Piliakalnių didybės pavilioti
http://mignalina.lt/gyvenimas/4585-pili ... -pavilioti
2017 liepos 25, antradienis
Dalia KORŠUL
Seimui 2017 m. paskelbus Piliakalnių metais, Kazitiškio ir Grybėnų kaimų bibliotekininkės prisiminė, kad Kazitiškio seniūnijoje taip pat yra šių gražuolių. Dar ir ne vienas...
Pasitarusios Rasa Trubilienė ir Dalia Koršul nusprendėme juos, kartu su skaitytojais, aplankyti.
Kazitiškio seniūnijoje jų yra keturi: Tolimėnų, Garbšių, Bajorų ir Kazlupiškės.
Liepos 14-oji pasitaikė nelietinga, todėl mes tądien su dideliu būriu vaikų ir suaugusių išvykome į kelionę. Į kelionę pasikvietėme puikų gidą – Lietuvos istorijos žinovą Kęstutį Čeponį.
Pirmas šios dienos tikslas buvo Tolimėnų piliakalnis. Iki jo vykti teko net per Zarasų rajoną. Dar apie pusę kilometro ėjome pėstute. Pats piliakalnis apaugęs medžiais, aikštelė nedidelė. Piliakalnį juosia terasos. R.Trubilienė trumpai papasakojo apie piliakalnį, o K. Čeponis papildė, kad čia žmonės gyveno dar prieš Kristų, gyvenvietės būdavo kalno papėdėje, o kai kaimus puldavo priešai, žmonės slėpėsi ant tokių piliakalnių. Po Kęstučio pamokėlės minėme mįsles. Rasa perskaitė legendas apie Serapiniškės kaimą ir Prisiektinį akmenį.
Važiuodami link Garbšių piliakalnio, sustojome prie Šv. Mergelės Marijos lurdo. Čia Kęstutis papasakojo kodėl ir kaip jį statė, kad tarybiniais metais norėta jį nugriauti.
Garbšių piliakalnį mūsų smagi kompanija pasiekė, atvažiavusi į svečius pas Bronių Rančių. Mat šis piliakalnis yra beveik pono Broniaus kieme. Sodybos šeimininkas sakė, kad jam nei seneliai, nei proseneliai niekada nieko ypatingo nepasakojo apie šią vietą. Bet gidas K. Čeponis tvirtino, kad čia, vykdant mokslinę žvalgybinę ekspediciją, buvo rasta brūkšniuotosios keramikos liekanų, datuojamų I tūkstantmečio pradžia. Dabar Garbšių piliakalnis apaugęs medžiais ir krūmais, forma apardyta ariant žemę.
Kitas kelionės tikslas – Bajorų piliakalnis. Kadangi ši vasara lietaus negailėjo, buvo nutarta, kad geriausia jį pasiekti nuo geležinkelio pusės, todėl apie kilometrą teko nužygiuoti pėstute. Kadangi teko eiti palei akmenuotą geležinkelio kelią, vyresni kelionės dalyviai nesiryžo priimti tokio iššūkio. Kelias tikrai buvo nelengvas, teko brautis per krūmynus, žolės sąžalynus. Bajorų piliakalnis nuo geležinkelio pusės labai status, tankiai apaugęs pušimis ir eglėmis. Įkopus į piliakalnio viršų, Kęstutis papasakojo apie lietuvių kovas su svetimšaliais. Jis paminėjo, kad šis kraštas tais laikais nebuvo pasaulio užkampis, kaip dabar mums atrodo. Čia būta svarbių prekybos kelių į šiaurę ir pietus, todėl vietovės buvo nuolat puldinėjamos priešų.
Jau vakarėjo, o dar laukė Kazlupiškės piliakalnis. Kadangi laukų keleliai sunkiai pravažiuojami, tad palikome mašinas prie kelio Grybėnai–Daugėliškis ir patraukėme laukais link piliakalnio. Iš tolo atrodęs visai nedidelis, priėjus arčiau paaiškėjo, kad kopti teks gana aukštai. Įkopus – atsivėrė nuostabus vaizdas. Matėsi užlietos pievos, dirbami laukai, miškais apaugę kalneliai ir net Dysnų ežero kampelis.
Visi džiaugėmės pasiekę paskutinį kelionės tikslą. Susėdome ant pievutės, vakarieniavome, dalinomės kelionės įspūdžiais, klausėmės Kęstučio, kuris su užsidegimu pasakojo Lietuvos istoriją.
Apvažiuoti tik Kazitiškio seniūnijos piliakalniai. O kiek dar užmirštų, neaplankytų, neatrastų įdomių vietų yra visai šalia mūsų. Tereikia tik noro ir šaunių žmonių pagalbos, kad visa tai pamatyti.
Bibliotekininkės Rasa ir Dalia, kartu su kitais keliauninkais, dėkoja gidui, istorijos žinovui Kęstučiui Čeponiui, kurio pasakojimai lydėjo visos kelionės metu, Kazitiškio seniūnijai – už pagalbą organizuojant išvyką, Kazitiškio kultūros specialistei Danutei Gasiūnienei – už kartu dainuotas dainas. Ypatingai bibliotekininkės dėkoja Grybėnų, Kazitiškio ir Švedriškės skaitytojams už puikiai ir prasmingai kartu praleistą laiką.