Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Algis Avižienis. Tautos reikšmė individo gyvenime

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvybė - kas buvo lietuviais, kas yra lietuvis ir koks jis turi būti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Algis Avižienis. Tautos reikšmė individo gyvenime

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Algis Avižienis. Tautos reikšmė individo gyvenime

Parašytas: 22 Bal 2012 22:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Tautos reikšmė individo gyvenime

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... o-gyvenime

2012-03-26 7:01

Algis Avižienis

Sprendžiant pagal labai aukštus savižudybės, žmogžudysčių, autoavarijų, alkoholizmo, bedarbystės bei emigracijos rodiklius, lietuviai yra tarp nelaimingiausių Europos žemyno gyventojų. Pagal savo piliečių pajamas, Lietuva jau kuris laikas išlieka tarp skurdžiausių ES narių.

Kad Lietuvos valstybinis organizmas rimtai serga, o tauta palaipsniui eina išnykimo link, sutiktų turbūt daug kas. Gydymo priemonių taikyta ir iš kairiojo, ir iš dešiniojo politinio sparno. Visos stambiosios politinės partijos turėjo galimybę bent kartą dalyvauti valstybės valdyme ir parodyti, ką sugeba padaryti, kad padėtis pasitaisytų.

Deja, neteko pastebėti, kad kuriai nors valdančiai partijai būtų pavykę pagerinti padėtį iš esmės. Neigiami sociologiniai rodikliai toliau išlieka, gilios socialinės problemos tampa chroniškomis ligomis, nepriklausomai nuo to, kas valdo šalį.

Pagal seniai išbandytą politikų metodologiją, valdantieji turėtų kuo griežčiau kaltinti savo oponentus dėl tokių akivaizdžių nesėkmių. Paprastai politikai neabejoja savo tikslų teisingumu arba asmenine kompetencija. Todėl logiška būtų dėl visų nesėkmių kaltinti politinius oponentus, neva sutrukdžiusius valdantiesiems įgyvendinti savo pagrindinius siekius.

Bet Lietuvoje kažkodėl taip nėra.

Nėra politinių oponentų, kurie būtų galėję rimčiau pakenkti taip vadinamų strateginių tikslų įgyvendinimui. Visos pagrindinės partijos vienodai rėmė tuos pačius integracinius tikslus ir toliau juos remia. Valdančiųjų strateginiai siekiai buvo beveik tobulai įgyvendinti. Lietuva tapo ES ir NATO nare, o jos ūkis ir kultūrinis gyvenimas atsivėrė pačioms įvairiausioms tarptautinio bendradarbiavimo formoms. Elito atstovai kiekviena pasitaikiusia proga giriasi, kad jų integraciniai siekiai tapo realybe. Atrodo, kad kitų didžiųjų politinių tikslų jie taip ir nesugalvojo.

Todėl ir kyla keli esminiai klausimai.

Pirma, jei nebuvo rimtų politinių oponentų, sutrukdžiusių įgyvendinti integracijos politiką, ir jei mūsų politikų klasė sėkmingai įgyvendino savo tikslus, tai kodėl gyvenimas negerėja?

Ar gali būti, kad pati integracinė politika yra kalta? Atrodo, kad kuo daugiau mes integruojamės, tuo mažiau mūsų nori pasilikti Lietuvoje. Valdžios skelbiamas „ėjimas į Europą“ Lietuvos gyventojų, matyt, yra suprantamas pažodžiui.

O gal priešingai, prastas gyvenimas yra kaip nors susijęs su nepriklausomos valstybės idėja? Ar gali būti, kad pats valstybės ideologinis pagrindas yra blogai sukonstruotas? Ar galima suabejoti politiniais principais, kuriais 22 metus rėmėsi Lietuvos valstybė?

Deja, politinis mąstymas Lietuvoje yra taip sujauktas, kad daugeliui nėra aišku, kurie yra tikrieji politiniai principai, formuojantys valstybinį gyvenimą.

Atsiranda vis daugiau viltį praradusių asmenų, kurie dėl šiandienos ekonominių sunkumų yra linkę kaltinti pačią nacionalinės nepriklausomybės idėją. Jie samprotauja maždaug taip: jeigu per 22 nepriklausomybės metų algos taip menkai padidėjo arba iš viso nusmuko, tai Lietuvos atsiskyrimas nuo TSRS buvo klaida. Taigi, reikia vėl atgaivinti kuo glaudesnius ryšius su Rusija.

Kiti, nusivylę 20 metų besitęsiančiu Lietuvos valdžios neefektyvumu, ragina greičiau ir giliau integruotis į Europos Sąjungą, kuri, jų manymu, turėtų tapti kažkuo panaši į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Čia viltys dedamos praktiškai į tiesioginį valdymą iš Briuselio, kuris esą geriau mokėtų mus valdyti nei mūsų nevykėliai politikai.

Dėl tokio ydingo mąstymo kaltas yra šalies politinis elitas, nedrįstantis tautai pasakyti tiesą, kad vyraujanti ideologija (t.y., tie principai pagal kuriuos daromi svarbiausi sprendimai) Lietuvos valstybėje jau kuris laikas nieko bendro neturi su nacionalinės valstybės idėja.

Realiai, dvi abipusiai susijusios ideologinės tendencijos dominuoja šiandieninį gyvenimą Lietuvoje: internacionalizmas ir su juo artimai susijęs individualizmas.

Pirmoji tendencija taikosi į tautų suniveliavimą per vis glaudesnį bendradarbiavimą, t.y., integraciją, ypač ekonomikoje.

Antroji iškelia laisvo individo idealą aukščiau už tautos interesus. Laisvas ir lygiu pripažintas individas – tai būtina prielaida suvienyto pasaulio genezei.

Globalistai galvoja taip: jei gyvuos atskiros tautos, tai jų nariai gins savo kolektyvinius interesus nuo kitų tautų. Tokioje padėtyje individas negali būti lygus individui. Aktyviai konkuruojančioje tautoje savas pilietis, prisidedantis prie bendrų darbų, yra svarbesnis ir brangesnis nei užsienietis, stovintis nuošalyje.

Pagal internacionalistų logiką, eliminavus tautas ir jų priešpriešą, teoriškai liktų tik lygiai laisvi ir vertingi individai, atsidavę suvienytai žmonijai ir, kas be ko, ją valdančiai supervalstybei.

Abi antinacionalinės ideologinės kryptys gimė ne čia, bet atėjo iš Vakarų pasaulio ir buvusios TSRS. Jas palaiko materialiai suinteresuotos stambios užsienio jėgos ir pastarosioms atsidavęs vietinis elitas.

Mūsų laikų nacionalinė valstybė yra tapusi beveik fasadu. Premjeras Andrius Kubilius yra viešai vienoje televizijos laidoje pareiškęs, kad daugiau nei 80 procentų visų Seimo įstatymų projektų yra inicijuojami ES Komisijoje, o ne Lietuvoje. Todėl esą šalies politikai neturėtų per daug įsiaudrinti politinėse batalijose. Pasak Premjero, juk viską sprendžia kiti.

Daugmaž ta pati padėtis vyrauja ir kitose ES šalyse. ES aktai yra išverčiami į vietines kalbas ir šiek tiek pritaikomi prie vietinių sąlygų. Realiai dauguma svarbiausių sprendimų yra priimami Briuselyje. Pilnavertiškos valstybės regimybė yra toliau išlaikoma, nes dauguma gyventojų norėtų tikėti Lietuvos ateitimi ir nesutiktų su globalistų tikslais, jei jie būtų atvirai pateikti visuomenei.

Dabartinė padėtis valstybėje neatspindi lietuvių tautos lūkesčių, išreikštų Atgimimo laikotarpiu. Labai skiriasi dabartinės gyventojų nuotaikos nuo tų laikų, kai daugumai lietuvių atrodė, kad atsiveria šansas išsilaisvinti nuo svetimo jungo ir tapti savo krašto valdovais.

Tuomet šimtai tūkstančių žmonių tapo vieningais kovotojais už nepriklausomą Lietuvą. Paprasti žmonės ir inteligentai negailėjo savo laisvo laiko, jėgų, net asmeninio saugumo, vardan atkurtos laisvos Lietuvos.

Atsirado pačių įvairiausių visuomeninių, kultūrinių bei ekonominių iniciatyvų, siekiant atstatyti pilnavertį valstybės gyvenimą. Žmonės entuziastingai dalyvavo visuomeniniame gyvenime; tūkstančiai skubėdavo iš vieno visuomeninio renginio į kitą. Gyvenimas pasidarė įdomus ir prasmingas. Atrodė, kad mobilizuojasi visa tauta. Tai buvo iš esmės karštai remiamas nacionalinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo Lietuvos išsilaisvinimas iš svetimųjų valdžios.

Deja, išsivaduojanti valstybė pateko į nepalankią Vakarų pasaulio terpę, kurioje jau ilgesnį laiką buvo skeptiškai žiūrima į nepriklausomas nacionalines valstybes.

Priešingai nei Lietuvoje, kur nacionalinis solidarumas trumpam buvo pasiekęs kone tobulumo ribą, Vakarai puoselėjo internacionalizmo bei individualizmo idėjas. Ištisus dešimtmečius vedama integracinė politika palaipsniui mažino nacionalinių valstybių reikšmę Europoje ir pasaulyje. Vis daugiau įgaliojimų pasiglemžė viršnacionalinės struktūros, tokios kaip Europos ekonominė bendrija, vėliau tapusi Europos Sąjunga.

Nežiūrint didžiulės daugumos gyventojų patriotiškų nuotaikų, mūsų politinis elitas šioms internacionalistinėms tendencijoms nesipriešino. Po kiek laiko, kai paaiškėjo, kad tarptautinė integracija gali duoti nemenką asmeninę naudą jos rėmėjams, mūsų valdantis elitas entuziastingai pritarė globalizacijai. Nuo nepriklausomybės paskelbimo iki šios dienos, elito vedama valstybės integracinė politika žingsnis po žingsnio pavertė Lietuvos nepriklausomybę kone simboliniu reiškiniu.

Tautai meluojama, kad tarptautinė integracija stiprina nepriklausomybę. O yra priešingai. Menama priemonė (integracija) realiai tampa tikslu, kai tuo tarpu pagrindinis tikslas (nepriklausomybė) dabar tarnauja integracijai, maskuodamas valdančiųjų tikrus siekius.

Šiuo metu tauta mažai tebeturi įtakos svarbiausiems šalies sprendimams. Taip karštai išreikšta tautos valia tapti savo valstybės šeimininku nebuvo įgyvendinta.

Pasekmės yra akivaizdžios: gyventojų atomizacija, jų išsivaikščiojimas, visuotinis abejingumas ir augantis skurdas.

Likusioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje padėtis yra analogiška. Kuo daugiau integruojasi Europa ir Šiaurės Amerika, tuo daugiau smunka daugumos piliečių gyvenimo standartas.

Ar realu tikėtis, kad mūsų biurokratinės prigimties valdančioji klasė galėjo tapti tikra nacionalinės valstybės gynėja?

Tam, kad mūsų elitas būtų tapęs kovojantis veiksnys už nepriklausomybę, o ne paklusniu užsienio jėgų įrankiu, reikėjo tam tikrų ideologinių prielaidų, kurių 1990-aisiais nebuvo ir iki šiol neatsirado.

Pirmiausia, valdantieji turėjo suvokti, kad nacionalinė valstybė yra sukurta tam, kad stiprintų lietuvių tautą, o ne skatintų visų pasaulio tautų susivienijimą. Atsidavimas tautos gerovei, o ne abstraktiems laisvės ir lygybės principams, turėjo tapti aukščiausiu tikslu.

Jei politinis elitas būtų rimtai pabandęs remtis nacionaline idėja ir ginti Lietuvos suverenumą, jis būtų sulaukęs visuomenės nuoširdaus pritarimo. Vietoj to, elitas pradėjo ieškoti paramos užsienyje. Meluodamas apie savo tikruosius tikslus, jis atstūmė liaudį nuo valdžios.

Valdančiųjų sluoksnių drąsos deficitas yra šiek tiek suprantamas dėl stiprių nepalankių išorės veiksnių.

Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės sudavė galingą ideologinį smūgį tautinei idėjai visoje Europoje. Po karo Vakarų Europoje nacionalizmo priešai rodė pirštu į nacionalines valstybes, kaltindami, kad neva jos sukėlė siaubingą katastrofą.

Internacionalistų peršamas pasiūlymas karus eliminuoti – eliminuoti nacionalines valstybes per ekonominę integraciją ir tokiu būdu suniveliuoti tautas. Priešintis šiai idėjai pokarinėje Vakarų Europoje ilgą laiką apskritai buvo sunku.

Taip pat ir mūsų elitui nebūtų buvę lengvas uždavinys oponuoti galingiems Vakarų globalizacijos šalininkams. Bet mūsų valdančioji klasė net nebandė eiti tuo keliu. Priešingai, politinis elitas rungtyniavo ir toliau rungtyniauja su kitomis regiono valstybėmis, lyg vyktų kažkoks konkursas dėl uoliausio integracijos politikos šalininko titulo.

JAV ir TSRS, dvi supervalstybės paremtos ne nacionaliniu pagrindu, o universaliais, visą žmoniją apimančiais principais, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, pasidalino Europą į dvi savo įtakos sferas.

JAV ir Sovietų Sąjunga kiek galėdamos bandė įdiegti joms priimtinas universalias nuostatas savo interesų sferose Europoje. TSRS panaudojo visus įmanomus totalitarinės valstybės įrankius, kad diskredituotų nacionalizmą. Daugiau nei pusšimtį metų Sovietų valdžia stengėsi ištrinti nacionalinio solidarumo nuostatas, kurias sėkmingai diegė prieškarinė Lietuvos švietimo sistema ir visuomeninės organizacijos.

Tautos solidarumo idėja buvo išstumta iš politinio ir ekonominio gyvenimo.

Nacionalinei išraiškai buvo palikta tik tam tikra erdvė kultūriniame gyvenime. Taip vadinamas siaurasis nacionalizmas visuomenei buvo pateiktas kaip barjeras, trukdantis tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui ir materialinei pažangai.

Šešių dešimtmečių ideologinis apdorojimas davė vaisių. Pirmiausia, totalinė informacijos kontrolė Lietuvoje neleido konkuruojančioms idėjoms plėtotis viešoje erdvėje. Todėl nacionalinis mąstymas stagnavo arba klaidžiojo folkloro, pagonybės atgaivinimo arba šlovingos viduramžių praeities labirintuose.

Antra, istorinio materializmo visuotinis diegimas paliko žymią įtaką. Iki šiol daugelis mano, kad tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas yra beveik absoliučiai teigiamas ir pažangus reiškinys, o nacionalinių interesų gynimas ekonominėje srityje yra pažangą ir laisvę apribojantis veiksnys. Daug kam nėra iki galo aiški pati tautos sąvoka ir jos potencialus vaidmuo individo ir valstybės gyvenime.

Tik dabar, praėjus daugiau kaip 60 metų, globalios ekonomikos (t.y., pačios globalizacijos) krizės metu, atsiranda palankesnės sąlygos atgaivinti nacionalinio solidarumo idėją. Ilgam įsivyravusi ekonominė krizė aiškiai rodo, kad pasaulinė integracija nėra, kaip skelbiama, pažangos ir gerovės garantas, o verčiau brangiai kainuojantis miražas.

Atsiveriant naujoms galimybėms veikti, prioritetinis tikslas turėtų būti idėjinis. Tautinės idėjos vaidmuo valstybės gyvenime turi būti patikslintas ir sukonkretintas. Tai yra būtina prielaida, norint nugalėti šios dienos apatiją ir stagnavimą Lietuvos gyvenime.

Atgimimo idėjos ir tikslai rodė teisingą kelią į nacionalinį susitelkimą, o visuomenės nuotaikos buvo ypač palankios nacionalinei konsolidacijai. Gaila, kad politinis elitas nesuprato savo istorinio uždavinio ir pasuko valstybės vairą visai kita linkme.

Prarasta daugiau nei 20 metų ir šimtai tūkstančių emigravusių darbingų piliečių, suduotas stiprus smūgis pasitikėjimui savimi, bet mūsų priešams visiškai sunaikinti tautos nepavyko. Štai istorija, pasaulinės ekonomikos krizės pavidalu, mums vėl padovanojo galimybę atnaujinti pradėtą prieš kelis dešimtmečius darbą – sutelkti tautą ir įtvirtinti realiai nepriklausomą valstybę.

Jei Atgimimo idėjiniams vadams nepavyko išsaugoti teisingą valstybės plėtros kryptį, o realią valdžią perėmė pilki biurokratai, savanaudžiai oligarchai ir užsienio institucijos, tai priežastys glūdi ne tik Sąjūdžio autorių vadovavimo trūkumuose.

Svarbiausia priežastis – idėjinė.

Tai nepakankamai aiškus suvokimas, kokios turi būti nacionalinės valstybės funkcijos ir apskritai kam reikalinga tauta.

Atėję į valdžią Sąjūdžio vadovai visiškai pasidavė Vakarų peršamai idėjai, kad tautos gyvenime reikia atskirti ekonomiką nuo politikos, kad laisva rinka neva pati savaime užtikrins daugumos piliečių gerovę.

Atsisakius iš principo rimčiau reguliuoti šalies ūkio kryptį, Lietuvos valdžia nieko nepadarė, kad sulaikytų ekonominę griūtį, nustūmusią pusę tautos į skurdą arba priverstinę emigraciją. Patriotizmas nėra pats save maitinantis reiškinys.

Lietuva išliks ir sustiprės tik jei nacionalinė valstybė sugebės patenkinti piliečių masės svarbiausius dvasinius bei materialinius poreikius.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... o-gyvenime

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Algis Avižienis. Tautos reikšmė individo gyvenime

Parašytas: 01 Geg 2012 20:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Nacionalinių valstybių neigimas – Europos neigimas

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... s-neigimas

2012-05-01 8:25

Algis Avižienis

Trečiojo pasaulio perspektyva

Stebina Lietuvos gyventojų gana pasyvus požiūris į sutemos tendencijas šalies ekonomikoje, politikoje bei kultūroje. Bet dar daugiau stebina didžiųjų Europos tautų menkas pasipriešinimas nuopoliui. Ne taip seniai pasaulį drebinusios savo galybe Vokietija, Anglija ir Prancūzija šiandien tyliai miršta. Garsus JAV apžvalgininkas Patrick J. Buchanan 2002 m. išleistoje knygoje „Vakarų mirtis“skambina pavojaus varpais dėl katastrofiškai sumažėjusio europiečių gimstamumo. Remdamasis Jungtinių tautų (JTO) duomenimis, Buchanan įspėja, kad jeigu ilgą laiką vyraujančios neigiamos gimstamumo tendencijos nepasikeis, visa Europa nuo Islandijos iki Rusijos susitrauks nuo 728 milijonų iki 556 milijonų gyventojų po maždaug keturių dešimtmečių. Praėjus dar 50 metų, kaip nurodo Buchanan, liks tiktai 207 milijonai europiečių – mažiau nei trečdalis dabartinio gyventojų skaičiaus. Tokio demografinio nuostolio Europa nėra patyrusi nuo viduramžių Juodosios mirties pandemijos, kai išmirė trečdalis Senojo kontinento gyventojų. Neigiamo prieaugio (kai kasmet daugiau žmonių miršta nei gimsta) pasekmės nėra numatytos kažkur tolimoje ateityje. Jos juntamos jau šiandien.

Ekonominės krizės metu tokios šalys kaip Graikija, Ispanija, Portugalija ir Prancūzija pradėjo smarkiai mažinti socialinės apsaugos apimtis ne tik dėl to, kad subraškėjo jų finansinės sistemos. Socialinės išlaidos karpomos dar ir dėl šių šalių demografinio senėjimo. Visur sunkėja pensijų sistemų finansinė našta, nes ištisai blogėja dirbančiųjų/pensinio amžiaus žmonių santykis. Jei padėtis nepasikeis, 2050 m. trečdalis Europoje gimusių žmonių bus senesni nei 60 metų. Kartu su šia įsibėgėjusia senėjimo tendencija, sparčiai auga nelegalių ir legalių imigrantų srautas. 1999 m. 500 000 nelegalių imigrantų pateko į ES šalis. Tai 10 kartų didesnis skaičius, nei įvažiavo į ES 1993 m.

Skaitant JTO, ES pareigūnų ir didžiosios spaudos prognozes bei rekomendacijas, ryškėja tokia vizija. Jei Europa norės išlaikyti esamą darbingo amžiaus žmonių skaičių iki 2050 m., jai teks įsileisti 169 milijonus imigrantų. Bet jeigu per šį laikotarpį europiečiai bandys palaikyti esamą (5 prie 1) dirbančiųjų ir pensininkų santykį, tai imigrantų poreikis šoktels iki astronominio 1,4 mlrd. skaičiaus. Tokius milžiniškus Europos „žmogiškųjų resursų“poreikius galėtų patenkinti nebent Afrikos ir Vidurio Rytų šalys. Apibendrindamas Buchanan pateikia tokią išvadą: arba Europa smarkiai sumažins pensijų sistemų dosnumą, arba Senasis kontinentas taps Trečiojo pasaulio kontinentu. Visi požymiai rodo, kad europinis elitas linksta prie antrojo varianto. Trečias kelias, radikaliai padidinti paramą jaunoms šeimoms ir galimybes jaunimui įsidarbinti, matomai nefigūruoja globalistų bei ES elito planuose. Ir Lietuvoje mūsų valdantieji pratina tautiečius prie minties, kad teks susitaikyti su vis didėjančiu imigrantų srautu. Nors vaizdas nekoks, Buchanan paskelbti skaičiai bei prognozės turi vieną didelį privalumą. Jie mums aiškiai pateikia Europos ateities viziją pagal globalistų lūkesčius. Tai jos laipsniškas susijungimas su Afrika bei Vidurio Rytais.

Individualizmo ir internacionalizmo tandemas griaunantis nacionalines vertybes

Gyvename laikmetyje, kai galingos tarptautinės korporacijos, finansinės struktūros ir viršnacionalinės biurokratijos aktyviai įgyvendina suvienyto pasaulio viziją. Šiam tikslui pasiekti globalistams reikalingi du žmogaus tipai: individualistai ir internacionalistai. Pasauliniam elitui individualizmas ir internacionalizmas yra parankūs instrumentai. Silpnindamas bendruomenių solidarumą, individualizmas pakerta organizuotą pasipriešinimą tarptautinio kapitalo reikalavimams. O internacionalizmas, keldamas tarptautinį bendradarbiavimą aukščiau už nacionalinį susitelkimą, eventualiai išstumia nacionalines institucijas iš politinio gyvenimo. Stambi valstybių sąjunga, pvz., Europos Sąjunga, sėkmingai subordinavusi nacionalinius prioritetus savo valiai, sumenkina nacionalinės valstybės orumą pastarosios gyventojų akyse. Praradus savo piliečių autoritetą, tokia valstybė vis daugiau tampa stipresnės sąjungos instrumentu. Laikina dvivaldystė anksčiau ar vėliau užleidžia vietą centralizuotai galiai. Abi individualizmo ir internacionalizmo tendencijos užgožia tikrą žmogaus prigimtį, jo polinkį burtis į asociacijas bei konkuruoti su kitomis žmonių grupėmis. Šiame straipsnyje bus aptartos individualizmo ištakos ir vystymasis tiek ideologiniu, tiek sociologiniu požiūriu. Internacionalizmo klausimas bus detaliau nagrinėjamas kitame straipsnyje.

Objektyvios individualizmo prielaidos

Perėjimas nuo žemės ūkio į pramoninę ekonomiką yra susijęs su individualistinių idėjų klestėjimu. Sociologiniu požiūriu, savimi susirūpinęs individas – tai reiškinys, kurio šaknys glūdi industrializacijoje. Demografai pastebi stiprų ryšį tarp urbanizacijos lygio ir darbo jėgos mobilumo padidėjimo iš vienos pusės ir šeimyninių ryšių silpnėjimo iš kitos pusės. Žmonių perkėlimas iš kaimo aplinkos į miestų bendruomenes yra susijęs su kylančiomis skyrybų ir krentančio gimstamumo tendencijomis. Nutoldamas nuo kaimo bendruomenių tradicijų, miestietis pripranta gyventi sau. Miesto gyventojams nereikalingos gausios atžalos ir giminės, kurios padėtų atlikti žemės ūkio darbus. Miestuose būdinga paslaugų specializacija leidžia individui pačiam pasamdyti meistrus arba nusipirkti rankų darbą tausojančias mechanines priemones. Todėl bendruomenės, kuriose urbanizacija bei darbo jėgos mobilumas yra pasiekę aukštą lygį, demografiniu požiūriu yra linkusios sparčiai senėti.

Pramoninių miestų individualizmas atsirado prieš porą šimtmečių. Tuo tarpu natūrinis ūkininkavimas turi šaknis siekiančias keliasdešimt tūkstantmečių. Žvelgiant į visą žmonijos egzistavimą, matosi, kad organizuoto gyvenimo pagrindas yra natūriniu ūkininkavimu užsiimanti šeima arba gentis. Tokiose savarankiškai ūkininkaujančiose šeimose vaikai yra auklėjami tapti tėvų pagalbininkais. Dabartinėje Lietuvoje kaimo vietovėse mokyklinio amžiaus vaikai yra pratinami atlikti lengvesnius darbus. Vaikai prisideda prie bendrų šeimos pastangų užtikrinant pragyvenimui reikalingus išteklius ir taip įgyja solidarumo ir atsakomybės jausmą šeimos atžvilgiu. Aišku, kad tokių vaikų požiūris į gyvenimą bus mažiau individualistinis, nei miesto vaikų, kurie turi daugiau laisvo laiko sau.

Laikotarpis nuo pramonės revoliucijos pradžios iki mūsų laikų skiriasi iš esmės nuo ankstesnių tūkstantmečių. Pasak Fernand Braudel, žymaus prancūzų istoriko, iki industrinės revoliucijos didžiulė dauguma europiečių praleido visą gyvenimą vienoje nesikeičiančioje aplinkoje. Iki XVIII amžiaus pabaigos mažai kam iš kaimo gyventojų tekdavo keliauti toliau nei 30 km nuo gimtosios vietos. Tai neišvengiamai paveikė europiečių pasaulėžiūrą ir visuomenės solidarumo sampratą. Iki pramoninės revoliucijos individas buvo pripratęs gyventi savo skaitlingos šeimos, giminių bei kaimynų apsuptyje. Kaimo žmonės galėjo pasikliauti pastarųjų pagalba atliekant sunkesnius žemės ūkio darbus. Jų psichologinė parama padėdavo išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Vaikai paveldėdavo tėvų žemę, darbo įgūdžius, pasaulėžiūrą, estetinį suvokimą ir moralinius dėsnius. Kaimo bendruomenių gyvenimas tekėjo nepertraukiamai iš vienos kartos į kitą.

Individui, kuriančiam šeimą, reikia kokios nors stabilumo bei tęstinumo perspektyvos. Biologine prasme jauni tėvai perduoda savo gyvastingumą kitai kartai ir tuo parodo, kad jų egzistencija nėra tokia jau trapi ir nereikšminga. Jų gyvenimas nevisiškai išnyksta, kai baigiasi jų fizinė egzistencija. Bet tėvams taip pat svarbu, kad atžalų gyvenime būtų pratęstos ir jų dvasinės vertybės. Vaikų auklėtojai skiria nemažai jėgų ir turto maitindami, aprengdami ir mokydami savo vaikus. Jie norėtų pajusti, kad jų pastangos neištirps neaprėpiamose platybėse arba neramių laikų sumaištyje. Žmogus, netikintis savo palikimo patvarumu arba stabilumo perspektyva, pagalvos, kad geriau neatvesti vaikų į tokią neaiškią ateitį. Tokiu atveju individas bus daugiau susirūpinęs savimi ir įnirtingiau sieks trumpalaikio, juslinio pasitenkinimo. Bet pasišventimas trumpalaikiams džiaugsmams ir pergalėms byloja apie individo menkėjančią įtaką savo aplinkai, jo galios susitraukimą.

Naujų laikų psichologinė našta

Atsiradus moderniai pramoninei gamybai ir naujoms ryšių technologijoms XIX amžiaus pradžioje, Europos kaimo gyventojai pradėjo masinę evakuaciją į miesto centrus Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Tai įvyko dalinai dėl to, kad tobulėjanti maisto gamybos technika ir medicina paskatino didžiulį demografinį šuolį XVIII amžiaus antroje pusėje. Ribotas dirbamos žemės plotas nebesugebėjo patenkinti greitai augančių kaimo gyventojų ekonominių poreikių. Todėl miesto ir kaimo gyventojų santykis, pastoviai siekęs 10 proc. nuo Romos imperijos laikų iki Prancūzų revoliucijos radikaliai pasikeitė, pasak Braudel. Kaimo bendruomenių gyvensena užleido vietą miestietiškai egzistencijai, o pastaroji buvo susijusi su visai skirtingu požiūriu į gyvenimą.

Iš pradžių gyvenimas naujuose pramoniniuose centruose pasižymėjo skurdu, anonimiškumu ir atsiskyrimu. Neregėta istorijoje miestų ekspansija ištrynė tęstinumo pojūtį. Kartu pradėjo klibėti Europos politinės santvarkos pamatai. Didėjanti nusikalstama veikla, gyventojų susigrūdimas, epidemijos, prostitucija, fabrikų darbininkų išnaudojimas – tai tik dalis tų socialinių negalavimų, kuriuos pagimdė pirminė industrializacija. Gyventojų sukilimai prieš valdančiuosius sekė vienas kitą, tame tarpe ir kruvini maištai 1830, 1848 ir 1870 metais. Iš kaimų bendrovių dar išlikęs šeimyninis solidarumas šiek tiek apsaugojo naujus miestiečius nuo blogiausių urbanizacijos pasekmių. Krikščionių parapijos, įsikūrusios naujuose pramonės centruose, taip pat bandė atgaivinti bendruomeniškumo dvasią. Bet tapo vis aiškiau, kad valstybės lygmenyje trūksta naujų politinių idėjų ir institucijų, galinčių atstatyti socialinę sanglaudą.

Naujos ideologijos gaivina bendruomeniškumo dvasią

Europos XIX ir XX amžiaus politiniame gyvenime neatsitiktinai išaugo liberalios demokratijos, krikščioniškos demokratijos, socializmo, komunizmo ir nacionalizmo ideologinis vaidmuo. Kiekviena iš šių politinių srovių savaip bandė atgaivinti bendruomeniškumo ir tęstinumo dvasią, kuri beveik išnyko pramoninių miestų apleistuose daugiabučiuose bei tamsiuose skersgatviuose. Socialinė demokratija bandė sušvelninti turtinę nelygybę, kuri gimdė nepasitenkinimą ir silpnino solidarumą. Liberali demokratija siūlė konstitucijas, parlamentus ir laisvą spaudą, kad individas bent formaliai galėtų dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir jį šiek tiek formuoti. Krikščioniška demokratija siekė įtvirtinti krikščionišką toleranciją bei meilę susvetimėjusių europiečių tarpusavio santykiuose. Ir komunistai troško tarptautinio proletariato solidarumo ir kovingumo.

Pati efektyviausia iš minėtų naujų ideologijų buvo nacionalizmas. Neramiame laikotarpyje nacionalizmas patenkino individo tęstinumo jausmo poreikį. Nacionalinės idėjos šalininkai pristatė tautos sąvoką kaip junginį, apimantį praeities, dabarties ir ateities kartas. Naujai atsiradusios nacionalinės švietimo sistemos ragino tos pačios tautos narius didžiuotis savo šalies pasiekimais ir siekti naujų pergalių ateities kartoms. Valstybės parama nacionalinės kultūros plėtrai, dosnus architektūriškai vertingų viešųjų pastatų finansavimas padidino nacionalinių valstybių prestižą savo piliečių akyse. Per šį laikotarpį nacionalinių valstybių sostinės ir didmiesčiai akivaizdžiai pagražėjo. Daugeliui europiečių nacionalinio solidarumo idėja suteikė gyvenimo prasmę sujauktoje pradinės industrializacijos aplinkoje. XIX amžiui įsibėgėjus, nacionalizmas ir stiprios nacionalinės valstybės, kurios rėmėsi šia ideologija, sėkmingai sušvelnino individų izoliaciją naujai išaugusiuose pramonės miestuose.

Nacionalinių valstybių impozantiški pasiekimai

Iš visų žmogaus formuotų junginių, nedaug atsirastų tokių, kurios savo kolektyviniais pasiekimais pralenktų XIX ir XX amžiaus pradžios Europos tautines valstybes. Pastarosios akivaizdžiai nukonkuravo ankstesnių laikų valstybes, kurios buvo organizuotos pagal feodalizmo ar monarchijos principus. Nacionalinės valstybės savo apibrėžtoje teritorijoje sugebėjo sutelkti optimalų resursų ir galios lygį. Praeito ir XIX amžiaus nacionalinių valstybių elitai suvokė, kad didžiausias jų prieinamos galios šaltinis yra šalies gyventojai, o ypač plačiosios masės, sąmoningai ir savo noru aktyviai dalyvaujančios valstybės gyvenime. Feodalinėse ir monarchinėse valstybėse tiktai nežymi gyventojų dalis buvo politiškai sąmoninga ir aktyvi. Karaliaus arba kunigaikščio žodis dažnai prilygdavo įstatymui, o raštas ir švietimas priklausydavo dvasininkijos įtakos sferai. Dauguma šių archajiškų valstybių beraščių gyventojų liko pasyvūs išnaudojimo objektai, prikaustyti prie žemės, menkai suvokiantys savo krašto politines bei ekonomines realijas.

XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje įvyko didysis lūžis, kai sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruojant tarpusavyje, tų laikų europinėms nacionalinėms valstybėms ypač rūpėjo pritraukti kuo didesnę savo piliečių paramą. Perdėjus šiek tiek, galima teigti, kad nacionalinėms valstybėms kiekvienas jų gyventojas buvo reikalingas. Šiame laikotarpyje nacionaliniu pagrindu suorganizuotos Europos valstybės pralenkė visas ankstesnes, nuo Romos imperijos laikų europines valstybes savo solidarumu, gyvastingumu, produktyvumu ir kūrybingumu.

Nors nemažai šiuolaikinių istorikų neigiamai žiūri į XIX amžiaus Didžiųjų valstybių varžybas dėl galios, visgi reikia pripažinti, kad ši konkurencija davė stiprų impulsą Europos ekonominiam pakilimui, investicijoms į šalių infrastruktūrą, technologinei pažangai, socialinei rūpybai, masių švietimui ir nacionalinei kultūrai. Tai buvo periodas, kai Europos įtaka pasaulyje pasiekė viršūnę. Nacionalinės valstybės intensyviai konkuravo tarpusavyje visose aukščiau minėtose sferose. Atsilikimas vienoje iš šių sričių reikštų konkurencingumo ir santykinės galios praradimą. Tų laikų valdžios siekė įtikinti piliečius, kad jų asmeninė gerovė kils, jei jie aktyviai stiprins tautos vienybę ir galią kitų valstybių atžvilgiu. Valstybės ir tautos stiprėjimas buvo laikomas vienu iš aukščiausių piliečių vertybių.

Nežiūrint intensyvios konkurencijos tarp Didžiųjų valstybių, XIX amžiuje Europoje įsivyravo ilgai trunkanti santykinė taika, kuri tęsėsi nuo Napoleono karų pabaigos 1815 m. iki 1914 m. Kaip pažymėjo JAV valstybininkas Henry Kissinger savo knygoje „Atstatytas pasaulis“, pavieniai europiečių kariniai konfliktai buvo daugiau vietinės reikšmės, jie truko neilgai (Vokietijos-Prancūzijos, Vokietijos-Austrijos ir Vokietijos-Danijos atvejai), o jų baigtis nereikšdavo pralaimėjusios pusės totalinio žlugimo. Tik vėliau, kai valstybių konkurencija persimetė į kitus žemynus, įtraukdama ir kontinentalines galybes su jų neribotais ištekliais, kariniai konfliktai įgavo totalinį, nepaprastai destruktyvų pobūdį.

Kontinentalinės galybės tramdo europiečių nacionalizmą

Esminis skirtumas tarp II Pasaulinio karo ir ankstesniųjų europinių karinių konfliktų buvo tas, kad dvi supervalstybės (JAV ir Sovietų Sąjunga) baigė karą laimėtojomis ir nuo 1945 m. įtvirtino didžiulę savo įtaką Europos valstybių politikoje, ekonomikoje bei kultūroje. JAV ir Sovietų Sąjunga, abi organizuotos pagal universalius principus, siekė plėtoti savo globalias nuostatas ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Nors per taip vadinamą Šaltąjį karą JAV ir Sovietų Sąjunga atrodė nesutaikomi priešai, šie universalių ideologijų dvyniai turėjo bendrą siekį – perauklėti europiečių mąstymą pagal internacionalizmo ir individualizmo dvasią. Sovietų Sąjunga nenuilstamai darbavosi Rytų Europoje, o JAV savo didžiule įtaka rėmė Europos susivienijimo projektą ir įtraukė Vakarų Europą į tarptautinę prekybos sistemą, kuri vėliau pagimdė standartizuotą vartotojišką kultūrą.

Atsidūręs tarp šių dviejų žemynų/milžinų, Europos politinis elitas iš esmės nutraukė savo ankstesnes pastangas integruoti individą į nacionalines bendruomenes. Skatinami savo supervalstybių globotojų, Europos elitai nukreipė pagrindines pastangas į globalios bendruomenės rojaus kūrimą. Dėl šių priežasčių individo atsijungimas nuo šeimos, kaimynų ir šalies reikalų, kuris buvo sėkmingai pristabdytas, įtvirtinus nacionalines valstybes, vėl įgavo pagreitį. Nacionaliniai idealai buvo apleisti daugiau nei 60 metų. Todėl nemažas skaičius europiečių įprato mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Daugeliui anksčiau minėtos demografinės problemos atrodė labai tolimos ir asmeniškai nereikšmingos, kol jos tapo šiandienos realybe. Silpnėjantis valstybės organizmas negąsdino eilinio europiečio, kol ekonominė krizė neatėmė iš jo darbo.

Ir vėl ateina laikas naujoms ideologijoms

Nesibaigiančios pasaulinės ekonominės krizės fone vėl tampa aišku, kad mūsų gyvenime trūksta vienijančių ir gyvenimo prasmę skatinančių idėjų. Dabartinis nacionalinių vertybių atgimimas Europoje teikia vilčių, kad europiečiai neprarado valios gintis, ir kad galimybių globalizacijai pažaboti yra. Per š.m. balandžio 22 d. rinkimus Prancūzijos nacionalinis frontas išryškėjo kaip trečia pagal populiarumą politinė jėga. Reikia manyti kad Nacionalinis frontas ir kiti į jį panašūs judėjimai adekvačiai suvoks nacionalinių problemų kompleksiškumą. Vien kova prieš nekontroliuojamą imigraciją neišspręs šių laikų skaudulių. Globalioje santvarkoje darbdavys visuomet gali perkelti savo firmos veiklą į kitą šalį, jei jam vietoje nesiseka surasti pigios darbo jėgos. Gana dažnai tie patys kompanijų vadovai yra asmeniškai suinteresuoti liberalia imigracijos politika ir ją skatina per partijų finansavimą. Naujosios nacionalinės ideologijos turi išplėsti nacionalinių interesų sąvoką už gimtosios kalbos ir kultūros saugojimo ribų. Ekonominiai interesai negali būti išskirti iš politinio gyvenimo. Besaikis pelno siekis neturėtų būti pateisinamas laisvos rinkos šūkiais. Asmeninis turtas privalo būti saugomas, bet valstybė negali pasyviai stebėti, kai privataus turto naudojimas pablogina materialinį gyvenimą tūkstančiams piliečių. Naujųjų tautininkų pagrindinis tikslas – atstatyti interesų harmoniją tarp darbdavių, dirbančiųjų ir visos tautos.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... s-neigimas

Grippen
2012-05-01 15:05

Formaliai geografiškai Europa tęsiasi iki pat Uralo kalnų, taigi netgi 10% Kazachstano teritorijos pakliūna į Europą.

Kultūriniu požiūriu viskas priklauso nuo vertinimo kriterijų: pvz.: tūlo anglo ar prancūzo požiūriu netgi Lietuva kultūriškai nepriklauso Europai.

Bet nemanau kad verta akcentuoti tokias geografines detales, aptariant egzistencinį gerbiamo autoriaus straipsnį.

Išdėstytos labai įdomios mintys, paaiškinančios gilumines Europoje vykstančių virsmų priežastis.

Dar, greta autoriaus paminėtos, nykstančios paramos jaunoms šeimoms, norėčiau atkreipti dėmesį į pačios motinystės nuvertinimą. Vakarų visuomenėje būti daugiavaike motina šiuo metu yra gėda, feminizmas skatina moterų vyriškėjimą - tuo tarpu Europos viduramžių aukso amžiuje vyrų ir moterų vaidmenys buvo aiškiai atskirti.

Netgi ankstyvoji krikščionybė iš esmės buvo motinystės kultas, skatinęs natūralų krikščionių prieaugį.

Tačiau palaipsniui krikščionybė išsigimė, madonų su kūdikiais ir besilaukiančių madonų skulptūras pakeitė į olialia mergaites panašios "mergelės marijos" stovylos bukais veidais.

Tuo tarpu vyriškų vyrų krikščionybės peršamoje pasaulėžiūroje nebeliko - tik paliegęs ištysęs nevykėlis, besiglaudžiantis prie mamytės taip išpopuliarėjusiose pietose.

Nieko nuostabaus kad tokius išsigimusius archetipus diegianti kultūra užleidžia vietą sparčiai besidauginantiems, agresviems musulmonams.

Žygeivis
2012-05-01 18:32

Manau, kad visą Europą jau ne vieną dešimtmetį veikia "palengva verdamos varlės" principas. Jei įmestų į verdantį vandenį, varlė iššoktų, o kada verdama palengva keliant temperatūrą, tai varlė ramiai ir išverda....

aut. žygeiviui
2012-05-01 20:16

Taiklus komentaras.

Galima taip pat sakyti, kad Vakarų vartotojai užliūliuojami prekių ir pramogų gausa. Tik dabar kyla klausimas ar užteks žaliavų palaikyti visą tą vartotojišką sistemą.

Manau, kad tai lenktynės -- kas greičiau žlugs, ar Vakarų tautos ar švaistūniška vartojimo sistema, kuri palaiko globalizmą. Neprarandu viltį, kad Europos tautos, tame tarpe ir lietuvių, atsibus.

O globalizacija, kuri dabar apima ne tik Š. Ameriką, Europą (dabar ir Rytų Europą), bet ir P. Ameriką, Aziją, nepajėgs išbalansuoti tiek daug ir skirtingų vartotojų poreikių. Per toli siekiama.

Jonas Kiselis
2012-05-01 19:58

Nemanau, kad ženklus imigrantų atvykimas į Lietuvą realus. Vis daugiau trečiojo pasaulio šalių savo pragyvenimo lygiu aplenkia Lietuvą (pvz., Brazilijoje vidutinis atlyginimas jau siekia apie 2300 Lt), taigi ir važiuoti dirbti į Lietuvą, svetimą kraštą, ir už mažesnį atlyginimą nebus jokios motyvacijos.

Nu nu
2012-05-01 20:18

Ir sakykit kiek Afrikos šalių lenkia Lietuvą pagal vidutinį atlyginimą?

Žygeivis
2012-05-01 20:24

Akivaizdu, jog metamos milžiniškos lėšos, siekiant paversti Lietuvą žeme be lietuvių, o pačius lietuvius išsklaidyti po visą pasaulį ir nutautinti.

Tik įdomu, kas užims mūsų žemes? Slavai, azijatai, negrai?

O gal ir vėl bus bandoma kurti "Šiaurės Jeruzalę" nuo Balstogės iki Daugpilio (kaip jau buvo planuojama 20 amžiaus pirmoje pusėje) - kada dabartinę žydiškąją Jeruzalę ir visą Izraelį sunaikins kylanti musulmonų banga?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: