Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Pilsudskis - Giniotas be širdies ir be smegenų: Grąžinkime maršalui nors širdį

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Pilsudskis - Giniotas be širdies ir be smegenų: Grąžinkime maršalui nors širdį

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Pilsudskis - Giniotas be širdies ir be smegenų: Grąžinkime maršalui nors širdį

Parašytas: 19 Geg 2011 18:34

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Linas V.Medelis: Grąžinkime maršalui nors širdį

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... ors_sirdi/

http://alkas.lt/2011/05/20/linas-v-mede ... ment-12596

Linas V.Medelis: Kurkime Pilsudskio širdies draugiją
http://www.balsas.lt/naujiena/539101/ku ... s-draugija

2011 gegužės mėn. 19 d. 15:53:47

Linas V.MEDELIS, vienas pirmųjų “Atgimimo” redaktorių, apžvalgininkas:

MOKYMAI. Gegužės 12 diena, 76-osios Juozo Klemenso Pilsudskio mirties metinės. Vilnius. Lenkijos moksleiviai prie širdies kapo, už tvoros - Rasų kapinės. Lino V. Medelio nuotr.

Viename užsienio internetiniame leidinyje teko skaityti nustebusio skaitytojo samprotavimus: „Didelė dalis lenkų ir žydų chuliganų-teroristų, būsimų premjerų ir kitų pirmųjų asmenų gimė 50 kilometrų spinduliu apie Vilnių. Ten toks klimatas, ar ką?

Kas man, pavyzdžiui galėtų paaiškinti lenkišką paprotį, apie kurį visi žino – laidoti širdį atskirai nuo kūno (Šopenas, Pilsudskis)? Suprantu motyvus, bet atrodo kraupokai...“

Žymių asmenybių etnografinė rytų Lietuva pasauliui tikrai davė daug. Gal jų derėtų ieškoti kiek didesniu nei 50 kilometrų spinduliu, tačiau Vilniaus žemės fenomenas egzistuoja.

Tų asmenybių diapazonas labai platus - nuo Izraelio valstybės kūrėjų iki pamatus bolševikiniam KGB, vienai kruviniausių pasaulio organizacijų, dėjusio F.Dzeržinskio arba iš žemaičių bajorų Giniotų ir Bilevičių (Biliūnų) kilusio Juozo Klemenso Pilsudskio.

Apie jį, gimusį netoli Pabradės, yra proga pakalbėti ne tik dėl to, kad jo širdis Vilniaus Rasose, smegenys (dar „kraupiau“) taip pat mirusiojo valia perduotos tirti Vilniaus, tada Batoro, universitetui, o Vavelyje buvo palaidotas kūnas - to meto opozicija šaipėsi: „be širdies ir be smegenų, koks buvo ir jo gyvenimas“.

Gal kaip tik toks „klimatas“, tas dviejų tautų ribos skausmingas pojūtis, kai jau nebesi lietuvis, tačiau niekada netapsi ir tikru lenku, toje Vilniaus žemėje pagimdė tiek didvyrių ir niekšų.

Praėjusią savaitę (gegužės 12-ąją) sukako 76 metai nuo Juozo (Juzefo) Klemenso Pilsudskio mirties. Kito taip garbinamo lietuvio, net prisimenant Jogailą, Lenkijoje nėra.

Pasitaisykim: lyg ir lietuvio. Iš žemaičių bajorų Giniotų ir Bilevičių (kiti sako - Biliūnų) kilęs nutautėjęs J.Pilsudskis palaidotas Vavelyje, buvusioje karalių rezidencijoje, “be širdies ir be smegenų, koks buvo ir jo gyvenimas”, šaipėsi ano meto Lenkijos opozicija.

Pripažįstama: J.Pilsudskis prikėlė Lenkiją iš pelenų ir atkūrė jos valstybingumą, prarastą daugiau nei prieš 120 metų. J.Pilsudskis - žmogus-simbolis. Jis - moralinis idealas, legionų komendantas, nepriklausomos Lenkijos viršininkas, maršalas, žymiausias šiuolaikinis ir vienas didžiausių, o gal net pats didžiausias lenkas istorijoje.

Taip kalba J.Pilsudskio gerbėjai, taip rašoma jo biografijose, tuo tarpu kritikai teigia, kad “stebuklą prie Varšuvos”, kur buvo sumušta Michailo Tuchačevskio raudonoji armija, padarė visai ne jis, o kiti karo vadai; kad tikru valstybės viršininku jis tapo organizuodamas perversmą, kai trys pilietinio karo dienos 1926 metais nusinešė mažiausiai 1300 gyvybių; kad tapęs diktatoriumi maršalo lazdą pasiėmė pats, kad ir pats sau susikūrė valstybę...

Taip, jis pridarė beprotiškų klaidų, patyrė triuškinamų pralaimėjimų, tačiau žingsnis po žingsnio stiprino savo autoritetą, įgydamas vis naujų, karštai, tiesiog beprotiškai jį mylinčių sekėjų. Ir jo užmačių būta didingų.

Vos susikūrusi santarvininkų apginkluota valstybė įsivėlė į karus su visais kaimynais: su čekais - dėl Tešino, su vokiečiais - dėl Poznanės ir Aukštutinės Silezijos, ukrainiečiais - dėl Lvovo ir Rytų Galicijos, su bolševikais - dėl Volynės ir Baltarusijos, lietuviais - dėl Vilniaus...

J.Pilsudskis, verždamasis į Vilnių, naudojosi visomis, net negarbingomis, karininko vardo nevertomis priemonėmis.

Liucjano Želigovskio (gimusio, beje, taip pat netoli, Ašmenoje) žygis į Vilniaus sritį J.Pilsudskio įsakymu nebuvo sunkus - jo dalinių buvo keturiskart daugiau nei visa to meto Lietuvos kariuomenė.

Adolfas Hitleris (Adolf Hitler) ir Benitas Musolinis (Benito Mussolini) dar buvo toli iki neribotos valdžios, kai maršalas ėmėsi kurti Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos federaciją 1772 m. sienomis, kuri dominuotų Vidurio bei Rytų Europoje ir kuriai vadovautų - atspėjote - Lenkija.

Su tam tikromis išlygomis jo mąstymas nelabai skyrėsi nuo Rusijos imperijos bolševikų: Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kaip valstybių ir tautų federacijos imitacija, į šviesią ateitį buvo vedama imperinės “didžios rusų tautos”. Bolševikinė sąjunga buvo pastatyta ant kraujo ir pelenų.

Pilsudskinei Lenkijai nepakako jėgų įvykdyti panašių užmačių, tad sugebėta tik daugeliui dešimtmečių pasėti nedraugiškumo sėklą, kuri, vos papūtus įtartinam vėjui nuo Lenkijos, sukelia baltarusių, ukrainiečių, lietuvių tautų priešiškumą. Deja, taip dar yra ir šiandien.

Tad neteisus istorikas Alfredas Bumblauskas, sakydamas, kad “mes, modernioji lietuvių tauta, gimėme kaip antilenkai. Pagrindiniai mūsų tapatybės kūrėjų balsai XIX a. pabaigoje sakė, kad lietuvių tautos kūrimo siekis yra atsiskirti nuo lenkų kultūrinio dominavimo” (citata pagal TV interviu). Ponui A.Bumblauskui derėtų geriau įsiklausyti į tuos mūsų kultūrininkų balsus ir nedaryti taip toli siekiančių išvadų.

Istorikui derėtų pastebėti, kad lietuviškas “antilenkiškumas” visada buvo tik atsvara nekultūringai ir prievarta brukamai lenkiškai kultūrai, jos ekspansijai.

Ar yra dar priežasčių prisiminti J.Pilsudskį - didį Lenkijos sūnų, pakėlusį ranką prieš motiną Lietuvą? Šiandien, girdint ne eilinių lenkų, o aukščiausio lygio šios šalies pareigūnų retoriką, skirtą Lietuvai, tokių priežasčių daugiau nei reikia. Įtempus klausą, atrodytų, vis dar gali išgirsti tebeplakančią, lyg revanšo reikalaujančią J.Pilsudskio širdį Rasų kapinėse.

Verta prisiminti Rusijos naujienų agentūrai “RIA novosti” pasakytus Estijos Parlamento deputato, Estijos ir Rusijos deputatų grupės vadovo Pėterio Tulvistės (Peter Tulviste) žodžius:

“Anksčiau čia ateidavo pagyvenę žmonės, turintys su šiuo paminklu asmeninį santykį, bet staiga, prieš dvejus trejus metus, ten buvo pradėti vedžioti rusų moksleiviai iš rusiškų mokyklų, atsirado raudonos vėliavos ir karinės uniformos. Kareivį pradėjo naudoti propagandos tikslams”.

Taip jis kalbėjo lygiai prieš ketverius metus, jau po riaušių Taline dėl vadinamojo Kario išvaduotojo paminklo iškėlimo iš miesto centro į kapines.

Atrodo, propagandiniams tikslams pradedamas naudoti ir maršalo širdies kapas. Gegužės 3-iosios Konstitucijos proga prie J.Pilsudskio širdies rinkosi jaunuomenė ir suaugusieji, lenkų skautai-harcerai, karo veteranai ir šiandienos kariškiai... Žinoma, su Lenkijos ambasadoriumi priešakyje.

Dabar paklauskite savęs, koks ryšys tarp 1791 m. priimtos Konstitucijos ir 1935 m. mirusio J.Pilsudskio? Jokio... išskyrus “geležinio maršalo” planus.

• Šiandien J.Pilsudskio širdis lenkui yra neišvengiamų prisiminimų, tolimų Lenkijos pretenzijų, o lietuviui - skausmo simbolis.

Vytautas Landsbergis yra teisingai pasakęs: “Lietuviams J.Pilsudskis lieka nelaimės ir žalos figūra, siekusi jėga pasiglemžti Vilnių”.

• Iš tiesų įdomu, ar tarkim, Napoleono širdis galėtų tyliai gulėti Maskvoje? O gal Atilos širdis Romoje? Ar būtų leista palaidoti Hitlerio širdį gimtajame miestelyje Austrijoje?

Galimas daiktas, toks sugretinimas kai kam pasirodys įžeidžiantis, tačiau Lietuvai J.Pilsudskis nebuvo ir niekada nebus pagarbos vertas didvyris. Jis ir jo širdis priklauso Lenkijai. Ne Lietuvai.

• Ateinančiais metais bus minimos 145-osios J.Pilsudskio gimimo metinės. Tai būtų proga ne tik Lenkijai grąžinti viską, kas guli po juodo marmuro plokšte Rasų kapinėse, bet ir simboliškai padėti pamatą tikrai, o ne veidmainiškai partnerystei.

Tai būtų stimulas atsirasti visuomeniniams judėjimams Lietuvoje ir Lenkijoje tokiam kilniam darbui atlikti, abiejų valstybių patriotiškai nusiteikusio jaunimo tikslingai veiklai ir bendravimui. Ir neimant nė cento, nė grašio iš abiejų vyriausybių. Joms abiem būtų galima palikti suderintą paminklo visiems žuvusiems lenkams ir lietuviams Vilniuje bei vadinamajame Vilniaus krašte statybą.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai Respublika.lt
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/539101/ ... i-apacioje

Žygeivis 2011 gegužės mėn. 19 d. 18:42:28

Linas V.Medelis: Grąžinkime maršalui nors širdį
-----------------------------------------------

Per daug garbės aršiausiam Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešui, savo Tautos ir Tėvynės išdavikui, kurio dėka Lietuva prarado trečdalį savo etninių žemių, o Lietuvių Tauta - ne mažiau kaip milijoną lietuvių, kurie nutautėjo ir virto šūdlenkiais...

Išdaviko Pilsudskio širdį Lietuvos Valstybės valdžia, jei būtų tikra lietuviška valdžia, o ne išdavikų-mankurtų ir oligarchų tarnų gauja, jau seniai būtų iškasusi ir sudeginusi, o pelenus nuleidusi į kanalizaciją.

Taip, kaip savo laiku buvo sudegintas Hitlerio lavonas, o pelenai išbarstyti nežinia kur...

Tikiuosi, kad ateis laikas, kada Lietuvą valdys patys lietuviai, o ne užsienio jėgų vergai-mankurtai, užmiršę, kas juos pagimdė.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Katastrofijus

Pranešimo tema:

Parašytas: 21 Geg 2011 00:26

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357

Be abejo, nesilyginu į čia parašiusių lygį, bet noriu pareikšti savo nuomonę.

Kažkaip iš operos „aš nekaltas, Jūs nevisiškai teisūs, supraskite ir mane“ ir panašiai. Ir parašyta tokia rafinuota kalba, kad net ne kiekvienas lietuvis įsikirs.

O juk adresuota lyg daugiau tokiems, kurie nežino, kaip vadinasi Lietuvos sostinė ir kad lietuviai ne „žmudai“, o baltai.

Ir išvis, įsivaizduokim, kad Maironis rašo ne „Pavojuj motina Tėvynė“, o šlovina lietuvių – lenkų tautų draugystę, lietuviai į Širvintas siunčia ne paskutinius tūkstantį kareivių prieš 15 tūkstančių lenkų, o kalbininkų filosofų ir intelektualų delegaciją įtikint lenkus jų neteisumu.

1941 rudenį prie Maskvos I.Orenburgas rašė „kai tik pamatai bet kokį vokietį, jį privalai nužudyti“ o Kukryniksai smaginosi paišydami sušalusių ir žuvusių vokiečių sarkastiškas parodijas. Jie nepolemizavo laikraščiuose su kokiom nors Nyčės ar Kanto filosofijom ir net nebandė įsiklausyt į oponento nuomonę. Ir nebandė „gerinti santykių“ su Pavolgio vokiečiais, greičiau priešingai.

Taip pat visiškai neverta stengtis „oponentui“ įrodinėt savo nuomonės.

Pagal A.Taraso knygą „Mirties mašina“ (toks savigynos instrukcijų rinkinys) yra tik 2 keliai, susidūrus su stipresniu agresorium – pabėgti arba sunaikinti. Kurį pasirenkam?

Nėra kelių – perkalbėti, įtikinti, prieiti kompromiso (tipo kompromisas - arba man atiduodi butą, arba mašiną, o aš iš savo pusės tavęs nemušiu), šiek tiek pasipešti ir imti tartis ir t.t.

Neverta išradinėt amerikų ir laukti „kada jie baigs“. Nu nebaigs, nes jau 500 metų nebaigia.

Galima pabėgti, jei pabėgdamas nieko neprarandi, nuo užpuolusio recidyvisto. O jeigu eini su savo mama ar dukra? O va tada reikia ieškoti kokio mėtomo daikto ir būti šimtu procentu įsitikinusiam, kad užpuolikas ginkluotas ir žymiai stipresnis bei siekia tave nužudyti.

Įsikalti reikia, prieš pamokslaujant Lenkijai, kad mus nori sunaikinti.

Ir kaip ruošiamasi ginti Lietuvą, jeigu čia dauguma žmonių laiko Lenkiją Nato sąjungininke ir partneriu su bendra istorija? Kaip lietuvis šaus į savo kaimyną lenką, turintį lenko kortą?

Tai tam ir reikia daryt viską, kad kiekvienas lietuvis imtų nekęsti Lenkijos.

Tai ne mano sugalvota. Visa propaganda prieš priešus, net ir stipresnius, remiasi visų pirma neapykantos kurstymu. Pažiūrėkit netgi JAV ar Anglijos plakatus WWII metu: nupaišytas vokiečių kareivis, spardantis Bibliją ir užrašyta „This is the enemy“.

Lenkijos važiavimai – tai „žvalgyba mūšiu“. Rasti silpną vietą ir ten mesti visas pajėgas. O kol silpna vieta nerasta, tai jos toliau ieškoti. Tai ir biudžetnikai, ir tolerastai, ir lietuviams būdingas individualizmas bei sumaterialėjimas.

Besiginančių tikslas – nerodyti tų silpnų vietų ir neutralizuoti smūgį.

Karyboje dažnai pasitaikydavo kontroatakos į puolančiųjų flangus – pažeidžiamiausias vietas.

Lenkijos atveju Lenkijos flangai – tai jos agentūra Lietuvoje. Gindamiesi nuo Lenkijos, visų pirma privalome kenkti ir keršyti visiems Lenkijai lojaliems Lietuvos „piliečiams“. Viskuo – sufabrikuotais kriminaliniais straipsniais, mokesčiais ir net baudomis už įvairius, kad ir tariamus administracinius pažeidimus. Ir jokiu būdu su jais nekalbėti ir neaiškinti savo pozicijos. Lenkams galima sakyti tik: „matote Panerius? Žinote Katynę? Kiek kartų Lenkija buvo išnykusi, o Warschau sugriauta? Na tai va“.

Verkšlena apsimestinai valdininkėliai: „lenkai neklauso, nebijo, kabina užrašus“. Tai kas trukdo ant savo kelių nuorodų rašyt vietoj Lenkija „Generalgubernie“, o vietoj Varšuvos „Warschau“. Jie rašo Marijampolė, Kaunas, bet Wilno ir Krolewec. Ne neigimu reikia, o teigimu.

Kaip jau rašiau, kuo didingesnė konfliktuojanti pusė, tuo jos didybė tėpliojant jos mundurą staigiau krenta. Didybės grafikas toks pats, kaip prabangos prekių kainodaros.

Galima sakyt: „jie juk neįšaudo, nekariauja“. Taip, bet va jiems ir nereiks šaudyt, jei čia niekas nebus nusiteikęs šaudyt į juos. Ir užteks kokių 5 valandų užimti visą Lietuvą. Taigi jiems nėra kur skubėti – katinas sugauto žvirblio neskuba suvalgyt. Tempia malonumą ir tuo būdu jaučiasi didžiai susireikšminusiu. Štai, žiūrėkit, Lenkija, kaip ir Rusija, turi vasalų. Tikiuosi, JAV prezidentas Lenkijos prezidentą už ginkluotą agresiją pabartų telefonu, kaip kad pabarė Turkijos prezidentą po dalies Kipro užėmimo.

O priešo propagandą reikia atitinkamai pagražinti. Kad ji būtų labiau įžeidžianti ir labiau kiekvienam asmeniška. Dėl siekiamo tikslo – neapykantos Lenkijai kėlimo galima ir meluoti. Juk jie tai meluoja, kurdami pasakaites apie „etniškai grynai lenkišką Vilnių“ (kažkokio ten lenko knygos „Trečiojo Reicho triumfas“ 24 psl.) arba Lietuvoje neva gyvenusius žydus.

Mes silpna šalis, todėl būtina ieškot sąjungininkų, suinteresuotų Lenkijos teritorija. Tai gali būti ir Vokietija, ir greit užtvinsiantis Bangladešas ar dalis Indonezijos. Galbūt jie tik ir laukia didelės teritorijos, neginamos branduolinio ginklo, kur galėtų susigrūsti.

Pilna istorijoje atvejų, kai kipišus tarp didelių valstybių sukeldavo maži išsišokėliai. Netgi Pirmą pasaulinį karą ar Kubos raketų krizę.

Tik tai reikia planuoti. Pasyviai laukiant „kol jie baigs“ tiesiog aritmetiškai mes pralaimėsim, nepaisant mūsų teisumo, nekaltumo ir panašių kitų teigiamybių.

„Jie“ niekada nebaigs ir niekad nenusileis. Nekiškim galvų į smėlį ir ieškokim išeities, galbūt aš neteisus. Bet dar didesnė klaida nedaryti nieko, būti abejingam ir neturėti savo pozicijos. Ir reikia baigti su tais apsimestinais žaidimais į partnerystes.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 2 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 5 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: