Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvybė - kas buvo lietuviais, kas yra lietuvis ir koks jis turi būti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Tauta ir kilmė

Puslapis 1 iš 1

[ 15 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Tauta ir kilmė

Parašytas: 27 Rgp 2011 01:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Vytautas Sinica. Išlaisvinom „išgalvotą“ Tėvynę

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=48972918

Vytautas Sinica, judėjimas „Dešinioji mintis“,
http://www.DELFI.lt
2011 rugpjūčio 26 d. 12:35

Artūro Rudomanskio pasvarstymas „Lietuviškumas: meilė ar grėsmė Lietuvai?“ http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-r ... d=48772919 savąjį atsakymą į pagrindinį klausimą leidžia nutuokti jau po pirmųjų eilučių. Lietuviškumas esąs grėsmė.

Kol tekste kritikuojami tik esami nacionalistų politinės raiškos būdai, galima leistis į diskusijas, tačiau, kai iš esmės paneigiamas pats objektyvus tautų egzistavimas, apima pasimetimas.

Gaila, kad nesuprantama, kad apie lietuviškumą, vienaip ar kitaip reiškiamą, galima kalbėti tik pripažįstant esant tautas. Kas paprasčiausiai reiškia, kad paties A. Rudomanskio žodynas prieštarauja jo prielaidoms.

Tautos kriterijai

Tauta – paini sąvoka, ne vieno sociologo ir istoriko keikta už tai, kaip sunku ją apibrėžti. Socialinėje tikrovėje su tokiais reiškiniais paprastai elgiamasi taip: autorius pateikia savąjį apibrėžimą (šiuo atveju tautos), o toliau dėsto savo mintis, nes visi gali suprasti, apie ką kalbama.

A.Rudomanskis to nedaro ir tik kvestionuoja galimus kitų tautiškumo kriterijus, aiškiai siekdamas juos atmesti. Tiesa, atmetinėjami kriterijai pasirenkami pro šalį – suvokiant nacionalizmo teoriją jų net neįmanoma pasirinkti svarstymui. Tai kraujas, genetika, fiziniai bruožai.

A.Rudomanskis pradžioje pats nurodo, kad jo susirūpinimą kelia ir straipsnį provokuoja „lietuviškieji ir lenkiškieji nacionalistai“. Tačiau nė vieno šių aspektų nacionalistai nelaiko tautinės tapatybės pagrindu. Tai nacistų atspirties taškas. Jei šiuo tekstu, net to neminint, abu judėjimai suplakami į vieną, diskusija neįmanoma, tad tenka remtis optimistine jų skyrimo prielaida.

Tuo pačiu prasmę praranda ir teiginys, kad romantinės idėjos suklestėjo Hitlerio laikais. Trečiojo Reicho ideologijoje nebuvo nieko romantinio – nacių socialdarvinizmas, rasių kovos už išlikimą teorija ir karo kaip natūraliausios žmonių būklės garbinimas savo šaknimis ir pasekmėmis prasilenkia romantikų bendros istorinės atminties, papročių, tradicinio gyvenimo būdo ir unikalios kalbos idealais.

Apskritai tauta nacionalistams yra objektyvi duotybė, etninių bendruomenių tąsa. Papročiai, tradicijos, kalba ir istorija – kultūrinis kontekstas, kuriame užauga ir yra socializuojami tautos nariai – yra nacionalistų pasitelkiami tautą vienijantys kriterijai.

A.Rudomanskio minima „teritorija“ ar „žemė“, tiesa, yra svarbus nacionalizmo momentas, tačiau jokiu būdu ne priskyrimo tautai kriterijus.

Istorine teise tautai priklausanti žemė yra reikalinga siekiant išpildyti nacionalistinį tautų siekį turėti savo autonomiją ir teritorinį vientisumą – fizinius namus, kuriuose tauta galėtų gyventi pagal savo įstatymus ir papročius, atskleisdama išskirtinius savo kultūrinius bruožus.

Taigi teritorijos kriterijus galioja nacionalinei valstybei, o ne etniniam tapatumui.

Gimimas kitoje šalyje ar tiesiog emigracija neatima tautybės. Autoriaus stebimasi, jog tautos, neturinčios valstybės, nėra tautos. Tai dar viena naujiena bet kuriam nacionalistui: kaip nurodo tiek Adamo Smitho, tiek Ernesto Gellnerio, visų tautų siekis yra nacionalinė valstybė, tačiau tai ir yra jų tikslas, o ne egzistavimo sąlyga. Tauta be valstybės lieka tokia pat tauta.

Galiausiai apeliuojama į tai, jog tautinio mito herojais tampantys viduramžių kunigaikščiai nekalbėjo tokia kaip dabar lietuvių kalba.

Belieka priminti, jog kalbos vystosi ir keičiasi, tačiau nacionalistai (visų tautų) renkasi tikėti, kad per jų tautos istoriją nusidriekusi ta pati kalba. Pamėginkime skaityti XVIII a. Berko „Apmąstymus“ ar net XX a. Tolkieno „Žiedų Valdovą“ ir pajusime ryškų skirtumą tarp anglų kalbos ir ... anglų kalbos.

Be to, į E.Gellner referuojantis teksto autorius turėtų žinoti, jog būtent XIX a. visuomenės industrializacija ir tai, jog žmogaus darbo objektu tapo kiti žmonės ir kalba, pareikalavo kalbas „sutvarkyti“, išgryninti ir padaryti suprantamas visiems, kurie jaučiasi priklausantys tai pačiai kultūrai, taigi, paversti bendrinėmis.

M.Mažvydo „Katekizmo“ kalba turbūt niekam negali pasirodyti ne lietuvių kalbos ankstesnė forma, o visai svetima ir nesusijusi. Taip klaidingai pasirenkami ir atmetami lietuvių „tariamo“ tautiškumo kriterijai.

Apie pagonybę

Atskiro dėmesio reikalauja religijos klausimas, kuris apskritai dažnai visai be reikalo keliamas tautų kontekste.

Autorius stebisi, kodėl lietuvių religija turėtų būti krikščionybė, o ne pagonybė.

Vis dėlto pastarosios atsisakymas buvo viduramžių politinės situacijos neišvengiamybė. Norint pilnavertiškai egzistuoti Europoje, tiesiog būtina raštingoji monoteistinė religija, galinti skatinti kultūros raidą. Juo labiau, kad LDK atveju tai buvo ir didesnio teritorinio saugumo ir tarpdinastinio (tada dar ne tarptautinio) pripažinimo garantas.

Net didžiausi konservatoriai vienareikšmiškai teigia, kad reikia ne stabdyti pokyčius, o įgyvendinti juos atsargiai ir protingai atsirenkant. Siūlyti lietuviams likti prie pagonybės savaip panašu į pasiūlymą, pavyzdžiui, likti prie dūminių pirkių, nes tai buvo baudžiavinių lietuvių tradicinės gyvensenos dalis. Krikščionybė yra neišvengiamas kiekvienos europinės civilizacijos tautos pasirinkimas.

Šioje vietoje taip pat verta pastebėti, jog yra nemažai tautiškai nusiteikusių žmonių, kurie mano, jog krikščionybė yra nesuderinama su tautiškumu.

Tačiau krikščionybė yra ne kosmopolitinė, o universalistinė – ji siekia ne suvienodinti ją priėmusias ir išpažįstančias tautas, o apimti jas į savo glėbį su visais tautiniais skirtumais. Šito nesuvokimas, panašu, kiša koją ir dalies tų pačių nacionalistų bendradarbiavimui Lietuvoje.

E.Gellner supratimas ir nuoseklumas

A.Rudomanskio pateikta E.Gellner interpretacija taip pat prasilenkia su tikrove.

Gellner teigė, jog industrinėje epochoje susidaro sąlygos, neišvengiamai reikalaujančios ir sukeliančios nacionalinius jausmus ir tautinį tapatumą. Šis tapatumas, nors pagal sociologą ir ne antlaikinis, o atsiradęs, yra objektyvus, bet ne sukurtas žmonių iniciatyva.

Žmonija tik sukūrė sąlygas, tinkamas tautų ir nacionalizmo įsigalėjimui. Tą liudija ir paties Gellner prognozė, jog išliekant industrinio pasaulio sąlygoms tautinė tapatybė nežada išnykti.

Žmonėms reikalingas tapatinimasis, jie pasąmoningai jaučia poreikį suvokti save kaip kažkokios apibrėžtos grupės, mažesnės nei žmonija ar europiečiai, dalimi.

Tuo tarpu Rudomanskis savo teiginius greičiau pasiskolino iš marksistinių konstrukcionistų E.Hobsbawm ir B.Anderson, teigusių, kad tautinį mitą sukūrė ir žmonių masėms įskiepijo asmeninės naudos ir iškilimo siekę XIX a. naujieji intelektualai.

Tokiu atveju tai būtų sėkmingiausia žmonijos istorijos propaganda, nes štai jau visą šimtmetį pasaulis yra sutvarkytas pagal jų viziją – į suverenias nacionalines valstybes.

Pagaliau svarbiausia ne kuo remiantis atmetamas objektyvus tautos egzistavimas.

Kosmopolitinių pažiūrų žmogui neįmanoma įrodyti tautų egzistavimo, jis tiki tik tuo, ką mato. Svarbus pats pasimetimas savo diskurse, kai viena vertus, paneigiama tauta, o kita vertus, kalbama apie grėsmę ar naudą Lietuvai ir teisingai arba ne reiškiamą lietuviškumą.

Po I pasaulinio karo pasaulis buvo sutvarkytas pagal V.Vilson pasiūlytą tautų apsisprendimo teisę.

Kvaila būtų ginčytis, kad ji išsprendė visas problemas ir nepaliko kruvinų etninių konfliktų – jų buvo ir sistemos trūkumai iki šiol kraujuoja.

Tačiau akivaizdu, kad tautos teisė apsispręsti buvo vienintelis argumentas lietuvių pretenzijoms į savo suverenią valstybę. Jokiu kitu pagrindu tai nebūtų galėję įvykti, visą situaciją ir tautiškumo svarbą pragmatiniu požiūriu yra išdėstęs signataras A.Rasimas http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/lnr ... d=41525427 .

Taigi neigiant tautą pravartu suvokti, jog tuo pačiu paneigiama ir Lietuvos valstybės teisė egzistuoti.

Dar akivaizdžiau, kad paneigus tautas, negali būti kalbos ir apie objektyvų lietuviškumą, nes „lietuvis“ ir visi jo dariniai yra žodžiai, įgaunantys prasmę tik sutinkant su nacionalistų prielaidomis: kad egzistuoja tauta, jos atstovai ir būdingi bruožai (mistiškasis lietuviškumas).

Taigi, kalbantis apie grėsmę Lietuvai ir neteisingą lietuviškumo raišką Tolerantiško jaunimo atstovas, ko gero, turėtų apsispręsti, ką nori kritikuoti ir paneigti – politinius sprendimus dėl lietuvių kalbos puoselėjimo ar patį tautos (įskaitant lietuvių) egzistavimą.

Tautos neigimas mokslo vardu

Apskritai Lietuvos viešojoje erdvėje lėtai, bet užtikrintai ryškėja banga pseudo ir tikrų intelektualų, išsikėlusių tikslą kvestionuoti lietuviškumą ir pačią tautą.

Tai sena retorika: ypač vyresnieji turėtų prisiminti, kad sovietmečiu universalus komunistų teiginys buvo, jog lietuvių tautiškumas išgalvotas, o kalbantieji lietuviškai yra, kaip dabar tą kalbą saugantys, radikalai nacionalistai.

Po nepriklausomybės atkūrimo prof. Vytautas Landsbergis ir toliau garsiausiai kalbėjo apie tai, kad, jo teigimu, rusiški interesai visada siekė sumenkinti ir paneigti lietuvybę.

Praėjus 20 metų galima sakyti, kad situacija blogėja, nes dabar internetą užplūdo tautinius jausmus ir „etnocentristinį mitą“ kritikuojantys tekstai paprastai ir žodynu, ir retorika, ir, pagaliau, autorių statusu apeliuojantys į mokslinį žinojimą, priešinamą tariamiems tamsios liaudies prietarams.

Ko gero, autoritetingiausiu tokiu kritiku subjektyviai galima traktuoti VDU profesorių Šarūną Liekį http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sli ... d=40566713 , kurio pareiškimai tautine tematika http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/sli ... d=41203661 per viešąją erdvę nuvilnijo, jau prieš pusmetį ir šis tekstas jokiu būdu nėra atsakymas konkrečiai jam.

Jau minėtas tokių tekstų akademiškumas sukuria pirmiausiai „aukštesnio“ (nes mokslinio) žinojimo įspūdį, o tada ir skirtį tarp masių įtikėto mito ir blaivaus tiesos žinojimo.

Šios skirties viename poliuje – neegzistuojančios tautos iliuzija tikinti naivi liaudis, kitoje – tautos netikrumą demaskuojantys socialinių mokslų atstovai, savo žinojimu tėviškai besidalijantys su prietaringaisiais.

Juk, kaip nurodo J.F.Lyotard savo „Postmoderniame būvyje“, postmoderniame pasaulyje, kuriame gyvename, žinojimą pirmiausiai legitimuoja mokslas. Jo atstovai – išskirtinė grupė, privilegijuota ta prasme, jog jų teiginius kvestionuoja daug mažesnė visuomenės dalis.

Būtent dėl mokslinės tiesos vaizdinio ir kvietimo pamiršti mitą (viziją/iliuziją/konstruktą) ši kritika visuomenės adresu pati nusipelno pastabų.

Iš tiesų egzistuoja konstrukcionistinė nacionalizmo teorijų srovė. Tai pabrėžtinai viena iš daugelio nacionalizmo aiškinimo krypčių. Paviršutiniškai šnekant, pradėta Eric Hobsbawm ir plėtota jo šešėlyje išnykstančio Benedicto Andersono ši neomarksistinė srovė iš tiesų laiko tautą socialiai sukonstruota fikcija.

Bėda ta, jog Š.Liekiui ar NidaiVasiliauskaitei pristatant šias idėjas niekur nerasime „pasak Hobsbawm“ tipo nuorodų, leidžiančių suvokti, jog tai tėra požiūris. Liekis ir kiti, natūralu, jog ypač kairieji autoriai, šį konstrukcionistinį aiškinimą skaitytojams pateikia kaip objektyvią tiesą.

Kosmopolitinė dvejonė tauta ir visu tuo, kas iš jos kyla (nacionalinė valstybė, patriotizmas), gali tapti ar jau tapo Lietuvos švietimo sistemos dalimi, o šią tendenciją įvairiomis rekomendacijomis http://www.lygybe.lt/assets/visas%20leidinys.pdf stengiamasi perkelti ir į vidurines mokyklas.

Reali to baigtis – moksleiviai, kuriems vietoje patriotiškumo bus skatinami priešingi jausmai.

Atstatant akademinį teisingumą verta šiek tiek paaiškinti padėtį nacionalizmo teorijose.

Plačiausiai galima skirti antlaikišką, transformacinę ir modernistinę nacionalizmo paradigmas – pirmąja pagrįstas pats nacionalizmas kaip ideologija, tuo tarpu tik trečiosios šalininkai nacijas laiko laikinais socialiniais konstruktais. Modernistai kaip srovė, nacionalizmo tyrimuose dominuoja jau kelis dešimtmečius, tačiau tai toks pats istoriškai susiformavęs ir laikiškas (o galimai ir laikinas) dominavimas, kokiu, jų teigimu, pasižymi tautiškumo mitas.

Dar daugiau, toli gražu ne kiekvienas modernistas mano, kad nacijos yra tyčia išgalvotos intelektualų, kuriems toks mitas buvo palankus (Lietuvos atveju tai būtų Jonas Basanavičius ar Vincas Kudirka).

Daugelis jų nesutinka ir su tautų kaip žmonių tapatybės aspekto išnykimo perspektyva – pirmiausiai čia verta vėl paminėti sociologą E.Gellner.

Pats Š.Liekis šią situaciją pateikia tarsi kitos teorijos nebeegzistuotų, o konstrukcionistai būtų galutinai ir negrįžtamai okupavę teorinę erdvę. Taip nebuvo, nėra ir lieka spėlioti, ar bus.

Kosmopolitizmas-tautiškumas

Ir vis dėlto baisiausia lieka dėl to, kad konstanta laikytas ir nepriklausomybę trokštama ir įmanoma pavertęs tautiškumas šiandien verčiamas diskusijų objektu.

Senuosius ekonominius klausimus ideologinėse kovose grasinasi pakeisti tautininkų-kosmopolitų skirtis. Tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet pirmiausiai čia mums turėtų rūpėti.

Kosmopolitai nevengia prabėgomis užsiminti, jog „Vakarų vertybės“ yra galutinai įsigalėjusios visoje Europoje, tautiškumą ir patriotizmą prilyginti ksenofobijai ir rasizmui.

Galiausiai ir tai neatitinka realybės – daugelyje Vakarų Europos šalių egzistuoja stiprios, kartais net valdančios ar pretenduojančios po artimiausių rinkimų valdyti nacionalistinės partijos.

Partijos, jaučiančios vis didesnį palaikymą kitose šalyse, kur tautiškumu suabejota dar anksčiau ir kur jau suvokiama, kad XXI a. nacionalinis saugumas reiškia ne geografinių sienų, o kalbos, kultūros ir tikrosios savivaldos (apraudotos P.Manent „Demokratijoje be tautų“) saugumą.

Žmoniją kaip tokią įsimylėjusių Apšvietos filosofų pagimdytas kosmopolitizmas nori išlaisvinti žmogų iš tautinės tapatybės gniaužtų kaip kad feministės užsimojo išvaduoti žmogų iš lytinės tapatybės duotybės.

Šis ir A.Rudomanskio išsvajotas žmogus, kuriam niekas nebus duota, bet viskas pasirenkama, kartu neturės ir su kuo tapatintis, bendrumo jausmo, pareigos veikti ne tik dėl savęs, bet dėl bendruomenės, kuri bent du modernybės amžius buvo suvokiama kaip tauta.

Toks žmogus nebesuvoks (o daugelis jau nesuvokia), kad savęs nesukuriame patys ir visą gyvenimą liekame skolingi formuojančiai ir socializuojančiai bendruomenei. Kosmopolitas šios skolos negrąžina. Vėl to paties P.Manent žodžiais, „tai, kas kuria vieningumą, kuria prasmę ir gyvenimą“.

1990 metais tautiškumo suvokimą turėję žmonės padarė viską, kad tauta savarankiškai valdytų savo valstybę. Jie turėjo tapatybę, vieningumą ir prasmę veikti ne vien dėl savęs, bet naująja kosmopolitų prasme nebuvo laisvi save sukurti.

Šiandien belieka klausimas, ar išlaisvinome išgalvotą Tėvynę ir kas norės dėl jos ką nors padaryti, kai įtikės, kad tautų ir lietuvybės nėra? Tarp tuo įtikėjusių norinčių nebus nei vieno.

http://www.DELFI.lt

Komentarai DELFI

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/art ... &com=1&s=5

Diedas,
2011 08 26 16:00

Aš lietuvis.Mano protėviai lietuviai. Aš čia gyvenu taip kaip mane mokino tėvai ir seneliai. Esu patriotas, bet mano patriotiškumas ne toks, kokį su pašaipa nori pavaizduot visokie delfiai, o tikras, kai viso pasaulio žmonėms davė Dievas.

Pirmoj eilėj aš, paskui mano šeima, paskui mano kiemas, paskui mano kaimas, taip toliau ir taip toliau, kol pagaliau visa Lietuva. O Lietuva, tai ne lanzbergiai su brazauckais, pirmiausia tai eiliniai žmonės.

Puošiu savo aplinką ir tuo pačiu puošiu savo Tėvynę. Nusipirksiu naują mašiną, Lietuva irgi taps turtingesnė ir gražesnė. Ir kiekvienas gerindamas savo gyvenimą tuo pačiu gražina Lietuvą.

O jeigu pas mane į namus įsibrautų agresyviai tolerantiški rudomanskiai ir namuose pradėtų stumdyt baldus, ar užėję kokie nors bunbuliauskai verstų kalbėti lenkiškai, tai tokiems svečiams spragilu per nugarą, kerzu į šikną ir von per duris.

Dabar tėvynėje situacija tokia, kaip buvo prieš karą. Senelis pasakojo, kad prieš užeinant rusams priviso pilni pakampiai visokiausių apdriskusių nenaudėlių, patamsio gaivalų ir šnipšdūnų, kurie skleidė niūrias nuotaikas, stengėsi žmonėse sukelt nepasitenkinimą, nusivylimą ir sekė pasakas apie tarybinį rojų.

Dabar tokiems tamsaus plauko niekšams suteikta laisvė spaudoje, televizijoje, internetinėje erdvėje.

Labai stebina, kai mūsų valdžia nemato, kad tokiu būdu griaunami valstybės pamatai. Jie nesirūpina ne tik kad kiekvieno iš mūsų, bet ir savo ateitimi.

Turėtų būti uždrausti Lietuvą ir lietuvius niekinantys straipsniai. O komentatoriai, žeminantys tautą, turėtų būti baudžiami taip pat, kaip ir užkliudę p....rastus.

Algirdas,
2011 08 26 15:18

Labai geras, argumentuotas straipsnis, kurių labai trūksta šiandieninėje Lietuvoje.

Ne per seniausiai Bronislavas Juozas Kuzmickas, galima sakyti antrindamas autoriui V. Sinicai, diskusijoje su Alvydu Medalinsku, padarė taiklų pastebėjimą:

"Todėl labai svarbu sustabdyti dabar pasireiškiančias tendencijas, kai bijomasi visko, kas liečia tautiškumą ir nacionalizmą. Reikia analizuoti šiuos reiškinius ir pasakyti, kad nacionalizmas yra savęs kaip tautos suvokimas, siekimas tai išreikšti normalus ir sveikintinas reiškinys. Dabar, deja, pas mus be atrankos perimamos iš Vakarų atėjusios teorijos, išaugusios kitame sociokultūriniame kontekste".

Netapkime kosmopolitais...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 28 Rgp 2011 21:26. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Rgp 2011 21:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Tauta ir kilmė

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... a-ir-kilme

2011-08-28 13:02

Marius Kundrotas

Jaunas mokslininkas Vytautas Sinica praėjusią savaitę taip šauniai sukirto http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsi ... d=48972918 kosmopolitų propagandinius teiginius, jog pridurti, iš pažiūros – lyg ir nebūtų ko. Svariai pagrįsta kalbos, kultūros, savimonės reikšmė tautiškumui, o drauge – paties tautiškumo reikšmė valstybės tapatumui ir visuomenės bendrystei.

Užtektų pasveikinti Lietuvos mokslo bendruomenę su puikiomis perspektyvomis ir tuo baigti, jei ne vienas beapeliacinis teiginys. Kilmės akcentą jaunasis mąstytojas laiko ne tiek nacionalistų, kiek nacistų atspirties tašku. Va dėl šio teiginio galima ir verta diskutuoti.

Jau žymus tautiškumo ir nacionalizmo (lietuviškai – tautininkystės) tyrėjas prof. Entonis Smitas (Anthony Smith) vienu svarbiausių tautiškumo šaltinių įvardija bendros kilmės mitą. Žinoma, anglas – kad ir koks jis būtų objektyvus ar net pozityvus tautiškosios ideologijos atžvilgiu – sunkiai galėjo bendros kilmės akcentą pavadinti kaip nors kitaip, nei mitu. Dar XVIII a. garsus rašytojas Danielis Defo (Daniel Defoe) satyrinėje poemoje „Grynakraujis anglas“ priminė, jog šios tautos genofondą (o kartu – ir kultūros paveldą) sudarė keltų britų, germanų anglosaksų, vėliau – danų ir norvegų, pagaliau – prancūzų įsibrovėlių elementai.

Suvokiant, jog pasaulyje gausu itin mišrios kilmės tautų, nėra pagrindo neigti, jog esama ir kitokių pavyzdžių – tautų, kurių kilmė jų formavimosi laikotarpiu – daug vientisesnė. Lietuvių protėviai bene paskutinį didelio masto maišymąsi išgyveno apie 3000 m. pr. m. e., ateiviams arijams (indoeuropiečiams) maišantis su senaisiais krašto gyventojais (spėjamai – ugrofinais). Iš to gimė baltai. Vėliau šis protoetnosas patyrė iranėnų sarmatų, spėjamai – trakų, dar vėliau – germanų ir slavų įtakas, tačiau tai buvo greičiau inkliuzai.

Primordialistų ir konstrukcionistų ginčą – ar tautos yra duotybės, ar jos kuriamos – galima išspręsti dialektiškai. Duotybė yra pats tautiškumo principas, tautiškumas kaip reiškinys. Konkrečios tautos visuomet būna kuriamos. Jei kūryba ir savikūra sustoja, tauta ima nykti. Istorija – ištisinis vienų tautų nykimo ir kitų atsiradimo procesas. Kitas klausimas – kokiu pagrindu žmonės apsibrėžia konkrečioje tautoje.

Pirmiausiai pamėginkime išsiaiškinti, ar apskritai yra pagrindas teigti genealoginį tautos tapatumą. Po to – ar šis tapatumas, tikras arba įsivaizduojamas, turi svarbos kultūriniam, socialiniam ir politiniam tapatumui.

Jei kalbėsime apie fizinius duomenis, rasime skirtumų ne tik tarp tų grupių, kurios vadinamos ar pačios vadinasi tautomis. Netgi žvelgiant į tos pačios tautos etnines grupes dažnai galima įžvelgti antropologinius savitumus. Tai galioja ir mums – lietuviams.

Dzūkams būdingas vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, aštrokos bet stambokos nosys. Prūsų ir pajūrio lietuviams – vidutinis ūgis, grakštus stotas, siauresni veidai, aštrios ir plonos nosys. Žemaičiams – vidutinis ūgis, kresnas stotas, platoki veidai, stambios nosys be „ereliškų“ bruožų, be to – čia gana gausu tamsesnio gymio žmonių. Tiesa, šiaurinėje dabartinės Žemaitijos dalyje nemažai itin šviesaus gymio, aukšto ūgio, grakštaus stoto, siauraveidžių gyventojų. Aukštaičiai iš kitų lietuvių grupių išsiskiria aukštu ūgiu, platesniais ir santykinai – plokštesniais veidais. Suvalkijoje susimaišę įvairių tipų atstovai.

Paviršutinišką ne specialisto įspūdį apie antropologinių tipų skirtumus patvirtina archeologų duomenys – išskiriami du, kartais trys ir daugiau tipų vien pagal kaukolių formas. Gana sėsliai gyvenę lietuvių protėviai spėjo išsiskirti į kelias savitas grupes – ne vien kultūra ar tarmėmis.

Bendro, o kartu – išskirtinio lietuviško ar bent – baltiško genomo kolei kas lyg ir nerasta. Iš tiesų tauta žmonijos, rasių, rasinių tipų kontekstuose – ganėtinai siaura grupė, tad rasti specifinį, tik tai tautai būdingą genetinį kodą nėra taip jau paprasta. Nors mokslo ir technologijų pažanga atveria plačias erdves tyrimams ateityje. Kitas klausimas, jog tokių tyrimų šiandien Vakarų pasaulyje prisibijoma. Dar gyva atmintis, kai pagal kaukolių formas ir kitus biologinius duomenis buvo sprendžiama žmogaus vertė.

Reiktų atskirti mokslą nuo pseudomokslo, ypač kai pastarasis sąlygojamas politikos. Tapatumas ir vertė – skirtingos dimensijos. Žmogaus vertę apibrėžia ne jo kaukolės forma, o mintys ir sprendimai, gimstantys toje kaukolėje.

Prieš dvejus metus išleistoje monografijoje „Tauta amžių kelyje“ įvardyti keturi tautą apibrėžiantys principai – kilmė, kalba, kultūra ir savimonė. Žvelgdami į skirtingas tautas, išvysime, jog vienose vyrauja vieni šių principų deriniai, kitose – kiti. Prancūzams ir rusams daugiau reiškia kalba ir kultūra, mažiau – kilmė. Žydams, airiams ir škotams svarbiau kilmė ir kultūra, mažiau svarbu – kalba. Vis gi vargiai rastume tautą, kuri laikytų save tauta, apsiribodama vienu kuriuo nors aspektu.

Konstrukcionizmo teoretikas Benediktas Andersonas (Benedict Anderson) pabrėžia – svarbu tai, kaip tauta įsivaizduojama. Pažvelkime, kaip save tautos lygmeniu suvokia lietuviai.

Prieš keturis mėnesius užduotas klausimas „Facebook“ interneto puslapyje http://www.facebook.com/questions/17689 ... ion_answer: kas apibrėžia tautą? 32 atsakė – kultūra. 26 – kalba. 25 – savimonė. 18 – kilmė. 9 – teritorija. 5 – religija. 3 – rasė. 3 – pilietybė. 3 – bendri politiniai interesai. 3 – bendruomenė. 2 – politinė valia. Respondentai turėjo galimybes pridėti savus atsakymus, dalis taip ir padarė. Iš vienuolikos per keturis mėnesius pasirinktų variantų kilmė – pirmajame ketvertuke.

Žinoma, šia apklausa pretenduoti į rimtą mokslinį tyrimą būtų problemiška: daug kas priklauso nuo klausimą uždavusio žmogaus „draugų“ rato, nėra aiškaus ir lygaus paskirstymo pagal amžiaus grupes, išsilavinimą, tautybę, kitų moksliniam tyrimui svarbių dalykų. Vis gi tendencija – aiški.

Daug rimtesnius duomenis atskleidžia išsami Jolantos Kuznecovienės studija „Šiuolaikinės lietuvių tautinės tapatybės kontūrai“ http://www.ku.lt/sociologija/files/2006 ... 84-107.pdf, išspausdinta moksliniame žurnale „Sociologija“. Iš 116 respondentų į klausimą, kodėl jie laiko save lietuviais, 19% atsakė, jog turi lietuviškas šaknis, o 14% – jog jų tėvai – lietuviai. Bendroje sumoje išeitų, jog 33% lietuvybės kriterijumi įvardijo kilmę, bet kiti skaičiai atskleidžia, jog ir čia leista pasirinkti kelis variantus, todėl sumuojant neišvengiamos paklaidos.

41% įvardijo, kad jie čia gimę, 34% – jog jie čia gyvenantys, 16% – jog jie čia augę (visais trimis atvejais įvardyta teritorija). 21% pagrindiniu kriterijumi atrodė, jog jie kalba lietuviškai, 11% – jog laikosi lietuviškų papročių, o 9% – jog tiesiog myli Lietuvą.

Šiame tyrime pirmu numeriu eina teritorija, po to – kilmė, dar po to – kalba, toliau – kultūra, pagaliau – jausminiai ryšiai. Taigi ir čia kilmė – pirmajame ketvertuke, nors ir kaip sumuotume: jausminiai ryšiai (lojalumas) eina gerokai toliau už lietuviškas šaknis ir lietuvišką šeimą.

Įdomu, jog dabartiniai lietuvių sociologai, politologai, filosofai – net patys tautiškiausi iš jų, nežiūrint poros-trejeto išimčių – kilmės veiksnį linkę apskritai išbraukti iš tautiškumo apibrėžčių. Taigi, turime situaciją, kai siaura – nors ir labai gerbtina – grupelė „geriau žino” tautos esmę už ją pačią.

Aiškiai regime, jog lietuvių tautai kilmė – vienas svarbiausių tautinės savimonės pagrindų. Žinoma, šis kriterijus nėra vienintelis. Net radikaliausias tautininkas vargiai pasakys, jog tautą apibrėžia tiktai prigimtis – tarsi gyvūnų rūšį. Tai iš tiesų greičiau ištars nacistas, rasistas, geriausiu atveju – rasialistas. Kilmė – vienas iš kriterijų, bet ne vienintelis, galbūt – netgi ne pagrindinis.

Apskritai atsieti tautiškumą nuo kilmės ir paversti jį vien pasirenkamu dalyku – net pavojinga. Tai sumažina atsakomybę – tautiškumas pavedamas norams. Taip vieną dieną žmogus gali apsiskelbti lietuviu, kitą dieną – rusu, trečią – papuasu, o ketvirtą – džedajumi. Rusijos gyventojų surašyme pasirodė ir tokia „tautybė“. Iš tiesų pasirinkimas racionalus tik mišrios kilmės atveju, renkantis tėvo arba motinos tautą.

Sociobiologinė tautiškumo kilmės ir esmės teorija, išplėtota jau Levo Gumiliovo, ligšiol – viena populiaresnių. Įvairių tautų nacionalistams ji gana artima dar nuo Johano Gotfrydo Herderio (Johann Gottfried Herder) laikų.

Pasirenkamos – „pilietinės“ – tautos idėjos skurdą geriausiai iliustravo jos tėvynė – Prancūzija. Įsivaizduota, jog užteks maurams išdalyti pasus, išmokyti kalbos, ir jie taps prancūzais. Nepasiteisino. Šiandien jau netgi prancūzų tautininkai, pripažįstantys prancūzu bretoną ar alemaną, daug atsargiau žiūri į arabą ar berberą. Danų, švedų, vokiečių, lenkų, vengrų, žydų, lietuvių ir latvių tautininkams dėl kilmės principo apibrėžiant tautiškumą apskritai jau nuo seno klausimų praktiškai nekyla. Tuo tarpu Darius Kuolys su savo bendraminčiais dabartinėje Lietuvoje vis dar mėgina diegti galutinai susikompromitavusią „pilietinio tautiškumo“ idėją.

Ilgus amžius žmonija gyveno visuomenėmis, kuriose viską lemdavo prigimtis – pradedant religija, baigiant profesija ir socialiniu statusu. Net santuoka dažnai išeidavo už asmens pasirinkimo ribų. Šiandien žengiama į priešingą kraštutinumą, siekiant viską paversti pasirinkimo objektais – pradedant tauta, baigiant lytimi. Įdomiausia, jog tokia visuomenė anaiptol netampa laisvesne. Kai vieninteliu pasirinkimo kriterijumi lieka pats pasirinkimas, dingsta jo prasmė.

Save apsibrėžiame tiktai kitų kontekste. Jei šis kontekstas – amorfiškas, arba jei patys bet kada galime tapti bet kuo, vadinasi, mūsų – tiesiog nėra. Nėra to, apie kurį galima pasakyti – aš.

Jau teigdami, kad vieną dieną galime būti lietuviais, o kitą – papuasais, pripažįstame, jog yra lietuviai, kurie nėra papuasai, o kartu – papuasai, kurie nėra lietuviai. Pasirinkimui tapus visuotiniu, mes jau nebegalėtume būti nei vienais, nei kitais, nes šių duotybių tiesiog nebeliktų.

Grįžtant į pradinį klausimą apie kilmės ir tautiškumo santykius, tenka iš dalies sutikti su taikaus nacionalizmo judėjimo „Nationia“ ideologo Andriaus Jankausko įžvalga: tautos kuria kultūras, o ne kultūros – tautas. Iš tiesų būtų tiksliau, jei į pirmąjį teiginio dėmenį įrašytume: pirmiausiai.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... a-ir-kilme

Žygeivis
2011-08-28 21:38

Pasaulio tautų (esamų ir buvusių) įvairovė yra tokia plati, jog bet kokia šiuo metu egzistuojanti teorinė tautos schema (apibūdinimas, apibrėžimas ir pan.) apima tik tam tikrą tų tautų dalį.

Kitas reikalas, jei diskutuojame būtent apie konkrečią tautą - pvz., lietuvių.

Tada galime tiksliau suformuluoti Lietuvių Tautos "teorinį modelį".

Vis tik ir šiuo atveju bus nemažai "netelpančių" į tą modelį konkrečių individų pavyzdžių (reikia labai aiškiai suvokti, kad kiekviena mokslinė teorija kalbant matematiškai iš tikro yra tik egzistuojančios realybės modelis - aproksimacija: tam tikro tikslumo "priartėjimas" prie realybės).

Žygeivis
2011-08-28 21:46

Beje, galiu papildyti, jog tokie reiškiniai kaip fanatizmas ir fundamentalizmas kaip tik ir yra tiesiogiai susiję su bet kokio žmonių sukurto socialinio ar sociologinio mokslinio modelio (pvz., tautos apibrėžimo ar kilmės, religijos "dogmų", visuomenės istorinės raidos, ekonominių kitimų ir pan.) "netobulumu" - visi konkretūs atvejai, pasitaikantys realiame gyvenime, tačiau "netelpantys" į "išpažįstamą" modelį, yra "atmetami" ir "nepripažįstama teisė" jiems egzistuoti.

Nors iš tikrųjų nagrinėjant moksliškai tai tik reiškia, jog esamą modelį būtina tobulinti ir tikslinti. Ir tai galioja bet kokiems mokslams, ne tik socialiniams.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 16 Kov 2012 14:12

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Tauta reiškia "veislę" — Vlado Palubinsko tyrinėjimų išvada

Šaltinis - http://on.lt/tauta-veisle

Kovo 11-osios proga siūlau atsakyti į klausimą, kas yra tauta — ką reiškia ši sąvoka, koks jos turinys? Kokia tautiškumo vertė, netgi nauda — kodėl verta laikytis protėvių papročių, argi ne geriau apsimokėtų perimti iš kiekvienos tautos, kas jų papročiuose naudinga ir nevaržyti savęs tautiniais prietarais, priklausomybe vienai tautai, o būti laisvu pasaulio piliečiu?

Atsakant paprastai pasipila tuščiažodžiavimai, gražbylystė apie dvasios slėpinius ir sielos virpulius, tarsi objektyviai dalykas būtų nepažinus, nešališkai nepatikrinamas ir neįrodomas.

Patyrinėjęs pats, priėjau išvados, kad tikroji tautiškumo prasmė pamiršta, iškreipta ir paniekinta. Tai kadaise buvusi žmonių veislininkystė savęs atžvilgiu — griežtas ugdymas, kilmės puoselėjimas ir tarpusavio pagalba (talka).

Šią prielaidą paremia kalbotyra, o neseniai patvirtino ir naujausi genetikos mokslo atradimai, padedant antropologijai, archeologijai, matematiniam klimato modeliavimui.

Visas tekstas
http://on.lt/tauta-veisle

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 16 Kov 2012 14:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

22 tezės „rasinio mąstymo“ klausimu

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... o-klausimu

2011-11-16 10:45

Dr. Holgeris Šlaipas

Šiomis tezėmis nėra siekiama sukurti priešo įvaizdį. Atvirkščiai, jos turėtų padėti iš naujo permąstyti priešo įvaizdį bei suteikti dialogo galimybę – pirmiausia tarp žmonių, laikančių save antirasistais, ir tarp tų, kuriuos vadina rasistais [1].

1 „Rasizmo“ sąvokoje slypi neigiama reikšmė, kuri išreiškia kažką neteisingo ir bjauraus, arba ir viena, ir kita kartu. Tokia rasizmo sąvoka padeda išskirti iš visuomenės tikruosius ir įsivaizduojamus rasistus, tačiau ji trukdo kritiškai įvertinti fenomenus bei žmones, kurie laikomi rasistais.

2 Todėl nesmerkdamas rasizmo a priori, apibrėžčiau jį kaip jausmus, pasaulėžiūrą ar veiksmus, kuriuose rasė vaidina centrinį arba bent jau svarbų vaidmenį.

3 Tuo pat metu „rasės“ (sąmoningai netiksliai) apibūdinamos kaip tam tikros biologiškai giminingų atstovų bendrijos, gimdančios panašius į save palikuonis. Biologinėje sistematikoje tokios bendrijos įsiterpusios tarp vienos rūšies individų, kurie beveik kiekvienoje naujoje kartoje persimaišo iš naujo, ir rūšių, kurios praktiškai nesimaišo vienos su kitomis ir skiriasi išoriniais požymiais.

4 Daugelis antirasistų nepalaiko „rasės“ sampratos („Rasių nėra – yra tik rasizmas“ (Folkeris Zomeris, Sommer). Apeinant rasės sąvoką „rasizmą“ galima apibrėžti kaip biologinį „grupiškumą“ (kaip tai daro Kurtas Vilirichas, Wilirich). Grupės samprata šiuo atveju beveik visiškai sutampa su mūsų rasės apibūdinimu. Šios bendrų palikuonių pasiruošusios susilaukti grupės skaitlingumas yra mažesnis nei visa homo sapiens rūšies atstovų suma, tačiau didesnis nei kiekvienos atskirai paimtos šeimos skaitlingumas, o grupių ilgaamžiškumas [turimos omeny biologinės grupės – vert. past.] lenkia atskiros šeimos ilgaamžiškumą.

5 Žodžio „rasizmas“ reikšmę suprasime geriau, jei palyginsime jį su daugybe kitų „grupiškumų“, kurie vienaip ar kitais siejasi su individo priklausymu grupei. Tai yra, čia būtina vertinti ne patį individą, su visomis individualiosiomis jo savybėmis, bet būtent jo priklausymą vienai ar kitai grupei.

6 Dar viena „grupiškumo“ apraiška, kurią galima palyginti su rasizmu – speciecizmas (nuo lot. spezies – veislė, rūšis; plg. angl. speciecism – rūšinė diskriminacija, kuomet viena rūšis (žmogus) pažeidžia kitos rūšies teises). Pirmą kartą šį terminą panaudojo gyvūnų apsaugos judėjimo aktyvistas Ričardas Raideris (Ryder) ir juo apibrėžė bet kokį gyvensenos, mąstymo tipą bei veiksmų modelį, kurio centre figūruoja priklausomybė tam tikrai kilčiai. Tuo pačiu metu stipriai akcentuojamas „žmogiškasis orumas“ ar „žmogaus teisės“, kurias mes priskiriam ir visiems panašiems į mus. Gyvūnus, kurie nėra labai artimi mūsų giminaičiai, mes – remiantis Raiderio mintimis – nei „žmogiškuoju orumu“, nei „žmogaus teisėmis“ apdovanoti negalime. Kitaip tariant, bandomieji triušiai neturi žmogaus teisių todėl, kad jie nėra žmonės.

Speciecizmui būdinga tipiška idėja apie dievišką žmogaus kilmę, iš kurios kyla visa eilė elgesio bei kalbos etiketo taisyklių, pagal kurias mūsų geri, pagyrimo verti poelgiai vadinami „žmoniškais“, o blogi – „nežmoniškais“ ar „žvėriškais“. Vertindamas individą, speciecizmas gana išrankus: jis kreipia dėmesį ne į tas savybes, kurios būdingos konkrečiam individui, bet į tas, kurios būdingos individui kaip tam tikros grupės atstovui.

Tokiu būdu, speciecizmas tarytum suteikia žmogui išskirtines teises, kategoriškai neigdamas bet kokį etinį kitų gyvų būtybių statusą. Speciecizmas skelbia dvasinio žmogaus prado statusą: „Žmogus turi sielą, o gyvūnas – ne“. Štai kodėl žmogui draudžiama naikinti panašius į save, kas nepasakytina apie palyginti dideliais intelektualiniais gabumais pasižyminčią šimpanzę.

7 Dar vienas „grupiškumo“ tipas, kurį mes galime palyginti su rasizmu – tai plačiai paplitęs pasaulėžiūros, mąstymo bei veikimo tipas, kurio centre yra šeimyniniai saitai. Čia pasinaudosiu kiek negrabiu neologizmu – „familizmas“ (orig. familismus). Familizmo apraiškomis mes galime įvardinti mažo vaiko drovumą prieš svetimus žmones, šeimyninės ištikimybės viltis, gimdyvės teisę į savo pačios „kūną ir kraują“, juridines paveldėjimo teises. Žaisminga stebėti kuomet „antirasistai“, kurie diskusijose apie imigracijos problemas karštai atmeta „vieningo kraujo“ principą, staiga nutyla, kuomet kalba pasisuka apie kilmės principo laikymąsi gimdymo namuose ar apie tai, kad palikuonims po jų tėvų mirties automatiškai paskiriama tam tikra palikimo dalis.

8 Speciecizmas, familizmas ir rasizmas yra panašios struktūros, nors jų giminystės laipsnis stipriai skiriasi priklausomai nuo to, kokiai grupei – savai ar svetimai, priklauso individas. Ir mažo vaiko drovumas (familizmas), ir speciecisto „Gyvūnai – nėra žmonės“, ir jauno tradicinės seksualinės orientacijos vyro rasiniai šūkiai – tai skirtingos poreikio išsaugoti distanciją formos, kurias galima būtų vadinti „ksenofobija“ [2].

9 „Meilė artimui vietoje meilės tolimui“ gali būti racionali. Vaikų saugomos tėvų nuotraukos, tėvų saugomos vaikų nuotraukos, įamžintos šeimos, giminės akimirkos – jausmingas bei puoselėjantis požiūris į panašaus pobūdžio relikvijas gali būti naudingu ne tik vienos šeimos, bet ir atskiros, šių šeimų formuojamos bendruomenės – tautos, kontekste. Atitinkamai, pagarba savo tautos, rasės, ar savo religinės bendruomenės paveldui gali būti vertingi visai žmonijai. Bet kuriuo atveju iki to laiko, kol tos relikvijos ar atvaizdai tarnauja rūpestingam savo namų židinio kūrimui, o ne tampa skverbimosi į svetimą aplinką instrumentu. Taigi, „grupiškumas“ ne visuomet tik blogai.

10 Judaizmo požiūriu tauta – tai bendros kilmės suvienyta bendruomenė, priešpastatanti save kitoms tautoms „dieviškojo pasirinkimo“ pagrindu. Ir netgi jeigu rasės samprata neturi nieko bendro su žydais kaip tauta, būtina pripažinti: judėjų išskirtinumo įsivaizdavimas savo esme yra giliai „rasistinis“, kadangi jis atitinka tą mąstymo modelį, kurį antirasistai privalo atmesti kaip „rasistinį“. Štai kodėl nuoseklusis antirasizmas neišvengiamai priveda iki to, ką įprasta klasifikuoti kaip antisemitizmą. Tuo pat metu labiau apgalvotas rasizmo vertinimas turėtų apsaugoti nuo antisemitizmo.

11 Gyvybės formų jungimasis į įvairiausias bendruomenes, kurių pagrindinis tikslas yra savęs pratęsimas laike ir erdvėje per palikuonis, turi didžiulę biologinę reikšmę, kadangi kiekviena iš tokių bendruomenių yra pats gyvenimo atsakas į nuolatos kintančias jo gyvybės formų terpes. Jeigu gyvybę mūsų planetoje reprezentuotų tik viena rūšis, tai jos išnykimas reikštų ir visos gyvybės Žemėje išnykimą. Jeigu žmoniją atstovautų tik viena rasė, tai šios rasės išnykimas būtų tolygus visos žmonijos išnykimui.

12 Žymioji formuluotė „įvairovė – ateities garantas“ veikia ne tik miškams ir jūroms, bet ir visai žmonijai. Vaizdžiai tariant, žmonija, kuri plaukia į ateitį daugybėje laivų, šansų išgyventi turi daugiau nei plaukdama viename milžiniškame laive (Irenaeus Eibl-Eibesfeldt), o vienalytė, homogenizuota žmonija viską stato tarytum ant vienos kortos. Į skirtingas rases, tautas, religijas bei kultūras pasidalinusi žmonija atsargoje visuomet turi papildomų argumentų nenumatytų aplinkybių atvejui. Galbūt žmogus yra evoliucijos klaida, o galbūt ir ne. Galbūt baltųjų žmonių civilizacija – evoliucijos aklavietė, o realiausius šansus išgyventi ateinančiame tūkstantmetyje turės australų aborigenai ar Afrikos bušmenai? Žinoma, su ta sąlyga, jeigu jų neprarys kitos rasės. Šiandieną to nežino niekas.

13 Dvi pirminės užduotys – siekis išlikti ir siekis išsaugoti savo bendruomenę, kurias mums diktuoja pats gyvenimas, gali būti papildytos ir trečia: siekiu atsiriboti. Skirtingumas – įvairovės sąlyga – štai kodėl poreikis atsiriboti emociškai nėra toks stiprus, kaip, pavyzdžiui, alkio jausmas (biologinio išlikimo užduotis) ar seksualinis instinktas (giminės tęstinumo užduotis), tačiau siekis atsiriboti „nuo svetimo“ yra. Ir jis veikia. Tokia prielaida paaiškina daugybę „žmonijos gerintojų“ nesėkmių kovoje su „ksenofobija“.

14 Kaip kad simpatija ir meilė veda prie biologiškai sąlygoto suartėjimo, nenoras priimti svetimą – prie biologiškai sąlygoto skirtingumo siekio. Jeigu priversime žmogų gyventi priešingai nei diktuoja jo prigimtis – ateityje prievartos aktų tik daugės. Šis tvirtinimas ypač teisingas „pasibjaurėtinos ksenofobijos“ atžvilgiu. Jeigu „atsiribojimas nuo svetimo“ netarnauja distancijos išsaugojimui ar jos atkūrimui – įvairių ekscesų grėsmė tik užauga.

15 Kad ir kaip mes vertintume rasės sampratą, planetos mastais neginčijamu lieka tas faktas, kad bet kokį susimaišymą išpažįstančių bendruomenių gyvenimas (jeigu lyginsime jas su etniškai vienalytėmis tautinėmis valstybėmis) pasižymi didesniu nusikalstamumu bei stipriausiais socialiniais kontrastais. Akivaizdu, kad net išoriškai pastebimas elementų nevienalytiškumas apsunkina socialinės nelygybės tarp jų įveikimą bei atsisakymą nuo prievartos.

16 Norint vertinti žmonijos elgesį, būtina suvokti ir vieno ar kito veiksmo pasekmių tęstinumą, kaip ir tai, kiek laiko prireiks norint ištaisyti vieną ar kitą klaidą. Vadinamąjį „konstitucinį patriotizmą“ formuojančios teisinės sistemos veikia dešimtmečius; tautos, šiuolaikinio nacionalizmo pagrindų atžvilgiu, susiformuoja per šimtus, o rasės – per dešimtis tūkstančių metų. Vystant tokią mintį galima būtų tvirtinti, kad teisinės sistemos klaidų likvidavimas pareikalaus kelių ar keliasdešimt metų, o tautų ar rasių išnykimas – žymiai daugiau laiko [vargu, ar tai išvis bus įmanoma – vert. past.].

17 Rasizmas jungia savyje prieštaravimus, o kartais ir visiškai priešingus komponentus. Štai kodėl norint išvengti terminologinės maišalynės būtina skirti kai kuriuos iš jų: agresyvųjį išnaudotojišką rasizmą, ir apsauginį rasizmą [būtent šioje vietoje labiau tiktų sąvoka „rasializmas“ – vert. past.] tų, kurie siekia išsaugoti asmeninę tapatybę atsiribojimo nuo viso kas svetima pagrindu.

Pirmojo tipo rasizmas nukreiptas į kitų rasių apgavystę bei kvailinimą. Viena iš pačių nuožmiausių formų jis pasireiškė, sakykime, gimstant JAV: prekyba kitos rasės žmonėmis, indėnų naikinimas bei panašūs faktai yra visuotinai žinomi.

Antrojo tipo rasizmas nukreiptas į natūralių pertvarų tarp rasių sukūrimą bei išsaugojimą. Jam gali būti priskirtas ir nenoras dalintis sava žeme (ar netgi šeima) su svetimų rasių atstovais.

18 Kalbėdami imigracijos klausimais turime atminti, kad kalba sukasi ne apie rasizmo kaip tokio priimtinumą ar atmetimą, bet apie šių dviejų aukščiau minėtų tipų rasizmo priešpriešą: mes visiškai pajėgūs atsiriboti bei išspręsti kylančias problemas savo pačių jėgomis, todėl mūsų šalies ekonominė bei socialinė sistema turi būti numatyta senstančios bei skaitlingumu mažėjančios visuomenės poreikiams. Tai būtų paslauga žmonijai, kurią mes, laimei, dar galime suteikti.

Žinoma, pasitelkdami imigracinę politiką galėtume pritraukti kitataučius darbuotojus ir perkelti visas mūsų demografinės krizės problemas ant jų pečių, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, kuomet per kelias kartas visa žmonija pasens ir sumažės skaitlingumu (o panašios tendencijos jau pranašaujamos), spręsti tas pačias problemas reikės jau globaliuoju lygmeniu. Tai reiškia, kad norint išlaikyti tam tikrą ekonominį bei socialinį lygį žmonijai, matyt, teks kviestis darbininkus-ateivius iš kitų planetų.

19 Iš esmės galima tvirtinti, kad segmentacija į sąlyginai izoliuotas viena nuo kitos bendruomenes-simbiontus leis žmonijai ieškoti ir atrasti sprendimus toms problemoms, kurias numato mums ateitis. Tautos geba pasimokyti viena iš kitos, kol kiekviena jų žengia savuoju keliu. Globalizacija tam tik kenkia.

20 Taip pat bet kuri revoliucija ar bet koks socializmas iš esmės yra vedantis į nežinią kelias. Nacionalinės revoliucijos ar tautinio socializmo metu naujuoju, dar nepramintu keliu žengia viena tauta, o pasaulinės revoliucijos ir kosmopolitiško socializmo atveju nežinomybės keliu žengia visa žmonija. Mondializmas pakeičia atskirų tautų eksperimentus vienu globaliuoju visos žmonijos eksperimentu, o vienos tautos nesėkmės grėsmę – visos žmonijos krachu.

21 Kraštutinis rasizmas gali tapti prievartos priežastimi, tačiau drausti bet kokį rasinį mąstymą taip pat beprasmiška kaip ir drausti seksualumą, nes egzistuoja seksualiniai sutrikimai bei nusikaltimai seksualiniu pagrindu, arba drausti privačią nuosavybę tuo pagrindu, kad egzistuoja plėšikai ir vagystės. Tuo pat metu būtų protinga laikytis tų žmonijos savitarpio gyvensenos taisyklių, kurios kviečia laikytis elementaraus rasinio atsiribojimo, kurios kviečia išlikti tautoms, kokios jos yra, bei ragina užkirsti kelią konfliktams tarp jų. Atsiribojimas kuria sąlygas susidaryti tautinėms valstybėms, kurios, savo ruožtu, yra geriausias socialinės valstybės garantas. Ir, kas svarbiausia, atsiribojimas užtikrina bei garantuoja žmonijos įvairovę bei konkurencingumą ateityje.

22 Kokį vaidmenį, kartu su kitais skirtumais, suvaidins genofondų įvairovė, – šiandien vargu ar kas gali nuspėti. Galbūt kultūriniai bei civilizaciniai skirtumai yra svarbesni už genetinius, tačiau visiškai akivaizdu, kad genetinė diferenciacija – tam tikra prasme – savotiškas kristalizacijos taškas, o galbūt ir kultūrinių bei civilizacinių skirtumų atsiradimo priežastis. Rimtos prielaidos liudija, kad struktūrizuotų genetinių skirtumų (paprasčiau – rasių) supaprastinimas sumažina žmonijos galimybes išgyventi, todėl tam tikras atsiribojimas genetinių, arba, kalbant paprasčiau, rasinių skirtumų pagrindu, tarnauja žmonijos išgyvenimo interesams.

* * *

Vertėjo paaiškinimai

[1] Verčiant pažodžiui iš vokiečių kalbos, straipsnis turėtų vadintis „22 tezės rasizmo (Rassismus) klausimu“. Suprasdami šio termino prieštaringumą lietuvių kalboje, o tiksliau – giliai įsišaknijusį įprotį bet kokį rasinių problemų akcentavimą priskirti rasizmui, t.y., pačiai kraštutinei vertikalios rasinės hierarchijos teorijai, kai kur pasirinkome sampratą „rasinis mąstymas“, kas maždaug atitiktų Vakaruose plintančią, bet Lietuvoje mažai dar žinoma rasializmo (angl. racialism) sąvoką.

Rasializmo skirtumą nuo rasizmo yra puikiai nušvietęs prancūzų intelektualas Alenas de Benua, kuris griežtai skyrė rasialistinį mąstymą, orientuotą į rasės svarbos bei rasinių skirtumų suvokimą kartu su siekiu juos išsaugoti, nuo kraštutinio rasizmo, teigiančio hierarchinę rasių vertės vertikalę, visišką „aukštesnės“ rasės dominavimo teisėtumą „žemesniųjų“ atžvilgiu ir pan.

Pats Holgeris Šlaipas abiem atvejais naudoja terminą „rasizmas“, tačiau žemiau griežtai ir aiškiai skiria jo formas bei idėjinius komponentus.

[2] Ksenofobija (gr. svetimo baimė) čia suprantama kur kas platesniame kontekste nei kad dabar mėgsta tvirtinti visokie „kovotojai už lygybę“, be galo suprimityvindami šią savoką. Iš tiesų ksenofobija pasireiškia ir, pavyzdžiui, nenoru įsileisti svetimo, nepažįstamo žmogaus į savo butą. Psichologinis skyrimas „savas-svetimas“ yra giliai įsirėžęs socialiniuose daugumos gyvų būtybių santykiuose bei pasireiškia įvairiausiomis formomis nepriklausomai nuo to, pripažinsime tai ar ne.

* * *

Dr. med. Holger Schleip, „22 Thesen zum Rassismus".

Vertė Wolfsangel

Šis vertimas į lietuvių kalbą yra Patriotai.lt redakcijos nuosavybė. Norėdami persispausdinti straipsnį ar kur kitur panaudoti šią medžiagą prašytume gauti mūsų leidimą.

* * *

Susiję straipsniai:

Alenas de Benua Kas yra rasizmas?

1 http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... rasizmas-1
2 http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... rasizmas-2

Rasė kaip objektyvi realybė

1 http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... -realybe-1
2 http://www.patriotai.lt/straipsnis/2010 ... -realybe-2

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... o-klausimu

Žygeivis
2011-11-20 17:52

Kalbant apie rasių "dirbtinį judėjimą" pridursiu dar vieną argumentą: rasės susiformavo natūraliai.

Būtent taip žmonės prisitaikė prie jų gyvenamų sąlygų (tie, kas buvo menkiau prisitaikę paprasčiausiai išmirė).

Sakykime kinai (dauguma) negali gerti karvės pieną, o indoeuropiečiai - gali (nes būtent karvės ir iš jų gaunami maisto produktai buvo pagrindinis indoeuropiečių genčių maistas).

Eskimai, aleutai ir kitos šiaurės tautos gali maitintis vien tik gyvulinės kilmės maistu, o pietiečiai taip maitinami tuoj pat sunegaluoja.

Tai irgi evoliucinis prisitaikymas.

Apskritai, vertėtų labai rimtai panagrinėti tradicinius įvairių tautų valgius - jie juk buvo sukurti ne tam, kad galima būtų pasipuikuoti savo egzotika, o būtent todėl, kad padėjo išgyventi tam tikroje vietovėje, naudojantis ten esančiais resursais.

Ir ten gyvenančių žmonių organizmai per daugybę amžių genetiškai prisitaikė būtent prie tokio maisto.

O juk yra ir kitas esminis faktorius - natūralios gamtinės sąlygos (oro temperatūra, drėgnumas, vėjai, aukštis virš jūros lygio, infraraudonųjų spindulių kiekis ir kt.).

Perkėlus afrikiečius į šiaurę jų kūnai bus žymiai menkiau atsparūs įvairioms infekcijoms ir šalčio poveikiui (kaip tik todėl daugybė negrų JAV tokie stori - tai apsauginė, nors ir hipertrofuota, kūno reakcija nuo šalčio).

Lygiai tas pats būna, jei šiauriečiai persikelia į pusiaujo rajonus - jie ten labai sunkiai prisitaiko.

Bulbos
2011-11-20 18:26

Šalin bulbas, nes tai atvežtas augalas iš Amerikos, šalin ir pomidorus!

Jei rasės natūraliai atsirado, tai kad ir susiplaks visa žmonija, po kelių metų vėl atsiras tas spalvų skirtumas, tai?

Šiaip nelabai supratau, ką norėta pasakyti, na, jei negali valgyti, tai tegul nevalgo, kiti pavalgys ir pnš.

Žygeivis
2011-11-22 13:33

Bulbiniui - nepainiok pasekmę su priežastimi.

Tradicinė mityba įvairiose tautose atsirado dėl evoliucinio prisitaikymo prie esamų gamtinių sąlygų.

Tačiau jos veikia ne tik mitybą, bet ir daugybę kitų žmogaus organizmo funkcijų. O gamtinių sąlygų taip lengvai nepakeisi... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 16 Kov 2012 14:42

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Legionierius rašė:

Skirtingai nei kad manote - aš kuo puikiausiai supratau ir suprantu, kad tamstai "rasinis maišymąsis" yra neskoningas dalykas, tačiau esminis reikalas tame, kad esate prieš jį ne dėl to, kad suprastumėte rasę, kaip tikrovę, o dėl dirbtinų socialinių priežasčių.

1. Socialinės priežastys niekaip nesusijusios su rasių istoriniu susiformavimu.

Rasės atsirado, o tiksliau daugybė visokiausių genų mutacijų įsitvirtino tam tikrose žmonių grupėse veikiant iš esmės gamtinėms sąlygoms, kuriose tos grupės pakankamai ilgai pastoviai gyveno.

Neprisitaikę tiesiog išmirdavo arba iškeliaudavo į kitas - tinkamesnes jiems gyventi - vietas.

Ir be abejo konkretūs genų rinkiniai, leidę geriau prisitaikyti prie konkrečių gyvenimo sąlygų, yra visai reali tikrovė.

Kitas reikalas, kad augant civilizacijų pasiekimams, rasiniai požymiai jau gerokai mažiau turi įtakos natūraliai atrankai ir išgyvenimui. Vis tik europiečiams ir dabar labai sunku gyventi pusiaujo zonose ar tropiniuose atogražų miškuose, bei ypač tolimoje šiaurėje.

2. Jei įvairiose visuomenėse kylančius rasinius konfliktus, kurių vengiant aš kaip tik ir esu prieš rasinį maišymąsi, vadini "socialinėmis priežastimis", tai absoliučiai nusikalbi.

Legionierius rašė:

Rasė - tai toli gražu ne tik išorinė išvaizda - rasė yra esminis biologinis ir psichologinis, fizinis ir dvasinis veiksnys žmonijos gyvenime.

Pažymėjau raudonai tavo ypač didelius nusikalbėjimus, kurie nėra patvirtinti jokiais moksliniais tyrimais (beje, jei žinai tokius, tai gal pateik?).

Fizinės žmonių savybės be abejo priklauso nuo konkretaus genų rinkinio. Taip pat ir įvairūs vidiniai fiziniai procesai žmonių organizmuose.

Bet teigti, kad tam tikri genų rinkiniai, ypač apsprendžiantys išorinius rasinius požymius, yra tiesiogiai susiję su žmonių stambių grupių dvasiniais dalykais, yra visiškas nusikalbėjimas, nes nėra paremtas absoliučiai jokiais objektyviais duomenimis (na, žinoma, išskyrus "Rinktinius Hitlerio ir panašius raštus" ).

Savo ilgose kelionėse esu ne kartą susitikęs ir kartu keliavęs su įvairiausiais žmonėmis - tame tarpe ir su įvairiais azijatais, ir su negrais (ir iš Afrikos, ir iš Kubos, ir JAV...). Ir galiu tvirtai pareikšti, kad nebuvo jokių problemų bendrauti su jais ir kartu dirbti - skirtumai, kurie aišku pasireiškė, buvo grynai kultūriniai, kalbiniai, auklėjimo - ypač religinio, o ne kokie nors rasių apspręsti.

Mačiau ir daug visiškai degradavusių - ir baltųjų, ir azijatų... bet jų degradaciją lėmė ne rasiniai skirtumai, o jau kelių kartų sistemingas alkoholizmas (ypač Centrinės Rusijos kaimuose, Urale, Sibire...) arba narkomanija (čia turiu omenyje visų pirma Vidurinę ir Centrinę Aziją, kur anašą kramto ir opiumą rūko jau ne viena karta, o dabar atsirado ir daugybė naujų narkotikų).

O kalbant apie realią nacizmo praktiką, tai šitai jau pakankamai išsamiai aprašė Katastrofijus kiek aukščiau - kai tik prispaudė bėda, tai ir "grynų arijų" sąrašas tuoj pat buvo papildytas.

Ką jau kalbėti apie ne vieną tūkstantį žydų ir turinčių žydų kraujo, priklausiusių nacių partiniam ir kariniam elitui.

Plačiau apie tai temoje:

Žydai A.Hitlerio tarnyboje
viewtopic.php?t=6888

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 16 Kov 2012 14:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Antanas Kulakauskas: jokio lietuviško kraujo nėra, tautiškumas yra pasirenkamas

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=41600751

Eglė Samoškaitė, http://www.DELFI.lt
2011 vasario mėn. 3 d. 14:13

Tautiškumas nėra biologiškai nulemta duotybė: nors įprasta, kad Lietuvoje gimęs žmogus save dažniausiai laiko lietuviu, tačiau tauta ir bendras tautos kraujas yra labiau mitas nei tikrovė. Tokios nuomonės laikosi istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas bei jo kolega Algimantas Kasparavičius.

„Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, - diskusijoje apie Vasario 16-osios reikšmę ketvirtadienį kalbėjo A. Kulakauskas.

Pasak mokslininko, XIX a. formuojantis tautoms ir bundant tautiniam sąmoningumui šis pasirinkimas buvo kaip niekada akivaizdus. A. Kulakauskas teigia, kad Lietuvos didžioji kunigaikštystė (LDK) nebuvo tautinė valstybė etnine prasme, ji buvo lietuvių bajoriškos tautos valstybė. Ir ši bajoriška tauta XIX a. turėjo rinktis – ar prisijungti prie tautiškumą valstietišku pagrindu pabrėžiančių lietuvių, ar prie lenkų.

„Kai atsirado tautinis judėjimas valstietišku pagrindu, tai maždaug trečdalis pasirinko eiti su etniniais lietuviais, maždaug du trečdaliai bajorijos nuėjo su lenkais. Buvo pasirinkimas. Bajorui lietuvio apibrėžimas buvo toks – LDK patriotas, kuris pripažįsta pagrindiniu teisės aktu Lietuvos Statutą, ir bendravalstybingumą su Lenkija, kur Lietuva turi tam tikrą savo statusą. Tas buvo ir XIX a., ir per visus sukilimus išliko“, - teigė A. Kulakauskas.

Antanas Kulakauskas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Istoriko nuomone, iš esmės liberalus tautiškumas apima ir žmogaus teisę pasirinkti tautą, nors dažniausias pasirinkimas būna susijęs su gimimo tam tikroje bendruomenėje faktu.

„Iš principo liberalus tautiškumas tai yra žmogaus teisė ir laisvė pasirinkti ir tautą. Dažniausias pasirinkimas, tarsi ir natūralus: jeigu tu gimei lietuviu, tai dažniausiai ir nori būti. Kaip kad Zauerveino giesmėje: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būti“. Tautininkai pasakys: „Lietuviais turime ir būti“. O Zauerveino giesmėje yra: „Norime būti“. Tauta nėra biologija, tauta yra kultūra ir kultūrinis tęstinumas. Jokių kraujo formulių nėra, tai kilę iš rasizmo. Nėra jokio lietuviško kraujo, nėra jokio lenkiško kraujo. Kraujas – tik metafora ir nieko daugiau“, - kalbėjo istorikas.

„Landsbergiai – tai iš Vestfalijos kilusi giminė, kuri per Latviją atkeliavo į Lietuvą. Ir vieni Landsbergiai atsidūrė Vitebske, tapo rusais, kiti XIX a. tapo lietuviais“, - pabrėžė A. Kulakauskas.

Su A. Kulakausko nuomone sutiko ir istorikas A. Kasparavičius, kurio teigimu, net ir 1918 m. vasario 16-ąją mūsų valstybę formavę žmonės sąmoningai kūrė tautinę valstybę, o ne bandė atkurti Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.

Algimantas Kasparavičius
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Tautos pasirinkimas šiuo atveju yra labai gyvas dalykas, žmogus turi tokią teisę turėti. Bet problema yra ta, kad mes turime dėti pastangas, kad pasirinkti lietuvybę, lietuviškumą būtų garbė. Kad būti lietuviu tautine ar pilietine prasme būtų perspektyvu, būtų prestižas studijuoti Vytauto Didžiojo universitete ar Vilniaus universitete, mokėti lietuvių kalbą. Jeigu mes to nepasieksime ir atimsime iš žmogaus pasirinkimo teisę, tuomet mes savęs nerealizuosime“, - svarstė A. Kasparavičius.

Komentarai Delfi
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

Mokslininkas,
2011 02 04 16:11

Atsipalaiduokit, Kulakauskas nusišneka.

"Kraujo formulės" egzistuoja, tik tai ne kraujo formulės, o genetinės ir tai vadinasi ne rasizmas, o mokslas. :)

Asmeniškai skaičiavau įvairių lietuvių haplotipų ir polimorfizmų dažnius, lyginau su kitom tautom - jie skiriasi, kaip ir kitų skiriasi tarpusavy! Tai paskelbta moksliniuose straipsniuose.

Pagaliau pagal tai skaičiuojami genetiniai atstumai tarp TAUTŲ, kas ir sudaro "genetinę tautos formulę", kuri yra grynai biologinis paveldimas skirtumas, o ne koks kitoks, "pasirenkamas".

Pagarbiai,
VU genetikos magistras, Biochemijos mokslų daktaras.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 16 Kov 2012 14:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Ar išstums lietuvių genus azijietiški?

http://mokslas.delfi.lt/science/ar-isst ... d=16346839

Inga Saukienė, http://www.DELFI.lt
2008 kovo mėn. 17 d. 00:01

Lietuva pasaulio genetiniame žemėlapyje atsirado ne taip seniai, tačiau dėl vykstančių migracijos procesų jos greitai gali nebelikti. Anot Medicininės genetikos centro vadovo prof. Vaidučio Kučinsko, šiandien jau nenuostabu sutikti mulatą ar juodaodį, laikantį save lietuviu. Kuo daugiau bus mišrių santuokų, tuo dažniau lietuviai įgaus stipresnius genus turinčių rasių bruožų. Tačiau užsidaryti tautai, mokslininko teigimu, taip pat ne išeitis.

Genai – migracijos atspindys

Apie tai, kad už kiekvieną žmogaus požymį atsako konkretus genas, prabilta daugiau nei prieš 100 metų, kai galimybių juos tyrinėti dar nebuvo. Vėliau buvo nustatyta, kad vos pusantro procento genų atsakingi už baltymų – organizmo statybinės medžiagos – sintezę. Už ką atsako visi likę genai, iki šiol mokslininkus labai jaudinantis, bet vis dar atviras klausimas.

Tiesa, šiuolaikine aparatūra gal jau ir būtų įmanoma ištirti žmogaus genomą, kitaip tariant, visą genetinę žmogaus informaciją, tačiau tokio tyrimo kaštai per daug dideli. Todėl mokslininkai tiria tik tam tikras genų sekas. Bene didžiausio dėmesio susilaukė genų sekos, kurių dėka galima atsekti tautos kilmę bei tautų migracijos procesus. Jau netgi yra bendrovės, kurios už tam tikrą mokestį atlieka tokius tyrimus. Mat domėtis savo kilme tampa madinga.

„Dauguma tyrinėjamų sekų iš tiesų atspindi migracinius procesus, kurie kelias dešimtis tūkstančių metų vyko Europoje, Azijoje ar Afrikoje - patvirtino V. Kučinskas. – Migracija keičia gyventojų sudėtį, o tuo pačiu ir genetinę visuomenės struktūrą. Žmonės sudaro santuokas su kitos tautybės ar rasės asmenimis, o tai, aišku, keičia populiacijos struktūrą ir patį suvokimą, kas yra lietuvis“.

Tai nesunku suprasti, kai kur nors Amerikoje sutinki lietuviu save laikantį žmogų, kurio pavardė Krišna ir jis visiškai nepanašus į statistinį lietuvį.

Tačiau migracija, anot V. Kučinsko, susijusi su dar vienu genomą keičiančiu veiksniu – prisirišimu prie gyvenamosios vietos. Pats mokslininkas, vadovaujantis Vilniaus universiteto Žmogaus ir medicininės genetikos katedrai, kelių užsienio mokslo centrų vizituojantis profesorius, parašęs bent keturias monografijas, pirmasis ėmėsi šiuo požiūriu tyrinėti lietuvius. Prieš keletą metų sukauptas žinias jis apibendrino monografijoje „Genomo įvairovė: lietuviai Europoje“.

Uždaros tautos bėdos

„Patyrinėjus, kaip praeitame šimtmetyje kito Lietuvos gyventojų skaičius, matyti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo jis didėjo, o po jo sumažėjo beveik milijonu. Po to gyventojų skaičius vėl pradėjo augti, tačiau po Antrojo pasaulinio karo ir vėl smarkiai sumažėjo. Šie procesai taip pat turi įtakos genetinei populiacijos sandarai. Galbūt išvažiuoja ar žūsta žmonės, kurie pasižymėjo tam tikromis savybėmis“, - svarstė užsienio mokslininkų neretai cituojamas genetikas.

Turbūt nesunku suprasti, kad kuo žmonės uždariau gyvena, tuo panašesni tampa. Tuo tarpu toks uždaras gyvenimo būdas lemia ir uždarą santuokų struktūrą. V. Kučinskas, tyrinėdamas tarpukario Lietuvos santuokas, pastebėjo, kad abiejų sutuoktinių gimimo vietos labai ne daug nutolusios viena nuo kitos.

„Kuo panašesnių genų žmonės tuokiasi, tuo didesnė tikimybė, kad ne tik formuosis saviti gyventojų bruožai, bet ir išryškės paveldimos ligos, kurių tikimybė būdavo mažesnė esant didesnei sklaidai“, - įsitikinęs mokslininkas. Todėl jis įsitikinęs, kad tyrinėjant tautų savitumą bei kilmę, būtina atsižvelgti ne tik į migraciją atspindinčius genų sekas, bet ir genus, atsakingus už ligas. Tai ypač svarbu mažoms tautoms.

Pavyzdžiui, žinomi faktai, kai žydų tautybės asmenys, iš Lietuvos išvykę į Niujorką, pradėjo sirgti sunkia paveldima nervų liga. Anot V. Kučinsko, liga paplito todėl, kad šie žmonės tuokėsi tik tarpusavyje. Panašūs atvejai išeiviams iš Lietuvos nutiko ir Afrikoje.

Dar vienas svarbus mūsų genomą galintis pakeisti veiksnys – aplinkos poveikis, ypač mitybos įpročiai. Šią tiesą savo kailiu skaudžiai patyrė į Ameriką atsikraustę japonai, kurie čia dėl pasikeitusios mitybos pradėjo sirgti vėžiu. Dar vienas pavyzdys – cukrinis diabetas, kuris Šiaurės Amerikoje dėl tam tikrų mitybos įpročių plinta kaip epidemija. Abi šios ligos susijusios su genų pokyčiais.

„Tai nereiškia, kad aplinka mus veikia tiesiogiai, sukeldama genų mutacijas. Kai kurie aplinkos veiksniai gali aktyvinti tam tikrus genus, o šie skatina kitų genų, dėl kurių pasireiškia vėžys ar kitos ligos, raišką. Pokyčiai gali išryškėti tik kitoje kartoje“, - aiškino V. Kučinskas.

Beje, kai milijonus Žemės gyventojų šienaudavo epidemijos, visuomet būdavo tokių, kurie prieš jas atsilaikydavo. Tai ir yra natūralioji atranka. Gamta tarsi pasirūpina, kad tie, kurie turi polinkį sirgti tam tikroms ligoms, išmirtų, o lieka tie, kurie geriau prisitaikę prie esamos aplinkos ir gyvenimo būdo. Šiandien panašią atranką atlieka, pavyzdžiui, tuberkuliozė. Vieni žmonės ją pasigauna tiesiog gatvėje, o kiti nesuserga net bendraudami su sergančiaisiais.

„Net kai tiriami savaiminiai persileidimai ar kūdikių mirtys, pasirodo, kad tai lemia ne atsitiktinumas, o didele dalimi – genų mutacijos. Todėl tvirtinimas, kad šiandien mūsų niekas neveikia, neturi realaus pagrindo“, - įsitikinęs pašnekovas.

Azijos genai stipresni?

Vis dėlto mokslininkas netvirtina, kad didesnės tautos yra sveikesnės. „Mes nebuvome tokie uždari, kad pasidarytume unikalūs, kaip, pavyzdžiui, šiaurėje gyvenantys samiai ar Viduržemio jūros salų tautelės. Paprastai jos labai skiriasi nuo aplinkinių gyventojų netgi savo fiziniais požymiais“, - teigė mokslininkas.

Genetiniai tyrimai rodo, kad svarbiausias veiksnys, turintis įtakos genetiniam panašumui, yra ne kalba, o geografinis atstumas. Todėl mes genetiškai artimi ne tik latviams, bet ir lenkams, rusams ir net estams bei suomiams.

Tiesa, europiečių genomas apskritai skiriasi labai ne daug. Kita vertus, genai rodo, kad europiečių moterų ir vyrų genetinė istorija nėra vienoda. Pavyzdžiui, 37 proc. vyrų genų sekų priskiriamos Šiaurės Rytų populiacijoms. Tai buvusi pirmoji indoeuropiečių migracijos banga, ėjusi iš Rytų į Vakarus per Šiaurę. Kita, jau vėlesnioji migracijos banga, susijusi su indoeuropiečių atėjimu į mūsų platumas, datuojama maždaug penkiais tūkstančiais metų.

Dėl šiandieninių migracijos procesų europiečių genai ir vėl panašėja. Šiandien iš genų neįmanoma pasakyti, kad žmogus yra lietuvis ar lenkas. Tačiau užfiksuoti lietuvių genomą pageidautina, nes ateityje gali nutikti taip, kad nebebus ko su kuo lyginti.

„Tik atlikus tyrimus būtų galima galvoti apie prognozes, kas mūsų laukia. Pagaliau tai būtų naudinga ne tik tautos išlikimo prasme, bet ir prognozuojant naujas ligas. Maišantis populiacijoms išplis ligos, kurios, pavyzdžiui, būdingos tik Viduržemio jūros regionui. Mums jos bus naujos ir nežinomos, o mūsų organizmas prie jų neprisitaikęs“, - svarstė genetikas. V. Kučinskas su kolegomis tokią programą siūlė du kartus, tačiau ji finansavimo nesulaukė.

Tačiau pasaulyje yra teorijų, kam turėtų ruoštis europiečiai.

„Ko gera, azijatų, kurie labai ilgai gyveno uždarai, genai stipresni. Tai akivaizdu.

Japonų ir lietuvių tautybės asmenims gimęs vaikas bus beveik japoniukas. Lygiai taip pat su afrikiečiais. Tokių mišrių santuokų ateityje greičiausiai daugės. Kinijoje ir Indijoje gyvena per milijardą gyventojų, kitose Rytų valstybėse – taip pat milijonai. Ir nemažai jų su viltimi žvelgia į Vakarus. Natūralu, kad kitų rasių žmonių vis daugiau atsiras ir Lietuvoje“, - įsitikinęs pašnekovas.

http://www.DELFI.lt

Komentarai Delfi
http://mokslas.delfi.lt/science/article ... &com=1&s=1
http://mokslas.delfi.lt/science/article ... &com=1&s=5

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 16 Kov 2012 14:50

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Aš asmeniškai manau, kad pats svarbiausias faktorius nustatant žmogaus tautybę yra jo tvirta tautinė savimonė, tačiau dalis mano bendražygių mano, kad lemiantis faktorius yra paveldimumas.

Taigi, "tiesa yra kažkur per vidurį" - tai yra žmogaus tautybę lemia du esminiai faktoriai - tautinė savimonė ir genetinis paveldimumas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 13 Kov 2014 22:56

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Diskusija šiais klausimais:

https://www.facebook.com/marius.kundrot ... ment_reply

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 13 Rgs 2014 19:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Vytautas Sinica:

Tauta – paini sąvoka, ne vieno sociologo ir istoriko keikta už tai, kaip sunku ją apibrėžti.

Socialinėje tikrovėje su tokiais reiškiniais paprastai elgiamasi taip: autorius pateikia savąjį apibrėžimą (šiuo atveju tautos), o toliau dėsto savo mintis...

Kęstutis Čeponis:

Mano asmeninis apibrėžimas Lietuvių Tautos yra labai aiškus - tai visi tie, kas kalba Lietuvių kalba ir turi lietuvišką tautinę savimonę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 12 Lap 2015 02:28

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Abudu esate neteisūs:

tauta - tik tie, kurie gyvena tautos teritorijoj, nes, išėję į kitas teritorijas, ten per laiką, per kartas patampa jau naujos gyvenamosios teritorijos visuomenės nuo amžių amžinųjų arba tautos dalimi (geriausias to pavyzdys - Džonas Gilgudas), po ko jiems lieka tik kilmė (buvusio priklausymo kitai tautai aidas, kuris kuo toliau per amžius, tuo labiau išputės).

Tauta atsiranda giminiškoms gentims suėjus į krūvą tikslu išgyventi: sudėjus į vieną turimas teritorijas, po ko jau atsiranda bendra kalba ir moralė (tradicijos ir papročiai).

Štai ką apie tai yra sakęs vienas Lietuvos valstybės kūrėjų S.Šilingas.

"Pone Vaišvila, teisininko požiūriu, už ką mes turėtume būti dėkingi S.Šilingui?

A.Vaišvila: Turime būti dėkingi už nepaprastai daug ką, ypač už patriotizmą, tautiškumą ir valstybingumą. Jo veikloje labai aiški hierarchinė vertybių sistema. Jis aiškiai suvokė, kad tauta gali išlikti, jeigu ji yra kūrybinga ir turi savo valstybę, kuri gali organizuoti tautą tiek dėl išlikimo, tiek dėl gerovės.

Kai skaičiau jo testamentą, įstrigo frazė, kad lietuvių tautos buvimas, jos gerovės ir laisvės pagrindas yra žemė, o valstybės pareiga padėti lietuviams išlaikyti žemę".

http://kultura.lrytas.lt/istorija/stasy ... iciaus.htm

Taigi ir jis suprato, kad be teritorijos tauta egzistuoti negali.

:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 04 Kov 2016 13:00

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Genetikų patvirtinimas, kad tauta - teritorinė bendruomenė:
https://www.youtube.com/watch?v=jl-L3R1XkfY
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 17 Bal 2016 19:25

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Tautos sąvoka:
Для Н. характерны замена прежних кровнородственных связей территориальной общностью, племенных языков - единым языком наряду о существованием ряда диалектов. Каждая Н. имеет свое собирательное название, внутри нее возникают элементы общей культуры.
http://filosof.historic.ru/enc/item/f00 ... 0727.shtml
:smile38:

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 20 Lap 2017 18:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Tautinę savimonę apibrėžia visa grupė įvairiausių požymių, pagal kuriuos kiekviena tauta atskiria savus nuo svetimų.

Ir kalba tėra, kaip taisyklė, tik vienas iš tų požymių.

Tačiau kada kalbame apie gentinius laikus, tai būtent kalba yra pats pagrindinis etninės priklausomybės požymis, kadangi visi kiti galimi požymiai (religija, kultūra, odos spalva ir kiti rasiniai požymiai, valstybinė priklausomybė, vartojamas raštas, ir t.t. ... ) yra tik antriniai.

Be abejo, reikia suvokti, kad atskira gentis - tai dar ne tauta bendrąja prasme (tai yra ne tik 19-20 amžiaus europiniu suvokimu, kada Europoje gentys jau seniai išnykusios ir susiliejusios į tautas).

Gentiniu laikotarpiu tautas sudaro visa grupė genčių ir giminių, kalbančių tos pačios kalbos tarmėmis, ir būtent todėl suvokiančių savo giminingumą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

tikras lietuvis

Pranešimo tema: Re: Tauta ir kilmė

Parašytas: 23 Lap 2017 00:33

Užsiregistravo: 19 Bal 2008 09:46
Pranešimai: 3774

Tarmės yra gentiniai reliktai.
Iš genčių susidarė tautos, sudėję genčių teritorijas į vieną.

_________________
K.Čapekas: Įsivaizduokite, kokia būtų tyla, jeigu žmogus kalbėtų tik tai, ką žino.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 15 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: