 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina
|
Marius Kundrotas. Tauta ir kilmė
http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... a-ir-kilme
2011-08-29
Jaunas mokslininkas Vytautas Sinica http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=48972918 praėjusią savaitę taip šauniai sukirto kosmopolitų propagandinius teiginius, jog pridurti, iš pažiūros – lyg ir nebūtų ko. Svariai pagrįsta kalbos, kultūros, savimonės reikšmė tautiškumui, o drauge – paties tautiškumo reikšmė valstybės tapatumui ir visuomenės bendrystei.
Užtektų pasveikinti Lietuvos mokslo bendruomenę su puikiomis perspektyvomis ir tuo baigti, jei ne vienas beapeliacinis teiginys. Kilmės akcentą jaunasis mąstytojas laiko ne tiek nacionalistų, kiek nacistų atspirties tašku. Va dėl šio teiginio galima ir verta diskutuoti.
Jau žymus tautiškumo ir nacionalizmo (lietuviškai – tautininkystės) tyrėjas prof. Entonis Smitas (Anthony Smith) vienu svarbiausių tautiškumo šaltinių įvardija bendros kilmės mitą. Žinoma, anglas – kad ir koks jis būtų objektyvus ar net pozityvus tautiškosios ideologijos atžvilgiu – sunkiai galėjo bendros kilmės akcentą pavadinti kaip nors kitaip, nei mitu. Dar XVIII a. garsus rašytojas Danielis Defo (Daniel Defoe) satyrinėje poemoje „Grynakraujis anglas“ priminė, jog šios tautos genofondą (o kartu – ir kultūros paveldą) sudarė keltų britų, germanų anglosaksų, vėliau – danų ir norvegų, pagaliau – prancūzų įsibrovėlių elementai.
Suvokiant, jog pasaulyje gausu itin mišrios kilmės tautų, nėra pagrindo neigti, jog esama ir kitokių pavyzdžių – tautų, kurių kilmė jų formavimosi laikotarpiu – daug vientisesnė. Lietuvių protėviai bene paskutinį didelio masto maišymąsi išgyveno apie 3000 m. pr. m. e., ateiviams arijams (indoeuropiečiams) maišantis su senaisiais krašto gyventojais (spėjamai – ugrofinais). Iš to gimė baltai. Vėliau šis protoetnosas patyrė iranėnų sarmatų, spėjamai – trakų, dar vėliau – germanų ir slavų įtakas, tačiau tai buvo greičiau inkliuzai.
Primordialistų ir konstrukcionistų ginčą – ar tautos yra duotybės, ar jos kuriamos – galima išspręsti dialektiškai. Duotybė yra pats tautiškumo principas, tautiškumas kaip reiškinys. Konkrečios tautos visuomet būna kuriamos. Jei kūryba ir savikūra sustoja, tauta ima nykti. Istorija – ištisinis vienų tautų nykimo ir kitų atsiradimo procesas. Kitas klausimas – kokiu pagrindu žmonės apsibrėžia konkrečioje tautoje.
Pirmiausiai pamėginkime išsiaiškinti, ar apskritai yra pagrindas teigti genealoginį tautos tapatumą. Po to – ar šis tapatumas, tikras arba įsivaizduojamas, turi svarbos kultūriniam, socialiniam ir politiniam tapatumui.
Jei kalbėsime apie fizinius duomenis, rasime skirtumų ne tik tarp tų grupių, kurios vadinamos ar pačios vadinasi tautomis. Netgi žvelgiant į tos pačios tautos etnines grupes dažnai galima įžvelgti antropologinius savitumus. Tai galioja ir mums – lietuviams.
Dzūkams būdingas vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, aštrokos bet stambokos nosys. Prūsų ir pajūrio lietuviams – vidutinis ūgis, grakštus stotas, siauresni veidai, aštrios ir plonos nosys. Žemaičiams – vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, stambios nosys be „ereliškų“ bruožų, be to – čia gana gausu tamsesnio gymio žmonių. Tiesa, šiaurinėje dabartinės Žemaitijos dalyje nemažai itin šviesaus gymio, aukšto ūgio, grakštaus stoto, siauraveidžių gyventojų. Aukštaičiai iš kitų lietuvių grupių išsiskiria aukštu ūgiu, platesniais ir santykinai – plokštesniais veidais. Suvalkijoje susimaišę įvairių tipų atstovai.
Paviršutinišką ne specialisto įspūdį apie antropologinių tipų skirtumus patvirtina archeologų duomenys – išskiriami du, kartais trys ir daugiau tipų vien pagal kaukolių formas. Gana sėsliai gyvenę lietuvių protėviai spėjo išsiskirti į kelias savitas grupes – ne vien kultūra ar tarmėmis.
Bendro, o kartu – išskirtinio lietuviško ar bent – baltiško genomo kolei kas lyg ir nerasta. Iš tiesų tauta žmonijos, rasių, rasinių tipų kontekstuose – ganėtinai siaura grupė, tad rasti specifinį, tik tai tautai būdingą genetinį kodą nėra taip jau paprasta. Nors mokslo ir technologijų pažanga atveria plačias erdves tyrimams ateityje. Kitas klausimas, jog tokių tyrimų šiandien Vakarų pasaulyje prisibijoma. Dar gyva atmintis, kai pagal kaukolių formas ir kitus biologinius duomenis buvo sprendžiama žmogaus vertė.
Reiktų atskirti mokslą nuo pseudomokslo, ypač kai pastarasis sąlygojamas politikos. Tapatumas ir vertė – skirtingos dimensijos. Žmogaus vertę apibrėžia ne jo kaukolės forma, o mintys ir sprendimai, gimstantys toje kaukolėje.
Prieš dvejus metus išleistoje monografijoje „Tauta amžių kelyje“ įvardyti keturi tautą apibrėžiantys principai – kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Žvelgdami į skirtingas tautas, išvysime, jog vienose vyrauja vieni šių principų deriniai, kitose – kiti. Prancūzams ir rusams daugiau reiškia kalba ir kultūra, mažiau – kilmė. Žydams, airiams ir škotams svarbiau kilmė ir kultūra, mažiau svarbu – kalba. Vis gi vargiai rastume tautą, kuri laikytų save tauta, apsiribodama vienu kuriuo nors aspektu.
Konstrukcionizmo teoretikas Benediktas Andersonas (Benedict Anderson) pabrėžia – svarbu tai, kaip tauta įsivaizduojama. Pažvelkime, kaip save tautos lygmeniu suvokia lietuviai.
Prieš keturis mėnesius užduotas klausimas „Facebook“ interneto puslapyje http://www.facebook.com/questions/17689 ... ion_answer : kas apibrėžia tautą? 32 atsakė – kultūra. 26 – kalba. 25 – savimonė. 18 – kilmė. 9 – teritorija. 5 – religija. 3 – rasė. 3 – pilietybė. 3 – bendri politiniai interesai. 3 – bendruomenė. 2 – politinė valia.
Respondentai turėjo galimybes pridėti savus atsakymus, dalis taip ir padarė. Iš vienuolikos per keturis mėnesius pasirinktų variantų kilmė – pirmajame ketvertuke.
Žinoma, šia apklausa pretenduoti į rimtą mokslinį tyrimą būtų problemiška: daug kas priklauso nuo klausimą uždavusio žmogaus „draugų“ rato, nėra aiškaus ir lygaus paskirstymo pagal amžiaus grupes, išsilavinimą, tautybę, kitų moksliniam tyrimui svarbių dalykų. Vis gi tendencija – aiški.
Daug rimtesnius duomenis atskleidžia išsami Jolantos Kuznecovienės studija „Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai“, išspausdinta moksliniame žurnale „Sociologija“ http://www.ku.lt/sociologija/files/2006 ... 84-107.pdf.
Iš 116 respondentų į klausimą, kodėl jie laiko save lietuviais, 19% atsakė, jog turi lietuviškas šaknis, o 14% – jog jų tėvai – lietuviai. Bendroje sumoje išeitų, jog 33% lietuvybės kriterijumi įvardijo kilmę, bet kiti skaičiai atskleidžia, jog ir čia leista pasirinkti kelis variantus, todėl sumuojant neišvengiamos paklaidos.
41% įvardijo, kad jie čia gimę, 34% – jog jie čia gyvenantys, 16% – jog jie čia augę (visais trimis atvejais įvardyta teritorija). 21% pagrindiniu kriterijumi atrodė, jog jie kalba lietuviškai, 11% – jog laikosi lietuviškų papročių, o 9% – jog tiesiog myli Lietuvą.
Šiame tyrime pirmu numeriu eina teritorija, po to – kilmė, dar po to – kalba, toliau – kultūra, pagaliau – jausminiai ryšiai. Taigi ir čia kilmė – pirmajame ketvertuke, nors ir kaip sumuotume: jausminiai ryšiai (lojalumas) eina gerokai toliau už lietuviškas šaknis ir lietuvišką šeimą.
Įdomu, jog dabartiniai lietuvių sociologai, politologai, filosofai – net patys tautiškiausi iš jų, nežiūrint poros-trejeto išimčių – kilmės veiksnį linkę apskritai išbraukti iš tautiškumo apibrėžčių. Taigi, turime situaciją, kai siaura – nors ir labai gerbtina – grupelė „geriau žino” tautos esmę už ją pačią.
Aiškiai regime, jog lietuvių tautai kilmė – vienas svarbiausių tautinės savimonės pagrindų. Žinoma, šis kriterijus nėra vienintelis. Net radikaliausias tautininkas vargiai pasakys, jog tautą apibrėžia tiktai prigimtis – tarsi gyvūnų rūšį. Tai iš tiesų greičiau ištars nacistas, rasistas, geriausiu atveju – rasialistas. Kilmė – vienas iš kriterijų, bet ne vienintelis, galbūt – netgi ne pagrindinis.
Apskritai atsieti tautiškumą nuo kilmės ir paversti jį vien pasirenkamu dalyku – net pavojinga. Tai sumažina atsakomybę – tautiškumas pavedamas norams. Taip vieną dieną žmogus gali apsiskelbti lietuviu, kitą dieną – rusu, trečią – papuasu, o ketvirtą – džedajumi. Rusijos gyventojų surašyme pasirodė ir tokia „tautybė“. Iš tiesų pasirinkimas racionalus tik mišrios kilmės atveju, renkantis tėvo arba motinos tautą.
Sociobiologinė tautiškumo kilmės ir esmės teorija, išplėtota jau Levo Gumiliovo, ligšiol – viena populiaresnių. Įvairių tautų nacionalistams ji gana artima dar nuo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder) laikų.
Pasirenkamos – „pilietinės“ – tautos idėjos skurdą geriausiai iliustravo jos tėvynė – Prancūzija. Įsivaizduota, jog užteks maurams išdalyti pasus, išmokyti kalbos, ir jie taps prancūzais. Nepasiteisino. Šiandien jau netgi prancūzų tautininkai, pripažįstantys prancūzu bretoną ar alemaną, daug atsargiau žiūri į arabą ar berberą. Danų, švedų, vokiečių, lenkų, vengrų, žydų, lietuvių ir latvių tautininkams dėl kilmės principo apibrėžiant tautiškumą apskritai jau nuo seno klausimų praktiškai nekyla. Tuo tarpu Darius Kuolys su savo bendraminčiais dabartinėje Lietuvoje vis dar mėgina diegti galutinai susikompromitavusią „pilietinio tautiškumo“ idėją.
Ilgus amžius žmonija gyveno visuomenėmis, kuriose viską lemdavo prigimtis – pradedant religija, baigiant profesija ir socialiniu statusu. Net santuoka dažnai išeidavo už asmens pasirinkimo ribų. Šiandien žengiama į priešingą kraštutinumą, siekiant viską paversti pasirinkimo objektais – pradedant tauta, baigiant lytimi. Įdomiausia, jog tokia visuomenė anaiptol netampa laisvesne. Kai vieninteliu pasirinkimo kriterijumi lieka pats pasirinkimas, dingsta jo prasmė.
Save apsibrėžiame tiktai kitų kontekste. Jei šis kontekstas – amorfiškas, arba jei patys bet kada galime tapti bet kuo, vadinasi, mūsų – tiesiog nėra. Nėra to, apie kurį galima pasakyti – aš.
Jau teigdami, kad vieną dieną galime būti lietuviais, o kitą – papuasais, pripažįstame, jog yra lietuviai, kurie nėra papuasai, o kartu – papuasai, kurie nėra lietuviai. Pasirinkimui tapus visuotiniu, mes jau nebegalėtume būti nei vienais, nei kitais, nes šių duotybių tiesiog nebeliktų.
Grįžtant į pradinį klausimą apie kilmės ir tautiškumo santykius, tenka iš dalies sutikti su taikaus nacionalizmo judėjimo „Nationia“ http://www.nationia.com/ ideologo Andriaus Jankausko įžvalga: tautos kuria kultūras, o ne kultūros – tautas.
Iš tiesų būtų tiksliau, jei į pirmąjį teiginio dėmenį įrašytume: pirmiausiai.
Marius Kundrotas. Nuo Padanijos iki Oranijos: kada gimsta tautos?
http://alkas.lt/2011/11/28/m-kundrotas- ... ta-tautos/
http://www.alkas.lt
2011 11 28 09:52
1996 m. Italijos šiaurėje paskelbta nauja valstybė – Padanija. Nepriklausomybės deklaraciją parengė Umberto Bosio (Umberto Bossi) vadovaujama Šiaurės lyga (Lega Nord).
Šis politinis projektas pagrįstas socialine ir ekonomine atskirtimi tarp turtingesnės šalies šiaurės ir vargingesnių pietų. Pietiečiai masiškai vyko dirbti ir gyventi į šiaurę, užimdami šiauriečių darbo vietas, o valstybei teko pietiečių skurdą kompensuoti šiauriečių mokesčiais. Ambicingi politikai netruko šią padėtį išnaudoti savo karjeros tikslams, tardami visų šiauriečių vardu: užteks mus išnaudoti!
Iš pradžių projektas apėmė praktiškai visą Italiją į šiaurę nuo „despotiškojo metropolio“ – Romos. Paskiau apsiribota Venecija, Lombardija, Emilija-Romanija, Pjemontu ir Ligūrija. Šalis praminta pagal Po upę. Neilgai trukus imta išradinėti ir padaniečių tauta. Anot Šiaurės lygos ideologų, šiaurės italai iš tiesų esą keltai, okupuoti ir integruoti romėnų. Kiek ir kokių tautų nuo Breno laikų žygiavo per šiuos kraštus, pernelyg nesigilinta, bet įdomiau – kas kita.
Joks etninis tapatumas, skiriantis šias provincijas nuo likusios Italijos, o kartu – jungiantis jas tarpusavyje, lig tol tiesiog nežinotas. Čia gyveno lombardai, pjemontiečiai, ligūrai, o virš viso to gyvavo italų tapatybė. Ne padaniečių, juo labiau – ne keltų. Skirtinga istorinė patirtis suformavo ne tik skirtingą ūkinį lygį, bet ir gana skirtingus papročius. Perkėlus tai į politiką, prisiminti keltai… Skirtumas nuo pietų italų grindžiamas net ir tokiais buitiniais argumentais: jie mėgsta vyną, o mes – alų!
Šiaurės lygai įsijungus į Silvijo Berluskonio (Silvio Berlusconi) valdžios koaliciją, Padanija greitai pasitraukė į antrą planą, o ilgainiui – praktiškai užmiršta. Visa, kas liko iš separatizmo – reikalavimai daugiau savarankiškumo biudžeto, mokesčių, sveikatos apsaugos srityse, kas puikiai išsiteko civilizuotame decentralizacijos diskurse, o šiauriečių-pietiečių priešpriešą pakeitė klasikinis šiuolaikinio nacionalizmo akcentas – užkardyti imigraciją iš kitų tautų. Buvę separatistai suartėjo su italų tautininkais kovoje už bendrą tapatumą ir bendrus interesus.
Šešeriais metais anksčiau už Padaniją pietų Afrikoje gimė kitas politinis ir tapatybinis projektas – Oranija. Būrų dvasininkas Karlas Bošofas (Carel Boshoff) įkūrė gyvenvietę, kurioje paskelbta „laisvoji valstybė“ – savotiškas būrų „bantustanas“, atitinkantis tai, ką juodiesiems afrikiečiams kūrė Pietų Afrikos Respublika būrų viešpatavimo laikais. 2004 m. Oranija jau įsivedė savo valiutą – orą.
Būrų siekis išsaugoti savąjį tapatumą ir atkurti savo valstybę – tegul ir „kvazi“ lygiu – Europoje vertinamas prieštaringai, netgi tarp tautininkų. Viena vertus, prieštaringumui pasitarnauja primityvus šio klausimo sutraukimas į rases, jų skirtumus ir vienos rasės pranašumą prieš kitą. Gana ilgai būtent taip savo teisę į šias žemes grindė pačių būrų ideologai ir politikai. Antra vertus, žmogaus teisių požiūriu, dabartinė padėtis Pietų Afrikos Respublikoje – po Nelsono Mandelos (Nelson Mandela) revoliucijos – mažai kuo skiriasi nuo to, kas vyko būrų apartheido režimo laikais. Jei anksčiau baltieji terorizavo negrus, tai dabar – atvirkščiai.
Tautininkui, žinoma, kyla du klausimai: pirma – ar būrai čia yra senbuviai, antra – ar juos apskritai galima laikyti tauta? Jų atveju atsakymas į antrąjį klausimą tiesiogiai sąlygoja atsakymą į pirmąjį.
Žiūrint į istorinį eiliškumą, šiame krašte iš tiesų pirmiausiai apsigyveno negrų tautos. Jokios būrų tautos tuo metu čia nebuvo. Tiesą sakant, jos nebuvo ir niekur kitur. Būrais, o kitaip – afrikaneriais – pasivadino olandų, prancūzų ir kitų tautų kolonistai, ėmę keltis į pietų Afriką XVII–XVIII a. Stumiami nuo pakrantės naujų kolonizatorių – britų – afrikaneriai kėlėsi į krašto gilumą, kur XIX a. įkūrė savas valstybes – Natalį, Oranžiją ir Transvalį.
Jas vieną po kitos okupavo britai. Po to kelios britų kolonijos sujungtos į Pietų Afrikos Sąjungą, o dekolonizacijos laikais iš jos gimė Pietų Afrikos Respublika. Čia valdžią greitai susigrąžino būrai, o galiausiai – juodieji afrikiečiai. Atrodytų – viskas grįžo į savo vietas.
Apžvelgę praktinius faktus – žvilgtelkime į teorinę pusę, o po to vėl grįžkime prie praktikos.
Pirmas teorinis klausimas: ar tautos – pirmapradės bendruomenės, ar jos – kuriamos? Atsakymai į šį klausimą pernelyg dažnai būna vienareikšmiai.
Jei tautos būtų stabilios konstantos – lig šiol gyventų šumerai, etruskai, tocharai ir daugybė kitų senovės tautų. Nebūtų lietuvių ir latvių, jau nekalbant apie prancūzus, vokiečius ar anglus, susiformavusius iš daugybės ankstesnių tautų.
Kita vertus, jei tautose nebūtų kažko pastovaus, bet koks tautos projektas priklausytų grynai nuo atskirų politikų valios. Dar gerai atsimename „tarybinės liaudies“ (iš tikrųjų – „tautos“) projektą, kuris net pačioje sovietų galios viršūnėje buvo greičiau fikcija, nei masinė tapatybė. Liktų neaišku, kodėl net ir dviejų aukščiau aptartų grupių likimai – tokie skirtingi: afrikanerių tapatybė – išliko šimtmečius, o padaniečių – žlugo per porą dešimtmečių, dar net nesusikūrusi.
Atrodo, arčiausiai tiesos būtų atsakymas, jog pastovus yra pats tautiškumo principas – žmonių sąsajos kilmės, kalbos, kultūros ir savimonės pagrindais. Jis yra viršistorinis – bent jau tiek, kiek viršistorinė pati žmonija ar vos šiek tiek mažiau. Konkrečios tautos – visada istorinės. Jos atsiranda ir išnyksta.
Antras teorinis klausimas – tautos sąsaja su tėvyne: kur yra konkrečios tautos tėvynė ir kas yra konkrečios tėvynės tauta? Čia atsakymas – ne ką paprastesnis, gal net – sudėtingesnis. Vis dėlto jį rasti – įmanoma. Seniausias tautos kraštas – seniausia krašto tauta. Šiedu principai nevisad sutampa – tiesą sakant, sutampa gana retai. Vis gi abu jie atrodo pateisinantys save. Švedai nėra seniausi Švedijos gyventojai – tokie yra samiai, bet švedų tauta susiformavo Švedijoje. Dėl to abi šias tautas – bet ne kurias nors kitas – dera laikyti Švedijos senbuvėmis. Panaši situacija Latvijoje – su latviais ir lyviais, Japonijoje – su japonais ir ainais.
Dabar jau galima grįžti prie praktikos. Jei būrai – tauta, ji susiformavo tame krašte, kur dabar gyvena. O jei taip, ji turi lygias teises su seniau čia gyvenusiais juodaisiais afrikiečiais. Yra ir toks argumentas, jog būrai šiandien apskritai keliasi į negyvenamas ar beveik negyvenamas teritorijas, tačiau tai – greičiau detalės, nei principinis klausimas. Esminis klausimas lieka: ar būrai – vis gi – tauta?
Šiuo klausimu darsyk palyginkime afrikanerius su padaniečiais. Jau minėta, jog tautos – kuriasi. Vis gi tam neužtenka metų ar net dešimtmečių. Paprastai užtrunkama šimtmečius. Nėra pagrindo neigti, jog išlikus socialiniams, iš dalies – kultūriniams ir sustiprėjus politiniams skirtumams tarp šiaurės ir pietų italų, iš jų galėtų susiformuoti atskiros tautos. Būtent taip išsiskyrė „Deutsche“ ir „Dietsche“ – vokiečių aukštaičiai ir žemaičiai, iš kurių dar vėliau išsiskyrė olandai ir flamandai, o mums artimesniu atveju nedaug betrūko, jog atskiromis tautomis būtų tapę lietuviai ir lietuvininkai – išlaikę net bendrą tautovardį.
Dažniausiai pirmiau susikuria tautos, o tik po to – valstybės. Padaniečių ir afrikanerių atvejai šiuo klausimu – vėl skirtingi. Tautų kūrimasis vyksta iš apačios, o ne iš viršaus. Politika čia išreiškia kultūrą, o ne kultūra – politiką. Nors padaniečių atveju kultūrinių, lingvistinių, istorinių, pagaliau – net ir genealoginių (žinoma, neapsiribojant keltais) savitumų netrūko, jų akivaizdžiai neužteko skubiai iš nieko sukurti naują tautą. Lengviau buvo atkurti ligūrus ar lombardus. Norint sukurti padaniečius, reikėjo dviejų visiškai priešingų sąlygų: pirma – galutinai sulieti juos tarpusavyje, antra – atskirti nuo kitų italų. Nei viena, nei kita neįvyko.
Nėra jokių abejonių, jog afrikanerių protėviai Afrikoje – kolonistai. Lygiai kaip švedų protėviai – Švedijoje, norvegų protėviai – Norvegijoje, anglų protėviai – Anglijoje. Ar dėl to anglų, švedų, norvegų nelaikome tautomis? – Žinoma, jei apskritai pripažįstame tautą tikrove.
Afrikaneriai turi savo kalbą: kol kas ji beveik nesiskiria nuo olandų kalbos, galutiniam atsiskyrimui dar būta per mažai laiko. Čekai su slovakais ir suomiai su estais irgi susišneka. Afrikaneriai turi savo kilmę: ji nėra vien olandiška, antras vyraujantis elementas – prancūzų, yra ir kitokių. Afrikaneriai turi savo tapatybės raidos istoriją: trys ar keturi šimtai metų – ne pora dešimtmečių. Pagaliau, afrikaneriai turi savo kultūrą, kuri labai stipriai skiriasi nuo šiuolaikinių olandų: ne veltui prarandantys viltį išgyventi Afrikoje būrai mieliau renkasi keltis į konservatyvią Gruziją, nei į libertarinę Olandiją, kur tiesiog nebesitiki pritapti.
Gali kilti klausimas: o kaipgi amerikiečiai, kanadiečiai, pagaliau – šveicarai? Kiekvienas atvejis – gana savitas. Jei kiekvieną žmonių grupę, pasivadinusia tauta, ja ir pripažinsime, teks laikyti tauta ir Rusijos gyventojų surašyme pasirodžiusius džedajus.
Amerikiečių atvejis iš pažiūros – artimiausias afrikanerių atvejui. Kolonizatoriai iš įvairių tautų apsigyvena kitų tautų žemėse, atsiskiria nuo savųjų motininių tautų ir patys nusprendžia tapti tautomis. Vis gi iš tiesų šiedu atvejai – tiesiog priešingi.
Amerikiečių etninę bazę sudarė viena etninė grupė – anglosaksai, atsižvelgiant į faktą, jog amerikiečių projekto kūrime dalyvavę airiai ir škotai jau irgi kalbėjo anaiptol ne gėliškai. Šių tautų žmonės, atsibudę amerikiečiais, prieš tai užmigo britais, lingvistiniu, iš esmės – kultūriniu, o iš dalies – net genetiniu požiūriu jau integravęsi į anglosaksiškąjį etnosą. Užtai po to prasidėjo priešingos tendencijos: į vadinamąją amerikiečių tautą viena po kitos liejosi visiškai skirtingų tautų, kultūrų, pagaliau – rasių bangos. Amerikiečiams tiesiog nebuvo laiko susiformuoti kaip tautai, nes vėl ir vėl ateina gausūs svetimi elementai, kas tęsiasi iki šiol.
Afrikaneriai – atvirkščiai. Jų tautos projekte susiliejo dvi visais požiūriais skirtingos tautos – olandai ir prancūzai – su mažesniais kitų tautų inkliuzais. Bet po to būrai mažiausiai du šimtmečius formavosi gana uždaroje etninėje, genealoginėje ir kultūrinėje erdvėje, su niekuo nesimaišydami.
Amerikiečiai pradėjo kaip tauta, o baigė kaip jų kratinys. Afrikaneriai pradėjo kaip skirtingų tautų junginys, bet iš šio junginio gimė kaip tauta.
Kanadiečiai – apskritai naujas istorijos produktas. Iki dekolonizacijos ir Britų imperijos transformacijos į savarankiškų šalių sandraugą Kanadoje gyveno anglai (jei norite – anglosaksai arba tiesiog – britai) ir prancūzai, drauge su indėnų tautomis ir eskimais. Iš jų gal tik prancūzai identifikavosi šiek tiek kanadiečiais – atsiskirdami nuo vyraujančių britų. Kanadiečiai dabartine prasme atsirado maždaug tuo metu, kai atsirado Kanados valstybė.
Šveicarijos atvejis – dar kitoks. Jos pradžia iš esmės buvo monoetninė: Šveicariją pradėjo kurti vokiečių etninė grupė – švabai. Vėliau prisijungė prancūzai, dar vėliau – italai, galiausiai lygias teises gavo seniausieji krašto gyventojai – retoromanai. Keturios skirtingos kalbos, keturios skirtingos kilmės, jei kas jungia – tai kultūra ir savimonė. Du aspektai iš keturių. Jei šveicarai – tauta, tai labai jau sąlyginai.
Dekolonizacija pagimdė daug valstybių ir ne ką mažiau dirbtinių tautų, iš kurių dauguma – tiesiog nepasiteisino. Irakiečių „tauta“, regisi, gyvena paskutines dienas: šį kolonializmo reliktą palaikė tiktai geležinė monarchų ir diktatorių valdžia, jos nebelikus – visi prisiminė esą arabai, kurdai, asirai ir turkomanai. Palestiniečių „tautos“ iki Izraelio valstybės projekto apskritai nebuvo: ši „tauta“ iš Izraelio arabų sukurta grynai kaip priešprieša žydų valstybės atsikūrimui, tik ši priešprieša tą surogatinę „tautą“ kol kas ir palaiko. Neaišku, ar ilgai išliktų pakistaniečių „tauta“, sulipdyta iš daugybės skirtingų tautų, jei vieną dieną išsispręstų konfliktas su Indija.
Filipiniečių tautą galima būtų įvardyti ir be kabučių, nes ją iš aplinkinių išskiria ir iš vidaus jungia daugelis tautoms būdingų bruožų, nuo kilmės iki kalbos, bet senesnės tautinės tapatybės ją vis tiek skaldo – kartu su religija. Apie „šrilankiečių tautą“ praktiškai net nekalbama: sinhalų ir tamilų takoskyra, nuo pat valstybės sukūrimo besireiškianti kruvinais konfliktais, neleidžia tokios kalbos net pradėti.
Žinoma, visų paskelbtų, apsiskelbusių ir išties dar besikuriančių tautų – neapžvelgsime. Lieka viltis, jog bent šiek tiek praskleista uždanga į slėpiningą tautų raidos pasaulį, šios raidos principus ir jų raišką dabartyje.
Komentarai
http://alkas.lt/2011/11/28/m-kundrotas- ... /#comments
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
