Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Marius Kundrotas: Ar gali kitatautis būti lietuvių tautininkas?

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvybė - kas buvo lietuviais, kas yra lietuvis ir koks jis turi būti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Marius Kundrotas: Ar gali kitatautis būti lietuvių tautininkas?

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Marius Kundrotas: Ar gali kitatautis būti lietuvių tautininkas?

Parašytas: 18 Lap 2011 18:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27123
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas: Ar gali kitatautis būti lietuvių tautininkas?

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... utininkas/

2011 lapkričio mėn. 18 d. 16:24:45
Marius KUNDROTAS, Politologas

Dar prieš porą metų atsakymas atrodė aiškus. Lietuvos patriotas - taip. Lietuvių tautininkas - ne, nes nepriklauso pačiai lietuvių tautai.

Šiandien tai nebeatrodo taip paprasta.

Tautiškumas ir tautininkystė, tautinis tapatumas ir tautiška pasaulėžiūra atakuojami taip gausiai ir stipriai, kad kyla poreikis suformuluoti iššūkiams atitinkamus atsakus, derinant galimą išraiškų įvairovę su bendromis apibrėžtimis. Pradėkime fundamentalesniais klausimais.

Ar įmanoma tapti lietuviu?

Ar įmanoma tai pasirinkti?

Iš tiesų tapsmui ir pasirinkimui yra bent po vieną galimybę. Žmogus, gimęs mišrioje šeimoje, gali pasirinkti vieno iš tėvų tautybę.

Antra vertus, jei žmogus nežino savo kilmės - auga vaikų namuose arba svetimoje šeimoje, jis gali tapatintis su jį išauginusia tautine aplinka. Moralinio pagrindo neigti šį tautinį tapatumą tokiais atvejais kaip ir nėra. Žinoma, niekas negali uždrausti žmogui, gimusiam ar net augusiam lietuviu, laikyti save papuasu, tiktai kiek tai bus tikra?

Dabar jau galime grįžti prie klausimo: ar gali kitatautis, nebūdamas ir netapdamas lietuviu, tapti ir būti lietuvių tautininku?

Yra dvi skirtingos, o dažnai net ir priešingos tautininkystės (nacionalizmo) versijos: etnocentrizmas ir etnopliuralizmas.

Etnocentristui jo tauta - visas pasaulis, už kurio ribų - žemesnės vertės, mažesnės reikšmės ar tiesiog priešiški barbarai.

Etnopliuralistui jo tauta - daugianario tautų pasaulio narė: lygi tarp lygių, tik artimesnė.

Akivaizdu, kad etnocentriniu tautininku įmanoma būti tiktai priklausant tai pačiai tautai. Nors išimčių pasitaiko.

Vokiškojo nacizmo pranašas buvo anglas Hiustonas Stiuartas Čemberlenas (Houston Stewart Chamberlain). Vis dėlto tai perkrikšto sindromas, būdingas žydų kilmės antisemitams ir antilietuviškiems sulenkėjusiems lietuviams.

Čemberlenai aukština tautą, kuriai save priskiria, o prigimtinę savo tautą atmeta. Užtai jų atvejai iš esmės išsitenka etnocentrizmo logikos rėmuose, užuot juos sulaužę.

Lieka tiktai anksčiau išsakytas klausimas: kiek tokia tautinė tapatybė tikra?

Etnopliuralizmo logika iš esmės kitoniška.

Etnopliuralistiniam tautininkui tauta yra vertybė kaip tokia. Motyvai šiam požiūriui gali būti įvairūs - moraliniai, kultūriniai, politiniai.

Vienam tauta - žmogiškumo kalvė, kurioje ugdomos bendražmogiškos dorybės - autentiškumas ir objektyvumas, altruizmas ir solidarumas. Šiuo atveju tauta - viena iš grandžių, jungiančių žmogų su žmonija; viena iš erdvių, kuriose abstraktus žmogiškumas įgauna konkrečias išraiškas.

Kitam tai Dievo, gamtos ar istorijos laboratorija, užtikrinanti bendrą žmonijos pažangą. Kuo daugiau tokių laboratorijų, tuo gausesnė ir įvairesnė žmonijos patirtis ir išmintis. Ko neatranda vienas, atranda kitas.

Dar kitam tauta - esminis politinis veiksnys, sutelkiantis ir išreiškiantis bendrą politinę valią, antra vertus, kuo daugiau tokių politinių veiksnių, tuo mažiau galimybių susiformuoti beribei, nekontroliuojamai pasaulinei valdžiai.

Sąrašas anaiptol ne baigtinis.

Daugeliu atvejų šie motyvai sutampa, skiriasi tik jų hierarchijos.

Etnopliuralistui jo tauta yra vertybė jau vien todėl, kad tauta apskritai jam vertybė. Brangindami savo šeimą, pripažįstame šeimos vertę savaime; brangindami savo draugus, pripažįstame draugystę vertybe iš esmės.

Žvelgiant iš šių perspektyvų akivaizdu, kad bet kurios tautos tautininkas kartu gali būti ir kitų, jei ne visų tautų tautininkas.

Tai teoriškai. O praktiškai?

Jaunalietuvių vadovas Stanislovas Buškevičius yra išsakęs įdomią mintį. Ar kitatautis gali dainuoti lietuvių liaudies dainas ir šokti lietuvių liaudies šokius? Jei taip, jis gali priklausyti lietuvių liaudies dainų ir šokių grupei.

Tūlas paprieštaraus, kad tapatybė ir pasaulėžiūra grindžiamos bendresniais principais nei dainos ir šokiai. Žinoma, kad taip. Apžvelkime tai pavyzdžiais.

Ar sorbas Georgas (Jurgis) Zauerveinas, daug metų kovojęs už lietuvininkų teises ir tapatumą, net sukūręs lietuvininkų himną, nebuvo lietuvių tautininkas?

Ar azeris Šakiras Sadykovas, žuvęs lietuvių partizanų gretose, kovose už Lietuvos laisvę nuo sovietinių okupantų, nebuvo lietuvių tautininkas?

Pagaliau ar lietuvis, moraliai, politiškai ar kitaip remiantis čečėnų tautos laisvę, negali vadintis čečėnų tautininku?

Juo labiau tai galioja tautinės valstybės piliečiams.

Tautinė valstybė nebūtinai yra ta valstybė, kurios visumą sudaro viena tauta. Atvirai sakant, net ankstyviausiais laikais tokia valstybė sunkiai įsivaizduojama, juolab šiandien.

Tautinė valstybė yra tokia valstybė, kur konkreti tauta sudaro jos pagrindą. Lietuvos piliečiui kitataučiui nebūtina tapti lietuviu, kad galėtų kartu su lietuviais ją kurti. Užtenka būti Lietuvos patriotu.

Jei norima dar glaudesnio ryšio su tituline tauta, jis gali tapti lietuvių tautininku. Tiesą sakant, mylėdamas ir brangindamas šią tautą, jis toks jau yra ipso facto.

Lietuvos totorius ar karaimas lietuvių tautai dar vertingesnis, išlikdamas totoriumi ar karaimu. Tautiškumas, kaip ir asmeninis individualumas, skleidžiasi tiktai per santykį su kitu, su kitokiu.

Jaunųjų tautininkų atstovas Julius Panka taikliai palygino tautines mažumas su prieskoniais.

Nėra jokios prasmės tautinių mažumų dirbtinai versti lietuviais.

J.Zauerveinas Vakarų Lietuvos germanizuotojams sakė: jei kas nebuvo geras lietuvininkas, nebus ir geras vokietis.

Žinoma, tautinė apibrėžtis nėra stabili konstanta. Žmonės migruoja - ne vien geografiškai, bet ir etnografiškai, ypač per mišrias santuokas, per kelias kartas iš vienos tautos pereinama į kitą.

Vis dėlto pripažinus šios prielaidos „A“ tenka sakyti ir „B“.

Pačios tautos nėra stabilios konstantos.

Stabili konstanta - tik pats tautiškumas, bendras žmogiškosios būties principas.

Konkrečių tautų pasaulyje vienos tautos išnyksta, kitos atsiranda. Po Karakalos reformos, romėnais tapus visiems laisviesiems imperijos gyventojams, romėnų greitai išvis nebeliko. Jų tapatybės vietą užėmė kitos tapatybės. Jei perdėta vidinės įvairovės plėtra žudo pilietines visuomenes, kurioms prigimtis iš esmės mažiau svarbi, kaip labiau tai galioja etninei tautai?

Nesenstanti tautininkiška klasika byloja, kad geriausias tautos gyvybingumo garantas - laisva ir savivaldi tautinė valstybė. Tačiau dar svarbiau geografiškai ir etnografiškai apibrėžta Tėvynė.

Lietuvos tautinė struktūra itin palanki lietuvių tautai.

Nepaisant opos aplink sostinę - šią opą sudaro ne daliai gyventojų primesta, kitos dalies prisiimta, o mažiausios dalies paveldėta kitos tautos tapatybė, o savanaudiškų politikų spekuliacijos šia tapatybe.

Geriausia, ką galima padaryti, tai išlaikyti status quo: kas jau turi Lietuvos pilietybę, tas jau yra Lietuvos valstybės dalis.

Tik nereikia žengti Prancūzijos keliu, dalijant pilietybę visiems - į kairę ir į dešinę. Šis kelias veda į pražūtį.

Žmonės, kurie jau yra Lietuvos valstybės nariai, gali būti jos patriotai ir net lietuvių tautininkai.

Dalis jau yra. Tarp jų - Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai, mokslininkai, švietėjai, paprasta liaudis.

Dirbkime kartu, kad tautiškumo, tautininkystės ir pilietiškumo čia būtų kuo daugiau, kad ant šių pamatų suklestėtų visų mūsų bendra Tėvynė - Lietuva.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... utininkas/

Žygeivis
2011 lapkričio mėn. 18 d. 17:47:48

Absoliučiai pritariu Mariaus mintims.

Dar pridursiu, jog bet koks fanatizmas ir fundamentalizmas visada atveda Tautą į pražūtį: realus gyvenimas yra labai sudėtingas bei pastoviai vystosi ir kinta, ir bet kokios teorinės idėjinės schemos niekada neatspindi visą galimą įvairovę.

Todėl bet kokia kieno nors kada nors sukurta teorinė ideologinė schema (ideologija), jei ji nėra reguliariai patikslinama ir patobulinama, vis labiau ima skirtis nuo realaus gyvenimo.

O tai baigiasi ne tik konkrečios ideologijos (tiksliau - tam tikros ideologinės "užkonservuotos schemos") krachu, bet ir Tautos bei Valstybės patiriamais milžiniškais nuostoliais, jei ir toliau bandoma nenukrypstamai laikytis pasenusios "schemos".

Kartu būtina aiškiai skirti nuoseklius tobulinimus ir tikslinimus, atitinkančius gyvenimo pokyčius, nuo absoliutaus "sulaužymo" - ką irgi dažnai siūlo įvairūs nacionalizmo "kritikai", atstovaujantys visai kitas ideologijas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 18 Lap 2011 19:25

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Kaip teorijos išdėstymas straipsnis yra geras.

Bet esmės neatskleidžia - tauta negali egzistuoti be savo teritorijos: jei žmonės persikels kitur, tai jie arba įsilies į vietinę tautą, arba susikurusi būtų (nes dabar tautos neatsiranda) kokia tai kita tauta, nes tauta atsiranda tik iš genčių.

Kalba yra kultūrinis požymis, pagal kurį galima atspėti ar tas žmogus, pvz., iš Lietuvos (=lietuvis). Vėlgi lietuvių tauta, išsilydžiusi savo teritorijoje iš giminiškų genčių, išgyveno tik dėka to, kad gynė savo teritoriją (=save) ir vadovavosi savo elgesio normomis (tradicijomis - papročiais).

Jei koks nors iš šalies asmuo priima visa tai ir atiduoda Lietuvai visą save, tai jis tampa lietuviu.

Ir atvirkščiai - jei tas, kuris gimė Lietuvoje ir dar netgi lietuvių šeimoje, bet iš Lietuvos išvažiuoja, dirba kitai šaliai, tai jis išlietuvėja - ir kultūriškai, o pirmiausia kaip Lietuvos dalis, nes nebus lietuvių - nebus ir Lietuvos, kaip ir nebus Lietuvos, taip nebus ir lietuvių. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Paskutinį kartą redagavo tikras lietuvis 19 Lap 2011 20:12. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Lap 2011 19:43

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Kiek suprantu, čia straipsnis įmestas, norint sulaukti pastabų, kritikos, nusistebėjimų, pasibaisėjimų, komentarų, o ne aikčiojimų „koks žavumas“ – na tai autorius ir pats žino. Bet labiau šį komentarą skirčiau Žygeivio komentarui, ypač jo užraudonintai daliai.

Taigi pradėsiu nuo to, kad valstybės egzistavimas pagrįstas ekonominėmis priežastimis, kaip pvz. daugelio Amerikų valstybių, politinėmis, kai jos sukuriamos įtakos sferų vakuume (kaip daugelis tarp didelių valstybių esančios valstybės – buferiai ar tarpininkai), geografinėmis priežastimis (valstybės – salos ar pusiasaliai), istorinėmis (pvz. Austrija atskirai nuo Vokietijos), teokratinėmis ar dinastinėmis (tai pvz. visokie arabų imamatai ir karalystės), idealoginėmis (2 Korėjos, Taivanis), funkcinėmis priežastimis (tai įvairūs viduramžių ordinai, turintys tikslinę paskirtį, Izraelis, Belgija) ir šį sąrašą galima tęsti.

O Lietuvos egzistavimas pagrįstas autokratija (tai S.Kara – Murzos terminas) – tai yra nuosava idėja, kad taip reikia.

O tokia idėja gali egzistuoti tik ignoruodama kitas idėjas, pvz.: o gal jos ir nereikia, nepasiteisino, nemadinga, globalizacija, integracija, mes nusikaltę ir neverti ir panašias.

Objektyviai ir pozityvistiniu būdu (funkciškai, atmetus emocijas ir pozicijas) sunku pagrįsti, kodėl Lietuva turi egzistuoti. Bet pašalink Lietuvos idėją, kurios svarbiausią dalį sudaro kalba, ir Lietuvos neliks. O pagrįsti Lietuvos valstybės egzistavimą autokratiškai, kaip nulemtą tik idėjos, kad ir visiško funkcionalisto Konfucijaus žodžiais galima. Tas pareiškė, kad valstybės kūrimas turi prasidėti nuo eilėraščių, o baigtis muzika.

Toliau mano interpretacijos pagal A.G. Zubovo paskaitas rutrakeryje. Ten aiškinama ši Konfucijaus mintis – pradžioje kalba ir tos savybės, kurios išskiria tautą nuo kitų tautų. O vėliau – šių savo savybių sintezė.

Duodamas pavyzdys, kad Senovės Graikijoje mokymasis prasidėdavo nuo Iliados ir Odisėjos. Ir kada Graikija sunyko bei tapo piemenų tauta? Kai pradėjo savo pilietinius karus, integracijas bei pasidarė prie A.Makedoniečio daugiaetnine, multikultūrine. Galima pasakyt, kad A.Makedoniečio laikotarpis buvo Graikijos didžiausios šlovės laikotarpiu. Bet dabar Senovės Graikijos kalba laikraščiai neina ir ja nekalba. Bet čia rašau ne apie karybos ar diplomatijos istoriją, tai kita tema.

A.G.Zubovas akcentuoja kalbą ir istoriją. Galima prisimint ir vedas. Kažkaip nesutampa su tarybiniu – kapitalistiniu valstybės, kaip prievartos aparato struktūros, skirtos išnaudotojams išnaudoti išnaudojamuosius, apibrėžimu. Konfucijui valstybė – tai organizmas, turintis dvasią, kalbą, istoriją, funkciją. Ir tas organizmas tarnauja jos žmonėms, o ne eksploatatoriams. Imperatorius ar ministrai – tai Konfucijui tie patys valstybės tarnai. Visuomenė jam virš visko.

A.G.Zubovas skiria ideologiją ir religiją, apie ideologiją kalbėdamas kaip apie „kolektyvinę taikomąją religiją“. Bet aš tautinės valstybės ideologijoje, kurios egzistavimas pagrįstas tik kalba ir istorija (kai nėra kaip kitaip valstybės egzistavimo pagrįsti) nematau nieko blogo. Taigi valstybė – tautos namai ir tautos šalis. A.G.Zubovas civilizaciją ir aplamai viską, kas žmogiška, kildina iš religijos. O ne kad stipresni su kuokomis užgrobia silpnesnius. Na gal čia vietoj „religijos“ labiau tiktų žodis idėja ar ideologija, o gal sanskrito veda. Reikia suprasti, kad jis vis dėlto religijotyrininkas.

Kultūra – tai visa tautos materialinės ir protinės veiklos visuma. Kultūrinis arealas – tai teritorija, kur ši kultūra veikia. Jei mes pripažinsime ir įsileisime į mūsų kultūros arealą kitą kultūrą, tai ji ims formuoti ar praplės greta esantį kitos kultūros arealą. Japonams paprasčiau – jie salose. Kiekviena naujovė ten praeina feiskontrolą ir apjaponinama. Kas netinka (pvz. kaip portugalų misionieriai 17 amžiuje), sunaikinama.

Lietuviai – arijų ideologijos tradicijos tauta, o arijų tradicijoje yra pozicijos, absoliutus gėris ir absoliutus blogis. Pvz. semitinėje ideologinėje - religinėje tradicijoje yra teismas. O teisme aišku, kas laimi – kas turi daugiau argumentų, pinigų, įtakos ir t.t. Ir laimėjęs yra teisus.

Arijų tradicijoje teisus tas, kuris pasirenka absoliutaus gėrio pusę. Ir šiose gėrio pozicijose jis yra teisus. Kompromisas tarp gėrio ir blogio gėrio pozicijose – tai blogio pergalė, didesnė ar mažesnė.

Jei mums absoliutus gėris – Lietuva, o jos pozicijos dabar 20 kartų mažesnės, nei Lietuvos istorinės – etninės žemės, tai bet kokia intervencija į absoliutaus gėrio pozicijas yra didesnė ar mažesnė blogio pergalė. Net jei laikytume kitas kultūras didesniu ar mažesniu gėriu, tai jų intervencija į absoliutaus gėrio pozicijas bus absoliutaus gėrio pozicijų silpninimas, taigi taip pat nedidelė blogio pergalė.

O kur mums jau trauktis, kai Lietuvos ir taip likę 350X400 km?

Ar Prancūzija būtų tokia tolerantiška, jei jos teritorija būtų nuo 21 amžiaus tik Normandijos pusiasalyje? Greičiausia rėktų, kad tai jau paskutinis apkasas. Taip ir mums, šiandieninė Lietuvos teritorija – paskutinis apkasas.

Dėl kitų kalbų ir pavadinimų Lietuvoje vartojimo taip pat galiu parašyt remdamasis A.G.Zubovu. Ten jis pasakoje, kas yra vardas ir kličkė įvairiose kultūrose ir religijose.

Jei senovės Egipte daiktas be vardo išvis negalėjo egzistuoti, tai indoeuropiečių tradicijoje vardo pakeitimas kličke keičia daikto savybes, priklausomybę ir išvis esmę.

Platonui taip pat buvo pradžioje žodis ir idėja, ir tik po to materiali daikto esmė.

Kaip buvo ištrinti Hatšepsut ir Echnatono vardai Egipte, siekiant sunaikint jų savininkų idėjas, taip ir Lietuvos vietovardžių keitimas kličkėmis skirtas sunaikint Lietuvą. Tai gali būti daroma ir vietovėje, ir leidiniuose. Kitos kalbos egzistavimas lietuvių kalbos areale – tai taip pat absoliutaus blogio pergalės prieš absoliutų gėrį.

Kokią teisę aš turiu taip kategoriškai vertinti, be ES arbitražo, intelektualų diskusijų, Klinton Levinski vizito ar satanistų šamanų misterijų deklaracijų?

Aš nevertinu, aš tiesiog esu pasirinktose pozicijose.

Galima pozicijų nepasirinkti, ir būti objektyviu Visatos protu, teisiančiu ir vertinančiu, taikančiu pozicijas, atsižvelgiančiu į oponentų nuomonę ir derinančiu gėrio ir blogio pozicijas, laikančiu pasaulį fikcija ir periodiškai palikinėjančiu kūną ar esančiu samati būsenoje.

Bet ar tada galima save laikyt lietuviu? Tada tai pasaulio pilietybė.

O jeigu vis dėlto norima derint gėrio ir blogio pozicijas bei siekti tarp jų kompromiso, tai jo siekti reikia blogio teritorijoje – tada tai bus didesnė ar mažesnė gėrio pergalė.

Galima prikišt, kodėl aš remiuosi būtent arijų pasaulėžiūra, o ne pvz. Pietryčių Azijos apie visko santykinumą, semitinę apie teismą ar kokia endokanibalų šamanų išmintimi. O todėl, kad čia Lietuva - absoliutus gėris, arijai, čia tokios pozicijos.

Lietuviai (kitaip dar minimi, kaip „indoeuropiečiai“) – tai kalbos, o ne rašto (kaip pvz. Kinija ar Senovės Egiptas) kultūra.

Raštas nužudo, transformuoja ir kitaip primityvina kalbą. Dėl to patys lietuviai savo kalba Lietuvoje, Indijoje ar Irane ilgą laiką nerašė, naudodami visokias po ranka pasitaikančias kalbas ir slengus.

Nes jie žinojo – kad lietuvių kultūros arealą, apimantį didelę dalį Eurazijos, jungia tik autokratiniai veiksniai – kalba, istorija, religija. Ir mes matome, kas atsitiko, kai lietuviai ėmė atsisakyti savo kalbos ir kažkokius misionierių slengus naudoti, kaip šnekamąją kalbą.

Praktiškumas nugalėjo – kam vartoti 2 kalbas – vieną pamaldoms ir raštui, o kitą kalbėjimui, jei užtenka vienos, paprastesnės?

Lietuviai su krikščionybių rūšių priėmimu kartu atsisakė ir savo valstybės autokratinio pagrindo – religijos ir aplamai ideologijos.

Ir dabar stebimės, kaip čia mus visi engė, virškino, apgaudinėjo, o mes tam pasiduodavom.

Lietuvių civilizacija tarp Atlanto ir Indijos vandenynų tapo Lietuvos Imperija, vėliau tapo LDK, dar vėliau išvis sunyko. Žmonės tiesiog nematė, ką čia reikia ginti. Tiesa, pora kartų išvijo ir rusus, ir švedus, bet po to visai nevertino savo pergalės ir vėl grįždavo iš užsienio memuarus, kaip S.Raštikis, rašę karaliai ir bajorai.

O lietuvių kalba vadinama „indoeuropiečių prokalbe“ ir lyginama su sanskritu, kuris buvo tik periferinis lietuvių dialektas. Per daug mes prarasim, tiesiog didžiausią savo vertybę, leisdami ir toliau Lietuvoje gyventi kitataučiams, jiems čia „vystyti“ kažkokias savo „kultūras“, naudoti slengus, kličkes.

Lietuva visad buvo ir yra tik tautinė valstybė, kitaip jos egzistavimas nebūtų turėjęs jokio pagrindo, ir Lietuva nebūtų turėjusi priežasties egzistuoti. Pripaistyta apie „daugiaetninę eldėka“ ar „bajorų respubliką“, tačiau tai buvo tik krentančio kūno, praradusio autokratinį pagrindą, inercija. Negalima lygint pilietinės ir tautinės Lietuvos sampratų – tautinė Lietuva buvo bent jau 20 kartų didesnė, pilietinėje Lietuvoje mes jau įrodinėjame, kad Lietuva – lietuvių šalis.

Absoliutaus blogio į savo, absoliutaus gėrio, pozicijas būtina neįleisti. Jei yra norinčių siekti kompromisų, derinti gėrio ir blogio pozicijas, sintezuoti kultūras, tegu tai vykdo blogio pozicijose. Tada jo pergalė bus nedidelė gėrio pergalė. Nes tokia kompromisų siekimo tarp gėrio – blogio pozicijų veikla gėrio teritorijoje – tai tarnavimas absoliučiam blogiui.

Būtent absoliučiam blogiui, kurį galima įvardint ir šėtonu, tarnauja įvairios satanistų sektos (judaistai, čigonai, karaj turkai) bei savo kultūrinius arealus žyminčios parazitoetninės (slavai, slavų transformuoti finougrai - rusai) diasporos.

Todėl jei Lietuva nebus tautinė valstybė, tautos namai ir tik lietuvių valstybė, tai lietuviai tiesiog nematys joje Lietuvos, jos negins, iš jos išvyks. Ir tos Lietuvos dalies, kurioje bus nelietuviškos kultūros arealas, Lietuva nelaikys. Ar pergyventų dabar lietuvis dėl Odesos ar Balstogės? Arba jie, arba mes.

Ir dar - jiems mūsų nuomonė visai nerūpi, jie kitose pozicijose ir turi "savo teisybę" - lenkiškas žemes, jidišlandą, posttarybinę erdvę, ES dalį, valstybę - tiltą ir panašius niekus.

Kitos tautos turi, kur pasidėt, ir be Lietuvos.

Tiek lenkai Stalino jiems specialiai sukurtą Lenkiją, tiek satanistai žydai savo protėvynę pietinę Rusiją, tiek karaj turkai (karaimai) – Turkiją.

Ar galima ginti 2 savo tėvynes, kariaujančias tarpusavyje? O jei turi 10 tėvynių, ir vyksta pasaulinis karas? Na negali nelietuvis būti Lietuvos patriotu, o jei jie nori tokiais būti, tegu būna Lietuvai šiuo metu nepriklausančiose Lietuvos žemėse - Kijeve, Seinuose, Karaliaučiuje, Varšuvoje, Teherane, Delyje - kas ten jiems trukdo?

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema:

Parašytas: 19 Lap 2011 20:17

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Taip - būti dvigubu tautiečiu niekaip neįmanoma, kaip ir neįmanoma tuo pačiu metu būti dviejose vietose iš karto.
Arba tu - lietuvis (= dirbi Lietuvai), arba tu jai nedirbi ir nesi lietuvis. :smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 4 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: