Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Nacionalsocialisto požiūris į nacionalizmą: NACIONALIZMAS KAIP DVASINĖ REVOLIUCIJA

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Antitautinės, kosmopolitinės ir imperinės ideologijos bei organizacijos: nacionalsocialistai, nacionalbolševikai, kairieji socialistai, leftistai, LGBT-istai, anarchistai ir kiti nacizmo-bolševizmo-putinizmo-imperializmo-kosmopolitizmo propagandistai

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Nacionalsocialisto požiūris į nacionalizmą: NACIONALIZMAS KAIP DVASINĖ REVOLIUCIJA

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Legionierius

Pranešimo tema: Nacionalsocialisto požiūris į nacionalizmą: NACIONALIZMAS KAIP DVASINĖ REVOLIUCIJA

Parašytas: 27 Spa 2010 19:17

Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius

NACIONALIZMAS KAIP DVASINĖ REVOLIUCIJA

Doras ir sveikas individas turi egzistavimo prasmę per savo individualaus egoizmo pajungimą aukštesnio vertybinio subjekto tarnybai. Dabar „normaliu“ laikomas dekadentiškas – liberalusis mastymas, kita vertus, proteguoja „žmogaus, kaip savaiminės vertybės“ individualistinį melą. Dera pridurti, kad šie liberaliniai kliedesiai iš esmės yra skirti šlykštaus bei amoralaus individo ekonominio bei kitokio išnaudojimo užmaskavimui ir paprasčiausiam masių akių dūmimui. Individui tas faktas, kad jis yra „žmogus“ - t. y. žinduolis su dvejomis rankomis ir dvejomis kojomis, nesuteikia jokios savaiminės, imanentiškos vertės. Savo vertę individas gali ir morališkai privalo realizuoti per savo veiklą egzistencijoje.

Galime pažymėti, kad nacionalsocialistinė pasaulėžiūra individą suvokia kaip reliatyvų, o jokiais būdais ne absoliutų, vertybinį subjektą, kuris tegali būti geras, vertingas ir įgyti kai kurias absoliutinio vertybinio subjekto savybes būtent per savo asmeninio egoizmo pajungimą už jį natūraliai ir aktualiai aukštesniam subjektui.

Sveikos rasės žmogus turi natūralią ir instinktyvią inklinaciją savęs subordinavimui natūraliai aukštesniam subjektui, kadangi tai nebūtinai visada būna sąmoningas dalykas. Tad, neveikiamas degeneratyvių įtakų, geros prigimties individas bus linkęs į tai, kas, kaip minėta, reiškia tikrą individo egzistencijos realizavimą. Tačiau dera atminti ir pažymėti, kad ši instinktyvi inklinacija ne visada (ypač šiais dekadentiškais demokratizmo laikais) būna užtenkamai stipri atsilaikyti prieš ją neigiančios propagandos veikimą jos atžvilgiu. Tai reiškia, kad natūralūs ir instinktyviai sveiki individo polinkiai kad ir nebūtinai sąmoningai pajungti savo būtį aukštesniam subjektui – Tautinei bendruomenei – gali būti palaužiami tiems polinkiams priešingos indoktrinacijos (ką mes puikiai galime matyti taip vadinamoje „atviroje visuomenėje“).

Nacionalinės idėjos priešininkas gali mėginti vapalioti, kad neva nacionalizmas, būdamas instinktyvus, kertasi su racionaliu pažinimu (kaip kad aiškintų melaginga marksistinė bei liberalinė propaganda). Tačiau čia yra dera pažymėti, kad tikras racionalus pažinimas neneigia tikro empirinio pažinimo. Jei abu du šie pažinimai yra tikri, tada jų išvados viena kitos neneigia, o verčiau vieną kitą papildo.

Tad prieinama prie to, kad nuo instinktyvaus nacionalizmo atplėštą individą (koks individas ir yra dabartinėje atomizuotoje „visuomenėje“) galima sąmoningai grąžinti į tiesos kelią racionaliniu pažinimo būdu ir, tuo pačiu, tikras racionalus pažinimas tiesiog suteiks sąmoningą pagrindą ir supratimą tam, kas teturi instinktyvų supratimą. Kaip ir esu teigęs ankstesniame rašte, čia galima teigti, kad sveika sąmonė sueina į natūralią sintezę su gerais instinktais.

Žmogus, supratęs tiesą ir tai, kad jis, kaip individas, turi tarnauti vardan aukštesniojo vertybinio subjekto – Tautinės bendruomenės – įgija moralinį imperatyvą elgtis ir veikti atitinkamai.

Tautinė bendruomenė, reikšdama vertybinį subjektą, kurį sudaro esamu metu gyvi tautiečiai, yra natūraliai pajungiama aukščiausiojo bet kokios Tautos subjekto – Nacijos – tarnybai. Individas ir pati Tautinė bendruomenė realizuojasi per tarnybą Nacijai. „Dvidešimtojo amžiaus mite“ Alfredas Rozenbergas rašė:

„Žmogus savaime yra niekas. Jis yra vertybė tiek, kiek intelektualiai ir dvasiškai telpa į organišką tūkstančių protėvių kartų seką. Stiprinti ir tvirtinti šito sąmonę ir taipogi plėtoti valią, leisti kitiems paveldėti patirtas vertybes, kovoti už visumą – tai yra valstybės uždaviniai. Tik sekdami šiuo tikėjimu mes galime išauklėti tikrus piliečius.“ 1

Šie žodžiai puikiai nusako tai, kaip individas realizuoja savo egzistenciją ir iš tiesų gyvena būtent per „tūkstančių protėvių kartų seką“ - per Nacijos subjektą: visas Tautos praeities, dabarties ir ateities kartas. Žmogus gyvena ne akimirkai ar jos malonumui, jis gyvena, kaip teigė Benitas Musolinis, „artimiems ir tolimiems, esamiems ir būsiantiems“2 - gyvendamas jis tampa transcendentiško subjekto – Nacijos – dalimi ir jos istorinės misijos dalyviu. Ir čia paprasčiausiai privalo galioti vienas iš pagrindinių nacionalsocializmo principų: bendra gerovė aukščiau asmeninės naudos!

Individo materialinė ir kitokia gerovė yra gerai tol, kol ji įeina į bendros Nacijos gerovės rėmus, kol ji yra pelnoma asmenybės kūrybiniu darbu.

Valstybė yra ne tikslas, o būtent priemonė Nacijos naudai. Tuo tarpu, individas privalo, esant tikrai Tautinei Valstybei, ją ginti ir jai tarnauti – būti jos sargybiniu – o jai nesant, jis privalo kovoti už esamo antitautinio režimo nuvertimą ir sunaikinimą ir Tautinės Valstybės sukūrimą – jis privalo būti revoliucionieriumi. Tad galima apibrėžti, kad ir valstybė nėra savaiminė vertybė – valstybė yra priemonė ir yra vertybinis subjektas tik tuomet, kuomet ji atlieka savo organišką funkciją natūralių vertybinių subjektų hierarchijoje. Tiek tautinės valstybės gynimas, tiek antitautinio režimo griovimas, yra susijęs su organišku individo moraliniu imperatyvu kautis už rasės, už Nacijos interesą ir garbę.

Tad tikras ir vertingas, prasmę turintis žmogaus asmenybės gyvenimas yra realizuojamas per idealizmą, kuris reiškiasi per tikrą nacionalizmą. Lietuvis yra šventai ir amžinai susietas su savo – Lietuvių – Nacija ir su savo Tėvyne, savo Nacijos gyvybine erdve, su kuria Tauta yra susieta savo protėvių kapais ir šioje žemėje Nacijos atliktu kūrybiniu darbu, jos žygiais, pergalėmis ir tragedijomis. Tikras nacionalizmas reiškia individo – Tautos – Nacijos vertybinių subjektų hierarchijos suvokimą ir pripažinimą ir jų gynybą. Tai yra tautinė savigyna ir darbas Nacijai! Šita natūrali nacionalistinė koncepcija niekaip nesiderina ir negali derintis nei su pacifizmu, nei su demokratizmu. Ji reikalauja individo atsidavimo Nacijai, kas reiškia, kad iš individo ji reikalauja tikro, garbingo žmogiško gyvenimo, o ne tuščios vegetatyvinės egzistencijos.

Ką reiškia pacifizmo pritaikymas praktikoje? Jis, taikomas praktikoje, reikštų absoliučią ir beribę toleranciją bet kam. Juk pacifistinis nusistatymas reiškia atsisakymą nuo fizinės jėgos panaudojimo visais atvejais, jo taikymas praktiniame gyvenime reiškia aiškią moralinę impotenciją. Pacifistas neturi teisės deklaruoti meilės ar garbės, kadangi jis niekada negalėtų apginti savo Tautos, kurią garbingas žmogus yra įpareigotas ginti, kadangi jis nekovotų prieš tai, kas kelia grėsmę meilės objektui. Nors pacifizmas yra dangstomas pseudo-idealizmu ir „humaniškumu“, iš tiesų jis yra veidmainiškas bailumo slėpimas, per kurio įdiegimą į mases, jos tampa nepajėgios tiek morališkai, tiek kitaip, ginti savo Tėvynę ir jos orumą. Tai yra vergiškas nusistatymas. Tad tikras Lietuvis, tikras Lietuvis nacionalistas kategoriškai atmeta pacifizmą ir bet kokias pacifistines tendencijas kaip Lietuvių Tautos engėjų ir išnaudotojų skleidžiamą nuodą.

Buvo minėta, kad nacionalizmas negali derintis nei su pacifizmu nei su demokratizmu. Dabar trumpai ir bendrais bruožais palieskime demokratizmo klausimą... Parlamentinis režimas nesivadovauja jau minėta natūralia organiškų Tautos vertybinių subjektų hierarchija – jam vienintelė reali ir aktuali vertybė yra pinigas ir finansinis kapitalas. Kaip tai suprasti? Yra melagingai deklaruojamas individas ir jo egoizmas kaip tariama imanentišką vertę turinti vertybę ir, nors tai yra visiškas absurdas ir hedonizmas, netgi tai yra priedanga tautos dvasiniam genocidui vykdyti (kuris yra fizinio genocido prielaida, esant šitokioms sąlygoms). Demoliberali pasaulėžiūra iš esmės yra skleidžiama esamosios sistemos tam, kad sunaikinti visus tikro idealizmo ir nacionalinės-rasinės sąmonės pagrindus, taip pat ją vaizduojant kaip kažkokį tariamą „moralumą“, kuris skirtas apmulkintų masių akyse pateisinti nusikaltėliškus antitautinės valdžios veiksmus. Šioje pasaulėžiūroje žmogus praranda esmę egzistuoti ir tampa ekonominių išnaudotojų bei kitokių aferistų ir parazitų – plutokratų – vergu. Tikras Lietuvis privalo gyventi orų ir garbingą, sąžiningą gyvenimą, tikras Lietuvis nevergaus niekam! Esamas liberalus demokratinis-parlamentinis režimas, kuris vyrauja 20 metų neteisingai vadinamoje „nepriklausomoje“ Lietuvoje Tėvynei atnešė degradaciją, netgi butaforinio suverenumo pardavimą ir Tautos naikinimą. Yra demografinis faktas, kad Lietuvių Tauta sistemingai eina į išnykimą. Demokratizmo daromą žalą galima trumpai apibendrinti:

1. Per politinius ir ekonominius „žaidimus“, aferas ir parlamentarizmą yra sunaikinama Tautos vienybė. Tauta netenka tikros nacionalinės sąmonės, įsivyrauja individualistinis atomizuotos „visuomenės“ stovis, kuriame tiesiog vyksta tarpusavio peštynės dėl materialinės asmeninės naudos, kol Nacijos priešai turi nevaržomą laisvę veikti prieš Lietuvą.

2. Per kosmopolitiškų ir liberalių nuostatų įdiegimą „piliečio“ sąvoka tampa betautė, berasė ir beveidė. Čigonai, žydai bei kitokie degeneratai yra laikomi „lygiateisiais piliečiais“. Tautiečio sąvoka yra paniekinama arba net neigiama kaip objektyvi faktinė realybė.

3. Demokratinis režimas yra trumparegiškas, silpnavalis ir nepastovus, kiek tai liečia konkrečius ilgalaikius darbus. Tai puikiai parodo gausūs pradėti ir „numesti“ projektai Lietuvos miestuose ir ekonominiame gyvenime. Kapitalą ir gamybos priemones užvalgo antinacionaliniai ir plutokratiniai elementai, kurie išnaudoja tautą vardan internacionalinių finansinių akcijų biržų kapitalistų pasipelnymo. Kas yra tikrai pastovu demokratijoje – tai niekingas tautiečių išnaudojimas ir tautos dvasinis nuodijimas.

4. Demokratiniame režime siautėja įvairūs politikieriai, kurie yra rinkiminių bosų ir rėmėjų marionetės. Yra atsikratoma asmeninės atsakomybės (juk parlamentarizmas deklaruoja „kolektyvinę atsakomybę“, kuri yra neįmanoma, o asmeninės atsakomybės įvedimas reikštų demokratizmo esmės neigimą, tad įvairių demagogų nuo NDJ/JDJ iki TAF ir kitokių aiškinimai apie „atsakomybės įvedimą“ yra paprasčiausias masių garo nuleidinėjimas, kadangi demokratijoje nebūna tikros, asmeninės atsakomybės, egzistuoja atsakomybės farsas, maskuojamas melaginga „kolektyvinės atsakomybės“ koncepcija) – apsivogę nešvarūs politikieriai už savo „darbelius“ kaltina „daugumą“, „opoziciją“ ir panašiai.

5. Demokratinis režimas neturi jokio tikro autoriteto ir, savo principų rėmuose, negalėtų naudoti jėgos apginti valstybę. Tačiau yra įdomu, kad šis režimas naudoja jėgą prieš tikruosius Lietuvos patriotus, juos persekiojant už jų nacionalistines pažiūras. Esant ekstremaliai situacijai, liberali demokratija gali mėginti persiformuoti į kapitalistinę diktatūrą (o šito tendencijų galima pastebėti gana nemažai dabartinėje Lietuvoje). Liberalizmas iš esmės tėra maskuotė kapitalistiniam išnaudojimui, plutokratų ir pasaulinės žydiškosios mafijos diktatūrai – piniginei diktatūrai.

6. Demokratinis režimas veikia ne Nacijos, o internacionalinio finansinio kapitalo interesams. Tautiečio sąvoka paneigiama, yra iškeliamas „pilietis“, kuris realiai yra ne kas kita, kaip ekonominio išnaudojimo objektas „darbo rinkoje“, kuri vis labiau ir labiau įgija internacionalizuotą ir parazitinį charakterį. Visi politikieriai yra finansinį kapitalą valdančių grupuočių marionetės, politinės partijos – tai žaislai jų rankose, priemonės nuleisti garą masėms, mulkinti žmones ir naikinti bet kokios tikros tautinės vienybės galimybes.

Per plutokratinį-liberalinį režimą Lietuvių Tauta yra atiduota į išnaudotojų ir spekuliantų klikų bei pasaulinės žydomasonijos rankas. Daugelis politinių aferistų arba tiesiog „demokratijos liga“ sergančių žmonių gali sakyti „bet dabar demokratijos Lietuvoje ir nėra“. Jiems dera atsakyti, kad „tikros demokratijos“ nėra, nebuvo ir būti negali, kadangi tai yra teoretinis masalas Tautos masėms padaryti impotentiškomis ir lengvai pavergiamomis. Realybė yra tokia, kad tiek „praktinė“ demokratija, kuri yra žalinga Lietuvių Nacijai, tiek „teorinė demokratija“, kuri yra skirta būti masalu masėms mulkinti, kad „kalta ne demokratija, kalta neužtenkama demokratija“. Tai yra melas, kad nukreipti viešąją nuomonę nuo realiosios problemos. Arba bus pašalinta demokratija, arba bus pašalinta Lietuvių Tauta.

Kaip minėjau, antitautiniame režime sąmoningas tautietis įgija natūralų moralinį imperatyvą būti revoliucionieriumi – kautis prieš režimą tam, kad jį sunaikinti ir parengti dirvą Tautinės Valstybės kūrimui, Valstybės, kurios sargyboje stovės buvęs revoliucionierius, tapęs tikrų tikriausiu sargybiniu. Mes susiduriame su kiekvieno sąmoningo šiandienos Lietuvio misija vardan Nacijos gerovės...

Pavergtos ir užguitos dabartinės tautos masės privalo būti pakeltos iš dvasinės mirties į tikrą gyvenimą, į šventą kovą už Lietuvių Nacijos garbę ir išlikimą. Nacionalsocialisto misija yra telkti sąmoningus tautiečius ir ruoštis ateinančiai politinei kovai už Nacionalinę Revoliuciją. Per savo grįžimą į organiškų natūralių vertybių hierarchiją, sąmoningai būdamas Nacijos dalimi, individas gali realizuoti kilnią ir didžiai garbingą egzistenciją, turėti tikrą gyvenimą. Alfredas Rozenbergas yra teigęs, kad „Gėris be garbės negali būti laikomas gėriu ir kūną be garbės yra teisinga laikyti mirusiu.“ Iš šito tampa aiški užduotis: gražinti garbę Lietuvių Tautai, ariškajai žmonijai ir taip kūną grąžinti į tikrą gyvenimą. Lietuvio garbė – tai ištikimybė Lietuvių Tautai ir būtent tokia garbė turi būti laikoma būtina ir šventa moraline nuostata. Be jos yra neįmanomas tikras nacionalsocializmas.

Yra bjauri, bet esminga liberalizmo ironija, kad būtent per savo ultra-individualizmą ir veidmainišką individumo, kaip subjekto, didžiulį sureikšminimą, yra sunaikinama galimai tikrai kilni ir didi individualaus žmogaus, asmenybės, vertė. Iš dabartinės dvasinės mirties prikelti Lietuvių Tautą gali ir privalo tie tautiečiai, kurie suvokia kas darosi iš tiesų. Žmogus tampa mankurtu, kurio egzistavimo „prasmė“ - būti ekonominio išnaudojimo objektu ir „mėgautis“ hedonistine ir beprasmiška dekadentine egzistencija arba net prisidėti prie kitų savo tautiečių išnaudojimo.

Šioje beprotybės ir išsigimimo keliu einančioje „visuomenėje“, į kurią pavirto Lietuvių Tautos masės, tikras nacionalsocialistas, kartoju, yra revoliucionierius. Revoliucionierius už antitautinio režimo sunaikinimą ir organiškos Naujos Tvarkos sukūrimą. Grįžimas prie instinktyviai sveikų ir natūralių vertybių reiškia totalinę, absoliučią dvasinę revoliuciją prieš esamą sistemą ir jos pagrindus. Tai yra moralinis perversmas: netikrų ir dirbtinų „demokratijos vertybių“ - aukso veršio ir melo – atmetimas vardan tikro ir garbingo gyvenimo pagal Dievo, pagal Gamtos dėsnius. Šito suvokimas begalę kartų patvirtina Horia Simos teiginį, kad

„NACIONALIZMAS YRA DVASINĖ REVOLIUCIJA.“

Taip! Tai yra tikrų tikriausia tiesa: kai viešpatauja melas ir neteisybė, bet kokia tiesos ir teisingumo apraiška jau yra revoliucingas faktas! Ši dvasinė revoliucija vienintelė tegali pažadinti tautą ir tapti tikros politinės ir socialinės revoliucijos – Nacionalinės Revoliucijos – prielaida. Nacionalizmas, o tai yra tautai būtinas dalykas, yra absoliučiai revoliucingas faktas režime, kuris neigia Tautos egzistencijos esmę. Tauta be nacionalizmo yra Tauta be garbės – mes privalome atgauti Lietuvių Tautos garbę, kaip ir kitos judokratijos pavergtos tautos privalo atgauti sąvąją!

Laisvei ir garbei pasiekti yra reikalingas Naujas žmogus, kuris vienintelis tebus pajėgus įgyvendinti didingus Nacijos siekius, kuris vienintelis tebus vertas vadintis Tautinės Valstybės sargybiniu ir statytoju. Šis žmogus – absoliučiai sąmoningas Nacijos, kaip subjekto, atžvilgiu ir yra priešingas dabartiniam atomizuotam „individui“. Tikrasis nacionalizmas yra fanatiška ir bekompromisinė meilė savo Tėvynei, savo Rasei, savo Tautai – savo Nacijai, kaip Dievo kūriniui, kuriam pats žmogus priklauso kaip jo dalis.

Šį nusistatymą puikiai nusakė didis Lietuvių Tautos sūnus ir nacionalizmo ideologas, Vytautas Alantas, savo knygoje „Žygiuojanti tauta“:

„...yra būtinybė visus rezervus mesti į šalį ir drąsiai pasakyti, kad tauta ir tautiškumas yra aukščiausia vertybė, kad Tėvynės meilė yra kultas, kurį kiekvienas Lietuvis turi išpažinti be jokių „bet“, kad Lietuvių Tauta ne tik kad nėra žemesnė už kitas, bet kad ji savo kūrybine galia, savo dvasinėmis savybėmis, pavyzdžiui, kad ir estetine savo nuovoka, yra pranašesnė už kitas tautas ir tt. Juk aišku: jei mes mokome, kad už tautos gerovę reikia mirti, tai savaime suprantama, kad tautos meilė turi būti aiškinama kaip religija, turinti ir privalanti turėti savo šventuosius ir kankinius.

Vadinasi, ši religija jaunimui turi būti skelbiama daug karščiau, kiečiau ir be jokių rezervų, t. y. kraštutiniškai, kaip kad dabar daroma, nes kitaip tautinis auklėjimas neduos to efekto, kuris mums šiuo metu yra būtinas. Už vidutiniškus dalykus nemirštama: mirštama už pačias kraštutiniausias vertybes. 3

Dabar vėl pacituosiu Benitą Musolinį, kuris apibrėžia tikrą nacionalisto, tiek revoliucionieriaus, tiek būsimos Tautinės Valstybės sargybinio, moralinį nusistatymą:

„Pasaulis fašizmui nėra šis materialus pasaulis, pasireiškiąs žemės paviršiuje, kuriame žmogus yra nuo visų kitų atskirtas ir savaiminis, natūralių įstatymų valdomas, individumas tų įstatymų, kurie instinktyviai jį lenkia prie egoistinio ir laikinio malonumo gyvenimo. Fašizmo žmogus yra individumas, kuris yra tauta ir tėvynė, yra moralus įstatymas, bejungiąs krūvon individus ir kartas į vieną tradiciją ir vieną misiją ir panaikinąs trumpame malonumo rate uždaraus gyvenimo instinktą, kad instauruotų jį aukštesniojo, laisvo nuo laiko ir vietos ribų, gyvenimo pareigoje, - gyvenime, kuriame individumas per savęs išsižadėjimą, per asmeniškų interesų paaukojimą, per pačią mirtį realizuoja tą grynai dvasišką egzistenciją, kurioje yra jo, kaip žmogaus, vertė.“ 4

Šitoks žmogus yra žmogus kilniąja ir pilnąja to prasme, jis supranta savo vaidmenį savosios Nacijos gyvenime ir imasi jo realizavimo.

Bendražygiai, mes esame pašaukti Dievo po daugelio metų vergijos ir išnaudojimo pakelti Tautą ir šlovingai trimituoti Lietuvių Nacijos atgimimą!

Kelkime tautiečius kovai už Lietuvių Nacijos garbę ir ateitį!

_____________________________________________________________

1. „Dvidešimtojo amžiaus mitas“, III tomas, III skyrius.

2. „Fašizmo doktrina“, I „Pagrindinės idėjos“, III „Prieš pacifizmą, karas ir gyvenimas kaip pareiga“

3. „Žygiuojanti tauta“, „Jaunimo problema“, 3. „Jaunimas tautiniu ir valstybiniu požiūriu“, 203 – 204 psl.

4. „Fašizmo doktrina“, I „Pagrindinės idėjos“, II „Dvasiška koncepcija“

_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 7 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: