|
Papildysiu. Čia rašysiu, kokią vietą turi užimti gynyboje prieš Lenkijos propagandą grasinimas Lietuvos išdavikams.
Man sunkiai įsivaizduojamas vienijimasis siekiant valdžios. Juk tada nutolstama nuo reitingų sąrašuose priekio, prarandamos įmokos. Beveik visų partijų vieta sąrašuose priklauso nuo sponsoriavimo.
O pasiūlyt meduolio patriotai neturi. Tad lieka tik įrodyt, kad patriotai tikrai laimės (jiems atiteks „keršto balsai“) ir kad tada jie ims keršyt. O tam reikia rodytis agresyviau, o ne tik komentavimais. Ir svarbiausia parodyt, kad nieko mums pas mūsų priešus nėra švento.
Elitiko norą gauti postą su otkatais gali prislopinti baimė dėl savo, ir ne tik, kailio.
Lenkijos propagandą bandysiu grupuot pagal S.Kara Murzos knygą „Manipuliacijos sąmone“.
Pradžioje paminėsiu, kad propaganda – tai neatsiejama agresijos dalis. Tikslai – motyvuotai pagrįsti savo tikslus savo šalyje, šalyje - agresijos objekte ir kitose, neutraliose šalyse. Toliau – pakelti savo dvasią bei motyvaciją bei sugniuždyti priešininką. Idealus variantas – kad priešininko ir pasipriešinimo nebūtų išvis.
Manipuliatorius visad dedasi geriečiu ir kalba suprantama kalba. Ideali auditorija manipuliatoriui – auditorija neužsidėjusi bloko, linkusi kontaktuoti bei norinti suprasti manipuliatorių.
Tam pasiekti būdus naudoja net dėstytojai universitetuose – kreipimasis „kolegos“, jaunatviškas įvaizdis, juokeliai.
Pavyzdžiai iš mano gyvenimo.
Studijuojant pirmą aukštąjį dėstė V Radžvilas. Žinojau, kad tai baisu, nesuprantama ir nieko neišmokau. Manipuliavimo nebuvo – buvo diktantas. Greičiausia niekuo netikėjau, girdėdamas baisius sakinius. Kažkaip praslydau. Šiuo metu V. Radžvilas rašo, man atrodo, suprantamiau.
Antrajame aukštajame VU dėstė matematiką L. Čekanavičius, apskaitą J. Mackevičius. Žinojau, kad tai nesuprantama, baisu, gal prašoksiu. Bet jie sugebėjo dėstyt taip, kad nuėmė blokus ir įkišo į smegenis. Ir jų paskaitose buvo įdomu ir linksma. Ir keista, kad viskuo tikėjau, atrodo neapčiuopiamais dalykais, kaip pvz. matricų pritaikymu žodiniuose uždaviniuose, „turto manevringumo koeficientais“ ir panašiom neįsivaizduojamom baisybėm. Tai ir buvo manipuliavimas gerąja prasme.
Kai kas gal prisimena Kašpirovskį, kam virš 40. Jo manipuliavimo sėkmė – norintys būti manipuliuojami žmonės. Jie patys atverdavo smegenis. Kas neatverdavo, to nepaveikdavo.
Lengviau manipuliuoti žmonėmis, kurie turi manipuliatoriui žinomą ir reikiamą mastymo algoritmą. O tai pasiekiama jevrofilijos bei tolerastijos diegimu. Religinio fanatiko, kaip aš, manipuliacija neveiks. Pasaulėžiūros šablonas – tai blokas. Tam bloką reikia pašalint. Tolerastija ar „pažiūrų įvairove“ (pvz. yra pažiūros, kad Holokaustas – tai triušio vardas, o lenkus reikia išnaikinti) ir stengiasi panaikint esamą tautiškumo ar religijos bloką.
Manipuliavimui galima priešintis tiesiog vengiant dialogo ir asmeniškai įžeidžiant manipuliatorius. Aišku, geriausia po rinkimų būtų įkurti inkviziciją ir fiziškai sunaikint visus, kurie dabar palaiko Lenkijos pusę ar bando siekti su Lenkija dialogo.
Inkvizicija viduramžiais ir tarnavo ne kažkokiai mistinei religijos ir dvasinės būklės apsaugai, o konkretiems valstybingumo tikslams. Ir matom kuo baigėsi Lietuvoje, kur lietuviškos inkvizicijos nebuvo. O vėliau dar atsirado gretimų valstybių inkvizicijos, nukreiptos prieš lietuviškumą.
Propagandoje agresijos motyvavimui savo ir trečiosiose šalyse ir pasipriešinimui slopinti šalyje – agresijos objekte tarnauja:
1. Kartojimas.
Plačiausiai tai naudojo Gebelsas. Jo pastebėta, kad pastoviai kartojamas teiginys, net jei adresatas jam visai nepritaria, įsiskverbia į pasąmonę ir atrodo, lyg objektyvi realybė.
Pvz. bet kokie straipsniai ar laidos apie „lenkų teritorijas Lietuvoje“ tas „teritorijas“ bei „regionus“ su „lenkais“ ir gamina. Kaip straipsniai apie „litwakus“ gamina „šiaurės jeruzalę“ su „šiaurės izraeliu, jei kartais „izraeliui“ iš Palestinos reiktų išsikraustyti.
Ir save laikantys Lietuvos patriotais pasako: „tai gal reiktų jiems jų žemėse leisti, juk jie taip pat piliečiai, yra ir kita nuomonė, jie ten dauguma „priklausė Lenkijai“ bei panašius niekus. Taip jis kalba apie žemes, kur lietuviai jau 5000 metų ir kur lietuvių virš 500 tūkst. šalia 100 tūkst. lenkų (Vilnius su apylinkėmis).
Gebelsas paminėjo Biblijos pavyzdį. 2000 m. kartojami teiginiai neatrodo beviltiškai buki. Tokius teiginius, kaip Jerichono sugriuvimas nuo garso, Jūros praskyrimas ir Saulės sustabdymas bandoma aiškinti mokslininkų. Mačiau net filmus. Ten net daromi bandymai su maketais, rašomos formulės.
O išgirdus žodį „vilnija“, kas pirma ateina į galvą? Ar ne „lenkų gyvenamo krašto autonomija“, "etniškai probleminiai regionai", "išskirtinės nelabai lietuviškos vietovės" ir „buvusios lenkų žemės“, ir tik paskui – Lietuvos sostinės apylinkės, Gediminas. Jei taip, tai kalimas į pasąmonę egzistuoja.
Tam priešintis galima kartojant savo. Ir užgožti. Jei neleidžia informacijos priemonių galingumas, reikia stiprint retoriką. Mes galime vartot mažiau korektišką retoriką, nes neturime karūnos, kuri nukristų.
2. Dezorientavimas (pozicijų panaikinimas) arba koordinačių sistemos panaikinimas.
Agresorius rodomas sąjungininku, priešai – dialogo puse, išdavikai – intelektualais taikytojais.
Gal prisimenat filme „Priešas už vartų“ kviečiantį „susidraugauti“ vokiečių šarvuotį su gromofonais. Sausio 13, per patį šturmą, „Jedinstvo“ (taip vadinosi LLRA) ir „LKP ant TSKP platformos“ (taip tada vadinosi Krikščionių partija – Kubiliaus konservai) transliavo geranoriškus pareiškimus. Tai agresoriui reikalinga, kad auka galėtų prieš save pateisinti savo neveiklumą.
Mūšio metu visad buvo svarbu vėliava, šaliai - sostinė. Taip pat būtina matyt priešo ir savo pozicijas. Ir žinot, kur ir kas yra priešas. Viską skirstyt į juodą ir baltą, dievą ir šėtoną, geruosius ir bloguosius. Ir tarpinių stotelių čia nėra. Aš ir stengiuosi viską supaprastint ir subanalint. Vadinami intelektualai, priešingai, stengiasi žiūrėt įvairiais kampais ir išvedinėti.
3. Sąvokų sukeitimas vietomis.
Bailumas ir neryžtingumas vadinamas santūrumu, korektiškumu. Remiamasi net istorijos pavyzdžiais – pvz., baimė atsiimti Vilnių 1939 ir lenkų karių internavimas pristatomas, kaip teisingas žingsnis.
Galiu pažymėt, kad bailumui pagrindo būta – Lenkijos kariuomenė ant popieriaus buvo 2,5 mln. po mobilizacijos, ji turėjo stiprius sąjungininkus. Lietuvos kariuomenė ir tada, ir dabar, ypač nuo 1997 metų tik dekoratyvinė. O Vokietija aplamai galėjo palikti Lietuvą vieną aiškintis su Lenkija, jei pastaroji padarytų nuolaidas dėl Dancigo koridoriaus.
Bet nereikia meluoti patiems sau, galima meluoti tik kitiems. Baimė ir pasyvumas skatinamas įvairių intelektualų-tarpininkų.
Bailumas priešo akivaizdoje – vienas didžiausių karo meto nusikaltimų. Todėl stengiamasi agresijos objektui duoti galimybę trauktis.
Panašų būdą taikė karyboje mongolai prie Šajo upės, kare su Vengrija 13 amžiuje. Pradžioje atakos – sudaromas įvaizdis apie savo galią ir skleidžiami gandai apie ginkluotės pranašumą (mūšio metu naudota pirotechnika bei kiti šou elementai). Bet svarbiausia – kariuomenė pilnai neapsupama. Ir tada ji nesijaučia įvaryta į kampą ir ima trauktis. Rezultatas – per savo žygį į Europą 13 amžiuje mongolai sumušė bent 5 kartus didesnę Vengrijos „karaliaus“ (hercogo) Belos kariuomenę.
Drąsa didėja minioje, kaip ir baimė. Drąsiau, kai jaučiamasi galingos jėgos dalimi.
Pavyzdžiui karo su Lenkija atveju, jei Lenkijos kariuomenė patikėtų, kad Lietuvos kariuomenė – Rusijos (ar Vokietijos, Kinijos) kariuomenės avangardas, bei tuo, kad iš paskos eina Rusijos kariuomenė, patikėtų patys lietuviai, tai Lenkijos kariuomenė tradiciškai išsibėgiotų.
O jei būtume vienas prieš vieną, išsibėgiotume mes. Toks variantas buvo Gruzijoje. Ten gruzinai kariavo tik tol, kol nepamatė rusų.
4. Psichologinių resursų išeikvojimas.
Pavyzdys iš karybos – pastovus artilerijos apšaudymas, ypač naktį, kad trukdytų miegoti ir neva tuoj prasidėsiančios atakos imitavimas. Tuo pačiu aukai stengiamasi įpiršti bejėgiškumo būseną, nuvargint stresais. Tai pasiekiama rodant grėsmę ir kartu reikalaujant prieš grėsmę ir ją keliančius asmenis nekovoti. Bet priimti ir suprasti jų poziciją.
J.Gebelso 1945 m. dienoraštyje paminėta žmonių būsena, kurią jis įvardina, kaip „buka apatija“. Toji būsena gavosi dėl kelis metus buvusio streso. Po streso, išsisėmus organizmo resursams, apima apatija. Dar geriau, kai nematoma prasmė priešintis. Vokietijos atveju 1945 m. buka apatija buvo pasiekta ir bombardavimais.
Šiandien nuolatiniai Lenkijos "najezdai" ir kaltinimai – tai bombardavimas propaganda. Taip siekiama sukelt bejėgiškumo būseną ir buką apatiją. Kartu su į pasąmonę įkaltais vaizdiniais apie „lenkiškus regionus“. Tai jiems leistų pašalint bet kokį net moralinį pasipriešinimą.
5. Savo pozicijos įrodymai, vizualizacija.
Minėtoje S.Kara-Murzos knygoje knygoje paminėtas žemėlapių poveikis.
Žmonės masto skaičiais, žodžiais arba vaizdais. Priklauso nuo specialybės, pažiūrų, išsilavinimo. Žemėlapiai apima visus tris būdus ir yra visoms pagal mastymą trims žmonių kategorijoms prieinami.
Verta prisimint jau mano aprašytą UAB „Didaktos“ „Naująjį pasaulio ggeografijos atlasą“. Priedo, žemėlapis yra teiginio įrodymas, net jei su teiginiu nesiriša. Kaip ir skaičiai, diagramos tekste. Jų niekas neskaito, bet tekstas atrodo protingai.
Pvz. įrodyme, kad dvigubai didesnio keturkampio kraštines galima apskaičiuot pagal trikampius arba formulę su „pi“, užtenka nubraižyti antrą keturkampį, jo kraštine padarant pirmo keturkampio įstrižainę. Ir tikrai antroji figūra bus dukart didesnė.
O formules bei geometrinius sprendimo būdus užteks tik paminėti. Taigi, kai yra vaizdas, nereikia įrodymo, vaizdas – kaip įrodymas.
O vaizdą galima paišyti kokiais nori principais. Mano minėto atlaso atveju 500 tūkst. lietuvių gyvena 100 tūkst. lenkų žemėse (Vilniaus miestas ir 50 km spinduliu aplink Vilnių).
6. Knygoje yra aprašomas agresyvios propagandos tikslas, kaip „molekulinis centro skaidymas“, verčiant iš rusų. Lietuviškai geriau būtų suprantamas „valstybės centro naikinimas“.
Čia Lenkijos tikslas – ištrinti Vilnių, kaip etninės Lietuvos dalį.
Priminsiu, Vilniuje ir 50 km spinduliu aplink jį yra 500 tūkst. lietuvių, apie 100 tūkst. save laiko lenkais ir apie 100 tūkst. kitų tautybių žmonių. Jei neimami Elektrėnai. Dzūkijoje, kur Šalčininkai, šalia 300 tūkst. lietuvių yra apie 100 tūkst. lenkų.
Tai kur toks „kraštas“, kur lenkų dauguma ir jie gyvena kompaktiškai? Tikriausia Prūsija ir Suvalkų trikampis tokiomis galėtų būti.
Pvz. tarp Pabradės ir Nemenčinės yra miškas, kur lenkų nėra. Tokių miškų, pievų, laukų be lenkų rasčiau visose Lenkijos „lenkiškomis“ laikomose žemėse (pagal „Didaktos“ atlasą lenkiška yra ir Medininkų pilies teritorija. Draučiai nepažymėti. Bet, kiek žiūrėjau, ten pažymėtas lietuvių buvimas lenkiškose žemėse – paštrichavimas žaliai. Tikriausia naudojosi 1988 m. duomenimis.)
Atlasas taip pat formuoja pasąmonę.
Pavyzdžiui, aš jau žinau, kurios žemės „turi teisę“ būti laikomos lenkiškomis.
Todėl mums negalima traktuot Lietuvoje gyvenančių kitataučių, kaip mažumų (ypač vadinamų etninių, autochtoninių). Tai jau įsiskverbusios Lenkijos molekulės, vanduo betone prieš atšalimą.
Dar prie to ir dar neseniai tiurkais ir slavais buvę rusakalbiai ir vokiečiakalbiai „litwakai“, pagal pastaruosius nuo 12 amžiaus.
Galbūt Vokietija planuoja kelti į Lietuvą germanizuotus turkus – juk ten 90 mln. gyventojų. Turkai taip pat formuoja savo „jidiš“ vokiečių kalbos analogą (jidiš neva atsirado Pareiny 13 amžiuje). Na o turkų „deuturkisch“ – 20 amžiuje. Artikuliacija skiriasi – vokiečiai kalba kaip lodami, turkai - kaip su karšta bulve burnoj – jau ir galima laikyt litwakų kalba. Turkus galima bus pavadint semitais litwakais.
Būtina priešintis bet kokiam, net ir ideologiniams skverbimuisi į mūsų teritoriją. Užbrėžt aiškias raudonas linijas. Japonai nieko neįsileidžia nesujaponinę, viskas ten pereina filtrą.
Jei šiuo metu, kol Vokietija ar Rusija neužsiėmė Lenkija, mes ir negalime jų sunaikinti, tai Lenkijos agresijos fone mes turime kurstyti lenkams Lietuvoje neapykantą. Kad galimas būtų 1941 m. birželio 22 buvusios dezinfekcijos, tik šį kartą lenkų atžvilgiu, pakartojimas.
Ir neįmanoma jokia gynyba bei pozicijos gynimas, nejaučiant agresoriui neapykantos. Visos pozicijos turi sutapti – dvasinės, teritorinės, kalbinės, istorijos ir t.t.
Kur pozicijas koreguoti, „vedant dialogą su Lenkija“ – iki Vievio? Dialogas pagal Lenkiją – tai kiek mes kapituliuojame.
Juk Lenkija iš savo pusės nuolaidų nežada – nekalba apie Jotvingijos grąžinimą, lenkų kalbos korekciją. Ir Lenkijai visai neįdomi dialogo siekiančių nuomonė.
Lenkija jau nusprendė – okupuoti Vilnių.
UAB „Didakta“ jau išleido tam tikslui mokykloms skirtą žemėlapį.
Palyginkit su Belgijos žemėlapiais, kur rodoma Flandrija ir Valonija.
7. Knygoje minimas „sąvokų kanalizavimas“.
Tai kitų prasmių suteikimas vaizduojamiems reiškiniams. Na tai suprantama – Vilnijos regionas (turbūt, sakoma Berlynijos, Paryžijos ir Briuselijos regionai, mat ten yra arabų).
Regionas – nuo žodžio lot. „valda“ (su šaknim „reg“). Valda ir autonomija – jau sinonimai.
Manipuliatoriai sąmone stengiasi nuimti sąmonės blokus. Tam rodomasi draugais ir kolegomis, bendrapiliečiais, o ne išdavikais, žmonėmis be pozicijos ar užsienio valstybės agentais.
Autoritetų ir simbolių neigimas.
Čia klasikinis pavyzdys Lietuvos istorijos slavinimas ir jevrofilizavimas, niekinimas.
Ryškus pavyzdys - kažkada buvęs R. Valatkos straipsnis „Komtiesoje“ apie Pilėnus ir Margirį. Savo simbolių piršimas.
Pavyzdys iš klasikos – Austrijos hercogo kepurė legendoje apie Vilių Telį. Tai holokaustai, hanukos, daugiaetninė „eldėka“, „daugiaetninis“ Vilnius, AK paminklai ir „žydų kapinės“ Šnipiškėse ir panašiai. Kiekvieno knygyno vitrinoje stovi kokia nors rašliava tipo „Jewish culture in Lithuania“ (ten dar sužinom, kad Lietuva viduramžiais suprasta ne tautiškai). „Istorikai“ Bumblauskas, Valatka ir Gudavičius – iš tos operos.
Lietuvos istorijos niekinimas - vienas svarbiausių Lenkijos uždavinių, nes istorija - tautinės savigarbos dalis.
Tam priešinantis būtina niekint simbolius, brangius priešui. Tai katynės, triušiai holokaustai, judaistų kanibalizmas bei kiaulės jahvės garbinimas, visokių satanistinių torų paistalai, parodizuotas baltarusų slengas – lenkų kalba, beždžionių kaulai Paneriuose ir t.t. tai reikia daryt atviru tekstu, nes jie viską atviru tekstu rašo.
Bet koks pozicijų svyravimas suprantamas, kaip abejojimas.
8. Lenkijos propaganda naudoja pozityvo – negatyvo taktiką.
Tada didesnis poveikio diapazonas. Ką analogiškai siūliau šiame kreipimosi eskize pirmoje dalyje.
Kaip pozityvą Lenkija demonstruoja geresnę savo ekonomiką, didesnes algas. Maždaug kaip stojimo į ES misionieriai aiškino, kad politinių barjerų ištrynimas panaikina ir ekonominius barjerus. Mat ant popieriaus – laisvas prekių, darbo jėgos, kapitalo judėjimas ir t.t. ir nelabai aiškina, kokiais principais ir dėsniais tai juda. O jei nutylima, tai reikia suprast, kad pasiskirsto tolygiai.
Kaip negatyvą propagandoje, pavyzdžiui, rodo galimą Lenkijos kerštą nelojaliems žmonėms, ypač lenkams. Tai skleidžiama juodos propagandos ir gandų būdu. Reikalui esant, Lenkija šią propagandos dalį gali suintensyvinti.
Įvairioms visuomenės grupėms Lietuvoje pozicionuojama skirtinga propaganda. Pavyzdžiui, žmonėms gyvenantiems Lietuvos dalyse, į kurias Lenkija nepretenduoja, ji skirta tik pasąmonės apie „lenkų tautą Lietuvoje lenkiškose žemėse kūrimu“.
Taikinyje esančių žemių gyventojams peršama neišvengiama Lenkijos pergalės ir tai, kad Lietuvos valdžia Lenkijos pusėje. Kažkaip nėra kaip ir paprieštarauti, sako lyg ir tiesą. Tik ji sakoma tam, kad pašalintų bet kokį pasipriešinimą.
Paskalos apie būsimą „lenkų žemių“ perdalijimą (dėl to sodų "lenkų autonomijoje" turėtojai, kaip aš, vilniečiai turėtų imti įsiteikinėti LLRA), lietuvių iškraustymą (tokių prognozių pilnas internetas, ypač „kurjervilenskis“), gąsdinimas fašizmu ir nacionalizmu (primenama, kuo tie baigė, o iki tol kiek padarė žalos pačioms valstybėms).
Lietuvos valdžiai pozicionuojama propagandos dalis yra išskirtinė. Pagal „valdžios“ reakciją sprendžiant, tai papirkimas, kartu grasinant už pinigus neatidirbinėjant sankcijomis.
Ir dėl to, kad nėra baimės, kuri būtų stipresnė už norą išduoti už pinigus savo šalį ar rizikuoti savo valdžios Lenkijoje nepasitenkinimo atveju savo šeima, Lietuvos valdžia gina Lenkijos interesus.
Jei „valdžioje dirbantys“ žmonės žinotų, kad jiems už išdavystę gresia mirties bausmės, tai jie nerizikuotų.
Bet tam jie turi aiškiai matyti pozicijas, kad turėtų galimybę vieną iš jų pasirinkti, bei naudą (kaip jie ją supranta. Pvz. R.Paksas akcentavo, kad jam svarbiausia – šeima) pasirenkant vieną ar kitą poziciją. O tam ir tarnauja dezorientacija bei koordinačių sistemos panaikinimas propagandoje.
9. Knygoje propaganda skirstoma į juodą – kai nerodomas šaltinis, baltą – šaltinis rodomas, pilką – šaltinis rodomas apmaskuotai.
Kaip juodosios propagandos aukštasis pilotažas pristatomas gandų skleidimas (propaganda, kuri pati platinasi nemokamai), įsiskverbimas į folklorą (knygoje nagrinėjamos dainelės, anekdotai, kurių viena paskirčių – simbolių griovimas ir dezorientacija).
10. Piliečių darymas banda.
Klasikiniai pavyzdžiai – iš Hitlerio Vokietijos.
Pradžioje – blokų nuėmimas nuo sąmonės. Manipuliatorius – vienas iš jų, žmonės pamaloninami, sužavimi. Lyderis paima ant savęs atsakomybę, nesaugumą, galimas pasekmes. Svarbu išmušt galimybę galvoti, priimt sprendimus (pvz., kieti prekybos agentai nesustodami plepa, rodo įvairius fintus ir peršoka nuo temos prie temos. Neleidžia susikoncentruoti ir pažiūrėt kritiškai).
Minios psichologiją daug autorių nagrinėjo.
Mano manymu, Lenkijos ir jevrofilų propaganda stengiasi suformuot šią minios psichologiją lietuviams – abejingumą, apatiją (stresais ir menkinimu, maždaug „nulemta, neišvengiama, nepakeisi, reikia laukti, kentėti, taikytis“).
Čia mačiau straipsnių, besistebinčių, kodėl Lietuvos „valdžia“ kuria „lenkų žemes“ Lietuvoje.
Apie tai rašiau temoje apie socialinę subetnizaciją. Ji visad būna ten, kur valstybė nepriklauso piliečiams, o elitui. Kaip ir ėmė darytis po Lietuvos krikšto 1387, kai valdžiai staiga prireikė kurti elitą su lenkų herbais.
O taip būna ten, kur visuomenė nepilietiška ir apatiška. Apatiški lietuviai 1387 m. buvo dėl nesiliaujančių karų, tiek su kryžiuočiais, tiek pilietinių. Šiandien apatiški dėl ekonominių stresų.
Apatiški ir save laikantys lenkai. Apie nuolatinį kovojimą dėl „jų teisių“ kala Lenkijos propagandą, jį finansuoja ir organizuoja.
Pvz., AK minėjimą Rasų kapinėse organizavo Lenkijos ambasada ir ambasadorius Sikorskis. Iš ten buvusių 400 dalyvių 200 buvo Lenkijos piliečiai. Mačiau pagal mašinų numerius. Kiti atvežti autobusais.
Ir apie lenkų vienybę. Jie dėl valdžios nekovoja, kaip patriotai ir visokios partijėlės, jie turi valdžią – Lenkijos ambasada. Kuri jiems įsakinėja. Nes kito valdžios centro Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose nėra, o Lenkija ten savo valdžią rodo net AK paradais ir lenkizuotomis musorų mentų uniformomis.
11. Tiesiog melas.
Pavyzdžiui, kad lenkiški užrašai uždėti ant privataus lenkų turto – namų, žemės. Taip mentai ir prokuratūra teisinasi dėl sau būdingo bailumo ir nelojalumo Lietuvai. Nemenčinėje 2 iš trijų užrašų – ant kultūrnamio ir administracijos – uždėti ant Kubiliaus ir Grybauskaitės valdomos valstybės valstybinio neprivataus nekilnojamo turto. Taip pat ir kaimas nėra asmeninis turtas.
S. Karaj Murzos knygoje duodami pavyzdžiai iš TSRS bei Perestrojkos suprantami žmonėms nebent nuo 40 metų. O gale knygos jis tais pavyzdžiais per daug užsižaidžia.
Bet reikia suprast, kad ji rašyta Rusijos patrioto Rusijai ir reikia knygos gale užsidėti smegenėlėse Rusijai skirtą filtrą. Gal daug kokių Lenkijos propagandos savybių, vertinamų pagal šią knygą, nepaminėjau, nes neprisiminiau. Juk nekonspektavau.
Skaičiau M. Gandžio biografiją. Jo moksliniai veikalai vietomis be šypsenos nesiskaito (analizuojama dvasinė būsena suvalgius taukų ar paskiriami traktatai analizuojant karves, kaip dvasinius dalykus. M.Gandis išsisuka, pasakęs kalbas apie būtinybę indusams bei musulmonams vienytis į Indijos naciją, nuo musulmono klausimo „ar leistų tekėti savo dukrai už musulmono“). Bet reikia, tai skaitant, užsidėti Indijai skirtą filtrą.
Svarbiausia yra ieškoti sąjungininkų.
Tai, kad Rusijai dabartinė situacija nelabai patinka (tarp jų ir itin glaudūs Lenkijos - JAV ryšiai bei Lenkijos veikla NATO), sudaro Lietuvai galimybę balansuoti jų įtakos sferose ir pasiekti tų sferų abipusę neutralizaciją savo teritorijoje.
Na gerai, nebūtinai Rusija – Brazilija plotu, ekonomika ir gyventojų skaičiumi bent 8 kartus didesnė už Lenkiją. Ir Turkija bei Vokietija netoli. Ir išvis per I Balkanų karą daug silpnų nedidelių valstybėlių susivienijo ir sumušė Turkiją.
Daug pavyzdžių istorijoje, kai mažos ir silpnos valstybės, susidraugavusios su kuo reikia, apsigindavo – Kuba, Angola, Izraelis, Mongolija, Korėjos.
Bet sąjungininkų paiešką stengiamasi sutrukdyti dezorientavimu.
Tie, kurie mano, kad ES gins, kad mes sąjungoje, tegu pradžioje gydosi.
Šaltų dušų buvo daugiau, nei reikia. Va arbitražą dėl Vilniaus statuso surengs. O tai bus, kai leis mūsų būsena, suformuota propagandos – susitaikymas, nuolankumas, supratimas.
Kažkokį primityvų manipuliavimą naudoju ir aš.
Pavyzdžiui, stengiuosi įgyt skaitytojo pasitikėjimą.
Tam ir eilėraščiai. Darbas juos sukurt rodo pagarbą skaitytojui (trunka parašyt bent 10 kartų ilgiau, nei tekstą, ir tai nemokamai) ir įrodo, kad aš tikrai lietuvis ir nedirbu saugume (nes tų tėvelių „įdarbintų“ prie biudžeto Riomerio išleistų nevykėlių veikla apsiriboja Kusaitės tąsymu ir interneto trolinimu). Taip pat eilėraščiai lengviau virškinasi, o realiai ten rašoma tas pats, kas ir tekstuose. Tektas jei be paveiksliukų ir didesnis, nei A4, tai dažnas pasako „ai, daug“ perskaito pradžią, vidurį ir pabaigą. Eilėraštį atsivertęs greičiausia perskaitys visą, o plakatą ar komiksą pamatytų iškart. Dar geriau būtų filmukai.
Ir propagandinėje, ir realioje kovoje turi būti tokių, kurie tempia kitus iš paskos.
Nuo to atsiranda ir daugiau drąsos, bent jau pavadinti priešą priešu ir įžeisti tą, kuris įžeidžia tave.
Visad galima pagalvot – tai va jį supakuos pirmą.
Arba juk visi taip galvoja – kad lenkų tauta priešai ir kad su lenkais reikia kovoti, todėl jei rašo visi, tai galima. Va tas ten dar ne taip pavarė.
O kai pagalvos, kad taip galvoja visi lietuviai, tai laikysiu, kad ir aš prie to prisidėjau. Viską siunčiu tik iš vieno kompo, kuris greičiausia matosi, kas pasidomi, kad nėra valstybinės institucijos adresu.
Stengiuosi rašyt suprantamai ir kuo trumpiau.
Bet čia skaito sąlyginai bendraminčiai bendraminčius.
Nepalyginamai sunkiau yra manipuliuot priešų sąmone.
Lenkijos ambasadoje šią užduotį dirba greičiausia visas būrys specialistų.
Grasinančias deklaracijas ir įžeidinėjimas ir reikia adresuot priešams, kaip ir jie adresuoja mums.
Atsimenate plakatus Gedimino prospekte ant kvaišalų reklamos „Visi į Europą, runkeliai mūsų nesustabdys“.
Tikiu, kad už tą įžeidimą lenkams, konservams ir „litwakams“ bus atkeršyta.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
