Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Diversantai ir spec. daliniai. Partizaninio ir antipartizaninio karo taktika ir metodai; Veikla pogrindyje ir konspiracija

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

„KAIP LAIMĖTI PARTIZANINĮ KARĄ?“

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: „KAIP LAIMĖTI PARTIZANINĮ KARĄ?“

Parašytas: 12 Kov 2022 00:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27103
Miestas: Ignalina

„KAIP LAIMĖTI PARTIZANINĮ KARĄ?“

https://blog.parakomanai.lt/kaip-laim%C ... f90c68d2db

Locked N' Loaded
Feb 5, 2019

Sveiki visi. Pradedame ciklą straipsnių apie partizaninį karą. Apie tai daug kalbama, daug rašoma, bet neretai iš nežinojimo, romantizmo, ar tiesiog kvailumo nesuprantama, kas tai išties yra. Žmonės, besidedantys žinančiais, rėkia, kad „nebe tie laikai miškuose ir bunkeriuose sėdėti“. Iš kitos pusės žinovo balsu blerbiama: „ką jau mes čia su Rusija jėgom matuosimės, tik partizaninis karas. Va, kaip pokaryje…“.

Partizaninis karas — tai kariavimo forma, kuria vengiant konvencinių kautynių su ugnies galios, manevro, rezervų ir resursų prasme pranašesniu priešu siekiama jį sekinti, tokiu būdu perimti iniciatyvą ir nugalėti. Karybos ekspertai yra apsvarstę šią problematiką, vieną jos vertinimų galima pažiūrėti čia: http://bit.ly/2t6oT2c

Paprastai kalbant, partizaninio karo imamasi, kai priešas yra ženkliai galingesnis arba besiginantis nebeturi galimybių kautis force-on-force. Tačiau tai nereiškia, kad dabar esminė jo sąlyga — sulįsti į mišką, išsikasti bunkerį ir užpuldinėti okupanto rinkimines apylinkes. Šiuo metu karas keliasi arčiau gyvenviečių, tobulėjant stebėjimo ir ugnies priemonėms, partizanai taip pat ieško sprendimų (apie tai — kitose dalyse).

Tad kas kariauja tą partizaninį karą? Yra kelios esminės sudedamosios dalys:

1. Ginkluotasis partizanų sparnas (esami/buvę kariškiai, ginklą valdantys ir įsakymams sugebantys paklusti piliečiai) vykdo ribotas karines operacijas (pasalos, apšaudymai, snaiperių operacijos, sprogdinimai, VIP medžioklė), taupydamas savo resursus ir sekindamas priešą.

2. Pogrindis ir rėmėjai logistiškai remia partizanus, vykdo informacines operacijas, žvalgybą ir kt.

3. Jei yra sukurta pogrindžio vyriausybė, tai ji stengiasi atstovauti kovojančią šalį, priima sprendimus, kurie gali būti naudingi karui ir ateičiai (turto nusavinimas, įgaliojimų suteikimas pareigūnams ir pan.). Jei formaliai vyriausybė nesudaryta, jos funkcijas gali vykdyti ginkluotųjų pajėgų vadovybė.

Tiek tos teorijos. O dabar liūdnoka internetų realybė. Dažniausias pavyzdys, kaip reikia kautis: „Va, žiūrėkit į pokarį, 10 metų kovojom“. True, bro, true. Partizanai padarė didžiulį darbą, ir turbūt niekas geriau tuo metu už juos to nebūtų padaręs.

Bet žiūrint iš šios dienos perspektyvos, karine prasme tai — nesektinas pavyzdys. Pirmiausia, valstybė nuosekliai nesirengė partizaniniam karui kaip esminiam pasipriešinimo būdui. 1940 m. nedarė to, kam ruošėsi (konvencinei gynybai), o 1944 m. pasipriešinimas kilo spontaniškai, kariauta kaip mokėta, laukiant greito rezultato. Ilgainiui jėgos seko, kol galų gale karine prasme karas buvo pralaimėtas.

Klausant įvairių diskusijų kartais susidaro įspūdis, kad partizaninis karas — tai kažkoks slaptųjų galių rinkinys, kai išgėrus stebuklingo gėrimo paskutinę sekundę imi ir nugali siaubingą priešą. Turbūt yra manančių: „Ai, čia kariuomenė perka visokias nesąmones (boxerius, haubicas ir pan.), nieko jie nesupranta. Mes žinom kaip iš tikro reikės kariauti. Tada tai jau mes parodysim“. Pasipriešinimas agresoriui yra suvokiamas kaip būdas „įgelti“, „garbingai pakovoti“, „iššauti“. Apibendrintai sakant — romantizuotas savižudžio pradžiamokslis.

Mielieji ponai ir ponios, turime jus nuvilti. Partizaninis karas yra tas pats KARAS, viena jo formų. Partizaninį pasipriešinimą taip pat reikia planuoti, numatyti resursus, ugdyti įgūdžius. Į tai privalu investuoti, dar gerokai iki pirmo šūvio. Lietuvos kariuomenė, šauliai, visa valstybė rengiasi ginti šalį, t.y. KARUI. Neabejojame, kad tikslas nėra garbingai pasirodyti, o nugalėti. Tam gali būti pasitelktas ir partizaninis karas. Mūsų vertinimu, karas prieš agresorių turi būti vertinamas ne iš proceso, bet iš rezultato perspektyvos. Tad pasirinkta pasipriešinimo forma turėtų leisti mums pasiekti pergalę. Pergalė, kai agresorius sudaužytu snukiu ir išverstais viduriais apsisuka ir rankose laikydamas žarnas (kad nepamestų), skuodžia, iš kur atėjęs.

Bet paklausite, kokiu būdu partizaniniame kare pasiekti pergalę. Teoriškai įmanomi trys keliai:

1. Partizaninis. Šiuo atveju pasipriešinimas yra toks stiprus ir gerai organizuotas, kad priešas nebeturi kitos išeities ir palieka šalį. Žinant, kad kariaujant tokio pobūdžio karą priešas būna žymiai pajėgesnis konvencine prasme, labai svarbūs resursai, kuriais disponuoja partizanai, teritorijos dydis, kurį turės kontroliuoti oponentas ir vidinė partizanų motyvacija bet kokiomis sąlygomis kautis iki galo.

2. Konvencinis. Partizaninis karas išsekina priešą, ir tuomet atsiranda galimybė pereiti į konvencinį puolimą ir pasiekti pergalę. Tam, vėlgi, būtinas potencialas šalies (partizaninio judėjimo) viduje (ar išorėje), kad kažkuriame etape atsirastų ugnies galios, manevrinių pajėgų, rezervų nugalėti konflikto pradžioje konvenciškai pranašesnį oponentą.

3. Politinis. Pasipriešinimas sukelia (arba prisideda sukeliant) politines pasekmes priešui (arba jos atsiranda nepriklausomai nuo pasipriešinimo), kurios jam nebeleidžia toliau vykdyti operacijų, ir todėl pasitraukia. Taip partizanai pasiekia pergalę. Neretai tai priklauso nuo didesnių procesų, ir didesnių žaidėjų įsitraukimo, nes potencialiai silpnesnis veikėjas vargu ar ženkliai gali daryti įtaką potencialiai stipresniajam politine prasme. Ką besiginantis gali padaryti, tai aktyviais kariniais veiksmais demonstruoti savo pasipriešinimą, taip didindamas priešo laidotuvių įmonių pelnus ir keldamas agresoriaus neteisėtų veiksmų klausimą tarptautinėje darbotvarkėje.

Žinoma, realybėje šios trys kryptys persipina, viena papildo kitą ir galų gale sunku nuspręsti, kuri gi nusvėrė pergalę. Didžiąja dalimi partizaninį karą kariaujanti šalis privalo eiti visais šiais keliais, jei nori pasiekti pergalę. Ilgai nesigilinant, galima teigti: Vietname (XX a. 6–7 deš.), Čečėnijoje (1994–1996) buvo eita visais keliais. Čia partizaninė taktika tapo paruošiamąja konvencinio puolimo dalimi, o tai turėjo aiškias ir konkrečias politines pasekmes. Išimtis galėtų būti Afganistanas (1979–1989), kur nusvėrė partizaninė taktika ir politinis dėmuo.

Tad ką daryti mums? Neturime didelės teritorijos (LDK — miss You, babe), žmogiškųjų resursų, mūsų sienos, per kurias galima būtų pasitraukti į saugias draugiškas šalis, nėra ilgos. Tad viską statyti tik ant partizaninių veiksmų būtų naivu. Pradėjusi karą su NATO valstybe ar jų grupe, Rusija turės dar aukštesnį savų nuostolių pakantumo lygį, nei kare prieš Ukrainą. Tad Lietuvoje vykstantis partizaninis karas taptų nemaloniu mauduliu, galvos skausmu, tačiau neprivestų prie infarkto.

Apie riterišką konvencinę dvikovą su Rusiją turbūt nediskutuosime. Politiškai Lietuva, nors ir būdama NATO ir ES nare, turi ribotus Kremliaus spaudimo resursus. Tai kas gi tinka Lietuvai?

Manytume, kad galvodami apie gynybą (kur partizaniniai veiksmai yra integrali jos dalis), turėtume veikti keturiais etapais:

1. Pasiruošimas. Turime ruoštis ginti valstybę kompleksiškai, derinant konvencinę ir partizaninę taktikas. Galima pasidžiaugti, kad Putino naglumas pabudino mus visus iš letargo miego, ir pradėjome kryptingiau dirbti. Tačiau neretai kompleksiškesniems scenarijams pratybų metu pritrūksta kūrybingumo. Jei nuo skyriaus lygio pratybų pradėtume visoje LK derinti konvencinę ir partizaninę taktiką, taptume tikrai kietu riešutėliu. Kai kur tai vyksta, kai kur dar vangiai, tačiau jei tai pradėsime daryti nuo rytojaus, imsimės iniciatyvos siūlyti ir organizuoti — proveržis bus rimtas.

2. Šalies gynyba. Kalbėti, kad dieną X mes turime pamiršti turimas priemones, įgūdžius ir įsipareigojimus, nerti į rūsį ir pradėti kurti pogrindį, yra neprofesionalu. Reikia maksimaliai lanksčiai išnaudoti turimas priemones, įgūdžius ir padaryti maksimalią įmanomą žalą priešui. Gal Lietuva nebus pagrindinėje puolimo kryptyje ir savo jėgomis galėsime sustabdyti puolimą? Gal tai bus idiotiškas bandymas pakartoti Krymo ar Donbaso scenarijų su nuo degtinės pažaliavusiais žmogeliukais? Visais šiais atvejais kaudamiesi galime laimėti.

3. Partizaniniai veiksmai. Veiksmais už priešo linijos ar jau okupuotoje šalyje turime ne tik uždegti žemę po priešo kojomis. Ugnį turime naudoti protingai, ir padus svilinti ten, kur reikia, kad be reikalo neatskleistume pajėgumų, smogtume skaudžiausiose vietose, tai plačiai viešintume ir taip pasiektume maksimalų rezultatą. Rezultatas šiuo atveju yra tinkamų sąlygų sąjungininkų ar nuosavam kontrpuolimui organizuoti.

4. Konvencinė operacija. Partizaniniai veiksmai turėtų sudaryti palankias sąlygas sąjungininkų konvencinei operacijai. Sąjungininkų atėjimo greitis tiesiogiai priklauso nuo mūsų aktyvumo ir rezultatų okupacijos ar agresijos atveju. Jei priešas viską kontroliuoja, apie jokį pasipriešinimą negirdėti, priešas nepatiria spaudimo su kruvinomis pasekmėmis — sąjungininkų planavimas bus vienoks. Tačiau jei dėl mūsų veiksmų priešas kraujuoja, demoralizuotas ir nevalgęs, mes žinome, kur priešui skaudžiausia smogti, galime pasitikti draugiškas pajėgas, „užvesti“ ant taikinių, perimti objektų apsaugą ir kontrolę — sąjungininkų planavimas bus kitoks.

Tokios mūsų mintys. Svarbiausia — neužsidaryti minčių ir sprendimų tanke, ir negalvoti, kad man pakaks to, ką žinau ir moku. Mūsų atveju reikia būti maksimaliai universaliu. Nes jei moki tik viena, būsi labai geras miręs ekspertas.

Kitą kartą leisimės šiek tiek į gylį. Pasvarstysime, ko reikia efektyviam partizaniniam karui: priemonės, įgūdžiai, žinios. O dabar kviestume diskutuoti apie bendrus principus ir kryptį, kuria turėtume eiti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: