Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - A.Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

A.Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: A.Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos

Parašytas: 22 Bal 2012 22:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

A.Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... nos-taikos

http://alkas.lt/2012/04/19/a-avizienis- ... os-taikos/

Algis Avižienis, http://www.patriotai.lt
2012 04 19 09:48

Europinės integracijos propagandistai dažnai mėgsta kartoti, kad karas tarp Europos Sąjungos valstybių tampa neįsivaizduojamas. Daug kas, įsitikinęs šio teiginio pagrįstumu, taip pat sutiktų, kad jeigu europinė integracija atnešė Europai taiką, tai globali integracija turėtų ir pasaulį apsaugoti nuo karo grėsmės.

Bet čia iš karto susiduriama su paradoksais. Nors pasaulis jau 30 metų sparčiai integruojasi, kariniai konfliktai (kuriuose ir ES šalys kartais dalyvauja) toliau plinta. Kinija smarkiai didina savo karinį potencialą, tuo sukeldama susirūpinimą Azijoje ir JAV atsakomuosius žingsnius Australijoje. Afrikoje daugėja įtampos židinių. Aštrėja konkurencija tarp JAV ir Kinijos dėl Afrikos žaliavų, ypač naftos. Irano karo grėsmė tampa chroniška pasauline problema.

Giliau panagrinėkime mūsų ideologinių oponentų prielaidą, kad pasaulinė integracija veda pasaulį į taiką. Čia nekalbėsime apie Europos Sąjungos įtaką įtampos mažinimui, nes europinė integracija yra pasaulinės integracijos sudedamoji dalis.

Geriau aptarkime problemas iš esmės. Iš tikrųjų, labai daug kas priklauso nuo to, ar internacionalistai teisūs. Europiečių istorinis palikimas ir tuo pačiu jų kolektyvinė ateitis, jų nacionalinės valstybės yra sąmoningai pašalinamos iš politinio gyvenimo vardan kilnių tikslų, kurie neaišku ar bus realiai pasiekiami.

Galima, naudojant istorinius pavyzdžius, įrodinėti, kad ne nacionalinės valstybės gimdo tarptautinę nesantaiką, o būtent internacionalistai, siekiantys suvienyti tautas prieš jų valią. Tai skaitytojui būtų lengvesnis ir iš pirmo žvilgsnio įdomesnis uždavinys.

Kitas, kiek painesnis, kelias – išnagrinėti amžinos taikos perspektyvą iš pagrindų.

Kiek reikėtų kariauti, kad pasaulyje pagaliau įsiviešpatautų patvari taika?

Ar žmogus pasidarytų mažiau agresyvus, pakeitus politinę santvarką?

Ar ilgai išsilaikytų pasaulinė bendruomenė, jei tokia iš viso yra galima?

Pradėti šią diskusiją siūlau nuo klausimo, ar individas yra ramios prigimties padaras, siekiantis status quo išlaikymo, ar jis kunkuliuojančios energijos židinys, trokštantis nugalėti iššūkius?

Autoriaus nuomone, žmogaus prigimtis yra dinamiška. Individo pagrindinis gyvenimo tikslas yra nesiliaujantis galios siekimas, jos didinimas. Galima dar tvirčiau teigti — galios siekimas ir jos didinimas yra gyvybę apibrėžianti savybė. Esminis skirtumas tarp gyvųjų organizmų ir neorganinių objektų yra tas, kad negyvoji medžiaga ir iš jos ištekanti energija savaime neauga, o greičiau tirpsta savo aplinkoje.

Gyvybė, kuri yra sudėtingas materijos bei energijos derinys, klesti ir auga, pasisavindama papildomą materiją bei energiją iš savo aplinkos. Pasiimdama iš savo terpės tai, ko jai reikia, gyvoji būtybė šiek tiek pakeičia jėgos santykį tarp savęs ir aplinkos savo naudai. Kuriam laikui ji tampa stipresnė. Gyvųjų būtybių resursų pasisavinimo formų yra begalybė, kaip ir jų rūšių. Vieni aktyviai medžioja kitus gyvūnus arba minta augalais; augalai gaudo saulės spindulius ir įsisavina reikalingus elementus iš oro. Visi gyvieji organizmai stengiasi patraukti tam tikrus išorės elementus savo įtakon, kad pastarieji užleistų pirmiesiems gyvybei reikalingus resursus, stiprinančius juos aplinkos požiūriu.

Mažiau išsivysčiusių individualių organizmų gebėjimai kaupti galią yra žymiai menkesni, nei individualių žmonių. Primityvesnė individuali būtybė kaupia fizines jėgas tik iki tam tikro, jai optimalaus lygio, ir nebando kaip atskiras vienetas tęsti šio proceso iki begalybės. Bet tai nereiškia, kad jos galios kaupimas tuo ir baigiasi. Reprodukcijos dėka, subrendusių individualių organizmų gyvoji jėga persikelia į sekančią kartą. Ne senstantis individualus organizmas tęsia savo rūšiai būdingą kovą su aplinka, bet pagausėjęs būrys jo palikuonių.

Gali būti, kad kai kurioms jautresnėms sieloms yra sunku sutikti, kad gyvybė yra iš esmės agresyvi savo aplinkos atžvilgiu. Bet net menkiausias gyvybės krustelėjimas yra įsibrovimas į išorę, pastarosios laisvės neigimas. Tuo tarpu žmogus, didžiuojantis savo moraliniu kilnumu, dažnai net nepagalvoja, kaip jo veiksmai neišvengiamai varžo jo aplinkos elementus, kartu ir kitų žmonių, laisvę. Jo pasivažinėjimai jam suteikia malonių akimirkų, bet jo valdomas automobilis sujaukia aplinką. Išmetamos dujos teršia orą ir kenkia gamtai; variklio triukšmas padidina stresą kitiems žmonėms ir gyvūnams.

Individo kasdieniniame gyvenime yra daugybė atvejų, kai asmeninė sėkmė ateina konkurentų sąskaita. Automobilių pardavėjas džiaugiasi pelningu sandoriu ir nepergyvena, kad jo pasisekimas yra jo konkurentų nesėkmė. Krepšinio klubo sportininkai švenčia pergalę, kai jų varžovai liūdi dėl patirto pralaimėjimo.

Net ir visiškai nekalti veiksmai turi kokį nors poveikį aplinkiniams, priverčia juos reaguoti. Malonus pasisveikinimas su kaimynu pastarąjį skatina pertraukti savo minčių eigą ir bent jau šypsena reaguoti. Neįmanoma gyventi, neatėmus veikimo laisvės iš aplinkos elementų, nepriklausomai nuo to ar tai fiziniai objektai, ar žmonės.

Jau daugiau nei prieš šimtmetį vokiečių filosofas Nyčė (Nietzsche) suprato, kad gyvų būtybių pagrindinis tikslas nėra išlikimas, t.y., status quo išsaugojimas, o skverbimasis į aplinką.

Pasak Nyčės, išlikimas – tai tik pastovaus veržimosi į išorę, bei resursų pasisavinimo iš aplinkos šalutinė pasekmė. Jei gyvybė norėtų tik išlikti, jos nuolatinė bei neišvengiama sąveika su aplinka reikštų gyvojo sutvėrimo nualinimą ir išnykimą. Aplinka supanti gyvą būtybę visuomet bus didesnė bei galingesnė nei individualus organizmas.

Daugybė gyvųjų būtybių gimė, plėtėsi, kovojo su savo aplinka, bet išnyko, neatlaikiusios pastarosios poveikio. Gyvenimas – tai tik laikinas jėgų išbandymas tarp besiveržiančio organizmo ir žymiai galingesnės jo terpės.

Esminis skirtumas tarp žmogaus ir visų kitų gyvų būtybių yra jo neapsakomai didesnis gebėjimas kaupti galią. Per savo gyvenimą kiekvienas individualus žmogus pasisavina milžiniškus informacijos kiekius, kuriuos jo vaizduotė dar ir sugeba kūrybingai pertvarkyti. Bet tai yra tik potenciali galia, slypinti vieno individo galvoje. Ją realizuoti reikia materialinių priemonių ir svarbiausia – kitų žmonių.

Žmonių telkimasis į junginius, atskirų vienetų potencialo kaupimas į organizuotą galią, tai didžiulė mūsų rūšies jėga kitų gyvų būtybių atžvilgiu.

Jau seniai praėjo laikai, kai Europos gyventojai turėdavo saugotis nuo vilkų bei meškų. Šie plėšrūnai dabar priversti slėptis nuo žmonių. Homo sapiens poveikis žemei yra toks didelis, kad jis kartais įsivaizduoja esantis pati galingiausia būtybė planetoje. Tai, iš tikrųjų, beveik teisybė, nes nėra įrodyta, kad kokia nors dar nepažįstama bakterija ar virusas ateityje nepribaigs žmonijos.

Užvaldęs nemenką dalį žemės augmenijos bei gyvūnijos, žmogus nebeturi rimtesnių gyvųjų konkurentų apart savęs. Pats didžiausias pastoviai į aplinką besiveržiančio individo priešas, o kartu ir sąjungininkas, yra kitas žmogus, ypač jei jis gerai organizuotas.

Kodėl individas kuria sąjungas?

Aišku, kad jos apima daugiau nei vieną asmenį, o kartu ir didesnį potencialą veikti. Sukaupdamos daugiau galios nei vienas žmogus turi, asociacijos daro stipresnę įtaką savo aplinkai. Jei žmogus galėtų ką nors nuveikti pats, jam nereikėtų stoti į jokius, jo asmeninę laisvę apribojančius junginius.

Todėl individai buriasi į kolektyvus arba sąmoningai nusprendžia tarnauti asociacijai tam, kad ji padidintų poveikį savo aplinkai. Įsijungdamas į asociaciją ir joje aktyviai dalyvaudamas, individas tampa įtakingesniu. Poveikio išorei dydis nulemia galios kiekį. Sakoma, kad didelę įtaką savo aplinkiniams turintis žmogus yra galingas. Tuo tarpu silpnas asmuo arba tauta menkai formuoja savo aplinką ir nevykusiai apsigina nuo išorės poveikio. Stipri asmenybė formuoja savo aplinką; silpnas asmuo yra jos formuojamas.

Žmonių pastovi fizinė bei dvasinė veikla – tai lemiami individo aplinkos elementai. Neabejotina, kad gamta su savo sausromis, potvyniais, žemės drebėjimais gali smarkiai paveikti individo likimą, bet tokie atvejai yra išskirtiniai. Tuo tarpu, žmogiškosios aplinkos poveikis individui yra nuolatinis, bei viską apimantis. Pagrindinis individo galios šaltinis (veiksnys, kuris leidžia jam gyventi, bei plėtoti savo įtaką aplinkai) yra kiti žmonės. Deja, ir nuo kitų žmonių tenka stropiausiai saugoti savo galią.

Kas iš esmės yra žmonijos istorija, jei ne pačių įvairiausių konfliktų aprašymas? Tai besiplečiančių genčių, kunigaikštysčių, dinastijų, religijų, imperijų susidūrimai. Tai karai, ekonominė konkurencija, tarpusavio intrigos.

Subtiliame meno pasaulyje vyrauja „povandeninė“ kova tarp rašytojų, tapytojų, pianistų, dainininkų, rūbų dizainerių dėl publikos dėmesio ir palankumo.

Ir net šeimos prieglobstyje vyksta nuolatinė konkurencija tarp vaikų dėl tėvų dėmesio ir įtakos šeimos gyvenime. Galima apgailestauti dėl tokios padėties arba bandyti sušvelninti konfliktų aršumą. Bet pastoviai besiveržiančio į savo aplinką žmogaus būdo neįmanoma pakeisti. Jis toks yra ir liks kol bus gyvas.

Trys utopinės pasaulėžiūros nenori pripažinti žmogaus agresyvios prigimties: krikščionybė, socialistinis internacionalizmas ir globalios orientacijos liberali demokratija.

Jos skelbia turinčios raktą į perspektyvą visai kitokiam gyvenimui. Minėtos ideologijos siekia pašalinti žmonių tarpusavio santykiuose esančias įvairias priešpriešas. Jos žada sukurti rojų arba kažką panašaus, kuriame viešpataus universali taika, laisvė, laimė ir harmonija.

Bet į akį krenta kontrastas tarp deklaruojamų tikslų ir priemonių, kurias taiko ar anksčiau taikydavo šių doktrinų šalininkai.

Paradoksalu, bet amžinos taikos gynėjai veda nesibaigiančius karus.

Kodėl?

Tam, kad įtvirtinti taikos, laisvės, lygybės ir socialinės gerovės idealus visame pasaulyje reikia sukaupti galingą asmenų junginį, sugebantį nugalėti kitų asociacijų pasipriešinimą įjungimui į kuriamą rojų.

Atrodo, kad universalūs idealai neturi nieko bendro su prievarta ir smurtu. Bet jų propagavimas realiame pasaulyje, kuriame žmonių asociacijos nuolat stengiasi plėsti įtaką savo aplinkai, neišvengiamai sukels konfliktus.

Todėl istorijoje yra daugybė pavyzdžių, rodančių krikščioniškos meilės, komunistinės lygybės ir kapitalistinės laisvės šalininkų polinkį į smurtą ir priespaudą.

Viduramžiais katalikų bažnyčia inspiravo kruvinus ir pragaištingus kryžių karus prieš nekrikščioniškas gentis ir valstybes, tame tarpe ir baltus. Katalikų bažnyčios inkvizicija prarijo tūkstančius nekaltų žmonių.

Konservatyviais apskaičiavimais, Sovietų Sąjunga per visą savo gyvavimą nužudė 20 milijonų savo piliečių ir dalyvavo daugelyje karų.

O JAV, Vakarų pasaulio demokratijos ir globalizacijos įsikūnijimas, nuo 1900 m. panaudojo karines priemones prieš svetimas valstybes bent 150 kartų.

Žmonių bendruomenės, nepriklausomai nuo to ar jos turtingos, ar atsilikusios, turės sukaupusios galią tęsti joms būdingą veiklą. Koks nors bandymas nukreipti bendruomenės veiklos trajektoriją arba pakeisti jos sudėtį, susidurs su įsibėgėjusia galia.

Siekis įgyvendinti universalią taiką ir teisingumą kertasi su žmogaus prigimtimi.

Ciniški valdovai pasinaudoja utopinėmis idėjomis, užmaskuodami savo imperialistinę politiką arba prislopindami vidinį pasipriešinimą jų nežabotai galiai.

Viduramžiais kai kurie karvedžiai mielai remdavo katalikų bažnyčios misiją skleisti krikščioniškąją meilę, nes tai suteikė puikią progą grobti ir lobti. Tuo pačiu Romos katalikų bažnyčia skatindavo paprastų žmonių pasyvumą, ragindama juos atsukti kitą skruostą ir galvoti apie dosnų atpildą už kantrybę, kurį tikintieji sulauks pomirtiniame gyvenime.

Istorijoje yra pavyzdžių, rodančių, kad imperinės valstybės sugeba suvirškinti silpnesnes tautas, tuo pašalindamos konfliktus tarp mažųjų politinių vienetų. Bet imperinis valdymas neišsprendžia problemos dėl žmogaus polinkio kaupti galią kitais keliais.

Užkariavimas arba asimiliacija automatiškai nesustabdo individo arba pasiturinčios klasės tendencijos didinti turtus ir įtaką, išnaudoti silpnesnius gyventojus. Istorija rodo, kad žmogaus prigimtis verčia jį siekti galios kariniais veiksmais, piniginiais svertais, moraliniu autoritetu ar kitomis žmonių kontrolės priemonėmis. Kadangi didžiausi galios ištekliai glūdi žmonių potenciale, suprantama, jog išlieka pastovi grėsmė, kad agresyvesni veikėjai stengsis pajungti pasyvesnius individus ir prastai organizuotas bendruomenes savo tikslams.

Jei egzistuoja išorinė grėsmė, pvz., kita ginkluota valstybė, valdantieji bus priversti pasikliauti savo piliečių lojalumu bei pasiaukojimo dvasia. Ši išorės grėsmė – tai objektyvus veiksnys, apribojantis galingųjų polinkį išnaudoti silpnesnius savo pavaldinius. Jei piliečiai įsivaizduos, kad svetima valdžia nebus tokia baisi kaip savoji, jie atsisakys ginti savo skriaudėjus.

XIX-ame amžiuje europiečių sąmonėje įvyko didysis lūžis. Sparti pažanga švietime, transporte ir žinių sklaidoje (ypač atsiradus masinei spaudai) sukūrė prielaidas integruoti plačiąsias mases į nacionalinių valstybių gyvenimą. Konkuruodamos tarpusavyje, tų laikų nacionalinės valstybės siekė kuo didesnės savo piliečių paramos.

Vienas efektyviausių būdu stiprinant valdžios ir jos piliečių tarpusavio pasitikėjimą yra efektyvi socialinė rūpyba.

Keista, bet konservatyvus aristokratas Otto von Bismarkas, Vokietijos Reicho Kancleris, iškilo kaip didelis europinio lygio socialinis reformatorius. Bismarko Vokietija tapo pirmąja Europos šalimi, kuri ėmė spręsti senatvės, nedarbingumo ir bedarbystės problemas. Atsirado unikali socialinės rūpybos sistema, prieinama plačiosioms masėms.

Siekdamas suvienyti vokiečių žemes, Bismarkas norėjo kuo didesnės tėvynainių paramos, kad galėtų pasipriešinti Prancūzijai ir kitoms didžiosioms valstybėms, blokavusioms Vokietijos susivienijimą.

Bismarko reformos rado stiprų atgarsį darbininkijos tarpe. Jos sušvelnino klasių neapykantą, kuri galėjo rimtai susilpninti Reicho susitelkimą tuo metu, kai vyko intensyvios didžiųjų valstybių varžybos dėl įtakos Europoje.

Imperijos ne kartą pademonstravo galią įkurti kažką panašaus į Pax Romana (patvarią taiką), nors tai labai brangiai atsieidavo.

Romėnai, ko gero antikinio pasaulio pirmieji globalistai, pastatė savo imperiją ant didžiulio žmonių aukų kalno. Užkariaudami vieną provinciją po kitos ir ginklu tramdydami nuolatos maištaujančius savo provincialus ir vergus, romėnai sukūrė savo imperiją. Pašalinę rimtesnę užsienio grėsmę, turtingesni romėnai jautėsi laisvi pasiduoti ekscesams, išnaudoti vis daugiau vergų savo patogumui ir galios kaupimui. Vidinis Romos imperijos solidarumo nuopolis pasiekė tokį lygį, kad jos piliečiai pradėjo vengti karinės tarnybos ir vis daugiau pasikliaudavo samdomais užsieniečių kariais.

Mūsų laikų Pax Americana žymiai palengvino europiečių gynybinę naštą ir tuo paskatino Vakarų Europos pokarinį ekonominį pakilimą. Vakarų europiečiai pusšimtį metų priprato prie JAV saugumo skėčio.

Atiduodami nemažą dalį atsakomybės už savo užsienio politiką ir saugumą amerikiečiams, europiečiai lyg pradėjo jausti mažesnę atsakomybę už savo bendrą likimą. Individualizmo tendencijos išaugo.

Pavyzdžiui, nenoras auginti vaikus, o tik troškimas džiaugtis gyvenimo malonumais privedė Vakarų Europą prie dabartinės senėjimo krizės. Užpildyti darbo jėgos trūkumus Vakarų europiečiai dabar ketina ne skatindami savo piliečius kurti šeimas, bet importuodami darbinio amžiaus užsieniečius iš tokių šalių kaip Lietuva, Lenkija, Rumunija ir kitos.

Pagal Lietuvos ES narystės sąlygas, užsienio firmos ir viešos institucijos, tokios kaip gydymo įstaigos, turi teisę mūsų šalyje „medžioti“ tinkamus darbuotojus ir specialistus.

Tūkstančius darbingo amžiaus piliečių, tame tarpe ir profesionalų, gydytojų, slaugių, pavyko išvilioti iš Lietuvos, nepaisant jos ilgalaikės plėtros perspektyvų. Tiesa, kad karinių konfliktų tarp ES narių tikimybė yra maža. Bet ar mūsų žmonių „medžiojimas“ nėra stipresniųjų agresija prieš silpnesnius?

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... nos-taikos

http://alkas.lt/2012/04/19/a-avizienis- ... os-taikos/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: A.Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos

Parašytas: 22 Bal 2012 22:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

A.Avižienis. Pažeidžiamiausia globalizacijos vieta

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... ijos-vieta

http://alkas.lt/2012/04/04/a-avizienis- ... jos-vieta/

Algis Avižienis, http://www.patriotai.lt
2012 04 04 14:53

Skamba gal kiek ciniškai, bet galima teigti, kad pokarinė Vakarų santvarka (arba tiksliau, Vakarų piliečių pritarimas jai) rėmėsi sparčiu ekonominiu augimu.

Per šešis dešimtmečius Vakarų šalių ekonomikos beveik pastoviai mušė vis naujus gamybos rekordus, kraudamos didžiulius kalnus vartotojiškų gėrybių. Visa tai tarnavo gyventojų pasigrožėjimui, pasipuikavimui, malonumui, komfortui ir saugumui. Materialiniu požiūriu vakariečiai tuomet buvo geriau aprūpinti ir turbūt labiau patenkinti savo gyvenimu, nei žmonės gyvenantys kitose valstybėse arba bet kuriuo kitu ankstesniu periodu.

Vakarų elitas pateikė šią materialinę gerovę kaip patį stipriausią argumentą, įrodantį laisvos rinkos bei liberalios demokratijos pranašumą kitų politinių ideologijų atžvilgiu. Liberalizmo šalininkai manė, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kad jų ideologinė pergalė prieš socialinio solidarumo idėjas yra triuškinanti ir amžina.

Tokios triumfo nuotaikos gerai atsispindėjo garsioje Francio Fukujamos (Francis Fukuyama) knygoje „Istorijos Pabaiga ir Paskutinis Žmogus“, kurioje 1992 m. autorius argumentavo, kad Vakarų pasaulio pergalė prieš Sovietų Sąjungą paženklino naujos eros pradžią. Pasak Fukujamos, liberali demokratija parodė, kad ji geriausiai sugeba patenkinti žmonių materialinius poreikius ir todėl nusipelnė būti galutine žmonijos valdžios forma.

Liūdna pripažinti, bet visgi yra tikėtina, kad didesnė žmonių dalis daugiau rūpinasi savo asmenine ekonomine gerove nei aukštomis dvasinėmis vertybėmis. Toks dvasinis masių pakilimas, kokį matėmė Sąjūdžio metu, greičiau yra graži išimtis, gyvuojanti gana trumpai, ypač jei pastarasis vėliau nėra susijęs su materialinės gerovės pagerėjimu.

Taip, kaip teigė Fukujama, iš tikrųjų ir galėjo būti.

Nacionalizmas, ko gero taip pat ir egalitarinis socializmas bei kitos kolektyvistinės ideologijos, būtų šimtmečiams išnykusios iš europiečių politinės padangės, jei pokarinis malonumų festivalis būtų besitęsiąs dar bent vieną generaciją.

Bet 2008 m. pasaulinė ekonominė recesija, pati giliausia nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-39), pirmą kartą kiek rimčiau pakirto plačių gyventojų sluoksnių pasitikėjimą amžinos ekonominės plėtros perspektyva. Šios krizės padariniai – paplitęs skurdas, bankų ir net valstybių nemokumas bei gyventojų nepasitenkinimas, peraugantis į visuotinius streikus ir riaušes, pvz. Graikijoje – parodė, kokie iš tikrųjų pažeidžiami yra globalaus kapitalizmo pamatai. Nors globalistai įrodinėja, kad dabartiniai sunkumai tėra laikini, yra rimto pagrindo manyti, kad globalinė ekonominė sistema grėsmingai artėja prie fizinės augimo ribos, ypač energetinių resursų požiūriu. Nuo šiol yra tikėtina, kad Vakarų pasaulio ekonomikos tolesnė plėtra taps vis sunkiau įgyvendinama.

Ryškiausi pokario pasiekimai glūdi materialiniuose/techniniuose dalykuose, bet ne dvasiniuose.

Šimtmečiais plėtoti fiziniai mokslai paruošė dirvą neįsivaizduojamam gamtinių resursų išnaudojimui XIX, o ypač XX amžiaus antroje pusėje. Joks ankstesnis žmonijos istorijos laikotarpis nesuteikė tokio didžiulio fizinės energijos kiekio žmonių poreikiams, kaip pramoninės revoliucijos periodas.

Šio laikotarpio pasiekimai, dažnai sukeliantys perdėtą pasididžiavimą savimi, yra susiję su milžinišku fizinės energijos suvartojimu. Tai erdvių užkariavimas, tarpkontinentiniai skrydžiai, neribotas automobilių naudojimas. Globalizuotame pasaulyje dabar eksploatuojama vienas milijardas automobilių, važinėjančių 69 milijonų kilometrų keliais. Ir šis skaičius pastoviai didėja. Vien Kinijoje kas mėnesį automobilių padaugėja vienu milijonu.

Jau maždaug 12 metų esančios aukštos žaliavų kainos byloja, kad globalioje ekonomikoje kylanti paklausa jau pradeda pralenkti objektyvias galimybes ją patenkinti.

Iškalbingiausias pavyzdys – nafta. Jos vidutinė kaina 2000-2012 m. pašoko 6 kartus – nuo maždaug 20 JAV dol už barelį iki 120 JAV dol. Lietuvoje šis reiškinys yra susijęs su skausminga 5 Lt. už litrą benzino kaina.

Paradoksalu, bet globalizacijos tariami privalumai kaip tik ir virsta jai gresiančio nuopolio priežastimi. Laisva prekyba, užsienio investicijos, atviros rinkos – tai tie veiksniai, įtraukiantys šimtus milijonų naujų gamintojų bei vartotojų į pasaulinę ekonominę sistemą. Anksčiau apgailėtinai nuskurdę kinai, indai, brazilai ir kiti, dabar masiškai perka automobilius, madingai rengiasi, renkasi erdvesnius butus ir keliauja po pasaulį. Išaugęs vartojimas padidino poreikį žaliavoms (o ypač naftai) ir iškėlė jų kainas tiek, kad tolesnis augimas tampa vis sunkiau įgyvendinamas.

Vis įkyriau peršasi mintis, kad globalistų svajonė įtraukti 2,5 milijardus kinų ir indų į globalizacijos procesus buvo didžiulė klaida. Iš kur gauti žaliavų tokiam grandioziniam projektui? Vien pirmasis rimtesnis bandymas motorizuoti kinus jau sukėlė visuotinį energijos kainų šuolį. O procesas vos tik prasidėjo.

Šiuo metu tik kas 17-tas kinas važinėja nuosavu automobiliu, kai tuo tarpu kas antras statistinis lietuvis yra motorizuotas. Visi požymiai rodo, kad Kinijos vyriausybė ir jai talkinančios užsienio korporacijos ruošiasi tęsti šalies motorizacijos programą. Beje, kai kurie ekonomistai pastebėjo, jog siekis pakelti 2,5 milijardų kinų ir indų pragyvenimo lygį iki Šiaurės amerikiečių vidurinės klasės standarto, reikalautų papildomų keturių žemės rutulių ir jų gamtinių išteklių (naftos, dujų, metalų, gėlo vandens bei dirbamos žemės). Nežiūrint to, Kinija, Indija ir be to dar nemenkas kitų besivystančių šalių pulkas bei multi-nacionalinės korporacijos ir bankai yra toliau pasiryžę tęsti pramonės plėtros kursą.

Kaip pažymėjo žinomas naftos rinkų analitikas, Džefas Rubinas (Jeff Rubin), knygos „Kodėl Jūsų Pasaulis Pasidarys Žymiai Mažesnis: Nafta ir Globalizacijos Pabaiga“ autorius, šėlstanti pasaulinė naftos paklausa sparčiai sekina lengvai pasiekiamus naftos išteklius, ir tokiu būdu didina jos kainą. Naftos dramatiškas pabrangimas 2008 m., kai buvo pasiekta rekordinė 147 JAV dol. už barelį kaina, tai buvo smūgis, stumtelėjęs pasaulio ekonomiką į dabartinę gilią krizę.

Rubin teigia, kad ne finansinė spekuliacija, bet būtent naftos kainos šuolis buvo lemiamas veiksnys. Pagal šios knygos autorių, keturios iš penkių paskutinių recesijų atsirado dėl staigiai pabrangusio „juodojo aukso“. Dabartinė recesija buvo pati sunkiausia pokariniame laikotarpyje, nes naftos kainos pakilimas buvo pats žiauriausias.

Pažymėtina taip pat, kad nusmukusi ūkinė veikla tuojau pat nutempė naftos kainą iki 36 JAV dol. lygio, bet neilgam. Kuklus globalios ekonomikos atsigavimas jau po metų vėl pradėjo grąžinti naftos kainą į ankstesnes aukštumas. Nuo šiol kainų šuolių ir recesijų ciklas taps vis aštresniu reiškiniu, nes pigios naftos ištekliai nuolat mažėja. Rubinas yra įsitikinęs, kad vis labiau brangstanti nafta sustabdys globalizacijos procesą ir privers žmoniją perorientuoti gamybą ir prekybą į vietines rinkas.

Globalizacija yra glaudžiai susijusi su žmonių, prekių ir kapitalo hiper-mobilumu. Kad globali sistema gyvuotų, prekės ir žmonės turi laisvai ir nuolat keliauti po visą pasaulį.

Globalios ekonomikos funkcionavimui reikalingi vis didesni kiekiai pigios energijos. Kai transporto kaina išauga per daug, gamintojai bei vartotojai yra priversti ieškoti resursų ir klientų arčiau namų. Rubinas nurodo, kad kai kur šis atbulinis procesas jau įsibėgėjo.

Anksčiau, Šiaurės Amerikos vartotojai buvo pripratę pirkti nebrangius stambius plieno gaminius iš Kinijos. Geležies rūda buvo plukdoma iš tolimos Brazilijos į Kinijos plieno kombinatus, pastatytus netoli šalies pakrantės laisvųjų ekonominių zonų. Ten toji geležies rūda buvo perdirbama į plieną, o plienas į stambias konstrukcijas. Iš Kinijos šie gaminiai vėl buvo plukdomi į JAV vakarinės pakrantės uostus ir toliau sausumos keliais transportuojami tūkstančius kilometrų po Šiaurės Ameriką. Dabar, pasak Rubino, vis daugiau stambesnių plieno gaminių yra gaminami JAV, nes per didelė transporto kaina neutralizuoja kinų ankstesnius privalumus (ypač pigią darbo jėgą).

Iš tiesų galima pastebėti sąsajas tarp intensyvėjančios globalizacijos ir augančio naftos vartojimo bei pabrangimo. Globali integracija, t.y., užsienio investicijų ir prekybos augimas, pradėjo itin intensyvią plėtrą prieš 30 metų. Per šį laikotarpį naftos gavyba praktiškai padvigubėjo nuo 44 mln. barelių per dieną iki 89 mln. barelių per dieną 2012 m.

Jau 2007 m. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA), konsultuojanti Vakarų šalių vyriausybes energetikos klausimais, savo metiniame pranešime apie naftos rinką, įspėjo, kad padėtis tampa grėsminga. Pasak TEA, nepaisant vyraujančių aukštų kainų, jau 2012 m. gali pritrūkti naftos.

Tuomet (2007 m.) TEA neprognozavo naftos produkcijos kritimo. Ji tik perspėjo, kad investicijos į naujų telkinių paieškas atsilieka nuo šuoliuojančios paklausos, ir kad tai gali baigtis naftos resursų trūkumu. 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė sumažino pasaulio energijos paklausą. Kainos trumpam smuko, ir jau 2009 m. TEA pranešime nebuvo tokių grėsmingų prognozių, kaip buvo skelbiama 2007 m.

Bet pačios TEA autoritetą sudrebino jos aukšto rango vadybininkų anoniminiai informacijos nutekinimai, kuriuos paviešino anglų dienraštis „Guardian“, o po to perspausdino ir kiti leidiniai. 2009 m. pabaigoje šie TEA „disidentai“ teigė, kad jų agentūra, pasiduodama JAV spaudimui, sąmoningai klastoja savo pranešimų apie naftos išteklius duomenis.

Pagal 2009 m. lapkričio 9 d. „Guardian“, šie TEA pareigūnai nesutiko su savo agentūros teiginiais, kad naftos produkcija gali būti padidinta iki 105 mln. bar/d. Jie ir kiti specialistai buvo įsitikinę, kad neįmanoma pasiekti tokių produkcijos rezultatų, nes per greitai senka naftos ištekliai iš jau esamų gręžinių.

„Guardian“ skelbė, kad „Naftos gavybos viršūnės teorija dabar randa pritarėjų ir globalios energetikos elito tarpe.“ TEA dar 2005 m. ramino, kad ateityje pasaulinė naftos gavyba gali pasiekti maksimalų 120 mln. bar/d lygį. Bet agentūra buvo priversta sumažinti šį optimistinį skaičių iki 116 mln. bar/d, o dar vėliau iki 105 mln. bar/d. TEA šaltinis, nenorintis atskleisti savo tapatybės dėl galimų atsakomųjų veiksmų iš naftos pramonės atstovų, teigė, kad pirminis 120 mln. bar/d skaičius buvo „nesąmonė.“ Bet net ir pakoreguotas skaičius [105 mln. bar/d] yra žymiai didesnis, nei galima tiketis “ir TEA tai žino.“

Cituojant „Guardian“ dienraštį toliau: „Daugelis šioje organizacijoje tiki, kad išlaikyti naftos gavybą net 90-95 mln. bar/d lygyje būtų neįmanoma, bet baiminamasi, jog po finansines rinkas galėtų pasklisti panika, jei skaičiai būtų dar daugiau sumažinti… Kitas aukšto rango TEA šaltinis, neseniai išėjęs iš šios organizacijos, … sakė, kad pasaulyje naftos nėra tiek, kiek skelbiama. Mes jau pasiekiemė naftos gavybos viršūnės zoną. Jis teigė: manau, kad padėtis yra tikrai bloga. Jau 2004 m. atsirado žmonių, kurie pateikdavo panašius įspėjimus. Kolinas Kmebelas (Colin Campbell), buvęs „Total of France“ vadybininkas, pareiškė: „Jei tikri naftos rezervų skaičiai būtų paskelbti, biržose būtų panika… o tai galiausiai niekam nėra paranku.“

Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ naftos tinklaraštininkas 2010 m. kovo 25 d. skelbė, kad pagrindinis JAV Energijos departamento naftos rinkos ekspertas Glenas Svitnamas (Glen Sweetnam) prisipažino, jog „yra galimybė, kad mes patirsime globalų skysto kuro gamybos kritimą 2011-15 metais, jei nebus pakankamai investicijų“ į naujų telkinių paieškas bei eksploataciją. Kol kas, pasak Svitnamo, reikiamų investicijų nesimato.

Svitnamo prognozė kertasi su JAV Energijos departamento oficialiąja pozicija, teigiančia, kad šiuo metu naftos yra pakankamai. Svitnamo žodžiai, išsakyti prieš 2 metus Vašingtone per pusiau oficialią konferenciją, iki šiol buvo ignoruojami didžiosios JAV spaudos. 2010 m., naftos kainoms vėl pradėjus sparčiai kilti, „Le Monde“ pateikė šią informaciją kaip labai reikšmingą.

Pasak šio JAV energetikos eksperto, jei naujų investicijų greitai neatsiras, tai 2015 m., kai naftos paklausa turėtų išaugti iki 90 mln. bar/d, skirtumas tarp pasiūlos ir paklausos bus padidėjęs iki 10 mln. bar/d. „Le Monde“ baigia straipsnį primindamas, kad ir kiti žymūs ekspertai vis dažniau įspėja apie netolimoje ateityje gresiantį naftos trūkumą. Tarp tokių yra Brazilijos ir Saudo Arabijos nacionalinių naftos kompanijų esami ir buvę vadovai, TEA vyriausias ekonomistas bei naftos turtuolis T. Bionas Pikensas (T. Boone Pickens).

Beje tas pats „Le Monde“ tinklaraštininkas kitame savo straipsnyje pranešė, kad ir JAV Pentagonas mąsto panašiai kaip ir Glenas Svitnamas. Matju Ozenauas (Matthieu Auzanneau), Le Monde tinklaraščio autorius, rašė, kad 2010 m. kovo 15 d. JAV Jungtinių pajėgų komanda paskelbė, kad 2015 m. pasaulio naftos gavyba gali būti 10 mln. bar/d mažesnė nei paklausa. JAV karininkų pranešime skelbiama, kad „2012 m. pertekliniai naftos gamybos pajėgumai baigsis ir jau 2015 m. deficitas gali siekti 10 mln. bar/d.“ Toks kiekis prilygsta Saudo Arabijos dienos produkcijai, ir tai sudaro daugiau nei 10 proc. viso pasaulio naftos poreikio. Įtaka naftos ir kitų energijos šaltiniu kainoms turėtų būti labai jaučiama.

Analogišką požiūrį į šį klausimą pateikė ir jau minėtas Džefas Rubinas, buvęs CIBC World Markets vyriausias ekonomistas. Rubinas jau 2000 m. pranašavo, kad pigios naftos era baigiasi, nors naftos gigantų atstovai tuomet šaipėsi iš tokių prognozių.

Savo aukščiau minėtoje knygoje, Rubinas nurodo, kad smarkiai kylantis naftos vartojimas ištuština lengvai pasiekiamus naftos telkinius. To pasekoje, atsirado didžiulis kainų šuolis, kuris labai prisidėjo prie dabartinio ekonominio nuosmukio. Išteklių sekimo tempai siekia 6 proc. kasmet, nes nemenka išgaunamos naftos dalis ateina iš senų telkinių. Tam, kad išlaikytume stabilią naftos gavybą, Rubinas nurodo, turėsime surasti 20 mln. bar/d naujų šaltinių per ateinančius 5 metus. Rubinas yra įsitikinęs, kad tai labai sunkiai įvykdoma užduotis; toks kiekis yra dukart didesnis nei Saudo Arabijos produkcijos lygis. Net jeigu užduotis bus įvykdyta, šių naujų telkinių nafta gali būti per brangi.

Dar ne taip seniai tautininkai šiek tiek galėjo būti demoralizuoti dėl plačiai paplitusios nuomonės, kad pasaulinė integracija, tautų suartėjimas, ar net susiliejimas, yra nesustabdomas procesas, panašus į saulės tekėjimą.

Ideologiniai priešai dažnai pasinaudodavo pigiais lozungais, neva tautininkai yra praeities reliktas, kad nacionalinė valstybė neturi ateities. Ratas apsisuko, ir dabar tampa realu, kad globalizacija pradeda eiti savo saulėlydžio link. Kada pasaulinės integracijos procesas pradės akivaizdžiai griūti yra labai sunku prognozuoti.

Energijos ištekliai per vienerius metus neišnyks. Naftos bendrovės pritaikys naujas technologijas intensyviau išnaudoti senus telkinius ir atras būdus kaip išgauti daugiau naftos iš skalūnų ir dervingųjų smėlynų. Bet jau dabar yra aišku, kad visa tai labai brangiai kainuos. Nafta bus eksploatuojama dar dešimtmečius į priekį, bet jos kaina vis dažniau taps neprieinama mažiau uždirbantiems vartotojams ir neturtingoms šalims.

Gali būti, kad sekantis kainos proveržis į rekordines aukštumas suduos lemiamą smūgį pasaulio finansinei sistemai, nuo kurio ji neatsigaus. Dar prieš 5 metus niekas nebūtų rimtai svarstęs tokio atvejo, kad Graikija arba Vengrija gali išsiskirti su euru. 2012 m. apie tai buvo plačiai diskutuojama.

Kokiu būdu globalizacija pasitrauks iš tautų gyvenimo – ar staigiai per vieną, ar du metus, ar palaipsniui per ateinantį dešimtmetį – niekas gerai nežino. Bet istorijos vėjai, ilgai pūtę nepalankia kryptimi tautiškai nusiteikusiems lietuviams, pamažu krypsta į palankią nacionalinėms idėjoms pusę. Laikas pakelti bures!

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... ijos-vieta

http://alkas.lt/2012/04/04/a-avizienis- ... jos-vieta/

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: A.Avižienis. Pavojingos globalistų svajonės: nesibaigiantys karai vardan amžinos taikos

Parašytas: 22 Bal 2012 22:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Tautos reikšmė individo gyvenime

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... o-gyvenime

2012-03-26 7:01

Algis Avižienis

Sprendžiant pagal labai aukštus savižudybės, žmogžudysčių, autoavarijų, alkoholizmo, bedarbystės bei emigracijos rodiklius, lietuviai yra tarp nelaimingiausių Europos žemyno gyventojų. Pagal savo piliečių pajamas, Lietuva jau kuris laikas išlieka tarp skurdžiausių ES narių.

Kad Lietuvos valstybinis organizmas rimtai serga, o tauta palaipsniui eina išnykimo link, sutiktų turbūt daug kas. Gydymo priemonių taikyta ir iš kairiojo, ir iš dešiniojo politinio sparno. Visos stambiosios politinės partijos turėjo galimybę bent kartą dalyvauti valstybės valdyme ir parodyti, ką sugeba padaryti, kad padėtis pasitaisytų.

Deja, neteko pastebėti, kad kuriai nors valdančiai partijai būtų pavykę pagerinti padėtį iš esmės. Neigiami sociologiniai rodikliai toliau išlieka, gilios socialinės problemos tampa chroniškomis ligomis, nepriklausomai nuo to, kas valdo šalį.

Pagal seniai išbandytą politikų metodologiją, valdantieji turėtų kuo griežčiau kaltinti savo oponentus dėl tokių akivaizdžių nesėkmių. Paprastai politikai neabejoja savo tikslų teisingumu arba asmenine kompetencija. Todėl logiška būtų dėl visų nesėkmių kaltinti politinius oponentus, neva sutrukdžiusius valdantiesiems įgyvendinti savo pagrindinius siekius.

Bet Lietuvoje kažkodėl taip nėra.

Nėra politinių oponentų, kurie būtų galėję rimčiau pakenkti taip vadinamų strateginių tikslų įgyvendinimui. Visos pagrindinės partijos vienodai rėmė tuos pačius integracinius tikslus ir toliau juos remia. Valdančiųjų strateginiai siekiai buvo beveik tobulai įgyvendinti. Lietuva tapo ES ir NATO nare, o jos ūkis ir kultūrinis gyvenimas atsivėrė pačioms įvairiausioms tarptautinio bendradarbiavimo formoms. Elito atstovai kiekviena pasitaikiusia proga giriasi, kad jų integraciniai siekiai tapo realybe. Atrodo, kad kitų didžiųjų politinių tikslų jie taip ir nesugalvojo.

Todėl ir kyla keli esminiai klausimai.

Pirma, jei nebuvo rimtų politinių oponentų, sutrukdžiusių įgyvendinti integracijos politiką, ir jei mūsų politikų klasė sėkmingai įgyvendino savo tikslus, tai kodėl gyvenimas negerėja?

Ar gali būti, kad pati integracinė politika yra kalta? Atrodo, kad kuo daugiau mes integruojamės, tuo mažiau mūsų nori pasilikti Lietuvoje. Valdžios skelbiamas „ėjimas į Europą“ Lietuvos gyventojų, matyt, yra suprantamas pažodžiui.

O gal priešingai, prastas gyvenimas yra kaip nors susijęs su nepriklausomos valstybės idėja? Ar gali būti, kad pats valstybės ideologinis pagrindas yra blogai sukonstruotas? Ar galima suabejoti politiniais principais, kuriais 22 metus rėmėsi Lietuvos valstybė?

Deja, politinis mąstymas Lietuvoje yra taip sujauktas, kad daugeliui nėra aišku, kurie yra tikrieji politiniai principai, formuojantys valstybinį gyvenimą.

Atsiranda vis daugiau viltį praradusių asmenų, kurie dėl šiandienos ekonominių sunkumų yra linkę kaltinti pačią nacionalinės nepriklausomybės idėją. Jie samprotauja maždaug taip: jeigu per 22 nepriklausomybės metų algos taip menkai padidėjo arba iš viso nusmuko, tai Lietuvos atsiskyrimas nuo TSRS buvo klaida. Taigi, reikia vėl atgaivinti kuo glaudesnius ryšius su Rusija.

Kiti, nusivylę 20 metų besitęsiančiu Lietuvos valdžios neefektyvumu, ragina greičiau ir giliau integruotis į Europos Sąjungą, kuri, jų manymu, turėtų tapti kažkuo panaši į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Čia viltys dedamos praktiškai į tiesioginį valdymą iš Briuselio, kuris esą geriau mokėtų mus valdyti nei mūsų nevykėliai politikai.

Dėl tokio ydingo mąstymo kaltas yra šalies politinis elitas, nedrįstantis tautai pasakyti tiesą, kad vyraujanti ideologija (t.y., tie principai pagal kuriuos daromi svarbiausi sprendimai) Lietuvos valstybėje jau kuris laikas nieko bendro neturi su nacionalinės valstybės idėja.

Realiai, dvi abipusiai susijusios ideologinės tendencijos dominuoja šiandieninį gyvenimą Lietuvoje: internacionalizmas ir su juo artimai susijęs individualizmas.

Pirmoji tendencija taikosi į tautų suniveliavimą per vis glaudesnį bendradarbiavimą, t.y., integraciją, ypač ekonomikoje.

Antroji iškelia laisvo individo idealą aukščiau už tautos interesus. Laisvas ir lygiu pripažintas individas – tai būtina prielaida suvienyto pasaulio genezei.

Globalistai galvoja taip: jei gyvuos atskiros tautos, tai jų nariai gins savo kolektyvinius interesus nuo kitų tautų. Tokioje padėtyje individas negali būti lygus individui. Aktyviai konkuruojančioje tautoje savas pilietis, prisidedantis prie bendrų darbų, yra svarbesnis ir brangesnis nei užsienietis, stovintis nuošalyje.

Pagal internacionalistų logiką, eliminavus tautas ir jų priešpriešą, teoriškai liktų tik lygiai laisvi ir vertingi individai, atsidavę suvienytai žmonijai ir, kas be ko, ją valdančiai supervalstybei.

Abi antinacionalinės ideologinės kryptys gimė ne čia, bet atėjo iš Vakarų pasaulio ir buvusios TSRS. Jas palaiko materialiai suinteresuotos stambios užsienio jėgos ir pastarosioms atsidavęs vietinis elitas.

Mūsų laikų nacionalinė valstybė yra tapusi beveik fasadu. Premjeras Andrius Kubilius yra viešai vienoje televizijos laidoje pareiškęs, kad daugiau nei 80 procentų visų Seimo įstatymų projektų yra inicijuojami ES Komisijoje, o ne Lietuvoje. Todėl esą šalies politikai neturėtų per daug įsiaudrinti politinėse batalijose. Pasak Premjero, juk viską sprendžia kiti.

Daugmaž ta pati padėtis vyrauja ir kitose ES šalyse. ES aktai yra išverčiami į vietines kalbas ir šiek tiek pritaikomi prie vietinių sąlygų. Realiai dauguma svarbiausių sprendimų yra priimami Briuselyje. Pilnavertiškos valstybės regimybė yra toliau išlaikoma, nes dauguma gyventojų norėtų tikėti Lietuvos ateitimi ir nesutiktų su globalistų tikslais, jei jie būtų atvirai pateikti visuomenei.

Dabartinė padėtis valstybėje neatspindi lietuvių tautos lūkesčių, išreikštų Atgimimo laikotarpiu. Labai skiriasi dabartinės gyventojų nuotaikos nuo tų laikų, kai daugumai lietuvių atrodė, kad atsiveria šansas išsilaisvinti nuo svetimo jungo ir tapti savo krašto valdovais.

Tuomet šimtai tūkstančių žmonių tapo vieningais kovotojais už nepriklausomą Lietuvą. Paprasti žmonės ir inteligentai negailėjo savo laisvo laiko, jėgų, net asmeninio saugumo, vardan atkurtos laisvos Lietuvos.

Atsirado pačių įvairiausių visuomeninių, kultūrinių bei ekonominių iniciatyvų, siekiant atstatyti pilnavertį valstybės gyvenimą. Žmonės entuziastingai dalyvavo visuomeniniame gyvenime; tūkstančiai skubėdavo iš vieno visuomeninio renginio į kitą. Gyvenimas pasidarė įdomus ir prasmingas. Atrodė, kad mobilizuojasi visa tauta. Tai buvo iš esmės karštai remiamas nacionalinis judėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo Lietuvos išsilaisvinimas iš svetimųjų valdžios.

Deja, išsivaduojanti valstybė pateko į nepalankią Vakarų pasaulio terpę, kurioje jau ilgesnį laiką buvo skeptiškai žiūrima į nepriklausomas nacionalines valstybes.

Priešingai nei Lietuvoje, kur nacionalinis solidarumas trumpam buvo pasiekęs kone tobulumo ribą, Vakarai puoselėjo internacionalizmo bei individualizmo idėjas. Ištisus dešimtmečius vedama integracinė politika palaipsniui mažino nacionalinių valstybių reikšmę Europoje ir pasaulyje. Vis daugiau įgaliojimų pasiglemžė viršnacionalinės struktūros, tokios kaip Europos ekonominė bendrija, vėliau tapusi Europos Sąjunga.

Nežiūrint didžiulės daugumos gyventojų patriotiškų nuotaikų, mūsų politinis elitas šioms internacionalistinėms tendencijoms nesipriešino. Po kiek laiko, kai paaiškėjo, kad tarptautinė integracija gali duoti nemenką asmeninę naudą jos rėmėjams, mūsų valdantis elitas entuziastingai pritarė globalizacijai. Nuo nepriklausomybės paskelbimo iki šios dienos, elito vedama valstybės integracinė politika žingsnis po žingsnio pavertė Lietuvos nepriklausomybę kone simboliniu reiškiniu.

Tautai meluojama, kad tarptautinė integracija stiprina nepriklausomybę. O yra priešingai. Menama priemonė (integracija) realiai tampa tikslu, kai tuo tarpu pagrindinis tikslas (nepriklausomybė) dabar tarnauja integracijai, maskuodamas valdančiųjų tikrus siekius.

Šiuo metu tauta mažai tebeturi įtakos svarbiausiems šalies sprendimams. Taip karštai išreikšta tautos valia tapti savo valstybės šeimininku nebuvo įgyvendinta.

Pasekmės yra akivaizdžios: gyventojų atomizacija, jų išsivaikščiojimas, visuotinis abejingumas ir augantis skurdas.

Likusioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje padėtis yra analogiška. Kuo daugiau integruojasi Europa ir Šiaurės Amerika, tuo daugiau smunka daugumos piliečių gyvenimo standartas.

Ar realu tikėtis, kad mūsų biurokratinės prigimties valdančioji klasė galėjo tapti tikra nacionalinės valstybės gynėja?

Tam, kad mūsų elitas būtų tapęs kovojantis veiksnys už nepriklausomybę, o ne paklusniu užsienio jėgų įrankiu, reikėjo tam tikrų ideologinių prielaidų, kurių 1990-aisiais nebuvo ir iki šiol neatsirado.

Pirmiausia, valdantieji turėjo suvokti, kad nacionalinė valstybė yra sukurta tam, kad stiprintų lietuvių tautą, o ne skatintų visų pasaulio tautų susivienijimą. Atsidavimas tautos gerovei, o ne abstraktiems laisvės ir lygybės principams, turėjo tapti aukščiausiu tikslu.

Jei politinis elitas būtų rimtai pabandęs remtis nacionaline idėja ir ginti Lietuvos suverenumą, jis būtų sulaukęs visuomenės nuoširdaus pritarimo. Vietoj to, elitas pradėjo ieškoti paramos užsienyje. Meluodamas apie savo tikruosius tikslus, jis atstūmė liaudį nuo valdžios.

Valdančiųjų sluoksnių drąsos deficitas yra šiek tiek suprantamas dėl stiprių nepalankių išorės veiksnių.

Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės sudavė galingą ideologinį smūgį tautinei idėjai visoje Europoje. Po karo Vakarų Europoje nacionalizmo priešai rodė pirštu į nacionalines valstybes, kaltindami, kad neva jos sukėlė siaubingą katastrofą.

Internacionalistų peršamas pasiūlymas karus eliminuoti – eliminuoti nacionalines valstybes per ekonominę integraciją ir tokiu būdu suniveliuoti tautas. Priešintis šiai idėjai pokarinėje Vakarų Europoje ilgą laiką apskritai buvo sunku.

Taip pat ir mūsų elitui nebūtų buvę lengvas uždavinys oponuoti galingiems Vakarų globalizacijos šalininkams. Bet mūsų valdančioji klasė net nebandė eiti tuo keliu. Priešingai, politinis elitas rungtyniavo ir toliau rungtyniauja su kitomis regiono valstybėmis, lyg vyktų kažkoks konkursas dėl uoliausio integracijos politikos šalininko titulo.

JAV ir TSRS, dvi supervalstybės paremtos ne nacionaliniu pagrindu, o universaliais, visą žmoniją apimančiais principais, laimėjusios Antrąjį pasaulinį karą, pasidalino Europą į dvi savo įtakos sferas.

JAV ir Sovietų Sąjunga kiek galėdamos bandė įdiegti joms priimtinas universalias nuostatas savo interesų sferose Europoje. TSRS panaudojo visus įmanomus totalitarinės valstybės įrankius, kad diskredituotų nacionalizmą. Daugiau nei pusšimtį metų Sovietų valdžia stengėsi ištrinti nacionalinio solidarumo nuostatas, kurias sėkmingai diegė prieškarinė Lietuvos švietimo sistema ir visuomeninės organizacijos.

Tautos solidarumo idėja buvo išstumta iš politinio ir ekonominio gyvenimo.

Nacionalinei išraiškai buvo palikta tik tam tikra erdvė kultūriniame gyvenime. Taip vadinamas siaurasis nacionalizmas visuomenei buvo pateiktas kaip barjeras, trukdantis tarptautiniam ekonominiam bendradarbiavimui ir materialinei pažangai.

Šešių dešimtmečių ideologinis apdorojimas davė vaisių. Pirmiausia, totalinė informacijos kontrolė Lietuvoje neleido konkuruojančioms idėjoms plėtotis viešoje erdvėje. Todėl nacionalinis mąstymas stagnavo arba klaidžiojo folkloro, pagonybės atgaivinimo arba šlovingos viduramžių praeities labirintuose.

Antra, istorinio materializmo visuotinis diegimas paliko žymią įtaką. Iki šiol daugelis mano, kad tarptautinis ekonominis bendradarbiavimas yra beveik absoliučiai teigiamas ir pažangus reiškinys, o nacionalinių interesų gynimas ekonominėje srityje yra pažangą ir laisvę apribojantis veiksnys. Daug kam nėra iki galo aiški pati tautos sąvoka ir jos potencialus vaidmuo individo ir valstybės gyvenime.

Tik dabar, praėjus daugiau kaip 60 metų, globalios ekonomikos (t.y., pačios globalizacijos) krizės metu, atsiranda palankesnės sąlygos atgaivinti nacionalinio solidarumo idėją. Ilgam įsivyravusi ekonominė krizė aiškiai rodo, kad pasaulinė integracija nėra, kaip skelbiama, pažangos ir gerovės garantas, o verčiau brangiai kainuojantis miražas.

Atsiveriant naujoms galimybėms veikti, prioritetinis tikslas turėtų būti idėjinis. Tautinės idėjos vaidmuo valstybės gyvenime turi būti patikslintas ir sukonkretintas. Tai yra būtina prielaida, norint nugalėti šios dienos apatiją ir stagnavimą Lietuvos gyvenime.

Atgimimo idėjos ir tikslai rodė teisingą kelią į nacionalinį susitelkimą, o visuomenės nuotaikos buvo ypač palankios nacionalinei konsolidacijai. Gaila, kad politinis elitas nesuprato savo istorinio uždavinio ir pasuko valstybės vairą visai kita linkme.

Prarasta daugiau nei 20 metų ir šimtai tūkstančių emigravusių darbingų piliečių, suduotas stiprus smūgis pasitikėjimui savimi, bet mūsų priešams visiškai sunaikinti tautos nepavyko. Štai istorija, pasaulinės ekonomikos krizės pavidalu, mums vėl padovanojo galimybę atnaujinti pradėtą prieš kelis dešimtmečius darbą – sutelkti tautą ir įtvirtinti realiai nepriklausomą valstybę.

Jei Atgimimo idėjiniams vadams nepavyko išsaugoti teisingą valstybės plėtros kryptį, o realią valdžią perėmė pilki biurokratai, savanaudžiai oligarchai ir užsienio institucijos, tai priežastys glūdi ne tik Sąjūdžio autorių vadovavimo trūkumuose.

Svarbiausia priežastis – idėjinė.

Tai nepakankamai aiškus suvokimas, kokios turi būti nacionalinės valstybės funkcijos ir apskritai kam reikalinga tauta.

Atėję į valdžią Sąjūdžio vadovai visiškai pasidavė Vakarų peršamai idėjai, kad tautos gyvenime reikia atskirti ekonomiką nuo politikos, kad laisva rinka neva pati savaime užtikrins daugumos piliečių gerovę.

Atsisakius iš principo rimčiau reguliuoti šalies ūkio kryptį, Lietuvos valdžia nieko nepadarė, kad sulaikytų ekonominę griūtį, nustūmusią pusę tautos į skurdą arba priverstinę emigraciją. Patriotizmas nėra pats save maitinantis reiškinys.

Lietuva išliks ir sustiprės tik jei nacionalinė valstybė sugebės patenkinti piliečių masės svarbiausius dvasinius bei materialinius poreikius.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... o-gyvenime

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 12 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: