Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
KORNELIU ZELEA KODREANU
IŠTRAUKA IŠ „MANO LEGIONIERIAMS“
DEMOKRATIJA PRIEŠ NACIJĄ
Aš norėčiau padaryti keletą pastabų iš kasdieninės patirties taip, kad tai būtų suprantama bet kokiam jaunam legionieriui, ar darbininkui.
Mes nešiojame demokratijos rūbus ir priimame jų formas. Ar jie ko nors verti? Mes dar nežinome. Bet mes žinome vieną dalyką. Mes jį žinome tikrai. Jog kai kurios didžiausios ir labiausiai civilizuotos Europos nacijos išmetė šiuos rūbus ir įsigijo naujus. Ar jos senųjų rūbų atsikratė amžinai? Kitos nacijos labai stengiasi, kad jais atsikratytų ir irgi gautų naujus. Ar rumunų politikai yra vieninteliai išmintingi vyrai pasaulyje? Aš tuo kažkaip abejoju.
Tie, kurie juos pakeitė, ir tie, kurie nori juos pakeisti, tam turėjo savas priežastis.
Bet kodėl mes turėtumėme rūpintis kitų tautų priežastimis? Geriau rūpinkimės priežastimis, kurios mus, rumunus, padarytų pasirengusius pakeisti demokratijos rūbus.
Jeigu mes tam neturime priežasčių, jeigu tos priežastys nesąmoningos, tada mes pasiliksime tuos rūbus, net jeigu visa Europa jų atsisakytų. Tačiau jie mums yra niekam tikę, kadangi:
1. Demokratija naikina rumunų nacijos vienybę, skaldydama ją į politines partijas, versdama rumunus vienas kito neapkęsti ir taip susiskaldžiusią tautą atiduodama jungtiniam žydų galios susirinkimui sunkiu nacijos istorijos laikotarpiu.
Vien šis argumentas yra toks įtikinamas, kad įsako pašalinti demokratiją ir ją pakeisti bet kuo, kas užtikrintų mūsų vienybę – mūsų gyvybę. Nes nevienybė reiškia mirtį.
2. Demokratija padaro Rumunijos piliečius iš milijonų žydų, padarydama juos lygiais rumunams, suteikdama jiems tas pačias teises. Lygybė? Už ką?
Mes čia buvome tūkstančius metų. Rankose su arklu ir ginklu. Su savo darbais ir krauju. Kodėl lygybė su tais, kurie čia buvo tik šimtą, dešimtį, ar tik penkis metus? Pažiūrėkime į praeitį: mes sukūrėme šią valstybę. Pažiūrėkime į ateitį: mes, rumunai, esame visiškai atsakingi už Didžiąją Rumuniją. Jie su ja neturi nieko bendro. Kokia būtų žydų atsakomybė už rumunų valstybės išnykimą?
Taigi: jokios lygybės darbe, aukoje ir kovoje už valstybės sukūrimą ir jokios lygios atsakomybės už jos ateitį. Lygybė? Pagal seną posakį: lygybė yra nelygiai elgtis su nelygiais. Kokios yra priežastys žydų, reikalaujančių vienodo elgesio, vienodų politinių teisių su rumunais?
3. Demokratija yra nepajėgi atkaklumui. Kadangi ji yra pasidalinama politinių partijų, kurios valdo vienus, dvejus, ar trejus metus, ji yra nepajėgi suprasti ir vykdyti ilgesnio laiko reikalaujančių planų. Viena partija pašalina kitos planus ir pastangas. Kas yra suplanuota ir statoma vienos partijos šiandien, yra sugriaunama kitos rytoj.
Šalyje, kuri turi būti statoma, kurioje statymas iš tiesų yra pirminis istorinis poreikis, šis demokratijos trūkumas sudaro tikrą grėsmę. Tai yra panašu į tokią situaciją, kuri vyrauja įstaigoje, kurioje šeimininkai yra keičiami kasmet, kiekvienam naujam šeimininkui atsinešant savo paties planus, sugadinant tai, kas buvo atlikta kitų ir pradedant naujus dalykus, kurie irgi bus sunaikinti rytojaus šeimininkų.
4. Demokratija neleidžia politikui įvykdyti savo įsipareigojimų tautai. Netgi geriausio norintis politikas demokratijoje tampa savo rėmėjų vergu, dėl to, kad jis, arba tenkina jų asmeninius interesus, arba jie sunaikina jo organizaciją. Politikas gyvena po tironija ir patiria grėsmę iš rinkiminių bosų.
Jis yra pastatomas į poziciją, kurioje jis turi pasirinkti tarp savo gyvenimo darbo panaikinimo ir partijos narių reikalavimų patenkinimo. Ir politikas, gavęs tokį pasirinkimą, renkasi antrąjį variantą. Jis taip daro ne iš savo paties kišenės, bet iš šalies. Jis sukuria darbo vietas, sukuria misijas – viską išlaikant iš valstybės biudžeto, kuris vis labiau ima spausti pavargusią tautą.
5. Demokratija negali naudotis autoritetu, nes ji negali jėga apginti savo sprendimų. Partija negali eiti prieš savo narius, kurie įsivelia į skandalingas machinacijas, kurie plėšikauja ir vagia, nes ji bijo prarasti savo narius. Ji taip pat negali eiti prieš savo priešus, nes taip darydama ji rizikuotų savo nedorybių ir šešėlinių darbelių paviešinimu.
6. Demokratija tarnauja stambiajam verslui. Dėl brangaus, konkurencingo daugiapartinės sistemos charakterio, demokratija reikalauja didelių lėšų. Ji, taipogi, natūraliai tampa stambiųjų internacionalinių žydų finansininkų tarnaite, kurie ją pavergia, jai mokėdami.
Šitokiu būdu, nacijos likimas yra atiduodamas į bankininkų klikos rankas.
RINKIMAI, SELEKCIJA, PAVELDIMUMAS
Tauta nėra vedama pagal savo valią (demokratinė formulė), ar pagal vieno individo valią (diktatorinė formulė). Ji yra vedama pagal įstatymus. Aš čia nekalbu apie žmonių sukurtus įstatymus. Yra normos, prigimtiniai gyvenimo dėsniai; ir yra normos, prigimtiniai mirties dėsniai. Nacija eina link gyvenimo, arba mirties pagal savo pagarbą vieniems, ar kitiems iš šių dėsnių.
Iškyla vienas klausimas, į kurį reikia atsakyti: kas nacijoje gali intuityviai suprasti, ar žinoti šias normas? Liaudis? Masės? Jeigu taip būtų, aš manau, kad yra per daug tikimasi. Minia nesupranta daug paprastesnių dėsnių. Jie jai turi būti aiškinami su pastoviu užsispyrimu, kad būtų suprasti, prireikus, ir baudžiant.
Štai yra keletas dėsnių, kurie yra imperatyviai reikalingi tautos gyvenimui, kuriuos minia tik sunkiai tesuvokia: kad, užkrečiamos ligos atveju, užsikrėtę turi būti atskirti ir yra reikalinga bendra dezinfekcija; kad jog į namą patektų saulės šviesa, jam yra reikalingi dideli langai; jeigu galvijai yra gerai maitinami, jie žmogui duoda daugiau maisto ir t. t.
Jeigu minia nesupranta, arba tik sunkiai supranta dėsnius, kurie yra iš karto reikalingi jos gyvenimui, kaip gali būti kieno nors įsivaizduojama, kad tai, kas demokratijoje turi vesti save, gali suprasti sudėtingiausiąsias ir nejuntamiausias žmogiškosios vadovybės normas, kurios apima daugiau, negu save, savo gyvenimą, savo gyvenimo poreikius, arba tuos, kurie jau tiesiogiai negalioja, bet galioja aukštesniajam subjektui - nacijai?
Tam, kad daryti duoną, batus, kad dirbti žemę, vairuoti automobilį, reikia būti specializuotam. Ar nėra jokio specializacijos poreikio, kai omeny turima reikliausioji vadovybė, nacijos vadovybė? Ar nedera turėti tam tikrų dorybių?
Išvada. Liaudis nėra pajėgi valdyti save. Ji turi būti valdoma savo elito. Ji turi būti valdoma tos žmonių kategorijos, kuriai priklausantys gimė joje, turi tam tikrus įgūdžius ir specialybes. Taip pat, kaip bitės ugdo savo „karalienę“, taip tauta turi ugdyti savo elitą. Minia, tuo tarpu, patiki savo poreikius elitui, valstybės išminčiams.
Kas išrenka šį elitą? Minia? Rėmėjai gali būti rasti bet kokioms „idėjoms“, ar balsai bet kam, kas balotiruojasi į visuomeninį postą. Bet tai nepriklauso nuo žmonių supratimo apie šias „idėjas“, „įstatymus“, ar „kandidatus“, bet nuo kai ko visiškai skirtingo, individų išradingumo laimint masių gerą valią. Nėra nieko nepastovesnio ir kaprizingesnio savo nuomonėmis, kaip minia. Nuo karo ši minia buvo avareskininkų, liberalų, nacionalistų, nacionalinių valstiečių, jorgininkų ir t. t., kiekvienus liaupsindama tam, kad praėjus metams, kiekvieną apspjauti, taip suprasdama savo pačios klaidą, nukrypimą ir nepajėgumą. Jų kriterijus rinkimuose yra „išmėginkime kuriuos nors kitus“. Taip rinkimas yra vykdomas ne pagal sprendimą ir žinojimą, bet nesėkmingai ir pasitikint laime.
Štai yra dvi priešingos idėjos, viena turinti tiesą, kita – melą. Tiesos, kuri tegali būti viena, yra ieškoma. Klausimas yra atiduotas balsavimui. Viena idėja laimi 10000 balsų, kita 10050. Ar yra įmanoma, kad 50 balsų daugiau, ar mažiau patvirtintų, arba paneigtų tiesą? Tiesa priklauso nei nuo daugumos, nei nuo mažumos; ji turi savo pačios dėsnius ir ji nugali prieš visas daugumas, kad ir kokios triuškinančios jos bebūtų.
Tiesos suradimas negali būtų patikėtas daugumoms taip pat, kaip geometrijoje Pitagoro teorema negali būti atiduota minios balsavimui, kad patvirtinti, ar paneigti jos teisingumą; arba kaip chemikas, darydamas amoniaką, nebėga pas minią, kad ji nubalsuotų vandenilio ir azoto kiekį, arba kaip agronomas, kuris metų metus studijavo žemės ūkį ir jo dėsnius, neturi kreiptis į minią, kad jos balsavimu jis patikėtu jų teisingumu.
Ar tauta gali išsirinkti savo elitą? Tada kodėl kareiviai neišsirenka geriausiojo generolo? Tam, kad išsirinktų, kolektyvinė žiuri turėtų labai gerai žinoti:
a) strategijos, taktikos, organizacijos ir t. t. dėsnius ir
b) iki kiek konkretus individas atitinka šiuos dėsnius.
Niekas negali išmintingai išsirinkti be šių žinių. Jeigu masės nori išsirinkti savo elitą, jos būtinai turi žinoti nacionalinio organizmo vadovybės dėsnius ir kiek kandidatas į šią vadovybę, savo kvalifikacijomis ir žiniomis, atitinka šiuos dėsnius.
Tačiau masės negali žinoti, nei šių dėsnių, nei kandidatų. Todėl aš esu įsitikinęs, kad šalies valdantysis elitas negali būti išrinktas masių. Pabandyti išrinkti šį elitą yra kaip, per daugumos balsavimą, išrinkti šalies poetus, rašytojus, mechanikus, aviatorius ar atletus.
Taip demokratija, paremta rinkimų principu, pati besirinkdama savo elitą, daro esminę klaidą, iš kurios plaukia visa neteisingumo, netvarkos ir vargo situacija mūsų kaimuose. Mes čia liečiame kapitalinį klausimą, nes mes galime sakyti, kad iš šios demokratijos klaidos, kyla kitos.
Kai minia yra kviečiama išsirinkti savo elitą, ji ne tik nepajėgs jo atrasti ir išrinkti, tuo labiau, ji, su retomis išimtimis, išrenka prasčiausiuosius iš nacijos. Demokratija išrenka žmones be jokių skrupulų, be jokios moralės, tuos, kurie geriau sumoka, taigi tuos, su didesne korupcine galia: stebukladarius, šarlatanus, demagogus, kurie savo srityse reiškiasi per rinkiminę kampaniją. Keletas gerų žmonių gali sugebėti prasmukti pro juos, netgi geranoriški politikai. Bet jie būtų ankščiau minėtųjų vergais.
Tikrasis nacijos elitas būtų nugalėtas, pašalintas, nes jis atsisakytų konkuruoti tokiu pagrindu, jis atsitrauktų ir liktų paslėptas. Taigi, valstybei mirtinos pasekmės. Kai valstybė yra valdoma vadinamo „elito“, sudaryto iš prasčiausiųjų, labiausiai korumpuotų, labiausiai nesveikų, kokius teturi, ar žmogui nėra galima paklausti, kodėl valstybė eina į pražūtį?
Taigi čia ir yra visų blogybių priežastis... Amoralumo, korupcijos ir geismo visoje šalyje, valstybės turto vagiliavimo ir švaistymo, kruvino tautos išnaudojimo; skurdo ir vargo joje; atsakomybės jausmo trūkumo visose funkcijose; netvarkos ir dezorganizacijos valstybėje, svetimšalių su pinigais, atvykstančių supirkti bankrutavusias iš visų pusių už grašius parduodamas parduotuves. Šalis yra atiduodama aukcionui.
„Kas mokės daugiau?“, yra paskutinė analizė, link kurios mus nuves demokratija. Rumunijoje, ypač po karo, demokratija mums per rinkimų sistemą sukūrė rumunų-žydų „nacionalinį elitą“, paremtą ne drąsa ar meile šaliai, ne pasiaukojimu, o šalies išdavimu, asmeninių interesų patenkinimu, kyšiu, įtakos eismu, praturtėjimu per išnaudojimą ir grobstymą, vagiliavimu, bailumu ir intriga parblokšti bet kurį priešą.
Šis „nacionalinis elitas“, jeigu toliau valdys mūsų šalį, prives prie Rumunijos valstybės sunaikinimo. Taigi, paskutinėje analizėje, rumunų tautą šiandien pasitinkanti problema yra netikro elito pakeitimas tikru, nacionaliniu, paremtu dorybe, meile ir pasiaukojimu už šalį, teisingumu ir meile tautai, sąžiningumu, darbu, tvarka, disciplina, dorais sprendimais ir garbe.
Kas turi padaryti šį pakeitimą? Kas turi tikrąjį elitą pastatyti į savo vadovaujančią poziciją? Aš atsakau: bet kas, tik ne masės. Aš pripažįstu bet kokią sistemą, išskyrus „demokratiją“, kurią matau žudant rumunų tautą.
Naujasis Rumunijos elitas, kaip ir bet koks kitas elitas pasaulyje, turi būti paremtas socialinės selekcijos principu. Kitaip tariant, žmonių kategorija, turinti tam tikras dorybes, kurias ji plėtoja, yra natūraliai atrinkta iš nacijos kūno, tai yra, iš didžiulės sveikos valstietijos ir darbininkijos masės, kuri yra amžinai surišta su žeme ir šalimi. Šita žmonių kategorija tampa nacionaliniu elitu, skirtu vesti mūsų nacija.
Kada minios gali būti atsiklausta ir kada turi būti? Jos turi būti atsiklausta prieš didžiulius sprendimus, kurie veikia ateitį tam, kad ji tartų savo žodį, ar ji gali, ar negali, ar ji yra dvasiškai pasirengusi, ar nepasirengusi eit tam tikru keliu. Jos turėtų būti atsiklausiama klausimais, veikiančiais jos likimą. Tai yra turima omenyje kaip „tautos apklausa“, tai nereiškia tautos išrenkamo elito.
Bet aš vėl klausiu: „Kas nustato kiekvieno vietą elite ir kas visus surikiuoja? Kas nustato selekciją ir pašventina nacijos elito narius?“ Aš atsakau: „Senasis elitas“.
Vėliau minėtasis nerenka ir neįvardiją, bet kiekvieną įšventina savo vietoje, į kurią buvo pakilta per savo pajėgumą ir moralinę vertę. Šventinimas yra daromas su to elito konsultuojančiuoju vadovu ir jo elitu. Taigi, nacionalinis elitas turi pasirūpinti, kad po savęs paliktų save pranokstantį elitą užimti savo vietą, tačiau elitą, paremtą ne paveldimumu, bet socialine selekcija, pritaikomą su didžiausiu griežtumu. Paveldimumo principas pats savaime nėra pakankamas. Pagal socialinės selekcijos principą, pastoviai gaivinamas elementų iš tautos gelmių, elitas save visada išlaiko energingu.
Pagrindinė istorinė klaida buvo, kad, kur elitas būdavo sukuriamas selekcijos principu, jis kitą dieną atmesdavo jį pagimdžiusį principą, pakeisdamas jį paveldimumu, taip pašventinant neteisingą ir pasmerktą įgimtų privilegijų sistemą. Tai buvo protestas prieš šią klaidą, nes demokratija gimė dėl degeneravusio elito pašalinimo ir įgimtų privilegijų panaikinimo. Selekcijos principo apleidimas priveda prie neteisingo ir degeneravusio elito, kuris, taipogi, priveda prie demokratijos nukrypimo.
Selekcijos principas pašalina, tiek rinkimų, tiek paveldimumo principą.
Jie atšaukia vienas kitą. Tarp jų yra konfliktas, nes, jeigu yra selekcijos principas ir, tokiu atveju, minios nuomonė ir balsas nesvarbūs, arba ji išrenka tam tikrus kandidatus ir, tokiu atveju, jis daugiau nebeveikia.
Taipogi, jeigu yra priimamas selekcijos principas, paveldimumas neturi jokio vaidmens. Šie du principai negali eiti kartu, nebent įpėdinis atitinka selekcijos dėsnius.
Ir jeigu nacija neturi jokio tikro elito – pirmo paskirti antrąjį? Aš atsakau vienintele fraze, kuri turi nenuginčijamą tiesą: tokiu atveju, tikrasis elitas gimsta iš kovos prieš degeneravusį ir netikrąjį elitą. Tai irgi yra paremta selekcijos principu.
Taigi, apibendrinant, elito vaidmuo yra“
a) Vesti naciją pagal tautos gyvenimo dėsnius.
b) Po savęs palikti įpėdinį elitą, paremtą ne paveldimumo, o selekcijos principu, nes tik elitas žino gyvenimo dėsnius ir gali spręsti iki kokio masto tauta, pagal įgūdžius ir žinias, laikosi šių dėsnių.
Tai yra kaip sodininkas prižiūri savo sodą ir pasirūpina, kad, prieš jo mirtį, būtų paveldėtojas, pakeitimas, nes tik jis vienintelis gali pasakyti, kuris iš dirbančiųjų su juo, yra tinkamiausias užimti jo vietą ir tęsti jo darbą.
Kuo turi būti pagrįstas elitas?
a) Dvasios grynumu.
b) Pajėgumu darbui ir kūrybingumui.
c) Drąsa.
d) Kietu gyvenimo būdu ir pastoviu kovojimu prieš naciją ištinkančius sunkumus.
e) Neturtingumu, tai yra, savanorišku atsisakymu kaupti asmeninį turtą.
f) Tikėjimu Dievu.
g) Meile.
Manęs buvo klausta, ar mūsų veikla kol kas sekė tas pačias linijas, kaip ir krikščioniškoji bažnyčia. Aš atsakau: mes darome didžiulį skirtumą tarp mūsų ir krikščioniškosios bažnyčios sekamos linijos. Bažnyčia mus dominuoja iš viršaus. Ji pasiekia tobulybę ir didybę. Mes negalime nužeminti šios erdvės tam, kad paaiškinti savo veiksmus.
Mes, per savo veiksmą, per visus savo veiksmus ir mintis, siekiame šios linijos, keldami save kuo aukščiau prie jos, kiek mūsų kūnų nuodėmių našta ir mūsų kritimas per prigimtinę nuodėmę leidžia. Lieka matyti, kiek mes galime save pakelti link šios linijos per savo žemiškas pastangas.
INDIVIDAS, NACIONALINIS KOLEKTYVAS, NACIJA
„Žmogaus teisės“ yra ribojamos ne tik kitų žmonių teisių, bet ir kitų teisių. Yra trys skirtingi subjektai:
1. Individas.
2. Dabartinis nacionalinis kolektyvas, visų tos pačios nacijos individų visuma, gyvenančių valstybėje esamu metu.
3. Nacija, tai istorinis subjektas, kurio gyvenimas tęsiasi amžius, jos šaknys įsiskverbusios giliai laiko gelmėse ir turi begalinę ateitį.
Nauja didžiulė demokratijos klaida, paremta „žmogaus teisių“, yra tik vieno iš šių trijų subjektų, individo, interesų pastebėjimas ir rūpinimasis jais; ji nepaiso antrojo, arba niekina jį ir neigia trečiąjį.
Visi iš jų turi savo teises ir pareigas, teisę gyventi ir pareigą nepažeisti kitų dvejų teisės gyventi. Demokratija rūpinasi užtikrinti tik individo teises. Štai todėl mes demokratijoje liudijame didžiulį nusiminimą. Individas mano, kad jis gali kėsintis, su savo neribojamomis teisėmis, į viso kolektyvo teises, kurį jis mano galįs sutrypti ir apiplėšti, taigi, demokratijoje yra paliudijamas šis plyštantis vaizdas, ši anarchija, kurioje individas nesuvokia nieko už savo asmeninių interesų.
Taipogi, nacionalinis kolektyvas rodo nuolatinę tendenciją aukoti ateitį – nacijos teises – už dabartinius savo interesus. Štai todėl mes liudijame negailestingą savo miškų, kasyklų, naftos rezervų, eksploatavimą ir atidavimą, pamirštant, kad yra šimtai rumunų kartų, mūsų vaikų vaikai, ateisiančių po mūsų, kurios taip pat tikisi gyventi ir tęsti nacijos gyvenimą. Ši sumaištis, šis demokratijos atneštas santykių pažeidimas, konstatuoja tikrą anarchiją, natūralios tvarkos sutrikdymą ir yra viena iš esminių nesantaikos visuomenėje priežasčių.
Darna tegali būti atkurta tik atkūrus natūraliąją tvarką. Individas turi atsiskaityti aukštesniajam subjektui, nacionaliniam kolektyvui, kuris, taipogi, turi atsiskaityti nacijai.
„Žmogaus teisės“ nebėra beribės, bet ribojamos nacionalinio kolektyvo teisių, šios, taipogi, ribojamos nacijos.
Pagaliau, atrodytų, kad demokratijoje bent individas gyvena nuostabiai. Bet realybėje, ir tai yra galutinė demokratijos tragedija, individas neturi jokios teisės, nes kur yra susirinkimų laisvė mūsų šalyje, laisvė rašyti, sąžinės laisvė? Individas gyvena po teroru, cenzūra, apgulties būsenoje; tūkstančiai žmonių yra areštuojami, kai kurie nužudomi už savo tikėjimą, kaip prie tironiškiausių valdovų. Kur yra „suverenios minios teisė spręsti savo likimą“, kai mitingai yra draudžiami ir kai tūkstančiams žmonių yra trukdoma balsuoti, kai su jais neteisingai elgiamasi, jiems grasinama mirtimi, jie žudomi? Jūs sakysite: „Taip, bet šie žmonės nori keisti Konstituciją, riboti mūsų laisves, primesti kitą valdymo formą!“
Aš klausiu: „Ar demokratija gali teigti, kad tauta nėra laisva nuspręsti savo pačios likimą, keisti savo Konstituciją, savo valdymo formą, kaip ji tenori, gyventi su didesnėmis, ar mažesnėmis laisvėmis, kaip pasirenka?“
Tai yra galutinė tragedija. Realybėje, demokratijoje žmogus neturi jokių teisių. Jis jas prarado nei nacionalinio kolektyvo, nei nacijos naudai, bet politikierių finansininkų, bankininkų ir rinkiminių agentų kastos naudai. Pagaliau, paskutinė filantropija individui. Masoniška demokratija, per neregėtą niekšiškumą, apsimeta taikos šioje žemėje apaštalu, tuo pačiu metu, skelbdama karą tarp žmogaus ir Dievo. Taika tarp žmonių ir karas prieš Dievą.
Šis niekšingumas susideda iš žodžių „taika tarp žmonių“ naudojamų tam, kad pasiversti „Taikos“ apaštalu, pasmerkiant Jį kaip žmonijos priešą. Ir, tuo labiau, ši niekšybė susiduria iš to, kad jie vaidina, kad nori išgelbėti žmonių gyvybes, kai, iš tiesų, jie juos veda į mirtį; apsimetinėja gelbėjant jų gyvenimus nuo karo, velniškai juos pasmerkdama amžinam prakeiksmui.
NACIJA
Į naciją įeina:
1. Visi dabar gyvenantys rumunai.
2. Mūsų protėvių ir mirusiųjų dvasios ir kapai.
3. Visi, kurie gims rumunais.
Tauta suvokia savo egzistenciją, kaip ji suvokia savo visumą, ne tik savo sudedamąsias dalis ir jų individinius interesus.
Nacija turi:
1. Fizinę, biologinę tėvonystę: kūną ir kraują.
2. Materialinę tėvonystę: šalies žemę ir jos turtą.
3. Dvasinę tėvonystę, į kurią įeina:
A. Jos Dievo, tautos ir gyvenimo koncepcija. Ši koncepcija sudaro turtą, dvasinę tėvonystę. Šios srities apribojimai yra nustatomi pagal koncepcijos švytėjimo ribas. Yra šalis su nacionaline dvasia, tos dvasios lūkesčiais, dvasios, pasireiškiančios iš apreiškimo ir pačios nacijos pastangų.
B. Jos garbė, kuri švyti pagal nacijos pripažinimą per jos istorinę egzistenciją, normas, gautas iš jos Dievo, tautos ir gyvenimo koncepcijų.
C. Jos kultūra: jos gyvybės vaisius, jos pačios pastangų mastyme ir mene kūrinys. Ši kultūra nėra internacionalinė. Ji yra nacionalinio genijaus, kraujo išraiška. Kultūra yra internacionalinė savo švytėjimu, bet nacionalinė savo kilme. Kažkas padarė gerą palyginimą: duona gali būti naudojama internacionaliai, bet ji turi žymę žemės, iš kurios ji atvežta.
Kiekviena iš šių tėvonysčių turi savo paskirtį. Visos trys privalo būti ginamos nacijos. Bet iš visų svarbiausia yra dvasinė tėvonystė, nes ji vienintelė yra amžina, ji vienintelė peržengia visus laikus. Senovės graikai šiandien yra su mumis ne dėl savo kūnų, nesvarbu, kad ir kokių atletiškų – jie dabar tėra tik pelenai – nei dėl materialinio turto, jei jie tokį turėjo, bet dėl savo kultūros.
Nacija gyvena amžinai per savo koncepcijas, garbę ir kultūrą. Dėl šių priežasčių, nacijų valdovai turi spręsti ir veikti ne materialinių ir fizinių nacijos interesų pagrindu, bet nacijos istorinės garbės, nacijos amžinųjų interesų pagrindu.
Taigi: ne duona bet kokia kaina, o garbė bet kokia kaina.
NACIJOS AUKŠČIAUSIASIS TIKSLAS
Ar tai yra gyvybė?
Jei tai yra gyvybė, tada priemonės, kuriomis nacijos to siekia tampa nereikšmingos. Visos yra teisėtos, net ir blogiausios.
Taigi klausimas gali būti šitaip užduotas: kokios yra internacionalinio elgesio normos? Nacijų gyvuliški instinktai? Tigras jose? Ar čia galioja žuvų jūroje, ar žvėrių miške taisyklės?
Aukščiausiasis tikslas nėra gyvybė. Jis yra prisikėlimas. Nacijų prisikėlimas Jėzaus Kristaus, išganytojo, vardu. Kūryba ir kultūra yra tik priemonės, o ne atgimimo tikslas. Kultūra yra talento vaisius, kurį Dievas pasėjo mūsų nacijoje ir už kurį mes esame atsakingi. Laikas ateis, kai visos pasaulio nacijos pakils iš mirties su visais savo mirusiaisiais, visais savo karaliais ir imperatoriais. Kiekviena nacija turi savo vietą priešais Dievo sostą. Galutinė akimirka, „prisikėlimas ir mirusiųjų“, yra aukščiausias ir nuostabiausias tikslas, kurio nacija tegali siekti. Taigi, nacija yra subjektas, kuris gyvena net ir už šios žemės ribų. Nacijos yra realybės taip pat ir kitame pasaulyje, ne tik šitame. Mums, rumunams, mūsų nacijai, kaip ir kiekvienai nacijai pasaulyje, Dievas paskyrė atskirą misiją; Dievas mums yra davęs istorinį likimą.
Pirmasis įstatymas, kurio kiekviena nacija turi laikytis, yra savo likimo pasiekimas, jai paskirtos misijos įvykdymas.
Mūsų nacija neapleido to tikslo, nepaisant to, kokia ilga ir sunki buvo jos pačios Golgota. Ir dabar mes esame susidūrę su kalnų aukščio kliūtimis.
Ar mes būsime silpna ir baili karta, kuri esant grėsmėms išsižadės Rumunijos lemties ir išsižadės savo nacionalinės misijos?
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
