siauras ratas veikėjų, kurie turėjo patvirtinti tos konferencijos tezes ir jos nuostatus.

Lietuvai buvo atsiųsti tik 3 egzemplioriai tos konferencijos tezių. Jas galėjo perskaityti tik vienas kitas atitinkamo rato veikėjas.

Priėmus Taškento tezes, tauta turėjo būti pastatyta prieš įvykusį faktą.

Vis dėl to man pavyko gauti vienai dienai per draugą tas tezes iš dr. Meilės Lukšienės, aš jas skubiai išverčiau ir per į Vilnių atvykusį prof. Algirdą Greimą jos buvo pateiktos su kreipimusi į SNO Generalinį Sekretorių Kurtą Valdheimą.

Štai kelios ištraukos iš to dokumento, kurį mūsų Vakarų išeivija tada įteikė ne tik Gerb. Kurtui Valdheimui, bet ir supažindino visą pasaulį.

„... Kai buvo žudomi gimtajame krašte ir tremiami į Sibirą tūkstančiai lietuvių, pasaulio teisinės institucijos tylėjo. Kai po to imta masiškai kolonizuoti Lietuvą, jos taip pat tylėjo. Šiandien jau pradėtas naikinti mūsų krašto grožis ir gamtos ištekliai. Nedideliame mūsų krašte forsuojama radiaciją skleidžiančių objektų statyba, kaupiamos įvairios kenksmingos medžiagos. Nusikaltėliu jau laikomas tas, kas išpažįsta Kristaus tiesas ir nori savo gyvenime vadovautis krikščioniškąja etika. Ką žmonėms daryti, kaip gelbėtis nuo sielų žalojimo, jei jokios kitos etikos čia nėra ir paguodos ieškoma tik alkoholyje...

... Pastaraisiais mėnesiais pradėtas vykdyti naujas siaubingas nusikaltimas – jau įgyvendinama Taškento konferencijos patvirtinta naujoji rusinimo programa. Jos tikslas – išstumti lietuvių kalbą, taip pat ir kitų TSRS pavergtųjų tautų kalbas iš valstybinio ir viešojo gyvenimo, galutinai sunaikinti šių tautų nacionalines kultūras.

Apie šią programą jau esame smulkiau informavę laisvąjį pasaulį. Kur girdėta, kad XX amžiuje – tautų išvadavimo ir jų kultūrų klestėjimo laikotarpiu – būtų puoselėjami tokie žiaurūs, antihumaniški planai.

Šimtmečiais pripažįstama ir gerbiama teisė kalbėti gimtąja kalba šiandien komunistinių pavergėjų ignoruojama“. Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinė grupė (Aušra, 1979, Nr. 19(59))“

Aš netikėjau, kad ir atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje susidarys tokios sąlygos, jog pašaliniai žmonės, niekuo Lietuvai nenusipelnę, atsitiktinai tapę politikais, galės siaurinti gimtosios kalbos teises, jas ignoruoti, rengti dirvą atplėšti tos šalies teritorijų dalį ir net jos istorinę sostinę paversti užsienio šalies grobiu, puoselėti naująjį imperializmą jau po naujosios Europos sparnu.

Tokiems, kaip ponui Linui Linkevičiui, ne vieta dirbti neseniai nepriklausomybę atgavusios šalies vyriausybėje.

Tegu pasirenka šis vaikinas kokį nors UAB-ą ir jam vadovauja.

Mes ne tam kalėjome gulaguose, aukojome savo gyvybę ir sveikatą, kad šiandien, net neatsiklausę tautos, abejotinos moralės žmonės lemtų mūsų tautos, mūsų laisvės ir kultūros likimą.

Disidentas, politinis kalinys Stasys Stungurys

Komentarai
http://www.komentaras.lt/naujienos/disi ... kima?lang=

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Vas 2013 16:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Dvikalbiai pavadinimai kelia aistras


http://www.lrytas.lt/?data=20130213&id= ... =99&view=2

* Varšuvos žiniasklaida šiomis dienomis priminė, kad aistrų dėl dvikalbių vietovardžių kyla ir Lenkijoje. Opozicinė teisės ir teisingumo partija (TTP) vasario pabaigoje Olštyne rengia akciją, pavadintą „Čia yra Lenkija”, kurioje bus protestuojama prieš vokiškų pavadinimų daugėjimą regione.

* Vienas akcijos organizatorių Arkadijus Szymanskis pareiškė, kad iš kito regiono atvykę lenkai gali pamanyti, jog pateko į Vokietiją, tad jie ragins apriboti vokiškus užrašus. Aistrų kilo net dėl to, kad vokiški užrašai numatomi ir statomame Silezijos muziejuje.

* „Rzeczpospolita” priminė ir padažnėjusį dvikalbių gatvių pavadinimų naikinimą Čekijoje. Spėjama, kad Česky Tešyno apylinkėse naktimis čekai ėmė naikinti lenkiškus užrašus po to, kai kažkas dažais ištepliojo čekų generolui Jozefui Šneidarkui pastatytą paminklą.

* Praha šį karvedį laiko nacionaliniu herojumi, 1919 m. išvadavusiu šį regioną nuo lenkų. O Varšuva jį niekina ir tvirtina, kad jis liepė žudyti nekaltus civilius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Vas 2013 17:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Tautininkai Lietuvos užsienio reikalų ministrui įteikė „tikro lenko širdį“


http://alkas.lt/2013/02/13/tautininkai- ... nko-sirdi/

http://www.alkas.lt
2013 02 13 15:02

Paveikslėlis

Lenko širdis ministrui Linkevičiui | R.Garuolio nuotr.

Vasario 13 d. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) ir Tautininkų sąjungos atstovai (TS), norėdami pabrėžti, kad Lietuvos užsienio reikalų ministro pono Lino Linkevičiaus atsiprašymas tikrai neatspindi visos lietuvių tautos nuomonės, apsilankė Užsienio reikalų ministerijoje ir įteikė ponui Linkevičiui skirta „tikro lenko širdį“ ir parėdymus (instrukcija) kaip reikia tikrai, laikantis baudžiauninko protokolo, atsiprašyti.

Tautininkai su lenkiškais plakatais ir savo vėliava išsirikiavo ant Užsienio reikalų ministerijos (URM). Policininkai ir ministerijos apsaugininkai paprašė nelauktų svečių atsitraukti toliau nuo ministerijos.

Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila perskaitė ministrui L.Linkevičiui teikiamus „parėdymus“ ir pristatė pliušinę tikro lenko širdį.

Širdis ir „parėdymai“ buvo perduoti URM priimamojo darbuotojams prašant juos perduoti ministrui L. Linkevičiui.

Vienu metu ministerijos koridoriuje šmėstelėjo ir ministro šešėlis, tačiau vėl greitai nuslinko į kabinetų prietemą.

Ši tautininkų viešnagę buvo surengta dėl to, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, neturėdamas tam jokių teisių ir įgaliojimų, 2013 metų vasario 7-ą dieną atsiprašė lenkų tautos už tai, kad 2010 metais Lietuvos Seimas nepasidavė Lenkijos šovinistų spaudimui įteisinti įrašus lenkų kalbą Lietuvos piliečių asmens dokumentuose valstybinės kalbos įrašų sąskaita.

***

Paveikslėlis

Bardzo przepraszam | Alkas.lt nuotr.

Skelbiame tautininkų parengtus „parėdymus“ (instrukciją) ministrui:

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministrui

p. Linui Linkevičiui

Vilnius, 2013 m. vasario 13 d.

SEPTYNI GYVENIMIŠKI PARĖDYMAI KAIP TEISINGAI ATSIPRAŠYTI


Kaip paaiškėjo, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje labai svarbu mokėti atsiprašyti. Nepadaryti klaidų padeda gyvenimiška patirtis, o labiausiai – senoji, neblėstanti baudžiauninkų išmintis.

Pirmasis parėdymas:

Be pono neįmanoma. Kai turi poną, tau žymiai ramiau, nes žinai, kad jis visuomet teisus, nori tau tik gero, o tu visuomet esi kaltas. Taigi, jausk savo kaltę visuomet, o ne tik tada, kai jau pamatai savo poną,

Antrasis parėdymas:

Apie nieką daugiau negalvok – tik apie jo šviesybę. Tuomet išmoksi atspėti ko jis norėtų. Labai padeda, jei nuolatos jautiesi dulke po jo kojomis. Visuomet džiaukis, kai tave užmina ir tada labai atsiprašyk.

Trečiasis parėdymas:

Kai tik jau pamatai savo poną, nusilenk ir lauk, ką jis palieps, o gal ką ir numes nuo savo stalo. Nusilenkti kiekvieną kartą būtina kelis kartus. Jei ponas į tave teikėsi pažvelgti, iš karto atsiprašyk, jei kas ne taip, jei sutrukdei, jei ne vietoj pasimaišei. Nebūk šuo ir nežiūrėk ponui į akis.

Ketvirtasis parėdymas:

Visada atsimink, kad lietuviai nebūna ponais. Tai nenatūralu – prieštarauja prigimčiai. Ponais dažniausiai būna lenkai, rusai, vokiečiai, Briuselio europiečiai. Kartais ir žydai ar amerikonai. Prieš atsiprašant dėl ko nors, pirmiausia reikia atsiprašyti, kad gimei lietuviu ir kad neištveri – vis dar ką nors pratari pagoniška kalba.

Penktasis parėdymas:

Taigi, jokiu būdu ir niekada nekalbėk lietuviškai. Atsiprašydamas visada paminėk, kad jau mokaisi taisyklingai kalbėti aukštųjų ponų, tai yra tikrųjų žmonių kalba. Nepamiršk atsiprašyti, kad esi toks negabus.

Šeštasis parėdymas:

Visą laiką ieškok progos aiškiai parodyti, kad tarnauji sąžiningai, kad esi atsidavęs pono valiai. Ir visuomet atsiprašyk už kitus, kad jie nemokėjo, nemoka ir nemokės ponui patarnauti. Pats pirmasis pranešk ponui ką žinai apie jų neištikimybę. O jei nežinai, vis tiek pasakyk teisybę, kuri ponui maloni.

Septintasis parėdymas:

O jei kada nors tau laimė nusišypsotų ir ponas ką nors pavestų tavo valiai, prižiūrėk, kad tie šunsnukiai galvos nuo žemės nepakeltų, kad vykdytų visus parėdymus ir lupk, vis lupk ir lupk tuos prasčiokus. Ypač lupk, jei neatsiprašo, kad lupi. Jei atsiprašo, dar labiau lupk.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/13/tautininkai- ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Vas 2013 17:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
http://alkas.lt/wp-content/uploads/2013/02/lenko-sirdis-linkeviciuis-r-garuolio-nuotr.jpg

Paveikslėlis

Lenko širdis ministrui Linkevičiui | R.Garuolio nuotr.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 14 Vas 2013 17:36 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Vytautas Sinica. Praleista proga patylėti ir vergo mentalitetas


http://www.propatria.lt/2013/02/praleis ... vergo.html

Paskelbta 2013-02-13

Lietuvoje daugelio neramiai lauktas užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas į Lenkiją pagaliau įvyko. Nors siūloma džiaugtis naujais dvišalių santykių puslapiais, tenka tik liūdėti, jog kaip niekad apmaudžiai praleista Lietuvai jau ne kartą siūlyta proga patylėti.

Kas įvyko Lenkijoje?


L.Linkevičius, lenkų kolegos Radoslavo Sikorskio avansu sutiktas išskėstomis rankomis, nenuvylė Lenkijos lūkesčių ir žadėtąjį dvišalės darbotvarkės perkrovimą pradėjo atsiprašymais. Kaip Užsienio reikalų ministras kalbėdamas Lietuvos vardu ir negalėdamas to nesuprasti, L.Linkevičius apgailesta­vo, jog 2010 m. balandžio 8 d. Lietuvos Seimas (ypač ministrą delegavusios LSDP atstovai) balsavo prieš iniciatyvą įteisinti autentišką asmenvardžių rašybą lotyniškais rašmenimis kitataučių Lietuvos piliečių pasuose. Tai esą gėda prieš netikėtu vizitu tądien Lietuvą pagerbusį L.Kačynskį.

Panašu, kad ir pats L.Linkevičius, ir ne vienas jį pagyręs komentatorius nevisai suprato, kas tą tokį lemtingą dvišaliams Lietuvos-Lenkijos santykiams 2010 m. pavasarį buvo nuspręsta. Atmetus A.Kubiliaus ir R.Šimašiaus siūlytą projektą buvo balsavimu nuspręsta svarstyti G.Songailos ir R.Kupčinsko inicijuotam projektui, pagal kurį pagrindiniame paso puslapyje lieka asmenvardis valstybine kalba, o autentiškai rašybai galimybė suteikiama papildomame puslapyje. Kompromisas istoriškai pasiteisinęs: ir Latvijoje ši tvarka Lenkijai nė kiek neužkliūna, ir Lietuvoje lenkų intelektualai jai davė palaiminimą.

Pagaliau tai visiškai atitinka ir LR Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. išvadą
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=25437927

Atsiprašymo motyvų ieškoma ir randama 1994 m. dvišalėje sutartyje, kuria pasižadėta abipusiu pagrindu sutvarkyti tautinių mažumų asmenvardžių rašybos klausimus.

Atsaką šiam aiškinimui taip pat yra pateikęs ne vienas autorius http://www.propatria.lt/2013/02/linas-v ... -myli.html , o apie neva pavyzdį Lietuvai šiuo klausimu rodančios Lenkijos lietuvių realias galimybes naudotis lietuviškais asmenvardžiais viešajame gyvenime kalbama jau labai seniai http://www.lrytas.lt/-11851789501184585 ... C4%97s.htm , nors per 5 metus situacija Lenkijoje nėmaž nepasikeitė.

Tačiau šiam tekstui svarbus ne pats senokai pabodęs ginčas dėl pavardžių rašybos originalo kalba. Daug įdomesni politikų ir visuomenės mąstymo bruožai, kuriuos labai simptomiškai atskleidė L.Linkevičiaus reveransas, taip ir likęs be laukto atsako.

Ko tikėtasi Lenkijoje?


Atsiprašymas turėjo būti starto signalas naujų, „geresnių“ santykių pradžiai, žadėtajam perkrovimui. Netrūksta pagrindo baimintis, kad tokiais pat būdais Vyriausybė žada perkrovinėti santykius ir su kitais kaimynais. Ypač su didžiuoju kaimynu Rytuose, kuris mielai išklausytų vieną kitą nedėkingos, nuo fašizmo kadaise išgelbėtos, Lietuvos atsiprašymą.

Deja, nors premjeras ir užsienio reikalų ministras – du iš trijų valstybės vardu kalbėti galinčių balsų – greičiausiai mano kitaip, tačiau su Lenkija Lietuvai nelabai yra ko perkrovinėti.

Niūriomis spalvomis piešiamas praėjusios Vyriausybės valdymo laikotarpis paženklintas retorinių nesutarimų dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvoje ir kartu iš mirties taško pajudėjusių dvišalių projektų, tarp kurių mums svarbiausios elektros tinklų jungtys.

Ką ir dabar turėtų daryti Lietuva, tai kategoriškai atsieti abipusiai naudingus projektus, kurie ir sudaro pagrindą strateginei partnerystei, ir Lietuvos lenkų teisių klausimą, nes tai iš tiesų ir yra vidaus politikos reikalas.

Keista ar ne, bet per praėjusią Vyriausybės kadenciją šito daryti nesisekė nebent Prezidentei, nepaaiškinamai perkėlusiai apsižodžiavimus su lenkais į tarptautinį lygmenį ir dėl to atsisakiusiai svarbaus vizito į Varšuvą.

Sena tiesa byloja, kad tarptautinėje politikoje nėra draugų. Yra tik partneriai, kuriuos sieja interesai ir kurie sugeba dirbti vienose srityse, ignoruodami nuomonių skirtumus kitose.

Aiškiai manydamas kitaip, L.Linkevičius nuvažiavo į Lenkiją būtent mėgindamas tapti draugais.

Kas sekė jo atgailą?

Sikorskis pasidžiaugė sūnaus paklydėlio nuolankumu, tačiau nepažadėjo nei draugystės, nei juolab dėl abipusių nuoskaudų atsiprašė antrasis.

Nors neigia 1920 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto okupaciją (kas galimai paaiškina jo atsakingą tėvišką rūpestį šio krašto gyventojais), Lietuvoje iš Sikorskio jokių atsiprašymų draugystės vardan niekas tarsi nelaukia.

Nesiruošia jais švaistytis ir jis pats. Tiek tai, tiek konstruktyvaus atsakymo, geresnio nei geresnio nei absoliuti abstrakcija apie atverstą naują dvišalių santykių puslapį, nebuvimas, leidžia suprasti porą momentų.

Pirma, Lenkija į Lietuvą seniai nežiūri kaip į lygiavertę valstybę ir priima ją kaip feodalas vasalą, gailestingai, bet be pareigos atsakyti.

Antra, pats atsiprašymas už suverenios šalies demokratinės valdžios sprendimus yra niekur nevedanti ir atsako nerandanti tarptautinės politikos forma.

Šalis, kurios ministrai atsiprašo, kad pasirinko paklusti savo Konstitucinio Teismo išaiškinimui, o ne kaimyninės šalies reikalavimams, ir negali pretenduoti į lygiavertės valstybės vaidmenį.

Matome esant priešingai: kai R.Sikorskis pasakė, jog tautinių mažumų teisių reguliavimas yra Lietuvos vidaus reikalas, L.Linkevičius tokį teiginį įvardijo kaip vertą pagarbos. Turėtume žiūrėti lyg stabo ištikti – aukščiausiu lygiu dėkojame lenkams už Lietuvos teisės į nepriklausomybę pripažinimą.

Kokią valdžią pamatėme Lenkijoje?


Vargu, ar tai tik keistas sutapimas, jog rinkimus laimėjus pragmatiškai ir net nostalgiškai į sovietinę praeitį žvelgiantiems rinkėjams ir jų kandidatams, naujojoje Vyriausybėje vis dažniau kaip yla iš maišo išlenda polinkis klauptis ant kelių prieš svetimas komandas.

Žinoma, dabar, visai kaip ir sovietmečiu, dirbama Lietuvai. Istorijos pamokos padeda suprasti ir kaip galimas toks keistas elgesys, ir ovacijos jam šiandien.

Dirbti Lietuvai pagal svetimą komandą buvusi graži, sąžinę raminanti laikysena, padėjusi vidines dilemas išspręsti ne vienai okupuotai kartai. Tačiau toks sprendimas pasirodė turįs ilgalaikį šalutinį poveikį – būtinybę turėti šeimininką, gyvenime nesirinkti pusių, o su visais sutarti gražiai.

Šeimininko būtinybę tobulai atskleidė naujosios Socialinės apsaugos ir darbo ministrės A.Pabedinskienės pareiškimas, jog moterų kvotų biržos įmonių tarybose įvedimui ji besąlygiškai pritaria http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60436969 , „kadangi tai europinė nuostata, ją vertiname palankiai“.

Įkandin šio reiškinio žengia ir „visų draugo“ sąmonė.

Ši nesupranta nei principo kaip politikos turinio, nei asmeninės, juolab suverenios tautos savigarbos kaip vieno iš principų. Tai iš dalies lemia, kad tokiems žmonėms tiek pažadus, tiek atsiprašymus dalinti yra labai lengva, nes visa tėra fasadas, diplomatinis žaidimas, žodžiai, kuriems nereikia teikti per daug reikšmės.

Fasadinę politiką sąlyginai galima suprasti tarptautiniuose santykiuose, tačiau tas pats mentalitetas skleidžiasi ir vidaus politikoje. Nuolat matomas apsimestinis žodynas ir, žinoma, pažadai yra visuomenei įgrisusi to paties čia aptariamo moraliai ligoto mąstymo pasekmė.

Nepriklausomybės pradžioje nelemto sprendimo valia Lietuvos diplomatinę tarnybą užplūdo būtent didžiausių sovietmečio prisitaikėlių su gražiausiais norais banga.

Ne ant paskutinės jos keteros į Parlamentinės delegacijos prie NATO vadovus tuomet iškilo ir buvęs išdidus komjaunuolis, šiandieninis užsienio reikalų ministras.

Nespėliokime, ar ministras sudėjo širdį į savąjį atsiprašymą Lenkijai, tačiau būtų skausmingai simptomiška, jei tai tebuvo viena iš daugelio buvusių ir dar busimų retorinių priemonių, sukryžiuotais pirštais pasakytų, kad tik dar pabūtume visų draugais bet kokia kaina.

Kokią Lietuvą atrandame Lenkijoje?


Tos pačios psichologijos atgarsius matome ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Mūsuose ne vien politikų lūpose galima išskaityti du vergiškus argumentus
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sce ... d=60627057

Pirma, jog politika, kuri kelia įtampas su kaimynais, turi būti koreguojama taip, kad įtampos neliktų.

Antra, jog padarius nuolaidą galima nuraminti nuolaidų reikalaujantįjį.

Iš pirmojo argumento lengvai išplaukia paprasčiausias pripažinimas, jog kitos šalys gali diktuoti mūsų vidaus politiką, nes jų reakcija ir santykiai yra svarbiau nei pačios šalies demokratiškai rinktos valdžios bet kurio konkretaus klausimo (nebūtinai asmenvardžių rašybos) vertinimas.

Dar paprasčiau šnekant, pagal šią logiką, geriau nieko nelaukti ir atsisakyti suverenumo apskritai. Toks siūlymas, žinoma, atrodo perdėtas, bet būtent tai užkoduota žodžiuose „jei Lietuvos įstatymai kelia tarptautinę įtampą, gal laikas juos pakeisti?“ Susimąsto taip toli gražu ne vien citatos autorius.

Iš antrojo argumento kyla ir valstybės viduje sėkmingai reikštis galinti nuolaidžiavimo politika. Jos esmė telpa į principą „padarykime tai, kad tik reikalavimai liautųsi“.

Bet koks sprendimas, priimtas tik tokiu pagrindu, tačiau neatspindintis pačių sprendimo priėmėjų ir jų rinkėjų daugumos požiūrio, yra savaime ydingas.

Chrestomatinis šios politikos nesėkmės pavyzdys priimtas 1938 m. Miunchene, po kurio Čekoslovakija turėjo Trečiajam Reichui atiduoti Sudetų kraštą.

Linkevičius tikrai neprašovė taip skaudžiai kaip tąkart N.Čemberlenas, tad greičiausiai taip entuziastingai ir nesidžiaugs savo vizito rezultatais.

Padėti susiprasti situacijoje jam turėtų iš karto po vizito Lenkijoje pasigirdę V.Tomaševskio grasinimai trauktis iš Vyriausybės, jeigu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimai nebus įgyvendinti.

Tai rodo, kad pasitelkęs V.Tomaševskį ministras R.Sikorskis „perkrovimo“ mygtuką išlaiko savo rankose. Tautinių mažumų teisės yra Lietuvos vidaus reikalas, kol Varšuvai atrodo, kad pati Lietuva gali priimti „teisingą“ sprendimą.

Tačiau iš tiesų vertėtų susirūpinti, jei naujojo-senojo politinio elito mąstymas grindžiamas būtent nuolaidžiavimo logika.

Taip jau nutiko, kad Lietuvoje pastaraisiais metais būtent lenkų tautinę mažumą atstovauti prisiėmusi LLRA yra pagrindinis veikėjas, į kurio reikalavimus politikai ir viešieji komentatoriai vis pasiūlo atsižvelgti „kad tik jie liautųsi“.

Toks pasiūlymas turi pagrindo tik tikint prielaida, kad vieno reikalavimo patenkinimas pasotins prašantįjį, o ne padrąsins jį reikalauti daugiau. Bėda ta, jog reikalavimų, dėl kurių šiandien atsiprašome, autoriai yra politiniai veikėjai, gyvi tik todėl ir tol, kol turi tariamai skriaudžiamą mažumą, kurią gali ginti.

Jei Lenkija ir toliau rinksis remti neva pačios Lietuvos lenkų bendruomenės keliamus reikalavimus, o Lietuva nesiliaus švaistyti pažadų, kaip tą savo laiku darė ūkiškasis prezidentas A.Brazauskas, net ir vergiško mentaliteto Vyriausybė gali pritrūkti atsiprašymų. Kaip kad senokai pritrūkome savivertės.

Ministras L.Linkevičius turėtų puikiai suprasti, jog gerų dvišalių santykių su Lenkija matas – ne nuodėmes atleidžiantys pareiškimai ar vizitų skaičius, o strateginiai projektai, kurie mažintų Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos.

Paradoksalu, bet kartelė tariamai kairiųjų Vyriausybei užkelta aukštai: per pastaruosius keturis metus išjudinti elektros jungčių projektai, NATO apginamumo planas Lenkijai išplėstas ir į Baltijos šalis.

Kuo galėsime pasigirti 2016 metais?

Greitkelio Via Baltica, geležinkelio Rail Baltica ir dujotiekių sujungimo projektai irgi labai laukia „perkrovimo“ mygtuko.

Tik štai „visų draugo“ politikos laukia ne viena dilema skirtingų kaimynų interesams susikertant.

Apsijuosti vien draugais nepadės jokie pažadai ir atsiprašymai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 14 Vas 2013 23:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Vasario 13-oji – juoda diena lietuvių švietimui Lenkijoje (video)


http://alkas.lt/2013/02/13/vasario-13-o ... oje-video/

http://www.punskas.pl
2013 02 13 23:52

Vasario 13 dieną, Punsko valsčiaus konferencijų salėje vyko valsčiaus švietimo, finansų bei ūkio komisijų posėdis. Jo metu buvo svarstomas lietuviškų mokyklų Punsko valsčiuje uždarymo klausimas.

Absoliuti komisijos narių dauguma balsavo už visų trijų lietuviškų mokyklų likvidavimą.


Galutinį sprendimą dėl mokyklų uždarymo priims Punsko valsčiaus taryba vasario 27 dieną.

Rytoj, vasario 14 dieną, Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas susitiks su uždaromų mokyklų bendruomenėm.

Apie lietuviškų mokyklų uždarymą kalba Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Jonas Vydra, Punsko valsčiaus tarėjas Petras Lukoševičius bei Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas.
http://www.youtube.com/watch?v=h5ov0dyt ... r_embedded


Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/13/vasario-13-o ... s#comments

Žygeivis:
2013 02 14 22:09


Jei Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje būtų tikra lietuviška valdžia, o ne įvairių užsienio valstybių šiknalaižiai bei įtakos agentai, tai dabar Lietuvos Valstybėje būtų laikomasi tikro pariteto principo:

Tai yra, kiek lietuviškų mokyklų veikia Lenkijos laikinai okupuotose Lietuvių Tautos žemėse, tiek veiktų lenkiškų mokyklų Lietuvos Valstybėje. Žinoma, su sąlyga, kad jose mokytųsi tikrų lenkų, atvažiavusių Lietuvą, vaikai, o ne įvairūs nutautėliai.

Be to ir visi kiti rodikliai būtų tvarkomi pariteto principu – pvz., kiek lėšų Lenkija skiria lietuviškoms mokykloms, tiek Lietuva skiria lenkiškoms.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 15 Vas 2013 14:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
M.Garbačiauskaitė-Budrienė. Kaip atsiprašęs ministras virto iešmininku


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mga ... d=60679819

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyr.redaktorė,
http://www.DELFI.lt
2013 m. vasario 15 d. 11:01

Paveikslėlis

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)


Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus atsiprašymas Lenkijoje kelia aistras Lietuvoje. Drąsų ir, atrodo, rezultatyvų žingsnį žengęs pareigūnas nesulaukia palaikymo iš aukščiausių Lietuvos vadovų. Ar tai reiškia, kad mėginimas gerinti santykius – tik farsas? O gal prezidentė ir premjeras pasidavė radikalų spaudimui, bijodami pakenkti savo reitingams?

Psichologai sveiką individą ir netgi sveiką visuomenę dažnai apibrėžia pagal jo/jos santykį su supančia aplinka. Paprastai dėstant, normalus žmogus gerai vertina save ir gerai aplinkinius. Tie, kurie save vertina geriau ar prasčiau už kitus, nėra visiškai normalūs. Ar bent jau brandūs.

Ministro L.Linkevičiaus atsiprašymu piktinosi konservatoriai, tautininkai ir visi kiti, garsiai rėkiantys. Savo ruožtu patyrę ir autoritetą turintys diplomatai bei intelektualai tvirtino priešingai.

Rėkiantieji nesigilino, kad ministras atsiprašė ne tiek dėl paties Seimo sprendimo, kiek dėl nevykusio sutapimo – kad sprendimas buvo priimtas būtent Lietuvos bičiulio Lecho Kaczynskio vizito dieną. Buvo tuoj pat prisiminta, kaip Algirdas Brazauskas atsiprašė žydų, neva neturėdamas tam įgaliojimo, ir kiti esą nemotyvuoti atsiprašymai.

Ši reakcija parodo, kad nesame nei normalūs, nei brandūs. Jis suponuoja, kad save kategoriškai vertiname geriau nei kaimynus, kurie, beje, yra didesni, įtakingesni Europoje, turtingesni, kaip ir mes nesutaria su Rusija.

Žinoma, nieko keisto, kad Lietuvoje dar gyvos Pilsudskio padarytos žaizdos, kurias labai sąmoningai, siekdami sumenkinti LDK paveldą ir galybę, vis padraskydavo sovietai. Taip pat reikia pripažinti, kad po Smolensko tragedijos Lenkijoje pasikeitus valdžiai labai smarkiai pasikeitė ir jos retorika. Niekas neginčija, kad ji buvo pakankamai užgauli Lietuvos atžvilgiu.

Lietuvos lenkų mažumos problemomis pastaraisiais metais naudojosi visi netingintys abiejų šalių politikai – pradedant Radoslawu Sikorskiu bei Bronislawu Komorowskiu, kurie nepraleisdavo progos pakurstyti vietos bendruomenę ar netgi pagrasinti mūsų pareigūnams, baigiant Valdemaru Tomaševskiu, kuriam kiršinant vietos lenkų bendruomenę su likusia Lietuva pavyko padaryti politinę karjerą ir netgi peržengti 5 proc. barjerą Seimo rinkimuose (ir kaip matome iš paskutinių judesių dėl koalicijos, jis neketina sustoti). O kur dar konservatorių bei jų „įsisavintų“ tautininkų radikalumas: šie privirė tiek košės dvišaliuose santykiuose, kad srėbsime ją ilgai.

Situacija ilgą laiką atrodė įtempta ir beviltiška. Bjauriai elgėsi Varšuva, bet skolingas neliko ir Vilnius. Lietuva buvo apmėtyta itin nemaloniais įvairaus rango politikų pareiškimais. Ypač nedraugiškai prieš porą metų elgėsi R.Sikorskis, kandžiomis pastabomis palydėjęs premjero Donaldo Tusko vizitą į Lietuvą ir pats neatvykęs į ESBO susitikimą. Provokuojančią retoriką pasirinko prezidento B.Komorowskio patarėjas tarptautiniais klausimais Romanas Kuzniaras, pareiškęs, kad Lenkija išlepinusi lietuvius ir prikišęs jiems kompleksus. O viską vainikavo paties prezidento valstietiškas išsireiškimas, kad „Lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis.

Turbūt po tokių įtampų nebuvo keista, kad prezidentė pernai atsisakė dalyvauti Varšuvoje rengtame Lenkijos ir Baltijos šalių viršūnių susitikime, negailėjo karčių žodžių Lenkijai viešumoje, galiausiai pasiūlė santykiuose pauzę ir atsisakė vykti į Lenkiją minėti nepriklausomybės dienos. Santykiai skendėjo abipusiuose apsižodžiavimuose, buvo apipinti konstruktyvių rezultatų nepasiekusių (o gal nenorėjusių siekti) ekspertų komisijų posėdžiais ir atrodė, jog pagerėjimo nebus greitai sulaukta.

Po L.Linkevičiaus vizito ir atsiprašymo dvišaliuose santykiuose galima pastebėti jei ne atšilimo, tai bent optimizmo ženklų, nors lenkai dar išdidžiai paburbėjo netikį atšilimo tikrumu. Po ministro vizito sekė premjero viešnagė, kuri galų gale praėjo be piktų abipusių pareiškimų ir pasižymėjo santykinio geranoriškumo ir net entuziazmo tonacijomis.

Taip pat reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš vizitą pakito ir Varšuvos tonas: lietuviai net pritūpė iš netikėtumo, kai dar neseniai lietuvius vanojęs Sikorskis šiemet per Sausio 13-ąją „Twitter“ prisiminė sovietų ataką Vilniuje ir solidarizavosi, sakydamas, kad Sausio 13-ąją visi buvo lietuviai.

Vykdydamas, kaip reikėtų manyti, su Prezidentūra derintą misiją tuos santykius sušildyti, ministras L.Linkevičius pademonstravo kilnų gestą ir pridėjo pastangų nuo savęs: atsiprašė lenkų pirmas. Reikia įvertinti, kad jis žengė rizikingą, sau kaip politikui nenaudingą ir nesaugų žingsnį. Galima buvo numanyti, koks nepopuliarus bus tas atsiprašymas Lietuvoje, o reitingai (tokia jau ta politinė realybė) yra vienintelė politiko valiuta.

Todėl yra tikrai neteisinga, kad ministras nesulaukė šalies vadovų, prieš tai suteikusių jam mandatą ir pasitikėjimo kreditą, palaikymo, netgi priešingai.

Kilus pasipiktinimo audrai, ministro žingsnį (greičiausiai būgštaudama dėl savo reitingų) sukritikavo prezidentė, o ja pasekė premjeras (tai pat baimindamasis dėl reitingų ir dar nenorėdamas pyktis su prezidente).

Prezidentė pasirinko nevykusius argumentus: ji sakė, kad Valstybės vardu pareiškimus daryti gali tik tautos renkami, o ne skiriami pareigūnai. Keistas pareiškimas, kvestionuojantis ir dažno buvusio Lietuvos premjero atstovavimą valstybei. Net teisės studentas privalo žinoti, kad užsienio reikalų ministras ex officio atstovauja valstybei. O pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės, užsienio reikalų ministras gali pasirašinėti tarptautines sutartis, ne tik daryti pareiškimus.

Remiantis prezidentės logika, atsiprašyti žydų negalėjo A.Brazauskas, o liūdnai pagarsėjęs Seimo narių ketvertukas, pavadintas keturiais komunarais, kurie 2003 m. savo iniciatyva lankėsi Baltarusijoje, gyrė Aleksandro Lukašenkos kolūkius ir peikė Lietuvą, elgėsi teisingai. Išeitų, kad šie nesusipratėliai (tarp kurių, beje, yra ir dabartinis Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas), turėjo teisę taip elgtis, nes yra išrinkti, tad tokiu atveju tai atspindėjo oficialią Lietuvos valstybės poziciją.

Premjeras irgi neatrodė solidžiai. Užuot palaikęs savo paties pasirinktą užsienio reikalų ministrą, prieš vykdamas į Lenkiją a priori pareiškė neketinąs pakartoti užsienio reikalų ministro žingsnio ir atsiprašyti lenkų. Grįžęs atkartojo prezidentės žodžius. „Aš nemanau, kad to nereikėjo daryti, nes jis tokių įgaliojimų neturi“, – ketvirtadienį Žinių radijui sakė A.Butkevičius. Tačiau po pusdienio susizgribo ir sakė, jog L.Linkevičius yra puikus ministras ir jis nemanąs, kad dėl šio pareiškimo jam nereiktų atsistatydinti.

Taigi galiausiai turime keistą situaciją: santykiai su Lenkija kaip ir šyla, Donaldas Tuskas glėbesčiuojasi su A.Butkevičium, džiaugdamasis, kad dvišaliai santykiai „gali ir turi būti geresni nei geri“, o Lietuvoje be penkių minučių pasirengta pakarti pareigūną, kuris, paaukodamas asmeninį populiarumą, pralaužė ledus.

Gal vertėtų prisiminti seną išmintį, kad pirmas atsiprašo tas, kuris išmintingesnis. Ir vis dėlto – tegul tai skamba idealistiškai – taip dažnai neaukoti vardan reitingo kur kas svarbesnio ir valstybei, ir kiekvienam jos piliečiui dalyko – teisingumo.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/mga ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-02-15 13:32


Paskaičius DELFI vyr. redaktorės "mintis", darosi visiškai akivaizdu, kam iš tikrųjų tarnauja svetimoms užsienio jėgoms priklausanti DELFI internetinės žiniasklaidos grupė ir įvairūs nelietuviški DELFI "klonai".

Ir kodėl čia reguliariai pasirodo niekingi antilietuviški, Lietuvybę ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę niekinantys bei menkinantys, "straipsniai".

O komentarai, kuriuose pasakoma tiesa apie tai, kam tarnauja DELFI, yra tuoj pat trinami.

Tačiau šimtai komentarų, kuriuose niekinama ir keikiama Lietuvybė, Lietuvių Kalba, Nepriklausoma Lietuvos Valstybė ir Lietuvių Tauta, "klesti" - ypač rusiškuose ir lenkiškuose DELFI "klonuose", kur tokie komentarai sudaro 90 procentų (jei ne daugiau).

Žygeivis
2013-02-15 13:56


Manau, kad jau tikrai atėjo laikas pabaigti su šią nuolatinę antilietuvišką ir antivalstybinę propagandą pastoviai skleidžiančio ir svetimoms užsienio jėgoms priklausančio "žiniasklaidinio konglomerato" DELFI veikla Lietuvių Tautos sukurtoje Valstybėje.

Būtina šią antilietuvišką užsienio kompaniją nedelsiant arba apskritai likviduoti arba ją nacionalizuoti ir po to pakeisti ne tik visą antilietuvišką DELFI vadovybę, bet ir nemažą dalį jame dirbančių darbuotojų, ypač vadinamųjų "žurnalistų", nes jie surinkti iš akivaizdžiai antilietuviškų ir antivalstybių "elementų", negana to dar ir pastoviai reklamuojančių pe-derastiją.

P.S. Įdomu, kuo gi užsiima mūsų Valstybės Saugumo Departamentas, jei vis dar nepastebi, kaip DELFI savo pastoviais antilietuviškais rašiniais reguliariai ir labai nuosekliai griauna Nepriklausomos Lietuvos Valstybės pamatus, kviečia Lietuvių Tautą užsiimti savinieka, aktyviai skatina bet kokios lietuviškos tautinės bei valstybinės savigarbos praradimą.

Dabartinis mūsų pakantumas šiam absoliučiam antilietuviškam blogiui (taip vadinama mūsų "tolerancija" Lietuvos ir Lietuvybės priešų skleidžiamai propagandai) jau peržengė visas įmanomas normalioje Tautinėje ir Nepriklausomoje Valstybėje leistinas ribas.


Žygeivis
2013-02-15 14:33


to ZYGEIVIS
2013-02-15 14:13

tai dar paragink isstoti is ES...
-------------------------------------- ---------------

Būtent tą aš nuosekliai ir darau dar nuo tų laikų, kai Lietuva dar nebuvo "nubalsavusi" už Maksimos "padovanotus" skalbimo miltelius ir alaus butelius už "įstojimą" į šį absoliutaus kosmopolitizmo ir pe-derastijos bastioną - visiško "žydrojo blogio" imperiją, kuri nuosekliai naikina Lietuvių Tautą, Nepriklausomą Lietuvos Valstybę ir Lietuvybę daug aršiau bei žvėriškiau, nei tai darė Lietuvą okupavusi bolševikinė "raudonojo blogio" imperija.

Mes - Lietuvių ir kitų tautų nacionalistai - labai sėkmingai sutriuškinome šią "raudonojo blogio" imperiją. Ir ji subyrėjo į gabalus kaip kortų namelis.

Neabejoju, jog jau greitai pribaigsime ir šią naująją "žydrojo blogio" imperiją.

Mums reikalinga Laisvų Tautų Europa, o ne dar viena virštautinė kosmopolitinė imperija, kuri akiplėšiškai ir ultimatyviai nurodinėtų kaip mums - Lietuviams - gyventi ir tvarkytis savo nuosavoje Nepriklausomoje Valstybėje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 15 Vas 2013 17:10 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Labai teisingai pasakyta -- nauja laisvų tautų Europa -- štai visa mintis ir turinys jame.

Teko skaityti, kad gėjų ir lesbijiečių paradą žada stebėti Zuroff, atstovai iš JAV ir kitur.

Tegul stebi, bet mūšio metu nukenčia ir stebėtojai, ypač jeigu naudojama daug dūmų, ugnies ir šiaip lakstant daiktams ir žmonėms...

Tegul negalvoja, kad gėjai ir lesbės yra visagaliai --- jie turi daug priešų besifomuojančioje naujoje laisvų tautų Europoje, Azijoje ir kitur....

Tegul rašo užsienio spauda straipsnius -- dauguma jų bus mus gerbiantys --- tai, matyt, mūsų tautos apsivalymo kelias....

J.PR. Lietuva pirmiausiai.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 15 Vas 2013 21:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Apie tai, kaip L. Linkevičius buvo Seinuose


http://punskas.pl/?p=29894

2013/02/14

Vasario 6–7 dienomis oficialaus vizito atvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras net du kartus susitiko su Lenkijos lietuvių bendruomene.

Skaitant žiniasklaidą galima būtų pamanyti, kad nei vienas politikas net tiek dėmesio Lenkijos lietuviams nėra skyręs kaip šis ministras, vykdamas gerinti santykių su Lenkija.

Pirmiausia su Lenkijos lietuvių bendruomene ministras susitiko ambasadoje Varšuvoje – pranešė žiniasklaida. Ir nesvarbu, kad tame susitikime dalyvavo trys Varšuvos lietuviai bei dar kažkiek lenkų tautybės Lietuvos piliečių.

LRT korespondentė Rūta Lankininkaitė iškilmingai pranešė: „Ministras, vizitą pradėjęs nuo susitikimo su Varšuvos lietuvių bendruomene, sako, kad su Lenkijos užsienio reikalų ministru Radoslavu Sikorskiu (Radosław Sikorski), kurio kvietimu ir atvyko, aptars dvišalius santykius, tautinių mažumų klausimus ir Lietuvos pirmininkavimą ES tarybai“.

Kitas susitikimas su Lenkijos lietuviais vyko besibaigiant vizitui vasario 7 d. Seinuose. Organizatorių pageidavimu, tai buvo susitikimas ne su Bendruomenės vadovais, o su plačiąja liaudimi. Be mokyklų direktorių, organizacijų vadovų, su ministru susitikti panoro du seiniškiai.

Po susitikimo kilo labai daug minčių.

Viena iš jų – kad ministras turėjo galimybę važiuoti ir pravažiuoti pro Seinus, čia nesustodamas. Tai būtų buvę naudingiau ir mums, Lenkijos lietuviams, ir pačiam svečiui.


Buvo jaučiama, kad jis iš anksto esąs nuteiktas arba nusiteikęs priešiškai čia gyvenančios bendruomenės atžvilgiu.

Tai kam su ja susitikti?

Juk ta antipatija norint nenorint išlįs. Jau pats pirminis noras susitikti su plačiąja liaudimi aptarti Lenkijos lietuvių padėties atrodo keistokas.

Už minias „dirbti“ atėjo „įprastiniai“ tokių susitikimų su politikais asmenys – lietuviškų mokyklų, organizacijų, kultūros įstaigų vadovai.

Tačiau niekam nerūpėjo, kad jie būtų pristatyti, taigi ministras net nežinojo, su kuo kalbasi.

Beje, susitikimo pabaigoje norėdamas įteikti „Žiburio“ mokyklos direktoriui saldainių krepšį nežinojo, kuris iš čia sėdinčiųjų yra direktorius.

Punsko valsčiaus mokyklėlių direktorės po susitikimo juokavo, kad jų vaikams neverta vežti saldumynų, nes juk ir taip tas mokyklas uždarys.

Gal ir nekeista, kad ministras nepažįsta mokyklų direktorių. Mat ne tas rangas. Tačiau per pastarąjį laikotarpį jau atpratome nuo tokios valdžios arogancijos ir nepagarbos demonstravimo.

Susitikime su lietuviais ministras pasakojo, kad santykiuose su Lenkija esama posūkyje į gera, kad padėtis keisis, kad Lietuvoje reikia naujo požiūrio į tautines mažumas, „reikia pasižiūrėti jautriau“, kaip teigė ministras.

Paklaustas, ar tai reiškia, kad jis pritaria Lenkijoje keletą metų skleidžiamai informacijai, jog neva Lietuvoje lenkai diskriminuojami, ministras ne iki galo atsakė į šį klausimą, sakydamas: „Ne, nemanau, kad lenkai Lietuvoje engiami, tačiau reikia jautriau į tai pasižiūrėti“.

Lietuvos diplomatijos vadovas pasakojo, kad susitikęs su kolega Radeku Sikorskiu išsakė nuomonę, jog keista, kad Seinuose vis dar yra Liepos 22-osios gatvė. Lenkijos užsienio reikalų ministras taip pat tuo stebėjosi.

Nenuostabu, kad Sikorskis stebėjosi, jo juk su Liaudies Lenkijos laikmečiu niekas nesieja.

Ministras Linas Linkevičius, paklaustas, ką ministras Sikorskis sakė apie padėtį Berznyko kapinėse, pripažino, kad nieko nesakė, nes jis pats šio klausimo visai nekėlė. „Na, yra visokių smulkmenų tuose santykiuose.“

„Suprasti, kad Lietuvos savanorių atminimo niekinimas – tai smulkmena?“ – pasitikslinau.


„Žinoma, kad savanoriai – tai nėra smulkmena. Turėjau omeny gatvės pavadinimą“, – pasitaisė ministras.

Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų mokyklų direktorės informavo ministrą, kad planuojama nuo ateinančių mokslo metų uždaryti visas šias Punsko valsčiaus mokyklėles.

Nastutei Sidarienei papasakojus apie numatomą mokyklų naikinimą, ministras paklausė: „O kiek tose mokyklose mokinių?“ Išgirdęs, kad apie 50, paaiškino, jog nenuostabu, kad jos uždaromos, juk tai tokios mažos mokyklos. Kas tokias galėtų išlaikyti?

Nastutei Sidarienei paprieštaravus, kad Lietuvoje juk tokios mažos lenkų mokyklos išlaikomos, ministras ironiškai pasiūlė: „Tai reikalaukit iš savo valdžios, kad neuždarytų. Kodėl nereikalaujat? Pas mus lenkai reikalauja…“

Susitikimą užbaigė ministras, įteikdamas Seinų lietuvių „Žiburio“ direktoriui saldainių.

Ir nuskubėjo valgyti vakarienės su Seinų miesto burmistru Janu Kapu (Jan Kap) bei Seinų apskrities viršininku Andžeju Šturgulevskiu (Andrzej Szturgulewski).

Kodėl į vakarienę nebuvo pakviesti Seinų valsčiaus ir Punsko valsčiaus viršaičiai, sunku suvokti.

Taip pat keista, kad tame susitikime nedalyvavo niekas iš Lietuvių bendruomenės.


Gal ministras ką nors nuo vietos lietuvių norėjo nuslėpti?


Kas vyko per susitikimą su vietos valdžia, būtų likusi paslaptis, jei pats ministras nebūtų pasipasakojęs žurnalistams.

Štai dar vasario 7 d. www.diena.lt skaitome:

„Natūralu, kad čia per vieną pokalbį sunku viską iki galo išsiaiškinti. Bet mes tuos klausimus užaštrinome, iškėlėme. Tokį tikslą ir turėjau – kad tai, ką girdėjau iš bendruomenės, kad būtų išgirsta ir vietos valdžios. Tęsime dialogą. Manau, kad tik nuosekliu, reguliariu dialogu galima ką nors pagerinti. Vienkartinis pokalbis vargu ar pagelbės.“

Taip po susitikimų Seinuose BNS sakė ministras.

Nejaugi Lietuvos diplomatijos vadovas tikrai mano, kad Seinų burmistras ir Seinų apskrities viršininkas nieko nežino apie vietos lietuvius, kad su šitais žmonėmis būta tik „vieno pokalbio”?!

Ateina naujas ministras į valdžią ir mano, kad tą dieną atsirado pasaulis?

„Tiesą sakant, neišgirdau naujų problemų negu tas, kurias žinojau. Žinoma, tai mažai guodžia. Problemos daugiausia susijusios su švietimo situacija, su mokyklų finansavimu, ypač Punske. Ten yra grėsmė, kad galėtų būti uždarytos kelios mokyklos. Matyt, grėsmė kyla iš dalies ir dėl bendros demografinės situacijos, Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, mažėja vaikų. Bet mums yra jautru kelių mokyklų uždarymas“, – sakė ministras.

Ministras neišgirdo problemų, nes nenorėjo jų išgirsti.

Negi jo viešas pasakymas Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkui – „O kur tavo vaikai eina? Ne į lenkišką mokyklą? Patogiau šitaip, ne? Pirma į save pasižiūrėkit!” – gali paskatinti atvirauti?

Beje, jei per vakarienę su vietos valdžia kėlė Punsko valsčiaus mokyklų uždarymo klausimą, tai, manau, pašnekovai gerai turėjo prisijuokti, nes kompetentingas šiuo klausimu asmuo – Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas – į vakarienę pakviestas nebuvo.

„Vėliau buvau susitikęs su Seinų burmistru ir Punsko lenkų valdžios atstovu. Jie irgi sakė, kad vadovėliai reikalingi, bet kai mažas poreikis, suprantu, jų savikaina yra didelė, parengti jų leidybą sudėtinga. Mes iškėlėme tuos dalykus, kad yra jautrūs, paprašėme, kad valdžia šituos klausimus spręstų“, – tvirtino Lietuvos diplomatijos vadovas.

Ar ministras čia pajuokavo?

Su miesto burmistru kalbėti apie vadovėlių leidybą?!

O kas tas Punsko lenkų valdžios atstovas, nežinau. Negi Seinų apskrities viršininką ministras turėjo omeny?

Na, Seinų apskrities viršininką pavadinti Punsko valdžios atstovu – savotiška. Pasirodo, ministras nelabai žino, su kuo vakarieniavo.

O su šitais vyrais kalbėtis apie vadovėlių leidybą – tai tarsi valdžiai su manim konsultuotis dėl ekspedicijos į Mėnulį arba aptarti naujos atominės elektrinės technologiją…

„Buvo labai gerai tuos klausimus išgirsti iš pirmų lūpų, iš bendruomenės. Sutarėme, kad ateityje pokalbį pratęsime. Bet labai svarbu, kad jis vyktų ir tarp bendruomenės bei vietos valdžios. Vis dėlto daugelis klausimų yra vietos valdžios kompetencijoje. Mums, Lietuvai, be abejo, rūpi tie dalykai, mes apie tai galvojame, perduosiu visą informaciją Švietimo ir mokslo ministerijai, kitoms institucijoms, kurios tais klausimais rūpinasi. Tačiau reikia intensyviau ir nuosekliau bendrauti ir su vietos valdžia“, – akcentavo L. Linkevičius.

Su kuo sutarė ministras, tikrai nežinau.

Iš kur tas ministro įsitikinimas, kad nėra pokalbio tarp vietos valdžios ir bendruomenės, irgi nežinau.

Ministras teisus dėl vieno, kad dalį Lenkijos lietuviams svarbių klausimų galima spręsti savivaldybių lygmeniu.

Tačiau keista – būtent tų problemų ministras neiškėlė kalbėdamas su vietos valdžios atstovais, kad ir „Žiburio“ mokyklos finansavimo, lietuvių kultūros ir istorijos paveldo įamžinimo Seinuose, lietuvių kalbos statuso šiame mieste, Berznyko kapinėse niekinamų Lietuvos savanorių klausimų.

Bent jau apie tai nekalbama minėtame www.diena.lt .

Šis ministro susitikimas su Seinų burmistru galbūt visiškai sugriovė mūsų galimybę tartis su vietos valdžia, nes parodė Lietuvos derybininkų nesuvokimą ir nekompetenciją, tad vietos valdžia gali pradėti elgtis dar radikaliau.

Ir dar vienas keistas ministro įsitikinimas – kad Švietimo ir mokslo ministerija nieko apie mus nežino. Būtent su Švietimo ir mokslo ministerija daugelį metų vyksta nuoseklus, konstruktyvus bendradarbiavimas.

Taip, ministras minėjo, kad atsiprašė lenkų tautą už 2010 metais nepriimtą Vardų ir pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis įstatymą, kas neva įžeidė tuometinį Lenkijos prezidentą.

Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas replikavo: kas atsiprašys už Lenkijos vykdomą lietuvių nutautinimą, kai per 30 metų iš 30000 lietuvių liko vos 5000?

Ministras Linkevičius pasiūlė baigti kalbas apie kažkokius nutautinimus, o geriau pasižiūrėti į save.


Belieka tikėtis, kad Lietuvos diplomatijos vadovo net tokia nekompetencija tai jo komandos nerimtas, o gal geriau apibūdinti – neigiamas, požiūris į užsienio lietuvius, kad kitose srityse rodoma daugiau išmanymo ir išminties.

Kita vertus, negaliu atsikratyti tokios minties: ar kas nors iš vizitą rengusių patarėjų neturėjo tikslo „sudeginti“ ministrą?

Bent jau sprendžiant iš tų poros valandų, praleistų Seinuose, galima daryti tokias išvadas.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“, 2013/03

Komentarai
http://punskas.pl/?p=29894

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 17 Vas 2013 19:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
A.Vaišnys: Vilniaus okupacija – istorinė Lenkijos klaida, sugadinusi dvišalius santykius


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60688405

Mindaugas Jackevičius,
http://www.DELFI.lt
2013 m. vasario 16 d. 23:36

Valstybę turime, bet tikrai nesame laisvi – esame priklausomi nuo Rusijos įtakos bei konfliktų su lenkais, interviu DELFI sakė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas docentas Andrius Vaišnys.

A. Vaišnio nuomone, Rusijos prezidentas niekada neatvažiuos į nepriklausomą Lietuvą – ir carai atvykdavo tik į valdomą Lietuvą.

Vilniaus okupaciją jis laiko istorine lenkų klaida, stipriai sugadinusia dvišalius santykius.

– Dabar įprasta dėl įvairių bėdų kaltinti sovietinę okupaciją, kalbėti apie jos padarytas žaizdas. O ar nelikę pas mus carinės okupacijos žaizdų?

– Jeigu tai ir yra žaizdos, tai jos jau užgijusios. Yra tam tikri randai, kurie pasilieka kiekvienos tautos istorijoje. Manau, dalis randų yra iš XIX amžiaus, kai kurie ryškiau, dalis mažiau matomi. Tai pirmiausia pastebima kultūros paveldo objektuose.

Dėl kultūros paveldo būklės mes įpratę kaltinti įvairias aplinkybes, bet aš manau, kad Lietuvoje kai kuriuos objektus mes skirtingai vertiname. Kartais viešai nenorime pripažinti, kad vieno laikotarpio objektai atrodo labiau, kito – mažiau priimtini. Taip neturėtų būti. Tai, kas yra įdomu turistams ir kultūros žmonėms, turėtų būti traktuojama vienodai. Pirmas dalykas, kurį turime atskirti nuo politinių žaizdų – tai, kas yra palikta, ką reikia saugoti. Tai bendra kultūros dalis.

Kita – paveldimi dalykai, turintys poveikio mūsų šiandienos veiksmams, politiniams sprendimams. Kalbu apie požiūrį į kaimynines tautas.

– Užsiminėte apie požiūrį į kaimynus. Nuolat turime problemų santykiuose su lenkais. Ar nereikėtų to priežasčių ieškoti carinėje Lietuvoje, kuomet caro valdžia pasitelkė propagandą siekdama sukiršinti lietuvius su lenkais? Juk abu didieji XIX a. sukilimai kovojo ne tik prieš ekonominę priespaudą, bet ir siekė unijos su Lenkija atgaivinimo.

– Labai svarbus XIX a. ženklas – tomis sąlygomis užaugęs ir susiformavęs lietuvių politinis elitas sukūrė naują Lietuvos visuomenę. Tai buvo naujos jaunos kartos žmonės, kurie nebuvo tiesiogiai dalyvavę 1863 m. sukilime. Jie Lietuvą įsivaizdavo kaip atskiros, savitos kultūros visuomenę, jie ėmė kovoti ir kurti kitokią Lietuvą – kuri nebūtų susaistyta ryšiais su kitomis šalimis.

Carinės Rusijos politika buvo pagrįsta klasikiniu principu „skaldyk ir valdyk“. Suprantama, kad po 1863 m. sukilimo ir jo metu rasta būdų, kaip lietuvius atriboti nuo lenkų įtakos. Ir kai kurie lenkų tyrinėtojai yra iškėlę hipotezę, kad Rusijos imperija, siekdama unifikuoti tautas, taikė metodus, kad nesuartėtų lietuvių ir lenkų inteligentai, kultūros, nors jos ir taip buvo pakankamai artimos. Nors tokia politika buvo ganėtinai klastinga, bet negalėtume visiškai sutikti, kad lietuvių atskirtis nuo lenkų buvo pamatuota vien tik Rusijos planais.

Gerų santykių su Lenkija siekis veikiau perkeliamas į žymiai ankstesnius laikus: Žalgirio, Liublino unijos laikotarpį. XV a. ir XVI a. sąjunga su Lenkija atrodė naudinga, tai buvo visiškai teisingas, pakankamai įžvalgus pasirinkimas žvelgiant į Europos raidą. XIX a. pab. – XX a. pr. atsirado visiškai nauja vizija – kitokia politinė mintis. Tačiau tos pačios kartos žmonės Lenkijoje nesuprato šių intencijų ir patys atvėrė kelią ne tik idėjų konfliktui, politiniams ginčams, bet ir kruvinam konfliktui.

Šis kruvinas konfliktas mus labiau lydi iki šių dienų nei XIX a. caro politikos ypatumai supriešinant lietuvius ir lenkus.

– Turite omenyje kovą dėl Vilniaus?

– Taip. Kova XX a. pradžioje yra neabejotina tuometinės Lenkijos politinių lyderių klaida. Ji labai ilgam sugadino dviejų tautų atmosferą. Dokumentai daug ką rodo. Lietuviai Rusijos imperijoje iš kartos į kartą buvo mokomi prisitaikymo: viena kalbėti, antra rašyti, trečia daryti. Tokia buvo carinės Rusijos, jos administracinė struktūra.

Pagaliau aplinkybės vertė lietuvius taip elgtis: išpažįstant vieną tikėjimą, prisitaikyti prie kito, viešai toleruoti kitas tradicijas negu buvo priimta šeimose arba parapijoje. Tai palieka didžiulį pėdsaką sielose ir perduodama iš kartos į kartą: prisitaikai, nuolaidžiauji, pasiruoši slaptai kovai, visą laiką ieškai galimybių išspręsti problemą atsižvelgdamas į tai, kada tavo priešas bus silpnesnis. Mūsų istorijoje taip ir vyko: kai tik susilpnėjo Rusijos imperija, Lietuvos visuomenei atsirado šansas sukurti Lietuvos Respubliką.

Man atrodo, vieno dalyko Lenkijos valstybė nesupranta: jos istorinė klaida labai sugadino dvišalius santykius. Galbūt šiais laikais Lenkija neturėtų pati savęs prievartauti ir pripažinti, kad tai buvo okupacija – matyt, to ir nepadarys – bet galėtų bent pripažinti, kad tai buvo klaida.

Taip, Lenkija mus yra nuskriaudusi, buvo užgrobusi Vilnių, bet šiandieninėje Europoje esame vienoje Europos Sąjungoje, Lenkija yra labai artimas mūsų partneris. Istorija čia turėtų būti ne kliūtis, bet ji neturėtų būti ir savotiškas įkaitas.

Mes labai gerai žinome savo istoriją ir tai nereiškia, kad savo istorijos pamokas ir žinias turime išmainyti į trumpalaikius santykius – nesvarbu, su Rusija ar su Lenkija.

Turbūt niekas taip negali pagadinti ir pažeminti žmogaus ir visos tautos kaip panieka savo istorijai, savo šaknims, bandymas kažką nutylėti ar atsisakyti dėl to, kad kuri nors kaimyninė šalis iškelia sąlygas santykių gerinimui. Ypač tas, kurios susijusios su visuomenės tradicija, jos ženklais, papročiais, kalba.

– Kalbate apie lenkų norą įteisinti asmenvardžių rašybą ir kitus reikalavimus?

– Pavardė neturi būti jokia problema – tai nėra kalbos dalis ir niekada tokia nebuvo. Jonas Jablonskis prieš šimtmetį lietuviškoje gramatikoje, kuria, tik jau patobulinta, mes ir dabar vadovaujamės, yra padėjęs žvaigždutę ir parašęs: svetimi asmenvardžiai gali būti rašomi ir kitomis lotyniškomis raidėmis. Tas pat numatyta „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“. Problemos čia nėra: mes kažkokį baubą susikūrėme.

Yra kita problema: mes prie vagono, kuris rieda į kažkokį tunelį, prikabinome kitus dalykus, kurių prikabinti negalime. Tai yra, pavyzdžiui, vietovardžiai, lietuvių kalbos egzaminas.

Vietovardžių įteisinimas reikštų, kad keičiame Lietuvą, jos kraštovaizdį.

XIX a. Lietuvos kraštovaizdis buvo kitoks. Rusijos imperija buvo pervadinusi daugelį gyvenviečių savaip. Jei mes leisime specialiu įstatymu padaryti išlygą ir pakeisti vietovardžių pavadinimus, tai reikš kitų pavadinimų suteikimą.

Kyla klausimas – kurio amžiaus?

Aš įtariu, kad norime padaryti iš 1920-1939 m. laikotarpio. O kodėl iš to?

Jei tai pajudinsime, suteiksime galimybę pakeisti visą Lietuvos kraštovaizdį nuo Kudirkos Naumiesčio iki Klaipėdos.

Man atrodo, tai ryški politinė klaida ir vien už bandymą tai padaryti reikėtų svarstyti, ar tai siūlantis politikas nelaužo duotos priesaikos.

– Turite omenyje lenkų atsiprašiusį užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kurio nuomone, galima „pajudinti iš vietos“ vietovardžių rašymo klausimą?

– Man sunku suvokti, kaip galima pasakyti, kad metas „pajudinti vietovardžius“. Manau, orus ir laisvas politikas taip elgtis negali.

Bandau įsivaizduoti kokios nors Europos šalies diplomatijos vadovą ar dar aukštesnio rango pareigūną, kuris tai imtų ir laisvai pasakytų, o spauda nesureaguotų ir neužduotų kontrklausimo: ką reiškia „pajudinti“.

Jei metas pajudinti vietovardžius, tai metas keisti Lietuvą.

Nebeliks Lietuvos, jeigu leisime pervadinti vietovardžius ir pakeisime mūsų kraštovaizdį.

Kuo daugiau įsipareigojame, tuo daugiau politinės atsakomybės prieš kitas šalis prisiimame.

Gali būti, kad ir kitos šalys parodys žemėlapius bei paprašys grąžinti vieną ar kitą istorinį pavadinimą. Pakanka precedento.

– Kalbėjome apie lenkus. Su kitais kaimynais – rusais – turime daugiau kruvinų istorijos momentų. Tačiau susidaro įspūdis, kad lietuviai į rusus žiūri kur kas palankiau nei į lenkus. Kodėl?

– Tai pirmiausia lemia, kad Rusija kultūrine prasme mus yra labai paveikusi. Galima sakyti, kad per du šimtmečius užaugo tos įtakos veikiamos kartos.

Kad ir kaip būtume skeptiškai nusiteikę, dabar Rusijos informacijos politika aktyviausia, ji, palyginti su Lietuvos informacine politika, labai gerai sukurta.

Galima sakyti, savotiškai tokią politiką lemia Lietuvos verslas, užsakantis reklamą čia matomose Rusijos televizijose.

Mes žymiai mažiau žinome apie Lenkijos ir Latvijos kultūrinį politinį gyvenimą, apie Lenkijos šiandieną mes sprendžiame tik iš to, ką pasakė užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis arba ten nuvykęs kuris nors mūsų politikas.

Apie latvius apskritai nešneku – net vidutiniam vartotojui prieinamuose paketuose negalime pasižiūrėti latviškų žinių. Tai didelė problema.

Pasijustume įvairesni, jeigu, pavyzdžiui, mūsų visuomeniniai transliuotojai galėtų keistis informacija, sudarytų galimybę pamatyti, kaip gyvena latviai.

Rusija visada turėjo ir turės ne tik įtakos, bet ir interesą mus užvaldyti.

Manau, niekada į nepriklausomą Lietuvą neatvyks Rusijos prezidentas. Manau, tai politinis ženklas – tik į priklausomą Lietuvą atvykdavo carai ir kiti dignitai (aukštuomenė – DELFI).

Jeigu Rusijos prezidentas tai padarytų, tai reikštų realų Lietuvos pripažinimą, žymiai geresnių santykių, civilizuoto požiūrio į Baltijos regioną raišką.

Tačiau sprendžiant iš kelių šimtų metų istorijos, pasaulyje demonstruojamų Rusijos politinių nuostatų, manau, kad Rusijos vadovas niekada neatvyks.

Turbūt viena sako demokratiniuose forumuose, ką kita, matyt, turi savo galvose ir širdyse.

Rusija mus tiek paveikusi, kad dar, matyt, ilgokai maitinsimės Rusijos televizijos produkcija, kuri protingai padaroma. Komunikacija turi duoti tai, ką žmonės supranta ne tik pagal kalbą, bet ir pagal mentalitetą.

Mūsų žiūrovui nėra suprantamos kai kurios problemos toli Vakaruose, bet tiems, kurie ne vieną dešimtmetį gyveno ar vaikus užaugino Sovietų Sąjungoje, dalis Rusijos informacijos pagal turinį labai suprantama.

Dar ilgokai, matyt, bus ir tarybinė dešra, ir tarybinis šnicelis, ir gubernijos alus. Šie žodžiai nėra atsitiktiniai. Bereikia apgailestauti, kad šis dalykas palaikomas.

Žinoma, su jauna karta situacija turėtų keistis, bet man atrodo, kad poveikis toks stiprus, jog reikia išskirtinių pastangų norint išsiugdyti kritišką visuomenę, kritiškus jaunus žmones.

Dalis visuomenės linkusi draugiškiau priimti rusą nei lenką dėl to, kad Rusija savo politikoje tokiais grubiais būdais nepabrėžia vienų ar kitų dalykų, kurie jos pačios turbūt nelaikomi problema.

Pavyzdžiui, ruso padėtis Lietuvoje nesureikšminama, nes sukuriamos komunikacinės sąlygos, erdvės normaliai bendrauti, pateikti informaciją ir visuomenė nėra spaudžiama priimti kažkokias Rusijos politines nuostatas. Tai apgalvotas, protingas, kartais galbūt klastingas, bet jokiu būdu ne brutalus informacijos pateikimo būdas.

– Ar apibendrinant galime sakyti, kad nors turime valstybę, tačiau nesame iki galo laisvi – esame priklausomi nuo Rusijos įtakos, konfliktų su lenkais?

– Valstybę turime, bet tikrai nesame laisvi. Laisvas žmogus pripažįsta savo klaidas, sprendžia problemas, yra savikritiškas, bet neturi būti nuolaidus – turi būti orus.

Neišmainyti nei savo istorijos, nei savo vertybių kokiose nors tarptautinėse derybose. Priešingu atveju subyra valstybę, visuomenę laikantys pamatai, kurie pakankamai svarbūs būsimoms kartoms.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-02-17 18:38


Nėra neišsprendžiamų problemų.

Taigi, išspręsime ir Lenkijos bei Rusijos imperijų keliamas problemas... )

Yra tam skirtų priemonių - labai netgi veiksmingų. Ir mes jas turime (dar nuo sovietmečio laikų, beje).

P.S. Tokių veiksmingų, kad netgi jų paminėjimas privertė Gorbačiovą tuojau pat nutraukti Sausio 13 agresiją, ir net nebandyti pakartoti... :)


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 17 Vas 2013 21:10 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Taip - Lenkija prieš Lietuvių tautą pridarė daug klaidų:

- pirma -- pasiuntė vokietakalbį karinį-kovinį junginį ORDINĄ užkariauti Prūsus -- baltų bendrai kalbančią grupę;

- antra -- Lenkija išprovokavo 1863 m. sukilimą, kuris davė Rusijai pretekstą uždrausti lietuvių rašto vystymąsi, o lenkai po sukilimo nieko nenukentėjo -- tai buvo grynas slavofilų suokalbis prieš baltus;

- ir trečia klaida -- taip, tai Vilniaus krašto okupacija.

Tad žinokime, kad Rusija su Lenkija gali susitarti veiksmuose prieš Lietuvių /baltų/ tautą.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 20 Vas 2013 17:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Vydas Astas. Autonomija de facto, arba, lietuvi, čiuožk


http://alkas.lt/2013/02/20/v-astas-auto ... vi-ciuozk/

Vydas Astas, http://www.ekspertai.eu
2013 02 20 14:40

Pradėsiu nuo antrosios dalies.

Tai buvo… patys nesunkiai atspėsit kur. Stovėjau kieme. Laukiau išeinant vyro, kurį prieš dvidešimt minučių užkalbinau kaimo gatvėje ir mudu sutarėm dėl vieno darbelio. Kai užsukau į kiemą su savo automobiliu, gal keturi vaikiukai sukurnėjo iš kiemo į trobą, be abejo, pranešdami tėvui apie nepažįstamojo, tai yra mano, atvykimą.

Tačiau iš varganai atrodančios trobos išėjo ne jis, o moteris. Truputį susitaršiusi, netvirtų kojų, nors stengėsi laikytis tiesiai. Atsiprašiau, kad įsiveržiau, ir gal kiek per sudėtingomis miestietiškomis frazėmis paaiškinau jai savo vizito tikslą. Į tai ji atsakė trumpai drūtai:

– Aš lenkė, tu lietuvis… Čiuožk.

Valandėlę ji grožėjosi mano suglumusia šypsena, pamažu nykstančia nuo veido, ir be garso krutinamomis lūpomis. Tuo metu aš sprendžiau, ar man nepasigirdo, ar nesapnuoju ir kokiame laike esu: gal karo pabaigoje, kai Armija Krajova įsakė visiems mokytojams lietuviams palikti šį kraštą, gal lenkų okupacijos metais, nuožmiajame lietuvių persekiojimo dvidešimtmetyje, gal dar anksčiau, dvidešimto amžiaus pradžioje, kai užgiedojus bažnyčioje lietuviškai chuliganai sukeldavo riaušes ir muštynes. Ne ne, dabar dvidešimt tretieji metai nepriklausomos Lietuvos! Tai kas čia vyksta?

Sumaiščiai mano galvoje tebeverdant, kiemo šeimininkė ryžtingai žengtelėjo link mano automobilio, ir aš supratau, kad jei ožiuosiuos ir tuoj pat „neiščiuošiu“, gali nukentėti automobilio stiklai.

Iš kur ta neapykanta? Dabar, taikioje suvienytoje Europoje, demokratinėje Lietuvoje? Ta moteriškė turbūt eina į bažnyčią, girdi kunigo kreipimąsi į visus žmones, nežiūrint jų tautybės: „Broliai ir seserys.“ Trečią tūkstantmetį tai kartojama! Bet…

Kur tos neapykantos šaknys? Ką lietuviai būtų bloga lenkams padarę: dabar, anksčiau, per šimtmečius?

Nežinau, nematau, nerandu.

Gal tik tai, kad lietuviai norėjo likti lietuviai. Mūsų broliai jotvingiai irgi norėjo likti jotvingiai – nuo lenkų ir kryžiuočių žuvo, bet nepasidavė. Lietuvių gyvenamasis plotas tolydžio traukėsi, lietuvių kalba buvo ant bedugnės krašto bent du kartus: kartą jos vos neprarijo lenkų, antrąkart – rusų kalbos. Tauta jau šimtmečiais gyvena gynimosi pozicijoje, kaip niekas nukraujuodama per istorines pervartas. Visos tautos aplinkui, išskyrus latvius, auga, lietuvių per šimtą metų nepadaugėjo.

Čiuožk iš čia, lietuvi, sako man kažkokia netvirtų kojų moteriškė. Nereiktų kreipti į ją dėmesio, pamanyk, atsirado viena tokia ypata. Atleisk jai, Viešpatie, ji nežino, ką kalba.

Tačiau už jos stovintys, tą seniūniją ir tą rajoną valdantys, bendrabūvio atmosferą ten kuriantys ponai tomaševskininkai žino. Žino, kad meluoja, esą čia, apie Vilnių, lenkų žemė nuo amžių. Kad lietuviai čia esą ateiviai ir turėtų integruotis į lenkus. Kad Vilniaus kraštas tik dėl klastingo Ribentropo-Molotovo pakto tapo atplėštas nuo motinos Lenkijos. Kad lietuviai negrąžina nacionalizuotos žemės ir apskritai kėsinasi lenkus praryti. Susiriesdami meluoja per laikraščius, radijas, televizijas, susirinkimuose ir susitikimuose. Nes Lietuvoj žodžio laisvė, prašom, meluokit, kiek užsigeisit. Ir atsiranda, kas tuo melu patiki.

Propagandos malūnas sukasi toliau. Na, jeigu čia, anot tomaševskininkų, lenkų žemė, tai, žinoma, būtina rašyti lenkiškus vietovių pavadinimus. Soleczniki, o ne Šalčininkai. Podbrodze, o ne Pabradė. Miednicki, o ne Medininkai. Kamienka, o ne Akmenynė. Ir, žinoma, Maisziagola, Turgiele, Resza, upės Waka (Vokė), Mereczanka (Merkys), giria Rudnicka (Rūdininkų). Galiausiai Wilno.

Jau važinėja autobusai su tokiais maršrutų užrašais.

Ne tik kaimo bobelės – auga visa nauja karta, kuriai Lenkijos vėliava mielesnė nei Lietuvos, užtenka pasižiūrėti į mitingų nuotraukas.

Paveikslėlis

ekspertai.eu nuotr.

Paveikslėlis

ekspertai.eu nuotr.

Lenkindami vietovių pavadinimus neblogai pasidarbavo dar Pilsudskio pareigūnai. Sovietai prūsų žemę rusindami nuėjo dar toliau, bet Lietuvoje taip daryti nedrįso: lietuviškus pavadinimus raidė į raidę užrašydavo rusiškais rašmenimis.

Lenkintojai drąsesni, tik va bėda, ne visus pavadinimus pasiseka taip pakeisti, kad visai dingtų jų lietuviška kilmė, ir vėliau gali tekti ginčytis dėl jų lenkiškumo su kalbininkais. O su mūsų tolerantais lengva susitarti, jiems „kaip pavadinsi, taip nepagadinsi“.

„Lenkų žemėje“, be abejo, neturį likti vietinių žmonelių su lietuviškomis pavardėmis, būtų nelogiška. Todėl Daugėlą, paverstą į Dovgialo, reikia užrašyti taip, kad jokiam lietuviui nekiltų abejonių dėl šios pavardės lenkiškumo, o būtent – Dowgialo. Analogiškai Meška – Meško turi virsti į Meszko, Balsys – Balsevič į Balsewicz, Žilius – Žilinskas į Źilinskij.

Tik buvusio Šalčinkų mero, dabar Seimo nario, jau aplenkinta, bet labai aiškiai lietuviška, pavardė Talmont nesiduos užrašoma kitaip, ką padarysi, bet tai savas žmogus.

Kad lietuviai nemokės ištarti lenkiškai užrašytų pavardžių arba nemokės iš klausos užrašyti, kovotojams už lenkų teises nusispjauti.

Kad lietuviams tektų ir kitų Lietuvos bei Europos tautų – pirmiausia latvių, vokiečių, estų, baltarusių – pavardes rašyti originalo kalba ir dėl to papildyti savo abėcėlę iki 120 nepažįstamų raidžių, kovotojų nejaudina. Galiausiai, siekiant nediskriminuoti kitų tautų, lietuviams tektų į savo raidyną įtraukti rusiškus, arabiškus, turkiškus, armėniškus, gruziniškus rašmenis ir net kinų, japonų hieroglifus.

Turėtume pasaulio istorijoje nežinomą eksperimentą, palyginamą nebent su Babelio bokšto statyba, pasibaigusia chaosu ir griuvimu. Bet jokie sveiko proto argumentai neatvėsina lenkų kovotojų.

Beje, ir mūsiškių pataikaujančių liberalų, niekaip nesuvokiančių, kad po tokių „reformų“ valstybę telkiančios lietuvių kalbos statusui būtų suduotas mirtinas smūgis ir prasidėtų kalbinė sumaištis.

Tos sumaišties daigai jau ir šiaip rodosi: žiniasklaida, skelbimai, knygos prikaišioti svetimvardžių, kurių nemokame ištarti, vadinasi, ir vartoti kalbant; ant pastatų, kavinių puikuojasi tik svetimkalbiai Green hall, Orange office, Forum palace ir daugybė kitų, nors pagal įstatymą pagrindinis užrašas privalėtų būti lietuviškas.

„Lenkų žemėje“ tomaševskininkams nereikią lietuviškų mokyklų, kuriems galams. Lietuviai, baltarusiai, rusai ir kiti laisvai gali mokytis lenkiškose. Kas kad tėvai paduoda prašymus įsteigti lietuvišką mokyklą, galima išmesti juos į šiukšlių dėžę.

Todėl per dvidešimt su trupučiu metų Vilniaus bei Šalčininkų rajonų savivaldybės pristeigė lenkiškų mokyklų vos ne kiekviename kaime, o lietuviškų – tekit špygą. Kortas šiek tiek sumaišė apskrities administracija ir Švietimo ministerija, jos ėmėsi pildyti tėvų prašymus.

Aktyvistai tokius tėvus atitinkamai „paauklėjo“: ką atleido iš darbo, kam nedavė pašalpų, malkų, ignoravo juos seniūnijose ir savivaldybėse. Galiausiai buvo mesti pinigai iš Lenkijos – po 1 000 zlotų (830 litų), neskaitant nemokamų vadovėlių, kiekvienam pirmokui, kuris eis į lenkišką mokyklą.

Lenkiškose mokyklose, aišku, nereikią lietuvių kalbos pamokų, juk su lietuviais visur susišnekėsi lenkiškai, rusiškai ar angliškai. Blogiausiu atveju įsileisti šitą „paganska mowa“ tik minimaliai. Visi dalykai turį būti dėstomi lenkiškai.

Bet lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti Lietuvos valstybė iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, spausdinti visus vadovėlius lenkų kalba, to negana, kiekvienam lenkų mokinio krepšeliui papildomai pridėti 15 proc. lėšų. Lenkiškos mokyklos turi draugauti išimtinai tik su mokyklomis Lenkijoje. Nereikia jose skautų ar šaulių organizacijų, nereikia mokytis lietuviškų dainų ar šokių, nereikia švęsti lietuviškų švenčių.

Liepusi man čiuožti moteriškaitė garsiai pasakė tai, kas kituose lygiuose daroma tyliai.

Lietuviai pamažu „čiuožia“ iš Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybių administracijos, savivaldybėms pavaldžių įmonių ir įstaigų. Iš norinčiųjų įsidarbinti jau oficialiai, pažeidžiant įstatymus, reikalaujama mokėti lenkų kalbą – jei nemoki, „čiuožk“.

Nenuostabu, įstatymai čia pažeidinėjami nuolat, visi prie to priprato, teisinė įstatymų apsauga neveikia. Juk ir teisėjai čia daugiausia ne lietuviai. Ir lenkė antstolė tikrai nevykdys teismo sprendimo nukabinti lenkiškas gatvių lenteles, net jeigu pati tokiam sprendimui pritartų: čia gyvenant nesinori turėti nereikalingų problemų.

Ką gi, galima konstatuoti, kad lenkų autonomija de facto jau yra.

Kada bus de jure, tik laiko klausimas.


Bet jau dabar šovinizmas, zoologinė neapykanta visur kaišioja savo šlykštų snukį. Į šį kraštą nemiela važiuoti, nemiela jame būti, juolab gyventi. Tai dvidešimt metų šį kraštą valdančios tik vienos tautos atstovų veiklos „nuopelnai“.

Lenkų rinkimų akcijai kurstyti nesantaiką ir neapykantą, matyt, politiškai labai naudinga. Kitaip kas už ją balsuotų.

Tačiau tai žaidimas su ugnimi – iš mažų neapykantos kibirkštėlių gali staiga įsiplieksti didelė liepsna.

Nors jau kelios komisijos iš Europos Sąjungos nagrinėjo lenkų skundus dėl jų padėties Lietuvoje, bet jokių pažeidimų nenustatė, atvirkščiai, įsitikino privilegijuota lenkų padėtimi. Čia jie turi kur kas daugiau negu kitose šalyse.

Ir apskritai pagal Europos Sąjungoje taikomus apibrėžimus nei lenkai, nei, tarkim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai Lietuvoje negali būti traktuojami kaip tautinės mažumos, nes visos šios tautos turi savo valstybes ir gali laisvai puoselėti savo tautiškumą jose. Derėtų vadinti dalykus tikraisiais vardais: ne nacionalinė mažuma, o tautinė bendrija, bendruomenė. Tada teisiniai aspektai susidėliotų daug aiškiau.

Stebiesi kai kurių mūsų politinių apžvalgininkų trumparegiškumu, istorinės atminties stoka: anot jų, tegu sau lenkai kaip nori, taip rašo savo pavardes, vietovių pavadinimus, kaip nori, taip mokosi valstybinėse mokyklose.

Sunku kai kam už tų tariamai nereikšmingų dalykėlių įžvelgti esmę – Rytų Lietuvos lenkinimo ir autonomizacijos siekį, kitaip tariant, siekį suskaldyti Lietuvą.

Ar šitai leisime, ar įteisinsime?


Kur žiūri mūsų aukštieji politikai? O, jie aukštai skraido! Jų partinėms koalicijoms vis trūksta Lenkų rinkimų akcijos palaikymo, jų užsienio politikoje Lenkija yra toks svarbus dėmuo, su kuriuo, nepaisant visų nepabaigiamų jos reikalavimų, atviro kišimosi į mūsų vidaus reikalus, mūsų piliečių papirkinėjimo Lenko korta ir pinigais, jau čia aptartos Lenkų rinkimų akcijos politikos palaikymo ir formavimo, diplomatinio Lietuvos žeminimo, puolimo tarptautinėse institucijose, – nepaisant viso šito, reikia žūtbūt palaikyti draugiškus santykius, glėbesčiuotis kaip su sąjungininku. Lenkija žino: paspaus ir ateis lietuvių ožka prie vežimo, kaip pareiškė vienas jų prezidentas. Tad mūsų valdantieji greičiau paaukos Vilniją vilkams sudraskyti, negu imsis ją gelbėti.

Gal tauta atsibus ir tars savo žodį.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/02/20/v-astas-auto ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 21 Vas 2013 14:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
A.Lapinskas. Kodėl Lietuvos lenkai nenori puikiai išmokti lietuvių kalbos?


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ala ... d=60689669

Anatolijus Lapinskas,
www.DELFI.lt
2013 m. vasario 21 d. 11:47

Valdančiosios koalicijos politinei tarybai priėmus sprendimą (2013-02-11) suteikti Lietuvos lenkų mažumai dar daugiau lengvatų dėl lietuvių kalbos egzamino (yra ir kitokių įvardijimų – „nusileidus lenkų ultimatumui“…) atsirado viltis, kad pagaliau nors viena konflikto priežasčių tarp Lietuvos valdžios ir lenkų tautinės mažumos bus pašalinta.

Deja, toji viltis buvo sudaužyta tą patį vakarą: Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis pareiškė, kad LLRA “VIS TIEK trauksis iš koalicijos”.

Kodėl Lietuvos lenkai nori trauktis iš Lietuvos ateities kūrimo kartu su visais šalies žmonėmis į jiems įprastą opozicijos Lietuvai pusę, V.Tomaševskis nesugebėjo įtikinamai paaiškinti.

Jo žodžiais, „mums nepavyksta susitarti dėl mūsų programinių nuostatų įgyvendinimo“ (pagrindinė jo partijos nuostata – vadovautis krikščioniškomis vertybėmis…), „koalicijos partneriai ne visada laikosi susitarimų, pradedant nuo biudžeto tvirtinimo“ (V.Tomaševskis aiškina, kad už biudžetą jie balsavo su kažkokiomis slaptomis išlygomis), „buvo priimtas kitoks sprendimas dėl ketvirto energetikos viceministro“ (LLRA turi savo deleguotus ministrą ir viceministrę, to, pasirodo, maža).

Tiesa, buvo dalykas, kuriuo V.Tomaševskis vis dėlto pasidžiaugė.

Tai „beveik pasiektas susitarimas dėl švietimo problemų, dėl šito klausimo aš labai daug kažkokių priekaištų neturiu“, – aiškino V. Tomaševskis.

Tačiau kitądien, susizgribęs kad gali būti apkaltintas lenkų interesų išdavyste, t.y. neturėti priekaištų Lietuvai, čia pat trenkė jau tikrą ultimatumą: jeigu švietimo ministras iki trečiadienio (02 13) nepasirašys šio susitarimo, LLRA išeis iš koalicijos.

Ministras kaip tyčia nepasirašęs dokumento trečiadienį išvyko į Briuselį, taigi darosi neaišku, ar tas ultimatumas liks galioti…

Čia galima priminti, kad pagal esamas Švietimo nuostatas tautinėms mažumoms jau buvo numatytos nemažos nuolaidos, laikant valstybinės kalbos egzaminą, pvz., viena valanda pailginta egzamino trukmė, galimybė naudotis norminamaisiais lietuvių kalbos žodynais, taip pat dvikalbiais žodynais, abiturientai galės remtis ne vien lietuvių, bet ir gimtosios kalbos, pavyzdžiui, lenkų, rusų, baltarusių autorių kūryba.

Dar svarbiau, kad numatytas pereinamas aštuonerių metų laikotarpis, per kurį rašinio kalbos taisyklingumo ir teksto raiškos vertinimas skirsis nuo mokyklų lietuvių mokomąja kalba, šiųjų mokiniai bus vertinami gerokai griežčiau nei tautinių mažumų mokyklose. Be to, kasmet vertinimas lenkų ir rusų mokiniams bus peržiūrimas ir, atsižvelgiant į egzamino rezultatus, koreguojamas.

Viso to, pasirodo, buvo maža.

Politinės tarybos posėdyje LLRA „iškovojo“ tolesnes nuolaidas:

tautinių mažumų mokyklų abiturientams privalomas žodžių skaičius valstybinio lietuvių kalbos egzamino rašinyje sumažintas nuo 500 iki 400 žodžių, mokyklinio – nuo 350 iki 250 žodžių (tai pusė A4 formato puslapio), jame bus leidžiama padaryti ar ne 35 klaidas, t.y. kiekvienoje šio rašinėlio eilutėje po vieną ar dvi – tai bent mokinio brandos patvirtinimas!

Numatyta, kad rašydami samprotavimo arba literatūrinį rašinį abiturientai galės rinktis nebe iš trijų, o iš septynių nurodytų autorių. Ši nuostata galios ir mokykloms lietuvių dėstomąja kalba, nors lietuviai to visai neprašė, o lenkai, beje, iš pradžių prašė net 35 autorių, t.y. visų programoje nurodytų rašytojų…

Kas čia Lietuvoje darosi, kodėl valstybinės kalbos mokymo kartelė tautinių mažumų mokyklose nuleidžiama į protu nesuvokiamą žemumą? Kodėl kituose kraštuose, kur yra lenkų mokyklos, tokių cirkų nėra?

Juk valstybinė kalba, anot Seimo nario Valentino Stundžio, yra pamatinė jungtis, jungianti kiekvieną tos šalies žmogų su valstybe.

Kodėl reikia ardyti tą jungtį?


O gal Lietuva persistengia, norėdama išmokyti savo tautines mažumas valstybinės lietuvių kalbos?

Tai kad ne.

Europos tautinių mažumų apsaugos konvencijos 14 straipsnyje sakoma, kad „2. Šalys... stengiasi kiek įmanoma užtikrinti, kad mažumoms priklausantys asmenys turėtų reikiamas galimybes mokytis tos mažumos kalbos arba mokytis ta kalba. 3. Šio straipsnio 2 dalis įgyvendinama nepažeidžiant nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba“. Oficialiame komentare dar pridedama, kad „oficialios kalbos mokėjimas yra socialinių ryšių ir integracijos veiksnys“.

Hagos rekomendacijose apie tautinių mažumų švietimo teises (1996 m.) sakoma: „mažumų teisė išlaikyti kolektyvinį tapatumą per savo kalbą turi būti subalansuota su jų atsakomybe dalyvauti visos šalies gyvenime. Tokia integracija reikalauja gero šalies gyvenimo pažinimo bei puikaus valstybinės kalbos mokėjimo“.

Pastebėjimas iš gyvenimo praktikos. Lenkijos europarlamentaras Krzysztofas Lisekas neseniai rašė: „jei kas nors yra Lietuvos pilietis, jis turi mokėti lietuvių kalbą ne gerai, bet puikiai“ (lenk. „nie w stopniu dobrym lecz biegłym“). Lygiai taip pat manau, kad negalima būti Lenkijos piliečiu ir puikiai nekalbėti lenkiškai“.

Deja, Lietuvos lenkų lyderiai daro viską, kad to nebūtų ir tuo pačiu daro meškos paslaugą Lietuvos lenkų mažumos jaunimui, mažindami jų karjeros bei gyvenimiško komforto galimybes.

Ką į visa tai – Lietuvos valdžios pastangas, Europos konvencijas ir rekomendacijas – atsako Lietuvos lenkų lyderiai?

Deja, jie mano kitaip. Lenkų mažumos lyderis V.Tomaševskis, Seimo nariai lenkai vienu balsu tvirtina, kad negali būti visoms šalies mokykloms vienodo lietuvių kalbos egzamino, nes „šių kalbų mokėjimo lygis visada skirsis: išmoktą kalbą galima mokėti be priekaištų, bet ji niekada negalės konkuruoti su gimtąja kalba. Todėl kriterijų suvienodinimas yra neįmanomas“.

Tik ar sutiks su tokiu tvirtinimu tūkstančiai Lietuvos lenkų vaikų, savo noru lankančių lietuviškas mokyklas ir dėl lietuvių kalbos egzamino niekam nereiškiantys jokių pretenzijų?

Lygiai kaip ir Lenkijos lietuvaičiai, idealiai išmokstantys šios šalies valstybinę lenkų kalbą.

Galima čia dar pridėti tūkstančius Lietuvos ir Lenkijos emigrantų vaikų, per metus kitus kalbos atžvilgiu pasivejančių vokiečių ar anglų vaikus ir be problemų laikančių tomis kalbomis brandos egzaminus be jokių nuolaidų.

Lenkų lyderių aiškinimai, kad lietuviai mokiniai „35 autorius įsisavino per 12 metų, o tautinių mažumų mokiniai tai turėjo padaryti per dvejus metus“ yra visiškas absurdas, nes pradinėse klasėse lietuvių rašytojų diskursai dar nenagrinėjami. Faktiškai brandos egzaminai remiasi kelių paskutinių mokyklos metų medžiaga. Svarbus faktas: jau 2008 metais startavo vienodos lietuvių kalbos programos 9-10 klasėms. Po to jos buvo tęsiamos 11 ir12 klasėse, taigi kokios gali būti kalbos apie nevienodas sąlygas?

Jau seniai tautinių mažumų mokyklose lietuvių kalbai buvo galima skirti daugiau valandų ir žemesnėse klasėse, pvz., atsisakius antrosios užsienio kalbos – ji neprivaloma. Tačiau beveik visose tautinių mažumų mokyklose to nebuvo daroma, kartu tvirtinant, kad lietuvių kalbos neįmanoma išmokti, nes jai skiriama mažiau valandų nei lietuvių mokyklose.

Priminus lenkams apie minėtą galimybę didinti lietuvių kalbos pamokų skaičių, jų atsakymas jau paruoštas: tai būtų mokymo sąlygų bloginimas, nes dar yra ir kiti dalykai – matematika, biologija, esą vaikai neaprėps tokio didelio lietuvių kalbos krūvio, o ir kitiems dalykams liks mažiau laiko. Vietoje lietuvių kalbos mokymo valandų didinimo reikėtų geriau įsisavinti dalykines žinias…

Kai čia paminėti ir dar nepaminėti Lietuvos lenkų argumentai prieš lietuvių kalbą išsenka, tuomet Seimo pirmininko pavaduotojo Jaroslavo Narkevičiaus lūpomis trenkiamas pagrindinis: „Valstybė turi gerbti tautines mažumas. Jeigu mes pasisakome už europines ir pasaulines vertybes, tai reikia gerbti. Jeigu ne, grįžkime prie azijatiško modelio ir sakykime: kalba gali būti tik viena, jokios demokratijos, jokio pliuralizmo“.

Tai sakoma Lietuvoje, kur veikia beveik 100 mokyklų lenkų dėstomąja kalba – tokio tautinės tapatybės ugdymo komforto nėra niekur daugiau pasaulyje.

Kaip tvarkomasi su valstybinės kalbos mokymu tautinių mažumų mokyklose kitose šalyse.

Štai taip:

Lenkijoje į Punsko lietuvišką mokyklą tiesiog kas savaitę atvyksta vizitatoriai iš Suvalkų.

Jeigu jie nustatytų, kad valstybinės lenkų kalbos mokymas nors truputėlį atsilieka nuo lenkų mokyklų, lietuviška Punsko mokykla tuojau pat būtų uždaryta ir vietoje jos įsteigta lenkiška mokykla.


Tokia valdžios nuostata aiškinama Lenkijos valstybės interesų gynimu.


Baltarusijos Gardino mokyklos lenkų dėstomąja kalba (vienos iš dviejų pusei milijono Baltarusijos lenkų) direktorė, išgirdusi, kad Lietuvos lenkų mokyklose valstybinei kalbai taikomi susilpninti reikalavimai, tiesiog pasibaisėjo: jei taip būtų pas mus, niekas neleistų vaikų į tokią mokyklą!

Gruzijoje tautinių mažumų mokyklose 30 proc. dalykų dėstoma gruzinų kalba. Brandos egzaminai vyksta tautinių mažumų kalbomis, stojamieji į aukštąsias – gruzinų kalba. Azerų ir armėnų mokyklų abiturientai, jeigu jie nesugeba laikyti visų stojamųjų gruziniškai, gali laikyti tik pirmąjį – logikos ir įgūdžių (angl. skills) egzaminą savo kalba, po to visus metus mokytis gruzinų kalbos ir tik po to pradėti realias studijas. Rusų mokyklų abiturientams, kadangi jie sudaro labai menką stojančiųjų dalį, ši tvarka netaikoma, jie privalo puikiai mokėti gruzinų kalbą.

Galima konstatuoti, kad visose minėtose šalyse, o ir daugumoje kitų, dėmesys valstybinei kalbai teikiamas pačiu aukščiausiu lygiu. Keista, bet Lietuva nutarė eiti visai kitu keliu, suteikdama tautinėms mažumoms neįsivaizduojamas valstybinės kalbos nemokėjimo lengvatas. Kur nuves toks kelias?

P.S. Švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis vasario 20 dieną pagaliau pasirašė įsakymą, kuriuo patvirtino lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus. Jie įvesti, „atsižvelgiant į Lietuvos lenkų rinkimų akcijos prašymą”.

Tokiu būdu, vertinant tautinių mažumų mokyklų abiturientų darbus raštingumo ir kalbinės raiškos požiūriu, jiems bus taikoma „žemesnė kartelė”…

www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/ala ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 22 Vas 2013 01:02 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
TAIP, SITUACIJA KARIŠKA IR POLITIKAI LIETUVOS BE REIKALO TYLI.

Bet čia įdomu yra, kad ten persivertėlių į lenkus atmainyti jų pažiūrų jau nėra įmanoma -- man teko giliai pažinti a la šalčininkų problemas ir supratau, kad jų šaknys glūdi Izraelyje, nes ten lenkais rašosi daug iš Baltarusijos atvykusių po karo žydų, maišytų, bet patologiškai nekenčiančių lietuvių.

Jų piktumo racionalaus grūdo neina pagauti, bet į sąmonę labai įaugę ,,zastszielicz tego litwina,,.

Jų negalima imti karinei prievolei ir ateityje jie yra grėsmingas ginkluotas - fašistinis Lenkijos placdarmas Lietuvoje.

Su tokia prezidente ir vyriausybėmis - ten nieko nebus įmanoma padaryti - jie dar smogs ginkluota jėga Vilniui ir išžudys daugybę lietuvių.

Ten buki, prasti, apsileidę žmonės --- kelias tik vienas - susipykstant su Lenkija, per 24 val. apleisti Lietuvą, be teisės sugrįžti...

Šios vyriausybės laukia blogi popieriai, jeigu leido jiems užimti valstybinius postus....

Tai nėra demokratija, o ir aplamai demokratija yra pats blogiausias išradimas.

Esamoje situacijoje Patackas pasakė toli -- mūsų laukia pilietinis karas su Vilniaus rajono vadovais žydais ir Šalčininkų vadovais žydo-mišrūnais.

Privaloma karinė tarnyba turi būti grąžinta, neimant į armiją lenkų ir žydų, kaip praradusių pasitikėjimą.

Lenkija jiems tik oponuoja, o prezidentė ir VSD nieko nedaro.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 22 Vas 2013 18:55 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.facebook.com/photo.php?fbid= ... =1&theater

Zbigniew Pirstelejau

Pavyzdys, kaip lietuviškai savo pavardę lietuviškame tekste rašė grafas Komorovskis.


Tegul pamato tie, kas reikalauja W raidės lietuviškuose dokumentuose.

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 22 Vas 2013 19:07 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
TAI BOMBA VISIEMS ŠALČININKŲ LENKOMANAMS.

REIKIA SU ŠIUO RAŠTU KREIPTIS Į PREZIDENTŪRĄ, KOMARAUSKĄ - LENKIJOS PREZIDENTĄ IR PAAIŠKINTI, KAD JEIGU NEPAKEIS SAVO ELGESIO, BELIEKA TIK NAUDOTI JĖGĄ PRIEŠ NEĮVARDINTOS VALSTYBĖS ,,PENKTĄJĄ KOLONĄ".

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 22 Vas 2013 20:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Aistė Račkauskaitė-Burneikienė. Ko reikėtų nepamiršti, sprendžiant tautinių mažumų problemas?


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ments#list

2013-02-22
Rubrikose: Politika » Teisėtvarka
Tautinės mažumos

Autorė yra socialinių mokslų daktarė, Tarptautinės ir Europos sąjungos teisės instituto Mykolo Romerio universitete lektorė.

Žiniasklaidoje pastaruoju metu ypač daug informacijos, skelbiančios, kokiu būdu politikai siekia spręsti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisių reguliavimą Lietuvos Respublikoje.

Ko šiandien, diskutuojant apie tautinių mažumų teisių reguliavimą, nereikėtų pamiršti?

Pirmiausiai, nereikėtų pamiršti to, jog Lietuvos Respublika 2000 m. vasario 17 d. įstatymu Nr. VIII-1548 ratifikavo Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137 straipsnį tapo sudėtine Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi.

Pastebėtina tai, kad Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatos pasižymi programinio pobūdžio prigimtimi, nemažai laisvės paliekant valstybėms, Konvencijos dalyvėms, įgyvendinant šios Konvencijos nuostatas.

Kitaip tariant, kai kurios Konvencijos nuostatos nėra tiesioginio taikymo, todėl tam, kad būtų aiškus minėtos Konvencijos įgyvendinimas, reikėtų kalbėti apie nacionalinio teisės akto, reguliuojančio Konvencijos įgyvendinimo pagrindus, priėmimą.

Pavyzdžiui, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija 13 straipsnio 3 dalyje nustato, kad „šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Skaitant šią teisės normą, akivaizdu, kad nacionalinės valstybės savo teisės aktuose turėtų apibrėžti šios teisės normos taikymo pagrindus: tradiciškai gausiai tautinės mažumos nariais apgyvendintas valstybės teritorijas, pakankamą poreikį.

Tai tik viena iš Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos nuostatų, rodančių poreikį priimti nacionalinį teisės aktą ir sukonkretinti Konvencijos veikimą, atsižvelgiant į aktualias, valstybei būdingas sąlygas.

Tai rodo, kad diskusijų dėl to, ar reikėtų Lietuvos Respublikai priimti atskirą teisės aktą, reguliuojantį tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises, neturėtų būti: nesant sukonkretintoms nurodytoms sąlygoms, nėra aiškus Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos veikimas Lietuvos Respublikoje.

Tokiu teisės aktu galėtų būti reguliuojami daugelis tautinėms mažumoms priklausančių asmenų klausimų, be abejo, paliekant tam tikras sritis sektoriniam reguliavimui, pavyzdžiui, švietimą mažumų kalbomis reguliuoti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu.

Antra, kalbant apie vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis, reikėtų atsakyti į klausimą, kokiais rašmenimis vardų ir pavardžių rašymas bus galimas: ar rašymas bus grindžiamas tik lotyniškos kalbos abėcėlės raidėmis, ar leisime rašyti mažumos kalbos abėcėlės raidėmis, net jeigu jos nesutaps su lotyniškos abėcėlės raidėmis.

Sutikime, nelietuviškos abėcėlės raidžių vartojimas gali sąlygoti ne tik techninius sunkumus, bet iškelia ir klausimą, ar toks reguliavimas atitiktų Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis skelbia, kad „valstybinė kalba – lietuvių kalba“.

Pastebėtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija: Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarimu akcentavo lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą bei pabrėžė, kad „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą.

Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus.

Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“ .

Tiesa, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. grįžo prie 1999 m. spalio 21 d. nutarimo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu konstatavo, kad „asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase turi būti įrašyti valstybine kalba ir tik asmens vardo ir pavardės įrašas valstybine kalba yra oficialus to asmens tapatybės patvirtinimas, sukeliantis atitinkamus teisinius padarinius, susijusius su to asmens vardo ir pavardės vartojimu viešajame Lietuvos gyvenime“, taip pat pažymėjo, kad „pase, be skyriaus, kuriame įrašomi asmens tapatybę identifikuojantys duomenys (pirmiausia asmens vardas ir pavardė), esama skyrių, skirtų papildomiems duomenims apie asmenį įrašyti, reikalingoms žymoms (kuriose, beje, dažnai vartojama ne tik valstybinė (oficialioji) kalba) dėti.

Tai būdinga ir Lietuvos Respublikos piliečio pasui.

Pažymėtina, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba.

Kartu pažymėtina, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba“.

Taigi tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, tiek jo pagrindu formuojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija pripažįsta tik lietuviškų rašmenų vartojimą, išimtinę galimybę numatant tik Lietuvos Respublikos piliečio paso kitiems skyriams.

Iškyla klausimas, kokiu būdu reikėtų spręsti nelietuviškų rašmenų vartojimą: ar pakaks tik teisės akto – įstatymo – nekeičiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos?

Trečia, švietimas mažumos kalba taip pat jautri ir šiuo metu ypatingai plėtojama tema.

Pažymėtina ir tai, kad nuo 2013 m. abiturientams, laikant vienodą lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, yra nustatytas pereinamasis laikotarpis, kurio metu tautinių mažumų mokyklų abiturientams bus sudarytos palankesnės egzamino laikymo sąlygos.

2013 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija pranešė, kad Lietuvos Respublikos švietimo ministras pasirašė įsakymą, patvirtinantį šiais metais vyksiančio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus, kurių pagrindu tautinių mažumų abiturientams bus taikomos lengvatos laikant nurodytą egzaminą.

Tarptautinė žmogaus teisių teisė pripažįsta pozityviąją diskriminaciją – specialiųjų priemonių taikymą atitinkamų (pažeidžiamų) asmenų grupėms, siekiant užtikrinti šiems asmenims žmogaus teises.

Pastaruoju metu girdima informacija apie galimus egzaminų tvarkos pakeitimus, lengvinant tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.

Diskutuojant šiais klausimais reikėtų atskirti tautinės mažumos asimiliaciją, integraciją bei atskirtį: valstybinės kalbos mokymąsi skatina tarptautiniai teisės aktai (UNESCO konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityje, Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija), pripažindami poreikį integruotis tautinėms mažumoms priklausantiems nariams.

Reikėtų įvertinti bei atsižvelgti į tai, kad valstybinės kalbos nemokėjimas gali sąlygoti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų atskirtį, apriboti jų galimybes studijuoti aukštosiose mokyklose ar konkuruoti darbo rinkoje.

Be jokių abejonių valstybinės kalbos mokymasis negali paneigti tautinės mažumos kalbos puoselėjimo. Taigi, būtina abipusė ir geranoriška pusiausvyra.

Ar visa to sugebės nepamiršti politikai bei tautinių mažumų atstovai tikriausiai parodys artimiausia ateitis.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis
2013-02-22 18:48


Socialinių mokslų daktarė turėtų žinoti elementarius įvairių sąvokų apibrėžimus ir neklaidinti skaitytojus... :)

Painiojamos sąvokos „tautinė bendrija“ ir „tautinė mažuma“.

Pagal Europos Sąjungoje taikomus apibrėžimus nei lenkai, nei, tarkim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai Lietuvoje negali būti traktuojami kaip tautinės mažumos, nes visos šios tautos turi savo valstybes ir gali laisvai puoselėti savo tautiškumą jose.

Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija siekia apsaugoti tik tautines mažumas, o jomis laikomos tautos, neturinčios savo nacionalinių valstybių.

Tautinėmis mažumomis laikomos tautos, neturinčios savo nacionalinių valstybių, ar gyvenančios savo istorinėse-etninėse žemėse, kurios priklauso kitoms valstybėms.

Lietuvoje tokios yra karaimų ir čigonų mažumos, tačiau tai ne autochtonai, o imigrantai ir jų palikuonys.

Visų kitų tautybių atstovai sudaro tautines bendrijas, kurioms minėtoji konvencija netaikoma.

Lenkai turi savo nacionalinę valstybę – Lietuvos kaimynę Lenkiją. Todėl Lietuvoje gyvenantys lenkai yra tautinė bendrija, o bendrijoms Europos Tarybos konvencija netaikoma.

Pavyzdžiui kitose valstybėse:

Latvijoje yra vienintelė tautinė MAŽUMA – lyviai (Vakarų Latvijoje netoli Ventspilio). Lyviai turi aiškiai apibrėžtas savo etnines žemes, kuriose galimi dvigubi gatvių ir vietovių pavadinimai lyvių ir latvių kalbomis. Kiti nelatvių tautybės asmenys sudaro tautines BENDRIJAS.

Vokietijoje yra trys tautinės MAŽUMOS – sorbai netoli Kotbuso Rytų Vokietijoje, fryzai netoli Olandijos prie Šiaurės jūros ir danai šalia Danijos, kurie po 1921 metų plebiscito liko Vokietijos sudėtyje. Jų teritorijos taip pat laikomos etninėmis šių tautinių mažumų žemėmis. Kiti nevokiečių tautybės asmenys (turkai, lenkai, rusai ir t.t.) sudaro tautines bendrijas.

Tas pats Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje ir t.t.

Derėtų vadinti dalykus tikraisiais vardais: ne nacionalinė mažuma, o tautinė bendrija, bendruomenė. Tada teisiniai aspektai susidėliotų daug aiškiau.

Be to, ši konvencija nėra viršesnė už Lietuvos Respublikos Konstituciją, o ji skelbia, jog Lietuvos Respublikos valstybinė kalba – lietuvių kalba (14 straipsnis).

Konstitucinis Teismas bei Europos Sąjungos institucijos kelis kartus patvirtino, jog vardų ir pavardžių asmens dokumentuose rašymas tik valstybine kalba neprieštarauja jokiems ES teisės aktams; tokia pati nuostata buvo patvirtinta ir dėl oficialiųjų vietovardžių bei gatvių pavadinimų rašybos tik valstybine kalba.

Geografas
2013-02-24 14:14


Žygeivi, gal Jūs galėtumėte duoti nuorodas į Jūsų minimus "Europos sąjungoje taikomus apibrėžimus", kurie aiškiai nurodytų skirtumą tarp tautinės mažumos ir tautinės bendrijos?

Europos Tarybos rėminėje konvencijoje sąmoningai nenaudojamas joks tautinės mažumos apibrėžimas....

O pateikdamas tautinių mažumų pavyzdžius, Jūs prieštaraujate pats sau, teigdamas, kad Vokietijoje gyvenantys danai yra tautinė mažuma. Danai, ką, neturi savo valstybės su sostine Kopenhaga?

Ir dar prisiminiau: Slovėnija, kurioje yra Koperio miestas ir apylinkės. Ten greta slovėniškų puikuojasi itališki užrašai. Ir ką? Nuo to blogiau Slovėnijai ir slovėnams? Taip buvo kažkada susitarta ir užtikrinta taika tarp Italijos ir tuometinės Jugoslavijos ir tai galioja šiandien, kai Italija ir Slovėnija yra lygiateisės ES narės.

Žygeivis
2013-02-24 17:34

Žygeivis - Geografui


Taip, TAUTINIŲ MAŽUMŲ APSAUGOS PAGRINDŲ KONVENCIJOJE (https://docs.google.com/viewer?a=v&q=ca ... VwRKddbDfQ ) nėra aiškiai ir tiksliai apibrėžtas terminas "tautinė mažuma".

Tačiau šis terminas pakankamai aiškiai apibrėžtas „Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijoje“ (EUROPEAN CHARTER FOR REGIONAL OR MINORITY LANGUAGES, Strasbourg, 5.XI.1992 http://conventions.coe.int/treaty/en/Tr ... ml/148.htm ) - tarptautinėje sutartyje, kurios laikymąsi prižiūri Europos Taryba.


Regioninės ir mažumų kalbos joje apibrėžiamos kaip „kalbos, kurias tradiciškai vartoja dalis šalies gyventojų, tačiau kurios nėra valstybinės kalbos dialektai, migrantų kalbos arba dirbtinės kalbos“.

"regional or minority languages" means languages that are:

traditionally used within a given territory of a State by nationals of that State who form a group numerically smaller than the rest of the State's population; and different from the official language(s) of that State;

it does not include either dialects of the official language(s) of the State or the languages of migrants;

"territory in which the regional or minority language is used" means the geographical area in which the said language is the mode of expression of a number of people justifying the adoption of the various protective and promotional measures provided for in this Charter;

"non-territorial languages" means languages used by nationals of the State which differ from the language or languages used by the rest of the State's population but which, although traditionally used within the territory of the State, cannot be identified with a particular area thereof.

Šiuo apibrėžimu remiantis daug Europos valstybių ir nustato, ką jos savo šalyse laiko "tautinėmis mažumomis", o ką - migrantų bendrijomis.

Atitinkamai priimami ir įvairūs teisiniai reglamentai - pvz., dėl dvikalbių užrašų viešo naudojimo tam tikrose teritorijose (pvz., danų ir frizų, sorbų Vokietijos kai kuriuose rajonuose; katalonų, galisų, baskų Ispanijoje; ir dar nemažai kitų pavyzdžių, tame tarpe ir lietuvių - Lenkijos armijos 1920 m. iki šiol vis dar okupuotose Lietuvos Valstybės teritorijose - tačiau ir tai tik labai mažoje šių teritorijų dalyje).

P.S. Manau neprieštarausite, kad lenkų, rusų, baltarusių ir visos kitos kalbos dabartinėje Lietuvos Valstybės teritorijoje yra migrantų "užneštos" kalbos, o ne autochtoninių gyventojų - Lietuvių - tradicinė kalba.

Be to Lenkiją šią chartiją 2009-02-12 ratifikavo ir Lietuvių kalba įtraukta į Lenkijos oficialiai pripažintų tautinių mažumų vartojamų kalbų sąrašą ( http://en.wikipedia.org/wiki/European_C ... _Languages), o Lietuva - nėra ją pasirašiusi.

Geografas
2013-02-24 20:35


Žygeivi, bet Jūsų citatos niekaip neparemia to, ką Jūs aiškinote apie "tautinių mažumų" ir "tautinių bendrijų" skirtumus. Arba aš neradau, arba Jūsų anglų kalbos žinios yra nepakankamos, arba Jūs dabar sąmoningai stengiatės nukreipti pokalbį kiek kitokia linkme.

Aš nemanau, kad Vilnijos krašte gyvenantys ir lenkais save įvardinantys žmonės yra migrantai. Jie ir jų protėviai ten seniai gyvena ir jei kas "migravo" - tai valstybių sienos.

Žygeivis 2013-02-24 21:17

Geografui


Valstybių siena tarp Lietuvos ir Lenkijos "migravo" tik vieną vienintelį kartą per praėjusius 500 metų - 1922 m., kada Lenkija prisijungė 1920 m. jos armijos karine jėga okupuotą Rytų ir Pietų Lietuvą (Pietų Lietuva iki šiol vis dar yra okupuota Lenkijos) ir valdė šį kraštą iki 1939 m., tai yra tik 17 metų.

Iki tol valstybinė siena tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo nustatyta dar 1569 m. - Liublino unijos išdavoje (beje, irgi dar prieš tai jėga "pastumiant" Lietuvos sieną ir Lenkijai užsigrobiant didžiules Lietuvos Valstybės teritorijas).

Ir lenkų kalba Vilniaus apylinkėse niekada nebuvo autochtonine kalba - ja kalbėjo tik lenkų kunigai bei nutautėję dvarininkai ir bajorai.

Lygiai taip pat galima tvirtinti, kad Rusijos imperijoje "autochtonine kalba" buvo prancūzų kalba, nes 19 amžiuje visas imperijos "elitas" ten kalbėjo prancūziškai.

Taip pat puikiai žinoma, kad po karo praktiškai visi tikri lenkai (iš Lenkijos tarpukariu atsiųsti kolonistai - apie 100 000), vietiniai sulenkėję nutautėliai bei nemažai ir tikrų lietuvių iš šių kraštų (spėjama, kad apie 17 tūkst.), bėgdami nuo Sibiro, emigravo į Lenkiją (viso virš 250 000 žmonių), o dauguma dabartinių "lenkakalbių" yra sovietiniai kolonistai ir jų palikuonys.

Dabartiniai Vilniaus apylinkių "lenkakalbiai" šią kalbą išmoko po karo lenkiškose mokyklose (netgi lenkų mokytojus rengusi seminarija į Vilnių po karo buvo perkelta iš Lvovo, nes nerado vietinių, kurie galėtų mokyti lenkų kalbos), o visai ne iš savo protėvių, kurie niekada nebuvo jokiais lenkais (tai arba nutautėję lietuviai, arba baltarusiai, rusai, ukrainiečiai, pokario metais persikėlę į Lietuvą).

Ir tai akivaizdu vien tik pasižiūrėjus į jų pavardes bei kilmės metrikinius dokumentus.

Plačiau čia:

Keista repatriacija: vieni lenkai išvažiavo – kiti atvažiavo
viewtopic.php?f=51&t=9500


baltrus 2013-02-24 18:57

Žygeivio principus taikė XIX a. imperijos, o XXI a. galioja kitas principas, kad reikia atsiklausti pačių žmonių, vietinių bendruomenių. Ir tikrai nesuprantu, kam užrašai lenkų k. (aišku, greta užrašų lietuvių k.) galėtų pakenkti?

Geografo pateikiami pavyzdžiai rodo, kad civilizuotos valstybės geba tuos dalykus sureguliuoti.

Žygeivis 2013-02-24 21:27

Baltrui


Kiek turkiškų ar kurdiškų viešų užrašų jūs matėte Vokietijoje? :)

O ar žinote, kiek jų ten gyvena šiuo metu... ir vis daugėja?

Matyt, Vokietija pagal jūsų "geležinę logiką" nėra civilizuota valstybė.

Kaip ir Prancūzija, kurioje taip pat kažkodėl nesimato miestų, gatvių ir įstaigų pavadinimų arabų ar tuaregų kalbomis.

O į jūsų ypatingai naivų klausimą, kaip tai galėtų pakenkti Lietuvių Tautos sukurtai Nepriklausomai Valstybei, labai aiškiai atsakė Vytautas Landsbergis savo straipsnyje:

Nesipainiokim painiavoj
http://www.lzinios.lt/Komentarai/Nesipa ... -painiavoj


Vytautas LANDSBERGIS 2013 m. vasario 23 d., 06:01

P.S. Nesu p. Vytauto šalininkas ar tuo labiau gerbėjas, bet šį kartą jis parašė akivaizdžią tiesą.

Žygeivis 2013-02-23 15:29

Primenu, kad:

Lietuvių Tauta sukūrė Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, o 20 amžiuje tris kartus (1918 m. vasario 16 d., 1941 m. birželio 23 d. ir 1990 m. kovo 11 d.) atkūrė šią Nepriklausomybę tam, kad garantuotų Lietuvybės klestėjimą Lietuvių Tautos Valstybėje, Lietuvių istorinėse-etninėse žemėse bei išeivijoje.

Ir tai padarė ne kokie nors betaučiai kosmopolitai, o būtent Lietuvių nacionalistai.


Tie, kas niekina Lietuvybę, propaguoja nutautėjimą ir Nepriklausomybės praradimą, turi būti teisiami kaip valstybiniai nusikaltėliai - Tautos ir Valstybės išdavikai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 22 Vas 2013 20:16 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
MES NESAME TOKIE DIDELI, KAD DAR KEISTI UŽRAŠUS.

BET PAGAL KOKIUS KRITERIJUS NUSTATOMAS POREIKIS,..

KADA GRIAUSIME EUROPOS SĄJUNGĄ, NAIKINSIME IR BET KOKIUS TARPTAUTINIUS PASIRAŠYMUS KONVENCIJŲ TIPO.

JAU MATĖME PRIE KO TAS VEDA.

TIK SPAUDIMAS IŠ APAČIOS GALI PAGERINTI MŪSŲ GYVENIMĄ /citata iš ,,Laisvas laikraįtis,,/.

"JOKIŲ UŽSIENIŲ LIETUVOJE NEKURTI" - tai turi tapti mūsų šūkiu.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 23 Vas 2013 13:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Visi mūsų politikai turėtų suvokti elementarią tiesą:

Jokie tarptautiniai ir vidiniai santykiai negali būti vystomi Lietuvybės naikinimo sąskaita.


Ir bet kokie tokio pobūdžio, merkantilinių tikslų siekiantys, "gerinimai" yra valstybinis nusikaltimas ir Lietuvybės - Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės esminio pamato - aktyvus ir sąmoningas naikinimas, už kurį negali būti ir nebus taikomas joks senaties terminas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 23 Vas 2013 18:21 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Stasys Va
2013 m. Vasario 22 d. 21:33


Lietuviškumo žudymas:

Mokinio krepšelis LIETUVOJE:

Lietuviams - 3774 LITAI

Lenkams, rusams - 4566 LITAI.

Mokinio krepšelis LENKIJOJE Punsko valsčiuje
(įskaitoma viskas, pastatų apšildymas ir t.t.):


Pagrindinėje mokykloje:

Lietuviams – 8 407 zlotai,
Lenkams – 13 930 zlotų

Gimnazijoje:

Lietuviams – 5115 zlotų,
Lenkams - 9 175 zlotų.

(duomenys iš Lietuvos biudžeto ir Lenkijos Punsko valsčiaus sekretoriaus K. Jurkiuno).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 23 Vas 2013 23:56 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Aš labai nepritariu nedidelių mokyklų uždarymui kaimuose - o Lietuvoje kaimai yra Bažnytkaimiai, kurių turtinga istorija jau įpareigoja palikti švietimo įstaigas. Ir yra vienkiemių tipo - be bažnyčios, todėl Bažnyčios buvimas jau yra gyvenvietės senumo ir svarbumo įrodymas.

Ir yra didesni miesteliai, gana didoki, bet neturintys miesto teisių /SSSR laikais buvo virš 1000 gyvenviečių - atsirasdavo keletas parduotuvių, kavinė-restoranas/.

Esant švietimo ministru G.Steponavičiui buvo uždaryta /premjeras Kubilius/ apie 1000 švietimo įstaigų - visos lietuviškos /ir be darbo liko 6000 mokytojų - diplomuotų pedagogų su aukštaisiais išsilavinimais/.

Švietimo ministras G.Steponavičius, premjeras Kubilius, prezidentė Polikarpovna Grybovska ---- ŠIE ŽMONĖS KALTI ir jokios aiškinimosi priemonės to nepateisina.

Nesugebėjote išsaugoti mokslo šviesulių - lauk iš postų ir pareigų.

Uždaryti - proto nereikia, bet štai išsaugoti, net ir karui, marui esant, šie PAREIGŪNAI PRIVALĖJO.

Manau, kad šito neužmirš Lietuvos žemė ir istorija.

Kiek vaikų dabar taps nusikaltėliais.

Teks atidarinėti kunigams parapijines mokyklas.

Esant KARALYSTEI karalius tokios kaltės ant savęs neimtų...

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Vas 2013 14:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Nesipainiokim painiavoj


http://www.lzinios.lt/Komentarai/Nesipa ... -painiavoj

Vytautas LANDSBERGIS
2013 m. vasario 23 d., 06:01

Net stebėtina, kaip sugebame, kartu su kai kuriais kaimynais, painiotis ir kurti painiavą ten, kur jos nėra ir galėtų visai nebūti.

Antai vaizdelis, neva visas Lietuvos gyvenimas, o ypač santykiai su vienu nervingu kaimynu, nūnai sukasi ir suksis apie lenkų ir tik jų pavardžių rašybą. Ir neva prieš trejetą metų buvęs parengtas specialus "lenkiškų pavardžių" įstatymas, kurį Lietuvos Seimas gėdingai atmetė nepaisydamas, kad Vilniuje tą dieną vieši Lenkijos prezidentas.

Nereikia pūsti dūmų. Nebuvo jokio įstatymo specialiai lenkams (nesivelkime į tyčinį klaidinimą), tik visiems kitataučiams, kurie vartoja lotyniškas raides; tačiau Vilniuje tądien tikrai buvo draugiškas Lenkijos prezidentas, kurio lankymosi metu nereikėjo rizikuoti tokiais balsavimais.

Arba - pasirinkus alternatyvų įstatyminį variantą - eiti su juo Seime iki galo, tam kartui užbaigiant plepalus neva kažkas kažkam "draudžia" Lietuvos pase naudotis, greta valstybinės kalbos, dar ir kaimyninės šalies bei tautos rašmenimis.

Ne draudimas vienai grupei, o nustatyta visiems tvarka ir vieta dokumente. Tas pat būtų vokiečiams, latviams, visai lotyniškos tradicijos Europai. Pamėginus, vėliau būtų galima gerinti arba grįžti prie Andriaus Kubiliaus Vyriausybės varianto.

Bet čia "susimėtė" ir Seimas, ir Vyriausybė, panašiai kaip po kelių dienų - Vilniaus miesto taryba, kuri balsavimu nusprendė suteikti žuvusio prezidento Lecho Kaczynskio vardą vienai sostinės gatvių, o išgirdusi riksmą iš pašalio neišdrįso įgyvendinti savo pačios sprendimo. Jis taip ir kaba, gerbiamas mere Artūrai Zuokai, ligi šiol.

Dar grįšim prie tos trumpalaikės įvykių konkretybės vengdami "popsinio" rašymo iš lubų, o dabar žvilgtelkim į politiką ir diplomatiją kiek plačiau.

Reabilitacijos ir skriaudos


Apskritai, jei kas nori prisipainioti lygioj vietoj, visada ras galimybių.

Pavyzdžiui, Lenkijos oficialiosios politikos reikalavimas kitam kaimynui, kad Rusija "reabilituotų" Katynėje ir kitur nužudytus lenkus karo belaisvius. Tai apverčia aukštyn kojom visą tarptautinę teisę ir legalizuoja Josifo Stalino gaujos agresiją bei karo nusikaltimus. Tartum nužudytieji išties "buvo kalti", tik dabar jau reabilituojami. O Maskva dar branginasi!

Susipainiojo Varšuva ir priėmusi Rusijos nuostatas dėl Lenkijos prezidento žūties Smolenske, pirmiausia, dėl jos tyrimo. Jei neklystu, kažkas iš Varšuvos atsiprašė net dėl to, kad žuvusieji buvo apiplėšti, o kalbėti apie tai nederėję.

Ką čia tęsti, juk painiojasi ir oficialusis Vilnius, skubotai priėmęs Baltarusijos KGB ir kitos kryptingos propagandos nuostatas dėl Vytauto Pociūno mirties, nenustatytiems nepiliečiams išmetus jį (kadangi kito varianto nėra) tą lemtingą istorinės datos naktį pro specbučio langą.

Tik reiktų, broliai, visur Europoje daryti proto išvadas ir nebekartoti elgsenos klaidų.

Kartoja ir dar prasčiau, kuomet kas mėgina primesti nuosavas painiavas kitiems.

Atėjo antai paslaptingas metas gadinti santykius su Lietuva; kaimynų politikai ėmėsi darbų - puolimų ir žeminimų, o dabar kaltina Lietuvą, kad tai ji pabloginusi santykius, todėl privalanti atsiprašinėti ir taisytis. Netruksime pasijusti nelyginant negudrus ėriukas, kuris sudrumstė vandenį gerdamas iš upelio žemiau pagal tėkmę, negu stovėjo draugas vilkas ar kitas kuris didesnis brolis.

Kiek mėginau klausti sutrikdytų kolegų lenkų - tai ką gi mes padarėme, kad nuo šiandien pradėjot pykti? Šiaip taip išgaunamas atsakymas būna tik toks: nieko nauja ir bloga nepadarėt, bet per ilgai nedarote, ko mes norime. Daugybė negerovių, viską žinom. Kantrybė baigėsi! O dar tu atsikalbinėji, nedoras upelio drumstėjau!

Apie 114 kartų esu aiškinęs ir žurnalistams, ir kolegoms europarlamentarams iš Lenkijos, kad mūsų dvišalėje 1994 metų sutartyje nėra tokių įsipareigojimų - atsiverskit ir pasiskaitykit! - apie kurių "sulaužymą" nuolat kartoja vienas europarlamentaras iš Lietuvos.

Ten pasakyta, kad pavardės turėtų būti vartojamos pagal skambesį, o detali sutartis dėl vienų ir kitų rašybos bus sudaryta vėliau.

Tik štai vėliau nebuvo jokių pasiūlymų.

1997 metų pradžioje Lenkijos Seime paaiškinau jo vadovams ir kitiems kolegoms, kad kitataučių arba užsieniečių pavardžių rašybos principai turėtų būti nustatyti plačiau, ne vienai išskirtinei tautybei.

Atrodė normaliai suprasta, ir jokio pykčio... Kol atėjo, Lietuvos vadovams nekreipiant dėmesio į Konstitucinio Teismo aiškinimus dėl valstybinės kalbos ir vis kažką lengvai žadant, kaimynų politikos pokyčiai.

Lenkams Lietuvoje draudžiama vartoti savo kalbą! Laužomos pagrindinės žmogaus teisės! - Po tokiais niekais pasirašinėdavo net europarlamentarai, tokias baisybes apie Lietuvą aukštoji lenkų diplomatija skleidė per diasporas nuo Švedijos iki Čikagos.

Piketai, proklamacijos. "Nevažiuosiu į Lietuvą, kol nebus, kaip aš noriu!"

Draugiška, savitai draugiška brolių politika, kurią turėjom iškęsti kantriai ir gana ilgai, kol Lietuvos prezidentė pasakė: jeigu taip, tai gal darom pertraukėlę. - Tikriausiai, kolegoms tai galų gale padėjo, kaip ir pralaimėtos bylos Europos instancijose, politiniai priminimai iš šalies, kad esam ne varžovai, vaikštantys vieni apie kitus palaidais vyžų apyvarais, o sąjungininkai. Reikia kalbėtis žmogui su žmogum, bus paprasčiau.

Rėkavimai ir pasiraginimai "pulti Lietuvą visuose lygmenyse" tikrai neproduktyvūs.

Priešingai, produktyvus ir taikinantis buvo Lietuvos pasiūlymas perduoti švietimo klausimus bendram abiejų šalių ekspertų svarstymui. Dirbo, pažengė į priekį be ultimatumų, pirmąsyk aptarė ir varganą lietuviškų mokyklų Lenkijoje padėtį; ketino tęsti, tačiau Varšuva uždraudė pasirašyti net paprastą darbo komunikatą. Matyt, jokių pažangos ženklų neturėjo būti parodyta, pūskim "konfliktą".

Vaikščiojimas palaidais apyvarais


Įstatymų nesilaikymas, įstatymo laužymas. Čia taip aišku ir skaidru, jokios painiavos, kad netektų nė kalbėti šio straipsnio, jo pavadinimo kontekste.

Piliečiai kurstomi būti nelojalūs savo valstybei, demonstratyviai pažeidinėti įstatymus ir tikėtis baudų - o tada tai rėksim apie persekiojimą!

Panašiai atrodytų važiavimas kairiąja kelio puse, tokiu metodu verčiant pakeisti ir oficialias eismo taisykles. Gražiausia, kai kursto iš užsienio, tuo būdu vėlgi atvirai, be painiavos, laužydami Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo 1994 metų sutartį.

Joje juk parašyta: mažumos lojalios savo valstybei. Net "privalo būti" tokios. Lojalumas - tai būtent valstybės įstatymų laikymasis, elementari pagarba.

Galų gale aukštieji kaimynų asmenys šiandien jau bent primena tautiečiams Lietuvoje, kad būtų lojalūs ir nekenktų santykiams. Dar neparagino, kad liautųsi praktikavę teisiškai antiįstatymiškus gatvių pavadinimų vertimus, o juolab į trečiąsias kalbas. "Ulica Ewy Symoneit" - Ievos Simonaitytės!

Ką čia provokuoja? Manau, rengia dirvą kirilicai. Ir toji jau kai kur pasirodo primindama geruosius "tarybinius" laikus, o Latvių gatvė avansu trina rankas. Tikrai pritars provokatoriams Klaipėdos miesto taryboje.

Tuo tarpu naujoji pažangesnė Lietuvos valdžia žada (vėl žada!) skubiai pritaikyti įstatymą prie jo laužytojų. Kai kur įvedus etnines arba vertimų lenteles, bene nušvistų ir vientisos Lietuvos ypatingas teritorinis dalymas.

Taip "vilenščizna" gautų autonomininkų pageidautas nebe kultūrines, o geografines ribas. Tada bene įtiksim net kaimynui užsienio reikalų ministrui, gal teiksis atvykti.

Įdomu, ko pareikalautų p. Vladimiras Putinas už savo atvykimą, ir kaip čia visi koalicininkai raitytųsi. Įskaitant naująjį dvigalvį arą.

Įdomi ir Lenkijos spauda. Laisva, bet pastarąją antilietuvišką kampaniją pavarė bemaž visi lyg pagal komandą.

Po mūsų Seimo rinkimų pasidžiaugė ("Rzeczpospolita"), kad naujoji Lietuvos Vyriausybė būsianti "prorusiška ir populistinė", o štai ir Lenkų rinkimų akcija ten gražiai pritiko.

Bent jau čia painiavos nėra.

Tiesa, panaudota smulki šulerystė, kai trijų partijų koaliciją prakišo kaip vienos partijos sąrašą. Vyriausioji rinkimų komisija nepastebėjo, negi gaila geriems žmonėms dar kelių kėdžių Seime.

Galėjo ir Rusijos kunigaikštį iš Švenčionių krašto įsileisti, jei lenkai rinkėjai nebūtų rusų ir jų kunigaikščių "išdūrę". Pasidarė negražu, Latvių gatvė turbūt gavo ir davė velnių.

Kompensacijai LLRA sukūrė nors vieną vietelę Rusų aljansui, slaptosios koalicijos sąraše turėjo pasiaukoti Valdemaras Tomaševskis.

Panašu į atsiprašymą už balsuojančius lenkus, kam išreitingavo LLRA politinius rėmėjus rusus. Čia vėlesnė atsiprašymų tema, bendresnė.

Švietimas - tai ne drumstimas


Susivokta ir šiek tiek susitarta, kad jauni lenkai baigiantys Lietuvoje vidurinį mokslą turi gerai mokėti valstybinę kalbą. Neturi justi jokių suvaržymų gyvendami ir kurdami savo sėkmę Lietuvoje, ne tik Šalčininkuose. (Tėvai tai supranta geriau, negu LLRA veikėjai. Jau ne vieną kartą taip pabrėžė ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas.)

Pora programos dalykų netrukus bus dėstomi lietuviškai ir lenkams, ir rusams. Atsiras bendras visoms Lietuvos gimnazijoms lietuvių kalbos baigiamasis egzaminas.

- Nereikia naujovių, jos blogina mūsų gyvenimą!
- Nereikia egzamino, vaikams per sunku!
- Nereikia pamokų sustiprinti kalbą, nes mokiniai ir be jų puikiai moka!

Palaukite, jeigu puikiai moka, tai kodėl bijote egzamino?

Tikriausiai ne visi mokytojai pakankamai moka, kad galėtų dėstyti geografiją ir istoriją lietuviškai. O perleidus vieną kitą pamoką mokantiesiems dėstyti, sumažės mokytojo krepšelis. Todėl vaikams (gal iš tikrųjų mokytojams?) reikalingas dar aštuonerių metų pasirengimo laikotarpis. Nesutinkate? Tada griaunate lenkiškąjį švietimą, išsivesime mokinius iš pamokų (streikas!) į protesto demonstracijas.

Vaizdelių prisižiūrėta. Kantriai, kaip visuomet. Nuo kategoriškų reikalavimų tuoj pat atšaukti įstatymo naujoves jau kalbamasi dėl papildomų įstatymo pakeitimų arba nukėlimų taip "atliepiant mažumų (!) lūkesčius".

Tarp kitko, žydų ir baltarusių mokyklos paprašė nekalbėti visų vardu, nepainioti jų į LLRA veikėjų intrigas.

Ar rusai mokytojai tikrai prašė už juos kovoti - neaišku. Dabar daugiausia reikalaujama baigiamojo valstybinės kalbos egzamino lengvatų baigiantiesiems mokyklas kita mokymo kalba.

Daromos ir lengvatos, žadamos lengvatos, reikalavimų apimtys, terminai. Bet štai paradoksas: tuo įvedama diskriminacija ir neteisybė lenkų (t. p. gudų, rusų) jaunimui, baigiančiam gimnazijas lietuvių dėstomąja kalba. Jiems privilegijų nėra, pažymį reikia pelnyti; o kitokiose mokyklose galima mažiau mokant gauti geresnį pažymį ir juo pasipuikuoti, pasiprivilegijuoti stojant į aukštąją. Kas tada vyksta mokinių ir vietinių politikų galvose, tegu pasako jie patys.

Pastabėlė šaukiantiems apie diskriminaciją: štai tie lenkai, lietuviškas mokyklas lankantys jauni Lietuvos lenkai, dabar diskriminuojami būtent Lietuvos nuolaidžiavimu Varšuvos lenkams ir vietiniams apyvarininkams.

Kai Lenkijos vyriausybė tiesiai moka pinigus Lietuvos piliečiams, kad tik leistų pirmokėlius į lenkiškas mokyklas, tai diskriminuoja kitas šeimas.

Panašiai atrodydavo kaimynų labdara, dalijama katalikiškų organizacijų vardu Rytų Lietuvos miesteliuose pagal vargstančiųjų tautinį sąrašą: tik lenkams! Krikščioniškumo viršūnė.

Beveik prie to paties ir mažumų garantijų specialus įstatymas. Buvo užsilikęs sovietinis, dabar siūloma parengti naują. Tarsi be ano būtų prasidėjęs koks engimas. O tokia proga reikėtų įrašyti ir vietinių mažumų apsaugos nuostatas. Tai apie vietoves, kur pagrindinė valstybės tautybė arba valstybės tautos dauguma iš tikrųjų yra mažuma ir nebūtinai palankiai traktuojama (įdarbinimas, socialiniai dalykai) vietinės valdančiosios daugumos. Negerų pavyzdžių nepristigtume, tad pasirūpinkime.

Triukšmas dėl mokymo ir mokyklų Lietuvoje gal praeis, bet ar jis nėra skirtas pridengti lietuviškų kaimo mokyklų uždarymui Seinų krašte? - ir ar tai nėra primityvus (beje, kažkieno žadėtas) kerštas už tariamą pažadų dėl pavardžių nesilaikymą?

Dabar ten anoji ministerija iš tiesų nevykdo finansavimo pažado.

Kas atsitiktų, jei dalį pinigų, skiriamų remti mažavaikėms lenkiškoms mokykloms, mūsų Vyriausybė permestų lietuviškoms mokykloms Lenkijoje gelbėti?

Atlaidumas ir atsiprašymai


1989 metų lapkritį grupė Lenkijos intelektualų su tokio ryškumo žvaigždėmis, kaip Tadeuszas Konwickis, Andrzejus Wajda, lyg ir broliui Czeslavui atstovavęs Andrzejus Miloszas, pasirašė "Laišką bičiuliams lietuviams".

Iš jo pacituosiu: "Esame išauklėti krikščioniškomis tradicijomis, o tos tradicijos yra tautų apsisprendimo ir jų tarpusavio draugystės atrama. Tad vardan tos tradicijos, vardan Europos kaip didesniosios tėvynės, prašome jūsų atlaidumo mūsų praeities klaidoms. Taipogi ir mes sieksime tokio atlaidumo, vidinio atvirumo jūsų atžvilgiu."

Tą pačią dieną buvo paskelbtas ir lietuvių laiškas "Bičiuliams lenkams". (Abu galima rasti ką tik pasirodžiusiame knygos "Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?" lietuviškame leidime). Pavyzdžiu šiam abipusio taikymosi ir suartėjimo žingsniui neabejotinai buvo gerokai anksčiau paskelbtas - prieš komunistų valdžios valią - kilnus lenkų vyskupų kreipimasis į vokiečių vyskupus: "Atleidžiame ir prašome atleisti". Taip kloti keliai į naująją tautų santarvės Europą.

Prisidėjome, pasikliovėme Helsinkio principais dėl jau suformuotų sienų, juolab - gera gerų žmonių valia.

Šis tas dar ataidėjo Lenkijos ir Lietuvos 1994 metų sutartyje. Pasirašė Lechas Walęsa ir Algirdas Brazauskas. Nutylėjus visą Vilniaus dramą (lenkiškoji pusė laikė tai dideliu diplomatiniu laimėjimu) vis dėlto šis tas pasakyta apgailestaujant dėl valstybių konfliktų ir "smurto naudojimo", tad abipuses praeities skriaudas.

Kadangi sunku šias net iš tolo palyginti tarpusavyje, matome, jog Lenkija nežymiai atsiprašė, nors neįvardydama, už savo didžiąją smurto skriaudą kadaise atgimstančiai Lietuvai.

Sostinė... Tai ne pakraščio kąsnis, kad ir koks jis būtų artimas lenkų kultūrai ar tuomečiam jų valstybės Viršininkui.

O už ką dabar atsiprašė, už kokius užpernykščius erzelius, lankydamasis Varšuvoje mūsų ministras? Žodžiai žurnalistui - lyg apie vieną nesmagų įvykį, bet interpretacijos visai kitos.

Atsirado net pataikūniškų komentatorių, kurie Lino Linkevičiaus apgailestavimą dėl to vieno mūsų Seimo balsavimo prilygino A.Brazausko atsiprašymui Izraelio parlamente už Lietuvos žmogžudžius. Nė tiek nebeturime, kai kurie - saiko ir nuovokos, kad priartėjame prie Holokausto kankinių menkinimo, jei lyginame su kurio nors Mostiškėse pajausta skriauda dėl raidės pavardėje.

Čia jau išvydome super susipainiojimą ir vertybėse, ir tikrovėje. Vis iš to stengimosi. Manau, ir iš provincialios partpolitikos.

Ir ministras bus paslydęs, jeigu improvizavo nepasirengęs klausimui. Jei vyko tiesiog nusiteikęs kažką į kažką perkrauti.

Man, tarkim, šimtą kartų skaudžiau prisiminti, kaip "modernus" Varšuvos jaunimas begėdiškai tyčiojosi iš savo žuvusio prezidento. Galėtume atsiprašyti jo atminimo. Be abejo, Vilniuje dar gyvas patyrė nemalonumą, kuriuo mūsų Vyriausybė ir Seimas neturėjo rizikuoti. Už kairiųjų politikų elgesį sunku garantuoti; regis, tik vienas Gediminas Kirkilas tada ištesėjo žodį.

Problemų kitkart sudaro pareigūnų diplomatinės ir istorinės patirties stoka. Iš to ir galima tarptautinė psichologinė klaida.

Pagal posovietinę politinio mąstymo kryptį mandagumas mat laikomas silpnumu, o atsiprašymas dėl suteikto kam nors nemalonumo verčiamas generaline kapituliacija ir pasižadėjimu keisti visas linijas. Dabar - vykdykite!

Atsiprašęs už nepaklusnumą - nestoka rašto aiškintojų - rodyk dabar paklusnumą. Tiesą sakant, to iš mūsų laukia ir Rusija.

Šiaip ar taip, ministras juk neatsiprašė Varšuvoje už savo premjero ir partijos lyderio balsavimo klaidą (jei taip vertina). Ir ne už tuos neatėjusius arba susilaikiusius Seimo narius, kurių balsų tada pristigo. Juolab - tikiuosi - ne už nedorėlę Lietuvą.

Tad baikime bent jau šį vėliausiąjį mazochistinį painiojimąsi. Kliaukimės atlaidumu ir apgailestavimu, kad gyvenime būna negerų dalykų. Nuodėmė juos pūsti, gausinti. Čia pastaba nuodėmiaujantiems komentatoriams.

Komentarai
http://www.lzinios.lt/comment/list/90786

StasysG 2013-02-23 23:25

Gerai, kad parašė signataras V.Landsbergis. Bet valdžia dabar ne jo rankose. Nereikėjo snausti per 4 Kubiliaus vyriausybės valdymo metus.

Ir užsienio reikalų ministrą reikėjo paskirti įtakingą veikėją, ne silpnutį Ažubalį.

Kas jis prieš Lenkijos Sikorskį? Kuris dar vedęs Amerikos žymią veikėją.

Lenkija+Amerika prieš Lietuvą? nelygios jėgos? Labai.
--------------------

Žiūr p. Sikorskis:

Baigęs gimnaziją Bydgoščiuje, Oksforde studijavo filosofiją ir politologiją.

1986–1989 m. buvo savaitraščių „Spectator“ ir „The Observer“ korespondentas Afganistane, Angoloje ir Jugoslavijoje. 1988 m. jo nuotraukos gavo „World Press Photo“ apdovanojimą. 1990–1991 m. buvo laikraščio „The Sunday Telegraph“ korespondentas savo gimtinėje, žiniasklaidos magnato Ruperto Murdocho patarėjas Lenkijos klausimais.

1992 m. paskirtas Lenkijos Nacionalinės gynybos ministro pavaduotoju, 1998–2001 m. buvo Užsienio reikalų viceministru. Vėliau buvo projekto „New Atlantic Initiative“ direktorius Amerikos verslo institute Vašingtone.

2005 m. Bydgoščiuje išrinktas Lenkijos Senato nariu. 2005 m. spalio 31 d. R.Sikorskis paskirtas Nacionalinės gynybos ministru Kazimiežo Marcinkevičiaus vyriausybėje.

2007 m. lapkričio 16 d. Donaldo Tusko vyriausybėje tapo Užsienio reikalų ministru, juo liko ir po 2011 m. Lenkijos Seimo rinkimų.

R.Sikorskis vedęs JAV pilietę Anne Applebaum, su ja turi sūnus Aleksandrą ir Tadeušą.
----

Anne Elizabeth Applebaum (born July 25, 1964) is an American journalist and Pulitzer Prize - winning author who has written extensively about communism and the development of civil society in Central and Eastern Europe.

She has been an editor at The Economist, and a member of the editorial board of The Washington Post (2002–2006) and Slate Magazine.

She is married to Poland's Minister of Foreign Affairs Radosław Sikorski.

[3]Applebaum is fluent in English, French, Polish[10] and Russian.

In February 2008, she was awarded the Estonian Order of the Cross of Terra Mariana, third class.


Lietuvių tautos genocidas ir polonizacija Lenkijos okupacijos laikotarpiu 1920-1939

http://www.youtube.com/watch?v=DB9LseaFcdA


Apie mūsų kaimynų lenkų šovinizmą ir kitas šunybes

http://www.youtube.com/watch?v=dH77HLdxGz8

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Vas 2013 17:09 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Visi mūsų politikai turėtų suvokti elementarią tiesą:

Jokie tarptautiniai ir vidiniai santykiai negali būti vystomi Lietuvybės naikinimo sąskaita.


Ir bet kokie tokio pobūdžio, merkantilinių tikslų siekiantys, "gerinimai" yra valstybinis nusikaltimas ir Lietuvybės - Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės esminio pamato - aktyvus ir sąmoningas naikinimas, už kurį negali būti ir nebus taikomas joks senaties terminas.


Visiems derėtų įsidėmėti labai paprastas tiesas:

1. Nepriklausomos Lietuvos Valstybės esminė paskirtis yra Lietuvybės puoselėjimas bei gynimas nuo bet kokių bandymų į ją pasikėsinti, o visai ne kieno nors užgaidų tenkinimas.

2. Ne Lietuva turi taikytis prie įvairių asmenybių norų bei poreikių, o šie asmenys privalo prisitaikyti prie Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės reikalavimų ir įstatymų.

3. Lietuviai savo Valstybę sukūrė ne tam, kad kas nors, iš užsienių atvykęs, nurodinėtų kaip mes turime savo Tautos namuose tvarkytis.

Lietuviai,

negi jums vis dar neaišku - kol Lietuvių Tautos sukurtą Valstybę valdys iš bolševikų į kosmopolitus persidažę vagys, kyšininkai ir įvairūs Lietuvybės priešai, tol nieko gero nėra ko laukti nei Lietuvai, nei Lietuviams, kur jie begyventų...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Vas 2013 22:43 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Daugeliui tikrų lietuvių viskas yra aišku, bet yra maišyti - negrynakraujai lietuviai, kurie ir yra panaudojami svetimų valstybių kaip įtakos agentai...

Tai senas dalykas, todėl turime siekti etninio tautos grynumo ir labai kontroliuoti negryno kraujo lietuvius, nes jie yra netekę senojo lietuviško kovingumo, ištvermės, augo jau negrynakraujėje lietuviškoje aplinkoje....

Tautybė nustatoma Lietuvoje pagal tėvą.

Dabar mūsų prezidentų tėvų vardai -- vieno Feliksas, kitos Polikarpas...

AR GALI TOKIE ŽMONĖS PILNAVERČIAI ELGTIS?

TAM JIE TURI BŪTI LABAI RIMTAI PASIRINKĘ LIETUVIŠKĄ KELIĄ...

Vokiečiai ginasi genealogija, bet tas neapsaugojo nuo kito blogio - gėjų ir lesbijiečių įsiveržimo į valstybės aparatą...

Beje, Rusija labai rimtai perspėja savo užsienio žvalgus, kad jeigu nori pratęsti savo vaikų dalyvavimą valstybinėje tarnyboje, jie negali maišytis su kitomis tautomis - palikuonys gimsta visais atžvilgiais silpnesni.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Vas 2013 23:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Vilniaus rajono savivaldybės darbuotojų sąrašiukas:
http://www.vtd.lt/index.php?-1942672897

Vilniaus rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnyba
http://www.vtd.lt/index.php?313233814

Šalčininkų rajono savivaldybės darbuotojų sąrašiukas:
http://www.vtd.lt/index.php?1354908547

Šalčininkų rajono savivaldybės kontrolieriaus tarnyba
http://www.vtd.lt/index.php?-1917607225

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 25 Vas 2013 20:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Valentinas Stundys. Ar dar turime valstybinio orumo?


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... rumo/96141

2013-02-25

Praėjusią kadenciją Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavęs konservatorius Valentinas Stundys dabartinis Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas svarsto apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus.

Vasario dvidešimtoji įeis į Lietuvos istoriją kaip gėdinga naujosios valdžios diena. Švietimo ir mokslo ministras patvirtino lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus.

Juos inicijuoja LLRA (Lietuvos lenkų rinkimų akcija) ir jos atstovai valdžioje. Detalių nekomentuosiu. Pataisų esmė paprasta–išskirtines sąlygas sudaryti tiems abiturientams, kurie mokosi tautinių mažumų mokomąja kalba mokyklose: jie rašys ir trumpesnį rašinį, ir bene galės padaryti dvigubai daugiau klaidų.

Net užsienio kalbos brandos egzaminas pagrįstas kur kas aukštesniais reikalavimais.

Tačiau stojant į aukštąsias mokyklas palengvintas egzaminas bus vertinamas vienodai, kaip ir kitų mokyklų abiturientų išlaikytas brandos egzaminas. Tai nėra tik diskriminacinis sprendimas.

Svarbiausias pataisų argumentas– vaikai nėra pasiruošę, nes per mažai buvo skiriama pamokų, reikia pereinamojo laikotarpio. Tai melagingas motyvas.

Primenu, kad jau 2002 metais buvo sutarta (net su tuometine Lenkijos švietimo ministre!) pereiti prie vienodo egzamino 2007/2008 metais.

Todėl valdžia pereinamajam laikotarpiui sudarė geresnes sąlygas: dvidešimt procentų padidino mokinio krepšelį,per valstybinės kalbos pamokas klasės buvo dalijamos į grupes, t.y. buvo mokoma po kelis, buvo galima pirkti reikalingų mokymo priemonių, nebuvo privaloma mokytis antrosios užsienio kalbos, kad valstybinei kalbai būtų skiriama daugiau valandų.

Beje, siekiant vaikus geriau išmokyti oficialiosios kalbos,mokyklos turėjo ir kitų galimybių: ugdymo planų 49 punkte buvo nustatyta, kad „mokykla, kurioje mokoma tautinės mažumos kalba, atsižvelgdama į mokinių kalbos gebėjimus ir poreikius, apsisprendžia dėl lietuvių kalbai ir gimtajai kalbai skiriamų pamokų skaičiaus“.

Šis dokumentas tik nubrėžė minimalią apatinę pamokų skaičiaus ribą, o pačios mokyklos turėjo visas sąlygas jį didinti.

Toks egzaminas jau turėjo būti laikomas 2007 metais. Deja, taip neįvyko, pereinamasis laikotarpis užsitęsė. Tik naujasis Švietimo įstatymas nustatė aiškią datą. Visos mokyklos jau seniai turėjo būti pasiruošusios šiai permainai. Jeigu šiandien kas nors nepasiruošęs vienodam egzaminui, atsakomybę turi prisiimti mokyklos ir jų steigėjai.

Vilniaus rajono ir Šalčininkų savivaldybėse tokių mokyklų yra dauguma – matyt, logiškai kyla ir steigėjų, kurie privalėjo užtikrinti tokį perėjimą, teisinės atsakomybės klausimas.

Todėl pirmiausia valstybės įstaigos turėtų išsiaiškinti, kaip tikslingai ir efektyviai buvo ir yra naudojamos mokinio krepšelio lėšos, kaip mokyklos ir jų steigėjai nuo 2002 metų rengėsi pereiti prie vienodo egzamino.

Gal paaiškėtų visuomenei ir visai nežinomų dalykų. Nepasirengimas vienodam egzaminui yra didelis nesiskaitymas su valstybės institucijų priimtais sprendimais, nepagarba valstybei ir įžūlus politinis cinizmas.

Akivaizdu, kad valstybė, skirdama papildomų lėšų valstybinės kalbos mokymuisi, atsakingai rūpinosi, kad visiems Lietuvos vaikams būtų užtikrintos vienodos galimybės įgyti visų lygių išsilavinimą.

Pastarųjų dienų Švietimo ir mokslo ministro patvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino palengvinimai begėdiškai nubraukia kelerių metų darbus, paneigia kultūrines, edukacines pastangas solidarizuoti visuomenę, didinti jos integracijos galimybes.

Visi tarptautiniai dokumentai tautinių mažumų klausimais remiasi pamatine nuostata – mažumų teise išsaugoti savo tapatybę ir pareiga integruotis į visuomenę: „Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė išsaugoti savo tapatybę gali būti visiškai įgyvendinta tik tuo atveju, kai ugdymo procese jie įgyja tinkamų savo gimtosios kalbos žinių.

Tuo pat metu tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi pareigą integruotis į platesniąją visuomenę įgydami tinkamų valstybinės kalbos žinių “(Hagos rekomendacijos dėl tautinių mažumų švietimo teisių).

Ministro keisti raminimai, kad palengvinimai laikini, kelia nusistebėjimą, kad šitokio rango politikas visai neįkerta giluminių, esminių – kultūrinių– savo veiksmo pasekmių.

Juk vienu kirčiu rėžiama per visus lietuvių kalbos mokymo atnaujinimo siekius, pastangas stiprinti lituanistinį ugdymą, siekti aukštesnės mokinių kultūrinės brandos.

Su kuo būtų galima palyginti tokį sprendimą?

Kultūrinė kontrrevoliucija? Sąmoningas regresas? Kultūrinė kapituliacija? Šliaužianti naujoji okupacija?


Pamąstykime...

Neteisi Lygių galimybių kontrolierė, kad dabar ne tas laikas, kad būtų galima kreiptis į teismą. Juk mokiniai dvejus metus ruošėsi egzaminui ir staiga, likus porai mėnesių, kai jau nebeleidžia ir teisės aktai, keičiama jo programa. Ir šimtąkart neteisus premjeras, kalbėdamas, kad opozicija, kritikuodama šią permainą, kelia destrukciją - slaptai, patyliukais parengti, su jokiomis ekspertinėmis institucijomis nediskutuoti egzamino programos pakeitimai yra visuomenės skaldymo priežastis.

Ko dar galima tikėtis? Kas dar planuojama?

Viešumoje jau pasirodė žinia, kad iki pirmininkavimo ES pradžios bus siekiama skubiai spręsti pavardžių ir vietovardžių rašymo klausimus, nedelsiant Seimui bus teikiami nauji ir galiojančių įstatymų pataisų projektai.

Tai nėra šiaip klausimėliai – ne kokio kelio galo asfaltavimas ar kultūros namų renovacijos pinigai.

Vardan politinės antrojo pusmečio ramybės greituoju būdu valdančioji koalicija sutiks naujas normas įteisinti?

Kad Europai atrodytume pažangūs?

Ar valdančioji koalicija dar turi bent kiek valstybinio orumo? Ar Kovo 11-osios Respublikos laukia visiška nežinia? Išdavystė?

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Viktoras
2013-02-25 16:25


Ačiū Stundžiui už prasmingas ir tikrovę atspindinčias mintis.

Norėčiau pastebėti ir tai, kodėl iki šiol ne visose ,,lenkiškose" mokyklose pietryčių Lietuvoje istorijos, geografijos ir pilietinio ugdymo pamokos nėra vedamos - kaip tai reikalauja Švietimo įstatymas - lietuvių kalba?

Kas ir kaip kontroliavo ir kontroliuoja minėtų mokyklų mokymo-ugdymo programų vykdymo kokybę ir kiekybę?

Ar visi biudžetiniai pinigai skirti Šalčininkų ir Vilniaus rajonų švietimui, buvo panaudoti ir dabar naudojami pagal paskirtį?

Be to ar Lietuvos buvusios ir dabartinės valdžios domėjosi ir tiria dabar, kaip ir kam minėtų rajonų švietimo įstaigose ugdomi piliečiai: Lietuvai ar Lenkijai?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Vas 2013 00:14 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
TAIP - KULTŪRINIS REGRESAS YRA ĮŽŪLIAI VYKDOMAS, NET NESIVARŽANT LIETUVOS TAUTIŠKŲ INTERESŲ NEPAISYMO.

LIETUVIAI YRA VISIŠKAI NETEKĘ KOVINĖS DVASIOS - NEPAJĖGIA TAUTININKAI NUVERSTI LINKEVIČIAUS - TAI VĖL PRALAIMĖJIMAS, KAIP SU GĖJAIS PRIEŠ TRIS METUS, TAD TAUTININKAI NEPAJĖGŪS ŠIUO METU RODYTI JOKIŲ VEIKSMŲ, SPAUDIMO VALDŽIAI IŠ APAČIOS.

NESUGEBĖTA UŽBLOKUOTI BENT VIENOS PAGRINDINĖS GATVĖS IR LAUKTI, KOL PREZIDENTĖ ATSTATYS LINKEVIČIŲ.

REIKIA SUDARYTI SPAUDIMO VALDŽIAI IŠ APAČIOS PLANĄ, NEDARANT ŽALOS APLINKAI IR NEŽALOJANT PATIEMS SAVĘS.

PERŽIŪRĖJUS DARBUOTOJŲ VILNIAUS RAJONE SĄRAŠĄ MATOSI AIŠKIAI, KAD VSD DIRBA TIKRAI NE LIETUVOS NAUDAI.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Vas 2013 00:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Zbigniew Pirstelejau
2013 m. Vasario 25 d. 18:44

Ruoškimos !
2013-02-25 16:02


Áá • Àà • Ăă • Ắắ • Ằằ • Ẵẵ • Ẳẳ • Ââ • Ấấ • Ầầ • Ẫẫ • Ẩẩ • Ǎǎ • Åå • Ǻǻ • Ää • Ǟǟ • Ãã • Ȧȧ • Ǡǡ • Ąą • Āā • Ảả • Ȁȁ • Ȃȃ • Ạạ • Ặặ • Ậậ • Ḁḁ • ȺⱫ • ᶏ • Ḃḃ • Ḅḅ • Ḇḇ • Ƀƀ • ᵬ • ᶀ • Ɓɓ • Ƃƃ • Ćć • Ĉĉ • Čč • Ċċ • Çç • Ḉḉ • Ȼȼ • Ƈƈ • ɕ • Ďď • Ḋḋ • Ḑḑ • Ḍḍ • Ḓḓ • Ḏḏ • Đđ • ᵭ • ᶁ • Ɖɖ • Ɗɗ • ᶑ • Ƌƌ • ȡ • Éé • Èè • Ĕĕ • Êê • Ếế • Ềề • Ễễ • Ểể • Ěě • Ëë • Ẽẽ • Ėė • Ȩȩ • Ḝḝ • Ęę • Ēē • Ḗḗ • Ḕḕ • Ẻẻ • Ȅȅ • Ȇȇ • Ẹẹ • Ệệ • Ḙḙ • Ḛḛ • Ɇɇ • ᶒ • Ḟḟ • ᵮ • ᶂ • Ƒƒ • Ǵǵ • Ğğ • Ĝĝ • Ǧǧ • G̃g̃ • Ġġ • Ģģ • Ḡḡ • Ǥǥ • ᶃ • Ɠɠ • Ĥĥ • Ȟȟ • Ḧḧ • Ḣḣ • Ḩḩ • Ḥḥ • Ḫḫ • H̱ẖ • Ħħ • Ⱨⱨ • Íí • Ìì • Ĭĭ • Îî • Ǐǐ • Ïï • Ḯḯ • Ĩĩ • İi • Įį • Īī • Ỉỉ • Ȉȉ • Ȋȋ • Ịị • Ḭḭ • Iı • Ɨɨ • ᵻ • ᶖ • Ĵĵ • J̌ǰ • ȷ • Ɉɉ • ʝ • ɟ • ʄ • Ḱḱ • Ǩǩ • Ķķ • Ḳḳ • Ḵḵ • ᶄ • Ƙƙ • Ⱪⱪ • Ĺĺ • Ľľ • Ļļ • Ḷḷ • Ḹḹ • Ḽḽ • Ḻḻ • Łł • Ŀŀ • Ƚƚ • Ⱡⱡ • Ɫɫ • ɬ • ᶅ • ɭ • ȴ • Ḿḿ • Ṁṁ • Ṃṃ • ᵯ • ᶆ • ɱ • Ńń • Ǹǹ • Ňň • Ññ • Ṅṅ • Ņņ • Ṇṇ • Ṋṋ • Ṉṉ • ᵰ • Ɲɲ • Ƞƞ • ᶇ • ɳ • ȵ • Óó • Òò • Ŏŏ • Ôô • Ốố • Ồồ • Ỗỗ • Ổổ • Ǒǒ • Öö • Ȫȫ • Őő • Õõ • Ṍṍ • Ṏṏ • Ȭȭ • Ȯȯ • Ȱȱ • Øø • Ǿǿ • Ǫǫ • Ǭǭ • Ōō • Ṓṓ • Ṑṑ • Ỏỏ • Ȍȍ • Ȏȏ • Ơơ • Ớớ • Ờờ • Ỡỡ • Ởở • Ợợ • Ọọ • Ộộ • ᶗ • Ɵɵ • Ṕṕ • Ṗṗ • Ᵽᵽ • ᵱ • ᶈ • Ƥƥ • ʠ • Ɋɋ • Ŕŕ • Řř • Ṙṙ • Ŗŗ • Ȑȑ • Ȓȓ • Ṛṛ • Ṝṝ • Ṟṟ • Ɍɍ • ᵲ • ᶉ • ɼ • Ɽɽ • ɾ • ᵳ • Śś • Ṥṥ • Ŝŝ • Šš • Ṧṧ • Ṡṡẛ • Şş • Ṣṣ • Ṩṩ • Șș • ᵴ • ᶊ • ʂ • ȿ • S̩s̩ • Ťť • T̈ẗ • Ṫṫ • Ţţ • Ṭṭ • Țț • Ṱṱ • Ṯṯ • Ŧŧ • Ⱦⱬ • ᵵ • ƫ • Ƭƭ • Ʈʈ • ȶ • Úú • Ùù • Ŭŭ • Ûû • Ǔǔ • Ůů • Üü • Ǘǘ • Ǜǜ • Ǚǚ • Ǖǖ • Űű • Ũũ • Ṹṹ • Ųų • Ūū • Ṻṻ • Ủủ • Ȕȕ • Ȗȗ • Ưư • Ứứ • Ừừ • Ữữ • Ửử • Ựự • Ụụ • Ṳṳ • Ṷṷ • Ṵṵ • Ʉʉ • ᵾ • ᶙ • Ṽṽ • Ṿṿ • ᶌ • Ʋʋ • ⱴ • Ẃẃ • Ẁẁ • Ŵŵ • Wẘ • Ẅẅ • Ẇẇ • Ẉẉ • Ẍẍ • Ẋẋ • ᶍ • Ýý • Ỳỳ • Ŷŷ • Yẙ • Ÿÿ • Ỹỹ • Ẏẏ • Ȳȳ • Ỷỷ • Ỵỵ • ʏ • Ɏɏ • Ƴƴ • Źź • Ẑẑ • Žž • Żż • Ẓẓ • Ẕẕ • Ƶƶ • ᵶ • ᶎ • Ȥȥ • ʐ • ʑ • ɀ • Ⱬⱬ

Kad Linas Linkevičius, Andrius Kubilius, G. Kirkilas, ir kt. entuziastai jau galėtų mokytis rašto, atspausdinau diakritinius ženklus, kuriuos, jeigu būtų leista pavardes rašyti originalo kalba, Lietuvos piliečiai turėtų mokėti skaityti ir rašyti.

Lietuvoje gyvena daugiau kaip 150 tautybių, 0,5 milijono asmenų su ne lietuviškomis pavardėmis.

Konvencijoje paskelbtos teisės galioja visiems, ne tik tautinėms mažumoms priklausantiems piliečiams.

Be to, SAVANORIAI imigrantai NELAIKOMI tautinėmis mažumomis.

Mažumomis laikomi „čionykščiai“, kurie buvo okupuoti ir prievarta inkorporuoti į svetimą valstybę.

Taigi, Augustavui, Suvalkams, Punskui, Seinams ir visoms šiose žemėse nuo Pamario iki Baltstogės esančioms gyvenvietėms galioja mažumų statusas.

Vilniaus krašte jis NETEISĖTAI ir NEPAGRĮSTAI savinamas, nes čia nėra prievarta suvežtų ir neišleidžiamų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 01 Kov 2013 21:36 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Tankiai lenkų apgyvendintose vietovėse siūloma kabinti miestų pavadinimus ir lenkiškai


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=60813601

BNS
2013 m. kovo 1 d. 19:35

Pietryčių Lietuvoje tankiai tautinių mažumų apgyvendintose vietovėse siūloma ant namų kabinti lenteles su gatvių pavadinimais dviem kalbomis, gal net dviem kalbomis rašyti miestų pavadinimus, penktadienį pranešė LNK Žinios.

"Kur tautinės mažumos tradiciškai gausiai gyvena, gali būti rašomi tų gyvenviečių, tai yra vietovardžiai ir gatvių pavadinimai ir tautinės mažumos kalba. Pabrėžiu - ir tautinės mažumos kalba greta valstybinės kalbos", - LNK sakė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos deleguotas kultūros viceministras Edvardas Trusevičius.

Europarlamentaras Vytautas Landsbergis tokius siūlymus vadina provokacija.

"Pirmiausia lentelių kabinimas - tai jis labai aiškiai gali neapsiriboti tiktai vienos kalbos papildoma lentele, nes tuoj pat gali atsirasti kitos didelės mažumos ir jų raidės, su reikalavimu, kodėl mus diskriminuoja.

Tai jeigu ir dabar už tai nebaudžiama, tai paskui vis tiek bus nebaudžiama. Kabins ir viena kalba.

Ir bus pažymėta kitokia teritorija - tai ko norėjo autonomininkai. Tai yra ir provokavimas gyventojų, kitaip galvojančių, ir skaldymas galų gale", - sakė V.Landsbergis.


Grupė Seimo narių neseniai kreipėsi į Vyriausiąjį administracinį teismą dėl švietimo ministro "darbiečio" Dainiaus Pavalkio įsakymo, kuriuo numatomos lengvatos tautinių mažumų mokyklų abiturientams per lietuvių kalbos brandos egzaminą.

Parlamentarai teismo prašo nustatyti, ar ministro vasario 20 dieną pasirašytas įsakymas, kuriuo pakeista lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programa, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos straipsniui dėl lygybės prieš įstatymą, Švietimo įstatymo nuostatoms.

Pareiškėjai tvirtina, kad priimdamas ginčijamą įsakymą D.Pavalkis pagal galiojančias Švietimo įstatymo nuostatas turėjo laikytis brandos egzamino derinimo, rengimo ir tvirtinimo programos.

BNS

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-03-01 20:32


Mūsų visiškai išdurnėjęs "elitas" kerta šaką, ant kurios pats ir sėdi.

Juk kuo labiau bus išlietuvinama Lietuva bei kuo didesnis svetimtaučių imigrantų kiekis įsikurs Lietuvoje, tuo labiau radikalizuosis lietuviai (ir ne tik jie, bet ir įvairios tautinės bei religinės mažumos).

Pasaulio istorija jau daugybę kartų įrodė, jog tokios problemos, kada atėjūnai ir nutautėliai "politizuojasi", ir bando paimti ekonominę ir politinę valdžią, visada baigiasi masinėmis skerdynėmis.

Ir pas mus baigsis lygiai taip pat, kaip baigiasi ir visame pasaulyje - masinėmis "kaltų" ir "nekaltų" tarpusavio skerdynėmis, kurių jokia valdžia nei esamas "elitas" neišgyvens - nors šitie ponai, žinoma, tikisi, kad spės laiku pabėgti.

Deja, bet istorija (daugybė faktų iš pačių įvairiausių regionų) rodo, jog toks "pakantumas" kažkuriuo tai momentu baigiasi masinėmis skerdynėmis.

Šiaip yra bendras principas - bet kurios valstybės stabilumas labiausiai priklauso nuo jos homogeniškumo ir monoetniškumo arba polietniškumo lygio, kadangi bet kokios socialinės ar politinės problemos tuoj pat išauga kelis kartus, jei "įsimaišo" etninė "korta".

Tai reiškia, kad kraujas bus liejamas visur, kur etninės mažumos (tiek autochtonai, tiek įvairūs kolonistai ir imigrantai) bandys kurti savo valstybes - o jos visada ta daro, kada jų skaičius pasiekia "kritinį lygį".

Būtent tai vyksta visame pasaulyje, visai nepriklausomai nuo mūsų svarstymų DELFYJE.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 01 Kov 2013 22:07 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Taip -- esant dabartiniam valdymui, pilietinis karas yra neišvengiamas --- šiaip dar yra labai daug mąstančių vyrų - o čia ir daug nereikia.

Manau, reikalinga interpeliacija - prezidentė už viską atsako.

Ji - pirmas asmuo valstybėje.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Kov 2013 17:19 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
J.Laučiūtė. Lenkai Vilnijoje: politika ir statistika


http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=43549205

Jūratė Laučiūtė, Kretingos rajono savivaldybės tarybos narė
2011 m. kovo 24 d. 12:46

Lenkų rinkimų akcijos sėkmė Vilniuje daug kam buvo lyg šaltas dušas viduržiemyje. Mėginimai analizuoti susiklosčiusią situaciją dažniausiai pasibaigia niurzgėjimu dėl kai kurių „didžiosios Lenkijos“ politikų kišimosi į Lietuvos vidaus reikalus ir atviro Lietuvos lenkų pretenzijų Lietuvai ir lietuviams rėmimo. Kiti pabrėžia ir neeilinį Valdemaro Tomaševskio sugebėjimą suvienyti rusų ir lenkų mažumų nuoskaudas.

Politika I: XXI amžius


Be abejo, įtakos rinkimų rezultatams turėjo ir viena, ir kita. Bet nereikėtų pamiršti ir to indėlio, kurį į lenkų pergalę Vilniuje įnešė patys lietuviai.

Ypač dėmesio vertas toks dėsningumas: kuo aukštesnį postą Lietuvos ateitį modeliuojantis lietuvis užima Lietuvos valdžios Olimpe, tuo jo indėlis buvo svaresnis. Būtent aukštuosiuose kabinetuose užgimė tos idėjos, kurias šiandien lenkai įvardija kaip nuoskaudas ir jomis manipuliuoja tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje erdvėje…

Juk nebuvo taip, kad lenkai nei iš šio, nei iš to, vien iš dyko buvimo ėmė spausti Lietuvą, kad ši savo raidyną papildytų nelietuviškomis raidėmis (beje, raidės w lotynų raidyne nebuvo, nebuvo ir paprastos v, kurią reikalui esant atstodavo raidė u, todėl toji w - tai toks pat naujadaras, kaip ir mūsų raidės su nosine ar su kepurėle…) ir leistų lenkams savo pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis.

Buvo, buvo kažkokie plačiai Lietuvos visuomenei nelabai žinomi pusiau privatūs Lietuvos ir Lenkijos pareigūnų susitarimai ir pažadai, beje, viršijantys net ir paties aukščiausių šalies pareigūnų kompetenciją.

Nes tautos vertybėmis ir tautinę tapatybę apibrėžiančiais dalykais (o prie tokių, šalia valstybinės teritorijos plotų, be abejo, priklauso kalba bei jos raiškos ypatumai), negavus tautos sutikimo, nevalia spekuliuoti ne tik ministrams, bet ir prezidentams.

O dabar niekaip nebeišsrebiame tos putros, kurią, neatsargiai pasižadėjęs, užvirė vienas netoliaregis politikas.

Kita, pati naujausia, rinkimų išvakarėse lenkus papiktinusi „nuoskauda“- netikėtas Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimas jau nuo kitų metų (kur taip skubame? Į pragarą?) panaikinti specialų lengvesnį lietuvių kalbos egzaminą tautinių mažumų mokyklų abiturientams ir įvesti visoms Lietuvos mokykloms vienodą valstybinės kalbos egzaminą.

Beje, pats savaime šis ŠMM nutarimas ir teisingas, ir būtinas, jei mes apie Lietuvos kitataučius (ir jie patys apie save) galvojame ne kaip apie kažkieno mums primestą „penktąją koloną“, o kaip apie Lietuvos pilietinės tautos neatskiriamą dalį.

Bloga tai, kad toks sprendimas, viena vertus, pavėlavo gerą dešimtmetį, kita vertus, neapgalvotai paskubino būtinus pokyčius, o trečia vertus, priimtas politiškai labiausiai netikusiu laiku – rinkimų į savivaldybes išvakarėse.

Tiesa, po energingų tautinių mažumų atstovų protestų valdžia ėmė trauktis ir sušvelnino savo planus. Švietimo ir mokslo ministras jau pareiškė, jog anksčiausia tokios naujovės data galėtų būti 2013-tieji. Ir apie idėją bent du dalykus kitakalbių mokyklose mokyti lietuviškai valdžia jau kalba miglotai. Bet, kaip rodo rinkimų rezultatai, suerzintus žmones ne taip jau lengva benuraminti, o valdžia pasirodė neryžtinga, besiblaškanti ir nenuosekli. Ar gali ją gerbti lenkai, jei ir lietuviams ji pagarbos nežadina?

O kad tie rezultatai tikrai ne vien tik įsisenėjusios įtampos tarp lietuvių ir lenkų suaktyvėjimas, inspiruotas užsienio politikos vingių, bet ir pačių lietuvių politikų bei valdininkų paikumo pasekmė, liudytų ir gana įspūdingi rusų organizacijų pasiekimai Klaipėdos savivaldos rinkimuose. Čia Rusų aljansas kartu su Lietuvos rusų sąjunga laimėjo penkis mandatus – tiek, kiek ir TS-LKD ar LCS. Ar bereikia komentarų?

Nieko neveikimas – blogai. Bet kai strimgalviais puolama viską reformuoti vien tik tam, kad būtų galima kuo greičiau sudėlioti „paukščiukus“ – irgi nieko gero...

Reikia būti arba arogantišku pasipūtėliu, tikinčiu savo absoliučiu neklystamumu, arba visišku neišmanėliu, kad nematytum skirtumo tarp skubaus chirurgo įsikišimo į žmogaus organizmą būtinybės, ir sprendimų, keičiančių nors ir ydingas, bet jau nusistovėjusias kultūrines tradicijas. Pirmu atveju paprastai kuo greičiau priimami sprendimai ir padaromi atitinkami veiksmai, tuo ligoniui geriau. Antruoju atveju neišvengiamai susiduriame su poveikiu žmonių psichikai, psichologijai, pasaulėjautai, ir čia visokie netikėtumai, skubotumas gali tik pabloginti padėtį – ką ir parodė rinkimai.

Politika II: politizuojamoji istorija


Kad ir kiek besipriešintų istorikai – mokslininkai, jie nepajėgūs sustabdyti spekuliacijų istorijos faktais ir politikų siekių naudotis istorija kaip figos lapeliu savo garbingiems ketinimams ar nelabai garbingoms užmačioms pridengti. Tik kažin ar vertėtų lietuviams su lenkais susireikšminti ir manyti, kad tik mūsų politikai naudojasi istorija kaip pašluoste savo politinėje virtuvėlėje.

Mes čia anaiptol ne originalūs. Istorijos iškraipymų vardan politinių sumetimų pasitaiko ir kitose šalyse. O jei mes ir originalūs, tai nebent tuo, kad dauguma mūsų politikų istorijos klausimuose yra dar menkiau išprusę, nei Austrijos, Serbijos ar Prancūzijos politikai.

Ilgai neieškoję pavyzdžių, pasvarstykime, ko vertas europarlamentaro (!) Tomaševskio priešrinkiminis pareiškimas, jog lenkai Vilnijoje – jau nuo XIV amžiaus?

Žinoma, negalėtume neigti, kad tais laikais kunigaikščio dvare jau būta lenkų: diplomatų, dvasininkų, raštininkų ar užimančių kitas dvartarnių pareigas, bet šalia jų didžiojo Lietuvos kunigaikščio dvare anais laikais tarnavo (ar viešėjo) ir rusai, ir vokiečiai, ir svečiai iš dar tolesnių žemių. Kokių privilegijų Lietuvoje turėtų tikėtis jie šiandien?

Beje, Ispanijoje itin yra paplitusi pavardė Galindo. Žinoma, jog čia XX a. viduryje gyveno ir kūrė rašytojas Galindo, o, kaip spėjama, kartu su žinomu poetu Garsija Lorka buvo sušaudytas ir mokytojas Dioscoras Galindo.

Istorikams ir kalbininkams tai duoda pagrindo teigti, jog baltų genčių istorijos tolimame priešaušryje kažkoks būrys lietuviams giminiškų galindų, greičiausiai kartu su senovės germanų gentimi vestgotais, buvo nuklydęs net iki to tolimo Europos pietvakarinio pakraščio.

Na, ir kas iš to? Darysime politiką? Reikalausime šiandieniniams migrantams iš Lietuvos kažkokių ypatingų teisių vien todėl, kad baltai Ispanijoje kūrėsi jau prieš porą tūkstantmečių? Būtų juokinga...

Lietuvos ir Lenkijos viešojoje erdvėje netrūksta ir dar juokingesnių spekuliacijų Lietuvos ir Lenkijos istorijos tema.

Kažkoks DELFI internautas, pavyzdžiui, tvirtina, jog „nuo pat Vazos laikų, lietuviai Vilno kraste sudarydavo apie 2 proc. mazuma! Tik po to kai TSRS neteisetai okupavo Lenkija ir Vilno, lietuviu cia pirma karta ker 400metu padaugejo iki 18 proc.“ (kalba netaisyta- J.L.)...

Minimas „Vaza“ - tai Zigmantas Vaza (lenkiškai.: Zygmunt III Waza; švediškai: Sigismund), kuris karaliavo Lenkijoje nuo 1587 iki 1632 m. ...

Tik neteko girdėti, kad XVI a. būtų vykęs koks nors gyventojų surašinėjimas, ir dar – fiksuojantis etninę šio regiono gyventojų priklausomybę.

O štai carinė Rusija, atsiriekusi sau geriausią Lietuvos-Lenkijos valstybės dalį, tuoj puolė surašinėti visus caro pavaldinius. Tie surašinėjimai – ne kokia pseudomokslinė spekuliacija, bet faktas, kuriuo patikimai gali remtis ir istorikai-specialistai, ir politikuojantys diletantai.

Juolab, kad surašinėjo caro administracijos skiriami asmenys, kuriuos vargu net ir didžiausias lietuvių priešas apkaltintų kokia nors perdėta simpatija lietuviams ar kitiems ne-rusams.

Neišgalvota statistika


Iš pradžių, 1795 m. buvo pamėginta „suskaičiuoti“ prie Rusijos imperijos prijungtų buvusios LKD žemių gyventojus, o 1857-1858 m. Imperatoriškosios mokslų akademijos akademiko Petro Kepeno iniciatyva buvo pradėta rinkti duomenis visuotiniam imperijos gyventojų surašymui.

Duomenis rinko daugiausia katalikiškų parapijų kunigai, lenkai ir lietuviai, tačiau jie nebuvo paskelbti ir išliko tik rankraštyje, kuris saugojamas Rusijos Mokslų akademijos Sankt- Peterburgo archyve.

Rankraštyje užfiksuoti duomenys liudija, jog lenkai net XVIII a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje ir apie patį Vilnių tebebuvo itin negausi etninė mažuma.

Nors Lietuvos istorikai sakosi žiną Kepeno surašymo duomenis, viešojoje erdvėje jie neskelbiami ir nekomentuojami... Kodėl?

Kad neįskaudintų lenkų ar kitų tautinių mažumų, šiandien pretenduojančių ne tik į Lietuvos teritoriją, bet ir į istoriją?

Įdomius duomenis apie etninę naujųjų Rusijos imperijos žemių sudėtį 1822 m. paskelbė Vilniaus universiteto bibliotekininkas K. Kantrimas, kuris pateikė Vilniaus universiteto kuratoriui kunigaikščiui A. Čartoryskiui projektą steigti universitete lietuvių kalbos katedrą.

Bet to projekto įgyvendinimui sutrukdė sustiprėjusi rusifikacijos politika, todėl universiteto mokslininkai, tiek lietuviai, tiek lenkai, drauge puolė gelbėti tai, kas dar buvo išlikę, būtent: jau esamas kultūrines tradicijas, orientuotas į lenkiškąją kultūrą.

K. Kantrimo teigimu, lietuviškai kalbėta didesnėje dalyje visų trijų, anuomet lietuviškomis vadintų gubernijų: Vilniaus, Kauno ir Suvalkų, o taip pat ir Gardino gubernijoje.

Beje, atskirai jis dar pateikė duomenis iš Mažosios Lietuvos (jo projekte – „Prūsų Lietuvos“): esą, Memelyje (Klaipėdoje), Tilzyte (Tilžėje) ir mieste, vadinamu keliais vardais: Karaliaučius – Krulevec - Kenigsberg (šiandien dar ir – Kaliningradas) lietuvių kalba buvo meldžiamasi bažnyčiose, mokomasi parapijinėse mokyklose bei buvo sudarinėjamos prekybos sutartys.


Pagaliau, norintys žinoti, o ne fantazuoti, gali remtis 1897 metų visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, kurie 1905 m. buvo paskelbti knygoje „Pervaja vseobščaja perepis naselenija Rossijskoj imperiji 1897 g.“ (Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897г. Под ред. М. А. Тройницкого, вып. 7.).

Iš jų aiškėja, jog ir po pusšimčio metų, prabėgusių po K. Kantrimo darbų, Kauno ir Suvalkų gubernijose lietuviai vis dar sudarė etninę daugumą.

Suvalkų gubernijoje lietuvių gyventa 304.548, lenkų – daugiau nei dvigubai mažiau, tik 134 006 žmonės.

Įdomi Seinų apygardos („ujezd“) gyventojų etninė sudėtis: lietuviai čia sudarė ryškią daugumą - 48 467 gyventojai, lenkų tik 18 754, o trečioje vietoje buvo žydai: 9 684.


Dar įdomesnė etninė Vilniaus gubernijos sudėtis.

Primenu, jog anuomet Vilniaus gubernijai priklausė ne tik šiandien Lietuvos sudėtyje esantys Trakų ir Švenčionių „ujezdai“, bet ir Baltarusijoje likę Vilejka, Dysna, Lyda, Ašmena, todėl netenka stebėtis, jog skaitlingiausias etnosas buvo baltarusiai (891 903), antroje vietoje lietuviai (279 720), trečioje - žydai (202 374).

O kur lenkai?

Lenkų etnosas, kuris šiandien mėgina skelbtis jau nuo Zigmanto Vazos laikų sudaręs tame krašte daugumą, net devyniolikto amžiaus pabaigoje teskaičiavo tik 130 054 žmones, ir gyveno jie ten, kur paprastai gyvena vėlyvi kolonistai: miestuose ar dvarininkų sodybose.

Maždaug pusė jų (73 008) telkėsi Vilniaus apygardoje, bet ir čia jie sudarė mažiausią mažumą, plg. baltarusių ten gyventa 93.896, žydų 77 224, lietuvių irgi daugiau, „net“ 76 030 galvos.

Trakų apygardoje, kuri XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje buvo pati „lietuviškiausia“, lietuviai sudarė absoliučią daugumą – 118 153, po jų – baltarusiai (32 015), o lenkų - vos 22 840.

Įdomu, jog šiek tiek daugiau, palyginus su Vilniaus gubernija, lenkų suskaičiuota pačioje lietuviškiausioje, Kauno gubernijoje: 139 618 žmonių. Lietuvių (kartu su žemaičiais) gyventa net 1 019 774, o antrą pagal skaičių etninę mažumą sudarė žydai.

Tikiuosi, jog mokslininkų - istorikų šie duomenys nenustebino.

Užtat mane – ir ne tik mane – stebina, kodėl mokslininkai tyli, neviešina jų, kai mūsų energingi kaimynai tendencingai perrašinėja ir per visus – diplomatinius, mokslinius, populistinius-žiniasklaidinius – kanalus bruka mums ir Europai kitokią istoriją, ne tą, kurią mes, lietuviai esame išmokę laikyti sava.

Karštas komentaras


Matome, kaip rūpestingai šiandien baltarusiai restauruoja Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvarus ir pilis, statytas dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

Galėtume pasidžiaugti kartu su jais, jei ne viena „smulkmena“: tas istorinis paveldas pateikiamas visuomenei ne kaip Lietuvos valstybės ar bent jau kaip bendros lietuvių ir baltarusių valstybės palikimas, bet kaip išimtinai jų vienų, baltarusių kultūrinis ir politinis paveldas.

Tuo pačiu vadinamieji mokslininkai pasisavina ir lietuvių etnoso suslavintąją formą: neva tai jie, šiandieniniai baltarusiai, esą tikrieji lietuviai – „litviny“ ir LDK kūrėjai, o mes, šiandienos lietuviai, tesame kažkoks istorinis nesusipratimas, „lietuvisai“, neteisėtai besisavinantys didingąjį LDK paveldą.

Kaip sako patys slavai, „nuo nesveikos galvos [problema] permetama ant sveikosios“... Tačiau lašas po lašo ne tik akmenį, bet ir galvas „pratašo“.

O koks būtų mūsų, lietuvių „atsakas Čemberlenui“? Praktiškai jokio.

Tik vienas kitas pranešimėlis siauroje mokslinėje erdvėje, o plačioji visuomenė paliekama be jai prieinamų ir suprantamų orientyrų, faktų ar išsamesnių istorinių-kultūrinių komentarų.

Vėl tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas, perkrikštytas modernesniu „politkorektiškumo“ terminu?

Iki kolei?

Kur ta riba, kurią priėjus, net ir pusmoksliai mūsų politikai, įvairių ministerijų, ypač švietimo ministerijos vadovai suvoks, jog už jos - jau nebe politkorektiškumas, o juos į vadovaujančius postus iškėlusios tautos interesų išdavystė?

Pagaliau, ko verti premjero samprotavimai apie žinių visuomenės kūrimą, jei šiandien net kultūriniai ir politiniai visuomenės lyderiai, vyriausybės nariai stokoja elementarių žinių apie tą valstybę, kurios nepriklausomybę jie giriasi atkūrę ir neva toliau stipriną?

Ką jie yra girdėję apie baltų substratą didžiulėse slavų šiandien apgyvendintose teritorijose ir to substrato vaidmenį, formuojantis baltarusių tautai, rytų lenkų ir vakarų rusų tarmėms?

Ar jie žino ir gali paaiškinti lenkų, rusų, baltarusių pseudomokslininkams ir jais besiremiantiems politikams, kodėl ta Didžioji kunigaikštystė vadinosi būtent Lietuvos, o ne, pavyzdžiui, Minsko, Vitebsko ar kito slavų miesto vardo kunigaikštyste, - jei ją išties būtų kūrę ne lietuviai, o rytų slavai?

O be tokių žinių, kaip ir be aukščiau pateiktų statistinių duomenų apie etninę buvusių Vilniaus, Kauno ar Suvalkų gubernijų sudėtį vargu ar galima pakloti pamatus normaliems, abipuse pagarba ir tolerantiškumu grindžiamiems kaimyniškiems santykiams, nekalbant apie sveiką Lietuvos tautinių mažumų savivoką.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Kov 2013 18:05 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Gilus ir puikus straipsnis, rimti argumentai, kuriais ir turime remtis santykiuose su Lenkija ir Baltarusija.

Labai gerai pamenu kaip teko 1985 m. švęsti vienos ponios gimtadienį, kuri užaugo Ašmenoje - ji pasakojo, kad iki WWI Ašmenoje niekas nemokėjo rusiškai ir vaikai dominavo šviesiaplaukiai.

Taip, tikrai keista, kodėl tyli mūsų istorikai /profesūra/, su kuriais aš 1996-1998 daug diskutavau apie Lietuvos Karalystės egzistavimą.

Išgirdau galiausiai iš visų vieningai - Taip, tu esi teisus, bet tada išeis, kad mes visą laiką melavome...???

Tada 1998 07 28 ,,Lietuvos aidas,, po ilgo aptarimo /straipsnį matė ir a.a.Vilius Bražėnas/ atspausdino mano straipsnį ,,Kas buvo Vytautas Didysis,,

Pažįstami sakė, dabar tave sudirbs... - bet negavau nei vienos kritikos...

Gilus nurodymas yra tame, kad lotyniškoje abėcėlėje nėra nei V raidės, nei W.

Tai nėra lotyniškos raidės.


Atrodo, senojoje vokiečių kalboje nebuvo rimtos tvarkos ir su dvigarsiais /eu - rašo tik kaip i/, matyti čia priklausė nuo raštininko, o mes su dr. Basanavičiaus tautos atgaivinimu iš karto gavome ir literatūrinę kalbą ir raidyną.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 03 Kov 2013 00:58 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Tol kol Lietuva nesusigrąžins niekingo išdaviko Juozo Ginioto iš Pilsūdų 1920 m. pagrobtas Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės žemes - Pietų Dzūkiją ir Pietų Suvalkiją (Pietų Sūdūvą) - ir nebus atstatyta istorinė siena tarp Lenkijos ir Lietuvos pagal 1569 m. sutarties nustatytas sienas, tol nieko gero nebus ir karas su Lenkija anksčiau ar vėliau įvyks...

O Lenkijai labai rimtai vertėtų pamąstyti, kad be Lietuvos yra dar ir Ukraina bei Vokietija, kurių etnines žemes Lenkija irgi yra užgrobusi. - ir geriau "prarasti pirštą, negu galvą"... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 03 Kov 2013 01:24 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Šiaip to karo reiktų vengti, nes tauta nėra apmokyta kariškai -- turi būti gražinta privaloma bent 12 mėn. karinė prievolė.

Mums pavyzdys, kad Austrija nubalsavo už karinę prievolę, o pas mus valdžia bijo apginkluoti vieną procentą gyventojų - pagal tarptautines normas vienas procentas yra visų esančių šalies gyventojų privalomos karinės tarnybos dydis taikos metu.

Dabar tautininkai turėtų pareikalauti įvesti karinę prievolę, o vėliau nerengti prezidento rinkimų, bet kviesti užimti sostą Lietuvos Karalių von Urachą.

Latviai turi tris tankus ir gali ruošti tankistus.

Lietuvoje yra pilnai veikiantys du tankai - neva muziejui, ir trečias reikalingas remonto.

Juos reikia įvesti į rikiuotę.

Reikia smogiamųjų čekiškų lėktuvų - dabar rimtai modernizuoti ir pajėgūs priešintis viršgarsiniams.

KARUI REIKIA BŪTI PASIRUOŠUS. O jis bus po dviejų metų. Ir Lenkiją Rusija nubaus kaip valstybę prostitutę - tai su rusais, tai su vokiečiais.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 04 Kov 2013 17:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Visiems derėtų įsidėmėti kelias labai paprastas tiesas:

1. Nepriklausomos Lietuvos Valstybės esminė ir pati svarbiausia paskirtis yra Lietuvybės puoselėjimas bei gynimas nuo bet kokių bandymų bet kokiais pavidalais į ją pasikėsinti, o visai ne kieno nors užgaidų tenkinimas - ir ypač visokių svetimšalių kolonistų, imigrantų bei nutautėlių, kurių dauguma yra aršūs Lietuvių Kalbos, Lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos Valstybės ir apskritai Lietuvybės priešai.

2. Ne Lietuva turi taikytis prie įvairių asmenybių norų bei poreikių, o šie asmenys privalo prisitaikyti prie Lietuvių Tautos sukurtos Valstybės reikalavimų ir įstatymų, ginančių bei puoselėjančių Lietuvybę.

O kam tokia tvarka nepatinka - niekas prievarta nelaiko jų Lietuvoje.

3. Lietuviai savo Valstybę sukūrė ne tam, kad kas nors, vietinis nutautėlis ar iš užsienių atvykusių svetimtaučių kolonistų palikuonis, nurodinėtų kaip mes - Lietuviai - privalome savo Tautos nuosavuose namuose - Lietuvos Valstybėje - tvarkytis.

-----------------------------------------------------------

Lietuviai,

negi jums vis dar neaišku - kol Lietuvių Tautos sukurtą Valstybę valdys iš bolševikų į kosmopolitus persidažę vagys, kyšininkai ir įvairūs Lietuvybės priešai, tol nieko gero nėra ko laukti nei Lietuvai, nei Lietuviams, kur jie begyventų...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 04 Kov 2013 17:49 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
AŠ VISIŠKAI PRITARIU ŠIAME STRAIPSNYJE IŠSAKYTOMS MINTIMS.

SVETIMTAUČIAI PRIVALO TAIKYTIS PRIE LIETUVIŲ VALSTYBĖS TVARKOS, O NE KAŽIN KO REIKALAUTI.

TAM IR YRA SUKURTA LIETUVOS VALSTYBĖ, KAD SAUGOTI LIETUVIŲ TAUTOS KALBĄ IR VISAS LIETUVIŲ TAUTOS VERTYBES.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Kov 2013 22:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 06 Kov 2013 18:00 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Gediminas Kazėnas. Lietuva iš Lenkijos galėtų pasimokyti ištikimybės savo vertybėms


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ruma/96649

2013-03-05

Šiomis dienomis Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įvyko keletas naujų posūkių. Jau keleri metai šių dviejų kaimynių santykiai ritosi blogėjimo linkme, atrodo, nebekontroliuojamai.

Galime prisiminti tokius Lenkijos aukštų politikų pareiškimus, kaip „kojos nekelsiu į Lietuvą, kol nebus išspręsti Lietuvos lenkų klausimai“, „Lietuvos ožka“, „Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus tokie, kokie yra santykiai tarp Lietuvos ir lenkų mažumos“.

Girdint tokius pareiškimus, kyla klausimas, ar gali būti blogiau?

Kalbant apie pastarųjų laikų Lietuvos ir Lenkijos santykius ypač akivaizdi santykių asimetrija ir to fakto išnaudojimas tiek tarptautinėje plotmėje, tiek ir abipusiuose santykiuose.

Stebint lietuvių ir lenkų santykių raidą bei padidėjusį lietuvių „pasipriešinimą“ lenkų „puolimui“, susidaro įspūdis, kad pradžioje lietuviai buvo tarsi užklupti ir ilgai negalėjo susivokti, kas čia vyksta, iš kur tiek daug „neįvykdytų įsipareigojimų“, kiek tie reikalavimai yra pagrįsti, ar iš tiesų Lietuva nesilaiko tam tikrų tarptautinių normų ir ES standartų.

Lietuvai buvo grasinama tarptautiniais teismais ir organizacijomis. Vėliau pasirodė, kad teisiškai Lietuvai nieko prikišti negalima, o kiti dalykai apskritai nėra reglamentuoti (pvz., pavardžių rašymas).

Nestebina, kad Lietuvos lenkakalbė žiniasklaida paprastai garsiai nušviesdavo būtent paduotus skundus ir kreipimusis į tarptautines institucijas, tačiau nutylėdavo gautus atsakymus apie atmestus ar pralaimėtus skundus.

Pasiektas rezultatas buvo labai neblogas.

Pagal 2011 m. Lietuvos statistikos mėnraštį, lyginant 2010 ir 2011 metus, Lietuvoje smarkiai sumažėjo nedeklaravusiųjų tautybės ir padaugėjo kitų tautybių piliečių, tuo tarpu lietuvių skaičius sumažėjo. Akivaizdu, kad nacionalistinė ir skriaudžiamojo retorika sužadino nacionalinius jausmus ir labai sustiprino skirtį „mes ir jie“.

Santykių raida nuo 1990-ųjų


Kalbant apie pastarųjų laikų Lietuvos ir Lenkijos santykius ypač akivaizdi santykių asimetrija ir to fakto išnaudojimas tiek tarptautinėje plotmėje, tiek ir abipusiuose santykiuose.

Šioje vietoje labai iškalbingas yra Irenos Gasperavičiūtės straipsnis „Kas kam įvarčius muša?“
http://punskas.pl/?p=23825

Tačiau vertėtų Lietuvos ir Lenkijos santykius apžvelgti ir iš toliau, tuo labiau kad pastaruoju metu įžūlokai skamba nuolatinis V. Tomaševskio tvirtinimas, jog Lietuvos lenkai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekius, žinant, kad iš 10 lenkų tautybės Atkuriamojo Seimo narių tik 2 balsavo už Lietuvos nepriklausomybę (reikia suprasti teisingai, neturima omenyje visų Lietuvos lenkų).

Nereikėtų pamiršti ir 1990 m. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kurtos Lenkų teritorinės autonomijos, kuri realybėje vėliau turėjo tapti, Maskvos faktiškai valdoma, Moldovos Uždniepre, Gruzijos Abchazija ar Pietų Osetija.

Nors Lenkija ir rėmė Lietuvos nepriklausomybės siekius, visgi tenka prisiminti, kad kai galiausiai Maskvos pučas žlugo ir Lietuva šiuose rajonuose įvedė tiesioginį valdymą (1991 m. rugsėjo 4 d.), Lenkijoje tai sukėlė pasipiktinimą. Tiesioginis valdymas tęsėsi pusantrų metų.

1994 m. tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo pasirašyta sutartis dėl draugiškų ir gerų santykių. Lenkija akcentuoja, kad su Lietuva ji buvo pasirašyta vėliausiai iš visų Lenkijos kaimynų.

„Neoficialiai-oficialiai“ skelbiama, kad pagrindinė priežastis – lietuvių užsispyrimas įtraukti nuostatą apie Vilniaus okupaciją 1920 m., su kuo Lenkija niekaip nesutiko. Kalbama, kad iš Lenkijos buvo gautas patikinimas, jog ji šį faktą pripažins atskira deklaracija, o į geros kaimynystės sutartį šio punkto traukti nedera.

Sutartis buvo pasirašyta tik po valdžių kaitos Lietuvoje, kai 1992 m. į valdžią atėjo dabartinių socialdemokratų pirmtakai LDDP.


Šiame kontekste kyla klausimas, ar tik dėl lietuvių reikalavimų dėl Vilniaus okupacijos pripažinimo draugiškų santykių sutarties pasirašymas užtruko, ar čia dar įtakos turėjo ir tiesioginis valdymas Vilniaus krašte?

Po 1994 m. geros kaimynystės sutarties pasirašymo Lietuvos ir Lenkijos santykiuose įsivyravo ramybė. Atrodė, kad problema pati savaime po truputį išsispręs. LLRA rinkimuose gaudavo vis mažiau ir mažiau balsų. Vienu metu Vilniaus rajono savivaldybės (2002 m.) taryboje jie teturėjo 16 mandatų.

Tarpvalstybiniai santykiai taip pat klostėsi labai sklandžiai. Švietimo ministrai nematė didesnių švietimo problemų dėl lenkų švietimo Lietuvoje, netgi buvo deklaruojama, kad švietimas Lietuvoje turi būti analogiškas, kaip ir Lenkijoje.

Kažkodėl tai niekaip nebuvo įgyvendinta, tik kai į valdžią atėjo konservatoriai ir pradėjo įgyvendinti ankstesnės valdžios pažadus, kilo nuožmus pasipriešinimas (lenkiškų mokyklų mokinių streikai, naujo švietimo įstatymo nevykdymas, mitingai prie Seimo ir ambasadų ir t. t.).

Lenkija tuo tarpu Suvalkų krašte per 20 metų uždarė pusę lietuviškų mokyklų.

Dabar kaimyninėje šalyje beliko vos kelios lietuviškos mokyklos, iš kurių Seinų mokyklą visiškai išlaiko Lietuvos valdžia.

Šiuo metu vėl svarstomas klausimas dėl 3 lietuviškų mokyklų uždarymo Suvalkų krašte, nors jose mokosi kur kas daugiau mokinių nei kai kuriose Vilniaus rajono lenkiškose mokyklose.

Nebesinori užsiminti apie atmintinų vietų įamžinimo klausimus Lietuvoje ir Lenkijoje, juos labai gražiai išdėsto minėtame straipsnyje Irena Gasperavičiūtė.

Taigi, kai Lenkija, šiurkščiai tariant, „pasitvarkė“ su lietuviais savo šalyje, ji priėmė įstatymą dėl vietovardžių ir pavardžių rašymo tautinės mažumos kalba, atsirado ir „Lenko kortos“ įstatymas.

Tada ir iškilo į viršų LLRA reikalavimai, kad analogiškos teisės būtų įteisintos Lietuvoje.

Lenkijai atsirado labai patogus pretekstas spausti Lietuvą ir argumentuoti tai kaip Europos standartus, rodyti, kad Lenkija juos vykdo. Vietovardžių rašymas labiau reikalingas centrinei Lenkijos valdžiai nei vietiniams lietuviams, o dokumentų dėl pavardžių lietuviai beveik nekeičia, nes tai susiję su daugybę techninių sunkumų ir net keblumų.

Lenkijoje padėtis yra tokia, o Lietuvoje ši situacija kitokia.

Vilniaus rajono savivaldybė, kontroliuojama LLRA, suranda pinigų (kai kada su Lenkijos pagalba) statyti priestatus prie mokyklų (Marijampolis), naujus darželius (Avižieniuose) ir vaikų globos namus (Dūkštuose), kad jie nebūtų perduoti į kitus globos namus Lietuvoje, pirkti ar steigti ir atidaryti patalpas daugiafunkciniams centrams (Sudervėje, Nemenčinėje, Rudaminoje), pirkti brangiausią medicininę įrangą Vilniaus rajono poliklinikai, esančiai Vilniaus mieste, Pašilaičiuose, nors Vilniuje nemažai tos įrangos nepanaudojama.

Nė viena mūsų valdžia nesugeba atsilaikyti Lenkijos spaudimui.

Konservatoriai taip pat neišlaikė egzamino. Akivaizdžiausias pavyzdys yra Lenko kortos klausimas (apie kurį jau esu rašęs http://www.delfi.lt/news/daily/law/gkaz ... d=58166754 ), kai viliantis, jog Lenkija paspartins (energetinės jungtys) ar prisidės prie Lietuvos energetinių projektų (Visagino AE), nebuvo principingai pažiūrėta į šį klausimą (deja, kaip bus rašoma toliau, Lenkija turėjo savų planų, kuriuos, panašu, sėkmingai realizavo).

Didžiausia Lietuvos problema santykiuose su Lenkija yra nesusigaudymas metamuose kaltinimuose, silpnas ar pavėluotas reagavimas.

Dėl to viešoji erdvė jau būna užkišta kaltinimais, į kuriuos laiku nebuvo tinkamai atsakyta.


Tokiu būdu, nesant adekvataus, argumentuoto ir laiku pateikto atsakymo, Lietuvos lenkų tautinei mažumai sudaromas įspūdis, jog reikalavimai pagrįsti, LLRA tikrai gina jų teises.

LLRA, provokuodama ir išnaudodama susidariusią padėtį, susikrovė politinį kapitalą. Ta įtampa iš politinio lygmens jau yra persimetusi į visuomeninį, visuomenė įaudrinta, reaguoja ryžtingai, o lietuviai traktuojami priešiškai.

Viso to mūsų valdžia bijo, „ką pasakys Lenkija“. Šiame kontekste visai nestebina ir mūsų užsienio reikalų ministro atsiprašymas Lenkijoje. Vėlgi – reikia Lenkijos paramos, artėja pirmininkavimas ES.

Apie užsienio reikalų ministro atsiprašymą


Tik šioje vietoje kyla klausimas, ar šis atsiprašymas buvo įvertintas, ar jis iš esmės išsprendė lietuvių ir lenkų santykių problemą.

Manau, kad jis nei buvo tinkamai įvertintas, nei tuo labiau išsprendė lietuvių ir lenkų santykių problemą, kuri šiuo metu tapo Lietuvos ir Lenkijos santykių problema.

Keisčiausias čia yra mūsų užsienio reikalų ministro elgesys, apsilankius pas Lenkijos lietuvius.

Kai toks kai kurių mūsų valdžios institucijų požiūris į savo tautiečių problemas, visai nestebina, kad per 20 metų buvo uždaryta pusė lietuviškų mokyklų Lenkijoje, o dar likusias pati Lietuva turi išlaikyti ar bent jau prisidėti prie jų išlikimo.

Tačiau labiausiai, mano galva, Lietuvos ir Lenkijos santykių asimetriją parodo faktas, kai po atsiprašymo buvo pareikšta, jog Lenkija žiūrės, kaip Lietuva įgyvendina duotus pažadus.

Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad Lietuva, nors ir nepadarė nieko tokio, už ką reikėtų atsiprašyti, kas prieštarautų jos Konstitucijai, vis tiek atsiprašė, ir tokiu būdu, tarsi pripažindama tariamą kaltę, kartu įsipareigojo pasitaisyti.

O Lenkija žiūrės, kaip Lietuva taisosi.

Pagal tokią logiką, galima daryti prielaidą, kad atėjus laikui reikės duoti ir ataskaitą apie „pasitaisymą“, ir apskritai norint ką nors keisti, kas bent kiek liestų Lietuvos lenkus, reikės teirautis Lenkijos pritarimo.

Šioje vietoje reikia pabrėžti, kad niekas nekelia klausimo, reikėjo ar ne tuos pašlijusius santykius taisyti. Žinoma, kad taip!

Tačiau kaip ir kokia forma. Kaip žinoma, abi pusės padarė klaidų. Tačiau ar toks atsiprašymas tuos santykius pagerino? Paviršutiniškai – galbūt. Tačiau iš esmės – nė kiek.

Kas giliau domisi lietuvių ir lenkų santykiais puikiai žino, kad problema kyla ne dėl pavardžių ar lentelių, tačiau tai atskira tema, ir čia ji nebus aptariama.

Santykius reikėjo gerinti, o tam reikalui ir yra sukurta diplomatinė tarnyba, kai nepažemindami ir neužgaudami kitos pusės, nepolitikuodami ir neeskaluodami problemos, diplomatai ieško būdų, kaip „tyliai“ išeiti iš susidariusios situacijos, kuri abiem pusėms leistų išlikti orioms.

Tarčiau, kad tuo metu tai buvo „misija neįmanoma“ nei Lenkijoje Lietuvos diplomatams, kai R. Sikorskis labai aiškiai pasakė, kad nekels kojos į Lietuvą, kol Lietuvos lenkų problemos nebus išspręstos, kai B. Komorovskis Lietuvą netiesiogiai pavadino ožka, o D. Tuskas Aušros Vartuose santykius su Lietuva susiejo su santykiais su Lietuvos lenkais; nei Lietuvoje Lenkijos diplomatams, kai Lenkijos ambasadoriaus veikla Lietuvoje visiškai atitiko Lenkijos poziciją (kai pastarasis pareiškė, jog Kačinskio gatvę reiktų užrašyti originalo kalba, kitaip Lenkija to nesuprastų).

Lietuva turbūt net nesvajojo, kad jos už tai būtų atsiprašyta.

Lenkija tuo tarpu labai aiškiai deklaravo, kad laukia Lietuvos valdžios pasikeitimo, sakyčiau, tokiu būdu parodydama aiškia nepagarbą tuometinei valdžiai ir ją ignoruodama.

Puikiai suprato, kad jei ji pati nenori pirmo žingsnio žengti ir už savo tokį poelgį atsiprašyti, tai geriausia sulaukti kitos valdžios, kuri pirmiau atsiprašys, juk ir aplinkybės labai palankios – Lietuva ruošiasi pirmininkauti ES ir labai nori, kad per jos pirmininkavimą su Ukraina būtų pasirašyta asociacijos ir laisvos prekybos sutartis.

Grįžtant prie klausimo, ar tai bent kiek išsprendė lietuvių ir lenkų santykių problemą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pavardžių rašymo klausimo išspręsti nekeičiant Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo doktrinos neįmanoma.

Jei toks įstatymas ir būtų priimtas, tai jis anksčiau ar vėliau dėl opozicijos ar kito subjekto iniciatyvos, vis tiek būtų pripažintas kaip antikonstitucinis ir nustotų galioti.

Įsivaizduokime kuriozinę, tačiau labai realia situaciją, žinant, kad LLRA dabartinės politikos tikslas yra įtvirtinti kuo daugiau lenkiškumo simbolių, kas kai kurių žmonių tiesiai šviesiai yra įvardijama kaip repolonizacija.

Pagal teisinę doktriną, įstatymas Lietuvoje yra teisėtas tol, kol jis Konstitucinio Teismo pripažįstamas antikonstituciniu.

Įstatymas, Konstitucinio Teismo pripažintas antikonstituciniu, nebegali būti taikomas toliau, tačiau įvykusios teisinės pasekmės nėra anuliuojamos.

Žinant LLRA valdymo metodus, galima įtarti, kad po tokio įstatymo priėmimo dalis piliečių (pvz., kai kurių savivaldybių administracijos darbuotojai) gali būti paskatinti“ pasikeisti dokumentus, remiantis galiojančiu įstatymu.

Jei toks įstatymas būtų pripažintas antikinstituciniu, situacia būtų dvejopa. Vieni žmonės pasikeitė dokumentus, naudodamiesi antikonstituciniu įstatymu, kiti tokios teisės nebeturi.

O jeigu dar susiklostytų tokia situacija, kad jie turėtų atgal atkeisti savo dokumentus, nes, tarkime, negali realizuoti kitų teisinių procedūrų, gal net kiekvieną kartą už dokumentų keitimą susimokėti, ir dėl to imtų reikalauti, kad valdžia padengtų išlaidas dėl neteisėtų savo veiksmų...

Kaip tada atrodytų Lietuva?

Kaip ji atrodytų jau ne vien Lenkijos, bet ir platesnėje tarptautinėje erdvėje?

Manau, kad būtent tada tai būtų tikras pasityčiojimas ne tik iš duotų pažadų Lenkijai, bet ir iš lenkų kilmės Lietuvos piliečių, kas šiuo atveju netgi svarbiau. Kaip tada turėtų Lietuva pažiūrėti jiems į akis?

Ir ar tada ponas V. Tomaševskis ir kiti palaikantys konfrontacinę politiką, neįgautų antrą šansą dar kartą pasireikšti ir juodinti Lietuvą. Tokiu atveju ir Lenkija vėl galėtų sakyti, kaip kad ne kartą tai jau girdėjome, kad „va, Lietuva pažadėjo, o dabar nevykdo savo pažadų“.

Kažkas kažką pažada neturėdamas tam kompetencijos, o po to ateina laikas tuos pažadus tesėti. O kai tesėti nelabai yra tiek teisinių priemonių, tiek politinių aplinkybių, tada reikia arba tiesiai šviesiai pasakyti, kad to mes negalime įvykdyti, arba… toliau žadėti (o tiksliau meluoti !).

Šiuo atveju panašu, kad tokia situacija ir susiklostė. Ir taip mes turėtume dainelę be pabaigos. Ar tai yra santykių gerinimas, tai turbūt gali kiekvienas pats sau atsakyti...

Pabaigai siūlau atkreipti dėmesį į Lenkijos analitiko straipsnį, kuriame teigiama, jog Lenkija suinteresuota daryti spaudimą Lietuvai ir tai visai nesusiję su Lietuvos lenkais, o greičiau su ekonominiais interesais, visų pirma dujotiekių sujungimu, kad Lenkija galėtų eksportuoti savo skalūnų dujas į Lietuvą.

Ir tokio pasiūlymo mūsų užsienio reikalų ministras jau sulaukė viešėdamas pas savo kolegą R. Sikorskį. Tikėkimės, kad dėl to dujų terminalo statybos Klaipėdoje nesustos, nors panašu, kad gali būti nustumtos į antrą planą. Paskutinės naujienos šia prielaidą sustiprina, Lenkija „siūlo“ Lietuvai rinktis tarp dujų terminalo Klaipėdoje ir dujotiekio jungties į Lenkijai.

Taigi, matyt, kad santykių šiltinimas su Lenkija paremtas ne moralinėmis nuostatomis, ne noru atsiprašyti ar kad atsiprašytų (nes dabartinės Lenkijos pozicijos ir ypač R. Sikorskio santykiai su buvusiu prezidentu L. Kačynskiu buvo labai įtempti), o daugiau ekonominiais išskaičiavimais ir noru silpnesnį palenkti sau.

O Lenkija turi dar kur mus paspausti, juk bet kada vėl gali būti inicijuotas NATO misijos iš Zoknių perkėlimas į Estiją. Tik klausimas, ar Lietuva, šioje vietoje pamynusi savo principus ir orumą, turės iš to kažkokios naudos?

Visai pabaigai norėčiau pasakyti, kad pačioje Lenkijoje požiūris į susidariusią situaciją lietuvių ir lenkų santykiuose nėra toks vienareikšmiškas ir kategoriškas.

2011 m. gegužę Lenkijos intelektualai kreipėsi į savo valdžią ir visų pirma į R. Sikorskį, ragindami skubiai gerinti pašlijusius lietuvių ir lenkų santykius, atsižvelgti į tam tikras lietuvių baimes (neanalizuodami pagrįstos jos ar ne).

Kad Lenkija eina blogu keliu sakė ir daugelis kitų Lenkijos politikų bei politikos apžvalgininkų ii. Deja, atsakymo nebuvo sulaukta. Stebinamas atkaklumas!

Gal kai kada lietuviams reikėtų pasimokyti ištikimybės savo vertybėms… iš Lenkijos!

Beje, pastaroji nėra bukai užsispyrusi ir moka pripažinti savo klaidas.

Pavyzdžiui, 2009 m. Lenkijoje, minint Europai tragišką Antrojo pasaulinio karo pradžią, tuometinis prezidentas Lechas Kačinskis atsiprašė čekų už 1938 m. gėdingai užimtą dalį Čekų Silezijosiii .

Lenkijos vyskupai dar komunistiniais laikais inicijavo susitaikymą su vokiečių tauta, kai buvo ištarta garsioji frazė: „Atleidžiame ir prašome atleidimo“.

Tai rodytų, kad ir Lietuva su Lenkija galėtų kalbėtis kaip lygi su lygia, nors ir būdama mažesnė.

Tačiau reikia moralinio stuburo ir orumo. Jų neturint, beliks toliau atsiprašinėti.

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas

Lenkų intelektualai ragina atsitokėti ir ieškoti dialogo su Lietuva, http://www.alfa.lt/straipsnis/11435182/ ... 25_12-27/;

Lenkijos intelektualai ragina R.Sikorskį gelbėti pašlijusius santykius su Lietuva,
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=45904449

W.Waszczykowskis: atsakomybė tenka ir Lenkijai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=58307834

A.Kwasniewskis: būdama didesnė, Lenkija galėtų būti ir supratingesnė
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=55952065

Siwiec: W relacjach z Litwą Polska brnie w ślep uliczkę
http://pl.delfi.lt/aktualia/polska/siwi ... d=58294892

iiiMaćkowiak T., Czesi chwalą obojętnie
http://www.polityka.pl/swiat/komentarze ... olzia.read

Kto przprosił Czechów
http://tygiel.salon24.pl/123255,kto-przeprsil-czechow

Gediminas Kazėnas yra Vilniaus Mykolo Romerio universiteto dėstytojas

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis 2013-03-06 17:03

Primenu, kad:

Lietuvių Tauta sukūrė Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, o 20 amžiuje tris kartus (1918 m. vasario 16 d., 1941 m. birželio 23 d. ir 1990 m. kovo 11 d.) atkūrė šią Nepriklausomybę tam, kad garantuotų Lietuvybės klestėjimą Lietuvių Tautos Valstybėje, Lietuvių istorinėse-etninėse žemėse bei išeivijoje.

Ir tai padarė ne kokie nors betaučiai kosmopolitai, o būtent Lietuvių nacionalistai.

Tie, kas niekina Lietuvybę, propaguoja nutautėjimą ir Nepriklausomybės praradimą, turi būti teisiami kaip valstybiniai nusikaltėliai - Tautos ir Valstybės išdavikai.

Objektyvi realybė – gyvename pasaulyje, kuriame reali karinė galia lemia viską.

Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

Mūsų priešai yra ne lenkai, rusai ir baltarusiai (tiksliau, toli gražu ne visi, o tik aršūs šovinistai), o Pilsudskinės Lenkijos "įpėdinė", vis "persidažanti" Rusijos imperija ir neseniai susikūrusi Baltarusija, kurioje "litvinizmo teoretikai" jau seniai aiškina, kad lietuviai yra tik "žmudinai".

Šias valstybes valdančių asmenų tarpe pakanka tokių, kurie svajoja kaip galutinai sunaikinti Lietuvos Valstybę ir užgrobti Lietuvių Tautai dar likusias žemes, kurių jiems nepavyko užgrobti ir aneksuoti, kaip jau užgrobė daugiau kaip pusę etninių-istorinių Lietuvių Tautos žemių.

Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos.

Priežastis labai paprasta - mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

Taip pat mums - lietuviams - visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis - Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės - tai kraujuojančios mūsų tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 07 Kov 2013 14:27 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
V.Stundys. Kovo 11-osios išvakarėse – V.Tomaševskio parankinių akibrokštas


http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=60850513

Valentinas Stundys, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojas
2013 m. kovo 7 d. 10:53

Ką tik Ministro Pirmininko pavedimu sudaryta grupė paskelbė savo rekomendacijas dėl XVI Vyriausybės programos tautinių mažumų srityje nuostatų įgyvendinimo.

Šios grupės darbe dalyvavo Kultūros, Švietimo ir mokslo, Teisingumo, Užsienio reikalų ministerijų atstovai, jos vadovas – Kultūros ministerijos viceministras Eduardas Trusevičius.

Džiugu, kad grupė nepatvirtino kai kurių savo, o gal Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), rekomendacijų. Vadinasi, dar turime valstybiškai atsakingai besielgiančių valstybės tarnautojų. Teks apsispręsti strateginiam komitetui, premjerui – jie gaus LLRA įgeidžių ir lūkesčių sąrašą.

Koks tų rekomendacijų turinys? Atšaukti, pakeisti, įteisinti, skirti lėšų, įkurti. Bandoma kalbėti apie strategiją, bet siaurai ir vienkryptiškai – tik kultūrinė tapatybė, visai nieko apie pilietiškumą, apie valstybinę savimonę ir panašius dalykus.

Didžiausias dėmesys sutelkiamas Švietimo įstatymo normų pakeitimui – iš esmės siekiama atšaukti viską, kas siekė sudaryti sąlygas vaikams gerai išmokti lietuvių kalbos: nuo vienodų egzaminų iki atskirų temų mokymosi lietuvių kalba.

Taigi grįžti į tą ankstesnę būklę, kai šiaip taip mokomasi lietuvių kalbos kaip atskiro dalyko, nors strategijos kūrimo tiksluose skelbiama mokytis oficialiosios valstybės kalbos.

Be to, siekiama savo žinion perimti visas Vilnijos krašto mokyklas, tad ir tas, kurios šiandien priklauso Švietimo ir mokslo ministerijai.

Suprantama, Valdemarą Tomaševskį siutina, kad, tarkim, Vilniaus rajone jau daugiau vaikų renkasi lietuviškas mokyklas, o ne mokyklas, kuriose mokoma lenkų kalba. Mąžta šio veikėjo įtaka, svoris, reikšmingumas.

Kitas naujienų blokas yra susijęs su dvikalbystės įteisinimu.

Rekomendacijose, grupei nesutarus, rekomenduojama vartoti tautinių mažumų kalbą savivaldybėse ir tų teritorijų valstybinėse įstaigose, ta kalba rašyti ne tik vietovardžius, bet ir gatvių pavadinimus, kitą viešą informaciją. Žinoma, ją vartoti ir asmens dokumentuose. Taigi toks LLRA poreikių meniu, apetitas.

Rekomendacijų komentaruose visiškai nepaisoma mūsų Konstitucijos ir įstatymų – šių rekomendacijų iniciatoriams jie neegzistuoja.

Galiu priminti, kad Konstitucija lietuvių kalbą įteisina kaip valstybinę, todėl Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas nustato, kad visos Lietuvos įstaigos vartoja tik lietuvių kalbą, kad vietovardžiai rašomi tik valstybine kalba, kad viešajame Lietuvos gyvenime vartojama tik lietuvių kalba.

Konstitucinis Teismas kelis kartus pakartojo, kad pavardės ir vardai asmens dokumento pagrindiniame lape rašomi tik valstybine kalba ir t. t.


Galima cituoti ir tarptautinės teisės dokumentus, galima komentuoti kitų valstybių praktiką.

Konstitucinis Teismas 1999 m. savo sprendime paaiškino, kad „asmens tautybė negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas“.

2006 metų nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo: „lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę-pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems piliečiams lygias galimybes...“.

Taigi ar norime apeiti tai, kas neįveikiama?

Ar vėl teisinsimės, kad tai politinis sprendimas, nes jį priėmė valdančiosios koalicijos politinė taryba? Ar tai tarybai neegzistuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija? Ar teisės viršenybė yra visiškas niekis V. Tomaševskiui?

1994 m. Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutarties 16 straipsnyje abi šalys susitaria, kad kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvoje, privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus savo valstybei, kurioje gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.

Taigi, pasirodo, dar yra pareigų, jų derėtų nepamiršti ir V. Tomaševskiui. Pateiktos rekomendacijos siekia sustiprinti Vilnijos krašto atskirumą, didina jo uždarumą ir stiprina saviizoliaciją.

Jeigu joms pritartų strateginis komitetas, o po to Vyriausybė, tai būtų pirmiausia nacionalinių interesų grubus nepaisymas, nesiskaitymas su mūsų teisine sistema, visiškas Baltijos regiono specifikos nesupratimas. Reikėtų tikėtis, kad toks politikos nuopuolis Lietuvos neištiks.

Galbūt socialdemokratai nepristigs savigarbos pabaigti rizikingą partiją su LLRA?

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Ancius
2013-03-07 11:11


Tai va, p. Stundy, būdamas ankstesnės kadencijos parlamentaru, galėjote priversti TS-LK frakciją vieningai palaikyti G. Songailos pasiūlymus dėl pavardžių rašymo pasuose tvarkos, įtikinti konservatorius laikytis ryžtingesnės politikos ginant Lietuvos teritorijos integralumą. Kitaip tariant, dabartinė Jūsų veikla yra "mosavimas kumščiais po muštynių".

Jūsų asmeniniu nuoširdumu bus galima patikėti, kai iš konservatorių frakcijos ir dar kelių seimūnų sukursite atskirą nuo TS-LK frakciją, kuri atsiribos nuo A. Kubiliaus ir jo prolenkiškų klapčiukų, ir pradėsite atstovauti esminius Lietuvos Respublikos ir lietuvių tautos interesus.

Nuoširdžiai tikiu, kad šitai atitinka Jūsų vidinius įsitikinimus ir ideologines nuostatas.

Tad perženkite pragmatiškumo varžtus ir stokite ten, kur iš tikrųjų yra Jūsų vieta.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 25 Kov 2013 22:04 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Liudvikas Narcizas Rasimas. Lenkų reikalavimai Lietuvai – Tautų apsisprendimo teisės neigimas


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... imas/97904

2013-03-25
Narcizas Rasimas

Dar 18 amžiuje Prancūzų revoliucija pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką. Tačiau tik bolševikinė Rusija V.Lenino Dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma.

JAV prezidentas, Prinstono universiteto profesorius Tomas Vudrou Vilsonas savo 14 punktų pareiškime Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tautos savo etninėse žemėse gali sukurti valstybes ir jose nustatyti savą tvarką.

Matomai, ne be Ignacijaus Pederevskio, Baltųjų Rūmų muzikinių vakarų vadovo poveikio, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas. Vienok, nurodyta labai svarbi sąlyga - Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes.

Iš pridėtų prie T.V.Vilsono pareiškimo žemėlapių ir kitų dokumentų matyti, kad Tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai, kur etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais.

Tą patvirtino ir Versalio sutartis, po kurios Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių.

Tačiau Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo - kurti valstybes savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse, ir taip tarp kaimynų prasidėjo tarpusavio karai.

Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje.

Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį, iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir etc.), o teisė, reguliuojanti tautinių bendrijų padėtį - žmogaus teisėmis.

Todėl kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos, pvz. Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet ne suteikiamos išskirtinės politinės teisės.

Tačiau Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje, o ir kitur užsienyje, reikalauja suteikti būtent politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje, kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse, atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai esminis skirtumas.

Prieš šimtus metų pagal Didžiojo kunigaikščio kvietimus ir skelbiamas privilegijas Lietuvoje kompaktiškomis kolonijomis buvo apgyvendinti ar patys apsigyveno vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai.

Pagal Lietuvos Statutą lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, o Statuto veikimas panaikintas tik 1840 m.

Nenorime ginčyti, kad šiandien Lietuvoje nėra kompaktiškai lenkais save laikančių žmonių apgyvendintų teritorijų, bet jų noras, pasitelkus savo tautinės valstybės valdininkus tas teritorijas skelbti etninėmis lenkų žemėmis, neturi jokio teisinio, o juo labiau moralinio pagrindo.

Net 1922 m. L. Želigovskio užimta teritorija pačių lenkų prie Lenkijos buvo prijungta kaip Vidurio Lietuvos, o ne Lenkijos žemės.

Dar ir šiandien Lenkijos mokslo žmonės, tyrinėdami tuteišų kalbą, papročius ar namų buitį, nesutaria, kaip ši lenkiška prokalbė tapo sala lietuvių etninėse žemėse.

Vieni mano, kad tai belaisvių ar karalių svitų palikuonys, kiti - kad nutautėję baltarusiai ar lietuviai, bet tai nekeičia jų, kaip kolonistų, gyvenančių kitos tautos etninėse žemėse statuso, o tuo pačiu ir kaip tautinės bendrijos, bet jokiu būdu ne tautinės mažumos teisinės padėties.

Šiandien Lenkijos atstovų per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje reikalavimai savo esme nėra pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai.

Tai reikalavimai tam tikrą jų kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti tokia, kokia būtų Lenkijos dalis su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu.

Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę propagandos mašiną, kurios tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, įamžinti Lenkijai naudingą netiesą.

Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?

Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta - jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas.

Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai?

Jie dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kada net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta.

Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos ( Karwen, Labun, Persante ir etc.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.

Todėl neabejoju, kad tomaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu jie skelbia. Lenkijos diplomatinė „post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas. Bet tai jau yra ne vien Lietuvos - Lenkijos santykiai.

Juozo Valiušaičio nuotrauka

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Radasta 2013-03-25 16:56

1959 metų vasarą teko nemažai pasivaikščioti po Dieveniškių apylinkes. Vieni kaimai buvo lietuviški, kituose žmonės daugiausia kalbėjo "po prostu", t.y. baltarusių tarme.

Bet ir vieni, ir kiti sakėsi esą lenkai.

Priežastis buvusi gana paprasta - apie tą laiką, ar ne 1958 vyko visos sovietijos gyventojų surašymas.

Prieš surašymą po to krašto kaimus vaikščiojo kažkokie žmonės iš Lenkijos ir visus ragino rašytis lenkais.

Esą, tuomet šis kraštas bus prijungtas prie Lenkijos ir tada panaikinti kolchozai. O kolchozai tiems žmonėms buvo ko gero pats didžiausias blogis.


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 26 Kov 2013 20:16 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Lietuvių TAUTA šiuo metu negali norėti jokio savo teisių gynimo, kol LIETUVĄ valdo tokia prezidentė ir tokios vyriausybės bei seimas, kur kažkokiai grupei leidžiama skelbtis ,,tautine mažuma ,, ir valdyti visą valstybę.

Aplamai dabar, kada mes jau pažinome kapitalizmo pasaulį - jo plėšikišką prigimtį ir siekimą naikinti vidutines valstybes ir vidurinę klasę - nacijos išsigelbėjimas yra TIK NACIONALIZMO DIDINIMAS, bet tai prives prie kovinių veiksmų /vienas lenkas jau iššaudė visą kaimą/....

Čia svarbu mūsų kariuomenės vadus auklėti ir perimti kariuomenės kontrolę.

Grybauskaitė, tik atėjus į valdžią, brigados generolą Pocių paperka, suteikdama generolo leitenanto laipsnį - jau tas rodo, kad jinai elgsis negatyviai Lietuvos ir lietuvių tautos atžvilgiu, nes BIJOJO.

Keista, kad Paksas buvo atstatydintas už vieną pasą, o čia jau tiek pridirbta, kad seniai turėjo būti atstatydinta, bet nėra jėgos - visi bijo...

Bijoma JĖGOS IR MASĖS, o ką mes čia rašinėjame -- tik save parodome -- tad ar tas turi prasmę.

1991 m. reikėjo visas mokyklas ir darželius pervesti prievartiniu būdu į lietuvių kalbą, bet Landsbergis to pabijojo...

Ne lenko širdį negabiam komjaunimo lyderiui Linkevičiui dovanokite, o bent jau snukutį paraudoninti priimta...

Lenkija niekada niekam nebus patikima partnerė, jų inteligentija yra Anderso armijos pakraipos ir imperialistinių pažiūrų. Lenkijoje nėra ir nebus Lietuvai palankios inteligentijos - tam nėra nei dirvos, nei pagrindo..

1958 m. Dieveniškėse negalėjo vaikščioti jokie iš Lenkijos atvažiavę ,,lenkai,, ir įkalbinėti užsirašyti lenkais BE SSSR KGB ŽINIOS. Tad tai darė pati KGB.

Čia svarbu tai, kad griauti SSSR buvo numatyta suderinus su Chruščiovu būtent 1959 m.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 02 Lap 2013 20:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Vilniaus atgavimo metinės - kas, kaip ir svarbiausia - ką švenčia?


http://www.balsas.lt/naujiena/760374/vi ... ka-svencia

Paveikslėlis

Imantas Melianas,
2013.11.02 17:04

Spalio 28 – osios vakarą Pamėnkalnyje (jokiame ne Tauro kalne – tokio Vilniuje apskritai nėra, tai – tik neteisingas vertimas iš lenkiško „Góra Buffalowa“) susirinkę tautininkai paminėjo Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių 74 – ąsias metines ( http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=63155002 ). Paminėjo taip, kaip ir priklauso tautininkams, kurių patriotizmo samprata neatsiejama nuo neapykantos kitataučiams (ypač lenkams) skleidimo.

Iš vieno pagrindinių tautininkų „ideologų“ - Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vado (oho!) Juliaus Pankos kalbos susirinkusieji turėjo progos sužinoti daug įdomių dalykų.

Pavyzdžiui, apie tai, kad 1920 – 1939 metai buvo „juodžiausi Lietuvos ir Vilniaus miesto istorijos puslapiai“ (tik tuometiniai vilniečiai apie tai kažkodėl taip nemanė – kur kas didesnį įspūdį jiems paliko tai, kad Antrojo Pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais buvo sugriauta apie 40 procentų miesto pastatų ir maždaug 70 – čia procentų pasikeitė jo gyventojų tautinė sudėtis) ir „košmariški Lietuvai metai“ (pavydėkite lenkiškos niekšybės, apgailėtini naciai ir sovietai!), taip pat apie tai, kad „jei mūsų kariuomenė 1939 spalio 28 dieną nebūtų įžygiavusi į šį miestą, dabar mes galėtume į jį važiuoti tik su turistiniais autobusais“.

Paveikslėlis

Julius Panka. Vilniaus savivaldybės skundas atmestas (nuotr. Balsas.lt/Ruslano Kondratjevo)

Po tokio istorijos žinių demonstravimo J.Panka sugrįžo į dabartį ir pasiūlė smogti daliai Lietuvos piliečių – Vilnijos vietiniams gyventojams, atimant iš jų galimybę mokytis gimtąja lenkų kalba.

Kad būtų dar „tautiškiau“ (ar „tautininkiškiau“?), ne toks jau jaunas jaunųjų nacionalistų vadas pareiškė, kad ir dabartinės Lenkijos užsienio reikalų ministrui reikia uždrausti „įvažiuoti“ į Lietuvą, o kalbėdamas apie jo lietuviškąjį kolegą, J.Panka informavo bendraminčius, kad šis nelaikąs šlapimo (taip buvo įvertintos ministro L.Linkevičiaus diplomatinės pastangos atkurti bičiuliškus santykius su viena pagrindinių Lietuvos strateginių partnerių).

Tokiu būdu galima teigti, kad į antrą straipsnio pavadinime iškeltą klausimą atsakė patys renginio dalyviai. Komentuodamas galiu paminėti nebent tai, kas ir taip yra aišku – lietuvių tautos vardu kalbėti pasišovę radikalai ir marginalai eilinį kartą išnaudojo istorinės datos paminėjimą tautinės nesantaikos kurstymui mūsų šalyje, ypač etniškai margame Vilniaus krašte (taigi vidaus padėties valstybėje destabilizavimui), ir santykių su valstybe – sąjungininke bloginimui (taigi Lietuvos tarptautinių pozicijų silpninimui ir jos diskreditavimui).

Dabar pažiūrėkime – o kas gi „šventė“? Lietuvos istorikai nustatė, kad tautininkai pradėjo bendradarbiauti su Sovietų Rusijos emisarais dar 1920 metais, ir būtent su jais jie vėliau rengė, o 1926 metais ir įvykdė sunkų valstybės nusikaltimą – karinį perversmą, kurio metu buvo nuversta teisėta, Lietuvos piliečių išrinkta šalies valdžia. Perversmas sustabdė pilietinės visuomenės tapsmą Lietuvoje, kas savo ruožtu parengė dirvą 1940 metų nacionalinei katastrofai. Atėjus lemiamo apsisprendimo valandai, uzurpatoriai net nebandė organizuoti pasipriešinimą okupantams (t.y. savo sėbrams) ir metė Tėvynę likimo valiai; nesugebėta sukurti net Vyriausybės tremtyje.

O iki tol, siekdami užsitikrinti didesnės visuomenės dalies palaikymą, tautininkai kurstė Lietuvoje šovinistinę isteriją, nors iš tikrųjų šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ buvo skirtas daugiau vidaus naudojimui. Tautininkų politikieriai dar iš 1918 – 1920 metų gerai žinojo apie tikrąją Vilnijos etnodemografinę situaciją, todėl neapkentė ir bijojo to Vilniaus. Ne veltui „tautos vadas“ A.Smetona taip ir neprisiruošė apsilankyti istorinėje sostinėje po jos sugrįžimo Lietuvai 1939 – 1940 m.

Taigi galima teigti, kad tautininkai suvaidino pražūtingą vaidmenį Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijoje, ir kad yra pakankamas pagrindas uždrausti šios partijos veiklą. Bet gal dabartinė Tautininkų sąjunga nutraukė ydingą santykį su savo nusikalstama praeitimi ir tapo atvira civilizuoto pasaulio vertybėms? Kaip matome – ne, nieko panašaus.

Tarsi tyčiojantis iš vis dar gležnos lietuviškosios demokratijos, Tautininkų sąjungos atkuriamasis suvažiavimas buvo surengtas antivalstybinio perversmo 85 – ųjų metinių dieną, o jos vadukai (jokie ne „vadai“) ir dabar nepraleidžia progos sužadinti mūsų plebso juodžiausius zoologinius instinktus.

Ksenofobinė (daugiausia antilenkiška ir antižydiška – pavyzdžių daugiau negu pakanka) retorika tokiais atvejais „švelniai“ pereina į retoriką antikrikščionišką, antivakarietišką ir apskritai antidemokratinę, kas nežada Lietuvai nieko gero. Tiesą kalbant, net keista, kad šiuo reikalu Lietuvoje niekaip nesusirūpina tie, kas stovi įstatymo ir žmogaus teisių sargyboje.

Na, o dabar lieka paskutinis klausimas – kas gi buvo švenčiama Pamėnkalnyje?

Skirtingai, negu teigia J.Panka, Lietuvos kariuomenės „įžygiavimas“ nebuvo kažkoks karo žygis, pakeitęs regiono geopolitinę situaciją. Tuo metu Sovietija jau buvo suderėjusi su naciais dėl Baltijos valstybių likvidavimo, iki kurio buvo likę vos keli mėnesiai. Tokiomis sąlygomis Maskvai nebuvo ypatingo skirtumo – ar Vilnius priklausys būsimai Lietuvos, ar Gudijos, ar kokiai nors Karakalpakijos SSR. Svarbiausia buvo kas kita – kuo veiksmingiau panaudoti šitą „Trojos arklį“, siekiant dar kartą suaktyvinti kažkada caro „ochrankos“ dirbtinai sukeltą lietuvių ir lenkų tarpusavio neapykantą, ir kuo stipriau demoralizuoti ir dezorientuoti Lietuvos žmones prieš artėjančią apokalipsę.

Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į rusų jau apiplėštą ir ganėtinai priešiškai nusiteikusį kraštą reiškė tik vieną – pasaulio viešosios nuomonės akyse Lietuva tapo dar viena (kartu su hitlerine Vokietija ir stalinine Rusija) agresijos prieš kraujuojančią Lenkiją dalyve. Kitaip sakant, tuometiniame tarptautiniame kontekste šio krašto perėmimas iš agresoriaus letenų ne sustiprino, bet susilpnino Lietuvos argumentus dėl Vilniaus – panašiai kaip ir Bulgarijos argumentus dėl Makedonijos arba Vengrijos – dėl Užkarpatės (ką karui baigiantis teko apleisti). Teks pabūti ciniku, bet gal ir gerai, kad tautininkų neveiklumo dėka mums nepavyko atkurti nepriklausomybės iškart po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, nes tikrai liktume tuomet be Vilniaus, ir važiuotume dabar (anot J.Pankos) į jį vien tik kaip turistai (kadangi visas likęs pasaulis pažinojo tada Vilnių tik kaip Wilno). Ar naudinga mums tai akcentuoti? Ir kieno naudą tautininkai gaudo?

Dabar turime tai, ką turime – ir Vilnių, ir Klaipėdą (ačiū už tai Dievui ir likimui, bet tikrai ne tautininkams), tai gal vieną kartą baikime kurti problemas patys sau? Ir gal dar ne visi trokštame susikurti Lietuvoje „savąjį“ Karabachą, kaip kad Pamėnkalnyje prieš kelias dienas rėkavę vaikinukai?

Paveikslėlis

Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Vincas Vitkauskas 1939-1940 metais nurodė kariams “pagal visas mandagumo ir draugiškumo taisykles“ sutikti sovietų raudonarmiečius. Archyvinė nuotrauka (nuotr. Balsas.lt)

Ta prasme Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 metų spalio 28 dieną nėra data, kuria galėtume ir turėtume didžiuotis – galime džiaugtis tik pačiu Vilniaus ir jo apylinkių sugrįžimo Lietuvai faktu. Kariuomenė yra skirta ne paradams (nes būtent taip vertėtų įvardinti priesaiką Tėvynei vėliau sulaužiusio generolo Vinco Vitkausko vadovaujamos rinktinės „pasivaikščiojimą“), o šalies ir jos piliečių gynimui – ko Lietuvos žmonės taip ir nesulaukė iš kariuomenės, jos vadų ir nurodymus jiems turėjusio duoti supuvusio tautininkų režimo 1940 metais.

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/vilniau ... i-apacioje

Žygeivis
2013-11-02 19:15:36


Ponas lenkomanas Melianas turėtų žinoti, kad Vitkauskas buvo senas VČK-OGPU agentas, užverbuotas dar 1920 m.

Keleivis Žygeiviui
2013-11-02 20:41:26


Ponui rusofilui Žygeiviui iš teksto turėtų būti aišku, kad I.Melianas tai puikiai žino (apie ką ir rašo).

Žygeivis
2013-11-02 21:27:47


Žinoma, kad Melianas tai žino - juk ne veltui Valstybės saugumo departamente ne vienerius metus kėdę trynė, kol girtas avariją nepadarė... :)

Žygeivis
2013-11-02 21:56:59


Faktai juos pamiršusiems:

Dainius Sinkevičius,
http://www.DELFI.lt
2007 m. sausio 3 d. 14:05

Valstybės saugumo departamento (VSD) Devintosios valdybos vieno operatyvinių skyrių vadovas Imantas Melianas, prie automobilio vairo sulaikytas neblaivus ir jį sulaikiusiems policininkams grasinęs į pagalbą pasikviesti buvusį Užsienio reikalų ministerijos sekretorių Albiną Janušką, bylinėjasi su VSD.

Departamento direktorius Arvydas Pocius jį nušalino nuo pareigų dėl drausminio pažeidimo padarymo.

Eismo priežiūros tarnybos pareigūnai neblaivų I.Melianą praėjusių metų spalio 2-ąją sulaikė prie asmeninio automobilio vairo.

Kaip skelbė spauda, VSD pareigūnas pareigūnams grasino, kad pasikvies į pagalbą A.Janušką.

Už nusižengimą I.Melianui policija skyrė 3 tūkst. litų baudą bei 3 metams atėmė teisę vairuoti transporto priemonę.

Žygeivis
2013-11-02 19:20:56


Redakcija, ištaisykite pavadinime grubią teksto rinkimo klaidą: "svaribiausia"

P.S. Ponas Melianas, be abejo, šią dieną giliai liūdi - juk tą dieną jo taip mylima Lenkija "prarado" "polsko Wilno"... :)

Iš čia ir įvairių imperinių lenkomanų klaikus įtūžis, jog Lietuvių tautinis jaunimas kasmet švenčia šią datą.

Žygeivis
2013-11-02 19:36:25


Tiems, kas dar nesuprato lenkomano Meliano tikrąsias "intencijas" siūlau paskaityti Lenkijos okupuoto Punsko lietuvės straipsnį apie šį poną:

Živilė Makauskienė. Kultūros ministro patarėjas I.Melianas apgailestauja, kad 1918 m. buvo sukurta tautinė Lietuvos valstybė
http://alkas.lt/2012/10/16/z-makauskien ... -valstybe/


Živilė Makauskienė, http://www.ausra.pl
2012 10 16 14:15

Valdas R.
2013-11-02 21:04:33


Ką čia apskritai apie tuos tautininkus rašyti, triukšmų lygio partija, taip autorius jiems tik reklamą daro.

Aš uždrausčiau visas nacionalistines partijas, kad negriautų valstybės - ir tautinių mažumų, ir lietuviškas.

Žygeivis
2013-11-02 21:43:14


O štai mes ne tik uždrausime visas antilietuviškas partijas bei organizacijas, kurios jau virš 20 metų griauna Lietuvos Valstybės Nepriklausomybę, jos ekonomiką ir išvaro šimtus tūkstančių Lietuvių vergauti į Jievrosojuzą, aktyviai naikina Lietuvybę - Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir Lietuvos Valstybę.

Ir garantuoju, jog tada labai mikliai išgaudysime visus antilietuviškų jėgų įsislaptinusius "simpatikus" (visų jų "atspalvių - nuo "raudonų" ir "ružavų" iki "žydrų" ir "mėlynų"), kurie dabar ypatingai drąsiai savo anoniminiuose komentaruose keikia Lietuvius ir Lietuvybę - labai naiviai manydami, kad jų niekas niekada neišryškins, nes jie "gerai pasislėpę" po įvairiais "proksi serveriais" ir pan.... :)

Akivaizdu, kad Lietuvybės priešai jau užmiršo savo pirmtakų klaidą 1939-1941 m. - kada sovietų imperija okupavo Rytų Lietuvą, o vėliau ir Centrinę Lietuvą, tada irgi "išlindo į paviršių" labai daug antilietuviškų "raudonųjų kirmėlių", iki tol tūnojusių giliai pogrindyje, tačiau 1941 m. birželio 23 d. Didysis Lietuvių Tautos Sukilimas įtikinamai parodė šioms "raudonosioms utėlėms, iš kur kojos dygsta". :) :) :)

Jonas 2013-11-03 22:28:10

Melianas? Iš kur atsirado šis tautinę nesantaiką kurstantis ir Lietuvos istoriją falsifikuojantis senelis? Gal tai iki mūsų dienų išgyvenęs AK-vcas. Tikėkimės, kad juo susidomės Lietuvos prokuratūra.

Žygeivis 2013-11-03 22:49:35

Nežinai iš kur atsirado šitas Melianas? :)

Iš čia: Valstybės saugumo departamento (VSD) Devintosios valdybos vieno operatyvinių skyrių vadovas Imantas Melianas... :)

P.S. Atskira kalba apskritai apie jo giminę: brolį Artūrą - liberalą, buvusį VRM ministrą, ir tėvą - sovietų karinį lakūną....

Patikslinu: VSD 9-oji valdyba yra taip vadinama Konstitucijos pagrindų apsaugos valdyba ...

Plačiau galite pasiskaityti kaip ši valdyba "dirba" čia:

Tomas Čyvas. Kaip mus saugo VSD
http://cyvas.wordpress.com/2009/01/25/k ... saugo-vsd/


Ištrauka:

"Tarkim, reikia „sutvarkyti“ kokį netinkamą žurnalistą, oficialios valdžios ar įtakingos grupuotės dėdei arba tetai nepatikusį asmenį. Kaip tai daroma? Schema paprasta ir – įgudus ją taikyti – nesunkiai paleidžiama konvejeriu.

Pradžioje būna žodis. Jį iš dar didesnio viršininko paprastai išgirsta koks nors padalinio vadovas. Pavyzdžiui, 9-osios Konstitucijos pagrindų apsaugos valdybos viršininkas – nesvarbu, ar tai būtų Ričardas Rupkus, ar Imantas Melianas, ar Aidis Mieželis, ar dar kokia nors persona tikru, o gal išgalvotu asmenvardžiu.

Gavęs užsakymą susidoroti, toks viršininkėlis gali nesunkiai įjungti mechanizmą. Pavaldiniui pavedama surinkti fiktyvią anoniminio šaltinio, kurio patikimumo niekas niekada gyvenime netikrins, „informaciją“.

Etatinis ar neetatinis slaptasis bendradarbis už pinigus arba kitą valiutą pristato „operatyvinę informaciją“ – esą kokiame nors bare arba pirtyje girdėjo, kaip žurnalistas A kalbėjo su piliečiu B ir, padauginęs gėrimų, pernelyg atviravo. Pavyzdžiui, emocingai išsirėkavo, kad valdžia, o dar geriau – konkretus Vyriausybės, Seimo valdybos arba prezidentūros „valdžiažmogis“ visai išėjo iš proto ir jau esą pakankamai žmonių, kurie galanda šakes ir kirvius. Ko apie valdžią nepriburnoja įkaušęs žmogus, kai padidėję mokesčiai priverčia rinktis: ar mokėti būsto paskolos, ar komunalinius mokesčius. Be to, panašaus pokalbio gali apskritai ir nebūti – svarbu apie jį „operatyviai informuoti“.

Gavęs tokią „žinią“ pareigūnas rašo vadovybei pažymą. Prie jos pagal vidaus reglamentus privalomai „atsigula“ dar dešimt lydimųjų raštų ir paaiškinimų – atsiranda byla. Šiek tiek padirbėjus (jei netingima) su viešai prieinama informacija ir nesunkiai žvalgams prieinamomis duomenų bazėmis ji sustorėja. Tuomet su grėsmingu ir įdomiu lydraščiu tas niekalas, papuoštas aukštų kontoros vadų rezoliucijomis, pateikiamas kuriam nors, dažniausiai – tam pačiam, iš patikimųjų būrio teisėjui. Daugelis buvusių pareigūnų pasakoja, kad teikimų pastaraisiais metais buvo tyčia duodama ypač daug – Temidės tarnų budrumui atbukinti. Teisėjas neturi savo operatyvinės tarnybos, laiko, jokios galimybės patikrinti šių fikcijų turinio. Jis mato daug susegtų, sunumeruotų lapų, didelių žmonių parašų ir skambių frazių apie grėsmę nacionaliniam saugumui. Argi teisėjas turi pasirinkimą? Sankciją klausytis telefono pokalbių, sekti elektroninį susirašinėjimą ir vykdyti kitokią stebėseną jis tikrai duos. Saugumiečių žargonu – objektui „pakabinami telefonai“ ir „pakabinamos šlepetės“.

Yra tekę girdėti, jog net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narės pokalbiai telefonu buvo taip talentingai iškarpyti ir pateikti Valstybės gynimo tarybai, kad iš konteksto išplėšta bei pakišta informacija ir šalies vadovui pasirodė grėsminga. Tik leiskite pakarpyti pokalbius, pasiknisti asmens duomenyse ir nebeliks jokių problemų nupaišyti spalvotą paveiksliuką, kurio viduryje bet kuris iš mūsų sėdės lyg grėsmingas Bin Ladenas."

Pedrui Šikeiviui
2013-11-04 00:57:44


Kodėl pamiršai parašyti, kad šitą tekstą surašė I.Meliano draugas T.Čyvas?

Ir kad I.Melianas, šios valdybos įkūrėjas, buvo ištrenktas iš kontoros už tai, kad "pridavė" viešumai faktą, kad tavo sėbras, KGB rezervistas A.Pocius, buvo infiltruotas į NATO šalies spec.tarnybą "valstybininkų" klano?

Rašyti lietuviškai Šaitanatas jus išmokė, bet logika - kaip ir visų aziatų. Šiukšlės buvote, šiukšlės ir likote.

Šikeiviui
2013-11-03 11:46:33


Šikeivi, na neatsiskleisk tu taip juokingai, tvardykis nors biškį.

Visi kontoroje (ir ne tik joje) žinojo, kad Melianas buvo "sugautas" tik todėl, kad nuvežė Landsbergiui savo šefo Pociaus "rezervistinę" bylą, o tas Pocius priklausė Januškos vadovaujamam "valstybininkų" klanui.

Tam, kad Melianas būtų nutildytas, ir buvo išmesta šį tavo cituota dezinformacija apie Janušką - Meliano "draugą".

Ar tik ne tu ją ir surašei, "kagėbiara"?

Žygeivis - Šikeiviui 2013-11-04 19:40:34

..........
Ar tik ne tu ją ir surašei, "kagėbiara"? "
-----------------------------------------------------------------

Tu labai nenuoseklus - jeigu aš tą VSD pažymą surašiau, vadinasi esu ne "kagėbiara", o "vodiara"... :)

P.S. Vienu žodžiu, jūs patys ten savo "kontorose" aiškinkitės, kas kokią pažymą kada surašė ir kas yra "kagėbiara", o kas "vodiara"... Ir ką ten tas girtas Melianas policininkams prikalbėjo - ypač jei jis pats kažkodėl teisme paneigimo nepareikalavo...

Na o mes visus jus - ir "kagėbiaras", ir visokius "vodiaras" - jau greitai "perfiltruosime", ir paliksime tik Lietuvybei atsidavusius žmones, o visokius Lietuvybės priešus "pasiųsime šunims šėko pjauti".... :)

Įdomu
2013-11-04 08:58:22


Matyti, nelabai "įsirašė" I.Melianas į tą saugumietišką tradiciją, jei nutarė netylėti ir paviešino 2005 m. medžiagą apie tai, kad jo vadas A.Pocius yra KGB rezervo karininkas.

Neapsimesk, Žygeivi, kad tu šito nežinojai.

Žygeivis
2013-11-04 19:49:59

"Pacukininkams" ir "melionininkams" pasiskaityti:


Jei į vieną stiklainį sumesi kelis vorus ir gerai uždarysi, tai po kiek laiko liks tik vienas didelis voras.

P.S. Mintį "pagavote"? :) :) :) :)

Rambambaras
2013-11-04 08:50:51


Yra toks rusiškojo revanšizmo ideologas - Aleksandras Duginas, kurio knyga "Geopolitikos pagrindai. Rusijos geopolitinė ateitis" guli pas prezidentą Putiną kabinete ant stalo.

O toje knygoje yra ir skyrelis, skirtas Lietuvai. Skyrelyje labai aiškiai išskirti du pagrindiniai punktai, kuriais Rusija turi vadovautis, formuodama ir vykdydama savo politiką Lietuvos atžvilgiu.

Punktas pirmas - Rusija turi visaip silpninti Lietuvoje Romos katalikų bažnyčios įtaką, o šalia to - visaip stiprinti čia vadinamuosius "neopagoniškus kultus" (kas ir daroma nuo 1967 m., infiltravus į prasidėjusį tada žygeivių judėjimą vadinamuosius romuviečius).

Punktas antras - Rusija turi visaip eskaluoti jau esančius Lietuvoje prieštaravimus ir įtampas tarp lietuvių ir lenkų (taip pat tarp Lietuvos ir Lenkijos - kas daroma, kaip teisingai rašo autorius, dar nuo 1920 m.).

Ar tai nieko jums neprimena? Sprendžiant iš daugumos komentarų, lietuvių istorinė atmintis yra labai trumpa, o gebėjimas daryti iš istorijos analitines išvadas - dar menkesnis.

Kur kas lengviau "statyti lenkus į vietą" su iš neapykantos perkreiptais veidais. Ypač anonimiškai (kai nėra pavojaus gauti "į lempą") ir tyliai bezdant prie kompiuterio. Labai lietuviška.

Žygeivis
2013-11-04 20:13:21


Dugino knygą ir aš turiu - tik ne ant stalo, o kompo atmintyje.... :)

Bet, skirtingai, nei Putinas, aš paskaitau ir kitas knygas - ir išvadas darau pats.

Beje, kai kada ir pats kai ką parašau - kaip, pvz., greičiau ir efektyviau pribaigti Rusijos imperiją, atliekant trečią ir paskutinį jos padalinimą.

Tik manau, kad Putinas mano straipsnių neskaito, nes ir toliau aktyviai varo savo imperiją į visišką galą - jam užtenka ir Dugino knygų... :)


Ir retkarčiais aš labai rimtai pamąstau, o kas po to, kai Rusijos imperija nusibaigs, taps pagrindiniu Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės geopolitiniu priešu.

Ir kaip mums tai būsimai sudėtingai ateičiai geriau pasirengti...


O gal jūs, kaip rimtas analitikas, patartumėte?

Žygeivis
2013-11-04 20:34:58


P.S. Beje, Rambambarai, matyt ir Pilsudskis nukeliavo į tolimą ateitį, prisiskaitė Dugino knygų :), ir 1920 m. nusiuntė Želigovskį užgrobti Vilnių?

O gal Želigovskį nusiuntė visai ne Lenkų Tautos Vadas, nutautėjęs žemaitis Pilsudskis, o Stalinas su Dzeržinskiu - juk jie jau tada giliamintiškai numatė, jog ateityje Duginas parašys tokią svarbią knygą, kurią net Putinas ant savo darbastalio pasidėjęs laikys... :)

mPm
2013-11-04 09:35:47


šito meliano - "osvoboditeliaus" vaiko, nevykusio saugumiečio ir dar labiau nevykusio "istoriko" klausyt ir skaityt neverta. Jis iš tų, kur apsimetę lietuviais tik dergia lietuvius ir Lietuvą. ne kitaip ir dabar.

Grigas
2013-11-04 13:11:07


Tu bent pasidomėtum, prieš rašydamas nesąmones.

I.Meliano tėvas (jau miręs) Teodoras Melianas niekaip negalėjo būti "osvoboditelis", nes gimė Vakarų Ukrainoje, kuri buvo "išvaduota" rusų tik 1939 m. (jam tada buvo 9 metai).

Tiek pat buvo I.Meliano mamai - žemaitei, kai tie patys rusai "išlaisvino" Lietuvą 1940 metais.

1990 metais buvęs karinių oro pajėgų majoras T.Melianas, tuo metu tarnavęs Panevėžio civilinės gynybos štabe, vienintelis iš ten tarnavusių kitataučių perėjo į Lietuvos nepriklausomybininkų pusę, po ko tarnavo Krašto apsaugos departamento sistemoje.

"Nevykęs" saugumietis, irgi majoras I.Melianas nuo 1995 iki 2007 metų praėjo kelią nuo VSD inspektoriaus iki ėjusio valdybos viršininko pareigas.

Jis subūrė darbingą bendražygių operatyvininkų kolektyvą, kuris buvo išformuotas KGB rezervisto A.Pociaus.


Apdovanotas keturiais LR Prezidento, VSD ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamento apdovanojimais, taip pat LR Prezidento ir LR Seimo Pirmininko padėkos raštais.

"Nevykusio" istoriko, buv. kultūros ministro patarėjo I.Meliano straipsniai yra išspausdinti Lietuvos ir užsienio moksliniuose žurnaluose, o dabar leidžiamoje "Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje" yra išspausdinta virš 90 jo straipsnių.

Žygeivis
2013-11-04 20:00:54


Taip, o dabar visi paplokime katučių ponui Melianui už čia išvardintus jo milžiniškus nuopelnus Lietuvybei... :) :) :)

P.S. Lietuviška patarlė: Apsaugok, Dieve, nuo tokių draugų, o nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu.

************************************************************************

Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

Žygeivis
2013-11-05 19:59


Imantas Melianas, kaip buvęs ilgametis saugumietis ir netgi laikinai buvęs vienos iš VSD valdybų viršininkas, pasirodo yra labai menkai "pasikaustęs" profesine prasme - rašinėja įvairiausius komentarus skirtingais slapyvardžiais, tačiau iki šiol jam "nedašuto", jog tą jo "daugialypiškumą" labai lengva "išryškinti" - užtenka paspausti nuorodą "Kiti to paties skaitytojo komentarai". :) :) :)

Pamiršai, kad čia juk DELFI, o ne Balsas, kur tu tą patį rašinėjai.

Taigi, Imantai Melianai, Rambarbarai, Nurchaci, Rainy,....., gal visgi pasirašinėk savo nuosavu vardu arba bent jau nekaitaliok savo slapyvardžių kas kelios minutės. :)

"Kiti to paties skaitytojo komentarai"

Visi anonimų komentarai apie šį straipsnį: 8


Rambambaras,
2013-11-05 18:38


Balse.lt Panka "atsikirto" I.Melianui. Bet toks š...das, kad Dieve saugok...

Imantas Melianas to Aha,
2013-11-05 11:51


Na, atleiskite...

1. Vilnių pavyko atgauti ne kažkokios mistinės "tautinikų sukurtos atmosferos" deka, o tik dėl Vokietijos ir SSRS agresijos prieš Lenkiją.

2. Prie Europos lygio Lietuva artino ne tautininkų režimas (nebent pagal politinę kultūrą - prie fašistinės Italijos, iš kurios tautininkai daug ką nusikopijavo), o darbštūs lietuvių ūkininkai ir jauni mūsų kultūros kūrėjai (menininkai, rašytojai, mokslininkai). Visi pagrindiniai tarpukario Lietuvos ekonominės sistemos ir ūkio pertvarkymo iš natūrinio į prekinį pagrindai buvo padėti dar iki tautininkų perversmo.

3. Tautininkų režimas negalėjo išugdyti "pilietinės visuomenės", nes jis buvo autoritarinis, taigi antidemokratinis ir antipilietiškas iš prigimties (Seimo paleidimas, politinių partijų uždraudimas, karo stovio ir cenzūros įvedimas - tai tik geriausiai žinomi pavyzdžiai). Priešingai, režimas sustabdė pilietinės visuomenės tapsmą Lietuvoje, uzurpavo visuomenės valią ir ją paralyžavo. Ne veltui Lietuvos partizanai savo 1949 m. deklaracijoje visiškai atmetė tautininkų politinės sistemos modelį ir orientavosi į demokratinės, pilietinės visuomenės ir valstybės sukūrimą Lietuvoje.

4. Taip, tautininkų režimas buvo supūvęs, kitaip jie nesiorientuotų užsienio politikoje į absoliutų blogį - SSRS, o artėjant Antrąjam Pasauliniam karui - nepaskelbtų net mūsų kaimynus latvius ir estus gluminusį "neutralitetą" (ėriuko neutralitetas vilkų aptavare), ir nemestų valstybės likimo valiai 1940 m.

Kažkas Tamstai su logika negerai. O prie ko čia "Baltarusijos scenarijus" - gal pats nelabai žinote? Kažkaip visai be ryšio...

Nurchaci to "to AK",
2013-11-05 11:22


Niekad nebuvo Lenkijoje jokios isterijos dėl Lietuvos, mes per maži, kad į mus kreiptų tiek dėmesio. Čia tik "Vilnijos" draugija ir visokie tautininkai atranda užkaboriuose tokių pat kaip jie marginalų straipsniukus, ir paskui klykauja, rodydami juos visai Lietuva (galbūt tuos straipsniukus bendri vienų ir kitų šeimininkai iš Lubiankos ir surašo).

Lenkijoje Lietuvos arba nepažįsta (tamsuomenė), arba pažįsta kaip pasakų šalį, žinomą iš Žalgirio mūšio ir A.Mickevičiaus raštų. Čia tik pas mus antilenkiškumas yra tapęs sudėtine tautinio mentaliteto dalimi, o tai - jau klinika.

Rainys to "Lenkai ir Lietuva - Atsakas Imantui Melianui",
2013-11-05 11:14


Erudicija (apsiskaitymas) nėra lygu intelektualumui (gebėjimui tą informaciją analizuoti ir ją suprasti).

Tamsta kartojate tą pačią klaidą, kaip ir "Vilnijos" draugijos propagandistai, kai yra painiojamos etnografinės ir etnopolitinės sąvokos.

Kaip žinia (apie tai I.Melianas yra rašęs kituose savo straipsniuose), modernių tautų formavimosi procesai Rytų Europoje vėlavo (plg. su Vakarų Europa); dabartinės Lietuvos ir Gudijos (taigi buv. LDK) teritorijoje modernios tautos (nacijos) susiformavo tik pačioje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje ("Aušros" ir "Varpo" gadynė ir pan.).

Kalbant apie etnolingvistinį šių besiformuojančių tautų pagrindą, reikia turėti omenyje, kad rytinė (pietrytinė) istorinės Lietuvos dalis buvo suslavėjusi dar ankstesniais amžiais. Tai, kad kažkada anksčiau ten skambėjo lietuvių kalba, rodė ne tiek išlikusios retos lietuvių kalbos "salos", kiek vietovardiai ir (kas svarbiausia) konfesinė katalikybės ir stačiatikybės riba.

Reikalas tame, kad net suslavėjus (perėjus iš lietuvių į rytų slavų kalbą) gyventojai išlaikydavo ankstesnį katalikų tikėjimą. Būtent jie, tiesioginiai LDK (kurioje 1698 m. lenkų kalba tapo valstybine vietoje rusėnų kalbos, o XVI - XX a.pr. buvo sukurta gausi Lietuvos literatūra lenkų kalba) tradicijos tęsėjai, tapo besiformuojančių Lietuvos lenkų etninės grupės (kaip sudėtinės lenkų tautos dalies) pagrindų. Į vakarus nuo jų, kur vyravo lietuvių kalba, panašiu metu pradėjo formuotis moderni lietuvių tauta, o į rytus nuo jų - moderni gudų tauta.

Buvo lenkų kalbos židinių ir lietuviškoje apsuptyje - miestuose ir dvaruose, tik jokių būdu tai ne "kolonistai", kaip Jūs rašote, o aukštesnių lietuvių sluoksnių - bajorų ir miestiečių - ainiai.

Kitaip sakant, per 400 metų lenkų kalba ir čia ja sukurta kultūra tapo sudėtine ir neatsiejama Lietuvos (ne Lenkijos) kultūros dalimi, be kurios XX a. pradžioje turėtume tik klumpes ir maldaknyges.

Naudoti "tautų" sąvoką ankstesniam, "ikitautiniam" laikotarpiui nėra korektiška. Tuo metu buvo galima fiksuoti ne tautybę (absoliuti gyventojų dauguma - baudžiauninkai tokios sąvokos net nesuvokė), o tik kalbą.

XIX a. pab. tautų formavimasis jau buvo kiek pažengęs, bet carinei Rusijai tai buvo neparankų, todėl ir toliau buvo fiksuojama kalba, o ne tautinė savimonė.

Taip net tautiškai susipratę Lietuvos lenkai tapdavo "gudais" (kokia jų didesnė dalis ir buvo pagal šnekamąją kalbą), o jau gudai (bielorussy") kartu su tikrais rusais ("velikorossy") ir ukrainiečiais ("malorossy") visi kartu buvo skaičiuojami "rusais" ("russkije").

Štai kodėl lenkų statistika "nematė" Lietuvoje lenkų.

Pagalvokite patys: jei, remiantis rusų statistika, XIX a. pab. - XX a. pr. lenkų (senųjų LDK gyventojų palikuonių) Lietuvoje dar "nebuvo", tai iš ko buvo suformuota Lucjano Želigowskio (beje, senosios lietuvių bajorų giminės ainio - kaip ir J.Pilsudskis) Lietuviškai - gudiška divizija, ir kas ją džiaugsmingai pasitiko, kai ji ižengė į Vilnių? Ir kas balsavo 1922 m. plebiscite dėl Vilniaus Lietuvos ("Vidurinės Lietuvos") prisijungimo prie Lenkijos? (o taip balsavo didesnė pusė krašto gyventojų). Ar vėl dėl visko kalti žydai?

Mažaraščiui Remarkui,
2013-11-05 10:01


Tautininkų perversmas nebuvo atliktas "su Maskvos žinia".

Jis buvo derintas tautininkų su Maskvos emisarais pačiame Kaune net keletą metų, ir tai ne "Putino istorikų", o Lietuvos istorikų nuopelnas. Pirmas apie tai parašė Zenonas Butkus, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto tuometinis dekanas. Tai jis surado archyvuose įrodymų apie išdavikišką tautininkų veiklą (po jo apie tai parašė ir daugiau autorių). Būtent tautininkai, o ne pogrindyje veikusi negausi komunistų partija, kuri neturėjo jokios įtakos, buvo pagrindiniai Maskvos "partneriai" Lietuvoje. Maža to, Kremlius net leido perversmininkams sušaudyti keturis "komunarus", kad viskas atrodytų tikroviškiau.

Suprantama, kad ilgą laiką tai slėpė ne tik patys tautininkų vadeivos, bet ir Maskva. Nors sovietinė propaganda ir vadindavo Smetonos režimą "fašistiniu" (mauras atliko savo juodą darbą ir buvo nurašytas į nuostolius), niekad nei vienu žodžiu nebuvo cypteltą apie tikruosius perversmo užsakovus.

Taip kad nereikia kartoti smetoninių pasakų apie "prevencinį perversmą", tariamai įvykdytą tik tam, kad valdžios neužgrobtų kairieji, tautinės mažumos ir pan. (tai - tik pasakos apie žydų sąmokslą atmaina).

Prisidengiantiems Maironio autoritetu,
2013-11-05 09:47


Atkreipkite dėmesį - Maironis rašė "nuo Palangos iki Varėnos", o ne "nuo Klaipėdos iki Vilniaus", nors tuo metu buvo pats karo su lenkais įkarštis, ir nacionalistinėms nuotaikoms labai palankus metas.

Kodėl jis taip rašė?

Todėl, kad žinojo, kad Klaipėdoje tada gyveno tik vokiečiai, o Vilniuje - tik Lietuvos lenkai ir žydai, taigi apeliuoti šiuose miestuose į "lietuvybę' nebuvo kam.

Tadui,
2013-11-04 16:03


Nereikia, Tadai, miglos pūsti, gerai?

Jurgelis nuėjo pas Prunskienę, Laurinkus - susidėjo su "valstybininkų" klanu, kuris ir pasistengė, kad I.Meliano neliktų VSD. Ar nieko šito nežinojai?

O I.Melianas kaip buvo, taip ir liko nonkonformistas, dėl ko jo neapkenčia ir klerkai, ir runkeliai.

to "to to to kindziulis",
2013-11-04 15:58


Joo, taip ir trykšta iš tavo komentaro ir "tolerancija", ir "pliuralizmas".

Ir ko čia dabar spjaudai ant to Landsbergio?

Priedurnis kažkoks.

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... z2jnNGNhz6
---------------------------------------------------------------------------------

aha
2013-11-05 21:47


Imantas Melianas to Aha
2013-11-05 11:51
Na, atleiskite...


Neatleidžiu...

1. Vilnių pavyko atgauti ne kažkokios mistinės "tautinikų sukurtos atmosferos" deka, o tik dėl Vokietijos ir SSRS agresijos prieš Lenkiją.

Jeigu tautininkai nebūtų išlaikę Vilniaus klausimo aktualiu užsienio politikoje ir šalies visuomenėje, tai jokie Vokietijos ir SSRS agresoriai savo iniciatyva kažin ar būtų sugalvoję sugrąžinti Vilnių Lietuvai. Būtent dėl "tautininkų sukurtos atmosferos" Vilniaus reikale ("Mes be Vilniaus nenurimsim!") net tie galingieji agresoriai į savo planus įtraukė Vilniaus grąžinimą Lietuvai, nes matė to pagrįstumą ir tikėjosi šitaip įgyti jų įtakon pateksiančių lietuvių palankumą. O juk galėjo įtraukti į BSSR sudėtį...

2. Prie Europos lygio Lietuva artino ne tautininkų režimas

Tautininkų valdžia tikrai labai stengėsi, kad Lietuva visose srityse artėtų prie Europos lygio ir tai neblogai sekėsi. Be tautinių ir patriotinių nuostatų remiamų šalies valdžios tie darbštūs ūkininkai tebūtų virtę tik pigia mobilia darbo jėga, ką ir matome dabar. Beje, tuo metu beveik visose Europos šalyse buvo "autoritariniai režimai", taigi, Smetonos valdžia nebuvo jokie išimtiniai "blogiukai".

3. Tautininkų režimas negalėjo išugdyti "pilietinės visuomenės", nes jis buvo autoritarinis

Faktas, kad išugdė. Tie 1949m. deklaraciją priėmę partizanai, buvo išugdyti ir subrandinti būtent "tautininkų režimo" laikotarpiu. Ir labai išmintingai 1949 m. skelbė, kad orientuojasi į tuo metu vakarų Europoje kuriamas demokratijas, nes teisingai siekė vakarų palaikymo ir supratimo. Štai tokie šaunūs buvo "tautininkų režimo" augintiniai. O juk sako, medį pagal vaisius pažinsi.

4. Taip, tautininkų režimas buvo supūvęs, kitaip jie nesiorientuotų užsienio politikoje į absoliutų blogį - SSRS

Jie orientavosi į Lietuvą ir jos interesus. Jų užsienio politika padėjo atgauti Vilnių. Latvijos ir Estijos politika nepasiekė geresnio likimo. Ir čia taip pat ne jų kaltė ir ne jų "supuvimo" klausimas, nes kaltininkai čia yra tik galingieji agresoriai.

Kažkas Tamstai su logika negerai.

O prie ko čia "Baltarusijos scenarijus"

Baltarusija per tą patį laikotarpį patyrė labai stiprų ištautinimą ir internacionalizmo diegimą, kas yra priešingybė "supuvusiai tautininkų politikai".

Kokia po to būtų lietuvybės padėtis, patyrus priešingą nei tautininkų politika, toliau logiškai mastykite pats, jeigu su logika viskas gerai.

Žygeivis
2013-11-05 21:14


Kaip matau, kažkoks DELFYJE sėdintis "trintukas" - matyt Meliano draugelis (nors greičiau jau Meliano "senais gerais" laikais užverbuotas agentas) labai aktyviai trina ir mano, ir kitų lietuvių tautininkų bei Nepriklausomos Lietuvos patriotų komentarus.

Jūs, "trintukai", dar eilinį kartą mano IP užblokuokite, bet iš karto perspėju - tai jau nepadės, nes mūsų dabar jau daug daugiau nei įsivaizduoja įvairūs antilietuviški kosmopolitai. :)

Trinkite "trintukai", bet atsiminkite - ne tik jūs, bet ir mes jus akylai stebime ir nieko nepamirštame... :)

P.S. Ačiū tiems, kas paplatina mano pateiktą informaciją apie šitą "keliagubą antilietuvį".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 03 Lap 2013 01:06 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Ponas Melianas yra iš viso net ne lenkas, bet SSSR KGB maišyto kraujo žmogus, kuris nenori adaptuotis LIETUVOJE.

Nėra tokio Vilnijos krašto -- žydai Vilniuje iki WWII sudarė 50% gyventojų, o labiausiai maišytas su žydais kraštas yra Baltarusija ir mums atitekusi Vilniaus rajono gyventojų dalis, kurie nori būti didelės valstybės piliečiai, bet nesistengia natūralizuotis Lietuvoje.

Jie vėl taptų RRRusais jeigu Rusija užimtų Lietuvą, bet Rusija, peržvelgus Putino kalbas, galutinai atsisakė Šiaurinių Baltijos valstybių ir pavojus Lietuvai gresia tiktai iš Lenkijos, kurią mes turime laikyti ir pripažinti labiausiai priešiška Lietuvai Valstybe...

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Lap 2013 14:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Marius Kundrotas. Vilniaus atgavimas. Kas už? Kas prieš?


http://alkas.lt/2013/11/05/m-kundrotas- ... kas-pries/

Marius Kundrotas, www.alkas.lt
2013 11 05 00:12

Paveikslėlis

Vilniaus atgavimas

XX a. I-oje pusėje Lietuva susidūrė su trimis okupacijomis – Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. Iš jų dvi pripažino okupacijos faktą (nors viena jų savo prisipažinimą vėliau paneigė), trečia – ne.

Dabartinės Lietuvos politinėje konjunktūroje dvi iš jų pripažįstamos okupantėmis, trečia laikoma strategine partnere. Ironiška, bet būtent ta, kuri įvykdytą okupaciją lig šiol neigia, maža to – jos užsienio reikalų ministerija platina propagandą, jog tikrieji okupantai – lietuviai.

Dėl teisybės reikia pabrėžti faktą, jog Lenkijai pavyko užgrobti tik dalį Lietuvos – nors ir su istorine sostine Vilniumi. Gavę į kaulus prie Širvintų ir Giedraičių, raudonai-balti okupantai spruko atgal.

Jų vadas Liucijanas Želigovskis jau krovėsi mantą, kai iš Vakarų Lietuva sulaukė reikalavimo sustabdyti karo veiksmus. Sustabdė ilgam. Vilnius liko okupantų rankose. Tuometinė Lietuvos valdžia, vadovaujama kairiųjų, praktiškai kapituliavo.

Nuosekliausi Lietuvos suverenumo ir teritorinio vientisumo šalininkai buvo tautininkai. Jų atstovai – drauge su šauliais, lietuvininkų inteligentais ir savanoriais – atkovojo Klaipėdos kraštą, jų programoje nuo pat pradžių akcentuotas Vilniaus klausimas.

Kitos partijos visai rimtai svarstė konfederaciją ar net federaciją su Lenkija, įskaitant Polio Hymanso projektą, o 1920 m. jų atstovai, paniekinę lietuvių savanorių pralietą kraują, atidavė jai Vilnių.

1926 m. sudaryta liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų koalicija Klaipėdos kraštą atidavė vokiečių separatistų ir revanšistų malonei – čia naikinti net lietuviški leidiniai. Paribyje su Lenkijos užgrobtomis Lietuvos žemėmis masiškai plėtotas lenkiškų mokyklų tinklas, netgi ten, kur nuo seno vyravo lietuvių kalba. Iš kalėjimų išleisti komunistai perėmė profesines sąjungas, pasipylė mitingai, atvirai kviesta bolševikinei revoliucijai.

Gruodžio 17-ąją tautininkai, iš pradžių talkinami krikščionių demokratų, ginkluotu sukilimu nutraukė šią betvarkę.

Valstybės vadovo pareigas pakviestas perimti vienas valstybės kūrėjų, pirmasis jos prezidentas, tautininkas Antanas Smetona. Jo laikais išplėtota tautinė mokykla, subrandinusi būsimuosius Birželio sukilėlius ir pokario partizanus. Sustiprintas tautinis ūkis, ypač – kooperacija. Visuomenė ugdyta tautine patriotine dvasia.

Praktiškai visą „smetonmetį“ aidėjo šūkiai: Mes be Vilniaus nenurimsim! Bažnyčiose – per pamaldas, mokyklose – per pamokas, visuomenėje – per pačius įvairiausius renginius. Valdžios ir visuomenės remiama Vilniui vaduoti sąjunga savo tinklą išplėtojo per visą šalį.

1938 m. Lenkija su Vokietija sutarė pasidalinti Lietuvą ties Dubysa. 1939 m. jau pati Lenkija – kartu su Lietuva ir kitomis Baltijos šalimis – tapo Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dalybų objektu. Pasidalinus Lenkiją, sovietai grąžino Lietuvai dalį Vilniaus krašto, jau suplanavę jį susigrąžinti kartu su visa Lietuva. Jos užsienio reikalų ministrui aiškiai pasakyta: pasiimsite Vilnių ar ne – su juo ar be jo – Lietuva bus prijungta prie sovietų.

Nei Latvija, nei Estija iš sovietų nieko negavo. Priešingai, iš vienos atimta Abrenė, iš kitos – Petseris. Nežiūrint to, abi jos taip pat įjungtos į Sovietų Sąjungą.

Paskutiniajame Lietuvos vyriausybės posėdyje prezidentas A. Smetona reikalavo priešintis. Deja, dauguma jo reikalavimą atmetė.

Ypač pasireiškė krikščionių demokratų atstovas Kazys Bizauskas, 1920 m. rimtai padirbėjęs, kad Vilnius liktų Lenkijai. Šįsyk jis atvirai džiūgavo, jog sovietai išvaduosiantys Lietuvą nuo A. Smetonos ir tautininkų.

Istorija aiškiai parodė, kas buvo Tautos ir Valstybės gynėjai, kas – suklaidinti, o kas – tikri išdavikai.

Armijos vadas Vincas Vitkauskas, iš paskutiniojo posėdžio išskubėjęs pasitikti sovietų ne ginklu, o sveikinimais, ramiai baigė savo dienas kaip sovietinis karininkas – žinant Josifo Stalino paranoją, valant partiją ir kariuomenę nuo mažiausiai įtartinų asmenų, tai gana įspūdingas faktas.

Pedantiškas biurokratas Antanas Merkys ir jau minėtas K. Bizauskas baigė kur kas liūdniau – abu represuoti.

Pagrindiniais represijų objektais tapo tautininkai ir jiems giminingos organizacijos – jaunalietuviai, šauliai, kiti aiškūs patriotai.

Dabartinė padėtis labai primena 1926-uosius iki tautinio sukilimo. Valdžioje vėl – socialdemokratai ir tautinių mažumų ekstremistai, tik liaudininkus pakeitė su Maskva siejami „darbiečiai“ ir tapatybės labirintuose lig šiol klaidžiojantys „tvarkiečiai“.

Tautininkai dėsningai gina tautines vertybes, valstybinį suverenumą ir teritorinį vientisumą – tiek nuo Maskvos, tiek nuo Varšuvos, tiek nuo Berlyną pakeitusio Briuselio imperinių užmačių.

Ne kas kiti, o tautininkai stabdė Darbo partijos veržimąsi į Seimą, ginčydami alaus pūslėmis pirktų rinkimų rezultatus, bet sisteminis Konstitucinis teismas nusprendė, jog viskas čia – tvarkoje.

Tautininkai vieni pirmųjų išreiškė paramą Rusijos užpultai Gruzijai, kurią prezidentė paliko likimo valiai.

Antra vertus, būtent tautininkai atkakliausiai priešinasi siekiams Pietryčių Lietuvą kalbiniu ir administraciniu požiūriu paversti lenkiška autonomija, o pačią Lietuvos valstybę juridiškai, ekonomiškai ir politiškai – Briuselio provincija.

Nenuostabu, jog būtent tautininkams visų trijų imperinių stovyklų ir vietinių jų kolaborantų propagandoje tenka didžiausia purvo ir šmeižto dozė.

Naudojamos primityvios dvišalės schemos: jei tu ne su Varšuva (arba ne su Briuseliu) – tai su Maskva, arba atvirkščiai. Skirtumas tarp maskoliškos, briuselinės ir varšuvinės propagandos prieš tautininkus – tiktai įtakos mastai „lietuviškoje“ žiniasklaidoje ir politikoje.

XX a. I-oje pusėje kuriantis (tiksliau – atsikuriant) Lietuvos valstybei, lenkų imperialistai propagandoje naudojo Berlyno kortą – girdi, Lietuvos Taryba su A. Smetona priešakyje dirbantys vokiečių imperialistams.

Dabar tos pačios stovyklos propagandoje Berlyną pakeitė Maskva.

Šiame kontekste ypač įspūdingas faktas, jog Lenkijos politikos viršūnėse Lechą ir Jaroslavą Kačinskius pakeitus Bronislavo Komorovskio – Donaldo Tusko – Radoslavo Sikorskio triadai, Varšuvos-Maskvos santykiai ypač atšilo, o pats R. Sikorskis net pareiškė regintis Rusiją NATO sudėtyje.

Žvelgiant į tai, logiškai atrodo, jog Lietuvos lenkų rinkimų akcija – sąmoningai ar ne – aptarnauja tiek Varšuvos, tiek Maskvos imperialistus.

Pačioje akcijoje – pilna sovietinių autonomininkų, iškeitusių raudonas vėliavas į baltai raudonas, o koalicijos su KGB-istais balakinais ir bendri frontai su Latvijos rusų kolonistais – ypač iliustratyvūs faktai.

Latvijoje, o iš dalies ir Estijoje Maskva skaldo visuomenes, naudodama savo kolonistus. Lietuvoje jų – per maža, užtai naudojama lenkų korta.

Lietuvio tautininko įvaizdis putinistinėje, briuselinėje ir sikorskinėje propagandoje – vienas ir tas pats: buko, pikto, priešiško visiems aplinkui žmogaus įvaizdis.

Dėl Rusijos – viskas aišku: lygiai taip pat piešti Laisvės lygos, o vėliau – Sąjūdžio kovotojai.

O dėl Lenkijos – čia jau skamba šūkiai: Vilnius ir Lvovas dar išgirs lenkų kareivių žingsnius!


Ypač puolami tautininkų renginiai – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Vilniaus atgavimo šventės, kuriose skamba šūkiai už lietuvišką Lietuvą, europietišką Europą, tautų brolybę.

Nors ir kaip norėtųsi priešininkams, tautininkai švenčia ne J. Stalino „Vilniaus dovanojimo“ aktą, bet Lietuvos kariuomenės įžengimą į savo šalies sostinę.

Šis žygis vainikavo pačių lietuvių kovas – 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos aktą, A. Smetonos ir jo bendražygių diplomatinius žingsnius tarptautinėse konferencijose, galiausiai – lietuvių karių savanorių kautynes prie Širvintų ir Giedraičių.

Lietuvių tautai tai – didelė šventė.

Ne šventė šarūnams liekiams, melianams, adomėnams. Jiems artimiau su L. Želigovskiu. Užjauskime juos, o patys ženkime savo keliu.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/11/05/m-kundrotas- ... s#comments

Zbygniew'as 凱ㄝ開ㄕ高 ㄊ健 Пірстелэяаў:
2013 11 05 09:43


Širvintų žygdarbis

1920 metais Lietuvos savanoriai, negalėdami atsilaikyti prieš žymiai gausesnę Želigovskio kariauną, buvo priversta kasdien atsitraukti į Lietuvos gilumą. Lapkričio 18 dieną kariuomenė, apsistojusi jau už Širvintų, gavo pranešimų, kad lenkai lapkričio 20 d. ruošiasi pulti Ukmergės link, kur stovėjo 7-asis lietuvių pėstininkų pulkas, kuris po daugelio mūšių buvo katastrofiškai nukraujavęs, sumažėjęs. Įvairioje literatūroje nurodomas skirtingas septintojo pulko karių skaičius: nuo 400 iki 600 karių, tačiau I pulko batalionas tuo metu buvo išsiųstas į kitą vietą, tad tą vėlyvą lapkričio 18 dienos vakarą ties Širvintomis buvo likę ne daugiau kaip 400 vyrų. Tuo tarpu priešingoje pusėje stovėjo apie 1800 lenkų. Be to, lietuviai neturėjo jokio rezervo, o lenkai kas savaitę mainė priekinius dalinius.

Dabar Lietuvai grėsė itin didelis pavojus netekti nepriklausomybės. Padėtį išgelbėjo tik nepaprastai drąsus ir rizikingas 7-ojo pėstininkų pulko, tiksliau, jo III bataliono (apie 140 karių), žygis.

Taip šį žygį aprašo vyr. ltn. Baltrūnas:

Lapkričio 18 d. batalionų ir kuopų vadai susirinko į Viesų kaimą, pulko štaban, pasitarti kas daryti. Buvo aišku, kad, lenkams puolant, mes nieku būdu negalėsim atsilaikyti, nes dalys silpnos ir nėra jokių rezervų. Pradėjome ieškoti išeities suardyti lenkų planus. Visi nusiminę, susirūpinę, bet veiduose matosi pasiryžimas. Nutarėme, kad gintis negalima, nes vis vien lenkų nesulaikysime ir patys žūsime, todėl reikia pulti. Bet visus ėmė nerimas dėl mūsų jėgų silpnumo. Staiga sustiprėti negalima. Jeigu ryt mes nepulsime, tai poryt lenkai mus puls.

Susitarta taip: lapkričio 19 d. naktį III batalionas (apie 137 šauliai) susirenka Barčių kaime ir 5 val. ryto išeina, kad užeitų priešui iš užpakalio nuo Giedraičių. II b-nas, išlaukęs tam tikrą laiką, artinasi prie Širvintų Ukmergės-Širvintų keliu ir drauge puola priešą iš užpakalio ir priešakio pagal sutartą ženklą. Apie šį nutarimą buvo pranešta karo vadovybei, kuri sutiko ir įsakė pulti.

III batalionas išėjo lapkričio 19 d. švintant. Ėjo mišku, kuris tęsėsi dešiniuoju Širvintos upės krantu nuo Viesų iki Motiejūnų – Giedraičių kelio, apie 14 km. B-nas ėjo be jokios žvalgybos, apsaugos ir vadovų; reikėjo tyliai laikytis, niekam nepasirodyti, sutikus miške žmones sulaikydavom ir vedėmės kartu, kad jie negalėtų apie mus pranešti priešui. Telefono vielos, pratiestos iš Širvintų į Zybalus, buvo keliose vietose nukirstos.

Pagaliau, po 7 žygio valandų per mišką ir pelkes, apie 12 val. išėjome ant kelio, kuris eina iš Širvintų į Giedraičius, tarp Motiejūnų ir Gavenių kaimų. Žygis buvo labai nejaukus. Čia reikėjo vėl įlipti į telefono stulpą ir nukirsti laidus. Keliu pasukom Motiejūnų link, ir priėję miško pakraštį, pamatėm kaime daugybę lenkų kareivių. Jie stovėjo eilėse ir ėmė pietus. Atstumas iki kaimo buvo apie 300 metrų.

Nieko nelaukdami, mes persirikiavom į kautynių rikiuotę, t. y. į dvi grandines – viena paskui kitos, ir pradėjome bėgti kaimo link. Lenkai nekreipė dėmesio, matyt, jie niekuomet ir nemanė, kad kas iš čia galėtų juos pulti. Pabėgę kokį 100 mtr., stati pradėjome šaudyti tankia ugnimi į išsirikiavusius prie virtuvių lenkus, norėdami juose paniką pakelti. Kaime būta bataliono kareivių, brigados štabo ir kitų komandų.

Sunku įsivaizduoti, kokia maišatis prasidėjo lenkų stovykloje po pirmų šūvių. Pietūs, žinoma, buvo sutrukdyti. Kaime prasidėjo triukšmas ir sužeistųjų vaitojimas. Sužeistųjų niekas nebežiūrėjo, nes nebuvo kada. Kaime mūsiškai nesustojo, bet, perbėgę per tiltą, metėsi į Paširvinčio dvarą ant baterijos, kuri stovėjo palei dvarą. Įdomu, kad lenkai į mus nepaleido nė vieno šautuvo šūvio, tik baterija, stovėjusi prie Paširvinčio dvaro, keletą kartų bumtelėjo, nors žalos nepadarė, nes visą laiką sviediniai krito mūsų užpakalyje, kur tik vienas vienintelis sanitarijos puskarininkis buvo sužeistas. Baterija greit nustojo šaudyti; karininkas, vadovavęs baterijai, buvo nušautas, kareiviai išsibėgiojo; mūsų gi kareiviai pribėgę išėmė pabūklų uždarus ir paslėpė. Batalionas, nieko nelaukdamas, puolė Širvintų miestelį iš pietų. Kas buvo sutikta miestely – viskas varoma kartu.

Bataljonas, išėjęs į miestelio žiemių pusės galą, išsivarė apie 200 belaisvių, apie 100 arklių, kurių apie 40 porų pakinkytų vežimuose; vežimai gi pilni šautuvų, kulkosvaidžių ir kito karo grobio. Įsivaizduokit sau: arklius veda lenkų kareiviai, ir tik ant paskutiniųjų vežimų keletas mūsų linksmais veidais kareivių komanduoja lenkams. Šis nepaprastas transportas labai tvarkingai juda Ukmergės kryptimi. Taip pat eina būriai belaisvių, vos dviejų trijų mūsų kareivių lydimi.

Svarbiausias šių kautynių veikėjas buvo III bataliono vadas vyresnysis leitenantas Teodoras Balnas. Tai jisai sugalvojo tokį žygį ir pats ėmėsi jo vykdyti. Silpnesnių, mažiau pajėgių kareivių jis neėmė. Balno sumanumą, narsą ir žygio svarbą pergalei pripažįsta visi. Antai vyr. ltn. Z. Šalkauskas:

Ties Širvintomis 1920.XI.19 buvo pritaikyta, be ypatingo pasiruošimo, staigi, žaibinė taktika…, kuri davė gerus, stačiai puikius rezultatus. Rizika buvo be galo didelė, visa 7 pulko egzistencija buvo pastatyta ant kortos…

Širvintų kautynėse į nelaisvę buvo paimta apie 200 lenkų (dalis jų dėl mažos apsaugos pakeliui pabėgo) ir perimtas nemažas karo grobis: 2 patrankos, apie 20 kulkosvaidžių, daugybė arklių, vežimų ir šautuvų. Kautynėse žuvo lenkų Gardino pulko vadas.

Tačiau dar svarbesnis tos dienos laimėjimas – buvo sutrukdyta lenkų pradėta ofenzyva. Labai sumažėjusios mūsų pajėgos jokiu būdu nebūtų atsilaikiusios prieš daug skaitlingesnę lenkų puolimo masę. Šis laimėjimas pakėlė Lietuvos karių dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis, leido mūsiškiams perimti karo veiksmų kontrolę.

Ir tik kaip visada mums kenkiantys Vakarai (Tautų Sąjunga), lietuviams perėmus karo iniciatyvą ir pradėjus stumti lenkus iš Lietuvos, pareikalavo nutraukti karo veiksmus. Tik Lietuvos valdžios nuolaidžiavimas Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai neleido atsiimti Vilniaus.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 05 Lap 2013 21:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Julius Panka. Tautininkų sąjunga I. Meliano mitologijoje


http://www.balsas.lt/naujiena/760737/Ta ... tologijoje

2013.11.05 13:18

Prieš keletą dienų internetiniuose portaluose pasirodė pagiežingas ir pilnas neapykantos Imanto Meliano straipsnis.

Jame daug dėmesio skiriama tarpukario Lietuvą valdžiusiai ir dabar sparčiai populiarėjančiai politinei partijai – Tautininkų sąjungai, kuri spalio 28 dieną organizavo 74-ųjų Vilniaus grįžimo Lietuvai metinių minėjimą ir asmeniškai šių eilučių autoriui.

Iš pradžių norėčiau atsakyti į Imanto Meliano pastabas, kurias galima būtų priimti, kaip asmenines.

Imantas Melianas žodžių kišenėje neieško, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkui prikergdamas “vado” epitetą. Galiu atsakingai pareikšti, kad niekada nesijaučiau vadu, nesergu “vadizmo” virusu ir vienas ar kitas pareigas užimdamas visuomeninėje ar politinėje veikloje neieškau tuščių titulų ar garbės. Kaip sako psichologai, kartais žmogus, kuris nori vienaip ar kitaip paniekinti ar pašiepti oponentą, prilipdydamas jam kokią nors etiketę, taip parodo savo nerealizuotas viltis ir troškimus.

Gal šis rašeiva iš Tautinių mažumų departamento, puoselėja kokią slaptą svajonę tapti kieno nors vadu ar bent vaduku?

Tik būtų liūdna tik, jei skaitytojai liktų suklaidinti, nes Imanto Meliano tekste neužsimenama, kad šį epitetą sugalvojo ir pritaikė LTJS pirmininkui būtent ponas (vadas?) Imantas.

Kuo toliau, tuo gražiau – “ne toks jau jaunas jaunųjų nacionalistų vadas”, bando šaipytis buvęs saugumietis Imantas Melianas.

Sąvoka “jaunimas” yra labai plati ir talpina savyje ne vieną reikšmę. Tačiau šiuo atveju nesigėdydamas galiu tarti, taip, lyginant su Imantu Melianu aš jaunuolis, jau vien todėl, kad Imantas ir jo bendraamžiai privalėjo stoti į pionierius ir komjaunuolius dar tada, kai aš net gimęs nebuvau. Jo asmenybę formavo sovietinė mokykla ir jaunimo totalitarinės organizacijos, niekuo nenusileidžiančios hitlerjugendui, o man teko mokytis kuriamoje tautinėje mokykloje ir asmenybę formuoti skautų bei ateitininkų organizacijose.

Ne du dešimtmečiai skiriantys mano ir pono Meliano amžių yra svarbiausia, esminis mus skiriantis veiksnys yra tai, kad tas, kuris 10-ies metų prisiekė tarnauti žmogžudžių ir nusikaltėlių partijai niekada nesupras to, kuris to paties amžiaus prisiekė “tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui”.

Todėl nesišaipykite ponas Imantai, aš prieš Jus visada liksiu jaunuolis, nes mus skiria ištisa epocha.

Pereikime prie Tautininkų sąjungos ir purvo cisternos, kurią ant šios partijos išpylė ponas Imantas.

Norėtųsi priminti šiam ponui elementarias istorijos žinias.

Jei ne įtakingų tautininkų, tokių kaip Vincas Krėvė – Mickevičius, veiksmai, Lietuva niekada nebūtų prisijungusi Klaipėdos krašto. Nors ir menkai atstovaujami parlamente Seiminės Lietuvos laikotarpiu, tautininkai darė didelę įtaką tuometinei viešajai politikai. Valdančiosios partijos dažnai pradėdavo Lietuvai nenaudingas derybas su kaimynine Lenkija, tautininkai drąsiai stodavo ginti Lietuvos suvereniteto ir nedalomumo. Tai sujudindavo visuomenę ir neleisdavo valdantiesiems paminti tautos interesų dėl pragmatinių išskaičiavimų.

Kai 1926 metais tautininkai įvykdė perversmą, tuo išgelbėdami Lietuvą nuo pavojingo sukairėjimo ir flirto su bolševikine Sovietų Sąjunga, Lietuva pradėjo sparčiai vystytis.

Galime žvelgti į pačias įvairiausias sritis – visur pamatysime milžinišką pažangą. Tuo metu, kai kitos valstybės išgyveno pasaulinės krizės sukeltus nepatogumus, jauna Lietuvos valstybė krizę įveikė stebėtinai lengvai. Laikinoji sostinė Kaunas, tapo vakarietišku miestu, kuriame klestėjo kultūra, o švietimo lygis lenkė daugelį kitų Europos valstybių.

Lietuva vystė pramonę, modernizavo žemės ūkį, daug prekių eksportavo į vakarų valstybes.

Nors dalis liberalizmu besižavinčių istorikų ir politikų kaltina Antano Smetonos ir tautininkų Lietuvą nedemokratiškumu ir autoritarizmu, tačiau kaip bebūtų keista, bet demokratijos ir pilietiškumo tuomet buvo daugiau nei dabartinėje Lietuvos Respublikoje.

Žemiausia savivaldos grandis – seniūnai buvo renkami, tai reiškia, kad paprastas, eilinis pilietis sau artimiausią valdžią galėjo rinkti. Šiuo metu seniūnai yra skiriami iš viršaus, pagal partinę priklausomybę ir lojalumą rajono valdžiai.

Apie kokią demokratijos plėtrą galima kalbėti, kai žmogus gali rinkti tokią labai tolimą valdžios grandį kaip prezidentas, ar europarlamentaras, bet neturi galimybės rinkti artimiausios valdžios grandies - seniūno.

Pilietinė ir tautinė savimonė tautininkų valdymo laikotarpiu buvo brandinama nuo pradžios mokyklos iki universiteto, veikė daugybė visuomeninių organizacijų, ypač buvo orientuojamasi į jaunimo auklėjimą.

Įrodymu, kad tautininkai neprašovė skiepydami patriotiškumą ir pilietiškumą jaunuomenei, galėtų būti tos dešimtys tūkstančių jaunų žmonių, kurie pokario metais su ginklu išėjo į miškus ginti Tėvynės laisvę, jų patriotizmas buvo subrandintas tautinėje mokykloje.

Na ir paskutinis dalykas, kurį norėtųsi aptarti šiame tekste, tai mitai, kurie yra gajūs ir kuriais iš dalies paremtas Imanto Meliano straipsnis, kuriame galima įžvelgti vis dažniau pastebimą pavojingą ir paradoksalią tendenciją: žmonės, kurie nori paminėti Vilniaus atgavimą, pradedami vadinti prosovietiniais… Jiems prikišama, kad Vilnių Lietuvai grąžino Stalinas, kad Vilniaus atgavimas lėmė Lietuvos okupaciją ir sovietizaciją.

Tą proga, norėtųsi išsklaidyti miglą, gaubiančią šiuos nesenus istorinius įvykius, ir sugriauti keletą mitų.

Iš pradžių šiek tiek apie Vilnių ir jo priklausymą vienai ar kitai valstybei.

Nuo pat pirmojo Vilniaus paminėjimo istoriniuose šaltiniuose šis miestas visada priklausė Lietuvos valstybei. Išimtis buvo tik Rusijos imperijos okupacija, kai su trečiuoju Abiejų Tautų Respublikos padalijimu Vilnius su didžiąja dalimi etninės Lietuvos atiteko Rusijos imperijai.

Vadinamasis Vilniaus klausimas buvo iškeltas tik XX amžiaus antrajame dešimtmetyje, kai po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo atsikurti savarankiškos Lietuvos ir Lenkijos valstybės.

Lenkijos valstybei buvo labai sunku suvokti, kad Lietuva nebenori jokių unijų – nei personalinių kaip Krėvos, nei valstybinių kaip Liublino.

Lenkijos politiniai veikėjai norėjo bet kokia kaina atkurti Lenkiją su Abiejų Tautų Respublikos sienomis. Taigi, jų planas buvo paprastas ir aiškus – priversti Lietuvą atsisakyti (arba bent iš dalies atsisakyti) savo nepriklausomybės.


Tam labai galėjo padėti Vilniaus okupacija. Lenkijai Vilnius buvo eilinis provincijos miestas, O Lietuvai tai – ilgaamžė šalies sostinė.

Lenkija turėdama Vilnių galėjo jaustis patenkinusi dalį savo imperiškų ambicijų ir daryti vienokią ar kitokią įtaką Lietuvai.

Atsitiko taip, kad vadinamasis Vilniaus klausimas labai pakenkė ir pačiai Lenkijai ir visoms Baltijos valstybėms. Tai buvo esminė kliūtis sudaryti veiksmingą karinį-politinį bloką nuo Suomijos iki Lenkijos.

Lietuva buvo ta trūkstama grandis, nes ji pareiškė nesutiksianti jungtis į jokį darinį, kuriame dalyvaus kaimynė, klastingai atplėšusi didelę etninės Lietuvos dalį su pačia sostine. Jeigu Baltijos valstybėms ir Lenkijai būtų pavykę suformuoti rimtą karinį bloką, tai galėjo tapti rimta atsvara Vokietijos ir SSRS agresijai ir pakeisti pasaulio istoriją.

Taigi, svarbu bent šiandien sugriauti mitus, kurie tiesiog peršami kiekvieną progą, kai iškyla keistų abejonių, ar verta prisiminti Vilniaus klausimą.

Pirmasis mitas: Vilniaus priklausomybė Lietuvai yra ginčytina, Lenkija turi istorines teises į Vilniaus kraštą.

Kaip jau rašyta, Vilnius visada, nuo pirmojo paminėjimo 1323 metais, buvo Lietuvos miestas, su Lenkija susijęs tik tiek, kiek pati Lietuvos valstybė buvo su kaimynine šalimi susijusi.

Vilniaus krašte etninių lenkų iki XX amžiaus pradžios beveik nebuvo. Tik po 1920 metų okupacijos į Vilniją pradėjo keltis lenkų kolonistai, vadinamieji „osadnikai”, kurių tikslas buvo kolonizuoti naujai prie Lenkijos prijungtas žemes ir nutautinti tenykščius gyventojus.

Jei pažvelgsime iš klasikinės tarptautinės teisės pusės, tik pasitvirtinsime Lietuvos teisę į Vilnių.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Vilnius priklausė (buvo tarptautiškai pripažintas) Rusijai, kuri 1920 metų liepos 12 dienos Taikos sutartimi su Lietuva, šį kraštą pripažino Lietuvai, amžiams atsisakydama bet kokių pretenzijų.

Kitas svarbus teisinis faktas, liudijantis Lenkijos nenaudai, yra 1920 spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytas Suvalkų paliaubų susitarimas, kurį jau kitą dieną klastingai sulaužė generolo L. Želigovskio vadovaujami pulkai.

Taigi, Lenkija negali turėti jokių – nei istorinių, nei teisinių, nei moralinių – teisių į Vilnių ir Vilniaus kraštą.

Antrasis labai paplitęs mitas: Lietuva niekšingai pasielgė su savo ilgamete kaimyne, bendražyge, „strategine partnere” tuo metu, kai Lenkiją draskė dvi plėšrios ir agresyvios kaimynės: Vokietija ir TSRS.

Lietuva padaroma tarsi šių grobikių bendradarbė.

Tą mitą galėtų padėti sugriauti faktas, kad 1939 metų vasarą Vokietija diplomatiniais kanalais siūlė Lietuvos vyriausybei rengti žygį į Vilnių ir žadėjo politinę ir karinę paramą šiam žingsniui. Tokiu būdu Vokietijai būtų atsivėrusi galimybė nebūti karo pradininke, Antrąjį pasaulinį karą būtų pradėjusi Lietuva, o Vokietija būtų užpuolusi Lenkiją teigdama, kad nori padėti Lietuvai.

Tačiau Lietuva nepasidavė šiai aferai. Tai rodo, kad Lietuva, nors ir turėdama visas teises į Vilnių, nenorėjo būti įtraukta į nešvarius politinius didžiųjų valstybių žaidimus.

Galiausiai sprendimas, atgauti sostinę per savotišką SSRS malonę, matyt, buvo priimtas gerai įvertinus tragišką viso laikmečio situaciją.

Jei tuometinė Lietuvos Vyriausybė nebūtų priėmusi šios „dovanos”, visai tikėtina, kad Vilnius, kaip ir kiti istoriniai etninės Lietuvos miestai (Gardinas, Lyda), dabar „džiaugtųsi” valdomi Aleksandro Lukašenkos…

Trečiasis mitas: Lietuva, pasirašydama „Savitarpio pagalbos sutartį” ir priimdama iš SSRS Vilniaus kraštą, lėmė savo nepriklausomybės praradimą ir greitesnę okupaciją.

Skamba labai įtikinamai, bet tegul kalba faktai. 1939 metais rugpjūčio 23 dieną tarp Vokietijos ir SSRS buvo pasirašytas Molotovo-Ribentropo paktas, kuriuo šios dvi grobikiškos valstybės pasidalino Europą.

Baltijos šalys pateko į taip vadinamą SSRS įtakos zoną. Taigi, pyragas buvo padalintas rugpjūčio mėnesį, beliko jį suvalgyti.

Josifas Stalinas buvo išradingas žmogus, jam netrūko ciniško humoro jausmo. Dokumentus, kurie turėjo iš Baltijos valstybių atimti nepriklausomybę, jis pavadino labai gražiai: „Savitarpio pagalbos sutartys”.

Sutarčių esmė buvo tokia: SSRS įsipareigoja „apginti” konkrečios šalies nepriklausomybę mainais į karinių bazių įkūrimą ir karinio kontingento įvedimą į tą šalį.

Rugsėjo 28 dieną tokia sutartis buvo sudaryta su Estija, spalio 5-ąją – su Latvija, o spalio 10-ąją – su Lietuva.

Pastaroji sutartis šiek tiek skyrėsi nuo kitų, visų pirma pavadinimu, ji vadinosi „Sutartimi dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos tarp SSRS ir Lietuvos”.

Taip pat ji skyrėsi nuo kitų dviejų sutarčių tuo, kad „apginamoji” šalis gavo iš šios gėdingos sutarties apčiuopiamos naudos – atgavo dalį savo istorinių etninių žemių. Estija ir Latvija, negaudamos iš SSRS nieko, įsileido po 25 000 svetimų karių, o Lietuva – 20 000.

Kai istorija pradedama „pritempinėti” prie politinės konjunktūros, pralaimi ne istorikai, pralaimi tauta, pralaimi pilietinė visuomenė.

Jei skriaudikas atsiprašo, jam reikia atleisti, bet skriaudos užmiršti negalima, nes tada išlieka jos pasikartojimo grėsmė.

Kiekvienas lietuvis turi žinoti, kad Vilnius neatsiejama Lietuvos dalis, ir ne Stalinas ar susiklosčiusios politinės aplinkybės jį grąžino mums, bet mūsų prosenelių ir senelių patriotizmas ir nenuolaidumas neteisybei.

Šaltinis: balsas.lt
info@balsas.lt

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/tautini ... i-apacioje

Lima
2013-11-05 17:38:32


O kodėl šitas straipniūkštis anoniminis? Autorius bijo gauti lempą iš I.Meliano?

Žygeivis
2013-11-05 20:43:40


Lima, lietuviškai skaityti moki:

"Prieš keletą dienų internetiniuose portaluose pasirodė pagiežingas ir pilnas neapykantos Imanto Meliano straipsnis.

Jame daug dėmesio skiriama tarpukario Lietuvą valdžiusiai ir dabar sparčiai populiarėjančiai politinei partijai – Tautininkų sąjungai, kuri spalio 28 dieną organizavo 74-ųjų Vilniaus grįžimo Lietuvai metinių minėjimą ir asmeniškai šių eilučių autoriui."

P.S. O kodėl Balsas.lt pamiršo nurodyti autorių, vertėtų paklausti redakcijos.

? 2013-11-05
17:41:32


Pala pala... Tai I.Melianas "iš Tautinių mažumų departamento", ar "buvęs saugumietis"? Apsispręs vienąkart, rubuili.

Žygeivis
2013-11-05 20:41:39


Imantas Melianas yra ir tas, ir tas (ir dar kai kas...) :) :) :) :)

Nes jis 9 metus dirbo VSD, o vienu metu netgi buvo VSD 9-osios valdybos viršininkas (laikinai einantis pareigas).

Patikslinu: VSD 9-oji valdyba yra taip vadinama Konstitucijos pagrindų apsaugos valdyba (faktiškai tai yra buvusios KGB 5-sios valdybos analogas - tai yra irgi užsiima ideologinių priešų paieška, o tokiais priešais ponui Melianui visada buvo lietuvių tautininkai ir Nepriklausomos Lietuvos Valstybės patriotai) ...

Iš VSD jį išmetė už tai, kad girtas padarė avariją.

Na o jis pats visada tvirtina, kad tai buvo klaikus kerštas už tai, kad Landsbergiui "pridavė" buvusį kagėbistą-rezervistą Pocių (savo tuometinį viršininką VSD, su kuriuo kažko nepasidalijo...).

Įdomu, gal tada ir kitus KGB rezervistus "pridavė" viešumai ponas Imantas Melianas? :)

Beje, tai, kad girtas vairavo automobilį, ponas Melianas kažkaip irgi pripažįsta, tik tai kukliai nutyli. :)

Pastaruoju metu ponas Melianas dirba Tautinių mažumų departamente ir atkakliai "prastūminėja" dvikalbius lenkiškai-lietuviškus viešuosius užrašus Vilniuje ir kitur.

Aha...
2013-11-05 22:57:05


Čeponi - Šikeivi, bet Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas panaikintas jau prieš 3 metus, ką tu čia aiškini?

Žygeivis
2013-11-06 18:28:08


Aha, jūs, be abejo teisus - turėjau tikslumo dėlei parašyti "dirbo", o ne "dirba"... :)

Kadangi Kultūros ministerijai pavaldus Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas Vyriausybės sprendimu 2010 m. buvo reorganizuotas - priežastis: Kultūros ministerijoje atsisakyta turėti reikalų su išeivijos lietuviais (juos "permetė" į URM "kompetenciją").

O dabar Kultūros ministerijoje yra Tautinių mažumų reikalų skyrius.

Tačiau ponas Melianas dėl šios reorganizacijos niekur nedingo, nes su išeivijos bei užsienio valstybių okupuotų mūsų etninių žemių lietuviais jis niekada jokių reikalų ir neturėjo - jie jam nerūpėjo ir tada, ir dabar.

Todėl Melianas ir po tos reorganizacijos toliau liko ministro patarėju tautinių mažumų klausimais.

O kas, už kokį "darbą" ir kokią algą jam dabar moka, tai jau ponas Aha galite pats patikslinti, o aš mielai paskaitysiu... :)

Žygeivis
2013-11-05 20:56:50


Buvęs VSD 9-osios ("ideologinių priešų paieškos") valdybos viršininkas, majoras Imantas Melianas, bekovodamas su savo ideologiniais priešais, taip įsijautė, jog pradėjo internete varyti dešimtis komentarų po įvairiais straipsniais, kuriuos pats parašė arba yra minimas.

Tik jis kažkodėl nedrįsta pasirašinėti vienu, visiems žinomu, savo slapyvardžiu (kaip pvz., darau aš :) ), tačiau tuos komentarus rašinėja vis kaitaliodamas tuos slapyvardžius ir vaidindamas "Melianą palaikančią minią:. :) :) :)

Vis tik Imantas Melianas, kaip buvęs ilgametis saugumietis ir netgi laikinai buvęs vienos iš VSD valdybų viršininkas, pasirodo yra labai menkai "pasikaustęs" profesine prasme - rašinėja įvairiausius komentarus skirtingais slapyvardžiais, tačiau iki šiol jam dar "nedašuto", jog tą jo "daugialypiškumą" pavyzdžiui DELFYJE labai lengva "išryškinti" - užtenka paspausti nuorodą "Kiti to paties skaitytojo komentarai". :) :) :)

Melianai, pamiršai, kad čia juk DELFI, o ne Balsas, kur tu tą patį rašinėjai. :)

Taigi, Imantai Melianai, Rambarbarai, Nurchaci, Rainy,....., gal visgi pasirašinėk savo nuosavu vardu arba bent jau nekaitaliok savo slapyvardžių kas kelios minutės. :)


Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... z2jnNGNhz6

"Kiti to paties skaitytojo komentarai"

Visi anonimų komentarai apie šį straipsnį: 8

Rambambaras,
2013-11-05 18:38

Balse.lt Panka "atsikirto" I.Melianui. Bet toks š...das, kad Dieve saugok...

Imantas Melianas to Aha,
2013-11-05 11:51

Na, atleiskite...

1. Vilnių pavyko atgauti ne kažkokios mistinės "tautinikų sukurtos atmosferos" deka, o tik dėl Vokietijos ir SSRS agresijos prieš Lenkiją.

2. Prie Europos lygio Lietuva artino ne tautininkų režimas (nebent pagal politinę kultūrą - prie fašistinės Italijos, iš kurios tautininkai daug ką nusikopijavo), o darbštūs lietuvių ūkininkai ir jauni mūsų kultūros kūrėjai (menininkai, rašytojai, mokslininkai). Visi pagrindiniai tarpukario Lietuvos ekonominės sistemos ir ūkio pertvarkymo iš natūrinio į prekinį pagrindai buvo padėti dar iki tautininkų perversmo.

3. Tautininkų režimas negalėjo išugdyti "pilietinės visuomenės", nes jis buvo autoritarinis, taigi antidemokratinis ir antipilietiškas iš prigimties (Seimo paleidimas, politinių partijų uždraudimas, karo stovio ir cenzūros įvedimas - tai tik geriausiai žinomi pavyzdžiai). Priešingai, režimas sustabdė pilietinės visuomenės tapsmą Lietuvoje, uzurpavo visuomenės valią ir ją paralyžavo. Ne veltui Lietuvos partizanai savo 1949 m. deklaracijoje visiškai atmetė tautininkų politinės sistemos modelį ir orientavosi į demokratinės, pilietinės visuomenės ir valstybės sukūrimą Lietuvoje.

4. Taip, tautininkų režimas buvo supūvęs, kitaip jie nesiorientuotų užsienio politikoje į absoliutų blogį - SSRS, o artėjant Antrąjam Pasauliniam karui - nepaskelbtų net mūsų kaimynus latvius ir estus gluminusį "neutralitetą" (ėriuko neutralitetas vilkų aptavare), ir nemestų valstybės likimo valiai 1940 m.

Kažkas Tamstai su logika negerai. O prie ko čia "Baltarusijos scenarijus" - gal pats nelabai žinote? Kažkaip visai be ryšio...

Nurchaci to "to AK",
2013-11-05 11:22

Niekad nebuvo Lenkijoje jokios isterijos dėl Lietuvos, mes per maži, kad į mus kreiptų tiek dėmesio. Čia tik "Vilnijos" draugija ir visokie tautininkai atranda užkaboriuose tokių pat kaip jie marginalų straipsniukus, ir paskui klykauja, rodydami juos visai Lietuva (galbūt tuos straipsniukus bendri vienų ir kitų šeimininkai iš Lubiankos ir surašo).

Lenkijoje Lietuvos arba nepažįsta (tamsuomenė), arba pažįsta kaip pasakų šalį, žinomą iš Žalgirio mūšio ir A.Mickevičiaus raštų. Čia tik pas mus antilenkiškumas yra tapęs sudėtine tautinio mentaliteto dalimi, o tai - jau klinika.

Rainys to "Lenkai ir Lietuva - Atsakas Imantui Melianui",
2013-11-05 11:14

Erudicija (apsiskaitymas) nėra lygu intelektualumui (gebėjimui tą informaciją analizuoti ir ją suprasti).

Tamsta kartojate tą pačią klaidą, kaip ir "Vilnijos" draugijos propagandistai, kai yra painiojamos etnografinės ir etnopolitinės sąvokos.

Kaip žinia (apie tai I.Melianas yra rašęs kituose savo straipsniuose), modernių tautų formavimosi procesai Rytų Europoje vėlavo (plg. su Vakarų Europa); dabartinės Lietuvos ir Gudijos (taigi buv. LDK) teritorijoje modernios tautos (nacijos) susiformavo tik pačioje XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje ("Aušros" ir "Varpo" gadynė ir pan.).

Kalbant apie etnolingvistinį šių besiformuojančių tautų pagrindą, reikia turėti omenyje, kad rytinė (pietrytinė) istorinės Lietuvos dalis buvo suslavėjusi dar ankstesniais amžiais. Tai, kad kažkada anksčiau ten skambėjo lietuvių kalba, rodė ne tiek išlikusios retos lietuvių kalbos "salos", kiek vietovardiai ir (kas svarbiausia) konfesinė katalikybės ir stačiatikybės riba.

Reikalas tame, kad net suslavėjus (perėjus iš lietuvių į rytų slavų kalbą) gyventojai išlaikydavo ankstesnį katalikų tikėjimą. Būtent jie, tiesioginiai LDK (kurioje 1698 m. lenkų kalba tapo valstybine vietoje rusėnų kalbos, o XVI - XX a.pr. buvo sukurta gausi Lietuvos literatūra lenkų kalba) tradicijos tęsėjai, tapo besiformuojančių Lietuvos lenkų etninės grupės (kaip sudėtinės lenkų tautos dalies) pagrindų. Į vakarus nuo jų, kur vyravo lietuvių kalba, panašiu metu pradėjo formuotis moderni lietuvių tauta, o į rytus nuo jų - moderni gudų tauta.

Buvo lenkų kalbos židinių ir lietuviškoje apsuptyje - miestuose ir dvaruose, tik jokių būdu tai ne "kolonistai", kaip Jūs rašote, o aukštesnių lietuvių sluoksnių - bajorų ir miestiečių - ainiai.

Kitaip sakant, per 400 metų lenkų kalba ir čia ja sukurta kultūra tapo sudėtine ir neatsiejama Lietuvos (ne Lenkijos) kultūros dalimi, be kurios XX a. pradžioje turėtume tik klumpes ir maldaknyges.

Naudoti "tautų" sąvoką ankstesniam, "ikitautiniam" laikotarpiui nėra korektiška. Tuo metu buvo galima fiksuoti ne tautybę (absoliuti gyventojų dauguma - baudžiauninkai tokios sąvokos net nesuvokė), o tik kalbą.

XIX a. pab. tautų formavimasis jau buvo kiek pažengęs, bet carinei Rusijai tai buvo neparankų, todėl ir toliau buvo fiksuojama kalba, o ne tautinė savimonė.

Taip net tautiškai susipratę Lietuvos lenkai tapdavo "gudais" (kokia jų didesnė dalis ir buvo pagal šnekamąją kalbą), o jau gudai (bielorussy") kartu su tikrais rusais ("velikorossy") ir ukrainiečiais ("malorossy") visi kartu buvo skaičiuojami "rusais" ("russkije").

Štai kodėl lenkų statistika "nematė" Lietuvoje lenkų.

Pagalvokite patys: jei, remiantis rusų statistika, XIX a. pab. - XX a. pr. lenkų (senųjų LDK gyventojų palikuonių) Lietuvoje dar "nebuvo", tai iš ko buvo suformuota Lucjano Želigowskio (beje, senosios lietuvių bajorų giminės ainio - kaip ir J.Pilsudskis) Lietuviškai - gudiška divizija, ir kas ją džiaugsmingai pasitiko, kai ji ižengė į Vilnių? Ir kas balsavo 1922 m. plebiscite dėl Vilniaus Lietuvos ("Vidurinės Lietuvos") prisijungimo prie Lenkijos? (o taip balsavo didesnė pusė krašto gyventojų). Ar vėl dėl visko kalti žydai?

Mažaraščiui Remarkui,
2013-11-05 10:01

Tautininkų perversmas nebuvo atliktas "su Maskvos žinia".

Jis buvo derintas tautininkų su Maskvos emisarais pačiame Kaune net keletą metų, ir tai ne "Putino istorikų", o Lietuvos istorikų nuopelnas. Pirmas apie tai parašė Zenonas Butkus, Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto tuometinis dekanas. Tai jis surado archyvuose įrodymų apie išdavikišką tautininkų veiklą (po jo apie tai parašė ir daugiau autorių). Būtent tautininkai, o ne pogrindyje veikusi negausi komunistų partija, kuri neturėjo jokios įtakos, buvo pagrindiniai Maskvos "partneriai" Lietuvoje. Maža to, Kremlius net leido perversmininkams sušaudyti keturis "komunarus", kad viskas atrodytų tikroviškiau.

Suprantama, kad ilgą laiką tai slėpė ne tik patys tautininkų vadeivos, bet ir Maskva. Nors sovietinė propaganda ir vadindavo Smetonos režimą "fašistiniu" (mauras atliko savo juodą darbą ir buvo nurašytas į nuostolius), niekad nei vienu žodžiu nebuvo cypteltą apie tikruosius perversmo užsakovus.

Taip kad nereikia kartoti smetoninių pasakų apie "prevencinį perversmą", tariamai įvykdytą tik tam, kad valdžios neužgrobtų kairieji, tautinės mažumos ir pan. (tai - tik pasakos apie žydų sąmokslą atmaina).

Prisidengiantiems Maironio autoritetu,
2013-11-05 09:47

Atkreipkite dėmesį - Maironis rašė "nuo Palangos iki Varėnos", o ne "nuo Klaipėdos iki Vilniaus", nors tuo metu buvo pats karo su lenkais įkarštis, ir nacionalistinėms nuotaikoms labai palankus metas.

Kodėl jis taip rašė?

Todėl, kad žinojo, kad Klaipėdoje tada gyveno tik vokiečiai, o Vilniuje - tik Lietuvos lenkai ir žydai, taigi apeliuoti šiuose miestuose į "lietuvybę' nebuvo kam.

Tadui,
2013-11-04 16:03

Nereikia, Tadai, miglos pūsti, gerai?

Jurgelis nuėjo pas Prunskienę, Laurinkus - susidėjo su "valstybininkų" klanu, kuris ir pasistengė, kad I.Meliano neliktų VSD. Ar nieko šito nežinojai?

O I.Melianas kaip buvo, taip ir liko nonkonformistas, dėl ko jo neapkenčia ir klerkai, ir runkeliai.

to "to to to kindziulis",
2013-11-04 15:58

Joo, taip ir trykšta iš tavo komentaro ir "tolerancija", ir "pliuralizmas".

Ir ko čia dabar spjaudai ant to Landsbergio?

Priedurnis kažkoks.
------------------------------------------------------------------------

Ir taip toliau....

Betas
2013-11-05 18:21:18


I.Melianas platino Panevėžyje antitarybinius lapelius dar būdamas 15 metų, dėl ko jam sovietiniais laikais saugumas neleido studijoti istorijos, tai gal ne šiltnamio sąlygomis augusiam buduliui mokinti jį patriotiškumo?

Pritariu I.Melianui - visokias fašistines partijas reikia uždrausti, nelaukti, kol jie pradės kelti riaušes.

Žygeivis
2013-11-05 21:38:08


Balsas.lt redakcijai

Pasiūlymas:

manau, kad jums jau tikrai vertėtų rodyti IP adresą prie komentarų, nes pernelyg daug prisiveisė piktnaudžiautojų, kurie komentaruose vaidina "aktyvią minią", kaitaliodami savo slapyvardžius.

Su pagarba

Kęstutis Čeponis (lietuviškame internete visada tik Žygeivis :) )

Čeponiui
2013-11-05 23:03:44


Kol tavęs neišaiškino, nerašei, kad esi Čeponis, tai nevaizduok dabar čia teisuolio. Esi toks pats fašistėlis.

Šiaip tai ne slapyvardžiai turi reikšmę, o komentarų turinys.

Aha...
2013-11-06 00:21:40


"Kęstutis Čeponis (lietuviškame internete visada tik Žygeivis)"

O kaip tamstele pasirašai rusiškame internete? "Chodok"?

Žygeivis
2013-11-06 18:49:36


Rusiškuose politiniuose portaluose pasirašau "Жигяйвис" - paleisk paiešką Google ir iš karto susirasi, kur ir ką aš rašau. :)

Papildau: rusakalbėse istorinėse - kultūrinėse svetainėse pasirašau KestaS.

Tai, jog "aš ir esu aš" daugybę kartų viešai rašiau ir savo tvarkomoje svetainėje (kaip rodo įrašas - dar 27 Rgp 2008 11:45 pm tai parašiau), ir mano įvairių "oponentų" svetainėse - anarchistų, komunistų, marksistų, ir kitose..

P.S. Esu dirbęs su kompiuteriais dar giliame sovietmetyje, ir todėl puikiai žinau, jog nuo bet kokių spec. tarnybų (ir mūsiškių, ir tuo labiau užsieninių) jokie slapyvardžiai, "proksi serveriai" ir pan. "fintai" neapsaugos. Ypač jei aktyviai dirbi internete.

O slėptis nuo kažkokių mūsų vietinių durnelių: liberastų, anarcho-pederastų, ir kitokių panašių išsigimėlių būtų apskritai juokinga. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 06 Lap 2013 00:20 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 14 Lap 2006 22:44
Pranešimai: 502
Miestas: Kėdainiai
Bandžiau skaityti tą ilgą temą, bet... Kiekvienam - savo. Nenoriu teisti kolegų, bet man liūdna, kai rimti dalykai plakami su visišku internetiniu šlamštu, visokiais trolių komentarais ir atsakinėjimais į juos. Šiame puslapyje sukauptas ištisas informacinis lobynas, bet jį išskirti iš visų šiukšlių - turbūt sunkiau, nei archeologui...

_________________
Kosmopolitas nėra tas žmogus, kuriam vienodai rūpi visi.
Kosmopolitas - tai tas, kuriam vienodai į visus nusispjaut.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 06 Lap 2013 17:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Matai, Mariau, kai kada ir "diskusijos" su įvairiais "internetiniais troliais" turi išliekamąją vertę - pvz., jei žinai ar bent jau numanai, kas tie troliai yra: visai ne kokie nors neišsilavinę vaikigaliai, o užsimaskavę, tačiau labai aktyvūs ir aršūs Lietuvybės priešai, užsiimantys tikslinga antilietuviška propaganda.

P.S. Šiame skyriuje specialiai surinkta būtent tokio pobūdžio informacija - nes čia ne tvarkingai "surikiuotų ir sudėliotų į lentynėles" enciklopedinių žinių skyrelis, o būtent "diskusijos".

O diskusijų išliekamoji vertė priklauso ne nuo kokio nors vieno, o nuo daugelio faktorių - pvz., įvairių tikslų, kodėl šias diskusijas aš čia išsaugojau. Sakykime, tu matai vieną tikslą, kuris tau rūpi, o aš matau dar visą eilę kitų...

Informacija - bet kokia - visada yra vertinga. Nes kada reikia - gali ją "išsisijoti" - ir išsirinkti tai, kas tuo konkrečiu momentu tave domina.

Garantuoju, jog ateis laikas, kada ši informacija tikrai labai pravers... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 06 Lap 2013 20:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Dar šiek tiek informacijos apie poną "etnologą" Imantą Melianą:

F.Kauzonas: Išlindo VSD ranka. Lietuviški giljotinos ypatumai


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... _ypatumai/

2011 spalio mėn. 20 d. 14:07:07
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

Šiandien, kai su globalizmu kolaboruojantys politikai ir jiems patarnaujantys politinio, asmeninio pasitikėjimo valstybės tarnautojai, keliaklupsčiaudami prieš didesnį, svarbesnį, galingesnį, stengiasi iš mūsų išpumpuoti paskutinius tautos ir valstybės orumo gurkšnius, vis dažniau ateina į galvą keista mintis.

Ar tai, ką jie daro, jau reiškia, kad kultūros ministrą Arūną Gelūną, jo patarėją etnologą Imantą Melianą, švietimo ir mokslo viceministrę Neriją Putinaitę, kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?..

Paveikslėlis

NEAIŠKU. Arūnas Gelūnas (1), Imantas Melianas (2), Vytautas Landsbergis (3), Alfredas Bumblauskas (4), Neringa Putinaitė (5), Valdemaras Tomaševskis (6).

Juos ir kai kuriuos kitus politikus ir istorikus jau galime lyginti su giljotina, ar dar ne?..


Ne, ne, niekas iš paminėtųjų ir nepaminėtųjų galvų nekapoja. Tačiau kai kertama mūsų atmintis, istorija, šaknys, ar galvas, be viso to, dar galime vadinti galvomis?

Pasakas - lauk!


Ar dar atsimenate Vytauto Klovos „Pilėnus“? Jau nebe? Jau tik vienas kitas?

O „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“ dar atsimenate? Žinoma.

Tai va, ši daina - apie tuos laikus, kai lietuviai ne giljotinomis, o kalavijais kryžiuočių galvas kapojo, o žirgų galvas pinavijomis puošė.

O šita graži daina - Ūdrio arija iš operos „Pilėnai“, lietuvių istorinės, herojinės nacionalinės operos. Ji buvo sukurta praėjus vos keleriems metams po Stalino mirties. Dar gūdžiu tarybmečiu ji, kaip ir padavimas apie karalių Margirį ir jo narsiuosius lietuvius pagonis, pasirinkusius veikiau mirtį nei negarbę, stiprino mūsų tapatybę, ugdė lietuvio savimonę. Ištisos kartos augo iš Pilėnų pelenų.

Tai pasakykite man, kodėl reikėjo iš mūsų atimti Pilėnus, kodėl reikėjo duoti tribūnas keistiems Lietuvos istorikams, kurie, remdamiesi kryžiuočių kronikininkais, ėmė skelbti, kad Margiris ir jo kariauna buvo bailiai ir iš baimės išsižudė? Kokiam avinui nuo tokios kryžiuočių tiesos lengviau pasidarė gyventi?

Tai pasakykite, kam reikėjo šluostytis kojas į tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių?

Filosofei Putinaitei, kad taptų prezidento patarėja, o paskui ateitų į Švietimo ministeriją ir atsisėstų į viceministro krėslą?

Ar Vladimirui Putinui, kad lengviau būtų susigrąžinti tai, ką prarado Gorbačiovas.

Ir dar pasakykite, kodėl nuo globalizmo slogos pridusę veikėjai jau ima abejoti Kudirka, Daukantu ir gundo tai daryti mus visus?

O kodėl tyčiojamasi iš Venesuelos žurnalistės Jūratės Statkutės-de Rosales?

Kodėl į knygas „Didžiosios apgavystės“, „Senasis aisčių giminės metraštis“ jos surašytos gilesnių nei šiandienėje Lietuvoje priimtos šaknų paieškos kai kurių mūsų sekliau kapstančių istorikų yra skelbiamos „jovalu“, „nesąmonėmis“, „grafomanijos šedevrais“?

Tai kuo paaiškinsime, kad Lietuvos žmonės taip skaito jos knygas, kad paskutiniąją, „Europos šaknys ir mes, lietuviai“, „Versmės“ leidyklai teko kartoti keliskart ir knyga tapo metų bestseleriu?

Ar tai nereiškia, kad visuomenė, taip aistringai tiesdama rankas prie šios knygos, būtent tokiu būdu priešinasi jos šaknų, jos atminties kapojimui?

Visuomenei visai nesvarbu, kad autorė nėra istorikė profesionalė, nesvarbu, kad ne viskas jos samprotavimuose pakankamai argumentuota. Skaitytojui svarbu, kad būdama taip toli nuo Lietuvos ponia Jūratė, kilniausių jausmų mūsų protėviams vedama, bando mus gelbėti - grąžinti pasididžiavimą garbinga praeitimi ir žūtbūtinį troškimą išsilaikyti žvarbiuose globalizacijos vėjuose.

Profesorius Bumblauskas aiškina knygos pasisekimą kiek kitaip. Pasak jo, kol esame toli nuo civilizacijos ir neturime normalios istorijos, vienintelis metodas ją susikurti yra liaudiškoji etimologija, sąskambių etimologija. Ir koks velnias jį, profesorių, patraukė už tos vietos, už kurios patraukus žmogus praranda gebėjimą patylėti: „Lietuviai - tauta, kuriems dar pasakų reikia. Tai reiškia, kad nesame subrendę“.

Vadinasi, tai reiškia dar ir tai, kad normalios istorijos neturime, o pasakas, legendas, mitus - lauk? Pilėnus lauk, Basanavičių lauk, Kudirką, Daukantą - lauk. O gal būtent todėl, kad visa tai metame lauk, ir tampame vis labiau nesubrendę?

Algimantą Liekį - lauk!


O už ką lauk daktarą Algimantą Liekį, visai neseniai išleidusį ne pasakas, ne legendas ar mitus, o lenkų skriaudų istorijos dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai“?

Už tai, kad remdamasis istorijos šaltiniais, kitų knygomis į vieną vietą surinko visą dviejų tautų ir valstybių santykių istoriją.

Visokių tų santykių, žinoma, būta. Vien ko verta Pilsudskio laikų lenkų nusikaltimų Vilnijos lietuviams chronologija.

Tai dabar kaposime ir šio krašto lietuvių šaknis, kuriose tiek heroizmo, tiek aukojimosi už lietuvių kalbą, už lietuvybės išsaugojimą. Ir visa tai lauk?

Ar todėl, kad nei kalba, nei lietuvybė šiandien neatitinka laiko dvasios ir turi nuskęsti paikose globalybėse, pasiduoti bestuburiam lankstymuisi prieš didesniuosius?

Liekį - lauk?

Už tai, kad Liekis galvoja kitaip nei etnologas Imantas Melianas, šiuo metu dirbantis kultūros ministro Arūno Gelūno patarėju.

Beje, jis ir „grafomanijos šedevrų“ bei kitų „komplimentų“, adresuotų Jūratės Statkutės-de Rosales tyrinėjimams, autorius.


Taigi šitas autorius, šitas etnologas patarėjas išties galvoja kitaip.

Kultūros ministerijos surengtoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje jis ir samprotavo visai kitaip: „Vieną kartą reikia baigti tas nesąmones su vadinamąja „Liūdnąja Lietuva“ ir neva „nutautintais“ bei „sulenkintais“ lietuviais, nes jei iš tikrųjų būtų taip lengva per 19 metų nutautinti tautiškai neva apsisprendusius vietinius gyventojus, tai ko mes dabar nesugebame per dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų jų atgal „atitautinti“?

Patarėjas etnologas, matote, nustatė, kad Vilniaus kraštas buvo lenkintas tik 19 metų.

O Liekis, matote, teigia, kad Lietuvos lenkinimas buvo vykdomas ištisus šimtmečius.

Todėl Liekį - lauk.

Ir Vytautas Landsbergis sako: Liekį - lauk! Jo vadovaujamas partijos Politinis komitetas net tokį protokolinį nutarimą priėmė. Liekį lauk. Nes Liekis, matote, dar ir pseudospecialistas. Ne istorikas. Ir šitą nustatė etnologas Melianas, istorikas ir tikras specialistas.

Ar kartais šitas specialistas nėra tas pats Imantas Melianas, kuris dirbo Saugumo departamente?

Jeigu tas pats, o turiu įtarimą, kad taip ir yra, tai jis baigė Vilniaus universitetą tais pačiais metais, kuriais buvo iš saugumo išvytas.

Kada pradėjo studijuoti, neaišku - anketose, kurias teko peržvelgti, nėra. Bet aš manau, kad jeigu saugume dirbdamas baigi universitetą, tai visai nesvarbu, kada tu tuos mokslus pradėjai.

Ir dar viena neaiškybė - šnekinau porą žinomų etnologų, nė vienas etnologo Meliano nežino.

Ir dar: Vilniaus universitetas, kurį, Meliano manymu, jis yra baigęs, etnologų nerengia.

Tačiau tai visai nesvarbu.

Svarbu, kad etnologas Melianas apie Vilnijos lenkus, maištaujančius prieš lietuvių kalbą ir Lietuvos įstatymus, žino ir viešai visiems skelbia: „Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai“.

Kokia žavi minčių darna: panašiai mąsto ir Valdemaras Tomaševskis, siūlantis žemaičiams reikalauti, kad Žemaitijos miestelių ir gatvių pavadinimai būtų rašomi dviem kalbomis - lietuvių ir žemaičių.

Ar kartais panašiai nemąsto ir ministras Gelūnas, parengęs įstatymo projektą, numatantį dvikalbius gatvių pavadinimus, iš esmės liečiantį tik Vilniją. Kaip buvusios, o gal naujos okupacijos ženklą.

Himnas


Energetikos jau nebeturime. Kultūros - gal net per daug, tik tas dalykas, kurį dabar dažniausiai vadiname kultūra, Lietuvoje niekada nebuvo vadinamas kultūra.

Lietuvių kalba dūsta nuo provokacijų prieš ją.

Televizija - dar viena dvasinės giljotinos mašina. Nepriklausomybė - nei ekonominės, nei politinės. Valstybė?.. O kas yra valstybė be viso šito?

Tai palikite mums bent atmintį, šaknis, istoriją.

Net jeigu istorija paremta legendomis ar mitais, ji galbūt kada nors mūsų vaikaičiams ar provaikaičiams taps pagrindu, nuo kurio jie dar pajėgs atsispirti.

Visada krūpteliu klausydamasis vaikų, giedančių Lietuvos himną. Štai labai įdomu, kas jų galvutėse verda, kai jie taria šias frazes: „Tu, didvyrių žeme...“ ir „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“.

Štai kai himną gieda politikai, aš žinau, kas jų galvose dedasi. Nes žinau, iš kur jie semiasi stiprybę...

Trumpasis istorijos kursas


Giljotina - galvų kapojimo mašina, sugalvota daktaro Giljoteno (Guillotin) ir įteisinta Prancūzijoje didžiosios revoliucijos metais. Iš pradžių buvo giljotinuojama buržuazija, net karalius Liudvikas XVI ir jo žmona Marija Antuanetė, paskui tie, kurie giljotinavo šituos. Manoma, kad iki revoliucijos pabaigos, 1799 metų, aikštėse buvo nukirsdinta apie 15 tūkstančių galvų.

Šiaip jau niekas anuomet tokių baisybių baisybėmis ir nelaikė. Buvo įteigta, kad žmogui neskauda - mirtis ateina akimirksniu. Jis nieko nejaučia. Be to, paprastai valdžia giljotinuodavo savo ir tautos priešus: kitaip galvojančius, kitaip kalbančius, kitaip besielgiančius.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 07 Lap 2013 14:00 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Vilnius ir visa Lietuvos teritorija yra neginčytina ir gali būti tik plečiama, bet ne mažinama....

Manau, kad su šitais žmonėmis, kuriems norisi dalinti Lietuvą --- YRA NEVERTA NET DISKUTUOTI -- tuo mes nusileidžiame iki ... negaliu rašyti dalykų, kurie galėtų būti kenksmingi mano Tėvynei Lietuvai...

1917 12 mėn. Vokietija net ruošėsi atiduoti Lietuvai dalį Prūsijos iki INSTENBURGO (Įsručio)...

Ar galima rinkti prezidentu žmogų, kuris per savo prezidentavimo laiką nesugebėjo pašalinti lenkiškų - antivalstybinių gatvių pavadinimų....?

NEGALIMA, nes tas žmogus nėra Lietuvis ir neturi teisės eiti LIETUVOS PREZIDENTO PAREIGŲ.

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 13 Lap 2013 20:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Alvydas Medalinskas. Ar leisime uždaryti lietuvybės židinius Pietryčių Lietuvoje?


Alvydas Medalinskas
2013-11-13 17:11

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... tuvoje.htm

Vilniaus rajono savivaldybė, įsikūrusi Lietuvos valstybės sostinėje Vilniuje, šį ketvirtadienį spręs, ar uždaryti vieną iš nedaugelio belikusių lietuvybės židinių Vilniaus rajone – Veriškių mokyklą.

Spręs ne kokia nors abstrakti savivaldybė, o joje absoliučią valdžią turinti viena partija: Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), kuri neslepia norų kuo labiau nužeminti lietuvių kalbos naudojimą visoje Lietuvos valstybėje, ką savo valdomuosiuose rajonuose ji žingsnis po žingsnio ir daro.

Nepaisant to, kad į Vilniaus rajoną, kaip Vilniaus miesto prieigas, atsikrausto gyventi vis daugiau gyventojų, ne tik lietuvių, bet ir kitų tautybių žmonių, kurie norėtų, kad jų vaikai mokytųsi valstybine lietuvių kalba, šio rajono valdžia žalią šviesą būti uždega visų pirma lenkakalbėms mokykloms ir darželiams. Šiandien, šioje, kaip suprantu, Lietuvos dalyje, net lietuviai priversti leisti vaikus į lenkakalbes mokyklas ir darželius.

Pavyzdžiui, kaip teigia šio rajono Riešės, Didžiosios Riešės ir Bendorių gyventojai eilėje į lietuviškąjį darželį stovi 200 vaikų, kai pats darželis, beje, įsikūręs senose patalpose, gali priimti tik 38 vaikus. Vilniaus rajono savivaldybė, kaip teigiama, yra kurčia raginimams atidaryti dar vieną lietuvišką vaikų darželį, o tuo tarpu eilių į lenkakalbius darželius nėra.

Tarsi sakoma, norite gyventi čia, mūsų krašte, kur valdo LLRA, veskite juos į lenkakalbius darželius ir auklėkite vaikus ta pačia dvasia.

Prieš tokius Vilniaus rajono savivaldybės politikų veiksmus šią savaitę protestavo visuomenininkai. Pažvelgę į LLRA partijos politikus, priimančius tokius sprendimus, kai kurie žmonės gali nuspręsti, kad blogi yra lenkai. Tai gal galėtų įsikišti ir lenkų inteligentai Lietuvoje, sustabdyti tokį neleistiną LLRA politikų elgesį šiame rajone ir kitur, kur LLRA politikai laikosi panašios politikos bei taktikos švietimo srityje. Būtų gražu, jeigu neabejingi savo valstybei ir valstybinei kalbai lietuviai, lenkai ir kitų tautybių žmonės imtųsi bendrų veiksmų prieš tokią lietuvių diskriminacijos politiką.

Bet svarbiausią klausimą vis dėlto skiriu Lietuvos valdžiai, kuri su LLRA yra bendroje koalicijoje ir švietimo ministrui Dainiui Pavalkiui, deleguotam nuo Darbo partijos.

Tai, ar Jums yra vis vien, kad lietuviai, gyvenantys Vilniaus rajone, Lietuvos valstybės sostinės priemiesčiuose, neturi galimybės savo vaikų vesti į lietuviškus darželius, o, jeigu uždarys šią mokyklą, tai ir į lietuvišką mokyklą?

Ar norite pasakyti, kad Lietuvos valdžia bejėgė sustabdyti lietuvybės židinių naikinimo politiką Pietryčių Lietuvoje? Ir, kad visa tai yra tik grupelės visuomenininkų bei vietos gyventojų reikalas?

Bent jau iki šiol atrodo, kad ši problema nė motais ne tik Vyriausybei ar valdančiajai koalicijai, bet ir opozicijai Seime. Nesigirdi ir jokio balso iš šalies vadovės pusės.

Suprantama, kad ankstesnioji Vyriausybė priskaldė labai daug malkų švietimo srityje, dėl ko buvo uždaromos lietuviškos mokyklėlės ne tik Pietryčių Lietuvoje, bet ir kitose Lietuvos vietose.

Ir dar buvo nuspręsta atiduoti švietimo politiką: mokyklų, darželių klausimus spręsti savivaldybėms, tarsi aiškinant, kad valstybė yra „ne prie ko“. O tuo tarpu iš Lenkijos girdime kalbas apie 1000 zlotų premijas Pietryčių Lietuvoje besimokantiems lenkų vaikams. Ten yra valstybinė politika polonizacijos klausimu.

Tai gal iš Lenkijos galėtų pasimokyti ir Lietuva?

Visų pirma, suformuojant politiką lietuvybės išlaikymui. Ne tik už Lietuvos ribų. Reikia kalbėti apie ją ir pačioje Lietuvoje, ypač mūsų valstybės pietrytinėje dalyje.

Galbūt reikėtų priimti mokytojų, dirbančių šioje Lietuvos dalyje, skatinimo programą, kokią turėjome atkūrę savo valstybės Nepriklausomybę, užtikrinti, kad kiekvienas norintis tame rajone galėtų mokytis lietuviškai, leisti vaikus į lietuviakalbius vaikų darželius.


O, jeigu pasirodytų, kad yra politikų, kaip kai kurie LLRA veikėjai, kurie toliau savo kiemo nemato, ar nereikėtų teisiškai perimti atsakomybę už švietimo politiką valstybės institucijoms.

O gal rimtas pokalbis galėtų įvykti ir valdančiojoje koalicijoje su LLRA partneriais? Kokią viziją jie mato švietimo politikos tuose rajonuose, kur turi valdžią? Kiek toje politikoje yra norima palikti vietos lietuvių kalbai ir kodėl kai kurie LLRA politikai savo sprendimais ignoruoja lietuviškųjų šeimų ir kitų tautybių gyventojų, kurie nori mokytis, leisti savo vaikus į darželius, kur kalbama ir mokoma lietuviškai, interesus?

Vis dar laukiame ir Valstybės Saugumo departamento (VSD) atsakymo, kas yra tiksliai žinoma apie LLRA politikų konsultacijas Kremliuje, apie kurias rašyta garsiojoje VSD pažymoje dėl Rusijos informacinių atakų.

Vienas dalykas susitikti su kokiu nors Rusijos politologu ar politiku, atvykusiu į Lietuvą, neafišuojančiu savo ryšių su Kremliumi ir Rusijos slaptosiomis tarnybomis, o kitas dalykas vykti savo iniciatyva į Kremlių ir ten aptarti tautinę politiką Lietuvoje, kurią, neabejoju, Maskva spaustų vėliau įgyvendinti ir Latvijoje.

Vis daugiau matome požymių, kad šioje politikoje LLRA ir Kremlius turi bendrų interesų. Tik Kremlius kalbės, kad engiami rusakalbiai, o LLRA ir jų draugai tvirtins, kad skriaudžiami yra lenkakalbiai.

Kol kas tema apie lietuvių skriaudas Pietryčių Lietuvoje dėl LLRA veiksmų, lietuvybės išsaugojimą, deja, ir toliau lieka tabu Lietuvos politikoje.

Ar ne laikas atsipeikėti? Visuomenei ir visoms politinėms jėgoms. Nes tai turėtų būti visos valstybės rūpestis.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13843502321383279467&view=6

13. Žygeivis
2013-11-13 19:21


Tauta galų gale turi suvokti labai paprastą Tiesą: kol Lietuvos Valstybę valdys tie patys "raudonai-žydrieji" bolševikai, "persidažę" į "konservus" ir "socialdemokratus" bei visokius jų "priedėlius", tol Lietuvybė kentės ir bus naikinama.


Ir tik tada, kai Lietuvą vėl valdys Lietuviai - tautininkai ir patriotai, bus įmanoma susitvarkyti su visais šitais visų "spalvų ir atspalvių" Lietuvybės niekintojais bei naikintojais.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Lap 2013 19:52 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
Yra trys keliai -- Išstoti iš EUR. SĄJ. bet kokia kaina -- patogiausias ėjimas būtų Lietuvos Karalystės atkūrimas, nes tada vėl pradėti galima derybas dėl stojimo -- o iš tikrųjų NESTOJIMO /nors šiaip atrodo Europos Sąjungą ir yra suplanuota griauti atkuriant monarchijas.../,jėgos pozicijos panaudojimas naikinant savivaldą ir įvedant Vietininko skyrimą iš sostinės /čia yra ko pasimokyti iš komunistų partijos -- juk iš esmės tai buvo monarchijos valdymo principas/,

-- atlikti naują valstybės administracinio valdymo reformą... Kuriant naujus miestus -- Elektrėnų-Visagino pavyzdys...

J.PR. Lietuva pirmiausia.

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 22 Bal 2014 13:59 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
K.Garšva. Kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus geresni?


http://alkas.lt/2014/04/22/k-garsva-kad ... s-geresni/

Kazimieras Garšva, www.alkas.lt
2014 04 22 12:16

Mes gerbiame lenkus, linkime geriausios sėkmės Lenkijai ir laukiame, kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus iš tikro geri. Kad taip būtų, reikia padaryti nelabai daug – laikytis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos prieš 20 metų, balandžio 26 dieną.

Pagal Sutarties 1 straipsnį – gerbti Lietuvos teritorinį vientisumą ir nesikišti į jos vidaus reikalus- nebekelti ultimatumų dėl vadinamų tautinių mažumų, nutraukti propagandinį karą, nefinansuoti penktosios kolonos, atsisakyti lenko kortos.

Kiekvieną kartą tomaševskininkams priminti Sutarties 16 straipsnio 2 dalį: „Kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“, t.y. liautis mulkinus lenkiškų mokyklų moksleivius bei rinkėjus, nerašinėti šmeižikiškų skundų, nusikabinti savo partijos iniciatyva iškabintus gatvių užrašus ir t.t.

Šalys pagal Sutarties 15 straipsnį turi užtikrinti „reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose“,

todėl Seinų krašte – etninėse lietuvių žemėse, kur yra uždaryta dauguma lietuviškų mokyklų, Lenkija turi atkurti Pristavonių, Navinykų mokyklas ir visas jas ( su Seinų „Žiburio“ gimnazija“), kaip ir Lietuva, pakankamai finansuoti, panaikinti nepagrįstus mokesčius Vyskupo A. Baranausko fondui.

Per Velykas, ir vaikštant po Berznyko, Seinų ir kitus kapus, verta prisiminti ir Dievo įsakymus. Ko gero Gediminas ir Linas jau ruošiasi savo galveles pelenais barstytis ir atsiklaupę atsiprašyti, kad buvusioje Vilniaus vaivadijoje vėl neįvedė lenkiškų raidžių, gatvių užrašų, vietovardžių, valstybinės lenkų kalbos bei teritorinės autonomijos (kaip Kryme). Bet tai Sizifo darbas: Lietuvos derybininkai iki šiol nesugebėjo paaiškinti Lenkijos valdininkams, kad etninėse lietuvių žemėse lenkiškų pavardžių ir tuo labiau vietovardžių kaip ir nėra. Pagal svetimus įstatymus juos rašyti jokio pagrindo nepavyko rasti: Lietuvos respublikoje svetimų užrašų nebuvo, o okupacinių laikotarpių iškraipyti užrašai – negalioja.

Lietuva ir Lenkija, „smerkdamos smurto naudojimą“, „iškilmingai abipusiai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“, pagal Sutartį, Lenkijos pavyzdžiu, turėtų atsisakyti ir viso prievarta primesto Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos okupacijų neautentiško palikimo. Gal būt tomaševskininkams, „žiniams“, „pranašams“, „istorikams“, liberalams, kosmopolitams tai nepatiks, bet sutarčių, įstatymų ir realios padėties nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tuo labiau, jog kalbotyros profesorius per viešą tų reikalų aptarimą, esant V.Kvasnevskiui, bandė G.Kirkilui tai išaiškinti ir pateikti, bet jis atsisakė ir pasiliko tiktai Lenkijos ambasadoriaus atvežtas knygas „Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje“.

I. Šiaulienės ir G. Kirkilo projekto tikslas yra ne užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių – LDK kultūros paveldo teisinę apsaugą, bet ją naikinti. Bendra šeimos pavardė iš dalies užtikrinta 1991-01-31 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ trečiuoju punktu leidžiančiu asmenvardžius rašyti pagal pasą, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) gali išduoti tuo klausimu identifikacinę pažymą. Per 500 Lietuvos piliečių ištekėjusių už užsieniečių pasirašė Reikalavimą ginti valstybinę kalbą, atsisakydamos svetimų raidžių.

Įstatymo projekto antrojo straipsnio trečioji dalis turėtų būti formuluojama taip: Dokumento šaltinis – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduotas asmens dokumentas Lietuvos piliečiui, ar užsienio valstybės- užsienio piliečiui. Projektas pažeidžia lietuvių kalbos rašybos pagrindinį principą – skirtingus garsus (fonemas) žymėti skirtingais rašmenimis, prie 32 lietuviškų raidžių prideda dar apie 150 naujų raidžių, kurių visų niekas nemoka ištarti, rašyti ir kurių visų nėra jokioje pasaulio valstybėje. Įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos preambulei („Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“..), 3-čiam straipsniui („Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“), 7-tam straipsniui („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“), 10-tam straipsniui („Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“, o tokius valstybinius darinius su trimis valstybinėmis kalbomis neteisėtai kuria Lenkų rinkimų akcija), 14-tam straipsniui („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“).

LR Konstitucinis Teismas nagrinėjo tiktai LR piliečių vardų ir pavardžių rašybos atitikimą Konstitucijos 14 straipsniui. 1999-10-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase atitikimo LR Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“. 2014 m. sprendime Konstitucinis Teismas (toliau-KT) visų šių nuostatų nepaneigė ir neatsisakė, pastebėdamas: „…gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“

2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų-lietuvių kalbos specialistų (o tiek , kiek leidžia įstatymai, ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“.

Balandžio 1-ąją registruoto projekto autoriai aiškinamajame rašte be pagrindo skelbia, kad „projektą parengti paskatino 2014-02-27 LR KT sprendimas. Sprendime nesiūloma, pavyzdžiui, „rašyti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes svetimomis raidėmis, taip kaip nuspręs Lenkų rinkimų akcijos, Socialdemokratų ar kurios nors kitos partijos arba Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar kitos valstybės valdančiosios koalicijos“. Pagal LR Konstituciją, įstatymus bei KT sprendimą kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės minėtame 2 punkte galėtų būti tik tokios, kokias siūlė Prof. V. Urbutis (Lietuvių kalbos išdavystė. V., 2007, p.16 ir t.t.) „2. Ne lietuvių tautybės LR piliečių vardai ir pavardės rašomos lietuvių kalbos rašmenimis pagarsiui ir sugramatinti, išlaikant autentiškus asmenvardžius ir valstybinės kalbos tarties, kaitybos, rašybos normas“. LR KT taip pat nesiūlė, kad partijos gali priversti profesionalių kalbininkų instituciją vykdyti bet kurios partijos valią arba sudaryti naują kalbininkų instituciją, kuri tiksliai, operatyviai vykdytų partijų nurodymus. KT sprendime nurodyta, kad „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“. Tokie aiškūs siūlymai yra jau suformuluoti dr. P. Kniūkštos knygoje „Tarp gramatikos ir politikos“ skyrelyje „Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ (V.,2013, p145-170), recenzuotoje VLKK narių ir patvirtintoje Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos posėdyje 2012-12-19. Apie tai savo veikaluose rašo ir akad. Z.Zinkevičius „Lietuvių asmenvardžiai“ (V., 2008), „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (V.,2012), dr. Macijauskienė, prof. V. Urbutis, V. Labutis, A. Piročkinas ir kiti. Ir nė vienas iš jų nesiūlo pavardes rašyti svetimomis raidėmis, o jiems prieštaraujančių mokslinių straipsnių nėra.

LR KT sprendime, matyt, sąmoningai kalbama ne apie profesionalų kalbininkų vieną instituciją, bet institucijas. Be VLKK yra dar Lietuvių kalbos institutas, turintis Vardyno skyrių, kuris yra atsakingas už vardyno vartojimo strategiją ir taktiką Lietuvos Respublikoje. 2008 m. Institute vyko profesionalių kalbininkų konferencija, po diskusijų priėmusi sprendimą – Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti valstybinės kalbos raidynu.

Įstatymo projekte nesilaikoma ir naujausio KT sprendimo: be jokių konsultacijų su profesionalių kalbininkų institucijomis Vyriausybė parengia ir patvirtina Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, parengia ir įgyvendina registrų ir valstybės informacinių sistemų pertvarką. Tai daroma skubiai ir savavališkai „iki šio įstatymo įsigaliojimo“, nors tam prieštaraus tebeveikiantis 1991-01-31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ (Žin.,1991, Nr.5-132), nebeteksiantis galios tik įsigaliojus šiam įstatymui. Analogiškas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas buvo teiktas Seimui 2010 m., ir buvo Seimo daugumos atmestas, o svarstymui pasirinktas LR Konstitucijai neprieštaraujantis projektas pagal kurį LR piliečio pase įrašius vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, jeigu jis to pageidauja. Aptariamajame projekte išlygos nenumatytos, vardai ir pavardės turi būti rašoma „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte galimų neigiamų priimto įstatymo padarinių nenumatoma, nors, pažeidžiant LR Konstitucijos 28 str., Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 4,5,6,20,21 str. tuo įstatymu būtų varžomos autochtonų ir gyventojų daugumos- lietuvių bei kitų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų ir tautinių mažumų teisės ir laisvės. LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves bet neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų. (Įstatymas sukurtas išimtinai lenkų bendruomenei).

Įstatymo pateikėjai nutyli, kad visi Lenkų rinkimų akcijos skundai Europos Sąjungoje atmesti, kaip ir Latvijos pilietės Mencenos. Europos žmogaus teisių teismas 2007 m. atsisakė priimti svarstyti Lietuvos gyventojo M. Klečkovskio skundą dėl pavardės rašybos, o 2011 m. ES Teisingumo Teismas M.Runevič- Vardyn nurodė, jog Teismas nesprendžia sutuoktinių, kurių vienas užsienietis, pavardžių vienodumo problemos ir suteikia valstybėms galimybę savo nuožiūra nustatyti nacionalinį teisinį reguliavimą šiuo klausimu (plg. E.Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p.175). Neteisingai skelbiama, kad vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis „įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių rašmenys yra lotyniško pagrindo“ (p.4). Nutylima, kad etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje tokios rašybos nėra, o daugelis kitų pasaulio valstybių (išskyrus Čekiją) neturi raidžių č, š, ž, ė, ū ir kt. taip pat nerašo ištekėjusių ir netekėjusių moterų pavardžių priesagų. Dauguma valstybių pavardes ir vardus rašo pagal skambesį naudojant savo rašybos taisykles. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnis valstybėms palieka galimybę rašyti visus asmenvardžius pagal tarimą valstybine kalba („pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“).

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų Lietuvoje ir Latvijoje pagal šį straipsnį rašyti nevalstybine kalba nereikia, nes tai neatitinka valstybių teisinių sistemų reikalavimų, pažeidžia daugumos gyventojų teises (20 str.), ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principus (21 str.). Šios konvencijos komentaro 68 punktas pakartoja: „šalys gali rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę (pavardes) pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis“.

1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje 14 straipsnyje numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį, ir sutartis Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje, tiksliai vykdoma. Pagal atliktas apklausas savo pavardes rašyti svetimos abėcėlės raidėmis norėtų tiktai nuo 20 iki 40 procentų Lietuvos lenkų. Dalis jų taip greičiau prarastų gimtąją paprastąją kalbą. Lietuvos derybininkai ir šito projekto autoriai Lenkijos atstovams bei visuomenei iki šiol nesugebėjo tinkamai išaiškinti, kad Lietuvoje grynai lenkiškos kilmės pavardžių yra nedaug (kaip ir grynai lietuviškos kilmės – tik apie 20 procentų). Daugumą pavardžių sudaro senosios LDK kultūros paveldas (vadinamas lituanika), prigijęs etninėse lietuvių žemėse ir prisitaikęs prie vietinių gyventojų kalbos, į kurį civilizuotos partijos ir šalys neturėtų kėsintis. Kol Lenkija nepripažino jos įvykdytos 1920-1939 m. rytinės Lietuvos dalies ir ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus okupacijos, apie Lietuvos asmenvardžių bei vietovardžių naują lenkinimą geriau nekalbėti.

Projekto autoriais pasirašę Seimo nariai I.Šiaulienė, G.Kirkilas taip ir neatsako į aiškinamojo rašto 12 klausimą – kiek valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti. Registrų bei sistemų pertvarkymo būtinybę, reikalingų lėšų poreikį bei terminus dar tik žadama įvertinti. Atsakant rezgama kažkas apie „vienodą tapatybės nustatymą“. Neteisingai pranešama, kad slapto įstatymo projekto rengimo metu negauti specialistų vertinimai ir išvados. Tas projektas nėra naujas – reikėjo paminėti ankstesnius projektus bei jų vertinimus. Per 20 metų jų susikaupė šimtai. Paskutinis socialdemokratų projektas nubloškia lietuvių kalbą 150 metų atgal – į spaudos draudimo laikus, kai lietuviška abėcėlė dar nebuvo galutinai susiformavusi. Aušrininkai tiktai po ketvirčio amžiaus atsisakė lenkiškų raidžių, polonizacijos beviltiškai nutautintų lietuviškų teritorijos plotų ir atkūrė Lietuvos respubliką ne LDK , bet etninėse lietuvių žemėse nepraradusiose tautos dvasios, kalbos bei tautinės atminties. Todėl, priėmę siūlomą projektą, atsisakytume baltų tautų kultūros vienybės o valstybinės kalbos funkcijos būtų susiaurintos, tradicinė savita kalbos sistema – sujaukta ir Lietuvos teritorijoje būtų kuriama Lenkija.

Seimo nariai I.Šiaulienė ir G. Kirkilas kartu su įstatymo projektu XIIP-1653 įregistravo ir Civilinio kodekso straipsnio 3.282 pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1654 pagal kurį vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi naudojant lietuvių kalbos taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Valstybinės kalbos, švietimo ir visi kiti įstatymai „kitaip“ iki šiol nenustatė, bet formuojamuose Vardų ir pavardžių bei Tautinių mažumų įstatymuose kaip tik ir norima pažeisti Konstituciją.

Įteisinus okupacinių režimų neautentiškus pakeistus vietovardžius Wilno, Kowno, Memel, Szawli, Poniewiež ir t.t. būtų pripažinta , kad Lietuvos Respublikos teritorijoje jos Konstitucija nebeveikia ir nebegina autentiško vardyno taip kaip ir užribio etninėse lietuvių žemėse, kur Tilžė pavadinta Sovietsk, Ragainė- Nieman, Vidugiriai- Widugiery, Vilkapėdžiai-Wilkapędzie, Gervėčiai-Gierviaty, Gardinas-Grodno ir t.t. Kėsinamasi ir į Valstybinės kalbos 14 straipsnį („oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“), 17 straipsnį („Lietuvoje viešieji užrašai rašomi valstybine kalba“), Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus („Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose“.)

Siūlome toliau svarstyti LR Konstitucijai neprieštaraujantį ir 2010 m. Seimo pasirinktą Seimo nario R. Kupčinsko parengtą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą XIP-1668. Tokiai nuostatai pritarė ir 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 24 Bal 2014 18:54 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Julius Panka: jau žinome du lietuvių kalbos išdavikus


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=64618257

ELTA
2014 m. balandžio 24 d. 13:32

Nors Seimas atidėjo vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis klausimą, lietuvių kalbą saugoti pasiryžę visuomenininkai ir Tautininkų sąjunga neatsisako planų gegužės pradžioje surengti tūkstantinį mitingą prieš valdžios vykdomą politiką.

Kaip jau skelbta, ketvirtadienį socialdemokratų iniciatyva Seimas atidėjo vardų ir pavardžių rašymo klausimą. Parlamentarų darbotvarkėje nebeliko nei Seimo narių socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengto įstatymo projekto, nei alternatyvaus dokumento, kurį rengė konservatoriai Valentinas Stundys ir Rytas Kupčinskas.

Reaguodami į tokį politikų žingsnį Tautininkų sąjungos nariai spėjo, kad visuomenės reakcijos išsigandę Seimo nariai prieš artėjančius prezidento ir Europos Parlamento rinkimus bando sukurti ramią atmosferą ir nekurstyti aistrų. Tautininkais Gintaras Songaila kėlė prielaidą, kad asmenvardžių rašybą reglamentuojantį įstatymą bus bandoma priimti pasibaigus rinkimų vajui.

G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtą įstatymo projektą laikydami gėdingu tautininkai šių socialdemokratų pavardes kalė prie improvizuoto gėdos stulpo.

"Jau žinome du lietuvių kalbos išdavikus, kurie pateikė šį projektą Seime. (...) Primename, kad šis gėdos stulpas atsiras prie Seimo iškart, kai tik tas gėdingas įstatymas bandys lįsti į dienos šviesą. Kaip matote, vietos čia dar yra, kiekvienas, kuris bandys darkyti mūsų kalbą ir įvedinės dvikalbystę, tikrai bus prikaltas prie šio stulpo", - spaudos konferencijos metu sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Tautininkų požiūriu, priėmus socialdemokratų siūlomą įstatymo variantą, lenkų tautos reikalavimų nesumažėtų - priešingai, būtų atverti keliai dvigubos pilietybės įteisinimui.

"Leidus lietuviškuose dokumentuose asmenvardžius rašyti lenkiškai ir įteisinus dvigubą Lietuvos pilietybę, kodėl Vilniaus ar Šalčininkų krašto gyventojas negalėtų greta lenkų kortos gauti ir Lenkijos pilietybės? O, kaip žinome, Lenkijos pilietybės įstatymas yra tuo įdomus, kad Lenkija į savo pilietį žiūri tik kaip į savo pilietį, nesvarbu, kiek kitų pilietybių jis dar turi. Imperialistinės valstybės ima viena kitos pavyzdį, o pažiūrėjus į Krymo atvejį, Abchazijos įvykius, paklausius Sergejaus Lavrovo ir Vladimiro Putino kalbų, kyla abejonių, kas galėtų paneigti, kad tai yra ilgo plano dalis?", - retoriškai klausė J. Panka.

Tautinės minties atstovai, tvirtinę, kad Lietuvos politikus spaudžia ir šantažuoja Varšuvos politiniai sluoksniai, baiminosi ne tik dėl vidinių kultūrinių ir socialinių Lietuvos gyvenimo aspektų, bet ir dėl nacionalinio šalies saugumo.

"Kodėl Lenkija taip spaudžia savo mažąją kaimynę? Juk tai tik kelios raidelės (...) Kaip tik tos kelios raidelės yra žingsnis, kuris atvers reikalavimų laviną, nes tam jau egzistuos pagrindas - mes patys būsime atidarę įrankių skrynelę, kaip menkinti mūsų valstybingumą ir politiškai ir kultūriškai integruoti Vilniaus kraštą į Lenkijos valstybės sudėtį. Nesakau, kad tai bus padaryta tiesiogiai, bet mes žinome, kad dabar to siekiant visai nebūtina įvesti armijų", - kalbėjo publicistas ir kultūrininkas Vytautas Rubavičius.

Kaip paaiškino J. Panka, jo vadovaujama partija palaiko alternatyvų V. Stundžio ir R. Kupčinsko Seimui pateiktą įstatymo variantą, numatantį, kad asmenvardžiai originalo kalba gali būti rašomi antrajame paso puslapyje. Tuo metu šalies vietovardžiai, anot tautininkų, turėtų būti rašomi iškirtinai lietuviškai.

Kaip informavo "Vilnijos" draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, gegužės 6-ąją Lietuvos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir "Vilnijos" draugija prie Seimo surengs mitingą, į kurį žada prisikviesti nuo 1 iki 2 tūkst. protestuotojų.

Primename, kad socialdemokratų G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtame įstatymo projekte įtvirtintas principas - vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat nustatytos išimtys, kada pagal dokumento šaltinį asmenvardžiai paraidžiui nurašomi lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, jei dokumento šaltinyje asmenvardžiai pateikti tik nelotyniško pagrindo rašmenimis.

Pagal projektą, išimtys taikomos užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiems dokumento šaltinį, kuriame pavardė įrašyta lotyniško pagrindo rašmenimis (pvz., užsieniečių sutuoktiniams, jų vaikams). Tačiau ir šiais atvejais, asmens pageidavimu, prioritetas būtų teikiamas lietuviškiems rašmenims.

"Taigi išimtiniais, įstatyme numatytais atvejais - valstybės ir savivaldybių sudaromuose ir išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, kaip įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių kalbų rašmenys yra lotyniško pagrindo", - sako projekto rengėjai.

Jie pažymi, kad asmens vardas ir pavardė, įrašyti į asmens dokumentus iki šio įstatymo įsigaliojimo, galės būti keičiami pagal jame įvardytus reikalavimus tik asmens prašymu.

Siūloma, kad Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas įsigaliotų 2015 m. sausio 1 d.

ELTA

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 25 Bal 2014 17:50 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Jūratė Laučiūtė. Žvilgsnis į LDK pro žemaitiškai lietuviškus akinius


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ius/116840

2014-04-24

Šiandien ne vienas politikas, intelektualas, atsitrenkęs į užtvarą, kurią tarp skirtingoms tautoms priklausančių Lietuvos žmonių surentė negrabūs biurokratai, mėgina išeities ieškoti praeityje. Ir vos ne idealiu ar bent sektinu šiandieninei Lietuvai pavyzdžiu jie teikia daugiatautę valstybę, vadintą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK).

Kad toji valstybė buvo daugiatautė – tikra tiesa. Tiesa ir tai, kad vėlyvaisiais jos gyvavimo šimtmečiais didesnę gyventojų dalį Lietuva vadintoje valstybėje sudarė nebe lietuviai, o iš rytinių slavų genčių išsirutuliojusios tautų – rusų, baltarusių, ukrainiečių – protėviai.

Bet ar gerai toje valstybėje gyveno ir jautėsi tą valstybę sukūrę lietuviai?

Visiems, kas domisi Lietuvos istorija, gerai žinoma, jog būtent slavai, pasinaudodami etninės savimonės stokojančių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių abejingumu lietuvių kultūriniams-tautiniams poreikiams, diktavo LDK savas, slaviškas „madas“ ir raštijoje, ir kalboje, ir kultūroje, ir religijoje. Žinoma ir tai, jog daug didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sūnų ir dukterų tuokėsi su slavų genčių didikais, persiimdami naujos giminės religija, kalba, kultūra. Net ir apkrikštiję katalikais lietuvius ir žemaičius, didieji kunigaikščiai nieko nenuveikė jų švietimo, kultūros labui. Štai Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, įsteigė universitetą Krokuvoje, o Didžiuoju tituluojamas jo pusbrolis Vytautas Lietuvoje statė tik bažnyčias, bet nė vieno universiteto, nė vienos mokyklos lietuvių kalba. Tik tiek tos „laimės“, kad iki Vytauto visas valstybės gyvenimas vyko rytinių slavų kalbų, o po krikšto, ypač po unijos su Lenkija įsigalėjo lenkų kalba.

Ir šitai šiandien norima mums teikti pavyzdžiu, kaip derėtų spręsti dirbtinai išpūstas „tautines“ problemas?.

Skirtingai nuo LDK politika besižavinčių moderniosios Lietuvos politikų, politologų, su lietuvių ir jų giminaičių baltų bei kaimynų slavų etnine istorija esu susipažinusi gana profesionaliai. Šiandien tik galiu dėkoti likimui, kad šitas žinias gavau ne prieš Maskvą drebėjusioje LTSR mokslo bendruomenėje, o mokslinius faktus aukščiau prorusiškos ideologijos sugebėjusioje kelti Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) akademinėje aplinkoje. Esu paskelbusi ne vieną mokslinį straipsnį rusų ir lietuvių kalbomis apie baltų ir slavų genčių kilmę (galima ir moderniau – etnogenezę) bei santykius istorinėje perspektyvoje. Todėl būna labai nesmagu skaityti ar klausytis, kai savo profesionalios veiklos sferoje daug nuveikę, gerbiami žmonės ima neprofesionaliai samprotauti tais klausimais, kur jie stokoja elementarių žinių, ir netgi leidžia sau viešai kartoti nacionalistiškai nusiteikusių kai kurių Baltarusijos istorikų skleidžiamus, su objektyvia tiesa ir faktais prasilenkiančius teiginius, pavyzdžiui, jog Vilniaus kraštas, Baltarusija ir ten gyvenantys žmonės, kalbėję lenkų, gudų kalbomis, buvusi tikroji LDK (o kas tuomet, leiskite pasiteirauti, buvo etninė, lietuviškai, žemaitiškai tebekalbėjusi Lietuva – Rusija? Gudija?), ar kad lenkai, gudai Vilniaus krašte „ šimtmečiais kalbėjo lenkiškai, gudiškai“.

Jei Lietuvoje tai skelbtų koks nors pan Tomaszewski ar pani Cytacka, ką padarysi. Juk jie net nelaiko savęs Lietuvai įsipareigojusiais piliečiais, todėl nesiteikia įsisavinti Lietuvos istorijos pagrindų. Bet vidurinius ir aukštuosius mokslus krimtusiems lietuviams sarmata nežinoti, jog toje žemėje ne tik šimtmečiais, bet ir tūkstantmečiais buvo kalbama baltų genčių, kurioms priklauso ir lietuviai, kalbomis. Nors pavienės rytų slavų (bet ne lenkų, kurie priklauso vakarų slavų genčių pogrupiui!) grupelės lietuvių žemėse pasirodė kiek anksčiau, masiškiau slavų elementas Vilnijoje įsitvirtino tik prieš 2-3 šimtmečius, ir tai ne tiek dėl kolonijinės slavų genčių invazijos, kuri I ir II tūkstantmečio po Kr. sandūroje užtvindė didžiulius baltų genčių apgyventus plotus nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos žemupio rytuose bei šiaurinės Ukrainos – pietuose, kiek dėl ydingos LDK politikos. Be to, nereikėtų užmiršti, jog lietuvių gyvenamas plotas dar vos prieš porą-trejetą šimtmečių apėmė gana dideles dabartinės Baltarusijos šiaurines ir šiaurės vakarų teritorijas, ir tik neišmintinga LDK valdovų tautinė-kultūrinė politika paskatino tų teritorijų, kaip vėliau ir dabartinės pietryčių Lietuvos nutautėjimo, slavizacijos procesus.

Ar būtent šito proceso tęsinio mums reikia šiandien?

Kita vertus, atrodo, jog ne visiems, mėgstantiems samprotauti apie kalbą ir jos vaidmenį visuomenės gyvenime, yra žinoma, jog svarbiausia kalbos funkcija yra bendravimo arba komunikacijos funkcija.

Kai žmogus bendrauja su kitu žmogumi, svarbi yra ne tik ta žinia, kurią norima perteikti pašnekovui, bet ir ta kalba, kokia kalbama. Nes jei pašnekovas kalbos nesupras, pati išmintingiausia mintis, pati tauriausia idėja, net ir Evangelijos Geroji žinia liks nesuprasta. Žodis neįvykdys svarbiausios misijos: nors ir išgirstas ausimis, jis liks nesuvoktas nei protu, nei širdimi.

Tai kokia nauda iš tos kalbos, jei ji nenutiesia tilto iš širdies į širdį!?

Ne veltui Dievas, sukūręs pasaulį su visa jo gyvūnijos, augmenijos įvairove, ir atidavęs visa tai Žmogui, nesukūrė kalbų įvairovės. Priešingai – pirmieji žmonės kalbėjo viena ir ta pačia kalba. O kalbų įvairovė atsiradusi kaip bausmė žmonių išpuikimui, kai jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą – Babelio bokštą. Štai tada Dievas juos nubaudęs: vietoj vienos sukūrė aibę kalbų, ir tuo sukėlė sąmyšį tarp bokšto statytojų. Jie nebesusikalbėjo, nebesuprato vienas kito. O be tarpusavio supratimo neįmanoma pasiekti jokio tikslo, kuris reikalauja kolektyvinių pastangų, ar tai būtų aukšto bokšto statyba, ar gyvybingos valstybės kūrimas.

Šitą tiesą istorija jau ne kartą paliudijo: prisiminkime, kiek žlugo daugiakalbių, daugiataučių valstybių, imperijų, sąjungų, nepriklausomai nuo jų dydžio. Net ir šiandien matome ne vien didžiulės tautų kalėjimu vadintos SSSR griuvėsius, bet ir pavojingai braškančią mažutę Belgiją, nes nebesusikalba – nebenori susikalbėti - valonai su flamandais.

Ir nors neretai norą atsiskirti iš bendros valstybės sužadina ekonominiai opozicijos lyderių interesai, bet jie paprastai nėra viešinami, o masės yra uždegiamos būtent kultūriniais – tautiniais šūkiais.

Vienas gerbiamas vienuolis, skatinamas geriausių norų sutaikyti Lietuvos lenkus su lietuviais, teiravosi: „Kas mano mamai Vydmantuose (gyvenvietė Žemaitijoje prie Palangos – J.L.) pasikeis, jeigu kur nors Švenčionyse prie lietuviškų pavadinimų bus ir lenkiški? Ar sugrius mūsų valstybė?“

Aš, savo ruožtu, norėčiau paklausti jo: kokia kalba šiandien kalbėtųsi jis su savo mama, kokia kalba melstųsi Dievui, jei savo laiku jo kraštietis, žemaitis nuo Salantų, vyskupas Motiejus Valančius nebūtų išmokęs lietuvių ir žemaičių skaityti ir mylėti lietuvišką, žemaitišką, o ne lenkišką knygą?

Ar būtų vėl atsikūrusi valstybė Lietuvos vardu, jei žemaičiai, o su jais kartu ir dar nesuslavėję lietuviai nebūtų atmetę ir atsimetę nuo slaviškosios LDK kultūros, nebūtų išsaugoję savo prigimtinės kalbos ir padarę ją visiems Lietuvos valstybės piliečiams bendra kalba?

Nepatikėsiu, kad jam „vienodai rodo“, kokia kalba vyktų Lietuvos politinis, kultūrinis ir religinis gyvenimas. Bet, deja, istorinio žinių ir specialaus išsilavinimo stoka, ne vienam LDK gerbėjui trukdo suvokti paprastą dalyką: jei LDK lietuviai ir toliau būtų riedėję tuo keleliu, į kurį juos stūmė LDK valdovai, šiandien nebeturėtume ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos vardo, kurį būtų sėkmingai suvirškinusi Abiejų Tautų Respublika. Juk ne atsitiktinai ir pirmoji knyga lietuvių kalba, ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ir, galiausiai, toji poema, kurios jubiliejų šiemet minime, pasaulį išvydo ne lenkų rūpestingai nutautinamoje „didžiojoje“ Lietuvoje, o vokiečių valdytoje Mažojoje Lietuvoje!

Gal būt, žemaičių daržų pupų derliui kol kas dar neturėtų įtakos kalba, kuria yra užrašomi gatvių pavadinimai kažkuriame tolimame Lietuvos rajone. Bet kai nelietuviški gatvių pavadinimai atsiras visur, kur tik gyvena grupelės nelietuviškos kilmės nelietuviškai rašančių asmenų, - o tai neišvengiamai atsitiks, kai tik atkelsime pirmuosius šliuzus lietuviškų vietovardžių ar raidyno darkymui nelietuviškais elementais, - net ir pupoms bus riesta. Nes nebesusikalbės pupų augintojai ir valgytojai. O tai jau reiškia, jog gali būti sužlugdytas bendros Lietuvos valstybės kūrimas.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

htm 2014-04-25 02:09

1774 metais Edukacinės komisijos nutarimu įvesti privalomą pradinį mokymą, pradėta kurti nacionalinė (abiejų tautų) mokykla. Viskas vyko kartu su klasikinio mokymo (mokomos lotynų, graikų kalbos) keitimu į lenkišką (mokoma lenkų kalbos).

Bajorijai ši kalba tapo priskiriama, kaip prigimtinė, gimnazijose diegiama, vėliau ir universitete, kolegijose.

Tai visiškai priešinga tam, kas buvo suprantama XVI a., kaip Lietuvių tauta, valstybingumas.

Pirmiausiai tam pasipriešino bajorija ir trūko mokytojų?

Įdomus faktas, vertinant bandymą keisti kalbą.

Nepaisant ketinimų, dominavo namų mokyklėlės, ar ne todėl, kad daugelyje pradinių mokyklų buvo plačiai vartojama Lietuvių kalba?

Įdomu, kurie naudojami lietuviški vadovėliai, religinės knygos oficialiai būdavo patvirtinti švietimo atstovų?

Dabartinėje Baltarusijoje dažnai buvo naudojamos žemaitiškos knygos (iš čia atsirado žemaitiškos kalbos apibūdinimas tuose kraštuose), nes jų trūko, todėl ir atsirado įvairios interpretacijos šia tema, painiojant lietuvius ir žemaičius, o vėliau ir mokymas rašto Lietuvių kalba ėmė nykti dėl mokytojų trūkumo.

Gerokai vėliau gyvenęs M.Valančius tikrai neišmokė skaityti, jis tik prisidėjo prie savimonės keitimo, Lietuvių kalbos platesnio naudojimo, švietimo, o tam reikėjo daug mokytojų, žmonių mokančių skaityti ir mokyti kitus, ir jų vis dar buvo.

Visuomenė buvo dalinai raštinga, ir lietuviško raštingumo nykimas, nutautėjimas vykęs prieš tai, yra tautos tragedija.

Tai prasidėjo aktyviu klasikinio išsilavinimo keitimu lenkiškuoju, o su laiku tai lėmė ir savimonės kitimą, nutautėjimą, bei gerai Lietuvių kalbą išmanančių mokytojų mažėjimą.

Anbo 2014-04-24 19:32

Kad nesusidarytų klaidingas įspūdis - prieš autorę aš nieko neturiu, keliami klausimai yra svarbūs. bet argumentacija šitam pasisakyme yra skysta.

Mačiau knygynuose šviežią prof. Z.Zinkevičiaus knygą "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas", kurioje išsakomos mintys iš esmės turbūt sutampa su autorės pozicija, tačiau tai yra išsamus ir gerai argumentuotas kūrinys.

Bružo knyga "Tauta be valstybės. Valstybės kelias" irgi labai verta dėmesio.

Taip pat labai puikus dar 1993 m. išleistas staipsnių rinkinys "Lietuvos rytai".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 27 Bal 2014 22:08 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Vytautas Sinica. Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas


http://www.propatria.lt/2014/04/vytauta ... suvai.html

Vytautas Sinica,
Įžvalgos
4/26/2014

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba.

Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“.

Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.


Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas.

JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes lietuvių kalba - kitaip nei, pavyzdžiui, anglų - viskas rašoma taip, kaip tariama. Turėtume vertinti šį unikalų savo kalbos bruožą. Asmenvardžiai čia nėra ir neturėtų būti jokia išimtis.

Tiesa, kelios posovietinės Europos šalys leidžia pasuose rašyti asmenvardžius nevalstybine kalba jų pilietybę įgijusiems kitų šalių piliečiams, tačiau tai visiškai skirtingas nei Lietuvos lenkų atvejis.

Lenkija prieš kelerius metus tariamai leido pasuose rašyti nevalstybine kalba ir savo šalies piliečiams, tačiau toks užrašas ten tėra paveikslėlis pase, nes nei valstybės registruose, nei bankuose nėra pripažįstamas ir negalioja, o apsimokėti už tą piešinėlį piliečiams reikia savo lėšomis.

Būtent dėl to, o ne iš solidarumo su Lietuva Lenkijos lietuviai šia teise beveik visai nesinaudoja. Jei tikrai norime sekti Vakarų demokratinių šalių pavyzdžiu, vienareikšmiškai neturėtume leisti užrašų pasuose nevalstybine kalba.

Antra, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra tokių piliečių teisė, yra melas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 ir 2012 metais bylose prieš Latviją ir Lietuvą patvirtino tą pačią nuostatą, kad neegzistuoja jokia piliečio teisė į pavardės rašybą dokumentuose originalo kalba, o valstybės gali jas rašyti tik valstybine kalba, tuo jokių teisių nepažeisdamos.

Galima išgirsti teigiant, kad tokią teisę įtvirtina Lietuvos ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tai vėlgi melas.

Konvencija iš tiesų teigia, kad šalys narės turi pripažinti piliečių originalius asmenvardžius, bet pačios Europos Tarybos oficialus šios konvencijos komentaras (išaiškinimas) teigia, kad tai nesukuria pareigos leisti jų rašybą dokumentuose originalo kalba.

Galiausiai ir 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartis įpareigojo abi šalis leisti rašybą pagal skambesį. Tokį įsipareigojimą Lietuva atsakingai vykdo, pasuose rašydama nesulietuvintas Lietuvos lenkų pavardes, pavyzdžiui, Tomaševskis vietoj Tamašausko arba Narkevič vietoj Narkevičiaus.

Lenkija šiuo atveju gali būti nepatenkinta nebent savo derybininkų 1994 metais pasiektais rezultatais, o ne Lietuvos sutarčių laikymusi.

Trečia, teiginys, kad asmenvardžių nevalstybine kalba leidimas yra būtina geresnių santykių su Lenkija sąlyga, yra melas.

Pirma, Lenkija vadovaujasi dar tarpukariu Romano Dmovskio (Roman Dmowski) padiktuota geopolitine nuostata, kad iš kaimynų reikia reikalauti tiek, kiek jie nusileis ir sutiks atiduoti.

Tą suvokiant, galima arba aiškiai pasakyti, kad derybų dėl lenkų bendrijos teisių negali būti, arba tenkinti reikalavimus, kurie iš principo negali baigtis. Jei jie baigtųsi, LLRA jedinstvininkai turėtų paleisti aktualumo netenkančią partiją, o Lenkijos politikai atsisakyti tobulo ir nieko nekainuojančio politinių dividentų savo šalyje šaltinio.

Nežinia, ko palinkėti žmonėms, kurie nuoširdžiai tikisi tokios politinės partijų savižudybės. Priešingai, naujų reikalavimų fone LLRA ir Varšuva jausis tik stipriau, nes galės rinkėjams parodyti, kad litowski chamai paklūsta spaudimui, metodas veikia ir yra taikytinas toliau.

Beje, Lenkija ne vienus metus nuosekliai giria lenkų padėtį Latvijoje. Socdemams neįtinkantis leidimas asmenvardžius originalo kalba rašyti antrame paso puslapyje yra būtent sprendimas latvišku pavyzdžiu. Už tokią tvarką Lenkija Latvijai neturi jokių priekaištų. Nors neturi bendros sienos su Lenkija, lenkų Latvijoje nėra mažai - net 53 309 (2,35 proc.), iš kurių daugiau nei 10 000 net neturi Latvijos pilietybės.

Kas trukdo Lietuvai sekti Latvijos pavyzdžiu, jei manome, kad būtinos nuolaidos Varšuvai?

Iš kitos pusės, būtina įvertinti, kad LLRA reikalavimų tenkinimas Lietuvoje neišspręs santykių su Lenkija problemų, bet tikrai pakiš koją Latvijai ir Estijai, iš kurių Rusija bemat pareikalaus to paties tariamai diskriminuojamiems vietos rusams.

Ar to ir siekiame, kai Europos ir JAV analitikai jau vieningai kalba apie tai, kad būtent Latvija yra kitas Putino agresijos taikinys, o Krymo pavyzdys aiškiai rodo, kad tokia agresija kas kartą dangstoma tariamai pažeidžiamomis rusų teisėmis?

Apibendrinant, G.Kirkilo ir jo bendraminčių aiškinimai, kad taip paseksime Vakarų šalių pavyzdžiu, užtikrinsime tautinių mažumų teises ir pagerinsime santykius su Lenkija, be jokių išimčių yra melas, melas ir dar kartą melas.

Nėra jokių objektyvių priežasčių, įpareigojančių Lietuvoje įgyvendinti antikonstitucinę asmenvardžių rašybos tvarką.

Vergų valstybėje lemiamą balsą turi baimė, o ne argumentai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 07 Geg 2014 14:12 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Mitingo dalyviai Seimo narius paragino nepalaikyti prieš valstybinę kalbą nukreiptų įstatymo projektų (nuotraukos)


http://alkas.lt/2014/05/06/mitingo-daly ... uotraukos/

Jonas Vaiškūnas, http://www.alkas.lt

Paveikslėlis

2014 05 06 15:01, G.Kirkilo ir I.Šiaulienės vardai buvo „prikalti“ prie gėdos stulpo
Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.


Gegužės 6 d. Vilniuje, prie Seimo įvyko „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio surengtas mitingas už valstybinę kalbą.

Mitingo dalyviai pasisakė prieš socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijų Seime įregistruotus įstatymo projektus, kuriais numatoma oficialiuose Lietuvos dokumentuose vietoje įrašų valstybine kalba leisti įrašus kitomis kalbomis.

Taip pat buvo protestuojama prieš ketinimus leisti vietovardžius bei gatvių pavadinimus Vilniaus krašte rašyti lenkų kalba.

Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne valstybine kalba įstatymo projekto iniciatorių G. Kirkilo ir I. Šiaulienės pavardes mitingo dalyviai prikalė prie improvizuoto gėdos stulpo.

„Primename, kad šis gėdos stulpas bus pastatytas prie Seimo iškart, kai tik tą gėdingą įstatymą bus bandoma traukti į dienos šviesą. Kiekvienas, kuris bandys darkyti mūsų kalbą ir mėgins dėti pamatą dvikalbystei, tikrai bus prikaltas prie šio stulpo“, – Alkas.lt portalui sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Mitingo dalyviai priėmė Seimui ir Vyriausybei adresuotą pareiškimą. Šiuo pareiškimu Lietuvos valdžiai primenama, kad vienintelė valstybinė kalba lietuvoje yra lietuvių kalba ir, kad Konstitucinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog Lietuvos piliečių asmenvardžių ar vietovardžių rašymas ne lietuvių kalba prieštarautų Konstitucijai, o „Valdemaro Tomaševskio partijos atstovų reikalavimai įteisinti nelietuvišką vardų, pavardžių, gatvių ir gyvenviečių pavadinimų rašybą yra antikonstituciniai ir nuolatos grindžiami melagingais argumentais apie tariamai Lietuvoje pažeidžiamas mažumų teises“.

Mitingo dalyviai pabrėžė, kad antikonstitucinius reikalavimus siūlantys įteisinti socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės įregistruoti įstatymų projektai privalo būti atmesti kiekvieno priesaikos valstybei besilaikančio Lietuvos politiko.

„Lietuva negali daryti teisiškai nepagrįstų nuolaidų to reikalaujantiems politikams, nes tuo išduotų savo valstybę ir imperinės Rusijos nuolatos dėl tautinių mažumų padėties spaudžiamas Latviją ir Estiją. Atsakingi ir valstybei bei kalbai ištikimi Lietuvos piliečiai negali Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose palaikyti kandidatų, kurie nėra atvirai išreiškę nedviprasmiškos paramos valstybinės lietuvių kalbos statusui ir neįsipareigoja priešintis LLRA keliamoms bei socialdemokratų įgyvendinamoms dvikalbystės pretenzijoms“, – rašoma mitingo dalyvių Seimui ir Vyriausybei adresuotame pareiškime.

Mitingo dalyviai pareikalavo:

– Atmesti LSDP atstovų įregistruotą Vardų ir pavardžių įstatymo projektą http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaiesk ... _id=468317,

– Atmesti antikonstitucinius LLRA parengtus Tautinių mažumų įstatymo projektus, Civilinio kodekso bei Švietimo įstatymo pataisas, iškraipančius Lietuvos vietovardžius, gatvių pavadinimus ir de facto įvedančius regionines lenkų ir rusų kalbas;

– Balsavime palaikyti V. Stundžio su kitais Seimo nariais parengtus ir Konstitucijos nepažeidžiančius Vardų ir pavardžių rašymo http://alkas.lt/2014/04/11/sesiu-seimo- ... si-i-vlkk/, Tautinių bendrijų įstatymų projektus;

– Pašalinti iš valdančiosios koalicijos atvirai antivalstybinių pažiūrų, Konstitucijos, įstatymų nesilaikančią, Rusijos vykdomą okupaciją Kryme teisinančią ir Lietuvą melagingais pareiškimai Europoje šmeižiančią Lietuvos lenkų rinkimų akciją;

– Nutraukti G. Kirkilo įgaliojimus derėtis su Lenkija, kadangi jis nežino kalbų kontaktų sąvokų, reiškinių ir net dvišalės Lietuvos ir Lenkijos sutarties reikalavimų;

– Nedelsiant prie Seimo patvirtinti Regioninių ir etninių reikalų komisiją, kuri perimtų ir derybų su kaimyninėmis valstybėmis reikalus.

Mitingas įgaliojo šios protesto akcijos organizatorius atstovauti mitingo reikalavimus tol, kol jie bus iki galo įgyvendinti ir paskelbė, kad balsuosiantys už prieškonstitucinius projektus Seimo nariai bus laikomi sulaužiusiais Seimo nario priesaiką.

Primename, kad balandžio mėnesį daugiau nei 80 mokslo ir kultūros atstovų, reaguodami į siūlomus vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pakeitimus bei svarstomus Tautinių mažumų įstatymų projektus, kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę bei ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, prašydami nepažeisti Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo, valstybės ir piliečių interesų.

Praėjusį mėnesį kreipimąsi dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo į šalies vadovus bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę Daivą Vaišnienę paskelbė Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba LR Konstitucijai ginti, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga. Šiame kreipimesi primenama, kad „LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų“, o „1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje (14 straipsnyje) numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį“.

Balandžio pradžioje kreipimąsi į valstybės vadovus paskelbė 45 Lietuvos rašytojai. Jie pabrėžė, kad, įteisinus asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, į lietuvių kalbos vartoseną tektų įtraukti apie 150 naujų raidžių ir diakritinių ženklų. „Lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą“, – sakoma rašytojų kreipimosi tekste.

Daugiau nei 66 tūkst. Lietuvos gyventojų yra pasirašę ir buvusio Seimo nario Gintaro Songailos inicijuotą reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą, kuriame, be kita ko, raginama nekeisti lietuvių kalbos abėcėlės ir Lietuvos Respublikos piliečių vardus bei pavardes dokumentuose ir toliau rašyti valstybine kalba, o pageidaujantiems rašyti ir užsienietiškas formas – nurodyti jas antrame paso puslapyje.

***

Visuomenininkai ir toliau kviečia pasirašyti internetinę peticiją:
„Apginkime valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą“
http://www.peticijos.lt/visos/71086

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 27 Lap 2019 17:07 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27077
Miestas: Ignalina
Kęstutis Čeponis - Žygeivis

Reikia aiškiai skirti lenkus ir sulenkėjusius bajorus bei valstiečius. Sulenkėjusių bajorų buvo pilna ir Žemaitijoje - ta pati, pvz., Pilsūdskių iš Pilsodo giminė.

Kitas reikalas, kad šalia Varšuvos - Sankt-Peterburgo geležinkelio 19 amžiaus gale - 20 amžiaus pirmoje pusėje išaugo ir iš Lenkijos persikėlusių geležinkeliečių kolonijos.

O Rytų Lietuvoje 1922-1939 m. lenkų perkėlimas į užgrobtas lietuviškas žemes buvo Lenkijos valstybinė politika - ne tik apmokėdavo persikėlimo išlaidas, bet ir nemokamai duodavo žemę bei pastatydavo namus įvairiems lenkiškų įstaigų tarnautojams - pasieniečiams, karininkams, mokytojams, geležinkeliečiams, paštininkams... Ir statydavo būtinai greta, įkurdami taip vadinamas kolonijas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 152 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007