 |
| Svetainės tvarkdarys |
 |
Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina
|
Kuo skiriasi lietuviai nuo... lietuvių (sulenkėjusių)?
Nurodė Puritonas temoje:
Polonofilinė lefebristų propaganda
http://diskusijos.patriotai.lt/viewtopic.php?t=2328
Šarūnas Pusčius, Rytinis krikščionijos įtvirtinimas
2006 07 29
Šarūnas Pusčius
http://www.fsspx.lt/index.php?option=co ... &Itemid=68
Dar neseniai ne tik giminės „baliukuose“, bet ir istorikų forumuose galėdavome išgirsti posakių, kurių esmę supaprastinant galima būtų išreikšti taip: „Jogaila buvo Lietuvos išdavikas“; „mūsų bajorai savo lietuvybę pardavė už šlėktiškas privilegijas, tapo renegatais ir ėmė dirbti ne Lietuvai, o Lenkijai“; „iš visos mūsų unijos su Lenkija istorijos nei mums, nei pasauliui nebuvo nieko gero“; „Pilsudskis ir jo bendrai tenorėjo okupuoti ir sulenkinti Lietuvą“; „„Vidurio Lietuvos“ valstybė 1918–1920 m. buvo tik priedanga, kuria okupantai lenkai pridengė savo tikslus užgrobti Lietuvą“ ir t. t.
Žinoma, būdami Lietuvos patriotais, turime pripažinti, kad šiose „liaudiškose tezėse“ yra nemaža dalis tiesos, tačiau gal būtų pravartu pridėjus ranką prie širdies pamąstyti, ar tai nėra įdomios ir turtingos mūsų istorijos supaprastinimas?
Juk Lietuvos istoriją kūrė ne vien lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės. Žinoma, daugiausiai ją statė lietuviai, tačiau didelė dalis tų veikliausių lietuvių, pagrindinių istorijos kūrėjų, nors ir vadino save lietuviais, kalbėjo lenkiškai – tai buvo Lietuvos bajorija. Lietuviais mūsų bajorai save vadino iki pat XIX amžiaus pabaigos, o dalis net XX a. pradžioje bei dar vėliau – tarpukaryje.
Adomas Mickevičius galėjo laikyti save lietuviu ir lenku vienu metu, panašiai kaip garsusis škotų poetas Robertas Burnsas save galėjo laikyti ir škotu, ir britu. Maršalas Juozapas Pilsudskis galėjo supykęs Varšuvos politikus vadinti „karštakošiais lenkais“ ir „šiaudine ugnimi“, o save tituluoti „lietuviu bajoru“, panašiai kaip švediškai (kaip ir visa Suomijos diduomenė) tėvų namuose kalbėjęs maršalas Manerheimas – tapti Suomijos nacionaliniu didvyriu, „žiemos kare“ apgynusiu Tėvynę nuo sovietų ordų. Esminis skirtumas tik tas, kad tarpukaryje Pilsudskiui nepavyko tapti „lenkakalbiu lietuviu“, kaip kad Manerheimui pavyko tapti švedakalbiu suomiu.
Anot Mykolo Riomerio, jei Pilsudskis būtų gyvenęs 1863 m. sukilimo laikais, jis dar būtų buvęs laikomas Lietuvos patriotu ir lenkų pravardžiuojamas lietuvišku separatistu. Juk jis reiškė panašias pažiūras, kaip mūsų „tikrais“ lietuviais pripažįstami sukilimo didvyriai Sierakauskas, Mackevičius ir Kalinauskas.
Iš jų Kalinauskas bene radikaliausiai reiškė Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos idėjas, net pritarė sukilėlių Lietuvos komiteto projektui, iš kurio buvo išmestas žodis „Baltarusija“[1]. Tačiau modernaus tautiškumo prasme jį galima būtų pavadinti vienu iš pirmųjų... baltarusių tautinio atgimimo (o gal gimimo?) sąjūdžio pradininkų. Juk jis leido baltarusišką laikraštį Mužyckaja prauda. Šis radikaliausias nepriklausomybininkas siūlė lygiateisę Lietuvos federaciją su Lenkija, kaip ir daugiau nei pusei amžiaus praėjus – Juozapas Pilsudskis.
Kaip seniau bajorija suprato buvimą lietuviu, įdomiai iliustruoja Minske vieno 1863 m. sukilėlio bute rastas „Lietuvių katekizmas“. Jame pateikti tokie klausimai ir atsakymai į juos:
„Ar tu lietuvis? – Lietuvis iš Dievo meilės.
Kas yra lietuvis? – Tas, kuris tiki laisve ir laikosi Statuto [kalbama apie Lietuvos Statutą, galiojusį iki 1840 m.].
Be ko negali gyventi lietuvis? – Be laisvės ir vienybės su lenkais.“[2]
Tokia „dviaukštė“ tautinė savimonė XIX a. II pusėje jau buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir kitų luomų žmonėms. Tūlas patarlių rinkėjas 1885 metais Kauno apylinkėse užrašė štai kokį įsimintiną pokalbį su vietiniu kaimo „šiaučiumi“[3]:
– Kokiai genčiai priklausote?
– Esu katalikas.
– Aš ne to klausiu. Klausiu, ar jūs lenkas, ar lietuvis?
– Esu lenkas, o lietuvis taip pat esu.
– Tai neįmanoma. Jūs turite būti arba vienas, arba kitas!
– Kalbu lenkiškai, – atsakė siuvėjas. – Ir lietuviškai kalbu.
Tai buvo interviu pabaiga [4]. O juk toks „nesusipratęs“ lietuvis (lenkas?) buvo „aptiktas“ prie Kauno, kuriam vėliau buvo lemta tapti nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine, Lietuvos „atlietuvinimo“ politikos centru.
Tokių „nesusipratėlių“ buvo gausybė net pačiame Kaune ir visur Lietuvoje. Bet šimtus metų tai niekam neatrodė nesusipratimas, tai atrodė kaip normalus dvikalbio lietuvio būvis. „Nenormalu“ tai pirmą kartą pasirodė XIX a. pabaigoje lietuvių tautinio sąjūdžio kūrėjams, beje, dar ilgai rašiusiems savo laiškus lenkiškai.
Reikia pažymėti, kad visiškai nesame nusistatę prieš moderniųjų tautų kūrimąsi ar tautinį sąjūdį, galbūt išgelbėjusį nuo sunykimo skambią lietuvių kalbą. Tiesiog norisi pabrėžti, kad mūsų šalies istorija žymiai sudėtingesnė, nei atrodo pro tiek lietuviško, tiek lenkiško moderniojo tautiškumo prizmę.
XIX ir net XX a. I pusėje girdisi daug daugiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aidų, nei mes leidžiame sau įsivaizduoti.
Šie aidai labai aiškiai skamba vieno iš daugelio žymių mūsų šalies bajorų, kunigo, istoriko, visuomenės veikėjo Valerijono Meištavičiaus atsiminimuose.
Juose autorius rašo apie „aukso amžių“, kaip pats jį suprato – dvikalbės Lietuvos laikus, kai dar daugeliu aspektų išliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės hierarchinė sankloda, harmonija tarp dvarininkų ir valstiečių, besitęsusi iki XIX a. pabaigos. Aprašo jis ir to „aukso amžiaus“ griuvimą. Žinoma, autorius neišvengia tam tikros idealizacijos – tokia harmonija nevyravo visuose Lietuvos dvaruose, bet autoriaus pateikti faktai, žmonių jausmai, nors ir nuspalvinti asmeniniais įspūdžiais, rodo, kad tokios harmonijos būta. Tačiau pirmiausia reikėtų aptarti „aukso amžiaus griuvėsius“ – naujausiuosius laikus, labiau pažįstamus mūsų šiuolaikiškai akiai.
Daugelį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau LDK) gyventojų skaudžiai pasirinkti – „ar esu lietuvis, bet ne lenkas, ar lenkas, bet ne lietuvis“ – privertė kalbinių nacionalizmų Rytų Europoje augimo banga, be kita ko, išsiliejusi į 1918–1920 m. Lietuvos – Lenkijos karą, kurį mes dažnai vadiname tiesiog Lietuvos nepriklausomybės kovomis.
Tačiau šį karą, bent jau iš dalies, būtų galima pavadinti istorinės Lietuvos – buvusios Didžiosios Kunigaikštystės žemių – gyventojų pilietiniu karu. Taip galėtų spręsti apie jį nešališkas užsienio istorikas, gavęs į rankas visą masę neišfiltruotų pro „nacionalistinį tinklelį“, nepaprastai spalvingų to meto istorinių faktų.
Juk neretai iš dviejų kaimynų vienas išeidavo į Lietuvos savanorių, kitas – į POW (Lenkų karinės organizacijos Lietuvoje) eiles. Lietuviai susekė POW Kaune 1919 m. rugpjūčio 30 d. suorganizuotą sąmokslą, kurio tikslas buvo užkirsti kelią Vokietijos įtakai Lietuvoje bei atverti kelią į Lietuvos vyriausybę lietuviams, draugiškiems Lenkijai.
Buvo skubiai permesti lietuvių daliniai iš bolševikų fronto Lietuvos šiaurėje į lenkų frontą. Atrodo neįtikėtina, bet tada Lenkijos Suvalkų fronto vadas gen. Szeptycki informaciją, kad lenkų kariuomenė neperžengs Lietuvos sienos, pranešė Lietuvos kariuomenės vadui gen. Žukauskui, kuris... kaip ir lenkas generolas Žukowski, buvo numatytas vienu iš POW sąmokslo vadovų [5].
Taip pat verta pažymėti „keistą“ šiuolaikiniam lietuviui dalyką, jog daug kas iš lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų, sukūrusių Lietuvos Tarybą, palaikė slaptus ryšius su lenkais ir juos slėpė nuo kolegų lietuvių. Ar jie buvo „lenkų agentai“? Ne – neretai tai buvo tiesiog giminystės ryšiai [6].
Antai Stanislovo Narutavičiaus, mūsų šalies nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos (vienintelio dvarininko taryboje) bei pirmosios Lietuvos Respublikos vyriausybės nario grynakraujis brolis buvo... Gabriel Narutowicz, išrinktas pirmuoju konstituciniu Lenkijos prezidentu 1922 m. – dar dorai neišgaravus parakui, iššaudytam Lietuvos-Lenkijos mūšiuose dėl Vilniaus.
Tais laikais lenkiška giminystė tikrai nebuvo išimtis. Beje, Narutavičius, nors pasirašė už nepriklausomą Lietuvą, bet draskomas vidinio lietuvybės-lenkybės konflikto ir baigė gyvenimą savižudybe [7].
Panaši situacija buvo mūsų garsiojo gamtininko Tado Ivanausko šeimoje: jis pats tapo „grynakrauju“ lietuviu, vienas jo brolis – lenku, o kitas – baltarusiu.
Panaši padėtis susiklostė daugybėje Lietuvos šeimų.
Kitokią negu Lietuvos Tarybos sukurtą būsimos Lietuvos viziją lenkakalbiai mūsų šalies gyventojai išreiškė daugybe formų, bet tai nėra šio straipsnio pagrindinė tema. Pakanka paminėti kad ir Babtų valsčiaus (prie Kauno) pareiškimą, kad valsčius nepripažįsta vyriausybės Kaune, atsisako mokėti mokesčius ir eiti į Lietuvos kariuomenę. Babtų „respubliką“ pavyko nuslopinti tik išsiuntus ten Kauno komendantūros dalinį. Babtiečiai tiesiog norėjo Lietuvos, sujungtos su Lenkija – savotiško Didžiosios Kunigaikštystės tęsinio. Ar tai būtų buvę geriau Lietuvai? Kažin. Bet tai jau atskira diskusija.
Kad LDK atstatymo planai – ne vien „lenkų intriga“, gali iliustruoti pačių „lietuviakalbių lietuvių“ nuostatos. Juk ne tik XIX a. pabaigoje, bet ir 1916 m. kun. A. Jakštas-Dambrauskas, J. Kriaučiūnas platino atsišaukimus apie LDK atstatymą, o J. Basanavičius tais pačiais metais skelbėsi esąs „LDK partijos nariu“. Žinoma, jie jau linko į nepriklausomą LDK.
Juk „lenkų agento“ etiketę, labai norint, būtų galima prilipdyti ir „lietuviškosios Lietuvos“ ideologijos kūrėjui – A. Smetonai. Lietuvą palikęs eksprezidentas 1941 m. pradžioje Lisabonoje įvykusiame konfidencialiame pokalbyje su Lenkijos valstybės pareigūnu S. Tiškevičiumi (vien ši Lietuvos didiko pavardė perša vaizdą, kad 60 metų anksčiau būtų pasakyta – susitiko du lietuviai) pripažino, kad „Lietuvos valstybės atkūrimas pagrįstas siaurais nacionaliniais pagrindais, buvo klaida“ ir siūlė Lenkijai federuotis su Lietuva [8].
Aišku, tai galima pavadinti smulkia detale pasaulinio karo, sunaikinusio abi valstybes, audrose. Tačiau tai mažų mažiausiai parodo, kad, net po Lietuvą kalbiškai sulietuvinusio nepriklausomybės dvidešimtmečio, lozungas „Lietuva lietuviams“ (šiuo atveju, lietuviakalbiams lietuviams) nebuvo savaime suprantamas, kaip vienintelis galimas Lietuvos valstybės pagrindas.
Negalėdami gyventi tuo šūkiu besivadovavusioje šalyje, daug „Kauno Lietuvos“ (taip lenkai tuomet vadino Lietuvos respubliką) lenkakalbių pasirinko emigraciją į Vilniaus kraštą ar bent nuvykdavo į Vilnių, kur palaikė kontaktus net su aukščiausio rango Lenkijos politikais. Neretai jie būdavo išvejami ar priverčiami išvykti kitomis priemonėmis, kaip šio straipsnio herojus V. Meištavičius, kurį areštavo Lietuvos valdžia kaip pavojingą Lietuvos Respublikai.
Kai kurie tapo „užkietėjusiais lenkais“ – savotiška gynybinė reakcija; kai kurie – liko bent širdies kampelyje lietuviais, kaip tas pats Meištavičius arba geras Meištavičiaus pažįstamas kunigaikštis Konstantinas Radvila iš Taujėnų dvaro – iš prezidento A. Smetonos gimtojo valsčiaus.
Lietuvos prezidentas laikė šį savo kraštietį lietuviu kunigaikščiu ir mielai priėmė jo materialinę paramą, kurios Radvila negailėjo ypač Smetonai ir bendrai Lietuvos valdžiai. Smetonai netrukdė tas faktas, kad K. Radvila buvo maršalo Pilsudskio pasirinktas patarėju kaip Lietuvos reikalų ekspertas paties Pilsudskio 1919 m. rugpjūčio pradžioje organizuotuose susitikimuose su „Kauno Lietuvos“ lenkais, trokštant pasiekti susitarimo [9].
Pilsudskis, pamatęs tvirtą lietuvių valią turėti nepriklausomą valstybę, ir pats ėmė norėti išlaikyti nepriklausomą Lietuvą, bet su vyriausybe, palankia Lenkijai. Derybose tarp abiejų šalių, kurias abi laikė savo Tėvyne, tarpininkavo tas pats Radvila, kurį Meištavičius prisimena kaip svetingą ir milžino jėgą turintį lietuvį kunigaikštį, galėjusį už ašies rankomis sulaikyti arklių traukiamą vežimą.
Konstantinas („Totekas“) Radvila „buvo kilęs iš miškų, iš girių – kaip tas valstietis, kuris „pats kaip briedis, o briedis – kaip viržis“. Tas mūsų visuomenės vienalytiškumas, amžių amžius trukusio viržio, briedžio, valstiečio ir pono-bajoraičio gyvenimo bendroje žemėje rezultatas, ir palaikė vienybę, išlikusią per amžius, subyrėjusią tik po dviejų pasaulinių karų“, – rašo V. Meištavičius [10]. Ši citata – savotiškas kun. Meištavičiaus „aukso amžiaus“ manifestas. Bet tam amžiui jau nebuvo lemta sugrįžti.
Nutilus patrankų šūviams lietuvių-lenkų fronte, „naminis karas“ tęsėsi toliau. Daug žinome apie okupacinės Lenkijos valdžios vykdytą lietuvių persekiojimą bei lenkinimą okupuotame Vilniaus krašte tarpukaryje. Bet dažnai pamirštame, kad tarpukario Lietuvos Respublikoje ir lenkakalbiams mūsų kraštiečiams buvo nesaldu. Šimtmečius dvejomis kalbomis kalbėjusiems bei bažnyčiose giedojusiems žmonėms nepriklausomoje Lietuvoje buvo iškelta sąlyga staiga tapti vienkalbiais, nors dalis gyventojų lietuvių kalbos nebemokėjo.
Kaune ir provincijoje vis labiau mažintas papildomų pamaldų lenkų kalba skaičius. Peticijos grąžinti tas pamaldas buvo traktuojamos kaip antivalstybinės. Įtampa augo net ir po diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo 1938 m., kai, pvz., religinė procesija Lapėse prie Kauno peraugo į masines lietuvių-lenkų muštynes.
Vyko daug riaušių bažnyčiose. 1924 m. kovo 9 d., sekmadienį, Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, kunigui skaitant Evangeliją lenkų kalba, žmonės staiga pradėjo garsiai giedoti lietuviškai, šaukti ir švilpti. Žmonės ėmė bėgti prie išėjimo. Kai viena jauna moteris kažką pasakė lenkiškai, kažkas smogė jai į veidą, po to tarp riksmų „tu, lenke, važiuok sau į Varšuvą!“ keliolika vyrų ir paauglių šoko prie jos, ėmė ją mušti. Moteris už plaukų buvo nuvilkta nuo didžiojo altoriaus bei išvilkta į lauką. Iki kraujo buvo sumušti kiti lenkakalbiai šv. Mišių dalyviai. Lietuvaičiai vaikėzai Bažnyčios kaimynystėje... ieškojo karučio, norėdami juo išvežti kunigą[11].
Jei tokie ekscesai vyko bažnyčiose, tai už jų sienų buvo dar liūdnesnis vaizdas. 1930 m. gegužės 23 d. vyko lietuvių demonstracija, reikalavusi išvyti lenkų tautybės gyventojus iš Lietuvos. Prie vyriausybės rūmų demonstrantus pasitiko premjeras Tūbelis, priėmė jų rezoliuciją ir pasakė trumpą kalbą. Sugiedoję tautišką giesmę, demonstrantai daužė langus bei griovė lenkų institucijų patalpas. Panašūs niokojimai pasikartojo ir 1934 m. [12]. Fonas šiems įvykiams buvo du dešimtmečius sistemingai vykdoma lenkiškai kalbančių gyventojų „atlietuvinimo“ politika.
Žinoma, lenkų nacionalistai pridarė lietuviams taip pat nemaža skriaudų – galutinai sulenkino Vilniaus kraštą.
Ne tiek svarbus lenkinimas kalbiniu atžvilgiu (jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilnija kalbiniu požiūriu buvo gana lenkiška), kiek dar blogesnis nutautinimas valstybinių ir kultūrinių simpatijų atžvilgiu. Bene daugiausiai čia pasidarbavo Lenkijos Tautinės Demokratijos (ND) partija – vadinamieji endekai, įsikūrę Vilniuje 1905 m. Iki tol ir 1905 m. revoliucijos metais jie dar aktyviai neveikė ir nebuvo įgavę tokios įtakos kaip vėliau nei Vilniuje, nei visoje istorinės Lietuvos – Lietuvos ir Baltarusijos – teritorijoje [13].
Iki 1905 m. ir net vėliau lenkakalbiai vilniečiai dar galėjo rasti bendrą kalbą su lietuviškai kalbančiais žemiečiais. Baigiantis tarpukario dešimtmečiui, nemaža nacionalistinės propagandos apdorotų vilniečių buvo didesni lenkų šovinistai, nei, pvz., varšuviečiai – endekų propaganda ypač paveikė „lenkybės pakraščių“ – Vilniaus, Lvovo, Poznanės miestus, kur lenkai bijojo, jog kitos tautybės kels grėsmę lenkybei.
Šiame kontekste galima suprasti, kodėl į Lietuvos kariuomenę, 1939 m. iškilmingai įžengusią į amžinąją Lietuvos sostinę bei į Lietuvos valstybę apskritai, „išvaduotieji“ vilniečiai žiūrėjo gana kreivai – apmėtė akmenimis Lietuvos policiją, nušovė vieną policininką ir t. t.
Taip, iš dalies čia kalta ir lenkų nacionalistinė propaganda, bet yra ir mūsų kaltės. Sugrąžintame Vilniaus krašte Lietuvos vyriausybė ėmėsi skubios „atlietuvinimo“ politikos. Įstaigose buvo labai sparčiai įvedama lietuviška raštvedyba, labai suvaržytas Lietuvos pilietybės suteikimas Vilnijos gyventojams, iš valdžios bei švietimo įstaigų masiškai atleidinėjami vietiniai darbuotojai, sulietuvintas Vilniaus Stepono Batoro universitetas, kuriame pasilikti atsisakė dauguma profesorių ir studentų[14].
Tokia politika būtų buvusi per staigi net ir tuo atveju, jei 1918 m. Lietuva būtų gavusi Vilnių, bet 1939 m. prie gyvenimo lenkų kultūros atmosferoje pripratusiems vilniečiams ji atrodė tiesiog drastiška. O juk galėjome pradėti bent jau nuo dvikalbystės, kaip belgai ar suomiai... Taigi tiek lenkai, tiek ir mes turime už ką pasakyti krikščionišką mea culpa.
Galima suprasti, kodėl vilniečiai žiūrėjo į lietuvius ne kaip į brolius, o kaip į okupantus.
1939 m. per Vėlines Rasų kapinėse susirinko 25–30 tūkstančių vilniečių. Ant kapinių kalno esantieji šaukė „precz!“ („lauk!“), o aplink kapines susibūrusi minia – „litwinow!“ („lietuvius!“). Įsiaudrinusią minią lazdų smūgiais sugebėjo išvaikyti tik raitoji lietuvių policija. Žinoma, čia reikėjo griežtumo, bet ar ne skaudu, kad Gedimino miesto ilgamečius gyventojus (taigi lyg ir lietuvius) iš Lietuvos sostinės veja... lietuviai.
Visa tai galima pavadinti abiejų kalbų Lietuvos gyventojų tragedija, taip pat ir Lenkijos tragedija. Tai buvo ir vadinamosios „Jogailos idėjos“ – iš LDK ir Lenkijos bei kitų žemių sukurti katalikiškojo pasaulio įtvirtinimą Rytuose – žlugimas. „Jogailos idėjos“ mirtį Lietuvoje tarsi simboliškai ženklina 1930 m. Kaišiadoryse inscenizuotas teismas kunigaikščiui Jogailai [15].
Žinoma, nėra reikalo tarsi religinę dogmą teigti, kad daugiakalbė Lietuva ar jos sąjunga su Lenkija yra vienintelis geras Lietuvos santvarkos modelis. Galbūt jis būtų išėjęs labiau ne į naudą mūsų kultūrai, nei dabartinė vienkalbė valstybė, nors ir nutolusi nuo LDK tradicijų.
Šio straipsnio tikslas – daugiau parodyti, kad katalikybė (jeigu būtent ji, o ne nacionalizmas būtų visuomenės statoma į pirmą vietą), gali sėkmingai vienyti net įvairialypę visuomenę ir gali bendrai idėjai sutelkti net skirtingas šalis.
Būtent šį pozityvų – katalikišką – pradą galime ir privalome perimti iš katalikiškų LDK laikų. Valstybės valdymo forma gali keistis, bet valstybė privalo išlikti katalikiška. Katalikybė turi likti valstybę organizuojančiu principu.
Būtent katalikybė šiais laikais gali būti vienintelis tikras pagrindas ir vienijanti idėja Lietuvos ir Lenkijos bei kitų regiono šalių politiniam bei kultūriniam bendradarbiavimui. Jos nepakeis jokios „Naujosios Europos žemiškojo rojaus“ – pasaulio miesto, kuriamo be Dievo – perspektyvos.
O dabar galime sugrįžti į tuos laikus, kai Lietuva buvo dar visai kitokia...
[color=blue[quote="Puščius"] Šio straipsnio tikslas – daugiau parodyti, kad katalikybė (jeigu būtent ji, o ne nacionalizmas būtų visuomenės statoma į pirmą vietą), gali sėkmingai vienyti net įvairialypę visuomenę ir gali bendrai idėjai sutelkti net skirtingas šalis.
Būtent šį pozityvų – katalikišką – pradą galime ir privalome perimti iš katalikiškų LDK laikų. Valstybės valdymo forma gali keistis, bet valstybė privalo išlikti katalikiška. Katalikybė turi likti valstybę organizuojančiu principu.
Būtent katalikybė šiais laikais gali būti vienintelis tikras pagrindas ir vienijanti idėja Lietuvos ir Lenkijos bei kitų regiono šalių politiniam bei kultūriniam bendradarbiavimui. Jos nepakeis jokios „Naujosios Europos žemiškojo rojaus“ – pasaulio miesto, kuriamo be Dievo – perspektyvos.
V. Meištavičius ir „priešakinis krikščionijos įtvirtinimas“
Walerian Meysztowicz (arba, kaip rašo Bostono lietuvių enciklopedija: Valerijonas Meištavičius) gimė 1893 balandžio 24 d. Kauno gubernijos Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus Pajuosčio dvare (pats jis lenkiškai vadina savo gimtinę Pojoście).
Mokėsi Peterburgo imperatoriškajame licėjuje, Vilniaus kunigų seminarijoje (įšventintas kunigu 1924 m.), Romos teisės universitete (čia gavo kanonų teisės daktaro laipsnį) ir Vilniaus universitete, kur gavo teologijos daktaro laipsnį. Po to trumpai dėstė Vilniaus universitete kanonų teisę.
Nuo 1932 – Lenkijos ambasados prie Šventojo sosto patarėjas. 1939 m. karas jį užklupo Vilniuje, iš kur bėgdamas nuo rusų per Kauną, Švediją, Angliją pasiekė Romą ir ten pasišventė moksliniam darbui, panaudodamas Vatikano ir kitus archyvus.
Nuo 1946 m. buvo Lenkijos istorijos instituto Romoje vadovu. Romoje parašė nemaža istorinių veikalų, redagavo žurnalą Antemurale, pasirinkdamas jo pavadinimui Lenkijos-Lietuvos valstybės, kaip krikščionijos priešakinio įtvirtinimo – antemurale christianitatis – įvaizdį.
Anglų istorikas Normanas Daviesas, parašęs Lenkijos istoriją, pabrėžia, kad senoji Abiejų tautų Respublika daugelį amžių krikščionijoje buvo vertinama kaip katalikiškos civilizacijos „priešmūris“ – įtvirtinimas Rytuose, ginąs ją nuo infidelii – netikėlių ordų. Buvo suprantama, kad kiekviena šalis turi savo vietą ir paskirtį Bažnyčios vienijamos civilizacijos pastate.
Pavyzdžiui, Ispanija kartais vadinama „krikščionijos angelu“, nes ji apsaugojo Europą nuo protestantizmo ir plėtė katalikų tikėjimą į kitus žemynus. Gi Lenkija-Lietuva ir Vengrija (ar, galbūt, tiksliau: Vengrija-Kroatija) atliko krikščionijos Rytų pasienio sargų funkciją. Terminas antemurale christianitatis – „krikščionijos priešakinis įtvirtinimas, bastionas“ (lot.) – imtas visuotinai taikyti Lietuvos-Lenkijos valstybei kritus Konstantinopoliui, 1467 m., pasirodžius popiežiui Pauliui II adresuotam memorialui.
Taip pat šis terminas buvo naudojamas apibūdinti istorinei Vengrijai – šv. Stepono karūnos žemėms, į kurių sudėtį įėjo ir Kroatija. Taip pat Europoje Lietuvos-Lenkijos valstybei įvardinti vartoti terminai scutum (skydas), praevalidum (tvirtovė) ir pan. 1573 m. Henriko Valua išrinkimo į Lietuvos-Lenkijos sostą proga Paryžiuje pastatyti garbės vartai, ant kurių puikavosi užrašas: „Lenkijai, visos Europos stipriausiai tvirtovei prieš barbarų tautas“ [16].
V. Meištavičiaus atsiminimai yra pilni įsitikinimo šiuo istoriniu Lietuvos-Lenkijos Respublikos vaidmeniu. Jis ypač pabrėžia katalikišką „Rytų įtvirtinimo“ pobūdį. Jis, kaip ir ankstesnių amžių autoriai, vartoja „krikščionijos įtvirtinimo“ („przedmurze crześciaństwa“) sąvoką, suprasdamas krikščioniją kaip išskirtinai katalikišką, nes nuo Romos atskilusius stačiatikius jis atvirai vadina schizmatikais.
Abiejų Tautų Respublika buvo paskutinis katalikų religijos bastionas Rytuose. Už jos rytinių sienų baigėsi ir Vakarų krikščioniškoji civilizacija. Romos tradicijai buvo svetima tiek Maskvos autokratija, tiek Bažnyčios pavaldumas valstybei.
Nors Respublikoje liko nemaži bizantinės civilizacijos žemių plotai – Baltarusija ir Ukraina, buvo stengiamasi tų teritorijų gyventojus atversti į katalikybę, kartu nešant ir Romos civilizaciją. V. Meištavičiaus nuomone, romėniškosios-graikiškosios civilizacijos nešimas būtinas, siekiant padaryti katalikiška visą tautą, jos institucijas.
Kaip to pavyzdį jis pateikia Filipinus, kur ispanai, be tikėjimo dalykų, atnešė ir Romos teisės tradicijas, universitetus, kuriuose buvo dėstoma „amžinoji“ Tomo Akviniečio filosofija, tuo tarpu to negavusios kitos Azijos šalys ir likusios pagoniškos valstybės, nors jose ir nemaža katalikų. Tačiau V. Meištavičius pasisako prieš Rytų apeigų katalikų lotynizavimą, o veikiau už jų harmoningą įjungimą į katalikišką krikščioniją. Tradicinių apeigų įvairovė yra graži katalikiška vertybė, tačiau išlieka vienas tikėjimas ir viena moralė.
V. Meištavičiaus atsiminimų knyga yra paminklas senajam „Antemurale“ – Abiejų Tautų Respublikai ir jo atstatymo naujaisiais laikais siekių manifestas.
Savo mylimą Lietuvą – suprantamą istorine prasme (buvusią LDK) – V. Meištavičius mato kaip šio įtvirtinimo dalį. Vienas šio straipsnio tikslų ir yra išsiaiškinti, kokį vaidmenį ir vietą krikščionijoje šis iškilus Lietuvos dvarininkijos atstovas XX a. pr. skiria siekiamai atkurti Lietuvos-Lenkijos valstybei.
Bandysime parodyti, kaip šis Lietuvos dvarininkas įsivaizdavo realizavimą idėjos, kuri, anot jo, buvo labai sena idėja, puoselėta dar Jogailos ir net Boleslovo Narsiojo: siekis suvienyti Rytų Europos kraštus į stiprią katalikišką valstybę kaip Romos civilizacijos universumo užtvarą Rytuose, galinčią kovoti su tikėjimui ir civilizacijai gresiančiomis jėgomis tiek valstybės viduje, tiek išorėje.
Tokios valstybės sukūrimui būtina atkurti buvusią Lietuvos-Lenkijos valstybę, suvienijant visus jai priklausiusius kraštus.
Tokia vizija skyrėsi nuo daugelio Rytų Europoje XIX a. pab. – XX a. pr. paplitusių idėjų – nacionalistinių, marksistinių ar kitokių.
XIX–XX a. sandūros buvusios Abiejų Tautų Respublikos erdvėje paplitusias nemarksistines visuomenines sroves ir jų veikėjus galima sąlyginai suskirstyti pagal šias tris „koordinačių ašis“, kurių „galuose“ būtų skirtingos pozicijos atitinkamais klausimais:
- Siekimas tęsti daugiakalbės valstybės tradicijas versus nacionalistinė ideologija;
- katalikiškos visuomenės modelis – liberalios visuomenės propagavimas;
- hierarchinės visuomenės išlaikymas – egalitarinės tautos kūrimas.
Valerijonas Meištavičius neabejotinai priklauso pirmajai „svarstyklių pusei“ – jis yra buvusios Lenkijos-LDK teritorijų politinio bendrabūvio atkūrimo, katalikiškos bei hierarchinės visuomenės išsaugojimo šalininkas.
Tokių žmonių pažiūrų tyrinėjimas buvo visiškai apleista sritis Lietuvos istoriografijoje, tačiau pastebimas jos kilimas. Šis straipsnis daugiau skirtas nušviesti tokio tipo pažiūrų katalikiškumui.
Šaltiniai ir istoriografija
Atsiminimai kaip istorijos šaltinių tipas be abejo turi savų trūkumų – neoficialumą, nevisišką patikimumą, galimą neobjektyvumą, tendencingumą. Tačiau atsiminimai užfiksuoja tokių dalykų, kurių sunkiai ar net visai negalima rasti kituose šaltinių tipuose – epochos ir krašto dvasią, koloritą, visuomenės ar atskirų jos sluoksnių tradicijas, nuostatas, mąstymo būdą.
Dažnai juose randame faktų, kuriuos praleidžia pro akis kitų šaltinių autoriai. Taigi atsiminimai gali tarnauti kaip faktografinė medžiaga, ypač jei jų autorius buvo aktyviai įsitraukęs į visuomenės gyvenimą. Tačiau turbūt geriausiai atsiminimai pasitarnauja rašant mentaliteto istoriją – istorijos kryptį, apleistą pokario Rytų Europos istoriografijoje.
Kaip rašo lenkų istorikas Juliuszas Bardachas, mentaliteto istorija „apima platų ratą reiškinių, priklausančių visuomenės sąmonės sričiai ir kuriančių idėjinį, emocinį bei intelektualinį klimatą“ [17].
Prie tokio pobūdžio šaltinių priklauso ir šiame darbe aptariami Valerijono Meištavičiaus memuarai. Jie atspindi autoriaus gyventą epochą ir jos suvokimą visuomenėje – toje jos dalyje, su kuria bendravo autorius. Jo požiūrio tašką į visuomenės procesus lėmė jo aristokratiška kilmė bei pasirinktas gyvenimo kelias – įstojimas į dvasininkų luomą.
Iš čia kyla ir autoriaus pasaulėžiūra – jo simpatijos unijinei valstybei bei daugiakalbės nacionalizmo nepaveiktos visuomenės propagavimas, taip pat pasisakymas už katalikišką valstybės santvarką bei hierarchinės visuomenės struktūros idealizavimas.
Tačiau autorius išdėsto ne tik savo asmeninę „pasaulėžiūrą“, bet ir Katalikų Bažnyčios mokymą apie žmogų, visuomenę, valstybę. Be to, jis buvo tarpukario Lenkijos visuomenės veikėjas, ambasados Vatikane darbuotojas, mokslininkas, domėjęsis Lietuvos, Lenkijos ir pasaulio istorija. Kunigas ir bajoras, lietuvis ir lenkas, visuomenininkas ir savitą vidinį pasaulį turintis žmogus – ši sankirta padaro V. Meištavičių ypač įdomiu istorijos liudytoju ir vertintoju.
V. Meištavičiaus knyga „Atsiminimai apie laikus ir žmones“ („Gawędy o czasach i ludziach“) aprašo žmones, kurie jam buvo artimi, su kuriais jam teko susitikti per savo ilgą gyvenimą, arba garsūs jo visuomeninėje aplinkoje.
Pirmojoje „Atsiminimų“ dalyje, pavadintoje „Išnyko kaip dūmas“ („Poszło z dymem“) pasakojama apie dvarininkiją, ypač apie jos kilmingiausią ir daugiausiai žemių valdantį elitą.
Tai buvo luomas, su kuriuo autorius jautėsi solidarus, jam artimas, kurio atminimą jis norėjo įamžinti. Jis skausmingai išgyveno šio luomo nužengimą nuo šimtmečius trukusios padėties visuomenės viršūnėje į egzotiškų praeities reliktų vaidmenį.
Amžiais išlikusi visuomenės struktūra skendo į praeitį, „nyko kaip dūmas“. Nyko ir istorinė tos visuomenės aplinka, atmosfera – buvusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
Šiai trapiai pasaulio tikrovei autorius tarsi priešpriešina amžiną dvasinę tikrovę, pavadindamas antrąjį atsiminimų tomą „To co trwałe“ – „Tai, kas nenyksta“. Šioje dalyje daugiau pasakojama apie autoriaus veiklą Bažnyčios labui.
V. Meištavičiaus atsiminimai yra vertingas šaltinis, nes jie pateikia įdomų vienos Lenkijos istorijos epochos pjūvį, atspindėdami ir tuometinę Lietuvos istoriją. Be to, juose atsispindi Lietuvos aristokratijos pažiūros į pasaulį, savo šalį bei jos istoriją. Visą atsiminimų medžiagą integruoja autoriaus tradicinis katalikiškas požiūris į pergyvenamus įvykius ir reiškinius.
Panašių pažiūrų ir kilmės autoriaus Leono Broel-Platerio atsiminimai yra taip pat vertingas šaltinis, pateikiantis lenkiškos kultūros bajoro iš Lietuvai artimo Latgalos krašto požiūrį į Lenkijos valstybės atstatymą XX a. pradžioje – 1921 m., į Rygos sutartį tarp Lenkijos ir Rusijos, jo antiliberalistinį katalikišką požiūrį į visuomenę.
Garsus Lenkijos istorikas, kilęs iš istorinės LDK žemių, Juliuszas Bardachas savo veikale „Apie seną ir neseną Lietuvą“ aprašo V. Meištavičiaus asmenybę, pažiūras, mentalitetą bei veiklą.
„Lietuvių atgimimo istorijos studijų“ trečiame tome randame vertingą M. Riomerio straipsnį apie J. Pilsudskį, jo Rytų politikos planus, kuris paaiškina panašiai į V. Meištavičių mąsčiusios bajorijos požiūrį į Abiejų Tautų Respublikos atstatymą, jos būsimą teritoriją ir organizaciją.
Taip pat šalia pateikiamas E. Motiekos komentaras minėtam straipsniui, apibendrinantis Riomerio straipsnį, nušviečiantis Pilsudskio planus iš šių dienų perspektyvos.
Septintame ir aštuntame tome yra D. Staliūno straipsniai apie Vilniaus vyskupą Edwardą von der Roppą, kuriam buvo prielankus V. Meištavičius, teigiamai vertinęs ir jo Rusijos atvertimo katalikybėn planą – juk tai „krikščionijos tvirtovės“ pašaukimas.
Diakono Vasilijaus OSB darbe „Leonidas Fiodorovas. Gyvenimas ir veikla“ detaliai aptariama visa Vatikano organizuota Rusijos atvertimo akcija, tame tarpe ir arkivysk. Ropo vaidmuo joje.
V. Meištavičiaus kaip Lietuvos dvarininko gimtoji kultūrinė-politinė aplinka
Valerijono tėvas Aleksandras Meištavičius (Aleksander Michał Marian Meysztowicz) po savo tėvo Edvardo Meištavičiaus mirties tapo plačių žemės valdų su centru Pajuostyje savininku.
Juliuszas Bardachas rašo, kad jo valdos buvo Žemaitijoje, čia Žemaitiją suprasdamas kaip buvo įprasta XIX amžiuje – tada ji dažnai tapatinta su Kauno gubernija.
A. Meištavičius buvo šios gubernijos bajorų vadovas (lenk. wicemarszałek szlachty). Vilniuje jam teko mokytis su J. Pilsudskiu.
Jis baigė Krokuvos universitetą, šiame mieste susitiko su grafu Andrejumi Šeptickiu, vėliau tapusiu Lvovo graikų apeigų katalikų (unitų) metropolitu, XX a. pradžioje siekusiu visą Baltarusiją, Ukrainą ir Rusiją grąžinti į Romos popiežiaus pavaldumą.
Baigęs Krokuvos universitetą, tarnavo Rusijos caro gvardijoje ir gavo caro rūmų kamerhero titulą. Buvo palankus rusų valdžiai. Dėl dalyvavimo Kotrynos II paminklo Vilniuje atidaryme jo nemėgo lenkų patriotai.
1900–1904 jis buvo Kauno gubernijos žemės ūkio draugijos pirmininkas, 1908–1917 – Vilniaus žemės ūkio banko direktorius, 1906–1917 m. Rusijos Valstybės dūmos narys. Peterburge aktyviai dalyvavo vietinių lenkų veikloje.
1918, grįžęs į Lietuvą, A. Meištavičius stojo priešakyje lenkų veiklos, siekusios Lietuvą sujungti su Lenkija.
1921 11 21 gen. Želigovskio paskirtas lenkų sukurtos Vidurinės Lietuvos valstybės laikinosios valdančiosios komisijos pirmininku, arba, kaip rašo jo sūnus, „suverenu“.
Prijungus Vilnių prie Lenkijos, A. Meištavičius iš pradžių vadovavo Vilniaus žemės kredito draugijai.
1926–1928 m. jis buvo Lenkijos teisingumo ministru Pilsudskio vyriausybėje, kur laikėsi konservatyvios linijos. A. Meištavičius buvo vadinamų „Vilniaus stumbrų“ grupuotės faktiškas vadovas. Šis pavadinimas pabrėžė, kad jie yra nykstanti, bet saugotina padermė.
Bet ji neapsiribojo vien „vilniečiais“: „stumbrų“, nykstančių Lietuvos girių galiūnų vardas, anot jų vadovo sūnaus V. Meištavičiaus, buvo duotas tarpukario Lenkijos visuomenės grupei, kurią sudarė senojo Respublikos senatorių sluoksnio įpėdiniai – ne tik Lietuvos ponai, bet ir kiti dvarininkai, gyvenę Austrijos, Prūsijos ir Rusijos pasidalintos Respublikos žemėse.
Jie laikėsi tradicinio hierarchinės visuomenės modelio idėjos, nes per amžius toje hierarchinėje visuomenėje turėjo vadovaujančią padėtį, kurią net ir tarpukaryje bandė išlaikyti.
Šis visuomenės sluoksnis, V. Meištavičiaus manymu, padalinimų laikotarpiu buvo Lietuvos-Lenkijos erdvės visuomenę vienijantis faktorius – jį siejo giminystės ryšiai ir ypač saugomos istorinės tradicijos.
Jie daug prisidėjo prie visuomenės organizavimo – valdė daug žemių, rūpinosi organizuotu ūkio lygio jose kėlimu, leido laikraščius – Krokuvos Czas, Vilniaus Słowo. „Stumbrai“ dalyvavo Lenkijos vyriausybėse, valdžiusiose po 1926 m. perversmo. 1939 m., sovietams okupuojant Vilniaus kraštą, A. Meištavičius liko Vilniuje, iš kur jam teko bėgti per Lietuvos Respubliką į Romą ir apsigyventi pas sūnų.
Italijai įstojus į karą, A. Meištavičius su visu Lenkijos ambasados prie Šv. Sosto personalu persikėlė į Vatikaną, kur ir mirė.
V. Meištavičius, reikšdamas tada vyravusias savo luomo pažiūras, kritikavo Rusijos Imperijos biurokratus, jautė solidarumą su bendru dvarininkijos frontu, nukreiptu prieš biurokratijos valdžią.
Tačiau jis teigiamai atsiliepė apie imperinę santvarką, caro asmenį, aukščiausius imperijos hierarchijos sluoksnius. Tai matyti, pavyzdžiui, iš palankios vidaus reikalų ministru, o po to premjeru tapusio Stolypino charakteristikos.
Stolypinas seniau užėmė Kauno gubernijos bajorų vadovo postą, kuriame jį pakeitė A. Meištavičius.
Taip pat V. Meištavičius palankiai vertina Stolypino žemės reformą, turėjusią sukurti caro valdžiai atramą iš pasiturinčių valstiečių bei aristokratinio-biurokratinio elito reakciją į šią reformą, galėjusią pakirsti jo kaip Romanovų dinastijos atramos monopolį. Rusijos carą Nikolajų II autorius vertina su simpatija.
Apie jį asmeniškai atsiliepiama kaip apie gerą žmogų, manoma, kad caras nėra kaltas dėl autoriaus tėvynainių, krašto bei Bažnyčios persekiojimo. Autorius teigiamai vertina lojalistinę politiką imperijos valdžios atžvilgiu, pateisindamas ją siekimu išsaugoti savininkų rankose žemę – svarbiausią visuomenės turtą.
Jis visiškai pateisina buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse plačiai nuskambėjusį aktą, kai 60 žymių lenkakalbės aristokratijos ir dvarininkų atstovų, tame tarpe ir autoriaus tėvas, 1904 rugsėjo 23 d. dalyvavo atidengiant Vilniuje paminklą „Šiaurės Vakarų krašto išvaduotojai“ carienei Jekaterinai II.
V. Meištavičius mano, kad tiek priešinimasis caro valdžiai, tiek bendradarbiavimas su ja yra kelias į Lenkijos nepriklausomybės atstatymą, tik antrasis iš jų yra protingesnis.
Jis su susižavėjimu aprašo, kaip būdamas bajorų vadovu, jo tėvas A. Meištavičius rūpinosi Kauno krašto gerove – žemės ūkiu, tiltų statyba parkų priežiūra ir pan. Toks lojalistinės politikos vertinimas susilaukė kritikos lenkų visuomeninkų tarpe – pvz., Kazimierzas Okuliczius neigia lojalistus siekus Lenkijos nepriklausomybės, o caro politikos sušvelnėjimą po 1905 aiškina kaip revoliucinio judėjimo spaudimo pasekmę.
J. Bardachas cituoja Ipolito ir Ignoto-Karolio Korvin-Milevskių 1905 m. pasisakymus, liudijančius, kad buvusios LDK žemių dvarininkai turėtų visomis išgalėmis remti caro valdžią ir priešintis revoliuciniam judėjimui.
Jis vadina V. Meištavičiaus požiūrį „idealizuojančiu“ (2, 336). Manau, reikėtų įvertinti ir tai, kad nuolaidas galėjo paskatinti lojalizmas. Lojalumo apraiškos bendro revoliucinio judėjimo fone galėjo nuraminti caro vyriausybę, kad „Šiaurės Vakarų kraštas“ bent kol kas nežada atsiskirti nuo imperijos.
Taip pat po ištikimybės lozungais galėjo slėptis ar iš jų vėliau išsivystyti ir separatistinės nuotaikos, pavyzdžiui, lietuvių nacionalistinės inteligentijos tarpe. Be to, tokį lojalumą galėjo paskatinti ne tik, o kai kuriais atvejais ir ne tiek siekimas išsaugoti savo nuosavybę, kiek tradicionalistinė katalikiška nuostata atmesti viską, kas dvelkia liberalizmu.
Vienu iš priimtinos santvarkos išsaugojimo garantų laikytas lojalumas esamam monarchui, pasireiškęs ir, pvz., Galicijoje, ar lietuvių naujosios inteligentijos, ypač kunigų, tarpe – verčiau katalikiška santvarka svetimšalių dinastijos valdžioje, nei liberalizmas nepriklausomoje valstybėje.
Pvz., J. Tumas-Vaižgantas 1900 metais rašė: „Politišką Lietuvos neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę ir prieš aną (…) atvirai protestuojame. „Sargiečiai“, o su jais visa konservatyviška iki kaulų smegenų Lietuva pripažįsta Rosijos ciesorių už tikrą savo valdoną; nuo Rosijos nerūpinas skirtis, tik reikalauja ir reikalaus godojimo mūsų tautystės ir katalikystės“.
Tokia nuostata artino buvusios LDK žemių bajorus su kaimyninių kraštų elitu. Su buvusios Livonijos (dab. Latvijos ir Estijos), ypač katalikiškos Latgalos (pietryčių Latvijoje) bajorais juos jungė bendras frontas prieš carinės biurokratijos hegemoniją.
Žinoma, negalima neigti, kad kai kurie elito atstovai galėjo remti caro valdžią grynai iš išskaičiavimo, bet tokia nuostata buvo labiau būdinga protestantiškosios buv. Livonijos dalies dvarininkams. Lenkakalbės kultūros bajorai Rusijos Imperijoje buvo labiau žinomi kaip atviri ar slapti „maištininkai“.
Toks buvo fonas, kuriame veikė vienas žymiausių Rusijos Imperijos užgrobto „Šiaurės Vakarų krašto“ veikėjų – A. Meištavičius.
Aleksandro Meištavičiaus sūnaus Valerijono charakteris formavosi veikiamas tėvo ir jo jaunystės aplinkos. Šios aplinkos žmonių mentalitete vyravo visuomeninės-politinės idėjos, semiamos dar iš Abiejų Tautų Respublikos laikų.
Respublikos politinis būvis, žinoma, jau skendėjo praeityje, bet gyvi buvo jo atsiminimai, išliko visuomenės santvarka, susiklosčiusi per šimtus metų ir neišnykusi po valstybės padalinimų.
Kaip pastebi garsus iš istorinės Lietuvos kilęs lenkų rašytojas Czesławas Miłoszas, „kresų bajorų, labiau nei kitų sluoksnių sąmonėje reiškėsi pagrindiniai lenkų politinių jausmų, siekiančių senosios Respublikos laikus, leitmotyvai“ (17, 93).
Pats V. Meištavičius vengė dažnai vartoti terminą „kresai“, taikytą XIX a. II p. – XX a. I p. (ypač tarpukaryje) buvusios Respublikos, o vėliau – tarpukario Lenkijos rytinėms žemėms, kuriose gyveno ukrainiečiai, baltarusiai ir lietuviai.
Atsiminimų autorius mieliau vadino tas teritorijas buvusiomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis. Šių žemių aplinka buvo jam gimtoji. Savo betarpiška tėvyne jis laikė istorine Lietuvą – buvusias LDK žemes (dab. Lietuvą ir Baltarusiją). Jis teigė, kad jo vaikystės metais jos dar buvo išlaikiusios kultūrinį vientisumą, kuris dingo XX a. pradžios Lietuvoje.
Jo įsitikinimu, panaši visuomenės sankloda egzistavo ir visoje ikikapitalistinėje Europoje. Tokią sampratą jis išreiškia lygindamas savo vaikystės Lietuvą su kunigaikščio de Lampedus’o apysakoje pavaizduota XIX a. II p. Sicilijos visuomene. Iš šio kūrinio V. Meištavičius pamatė, kokia visuomeniškai vienalytė dar buvo Europa ir kokį panašų gyvenimą dar gyveno ponai Sicilijoje ir Lietuvoje. Savo prisimenamą Lietuvos visuomenės modelį V. Meištavičius įsivaizdavo kaip savotišką idealų tipą, pagal kurį vertino visus procesus, vykstančius visuomenėje.
Istorinės Lietuvos visuomeninė santvarka XX a. pradžioje. Hierarchiškumas ir daugiaetniškumas
Istorinės Lietuvos – buvusių LDK žemių, ypač jos vakarinės dalies, visuomenė prieš I Pasaulinį karą nors ir kalbėjo skirtingomis kalbomis bei jau buvo draskoma nacionalizmo, tuo pat metu buvo homogeniška, nes buvo sujungta viena vertus nusistovėjusiais tradicinės hierarchijos vertikaliais ryšiais, o kita vertus saistoma bendros religijos ryšių.
Katalikų tikėjimas jungė įvairiomis kalbomis – lenkų, baltarusių, lietuvių – kalbėjusius buvusios LDK gyventojus į vieną visumą, vienydamas juos prieš krašto okupantus rusus, išpažinusius stačiatikių tikėjimą.
V. Meištavičiaus akimis žiūrint, visuomenę valdžiusi hierarchija buvo aiški ir nepajudinama. Vadovaujančią padėtį užėmė ponai – diduomenės šeimų nariai. Autorius mieliausiai vartoja terminą „ponai“, prisimindamas terminą, vartotą LDK (Tarybos ponai), arba posakį „senatorių giminės“ („rody senatorskie“).
Tiesa, jis moksliškai nedetalizuoja ponų apibrėžimo. Jis rašė: „Ponai paveldėjo iš senatorių teisę ir pareigą valdyti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę“. Autorius nelabai noriai vartojo terminą „aristokratija“, nenorėdamas pažeisti bajorijos lygybės principo. Šis lygybės principas buvo daugiau teorinis, nes praktikoje V. Meištavičius teisino ponų viršenybę bajorų tarpe.
Ponams priklauso natūrali teisė vadovauti bajorijai ir žemesniems visuomenės sluoksniams. Šių giminių nariai turėjo užimti aukščiausias vietas tiek pasaulietinėje, tiek bažnytinėje hierarchijoje. Kaip to pavyzdžius autorius nurodė talentingą administratorių kardinolą Adomą Sapiegą ir vyskupą Ropą. Jis paaiškino, kad toks ypatingas sugebėjimas valdyti išsivysto ilgą laiką valdant dideles teritorijas ir yra santykinai dažniau sutinkamas diduomenės šeimose. Tarp šių šeimų buvo ir Meištavičiai, kurių protėvis figūravo jau tarp 1413 m. Horodlės akto dalyvių [18].
Sekantis hierarchijos sluoksnis buvo palivarkų bajorai.
Dar žemiau hierarchijoje stovėjo bežemės bajorijos sluoksnis, kurio atstovai dažnai tarnavo dvaruose prievaizdais, administratoriais arba betarpiškai tarnavo ponams kambariniais ar virėjais.
Nors žinome, kad didelė dalis bajorijos įsiliejo į miesto inteligentiją, autorius daugiau aprašo artimus sau kaimo bajorus.
Apatinis visuomenės sluoksnis buvo valstiečiai.
V. Meištavičiaus žiūrėjo į kaimo liaudį su feodališku paternalizmu, prisimindamas patriarchalinę praeitį kaip aukso amžių. Jis žiūrėjo į juos kaip tėvas į vaikus – globėjiškai, su meile, tačiau jokiu būdu ne kaip į lygius – jis suvokė, kad visuomenės vertingumas glūdi jos įvairovėje, kad ji yra organiška visuma, susidedanti iš įvairių sluoksnių, kurie tiesiog negali būti tarpusavyje lygūs, nes yra skirtingi.
Charakteringas pasakojimas apie seną ūkvedį Joną Šukį (Jan Szukis), kuris „buvo integrali dvaro dalis kartu su keliais šimtais šeimų (dvare). Jis buvo kaip visi susijęs su ponais į vieną glaudžią ir solidarią visumą... Tokia buvo santvarka. Žinoma, ji teikė progų piktnaudžiavimams, tačiau Pajuosčio žmonių atmintyje neišliko jokios ponų liaudžiai padarytos skriaudos – kita vertus, ir liaudis niekada neapvylė ponų.
Permainos – kaimų paleidimas iš baudžiavos, tolesnis ryšio tarp dvaro ir kaimo griovimas, mirtina dvaro atžvilgiu Lietuvos Respublikos žemės reforma... visa tai atėjo vėliau, iš išorės, prieš dvaro ir kaimo žmonių valią“[19].
Išties, Lietuvos Respublikos žemės reforma, kaip retas kuris istorinis įvykis, iš esmės pakeitė amžiais nusistovėjusią krašto ekonominę sanklodą. Visuomenė, kurioje daugumą žemės valdė stambioji dvarininkija, vadovavusi politiniam, ekonominiam ir kultūriniam krašto gyvenimui, iš pagrindų pasikeitė.
Dvarininkai turėjo palikti Lietuvą ar prarasti nuosavybę bei įtaką krašte.
Lietuva tapo kalbiškai lietuviškesnė, bet prarado didelę dalį savo elito kultūrinio palikimo.
1935 m. Kaune leistas lenkiškas laikraštis Dzień Kowieński galėjo parašyti apie Lietuvos lenkus: „Esame visuomenė, susidedanti daugiausiai iš darbininkiško ir inteligentijos proletariato, smulkių žemdirbių ir įsiskolinusių ūkininkų“ [20].
Ponai iš prigimties buvo kaimo globėjai. Kaimo liaudis buvusiose LDK teritorijose kalbėjo lietuviškai arba baltarusiškai. Pajuostyje liaudies kalba buvo lietuvių. Šia kalba kalbėtasi su liaudimi.
„Ne tik mokėjome abi kalbas, bet ir buvome prie abiejų prisirišę, iš tiesų dvikalbiai. Laikėme tą dvikalbystę privilegija, turtu, kurio neturi koroniažai (Lenkijos karalystės gyventojai). Didžiavomės savo lietuvių kalbos senumu ir gražumu“, – rašo Lietuvos dvarininkas [21].
Tuo pat metu V. Meištavičius, kaip ir jo tėvas, buvo kritiškai nusistatęs tiek prieš lietuvišką, tiek prieš lenkišką nacionalizmą, skelbiamą lenkų endekų (Narodowa Demokracja).
Jis manė, kad vienų tautų nacionalizmas gimdo kitų nacionalizmą: „Persekiodami lenkų kalbą Pobedonoscevas, Aleksandras III, Bismarkas –prancūzų nacionalizmo teoretiko Gobineau mokiniai – pažadino lenkų nacionalizmą.
Buvau liudininku, kaip lenkų netolerancija lietuviškiems pamokslams žadino lietuvių nacionalizmą. Vokiečiai per 1916–1918 metų okupaciją jį dar sustiprino. Lietuviai jau nenorėjo ne tik bendro valstybingumo su lenkais, bet net federacijos ar unijos, net bendros gynybos prieš bolševikus“ [22].
Nacionalizmams jis priešpriešino buvusios LDK žemių visų etninių grupių sugyvenimą, remiantis tradicinėmis daugiatautės katalikiškos valstybės vertybėmis.
Tokia „archaiška“ pozicija nelabai suprantama modernaus nacionalizmo išpažinėjams.
Nieko nuostabaus, kad Bostone išleistoje lietuvių enciklopedijoje apie autoriaus tėvą Aleksandrą Meištavičių rašoma: „Išaugęs ir dirbęs Lietuvos žemėje, nekentė lietuvių, nesuprato jų aspiracijų ir visą laiką veikė prieš Lietuvą. Dar 1902-siais į A. Jakšto raštą „Lietuvių balsas (kreipimasis) į Lietuvos magnatų, žemvaldžių ir bajorijos jaunąją kartą“ („Głos litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty na Litwie“), kur buvo kreipiamasi į bajorus dėl bendro darbo, A. Meištavičius kartu su kitais atsakė brošiūra „Przenigdy“ – t.y. „Niekados““ [23].
Tačiau pats V. Meištavičius ne tik rašo apie savo šeimą ir kitą bajoriją kaip apie lietuvių liaudies globėjus ir lietuvių kalbos teisių gynėjus, bet ir kaip apie laikančius save lietuviais:
„Lietuviais buvome visi rūmuose, dvaruose ir trobose; niekam tai nekliudė būti lenku. Priklausymas dviems tautoms, sudarančioms vieną Respubliką, buvo visuotinai priimtas. Nebuvo „tautinio išskirtinumo“ principo. Nedrausta lietuviui būti lenku, nei lenkui lietuviu. Kalbos, nors ir susimaišę, nedalino žmonių – neegzistavo glotologinis (t. y. grynai kalbinis – aut. past.) nacionalizmas“.
Taigi matome, kad skyrėsi pats lietuvio suvokimas.
Lietuviais pagal tradicinę nuostatą buvo laikomi visi LDK „politinės tautos“ atstovai – bajorai.
V. Meištavičius, aprašydamas poną Juknevičių, užsimena, kad šis stebėjosi, kaip naujosios kartos lietuvių nacionalistiniai veikėjai drįsta vadinti save lietuviais.
Jis teigia, kad tikraisiais lietuviais („litwiny“) buvo „Jogaila, Chodkevičius, Mickevičius, Pilsudskis ir aš“ o „naujiesiems lietuviams“ pavadinti tesuranda žodį „lietuvisy“ [24].
Pats V. Meištavičius iš dalies „priima“ į šios sąvokos rėmus ir lietuvių valstiečius. Jei jo mąstymo žmonės būtų dominavę to meto visuomenėje, galbūt būtų susiformavusi tauta, panaši, pvz., į bendro tikėjimo ir valstybingumo tradicijų jungiamą dvikalbę belgų bendriją.
Bet tokia lietuvio samprata, išsilaikiusi per visą XIX amžių, autoriaus aprašomais laikais lenkiškojo ir lietuviškojo kalbinių nacionalizmų įtakoje jau buvo benykstanti. Nepaisant to, V. Meištavičius stengėsi apibrėžti savo trokštamos matyti visuomenės modus vivendi, kuris apsaugotų ją nuo destrukcijos.
Pagrindinis tarp dvaro ir kaimo egzistavęs ryšys buvo religija. Religingumas buvo gyvas abiejose aplinkose, nors jis, veikiant nacionalistiniams sąjūdžiams, įgavo skirtingas formas.
Priešnuodį skilimams V. Meištavičius įžvelgė lotynų kalboje ir lotyniškoje kultūroje[25].
Ši kalba buvo liturgijos kalba, elito kalba, katalikiškos civilizacijos kalba.
Jo požiūrį turbūt geriausiai išreiškia ši pastraipa: „Pamaldų tvarka Panevėžio parapinėje bažnyčioje buvo nustatyta nuo amžių, kad giesmės ir pamokslai vyktų kartu, vienas kitam nekliudydami: giesmės buvo lenkiškos, o pamokslai lietuviški ir atvirkščiai.
Tai nekliudė niekam“ [26]. Bažnyčia buvo „cementas“, jungęs „Antemurale“ į vieną visumą, tiek „vertikaliai“ vienijęs visus visuomenės sluoksnius, tiek „horizontaliai“ jungęs buvusios Respublikos žemes į vieną dvasinę visumą.
Prisimindamas savo vaikystės ganytoją Panevėžio bažnyčios (funduotos autoriaus senelio) kleboną kanauninką Chadaravičių (Chodorowicz), autorius aprašo kleboniją: „Valgomajame be šventųjų paveikslų buvo dvi Czarneckio ir Koperniko litografijos…
Didžialenkio, kuris buvo Kijevo vaivada, ir Prūsijos kanauninko vaizdas priminė apie Respublikos vienybę, apie kurią tuomet nebuvo galima kalbėti: laikai po sukilimo mus laikė baimėje, o gubernatorius protegavo lietuvių judėjimą, kuris tada ėmė plisti iš Kauno seminarijos.
Tarp kunigo kanauninko vikarų atsirado pirmas kunigas, laikęs save „lietuviu, ne lenku“ – tai buvo kun. Šaulys… Jis neturėjo antilenkiškų nuodų, bet jie ėmė jame gamintis, kai miestelio ponios su ponia vaistininkiene priešakyje, pradėjo lietuviškų pamokslų metu išeidinėti iš presbiterijos. (Žinoma ne vien kun. Šaulys kalbėjo lietuviškai… Visi sakė pamokslus lietuviškai.)“ [27].
Beje, už tokius išsišokimus minėtas ponias barė jaunojo V. Meištavičiaus motina.
Meištavičius smerkė tiesioginį Vilniaus krašto įjungimą į Lenkijos sudėtį, į kurį, anot jo, „Kauno lietuviai“ atsakė nematyta neapykanta, ypač nukreipta prieš lenkų kalbą bei spaudą. Tačiau įdomu, kad tai Lietuvos dvarininkas vertina kaip visai logišką dalyką, nes, anot autoriaus, jei būtų buvusi lenkiška spauda, nedaug būtų skaitoma lietuviškos ir „graži lietuvių kalba būtų griuvusi, nykusi, nesukūrusi literatūros“[28]. „Šiaudinės sienos“ tarp Lietuvos ir Lenkijos nubrėžimą jis skaudžiai pergyveno, jausdamas tai kaip jo Tėvynės padalinimą.
Už karo žygį, kurį autorius suvokė kaip ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos gynimą, naujoji Lietuvos Respublikos vyriausybė jį suima: „1919 m. pabaigoje, Vilnių užėmus Želigovskiui, atsiradau Lietuvoje, nors ji buvo valdoma Kauno „Tarybos“, kuri žiūrėjo į mane kuo blogiausiai už mano dalyvavimą lenkų kariuomenėje.
Kurį laiką Kauno valdžia, žiūrėdama į mane kreivai, vis dėlto paliko mane ramybėje – galbūt tikėdamasi, kad kur nors gausiu kapitalo pakelti ūkį Pajuostyje. Deja, tai greitai baigėsi.
Lietuvių valdininkai mane pripažino „Lietuvos priešu“, „išgama“. Praleidau porą dienų Panevėžio kalėjime“. Antrą kartą bandant jį areštuoti, V. Meištavičius per Rygą pabėgo į Lenkiją [29]. Jis pateikia jausmingą aprašymą paskutinių savo žingsnių naktį bėgant nuo persekiojimo gimtojo dvaro žemėmis. Carinės imperijos ribose dar gyvavusi „Dvarų Respublika“, nusidriekusi nuo Vyslos iki Dauguvos ir Dniepro baseinų, tapo suskaldyta politinėmis Lietuvos, Lenkijos ir kitomis sienomis.
„Krikščionijos įtvirtinimo“ ribų atstatymas – siekis atkurti Abiejų Tautų Respubliką
Siekiant atstatyti Lietuvos-Lenkijos „įtvirtinimą“, labai svarbus buvo 1919–1920 metų Lenkijos-Sovietų Rusijos karas. Jį V. Meištavičius taip pat vertina iš savo feodalinių pozicijų.
Į Jurgio Dombrovskio suburtą 13-tą Vilniaus ulonų pulką jis žvelgia kaip į paskutinę LDK kariuomenę, sušauktą paskutiniu Lietuvos bajorų visuotiniu šaukimu. Vilniuje autorius dalyvavo kariniame pasitarime, kuriame iš Varšuvos atsiųstam Lenkijos vyriausybės atstovui apsiėmė suburti raitelių rinktinę Panevėžio apylinkėse.
Susirinko keliasdešimt karių, iš kurių, anot jiems vadovavusio V. Meištavičiaus, „visi buvome pasiruošę tarnauti, kad neatiduotume mūsų krašto bolševikams, kad atstatytume Respubliką. Tai buvo esminis bruožas visų tų žmonių, iš kurių tik aš ir mano brolis buvome išsilavinę, galėjome suformuluoti kokią nors visa apimančią pasaulėžiūrą. Kiti to neturėjo. Jie visai nebuvo „ponaičiai“, o tik sodybų šlėkta ir valstiečiai“.
Rinktinė siauru ruožu tarp besitraukiančių vokiečių ir nuo Vilniaus į vakarus slenkančių bolševikų nujojo nuo Panevėžio iki Lydos ir prisijungė prie Dombrovskio pulko.
Įdomu, kad žmonės juos visur priėmė kaip „savuosius“, visokeriopai padėjo. Juk tai buvo būsimosios „Kauno Lietuvos“ – Lietuvos Respublikos rytinės žemės. Autorius rašo, kad pulke kovojo tie, „kuriems Liublino unija buvo ne mitas ar svajonė, o realus reikalas, už kurį kovota“ (1, 109–113).
Kaip geriausią to „reikalo“ realizatorių V. Meištavičius išskyrė vieną žymiausių figūrų „Vilniaus stumbrų“ tarpe – Juozapą Pilsudskį.
Pilsudskiui autorius priskiria žodžius: „Nežinau, kas tą karą laimėjo, bet žinau, kas būtų buvęs kaltas, jei jis būtų pralaimėtas“. Pilsudskis aprašomas su simpatija. Tai nekelia nuostabos, nes Pilsudskio šeimos šaknys siekė žymias LDK didikų gimines.
„Atsiminimų“ autorius mano, kad Pilsudskis tapo socialistu tarsi nenoromis, labiausiai dėl to, kad prarado širdžiai brangų Zalavo dvarą. Kiti gi jo luomo broliai negalėjo mestis į tokią radikalią kovą, nes negalėjo rizikuoti brangiausiu turtu – žeme ir tuo pačiu palikti visuomenę be natūralios vadovybės.
Taigi tiek jie, tiek Pilsudskis kovojo už tą patį reikalą, tik skirtingomis priemonėmis. V. Meištavičius mano, kad Pilsudskis niekada nebuvo priešiškas ponams ir magnatams. Tiesa J. Bardachas oponuoja jam, teigdamas, kad ankstyvasis Pilsudskis – iki tapimo diktatoriumi 1926 m. – kritiškai atsiliepdavo apie dvarininkus, lojalius caro valdžiai.
J. Bardacho pacituotame Pilsudskio pasisakyme, tiesa, kritikuojama „lenkų, lietuvių ir žydų valdančiųjų klasių padlaižiška politika“, pasireiškianti paminklų režimo simboliams statymu, tačiau, nors šis pasisakymas turi stiprų socialinį atspalvį, jame Pilsudskis daugiau išgyvena dėl tokios politikos tragiškų pasekmių lenkybei.
Bet kilmingumas buvo ne vienintelė V. Meištavičiaus simpatijų Pilsudskiui priežastis. Pilsudskis, V. Meištavičiaus akimis, buvo tas žmogus, kuris bandė įgyvendinti „Antemurale“ idėją – sujungti į vieną politinį junginį mažų mažiausiai visas Lenkijos, Lietuvos (t. y. dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos) bei Ukrainos žemes.
Atsiminimų autorius mano, kad jei Pilsudskis nebūtų ėmęs vadovauti armijai grįžęs iš Magdeburgo, jei nebūtų prieš tai suorganizavęs karinių organizacijų tinklo, nebūtų buvę ir lenkų ginklo pergalės kare su bolševikais.
Vyriausybės karinio įgaliotinio pasiuntimas į Vilnių organizuoti pasipriešinimą, anot autoriaus, padėjo Vilniaus gynėjams pajausti bendros vadovybės buvimą, kraštiečio rūpestį miesto gynimu [30].
1920 metų kampanijai Meištavičius teikia didelę reikšmę. Žymusis žygis į Kijevą, kuriame dalyvavo ir Petliūros ukrainiečių daliniai, vertinamas kaip „ne tik politinis-strateginis pasistūmėjimas, bet ir taktinis būtinumas… Buvo taip pat ir strateginių motyvų: reikėjo stengtis sukurti jėgą tarp Vokietijos ir Rytų, pajėgią priešintis abiem frontais, neturinčiai drebėti prieš kaimynų susitarimą. Mintis sena, kaip (Boleslovo) Narsiojo žygiai į Kijevą, kaip Jogailaičių unija“ [31].
Ypač artimas V. Meištavičiui savo kilme bei pažiūromis buvo grafas Leonas Broel-Pliateris, iš Livonijos kilęs ir lenkiška patriotine dvasia išauklėtas žemvaldys, iš prigimties nusistatęs prieš revoliuciją, liberalizmą bei kapitalizmą, tarnavęs caro armijoje, iš kurios perėjo į Lenkijos armiją, o po to taip pat pasirinkęs dvasininko kelią.
Tiek Pliateris, tiek pats V. Meištavičius buvo priešiškai nusistatę prieš Rygos sutartį, nustačiusią rytinę Lenkijos sieną į vakarus nuo Minsko. V. Meištavičius, buvusios LDK žemių integralumo šalininkas, neigiamai vertina, anot jo, nacionalizmo padiktuotą Minsko atsisakymą.
Lenkijos delegacijos narys Grabskis inicijavo, jo paties žodžiais tariant, „Minsko voties išpjovimą“, motyvuodamas tuo, kad mieste gyveną „vieni žydai“ ir tokio miesto buvimas nuodytų endekų planuojamos tautinės (tiksliau, įmanomos kalbiškai sulenkinti) Lenkijos „sveiką branduolį“.
„Rygos taika nebuvo maršalo [Pilsudskio] darbas. Taip pat ji nebuvo sudaryta diplomatų.
Iš Lenkijos pusės ją sudarė Seimo partijų delegacija, nesutariančių dėl tikslo, kurio reikėjo siekti… Maskvai duota galimybė engti ir organizuoti Baltarusiją ir Ukrainą, o Lenkijoje palikta tų tautų tik tiek, kiek reikėjo sužadinti „mažumų reikalams“.
Bet… karo užbaigimas buvo būtinybė, ir ne Pilsudskis atsakingas už Rygoje padarytas klaidas. Iš senosios Respublikos, kuri, nepaisant priešų apsupties, sugebėjo priešintis krikščionybės priešams – liko ilga sunkiai apginama antrojo padalinimo siena“ [32].
L. Broel-Pliateris taip pat vertina Rygos taiką kaip neatsižvelgiančią į tikruosius Lenkijos ir jos elito interesus. Jį papiktino Lenkijos delegacijos vadovo Jano Dąbskio posakis, kad „kam gi mums Podolė ir Ukraina, juk ten yra tik lenkų dvarininkai.
Argumentas vertas tamsaus liaudininko, statančio partijos programą virš valstybės interesų“. Pliateris taip pat užsimena, kad Rygos derybose dalyvavo ponas Russanowskis iš Podolės, neoficialus pietrytinių žemių lenkų dvarininkų delegatas, kuris siekė, kad į Lenkijos sienas būtų įjungtas kuo didesnis tolimųjų pietryčių vaivadijų ruožas. Deja jis nieko nepasiekė [33].
Taigi abu šie dvarininkai neigiamai vertina Rygos taiką, neatkūrusią senosios Respublikos kaip visumos su visomis priklausiusiomis žemėmis bei užtikrinančios visų tautų teises.
V. Meištavičius mano, kad Pilsudskio planų – federacinės koncepcijos, unijos su Petliūros Ukraina, etc. – neįgyvendinimas buvo lemtingas, pralaimint 1939 m. karą „naujiesiems pagonims“ nacistams ir ateistinei Sovietų imperijai.
Dvarininkas nuo Panevėžio svarbiu pralaimėjimu realizuojant krikščionybės apsauginio įtvirtinimo idėją laiko „Vidurio Lietuvos“ valstybės sumanymo žlugimą. V. Meištavičius teigia, kad „Vidurio Lietuvos“ klausimas „siekė toli už Vilnijos ribų; jis taip pat, kaip Ukrainos ir Baltarusijos praradimas, nepaisant pergalingo karo, lietė ne tik Europos, bet ir pasaulio reikalus. Vyko lošimas dėl sukūrimo tarp Maskvos ir Vokietijos vieningos tautų grupės, galinčios pastatyti užtvarą tarp Rytų ir Vakarų. Tai sena idėja, ją galime vadinti ir Jogailaičių, ir (Boleslovo) Narsiojo idėja.
Sunkiau ją buvo realizuoti mūsų laikais, nei tais laikais, kai užteko kelių karalių ar kelių dinastijų susitarimo. Dabar, demokratinėje epochoje, idėjai reikia milijonų rėmėjų balsų. O tam priešinasi visuotinis ir toks suprantamas bei artimas masėms glotologinis nacionalizmas“ [34].
V. Meištavičius supranta, kad gen. Želigovskio „maištas“ buvo tariamas, nes šį žodį jis rašo kabutėse. Vietoje generolo į naujosios valstybės vadovo vietą stojo „vietinis civilis gyventojas“ – autoriaus tėvas Aleksandras Meištavičius.
Sušauktas seimas, anot V. Meištavičiaus turėjo du kelius. Vienas iš jų buvo federacijos, unijos ar kokios nors kitokios sąjungos su Lenkija patvirtinimas, išsaugant Vidurio Lietuvai tokią nepriklausomybę, kuri įgalintų kokias nors tolesnes derybas, kokią nors vėlesnę visos Lietuvos sąjungą su Lenkija.
Po to galbūt tokia Lenkijos-Lietuvos sąjunga galėtų išsiplėsti, galbūt į ją galėtų įstoti Latvija ir Estija, galbūt kada nors ir Baltarusija bei Ukraina – tai galėtų būti pradžia kokios nors jėgos, užtikrinančios taiką nuo Rytų ir Vakarų pusės ne tik šioms tautoms, bet ir visai Europai ir pasauliui“ [35].
Autorius kelia klausimą, ar tai buvo įmanoma. Jis pats bando atsakyti į tą klausimą, teigdamas, kad Vilnius ir dabar yra svarbus religinis ir kultūrinis centras, kuris su atkurtu universitetu galėtų pritraukti daug žmonių. Bet tam sukliudė nacionalizmai – ne tik lietuvių, bet ir vietos lenkų, kurie pasisakė už tiesioginį Vilniaus įjungimą į Lenkiją, bijodami prarasti autonominę provinciją.
Pasak kun. Meištavičiaus, jo tėvas, vadovaudamas „Vidurio Lietuvai“, bandė atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir uniją su Lenkija. Vidurio Lietuvą jis laiko paskutine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nuolauža.
Įdomi autoriaus užuomina apie Tautų Sąjungos delegato de Chardigny apsilankymą pas Vidurio Lietuvos vadovą Aleksandrą Meištavičių. Jis atvyko perduoti Vilnių „Lietuvos Respublikai Kaune“. A. Meištavičius atsisakė.
Jo sūnus atsiminimuose tai įvertina kaip paskutinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tarptautinį veiksmą.
Pilsudskis buvo sakęs, kad „Lenkija bus didžiąją valstybe (mocarstwem), arba jos visai nebus“. V. Meištavičius šiuos žodžius papildo: „Didžiosios valstybės, nebūtinai lenkiškos (mano išskirta – aut.) sukūrimas, federacijos, užtikrinančios dabar „satelitinių“ ar įjungtų į Sovietų Sąjungą respublikų ramybę ir nepriklausomybę, pasirodė Lietuvos atveju neįmanomu dalyku“ [36].
Pilsudskį V. Meištavičius prilygina žymiausiems Lenkijos-Lietuvos valdovams – Steponui Batorui, Jonui Kazimierui, Jonui Sobieskiui. Jis pažymi, kad maršalas buvo vienas didžiųjų krikščionybės gynėjų, kurio vadovaujama armija apgynė Europą nuo raudonosios bedievystės.
Autorius prisimena, kad paties Pilsudskio asmeninis religingumas nebuvo itin stiprus, tačiau prisimena matęs jį meldžiantis Aušros Vartų koplyčioje, jo valdymo metais vykusį Dievo Motinos paveikslo karūnavimą, jo mirtį su kunigo suteiktais paskutiniais sakramentais.
V. Meištavičius pateikia tokią pomirtinę savo mėgiamo Pilsudskio charakteristiką: „Pilsudskis yra vienas iš didžių žmonių, kurie užbaigia epochą… Su juo baigiasi mažiausiai trijų tūkstančių metų laikotarpis, kurio metu susikūrė mūsų kultūra… Ginkluota civilizacijos, kuri truko tūkstančius metų, gynyba jau neįmanoma… Ginti civilizaciją šiandien galima tik įsitikinimų jėga ir tiesos liudijimu žmonėms; kova vyksta žmonių sielose. Ant šių dvejų epochų ribos – kaip paskutinis iš tų, kurie kalaviju galėjo ginti tikėjimą ir tiesą – stovi didžiulė Pilsudskio figūra“ [37].
Autorius labai iškelia Pilsudskio asmenybę, tačiau reikia pripažinti, kad jis išties buvo vienas paskutinių, kuriems istorija suteikė šansą ginklu ginti katalikišką civilizaciją. Tiesa, dar buvo Meksikos cristeros, gynę tikėjimą nuo liberalios vyriausybės, Ispanijos pilietinio karo dalyviai, tačiau tai jau buvo labiau partizaniniai karai.
Gi maršalas de Golis ir kiti naujausių laikų karvedžiai jau gynė liberalią civilizaciją, grįstą visai kitais principais.
Turime pasakyti, kad Pilsudskis statė Lenkijos įtvirtinimą, skirtą ginti labiau civilizacijai, nei religijai, tačiau jis tiesiogiai nekliudė Lenkijoje veikti jėgoms, troškusioms paversti šią šalį „Antemurale christianitatis“, ypač kunigijai. Jo kova su katalikiškus principus išpažinusiomis jėgomis daugiau kilo dėl jų endekiškos nacionalistinės orientacijos.
_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.
Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 02 Sau 2008 23:27. Iš viso redaguota 1 kartą.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
Jūs esat istorikas Fenomenas, žemai lenkiu galvą.
