Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
Katastrofijus rašė: Panašu, kad esi dogmatikas, bet nesi demagogas. Priešingai man – aš esu demagogas, bet nesu dogmatikas.
Patikslinsiu, ką trumpai paminėjau, jei jau atkreipei dėmesį.
Ką aš laikau adaptavimu statistiniam lietuviui. Tai dogma su demagogija. Arba simpatiškiau išsireiškus – idėjos marketingas.
Pateiksiu gerą ‚oponentų‘ pavyzdį.
Rutrakeryje M.Daimondo „Žydai, dievas ir istorija“, kur visiškai nesutikdamas su ten esančiais teiginiais ir išvedžiojimais, negaliu nesižavėti pateikimo profesionalumu. Įžangoje paminėta, kad tai – bent antra pagal populiarumą knyga „izraelyje“.
Va ten paminėta, kad revoliucijai, socialinei ar nacionalistinei, reikalingi ideologai, motyvatoriai ir provokatoriai.
Tave priskirčiau prie ideologų.
Prie motyvatorių priskirčiau V.Petkevičių, Radžvilą, Ozolą.
Be abejo, yra demotyvatoriai – Gudavičius, Bumbliauskas.
Provokatorium stengčiausi būti aš.
Yra ir antiprovokatoriai – tolerastai, konservai, paleckiukas, profsojuzai ir panašūs.
Bėda ta, kad ideologai silpnai girdimi ir juos mažai kas supranta, motyvatoriai mirę, apkiautę, provokatoriai nelabai savo darbą išmano ir jų mažai. Nors būtent tokių turi būti daugiausia. Lietuvai galbūt nelikę 50 metų, per kuriuos subręs ideologų idėjos.
Nors neturiu literatūrinio išsilavinimo, pasisakysiu dėl stilistikos, kaip vartotojas.
Yra daug dinozaurinių žodžių ar išsireiškimų, iš kurių kartais neaišku, ar čia gremėzdiškų vokiškų sakinių vertimai (pvz., jie rašytų ‚štabo buvo priimti nutarimai adekvačiai reikiamai reakcijai pokyčiams‘ vietoj ‚štabas nutarė tinkamai reaguoti‘, ar stiliaus kopijavimas (ar tau ne keistai atrodytų CHEeburaškininkų straipsnis su išsireiškimais ‚archisvarbu‘, ‚politinė prostitucija‘. Panašiai čia atrodo dinozauriniai žodžiai plutokratas, konformizmas, oportunizmas).
Žodis "determinizmas" tikriausia daugeliui asocijuoja su matricų determinantais žodiniuose uždaviniuose ir su Chruščiovo-Brežnevo laikais vyravusia moksle nuostata viską suvesti į dėsnius.
Daug ką vidutinio pajėgumo skaitytojui suprast sunku. Nebent orientuoji į mokslo daktarus ar bent magistrantus. Bet tokie revoliucijoje greičiausia nedalyvaus.
Domėjausi WWII propaganda.
Kai politrukai pamatė, kad „Krasnaja zvezda“ su aukšto lygio analitiniais straipsniais naudojama cigarečių gamybai ar kaip tualetinis popierius, jie perėjo prie „Vasilijaus Tiorkino“ tipo komiksų ir I.Orienburgo eilėraščių. Ir tada juos kareiviai ėmė skaityti ar net dažais paskirus stulpelius rašyt ant tankų. Ką buvo jau anksčiau išradę „tūpi“ amerikonai popkultūroje.
Dar geriau būtų paveiksliukai, karikatūros, tubių filmukai, plakatai. Kai prieš 15 metų man studijuojant paskaitose susiginčydavo filosofiniais klausimais, pereinančiais į religinius aršus katalikas dėstytuvas su keliais „Tikėjimo žodžio bažnyčios“ studentais, tie argumentuodavo Kristaus fraze, maždaug : „su kiekvienu reikia kalbėt jų kalba“. O aš abejoju, ar šiame forume sėdi vien mokslininkai ar „neonaciai“.
Kad turėt sekėjų, negalima rodyt į lavonus ir blogai baigusius. Reikia rodyt šviesią ateitį.
Galbūt tiktų Frankas – apsaugojo Ispaniją nuo WWII, Pinočetas, Kastras, Putinas, Chomeinis – išvadavo savo šalis nuo globalizacijos ir resursų priedėlio – kolonijos likimo.
O Salašis ir „Geležinė divizija“ baigė taip pat blogai. Salašistų perversmas Vengrijai neleido pasekti Rumunijos ir Bulgarijos pavyzdžiu. Dėl to ji prarado didelę dalį teritorijos ir papildomai šimtus tūkstančių gyventojų.
Laiku pakeitę orientaciją, net Italija ir Austrija, to išvengė.
O žodis „nacionalsocializmas“ idealogijos marketingui netinka nei vidaus, nei išorės vartojimui. Reiktų kokio simpatiškesnio. Kad ir „gervaldija“.
Į „Mein Kampf“ nelendu, nes tuo klausimu visiškai kapituliuoju dėl kompetencijos stokos.
Kas dėl WWII elementų straipsnyje.
Apie rėmimąsi stambiu kapitalu parašiau pamatęs meninių ir dok. filmų apie Hitlerio jaunystę (kai jis ieškojo rėmėjų partijai), V.Meseršmitą, skaitęs apie Krupus (knyga „Piniguočių dinastijos“, H.Guderiano „Kareivio prisiminimai“. Ten pastarasis žavisi TSRS sugebėjimais mobilizuotis ir kritiškai atsiliepia apie Vokietijos karo pramonės organizaciją, resursų skirstymą).
TSRS pranašumas nebuvo totalus, kaip rašo pseudoistorikas V.Suvorovas. Vokietija ir Austrija turėjo 80 mln. gyventojų, dar 10 mln. vokiečiakalbių gyveno kitose šalyse. Rytų slavų buvo apie 140 mln. Ir tų dalis buvo pasiruošę pereiti į vokiečių pusę.
Taip, buvo Anglija. Bet buvo ir Vokietijos sąjungininkai. O JAV iki Per Harlboro nieko prieš būtų norėjusi pasidalint su Japonija Sibirą.
Gebelso propaganda buvo visiškai pravalna. Apie ją kelio laidos buvo iš Echo Moskvy „Cena Pobedy“. Jo brošiūra „Der Untermensch“ bei rasinės teorijos buvo tikras atradimas TSRS ar JAV propagandai.
Galų gale visiškai susibalamutino – ir pangermanizmas, ir paneuropizmas, ir laisvės idėjos, ir civilizacijos gynimas, ir desperatiškas mobilizuojamų kitataučių pakėlimas į arijus.
Peržiūrėjus visas Wochenschau originalo kalba (turiu kompe), labai įdomu sekti, kaip keičiasi tonas ir koloritas. Nuo patosiško, pasipūtėliško iki objektyvaus, o vėliau pereinančio į desperatiškai beviltiško ir tiesiog nekrologinio.
Dėl Štaufenbergo sąmokslo yra Denico „Dešimt metų ir dvidešimt dienų“. Net jis sąmokslininkų nesmerkia, analizuoja jų motyvus ir prieina išvados, kad jie norėjo Vokietijai tik gero. Apie patį Štaufenbergą ir sąmokslininkus jis atsiliepia, kaip apie asmenybes, teigiamai. Po to konstatuoja, kad tai būtų nepadėję. O jis Hitlerio įpėdinis.
Dėl klasinės visuomenės ir vergijos III Reiche.
Taigi buvo priverstiniai darbai Vokietijoje. Ir tai tuo metu, kai Vokietijos moterys nekariavo fronte ir nebuvo mobilizuojamos darbams. Nors moteris mobilizavo darbams net JAV.
Dėl kastų – juk SS buvo numatytas kaip elitinis Vokiečių ordinas ir būsimi Rytų Europos vergvaldžiai.
Ar laikai „Barbarosos planą“ falsifikatu?
Dar negaliu gerbti Hitlerio dėl Klaipėdos atplėšimo, AK apginklavimo ir sudarymo.
O jo pasiekimai ir didingumas?
Po Versalio sutarties Vokietija prarado daug, o po Potsdamo – dar trečdalį to, kas buvo likę.
Galima jam padėkot ir už tai, kad tuščios vietos buvo užpildytos turkais. Kuriems germanizuotiems reiks ieškot naujų teritorijų jau Lietuvoje, mat jūra kyla ir ji sieks, pagal Gorą, Hamburgą ir Brėmeną.
Istorijos apie „šiaurės jeruzalę“ ir nuo 12 amžiaus gyvenusius žydus Lietuvoje (kai lietuviai čia nuo 19 amžiaus) jau sukurtos (yra knygos knygynuose). O iš germanizuotų turkų, kaip ir iš germanizuotų tiurkų chazarų labai lengva pagamint žydus. Pradžiai 10 procentų Lietuvos galima bus nusipirkt gana nebrangiai, kitą dalį priskirs tarptautinis arbitražas, remdamasis „Šiaurės izraelio istorija“.
Yra knyga „Hitleris –Izraelio sukūrėjas“. Galima papildyt – jis padėjo sionistams sukurt „žydų tautą“, o istorijoje niekas nesustoja.
Savo nacionalinę politiką, propagandą iš nacistinės į paneuropinę Vokietija ėmė keisti jau po Kursko. Net daug slavų ir net babajų kategorijų priskyrė prie arijų.
Ir kaip Lietuvos atveju nacionalistinę idėją propaguoti akcentuojant kraują, o ne pasirinkimą (religiją, kalbą)?
Mes taip persipynę su lenkais ir baltarusais, kad net nėra aiškių etninių ribų.
Jau kur juodas, rudai pilkas, violetinis ar geltonas, tai suprantu iš karto – jis lietuviu būti laikomas negali.
Pavyzdžiui, sionistai darydami savo „žydų tautą“ tokių griežtų kriterijų nekėlė, ir „žydų tautybės asmenų“ prigaminta kone 20 mln.
Sionistai, be JAV biudžeto išmokų, rado ką pasiūlyti dar neseniai buvusiems slavams ir tiurkams ideologijos srity. Ir tie staiga užsimanė tapti semitais. Ir kur ten genai ar kraujas?
JAV kurtų ne „izraelį“, o Šumeriją, sionistai darytų šumerus. Yra: "apsimoka – neapsimoka".
Kas siūloma tokio dar dėl savo tautybės neapsisprendusiems briuselio kopūstams ar tuteišiams straipsniuose su terminais „kraujas“, „rasė“, „nacionalsocializmas“, „Hitleris“, „Gebelsas“?
Jiems tautiškumas siejamas su nacizmu ir koncentracijos stovyklomis.
Kai tuo tarpu būtent Lenkijos URM projektuoja konclagerius lietuviams Vilniaus krašte (jie, apvalios formos geltonai užspalvintose „lenkų žemėse“, pažymėti UAB „Didakta“ išleistame „Naujajame Pasaulio geografijos atlase“. Mat apvalios formos figūra turi didžiausią plotą prie mažiausio perimetro – bus taupoma aptvarams).
Tikrai laikau murzininkus patriotais. Na bet matyt nekontaktuodami su aplinka šiek tiek nuklydo į dausas.
Dabar pateiksiu išsamų atsakymą į „Katastrofijaus“ pareiškimus.
Dėl psichologinio manipuliavimo per pateikiamą medžiagą aš kuo puikiausiai suprantu kas turima omenyje.
Tačiau savo raštais čia aš dar jokiais būdais nesiekiu eiti į mases: kadangi ėjimas į mases be konkretaus intelektualinį-dvasinį pagrindą turinčio revoliucionierių profesionalų branduolio – bet kokio revoliucinio judėjimo, kuris nori ne tik pašalinti esamą status quo, bet ir sukurti naują tvarką, tebūtų beprasmiškas reikalas.
Kodėl?
Bet koks masių subūrimas be „stuburo“ – be sėkmingai indoktrinaciją ir parengimą galinčių vykdyti asmenų ir organizacinių struktūrų būtų beprasmiškas.
O dabar šitokio stuburo mes Lietuvoje paprasčiausiai neturime.
Tokia yra tikrovė su kuria reikia susitaikyti, suprasti tikrovę, padaryti atitinkamas išvadas ir veikti pagal jų racionaliai diktuojamą veiksmo planą.
Tai suprantu kaip „stuburo“ sukūrimą, apeliuojant į išskirtines asmenybes, sukuriant „branduolį“, o tik turint bent kažkokį branduolį (kurio, kaip minėjau, radikaliajame nacionalistų judėjime Lietuvoje nėra) – o kai šitoks „stuburas“ jau bus – tada galima prasmingai eiti į pilkąsias mases ir per efektyvią masinę propagandą jas pritraukti. Tačiau mano raštai čia nėra skirti kaip masinės propagandos priemonė ir į tai visiškai nepretenduoja.
Dabar dėl „Katastrofijaus“ minėtos kategorizacijos iš knygos „Žydai, dievas ir istorija“.
„Ideologai, motyvatoriai ir provokatoriai“ – aš vadovaujuosi kitokia kategorizacija, kuri aprašyta MEIN KAMPF - judėjimo pagrindinės asmenybės susidaro iš teoretikų, organizatorių ir propagandistų – tačiau yra labai reta, kad bent du iš šių būtų viename asmenyje ar, tuo labiau, visi trys.
Dabar galima teigti, kad aš esu teoretikas, o ne propagandistas.
Iš dalies galime sakyti, kad taip – tačiau nacionalsocialistine propaganda reikia vadinti būtent tai, kas skleidžia aiškiai ir nedviprasmiškai nacionalsocialistinę pasaulėžiūrą, radikalų nacionalizmą propaguojančias mintis ir sukuria bent kažkokį naudingą efektą.
O „tautinė“ propaganda, kuri priima pačios sistemos normas ir praranda bet kokią realią revoliucingą įtaigą, nebegali būti vadinama mūsų idėjine propaganda – tai jau prisitaikymas prie sistemos.
Ir kokia yra problema Lietuvos nacionalsocialistiniame judėjime šitos problemos atžvilgiu?
Pripažinsiu: mes neturime normalaus propagandos aparato, kadangi,kaip jau minėjau – eiti į mases yra reikalinga jau turėti bent reliatyviai stiprų „stuburą“, kuris susidaro iš atsidavusių ir sąmoningiausių aktyvistų. Tokie žmonės buvo, yra ir bus mažuma.
Dabar tamstos vartojamos kategorizacijos atžvilgiu – sutinku, iš kitokio kampo žiūrint ji irgi naudinga analizuojant padėtį. „Ideologai, motyvatoriai ir provokatoriai“, tačiau jie irgi gali stipriai persipinti tarpusavyje.
„Bėda ta, kad ideologai silpnai girdimi ir juos mažai kas supranta, motyvatoriai mirę, apkiautę, provokatoriai nelabai savo darbą išmano ir jų mažai. Nors būtent tokių turi būti daugiausia. Lietuvai galbūt nelikę 50 metų, per kuriuos subręs ideologų idėjos.”
Didele dalimi sutinku,tačiau reikia suprasti, kad be konkretaus ideologinio pagrindo nebus galima sukurti normalios tautinės valstybės, kad judėjimui yra tiesiog būtinas šitoks pagrindas – ir kuo greičiau susiburs mano jau minėtas branduolys, tuo greičiau bus galima pereiti į aktyvią propagandinę veiklą - ne „intelektualams“, o pačioms pilkiausioms Lietuvos masėms, be kurių, pripažinsiu, revoliucinių permainų įvykdymas nebus įmanomas.
Beje, tai, ką čia rašau – tai nėra skirta „vidutinio pajėgumo skaitytojui“, o, sakykime, studentui arba paskutines klases einančiam, bet protaujančiam moksleiviui.
Propaganda „vidutiniam skaitytojui“ bus kuriama atskiruose tekstuose, pamfletuose. Bet pagrindinį pastebėjimą suprantu ir jis iš esmės teisingas. Taip pat pripažinsiu: dabartinė „Lietuvos inteligentija“ yra korumpuota ir dvasiškai negyva, todėl tautos laisvės kovoje ji nedalyvaus, bet mes turime sukurti naują, tautinę, nacionalinę inteligentiją, kuri per revoliuciją pakeistų konformistinius antilietuviško režimo pakalikus.
„Kad turėt sekėjų, negalima rodyt į lavonus ir blogai baigusius. Reikia rodyt šviesią ateitį.”
Čia yra vienas iš absurdiškiausių ir netgi vaikiškiausių „argumentų“, kokius man kartas nuo karto tenka išgirsti arba perskaityti.
Civilizacijų žlugimo priežastys, kaip jau „Politikoje“ apibrėžė Aristotelis, yra arba vidinės, arba išorinės.
Savo esme sveika kultūra, valstybė, režimas, jei bus sunaikintas – tai tik išorinės agresijos būdu. Būtent taip buvo su nepalyginamai morališkai ir dvasiškai pranašesnėmis nacionalsocialistinėmis valstybėmis.
Didingumą lemia ne populiarumas, ne „sėkmė“ pragmatine-materialine to prasme – o pats teisingumas ir asmenybės stiprybė tų tikslų siekiant, gyvenimas pagal tam tikrus gyvenimo dėsnius, būnant išskirtinai didžia asmenybe. Kas žiūri į „didybę“ per „populiarumo“ ar „sėkmės“ pagal pragmatinį to apibrėžimo prizmę, galvoja kaip eilinis demoliberalios visuomenės „homo ekonomikus“ – ironiška, kad esate prieš dabartinę sistemą, tačiau čia priimate „homo ekonomikus“ požiūrį, kuris žiūri pragmatizmo žvilgsniu.
“Kai politrukai pamatė, kad „Krasnaja zvezda“ su aukšto lygio analitiniais straipsniais naudojama cigarečių gamybai ar kaip tualetinis popierius, jie perėjo prie „Vasilijaus Tiorkino“ tipo komiksų ir I.Orienburgo eilėraščių. Ir tada juos kareiviai ėmė skaityti ar net dažais paskirus stulpelius rašyt ant tankų. Ką buvo jau anksčiau išradę „tūpi“ amerikonai popkultūroje.
Dar geriau būtų paveiksliukai, karikatūros, tubių filmukai, plakatai. Kai prieš 15 metų man studijuojant paskaitose susiginčydavo filosofiniais klausimais, pereinančiais į religinius aršus katalikas dėstytuvas su keliais „Tikėjimo žodžio bažnyčios“ studentais, tie argumentuodavo Kristaus fraze, maždaug : „su kiekvienu reikia kalbėt jų kalba“. O aš abejoju, ar šiame forume sėdi vien mokslininkai ar „neonaciai“.
Čia vėlgi, galima sakyti, teisingas pastebėjimas, tačiau jis iš tiesų atitiktų mano atžvilgiu su prezumpcija, kad aš čia savo rašomus tekstus adresuoju masėms. Jei tokia prezumpcija yra, o man atrodo, kad yra – tada ji neteisinga. Šituo aš siekiu, kad bent vienas kitas mąstantis doras, dvasiškai sveikas jaunas žmogus, kuriam nesvetimas idealizmas, perskaitytų tai ir susidomėtų. Kaip minėjau – kai kursiu propagandą masėms, jos „paketas“ bus kitoks.
Dabar dėl „kitokių pavyzdžių“ – Frankas buvo be abejonės mažiau blogai nei dabartinė sistema, tačiau faktas, kad jis nekovojo pasauliniame kare per principinę, o ne pragmatinę pusę veikiau šneka prieš, o ne už jį: Ispanija būtų galėjusi svariai prisidėti kare šiaurės Afrikoje ir prieš globalistų valdomą Britaniją. Tačiau Franko taip nedarė.
Apie tai kaip jis uzurpavo, iškreipė ir suėdė Falangos judėjimą, išduodamas jo idėjas vardan savo karjerizmo – iš viso nekomentuoju. Dar vienas įdomus faktas – jo režimas subyrėjo dėl vidinių priežasčių, nes jis buvo iš vidaus supuvęs – ir tai leido „demokratams“ pasireikšti ir Ispaniją paversti dvasiškai degradavusia kosmopolitų skyle, kurioje legalios lytinių ištvirkėlių „santuokos“ ir vyksta masinė imigracija. Trumpai tariant – tipinis „atviros pilietinės visuomenės“ beprotnamio pavyzdys.
Pinočetas – vėlgi, mažiau blogai už dabartinę sistemą, bet irgi karjeristas, proamerikoniškas, kurio karinė diktatūra irgi žlugo dėl vidinių priežasčių.
Kastras – gal ir taip, tačiau nesu jo gerbėjas dėl pačios kosmopolitinės ir rasiškai chaotiškos dabartinės Kubos valstybės natūros.
Kas dėl Putino ir tariamo oponavimo globalizacijai – tai yra mitas, kadangi dabar rusų tauta išgyvena tragišką degradacijos laikotarpį, tauta miršta, o rusų žemės kolonizuojamos rasiškai svetimais elementais.
Putinas ar Medvedevas – tai tik plutokratų, vadinamųjų „naujarusių“ (kurių daugelis yra paprasčiausi TSKP anksčiau priklausę ir kapitalistais tapę „išrinktosios tautos“ nariai) interesų tarnas.
Putino režimas yra toks pat antirusiškas kaip ir dabartinė sistema Lietuvoje yra antilietuviška.
O dėl Chomeinio – sutinku, tai buvo didis žmogus, tačiau ideologiškai pranašesnis be abejonės buvo Sadamo Huseino Irakas (žinoma, dera atminti baisią klaidą, kai Irakas ir Iranas kariavo tarpusavyje, taip suteikiant naudą bendram priešui – JAV, ir kaip Irakas pragmatiniais pagrindais priėmė JAV paramą. Vėliau tai kainavo labai daug.).
Nepaisant geresnio režimo Irake (ideologiniu atžvilgiu), Irano Islamo Respublika neabejotinai yra pranašesnė už degraduojantį vakarų pasaulį.
Dabar dėl Ferenco ir jo organizacijos – jų perversmas atėjo per vėlai – ir tai neabejotinai buvo gili III Reicho pragmatinės užsienio politikos (Realpolitik) klaida. Derėjo nuo pat pradžių remti savuosius idėjos draugus prieš visas jėgas jų šaly ir už jos ribų, vedant principingą, o ne pramgatinę užsienio politiką.
Panašiai buvo ir su Geležine Gvardija (kad ją netyčia pavadinote „Geležine divizija“ rodo, kad tikriausiai apie šį judėjimą daugiau ar mažiau nieko nežinote, tačiau ne už ilgo turėtų pasirodyti mano biografinis straipsnis apie Korneliu Kodrianu, iš kurio galėsite sužinoti daug įdomios informacijos apie šį didį judėjimą), kuri 1941 prarado valdžią Rumunijoje oportunistiniam generolui Antonesku, kurį parėmė III Reichas.
Tai vėlgi pragmatizmo sukelta klaida (ir ypač įdomu, kad tas pats III Reichas 1944 metais rėmė Geležinę Gvardiją mėginant sukurti Rumunijos emigracinę vyriausybę ir įvykdyti perversmą – bet tai nepavyko ir šalis pakliuvo į sovietų rankas).
O Antonesku, kaip ir bulgarų išdavikai – buvo karjeristas, siekęs išgelbėti savo kailį. Kas ironiškiausia, tai, kad „gerieji“ sąjungininkai jį ir pakorė 1946 metais.
Tuo tarpu Ferencas, kaip slovakų tautos vadas Josefas Tiso ar kiti, 1946 metais žuvo kaip politiniai kankiniai ne tik už savo tautas ir jų ateitį - bet ir už naują ir šviesią Europos ir pačios baltosios rasės ateitį.
„Į „Mein Kampf“ nelendu, nes tuo klausimu visiškai kapituliuoju dėl kompetencijos stokos.” – parašė „Katastrofijus“.
Pasakysiu, kad man malonu girdėti, kad tamsta tai pripažinote, todėl bent jau šį klausimą čia galima uždaryti.
„Apie rėmimąsi stambiu kapitalu parašiau pamatęs meninių ir dok. filmų apie Hitlerio jaunystę (kai jis ieškojo rėmėjų partijai), V.Meseršmitą, skaitęs apie Krupus (knyga „Piniguočių dinastijos“, H.Guderiano „Kareivio prisiminimai“. Ten pastarasis žavisi TSRS sugebėjimais mobilizuotis ir kritiškai atsiliepia apie Vokietijos karo pramonės organizaciją, resursų skirstymą).
TSRS pranašumas nebuvo totalus, kaip rašo pseudoistorikas V.Suvorovas. Vokietija ir Austrija turėjo 80 mln. gyventojų, dar 10 mln. vokiečiakalbių gyveno kitose šalyse. Rytų slavų buvo apie 140 mln. Ir tų dalis buvo pasiruošę pereiti į vokiečių pusę.
Taip, buvo Anglija. Bet buvo ir Vokietijos sąjungininkai. O JAV iki Per Harlboro nieko prieš būtų norėjusi pasidalint su Japonija Sibirą.”
Dabar atsakysiu į viską, kas išdėstyta viršuje esančioje citatoje.
Visų pirma reikia suprasti, kad sistema ir jos kontroliuojama akademija bei medija siekia demonizuoti ir blogai pavaizduoti patį nacionalsocializmą apskritai – apie Hitlerį jau nėra net ko kalbėti.
Pradžioje NSDAP buvo mažas judėjimas, gavęs paramos iš „Thule Gesselschaft“, kuri buvo nacionalinių-rasinių pažiūrų „sektai“ būdingų bruožų turėjusi draugija, tačiau tiesa, kad vėliau buvo bendrininkavimo su šiais kapitalistais, ir aš paaiškinsiu kodėl (pripažinsiu, kad tai buvo klaida, tačiau tikrai nereiškė, kad NSDAP dirbo stambiajam kapitalui – ką teigti būtų visiškas absurdas).
Siekiant laimėti „legaliu būdu“, NSDAP pragmatiškai „sužaidė“ faktu, kad veikėjai kaip Krupas bijojo, kad komunistai iš jų atims visą jų turtą – tad šituo „propagandiniu arkliuku“ buvo gauta jų parama jiems.
Nors jie tikėjosi NSDAP paversti savo marionete, NSDAP juos pavertė savo marionetėmis, kadangi nors Vokietijoje dar nebuvo galutinai įgyvendinta 25 punktų NSDAP programa, kuri be jokios abejonės yra socialistinė programa, dar egzistavusi asmenų, kaip Krupas ar Meseršmitas ekonominė veikl,a buvo pajungta nacijos interesui – nors vieną dalyką padarius prieš Vokietijos interesus, būtų staigus susidorojimas, o su jais eita į tam tikras koncesijas 1933 metais dėl to, kad pati naujojo nacionalsocialistinio režimo situacija dar buvo gana neaiški ir nestabili.
Ir pripažinsiu, kad šios koncesijos su buržuaziniais elementais, mano supratimu, buvo klaidos – tačiau faktas, kad NSDAP vadovybė yra padariusi klaidų, nereiškia, kad tai diskredituoja pačios idėjos ar organizacijos, kadangi kas nedirba, tas ir neklysta.
Kas liečia priverstinius darbus – su vergija tai neturi nieko bendro. Dabartinė liberali sistema sveiką, normalų žmogų mėgina paversti dvasiniu vergu, o priverstiniai darbai – kam? Tautos priešams, įvairaus plauko degeneratams – su vergovine santvarka tai neturi nieko bendro ir šitoks klausimo iškreipimas atrodo vaikiškai.
Tai, kad III Reichas, skirtingai nei sąjungininkai, elgėsi pernelyg „minkštai“ dėl moterų darbo karo pramonėje ir vietoje to masiškai jį importavo iš kitų Europos šalių irgi buvo rimta taktinė klaida, kurios nei kiek neneigiu.
O kas liečia JAV, tai reikia turėti omeny, kad su „išrinktąja tauta“ glaudžius ryšius turėjusi ir turinti JAV valdžia jau tada, valdoma Ruzvelto, sistemingai manevravo savo politiką karo prieš Vokietiją link – tai buvo grėsmė jų globalistinio kapitalizmo sistemai, su kuriuo reikėjo susidoroti. Deja, jiems tai ir pavyko.
„SS buvo numatytas kaip elitinis Vokiečių ordinas ir būsimi Rytų Europos vergvaldžiai.” – čia vėlgi tipiniai dabartinės sistemos pateikiamo demonizuoto vokiečiųnacionalsocialistų įvaizdžio šablonai. SS – tai elitinis padalinys, suformuotas iš SA - NSDAP „šturmo padalinio“. O vergvaldžių“ planų irgi nebuvo, Barbarosos operacijos tikrai niekas neneigia, tačiau imti grynu pinigu sovietinę ir sąjungininkų „istorikų“ demagogiją, nukreiptą prieš III Reichą irgi yra absurdas, taip pat „arijų“ sąvokos iškreipimas.
NSDAP rasinė politika jau seniai prieš karą taikė konkretų biologinio arijo apibrėžimą – „Bet kokios europinės rasės ar jų mišinio ne žydų kilmės asmuo.“ Norint giliau nagrinėti rasių klausimą, siūlau studijuoti rimtus Hanso Frydricho Karlo Giuntero ar kitų rasių klausimo specialistų darbus (Pradžiai puikiai tinka Giunterio Rassenkunde Europas).
Kaltinti nacionalsocializmą už dabartinę Vokietijos padėtį yra visiškas absurdas – kam valdant susidarė dabartinė padėtis?
DEMOKRATAMS, tiems, kurių pusėje su tokiais pareiškimais esate tamsta.
O kad nacionalsocializmas Vokietijoje buvo fiziškai sudaužytas išorinių veiksnių, visiškai jo nediskredituoja – dar kartą grįžtame prie šio absurdiko pseudoargumento.
Pažiūrėkime paprastai – nacionalsocialistinė ideologija yra už tautą, už tautinę valstybę – o nuo 1945 Europoje viešpataujantys tautų išdavikai yra prieš tautą, prieš tautinę valstybę, už rasinį chaosą ir degradaciją.
Knyga „Hitleris – Izraelio įkūrėjas“ – tai fantastinių prasimanymų ir paprasčiausių kliedesių bei faktinių klaidų bei iškraipymų pilna knygiūkštė, kurią esu kadaise skaitęs.
„Ir kaip Lietuvos atveju nacionalistinę idėją propaguoti akcentuojant kraują, o ne pasirinkimą (religiją, kalbą)?”
Nacionalizmas be kraujo, be tikrovės – tebūtų socialinis konstruktas, dirbtinas konstruktas, o tada visų „antifa“ ir neomarksistų kliedesiai taptų legitimiais ir teisingais.
Tačiau tauta yra dalykas su rasiniu pagrindu – taip ir lietuvių tauta atsiremia į aiškią rasinę priklausomybę, ką kuo puikiausiai pripažinote ir pats. O lingvistinę grupę nuo rasinės reikia skirti.
Tuo tarpu propaguoti chaosą ir maišymąsi būtų beprotybė – tai sunaikintų lietuvių tautos rasinį kūrybinį potencialą. O kadangi žydija neturi pozityvios kūrybos, o nori tiesiog kėsintis į kitas tautas – ji šito ir nesiekia, skleisdama rasinį chaosą. Tai nėra sektinas pavyzdys tautai, kuri nori būti tikra, pilnaverte tauta, o ne patologiniu etniniu vienetu.
Į jokias dausas aš neklaidžioju – aš paprasčiausiai dėstau esminius dalykus, pagal kuriuos turi būti sutvarkyta sveika tautinė valstybė.
Susitaikymas su tautai pragaištinga dirbtinai sukurta socialine tikrove nėra lygus jo supratimui. Nacionalsocialistai ją supranta, bet su ja nesusitaiko – o prieš ją kovoja, kad ją pakeisti į kitą.
O nacionalsocializmas be jokios abejonės neatsiejamas nuo tikro patriotizmo. Negali būti nacionalsocialistu nebūdamas savo Tėvynės patriotu, savo tautos nacionalistu.
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
).