Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Edvardas Kriščiūnas: Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Nacionalizmas-pasaulinis daugiatautiškumas ir kosmopolitizmas-vienatautiškumas » Lietuvybė - kas buvo lietuviais, kas yra lietuvis ir koks jis turi būti

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Edvardas Kriščiūnas: Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Edvardas Kriščiūnas: Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje

Parašytas: 05 Lap 2010 17:20

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27124
Miestas: Ignalina

Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 1 )

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandala ... e--1-.html

Edvardas Kriščiūnas

Dabartinė lietuvių tautinė kultūra pergyvena gilią krizę. Įtakingų kosmopolitinių jėgų veikla kelia rimtą grėsmę lietuvių tautos egzistencijai, kadangi sistemingai griaunamos pamatinės lietuvybės vertybės: gimtoji kalba, istorija, tautinės tradicijos ir papročiai. Žymios Lietuvos kūrybinės inteligentijos asmenybės įspėja apie nutautėjimo grėsmę ir ragina ginti ir puoselėti lietuvybę. Apie lietuvių tautai iškilusį pavojų rašo poetas Justinas Marcinkevičius, A. Baltakis, rašytojas J. Mikelinskas, filosofas R. Ozolas, kalbininkai V. Urbutis, A. Piročkinas ir kt.

Šiame straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama kosmopolitinei Lietuvos istorijos modelio analizei, jos daromai žalai tautinei savimonei. Darbe susisteminama Lietuvos istorikų E. Gudavičiaus, A. Bumblausko, A. Nikžentaičio ir kitų įvairiuose rašytiniuose darbuose ir viešuose pasisakymuose išdėstytos kosmopolitinės mintys, kurios ir sudaro kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos turinį. Analizuojant naudojamos pirmųjų šios doktrinos kritikų, lietuviškosios istoriografijos gynėjų V. Merkio, doc. R. Batūros ir ypač doc. Vl. Terlecko įžvalgos, jų argumentai. Straipsnyje taip pat atskleidžiamas lietuviškosios istoriografijos idėjinės nuostatos, pabrėžiama jų humanistinė ir tautinė vertė.

Lietuvių tautos nutautinimas (kosmopolitizacija) šiandieninėje Lietuvoje pasiekė itin grėsmingą lygį, kelia rimtą pavojų lietuviškajai gyvybei. Kiekvienam lietuviui šiandien tenka apsispręsti: ar leisti save nutautinti, ar stoti ir ginti save kaip garbingos lietuvių tautos narius nuo šiuolaikinės kosmopolitizacijos. Kiekvienas savo sąžinėje turime apsispręsti: ar leisime save nutautinti, ar išlaikysime lietuvybę.

Tėvynės gynimas - viena kilniausių žmogaus pareigų. Tėvynė mums suteikė kultūrą: gimtąją kalbą, tradicijas, gyvenimo išmintį, tautinį charakterį ir kt. Tauta mus padarė kultūringais žmonėmis. Dabar lietuvių tauta reikalauja iš mūsų asmeninių pastangų apginti savo tėvynę. Romėnų patarlė teigia: ,,Do ut des“ (lietuviškai - ,,Duodu, kad grąžintum“). Lietuviui tevynė davė kultūrą. Dabar tėvynė tyliai, bet įsakmiai prašo mūsų grąžinti jai skolą ir likti ištikimiems savo lietuviškąjai dvasiai.

Lietuvos nutautinimas vyksta kryptingai nuo to laiko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Išsivadavus iš sovietinės okupacijos, iš Vakarų atėjusi globalizacija žymaus JAV politologo P. Bjukeneno teigimu, siekia sugriauti tautines valstybes, tautines kultūras.[i] Šioji didžiųjų tarptautinių monopolijų finansuojama Europos tautų kosmopolitizacija, mus, lietuvius, užklupo nepasiruošusius. Mes naiviai tikėjome Vakarais. Dabar pradedame atsitokėti, skaudžiai kentėdami nuo vakarietiškos kosmopolitizacijos, apie kurią mus įspėjo kai kurie iškilūs išeivijos veikėjai, kaip V. Bražėnas, M. Krupavičius, Z. Rekešius ir kt.

Kosmopolitizmas, veikiantis kaip gerai finansuojama ir organizuota jėga (per Sorošo fondą, Laisvosios rinkos institutą ir kt. institucijas), griauna pagrindinius lietuvybės pamatus: gimtąją kalbą, žaloja tautos istoriją ir naikina tautos atmintį, griauna tautines tradicijas ir papročius. Kosmopolitinės jėgos stengiasi sumenkinti tautos kultūros vertingumą, tyčiojasi iš tautos praeities, siekia primesti mums, lietuviams, nepilnavertiškumo kompleksą. Tautos garbės ir orumo negina nei įstatymai, nei valdžios pareigūnai. Lietuvos įstatymai draudžia tyčiotis iš žydų, kitų tautinių mažumų, tačiau Lietuvoje nėra įstatymo draudžiančio tyčiotis iš lietuvių tautos: vadinti ją žydšaudžiais, nevykėliais, tauta-elgeta ir panašiai.

Dabartinė valdžia: prezidentūra, didžioji dalis Seimo, Vyriausybės ministrai nesirūpina lietuvių tauta, nesaugo jos kultūros. Anot filosofo J. Girniaus, tauta sukuria valstybę, o valstybės paskirtis – rūpintis tautos kultūra, finansuoti jos augimą, kad ji skleistųti naujais kultūros žiedais. Tautinės valstybės tikslas – ginti tautą nuo žalingos kosmopolitizacijos.

Tačiau dabartiniai valdžios atstovai išduoda tautos interesus. Valdžios žmonės abejingi tautos reikalams arba yra kosmopolitinių pažiūrų. Demokratija reiškia tautos valdžią. Dabar demokratija Lietuvoje vis labiau silpsta ir įsigali milijonierių klanų valdžia. Mūsų tėvynėje demokratija virto oligarchiniu režimu. Lietuvos oligarchai („Maxima“, „Dujotekana“ ir kt., nupirkę didžiausių politinių partijų vadus) tarnauja ne lietuvių tautai, bet kosmopolitinėms jėgoms. Valdžia vis labiau tolsta nuo tautos reikalų ir tampa vis labiau kosmopolitinė. Neretai valdžios pareigūnai įsijungia į lietuvių tautos nutautinimą. Jie nebemato Lietuvoje nuo amžių gyvenančios lietuvių tautos, savo viešuose pasisakymuose kreipiasi ne „lietuviai“, ne „tauta“, bet „Lietuvos žmonės“. Poetas J. Marcinkevičius sielojasi, kad iš valdžios atstovų lūpų pranyko žodžiai tėvynė, tėvynės meilė, užtat nesidrovi apvogti savo tėvynę, privatizuoti jos turtą, gražiausias gamtos vietas.

Seimo nariai jau keli metai negali priimti naujojo lietuvių kalbos įstatymo, kuris galėtų apsaugoti gimtąją kalbą ir užtikrintų jos kaip valstybinės kalbos statusą. Dabar lietuvių kalba yra griaunama iš vidaus, padedant Valstybinei lietuvių kalbos komisijai, kuri pirėmė sprendimą svetimvardžius (kitų tautų asmenų pavardes, geografinius pavadinimus) rašyti ne pagal lietuviškąjį tarimą, ko reikalauja lietuvių kalbos sandara, bet taip, kaip jie rašomi kitose kalbose. Pvz., užuot rašę Nyčė rašo Nietsche, Čerčilis – Churchil.

Poetas J. Marcinkevičius ir kiti rašytojai apibūdino tai kaip virusinę ligą, kuri naikina lietuvių kalbą. Profesorius V.Urbutis knygoje ,,Lietuvių tautos išdavystė“ įrodo, kad nesulietuvinti svetimvardžiai sudarko kalbą, griauna jos gramatiką. Šalia vidinio gimtosios kalbos griovimo lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo vis labiau išstumia anglų kalba. Lietuvių kalba yra stumiama į viešojo gyvenimo užribius. Nesulietuvinti svetimvardžiai, angliškų žodžių gausėjimas lietuvių kalbą paverčia puskalbe ir taip rengiamos sąlygos anglų kalbos įsigalėjimui netolimoje ateityje. Gal už 20, gal už 30 metų.

Šiuolaikiniai kosmopolitai siekia to paties tikslo kaip caro valdžia nuo 1864 m., bandydama nutautinti lietuvius. Net dainingieji lietuvių vaikai, dalyvaujantys Dainų dainelės konkurse, verčiami dainuoti angliškai. Nuo 2008 m. užsienio kalba taps privaloma disciplina 2-os klasės mokiniams. Taip lietuviai pratinami prie dvikalbystės, o tai yra dėsningas žingsnis į nutautėjimą. Psichologai yra įrodę, kad vaikas pirmiausiai turi gauti gerus gimtosios kalbos įgūdžius, o užsienio kalbos gali mokytis bent nuo 5-os klasės. Sovietų valdžia po 1975 m. įvykusios Taškento konferencijos bandė Lietuvoje pradėti mokyti rusų kalbos nuo 1-os klasės, bet kilus tautos pasipriešinimui taip ir nesugebėjo to įgyvendinti. Dabar nuo 2008 m. vykdant Europos komisijos direktyvą antrokai šalia gimtosios kalbos privalomai mokysis ir užsienio kalbos. Briuselio biurokratija siekia lietuvius padaryti dvikalbiais, įvesti daugiakalbystę Lietuvoje. Tokiu būdu tęsiamas Maskvos vykdytas lietuvių nutautinimas. Estafetę iš Maskvos perėmė Briuselis.

Lietuvių tautos istorinę atmintį naikinančios kosmopolitizmo idėjos skverbiasi ir į Lietuvos istorijos mokslą. Istorikai A.Bumblauskas, E.Gudavičius, A.Nikžentaitis bando Lietuvoje įdiegti kosmopolitinį gimtosios istorijos tyrimo ir perteikimo modelį. Apie šių istorikų peršamą kosmopolitinio istorijos modelio žalą lietuvybei pirmasis prabilo istorikas R. Batūra. Akademikas Merkys kosmopolitinį istorijos modelį apibūdino kaip Lietuvos istorijos mokslo ligą. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos priešiškumą lietuvybei, jai daromą žalą išsamiausiai atskleidė Vl. Terleckas knygoje „Lietuvos istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“. Lietuvos istorikų „luomas“ skyla į dvi idėjiškai priešingas stovyklas: vieni lieka ištikimi gimtajai tautai, kiti, tyčiodamiesi iš jos praeities, naikina Lietuvos istoriją kaip tautiškumo ugdytoją ir lietuviškos sąmonės išlaikytoją. Kosmopolitines doktrinos atstovų parašytuose istoriniuose darbuose neberasime pasididžiavimo savo žymiųjų protėvių nuveiktais darbais tėvynės ir valstybės labui. Jie parašyti be širdies, be meilės ir pagarbos tėvynei ir jos praiečiai, tarsi rašantieji būtų ne lietuviai, o kažkokios betautės būtybės. Kosmopolitiniai istorikai yra apsisprendę būti pasaulio piliečiais arba, kaip tapo madinga sakyti, būti europiečiais. Būti europiečiu – tai modernaus nutautėlio pasirinkimas. Tai kosmopolitizmo sinonimas. Tai tuo pačiu savosios tautos išdavystė.

Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrina nubūtina ir nulietuvina tėvynės istoriją, kadangi Lietuvos istoriją kūrė lietuvių tauta, kuri yra pagrindinis ir lemiamas Lietuvos istorijos veiksnys, kūrėjas ir subjektas. Be to, istorija savo ruožtu formavo lietuvių tautą, jos kultūrą bei tautinį charakterį. Lietuvių tauta už savo atgimimą XIX a. pradžioje yra dėkinga lietuviškos istoriosofijos ir jos istorijos kūrėjui Simonui Daukantui. Už tautinės savimonės ugdymą S. Daukantui tauta pastatė paminklus. S. Daukantas, pasinaudojęs iškilaus vokiečio filosofo J. Herderio idėjomis, XIX a. pradžioje pagrindė ir sukūrė lietuviškąją Lietuvos istoriją. Ši talentinga asmenybė pirmoji iš lietuvių parašė gimtąją istoriją, kurios kūrėja buvo lietuvių tauta. Iki S. Daukanto apie mūsų Lietuvos praeitį rašė svetimtaučiai, kitų tautų metraštininkai ir istorikai. Tačiau pastarieji žvelgė į Lietuvą kaip kaimyninių valstybių ir jėgų veikimo lauką, kaip į objektą. Tik S. Daukantas įvykdė idėjinę revoliuciją Lietuvos istoriografijoje. Jis tyrė ir rašė Lietuvos istoriją kaip tėvynę mylintis lietuvis. Tauta jam – savosios praeities gyvenimo kūrėja. Į santykius su kaimynais S. Daukantas žiūrėjo lietuviškomis akimis.

S. Daukantas Lietuvos istoriją pavadino „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“. Jis surado lietuviškąjį atitikmenį „darbai“ graikiškajam žodžiui „istorija“. Praeitis – tai veikliausių ir žymiausių tautos protėvių nuveikti darbai, kurie ir sudaro gimtosios istorijos esmę. S. Daukantas parašė ir pirmąją Lietuvos kultūros istoriją, kurią pavadino „Būdas senovės lietuvių, žemaičių ir kalnėnų“. Vietoj lotyniškojo žodžio „kultūra“, S. Daukantas surado lietuvišką žodį „būdas“. Lietuvių tauta kaip nepakartojama ir savita tauta turi ir savitą raiškos būdą – savitą kultūrą.

Todėl S. Daukantas visiškai pagrįstai laikomas lietuviškosios istorijos modelio kūrėju, jos pradininku. Kartu jis vadinamas lietuviškokios istorijos tėvu. Lietuvos praeitį jis pastatė ant tikro lietuviškosios istorijos modelio, jį toliau plėtojo kiti žymūs istorikai ir istoriosofai. Daukantiškosios tęsėjais ir puoselėtojais buvo J.Basanavičius, A. Šapoka, Z. Ivinskis, šių dienų istorikai V.Merkys, R. Batūra, E. Jovaiša ir daugelis kitų. Lietuvių filosofai S.Šalkauskis ir A.Maceina, remdamiesi S.Daukanto lietuviška istorija, apmąstė lietuvių tautos savitą istorinį kelią, nurodė veiksnius, kurie lėmė savitą Lietuvos istorinį vystymąsi.

Lietuvišką istorijos modelį XX a. pripažino ir vienas žymiausių Vakarų istorijos filosofų A. Toinbis. Veikale „Istorijos supratimas“ jis lietuvių tautą pasaulinės istorijos mastu vertino kaip savitą istorijos subjektą, vieną iš svarbiausių XIII-XV a. Europoje. A. Toinbis, naudodamasis iššiūkio ir atsako teorija, taip aiškino lietuvių tautos galingos valstybės sukūrimo priežastis. Vokiečių ordino agresija XIII a. metė iššūkį lietuvių tautai, kurį deramai priėmė bajoriškasis tautos elitas ir, įveikęs vokiečių karinę jėgą, sugebėjo sukurti vieną galingiausių Europos valstybių. Lietuva Vytauto laikais įėjo į stipriausių Europos valstybių penketą.

Kosmopolitinė Lietuvos istorijos doktrina siekia sugriauti tautinę lietuviškąją istoriografiją, pakeičiant ją antilietuvišku teoriniu modeliu. Pagal kosmopolitinę dokrtiną lietuvių tauta nebėra savitas istorijos veiksnys, savosios istorijos kūrėja. Pavyzdžiui, fanatiškiausias kosmopolitinės krypties atstovas A. Bumblauskas aiškina, kad lietuvių tauta neturinti savosios kultūros. Esą kultūros vertybes lietuviai prisirankiojo iš Europos. Todėl, anot A. Bumblausko, lietuviai, neturintys savosios kultūros, negali būti savos istorijos kūrėjais. Jis reikalauja iš istorijos išmesti „etnocentrizmą“ ir kurti naują Lietuvos tapatybę – t.y., susieuropinti. E. Gudavičius, atmesdamas tautinę lietuviškosios istoriografijos tradiciją, aiškina, kad Lietuva esąs Europos užkampis, užpakalis, šalis - ubagė. Anot E. Gudavičiaus, Lietuvos istorinio kelio savitumas – tai nuolatinis atsilikusios ir ubagiškos Lietuvos europinės civilizacijos vijimasis. Esą, Lietuva kažkodėl nuolat vėlavusi priimti Europos vertybes.

Vadinasi, pagal E.Gudavičių ir A. Bumblauską, Lietuvos istorija tėra tik antrarūšis priedas prie Europos istorijos. E.Gudavičiaus vartojamas tautos kaip ubagės terminas reiškia, kad lietuvių tauta kaip elgeta su ištiesta išmaldai ranka maitinasi iš kaimynų mielaširdystės, naudodamasi kaimyninių tautų kultūros trupiniais. Visos šios mintys primena sovietinės Lietuvos laikus, kai Lietuvos istorija tebuvo laikoma priedu prie Rusijos istorijos.

A. Bumblauskas atvirai prisipažįsta, kad jo ir kitų kosmopolitų istorikų tikslas - pakeisti tautinę lietuvišką istoriografiją kita, kosmopolitine. Jis teigia, kad kiekvienas istorikas Lietuvos istorijos įvykius perteikia naudodamasis tam tikru istorijos modeliu. Jo teigimu, dabartiniais laikais reikia sukurti naują istorijos modelį, kuris būtų priešingybė A. Šapokos modeliui. A. Bumblauskas giria savo mokytoją E. Gudavičių, kuris pakeitė A. Šapokos istorijos paradigmą. A. Bumblauskas savo antilietuviškas nuostatas pridengia šiais figos lapeliais: esą, jis griauna Šapokos istorinius mitus ir stereotipus bei kuria naują pažangų modernistinį požiūrį į Lietuvos istoriją. Visa tai tėra tik pigus propagandinis triukas, siekiant nutautinti Lietuvą, kurstant tautos nepilnavertiškumo kompleksą.

Tokiu būdu A. Šapokos istorijos „paradigmos“ keitimas reiškia visos tautinės lietuviškosios istoriografijos atmetimą. Buvęs istorijos fakulteto studentas M. Kundrotas prisimena, kad studentai bijojo prisipažinti skaitę A. Šapokos istoriją, kitaip nebūtų išlaikę istorijos egzamino pas dekaną A. Bumblauską. Kone kaip sovietiniais laikais.

Sovietų okupacijos metais A. Šapokos istorija buvo vienu iš tautinės savimonės šaltinių, knyga, kuri žadino lietuvybę. Šiuolaikiniai kosmopolitai elgiasi panašiai kaip sovietinė valdžia: tautinės istoriografijos atstovas A. Šapoka persekiojamas ir šiandien.

Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad A. Bumblauskas savo kosmopolitiškumu pranoko ir savo mokytoją E. Gudavičių. Pastarasis kai kada lieka ištikimas tautinei istorinei tradicijai. E. Gudavičius viešai pareiškė, kad 1941 m. lietuvių tautos sukilimas yra neginčijama lietuvių tautos teisė į laisvę. Taip pat jis pasisakė už valdovų rūmų atstatymą ir nekviečia kurti naujos Lietuvos taptaybės.

Kitas kosmopolitinės Lietuvos istorijos bruožas – vientisos Lietuvos istorijos dirbtinis suskaldymas į atskiras dalis. Vientisa Lietuvos istorija suskyla kaip veidrodis į atskiras šukes. Ji tampa savotiška mozaika. Po to dingsta Lietuvos istorijos vientisumas, nebelieka ir tautos kaip savitos istorijos subjekto. Istorija tiriama ir perteikiama kaip atskirtos dirbtinės mozaikos dėlionės. Štai Švietimo ministerija išleido kelis pasaulio ir Lietuvos istorijos vadovėlius. Juose Lietuvos istorija atskirais gabalais dirbtinai prijungiama prie pasaulio istorijos. Tautos istorija tampa pilku priedu prie Europos istorijos. Tokiuose integruotuose istorijos vadovėliuose nebelieka tautos, kuri savitai kuria tik jai vienai būdingą istorinį kelią.

2005 m. Lietuvoje vykusiame istorikų suvažiavime vienas iš Lietuvos istorijos instituto vadovų Darius Staliūnas pareiškė, kad iš Lietuvos istorijos mokslo reikia išmesti sąvoką „lietuvių tauta“, nes esą tokio dalyko iš viso nėra, kadangi istorijoje veikia tik atskiri asmenys, organizacijos, partijos. Tai atviras raginimas savo pavaldiniams atmesti tautinę lietuviškąją istoriografiją. D. Staliūnas pats nesuvokia, kad pjauna šaką, ant kurios sėdi. Išmetus tautą iš Lietuvos istorijos mokslo, pranyks ir pati lietuvių tauta, nebereikės ir Lietuvos istorijos instituto.

(Bus daugiau)

2009 metų rugsėjo 21 diena

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Lap 2010 17:24

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27124
Miestas: Ignalina

Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 2 )

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandala ... je-2-.html

Edvardas Kriščiūnas

Kitas kosmopolitinės doktrinos bruožas – nihilistinis požiūris į gimtąją kalbą ir istoriją. Nihilizmas daro daugiausia žalos tautiškumui, kadangi toks požiūris mato vien klaidas, išdavystes, intrigas, kitais žodžiais tariant, vien tamsiąją istorijos dalį. Nihilistas žvelgia į tautą, jos istoriją per juodus akinius. Nebematomi tautos istorijos didybės momentai, kultūriniai laimėjimai, herojizmas, tautos kovos už laisvę, Lietuvos valstybės teigiama įtaka kaimyninėms tautoms. Neretai nihilistinė nuostata virsta pasityčiojimu iš garbingiausių tautos istorijos asmenybių.

Štai prof. E. Gudavičius Vytautą viešai išvadino šunsnukiu. Rašytojas M. Ivaškevičius romane „Žali“ tyčiojosi ir šaipėsi iš ilgaamžės tautos istorijos, vadindamas partizanų vadus – girtuokliais, paleistuviais, mergišiais, žudikais. Prezidento V. Adamkaus patarėja N. Putinaitė knygelėje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“, išleistoje kosmopolitinių jėgų finansuojamoje „Aidų“ leidykloje, šmeižė ir niekino tėvynės patriarchą J. Basanavičių. Ji, fanatiškai laikydamasi kosmopolitinio-nihilistinio požiūrio į tautos istoriją, ciniškai pasmerkė J. Basanavičių už tai, kad jis vadovavo lietuvių tautos kultūriniam atgimimui, kūrė „kultūrinę tautą“, o ne, anot N. Putinaitės, kosmopolitinę pilietinę visuomenę. Esą J. Basanavičius nukreipė Lietuvą į Rytus. N. Putinaitė antilietuviškas patyčias skleidė net per nacionalinį Lietuvos radiją, jai aktyviai pritarė antilietuviškas ir antikrikščioniškas nuostatas skleidžiantis „Lietuvos rytas“ ir jo ideologas kosmopolitas R. Valatka, taip pat politologas A. Kulakauskas.

Šiandien Lietuvoje maža stiprių ir intelektualių asmenų, ginančių lietuvių tautą tiek politikoje, tiek dvasinės kultūros srityje: poezijoje, filosofijoje, mene, grožinėje literatūroje. Todėl dvasinės atspirties šaltiniu mums gali tapti iškiliausi praeities lietuvybės kūrėjai. Kad to neįvyktų, nihilistai ir siekia patyčiomis, melu sugriauti žinomiausių praeities veikėjų autoritetą. Tokiu tautinės stiprybės šaltiniu mums gali tapti ir J. Basanavičius, ir M. Krupavičius bei daug kitų.

Gerbiamam skaitytojui norėčiau priminti J. Basanavičiaus nuopelnus Lietuvai ir jo reikšmę dabarčiai. Prelatas M. Krupavičius taip apibūdino J. Basanavičiaus nuopelnus tėvynei: „J. Basanavičius – didelės drąsos žmogus, dvasios milžinas, kuris leisdamas „Aušrą“ paskelbė kovą visiems Lietuvos priešininkams, rusams, vokiečiams, lenkiškajai bacilai. „Aušra“ sukėlė didžiulę revoliuciją vos bepradedančios susiprasti tautelės prieš didžiulę rusų-vokiečių-lenkų santarvę. Tai buvo Dovydo kova prieš Galijotą. Nors kova tęsėsi ilgai, bet jinai buvo laimėta dėl realaus kovos vado J. Basanavičiaus galvojimo ir apskaičiavimo. Buvo atgauta Lietuvos Nepriklausomybė... J.Basanavičius buvo genialus tautos žadinimo varpininkas, genialus ir kovos vadas, strategas, politikas... J. Basanavičiaus istorinis palikimas yra mums kaip testamentas – eiti tuo keliu, kuriuo jis vedė tautą, siekti tų idealų, kurių siekė jis. Mums lieka vykdyti jo testamentą: statyti Lietuvą, jos gerovę auksčiau savo asmeninių reikalų, viršum simpatijų ir antipatijų dirbti jai savęs išsižadėjus, save jai paaukojus... – štai trumpa to didžio tautos vyro testamento santrauka, jo valia”.

Vadinasi, stiprų politinį ir finansinį užnugarį turintys nihilizmo atstovai atvirai griauna tautiškumą, tyčiodamiesi iš lietuvių tautai šventų vertybių. Tokį nihilistinį požiūrį į tautos istoriją kovo 11-osios akto signataras dr. V. Terleckas apibūdino kaip dvasinį lietuvių tautos genocidą.

2006 12 26 dienos leidinyje „Naujasis židinys“ (vyr. redaktorius V. Ališauskas) N. Putinaitė rašo: „Europos žemėlapyje tautos nebeliko, nuo jos nusigręžta kaip nuo gėdingos dėmės, jis drauge su mums labai svarbiu žodžiu „tėvynė“ esąs degraduotas į negatyvų nacionalizmo kontekstą... Europa atsiskleidžia mums kaip tautiškumą atmetusi ir jo bijomasi kaip grėsmės“. Norėčiau skaitytojui priminti, kad šioje N. Putinaitės ištraukoje žodį „tėvynė“ autorė suima į kabutes. Lygiai taip pat darė kosmopolitinio komunizmo propaguotojai Z. Angarietis ir V. Kapsukas XX a. pradžioje. N. Putinaitės mintys, išsakyti argumentai prieš lietuvybę labai panašūs kaip Kapsuko ir Angariečio. Vadinasi, N. Putinaitė XXI a. toliau tęsia Z. Angariečio ir V. Kapsuko kovą prieš lietuvybę.

Lietuvos įstatymai draudžia rasinės ir tautinės neapykantyos kurstymą. Deja, nedraudžia kurstyti neapykantą prieš lietuvių tautą, tyčiotis iš mūsų tėvynės, jos kultūrą ir istoriją kūrusių šviesuolių, kurie sudaro mūsų tautos aukso fondą. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos dokrtinos vykdytojai, naudodami nihilistinį požiūrį, griauna heroinius tautos praeities momentus tam, kad praeities heroizmas neskatintų heroiškų vertybių dabartyje, kad tauta taptų paklusnia globalistų valdoma baudžiauninkų mase. Nihilistinės pasaulėžiūros istorikai D. Baronas, tyčiojosi iš kunigaikščio Margirio, kaip dvasinio išsigimėlio. M. Ivaškevičius partizanus išvadino girtuokliais, politologas R. Lopata LDK valdovus vadino plėšikais, reketininkais.

Nihilistinis požiūris negali atskleisti istorinės tiesos. Nohilistinis istorikas atmeta istorinę tiesą. Jam rūpi tik dalinė tiesa. Pilnutinę istorinę tiesą nihilistas sąmoningai atmeta arba jos net neieško. Tokia istoriografija tampa istoriniu melu. Kaip teigia patarlė, klastingiausias melas pagrįstas daline tiesa. Istorija nėra vien tik niekšybės bei protėvių padarytos klaidos. Istorijoje veikia tiek gėrio, tiek blogio jėgos. Apie šių jėgų kovą pirmasis rašė Vakarų teologas ir istoriosofas šv. Augustinas.

Panašiai istoriją interpretavo ir A. Maceina. Istorija – tai protėvių kūrybiniai laimėjimai, taip pat esama nuosmukių, tamsių laiko tarpsnių. Iškiliausi praeities veikėjai už nuopelnus tėvynei yra įamžinami pastatant jiems paminklus, tautos istorijos kūrybiniai laimėjimai skatina vėlesnes tėvynainių kartas didžiuotis gimtąja tauta. Vokiečių filosofas A. Natorpas giliamintiškai pastebi, kad tautos praeities didybės momentai ugdo tautos orumą ir skatina pasididžiavimo jausmus savajai tėvynei. Tokių istorijos didybės momentų Lietuvos istorijoje esama daug: tai didžiųjų kunigaikščių epocha, kurių vedami lietuviai sukūrė stiprią valstybę, pastatė galingas pilis, puošnias bažnyčias, vienuolynus, miestus; tai unikalūs liaudies dvasinės kultūros lobiai, heroiški žygiai už laisvę XIX, XX amžiuje.

Gimtosios tautos paeities didybės svarbą tautinei gyvybei palaikyti itin gražiai išreiškė Vincas Kudirka: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tai gili mintis, kartu ir liepinys kiekvienam lietuviui semtis stiprybės ir jėgų, kuriant laimingesnę tėvynės ateitį. Pasididžiavimas tėvynės praeitimi tampa tautinės ištikimybės versme. Pažinimas didingos tautos praeities tapo daugeliui lietuvių dinamine patriotine jėga XIX amžiuje prasidėjusiam tautos atgimimo judėjime ir vedė prie nepriklausomos valsybės atkūrimo. Pasididžiavimas tautos praeities kūrybiniais laimėjimais, jos heroizmu padėjo lietuviams atsispirti sovietiniams okupantams.

Kosmopolitinei Lietuvos istorijos doktrinai būdingas nihilizmas kursto panieką savo tautai, nepilnavertiškumo kompleksą, tampa net savotiška neuroze. Pagal nihilistinį požiūrį tautos praeitis yra menkavertė, joje tik protėvių klaidos, išdavystės, tautos praeitis ubagiška, todėl seka išvada, kad nevykėlė yra ir dabartinė lietuvių tauta. Kitais žodžiais tariant, kokia tautos praeitis, tokia ir pati tauta. Jei praeitis niekinga, niekinga yra ir tauta, kuri yra tautos istorinio gyvenimo kūrėja.

Todėl istorinis nihilistinis požiūris į gimtąją istoriją tampa dabartyje veikiančia idėjine piktybe. Tos piktybes daromą žalą Lietuvai pastebėjo ir išeivijos filosofai. Štai A. J. Greimas pastebi, kad pasišlykštėjimas Lietuva tampa neuroze. Šią kolektyvinės tautos sąmonės ligą platina ir dalies istorikų nihilistinis požiūris į istoriją. Kitas išeivijos filosofas K. Skrupskelis, remdamasis JAV sociologų atliktais tyrimais, teigia, kad tautinės savigarbos stoka skatina visuomeninę patologiją, girtavimą, savižudybes, nusikalstamumą, veltėdžiavimą. Lietuviškos savigarbos stoka, anot K. Skrupskelio, skatina tuos neigiamus reiškinius ir Lietuvoje. Nihilistinis požiūris į tautos praeitį iš pašaknų griauna tautiškumą. Panieką tautos praeičiai kurstantis nihilizmas skatina lietuvių nutautėjimą.

Nihilistinis požiūris yra antikrikščioniška ir antihumanistinė nuostata. Kadangi nihilizmas paniekina 4-ąjį Dekalogo įsakymą „Gerbk savo tėvą ir motiną“, o tai kartu reiškia pagarbą savo tėvynei. Be to, moralinis liepinys „Gerbk tėvą ir motiną“ galioja visoms pasaulio tautoms. Todėl pagarba tėvynei, rūpinimasis jos gerove yra visuotinis moralės principas.

Nihilizmą propaguojantys istorikai savo „metodo“ nelaiko idėjine piktybe. Jie klastingai savąjį požiūrį vadina kritiniu. Nihilistai aiškina, kad jie, esą, kritiškai tiria ir perteikia Lietuvos istoriją. Tačiau graikiškas žodis „kritika“ reiškia mąstymo savybę, gebėjimą atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio, kilnumą nuo niekšybės. Tautinė lietuviškoji istoriografija kaip tik tyrė gimtąją istoriją kritiškai. Mūsų istorikai meilę ir pagarbą tėvynei derina su meile Tiesai. S. Daukantas, J. Basanavičius, Z. Ivinskis, A. Šapoka ir kt. didžiavosi tautos herojais, praeities didingais kūrybiniais laimėjimais, bet jie minėjo ir protėvių klaidas. Štai lietuviškosios istoriografijos tėvas S. Daukantas įvardino tris pagrindines tautos istorijoje padarytas klaidas: baudžiavos įvedimą, Liublino uniją, tautos elito-bajorų sulenkėjimą. Jų požiūris į protėvių klaidas buvo kitoks nei nihilistų. Tautos istoriją gerbiantys istorikai sielojasi dėl protėvių padarytų klaidų, išdavysčių ir ragina ateityje panašių klaidų vengti ir toliau eiti „....vien takais dorybės“.

Tokiu būdu tik tautinė lietuviškoji istoriografija gali perteikti istorinę tiesą, ugdyti tautinę savimonę, doroviškai auklėti jaunimą, ugdyti piliečių tautinį solidarumą. Gimtosios istorijos pažinimo visuomeninę ir humanistinę paskirtį taikliai suformulavo anglų filosofas ir istorikas H. Bolinbrukas (1678-1751).

Jis rašė: „Istorijos pažinimo tikslas – išugdyti žmoguje asmenines ir visuomenines dorovines–patriotines vertybes, tobulinti savo sielą. Asmuo turi įsisavinti protėvių kartų sukauptą palikimą, kuriuo turi naudotis dabarties kartos. Ištisa protėvių kartų praeitis – tautos išminties šaltinis. Nežinoti ar neigti gimtąją istoriją yra gėdingas dalykas. Tiek gimtosios, tiek kitų tautų istorijos pažinimas turi ugdyti meilės jausmus savo tėvynei. Istorija - tai milžiniškas ir neįkainojamas daugelio amžių žmonių sukauptas lobis, kurio pažinimas didina išmintingumą, ugdo geresnius tėvynės piliečius“. Nihilizmą propaguojantiems istorikams nelabai rūpi atskleisti objektyvią istorinę tiesą. Jiems žymiai svarbiau pademonstruoti nihilistiškai nuspalvintą istorijos vaizdą, nevengiant piktdžiugiškų patyčių apie įžymius Lietuvos praeities veikėjus.

Kosmopolitinei Lietuvos istorijos doktrinai filosofinį pateisinimą teikė modernizmo filosofas Z. Norkus. Jis, remdamasis sofistiniais argumentais, aiškina, kad praeityje istorikams tiesos ieškoti nebereikia. Esą tiesos iš viso nėra. Moksliniai istoriniai darbai esą vertingi tiek, kaip juos vertina viena ar kita istoriografinė mokykla arba kuopelė draugų su moksliniais laipsniais. Iš filosofijos profesoriaus Z. Norkaus sofistinių samprotavimų peršasi logiška išvada: jeigu tiesos nėra, istorikas laisvas nuo Dekalogo ir visuotinų moralės principų, galima meluoti, tyčiotis iš tautos praeities. Z. Norkus atleidžia istorikus nuo tiesos ieškojimo, svarbiausia gauti draugelių pritarimą arba Sorošo fondo paramą. Pinigai juk nekvepia. Ir neatsitiktinai Z. Norkus parašė panegiriką A. Bumblausko „Senosios Lietuvos istorijai 1009-1795 m.“, esą, tai naują epochą simbolizuojantis veikalas. Šiame A. Bumblausko veikale profesionalūs istorikai savo recenzijose pažymėjo daugybę klaidų ir patyčių.

Istorikai T. Baranauskas šį veikalą apibūdino kaip istorinių banalybių rinkinį, Vl.Terleckas - kaip antilietuvišką paskvilį ir paragino „nesinuodyti“ A.Bumblausko sukurtu niekalu. Moderniajam filosofui Z. Norkui norėtųsi priminti graikų filosofų požiūrį į sofistus ir sofistiką, kurie tiesą iškeitė į naudą. Dėl tiesos skelbimo filosofas Sokratas nepabūgo mirti, Platonas net buvo parduotas į vergiją, Aristotelis ištremtas. Šie didieji Vakarų mąstytojai ieškojo tiesos, nebijojo jos skelbti. Užtat jie ir šiandien išlieka Vakarų civilizacijos mokytojais, o sofistai lieka be pagarbos.

(Bus daugiau)

2009 metų rugsėjo 22 diena

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 05 Lap 2010 17:29

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27124
Miestas: Ignalina

Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje ( 3 )

http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandala ... e--3-.html

Edvardas Kriščiūnas

Antilietuviška kosmopolitinė Lietuvos istorijos doktrina - tai tik vienas iš lietuvių tautos nutautinimo veiksnių. Lietuvos kosmopolitizacijos tikslas yra sugriauti lietuviškąją kultūrą, tuo pačiu naikinti lietuvių tautą, o Lietuvoje gyvenančius lietuvius ir kitų tautų gyventojus paversti nauja kosmopolitine bendrija - europiečiais. JAV mokslininkai nutautinimą vadina akultūracija, savos tautinės kultūros atmetimą ir kitos kultūros perėmimą. Tam tikslui kuriama naujoji europietinė tapatybė. O kol ji kuriama, smarkiausiais tempais vykdomas lietuvybės naikinimas kaip paruošiamoji sąlyga europinės tapatybės įsigalėjimui.

Dabartinės Lietuvos didžioji elito dalis: stambieji verslininkai, oligarchai, valdžios aukščiausi pareigūnai, prezidentas, didžiųjų politinių partijų vadovai, žurnalistai, šoumenai, politologai aktyviai ar pasyviai prisideda prie Lietuvos nutautinimo, dorovinių tautos vertybių griovimo ir naujos europinės kosmopolitinės tapatybės kūrimo.

Filosofas A. Šliogeris taikliai pastebi: „ mūsų televizija – nusikalstama. Tai yra Lietuvos, tautos, visų moralinių pagrindų naikinimas... Kas dirba Lietuvos televizijoje? Visokie Valinskai, Ramanauskai, Zvonkės... Padugnės. Nešvankybių paradas. Be to, negabūs. Jei tauta būtų išsaugojusi savigarbos, moralinės sveikatos likučius, turėtų reikalauti drakoniškos cenzūros. Vaikai pradeda žiūrėti televizorių nuo dviejų - trejų metų. Jie neturi saugiklių, todėl yra totaliai pažeidžiami. Grynai fiziologiniai dirgikliai pavojingi ir kita prasme: jie tiesiogiai veikia, dirgina instinktus, palikdami tuštumą. Ją reikia kažkuo užpildyti. Atsiranda svaigalai, kvaišalai, jau nekalbant apie imperatyvus, sklindančius iš ekrano: grobk, plėšk, prievartauk, žudyk.“

Žmogaus sielos esmę atskleidžia jo vartojami žodžiai. Lietuvos elito nutautėjusią sielą įtikinamai atskleidžia tie jų žodžiai, kuriais jie kreipiasi į viešumą. Kreipiniai „gerbiami Lietuvos žmonės“, kuriais į mus kasdien kalba įvairių žiniasklaidos priemonių naujojo Lietuvos elito dauguma, nebematanti Lietuvoje lietuvių tautos.

Darius Kuolys bando lietuviams primesti kitą antilietuvišką kosmopolitinį naujadarą – Lietuvos tauta. Elitas bijosi ir vengia vartoti sąvokas “tėvynė”, “patriotizmas”. Elitui tėvynė tampa preke: išparduodamos Lietuvos įmonės, o Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus valdymo laikais sugriovus Lietuvos ūkį, šimtai tūkstančių tėvynainių netekę darbo, vejami skurdo buvo priversti išvykti į užsienį. Didžioji Lietuvos emigracijos dalis buvo ekonomiškai priverstinė.

Tauta neišsivaikščioja, kaip rašo Romualdas Ozolas, bet vyksta priverstinė emigracija, o tos prievartos veiksniai – darbo praradimas ir skurdas. Liertuva prarado 0,5 milijono savo tautiečių. Tauta neteko darbingiausių žmonių.

Gerokai nutautėjęs Lietuvos elitas formuoja naują ideologiją. Žymieji jos propagandistai Darius Kuolys, Leonidas Donskis, Vytautas Ališauskas ir kt. postringauja apie Lietuvoje kuriamą atvirą pilietinę visuomenę. Ši pilietinė visuomenė yra be lietuviškojo turinio, tai – kosmopolitinės visuomenės sinonimas.

Kosmopolitų vartojamas kreipinys “Lietuvos žmonės” bei raginimai kurti pilietinę visuomenę labai primena sovietnės okupacijos metus. Sovietinės valdžios pareigūnai vengė vartoti kreipinį „lietuvių tauta“, vietoj jo sakydavo „tarybinė liaudis“, „tarybiniai piliečiai“. Šie oficialūs sovietmečio kreipiniai turėjo aiškią ideologinę prasmę - nutautinti Sovietų Sąjungoje gyvenusias ne rusų tautas ir sukurti betautę kosmopolitinę visuomenę. Dabar Lietuvoje vyksta panašus kosmopolitizacijos procesas.

Lietuvių tautos vidurinioji ir vyresnioji kartos gerai prisimena sovietinius laikus, tautos rusinimą ir sovietinimą. Ta tautos dalis išsaugojo lietuvišką gyvybę, atsispyrė rusinimui. Ji įgavo tautinio atsparumo prieš sovietinę kosmopolitizaciją. Dabar šis viduriniosios tautos dalies atsparumas praverčia ginant ir saugant lietuvybę nuo moderniojo kosmopolitizmo. Viduriniosios ir vyresniosios kartos lietuvių inteligentai pirmieji suvokė klastingos šiuolaikinės vakarietiškos kosmopolitizacijos kėslų pagrindinius vykdytojus.

Modernioji kosmopolitizacija labiausiai pavojinga tautos jaunimui, kurio tautinei savimonei neleidžiama susiformuoti.

Lietuvos kosmopolitizacija finansuojama iš Sorošo fondo („Respublikos“ duomenimis, Sorošo fondas Lietuvoje disponavo 200 milijonų dolerių). Šio fondo atstovas D. Kuolys, tapęs Švietimo ministru, pašalino iš Lietuvos švietimo sistemos tautinį auklėjimą, paliko tik pilietinį, o pilietiškumo esmė – būti paklusniu Lietuvą valdančio oligarchų klano baudžiauninku.

Apie Lietuvoje metodiškai vykdomą lietuvybės naikinimą prakalbo ir iškilūs lietuvių senosios kartos išeivijos veikėjai. Pirmasis pranašiškai apie būsimą vakarietišką Lietuvos kosmopolitizaciją įspėjo Lietuvos politinis genijus prelatas Mykolas Krupavičius dar XX a. aštuntame dešimtmetyje. Jis susidūrė su JAV gyvenančiais liberalais kosmopolitais, susibūrusiais į „Santaros - Šviesos“ organizaciją (jai priklausė ir Valdas Adamkus, kuris vėliau kosmopolitinių jėgų buvo deleguotas į Lietuvos prezidentus). Prelatas M. Krupavičiaus pranašiškai perspėjo mus šiais žodžiais: „Jeigu sovietinis okupantas smaugia lietuvių tautą plienine kruvina pirštine, tai modernieji liberalai kosmopolitai smaugs lietuvybę ir krikščionybę rafinuotai baltomis pirštinėmis“.

Kitas lietuvių išeivijos veikėjas Bronius Nainys, sunerimęs dėl kosmopolitizmo įsigalėjimo Lietuvos viešajame gyvenime, ragino lietuvius vienytis ir ginti lietuvybę. B. Nainys 2007 m. paskelbtame straipsnyje „Lietuvių tautos naikinimas - planingas“ rašo apie tai, kad didžiausio Lietuvos dienraščio vadovybė 2007 m. liepos 19 d. vedamajame straipsnyje atvirai propaguoja lietuvių tautos sunaikinimo tikslus. Šiame „Lietuvos Ryto“ straipsnyje rašoma: „Stipri ekonomika ir klestinti visuomenė ar senstanti ir patirianti socialinius kataklizmus Lietuva? Tautinis gyvumas ar atvira margaspalvė savimi pasitikinti visuomenė?“ Anot B. Nainio, iš tų klausimų skaitytojui tampa aišku, kad Lietuva suklestės tik sukūrusi margaspalvę visuomenę, tik atmiešus lietuvius kitataučiais... Tai sovietinio okupanto sukurto plano tąsa, kurią finansiškai parėmė „Respublikos“ dienraščio demaskuotas Sorošo fondas, išskyręs Lietuvos kosmopolitizacijai 200 mln. dolerių.

B. Nainiui antrina ir kiti išeivijos veikėjai: V. Bražėnas ir Z. Rekešius. Pastarojo teigimu, vakarietiškojo globalizmo voratinklis naikina tautines vertybes, formaliai išlaikant valstybingumo ir tautinio suverenumo atributiką. Tai panašu į žaidimą etnografiniais ir muziejiniais reliktais. Panašiai elgėsi ir sovietų valdžia su ne rusų tautomis. Lietuvių tautai ruošiamas Havajų tautelių likimas. Kai visuotinai bus atmesta lietuviškoji kultūra ir įvyks visiškas įsiliejimas į amerikietišką gyvenimą.

Dabartinė lietuvių tautos padėtis blogesnė nei sovietmečiu. Anuo metu okupantai nepajėgė primesti tautai menkavertiškumo komplekso, nes lietuviai jautėsi pranašesni už juos okupavusius rusus. Šiuo metu grėsmė mūsų tautinei sąmonei ateina iš Vakarų. Tam kosmopolitizacijos vykdytojai ir ragina mus kurti atvirą visuomenę, pripažinti seksualines mažumas kaip kultūrinę normą. Galiausiai per kuriamą atvirą visuomenę ir kosmopolitinę tapatybę Lietuvai daroma žala ir jos padariniai yra šiurpūs. Neigiamos dvasinio tautinio genocido pasekmės jaučiamos visose gyvenimo srityse. Nyksta tautinis solidarumas, įsigali įtakingų Lietuvos veikėjų nežabota savivalė, gobšumas, girtuokliavimas, visuomeninė apatija, žmonių neviltis. Nutautinimo žalą tautai yra giliai analizavę Lietuvos mąstytojai Vydūnas, S.Šalkauskis, A.Maceina, J.Girnius ir kiti.

Vydūnas, matęs Vokietijos imperijoje gyvenusius Mažosios Lietuvos lietuvius, pastebėjo, kad tėvynę išdavę ir suvokietėję lietuviai praranda dorą, smunka moralė, didėja girtuoklystė, jų ūkinis pajegumas mažesnis nei lietuvybei ištikimų lietuvių. S. Šalkauskio teigimu, asmuo tampa kultūringu tik savo tautoje. Nėra kultūros apskritai, yra tik tautinių kultūrų visuma. Tautos kultūra padeda asmeniui suvaldyti jo prigimtyje slypintį gyvulį. Todėl tautinę kultūrą praradęs asmuo netenka galios suvaldyti savo gyvuliškus instinktus. Taigi tautos iškilieji mąstytojai taikliai įžvelgė asmens nutautėjimo padarinius. Nutautinimas veda prie asmens sugyvulėjimo ir sužvėrėjimo.

Kosmopolitizacijos pasekmes visuomenei tiksliai nustato statistikos mokslas. Statistiniai faktai skelbia: lietuvių tautos būklė katastrofiška, Lietuva atsidūrė paskutinėje vietoje tarp Europos Sąjungos šalių pagal moksleivių agresyvumą, ekonominį išnaudojimą, girtuokliavimą, emigraciją, savižudybes.

Kiekvienas lietuvis savo sielos gilumoje turi apsispręsti: likti ištikimu tėvynei ar išduoti ją. O apsisprendus už tėvynę, tautą, ją ginti. Abejingumas gimtajai tautai – tai irgi savotiška išdavystė. Lietuvio pareiga saugoti lietuviškąją gyvybę ir tikėti lietuvių tautos genijumi. Tikėjimas gimtąja tauta – viena gražiausių dorovinių žmogaus sielos vertybių, darantis jo gyvenimą prasmingesnį, kūrybiškesnį ir laimingesnį.

Išvados

1. Lietuvių tautos kosmopolitizacija šiuolaikinėje Lietuvoje kelia vis didesnį pavojų lietuvybei. Kosmopolitizmas griauna pamatinius lietuvybės pagrindus: gimtąją kalbą, tautines tradicijas, žaloja tautos istoriją ir savimonę. Įžymaus JAV mokslininko P. Bjukeneno duomenimis, kosmopolitinės jėgos veikia Vakarų civilizacijos valstybėse, todėl Europos valstybės, ypač Prancūzija, imasi ryžtingų priemonių nacionalinėms kultūroms apsaugoti. Tenka konstatuoti, kad Lietuvos valdžia nereaguoja į šiuolaikinio kosmopolitizmo iššūkius ir negina lietuviškokios kultūros.

2. Lietuvos kosmopolitinės istorijos doktrinos atstovai: E. Gudavičius, A. Bumblauskas, A. Nikžentaitis bei jų pasekėjai D. Baronas, N. Putinaitė siekia tautinio atgimimo metu sukurtą lietuviškąją istoriografiją pakeisti kosmopolitiniu Lietuvos istorijos modeliu.

3. Kosmopolitinė istorijos doktrina nubūtina ir nulietuvina tėvynės istoriją. Pagal kosmopolitinę dokrtiną lietuvių tauta nėra savitas istorijos veiksnys, savosios istorijos kūrėja. Lietuvos istorija tėra tik menkavertis ir antrarūšis priedas prie Europos istorijos. A. Bumblausko teigimu, lietuvių tauta neturi savosios kultūros, todėl negalinti būti savarankišku istorijos subjektu. Kosmopolitinė doktrinos atstovų teiginiai primena sovietinius laikus, kai Lietuvos istorija buvo vertinama kaipRusijos istorijos priedas.

4. Lietuvai pavojingiausias kosmopolitinės doktrinos bruožas – nihilistinis požiūris į gimtąją istoriją. Nihilizmas kursto panieką lietuvių tautai, jos praeičiai, kadangi tautos istorijose mato vien klaidas, išdavystes, nuolatinį Lietuvos kultūrinį atsilikimą. Iš to seka: jeigu tautos praeitis yra niekinga, tokia yra ir lietuvių tauta. Nihilizmas nemato didingų tautos istorijos momentų, kultūrinių laimėjimų, heroiškos kovos už laisvę. Dažnai istorikai nihilistai ciniškai tyčiojasi iš garbingų Lietuvos istorijos veikėjų.

5. Gimtosios istorijos paskirtis – ugdyti tautos savimonę, perteikti reikšmingas vertybes, ugdyti meilės jausmus savo tėvynei, puoselėti asmenines ir visuomenines dorovines vertybes. Todėl istorikui, gerbiančiam tėvynę, privalu likti ištikimam lietuviškajai istoriografijai, kurią kūrė S. Daukantas, Z. Ivinskis, A. Šapoka, V. Merkys ir daugelis kitų. Tai įpareigoja ir 4-asis Dekalogo įsakymas „Gerbk savo tėvą ir motiną“, kuris apima pagarbą ir ištikimybę savo tėvynei.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: