Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Kalbotyra

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Parašytas: 20 Kov 2009 22:30

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Šaltinis - http://www.lietuvos.net/istorija/lietuviu_tauta/

(yra ir http://www.baltai.lt/?p=23017 bei http://straipsniai.lt/lietuva-2/lietuvi ... asaukimas/ )

"Naujosios kartos turi būt gerai supažindintos su tautinio pašaukimo esme... tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad atsisakyti jį vykdyti reikštų pražudyti savo tautą... Jaunoji karta yra tinkamai išauklėta tautiniam pašaukimui tada, kai ji yra tautiškai aktyvi ir kai ji yra sąmoningai nusistačiusi savo tautybės atžvilgiu" — Dr. A. Maceina "Tautinis auklėjimas".

1975 metai Chicago, Illinois JAV

J. Venclova - I dalis "Lietuvių Tautos pašaukimas"

Žmogaus tautinis pašaukimas

Visagalio Kūrėjo patvarkymu kiekvienas žmogus priklauso kuriai nors tautai ir turi savo tėvynę.

Vienas iš didžiausių pasaulio pedagogų prof. F. Foerster (panaudotos literatūros numeris 38-knygos puslapis 212) nurodo:

"Žmogus yra ne tik savo tėvų vaikas, bet taip pat ir savo krašto, savo tautos ir jos istorijos vaikas...".

Italų tautos gaivintojas G. Mazzini (panaudotos literatūros numeris 84 - knygos puslapis 133) konstatavo:

"Mūsų Tėvynė, tai Dievo duotas mums namas".

Priklausymas tautai ir turėjimas tėvynės įpareigoja žmogų sąžiningai atlikti pareigas savo tautai ir savajai tėvynei, kaip nužymi tautų filosofai.

Vokietis prof. M. Boehm (15-):

"Priklausymas savo tautai reiškia dalyvavimą pačios tautos gyvenime... Pati tauta reiškiasi per savo žmones, kurie savo asmeninį gyvenimą pajungia savo tautos ir savo tautybės išlaikymo tarnybai bei jos suklestėjimui".

Mūsų mintytojas Vydūnas (148-13): "Tautos vaikai turi savo pareigas".

Tokiu būdu žmogaus pareigos savo tautai ir tėvynei ir sudaro jo tautinį pašaukimą.

Pirmiausia kiekvienas žmogus turi būti ištikimas savajai tautai.

Vienas didžiausių krikščionybės teologų Šv. Tomas Akvinietis savo kapitaliniame veikale "Summa" aiškiai nurodo, jog žmogus šalia savo pareigų Dievui privalo būti ištikimas ir savo tėvynei bei tautai.

Kitas žymus teologas prof. T. Toth (135-116) ragina:

"Mano mielas, mylėk ir tu savo tėvynę. Juo labiau ji bus pažeminta, tuo labiau ją mylėk... Savo tėvynę tik tas myli, kas kartu su ja kenčia ir džiaugiasi... kas tėvynės ateitį laiko savo ateitimi... Bet pirmiausia mokėk tėvynei gyventi".

Ypač svarbu, kad žmogus turi darbuotis savo tautai bei tėvynei, reikštis savo tautos savybėmis ir kurti savo tautos dirvoj.

Prof. dr. T. Žiūraitis (152-19 ir 130) rašo:

"Bažnyčia nėra tarptautinė, betautautinė - visuotinė. Ji visuotinė savo paskirtimi, kad visos tautos savo tautine reiškimosi forma, būdu ir papročiais, savomis kojomis išganyman keliautų... Negalima tėvynės mylėti, nepuoselėjant jos tautinio charakterio. Tauta kūrybinga yra tol, kol reiškiasi savo charakteriu".

G.Mazzini (84-133) pažymi:

"Mūsų tėvynė yra mūsų darbo laukas... Triūsdami mūsų tautai, mes dirbame ir visai žmonijai".

P. Vila (145-184) išreiškia tautinės kūrybos reikšmę žmonijos lobyne:

"Dvasiniame žmonijos lobyne humaniškiausi veikalai ir visuotiniausi meno kūriniai yra tie, kurie geriausia išreiškia tautos dvasią, reiškia, tie, kurie tautiškiausi".

Vadinasi, pavienės tautos savo tautinėmis kūrybomis turtina žmonijos lobyną.

Lietuvio pareigos savo Tautai ir Tėvynei

Bet margame žmonijos vyksme tautos reiškiasi atskiromis savybėmis ir gali klestėti tik savo tautinėj dirvoj, kaip nusako tautologai.

Prof. E.Arndt (4-13):

"Kiekviena tauta reiškiasi savais ypatumais".

J. Herder (51-75):

"Kiekviena tauta, kaip medis, žydi ant nuosavų šaknų".

Jau senovės graikų legendos pasakoja apie milžiną Antėjų, Paseidono ir Geo sūnų, kuris buvo nenugalimas, kada jis laikėsi ant savo motinos žemės.

Iš viso to plaukia mums lietuviams specifinės pareigos, kurias privalome atlikti savo tautai, kad mūsų tauta būtų tvirta ir nenugalima, kaip tas legendinis graikų didvyris Antėjus, ypač šiuo laiku, kada mūsų tauta žiaurios gyvenimo tikrovės yra pastatyta hamletiškam likimui: gyventi ar žūti.

Ir taip Visagalio surėdyta, kad tautos sunkiose valandose atsiranda iš savo tautos, kartais ir iš svetimos, tautos pranašai, kurie pastebi tautos klaidas ir nurodo kelius tautos prisikėlimui, o kartu nustato tautos nariams pareigas savo tautai bei tėvynei. Tai mes gerai žinome iš žydų tautos istorijos, tą galime pastebėti ir mūsų. tautos praeities gyvenime.

Bene pirmuoju mūsų tautos pranašu tektų laikyti Mykolą Lietuvį, kuris, pastebėjęs senosios Lietuvos valstybės klaidas, aprašė jas savo veikale "Demoribus tartarorum, lituanorum etmoschrum" (veikalas buvo įteiktas 1550 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, gi išspausdintas 1615 m. Baselyj).

Šiame veikale M. Lietuvis kad ir netiesioginiai nurodė šias lietuviams pareigas: mylėti savo tėvynę bei tautą, atlikti sąžiningai savo tautines pareigas, būti aktyviais savo valstybės nariais ir laikytis sveikų lietuviškų papročių.

Antrasis lietuvių tautos pranašas kan. M. Daukša, matydamas lietuvių diduomenės negerbimą savosios lietuvių kalbos ir vartojimą svetimosios, savo prakalboj prie "Postilla Catholicka" 1599 m. apeliavo į jų sąžines:

"Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimta kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti ir gražinti... Ta kalba paprastai visi rašo įstatymus, ja leidžia savas ir svetimas knygas, ja aptaria visus valstybinius reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais bažnyčiose, taryboj, namie. Pati prigimtis visus to moko... ją vartoti, išlaikyti ir gražinti. Ne žemės derlumu, ne drabužiu skirtingumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas".

Reiškia, kan. M. Daukša įsakmiai pabrėžė, jog lietuviams būtinai reikia kalbėti sava lietuvių kalba, ją puoselėti, nes savoji kalba yra visos tautos stiprybės pamatas.

O kada lietuviai pradėjo daugiau rašyti svetimomis kalbomis ir beveik visai nesirūpino sava lietuviška kultūra, tada kitas lietuvių tautos pranašas prel. prof. K. Baužas savo veikale "O początkach narodu į języka Litewskiego rozprawa", Warszawa, 1808 m. moksliškai įrodė, kad lietuvių kalba labai vertinga ir kad ja galima rašyti visokius mokslo veikalus, o taip pat lietuvius skatino rūpintis sava lietuviška kultūra (rinkti savo tautosaką, dainas ect.).

Kaip teisingai vysk. dr. J. Sheen (Way to Happiness, 1954, 63 p.) konstatavo, jog mes negalime gerai mylėti to, kurio gerai nepažįstame.

Tai gerai žinojo vienas iš didžiausių mūsų pranašų, Lietuvos istorijos tėvas, S. Daukantas, kad tik gerai pažinę savo tautos praeitį, mes pamilsime lietuvių tautą ir pačią Lietuvą. Dėl to jis visą savo gyvenimą pašventė Lietuvos praeities tyrinėjimui ir pirmas parašė lietuvių kalba istorinius veikalus apie lietuvių tautą, o tuo pačiu šiuose savo veikaluose padėjo pagrindus lietuvių tautinės ideologijos bei nužymėjo pradus lietuviškos ideologijos, kuriuos pagilino ir įgyvendino lietuvių tautoj lietuvių atgimimo sąjūdis (aušrininkai ir kiti).

Tai visai teisingai pastebėjo prof. J. Brazaitis (Ambrazevičius) "Židinyje", 1936 m., 2 nr.:

"Bet su "Aušros" sąjūdžiu daukantinė ideologija virsta visuotina jaunosios Lietuvos ideologija... Atbundančioji Lietuva pagilino ir realizavo Daukanto tautinės ideologijos pradus".

Prof. dr. P. Penkauskas (102-18) pabrėžė:

"Atgimusios Lietuvos pamatas gyvoji lietuvių tautos dvasia".

Vienas iš žymesnių aušrininkų dr. V. Pietaris (106-50) nurodė:

"Lietuviai yra ir turi būti lietuviais ir darbuotis Lietuvos gerovei".

Gi pats lietuvių tautos atgimimo tėvas ir mūsų tautos pranašas dr. J. Basanis (Basanavičius) savo "Priedelis prie lietuviško klausimo" 1892 m. "Apšvietoj" trumpai suformulavo Daukanto pradėtos ir aušrininkų papildytos lietuvių tautinės ideologijos principus:

1) Lietuva turi būti lietuviška,

2) kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų,

3) kad visų lietuvių luomų idealu būtų lietuvybė.

Šios tautinės ideologijos programą dar papildė kitas lietuvių tautinio atgimimo didis žadintojas ir lietuvių tautos pranašas dr. V. Kudirka. Jis pastebėjo, kad didžiausia lietuvių tautos nelaimė, jog lietuviai pasiduoda visokioms svetimoms žalingoms įtakoms,- kurios suparalyžiavo lietuvių tautos gyvenimą, o patys lietuviai nuėjo darbuotis svetimiems, užmiršdami savo tautos reikalus, o dažnai net kenkdami.

Todėl dr. V. Kudirka (pirmojo "Varpo" numerio įžangoj 1889 m.) rašė:

"Išmokinti lietuvius lietuviškai galvoti... pratinti, kaip pridera lietuviams elgtis, išaiškinti kelius, kuriais eidami galėtume pasakyti "Lietuviai esame" ... nukrėsti nuo lietuvių nesuprantamą lipnumą prie svetimų tautų..."

Tai paryškina Mažosios Lietuvos pirmonis ir pranašas Vydūnas (147-117):

"Taip tautos siela apgaubia visą tautą... Visame kame lietuviška gyvybė atsispindi iškelti į šviesesnę sąmonę, į harmoningesni gyvumą, į galingesnį veikimą... Ne mūsų uždavinys kitas tautas pamėgdžioti, bet savaip augti ir auklėtis".

J. Gerba aiškiai pabrėžia (Gabija, 1907 m.):

"Bet mes lietuviai turime tą svetimą sėklą išnaikinti, jei mes norime būti dvasiškai nepriklausomi... Tegu lietuviškas genijus gaivina tautišką mūsų dirvą, tegu apsėja savo dvasios sėklomis, kad gimdytų lietuvius milžinus".

Tačiau visus lietuvių tautinės ideologijos pradus išreiškė ir visas pareigas lietuviams savo tautai bei tėvynei nužymėjo, o taip pat sužadino jas atlikti mūsų žymiausias lietuvių tautinio atgimimo dainius — lietuvių tautos vaidila ir pranašas Maironis (prel. prof. dr. J. Mačiulis) savo lyros plunksna.

Apie mūsų tautos pranašo Maironio įtaką byloja dr. K. Cirtautas (23-168): "Maironio poezija yra mano tėvynės siela, jos atvaizdas... Maironio tėvynės meilė, išreikšta jo poezijoj, yra ugnis, kuria dega mano širdis, mylėdama tėvų žemę (Lietuvą)".

Su ta pačia lietuviška dvasia ėjo mūsų savanoriai kariai ginti Lietuvos laisvės ir su ta pačia lietuviška idėja juos laimino mūsų lietuviškiausias ir geriausias Ganytojas arkivyskupas prof. P. Karys (Karevičius):

"Visagalio parėdymu prieš keletą tūkstančių metų susikūrė lietuvių tauta, todėl Dievas nori, kad kiekvienas lietuvis pagal savo išgales dirbtų Lietuvai bei savo tautai ir puoselėtų gražiuosius lietuvių papročius bei tradicijas. Jūs, mano mieli savanoriai, dabar susibūrėte ginti Lietuvos laisvę net ligi mirties. Jei jūs šias didžias pareigas mūsų tėvynei Lietuvai atliksite garbingai ir sėkmingai, džiaugsis visa lietuvių tauta ir Aukščiausias laimins jūsų žygius".

Savanoris kūrėjas dr. J. Leimonas konstatavo:

"Mūsų savanorių kūrėjų didžiausias troškimas buvo atkurti nepriklausomos Lietuvos valstybę, kurioj mūsų tauta galėtų išvystyti visas lietuviškas kūrybines galias, kad lietuvių tauta būtų stipri... kad kiekvienas lietuvis darbuotųsi Lietuvos gerovei".

Taip aukavosi ir mūsų didvyriai partizanai, narsūs miško broliai, gindami Lietuvos laisvę:

"Mylėdami savo Tėvynę Lietuvą, mes krauju nuliejome jos žemę, kad ateinančios lietuvių kartos mylėtų Lietuvą ir visi lietuviai broliškai darbuotųsi lietuvių tautos labui".

Panašius kelius lietuviams nurodė ir lietuvių tautos nuoširdžiausias bičiulis kardinolas A. Samore (1967 m. pareiškė lietuviams):

"Išlaikykite gyvą meilę savo tautinėms vertybėms, kurios nuo amžių sudaro lietuvių tautos gyvastingumo šaltinį, dirbkite solidariai savo tautos gerovei...".

Visa tai susumavus, gautųsi šios pagrindinės Lietuvio pareigos savo Tautai bei Tėvynei Lietuvai:

1) lietuvis privalo nuoširdžiai mylėti savo Tėvynę Lietuvą ir jai uoliai darbuotis,

2) lietuvis turi gerai susipažinti su visa savo Tautos praeitimi bei Lietuvos istorija,

3) lietuvis privalo gerai pažinti Lietuvos Valstybės problemas, būti aktyviu savo Valstybės nariu ir stengtis, kad Lietuva būtų tikrai lietuviška ir Lietuvių Tauta stipri,

4) lietuvis turi laikytis savo sveikų lietuviškų papročių bei tradicijų ir sąžiningai atlikti savo tautines pareigas,

5) lietuvis privalo gerbti savo seną, gražią vertingą kalbą ir ją visuomet vartoti,

6) lietuvis turi eiti savu lietuvišku keliu, reikštis lietuviškomis savybėmis — lietuviškai galvoti ir lietuviškai darbuotis,

7) lietuvis privalo stengtis, kad tarp visų lietuvių meilė ir vienybė viešpatautų,

8) lietuvis turi rūpintis, kad tarp visų lietuvių luomų idealu būtų lietuvybė,

9) lietuvis privalo įsisąmoninti ir ugdyti lietuvišką susipratimą bei lietuvišką sąmonę,

10) lietuvis kuria lietuviškoj dirvoj ir rūpinasi išvystyti visas lietuviškas kūrybines galias.

O jei lietuviai sąžiningai atliks šias savo pareigas, tai Lietuvių Tauta pasidarys stipri ir nenugalima, kaip aukščiau paminėtas milžinas Antėjus nenugalimas buvo ant savo motinos žemės, ir sužydės visam savo grožy margam pasaulio tautų kilime.

Tautos pašaukimas

Jei paskiras žmogus gyvenime vykdo kokį nors specialų uždavinį, tai tuo labiau atskiros tautos pašauktos atlikti kokią nors gyvenime misiją, kad pateisinus savo egzistenciją prieš istoriją, kas sudaro tautos pašaukimą.

Apie tai rašo prof. T. Toth (135-116):

"Kaip kiekvienas atskiras žmogus turi ypatingą paskyrimą, taip lygiai Dievo apvaizda tokį paskyrimą yra davusi ir paskiroms tautoms. Iš čia kyla jų teisė gyventi ir jų buvimo pateisinimas istorijos akyse".

Taip, žydų tauta davė žmonijai senąjį testamentą, graikai pasauliui atskleidė mokslo ir estetikos gelmes, romėnai paliko pavyzdingus teisės įstatymus.

Prof. J. Michelet (1848 dans le College de France) dėstė, kad prancūzų misija yra duoti pasauliui pastovią taiką.

Prof. W. Bennet "England s Mission", London, 1914, II p. įrodinėjo, kad anglų tautos pašaukimas užtikrinti laisvę ne tik pačiai Anglijai, bet ir kitiems Europoj.

Ligi prezidento Fr. Roosevelt Amerikos misija buvo užtikrinimas laisvės žmonėms ir tautoms.

Pagal istoriką D. Friede "Das Russische Perpetuum Mobile", Wuerzburg, 1959 m. Rusijos pagrindinis tikslas — nuolatinė ekspansija.

Panašiai yra ir su lenkų tautos misija: H. Gibbons "Europe since 1918", 1918 m., 234 p.: "Ever since the Poles found> that they were going to receive back their freedom, their territorial triumph in getting a strip of territory from a neighbor has been followed by new demands" "...jų (lenkų) teritorinis gobšumas neturi ribų...".

Lietuvių tautos pašaukimas

Nėra abejonės, kad lietuvių tauta savo ilgų amžių egzistencijoj turėjusi savąjį pašaukimą.

Prof. Z. Ivinskis sako:

"Apvaizdos taip surėdyta, kad ir lietuvių tauta margaspalviame tautų "kilime" žibėtų savo originalia spalva, atlikdama savo pašaukimą".

Bet lietuvių tautos pašaukimas dar nėra išryškintas bei teisingai nustatytas.

Tenka pastebėti, jog senosios Lietuvos valdovai su mažomis išimtimis (Mindaugas, Kęstutis) ne tik nežinojo savo tautos pašaukimo, bet gerai nesuprato savo tautos gyvybinių interesų.

Mūsų mintytojas Vydūnas (147-127) nustatė:

"Lietuvių tautos stiprybė iš tikrųjų nebuvo augusi, nebuvo auginta. Dar atbulai: lietuvių tauta buvo silpninta... Vytautas buvo visoj Europoj pagarsėjęs didžiu karvedžiu... Tačiau jo nebuvo, arba per menkai tebuvo dirbama tautai auginti...".

Algirdas, pataikaudamas savo žmonoms stačiatikėms, valstybinį savo dvarą padarė rusišku ir senąją slavų kalbą padarė valstybine Lietuvos kalba.

Tai tvirtina žymus istorikas prof. M. Kojalovič (67-92):

"Prie Algirdo rusų kalba pasidarė lietuvių aukštesnio luomo kalba, o taip pat valstybine Lietuvos kalba".

Vadinasi, Lietuvos valdovas Algirdas padėjo pagrindus lietuvių surusinimui. O jo sūnus Jogaila, padarydamas su Lenkija uniją ir Lietuvos religinius reikalus pavesdamas tvarkyti Lenkijos bažnyčios vyskupijai, gi Lietuvos švietimą — Krokuvos universitetui, padėjo pamatus lietuvių tautos lenkinimui.

J. Hertmanowicz (52-15) rašo:

"Lenkinimo procesas į Lietuvą įvestas per Lietuvos valdovo Jogailos vedybas su Lenkijos karaliene Jadvyga...". Reiškia, lietuvių tauta nuo Algirdo - Jogailos laikų pradėjo nykti.

Prof. Z. Ivinskis (Aidai, 1947 m., 9 nr.) tvirtino:

"Savo pagrinde lietuvių tautos pašaukimas yra kultūrinis".

Tačiau senosios Lietuvos valdovai vykdė politinę Lietuvos misiją. Anot istorikų, jie išgelbėjo Vakarų civilizaciją nuo mongolų sunaikinimo, bet tuo pačiu pakirto savo tautos fizines jėgas.

Prof. dr. J. Pfitzner (103-175) nurodė.

"Vytautas... pagaliau sudavė totoriams lemiamą smūgį ir išgelbėjo Vakarų Europos civilizaciją".

Italų, istorikas prof. R. Ciasca sako:

"Ne lenkai, bet lietuviai savo susinaikinimui išgelbėjo Europą nuo mongolų antplūdžio".

Buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministerio prof. V. Jurgučio aiškinimu (1934 m. pask.), ties Vorsla (1399 m.) buvo pakirstos Lietuvos stiprybės šaknys, nes čia (mūšyje su totoriais) Lietuva neteko daugumos savo pajėgiausio jaunimo, ir drauge buvo padėta galybės pamatas Maskvai.

Taigi, senosios Lietuvos valstybinė misija nesiderino su lietuvių tautos pašaukimu.

Berods, pirmasis netiesioginiai palietė lietuvių tautos pašaukimo klausimą buvo kan. M. Daukša, kuris "Postilės" prakalboj skatino lietuvius atkreipti dėmesį į savo tautos kultūrines vertybes, t. y. j savąją kalbą.

Ta pačia linkme — tik daug plačiau išdėstė prel. K. Baužas savo veikale "O pocztkach narodu į jezyka Litewskiego rozprawa", Warszawa, 1808 m., kur jis čia ne tik moksliškai iškėlė lietuvių kalbos reikšmę, bet palietė lietuvių tautos istoriją nuo seniausių laikų, o taip pat ragino lietuvius tyrinėti savo tautos kultūrinius paminklus. Gal būt, jautė Čia surasiąs lietuvių tautos pašaukimo pradus.

Mūsų istorijos tėvas S. Daukantas, visą savo amželį rausdamasis lietuvių tautos istoriniuose šaltiniuose, galimas daiktas tikėjo surasti ir savosios tautos pašaukimą.

Gi aušrininkai jau manė suradę lietuvių tautos pašaukimą, ką pastebėjo prof. 2. Ivinskis (Aidai, 1947 m., 9 nr.):

"Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos ligi padangių kėlimas, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuviams pašaukimo suradimas. Jie plačiai visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą".

Prof. J. Brazaitis (Aidai, 1971 m., 10 nr.) papildo:

"Be tautinės misijos, išreikštos anais laikais dr. Basanavičiaus žodžiais, tauta nebūtų pajėgi atgauti valstybės nepriklausomybės".

O mūsų poetas Putinas savo "Nuvainikuotoj Vaidilutėj" aiškiai nurodo, kad lietuvių tautos pašaukimas yra tautos kūryba, nuo kurios priklausys tolimesnis lietuvių tautos likimas.

Savo laiku prof. S. Šalkauskis siūlė lietuvių tautai pašaukimą: iš Rytų ir Vakarų elementų sukurti naują lietuvių kultūrą.

Prieš šį dirbtiną — jo nurodytą pašaukimą pasisakė visa eilė lietuvių kultūrininkų. V. Kazokas (Akiračiai, 1972 m., 5 nr.) pabrėžė:

"Jei S, Šalkauskio pristatytoji tautinė misija būtų kaip nors įgyvendinta, ji iš tikrųjų, nebūtų tautinė misija, bet tik S. Šalkauskio...".

Dėl to lietuvių tauta šio prof. S. Šalkauskio siūlomo dirbtinio lietuvių tautai pašaukimo nepriėmė, nes, iš tikrųjų, lietuvių tautai nėra jokio reikalo kurti atskirą naują kultūrą iš Rytų ir Vakarų kultūrų elementų, kadangi kaip archeologinės iškasenos (prof. A. Spicyn, Lissauer ect.) ir kiti istoriniai šaltiniai (prof., dr. R. Braungart, prof. dr. H. Bender, prof. dr. R. Latham ir visa eilė kitų) aiškiai byloja, kad lietuvių tauta jau nuo senų laikų turėjusi nuosavą ir gana aukštą kultūrą.

Tik ją, kaip kan. M. Daukša, kalbėdamas apie lietuvių kalbą pasakė, reikia "išlaikyti, tobulinti, gražinti" ir apvalyti, anot kan. prof. J. Tumo, nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios sutrukdė jos natūralinį augimą, kad ji galėtų sužydėti visam savo grožy.

Ieškant tautos pašaukimo, dr. A. Maceina (78-261) nurodė:

"Ieškoti tautinio pašaukimo, reiškia ieškoti tautos prasmės ir jos buvimą pateisinti žmonijos akyvaizdoj... Norint susekti tautos pašaukimą, yra būtina ištirti visus veiksnius, formuojančius tautinę individualybę, būtent rasę, gyvenamą aplinką ir istorinį likimą... Tautinis pašaukimas tai pagrindinis tautos linkimas... Tautinis pašaukimas, kaip objektyvinis žygis, nėra tautai primetamas.... Tautinis pašaukimas suprastas pilnutine prasme, yra universaliai reikšmingos idėjos vykdymas, kyląs iš pagrindinio tautinės individualybės linkimo, sukurto rasės, gyvenamos aplinkos ir istorinio likimo... Surasti tautinį pašaukimą reiškia surasti vadovaujantį ir organizuojantį pradą, kuris sutelkia aplink save visą tautos gyvenimą... Tautos dažnai vykdo savo pašaukimą nesąmoningai".

Kitas mūsų filosofas dr. J. Girnius (46-82 ir 83) konstatuoja:

"Būdama tautinės gyvybės versmė, drauge kultūra tautai yra jos pašaukimas... Todėl vykdyti tautai savo pašaukimą — tai kurti savo kultūrą. Tautinis pašaukimas — tautinė kultūra. Kurdama savo kultūrą, tauta vykdo ir savo pašaukimą".

Pirmiausia iš čia pateiktų mūsų mintytojų nurodymu pilnai paaiškėja, kaip jau anksčiau minėjome, kad lietuvių tautos pašaukimas turi kultūrinį pobūdį.

Ir iš tikrųjų, lietuviai nėra linkę kokioms politinėms ir karinėms avantiūroms. Senieji istoriniai šaltiniai pažymi mūsų protėvius buvus taikaus ir sugyvenamo būdo: "pacatum hominum genus omnium". O jei vėliau lietuviai pasidarė labai geri ir narsūs kariai, tai tik reikalo verčiami gintis nuo nuožmių užpuolikų.

Kalbant apie mūsų tautos vyraujantį palinkimą, išplaukiantį iš visos tautinės individualybės, visi pripažįsta nepaprastą mūsų liaudies prisirišimą prie senųjų tradicijų, papročių ir visų senų tautinių bei kultūrinių jos vertybių.

Gi žvelgiant į istorinį lietuvių tautos likimą, Apvaizdos lemta buvo mūsų tautai nuo neatmenamų laikų gyventi toj pačioj vietoj, toliau nuo visokių invazijų kelių, tarp nepereinamų pelkių ir girių, ir tokiu būdu mūsų liaudis nesąmoningai vykdė, nežiūrint: Žiauriausią bandymų, lietuvių tautos pašaukimą: išlaikė senąjį indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą.

Tai konstatavo mokslininkai. Dr. R. Loebell (76-13 ir 14) aiškiai pabrėžė:

"Čia jie (mokslininkai) pajuto tartum esą. proariškoj (pro indoeuropietiškoj) gimtinėj, kai jie netikėtai susitiko su tauta (lietuviais), kurios skambi kalba, dainos, pažiūros, kurios būdas ir veikla buvo tokie, kokie ir arijų protėvynėj... Kadangi jie (lietuviai) yra labai konservatyvus, kaip jokia kita tauta, tai jie ir išlaikė pirmykštį indogermanų (indoeuropiečių) palikimą".

Prof. M. Kojalovič (67-38) tvirtino:

"Tai vienintelė (lietuvių tauta), kuri daugiausia išlaikė priešistorinių arijų (indoeuropiečių) tautų liekanas".

Prof. A. Scot (118-205) pažymėjo:

"Jie (lietuviai) yra paslaptinga Europos tauta, kuri išlaikė pirminio arijų (indoeuropiečių) kamieno palikimą".

Vydūnas (Gabija, 1954, 482 p.) rašė:

"Ir nuostabu, kad lietuvių tauta galėjo išlikti beveik tokia, kokia ji buvo senovėj. Tuo kaip tik įrodo, kad lietuvių tauta yra išrinktoji tauta".

Dėl to lietuvių tauta dabar atstovauja pirminius indoeuropiečių, gyventojus ir Lietuva vadinama indoeuropiečių motina, kaip tvirtina istorikai:

dr. I. Taylor (129-261): "Lietuviai turi geriausią teisę atstovauti pirminę arijų (indoeuropiečių) rasę" ("Lithuanians have the best claim to represent the primitive Aryan race"),

prof. dr. S. Chatter ji (22-109): "Baltai (lietuviai) atstovauja pirminius indoeuropiečių gyventojus".

O. de Lubicz-Milosz (31-8): "Senoji Lietuva yra motina arijų rasės".

Visais atvejais lietuvių tauta išlaikė seną indoeuropiečių palikimą

Visų pirma rasiškai pas lietuvius išliko senas indoeuropiečių tipas.

Prof. dr. V. Krėvė-Mickevičius (Tauta ir žodis, 1924 m., 13 op.) rašė: "Cruger" Urgeschichte indogermanischer Voelkerstaemme", Bonn, 1855, laikėsi taip pat plačiai prigijusios nuomonės, kad indoeuropiečiai yra tikslia žodžio prasme šviesių plaukų, melsvų akių, aukšto ūgio giminė".

Mūsų antropologas prof. J. Žilinskas (151-135) lietuviu rasę apibūdino: "Toks tipas (šviesių plaukų, melsvų akių, aukštoko ūgio) jau nuo senovės vyravo lietuvių tarpe... Lietuviai buvo žinomi, kaip labai kilnaus, doro, gero būdo".

Pirmykščius indoeuropiečių namų ūkio bruožus lietuvis kaimietis išlaikė iki dabartinių laikų.

Kaip aprašė smulkiai pirminių indoeuropečių namų ūkio gyvenimą etnologas ir kalbininkas prof. A. Pick savo veikale "Die ehemalige Spracheinheit der Indogermanen Europas", 1873 m., 262-292 p., tai visais atžvilgiais atitinka lietuvio kaimiečio gyvenimui: vyrai žemę dirbo, moterys daugiausia buvo užimtos linų ir vilnų verpimu, audimo ir kitais namų ruošos darbais, buvo auginami javai, gyvuliai, namai buvo mediniai su pagražinimais etc.

Dr. V. Jungfer (59-15) paryškino:

"Namas, kuriame reiškėsi senovės lietuvių gyvenimas, 22savo pagrindinėj formoj arčiausiai atitiko senovės indogermanų (indoeruopiečių)".

Pagal dr. W. Gaerte (42-64) lietuvių pavadinimai: butas, klėtis (gr. klitos), kaimas (gr. kome), pilis yra išsilaikę iš indoeuropiečių protėvynės.

Sulig prof. R. Frye (39-18) senas indoeuropiečių namų ūkiui pavadinimas "uikos", kas atitinka lietuvių "ūkis", giminės vadas vadinosi višpati, lietuvių kalboj - viešpats.

Dr. B. Gosh "Vedic Age", 1951 m. nurodo, jog seniau pas indoeuropiečius buvo pareigūnai" "Senani", kas atitiktų lietuvių "seniūnai".

Prof. W. Kamieniecki ("Geneza Panstwa Litewskiego", 1915) mano, kad senovės lietuvių vado vardas "rikis" yra išlikęs iš senovės indoeuropiečių.

Seniau sritis vadinosi "valduva", o kilties bendruomenė "teuta".

Anot A. Pictet (Les origines Indo-Europennes, 1859) lietuviai išlaikė ir indoeuropiečių metų laikų pavadinimus: pavasaris, vasara, žiema (hiema), asanis (ruduo).

Mūsų sesių lietuvaičių dainose taip gražiai apdainuojami lineliai, kurie lietuvišku šilku vadinami ir kurių apsaugai senovės lietuvis buvo paskyręs Vaižgantą dievaitį, buvo auginami senovės indoeuropiečių.

Prof. F. Specht (123-71) :

"Kalbinė lygtis dėl linų gr. linon, lat. linum, liet. linai be jokios abejonės patvirtina, jog indoeuropiečiams linai buvo žinomi, dar prieš išsiskiriant į atskiras tautas".

Kaip senovėj pas indoeuropiečius, taip ir pas lietuvius socialinį pagrindą sudarė patriarchalinė šeima, žymus proistorės žinovas prof. C. Keary (65-86) nusakė:

"Dabar mes žinome, jog indoeuropiečių (arijų) rasės socialinė organizacija atsirado kuopoj, kuri paprastai vadinama patriarchalinė šeima, surišta kraujo arba vedybų ryšiais. Šios šeimos galva buvo protėvis, seniausias vyras iš visų palikuonių".

Mūsų sociologas prof. dr. K. Širvaitis (127-3) mini:

"Lietuvių šeimos pavyzdys buvo patriarchalinė sistema".

Pačiame bendruomeniniame gyvenime indoeuropiečiai iš pat žilos senovės, kaip ir lietuviai, laikėsi aukštos moralės dėsnių.

Garsus juristas prof. dr. B. Leist (74-103) randa:

"Indoeuropiečių (arijų) bendruomenė iš gilios senovės turėjo 5 moralinius įsakymus: 1) Laikytis švariai kūnu ir doriam dvasia, 2) Nepiktadariauti, 3) Nežudyti, 4) Nevogti, 5) Būti teisingam... Į vedybas jaunoji privalėjo ateiti su nekaltybe".

Pagal tą patį prof. B. Leist (73-3) senovės indoeuropiečių (arijų) teisė buvo glaudžiai susijusi su tikyba ir dorovės dėsniais, o visa teisinė sistema reikalavo lygiai visam krašte pravesti tvarką (darna).

Mokslininkai tiki, kad lietuvių tauta ligi pastarųjų laikų išlaikė pirmykštes indoeuropiečių tradicijas ir jų kultūrinius bendrus bruožus.

Prof. A. Pogodin (107-19) pažymi:

"Lietuvių gyvenimo būde dar ir dabar reiškiasi indoeuropiečiu kilmės senosios tradicijos".

Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I) rašo:

"Mokslininkai pripažįsta, jog lietuviai yra išreiškėjai pirminės arijų (indoeuropiečių) kultūros bei civilizacijos".

Jau minėtas prof. C. Keary (65-89) konstatavo, jog iš senųjų indoeuropiečių papročių labai buvo svarbūs: išlaikymas namuose šventos ugnies (dar neseniai lietuvis kaimietis savo krosnies žaizdre laikydavęs ugnį, kaip šventą dalyką) ir vestuvių apeigos.

Apie lietuvių vestuvių apeigas prof. A. Benedictsen (10-71) sako:

"Lietuvių vestuvių apeigos aiškiai krypsta į tai, kas buvo vieną kartą bendra visų europiečių tautų vestuvių puotoj".

Kaip aprašo K. Goshal savo knygoj "India", 1944 m. senovės indų vestuvių apeigas, tai jos turėjo didelį panašumą su lietuvių kaimiečių vestuvių apeigomis: pagrindinė vestuvių puota vyksta jaunosios (daiva) namuose, namai išpuošiami gėlėmis, vestuvių dieną jaunasis pasipuošęs naujais drabužiais ir gėlėmis su savo draugais ir giminėmis atvyksta į jaunosios namus, būrys muzikantų groja, susirinkusieji dainuoja vestuvių dainas, kitą dieną vestuvininkai vyksta j jaunojo namus, kur jaunoji šiuose namuose pasidaro tikru šeimos nariu ect. Todėl ir galima tvirtinti, jog kaimiečiai lietuviai išlaikė šias gražiausias vestuvių apeigas iš indoeuropiečių protėvynės laikų.

Pagal prof. H. D'Arbois Jubanville ("Les premiers habitants de L'Europe", Paris, 1889, It, 207 p.) lietuvių tautinis gėrimas midus yra labai senas ir siekia indoeuropiečių protėvynę, kuris buvo gaminamas iš medaus.

Lietuviai, sveikindami kitą asmenį, vartoja žodį "sveikas", gi atsisveikinant sako "lik sveikas", o kartais sako ir "su".

Savo kilme šie žodžiai siekia gilią senovę, o gal kartais jie buvo pirminiai indoeuropiečių sveikinimo žodžiai, kaip paryškina S. Karaliūnas (Kalbos kultūra, Vilnius, 1965, 40 p.):

"Čia (lietuv. lik sveikas) yra pavartotas tam pačiam tikslui, kuriam vokiečiai turi pasakymus sei gesund, heil... Prof. E. Fraenkel (Lit. etym. Woerterbuch, 950 p.) čia "sveikas" skiria du senovės komponentus: sv ir eik. Komponentą sv laiko identišku su senovės indų su "geras sveikas" ir graikų eu (iš seu) "geras, sveikas"... Vadinasi, lietuvių sv (iš su) kai kada sveikas reiškė".

Gal nė viena tauta tiek neskiria reikšmės margytiems kiaušiniams Velykų šventėse (seniau pavasario šventėj), kaip lietuviai: pas kaimieti lietuvį yra tradicija visuomet per Velykas vartoti kiaušinius, ypač juos kuo gražiausiai numarginant.

Sulig A. Kirkor (Živopisnaja Rossia, Moskva, 1882, III t., Ip.) lietuvių apeiginiai kiaušiniai (šventėse) siekia indoeuropiečių bendrą tėvynę. Kiaušinių marginimo paprotys yra labai senas: jis minimas senovės graikų ir romėnų raštuose.

Kad lietuvių drabužiai pasižymi geru skoniu (ypač savo grožiu pasireiškia moterų marginiai), tai priėjo išvados vokiečių istorikas prof. dr. F. Bock (12-159):

"Lietuvio apranga taip pat nuo seniausių laikų yra palikusi su mažu pakeitimu, ir jo (lietuvio) paprasti, garbūs drabužiai rodo tikrą grožį".

K. Goshal (49-31) tvirtina, senovės indai iškilmėse vartodavę spalvingus kostiumus - marginius ("The player and musicians in their colorful costumes"), o taip pat turėję ir savo tautinius šokius. Tokiu būdu galima prielaida, kad lietuvių tautiniai šokiai su savo spalvingais drabužiais, gal būt, išlikę iš pirminio indoeuropiečių gyvenimo bei iš jų protėvynės.

Visas lietuvio kaimiečio gyvenimas yra susijęs su dainomis, ir lietuviai dainavo nuo seniausių laikų.

Mokslininkai rašo apie lietuvių dainų ir melodijų senumą:

prof. dr. C. Manning (80): "Lietuvių ir latvių dainos priklauso senajam indoeuropiečių palikimui pirmykštėj formoj",

dr. U. Katzenelenbogen (64-4): "Mitologinė lietuvių daina ligi šių laikų yra susijusi su indoeuropiečių mitologija",

L. Nast (90-39): "Tenka pastebėti su kokiomis pastangomis lietuvių tauta tikrą charakterį savo pirminių, melodijų iš dalies išsaugojo. Daugelis melodiškų tarsnių (Daina), daugelis išsireiškimų su tuo pačiu sąskambiu, kuris šiandien mūsų ausį virpina, jau skambėjo indoeuropiečių (indo - germanų) protėvynėj".

Pačios kanklės, lietuvių tautinis muzikos instrumentas, kuriuo lietuviai mėgo palydėti savo dainas, yra labai senos, kaip ir patys kanklininkai.

Prof. dr. S. Chatterji (22-108) pažymi:

"The kankles — playing singer of the dainos, among the Balte (the Lithuanians) goes back to the Indo-European age as a cultural inheritance".

Italų muzikas G. Morici (89-13) patį kanklių pavadinimą riša su sanskrito "konkani", su graikų "kanache" ir lotynų "cantus" žodžiais.

Tas pats prof. dr. S. Chatterji (22-107) pasakoja, jog pas pirminius indoeuropiečius buvę dainiai - vaidilos, kurie, palydint styginiam instrumentui (kanklės, vina), dainuodavę senas dainas apie dievus, herojus, o taip pat apie žmonių gyvenimo būdą.

Kalbant apie lietuvių meną, tenka pabrėžti, kad jis yra gana senas ir jo šaknys siekia indoeuropiečių tėvynę.

Apie tai liudija žymūs meno istorikai:

prof. dr. R. Dethlefsen (28-42): "Pagaliau Lietuva... tas kraštas garsios ir labai senos tautos, nuo kurios ji savo vardą nešioja, turi išlaikiusi iki mūsų dienų vertingą, labai seną ir savarankišką meno kūrybą",

dr.J. Baltrušaitis (8-78): "Prehistory persists in the architecture of houses, in the curves and angles of the decoration of pottery, in the circles of the crosses, in the geometric dreams of the weaving maid. Some of the designs belong- to a vocabulary of primitive mankind which was in use in many countries and has been similarity preserved there, yet they are rooted in the earth of this country (of Lithuania), they are bound to it inseparably and are resurrected simultaneously with it".

Pagal dr. J. Karlovriez (La Grande Encyclopedie, Paris, 22 t, 341 p.) lietuviai išlaikė senovės indoeuropiečių mitologijos bruožus, o kartu su ja susijusios religijos liekanos, o taip pat tai tvirtina ir kai kurie kiti mokslininkai.

Dr. J. Baltrušaitis (8-41) rašė:

"Ji (Lietuva) išlaikė priešistorinių formų ir senovės dangaus kūnų garbinimo liekanas". Italų istorikas prof. N. Turchi (137-76): "Senovės pagonių lietuvių religija buvo gamtinė (gamtos garbinimo), kaip pas kitas arijų (indoeuropiečių) tautas".

Pats indoeuropiečių Dievo pavadinimas pas lietuvius išliko iki dabar (ind. Dyaus, gr. Zeus, rom. Deus.).

Žirgas, artimiausias indoeuropiečių draugas, dar ir dabar pas lietuvius yra labai vertinamas.

Į tai byloja dr. M. Gimbutienė (Aidai, 1948, 14 nr.):

"Žirgas, tas labiausia paplitęs, poetinamas ir stilizuojamas dainose ir liaudies mene, mums (lietuviams) žinomas nuo indoeuropiečių susikūrimo laikų (2000 metų prieš Kristų), kuris religijoj pradėjo vaidinti vyraujanti vaidmenį... Liaudies tikėjime didžiausią vaidmenį baltas žirgas vaidina... Indijoj pati saulė įsivaizduojama arklio pavidale".

J. Venclova (139-39):

"Lietuvos vardas yra kilęs nuo laisvės deivės Lietuva, kuri lietuvių garbinama iš seniausių laikų ir kurios atvaizdas dabar išliko Lietuvos valstybės ženkle vytis".

Pagal dr. J. Negelein (91-9 ir 23) pas indoeuropiečius (indo - germanus) žirgas buvo laikomas ištikimiausiu draugu ir beveik visuose indoeuropiečių herojiniuose padavimuose pas daugelį karo dievaičių žirgas buvo atributu.

Dvikamieniai vardai sulig kalbininku dr. E. Lewy (75-70) Clausigail, Tvirbutes, Teutevil, Wiltaute, Gintaute etc. ir sulig prof. F. Owen (95-47) Dio-medes, Deva-dotas ect. savo struktūra yra pirmykščiai indoeuropiečių vardai. O tokių dvikamienių vardų pas lietuvius yra nemaža. Gi taip pat dauguma Lietuvos vietovardžių yra indoeuropietiški.

Prof. R. Schmittlein (117-188) nustatė: "Vietų vardai (Lietuvoj) Nida, Alhas ect, kuriuos mes studijavome, didele dalimi yra indoeuropietiški".

Kas svarbiausia, kaip žymūs kalbininkai ir istorikai tvirtina, kad lietuvių tauta išlaikė beveik su ne esminiais pakeitimais pirmykščią indoeuropiečių kalbą.

Moderninės kalbotyros tėvas prof. A. Meillet (Les Annales des nationalites, 1913, 5-6 nr., 205 p.) aiškiai konstatavo:

"Tas, kuris nori žinoti, kaip indoeuropiečiai kalbėjo (indoeuropiečių protėvynėj), tegu nuvyksta ir pasiklauso, kaip dabar kalba lietuviai ūkininkai".

Prof. J. Žilinskas (151-41) liudija:

"Prof. Pott pažymi, kad lietuvių kalba yra pirminė ariška (indoeuropiečių), ir jos formos yra senesnės už visas dabar egzistuojančias indoeuropiečių kalbas".

Prof. dr. Ehret (35-8) pareiškė:

"... ji (indoeuropiečių prokalbė) reiškiasi lietuvio lūpomis".

Italas prof. G. Salvatori (114-5) tiesiog sako:

"Lietuvių tauta išlaikė kalbą, kuria buvo kalbama indoeuropiečių protėvynėj, beveik tos pačios buvo, taip jie galėjo išlaikyti papročius gilios senovės".

Garsus pasaulio kalbininkas ir indoeuropiečių proistorės žinovas prof. dr. H. Bender (9-55) savo tyrinėjimuose priėjo išvados:

"Lithuanians who have preserved faithfully than any other people on earth the language and cultural position assumed for the prehistoric Indo-Europeans".

Dėl visa to žymi dalis pasaulio mokslininkų (dr. I. Taylor, prof. F. Mueller, prof. T. Poesche, prof. J. Sanders, dr. C. Carmineti, prof. J. Cuno, prof. dr. H. Bender, P. Cleator, Prof. C. Jullian, dr. B. Gosli ect) istorinę Lietuvą laiko lopšiu visų indoeuropiečių tautų bei indoeuropiečių protėvyne.

Kiti net amžinąją Lietuvos sostinę Vilnių laiko visų indoeuropiečių tautų širdimi.

O. de Lubicz-Milosz (32-8) rašo:

"Lietuvos sostinė, senasis Vilnius, yra kaip savo rūšies šventas miestas ir širdis Lietuvos. Tai yra ten, kur seniau ten radosi Visuotinos Dievybės šventykla, tai yra ten, kur degė Amžinoji Ugnis, arijų (indoeuropiečių( Amžinoji Ugnis" "... e'est la (en Vilnius) que brula l Amžina Ougnis, le Feu Eternal des Aryens").

Visi aukščiau iškelti faktai bei duomenys aiškiai liudija, kad lietuvių tauta išlaikė senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą, kas ir sudaro lietuviu tautos pašaukimą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 07 Sau 2011 22:33. Iš viso redaguota 5 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 20 Kov 2009 22:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

J. Venclova - II dalis "Apie Lietuvių Tautą"

Šaltinis - http://www.lietuvos.net/istorija/lietuv ... auta_2.htm

(yra ir http://straipsniai.lt/lietuva-2/apie-lietuviu-tauta/ )

Ką nusako pasaulio mokslininkai apie lietuvių kultūrą bei civilizaciją bendrai

Prof. E. Huntington (55-419) pagal viso pasaulio mokslininkų nuomones (anketose pateiktas) rado civilizacijos bei kultūros laipsnius: Lietuva — 82, Lenkija - 71, Rusija - 73, Danija - 98, Olandija - 98, Šveicarija - 97, Vokietija - 99, Prancūzija - 85 ect.

Prof. G. Salvatori (114-11) rašo: "Lissauer tvirtina, kad jau I-II amž. lietuviai vartojo peilius, žirkles, geležinius dalgius, sagtis, auskarus, bronzines ir sidabrines sagas, stiklo karolius ir kitas puošmenas. Tokį aukštą kultūros lygį lietuviai pasiekė tuo laiku, kada iš visų pusių jų kaimynai gyveno beveik laukinėse aplinkybėse". O. Milosz (86-12): "Nuostabus lietuvių, folkloras" ("Le merveilleux folklore lituanien").

Ką sako apie lietuvių meną?

Prof. dr. R. Dethlefsen (29-18): "Jie (lietuviai) turi ypatingiausią bei turtingiausią meną, kuris krašte gerai išsilaikęs".

Dr. J. Ehret (36-357): "Pirmieji lietuvių meno paminklai siekia akmens amžių... Papuošimai susidarė iš geometrinių linijų".

Prof. dr. V. Jungfer "Litauen", 1939 m.: "Lietuvių medžio raižyba yra išsivysčiusi iš nežinomos, bet dvasiškai turtingos žilos senovės (101 p.)- Lietuviški kryžiai yra išaugę iš lietuvių pagonių mirusiųjų pagerbimo ir vaizduoja pirminį paminklą senosios lietuvių kultūros (112 p.)".

Prof. P. Galaune (40-7). "Lietuvių medinis gyvenamas namas, senoji bažnyčia arba varpinė ir dar kryžiai ir lygiai medinės šventųjų statulėlės mums išreiškia lietuvių meno groži".

Ką sako apie lietuvių dainas?

Dr. F. Tetzner (131-54): "Lietuviai yra dainomis turtingiausia tauta pasaulyje".

Dr. U. Katzenelenbogen (64-3): "Turtingiausias lietuvių tautos kultūrinis palikimas yra dainos. Su dideliais įvairumais šių ūkininkų dainų buvo dainuojama, kai lietuviai prieš tūkstančius metų lydėjo Saulę Motutę".

R. Payne (Lituanus, 1963, 4 nr,: "Jos (lietuvių dainos) turi grožį ir tyrą pirmykštį prabangumą virš visa ko... Jos, atrodo, turėjo būti sukurtos pradžioje pasaulio".

S. Oliphant (Journal of the American Oriental Society, 1922, 32 t., 40 p.}: "Čia (dainose) yra išreikšta jų (lietuvių) mintis apie didįjį nežinomą Dievą, mėnulį - dievaitį, saulės dukrytes, ryto ir vakaro žvaigždes, Perkūną ect. tikėjimus, kurie nukelia mus j pirmines dienas mūsų rasės (Žmonijos)".

Prof. Ad. Mickiewicz (Rimvydas) "Les Slaves", Paris, 128 p.: "Rinkinyje jų (lietuvių) liaudies dainų, kuris yra labai turtingas, nerasime nė vienos nepadorios dainos".

Mūsų tautos genijus M. Čiurlionis "Apie muziką" rašo: "Tos dainos (lietuvių liaudies), tai tarytum, brangaus marmuro uolos, ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pagaminti nemirštamus veikalus (62 p.)- Ir ateis laikas, kada mūsų kompozitoriai atdarys tą užburtą viešpatiją (mūsų senose dainose) ir semdami iš tų turtų savo įkvėpimui, atras širdyj seniai nejudintas stygas, ir tuomet visi gerai suprasime save, nes bus tikra lietuvių tautos muzika".

Prof. dr. S. Chatterji (22-56): "Kaip senovės Indijoj prieš sukūrimą vedų (1000 B.C.) ir kituose indoeuropiečių kraštuose, taip baltų (lietuvių) kunigai ir vaidilos sukūrė jų dainas, poemas, ritualinius ženklus ir jų istorines tradicijas, kurios buvo perduotos žodžiu iš kartos į kartą".

Ką sako apie lietuvių tautinius šokius?

Prof. A. Benedietsen (10-67 ir 97) : "Dainavimas ir šokiai yra lietuvių pagrindiniai pasilinksminimai, šokiai ir dainavimas priklauso visoms pagonių šventėms ir buvo laikytasi ligi vėlesnių krikščionių laikų. Nuo labai senų laikų šokis "Blezdingėlė" saulės ir pavasario garbei buvo šokamas Lietuvoj... Pirma daina (lėkė pulkas gulbinėlių) yra labai sena. Laukinės gulbės, skraidančios padangėj, yra pagonių paukščiai, karo dievaičio pasiuntiniai".

Prof. H. Monfort (87-255): "Nuo seniausių laikų lietuvių tauta buvo garsi savo dainomis ir šokiais sulig atsitikimo palydimais trimito, ragelio, švilpuko ir kanklių. Trimitas specialiai tarnavo karo laike, kanklėmis buvo palydimos dainos".

H. Spaull (120-45). "Kai kurie lietuvių tautiniai šokiai yra labai gražūs... Vienas iš gražiausių senų šokių yra vadinamas "Blezdingėlė", kuris yra išsilikęs iš pagonių šventės saulės ir pavasario garbei".

Ką sako apie lietuvių drabužius?

Dr. O. Norem (92-52): "Sekmadieniais ir šventadieniais lietuvis kaimietis turi progą nešioti šviesius spalvotus tautinius drabužius, kurie moterų rūpestingai pagaminti... Kai kurie iš šių drabužių yra nepaprastai gražūs".

Prof. C. Cappeller (21-10 ir II): "Vyrai vasarą nešioja drobines kelnes ir mėlyną švarką... Ant krūtinės ir kišenių švarkas su pagražinimais... Moterys nešioja vilnonius sijonus su daugeliu klosčių... Kada šalčiau - jos nešioja trejus marškinius. Pirmi paprasti, antri geresni, o tretieji labai gražūs ir švelnūs su rankovėmis, kurios gražiai su šilku suadytos. Virš baltinių nešioja liemenę ligi kaklo. Žiemą moterys nešioja moterišką švarką iš šviesiai mėlynos gelumbės... Merginos nešioja plaukus, supintus į kasas ir apvyniotas(kasas) ant galvos... jei turi vainiką ,tai jis rūtų nupintas. Tekėjusios moterys visuomet nešioja baltas skareles".

H. Spaull (120-43): "Moterys vis dėl to nešioja savo gražius tautinius drabužius ... Lietuvis ūkininkas niekuomet nėra praradęs savo grožio skonio ir meniškumo".

E. Davies (25-203): "Sijonas beveik uždengtas prijuoste ir tai yra meniškam grožyje ir prityrime lietuvių moterų audime... Labai turtingi spalvų deriniai, kurie yra nuostabiai gražūs ir įvairūs pavyzdžiais".

Ką sako apie lietuvių kalbą

Prof. dr. A. Senn (119-6): "Jie (lietuviai) gali teisingai didžiuotis savo kalba, kuri, nežiūrint savo konservatyviojo pobūdžio, yra taip pat moderninė, kaip mūsų pasaulis modernus. Jūs galite išreikšti ir nagrinėti lietuvių kalboj kiekvieną dalyką, kuris reikalingas mūsų civilizacijai".

Prof. dr. G. Ford (Draugas, 1968.VII.6 d., II): "Indoeuropiečių kalbų studijozui lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, kuris tik yra įsiklausęs lietuvių kalbą, sutiks, kad tai yra gražiausia kalba".

Prof. A. Meillet (85-37): "Nors seniausi lietuvių rašytiniai tekstai siekia 16 amž. po Kr., tačiau kai kurie lietuvių žodžiai daugiau artimesni pirminei indoeuropiečių formai, kaip atitinkami žodžiai sanskrito ir graikų, žinomų daugiau dviejų tūkstančių metų".

Prof. M. Pei (100-34): "Iš visų modernių kalbų artimiausia pirminei indoeuropiečių kalbai yra lietuvių kalba".

Dr. J. Karlowicz (63-177): "Jos (lietuvių kalbos) garsai ir galūnės kas kart mums primena senovinius indų, persų, graikų, romėnų, keltų, gotų garsus. Daugelis lietuvių sakinių skamba neatskiriamai, kaip sanskritas, ir tai daro aiškesnį įspūdį, kuomet paprastą kaimietį girdi tokias formas vartojant, kurias šiandien dėl jų senoviškumo, esame pripratę laikyti proistorinėmis, kažkaip gerbtinomis, nes jomis kitados yra kalbėjusi mūsų protėvių protėviams visų arijų (indoeuropiečių) pramotė".

Prof. H. Hirt (54-196): "Be abejonės lietuvių kalba dar šiandien yra seniausia ir mažiausia pakitusi iš indogermanų (indoeuropiečių) kalbų".

Prof. dr. J. Otrębski (Aušra, Warszawa, 1962, 5 nr.): "Lietuvių kalba išlaikė iki mūsų laikų savo senovinę formą... Kalbininkai, remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis, bando rekonstruoti bendrą indoeuropiečių kalbą".

Prof. B. Dwight (18-113): "Ši (lietuvių) kalba turi labai didelės reikšmės kalbininkui. Ji (lietuvių kalba) savo formomis yra seniausia iš visų dabar esančių pasaulyj kalbų".

Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): "Lietuvių kalba, kaip tas senas balto marmuro paminklas stovi ir dabar nenustojęs savo blizgesio po daugelio šimtmečių žmogaus ilgos istorijos. Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atidengia mums daugelį neišspręstų paslapčių senos civilizacijos, reikšmingai išplečia lingvistinio mokslo akiratį ir praplečia žmonijos pažinimą jos tamsios praeities".

Prof. E. Rečius (110-431): "Jei vertė tautos žmonijoj būtų matuojama jos kalbos grožiu, tai žemaičiai ir lietuviai būtų pirmoj eilėj tarp Europos gyventojų".

Dr. G. Sauerwein (45-32): "Ji (Lietuvių kalba) daugel atvejų minties išreiškimui yra lankstesnė priemonė, ne kaip kokia kita kalba Europoj, ir būtent, per savo formų gausumą taip pat daug gražesnė".

I. Gedainis (41-35): "Švedų kalbininkas prof. H. Skioeld tikina, kad lietuvių kalba yra pati seniausia iš visų pasaulyj gyvųjų kalbų".

Prof. dr. R. Latham (71-151): Lietuvių kalba etnologų akimis yra reikšmingiausia kalba Europoj".

E. Harrison (50-25): "Visi užsienio mokslininkai sutartinai pripažįsta didelį grožį ir turtingumą lietuvių kalbos".

Prel. prof. K. Bohusz (14-153): "Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to pačio pavadinimo dviem panašiems dalykams, o tačiau skirtingai. Tokia kalba yra lietuvių kalba".

Prof. V. Lavoix (72-27): "Savo senumu lietuvių kalba stebina kalbininkus, kurie ją laiko arijų (indoeuropiečių) kalbų pradiniu kamienu. Ji savo žodynu yra labai turtinga ir savo gausiomis formomis leidžia išreikšti įvairius minties išreiškimus.

Prof. H. Pedersen (99-65): "Šiuo atžvilgiu (seniausia apraiška) ne viena iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų negali susilyginti su lietuvių kalba".

Ar senovės lietuviai turėjo savo nuosavą raštą?

Dabar tenka paliesti labai kontroversinį klausimą apie senovės lietuvių raštą. Kai kurie kalbininkai, išeidami iš lingvistikos tyrinėjimo duomenų, mano, kad lietuviai galėjo turėti savo raštą jau prieš 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Dr. T. Thurston (Liet. Dien., 1962, I nr.): "From the linguistic evidence and ancient writing in India and Persia, it is possible to assume that the Lithuanians must have been written as far back as one thousand years before the birth of Christ".

Kiti mūsų kraštutiniai kritiški istorikai, naudodami banalius argumentus, kad lietuviams nebuvo reikalo turėti savo nuosavą raštą, kategoriškai tvirtina, kad senovės lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo:

V. Biržiška (Literatūra, Chicago, 1950): "Lietuviai jokio nuosavo rašto neturėjo... Senovės lietuvių tikyba taip pat nebuvo reikalinga jokio rašto".

Tenka pažymėti, kad V. Biržiška priklauso prie tų mūsų kritiškų istorikų, kurie anuo metu apkaltino istoriką T. Narbut net istorinių dokumentų falsifikavimu atseit T. Narbutas pats prasimanęs Bychovco kroniką.

Tačiau prieš keliolika metų jaunam mūsų istorikui R. Šalūgai pavyko rasti Narbut ir paties A. Bychovco susirašinėjimo laiškus, iš kurių aiškiai matyti, kad T. Narbut tikrai turėjo savo rankose Bychovco kronikos rankraštį (Žiūr. R. Šaluga "Bychovco kronika", Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Darbai, 1959,150 p.)

Panašiai ir K. Būga visai neteisingai (Tauta ir Žodis, 1922 m., It.) totaliniai suniekino dr. J. Basanį (Basanavičių) už tai, jog jis mėgino surasti senovės trakų giminystę su lietuviais.

Tačiau ne vien dr. J. Basanis nurodė giminystę tarp senovės trakų ir lietuvių, bet šią giminystę rado jau seniau visa eilė žymių pasaulio mokslininkų: dr. I. Taylor, prof. N. Jokl, dr. O. Schrader, prof. A. Meyer, J. Grimm, prof. dr. V. Thomsen, prof. H. Kiepert ir kiti. Šių mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų dar ir dabar neteisingai niekinamas Lietuvos istorijos tėvas S. Daukantas.

O dabar pagal turimus šaltinius į šį klausimą pažiūrėkime iš esmės. Jau žymus žmonijos žilos praeities tyrinėtojas prof. dr. F. Ratzel (109-37) randa, jog tarp visų pasaulyj tautų yra palinkimas sąvokas žymėti ženklais. Prof. S. Piggot (105-254) tvirtina, kad seniausi Indijos rankraščiai buvo parašyti ant beržo žievės.

6 amžiaus romėnų dainius Fortunatus (Fort. Ven. carmlib. VII, 18) nurodė, jog barbarai, reiškia ne romėnai, turėjo runas, įrantytas medžio lentelėse ir lygiai nudailintose lazdose.

H. Maurus savo apie langobardus istorijoj konstatavo, kad medyje runomis įrašoma maginės dainos, burtai, pranašystės ir kiti pagonių tikėjimu susiję reikalai, vadinasi, net buvo ištisa runinė literatūra medyje. Pagal dr. W. Schulzt (121-96) pagonys jau nuo senų laikų turėję savus kalendorius įraižytus lazdose. Senovės indai tokį savo kalendorių "sawana" vadino. Gi turėti savo kalendorių buvo labai svarbu.

Savo esme runos buvo paslaptingi ženklai bei paslaptingos žinios, turinčios ryšį su senovės religija, žymus vokiečių proistorės žinovas dr. L. Reinhardt (III-907) aiškiai tvirtino: "... runos tai yra išraižyti ženklai, kaip simboliai dievų arba dalykų, kurių vardu jos pavadintos, apdailintose skroblo lazdelėse". Pasaulinio masto etnologas dr. C. Mac Culloch (82-296) konstatavo: "Pirminė reikšmė (runų) buvo "paslaptis" ar "paslaptingas žinojimas". Taip pat jos reiškė alfabeto raides...".

Aukščiau pateikti istoriniai šaltiniai aiškiai byloja, jog senovės pagonių religijoj buvo gana plačiai vartojamas raštas ir kad čia raštas buvo reikalingas. Eo ipso ir lietuvių pagonių tikyboj raštas buvo reikalingas.

O, kad šio pagoniško rašto labai maža buvo išlikę, tai buvo dvi pagrindinės priežastys: 1) jis buvo rašomas (raižomas) nepatvarioj medžiagoj, būtent: medyje ar medžio žievėj, 2) naujoji religija - krikščionybė jo nepakentė, kaip pagoniškos liekanos, todėl jis buvo naikinamas.

Tokiu būdu ir mūsų kraštutiniai kritiškų istorikų tvirtinimas, kad senovėj lietuviai jokio nuosavo rašto neturėję, nes senovės lietuvių religija nebuvo reikalinga jokio rašto, neišlaiko kritikos. Dar kiti mūsų "kritiški istorikai" kategoriškai neigia pas senovės lietuvius savo rašto turėjimą, kadangi jie, pataikaudami svetimiesiems, iš viso nelinkę senovės lietuviams pripažinti kultūros. Todėl tenka plačiau paliest istorinius šaltinius bei faktus, kurie byloja pas senovės lietuvius nuosavo rašto buvimą.

Jau mūsų minėtas istorikas C. Keary (65-201) tvirtino, jog skitai mokėję vesti savo tautos įvykius ("ascribed in the records to the Scythian race"). Gi istoriniai šaltiniai nurodo, kad senovės lietuviai dar skitais buvo vadinami.

Gotų istorikas Jordanes (6 amž.) savo "Getica" 3 str. rašo, jog Germaniją nuo Skotijos skiria Vyslos upė ("Vistulae fluvii, qui... Germaniam Scytiam ue determinans"), vadinasi, mūsų protėvių gyvenamas plotas įėjo j Skitijos teritoriją.

Pasirėmęs rusų istoriku Karamzin (Ross., Vol. IV), J. Hertmanowicz (52-27 ir 33) tiesiog sako: "In those times the Lithuanians were known as Scythians ... Gediminas selected their own battlefield on the banks of the river Pirnes and he said: "In the battle remember that you are Lithuanians and have an opportunity by these enemies, and to redeem form foreign ruler the country, in which your ancestors, the Scythians once enjoyed perfect freedom and liberty" ("Tais laikais lietuviai buvo žinomi kaip skitai..."). O dr. W. Schultz (121-92) įsakmiai nurodė, kad runos buvo atsiradusios ne vėliau 3 amž. tarp Juodųjų ir Baltųjų jūrų. Reiškia, jau anuo laiku lietuviams runiškas raštas buvo žinomas.

Alberto metraštis (Alberti chronicon, 527 p.) mini, kaip Modenos vyskupas Wilhelm, gyvendamas Prūsijoj ir čia išmokęs lietuvių kalbos, apie 1223 m. išvertė į lietuvių kalbą Donato gramatiką. Tai patvirtino ir prof. J. Jarocszewicz (56-169): "Donato gramatika, kurią mini Albertas savo kronikoj, apie 1223 m. buvo išversta į lietuvių kalbą, gyvenusio Prūsijoj ir mokėjusio vietos kalbą vyskupo Wilhelm Sabandski". Gi visų laikomas kritišku istoriku prof. I. Daniloivicz (Tautos Praeitis, Chicago, 1965, II t., 142 p.) aiškiai pabrėžė: "... žmonės, kurie turėjo Prūsijos lietuvišką gramatiką 13 amž., negalėjo būti neraštingi ligi Jogailos laikų".

J. Kraszewski (68-92), pasirėmęs Nedim Arab liudijimu, konstatavo, kad senovės lietuviai turėję savo runinį raštą pradžioj ant medžio, o vėliau ant akmens ir rakandų. Apie lietuviško rašto buvimą liudijo ir vokietis grovas Kyburg, kuris 1397 m. lankėsi Lietuvoj, savo kelionės aprašyme: "Mums parodė kažkokį raštą, sakydami, kad tai lietuviškas, tik nebuvo galima raidžių suprasti".

Garsus senojo Vilniaus universiteto istorikas prof. J. Lelewel (Tygodnik Wilenskie, 1816 m., II t. )ne tik manė, jog senovės lietuviai turėję savo raštą, bet nurodė, kad Thunmann iš runiško rašto išskaitęs lietuvišką maldelę. Dr. G. Krause (Lithauen und dessen Bewohner, 18) galvojo, kad prūsai (lietuviai) mokėję rašyti prieš kryžiuočių atvykimą. Vokiečių kartografas C. Hennenberger (Deliciae Prussicae, 16) tvirtino, jog senovės prūsai (lietuviai) turėję savo nuosavą raštą, net priduodamas to rašto pavyzdžius. Pats M. Praetorius (Actą Borussica, 1731 m., 2 t.) taip pat tikėjo — seniau vaidilos ir kriviai turėję savąjį runišką raštą,

16 amž. prūsų metraštininkas L. David savo "Preussische Chronik", It. 40 p. nurodė, jog senovės prūsai (lietuviai) savo kariuomenėj turėję vėliavas, ant kurių buvo daromi įrašai. Kronikininkas (16 amž.) S. Grunau "Preussische Chronik" (Bd. II. c. 4) buvo pateikęs šio rašto runomis įrašus ant senovės prūsų kariuomenės vėliavos.

Mokslininkas Bayer (O puscula, 373 p.) konstatavo, kad tiek S. Grunau, tiek L. David senovės prūsų (lietuvių) vėliavose runomis įrašai yra paimti iš pirmojo Prūsijos vyskupo Christian kronikos. Anot kritiško istoriko prof. J. Vogt (146-688), jei tokia vėliava vyskupo Christian laikais buvo, tai buvo galima tuos įrašus vėliavoj matyti ir juos aprašyti.

Lietuvių istorikas, rašęs lenkų kalba, T. Narbutt savo "Pomniejsze pisma historyezne szczegolnie do historyj Litwy odnoczące się", 1856 m., 24 p. talpina Lydos teisėjo L Wolski 1792.VIII.18 d. laišką kunigaikščiui Czartoryski, kuriame jis pažymi, kad Nowakowski 1787 metais Lydos pilies griuvėsiuose radęs medines lenteles, kuriose buvo išpjaustytos raidės, reiškia, senas lietuviškas raštas.

Tačiau lietuvių runiškas raštas ant medžio neišliko, kaip ir medinės lietuviškos statulėlės. Apie ką rašė archeologas dr. M. Heseh (53-4): "Lietuviškos statulėlės ir jos išnyko". Juo labiau, kad katalikų kunigai nepakentė tai, kaip pagoniškų liekanų. Kan. K. Propolanis (108-31) aprašė, kaip patys katalikų net vyskupai naikino pagonių statulėles savo rankomis. Savaime aišku, kad ir senas lietuvių raštas tokiomis pat priemonėmis buvo naikinamas, kaip pagoniška liekana.

Senovės lietuvės mėgo įrašus daryti ir audiniuose. Žymus vokiečių kalbininkas ir istorikas prof. dr. A. Bezzenberger (Beitraege zur Kunde der indogermanische Sprache, 1888 m., 15 t.) aprašo vieną seną lietuvių kalbos paminklą (Ein altes Denkmal der litauischen Sprache), rastą Drezdene plačią šilkinę juostą, ant kurios 1512 metais išsiūta šis sakinus: "pas mamužes augau warga ne žinoiau".

Daugiau išliko senovės lietuvių runinių aštų, daromų ant patvarios medžiagos, ypač ant akmens. Istorikas A. Naruszewicz savo "Historya narodu polskiego", Krakow rašo apie vieną liekaną iš pagoniškos Lietuvos, tai yra apie kapų akmenį, rastą netoli Ariogalos, su runinėmis iškaltomis raidėmis, kurias jis pats matęs. Archeologas P. Tarasenka (130-91) mini prie Punsko ir Kalvarijos kelio akmenį su iškaltais jame rašto ženklais. Dr. J. Basanis (Aušra, 1885, 12 nr.) plačiau rašė "Iš priežasties atradimo Lietuvoj rašyto akmens".

Ir dabar Lietuvoj, giliau ariant su traktoriais, kartais išrausia akmenų su runomis. 1968 m. Panorų kaime, Kaišiadorių rajone, buvo į paviršių išverstas akmuo, kurio vienoj pusėj buvo iškalti rašmenys, kurių niekas neskaitę.

1969.II.15 d. "Draugas" rašė: "Į pastarojo (Dail. K. Šimonio) rankas pateko viename Kulautuvos darže rastas akmens gabalėlis su runų rašto raidėmis, kuriame dailininkas išskaitęs žodį "Vargu". Antrasis radinys — puodo šukė su runų ženklais, rasta upelio griūvančiame kultūriniame sluoksnyje Romaičių parke ne toli Kauno. Čia minėtas dailininkas įskaitęs raides "isada kad pilnas bu...".

Buvo Lietuvoj runinio rašto ir ant ragų. Tas pats P. Tarasenka (130-8) nurodė "Lenkų karalius Augustas II, Drezdeno Muziejaus įkūrėjas, liepė saugoti rastus Šventosios upėj ties Ukmerge tauro ragus su išbrėžtomis runomis".

Kalbant apie runinius kalendorius, pasirodo jų taip pat būta Lietuvoj. Ant medžio lazdelių neišliko, bet ant geležinės lazdos rastas senovės lietuvių runinis kalendorius. Mokslininkas M. Gusev rusų žurnale "Izvestija Imperatorskego Russkago Obščestva", 1864 m. aprašo vieną lietuvių kalendorių ant geležinės lazdos su senovės lietuvių rašmenimis.

Lazda, kuri vadinama "krivūlė", su rašmenimis buvo senovėj lietuvių plačiai vartojama.

Apie šią krivūlę istorikai rašė: dr. A. Ewald (37-143): "Ten (Romuvoj) gyveno atsiskyręs ir retai matomas galingas vyriausias Krivaitis, kuris prūsams latviams ir lietuviams siuntė savo pasiuntinį su žinoma lazda, kad jiems dievų valią paskelbus", prof. I. Jonynas (57-85): "Tą krivūlę žyniai (sen. liet.) ... po apylinkės šalis žmonėms į aukojimo vietą sukviesti", dr. M. Anysas (3-43): "Suvalkijoj ji buvo vadinama "krivūle" rantyta lazdelė su įspaustu raštu", dr. J. Baltrušaitis (8-70): "These so-called "krivūles" belong to chieftains and are passed from hand to hand in case of a summons or transmission of an order".

Ir šių laikų mūsų rašto tyrinėjimo duomenys rodo, jog lietuviškas raštas buvo daug anksčiau vartojamas, negu M. Mažvydo "Catechismusa Prasti Szadei" (1547 m.). Už tai byloja istoriniai šaltiniai: prof. dr. J. Lebedys (M. Daukša, Vilnius, 1963): "Senieji tekstai nėra išlikę, bet apie juos kalba istoriniai šaltiniai".

Gal tiksliau būtų pasakyti, kad šie tekstai dar nėra visi surasti, nes 1962 m. Vilniaus u-to bibliotekoj buvo rasta knyga "Tractatus socerdotalis", 1503 m., kurios pabaigoj įrašyta lietuvių kalba poteriai, kas rodo, kad gali atsirasti ir daugiau senų lietuviškų tekstų. Mūsų proistorės žinovas prof. K. Jablonskis (Senoji lietuviška knyga, Kaunas, 1947) taip pat mano, kad lietuviškas raštas daug seniau buvo vartojamas, negu ligi šiol laikoma pirmoji lietuviška knyga (1547 m.).

Kad lietuviai senovėj turėjo savo runinį raštą tvirtina ištisa eilė mokslininkų: dr. C. Jurgėla (61-187), dr. L. Rhesa "De religionis christianae in Lithuanorum", Regiononti, 1819, 7 p., prof. A. Meyer "Et folk, der Waagner", Kobenhavn, 1895, 53 p., A. Jusaitis "The History of the Lithuanian Nation", U.S.A., 65 p., Vydūnas "Sieben hundert Jahre deutschlitauis-cher Beziehungen", 1932, 156 p., S. Daukantas "Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių" 10 p., dr. A. Račkus "Guthones", 1929, 352 p., A. Kirkor "Živopisnaja Rossia", Moskva, 1882, III, 28 p., prof. A. Benedictsen (10-54) ir visa eilė kitų istorikų bei mokslininkų.

Tokiu būdu visi aukščiau iškelti istoriniai šaltiniai ir gyvenimo faktai liudija, kad senovės lietuviai turėjo savo nuosavą runinio pobūdžio raštą.

Ką davė Lietuva bei Lietuvių tauta pasauliui (kitiems)?

Kaip jau anksčiau pastebėjome, kad lietuvių tauta savo ilgų amžių egzistencijoj žmonijai yra davusi gana daug:

1) vykdydama savo tautinį pašaukimą, lietuvių tauta išlaikė senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrąjį palikimą,

2) viduramžiais senosios Lietuvos valdovai, vykdydami politinę misiją, apgynė Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo mongolų sunaikinimo,

3) išlaikė seniausią pasaulyj kalbą su bendrais senaisiais žmonijos kultūros bruožais.

Žymus pasaulio mokslininkas prof. dr. S. Chatterji (22-77) konstatavo: "Lithuanian language, mythology, and daina are replete with elements belonging" the morning of the world". Dr. R. Leobell (76-21) nustatė: "Viskas čia vyksta natūraliniame procese: visoj savo esmėj ir veikime lietuvis išore ir siela rišasi su didžiais amžinais dėsniais".

Sulig žmonijos istoriku dr. C. Kephart "Races of Mankind", 1960, 344 p. viduramžiuose lietuvių galingoji imperija, kurios sienos siekė nuo Baltijos ir Juodųjų jūrų, apsaugojo Vakarų Europą nuo stiprių totorių antplūdžių bei sunaikinimo.

Bet kadangi ir tarp pačių lietuvių randasi tokių, kurie, svetimų žalingų įtakų apimti, kategoriškai tvirtina, kad lietuviai nieko vertingesnio nėra davę pasauliui, tai tenka čia daugiau konkretizuoti ir kiek papildyti, nes, plačiai rašant apie lietuvių tautos indėlį žmonijai bei kitiems, susidarytų atskira nemaža studija.

Mūsų kultūros istorijos žinovė prof. dr. V. Sruogienė (124-107) priėjo išvados: "Taip kitiems atidavėme mūsų gabiausius, talentingiausius žmones. Bet visi jie dirbo kultūrai, kuri tapo visos žmonijos nuosavybė. Čia ir yra didelis lietuvių tautos įnašas į pasaulio kultūros lobyną". Amerikietis, kuris gyveno Lietuvoj ir gerai buvo susipažinęs su lietuvių tautos praeitimi, dr. O. Norem (92-251) rado: "Lithuania has so much to give to the world".

Visų pirma lietuviai davė pasauliui nepaprastų gabumų mokslininką Kaži Simonaitį (pagal anų laikų madą rašėsi Casimirus Siemienowicz), kuris išrado raketas, įgalinusias žmogų po labai ilgų pastangų savo pėdomis pasiekti mėnulį.

Pagal dokumentus K. Simonaitis gimė apie 1600 m. Žemaitijoj, baigė universitetą Lietuvos sostinėj Vilniuj, studijas gilino Olandijoj, kur ir baigė rašyti savo nepaprastos mokslinės vertės veikalą "Artis Magnae Artilleriae", kurį išleido 1650 m. Jansson spaustuvė Amsterdame, šio veikalo vienas tomas buvo paskirtas specialiai raketų konstravimui. Tai atkreipė pasaulio mokslininkų dėmesį, ir ši knyga pasirodė ispanų, olandų, prancūzų, vokiečių kalbose. Angliškai išėjo 1729 m.: Artis Magnae Artilleriae, Pars Prima, Studio et opera Casimiri Siemienoivicz, Equitis Lithuanis, Amsterdam, 1650. Aig. Gustaitis (Nauj. Viltis, 1974, 6 nr.) rašė: "Lietuvis išrado raketas... Vilniaus universitete rasta lietuvio pulk. Kaz. Siminavičiaus prieš apie trejetą šimtų metų paruošti braižiniai tarp planetinėms raketoms gaminti".

Lietuvių tautos gėlyne sužydo pirmoji gražiausia gėlė - didysis klasikas, pasaulinio masto poetas Kristijonas Duonelaitis, kuris savo nepaprasto klasinio grožio ir išskirtino originalumo kūriniais pradėjo minti takus literatūroj pozityviam realizmui, kaip tai ir pastebėjo anglų istorikas E, Harrison (50-105): "In Europe Duonelaitis (classic form) was the pioneer of the trend in literature, which later came to be known as positive realism as the greatest Lithuanian poet".

Lietuva pagimdė esperanto kalbos tėvą dr. L. Zamenhofą, kuris sakė apie savo tėvynę Lietuvą "Tu stovi prieš mano akis mano numylėtoji Lietuva, mano tėvyne, kurios aš niekuomet negaliu užmiršti, nors dar būdamas vaiku aš tave apleidau" (Draugas, 1965 m. rugpjūčio mėn. 19 d.).

Lietuvių tautos genijus M. Čiurlionis iškilo į žmonijos kultūros aukštumas. Jis davė pradžią abstraktiniam menui. G. Poensgen ir L. Zahn studijoj "Abstrakte Kunst", W. Germany, 1958 m. teigia, jog istoriškai abstraktinio meno pradininku tenka laikyti M. Čiurlionį. Prof. R. Piper (Lituanus, 1961, 2 nr.) tvirtino: "Čiurlionis the real father of abstract painting" and "the first abstract painter of modern times". Tos pačios nuomonės laikosi: A. Rannit, C. Wiegand, J. Lipchitz, G. Anenkov, L. Janin ect.

Viduramžiuose lietuviai ne tik sukūrė galingą imperiją, kuri apsaugojo Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo iš Rytų besiveržiančių barbarų, sunaikinimo, bet lietuvių tauta paliko pasauliui monumentalinį įstatymdavystės paminklą — žinomą Lietuvos Statutą.

Tai buvo nuo Justiniano (romėnų) pirmasis tikra prasme Europoj teisynas, kaip teisingai konstatavo dr. C. Jurgėla (61-210): "The Lithuanian Statute of January 1529 was the first real Code of Laws in Europe since Justinian".

Lietuvos Statutas bene pirmasis panaikino tais laikais vyraujančią kolektyvinę atsakomybę už nusikaltimus, ir bendrai pasižymėjo humaniškumu, vadinasi, leido daigus vėliau Europoj išbijojusiam humanizmui.

Nors Lietuvos Statutas buvo parašytas anų laikų Rytų Europoj vyraujančia slavų kalba, bet jo dvasia buvo lietuviška: prof. dr. V. Sruogienė (125-379): "Nors Lietuvos Statuto kalba slaviška, bet jo dvasia grynai lietuviška. Jo pagrindą sudaro senovės lietuvių papročių teisė...". Be to, ir ta taip vadinamoji gudu kalba turėjo savyj šimtus lietuviškų žodžių.

Kaip objektyvūs istorikai tvirtino, ir didysis pasaulio filosofas prof. dr. Imanuelis Kantas savo kilme ir dvasia buvo lietuvis: prof. dr. V. Sruogienė (124-104): "šiandien yra įrodyta, kad I. Kantas buvo lietuvių kilmės nuo Klaipėdos, o studijavusiems jo filosofiją yra aišku, kad jo kategoriški imperatyvai, jo etika atspindi lietuvių tautinę dvasią".

Prof. dr. P. Penkauskas (102-12) nurodė: "Šiandien visuose pasaulio universitetuose gvildenama ir aiškinama Kanto filosofija. Kanto veikalai išversti visose kultūringų tautų kalbose. Proto srityj I. Kantas lietuvių tautos garbė... filosofas prof. dr. I. Kantas buvo gryniausiu lietuviu (I. Kant Gesammelte Schriften. Hrsg. von Koenig. Preussen Akademie der Wissenschaft, Berlin, 1902) ir iki mirties tyrinėjo lietuvių kalbą, kuri buvo jo kasdieninė kalba (Rhein-Westfalien Zeitung, 1917, 329 nr.)".

Filosofo I. Kanto lietuvišką kilme nurodo ir kiti istorikai bei mokslininkai: Dr. A. Palmieri (96-6), prof. dr. J. Ehret (34-22), M. Mačys (Saulėtaka, 1900, 7 nr.), dr. A. Bruožis, prof. dr. J. Matusas, dr. G. Sauerwein, dr. M. Anysas, dr, J. Basanis, prof. Ad. Jakštas ir visa eilė kitų. Už I. Kanto pavardės lietuviškumą pasisakė net žymūs pasaulio kalbininkai (prof. dr. E. Fraenkel etc). Ir iš tikrųjų, Kanto proseneliai buvo kilę iš Kantvainių sodybos, Klaipėdos apylinkėj, gi Kantvainių pavardžių yra gausu Žemaitijoj.

Kas svarbiausia, kad didysis filosofas I. Kantas mokėjo lietuviškai ir tyrinėjo lietuvių kalbą. Tai pažymėjo prof. dr. J. Ehret (35-29): "I. Kantas, kuris lietuviškai gana gerai suprato" ir prof. dr. P. Penkauskas (102-11): "Ir pats įstabusis filosofas (I. Kantas) ir jo tėvai mokėjo lietuvių kalbą. Su giminėmis ir pažįstamais, gyvenusiais Žemaitijoj ir Kurše, Kantas susirašinėjo išimtinai lietuvių kalba. Dalį tų laiškų ir galima matyti Berlyno karališkam, o dabar Tautos Muziejuj, kitą dalį Karaliaučiaus universiteto knygyne...".

Savo domėjimąsi lietuvių tauta bei lietuvių kalba įžymusis filosofas I. Kantas paliudijo 1800 m. savo prakalboj prie C. Mielke "Das Deutsch-Litauisches Woerterbuch..." (Koenigsberg), kur jis iškėlė lietuvių teigiamus privalumus ir lietuvių kalbos reikšmę ne tik kalbotyroj, bet ir istorijoj, nes ji yra raktas įvairioms praeities mįslėms atspėti.

Apie tai rašė dr. T. Thurston (Lith Days, 1962): "The importance of the Lithuanian language was recognized also by the greatest philosopher of modern times, I. Kant, who was born in Pr. Lithuania and had a thorough knowledge of the Lithuanian language. In his preface to a Lithuanian and German Dictionary, he wrote that the Lithuanian language deserved the protection of the state... He was not only a philosopher, but also a linguist".

Dar būtų galima žymiai daugiau kalbėti, ką lietuvių tauta savo ilgoj istorijoj yra įnešusi vertingo į bendrą žmonijos lobyną. Tačiau lietuviai yra daugiausia pasitarnavę savo kaimynams, ypač slavams.

Prof. M. Romeris (židinys, 1934, 8-9 nr.) konstatavo: "Dėl gabumų lietuviai negali skųstis: jie juos daug sykių ir daugelyje sričių yra įrodę. Jau neliesdami mūsų didelės valstybinės praeities, tik tai atsiminkime, kiek žymių vyrų lietuviai kaimynams yra davę: kiek lietuvių kilmės žymių ir garsių vyrų - kariškių, valstybininkų, administratorių, mokslininkų yra gavę lenkai, vokiečiai, rusai, nemaža jų ten ir dabar tebėra".

Tai paryškino ir A. Dostojevskis "Vida de Dostoievski", Buenos Aires, 1942, 22 p. "Jokia tauta slavų civilizacijai tiek nėra davusi, kaip mažoji Lietuva. Kitos tautos dirbo sau, savo garbei. Lietuva savo dvasios žiedus pavedė savo kaimynams Rusijai, Lenkijai, Ukrainai etc, kurios dar nesupranta ir nėra dėkingos". Ypač labai daug Lietuva yra davusi Lenkijai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 23 Gru 2010 19:02. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 20 Kov 2009 22:33

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

J. Venclova - III dalis "Kuom Lietuvių tauta praturtino kitas tautas"

Šaltinis - http://www.lietuvos.net/istorija/lietuv ... auta_3.htm

(yra ir http://straipsniai.lt/lietuva-2/apie-lietuviu-tauta-2/ )

Ką davė Lenkijai

Smulkiau aprašyti, kiek lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, reikėtų nemažos knygos, nes iš tikro lietuviai lenkams yra nepaprastai daug davę, ko neslepia net patys lenkų objektyvūs mokslininkai kaip prof. dr. S. Koscialkowski, prof. dr. J. Ochmanski, prof. M. Roemer, prof. dr. J. Otrębski ir ištisa eilė kitų. Todėl čia pasitenkinsime fragmentiniais dalykėliais.

Visų pirma lietuvių tauta davė Lenkijai garsią jogailonių dinastiją, kuri sukūrė pačioj Lenkijoj Aukso amžių: dr. J. Retinger "All About Poland", 1941, 78 p. pabrėžė: "The reign of the Jagiellonian dynasty (1386-1572) was Golden Age of Poland".

O kadangi Jogaila pavedė Lietuvos Bažnyčios reikalus tvarkyti Lenkijos primui ir Lietuvos švietimą — Krokuvos universitetui, tai nuo Jogailos laikų prasidėjo lietuvių lenkinimas, kuris per keletą šimtų metų sulenkino daugybę lietuvių.

Lietuvių lenkinimas per Lenkijos Bažnyčią dar ir dabar nenustojęs, ką pastebi A. Kizlaitis (70-4): "Iš Suvalkų trikampio rašo: "Seinų lietuviai parapieciai nuo panaikinimo lietuviškų pamaldų 1946 m. nuolat rūpinasi jų grąžinimu. Deja, nei Lomžos vyskupas, nei pats kardinolas Wyszynski apie tai nė girdėti nenori".

Žinovų apskaičiavimu (Z. Stoberski ect) šiandien lenkų tautoj randasi keletas milijonų lietuvių kilmės asmenų. Eo ipso lietuviai gerokai padidino lenkų tautą.

Vieni iš šių sulenkintų lietuvių dar nešioja kad ir sudarkytas lietuviškas pavardes: Norwid (Narvydas), Kurkuc (Kurkutis), Giedroje (Giedraitis), Radziwill (Radvila), Bujwid (Buivydas), Skirmunt (Skirmantas), Dogiel (Dogelis), Jundzill (Jundzila), Sapieha (Sapiega), Wojtyll (Vaitila), Dowgird (Daugirdas), Giedwill (Gedvilą), Miszkinis etc. antri prie savo lietuviškų pavardžių turi sulenkintas galūnes: Naratowicz (Narutis), Jaworowski (Jovaras), Kawalevski (Kovelis, Kalvelis), Downorowicz (Daunoras), Paszkiewicz, Paszkowski (Poškutis), Gulbinowicz (Gulbinas), Kazlowski (Kaziulis), Balinski (Balinis), Maniuszko (Maniušis), Senkiewicz (Senuta), Witkiewicz (Vytautis), Jankowski (Jonis), Katkiewicz (Katautis), Wisocki (Visutis), Denvinski (Dervinis), Orlowski (Arelis) Waitkiewicz (Vaitis), Wolotkiewicz (Valaitis), Mackievicz (Matutis), Stankiewicz, Staniewicz (Stonis), Kraszewski (Krašius), Mitkiewiez (Mitautis), Baciewicz (Batutis), Lowmianski (Laumonis), Rimkiewicz (Rimas), Karjotowicz (Kariotas), Washalowski (Vaškala), Ostrowski (Aušrys), Sawicki (Savytis), Zaleski (Žalys), Aliszewski (Alyta), Szimkiewicz, Szimanski (Šimonis), Raczkowski (Račys), Butkiewicz (Butautis), Malinowski (Malinis), Janczewski (Jančius), Eartkiewicz (Bartulis), Lapinski (Lapinis), Beraatowicz (Bernotas), Danilowicz (Danyla), Oginski (Uoginis), Joroszewicz (Jaras), Karlowicz (Karolis) ect, kiti jau turi išverstinės pavardes: iš Zuikis pasidarė Zająnczkowski, iš Petrutis — Pietkiewicz, iš Juodis — Czernewski, iš Naujelis — Nowoslowski, iš Juozutis — Juszkiewicz, iš Žemaitis — Zmuidzinowicz, iš Kalnius — Gurecki, iš Akmenis — Kamieniecki ect, pagaliau dar kiti yra visai pakeitę pavardes: Manvydas pasikeitė į Tyszkiewicz, Vaičiūnas — į Woiciechowski, Bareika — į Chodzko, Kaributas — į Poniatowski, Daubaras — į Musnicki ir t. t.

Iš šio kad ir nepilno pavardžių sąrašo galime pastebėti, kiek daug genialių valstybininku, administratorių, mokslininku, menininkų, rašytojų, poetų, istorikų, kardinolų ir net prezidentų lietuvių tauta yra davusi Lenkijai, kurie Lenkiją nepaprastai sustiprino, lenkų kultūrą iškėlė į pačias aukštumas ir pačią lenkų tautą padarė nacija.

Prof. dr. K. Pakštas savo veikale "Baltijos respublikų politinė geografija", 1929 m., 129 p. priėjo išvados: "Iš Lietuvos importuotas genijus sukūrė Lenkijai tokias kultūrines vertybes, kuriomis ji labiausia didžiuojasi".

Visai panašiai pasisakė ir danų žymus mokslininkas, kuris specialiai buvo atvykęs Lietuvon ir čia ilgokai tyrinėjęs lietuvių kultūrą, o taip pat susipažinęs su lenkų istorija, prof. A. Benedictsen (10-181): "Iškiliausi asmenys lenkų bajorijos ir didžiųjų žmonių yra kilę iš Lietuvos".

Prof. Z. Žemaitis (150-25 ir 57) konstatavo: "Didžiausias lenkiško mesianizmo ideologas ir skleidėjas buvo lietuvis bajoras Andrius Tovianskis (Taujėniškis)... Kaip pirmiau garsūs lietuviai kunigaikščiai, didikai, valstybės vyrai ir ypač karvedžiai bei Lietuvos kariuomenė nepaprastai daug pasitarnavo Lenkijai, taip per du paskutinius šimtus metų Lietuvos bajorai pagimdė ir atidavė lenkų tautai daugybę įžymiausių poetų, rašytojų, filosofų, mokslininkų, visuomenės bei politikos veikėjų, menininkų ir kitokių įžymių žmonių, nepaprastai praturtinusių Lenkijos visuomenės gyvenimą ir visą jos kultūrą...

Gana prisiminti vardus žmonių, kurie per paskutinius 10 metų iškėlė Lenkiją aukščiau, nekaip jai pridera, ir pamatysime, kad tai padarė daugiausia žmonės, kilę iš Lietuvos: J. Pilsudskis, Narutavičius, Vociechovskis, Skirmuntas, Sapiega, Dowbar - Musnickis, Meištovičius ir daugybė kitų didesnių ir mažesnių žmonių, kariuomenės vadų".

J. Hertmanowicz (52-14) nurodė: "Incidentally, polonized Lithuanian nobility became the author of Polish literature and art... Yet the real Polish literature was created by the Lithuanians. J. Kraszewski was one of the most profuse writers who taught the Poles their language. Mickiewicz introduced romanticism Polish poetry, while Sienkiewicz bestowed upon Poles historical literature, that has no equal in any language.

All of these were Lithuanians. It is peculiar, that while the Lithuanian writers used Polish language, the subject matter of their writings was Lithuanian".

Šie, lenkų įtakai pasidavę lietuviai, ne visi vienodai laikėsi savo Tėvų Žemės atžvilgiu. Vieni iš jų buvo ir yra didžiausi Lietuvos priešai, kaip pav. Pilsudskį, kuris, atsižadėjęs savo protėvių lietuviškos pavardės Giniotą, pasidarė didžiausias lietuvių išgama bei Lietuvos priešas: jis su savo bendrininkais klastingai užgrobė amžiną Lietuvos sostine Vilnių su beveik arti pusės lietuvių etnografinių žemių (prof. dr. K. Pakštas), čia žiauriausiai persekiojo lietuvius ir visomis priemonėmis naikino lietuvybę, antrieji laikėsi neutraliai, o kiti, nors pagal madą kalbėjo lenkiškai, bet save laikė lietuviais, Lietuvą — savo tėvyne, didžiavosi Lietuvos garsia praeitimi, apie ją nuostabiai gražiai rašė (Narbutt, Kraszewski, Bernatowicz, Jaroszewicz, Kondratowicz, Odyniec, Onacewicz ect).

Vienas iš šių didžiųjų rašytojų L. Kondratowiez savo "Piastu dukters" poemą (lenkiškai) baigia: "Broliai mano lietuviai.,. Lietuvą mylėkit — nuoširdžiai prašau". Bet už vis gražiausiai savo tėvynę Lietuvą apdainavo iškilusis dainius Ad. Mickevičius lenkų kalboj su nepaprastai gražiu stiliumi. Dėl šio stiliaus jis tapo lenkų didžiuoju poetu ir lenku kalbos įžymiausiu puoselėtoju (prof. C. Bernett). Todėl tenka apie jį atskirai pakalbėti.

Apie Adomą Mickevičių (lenkiškai Adam Mickiewicz)

Adomas Mickevičius (Rimvydas) gimė 1779 m. pietų Lietuvoj, Dainavos krašte, prie Naugarduko, mokslus ėjo Lietuvos sostinėj Vilniuj, mokytojavo laikinoj Lietuvos sostinėj Kaune ir buvo kilęs iš lietuvių didikų šeimos Rimvydų, reiškia, buvo lietuvis. Jis net savo bene žymiausią kūrinį "Ponas Tadas", kur taip nuostabiai atvaizdavo lietuvių papročius ir gražiausiai aprašė Lietuvos gamtą, pradeda žodžiais: "Lietuva, mano Tėvyne ...".

Prof. A. Ugianskis rašė vysk. M. Valančiui, kad Adomas Mickevičius save laiko lietuviu.

Rusų poetas A. Puškinas savo poemoj "Sonetą" Adomas Mickevičių vadina "Lietuvos dainium". Prancūzų rašytojas J. Mauclere savo veikale "Sous le ciel pale de Lithuanie", Paris, 1926 m., 32 p. pažymėjo: "Šis College de France profesorius (Ad. Mickevičius), kurį Renan pavadino didžiuoju lietuviu...". Ad. Mickevičių laiko lietuviu: O. de Lubicz - Milosz (31-23), dr. A. Palmieri (96-9), E. Harrison (50-12), T. Chase (20-212), prof. R. Martel (81-42), prof. N. Turchi "Nella Lituania indipendente", Roma, 1921, 69 p., dr. A. Bossin (16-110), V. Gaižutis (53-39), A. Zoltowski (Border of Europe, London, 1950, 79 p.), prof. G. Salvatori (114-14), prof. E. Rečius (110-435), prof. C. Comoglio (19-79), dr. F. Tetzner (131-97), dr. G. Devoto (27-305) ir visa eilė kitų mokslininkų.

Bet Adomas Mickevičius ne tik kūnu, bet ir savo dvasia buvo tikras lietuvis: jis laikė Lietuvą savo tėvyne, joje gyveno, ją mylėjo kaip retas kuris kitas, ja rūpinosi, didžiavosi jos praeitimi ir kas svarbiausia — savo kūriniuose nepaprastai gražiai Lietuvą aprašė, kaip konstatavo:

prof. V. Šilkarskis (Aidai, 1951, 6 nr.): "Ad. Mickevičius buvo ne tik didžiausias lenku poetas, bet sykiu ištikimas lietuviškos savo tėvynės sūnus",

prof. dr. V, Sruogienė (124-67): "Nors išgarsėjo, kaip didžiausias Lenkijos rašytojas ir patriotas, bet jis (Ad. Mickevičius) buvo kraujo ir kaulo lietuvis, kilęs iš labai senos Lietuvos bajorų Rimvydu giminės, niekad negyveno Lenkijoj ir taip puikiai aprašinėjo Lietuvos gamtą, jos grožį, taip liepsningai kalbėjo apie Lietuvos meilę, kaip retas iš mūsų nepriklausomos Lietuvos rašytojų ir poetų gali jam šiuo požiūriu prilygti".

Prof. dr. P. Penkauskas (102-15): "Mylėjo jis (Mickevičius) Lietuvą joje gyvendamas, dėl jos darbavosi, mylėjo aplinkybių spiriamas ją apleidęs. Visi genialaus Adomo Mickevičiaus dailūs raštai išimtinai liečia brangią Lietuvą, jos gamtą, lietuvių papročius, Lietuvos grožybes, jos garsią senovę", J. Mauclere (83-144) "Skleisdamas savo genijų, Ad. Mickevičius gyveno Lietuvos garbe...".

Kun. A. Milukas "Lietuvos albumas", 1900 m. It. rašė: "Mickevičius, following the trend and needs of his time, wrote in Polish, although his thoughts and writings especially before he went abroad, are every where clearly nationally Lithuanian. His works are so loftily national, so fervently Lithuanian, that better examples, we cannot find from the most patriotic descendent of Lithuania".

Sulig prof. K. Korsaku (Lietuvių literatūros istorija, Vilnius, 1957, It, 456 p.) Ad. Mickevičius, gyvendamas Paryžiuj priklausė Lietuvos draugijai, mėgo dainuoti lietuviškas dainas ir jų klausytis. M. Brensztein ir J. Otrębski brošiūroj "Dainy litewskie zapisane przez Ad. Mickiewicza", Wilno, 1927 m. pateikia iš Ad. Mickevičiaus archyvo lapeli, kuriame paties Ad. Mickevičiaus ranka užrašyta lietuviškai:

Eik Tatuszeli į bytiu daržą.
Tinaj saldei migosi.
Wieielis pūti, bitelės hužė,
Onzulelis subavos...

Iš viso to gaunasi išvada, kad Ad. Mickevičius mokėjo ne tik lietuviškai kalbėti, bet ir rašyti. Todėl teisingai J. Herbačiauskas (Gaisai, 1930, 5 nr.) priekaištavo mūsų inteligentams, kad jie be jokio pagrindo Adomą Mickevičių laiko lenku.

Ką davė Rusijai?

Nuo to laiko, kada lietuviai pradėjo priimti provoslavų religiją, nuo tada lietuviai darėsi rusais, nes sulig prof. H. Paszkiewicz "The Origin of Russia", 1954, 228 p. kai lietuviai priimdavę pravoslavų tikybą, tai jie jau tapdavę rusais.

Tai patvirtino ir prof. N. Vakar "Belorussia", 1956, 121 p.: "The terms provoslavy and russkoj had been interchanged for centuries... Ortodox and Russian had been synonyms for ages". Iš istorijos žinome, kad lietuvis kunigaikštis Daumantas pabėgo (13 amž.) į Pskovą, kur jis buvo pakrikštytas Timofėjaus vardu, o po mirties jis buvo paskelbtas šventuoju ir Pskovo šventuoju globėju.

Pačioj Lietuvoj lietuvių žymesnis rusinimas prasidėjęs, kada Lietuvos valdovas Algirdas pataikaudamas savo žmonoms pravoslavėms, savo valstybinį dvarą padarė rusišku ir rusų kalbą — valstybine Lietuvos kalba. Bet didysis lietuvių, rusinimas vyko ir vyksta, esant Lietuvai Rusijos okupacijoj. Tokiu būdu lietuviai per keletą šimtų metų rusų tautą gerokai padidino.

Algirdaičiams Andriui su Dimitrui (Andrej i Dimitryj Donskoj) vadovaujant ir Jogailai su savo kariuomene vėluojant (tuo apgaunant savo sąjungininką Mamajų), Maskvos kniazius Dimitras Donietis 1380 m. Kulikovo lauke sutriuškino totorius, tuo nepaprastai sustiprindamas Maskvą.

Vytautas savo neapgalvotu žygiu 1399 m. prie Vorkslos ne tik pakirto lietuvių jėgas, bet ir totorių galybę, o jo (Vytauto) įpėdiniai pradėjo griauti pačios Lietuvos pamatus.

Prof. dr. J. Pfitzner (103-255) nurodė: "Su Vytautu prasidėjo pirmieji žingsniai Lietuvos į karstą, nes daug reiškė tas faktas, kad Vytauto ainiai Vosylius II ir Jonas III buvo garsūs žmonės, kurie titulą nešiojo Maskvos, bet ne Lietuvos garbei".

Gi Jogailaitis Kazimieras savo apgaule (susitarė su Užvolgio totoriais 1480 m. bendrai pulti Maskvą, bet sutartą laiką j mūšio vietą jokios pagalbos nepristatė) padėjo Maskvai galutinai sutriuškinti totorius ir išsivaduoti iš totorių jungo.

Patys rusai, kaip P. Dolgorouky "Principales familles de la Russie", 1858 m. pristato, kad beveik visos Rusijos vyraujančios šeimos buvo lietuvių kilmės: Hovansky, Galitsne, Kourakine, Troubetskoy, Oginski, Sanguszki, Masalsky ect., kurios davė carų Rusijai daugybę įžymių administratorių, ministerių, karo vadų, diplomatų, valstybininkų ir panašiai.

Tai papildo prof. M. Biržiška (11-18): "Nemaža (lietuviai yra davę Rusijai) sąžiningų valdininkų, gydytojų, vaistininkų, inžinierių ir kitų specialistų, admirolą Rušiną, mokslui medicinos prof. Siauruką (Sevruk), Červinską ir kitus, biologus Degelį, Šimkevičių, Knipavičių... Balmantas, kaip seniau Dostojevskis, ar dabar Biardiajev, taip pat kildino save iš Lietuvos ir lietuvių... iš Lietuvos kilę (žymūs administratoriai) Plėve ir Stolypin (kėdainiškis)...". Pagal istoriką dr. C. Jurgėlą (61-277) Rusijos carų romanovų dinastija yra kilusi iš lietuvių ainių.

Lietuvių tauta davė Rusijai meno pradininkus ir garsiausius rašytojus. Prof. dr. V. Sruogienė (124-53 ir 106) konstatavo: "17 amž. pab. Lietuvoj gimęs Duleckis (Dulys), atsidūręs Maskvoj, davė pradžią rusų muzikai, išvertęs j rusų kalbą muzikos teoriją ir supažindinęs rusus su priimta Vakaruose gaidų rašymo sistema...

Rusams taip pat atidavėme eilę talentingų rašytojų, mokslininkų. Ir Dostojevskio, ir Tolstojaus ir škotų kilmės Lermontovo giminystė siekia Lietuvą, poetai — ne tik Jurgis Baltrušaitis, bet ir Balmantas, Blokas, Briusovas buvo kilę iš Lietuvos".

Garsiausio rusų rašytojo T. Dostojevskio duktė A. Dostojevskį savo "Vida de Dostoievski", 1942 m. griežtai tvirtina, jog jos tėvas yra lietuvių kilmės.

Apie savo tėvo lietuvišką kilmę liudija ir kito garsaus rusų rašytojo L. Tolstojaus duktė: dr. J. Končius (Draugas, 1966. V.4 d.): "Teko sutikti didžiojo rašytojo L. Tolstojaus dukterį, gyv. Amerikoj... Ji pažymėjo, kad jų šeima taip pat lietuvių kilmės. Lietuvis pavarde Ilgis, išvykęs į Rusiją, pakeitęs pavardę į Tolstoj ir davęs pradžią jų giminės".

Ką davė Vokietijai?

Lietuviai yra padidinę ir vokiečių tautą. Vokiečių ordinas, vesdamas apie 200 metų grobuoniškus karus prieš Lietuvą, nemaža lietuvių išsigabenęs, o vėliau vykusi intensyvi germanizacija Mažoj Lietuvoj, gerokai lietuvių suvokietino.

Prof. dr. Abr. Kulvietis "Confessio fidei Abr. Culvensis", 1543 m. nurodė: "Yra daug lietuvių, gerai išsimokslinusių, kurie... apsigyveno Vokietijoj".

H. Suderman "Das Bilderbuch meiner Jugend", Gotta, 1922 m. tvirtino, kad jis pats ir "Nibelungų giesmės" autorius W. Jordan yra lietuviai. Istorikas dr. H. Rimscha "Russland jenseits der Grenzen", 1927, 24 p. prisipažino esąs lietuvis.

Davėme pagrindinius mokslininkus Karaliaučiaus universitetui. 1650 m. Karaliaučiaus universiteto rektoriumi buvo lietuvis prof. S. Dach (Dakys). Lietuvis H. Jankuhn buvo žymus Kiel universiteto profesorius.

Čia tenka dar prisiminti žymų kalbininką dr. A. Mickoleit, prof. C. Barsch, prof. L. Baczko, prof. dr. Kurschat, dr. A. Paulukat ect., kurie savo kilme buvo lietuviai. Dr. E. Jenisch (Ostdeutsche Monatschafte, 1930, 7H) rašė apie lietuvių dainų įtaką Goethe ir kitų kūrybai.

Ką davė Prancūzijai?

Lietuvių tauta yra šį tą davusi ir Prancūzijai. Lietuvis lydietis Vilhelmas Apolinaras Kostrovickis iškilo prancūzų poezijos Parnase G. Apollinaire vardu, kaip vienas iš garsiausių poetų.

Bet labiausia prancūzai didžiuojasi lietuvių rašytoju O. Milašiumi (Milosz), kurį prancūzų rašytojas P. Fort 1939 m. pavadino prancūzų Goethe ("le prince lituanien, le grand poete, ce grand hbmne est notre Goethe francais"). Pats O. Milašius savo tėvyne laikė Lietuvą (c'est Lietuva, la Lituanie), savo protėvių buveinę - Babtai, gi pats save vadino: "Je suis un poete lituanien de langue francais" — Aš esu lietuvis poetas prancūzų kalba.

Ką davė Anglijai?

Dėl žinių trūkumo — kalbėti, ką lietuviai yra davę Anglijai yra nelengva.

Todėl pasitenkinsime tik paminėję rašytoją J. Conrad, apie kurį anglų literatūros istorikas A. Ward "Twentieth - Century English Literature", Gr. Britain, 1964 m. rašė, kad jo tėvas yra lietuvis ir kad jis yra žymus novelistas "He (Joseph Conrad) is one of the very few novelists of the century who achievement does not appear smaller as time passes"…

Ką davė Amerikai?

Lietuviškas genijus pasiekė net tolimą Kolumbo žemę — Ameriką.

Pietų Amerikos tolimiausiam kraštui Čilei lietuvių tauta davė įžymųjį geologą inž. prof. Ig. Domeiką, kuris įkūrė pirmąjį valstybinį universitetą Santiage ir buvo jo rektoriumi. Prof. P. Ragažinskas (Tautos praeitis, 1967, II t., 3-4 kng.) rašo: "Prof. Ig. Domeikos (Čilės Universiteto įkūrėjo) užrašai... be jokių ginčų sako, kad jų autorius (prof. Ig. Domeika) yra lietuvis, gimęs Lietuvoj, visur laikąs save lietuviu".

Daug daugiau lietuviai pasidarbavo Šiaurės Amerikai, kaip konstatavo U.S.A. Teisingumo ministeris Mc Grath: "Atsimindami, ką Lietuva yra davusi pasauliui savo ilgoj istorijoj ir ką Lietuvos vyrai ir moterys yra davę U.S.A., mes pripažįstame savo dvasinę ir kultūrinę skolą šiai didžiai tautai (lietuvių)".

Visų pirma lietuvis dr. A. Curtius 17 amž. viduryj įkūrė Amerikoj pirmąją aukštesnę mokyklą New Amsterdam (dabar New York) ir dėl to jis tapo pripažintas "Father of American High School".

Prof. R. Dyboski ir kiti "the Father of American Cavalry" laiko Kazimierą Pulaskį, apie kurį Toronto lenkų laikraštis "Związkowiec" (1962.VII.4. d.) nurodė, kad jis yra gimęs Lietuvoj.

Rasime ir daugiau lietuvių žymių asmenų (mokslininkų, istorikų, menininkų, karių, visuomenininkų), kurie nemaža pasitarnavo U.S.A.

Tačiau amerikiečiai labiausia vertina gen. T. Kosciušką (liet. Kasciušis): prof. A. Aldrich (The Marian, 1966, June nr.) tvirtino: "Gratitude to the Lithuanians. Those of us who trace our ancestry to the early years of this country and to the founding of these United States owe a tremendous debt of gratitude to the Lithuanians as we remember that it was T. Kosciuszko, only 30 years of age, yet a Brigadier general, who came to America to help G. Washington during our struggle for freedom. It was General Kosciusko who saved West Point". Dėl to jį čia prisiminsime atskirai.

Apie gen. Tadą Kosciušką (Kasciušį)

Didysis žmonijos herojus, kaip jį apibūdino Lafayette, gen. T. Kosciuška gimė 1746 m. pietų Lietuvoj netoli Naugarduko iš tėvų lietuvių. Dėl to jis save laikė lietuviu ir Lietuvą — savo tėvyne.

Savo laiške (1790. II.7. d.) gen. Niesielowski Tadas Kosciuška rašė: "Leiskite man sugrįžti į Lietuvą... Aš esu ne kas kita, kaip tik lietuvis".

Tą patį pakartojo jis laiške carui Aleksandrui: prof. dr. V. Sruogienė "Lietuvos istorija", 1956, 73 p.: "Kosciuška rašė carui Aleksandrui" Lietuvis esu ir man rūpi mano Tėvynės (Lietuvos) ateitis". Net savo testamente T. Kosciuška 1806.VI.28 d. įrašė "Know all men that I Thado Kosciusko, formerly an officer of the United States of America... am a native of Lithuania" (Draugas, 1957,111.26 d.). M. Gardner "Kosciuszko", London, 1942 m., 14 p. nurodė: "Kosciuszko spent his boyhood in the tranquil, wholesome out-of-door life of the Lithuanian countryside".

Gen. T. Kosciušką laiko lietuvių: prof. M. Biržiška (11-191), dr. A. Bossin (16-30), dr. C. Jurgėla (61-342), prof. N. Turchi (137-63), O. de Lubicz - Milosz (31-23), dr. K. Gečys (44-100), T. Chase (20-192), J. Mauclere (83-84), A. Ruhl "New Masters of the Baltic", 1921 m., 239 p. ir visa eilė kitų, kurių čia neįmanoma išvardinti. Net patys objektyvūs lenkai, kaip prof. E. Maliszewski "Polacy i Polskosc na Litwie i Rusi", Warszawa, 1916 m., 6 p., prof. dr. Koscialkowski "Dzieje Ziem Wiel. Księstwo Litewskiego", London, 1953, 84 p., etc. laiko T. Kosciušką lietuviu.

Bendroji išvada

Kaip matėme, kad lietuviai nepaprastai daug: yra pasidarbavę svetimiesiems, tuo pačiu labai susilpnindami savo tautos gyvybines versmes.

Senosios Lietuvos valdovai, ilgai gindami Vakarų Europos krikščionišką kultūrą nuo barbarų sunaikinimo, pakirto lietuvių tautos fizines jėgas. Lietuvos inteligentai, pasiduodami įvairioms svetimoms įtakoms, nuėjo darbuotis svetimų tautų labui, drauge labai nualindami savosios tautos kultūrą, jos gyvybines jėgas ir jos tautinį susipratimą.

Anot Lietuvos patriarcho dr. Jono Basanio, iš didžios lietuvių tautos beliko tik šešėlis.

Ir dabar lietuvių tauta pastatyta hamletiškam likimui: būti ar nebūti? Gi tai įvyko dėl to, kad Lietuvos šviesuomenė nevykdė savo tautos pašaukimo, o pagal mūsų mintytoją dr. A. Maceiną (78-266) "tautinis pašaukimas yra tautos gyvybės klausimas ir kad jį atsisakyti vykdyti reikštų pražudyti savo tautą".

Tik lietuvių liaudis nesąmoningai vykdė savo tautinį pašaukimą, išlaikydama senąją lietuvių kultūrą bei senąjį visų indoeuropiečių tautų bendrą palikimą, tuo išgelbėdama lietuvių tautą nuo pražūties. Bet ji buvo per silpna sulaikyti pačią lietuvių tautą nuo didžiulio jos sumenkėjimo.

Galutinėj išvadoj: norint išgelbėti mūsų tautą nuo pražūties, reikia visiems lietuviams atsipalaiduoti nuo visokių svetimų žalingų įtakų, kurios paralyžiavo lietuvių tautos gyvybines jėgas, eiti lietuvišku keliu, gilinti savo lietuvišką sąmonę, dirbti vieningai visomis savo jėgomis lietuvių tautos sustiprinimui bei Lietuvos gerovei, puoselėti savo nuo seno paveldėtą lietuvišką kultūrą, kuri buvo per amžius lietuvių tautos išlikimo laidas.

I dalis: "Lietuvių tautos pašaukimas"
II dalis: "Apie Lietuvių Tautą"

PANAUDOTA LITERATŪRA

1) Dr. D. Alseika "Lietuvių tautinė idėja istorijos šviesoj",
Vilnius, 1924

2) Prof. J. Aleksa "Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant",
Kaunas, 1933

3) Dr. M. Anysas "Senprūsių kovos dėl laisvės", hicago, 1968

4) Prof. E. Arndt "Die Ewigkeit des Volkes", Leipzig, 1934

5) M. Aschmies "Land und Leute in Litauen", Breslau

6) Dr. J. Basanis (Basanavičius) "Rinktiniai raštai", Vilnius,
1970

7) Dr. J. Basanis (Basanavičius) "Lenkai Lietuvoj", Chicago,
1903

8) Dr. J. Baltrušaitis "Lithuania Folk Art", 1948

9) Prof. H. Bender "The Home of the Indo-Europoans",
London, 1922

10) Prof. A. Benedictscn "Lithuania", Copcnhagen, 1924

11) ProF. M. Biržiška "Lietuvių tautos kelias", U.S.A. I-II t.

12) Prof. M. Biržiška "Senasis Vilniaus universitetas", London,
1955

13) Prof. F. Bock "Naturgeschichte von dem koenig. Ost- und
\Vestpreussen". 1782, It

14) Prel. K. Bohusz "O poezatkach narodu i jczyka Lilewskie-
go rozprawa", Warszawa, 1808

15) Prof. M. Boehm "Das eigenstaendige Volk". Goetingen,
1932

16) Dr. A. Bossin "La Lithuanie", Paris, 1933

17) M. Brensztein į J. Otrębski "Dainy litewskie zapisanie przez
Ad. Mickiewicza "Wilno, 1921

18) Prof. B. Dwight "Modern Philology", New York, 1860

19) Prof. C. Camoglio "La questione Lituana", Roma

20) T. Chase "The Story of Lithuania", New York, 1946

Prof. C. Cappeller "Leben und Gebrauche der alten
preussischen Litauer", 1825

21) Prof. dr. S. Chatterji "Balts and Aryans", India, 1968

22) Dr. K. Cirtautas "Skausmo pergalė", Worcester, 1952

23) Prof. dr. J. Dabrila "Lietuva tautų kovoj už būvį", Kaunas,
1934

24) Prof. E. Davies "A Wayfarer in Estonia, Latvia and Lithu
ania", Gr. Brilain, 1937

25) L. David "Preussische Chronik", Koenigsberg, 1812

26) Dr. G. Devoto "Storia dile Letterature Baltische", Milano,
1957

27) Prof. dr. R. Dethlefsen "Das schoene Ostpreussen", 1918

28) Prof. dr. R. Dethlefsen "Baucrnhaeuser und Holzkirchen
in Ostpreussen", 1911

29) L. Deutsch "A Treasury of the Worlds Finest Folk Song",
U.S.A., 1942

30) O. de Lubicz-Milosz "Les relations actuelles entre la Litu-
anic et la Pologne", 1919

31) O. dc Lubicz-Milosz "Confercnce", Paris, 1919

32) Prof. A. Dg Quatrcfages "La race prussiene", Paris, 1871

33) Prof. dr. J. Ehret "Vom Adam der Europaer", Basei, 1971

34) Prof. dr. J. Ehret "Baltisches Sehichsal", Basei, 1970

35) Dr. I. Ehret "La Lithuanie", Geneve, 1919

36) Dr. A. Ewald "Die Eroberung Presussens durch die Deuts-
chen", Halle, 1872, It.

37) ProF. F. Foerstcr "Mokėk gyventi", Kaunas, 1934

38) Prof. R. Frye "The Heritage of Persia", 1963

39) Prof. P. Galaunė "L'Art Lithuanien", Malmo, 1934

40) I. Gedainis "Kas tu esi, lietuvi?", 1938

41) Dr. W. Gacrto "Urgcschichte Ostprcussens", 1929

42) V. Gaižutis "Vilniaus reikšmė Lietuvai, Kaunas, 1929

43) Dr. K. Gečys "Katalikiškoji Lietuva", Chicago

44) Girėnas (dr. G. Saucrwein) "Die Littauische Frage", 1888

45) Dr. J. Girnius "Tauta ir tautinė ištikimybė", Chicago, 1961

46) Prof. S. Goštautas "Antologia del Arte Lituano", 1959

47) E. Gisevičius "Scencn aus dem Volksleben der preussischen
Litauer", 1881

49) K. Goshal "India", 1944

50) E. Harrison "Lithuania", London, 1928

51) J. Herder "Geist der Voelker", Jena, 1935

52) f. Hertmanowicz "Historical Outlineson Lithuania", 1921

53) Dr. M. Hesch "Letten, Litauer, Weissmssen", Wicn, 1933

54) Prof. dr. H. Hirt "Die Indogermane n", Strassburg, 1905, It.

55) Prof. E. Huntington "Civilisation and Climate", London

56) ProF. J. Jaroszewicz "Obraz Liiwy", Wilno, 1844, It.

57) Prof. I. Jonynas "Lietuvių tautos istorija", Kaunas, 192S

58) Prof. dr. V. Jungfer "Litauen", Leipzig, 1938

59) Prof. dr. V. Jungfer "Alt Litauen", Berlin, 1926

60) Dr. V. Jungfer "Kulturbilder aus Litauen", 1918

61) Dr. C. Jurgčla "History of the Lithuanian Nalion", New
York, 1948

62) Prof. dr. J. Jurginis "Lietuvos meno istorijos bruožai",
Vilnius, 1960

63) Dr. J. Karlowicz "O jezyka litewskim", 1875

64) Dr. U. Katzenclenbogen "The Daina", 1935

64) Prof. C. Keary "The Dawn of History", London, 1878

66) Prof. P. Klimas "Les problemes do la Baltique", Paris, 1934

67) Prof. M. Kojalovič "Ctenija po istorii Zapadnoj Rossii",
S. Petersburg, 1884

68 J. Kraszewski "Litwa", Warszawa, 1847, It.

69) Prof. prel. M. Krupaitis (Krupavičius) "Lietuviškoji išeivi
ja", 1959

70) A. Kizlailis "Kas žlugdė ir žlugdo lietuvių tautą", 1974

71) Prof. dr. R. Latham "The Ethnology of Europe". London,
1852

72) V. Lavoix "Quand la lumiere nous vient du nord", Paris,
1938

73) Prof. dr. B. Leist "Alt-Arisches Jus Gentium", Jena, 1889

74) Prof. dr. B. Leist "A!t-Arischcs jus Civile", Jena, It.

75) Dr. E. Lewy "Die altpreussischen Personnamen", Breslau,
1904

76) Dr. R. Loebell "Ueber litauische Volkspoesie", Oppenlieim,
1884

77) A. Lucanus "Preussens uralter und heutiger Zustand", 1748

78) Dr. A. Maceina "Tautinis auklėjimas", Kaunas, 1934

79) Maironis (Prof. dr. J. Mačiulis) "Lietuvos istorija", 1906

80) Prof. dr. C. Manning "The Forgotten Republics", New
York, 1952

81) Prof. R. Martel "La Pologne et nous", Paris, 1928

82) Dr. C. Mac Culloch "The Mythoiogy of Ali Races", New
York, 1969

83) J. Mauclere "Le pays du Chevalier Blanc", Paris, 1930

84) G. Mazzini "Žmogaus pareigos", Boston, 1914

85) Prof. A. Moillet "Les langues dans l'Europe novelle", Paris,
1918

86) O. Milosz "Les origines de la nation Lithuanienne", Paris,
1937

87) Prof. H. Monfort "Les Nouveaun de la Baltiąue", Paris,
1933

88) Prof. Ad. Mickiewicz (Rimvydas) "Les Slaves", Paris

89) G. Morici "'Canti popolari Lituani", Roma, 1925

90) L. Nast "Die Volkslicder der Litauer", 1893

91) Dr. J. Negoloin "Das Pferd im Arischen Alterthum", 1903

92) Dr. O. Norem "Timeless Lithuania", Chicago, 1943

93) Prof. dr. J. Ochmanski "Historia Litwy", Wroclaw, 1967

94) Prof. J. Ochmanski "Litewski ruch narodowo-kulturny w
19 wieku", Bialystok, 1965

95) Prof. F. Owen "The Germanic People", New York,

96) Dr. A. Palmieri "Rinaseita letteraria e clero in Lituania",
Firenze, 1920

97) Dr. A. Palmicri "Lc condizioni dei Lituani cattolici nella
diocesi di Vilno", Roma

98) Prof. H. Paszkiewicz "The Origin of Russia", London, 1954

99) Prof. H. Pedersen "Linguistic Science", 1931

100) Prof. M. Pei "The Story of Language", 1966

101) J. Pelissier "Renaissance nationale Lithuanienne", Lausanne, 1918

102) Prof. dr. P. Penkauskas "Lietuvių tautos dvasia istorijos

šviesoj", Kaunas

103) Prof. J. Pfitzner "Vytautas Didysis Lietuvos kunigaikštis, kaip politikas", 1930

104) A. Pictet "Les Origines Indo-Europennes", Paris, 1859, It.

105) Prof. S. Piggot "Prehistoric India", 1950

106) Dr. V. Pietaris "Iš mano atsiminimų", Chicago, 1905

107) Prof. A. Pogodin "Drevnije Litovcy", Vilno, 1920

108) Kan. K. Propolanis "L'Eglise Polonaise en Lithuanie", Paris

109) Prof. dr. F. Ratzel "The History of Mankind", London, It.

110) Prof. E. Rečius "Nouvclle geographie universeile". Paris,
1880, 5 t.

111) Dr. L. Reinhardt "Der Mensch zur Eisenzeit in Europa",
Muenchen, 1908

112) Dr. G. Rulenbergas "S. Daukantas lietuvių atgimimo pranašas", Kaunas, 1922

113) Dr. O. Rutter "The New Baltic States und Their Future",
1926

114) Prof. G. Salvatori "Rustic and Popular Art in Lithuania",
Milano, 1925

115) Prof. G. Salvatori "Storia, miti e canzoni antichi Lituani",
Roma, 1930

116) Prof. A. Schleicher "Litauische Grammatik", Prag, 1856

117) Prof. R. Schmittlein "Etudes sur la nationalite des Aestii",
Bade, 1948, It.

118) A. Scott "Beyond the Baltic", London, 1925

119) Prof. dr. A. Senn "The Lithuanian Language", Chicago,
1942

120) H. Spaull "The Baltic States", London, 1931

121) Dr. W. Schultz "Zeitrechnung und Weltordnung", Leipzig,
1924

122) V. Skorupskis "La resurection d un peuple", Paris, 1930

123) Prof. F. Specht "Dcr Ursprung der Indogermanischen
Deklination", Goettingen, 1947

124) Prof. dr. V. Sruogienė "Lietuvos kultūros istorijos bruožai",
Chicago, 1962

125) Prof. dr. V. Sruogienė "Lietuvos istorija", Chicago, 1956

126) Dr. G. Storost "Litauische Geschichte", 1921

127) Prof. dr. K. Širvaitis "Religious Folkways in Lithuania",
Washington, 1952

128) Dr. f. Šliupas "Lietuvių tauta", 1904, It.

129) Dr. I. Taylor "The Origin of the Aryans", New York, 1902

130) P. Tarasenka "Lietuvos archeologijos medžiaga", 1928

131) Dr. F. Tetzner "Die Slawen in Deutschland", 1902

132) Dr. F. Tctzncr "Dainos", 1897

133) S. Tijūnaitis "Lietuvos atgijimas", Seinai, 1911

134) Prof. W. Tooke "History of Russia", London, 1800, Ilt.

135) Prof. T. Toth"Jaunuolio mokslas", 1947

136) Dr. J. Totoraitis "Lietuvos atgijimas", Chicago

137) Prof. N. Turchi "La Lituania", Roma, 1933

138) G. Wells "Pasaulio istorija", Šiauliai, It.

139) J. Venclova "Lietuvos vardo kilmė", Chicago, 1972

140) J. Venclova "Mindaugo krikštas-Lictuvos krikštas", Chicago,
1972

141) J. Venclova "Suduviai-jotvingiai-dainuviai", Chicago, 1974

142) J. Venclova "Prutėnai (prūsai)", Chicago, 1974

143) J. Venclova "Latviai ir gudai", Chicago

145) P. Vila "Hsprit international", 1922

146) Prof. J. Voigt "Geschichte Preusscns", Kocnigsberg, It.

147) Vydūnas "Mūsų uždavinys", Tilžė, 1911

148) Vydūnas "Tautos gyvala", Tilžė, 1920

14E1) V. Žemaitis "Lietuviški vandenvardžiai ir pilkapiai nuo

Vyslos iki Maskvos", 1972

150} ProF. Z. Žemaitis "Vilnius Lietuvai ir Lietuva Vilniui",

Kaunas, 1928

151) Prof. J. Žilinskas "Lietuviu, protėviai", Kaunas, 1937

152) Prof. dr. T. Žiūraitis "Žodis ir gyvenimas", 1955

ABSTRACT

Every man belongs to some nation and has his mother country. Belonging to a nation and having a fatherland constitute a duty to consciously serve his nation and his fatherland, to be faithful to his nation, to love his country and his people and to work for his country and his people. That constitutes a man's national vocation.

However, the nations themselves fulfil a mission to justify their existence in the life of humanity which constitutes the destination of separate nations. The old Lithuanian state fulfilled its political mission by defending the Western European civilization from destruction by the barbars (Mongols). Prof. Dr. C. Manning (cit. Dr. C. Jurgela "History of the Lithuanian Nation", New York, 1948, 9 p.): "The Lithuanians had established a powerful and independent state in Europe during the Middle Ages. They were able to check the German drive to east for centuries. They protected Europe against the Mongols and the Tartars; they furnished a power and a government behind which the Eastern Slavs could live in peace and safety with a freedom that was unknown in Muscovite Russia. They blessed their subjects with more Human freedom than in the neighbouring countries and toleration and they played their part in the general development of European civilization". In the process of defending Europe's culture and civilization the old Lithuanian state damaged its own physical power and later lost its independence. This mission of the Lithuanian State was not compatible with destination of the Lithuanian nation which the Lithuanian people were seeking subconsciously since the times of the Indo-European fore fatherland (some 3000-2000 B. C.) by safe maintaining the common inheritance of all Indo-European nations. After discussing the above mentionable historical sources and factual occurrences the authors concludes that the Lithuanians of the past had their own system of writing in runic character.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 28 Gru 2010 20:26

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Juozas Venclova (1909-1999) - biografija, straipsniai ir knygos

viewtopic.php?t=5853

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Parašytas: 15 Vas 2018 18:06

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Prikabinti failai:

Language of Lithuania.jpg [ 75.4 KiB | Peržiūrėta 2425 kartus(ų) ]

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Parašytas: 15 Vas 2018 18:08

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Štai kokiais žodžiais mūsų gimtąją kalbą gyrė klasikinės vokiečių filosofijos pradininkas Imanuelis Kantas

Aivaras Lileika
2013 m. vasario 6 d.

I. Kanto įvadas kuriame jis pažymi Lietuvių Kalbos reikšmingumą.

"Littauisch-deutsches und deutsch-littauisches Wörter-buch", Vol. 1
Christian Gottlieb Mielcke, Philipp Ruhig, Immanuel Kant, 1800

I. Kantas paliudijo 1800 m. savo prakalboj prie C. Mielke "Das Deutsch-Litauisches Woerterbuch..." (Koenigsberg), kur jis iškėlė lietuvių teigiamus privalumus ir lietuvių kalbos reikšmę ne tik kalbotyroj, bet ir istorijoj, nes ji yra raktas įvairioms praeities mįslėms atspėti. Apie tai rašė dr. T. Thurston (Lith Days, 1962):

"The importance of the Lithuanian language was recognized also by the greatest philosopher of modern times, I. Kant, who was born in Pr. Lithuania and had a thorough knowledge of the Lithuanian language. In his preface to a Lithuanian and German Dictionary, he wrote that the Lithuanian language deserved the protection of the state... He was not only a philosopher, but also a linguist".

I. Kantas "Lietuvių kalba reikia išsaugoti, nes jinai turi raktą, kuris išsprendžia ne tik filologines, bet ir tautų raidos paslaptis".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Juozas Venclova: Lietuvių Tautos pašaukimas

Parašytas: 21 Rgp 2023 21:04

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27102
Miestas: Ignalina

Papildymas

Virginija Bortkevičienė
LIETUVOS KARALYSTĖ--KINGDOM OF LITHUANIA - Administratorius
https://www.facebook.com/groups/2280190 ... &ref=notif

Lietuvių kalba

Apie ją rašo “The New York Times"dienraštis.
Theodore S. Thurston

Vertimas iš anglų kalbos.

Lietuvių kalba, kokia sena ji bebūtų, pasižymi nuostabia struktūra, tobulesne už sanskritą ir graikų kalbą, žodingesnė negu lotynų kalba ir nepalyginamai įmantresnė, negu bet kuri iš paminėtų trijų.

Ir vis dėlto lietuvių kalba turi su visomis trimis kalbomis didesnį giminingumą, negu kad gamta būtų būtų galėjusi sukurti, ne tik veiksmažodžių šaknyse, bet ir taip pat ir gramatinės struktūros formose bei žodžių morfologinėj konstrukcijoj.

Toks aiškus giminingumas, kad bet koks filologas gali matyti labai aiškiai, kad sanskritas, graikų ir lotyno kalbos turėjo išsivystyti iš bendro šaltinio - lietuvių kalbos. Dėl panašios priežasties galima daryti prielaidą, kad heruliai, rugiai, gotai, senprūsiai, latviai ir jų kalbos buvo tos pačios kilmės, nes jie buvo senovės lietuviai. Mokslininkai yra pripažinę lietuvius primityvios arijų kultūros ir civilizacijos atstovais.

Įžymūs filologai sutinka, kad lietuvių kalba yra ne tik seniausia kalba pasaulyje šiandien, bet ir arijų pripažinta kaip jų kalbų šaltinis prieš pastebint sanskrito evoliuciją. Lietuvių kalbos senumas ir jos gramatinė struktūra priskiria ją tam pačiam laikotarpiui kaip ir seniausias sanskritas - 2000 m. pr.m.e. arba dar anksčiau.

Lietuvių kalba yra arijų prokalbė ir žymiems kalbininkams buvo žinoma, kad ji buvo šnekamoji - nerašytinė kalba, vartojama Europoje daugelį šimtmečių. Tačiau naujausi lingvistiniai tyrinėjimai aiškiai įrodo, kad lietuvių kalba buvo rašoma netgi prieš krikščionybės erą, nors kaip seniai prieš krikščionybės erą yra sunku nustatyti.

Bet remiantis lingvistiniais įrodymais ir senoviniais raštais Indijoj ir Persijoj, galima manyti, kad lietuvių kalba buvo rašoma net 1000 metų prieš Kristaus gimimą.

Turtingiausias lietuvių kultūros paveldas yra jų kalba, kuri yra vienas iš didžiausių žmonijos pasiekimų.

Ji pralenkia visas kitas Europos kalbas savo antikiškumu, garsų grynumu ir savo nuostabia gramatine struktūra. Galima aiškiai matyti aukščiausiai išvystytos gramatikos ir iš natūralių ir gražių jų kalbos garsų, kad lietuviai iš tiesų turėjo kūrybingumo genijų labai ankstyvoje mūsų civilizacijos eroje.

Lietuvių kalbos balsių sistema yra labiausiai antikinė savo stiliumi. Ji yra senesnė, negu sanskritas, latvių, graikų ir lotynų kalbos čia išdėstyta tvarka. Lingvistinės paleontologijos duomenimis yra tiesa, kad iš visų kalbų tik lietuvių kalba išlaikė primityviosios arijų šnekamosios kalbos grynumą nuo to tolimo antikinio laikotarpio iki šių dienų.

Daugelis antikinių kalbų seniai išnyko iš žmonijos istorijos, tačiau lietuvių kalba yra kaip antikinis balto marmuro paminklas, kuris tebestovi neapneštas laiko dulkėmis po daugelio šimtmečių ilgaamžės žmonijos istorijos.

Lietuvių kalbos morfologija aiškiai mums atskleidžia daug neišaiškintų senovės civilizacijos istorinių paslapčių, žymiai išplečia lingvistikos mokslo horizontus ir praplečia žmonijos žinias apie jos dar neatskleistą praeitį.

Atradimas lietuvių kalbos stebėtino panašumo su avesta (enąja persų kalba) ir su sanskritu akivaizdžiai atvėrė naujus horizontus lingvistikos mokslo srityje, remiantis lyginamosios morfologijos išvadomis.

Dar daugiau, lietuvių kalbos morfologija įtikinamai įrodo, kad valdančioji klasė arva senovės hetitų (Hittite-Gititis) valdovai turėjo pavardes, panašias į lietuvių.

Žymus anglų mokslininkas Robert G. Latham buvo absoliučiai teisus, kai jis pareiškė: "Pačioje kalboje glūdi daugiau, negu bet kuriuose jos kūriniuose…”

Šiandien pasaulis būtų daug turtingesnis kultūros atžvilgiu, jei Lietuva būtų nepriklausoma, kadangi lietuvių tauta atstovauja ne tik arijų prokalbės civilizacijai ir kultūrai, bet taip pat turi didžiausią brangenybę pasaulyje - savo senovinę gražią kalbą.

Lietuvių kalba išaukštinta dėl jos antikiškumo bei grožio ir dėl jos didelės reikšmės lyginamosios filologijos mokslui ne tik žinomų kalbininkų, bet ir didžiausio iš visų filosofų – Imanuelio Kanto.

Sekančios fragmentinės citatos iš garsių kalbotyros mokslininkų darbų parodys lietuvių kalbos vertingumą ir svarbą pasaulio kultūrai.

Benjamin W. Dwight savo knygoje Modernioji filologija (Modern Philology) labai stipriai pabrėžia didžiulę lietuvių kalbos reikšmę kalbotyros mokslui.

Jis taip sako apie lietuvių kalbą:

"Iš visų Europos kalbų lietuvių kalba turi didžiausią skaičių maloninių ir mažybinių žodžių, daugiau, negu ispanų ar italų kalbos, netgi rusų, ir jie gali būti dauginami be galo, pridedant juos prie veiksmažodžių ir prieveiksmių, lygiai kaip prie būdvardžių ir daiktavardžių. Jeigu tautos vertė, imant visą žmoniją, būtų matuojama kalbos grožiu, tai lietuvių tauta turėtų užimti pirmą vietą Europos tautų tarpe".

Įžymus anglų lingvistas Isaac Taylor savo knygoje Arijų kilmė (The Origins of the Aryans) pareiškia labai įdomų ir svarbų komentarą apie lietuvių kalbą. Jis teigia, kad arijų civilizacija turėjo būti lietuvių gyvenamose vietose.

Jis komentuoja taip:

“Galima spėlioti, kad, jeigu turėtume lietuvių literatūros iš to laikotarpio, kaip seniausia indų literatūra, galėtume su didesniu tikrumu teigti, kad arijų kalbos lopšys turėjo būti lietuvių apgyventoje teritorijoje”.

Anot žinomo anglų mokslininko Robert G. Latham, lietuvių kalba turi daugiau giminingumo su sanskrito kalba, negu bet kokia kita, gyva ar mirusia, kalba pasaulyje.

Savo knygoje Aprašomi etnoligija (Descriptive Ethology) jis taip išsireiškia apie lietuvių kalbą:

“Be abejonės sanskrito giminingumas su lietuvių kalba yra didesnis, negu bet kokia kita kalba šioje Žemėje”.

Lietuvių kalbos svarbumą taip pat pripažino naujųjų laikų didžiausias filosofas Immanuel Kant (1724-1804), kuris buvo gimęs Rytprūsiuose (Prussian Lithuania) ir gerai mokėjo lietuvių kalbą.

Savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyno (Lithuanian and German Dictionary) pratarmėje jis rašė, kad lietuvių kalba nusipelno būti valstybės apsaugoma. Jo komentaras apie lietuvių kalbą turi didelę istorinę reikšmę, nes jis yra autoritetingas ir patikimas. Jis buvo ne tik filosofas, bet ir kalbininkas.

Jis taip komentuoja apie lietuvių kalbą:

"Iš tikrųjų, jokia kita pasaulio kalba nėra gavusi tiek aukštų pagyrimų kaip lietuvių kalba. Lietuvių tautai buvo priskirta didelė garbė už sukūrimą, detalių išdailinimą ir vartojimą aukščiausiai išvystos žmogiškos kalbos su savita gražia ir aiškia fonologija. Be to, pagal lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalba yra labiausiai kvalifikuota atstovauti pirmykštei arijų civilizacijai ir kultūrai".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 7 pranešimai(ų) ]

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Baltų, slavų, germanų, finų-ugrų ir kitų genčių, tautų bei kalbų istorija » Kalbotyra

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 0 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: