Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Demokratijos eksportas: kas toliau?

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Demokratijos eksportas: kas toliau?

Parašytas: 28 Lap 2011 15:15

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27113
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Demokratijos eksportas: kas toliau?

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2011 ... kas-toliau

2011-11-28 12:11

Marius Kundrotas

„Demokratijos eksportas“ į Artimųjų Rytų šalis susiduria su rimtomis problemomis – tiek teoriniu, tiek ir praktiniu lygiu. Pati šio „eksporto“ idėja remiasi Antrojo pasaulinio karo patirtimi: karine intervencija iš užsienio pašalinus diktatūras Italijoje ir Vokietijoje, šiose šalyse atkurta demokratija. Panašiai pasielgta Japonijoje, tik čia demokratija ne atkurta, bet įkurta, o ligtolinis mikado režimas ne pašalintas, bet reformuotas į europinio pavyzdžio konstitucinę monarchiją.

Ši praktika atgimė XX–XXI a. sandūroje, iš esmės – JAV, prezidento Džordžo Bušo jaunesniojo aplinkoje, nors tam tikrų slinkčių į šią pusę galima įžvelgti jau Džordžo Bušo vyresniojo ir net Ronaldo Reigano politikoje.

„Šaltojo karo“ metais JAV tarptautinė politika buvo gerokai pragmatiškesnė, tiksliau – jos pragmatizmas buvo atviresnis. Įvairiose šalyse, ypač – Lotynų Amerikoje – Vašingtonas stengėsi užsitikrinti vietinių valdžių lojalumą sau, nekreipdamas dėmesio į vidinius politinių režimų bruožus. Kubos atveju vienas diktatorius palaikytas prieš kitą – artimesnį Sovietų Sąjungai, o Čilėje demokratiškai išrinkta Salvadoro Aljendės valdžia pakeista Augustino Pinočeto diktatūra. Vadovautasi principu, dar 1939 m. išsakytu JAV prezidento Franklino Ruzvelto žodžiais apie Nikaragvos diktatorių Anastasijų Somosą: šunsnukis, bet savas šunsnukis.

R. Reigano ir Dž. Bušo vyresniojo laikais aplinkybės pasikeitė. Sovietų bloko, o po to ir pačios Sovietų Sąjungos eižėjimas leido JAV pasijusti pavergtųjų tautų ir demokratijos gynėjomis. Tiesa, apsispręsta ne iš karto: gana ilgai apeliuota į pačios sovietų imperijos „demokratizaciją“, bijantis nacionalizmo atgimimo. R. Reigano laikysena buvo kietesnė, tačiau tuomet sovietų sanklodos irimas buvo dar tiktai prasidėjęs. Dž. Bušo laikysena – minkštesnė, bet tuo metu raudonajame lageryje įkalintos tautos jau aiškiai buvo apsisprendusios savo ateitį kurti savarankiškai.

2001 m. rugsėjo 11-osios ataka atvertė naują puslapį JAV, o po to ir viso Vakarų (iš dalies – ir Rytų) pasaulio geopolitikos istorijoje. Sujungus F. Ruzvelto ir R. Reigano – Dž. Bušo pozicijas gimė „demokratijos eksporto“ doktrina: priešiškose ar bent – įtartinose šalyse reikia ne tik iškelti sau palankų elitą, bet ir įvesti savą santvarką, maksimaliu atveju – savą gyvenimo būdą.

Humanitarinio ir kultūrinio išsilavinimo stoka Dž. Bušo jaunesniojo aplinkoje sąlygojo siaurą, vienpusį požiūrį. Įsivaizduota radus panacėją. Remiantis sėkmingais istoriniais pavyzdžiais, neįsigilinta į priežastis.

Demokratizacija Italijoje ir Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo rėmėsi giliomis – nors ir stipriai trūkinėjusiomis – vidinėmis demokratijos tradicijomis. Šių šalių tautos daugiau ar mažiau turėjo bendro pobūdžio supratimą – kas yra demokratija ir „su kuo ji valgoma“. Japonijos atveju režimo transformaciją lėmė absoliutus tradicinio lyderio – mikado autoritetas. Jei mikadas, užuot pritaręs demokratinėms reformoms, būtų paskelbęs visuotinę rezistenciją – dar neaišku, kiek šie procesai būtų užtrukę ir kuo jie būtų pasibaigę. „Aksominės“ ir „dainuojančios“ revoliucijos sovietų bloko šalyse XX a. pabaigoje apskritai kilo iš vidaus, Vakarų demokratijoms jas teliko paremti.

Visais šiais atvejais sąlygos demokratizacijos procesams glūdėjo tautų viduje. Išorinėms jėgoms tereikėjo paremti, vienais atvejais – didesnėmis, kitais – mažesnėmis sąnaudomis.

XX–XXI a. sandūroje gimusi „demokratijos eksporto“ idėja remiasi iš esmės kitu principu: laisvės primetimu. Vidujai prieštaringu principu. Chrestomatinė Gedimino Kirkilo – tuometinio Lietuvos premjero – frazė invazijos į Iraką metu: įvesime ten demokratiją...

Pirmu „demokratijos eksporto“ objektu tapo Afganistanas. Po jo – Irakas. Šiais metais – Egiptas, šiek tiek vėliau – Libija. Dabar, atrodo, žengiama į Siriją, po jos numatant Iraną.

Demokratija islamo pasauliui nėra svetima. Ypač – jei kalbėsime apie sunitų islamą, daugumoje islamo šalių vyraujančią konfesiją. Čia pagrindinė tikinčiųjų institucija – Uma, islamiškas Bažnyčios atitikmuo, o pačios Umos sankloda remiasi bendrais tikinčiųjų sprendimais, grindžiamais šarijos teise. Šiitų islamas – autoritariškesnis, čia daugiau lemia autoritetai – ajatolos, imamai, gyvuoja net šventųjų kultas, svetimas sunitų islamui. Vis gi islamiškoji demokratija iš esmės skiriasi nuo Vakaruose išplitusios liberaliosios demokratijos sampratos. Islame sprendžia bendruomenė, bet – ne bet kokia, o tikratikių bendruomenė. Liberalizme – taip pat, tačiau bendruomenės – skirtingos.

Atskiras islamiškos šalies demokratizacijos pavyzdys – Turkija. Čia sukurta pasaulietinė valstybė daugelį įkvepia svajonėms apie atitinkamą raidą ir jos galimybes visose islamo šalyse. Panašiu keliu bandė žengti Iranas – tai iššaukė islamo revoliuciją. Islamistinių jėgų restauracija – jau demokratinių rinkimų keliu – vis žymesnė ir Turkijoje. Vis gi abiem šiais atvejais svarbiausia net ne tai, kuo baigsis trintis tarp religinių tradicionalistų ir pasaulietiškų modernistų, kurie abiem atvejais buvo ir liko ne tiek provakariečiai, kiek tautininkai, kas pernelyg dažnai užmirštama. Svarbiausia, jog abiem šiais atvejais demokratizacija vyko iš vidaus.

Afganistano ir Irako demokratizacijai iš užsienio iš pat pradžių pranašautas krachas. Irako atveju optimizmo dar būta šiek tiek daugiau, nei Afganistano atveju. Irakas turi ilgą centralizuotos valstybės patirtį, mažų mažiausiai – nuo Kalifato laikų. Afganistanas – gentinių bendruomenių kratinys, kur bene pirmas sėkmingas centralizuoto režimo eksperimentas – odioziškasis Talibanas.

Praktika teorines prielaidas apvertė aukštyn kojomis. Nors Afganistano prezidento-statytinio Hamido Karzajaus valdžia daugelyje šalies regionų – vis dar nominali, čia pasiremta genčių taryba – Loja Džirga. Nors pirminis stimulas šalies režimo kaitai atėjo iš užsienio, sugebėta pritaikyti vietines tradicijas ir agreguoti demokratinį potencialą iš vidaus. Irake viskas klostėsi priešingai. Dirbtinė skirtingų tautų, konfesijų ir kultūrų valstybė, sukurta kolonijinės teritorijos pagrindu, ilgus metus laikėsi tik monarchijų ir diktatūrų dėka. Pajutę laisvės kvapą – visi ėmė skirstytis kas sau.

Šiitai ėmė suvedinėti sąskaitas su sunitais, kurdai – su arabais. Jų sandūroje visiškai nebejaukiai pasijuto krikščionys asirai ir turkams giminingi turkomanai. Sadamo Huseino laikais šios mažumos turėjo gana plačias teises, o krikščionis Tarikas Azizas net buvo tapęs dešiniąja diktatoriaus ranka. Ypač opus tapo kurdų klausimas: ši nesyk išduota tauta pagaliau pajuto galimybę sukurti savo tautinę valstybę, o didžiuma šios tautos žemių – Vakarų sąjungininkės Turkijos teritorijose...

Revoliucija Egipte į priekį išvedė radikaliąją Musulmonų broliją, kurios simpatija Vakarams ar vakarietiškam demokratijos modeliui – neapkaltinsi, o Libijoje galvą pakėlė baisiausias Vakarų baubas – al Quaeda. Jei Musulmonų brolijos valstybės modelis – giminingas Iranui (tik ne šiizmo, o sunizmo pagrindais), tai al Quaeda konkrečios valstybės vizijos praktiškai neturi, jos koncepcija – artima anarchizmui, anot žinomo rusiško posakio: greičiau ateitų karas – plėšime, prievartausime ir žudysime.

Iki rugsėjo 11-osios Vakarų požiūris į Lotynų Amerikos, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, Afrikos šalis buvo ciniškas, bet bent jau – racionalus. Nesistengta primetinėti savo demokratijos modelio. Puikiai suvokta, jog pakeitus institucinę santvarką, bet išlikus čionykštėms kultūrinėms ir socialinėms sanklodoms, demokratinius rinkimus čia laimės arba nacionalkomunistai, arba koks nors vietinis Talibanas. Apsiribota „savais šunsnukiais“. Dabartinė politika – tokia pat ciniška, bet kartu – iracionali ir net antiracionali. „Demokratiškai ir humaniškai“ bombarduojant neįtikusias šalis, jų visuomenės paskandinamos sumaištyje. O iš jos kyla nauji diktatoriai. Ir jie nebus savi.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 1 pranešimas ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 3 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: