Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Katastrofijaus įvairios neįprastos politinės, istorinės, religinės hipotezės, teorijos bei diskusijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Nematerialinė motyvacija kare

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Katastrofijus

Pranešimo tema: Nematerialinė motyvacija kare

Parašytas: 15 Vas 2011 20:40

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Skaičiau Klauzevico „Apie karą“ (19 amžius).

Manau, kai kuriais momentais galėčiau jį papildyti. Visų pirma, kaip motyvuoti kareivius karo metu ir motyvavimo istoriją.

Pradėsiu nuo senovės graikų.

Vienas iš svarbiausių jų taktikos elementų buvo dideli skydai, būtinai dengiantys ir greta stovinčius. Norėdamas pabėgti, priekinėse eilėse stovintis būtinai turėdavo savo skydą numesti, kad galėtų prasisprausti pro stovinčias eiles. Taigi čia remiamasi bandos instinktu – žmogus tampa mechanizmo (falangos) dalimi, kurios negali palikti.

Panašiai kariaudavo ir normanai, pavyzdžiui, prie Hastingso.

Individualiai kario apsaugai tokių gabaritų skydas nereikalingas, jo naudojimas susijęs būtent su naudojama motyvavimo taktika.

Makedoniečiai kai ką graikų taktikoje pakeitė. Visų pirma, sumažino skydus ir pailgino ietis (nuo 2 m iki 3 – 6). Dabar kareivius rikiuotėje laikė užpakalinių eilių ietys – priekyje stovintys atsidurdavo tarytum garduose, iš kurių jie negalėjo išsukti.

Romėnų karybos būdas reikalavo kitos motyvavimo taktikos. Kariai dalinami į 3 kategorijas. Trečios kategorijos kariai – triarijai – eidavo gale rikiuotės ir be gailesčio žudydavo tuos, kurie būdavo nepakankamai drąsūs. Priedo, buvo įvesta decimacija – kas dešimto iš blogai pasirodžiusių mūšyje nužudymas jau po mūšio. Čia pirmą kartą taip ryškiai panaudotas F.Bekono sentencija „Už baimę baisiau tik kita baimė“ principas.

Visiškai kitos motyvavimo sistemos buvo pas tautas, kurių taktika žymiai skyrėsi nuo aukščiau išvardintų graikų ir romėnų.

Raitelių tautų, tarp kurių ir lietuviai, pagrindinė kariuomenės rūšis buvo lengvoji kavalerija – raiti šauliai. Tai rodo ir arklių laidojimas su šeimininkais, ir tankus nedidelių gyvenviečių Lietuvoje tinklas – mat kiekvieno vyro arkliui buvo būtinos ganyklos.

Mūšio metu raiti šauliai stengėsi užpult netikėtai, apšaudyt priešą ir atsitraukt. Taip pat išsisukt nuo puolančio priešo ir kontraatakuot ten, kur priešas nesitiki. Visas karo su kryžiuočiais laikotarpis pilnas pakaitomis sekusių kryžiuočių ir lietuvių žygių. Dideli kryžiuočių puolimai dažniausiai dėl mūšiuose naudotos lietuvių taktikos būdavo neefektyvūs.

Reikia pažymėt, kad taip pat kariavo ir mongolai, totoriai, vengrai, hunai. Visur, kur vakarietiškos riterių kariuomenės susidurdavo su Rytų pavyzdžio kariuomenėmis, Vakarai pralaimėdavo.

Charakteringi ir mongolų užkariavimai. Savotiškai judrumas, manevras ir profesionalumas reikalaudavo mažiau aukų, drąsos ar pasiaukojimo, nei artima kova. Intuityvus išsisukimas ir traukimasis nuo pavojaus, rizikos minimizavimas buvo taktikos mūšio lauke dalis.

Taigi kovojant judria taktika, kai visad galima būti nepasiekiamu priešo ir atsitraukti, darė nereikalingu kokių nors „zagrad otriadų“ egzistavimą.

Tik kariavimo būdai ir sąlygos ėmė keistis. Gerėjant infrastruktūrai, pradėjus vartoti šaunamuosius ginklus, atsiradus šimtatūkstantinėms armijoms ir įtvirtinimams, toks judrus „klajokliškas“ kariavimo būdas ėmė tikti tik partizaniniam karui. Nes padidėjus gyventojų kiekiui ir tankiui jau taktiškai negalima buvo išsisukinėti nuo smūgio ir kovoti, taikant į silpnas priešo vietas.

Raitelių tautas motyvuodavo jų didesnis, kaip medžiotojų, profesionalumas, palyginus, su jų manymu iš miestiečių, valstiečių ir tingių feodalų suformuotų Vakarų kariuomenių.

Tai, kad riterių kariuomenė – karybos evoliucijos akligatvis, tapo aišku jau po mūšių prie Kurtre, Kresi, Aizenkuro, Puatje ar šveicarų bei italų miestų sukilimų metu, kai juos į vienus vartus nugalėdavo netgi mažesnis kiekis pėstininkų. Liegnico ir Šajo mūšiai parodė, kad riterija nieko nesugeba padaryti ir lengvajai kavalerijai.

Šaunamojo ginklo, lansknechtų ir reitarų atsiradimas išvis pavertė riterius išmirštančiais brontozaurais.

Tik ar riterijos silpnumo priežastys yra techninės?

Manau, kad didesnę reikšmę jų pralaimėjimams turėjo būtent iškreipta motyvacinė sistema, tiesiog virtusi demotyvacija.

Turtingas ir viskuo aprūpintas kariškis suinteresuotas gyvenimu, jis turi ką prarasti, kur atsitraukti, turi savo minipasaulį - valdas, kurias tapatina su valstybe.

Kai riterija susitinka su riterija – puiku, kaip parodė vadinami Italijos karai.

Parą trunkančiame mūšyje, kur dalyvaudavo pora tūkstančių karių, būdavo dvidešimt žuvusių. Dėl to, kad aplink kariaujančius zujantys pažai nespėjo jų nukritusių nuo arklių patraukti į šalį iš po jų kolegų arklių kanopų.

Su paimtaisiais į nelaisvę riteriai medžiodavo, švęsdavo, kol už juos atsiųsdavo išpirką. Kas motyvuodavo feodalines kariuomenes? Ogi niekas. Dėl to nieko jos ir nenuveikė.

Ir būtent šia riterijos kūrimo linkme, visiškai bankrutavusia Vakaruose, ėmė judėti Lietuvos kariuomenė 15 amžiaus pradžioje. Keista, kad nieko nepamokė net pralaimėjimas prie Vorkslos, nei visiškas nesugebėjimas su riterija apgint šiaurinius Juodosios jūros pakraščius.

Taigi profesionalių karių – kilmingųjų šliachtų luomo kūrimas privedė prie parazituojančios kastos sukūrimo. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių Lietuva (ir Lenkija) labai susilpnėjo kariniu atžvilgiu.

Tuo metu, kai kaimyninių, net kelis kartus gyventojų mažiau (pvz., Krymo chanato) turėjusių valstybių kariuomenės siekė dešimtis ir šimtus tūkstančių, Lietuvos kariuomenė buvo skaičiuojama šimtais.

Galima, pavyzdžiui skaitant Kojelavičiaus istoriją, žavėtis pasitaikančiomis pergalėmis, kai Lietuvos kariuomenė sumuša didesnes priešo pajėgas.

Manes nežavi kitkas – kodėl Lietuvos kareivių buvo tiek mažai, kai net šliachtų luomui priklausančių asmenų (kurie nieko nekūrė, nedirbo, ir turėjo vienintelę pareigą - kariauti) susirinkdavo į karą kas dešimtas.

Pavyzdžiui 1514 m. Oršos pergalėje dalyvavo 30 tūkst. Lietuvos karių. Iš jų 10 tūkst. buvo samdiniai.

Toliau mūšiuose dalyvaujančių skaičius mažėja tiesiog geometrine progresija.

Šios tariamos apatijos savo pareigoms priežastis nurodyčiau šias: jie turėjo ką prarasti. Sakoma, kad šuo ir kariamas pripranta. Jie nenorėjo būti kariami ir pripratinėti.

Tai gal juos turėjo ginti patriotizmas?

Praradusi kalbą, religiją ir tautinę dvasią, tapusi etnosocialiai degradavusia parazitų klase, šliachtos negalėjo būti savo šalies patriotais.

Ar galės būti Lietuvos patriotais "Briuselio kopūstai", kartojantys „runkeliams“: „jei mūsų nemaitinsit, maitinsit kitus. Mes – valstybė“?

O kas gi motyvuodavo dideles Lietuvos kaimynų kariuomenes?

Šią jų drąsinančią ir motyvuojančią priemonę galima apibrėžti F.Bekono posakiu „už baimę gali baisiau būti tik kita baimė“.

Dalis kariuomenės, samdiniai ar kilmingieji, prižiūrėdavo kariaujančius. Ir žudydavo bijančius.

Ir vis dėlto toje manufaktūrinio kariavimo būdo epochoje matome mūšių statistiką, kai šimtatūkstantinė kariuomenė pripažįsta pralaimėjimą, netekusi poros procentų karių.

O nuostoliai nuo dezertyravimo viršydavo kovinius. Jei pavyzdžiui, pas lenkus, tai susiję aplamai su įgimtu ir būdingu visiems lenkams bailumu ir fiziologiniu nesugebėjimu kariauti (1939 m. 2,5 mln. lenkų kariuomenė išsilakstė ir pasidavė jau antrą dieną, praradusi apie 2 proc. žmonių), tai daugiatautėse imperijose mažas kovingumas dažnai būdavo susijęs su karių neapykanta šaliai, kurią jie turėdavo ginti.

Skaičiau, kad kareivis drąsus tiek, kiek drąsus jo kaimynas iš kairės ir dešinės. Be abejo, jis turi būti „įpratęs būti kariamas“, o už jo nugaros turi būti „zagrad otriadas“.

WWII karo pradžioje, pavyzdžiui, iki tol „madingi“ laužyti apkasai su šaulių išsikišimais pakeisti lygiomis tranšėjomis.

Labai motyvuoja ir „žiurkės, įvarytos į kampą“ situacija.

Dėl jos partizanai ar apsupti garnizonai rodydavo didelį kovingumą. Tam „priešnuodžiai“ – amnestijos ar landos palikimas. Pavyzdžiui, mūšyje prie Šajo mongolai ir amerikiečiai per WWII prie Farlezo stengėsi priešą ne įvaryti į kampą, o priešingai, provokavo jį ištrūkti.

Taigi, kas motyvuotų šiandieninę Lietuvos kariuomenę ar potencialius Lietuvos ar Vilniaus gynėjus?

Pavyzdžiui, 1569 m. niekas nemotyvavo nuo “strateginio partnerio“ Lenkijos ginti Ukrainos.

1795 m. Kosciuškos kariuomenę sudarė apie 10 tūkst. dalgiais ginkluotų valstiečių.

Matome, kaip puikiai paruošta ir milijardais atšerta Gruzijos kariuomenė per Penkių dienų karą pasielgė taip pat, kaip ir 1939 m. iš „panowie“ susidedanti Lenkijos armija.

Priežastys – jie nebuvo „įpratę būti kariami“, nebuvo „kitos baimės“, kuri nugalėtų priešo baimę ir jie nebuvo „įvaryti į kampą“.

Ar panašiai elgtųsi ir šiuo metu daugiau dekoratyvinė Lietuvos kariuomenė. Įsitikinęs, kad nesant mano aukščiau paminėtų sąlygų, taip.

Tai ar priešo reikalas šias sąlygas sukurti? Be abejo, jis jų nekurs. Tai mūsų reikalas.

Romėnai kovingą kariuomenę sukūrė decimacijos ir triarijų pagalba, naujaisiais amžiais tai darė „zagrad otriadai“.

Todėl manau, kad užuot atšėrinėjus potencialius kariautojus, reiktų pasidomėti nematerialinio motyvavimo formomis, pasitvirtinusiomis anksčiau.

Tai, kad Žečpospolitos raiteliai puošėsi leopardo kailiais ir turėjo po keletą kaimų jiems dirbančių valstiečių, tikrai nedarydavo jos kariuomenės kovinga.

Kelis kartus švedų ir rusų interventus išvydavo būtent tie ujami valstiečiai, kuriems į užsienį pabėgę jų atšerti karžygiai buvo kartoję „jei nemaitinsit savo kariuomenės, maitinsit svetimą“.

Fridricho II kariuomenėje buvo kitaip – jis į savo tiesiog nužmogintus kareivius kreipdavosi prieš mūšį : „ar, šunys, nutarėte gyventi amžinai?“.

Taigi reikia daryti iš Lietuvos kariškių būtent įpratusius būti kariamais šunis, o ne leopardo kailiais pasipuošusius šliachtas. Nebus norinčių tarnauti? Kas tai yra – „norinčių“, „pageidaujančių“? Visuotinė prievolė ir pareiga. Ir kad bijotų šūvio į nugarą.

O ne išradinėti dviratį ar sekti pavyzdžiu šalių, turinčių atominį ginklą ir šimtus milijonų gyventojų.

Ir lėšų susitaupytų.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: