Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Karinė futurologija: ateities karai ir pasiruošimas jiems

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Karinė futurologija: ateities karai ir pasiruošimas jiems

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Karinė futurologija: ateities karai ir pasiruošimas jiems

Parašytas: 18 Rgs 2011 15:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27135
Miestas: Ignalina

Karinė futurologija: ateities karai ir pasiruošimas jiems (I)

http://www.geopolitika.lt/?artc=4888

Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas
2011 09 12

Karinė mintis nestovi vietoje, ir ateities karams ruošiamasi jau šiandien. Kokie tiksliai jie bus, nėra aišku, bet akivaizdu, kad nemaža dalis šiuolaikinės karinės technikos yra atgyvena, kuria po kelių dešimtmečių kariaus tik ekonomiškai ir technologiškai atsilikusios valstybės. Branduolinis ginklas taip pat išlieka tik kraštutinio atvejo priemone, padedančia išlaikyti tam tikrą strateginį balansą. Tačiau praktinis jo panaudojimas yra sunkiai įsivaizduojamas net kritinėje situacijoje (nebent taktinio), nes tai gali vesti prie gyvybės visoje planetoje sunaikinimo.

Norint suvokti, kokios ginkluotės galingiausioms pasaulio armijoms reikės ateityje, pirmiausia būtina aptarti, kokiems karams ar kariniams konfliktams reikia ruoštis. Variantų yra ne vienas.

Šiandien gana stipri nuomonė, kad dideli karai tarp valstybių liko praeityje. Tačiau pažiūrėjus į politinį žemėlapį visiškai atmesti tokios perspektyvos negalima. Dar visai neseniai žmonija gyveno šaltojo karo realijomis ir kasdien laukė branduolinės apokalipsės. Šiuo metu įtampa tarp Vakarų ir Rusijos lyg ir nuslūgo. Kalbama apie santykių „perkrovimą“ ir bendradarbiavimą. Tačiau tai netrukdo abiem pusėms nesutarti dėl JAV PRGS plėtros (ką jau kalbėti apie NATO plėtros į Rytus klausimą), ir Rusijos prezidentas jau prakalbo apie naujų ginklavimosi varžybų galimybę, jeigu nepavyks rasti kompromiso. Žinoma, tai dar nereiškia, kad nuosekliai einama NATO ir Rusijos karinio susidūrimo link (ypač sunku įsivaizduoti vokiečius ir prancūzus, vėl žygiuojančius Maskvos kryptimi), bet po SSRS subyrėjimo Aljansas nebuvo paleistas, o Rusija ir toliau įvardija jį kaip potencialų priešininką. Pagaliau, iš principo negalima atmesti tikimybės, kad Rusijoje į valdžią grįš radikalios revanšistinės jėgos, kurios jėga nuspręs susigrąžinti buvusias SSRS teritorijas (skaityk: Baltijos valstybes), ir tada NATO negalės nereaguoti. Trumpai sakant, Vakarų ir Rusijos plataus karo tikimybė nors ir maža (šiandien), bet išlieka.

Didesnis pavojus Maskvai gresia iš Rytų. Niekas nežino, kaip ateityje elgsis stiprėjanti Kinija, kuri jau stato lėktuvnešius ir veržiasi į kosmosą. Jai reikės resursų, ir elementari geopolitinė gyvenamosios erdvės plėtros logika verčia manyti, kad Pekino taikinyje pirmiausia atsidurs Rusijos Sibiro ir Tolimųjų Rytų bei Centrinės Azijos žemės (jas Maskva taip pat turės ginti pagal KSSO susitarimus). Ten mažai žmonių ir daug teritorijų su ištekliais. Žinoma, Kinija yra labai atsargi ir jos strateginei minčiai avantiūros yra svetimos. Be to, ji gali nuspręsti plėstis pietryčių kryptimi, pradėdama nuo Taivano. Tačiau Hitleris irgi pradėjo nuo Europos, o paskui pajudėjo Maskvos link. Daug kas šiuo atveju priklausys nuo Kinijos karinio potencialo augimo ir situacijos Rusijoje. Jeigu karinis potencialas sparčiai augs toliau, o Kremlius paliks savo rytines žemes likimo valiai, Kinijos invazijos į Rusiją tikimybė didės. O preteksto ilgai ieškoti nereikės – Rusijoje gyvenančių kinų teisių gynimas nuo rusų savivalės.

Kitas didelio karo scenarijus – Kinijos ir JAV konfliktas. Šiandien Amerika praranda vienintelės didžiosios valstybės statusą ir dauguma analitikų tvirtina, kad ją šiame poste gali pakeisti Kinija. Kaip minėta, nežinia, ar Pekinui to reikia, bet vien tikėtis, kad nereikia, būtų naivu. Todėl Jungtinėse Valstijose Pekinas vis dažniau įvardijamas kaip pagrindinis priešininkas. Z. Brzezinskis yra iškėlęs G2 (Amerika ir Kinija) idėją. Tačiau kinai niekada nesusaisto savęs ilgalaikiais sąjunginiais ryšiais. Jie istoriškai žaidžia savo žaidimą, norėdami gauti naudos iš oponentų susidūrimo (pavyzdžiui, kaip tai buvo šaltojo karo metais). Todėl koks nors aljansas su Amerika, kuriuo pastaroji iš esmės siekia kontroliuoti Kinijos raidą, Pekinui yra nereikalingas. Taigi, viršūnėje teks likti tik vienai ir kai situacija pasieks kritinį tašką, gali kilti karas. Geriausias pretekstas būtų Taivanas, jį Kinija anksčiau ar vėliau bandys pasiimti (kartu tai bus akivaizdus ženklas, kad ji perėjo prie praktinio savo ambicijų realizavimo). Taip pat konfliktas gali kilti, jeigu hipotetinė Amerikos finansinė krizė „suės“ Kinijos pinigus be jokios grąžos. Kitaip tariant, statymai yra aiškūs ir labai dideli – galingiausiojo pasaulyje sostas, o karo pradžiai didelio proto nereikia.

Pagaliau, plataus konflikto centre gali atsidurti Indija. Iš vienos pusės ji turi „draugišką“ Pakistaną, su kuriuo jau ne kartą kariavo, iš kitos ribojasi su Kinija, su kuria santykiai taip pat yra gana įtempti. Pakistanas yra silpnesnis už Indiją konvencinės ginkluotės srityje, todėl vargu ar norės tapti karo iniciatoriumi. Indija apskritai yra gana taiki valstybė. Tačiau situacija gali pakrypti karo linkme, jeigu Pakistane į valdžią ateis radikalios islamistinės jėgos (tai yra visai tikėtina), ir tada karas tarp valstybių gali virsti net branduoliniu. O dėl Kinijos, tai ji stiprina savo pozicijas strateginėje Indijos pašonėje (Nepale, Butane, Šri Lankoje, Bangladeše ir Mjanmoje), verždamasi į Bengalijos įlanką. Be to, Kinija yra Pakistano sąjungininkė (padeda jam plėtoti raketinę ir branduolinę programas) ir neturi su Indija sienos sutarties. Kitaip tariant, būtina kalbėti apie santykius trikampyje Indija–Kinija–Pakistanas, ir du kampai jame yra priešiški Deliui. Todėl Indija, kaip ir Kinija, sparčiai ginkluojasi, ruošdamasi visomis priemonėmis ginti savo interesus.

Apibendrinant galimų didelių karų tematiką galima pasakyti, kad jų tikimybė šiandien maža, bet kiekviena didelė valstybė turi būti pasirengusi tokiam konfliktui, nes jis yra įmanomas.

Tačiau tai ne vienintelis karo tipas, kurio reikėtų tikėtis. Jau šiandien pasaulyje vyksta daug lokalių konfliktų, turinčių savo specifiką. Šiuo atveju užtenka paminėti Afganistaną ir Libiją. Taip pat negalima užmiršti Rusijos karų Čečėnijoje ir Gruzijoje, buvusios Jugoslavijos konfliktų ir amerikiečių operacijos Irake. Ekspertai mano, kad kaip tik taip atrodys dauguma ateities karų: jie turės taikos atkūrimo/palaikymo atspalvį. Karinė praktika rodo, kad aktyvioji fazė juose užbaigiama palyginti greitai, o paskui arba reikia trauktis, arba pasmerkti save nesibaigiančiam partizaniniam karui, kuris faktiškai neturi karinio sprendimo.

Pagaliau, gana retai svarstoma galima karinė situacija didelės valstybės subyrėjimo atveju. Pavyzdžių yra daugiau, negu reikia. Rusija eilėje yra pirma. Per Čečėnijos karus Rusijos Federacija jau stovėjo prie žlugimo slenksčio ir dabar tas pavojus, turint omenyje įtemptą situaciją Kaukaze, vis dar išlieka. Šiandien centrinė šalies valdžia yra sustiprėjusi, bet situacijai pasikeitus praeitis gali greitai grįžti.

Antras atvejis – Europos Sąjunga. Pastatytas namas dabartiniu metu ima braškėti. Viskas gali prasidėti nuo euro zonos žlugimo, o padidėjusi ekonominė įtampa gali susprogdinti etninę bombą Europoje. Niekam ne paslaptis, kad šiandien ES šalyse gyvena daug musulmonų, jų santykiai su vietiniais gyventojais vis aštrėja (pavyzdžiui, Prancūzijoje). Jeigu prie socialinių ir ekonominių sunkumų dar prisidės tolimesni Vakarų kariniai veiksmai musulmonų pasaulyje, gali pakvipti realiu civilizacijų susidūrimu ir VII–VIII amžiai taps nauja tikrove.

Nereikėtų atsipalaiduoti ir Amerikai. Joje viskas ilgai laikėsi ant universalaus pilietinio daugiakultūriškumo, bet šiuo metu antagonizmas tarp baltųjų, juodaodžių ir lotynų amerikiečių didėja. Naujos ekonominės depresijos atveju tai gali baigtis pilietiniu karu, kurį net kariuomenei bus sunku numalšinti.

Pagaliau, dezintegracijos pavojus egzistuoja ir Kinijoje. Šiuo metu šalies augimas sugeba garantuoti milijardinei visuomenei daugiau ar mažiau padorų gyvenimo lygį. Tačiau yra toks posakis: „Gerai, kad kinai nežino, jog ryžiai yra antrasis patiekalas.“ Kitaip tariant, jeigu Kinijos ekonominis stebuklas staiga baigsis, šalyje gali prasidėti neregėto masto neramumai, juos nepraleis progos paskatinti suinteresuotos išorinės jėgos (kad ir ta pati Amerika), ir tada kinai gali grįžti į tarpusavyje kariaujančių kunigaikštysčių laikus.

Apibendrinant didžiųjų subyrėjimų klausimą, tereikia pasakyti, kad jie grėstų didžiule sumaištimi pasauliniu mastu su neprognozuojamomis pasekmėmis, kurioms turi ruoštis ne tik problemos šeimininkai, bet ir jų kaimynai (tarptautinė bendruomenė).

Taigi, karo, apie kurį turėtų galvoti didelės valstybės, tipų sąrašas daugmaž aiškus: plataus masto tarpvalstybinis konfliktas, lokalinis karas/taikos atkūrimo-palaikymo operacija bei kova su partizanais (jeigu nusprendžiama pasilikti ilgesniam laikui) ir didelių geopolitinių plotų dezintegracijos scenarijus. Tokioms realijoms būtina gana didelė ir gerai ginkluota kariuomenė, kuri vienodai gerai jaustųsi miestuose (pirmiausia), dykumoje ir kalnuose. Kokios ginkluotės ir kariavimo koncepcijos reikia tokiai armijai?

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=4888&c=1

Žygeivis, 2011 09 15 14:28

Autorius pamiršo paminėti vieną labai realų konfliktą, kuris netikėtai gali peraugti į branduolinį karą - Izraelio ir aplinkinių arabų valstybių bei apskritai islamo pasaulio karinį konfliktą.

Pastaruoju metu jau ne tiek Iranas, kiek Turkija tampa pagrindiniu Izraelio priešu.

Izraelio komandosų nužudyti 9 ar ir daugiau turkų "taikos vilkstinėje", plaukusioje į Palestiną, bei atsisakymas atsiprašyti, po to sekę Izraelio spec. tarnybų bandymai nužudyti Turkijos premjerą ir Turkijos propagandinis atsakas bei dabartiniai viešai skelbiami planai apie Turkijos karinio laivyno dislokaciją šalia Izraelio krantų, Turkijos premjero pažadai atplaukti į Palestiną, lydimam Turkijos karinio laivyno, Graikijos ir Izraelio karinės sutartys, nukreiptos būtent prieš Turkiją - visa tai palengva perauga į atvirą konfrontaciją tarp islamėjančios Turkijos ir Izraelio.

Reikia taip pat nepamiršti, jog dabartinė Izraelio teritorija ilgus amžius priklausė Turkijai - Otomanų (Osmanų) imperijai, ir tik po WW1 subyrėjus Turkijos imperijai šios žemės buvo perduotos Didžiosios Britanijos valdymui. Turkai to nepamiršo...

O dabar ir Egipte, Jordanijoje, Sirijoje ... į valdžią jau eina kovingieji islamistai.

Egipto Sinajaus pusiasalyje jau vyko keli susidūrimai tarp islamistų ir Izraelio armijos bei pasieniečių, žydai be to sugebėjo nugalabyti ir keletą Egipto pasieniečių. Pasekmė - egiptiečiai užgrobė Izraelio ambasadą Kaire.

Akivaizdu, kad nauja Egipto valdžia nepajėgi radikaliai pagerinti daugiamilijoninės eilinių egiptiečių masės gyvenimą. Atvirkščiai - gyvenimas po revoliucijos tik pablogėjo, maisto kainos vis auga. Visa tai neišvengiamai sukels naujus neramumus ir galų gale atves į islamistų pergalę Egipte (ir ne tik Egipte).

Ir panašu, kad santykiai tarp Izraelio bei musulmonų valstybių tik blogės.

Irane ką tik paleista Bušero atomonė elektrinė (Rusijos pagalba).

Izraelis gali imtis karinės akcijos, siekdamas sunaikinti šią elektrinę. O tai neišvengiamai iššauks Irano karinį atsaką.

Iš kitos pusės - nesunaikinus elektrinę Iranas jau po poros metų (o gal ir dar anksčiau) turės atominį ginklą. Ir tada pats Izraelio egzistavimas pakibs "ant plauko".

Taigi, visas šitas Artimųjų Rytų "mazgas" vis labiau veržiasi ir bet kada gali trūkti...

P.S. Beje, vidinė padėtis didžiosiose pasaulio imperijose: Rusijos, Kinijos, Indijos, JAV ir Jievrosojuzo, vis aštrėja, o trintis ir netgi atvira konfrontacija tarp labai įvairių visuomeninių grupių pastoviai auga.

Klimato kaitos iššauktas maisto kainų šuolis, dolerio ir euro nestabilumas, sparčiai artėjanti pasaulinė finansų bei ekonominė krizė, visų pirma ypač "aštriai" paveikia menkiau aprūpintus gyventojų sluoksnius bei nuskurdina vadinamąjį "vidurinįjį sluoksnį", ir jie vis labiau radikalizuojasi.

Visa tai, kartu su religiniais, rasiniais ir etniniais konfliktais vis labiau destabilizuoja vidinę padėtį visų šių imperijų viduje. Ir bet kada tai gali išsilieti į stambų masinį maištą, neramumus ar net kokiu nors ideologiniu pagrindu kilsiančią revoliuciją...

Giedrius, 2011 09 15 18:48

Žygeivio citata: "Iš kitos pusės - nesunaikinus elektrinę Iranas jau po poros metų (o gal ir dar anksčiau) turės atominį ginklą. Ir tada pats Izraelio egzistavimas pakibs "ant plauko"."
-------------------------------------------------------------

Irano gvardija nėra tokia kvaila ir tokia fanatiška religijos atžvilgiu, kaip mes, vakariečiai, ją norėtume matyti. Jeigu Iranas ir turės atominį ginklą, tai Izraelio egzistavimas "ant plauko" nepakibs. Tiesiog pasikeis diplomatijos tonas tarp šalių ir tiek. Atominio ginklo Irane atsiradimas negarantuoja ir netgi net nesukelia jokių asociacijų į naują pasaulinį konfliktą. Žygeivi, piešiate viską per tamsiai ir per drastiškai. Žmonės nori gyventi geriau, bet karas to pasiekimui yra tik labai drastiška ir šalutinė priemonė tam pasiekti.

Žygeivis - Giedriui, 2011 09 15 20:44

Izraeliui vargu ar tavo nuomonė bus pakankamai svari. :)

Nes iki šiol visada, kai tik musulmonų šalys priartėdavo prie realios atominės energetikos (o tai reiškia - ir atominio ginklo sukūrimo) Izraelis visada puldavo pirmas ir sunaikindavo dar užuomazgoje įrenginius bei pastatus.

Nematau realios priežasties, kodėl būtent dabar Izraelis kardinaliai pakeistų savo politiką.

Žinoma, Obama nėra didelis pritarėjas tam (žydų TV kanaluose Obamą jau seniai dėl to kritikuoja ir net keikia), bet panašu, kad Obamos dienos JAV valdžioje jau suskaičiuotos.

O jį be abejo pakeis žymiai aršesnis Izraelio interesų gynėjas.

Taigi, Iranas bus puolamas - bent jau jo branduolinės programos objektai.

Žygeivis - Edui, 2011 09 17 01:43

Ed, 2011 09 12 22:09
Greiciau matytume riedincius tankus Sibire ar Rytuose nei Kinijos piliecius protestuojancius gatvese.
------------------------------------------

Kinijos piliečiai, protestuojantys gatvėse, jau tapo Kinijos kasdienybe. Visų pirma tai įvairūs ekologiniai protestai. Ir kas įdomiausia - kinijos valdžia jau ne kartą buvo priversta nusileisti.

Tai rodo, kad Kinijos valdžios "tvirtumas" iš tikrųjų nėra toks begalinis, kaip daug kam atrodo.

Kinijos viduje kyla labai aštrūs vidiniai konfliktai ir auga nepasitenkinimas. Akivaizdu, kad Kinijos valdžia puikiai tai žino ir mąsto, ką daryti...

Ir "kelias į Sibirą", be abejo, labai patrauklus.

Kol kas Kinijos ekspansija vyksta taikiai, tačiau Kiniją akivaizdžiai nervina per daug lėti tempai...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 15 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: