Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 19 Kov 2024 13:26

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 74 pranešimai(ų) ] 
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 04 Kov 2011 21:31 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Objektyvi realybė – gyvename pasaulyje, kuriame reali karinė galia lemia viską.


Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

Mūsų priešai yra ne lenkai, rusai ir baltarusiai (tiksliau, toli gražu ne visi, o tik aršūs šovinistai), o Pilsudskinės Lenkijos "įpėdinė", vis "persidažanti" Rusijos imperija ir neseniai susikūrusi Baltarusija, kurioje "litvinizmo teoretikai" jau seniai aiškina, kad lietuviai yra tik "žmudinai".

Šias valstybes valdančių asmenų tarpe pakanka tokių, kurie svajoja kaip galutinai sunaikinti Lietuvos Valstybę ir užgrobti Lietuvių Tautai dar likusias žemes, kurių jiems nepavyko užgrobti ir aneksuoti, kaip jau užgrobė daugiau kaip pusę etninių-istorinių Lietuvių Tautos žemių.

Todėl Lietuvai jau seniai laikas įsigyti tokių veiksmingų ginklų, kurie garantuotų mūsų geopolitinių siekių besąlyginį įgyvendinimą – ir niekada to neturime pamiršti.

Pvz., Ignalinos AE yra tam pakankamai medžiagų. O mūsų genetikai, chemikai ir fizikai taip pat turėtų nemiegoti ir jau seniai tyliai daryti savo darbą. Nes kitaip neabejotinai ateis laikas, kai vėl būsime kaip 1918 m., 1939-1940 m. ar 1991 m. – plikomis rankomis prieš puikiai ginkluotus amžinus mūsų priešus…

Tas, kas jau dabar negalvoja, ką darys rytoj – kaip, su kuo bei kieno padedamas (nes sutampa interesai) – tam rytojui atėjus, sėdės apsižliumbęs, laukdamas “malonių bei nurodymų iš aukščiau”… :)

Įvairius konkrečius geostrateginius planus turime būti paruošę jau dabar – ir kai tik bus tinkama proga, tuoj pat imtis labai ryžtingai juos įgyvendinti.

O tie, kas miegos, liks prie sulūžusios geldos.

Kaip tik todėl strateginiu ir ilgaamžiu Lietuvos Valstybės sąjungininku yra ir bus Ukraina, kai tik šioje valstybėje į valdžią ateis tautinės ukrainiečių jėgos.

Priežastis labai paprasta – mūsų geostrateginiai interesai absoliučiai sutampa (ir atžvilgiu Rusijos imperijos galutinės likvidacijos, ir atžvilgiu Lenkijos bei Gudijos sutramdymo).

Taip pat mums – lietuviams – visada būtina atsiminti, kad Punskas, Seinai, Suvalkai, Rytų Liūdnoji Lietuva, Mažoji Lietuva (pietinė dalis – Rusijos imperijos okupuota ir aneksuota Karaliaučiaus (Tvankstos) sritis) ir Stalino Lenkijai padovanotos Prūsijos žemės – tai kraujuojančios mūsų Tautos žaizdos, kurios neužgis, kol nebus atkurta istorinė teisybė.

Rytų Lietuva niekada nebuvo lenkų istorinė-etninė žemė.

Istorinė riba tarp slavų ir baltų tautų (genčių) ėjo keli šimtai kilometrų piečiau Vilniaus.

Netgi Varšuva yra pastatyta baltų genties jotvingių teritorijoje.

Vilnius priklausė Lenkijai nuo 1922 m. neteisėto plebiscito iki 1939 m. rugsėjo, kol Sovietai užgrobė Rytų Lietuvą, tai yra iš viso 17 metų.

Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.

Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.

Štai mūsų protėvių gyventų žemių žemėlapis (tarpus panaikinti):

Pagal St. Tarvydą
h t t p://w w w.lietuvos.org/istorija/tarvydas/tarvydas_images/image011.gif

Pagal M. Gimbutienę
h t t p://w w w.vaidilute.com/books/gimbutas/figure-2.jpg

Iš vokiškos svetainės
h t t p://w w w.muenster.org/litauen/assets/images/kalba-zemel.jpg

Pagal naujausius kalbotyrinius duomenis
h t t p://w w w.tiesiaisviesiai.lt/wp-content/uploads/baltiski-hidronimai2-1024x711.jpg

Palyginkite su dabartiniais žemėlapiais, ir jums nebekils klausimų, kas yra mūsų amžini priešai, per amžius grobiantys mūsų žemes.

Paveikslėlis


*********************************************************************************************      

Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

      Rytų Lietuva niekada nebuvo lenkų istorinė-etninė žemė.

      Istorinė riba tarp slavų ir baltų tautų (genčių) ėjo keli šimtai kilometrų piečiau Vilniaus.

      Netgi Varšuva yra pastatyta baltų genties jotvingių teritorijoje.

      Vilnius priklausė Lenkijai nuo 1922 m. neteisėto plebiscito iki 1939 m. rugsėjo, kol Sovietai užgrobė Rytų Lietuvą, tai yra iš viso 17 metų.

      Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.

      Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.

Lietuvos pretenzijų Lenkijai
Trumpasis sąrašas


1. Lenkija 1228 metais pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai, pietiniai galindai ir vakariniai jotvingiai.

2. Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etninės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas vis dar neišspręstas.

3. Lenkija 1430 metais pavogė Vytauto karališką karūną.

4. Masinė lietuvių polonizacija Lietuvos Valstybės žemėse XV - XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.

5. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920 m. spalį ir Rytų Lietuvos okupacija 1920-1939 m.

6. Smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Rytų Lietuvoje 1920-1939 m.

7. Lietuvių ir prūsų kalbomis turi būti rašomi vieši užrašai visose istorinėse etninėse baltų (prūsų, galindų, jotvingių, lietuvių) žemėse, įskaitant Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijas.

------------------------------------------------------------------------------------

Faktai


       1828-1878 metais Maišiagalos, Paberžės, Nemenčinės, Lavoriškių, Rudaminos, Juodšilių, Medininkų, Šalčininkų, Eišiškių, Nemėžio, Baltosios Vokės, Rukainių, Lentvario, Dieveniškių, Jašiūnų, Kalvelių, Turgelių, Gardino, Lydos, Breslaujos, Ašmenos, Seinų, Suvalkų, Augustavo ir kitos apylinkės kalbėjo tik lietuviškai, vaikai ir moterys nemokėjo lenkiškai.

       1923 m. Krokuvoje išleistos lenkų kalbos gramatikos žemėlapyje lenkų kalbos plotas arčiausiai Lietuvos pažymėtas tik dabartinėje Gardino srityje prie Nemuno (gerokai į pietus nuo Gardino) (Žr. Wilno I ziemia Wilenska, t.1, 1930, p. 229).

      Tai liudija ir caro laikų gyventojų surašymo duomenys (Sankt Peterburgo 1840 – 1890 m gyventojų surašymų archyvai), kur visame šiame plote namų kalba nurodyta “lietuvių”, originalo kalba “litovskij” (dar nurodoma šiek tiek vartotos žydų kalbos). Jokių kitų vartotų kalbų nenurodoma.

      Lietuviškai kalbėta iki Minsko, Balstogės, Karaliaučiaus ...

------------------------------------------------------------------------------------

Kokia buvo kalbinė padėtis Vilniaus vyskupijoje liudija 1857 m. klebonų ataskaitos.


      Šios medžiagos rinkimą inicijavo akademikas P. Keppenas.

      138 tokias Vilniaus gubernijos parapijų anketas 1916 m. Peterburge Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne rado kunigas Mykolas Krupavičius ir tuos duomenis paskelbė 1919 m. (Medžiaga etnografinėms mūsų sienoms nustatyti / Lietuva, 1919 m., Nr. 100 - 101).

      Klebonai patvirtino ne tik viso Švenčionių dekanato, bet ir daugumos Svyrių dekanato lietuviškumą.

      Vilniaus mieste, pasak klebonų, iš dalies lietuviškomis buvo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Bernardinų ir Šv. Petro ir Povilo parapijos. Šio miesto vicedekanui dar buvo pavaldžios 8 užmiesčio parapijos.

      Iš jų Nemenčinės parapijoje "lenkų" rasta tik 114 (kiti kalbantys lietuviškai arba "po prostu"). Verkių (Kalvarijų) parapijoje rasti 365 lietuviai. Apie Sudervės ir Dūkštų parapijas 1857 m. duomenų nėra (be abejo, mišrios - daug lietuvių). Mišrios buvo Maišiagalos (1093 lietuviai), Musninkų ir Kernavės (979 lietuviai) parapijos, Čiobiškio parapija grynai lietuviška.

      Sensacingi buvo klebonų pranešimai iš Vilniaus apskrities dekanato parapijų.

      Grynai lietuviškomis buvo Turgelių, Šumsko, Rukainių, Tabariškių, Rudaminos, Lavoriškių ir Mikailiškių parapijos, o mišriomis - Gervėčių ir Bistryčios parapijos. *

* Vytautas Merkys. Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798 - 1918 m. Vilnius, 2006 m. (leidykla "Versus aureus").

****************************************************************************************************

Pagal J.Laučiūtės straipsnį „Neišgalvota statistika“:


Pagaliau, norintys žinoti, o ne fantazuoti, gali remtis 1897 metų visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, kurie 1905 m. buvo paskelbti knygoje „Pervaja vseobščaja perepis naselenija Rossijskoj imperiji 1897 g.“ (Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897г. Под ред. М. А. Тройницкого, вып. 7.).

Iš duomenų matosi etninė Vilniaus gubernijos sudėtis.

Primenu, jog anuomet Vilniaus gubernijai priklausė ne tik šiandien Lietuvos sudėtyje esantys Trakų ir Švenčionių „ujezdai“, bet ir Baltarusijoje likę Vilejka, Dysna, Lyda, Ašmena, todėl netenka stebėtis, jog skaitlingiausias etnosas buvo baltarusiai (891 903), antroje vietoje lietuviai (279 720), trečioje - žydai (202 374).

O kur lenkai?

Lenkų etnosas, kuris šiandien mėgina skelbtis jau nuo Zigmanto Vazos laikų sudaręs tame krašte daugumą, net devyniolikto amžiaus pabaigoje teskaičiavo tik 130 054 žmones, ir gyveno jie ten, kur paprastai gyvena vėlyvi kolonistai: miestuose ar dvarininkų sodybose.

Maždaug pusė jų (73 008) telkėsi Vilniaus apygardoje, bet ir čia jie sudarė mažiausią mažumą, plg. baltarusių ten gyventa 93.896, žydų 77 224, lietuvių irgi daugiau, „net“ 76 030 galvos.

Trakų apygardoje, kuri XIX a. pabaigoje Vilniaus gubernijoje buvo pati „lietuviškiausia“, lietuviai sudarė absoliučią daugumą – 118 153, po jų – baltarusiai (32 015), o lenkų - vos 22 840.

-----------------------------------------------------------------------------------

(Karibarto pateikta informacija)

Situacija nuo 1944 m. rugpjūčio


      Grįžus sovietinei kariuomenei ir „atstačius Lietuvos SSR“, tuoj buvo užgniaužtos visos pastangos palaikyti pietryčių Lietuvoje tautinę sąmonę. Prasidėjo kolektyvizacija, teroras, žudynės, lageriai.

      Tie, kurie save laikė lenkais, atsidūrė geresnėje padėtyje palyginti su lietuviais. Jie buvo „repatrijuoti“ į Lenkiją. Tuo pasinaudojo apie 200 tūkst. gyventojų, tarp jų šiek tiek lietuvių.

      Lenkiškų mokyklų liko labai nedaug, nes lenkai emigravo į Lenkiją.

      Po to įsitvirtino praktika Vilniaus, Šalčininkų ir aplinkinių rajonų vadovais skirti nelietuvius, dažniausiai antilietuviško nusiteikimo asmenis.

      Ko prieš karą nespėjo padaryti Lenkijos okupacinė valdžia, po karo sėkmingai darė rajonų ir apylinkių nelietuviška vadovybė, užgoždama kiekvieną lietuvybės pasireiškimą.

      Lietuvoje apie 1950 m. Maskvos nurodymu imta masiškai lietuviškas mokyklas versti lenkiškomis. Tam darbui vadovavo LPK CK skyriaus vedėjo pavaduotojas Vidmontas, Švietimo ministro pavaduotoja V. Vyšniauskaitė (kuri iš tikrųjų buvo pervadinta čigonė Višnevskaja), tos ministerijos inspektorius J. Cukerzis (žydas), Vilniaus srities švietimo skyriaus vedėjas B. Purvinis (latvis).

       Jie atliko pietryčių Lietuvos krašte lietuvybės budelių funkcijas. Per kelerius metus lenkiškomis paverstos net 367 mokyklos. Tiek jų nebuvo ir lenkų okupacijos metais. Įsismaginus lenkiškomis imta versti net mokyklas buvusioje nepriklausomos Lietuvos teritorijoje - Trakų vakarinėje dalyje ir kituose rajonuose.

       Lietuviškas mokyklas uždarinėjo ir ten, kur jos veikė lenkų okupacijos metais.

       Vilniaus rajone tada iš viso buvo palikta tik viena lietuviška mokykla Marijampolio kaime.

       Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta ne vienos, o vakarinėje to rajono dalyje - tik Mištūnų ir Gėlūnų pradinės.

       Dieveniškių „pusiasalyje“ palikta tik Poškonių lietuviška septynmetė ir kelios pradžios mokyklos.


       Daug mokyklų paversta neva „lenkiškomis“ Trakų, Švenčionių rajonuose.

       Naujojoje Vilnioje įkurtas lenkiškas pedagoginis institutas.

       Iš Lvovo į Vilnių perkelta lenkiška leidykla. Išvystyta prieš lietuvius nukreipta agitacija.

       Didelių pastangų dėka pavyko nuo 1957 m. susigrąžinti vieną kita lietuvišką mokykla, kai kur įsteigti bent lietuviškas klases, tačiau daugumas lenkiškomis paverstų mokyklų ir liko.

       Greit vėl imta uždarinėti lietuviškas mokyklas, naikinti lietuviškas klases. Tęsėsi antilietuviška kampanija, inspiruojama vietinės valdžios atstovų, kurie grasino valstiečiams, pvz. jei leisi savo vaikus į lietuvišką mokyklą, neteksi arų, negausi ganyklų ir pan.

       Per visą tą „tarybinį“ laikotarpį lietuvybei pietryčių Lietuvoje buvo suduotas labai skaudus, netgi mirtinas smūgis. Ji daug kur geso greičiau negu lenkų okupacijos metais. Sunkia širdimi vietiniai gyventojai lietuviai buvo priversti leisti savo vaikus į lenkiškas mokyklas, kur jiems nuolat kalė į galvas, kad jie esą ir turi likti lenkais.

       Paneigiamas gimtojo krašto tikrasis kultūrinis paveldas, iškreiptai mokoma Lietuvos istorija. Lietuviai savo protėvių žemėje gyveno lyg tremtiniai. Bijojo lietuviškai prakalbėti.

       Daugumas pietryčių Lietuvos gyventojų, kuria kalba jie bešnekėtų, save laiko lenkais, nes „gyveno Lenkijoje“, išpažįsta „lenkų tikėjimą“ („katalikas tik lenkas“), mokėsi lenkiškoje mokykloje, be to, taip elgiasi vengdami aplinkinių pašaipos.

       Tačiau krašte išliko lietuviški papročiai, pakelėse kryžiai su lietuviškomis koplytėlėmis, naminiai tautiniai audiniai, rankšluosčiai, antklodės, lietuviški gėlių darželiai, nepakitęs ūkininkavimo būdas bei įpročiai, padavimų, prietarų, senosios mitologijos nuotrupos.

       Visu tuo pietryčių Lietuva nesiskiria nuo kitų Lietuvos sričių. Juk čia, o ne kur kitur buvo lietuvių tautos ir valstybės lopšys.

       Išvada:

       Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.


-------------------------------------------------------------------------------------

Pariteto principas


      Pirma - lenkų kilmės žmonių (kilusių iš tikrų lenkų) Lietuvoje praktiškai nėra - yra lietuvių kilmės, kalbantys slaviškai.

      Antra - Lietuvoje yra virš 100 skirtingų tautybių atstovų, tai negi dabar kiekviename kaime, kur gyvena kokie rusai-starovierai, čigonai-romai ar kokie libaniečiai-arabai, pradėsime kabinti lenteles visom tom kalbom. Beje, tikrų lenkų privažiavo ir į Akmenę - tai jau ir ten kabinsime lenteles lenkiškai.

      Tokie dalykai sprendžiami tik tarpvalstybinėmis sutartimis, griežtai atsižvelgiant į Valstybių interesus ir griežto pariteto principus.

      Pavyzdžiui, Baltgudijoje gyvena apie 300 000 žmonių, laikančių save lenkais, bet ten net valdiškų mokyklų nėra nei vienos lenkų kalba, o ką jau kalbėti apie lenkiškus užrašus.

      Lenkijoje irgi nėra nei paritetinio skaičiaus lietuviškų mokyklų (tai yra tiek pat, kiek yra lenkiškų Lietuvoje), nei jokių lietuviškų gatvių užrašų.

      Parodykite nors vieną Lenkijos piliečio pasą, kuriame žmogaus pavardėje ir varde būtų lietuviškos raidės čęėįšųū :)

      Apskritai, prieš rašant tokias nesąmones, pasiklauskite Lenkijoje gyvenančių lietuvių, kaip lenkai jais ir lietuvių kalba "rūpinasi".

      Čia tik mes, lietuviai, taip nuolankiai sėdime po lenkų šovinistų padu ir nedrįstame pareikalauti absoliutaus pariteto visuose lenkų ir lietuvių tautiniuose santykiuose (pvz., lenkų ir lietuvių mokyklų, gatvių pavadinimų užrašų ir pan.).

      Pvz., JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų.

      Tačiau tik Lietuvoje yra 121 mokykla lenkų ugdomąja kalba, o Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Kitur valstybinių lenkų mokyklų iš viso nėra.

      Taigi, Lietuva, kurioje gyvena 40 kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią pasaulyje lenkiškų mokyklų, kuriose visi dalykai dėstomi lenkiškai, tinklą. JAV ar Vokietijos mokesčių mokėtojai tokios prabangos sau leisti negali !!!

       Tokių mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba nėra ir pačioje Lenkijoje. Reikia pabrėžti, kad visose (taip pat ir privačiose) Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik LENKIŠKAI.

      Lietuvai šitų lenkiškų (o ne lietuviškų, kaip turėtų būti pagal analogiją su Lenkija) valstybinių mokyklų išlaikymas kainuoja 80 milijonų litų per metus, tačiau Lietuva dar finansuoja ir lietuviškas mokyklas Lenkijoje, nes Lenkija joms lėšų iš viso neskiria.

      Kalbant tiesiai šviesiai - Lenkija nesilaiko jokio pariteto.

      Lenteles lenkų kalba galėsime kabinti, kada Lietuva susigrąžins Lenkijos 1922 metais aneksuotą Pietų Lietuvą (Punską, Seinus, Suvalkus, Raigardą, Vygrius, Baltstogę, Augustavą...), o analogiškos lentelės lietuvių kalba kabės Varšuvoje (istorinėje jotvingių žemėje, slavų užgrobtoje) ir Krokuvoje.

------------------------------------------------------------------------------------

Štai koks yra realus "paritetas":

Lenkiškos mokyklos Lietuvoje


      Lietuva yra vienintelė valstybė, kurioje lenkų tautinės mažumos atstovai gali įgyti pilną išsilavinimą gimtąja kalba nuo pradinio iki aukštojo.

      Vilniuje veikiantis Baltstogės universiteto filialas yra vienintelis Lenkijos aukštųjų mokyklų filialas užsienyje.

      Šiuo metu Lietuvoje veikia 63 bendrojo lavinimo mokyklos lenkų mokymo kalba, dar 36 mokyklose yra klasės, kuriose ugdymas vyksta lenkų kalba.

      Mokinių skaičius šiose mokyklose 1991-2009 m. padidėjo nuo 11 407 iki 15 064.

Lietuviškos mokyklos Lenkijoje


      Lenkijoje liko tik 5 lietuviškos mokyklos ir dvi mišrios (2 vidurinės ir 5 pagrindinės).

      Palyginti su 1998 metais, lietuviškų mokyklų skaičius Lenkijoje sumažėjo beveik perpus.

      Kelis kartus klausiant, kiek gi Lenkijoje yra lietuviškų mokyklų, Lenkijos švietimo ministerijos sekretorė taip ir neatsakė. Ji paaiškino, kad užpernai Lenkijos teritorijoje buvo 10 pagrindinių tautinių mažumų mokyklų, 7 gimnazijos ir 1 licėjus.

      Ji „nežinojo“, kad Seinų krašto lietuviams savo etninėse žemėse liko tik 7 mokyklos, iš jų 2 mišrios.

      Skirtingai nuo Lietuvos lenkiškų mokyklų, 3 dalykai (istorija, geografija, lenkų kalba ir literatūra) jose visą laiką dėstomi valstybine kalba, mokomasi iš lenkiškų vadovėlių, Seinų savivaldybė pilnai išlaiko tik lenkiškas mokyklas.

      Per 20 metų Lenkijoje lietuviškų švietimo įstaigų beveik trigubai sumažėjo, o Lietuvoje lenkiškų beveik trigubai padidėjo.

-------------------------------------------------------------------------------

     Todėl akivaizdu, kad bet kokie sprendimai "lenkų" ir kitų "mažumų" bei "didumų" reikalais turi būti daromi tik absoliutaus pariteto pagrindais.

     Nes priešingu atveju lietuvių nutautinimas visame pasaulyje ir toliau bus intensyviai vykdomas, o Lietuvoje atvirkščiai - vadinamosios "tautinės mažumos" vis augs ir užgrobs vis daugiau realios politinės valdžios Lietuvos Valstybėje.

     Nebent būtent to ir siekiama tokiais ir panašiais pasiūlymais?

     Kalbant konkrečiai apie absoliutų paritetą tai reiškia, kad, pvz., 10 lietuvių pasikeitus Lenkijoje sulenkintas pavardes lietuviškomis, tiek pat lenkų (tų, kurie patys ar jų protėviai atvyko į Lietuvą iš etninės Lenkijos, bet, žinoma, ne vietiniai sulenkinti lietuviai) gauna teisę irgi pasikeisti savo pavardes lenkiškais rašmenimis.

     Bet net ir šiuo atveju tikslaus absoliutaus pariteto nebus, nes lietuvių jau liko tik 3 milijonai, o pvz., lenkų skaičius pasaulyje išaugo jau virš 50 milijonų.

     Taigi, būtina atsižvelgti ir į šį santykį: 3 prieš 50. Matematiškai tai reiškia, jog paritetas būtų tik tada, jei 50 lietuvių Lenkijoje atstačius savo lietuviškas pavardes, Lenkijoje sulenkintas, Lietuvoje savo sulietuvintas pavardes galėtų atstatyti 3 etniniai lenkai (tai yra kilę iš etninės Lenkijos).

     Panagrinėjus dar giliau, pamatysime, kad sulietuvintų etninių lenkų Lietuvoje (o tuo labiau kitur) praktiškai nėra - juk 99 procentai (jei ne daugiau) vadinamųjų "lenkų" buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje yra tie patys, per šimtmečius praėjusius po krikšto ir unijų, sulenkinti lietuviai.

     Tokių sulenkintų lietuvių ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Baltarusijoje, ir Ukrainoje, ir Rusijoje, ir visame likusiame pasaulyje yra ne vienas, ir ne du milijonai.

     Taigi, net ir santykis 50 su 3 nebus joks istorinės tiesos paritetinis atkūrimas. Tačiau akivaizdu, kad ir su tokiomis sąlygomis nesutiks nei Lenkija, nei Baltarusija, nei kitos valstybės.

    Iš čia visiškai aiški galutinė išvada - Kadangi realaus absoliutaus pariteto pasiekti neįmanoma iš principo, vadinasi nėra jokios prasmės keisti pavardžių rašybos tvarką Lietuvos Valstybės dokumentuose ir žaloti Lietuvių kalbą.

     Nes toks keitimas tik dar labiau pablogins lietuvybės išlikimo padėtį ir pačioje Lietuvoje, ir visur, kur gyvena lietuviai.

     Vadinasi jis absoliučiai nenaudingas Lietuvių Tautai, o naudingas bus tik Lietuvių Tautos priešams ir konkurentams, kurie jau ir taip yra užgrobę pusę Lietuvių Tautos etninių žemių bei nutautinę milijonus lietuvių.

--------------------------------------------------------------------------------

    Išvados:

    1. Mes gyvename realiame pasaulyje, kuriame gyvybiniai tautų išlikimo ir savo gyvenamos gyvybinės erdvės išsaugojimo interesai visiškai niekuo nesiskiria nuo tų pačių interesų 1939 m., ar 1918 m., ar dar seniau.

    2. Lietuvos Valstybę sukūrė Lietuvių Tauta - tam, kad išsaugotų bei apgintų nuo kitų tautų ir valstybių savo esminius gyvybinius interesus.

    Kam nepatinka šis teiginys, pasiskaitykite Lietuvos Konstituciją :).

    3. Esminė ir pagrindinė Nepriklausomos Lietuvos Valstybės paskirtis yra garantuoti Lietuvių kalbos ir Lietuvių Tautos išlikimą bei klestėjimą Lietuvių Tautos istorinėse-etninėse žemėse.

    4. Viskas, kas kenkia šiems tikslams, yra nusikaltimas prieš Lietuvių Kalbą ir Lietuvių Tautą - tai yra Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavystė, jei tai siūlo arba daro lietuvis arba Lietuvos Valstybės gyventojas. Jei tai siūlo arba daro kiti asmenys - jie yra atviri Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešai, siekiantys sunaikinti Lietuvių Kalbą, Lietuvių Tautą ir lietuvišką Lietuvos Valstybę.

    5. Jei šių principų atsisakoma, vadinasi nebelieka ir jokios prasmės toliau egzistuoti Nepriklausomai Lietuvos Valstybei - asmeninę ekonominę gerovę įmanoma pasiekti bet kur, bet kokioje valstybėje, ir tam Nepriklausoma Lietuvos Valstybė visiškai nebūtina.

    P.S. Beje, tiems, kas taip myli Lenkiją ir sulenkėjusius lietuvius:  pasidomėkite, kaip Lenkijoje po WW2 buvo išspręstos ten gyvenusių "tautinių mažumų" problemos (pvz., virš 7 milijonų vokiečių ir ukrainiečių, aš jau nekalbu apie lietuvius, gyvenančius žemėse, kurias Lenkija užgrobė iš Lietuvos 1920 m. ir aneksavo 1922 m.).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 02 Vas 2012 16:07. Iš viso redaguota 6 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Kov 2011 17:32 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
     Ir tikriesiems lenkams iš "Koronos", ir įvairiems "šūdlenkiams" (smerdų - "smirdžių", tai yra lietuvių vergų, palikuonims), menkai išmanantiems istoriją, patikslinu:

     Lietuviai jau pasimokė iš savo sukurtos tūkstantmetės Lietuvos imperijos istorinių klaidų, kada mūsų didingi valdovai, didikai ir bajorai patikėjo vesti savo rūmų ir dvarų raštvedybą visokiems užsieniečiams vergams (smerdams - "smirdžiams"), kurie savo rašytuose dokumentuose bjauriai slaviškai iškraipė mūsų garbingų protėvių senovinius lietuviškus vardus.

     Deja, kaip parašė dar pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Stryjkovskis: pirmieji Lietuvos valdovai „savo gyvenimus paliko abejotinus todėl, kad dažniau kardais savo kaimynams ant kaktų rašydavo“.

     Tuo pasinaudodami dabar šitų smerdų (smirdžių) - raštininkų palikuonys bando savintis mūsų protėvius.

     Ir kad ateityje tai nepasikartotų, Lietuvos Valstybėje visus vardus ir pavardes privalome rašyti tik Lietuviškai - pačia seniausia indoeuropiečių kalba.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Kov 2011 23:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
"litvinams"

     Iki 17 amžiaus visa Rytų Lietuva - tai yra teritorija iki pat Mensko (o vietomis ir dar gerokai toliau į rytus) buvo gyvenama lietuviškai kalbančių žmonių.

     Ir tik vėliau, po siaubingų 16-17 amžiaus karų su Moskovija dauguma vietinių lietuvių žuvo šiuose karuose arba buvo išžudyti maskolių okupantų (paskaitykite to meto kronikas).

     Vietoje jų atkėlė kolonistus iš Rytų Gudijos (kurių protėviai irgi buvo baltų gentys, bet 17 amžiuje jau suslavintos).

     Pasižiūrėkite upių, ežerų ir netgi kaimų pavadinimus - didesnė jų dalis yra lietuviškos kilmės. Slaviški tik įvairūs naujadarai ir lietuviškiems pavadinimams pridurtos (arba "perdarytos") priesagos bei galūnės.

     Geriausiai parodo teritoriją, kur ištisai tuo metu gyveno lietuviai, taip vadinama "katalikų riba" - slaviškai kalbėjusių pravoslavų katalikais nekrikštijo 1387 m., kada Jogaila pakrikštijo lietuvius.

     Vėliau visus lietuvius katalikus lenkų kunigai paskelbė esant "lenkiško tikėjimo", o todėl ir lenkais. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Kov 2011 19:40 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357
       Dėl Vytauto karūnos vagystės - tai tik graži legenda.

       Visos Europos karūnos gamintos jų naudojimo vietose. Net ir Maroko, Jordanijos, Anglijos, Maorių, Zulusų karalių ar Rusijos, Kinijos, Inkų, Japonijos imperatorių.

       Tiesa, kai kada karūnavimui atsiveždavo popiežių (Karolis Didysis ir Napoleonas). Tiesiog, kad būtų solidžiau.

       Bet niekad niekas karūnos nesiųsdavo kurjerių paštu, tuo labiau per formalaus siuzereno teritoriją (netgi Rusijos caras neužsakinėjo Pekine karūnos ir nevežė per Kazanę ar Karakorumą). Nėra karūnų "made in Vatican". Ir na zasypku - Lietuvos Vokietijos siena bent 600  km (su Livonija), Kaune - Hanzos kvartalas, Baltijoje - tik Hanzos laivynas. Tai kam reiktų vežti per Lenkiją, kad būtų nerealus paišsidirbinėjimas prieš Jogailą?


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Kov 2011 20:13 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
    Kiek žinau, tai yra dokumentaliai patvirtintas faktas - popiežiaus pašventintą karūną Lenkijoje sulaikė (tiksliau - "užlaikė").

    P.S. Čia jau istorikai galėtų išsamiau nušviesti.

    Labai gaila, kad iki šiol nėra įvairių senovinių dokumentų, susijusių su Lietuva, internetinės atviros duomenų bazės: kur būtų ir ryškūs foto tų dokumentų, ir jų originalūs tekstai atspausdinti, ir vertimas į lietuvių kalbą - kad kiekvienas galėtų pats patikrinti. :img06:

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Bal 2011 20:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Tomaševskis: Vilniaus krašte lietuviai turi integruotis, o ne lenkai


http://www.alfa.lt/straipsnis/10975161/ ... 4-06_09-14

2011-04-06 09:14
BNS | ELTA

      Prezidentė Dalia Grybauskaitė sutiko pasirašyti tik tokį Švietimo įstatymą, kuriame Lietuvos lenkų vaikams bus numatytos nė kiek ne blogesnės sąlygos nei lietuvių vaikams Lenkijoje. Kilo dar didesnis triukšmas: kodėl?

      „Respublikos“ žurnalistai aiškinosi, ar neapgavo lenkų D. Grybauskaitė. Neapgavo. Sąlygos – visiškai vienodos, geografijos, istorijos bei pilietiškumo pagrindų mokomasi valstybine kalba. Tai ko pykti?

       Tačiau europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, paklaustas, kaip žmonėms integruotis į Lietuvos gyvenimą, prastai mokant lietuvių kalbą, įsiuto: „Kur integruotis? Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote. Jūsų protėviai turi čia integruotis. O mes neturime integruotis. Čia mūsų žemė.“

       Lenkų dominuojamų rajonų Vilniaus krašte valdžia daugiau dėmesio turėtų skirti ne politikavimui, o savo regiono vystymui, BNS teigė Seimo vicepirmininkė Virginija Baltraitienė.

       Opozicinės Darbo partijos atstovė trečiadienį sakė mananti, kad Seimo neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatos plėsti dėstymą lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose yra pamatuotos ir pagrįstos.

       „Mes kažkodėl nuvažiavę kažkur kitur nereikalaujame, kad mums dėstytų kita kalba. (...) Čia triukšmą daugiau kelia politikai, o ne patys žmonės. Kažkaip iš lenkiškų mokyklų ar iš pačių žmonių, tėvų tokių dalykų negirdėti. Tai yra politikų, konkrečiai – vieno politiko, Valdemaro Tomaševskio, keliamas triukšmas“, – interviu Žinių radijui trečiadienį teigė V. Baltraitienė.

       Anot jos, V. Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), įsitvirtinusi lenkų dominuojamų rajonų valdžioje, turėtų labiau pasirūpinti šios skurdžios srities vystymu.

       „Šitas regionas – labai skurdus, ir tai priklauso labai daug nuo vietinės valdžios. (...) Matyt, nėra tiek specialistų, kurie galėtų ruošti projektus europiniam finansavimui gauti, teikti agentūroms įvairius projektus. Norint užgožti tą neefektingą valdymą, matyt, ir yra keliamas tas triukšmas, kad čia lyg ir šis kraštas specialiai yra smukdomas“, – kalbėjo Seimo vicepirmininkė.

      „Manau, jei dirbtų efektyviai ta valdžia, kuri yra išrinkta, ir teiktų tuos projektus, ir skirtų daugiau dėmesio ne politikavimui, o savo regiono vystymui ir žmonių gerovei gerinti, iš tikrųjų būtų daug naudingiau, ir daug daugiau pasiektų šis kraštas“, – kalbėjo ji.

      Lenkija pastaruoju metu itin smarkiai kritikuoja neseniai priimto Švietimo įstatymo nuostatas, kuriomis plečiamas dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir tautinių mažumų mokykloms planuojama suvienodinti lietuvių kalbos egzamino užduotis. Lenkijoje analogiškos nuostatos galioja jau ne vienus metus.

      Iki šiol 90 proc. dalykų lenkiškose mokyklose buvo dėstomos lenkų, o ne valstybine lietuvių kalba. Pasak Lietuvos politikų, tai lemia prastas lietuvių kalbos žinias tarp lenkų kilmės gyventojų, trukdo jiems integruotis į visuomenę ir rasti gerą darbą.

Komentarai
http://www.alfa.lt/komentarai/straipsni ... nding=true

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Bal 2011 21:35 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Vyriausybė nusprendė nestabdyti Vilniaus rajono gatvių pavadinimų lenkinimo


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentuoti

2011 balandžio mėn. 15 d. 09:02:22
Ignas JAČAUSKAS, zinios@vakarozinios.lt

Ištraukos:

      Valdžia susigriebė sergėti iš viešo vartojimo gujamą lietuvių kalbą. Kol kas tik paliepdama institucijoms naudotis lietuviškomis kompiuterinėmis programomis.

       Kalbos sergėtojai demaskuoja, jog valdžios rūpestis - apsimestinis: uždrausta kištis net į antivalstybines “reklamas”, o Vyriausybei uždraudus kontroliuoti, kaip pervadinamos gatvės, Vilniaus rajone daugelis jų, planuojama, virs lenkiškomis.

       Vis dėlto kol vieni valdžios atstovai deklaruoja rūpinimąsi lietuvių kalba, kiti stengiasi, jog ji taptų nebeprivaloma. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė neslėpė, jog prieš kurį laiką Ūkio ministerija patvirtino, kad bus galima kabinti ne tik su kalbos, bet ir sveiko proto normomis prasilenkiančias reklamas, paliekant teisę kalbą ginti tik teismuose.

        Skaudžiausias dalykas - prieš metus priimtas Vyriausybės nutarimas, numatantis, jog su komisija derinti gatvių pavadinimų savivaldybėms nebebūtina. Nors jis priimtas tyliai, kai kurios savivaldybės esą jau pasirengusios pervadinti gatves lenkiškai, nes žino, kad pasipriešinimo gali ir nebesulaukti.

        “Tvirtina, kad taip mažinamas biurokratizmas. Bet iš tiesų dalis visuomenės yra tokia, kad padaro tik tai, kas liepiama. Dabar palikta tik nuostata, kad pavadinimai turi būti taisyklingi, bet kas juos tikrins? Aukščiausia kontrolė lieka pačiai savivaldai. Taip, iš inercijos mums pavadinimai dar siunčiami, bet, pavyzdžiui, Vilniaus rajono lenkai jau sumąstė, kad Kirtimai bus “Rubno”, o tame “Rubno” bus įvairiausių gatvių nelietuviškais pavadinimais”, - įspėjo I.Smetonienė.

Kalba naikinama “iš viršaus”


Vytautas RADŽVILAS - filosofas:

       Lietuvių kalbos statusas nepriklausomoje Lietuvoje yra gana dviprasmiškas. Nors formaliai ši kalba pripažįstama valstybine, bet įstatymų nepakanka.

       Reikalas tas, kad viską remia tautinės ir valstybinės sąmonės bei savimonės brandumas. Mūsų padėtis šiuo požiūriu nepalanki, nes sovietinės okupacijos laikotarpiu daugelis piliečių buvo susitaikę, jog ši kalba - buities kalba. Ši nuostata, deja, perėjo ir į vėlesnį valstybės gyvavimo tarpsnį, ją ypač sustiprino sąmoningai skleidžiama propaganda, kad lietuvių kalba yra neperspektyvi mažos tautos kalba, todėl jos puoselėti ir nereikia.

       Šitas spaudimas pasireiškia įvairiomis formomis, pradedant tuo, kad ją atsisakoma diegti ten, kur manytų, jog yra būtina, kiekviena save gerbianti tauta, valstybė, baigiant tuo, kad entuziastingai mėginama kalbą išstumti iš aukštųjų mokyklų, kitų gyvenimo sričių.

       Vyksta daugiau ar mažiau atviras lietuvių kalbos puolimas.

       Per 20 metų Lietuva nepajėgė įdiegti visoje Europoje pripažintų valstybinės kalbos mokymo standartų. Tad turime padėtį, kai tautinių bendrijų atstovai gali sau leisti atvirai pasakyti, kad jie nenusiteikę mokytis lietuvių kalbos. Toks niekinantis požiūris gali atsirasti tik tada, kai aukščiausi valdžios vadovai užsiima savo kalbos niekinimu ir žeminimu.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"

Komentarai

   * Žygeivis 2011 balandžio mėn. 15 d. 21:27:38

     Kadangi kosmopolitinė "pragmatikų" valdžia jau išdavė Lietuvos
     Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą, tai laikas pačiai Tautai
     imtis iniciatyvos ir įvesti lietuvišką tvarką visoje viešųjų
     užrašų srityje Lietuvių Tautos Valstybėje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Bal 2011 22:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
      Laikas baigti visą šitą "autonomininkų" antivalstybinę veiklą ir visus šituos sulenkėjusius šūdlenkius teisti kaip Lietuvos Valstybės išdavikus ir Lietuvių Tautos bei Lietuvių Kalbos priešus.

      Jei dabartinė sukosmopolitėjusi "pragmatikų" valdžia yra nepajėgi tai padaryti, vadinasi jau laikas keisti tokią bejėgę valdžią, ir, žinoma, nuodugniai ištirti jos veiklą.

      Tam būtina įsteigti Nusikaltimų prieš Lietuvos Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą tyrimo tarnybą, kurį ištirtų visus, bet kokio rango asmenų, nusikaltimus prieš Lietuvos Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą.

      Taip pat būtina įsteigti Aukščiausiąjį Tautos Teismą, kuris teistų visus visų "rūšių ir atspalvių" bei rangų asmenis, išdavusius Lietuvių Tautos Valstybę, pakenkusius ar kitaip nusikaltusius Lietuvių Tautai ir Lietuvių Kalbai.

       Kadangi kosmopolitinė "pragmatikų" valdžia jau išdavė Lietuvos Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą, tai laikas pačiai Tautai imtis iniciatyvos ir įvesti lietuvišką tvarką visoje viešųjų užrašų srityje Lietuvių Tautos Valstybėje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 13 Geg 2011 22:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
A.Bumblauskas: Vytautas Didysis savo vardą rašė su W

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=45444513

      Nors Lietuva laimėjo bylą Europos Teisingumo Teisme dėl pavardžių nacionaline kalba rašymo, teisingumo ministras Remigijus Šimašius teigia, kad lotyniškos raidės pavardėse turi būti užtikrintos kaip žmogaus teisė.

      O istorikas Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad ir Vytautas Didysis savo vardą visada rašęs su W.

      „Mes negerbiame lotynų kalbos, žiūrėkite, uždraudėme Q, W ir X, na, kaip kažkokie laukiniai. Lyg nežinotume, kad XVI a. kildinome save iš romėnų. Aišku, klaidingai, bet lotynų kalba buvo mūsų tapatybės pagrindas. Ir šiandien vajus prieš lotynų kalbą, prieš lotynų kalbos raides! Prieš tą patį Vytautą su W. Nėra Vytautas kitaip pasirašinėjęs, tik kaip su W“, - ketvirtadienį knygos apie verslo istoriją pristatyme kalbėjo A. Bumblauskas. Anot, tuo metu „raštingos lietuvių kalbos nebuvo“, o W buvo perimta iš vokiečių kalbos.

      „Jo vardas to meto kanceliarijoje buvo taip rašomas. Jo laiškai buvo taip pasirašinėjami“, - penktadienį DELFI teigė istorikas.

      Teisingumo ministras R. Šimašius mano, kad vardo ir pavardės rašymas originalo kalba turi būti užtikrinta žmogaus teisė.  

      Anot jo, ETT priėmus sprendimą, kad dėl pavardžių rašymo sprendžia pačios valstybės, Vyriausybė artimiausiais mėnesiais apsispręs kokių žingsnių imtis ar pateikti Seimui įstatymo projektą ir kokį. Tačiau po šio teismo sprendimo Lietuva kitose šalyse negalės apginti, kad lietuvių pavardės būtų rašomos su lietuviškomis Č, Ž raidėmis.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

Žygeivis - Bumblauskui,
2011 05 13 21:51


      Šis "vajus" ne prieš seniai išmirusius lotynus, o prieš tolimesnį Lietuvos lenkinimą.

      Ir nereikia p. Bumblauskui vaidinti durnelį, apsimetant, kad nesupranta, kame "šuo pakastas". :)

Tomas J.,
2011 05 13 14:32


      Niekas niekam nedraudžia savo pavardes rašyti kokia tik nori kalba.
Bet netrukdykim VALSTYBEI savo dokumentuose pavardes rašyti VALSTYBINE kalba.

     Piliečio pasas - valstybės nuosavybė.

     O kad Bumblauskas ar Šimašius nusišneka - tai jų teisė.

bukas PR,
2011 05 13 14:34


      kaip diplomuotas istorikas gali siūlyti tokį argumentą su Vytautu Didžiuoju, gerai žinodamas, kad XIV - XV a. išvis nebuvo rašytinės lietuvių kalbos?

      Ar čia koks durnelių ieškojimas, ar PR kampanija dėl lenkų pavardžių rašybos lenkiškai LR pasuose įteisinimo?


Nebumblauskas > Bumblauskui,
2011 05 13 14:16


      istorikas Alfredas Bumblauskas pasakoja, kad ir Vytautas Didysis savo vardą visada rašęs su W.

      Dabar rašytų su "V". Ir ne raitas jodinėtų, o važinėtų su Mersu ar BMW. Jūsų kelnėse, kolega, sagos ne Vytauto laikų, o šiuolaikinės.

      Gal net užtrauktukas.

      Todėl ir į šiuolaikinę rašybą nereikia kaišioti dalykų, kurie buvo būdingi Vytauto laikams.

Žygeivis
2011 05 13 21:55


„Mano nuomone, asmenvardžių rašymas originalo kalba yra žmogaus teisė ir ji turi būti užtikrinta, kiek tai neprieštarauja viešajai tvarkai ir nesukuria rimtesnių kaštų mokesčių mokėtojams. ETT pateikė argumentus, kad X, Q ir W naudojimas daugeliu atvejų būtų proporcingas ir tinkamas“, - savo tinklaraštyje rašo ministras.
------------------------

       O štai mano nuomone tokius "ministrus" reikia ne tik vyti iš valstybinės tarnybos, bet ir teisti, kaip Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavikus.

       O tokiems "istorikams", kurie aiškina, kad Vytautas "savo vardą rašė su W", tiesiog būtina patiems užsidaryti į psichiatrinę, kad ten pasigydytų nuo savo klejonių. :)


Siūloma nedelsiant svarstyti Vardų ir pavardžių rašymo įstatymą

http://www.balsas.lt/naujiena/538187/si ... o-istatyma

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/538187/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-05-13 22:10:00


      Kiekvienas Lenkijos, Rusijos ar kokios Kinijos įtakos agentas, net jei jis jau spėjo įsitvirtinti bet kurioje Lietuvos Valstybės valdžios struktūroje, turi išgirsti aiškų atsakymą:

Lietuva - Lietuviams! Lietuviai - Lietuvai!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Geg 2011 14:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
A.Juozaitis: Liberalus teroras III


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... roras_iii/

2011 gegužės mėn. 16 d. 12:24:14
Arvydas JUOZAITIS, rašytojas, filosofas

Vilnijos kraštas - lakmuso popierėlis


      Pastarųjų metų kalbas apie Lenkijos politiką Lietuvos adresu girdi net negimę kūdikiai. Apie Lenkijos aukščiausios valdžios pareigūnų ketinimus keisti lietuvių kalbos erdvę ir siaurinti Lietuvą žino kiekvienas. Tačiau ką daro politikai? Politikai yra politikai - jie kalba viena, o dažnai daro visai priešingai.

      Nelietuviškų pavardžių rašymas lietuviškomis raidėmis - mūsų kultūros ir valstybės išlikimo klausimas. Seniausios Europos kalbos, prokalbės, be kurios Europa nuskurs, likimo klausimas. Mūsų garbės klausimas.

      Tačiau didžiuma Užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovų ir Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovybė - už lietuvių kalbos šaknų pakirtimą. Maža to, jiems į pagalbą atskubėjo visuomenės forumai ir net akademiniai katalikai, nutarę, kad Lenkija elgiasi teisingai. Visuomet teisingai. Net 1791 metais ji buvo itin teisinga, kai, paruošusi masonišką Gegužės 3-iosios Konstituciją, galutinai suvirškino Lietuvą. Liberalai džiūgavo ir tebedžiūgauja: tai turėjome liberaliausią Konstituciją Europoje! Kad ji, tas lenkiškas dokumentas, buvo 200 metų Lietuvos smukimo vaisius - liberalai tyli. Nes Lietuvos ir neliko.

      Tačiau nebetyli sulenkintas Vilnijos kraštas, kuriame šįmet gegužės 3 dieną buvo iškeltos tik Lenkijos vėliavos. Be Lietuvos vėliavos “priedo”. URM vadovai ir Seimo Užsienio reikalų komitetas tyli. Lietuvos saugumas ir prokuratūra užsimerkė. Matyt, nutarė, kad tai - šiaip sau, pokštas. Kad Lietuvos valstybės jau nebėra - ko jaudintis. Kaip ir 1791 metais - viskas gerai.

      Šitaip pokštaujant ir sapnuojant apie “Dviejų tautų” karalystės (ar “Respublikos-Žečpospolitos”?) atkūrimą gegužės 3 dieną Lenkijos vėliavą netrukus teks iškabinti visoje Lietuvoje. Liberalai sutiks, o kaipgi. Juk sutiko lietuviai virsti lenkais tiek XV, tiek XVIII, net XX a.

      Tačiau mes netylėsime ir priminsime: Lenkija - Europos (net pasaulio) masto imperinės asimiliacinės politikos rekordininkė. Net šiuo metu iš 38,5 mln. gyventojų 96,74 proc. laiko save lenkais. Tai Gineso rekordas. Sėkmingai Varšuva su Krokuva asimiliavo tiek senas, tiek okupuotas teritorijas. Nulenkino Vilniją ir dalį Latgalos (apie Baltarusiją ir Ukrainą nekalbėsime, nes ten sovietinė valdžia nepaliko lenkiškos veiklos židinių - mokyklų), nulenkino net slavus. Net 1938 metais, po Miuncheno pakto, gavusi dalį Čekoslovakijos, pasidalijusi ją kartu su Hitleriu (!), Lenkija bemat uždarė čekų ir slovakų mokyklas.

      Lenkija sukurpta pagal imperijos modelį ir šiandien tą modelį atgaivina. Ypač akivaizdžiai - per Lenko kortą ir agresyvią “Kresų” politiką Lietuvos atžvilgiu. “Kresai”, kad ir marginalai, tačiau jau privertė savo leksika prabilti ir Lenkijos prezidentą.

      Naivūs Lietuvos integravimosi su Lenkija tautiečiai! Ką jie daro? Mažų mažiausiai - išduoda seniausią Europos kalbą. Ir nori nieko nematyti. Matyt, galvoja, kad Vilnijos krašto lietuvių, tai yra jau lenkų, likimas - Lietuvos kelias. Neofitai visuomet karščiausi ir akliausi.

      Vilnijos kraštas ir lenkiškas pavardžių rašymo vajus - Lietuvos valstybingumo lakmuso popierėlis.

Liuksemburgo teismas paliko ramybėje


       Kaip sakė Karlas Marksas, tautinis klausimas visuomet primena skaudančio danties čiupinėjimą. Tiek išlikusiems tautoje, tiek ją palikusiems skauda. Kitas, žiūrėk, visai be dantų lieka, o dėl tautinio klausimo plyšauja. Nes skauda.

       Liberalieji lenkomanai iš Lietuvos URM ir Seimo Užsienio reikalų komiteto (ir net Lietuvių kalbos komisijos vadovė!) mano, kad atkišime pirštą - “pavardžių lenkišką rašytą” - ir viskas nurims. Tarsi nebūtų girdėję iš kitų pirštų laužtų “žmogaus teisių” reikalavimų: lenkiškų gatvių užrašų, Lenkijos vėliavų Lietuvoje, pagaliau - Vilniaus lenkų laikraščiuose skelbiamų antikonstitucinės Vilniaus krašto autonomijos žemėlapių. Čia tas atvejis, kai atkiši pirštą - ranką nukąs. O paskui ir galvą. Nes ne Vilnijos, o jau Lenkijos vadovai kalba Kremliaus tonu. O prezidentas B.Komorovskis vyksta į Maišiagalą kaip į namus. Ir skelbia Lietuvai ultimatumus.

      URM, Seimas ir net Lietuvos saugumas sako: viskas gerai. Padėtis kontroliuojama. Tik ar lietuvis patikės? Kai matome, kad nei saugumas, nei prokuratūra Vilnijos krašte kelių nepažįsta, kai nenubaustas nė vienas apsišaukėlis neofitas, skelbiantis Vilniją “lenkų žeme”, kai laikraščiuose - atsiskyrimo planai, o vėliavos - ant namų, užrašai - ant sienų. Latvijoje už tokią saviveiklą visi seniai būtų mažų mažiausiai per kišenę gavę, ir kaip reikiant.

       Belieka pasakyti tiesiai šviesiai: šis liberalizmas - Lietuvos kelias pražūtin.

       Tik kaip kovosi su nuosmukiu, kai pats premjeras Andrius Kubilius apreiškė genialią idėją: pavardė, pasakė jis, net nepasitaręs su sava partija, tai ne kalbos, ne šimtmečių vaisius, ne valstybės reikalas, tai - juridinis asmens “prekės ženklas”. Kaip kokia kokakola, kurią būtinai reikia užrašyti “Coca-cola”. Pamiršo žmogus, kad jo tėvas Vytautas Kubilius visą amžių lietuvių literatūros bažnyčią kuopė.

       Ir ką gi? Po tokių pareiškimų neofitai kreipėsi į Europos teismus. Kur tikėjosi lietuvius civilizacijos pamokyti.
Tačiau Europa “podkačiala” - atėjo žinia kaip bobai devintinės. Liuksemburgo Europos Teisingumo Teismas ką tik pranešė, kad į nacionalinių valstybių valstybinės kalbos taisykles nesikiša.

       Pagaliau. Laimėta. Tik gėda: ne savo rankomis.

       Tad ko dar reikėtų lietuvių ir lenkų, “lenkų” ir “lietuvių” liberalams?

       Beržinės košės jiems reikėtų.

“LDK tradicija” - tai kelios lenko kortos


       Lenkiškas pavardžių rašymas - ne lenkiškų pavardžių rašymo klausimas. Nes eilėje stovi ir baltarusiškos pavardės. LDK tradicija stovi, jeigu jau po teisybei.

       Paklausime: o Rusija? Taip, Rusija labai padėjo V.Tomaševskio blokui, ypač rinkimuose į Europos Parlamentą (be šios paramos žmogelis vargu ar būtų ką pasiekęs). Kodėl Rusijai, kaip senos diplomatinės patirties meistrei, nepažaidus svetimomis rankomis? Tačiau, reikia pripažinti, žaidė ji su saiku, tą liudija kiti faktai.

       Pavyzdžiui, rusų mokyklų Lietuvoje - daug, pakankamai daug, tačiau kur rusų protestai dėl varganų dviejų disciplinų dėstymo lietuvių kalba? Nebuvo nė ženklo. Mokytis lietuviškai rusams visai nebaisu, jie drąsesni už “lenkus”, padoresni.

      Nes rusai gyvena visai kitame istorijos cikle. Jie susitaikę su imperijos praradimu. Jie nėra nutautėję lietuviai, o likę kuo buvę - rusai. Jie pripažįsta, kad lietuvių kalba yra savo erdvėje, namuose, su ja reikia gyventi. Žinoma, gal ir jiems norėtųsi kaip kokiam F.Tiutčevui (XIX a. poetas ir diplomatas, buvęs labai populiarus) užgiedoti: Над русской Вильной стaродавней / Родные теплятся кресты (“Virš senojo rusiško Vilniaus / Šiltai spindi gimtieji kryžiai”). Bet jeigu jie ir užgieda, tai tik prie švenčių stalo, netaisydami politinio teatro ir absurdo.

      Tuo tarpu Baltarusija - visai kitas politinis gyvūnas. Čia, brolyti, laukia LDK tradicija, kurios šaukte šaukiasi Lietuvos liberalai ir katalikų mokslininkai.

      Kai pajudės gudai (o jie pajudės, nes Europos liberalai sulauks A.Lukašenkos galo), “mažai nepasirodys” (kalbant dabartine puskalbe). Nes per pastaruosius dvidešimt metų Baltarusijos mokyklos išaugino kartą, kuri įsitikinusi, kad Vytautas - tai jų, o ne lietuvių karalius, o patys lietuviai - tai tik “lietuvisai”, gyvenantys į Vakarus nuo Kauno. Pernai įvažiavęs į Vilnių Minsko gamybos troleibusas “Vitovt” buvo tos markės, kuri seniai važinėja po Baltarusiją. Tai ne juokas, o jau masinė kultūra. Oficiali pozicija. A.Lukašenkai kolei kas ji nebūtina, pranašumo prieš Lietuvą jam nereikia, tačiau opozicijos lyderiams, kurie laukia savo valandos, antilietuviška politika oi, kaip bus reikalinga. Dabar Vilniuje JAV pinigais rengiami “liberalai” Baltarusijai? Nepamirškime, kad talibus Afganistanui taip pat JAV ruošė. Pasiruošė sau O.bin Ladeną.

      Todėl lieka atsakyti į vieną klausimą: kai mus klupdys priešais “Gudo kortą”, ar jau būsime liberalų parklupdyti su Lenko korta dantyse?

      Bet apie tai - kita kalba.

2011 m. gegužės 13 d.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Geg 2011 20:04 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Lap 2010 18:26
Pranešimai: 357
     Dėl "W".

     Lotynų kalboje tokios raidės nėra.


     O iš kokios raidės rašė vardą "Vytautas" arabiškai raštuose mongolams?

     O Warschau buvo rašoma su sch, Danzig - su z.

     Kodėl iki šiol žemėlapiuose nevartojama autentiškas Lenkijos pavadinimas - Generalgubernija?

     Su triušio Holokausto metais. Juk toleruojamos įvairios nuomonės, ane?


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Lie 2011 15:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Lietuvių kalba bus nebe lietuvių


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... _lietuviu/

2011 liepos mėn. 07 d. 13:22:35
Danas NAGELĖ, „Respublikos“ žurnalistas

      Kalbininkai jau kone dešimtmetį trimituoja: lietuvių kalba balansuoja ties išlikimo riba. Politikai „trimitų“ garsą išgirdo ir ėmė keisti Valstybinės kalbos įstatymą. Tačiau projektas 5 metus pragulėjo stalčiuose ir tik dabar registruotas Seime. Deja, anot specialistų, pataisymai - tik kosmetiniai, o yra ir pabloginimų.

      SAVOMIS RANKOMIS. Pagal parlamentaro Valentino Stundžio įregistruotas Valstybinės kalbos įstatymo pataisas bus įteisintas lietuvių kalbos naikinimas

Signatarai sunerimo


      Naujos redakcijos Valstybinės kalbos įstatymas pradėtas rengti dar prieš penkerius metus, tačiau praėjusios kadencijos parlamentarai projektą padėjo į stalčių ir iš ten jis buvo išimtas tik šioje kadencijoje. Stimulą tam davė ir kelių Nepriklausomybės Akto signatarų viešas kreipimasis į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą.

      „Su stiprėjančiu nerimu stebime pavojingus svarbiausio lietuvių tautos kultūros turto - lietuvių kalbos - plėtotės ir vartosenos pokyčius. Viešąją erdvę baigia užgožti prekės ženklai, tapę įmonių ir įstaigų pavadinimais, raštą - ne lietuvių kalbos faktais laikomi svetimvardžiai, elektroninę erdvę - daugiakalbiška mišrainė. Prastėja literatūrinė lietuvių kalba (kai kurie vertimai tiesiog nepaskaitomi), smunka tautos raštingumas, menksta lietuvių kalbos statusas ir prestižas.

      Su apgailestavimu ir pasipiktinimu tenka konstatuoti, kad „pasikeitusių geopolitinių aplinkybių“ mūsų kalbai keliami iššūkiai nelaikomi įveiktinais, priešingai, kalbą siūloma pritaikyti „prie laiko reikalavimų“ beveik pažodiškai pavartojant okupacijos laikų terminiją“, - rašoma signatarų kreipimesi.

      Signatarus piktina ir „viešumon paleista mintis, kad lietuvių raidyną reikia „praturtinti“ ne tik lenkų raidyno diakritika, bet ir mūsų nevartojamomis lotynų raidyno raidėmis“.

Pilna išimčių


       Projektą komiteto vardu pagaliau įregistravęs Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys džiaugėsi naujuoju produktu. Anot jo, įsigaliojus naujos redakcijos įstatymui, lietuvių kalba bus daug labiau apsaugota.

       „Naujai apibrėžta sąvoka „kalbos tvarkyba“, įteisinta kasmetinė valstybinės kalbos premija, Valstybinė kalbos inspekcija turės teritorinius padalinius“, - tik tiek galimų naujovių teišvardino V.Stundys.

       Projektu leidžiami išoriniai ir vidiniai viešieji užrašai ir ne lietuvių kalba, jei jie reikalingi turizmo reikmėms, taip pat leidžiama pavardes rašyti nelietuviškais rašmenimis, jei tai numatyta kitais įstatymais, nepritarta nuostatai, kad valstybės ir savivaldybių institucijų darbuotojai privalėtų mokėti gerai ir taisyklingai mokėti kalbėti lietuviškai, paliekant tik formuluotę, kad turi mokėti. Kokiu lygiu - paliekama pačių valdininkų sąžinei.

Nieko naujo


       Tuo tarpu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Irenos Smetonienės nuomone, naujos redakcijos įstatyme - tik kosmetiniai pakeitimai. Vienintelė naujovė - įtvirtinama valstybinės kalbos premija už nuopelnus kalbos puoselėjimui.

       „Nieko nėra naujo, tik kosmetiniai pataisymai. Vietoj „ar“ parašyta „ir“, - pateikė pavyzdį I.Smetonienė.

       Pasak komisijos pirmininkės, ties daugeliu formuluočių paliktos išlygos, kad, pavyzdžiui, rašant vietovardžius, pavardes ar juridinių asmenų pavadinimus, vartojama tik lietuvių kalba, jei kiti įstatymai nenumato kitaip.

       „Net ir dėl pavardžių rašymo pasakyta: rašoma lietuviškais rašmenimis, jeigu įstatymais nenustatyta kitaip. Palikta išlyga, kad, jei netyčia kas nors ką nors priims, nereikėtų dar kartą kalbos įstatymą taisyti“, - paaiškino I.Smetonienė.

Daugybė grėsmių


       Anot I.Smetonienės, lietuvių kalbai nuolat iškyla vis naujų grėsmių.

       „Net iš inteligentijos pusės pasigirsta nesąmonių, kad norminimo nereikia, vietovardžius galima ne tik lietuviškai rašyti. Tik dėl pavardžių rašymo komisija laikosi nuomonės, kad tam reikalingas politinis sprendimas - kaip Seimas nutars, taip ir bus. Jei žmogus persikrausto į kitą šalį, jis nori išlaikyti giminės pavardę. Tai visai suprantama, tai vieno žmogaus žymuo. Bet vietovardis...  Visai kas kita, kai teritorija imama žymėti keliomis kalbomis. Čia jau asociacija su tuo, kad mes okupavome kieno nors žemes. Aš Vyriausybei sakiau: jei istorikai gali įrodyti, kad lietuviai okupavo Lenkijos žemes, tada, be abejo, mes turime elgtis taip, kaip jie nori - rašyti dvikalbius užrašus“, - dėstė I.Smetonienė.

       Pasak jos, lietuvių kalbą reikia saugoti.

       „Tauta be kalbos yra neįmanoma, nes per kalbą yra perteikiama viskas: istorija, papročiai ir panašiai. Kito būdo tai perteikti nėra. Atsisakyti kalbos - reiškia nužudyti tautą. O kai kalba kinta, ji po truputį nyksta“, - sakė I.Smetonienė.

Lenkų kalba - privaloma


      Kalbininkas, habil. dr. Kazimieras Garšva tvirtina, kad naujo įstatymo reikėjo, tik, deja, jis esamų problemų neišspręs.

      „Bijojom tų svetimų raidžių, nelietuviškų pavadinimų, būtina užkirsti kelią dvikalbystei, todėl ir įstatymas buvo reikalingas. Vyriausybė ruošia Tautinių mažumų koncepciją, kuria ketinama leisti dvikalbius užrašus teritorijose, kuriose gyvena daug tautinės mažumos atstovų. To negalima leisti. Čia tai jau skandalas. Dar ir siūloma, kad mažumos į institucijas galėtų kreiptis savo gimtąja kalba. Vadinasi, visi ten dirbantys, net ir lietuviai, turės mokėti tautinės mažumos kalbą, nes kitaip bus atleisti iš darbo, - piktinosi K.Garšva. - Naująjį Valstybinės kalbos įstatymą ruošė diletantai ir mažaraščiai. Todėl leidžiamos išlygos dvikalbystei. Jei bus leista pavardes rašyti originalo kalba, teks įtraukti 120 naujų raidžių. Bus sugadinta visa lietuvių kalbos sistema, o kalba yra vienas iš tautos egzistencijos pagrindų“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentarai

[color=Blue]Žygeivis 2011 liepos mėn. 07 d. 15:32:21
[/color]

      Visiškai akivaizdu, jog Seime būtina įkurti Lietuvių Kalbos gynimo grupę, sudarytą iš visų frakcijų narių, kurie dar išsaugojo pagarbą savo protėvių kalbai ir istorijai.


      Deja, bet 21 Valstybės Nepriklausomybės atstatymo metais Lietuvių Tautos Valstybėje vis stiprėja "internacionalinis" spaudimas sunaikinti Lietuvių Kalbą, o kartu ir Lietuvių Tautą: "Lietuva bus - bet be Lietuvių" (Suslovas, 1945 m.).

Žygeivis 2011 liepos mėn. 07 d. 20:38:14

     Panašu, kad Seimo nariams visai jau nuvažiavo stogas.

     Negi jie nori sukelti Lietuvių Tautos Valstybėje pilietinį karą? O gal jie šventai įsitikinę, kad Lietuvių Tautos kantrybė begalinė?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Lie 2011 13:52 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Kam reikia, kad nekęstume lenkų


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... ume_lenku/

2011 liepos mėn. 08 d. 08:26:54
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

       Nenoriu. Mane verčia. Mane ir daugelį tokių kaip aš provokuoja jausti neapykantą lenkams ir save lenkais laikantiems. Ir tai daro Lietuvos lenkų rinkimų akcija pasivadinusi profesionalia komanda ideologinėms diversijoms Lietuvos žemėje ir lietuvių sąmonėje vykdyti. Ir po kiekvienos įvykdytos akcijos šita „diversinė komanda“ vis dirst ir dirst tokiomis piktomis europarlamentaro Tomaševskio ar gudriomis Lietuvos parlamentaro Narkevičiaus akutėmis į mane ir į Lietuvą, mirksi ir tarsi klausia: „Ar jau supykai?  Ar jau nekenti?“

      Jiems kažkodėl reikia, kad nekęsčiau. Kad mes, lietuviai, nekęstume. O aš nenoriu nekęsti. Mes turime nepalyginti daugiau prielaidų vieni kitus mylėti.

      Mes davėme lenkams Adomą Mickevičių, Česlovą Milošą, Juzefą Pilsudskį, Stasį Eidrigevičių. Net Jogailą davėme. Lenkai mums davė... Palaukite, o ką jie mums davė?

      Kraujo nepagailėjo. Aš ne apie tą kraują, apie kurį suskubote pagalvoti, aš apie tą, kurio rasi beveik kiekviename lietuvyje. Manyje, pavyzdžiui, lenkiško kraujo, ko gero, geras trečdalis. Dar, sakote, Tomaševskį ir Narkevičių davė? Ne, mes juos turėjome patys - dar tarybų valdžia juos augino. Ir „autonomininkus“ augino, ir dar daug ką augino. Ir neapykantą vienų kitiems taip pat. Šiandienė „diversinė komanda“ - jau tik viso to tęsinys.

      Kai šitoje komandoje apsireiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Sikorskis, niekas per daug nenustebo, bet kad iš šios „diversinės komandos“ pozicijų tokiomis įspūdingomis, tarsi ir ne visai baltiško gymio akutėmis į mus ims dėbčioti dar ir Lietuvos kultūros ministras Gelūnas, dievaži nebūčiau patikėjęs.

      Aš, naivuolis, jau buvau ėmęs tarp draugų skleisti gandus, kad atėjus Gelūnui Lietuva pagaliau, atrodo, turės tikrą kultūros ministrą. Ir koks velnias man tuomet sutrukdė triskart nusispjauti per kairį petį (šiuokart gal reikėjo pasakyti „per dešinį“). Nenusispjoviau - ir išlindo Gelūnas su savo kosmopolitine „lentelių dviem kalbomis“ akcija. Akcija prieš Lietuvą, jos Konstituciją, įstatymus.

      Gelūno rengiamoje Tautinių mažumų įstatymo koncepcijoje svarstoma galimybė leisti naudoti dvikalbes gatvių ar vietovių lenteles tautinių mažumų tankiai apgyvendintose vietovėse. Vadinasi, viena lentelė valstybine kalba, kuri vis dar yra lietuvių, antroji - ta kalba, kuria šneka „tankiai gyvenanti“ tautinė mažuma.

       Nuvažiuokite, ministre, puikiai mokantis lenkų kalbą, pas šituos „tankiai gyvenančius“ ir pabandykite su jais pasišnekėti lenkiškai. Ir suvoksite, kokia kalba, vadovaujantis jūsų koncepcija, turės būti parašyti gatvių ir vietovių pavadinimai. O koks bus šitos kalbos pavadinimas? Kokios valstybės teisiniais aktais šita kalba yra įteisinta?

       O gal jau yra išleistas šitos kalbos vadovėlis? Tai pirmiausia jį išleiskime, o paskui jau tą kalbą įteisinkime. Ir žodyną išleiskime. Net du. Ne, keturis. Lietuvių - „tuteišų“ (tikiuosi, kai žodynai bus paruošti leisti, jau ir šios kalbos pavadinimas bus sugalvotas), „tuteišų“ - lietuvių, lenkų - „tuteišų“ ir „tuteišų“ - lenkų. Ir reikėtų išleisti labai gražiai.

       Gal ir Lenkija, ir Europos Sąjunga paremtų tokią nuostabią idėją pinigais. Įsivaizduojate, ministre, kokia Vilniaus knygų mugės sensacija taptų ši penkių tomų kolekcija. Visas pasaulis į mugę sulėktų. Kaip į Europos krepšinio čempionatą. Gal net naujus rūmus mugei būtų galima pastatyti. Tai apsidžiaugtų Zuokas. Jam taip patinka Vilniuje statyti ką nors didelio.

        Aš nesityčioju iš tiek daug vilčių teikusio mūsų kultūros ministro. Man tiesiog jo gaila. Kaip Jogailos. Netikiu, ministre, kad jūs, reto proto žmogus, būtumėte pats sugalvojęs šitą lentelių marazmą. Tai kaip jūs sutikote tapti atpirkimo ožiu, kažkieno numestu lietuvių prakeiksmui?

        Lygiai taip pat gaila lenkais vadinamų ir besivadinančių šio krašto gyventojų, kurių dauguma yra polonizuotų ar savanoriškai „susipolonizavusių“ lietuvių anūkai ar proanūkiai, šiandien tapę Tomaševskio asmeninių politinių ambicijų, o galbūt ir kokių nors jo šeimininkų valstybinių ambicijų įkaitais.

        Galų gale, ministre, kalkite tas savo lenteles. Jeigu visos „diversinės komandos“ provokacijos tuo baigtųsi, tegu kabo. Bet, neabejoju, atsiradus lentelėms atsirastų naujų reikalavimų. Ir kaskart nuolankiai įvykdžius kiekvieną reikalavimą kartelė kiltų vis aukštyn.

       Tomaševskiui reikalingas ne rezultatas. Jam reikalingas procesas. Nenutrūkstantis. O kaip manote, kodėl prieš dešimtį metų Tomaševskis atsisakė iš Lenkijos prezidento rankų priimti ordiną už lenkų ir lietuvių tautų santykių gerinimą? Būtų tekę nutraukti procesą.

       Oi, atsiminiau, ką dar mums lenkai davė! Dar vieną ordiną. Balandžio mėnesį. Už nuopelnus lenkų kultūrai! Arūnui Gelūnui!

       Tai negi, ministre, dabar ėmėme atidirbinėti?..

       Gal, sakau, atidirbkime kitu būdu. Pavyzdžiui, sukurkime filmą. Apie Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų draugystę. Gal net meilę. Aš jau beveik turiu scenarijų. Labai paprastas ir pigus būtų filmukas. Tai ne kokia nors epopėja apie Žalgirio mūšį. Pateikiu jums trumpą siužetą. Tegu tai būna mano paraiška valstybiniam užsakymui.

       Vaikystėje labai mėgau pasaką „Apie popą ir jo berną Baldą“ (dėl pasakos pavadinimo negarantuoju, nes mano vaikystė buvo labai seniai). Popas nusisamdė berną Baldą ir liepė jam išarti žemę iki tos vietos, kur tupi popo šuo. Bernas jau beveik prie pat šuns priarė, o tas, uodegą pakėlęs, nuskuodžia kokį puskilometrį ir vėl atsitupia. Aria bernas vėl - šuo vėl nubėga toliau. Kai pagaliau bernas pamatė, kad beardamas šuns nepasivys iki savo mirties, griebė akmenį ir užmušė šunį...

       Na, ar blogas scenarijus? Aš jau net ir aktorius esu beveik numatęs. Popą galėtų vaidinti, pavyzdžiui, Lenkijos užsienio reikalų ministras (katalikiškos šalies premjeras, manau, popą vaidinti atsisakytų). Suprakaitavusį berną Baldą galėtų suvaidinti, pavyzdžiui, ministras Gelūnas (negi Kubilius vaidintų berną). Mūsų užsienio reikalų ministras galėtų vaidinti, pavyzdžiui, labai labai pavargusį, varmų sukandžiotą ir smarkiai išdraikytais karčiais arklį.

       O vargšą šunelį?.. Negi pats Tomaševskis? Tuomet finalą reikėtų keisti: ne Gelūnas akmeniu užmuša Tomaševskį, o Tamaševskis perkanda gerklę Gelūnui...

       O prezidentei, kuri kažkur netoliese, pavyzdžiui, vaikšto su kuria nors savo patarėja, tik labai įkanda į koją...

       Neduok Dieve, Tomaševskis būtų nepaskiepytas. Arba prezidentė nepasiskiepijusi.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

Klaidos 2011 liepos mėn. 08 d. 13:35:38

      Valstybinėse Lietuvos mokyklose visi dalykai turi būti dėstomi tik valstybine lietuvių kalba. Praeis dar dvidešimt metų ir problemos išspręs savaime. Užaugs karta, kuri bus lojali Lietuvai ir bus savo šalies patriotai.

      O dabar yra GĖDA ir baisu - kai jaunieji Lietuvos piliečiai ugdomi po svetimos valstybės herbu ir vėliava. Ar tam kuriame Lietuvą ?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Lie 2011 15:06 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Kam priklauso Vilnius?


http://www.lrytas.lt/-13102372581309648 ... ilnius.htm
http://www.lrytas.lt/print.asp?data=&k= ... 1309648010

Jonas Rudokas (“Kultūros barai” Nr.6)
2011-07-09 21:52

       Kam pagal tarptautinę teisę turi priklausyti Vilnius ir Vilnija? Šis klausimas tarpukariu buvo vienas iš sunkiausių ir painiausių to meto Europos politikams, diplomatams, jis ne kartą svarstytas Tautų Sąjungoje, Hagos teisme, jį bandė spręsti kitos autoritetingos tarptautinės organizacijos, dėl jo suko galvas maži ir dideli diktatoriai – Antanas Smetona su Józefu Piłsudskiu, net Adolfas Hitleris su Josifu Stalinu.

       Į šį miestą ir kraštą pretendavome ne tik mes, lietuviai, bet ir kaimynai lenkai, pateikdami tam tikrų argumentų. XX a. viduryje šis klausimas vis dėlto buvo išspręstas mūsų naudai – tą lėmė ne tik pasaulio galingųjų valia, bet ir milžiniškos didvyriškų mūsų tautiečių, gyvenusių tiek nepriklausomoje Lietuvoje, tiek okupuotoje Vilnijoje, pastangos. Per keletą pokario dešimtmečių, o ypač 1990–2000 m., Vilnius pagaliau tapo lietuvišku miestu, lietuvių kalba dabar deramasi net Kalvarijų turguje.

       Todėl keista, net nesmagu, kad kai kuriems iš mūsų inteligentų tas lietuvėjimas stringa kaip ašaka gerklėje: labai blogai, kad gatvių pavadinimai Vilniuje rašomi tik lietuviškai, o ne dviem kalbomis kaip Sudervėje, Jašiūnuose ar Dieveniškėse.

       Aršesniems net atrodo, kad dabar tai miestas, svetimas ir sau, ir Europai, ir pasauliui, tikras Europos tautų kapinynas ir t. t.1 – išeitų, sostinėje jau per daug mūsų tautiečių! Tai labai primena vieną seną anekdotą – kadaise rusai sakydavo: puikus mūsų miestas Ryga, tik latvių jame, gaila, per daug...

       Tad gal ir gerai elgiasi bičiuliai lenkai, gyvenantys tiek čia, tiek Lenkijoje, kaip tik dabar primindami mums: dejuoti dėl sostinės lietuviškumo dar ankstoka, nes pretendentų į ją – nors vežimu vežk. Tiesą pasakius, tos pretenzijos nėra didelė naujiena: lenkų leidyklos jau yra išleidusios ir tebeleidžia knygas, kuriose Lietuvą (ir Baltarusiją, Ukrainą) vadina „kresais“, t. y. didžiosios Lenkijos pakraščiais, o Baltarusijoje gausėja mokslininkų, įrodinėjančių, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo ne mūsų, lietuvių, valstybė, todėl ir jos sostinė mums nepriklauso.

       Apie kaimynų baltarusių užmačias jau esu rašęs (KB, 2011, nr. 1), šį kartą pasvarstykime, kodėl Vilnių ir Vilniją vėl ėmė taip agresyviai savintis lenkai. Istorikai sako nežinantys kito tokio atvejo, kad kokia nors valstybė pretenduotų į savo kaimynės sostinę,2 bet Lenkijos argumentas yra paprastas: Vilniuje gyveno daug lenkų tautybės žmonių. Puikiai žinome: kadaise Prahoje, Taline viskas buvo vokiečių rankose, Rygoje vyravo rusai, Helsinkyje – švedai, tačiau panašių pretenzijų nei vieni iš jų nekėlė ir juo labiau nekelia dabar. Vis dėlto pasiaiškinkime, kaip toji lenkų gausa Vilniuje ir Vilnijoje atsirado, ar tikrai jie gyvena čia nuo amžių, kaip patys garsiai skelbiasi?

Nutautėjimas


       Kitas svarbus klausimas: kodėl Lietuvos sostinė atsidūrė šalies pakraštyje? Nejaugi didysis kunigaikštis Gediminas senais laikais padarė lemtingą klaidą, dėl kurios Vilniui dabar gresia baugi baltarusių Astravo AES kaimynystė? Žinoma, ne: Gedimino Vilnius buvo lietuvių gyvenamų žemių centre, bet padėtis palaipsniui ėmė blogėti, nes Vilnijos gyventojai nutautėjo – gimtąją lietuvių kalbą išstūmė kita, slaviška. Vieni kalbininkai vadina ją baltarusiška, kiti – paprastąja (po prostu), tai specifinis rusų, baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišinys.

       Ją vartojantys žmonės laikomi tuteišiais, nes ir patys dažnai taip prisistato. Tuteišių padermė ir jų vaidmuo Vilnijos nulietuvėjime yra mįslingi, kalbininkai dėl to vis dar ginčijasi. Ne taip lengva paaiškinti, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos,3 ir kaip jų perimta paprastoji kalba prisidėjo prie sulenkėjimo.

       Šiaip ar taip, neginčytina, kad ne lenkų, o tuteišių banga XIV–XIX a. iš Rytų, Pietryčių pamažu slinko Lietuvos link ir pasiekė Vilnių, apsupo jį. Atrodo, tai buvo stichiškas ir neprievartinis procesas, niekas specialiai jo neorganizavo, tą skatino nebent praktiniai sumetimai: Vilnijoje kaimo žmogui lietuviškai susikalbėti su valdininku, su klebonu ar dvarininku buvo neįmanoma, o paprastoji kalba tiko visur. Taigi šiuo atveju vyko ne nutautinimas, bet nutautėjimas – lietuviai buvo nepakankamai atsparūs šiam procesui, nes neturėjo tvirto stuburo, t. y. stokojo tautinės savimonės.

       Savo noru, tik dėl kitų priežasčių, nutautėjo ir Lietuvos didikai – iš lėto, galima sakyti, stichiškai, sulenkėjo ne tik Vilnijos, bet ir visos šalies bajorija, šlėktos. Tai prasidėjo po Krėvos (1385 m.) ir Horodlės (1413 m.) unijų su Lenkija, laikytinų Liublino unijos prototipais: bajorai susigundė privilegijomis ir laisvėmis, nesukdami sau galvos, kaip visa tai atsilieps bendros valstybės likimui, perėmė svetimą kalbą ir svetimus papročius, kuriuos laikė tikruoju bajorystės požymiu. Sparčiai gausėjo mišrių vedybų. Taigi luominiai interesai lengvai nurungė tautinę savimonę, kuri tais laikais ir šiaip buvo labai silpna.

       Prie didikų, bajorijos sulenkėjimo daug prisidėjo didžiojo kunigaikščio dvaras Vilnijoje: vėliausiai lietuviškai jame kalbėta tik Kazimiero Jogailaičio, valdžiusio 1440–1492 m., laikais. O daugelio mūsų rašytojų, dramaturgų šlovinamas Žygimantas Augustas (1520–1572), puikiai išsilavinęs žmogus, mokėjęs senąją kanceliarinę slavų, lenkų, lotynų, vokiečių, italų kalbas, ne tik neišmoko lietuviškai, bet ir skatino dvare vartoti lenkų kalbą.4 Ne jis vienas toks buvo: LDK valdovai, deja, nesirūpino lietuvių kultūros, raštijos puoselėjimu. XVI a. pradėjusi formuotis bendrinė lietuvių kalba netapo nei valstybine, nei bažnytine, todėl nunyko,5 o pirmosios lietuviškos knygos, kaip visi žinome, buvo išleistos ne LDK, o užsienyje – Prūsijoje.

       Tiesa, ir XIX a. pabaigoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, dar buvo nesulenkėjusių ar ne visai sulenkėjusių bajorų, ne vienas iš jų, prasidėjus tautiniam atgimimui ėmė mokytis lietuviškai (pavyzdžiui, stambus dvarininkas Vladas Pūtvinskis, vėliau pasivadinęs Pūtviu6), tapo aktyviais to sąjūdžio dalyviais, kūrė valstybę, rūpinosi jos kultūra.

       Vilnijoje tokių beveik neatsirado, galėtume paminėti tik VDU profesorių Tadą Ivanauską7 ar poetą, diplomatą Oskarą Milašių. Tačiau tai išimtys, patvirtinančios taisyklę: daugumos Lietuvos bajorų sulenkėjimas savo noru buvo ne kas kita, o tautos išdavystė, matyt, todėl jie tapo tokiais aršiais lietuvių tautinio atgimimo priešais, ypač daug pakenkė, nutautindami Vilniją.

       Sostinėje tautinė gyventojų sudėtis, amžiams bėgant, taip pat keitėsi ne lietuvių naudai, bet ne vien dėl lenkų ar baltarusių įtakos. Per švedų, rusų armijų žiaurius siautėjimus XVII–XVIII a. Vilnius neteko didelės senųjų gyventojų dalies, juos pakeitė atvykėliai. Rytų Europos miestuose, ypač vakarinėje Rusijos imperijos dalyje, gyveno palyginti daug žydų, pavyzdžiui, Varšuvoje 1918 m. jų buvo 42,3 proc.8 Nuo seno, nuo XIII–XIV a., gausi žydų diaspora gyveno ir Lietuvoje – ne tik Vilniuje, bet ir Suvalkijos miestuose, pavyzdžiui, Šakiuose, Vilkaviškyje jie sudarė apie 60–70 proc. gyventojų.9

       Kiek lietuvių gyveno Vilniuje, tarkime, XX a. pradžioje, niekas negalėtų tiksliai pasakyti. Tiesa, 1897 m. vyko visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas, vokiečiai, okupavę Lietuvą, 1916 m. taip pat surašė Vilniaus gyventojus10 (žr. lentelę), bet šiuos skaičius reikėtų vertinti kritiškai.

       Žinoma, lietuvių (ir baltarusių) Vilniuje buvo nedaug, sulenkėjimas – tiek savo noru, siekiant aukštesnės socialinės padėties, kultūrinio prestižo, tiek dėl aplinkos pramonės įmonėse, dėl bažnyčios spaudimo, dėl lenkų kultūros įtakos – vyko gana sparčiai. Tik tuo galima paaiškinti tokią lenkų gausą sostinėje, nes masinės imigracijos iš Lenkijos nei į Vilnių, nei į Vilniją, istorikų ir kalbininkų teigimu, niekada nebuvo.11

       Dėl bajorijos nutautėjimo, dėl rusų valdžios priespaudos tada turėjome apgailėtinai mažai inteligentijos, o ji – pagrindinė bet kurio tautinio atgimimo jėga. Tiesa, Vilniuje po 1905-ųjų jos susibūrė daugiau nei bet kuriame kitame Lietuvos mieste, tačiau lietuviai kultūros pajėgomis vis tiek neprilygo lenkams, ir tai buvo dar viena polonizacijos paskata.

       Kad ir kaip būtų, vis tiek sunku patikėti, esą lenkų skaičius galėjo per tokį trumpą laiką tarp tų dviejų surašymų (1897–1916) taip smarkiai išaugti – nuo 31 proc. šoktelėjo net iki 50 proc.! Veikiausiai čia nemažai pasistengė surašinėtojai, tarp kurių buvo daug kaizerio kareivių lenkų, kilusių iš Poznanės krašto. Antai net tokie žymūs mūsų inteligentai kaip Antanas Dambrauskas-Jakštas, Jurgis Šaulys turėjo atkakliai reikalauti, kad juos užrašytų lietuviais, o ne lenkais.12 Paprastam vilniečiui viešai prisipažinti, kad yra lietuvis, anuo metu buvo net rizikinga.

       Surašinėtojai galėjo „pagražinti“ ir 1897 m. rezultatus, o apie vėlesnių surašymų, vykusių lenkų okupacijos laikais, duomenis nė kalbėti neverta – jų falsifikavimas tada peržengė visas ribas. Taip buvo susumuotas tikrasis ir „popierinis“, statistinis nutautėjimas.

Nutautinimas


       Nors politinis, kultūrinis, ekonominis lietuvių elitas, dvasininkija masiškai nutautėjo, jų pėdomis pasekė palyginti nedaug valstiečių baudžiauninkų. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. būtent iš jų ėmė kilti naujoji inteligentija, XIX a. pabaigoje pradėjusi žadinti lietuvių tautą. Tai sukėlė priešišką Lietuvos lenkų ir sulenkėjusių lietuvių reakciją: polonizacija mūsų krašte iš gaivališkos virto kryptinga.13 Lenkinimas vyko visoje Lietuvoje, bet Vilnijoje jo rezultatai buvo ypač ryškūs ir pragaištingi.

       Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje pusėse nuo Vilniaus, kaip po rimtų tyrimų, atliktų tarpukariu, nustatė lenkų mokslininkė Halina Turska, tik XIX a. pabaigoje atsirado stambokas lenkų arealas su visai nesenos kilmės specifine lenkų kalbos šnekta.14 Panašiai sulenkėjusių kaimų liekanos mūsų dienomis aptinkamos ir Kauno apylinkėse (Babtai, Vandžiogala, Dotnuva), tokių salų esama apie Panevėžį, Radviliškį, bet jų kilmė, pasirodo, visai kitokia. Jos atsirado todėl, kad tuose kaimuose gyvenę smulkūs bajorai, šlėktos ne tik patys užsigeidė būti lenkais, bet patraukė į savo pusę ir kaimynus. O didžiąją Vilnijos dalį sutelktomis pastangomis nutautino miestas, dvaras ir bažnyčia.

       Dvasininkijos vaidmuo šiame procese, deja, visų svarbiausias,15 nes tuo metu kaimo žmonėms ji buvo didžiausias autoritetas. Taip susiklostė, kad nuo pat Lietuvos krikšto 1387 m. Vilniaus vyskupijoje viešpatavo kunigai lenkai, nemokantys vietos gyventojų kalbos. Tai buvo nesuderinama su Katalikų bažnyčios vadovybės politika, nes labai kenkė sielovados kokybei. Specialus Romos popiežiaus vizitatorius Aleksandras Kumulėjus, Vilniaus vyskupijoje lankęsis 1595–1597 m., tuo pasipiktino ir reikalavo padėtį taisyti, bet dvasininkai jo raginimų nepaisė.

       Žemaičių vyskupijoje lenkų kunigai taip pat turėjo didelę valdžią, bet ten pasitaikė ne vienas vyskupas, kuris buvo aktyvus, atkaklus lietuvybės šalininkas ir žadintojas, pavyzdžiui, Merkelis Giedraitis, Motiejus Valančius. O Vilniuje, jei toks ir atsirasdavo, tai vieningas lenkiškas vyskupijos štabas – kapitula tuoj jį sutramdydavo, priversdavo keisti tautinį nusistatymą ir veikti taip, kaip nurodyta. Tokį spaudimą teko patirti vyskupui baronui Edvardui Ropui, jo įpėdiniui, vyskupijos valdytojui Kazimierui Michalkevičiui, o vyskupas Jurgis Matulaitis dėl to turėjo net pasitraukti iš pareigų.

       Dauguma Vilniaus vyskupijos kunigų, sakydami pamokslus lenkiškai, ne tik mokė lenkų kalbos, bet ir plūdo gimtąją lietuvių kalbą – esą ji tinka tik virtuvei ir tvartui, yra pagoniška, Dievas lietuviškai nesuprantąs, todėl tie, kurie siekia išganymo, turi tik vieną kelią – kalbėti poterius lenkiškai.17 Atkaklus lietuvių kalbos niekinimas daug kur pasiekė tikslą, Vilnijos kaimai gerokai sulenkėjo, bet vis tiek dar negalutinai. Kai Sūduvoje prasidėjęs lietuvių tautinis atgimimas, nors ir vėluodamas, pasiekė Vilniją, bažnyčiose, šventoriuose prasidėjo įnirtinga kova dėl teisės klausytis lietuviškų pamokslų, melstis ir giedoti gimtąja kalba.

       Tos kovos iniciatoriai ir vadovai dažniausiai būdavo jauni kunigai. Nors baigė lenkišką Vilniaus kunigų seminariją, bet buvo kilę iš Žemaičių vyskupijos, lietuvybės idėjas atsinešė iš gimtinės. Jie ėmė priešintis lietuvių kalbos išstūmimui iš Vilnijos bažnyčių, kai kur net bandė ją, jau pašalintą, sugrąžinti.

       Žymiausi tautiškai susipratusios dvasininkijos atstovai buvo Silvestras Gimžauskas, poetas, draudžiamos lietuviškos spaudos bendradarbis ir platintojas, broliai Jonas ir Aleksandras Burbos. Krašto lenkintojai tokius „litvomanus“ persekiojo, antai Aleksandrui teko net išvykti į JAV, bet ir ten jis rūpinosi lietuvybės reikalais, 1889 m. kartu su Jonu Šliūpu įkūrė pirmąją lietuvišką parapiją išeivijoje, Plimuto mieste.18

       Kovoti už lietuvių kalbą Vilnijos bažnyčiose XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje sekėsi sunkiai, nes jėgos buvo labai nelygios. Lenkintojų pusę palaikė ne tik sulenkėję vyresnio amžiaus, aukštesnes pareigas užimantys, didesnį autoritetą turintys kunigai klebonai, dekanai, Vilniaus vyskupijos vadovybė, bet ir sulenkinti parapijiečiai – kaip įprasta persimetėliams, jie buvo ypač aršūs lietuviškų pamaldų ir giesmių priešininkai. Lenkintojams aktyviai talkino vietos dvarininkai.

       Net ir po baudžiavos panaikinimo jie išsaugojo ekonominę galybę, autoritetą tarp valstiečių, todėl parapijose diktavo savo valią. Pavyzdžiui, Paberžėje finansuoti naujos bažnyčios statybą vietos dvarininkai sutiko tik su sąlyga, kad joje nevyks lietuviškos mišios. Butrimonių dvarininkai pažadėjo dovanoti bažnyčiai 30 dešimtinių žemės, jeigu joje bus nutrauktos pamaldos lietuvių kalba,19 ir t. t.

       Dvarininkai aiškino, kad Vilnijos gyventojai meldžiasi lenkų pastatytose bažnyčiose, todėl laikyti mišias pagoniška lietuvių kalba jokiu būdu negalima.20 Maža to, ragindavo gyventojus, kad šie kunigus lietuvius skųstų valdžiai, šmeižė juos lenkų laikraščiuose ir t. t.

       Lenkintojai ne tik trukdydavo lietuviškai giedoti, klausytis pamokslų, bet ir stumdydavo, mušdavo maldininkus, bažnyčiose keldavo kruvinas riaušes – tokių būta Stakliškėse, Butrimonyse, Sužionyse, Mielagėnuose, Benekainiuose ir kitur.21 Argi galima griebtis smurto šventovėje, Dievo namuose, argi galima neleisti žmonėms melstis taip, kaip jie nori? – nelengvai tuo patikės šių dienų žmogus. Deja, tokių incidentų būdavo nemažai, o vyskupijos vadovybė į tai nereaguodavo, nesiimdavo nieko, kad smurtautojus sutramdytų.

       Lietuviai turėjo tik vieną kelią – kreiptis į teismą. Dėl įvykių Giedraičiuose, Rodūnėje, Alovėje, Eišiškėse ir kitur buvo iškeltos bylos. Bene garsiausiai nuskambėjo byla dėl Joniškio (dabartinis Molėtų rajonas) riaušių, kilusių 1910 m. Lenkintojai čia ne kartą drumstė lietuviškas mišias, o šv. Kazimiero atlaidų dieną puolė mušti žmones, varyti juos iš bažnyčios, atimti lietuviškas maldaknyges. Mušeikoms vadovavo vietos dvarininkas Leonas Zajončkovskis. Joniškio parapijiečiai lietuviai apskundė smurtautojus teismui, kuris sprendė bylą 1912 m. Vilniuje. Zajončkovskis buvo nuteistas metus kalėti, keli jo sėbrai gavo 6–8 mėnesių bausmę. Lenkų spauda riaušių organizatorių paskelbė kankiniu.22

       Vis dėlto net palankūs lietuviams šios ir panašių bylų sprendimai nesustabdė lenkintojų, nes juos palaikė Vilniaus vyskupijos vadovybė. Dėl konfliktų bažnyčiose ji kaltino kunigus lietuvius, kuriuos tuojau pat iškeldavo į baltarusių gyvenamas parapijas, vietoj jų paskirdavo lietuvių kalbos nemokančius dvasininkus ir šie tęsdavo polonizaciją. Vis dėlto ši kova buvo permaininga, kai kur lietuviams pavykdavo apginti savo teises – taip atsitiko, pavyzdžiui, Molėtuose, Labanore, Giedraičiuose, Musninkuose.23

Rusų valdžios politika


       1795 m. užėmusi Lietuvą, caro valdžia kurį laiką nė kiek netrukdė, kad ji būtų toliau polonizuojama tiek per valdžios įstaigas, kur vyravo lenkai, tiek mokyklose, kuriose susidarė net palankesnės sąlygos lenkinimui, negu buvo anksčiau. Keisti padėtį rusai suskato tik po 1830–1831 ir 1863 m. sukilimų. Žinoma, rimtesnio pavojaus imperijai jie nesukėlė, nes buvo prastai organizuoti, bet toks nepaklusnumas įžeidė carą. Antai 1849 m. Motiejų Valančių skirdamas Žemaičių vyskupu, Nikolajus I jam prikišo: „1831 m. tas kraštas mums yra nusidėjęs.“24

       Kadangi abu sukilimai įvyko lenkų iniciatyva, okupacinė valdžia užsibrėžė tikslą nuslopinti lenkų įtaką Lietuvoje, o šalies gyventojus surusinti. Po 1863 m. sukilimo imtasi konkrečių veiksmų: įsakyta Lietuvos lenkus atleisti iš valstybės tarnybos, mokytojus irgi pakeitė rusai, apribotos dvarininkų katalikų galimybės parduoti ar pirkti žemę ir t. t.

       Tačiau daugelis tokių kampanijų arba žlugo, arba nedavė laukiamo rezultato, neretai jų poveikis buvo netgi priešingas. Pavyzdžiui, parapijų klebonams buvo griežtai nurodyta įrašus gimimo, santuokos ir mirties metrikų knygose daryti tik rusų kalba, bet tas nesutrukdė jiems dar intensyviau lenkinti lietuvių – Žvirblius pavadinti Vrublevskiais, Čepulius – Čapskiais, Oželius – Kozlovskiais ir t. t.25

       Polonizacijai ypač naudingas buvo spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas 1864–1904 m. Labai trūko lietuviškų maldaknygių, ypač Vilnijoje, nes nuo Rytprūsių iki čia knygnešiams buvo toli, be to, už lietuviškų knygų platinimą grėsė kalėjimas ir Sibiras, o įsigyti lenkiškų spaudinių niekas nedraudė. Lenkų kultūrai išėjo į naudą ir tai, kad spaudos draudimas sulėtino, net pristabdė lietuvių kultūros, raštijos plėtrą.

       Caro valdžia suprato, kad lenkiškumą Lietuvoje ypač aktyviai diegia Katalikų bažnyčia, todėl skatino žmones iš katalikybės pereiti į stačiatikių tikėjimą, tuo tikslu dosniai dalijo įvairius pažadus, darė spaudimą dvasininkams. Žemaičių vyskupijoje tvirtas ganytojas Motiejus Valančius neleido šiai kampanijai įsibėgėti, o Vilnijoje pasisekė perkrikštyti Šumsko, Dūkštų, Paberžės, kelias kitas parapijas. Iš dalies taip atsitiko dėl kai kurių klebonų žemos moralės, bet tai dar labiau paspartino Vilnijos gyventojų – lietuvių ir tuteišių – lenkėjimą.26

       Lygia greta caro valdžia įsuko kitą kampaniją – 1866–1883 m. kaip įmanydama stengėsi priversti Vilnijos katalikus, kad šie melstųsi ne lenkiškai, o… rusiškai. Gerokai keista, bet šią idėją palaikė net vyskupijos valdytojas Petras Žilinskis. Vis dėlto paprasti tikintieji vieningai tam pasipriešino, kampanija žlugo, o šv. Sostas ekskomunikavo Žilinskį – privertė atsisakyti pareigų ir atgailauti.27

       Katalikų bažnyčios, kuri tada buvo nepaprastai svarbi institucija paprastų žmonių gyvenime, persekiojimas dar labiau sustiprino jos autoritetą, padidino patrauklumą. Lenkintojai tuo sumaniai pasinaudojo, bažnyčiose plėsdami antilietuvišką propagandą: ėmė gąsdinti žmones, kad visus, kurie meldžiasi lietuviškai, caro valdžia pavers stačiatikiais.28 Tokia demagogija paveikė nemažai šio krašto žmonių.

        Polonizacija stiprėjo ir mokyklose, nors oficialiai visur, net Lenkijoje, pamokos vyko rusų kalba. Šiek tiek draudžiama lenkų kalba jaunimui atrodė dar patrauklesnė – jie irgi norėjo poniškai kalbėti! Mokydamiesi Marijampolės gimnazijoje, lenkinimui pasidavė net Jonas Jablonskis su Vincu Kudirka. Tiesa, vėliau jiedu ryžtingai grįžo prie gimtosios kalbos. Iš Vilniaus gimnazijos auklėtinių „neatsivertė“ nė vienas. Ji apskritai, regis, neišugdė nė vieno žymaus lietuvių inteligento, o Marijampolės, Šiaulių, Mintaujos gimnazijos jų parengė dešimtis, gal net šimtus. Slaptų lietuviškų mokyklų Vilnijoje taip pat buvo nedaug, gerokai mažiau negu lenkiškų29 – tam tikriausiai turėjo įtakos sulenkėjusi dvasininkija, juk kaimo vietovėse kunigai buvo vieninteliai inteligentai.

       Tai labai trukdė lietuvių tautiniam atgimimui, vis dėlto lietuvybė Vilnijoje neužgeso, kai kur netgi atsikovojo prarastas pozicijas. Kai atėjo 1918-ieji – tautų pavasario, jaunų tautinių valstybių kūrimo metas, kova dėl lietuvių teisių Vilnijoje, Vilniaus klausimo sprendimas iš bažnyčių šventorių persikėlė į Europos diplomatų kabinetus ir į mūšių laukus...

1 L. Briedis, Vilnius savas ir svetimas, Vilnius, Baltos lankos, 2010, p. 266, 274, 278.

2 P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija II t., Vilnius, 1992, p. 180.

3 V. Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius, Versus aureus, 2006, p. 116.

4 J. Kiaupienė, Lietuvos bajorų polonizacija XV–XVII amžiais, Mokslas ir gyvenimas, 1990, Nr. 2.

5 V. Čekmonas, Pratarmė H. Turskos knygai, O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie, 1995, p. 74.

6 E. Pūtvinskienė, Atsiminimai, Šiauliai, 1995, p. 24.

7 T. Ivanauskas, Aš apsisprendžiu, Vilnius, Vyturys, 1994, p. 75–88.

8 N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija II t, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 236.

9 L. Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. Antisemitizmo Lietuvoje raida, Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005, p. 21.

10 Sudaryta pagal duomenis knygoje: J. Jurginis ir kt. Vilniaus miesto istorija, Vilnius, Mintis, 1968, p. 304, 378.

11 J. Jurginis ir kt. Op. cit., p. 57, H. Turska, O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie, 1995, p. 108.

12 Z. Zinkevičius, Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 154.

13 V. Čekmonas, Op. cit., p. 79.

14 H. Turska, Op. cit., p. 107–109, 119.

15 Ten pat, p. 163.

16 K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, Kaunas, 1938, p. 45, 46.

17 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 117.

18 K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, Kaunas, 1925, p. 273.

19 E. Vidmantas, Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX amž. antroje pusėje ir XX amž. pradžioje. Kn. Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, p. 42.

20 V. Merkys, Op. cit., p. 367.

21 E. Vidmantas, Op. cit., p. 37.

22 Lenkinimo politika Vilnijoje: straipsniai ir dokumentai, Sudarytojas Gintautas Šapoka, Vilnius, Žaltvykslės knygos, 2009, p. 65.

23 E. Vidmantas, Op. cit., p. 41.

24 V. Merkys, Motiejus Valančius, Vilnius, Mintis, 1999, p. 172.

25 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 123, 124.

26 V. Merkys, Tautiniai santykiai, p. 234–251.

27 Ten pat, p. 252–284.

28 E. Vidmantas, Op. cit., p. 42, 43.

29 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 129.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13102372581309648010&view=6

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 03 Rgp 2011 23:48 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Antilenkiškų nuotaikų skatinimas griauna lietuvišką tapatybę?


http://www.balsas.lt/naujiena/549309/an ... a-tapatybe

Autorius: Tomas Čyvas 2011.08.03 12:42

Paveikslėlis

Lietuvos lenkų protestas prie JAV ambasados Vilniuje (nuotr. Elta)

      Naujo Tautinių mažumų įstatymo projekto kūrėjai ketina įteisinti topografinius užrašus kitomis kalbomis tose gyvenvietėse, kuriose vienos arba kitos Lietuvos tautinės mažumos atstovai sudaro virš trečdalio visų gyventojų. Šio sumanymo puolimas griauna pačių lietuvių tapatumą, – teigia įstatymo rengimo darbo grupės vadovas, Kultūros ministro patarėjas Imantas Melianas.

Dvikalbės lentelės numatomos


– Kaip gimė sumanymas įteisinti Lietuvoje dvikalbius topografinius užrašus, o liaudiškai tariant, gatvių ir vietovių  pavadinimus? Ar tai neprieštarauja galiojančiam valstybinės kalbos įstatymui?

       – Nesakyčiau, kad tai yra kažkoks naujas ir neregėtas sumanymas. Civilizuotos Europos šalys jau seniai suprato, kad siekiant išvengti separatistinių nuotaikų kompaktiškai gyvenančių tautinių mažumų tarpe būtina atsižvelgti į jų tautinius jausmus, parodyti dėmesį bei pagarbą jų kultūrai ir kalbai. Europos Sąjungoje į tai žvelgiama kaip į regionų kultūrinio savitumo puoselėjimą, taigi ir kaip į visos Europos kultūros turtinimą.

       O juk etninės įtampos daugiau yra būdingos ne senosioms Vakarų Europos, o postkomunistinėms Vidurio ir Rytų Europos šalims, juolab kad buvusi metropolija niekaip nenurimsta, siekdama sukiršinti mūsų žmones tautiniu pagrindu.

       Taigi Europoje beveik neliko tautinių ir kalbinių mažumų kompaktiškai gyvenamų teritorijų, kuriose vietinės kalbos nebūtų įteisintos kaip oficialių užrašų ir kreipimosi į įstaigas kalbos, ir niekas nemano, kad tokiu būdų yra griaunama šių valstybių vienybė arba teritorinis vientisumas. Priešingai, tame įžiūrimas šių šalių savitumo palaikymas.

        Paimkime, pavyzdžiui, vokietkalbes Europos valstybes. Visose jose vokiečių kalba de facto arba de jure yra valstybinė kalba (arba viena valstybinių kalbų).

        Štai Vokietijoje šalia valstybinės kalbos tam tikrose vietovėse galite pamatyti užrašus taip pat saksų žemaičių (Nedersaksisch), fryzų, danų ir sorbų kalbomis, o Austrijoje – slovėnų, kroatų ir vengrų kalbomis.

        Šveicarijoje šalia gyventojų daugumos – vokiečių kalbos valstybinės kalbos statusą turi taip par prancūzų, italų ir romanšų kalbos, o Liuksemburge – prancūzų ir liuksemburgiečių kalbos (pastaroji iš esmės yra vietinė vokiečių kalbos šnekta).

        Italijos šiaurės provincijose įteisintos prancūzų, vokiečių, frijulų ir slovėnų kalbos, o vienoje iš salų – sardinų kalba. Net tokioje vientautėje ir vienkalbėje šalyje, kokia atrodo esanti Portugalija, 1999 metais buvo suteiktas antrosios oficialiosios kalbos statusas mirandų (panaši į ispanų) kalbai, kuria šneka vos 15 tūkstančių žmonių Portugalijos šiaurrytiniame pakraštyje.

        O kas buvo prancūziško Elzaso sostinėje Strasbūre, turbūt atkreipė dėmesį, kad visi prancūziški gatvių pavadinimai jame yra debliuojami vokiškai, tiksliau vokiečių kalbos elzasietiška tarme.

- Kai kas mano, kad tokio sumanymo įgyvendinimas būtent dabar sukeltų papildomas įtampas ir provokuotų nepakantumą.

        - Neteko girdėti, kad toks vietinių kalbų įteisinimas paskatintų separatistinių nuotaikų atsiradimą arba jų stiprėjimą, greičiau atvirkščiai. Juk jeigu jautiesi gyvenamoje šalyje kaip namie – kam tau dairytis į kaimyninę šalį. Kaip supratote,  viešas vietinių kalbų naudojimas visai nereiškia, kad visos  jos  tampa išvardintų šalių „valstybinėmis kalbomis“, todėl visos raudos dėl tariamo „lietuvių kalbos vartojimo sferos siaurinimo“,  kuris tariamai įvyks,  jei bus pritarta mūsų darbo grupės parengtai  įstatymo koncepcijai, yra tik suinteresuotų jėgų skleidžiamos spekuliacijos.

–Ar viskas, kas tinka kitoms šalims, gali būti adaptuota Lietuvai?

        – Žinoma, ne vien tik kitų Europos valstybių pavyzdžiai vertė atsigręžti į jų patirtį. Labai gaila, bet ir po dviejų dešimtmečių po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išlieka tam tikra mentalinė atskirtis tarp Vilnijos, kurios vietinių gyventojų daugumą sudaro Lietuvos lenkai, ir likusios mūsų valstybės dalies, ir ta atskirtis praktiškai nemažėja. Tai nėra gerai, ypač žinant, kad šitas regionas juosia šalies sostinę, kuri pati yra vos už trijų dešimčių kilometrų nuo sienos su kaimynine, tačiau ne visada prognozuojama  valstybe. Reiškia, kažką iki šiol darėme ne taip, ir apskritai – kodėl  turime palikti politinius kozirius tiems, kurie nėra suinteresuoti  stabilumu šiame Lietuvos regione ir aplink jį?

– Ar Lietuvos visuomenė pasiruošusi tokiam žingsniui? Rašoma, kad būsimas dvikalbių lentelių atsiradimas Vilniaus krašto kaimų ir miestelių gatvėse yra „pirma lenkų pergalė“, kad kultūros ministras „nusilenkė lenkams“ ir panašiai?

        –Darbo grupė naujam Tautinių mažumų įstatymui rengti buvo sudaryta vykdant Vyriausybės nutarimą  dar ankstesniam ministrui esant, ir dabartinė jos sudėtis beveik nepasikeitė, tad kaltinimai dabartiniam  ministrui  dėl kažkokio nuolaidžiavimo niekuo nepagrįsti.  Į ją įeina keliolika įgaliotų atstovų nuo skirtingų ministerijų ir žinybų ir dar keli visuomenininkai.

        Paskutiniame etape ji dar buvo papildyta Ministro pirmininko tarnybos atstovu. Prie kiekvieno būsimo įstatymo ir jo koncepcijos punkto buvo grįžtama po keletą kartų, visi niuansai buvo išdiskutuoti ilguose debatuose; dar po to turėdavome atsižvelgti į raštiškas kitų žinybų pastabas.  Turiu pasakyti, ir tai galėtų patvirtinti visi kiti darbo grupės nariai, kad dirbdami su šiuo projektu mes nesame patyrę jokio spaudimo nei iš kultūros, nei iš kitų ministrų, tiesiog siekėme sukurti kuo tobulesnį produktą, kurio paskui nereikėtų kaitalioti kas keli metai. Kaip ten bebūtų, mūsų uždavinys buvo sukurti projektą, o ar taps jis „kūnu“, t. y. įstatymu – tai jau klausimas politikams.

        Jau antri metai nėra paslaptis ir mintis įteisinti nauju įstatymu dvikalbius topografinius užrašus, kas buvo itin teigiamai įvertinta Lietuvos etninę politiką stebinčių ir ją vertinančių tarptautinių organizacijų ir jų emisarų.  Jau prieš metus apie tai buvo paskelbti keli straipsniai ir interviu, ir nebuvo dėl to  jokių problemų. Tiesa, jau tada ministerijoje apsilankė keli politikai ir visuomeninkai, žinomi savo siaurai etnocentristinėmis pažiūromis, kurie bandė gąsdinti mus nauja „želigovskiada“ ir kitomis nesąmonėmis.

Politiniai interesai kiršina


–Faktas, kad bent dalyje politinių jėgų ir dalyje žiniasklaidos yra daug nepasitenkinimo šiuo sumanymu. Jei idėja sena, tai kas pasikeitė dabar?

        – Nors niekas nepasikeitė, maždaug prieš mėnesį prasidėjo vieša ataka prieš prieš naujo įstatymo projektą ir jo  rengėjus, kurioje ypač reiškiasi vienas vulgarokas dienraštis. Lietuvos visuomenei bandoma įteikti, kad tai, kas yra daroma – tai ne seniai pribrendęs sprendimas, o kažkokia „nuolaida“ Lietuvos lenkų nacionalistams (arba Lenkijos ekspansionistams – nesvarbu). Ta proga turiu pastebėti, kad realiai iš keliolikos įstatymo rengimo darbo grupės narių nuostata dėl 33,3 procento barjero buvo nepatenkinti tik du asmenys – Lenkų sąjungos atstovas, siekęs 20 arba bent jau 25 procento barjero, ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovė, kuri apskritai nemotyvavo savo nusistatymo – tiesiog „ne, todėl kad ne niekada“.

        Gaila, kad ne tik vadinamieji „eiliniai piliečiai“ (kaip galima suprasti iš anoniminių interneto komentarų), bet ir kai kurie žurnalistai, politikai, visuomenininkai ir net mokslininkai (!) nesugeba arba nesistengia įsigilinti į reikalo esmę ir ne tik patys pasiduoda  primityvioms etnocentristinėms emocijoms, bet ir skleidžia jas plačiojoje visuomenėje. Piktnaudžiaujama tuo, kad anaiptol ne visi skaitytojai tinkamai išmano Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) etninės istorijos vingrybes, ne visi suvokia besitęsiančių tarpetninių įtampų galimas pražūtingas pasekmes mūsų tautai ir valstybei.

         Kai kam atrodo, kad tinkamesnis būtų ne racionalių sprendimų, bet „statymo prieš faktą“ kelias – kažkas panašaus į tai, ką ankstesnė Serbijos vadovybė vykdė Kosovo albanų atžvilgiu. Juk daug lengviau išrėžti nuo bačkos karingą prakalbą, o ne užsiimti kantrybės, laiko ir išminties reikalaujančiu kūriamuoju darbu. Be to, nepamirkime, kad artėja Seimo rinkimai, dėl ko savo įsivaizduojamą  nacionalistinį elektoratą bando mobilizuoti ne tik tautinių mažumų, bet kai kurios „bendralietuviškos“ partijos.

–Kas gi tie karingi niekadėjai, neva stumiantys Lietuvą į Kosovo kančių liepsną, jei tokie tikrai egzistuoja?

         –Na, žodžio „niekadėjai“ aš nesu pavartojęs, nes neturiu jokių įrodymų, jog tie žmonės sąmoningai  ir (ar) už pinigus vykdo Lietuvai priešiškų jėgų nurodymus, tačiau akivaizdu, kad jų skleidžiamas požiūris į problemą kenkia ne tik lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos gyventojų santarvei, bet  ir Lietuvos santykiams su jos strateginiais partneriais. Juk kuo daugiau nesąmoningų pareiškimų padaro kai kurie Lietuvos ir Lenkijos politikai, tuo dažniau Kremliuje geriamas šampanas.

          Manęs jau nestebina gerbiamo Nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo antilenkiški  išpuoliai, nes jie kartojasi jau turbūt tūkstančiuose tekstų ir todėl visų yra priimami tiesiog kaip kažkoks neišvengiamas fonas. Bet panašių dalykų galima išgirsti ir iš kitų politikų. Justinas Karosas pasiūlė Lietuvos lenkams išsikelti į Lenkiją, o Rolandas Paksas – tiesiog tą Lenkiją ignoruoti. Ką pozityvaus galime įžvelgti  tokiuose „pasiūlymuose“?

          Bet labiausiai mane šokiravo VDU profesoriaus, filologo Alvydo Butkaus tekstai.  Jie neblogai sukalti  (panašu, kad pasidarbavo viešųjų ryšių profesionalai), tačiau beveik kiekviename sakinyje kupini neva  „nekaltų“ netikslumų ir demagoginių pritempimų. Štai ponas Alvydas tvirtina, kad būsimame Tautinių mažumų įstatyme „numatyta įteisinti dvikalbes gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei pavardžių rašymą tautinės bendruomenės kalbos rašmenimis Lietuvos Respublikos piliečio paso pagrindiniame puslapyje. Itin šokiruojančiai atrodo ketinimas leisti Lietuvos teritorijoje esančius lietuviškus vietovardžius rašyti užsienio kalbomis – lenkiškai, rusiškai ar baltarusiška, o vienai iš slavų kalbų net suteikti regioninės kalbos statusą.“

         O juk būsimo įstatymo koncepcijos projekte nėra nei vieno žodžio nei apie jo įvardintus rajonus (kalbama tik apie gyvenvietes, kuriose kitataučiai sudaro virš trečdalio visų gyventojų), nei apie jo įvardintas „užsienio“ kalbas, nei apie įrašus kitomis kalbomis lietuviškuose pasuose, juolab apie kažkokio regioninės kalbos statuso suteikimą paslaptingai „vienai iš slavų kalbų“.

Ar išdavėm Latviją?


– Ar tariamas siekis „suslavinti“ Lietuvą – tai vienintelis profesoriaus Alvydo Butkaus priekaištas (http://alkas.lt/2011/07/26/a–butkus–nesolidari–baltiskoji–lietuva–ii/) Jums ir Jūsų vadovaujamai darbo grupei?

        – Ponas profesorius lengva ranka išvadino pusantrų metų dirbusios darbo grupės narius „Pietryčių Lietuvos autonomininkais“ ir dezinformavo skaitytojus, kad mūsų rengiamą projektą Seime įregistravo Seimo narys J. Narkevičius, kuris (kaip ir jo įregistruotas projektas) neturi nieko bendro nei su mūsų darbo grupe, nei su tarpiniais jos darbo rezultatais.

        Pasinaudodamas proga, norėčiau priminti tokiems kaip ponas Alvydas, kad, žvelgiant iš Lietuvos politinės, kultūrinės ir etninės istorijos bokšto lenkų kalba mūsų šalyje yra ne tik užsienio, ir net ne tik vienos iš mūsų tautinių mažumų, bet ir pačių lietuvių XVI a. – XIX/ XX a.  ribos kultūros ir rašto kalba, kuria buvo sukurti neįkainuojami grožinės, mokslinės ir religinės literatūros turtai, kurie yra Lietuvos (ne Lenkijos) kultūros paveldo sudėtinė dalis.. Nors, galbūt, kažkas ir norėtų, kad mus kaip tautą jungtų tik alus, krepšinis ir cepelinai.

– Visgi grįžkime nuo cepelinų prie esmės. Esate kaltinami baltiškojo solidarumo išdavyste.Ar tikrai nesudarote precedento, leidžiančio Rusijai spausti Latviją su analogiškų reformų reikalavimais?

        – Matomai suvokdamas, kad Tautinių mažumų įstatymo koncepcijos projektą rengusios darbo grupės narių pravardžiavimas „lenkų autonomininkais“ neskamba labai protingai, ponas profesorius apkaltino juos dar viena nuodėme – kad jie sukuria precedentą Maskvai ir jos remiamiems Latvijos ir Estijos rusakalbiams reikalauti analogiškų nuolaidų ir sau, ir tokiu būdu pažeidžia Baltijos šalių solidarumo principą.

        Jau nekalbant apie tai, kad panašių dalykų teisinis reguliavimas yra kiekvienos valstybės vidaus reikalas, ir kad negalima lyginti senųjų krašto gyventojų (kokie yra Lietuvos lenkai) su palyginti nesenų imigrantų bei kolonistų palikuonimis, niekaip negaliu suprasti, kodėl (jei jau iš tikrųjų tektų spręsti tokią dilemą) santykius su savo šiauriniais kaimynais turėtume laikyti svarbesniais, negu su šalimi, su kuria XIV – XIX mus jungė (ir dabar vėl jungia, jei neskaityti visokių radikalų papurkštavimų) bendras likimas, bendra kultūra ir bendrai lietas mūsų pačių ir mūsų bendrų priešų kraujas?

        Ponui Alvydui realios mūsų istorijos faktai nėra nei įdomūs, nei svarbus; jis ir taip žino, kad vokiečiai jų užkariautose Prūsijos ir Livonijos žemėse lietuvių, latvių ir estų neniekino (kurgi tada dingo senprūsiai?), o štai lenkai (kurie, beje, niekad tada nebuvo užkariavę Lietuvos ir net nebandė to padaryti) – niekino ir lenkino. Taip XIX a. pabaigos – XX a. pradžios modernieji nacionalizmai perkeliami į XIV – XVI amžius, ir visur ponas profesorius įžiūri tik „lenkų aroganciją“.

        Apskritai pasiskaitęs pono Alvydo tekstų ir nežinodamas tikrojo istorinio konteksto gali pagalvoti, kad lenkai ir Lenkija – tai kažkoks blogio įsikūnijimas žemėje, su kuriuo reikia kovoti nesirenkant priemonių (ir negalvojant apie pasekmes). Galima sakyti, kad tai yra tautinės neapykantos kurstymas ir naujų vidaus bei išorės problemų Lietuvai atsiradimo skatinimas. Bent jau aš iškart prisiminiau rusiškojo ekspansionizmo ideologo Aleksandro Dugino knygos „Rusijos geopolitinė ateitis. Geopolitikos pagrindai“ puslapius, skirtus Lietuvai. Ten tiesiai parašyta, kad Lietuvoje Rusija turi visaip silpninti Romos katalikų bažnyčią, palaikyti neopagoniškus kultus ir visaip kiršinti lietuvius su lenkais – kas ir vyksta.

–Tai kaip suvokiate būdus, kuriais lietuvių tauta turėtų ginti savo tapatybę, nenusivažiuodama į kraštutinumus? Klausimas labai aktualus dabar, kai akcentuojama nacionalistinio ekstremizmo grėsmė ir tuo pat metu baiminamasi tautinių vertybių „išplovimo“.

        – Autentiška tapatybė nėra įgimtas dalykas, ji formuojasi ilgą laiką, sugeriant į save ankstesnių kartų patirtį, atmintį ir kultūrinį palikimą. Svarbu viskas – ir gamtinė aplinka, ir etninės ištakos, bet dar svarbiau – nusistovėjusi priklausomybė vienam arba kitam kultūriniam ratui, vienai ar kita civilizacijai, o šiai formuojantis svarbiausią vaidmenį atlieka religiją. Todėl mane labai neramina nesiliaujantys bandymai kurti kažkokią naują, išgalvotą, sakyčiau net „plastmasinę“ lietuvių tapatybę, tuo pačiu išsižadant tikrų, laiko patikrintų jos dedamųjų.

        Būtent prie tokių priskirčiau krikščionybę (pirmiausia katalikybę), o šalia to – ir ilgalaikį lenkiškąjį (lenkakilmį ir lenkakalbį) komponentą mūsų kultūroje. Kitokios Lietuvos tiesiog nebuvo ir nebus, arba tai bus jau nebe Lietuva, net jeigu ji taip ir vadinsis. Ta prasme antilenkiškų nuotaikų Lietuvoje skatinimas – tai ir autentiškos lietuviškos tapatybės griovimas.

       Labai gaila, bet kol kas didžioji dalis Lietuvos visuomenės (beje, tai pasakytina ir apie pačius lietuvius, ir apie Lietuvos lenkus), vertindama santykius tarp šių tautų ir apskritai mūsų istorinę praeitį, vadovaujasi tik iracionalų išankstinį nusistatymą formuojančiais štampais ir stereotipais.

Šaltinis: "Balsas.lt"

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/549309/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-08-04 00:09:41


      Čia, o ne kur kitur, buvo Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės lopšys.

      Išvada:

      Vadinamos „Lenkų tautinės mažumos“ Lietuvoje iš viso nėra, tiktai Pilsudskio lenkiško imperializmo ir Maskvos bolševikų nutautinti, lenkuojantys lietuviai.

Pirmeivis
2011-08-04 00:24:42


       Visiška nesąmonė, Žygeivi. Jokių "lenkavimų" nebūna. Jei žmogus apsisprendė, kad jis lenkas - jis lenkas ir taškas. O kaip ten kas kada buvo - dėliok, kiek tinkamas. Šiandien realijos tokios, o ne kitokios ir jokie tavo virkavimai nieko nepakeis. Nuio jų lenkai "lenkuojančiais" nepaisipažins, tad pezėk nepezėjęs.  

Žygeivis
2011-08-04 00:25:17


      Kiekvienas lietuvis, išaugęs Rytų Lietuvoje, nuo mažens puikiai žino, kuo skiriasi tikri lenkai nuo "tuteišių - šūdlenkių".

      Skirtumas - milžiniškas.

Didysis Lietuvių kalbos žodynas

šū́dlenkis, -ė smob. (1) vlg. kas dedasi lenku: Atsiprašant tokia šū́dlenkė, iš kur tę lenkė Škt.

       Beje, "šūdlenkiais" vadino ne visus "lenkakalbius" - tuos "lenkus", kurie dar visai neseniai kalbėjo lietuviškai, bet lenkų okupacijos metais, siekdami padaryti karjerą, "persirašė" lenkais, vietiniai lietuviai vadino "išverstaskūriais", taip juos skirdami nuo "šūdlenkių".

       Tikroji "šūdlenkystės" esmė

        Štai kaip lenkai ir šūdlenkiai "atsidėkojo" Lietuvių Tautai ir Lietuvos Valstybei, kad ji šimtus metų gelbėjo Lenkiją nuo Maskolijos ir Vokiečių ordinų (kurį ta pati Lenkija ir pasikvietė):

"Zlecił gen. Lucjanowi Żeligowskiemu, dowódcy Dywizji Piechoty Litewsko-Białoruskiej (w której skład wchodzili przeważnie Polacy z kresów), upozorowanie „buntu”.

9 października 1920 oddziały te wkroczyły do Wilna, poczym proklamowano powstanie Litwy Środkowej.

20 lutego 1922 Sejm Wileński przyjął uchwałę o przyłączeniu Litwy Środkowej do Polski."

       Išvada:

       Teisingai sako sena Lietuviška patarlė:

       "Įsileisk kiaulę į trobą - tuoj ir ant stalo užlips."

       Taip ir lenkai per kelis amžius savo kunigų pagalba sukūrė Lietuvos Valstybėje "penktąją koloną" iš nutautintų lietuvių - šūdlenkius - ir panaudojo juos tam, kad sunaikintų pačią Lietuvos Valstybę.

        Nei vienas Lietuvis negali ramiai miegoti, kol Lietuvos Valstybėje dar yra likęs bent vienas atviras Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės priešas ir išdavikas šūdlenkis - Pilsudskio (Ginioto), Želigovskio (Geležinio) ir Tomaševskio (Tamošiaus) pasekėjas, rėkaujantis "Wilno – nasze!" ir "Polacy to pany, a litwini chamy",.

        Tik išmėžusi šį mėšlą Lietuvių Tauta galės atsikvėpti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Rgp 2011 01:11 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Vladas Sirutavičius: Lietuva turi būti patraukli lenkų mažumai

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=48415895

Vladimiras Laučius,
www.DELFI.lt
2011 rugpjūčio mėn. 10 d. 00:03

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

Žygeivis,
2011 08 10 01:07


      Atsakau p. istorikui:

      Prisiminkime kaip labai greitai ir labai sėkmingai buvo integruoti į Lietuvą "lenkai" gyvenę prieškarinėje "Kauno Lietuvoje".

      Štai lygiai taip turime elgtis ir dabar.

      P.S. Jeigu ne mūsų išsigimę mankurtai konservų ir krikdemų partijose, tai tuometinio ministro Zigmo Zinkevičiaus pradėta švietimo reforma jau seniai būtų davusi puikius vaisius.

      Tačiau Z. Zinkevičių privertė išeiti iš Švietimo ir mokslo ministro posto, o jo vietą iki šiol užima užkietėję lenkofilai.

      Taigi, mums teks viską pradėti nuo nulio.

      Ir tai būtina daryti kuo greičiau, nes anksčiau ar vėliau mums vis tiek teks susidurti su Lenkija mūšio lauke, o jos palaikoma ir mūsų mankurtų išauginta "penktoji kolona" be skrupulų smeigs peilį mums į nugarą (deja, bet istorija rodo, jog "valstybių interesai yra amžini", o NATO blokas tikrai nėra amžinas).

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Rgp 2011 01:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Kova su lenkiškais užrašais – tik dėl akių


http://www.lrytas.lt/print.asp?data=201 ... 9_a2110809

Arūnas DUMALAKAS
LR korespondentas
2011-08-09

       Vakar Mostiškėse apsilankę Vilniaus rajono savivaldybės valdininkai gyventojams perskaitė teismo nutartį, įpareigojančią nukabinti nelietuviškų gatvių pavadinimų lenteles. Tačiau paaiškėjo, kad niekas net nesiruošia kreipti dėmesio į teismo nurodymą.

       Vilniaus rajono savivaldybė, gavusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, įpareigojančią per mėnesį pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, vykdyti ją ėmėsi paskutinę dieną.

       Ir tai tik Mostiškėse, nors nelietuviškų gatvių pavadinimų yra septyniose Vilniaus rajono gyvenvietėse.

       Tačiau ir vieninteliame kaime, kurį aplankė valdininkai, niekas nesutiko nukabinti lentelių, kuriose gatvių pavadinimai užrašyti lenkų kalba.

Iš paskos – minia žmonių


       Prieš vakarykštę išvyką į Mostiškes Vilniaus rajono savivaldybė viešai pareiškė, kad kitose Europos šalyse tautinės mažumos nevaržomos naudojasi teise į dvikalbystę.

       Todėl esą nesuprantama, kodėl šia teise negali naudotis Lietuvoje nuo amžių gyvenančios tautinės mažumos.

       Į Mostiškes atvykęs Vilniaus rajono savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus vedėjas Tadeušas Buiko kiemuose gyventojams tik perskaitydavo teismo nutartį.

       Valdininkas teisinosi kitokių priemonių taikyti negalįs – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas neįpareigoja rašyti protokolų.

       Jam jau užėjus į pirmą kiemą iš visų pusių ėmė rinktis Mostiškių gyventojai.

       Jie perskaitytus žodžius sutiko priešiškai, šaukdami, kad patys lentelių tikrai neplėš.

       „Pas mane pasisvečiuoti atvažiuoja ne lietuviai, o lenkai. Kaip jie perskaitys gatvės pavadinimą?” – širdo trobos šeimininkas.

       Jam pritarė už tvoros vis gausėjanti minia.

Siūlė tvarkytis už tvoros


       „Daugiau negu penkiasdešimt metų gyvenu Mostiškėse. Moku lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai. Kodėl negali būti lentelių lenkų kalba?” – klausė Ivanas Pyšas.

       Jis tikino lenkiškos lentelės nuo savo namo tikrai neplėšiąs. Jeigu valdininkai nori – tegu patys nusiplėšia.

       Dar priešiškiau T.Buiko sutiko Genadijus Andrukelis: „Jūs tvarką galite daryti už tvoros. O čia yra mano žemė, mano privati nuosavybė.

       Galiu ant namo sienos užrašyti net ir „Eikit visi...” – nedrįso nusikeikti vyras.

       Jis tvirtino už lentelę mokėjęs pusšimtį litų ir niekam jos neleisiąs nukabinti.

Tikrintojų išsigando trumpam


       Ant kaimo centre esančio Leonardo Brosilo namo kabojo tiktai užrašas lietuvių kalba. Bet tik tol, kol tikrintojai praėjo.

       Namo šeimininkas kieme pykosi su žmona ir uošviu. Tai jie, išgirdę žinią per radiją apie valdininkų vizitą į Mostiškes, nuplėšė lenkišką lentelę.

       Atvykėliams nutolus L.Brosilas čiupo plaktuką, vinių. Netrukus šalia užrašo „Naujoji g.” jau švietė „ul. Nowa”.

       „Dabar jau niekam neleisiu nuplėšti. Tegul tik pamėgina”, – demonstravo karingumą vyras.

Ant emblemų – lenkų kalba


       T.Buiko aiškino, jog Mostiškes pasirinko dėl to, kad čia daugiausia pažeidimų.

       Šiame kaime nelietuviškų lentelių yra Laisvės, Linksmojoje, Naujojoje, Mokyklos, Sodų, Baltarusijos ir Medaus gatvėse.

http://img.lrytas.lt/show_foto/?id=2992 ... =5&f=3

       Beje, užrašas „Viešosios tvarkos skyrius” ant T.Buiko uniformos emblemos švietė ir lietuviškai, ir lenkiškai. Ant jį lydinčios valdininkės švarko „Vilniaus rajono savivaldybė” irgi buvo parašyta ir lietuvių, ir lenkų kalbomis.

       Neretai perskaitę teismo nutartį valdininkai ją palydėdavo žodžiais: „Mums tas pats.”

Savivaldybė – prieš


      Marija Rekst - Vilniaus rajono merė:

      „Gyventojai nesupranta, kodėl jie turi atsisakyti lenkiškų gatvių pavadinimų.

       Jie yra įsitikinę, kad gyvena Europoje ir turi turėti tokias pat teises, kaip ir kitų Europos šalių gyventojai. Juo labiau kad ir Vyriausybė jau pradeda kalbėti apie galimus kitokius sprendimus šiuo klausimu.

       Kita vertus, yra teismo nutartis ir savivaldybė privalo ją vykdyti. Tačiau tokią nutartį bus labai sunku įvykdyti. Mes žinome, kokia gyventojų nuomonė šiuo klausimu. Ir savivaldybės nuomonė tokia.”

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?data=20110809&id= ... 809&view=8

198. Žygeivis 01:32 08-10

       Na ką gi, palauksime dar šiek tiek...

       Bet jei mūsų išrinkta valdžia jau yra absoliučiai išsigimusi ir nebepajėgi įgyvendinti teismo sprendimą, vadinasi jau atėjo tas laikas, kada pati Tauta turi imtis iniciatyvos ir įvesti Lietuvišką tvarką savo Tėvynėje ir savo Valstybėje.

       Manau, kad efektyviausia bus, jei surengsime akciją "Išvalyk Lietuvą nuo kalbos šiukšlių" ir pakviesime tvirtus ir ryžtingus Lietuvius iš visos Lietuvos suvažiuoti į šitą nutautėlių irštvą ir įvesti tvarką Lietuviškos talkos būdu. Ir neduok dieve, jei kas nors išdrįs mums trukdyti....


_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Rgp 2011 17:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Lenkijos URM išleido brošiūrą apie lietuvių žudytus lenkus bei „lietuvių okupaciją“ Vilniaus krašte

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=48465211

Šarūnas Černiauskas,
www.DELFI.lt
2011 rugpjūčio mėn. 11 d. 10:34

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=5

Adis.,,
2011 08 11 11:54


      Štai ką lenkai darė lietuviams:

      "Lietuva su Vilniumi buvo lenkų kariuomenės okupuota ir vėliau Lenkijos neteisėtai aneksuota (1923 m.) Situacija nuo 1923 m. iki 1939 m.- nuo neteisėto aneksavimo atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ (lenkiškai: „Wilenszczyzna“).

      Iš tikrosios Lenkijos į okupuota Lietuvos dalį buvo privežta ir įkurdinta apie 100-200 tukst. lenkų kolonistų (lenkiškai: „osodniku“), kurie buvo pagrindinė valdininkijos-Lenkijos valdžios atrama.

      Okupuotoje Lietuvos dalyje prasidėjo neregėtai žiaurus lietuvių nutautinimas. Į tą darbą buvo įtrauktos valdžios įstaigos, mokykla, bažnyčia, spauda. Lietuvius prievarta asimiliuojant tikėtasi išspręsti „Vilniaus klausimą“, t.y. „įrodyti“, jog čia jų nesama, jog čia „nuo amžių “ gyvena vien lenkai.

      Lietuvybės slopinimo principus Vilniaus vaivada L. Bocianskis 1936 m. išdėstė specialiame memoriale, t.y. labai slaptoje instrukcijoje.

      Vien per pirmuosius okupacijos metus buvo uždarytos 462 lietuviškos draugijos ir jų skyriai. Vien 1927 m. prievarta panaikinta apie 50 lietuviškų mokyklų, taip pat mokyklų seminarija. Iki 1932 m. uždarytų mokyklų skaičius nepaprastai išaugo. Likusios buvo persekiojamos.

      To persekiojimo apogėjus pasiektas 1938 m., kada panaikinta „Rytas“ ir kitos dar iki tol veikusios lietuvių organizacijos. Visame okupuotame krašte tada buvo paliktos iš viso tik dvi lietuviškos pradinės mokyklos ir vienintelė Vytauto Didžiojo gimnazija Vilniuje, kuriai veikti visaip trukdyta.

      Didelio lenkintojo Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio (lenkiškai: Jalbrzykowski) pastangomis buvo sulenkintos bažnyčios, net grynai lietuviškose parapijose įvesti lenkiški pamokslai, giedojimai lenkų kalba. Lietuvius kunigus iškilnojo į gudiškas parapijas, o lietuviams atkėlė dvasininkus lenkus.

      Daug vilties netekusių žmonių pasidavė nutautėjimui, kuris nesulaikomai vis labiau plito. Okupantams daug kur pavyko įteigti žmonėms lenkišką savimonę, net daliai tokių, kurie šeimose tebekalbėjo lietuviškai. Daug gyventojų, ypač jaunimas, tapo Lenkijos „patriotais“. Prievarta „lenkais“ užrašomų procentas statistikoje vis didėjo. Pasuose dažnai nesiklausę tiesiog įrašydavo „lenkas“..."

      O po to dar "Armija Krajova" tiek lietuviu išžudė, kankino, terorizavo... Prisimenantieji tuos laikus sako, kad nieko žiauresnio nematė ir neįsivaizduoja esant galima.

      Tomaševskiui krašto istorija prasideda nuo Želigovskio ir Pilsudskio aneksijos. Taip kaip sovietiniams okupantams istorija buvo tik nuo Spalio revoliucijos.

      Norisi paklausti, ką veikia bumbliauskai, liekiai ir kiti save vadinantys istorikais. Ar tiek lenkų nupirkti, kad amą prarado?

      Valstybės pilietis turi žinoti tos valstybės istoriją. Tomaševskis istorijos nežino. Negana to, klaidina žmones ir Europą.

      Jis nežino, kad lietuviai kovojo su caro priespauda ir dėl to labai nukentėjo. Po vieno sukilimo buvo uždarytas vienintelis Lietuvoje Vilniaus universitetas. Lenkijoje nė vieno.

      Po antro buvo uždrausta lietuviška spauda. Lenkijoje lenkų rašybos rusai nedraudė. Lietuviai buvo priversti rašyti rusiškai arba lenkiškai. Todėl daug lenkiškų užrašų Vilniaus kapinėse. Ten palaidoti lietuviai, tik užrašai lenkiški.

      Lietuviai nekolaboravo su rusais, o lenkai buvo kolaborantai, kaip sakoma, abiejų respublikų sąjungos išdavikai - zdraicos. Ir dabar tokie liko.

Analitikas,
2011 08 11 10:53


       Lietuva taip pat turėtų išleisti analogišką leidinį, kuriame būtų aprašomi realūs Armijos krajovos nusikaltimai Vilniuje.

       Pavyzdžiui tai, kad lenkai 1944 m. dėl lietuvių tautybės Vilniuje šaudė Vilniaus universiteto studentus lietuvius. Kartu su mano močiutės broliu vienoje duobėje buvo sušaudyti 34 lietuviai studentai.

       Močiutės brolis ir kiti studentai buvo sulaikyti išeinantys iš universiteto slėptuvės (nes tuo metu buvo paskelbtas oro pavojus). Tie studentai, kurie turėjo lietuviškus pasus buvo sulaikyti, surikiuoti ir kolona nuvesti prie Rasų kapinių ir ten vienoje duobėje sušaudyti.

       Lietuvos valdžia net atminimo lentos šiems žuvusiems studentams nepakabino... matyt kad neįžeistų lenkų...

Nukentėjęs asmeniškai,
2011 08 11 11:20


      Iš mano senelės prisiminimų...

      "... atvyko į tėvelių sodybą armijos krajovos smogikai, gal, koks 20 ginkluotų vyrų. Sustatė visus prie daržinės. Broliukas, kuriam buvo tik 12-ka metų slėpėsi daržinėj šiauduose, tai jį su durtuvais negyvai subadė... Vienas vyresnis pasakė, kad visus dabar sušaudys, nes esam lietuviai... Laikiau ant rankų dukrytę 2 mėnesių amžiaus. (aut.past. - mano mamą). Vienas lenkas liepė ją įmesti į šulinį, už tai sakė, kad paliks gyvą. Aš verkiau. Buvo siaubinga, spaudžiau prie krūtinės dukrelę, ją bandė iš mano rankų išplėšti, bet aš nepaleidau... Vyras neištvėrė ir puolė tą smogiką... Pargriovė jį ant žemės, pradėjo mušti, bet iš nugaros priėjo kitas lenkas ir iš pistoleto paleido šūvį jam į pakaušį). Vyresnysis kažką pasakė lenkiškai ir visi smogikai pakėlę ginklus pradėjo šaudyti. Mūsų buvo 14-ką žmonių... Likome tik 4 moterys ir 3 vaikai (mergaitės), nes 7-nerių Jonuką sušaudė su visais vyrais... Išaudė ne tik visus vyrus, bet ir mano anytą nušovė, nes ta labai garsiai verkė... Stipriai sumušė seserį, nes ta nesuprato lenkiškai... Neprievartavo, nes labai skubėjo. (kaip supratau buvo jau kelias sodybas aplankę ir bijojosi lietuvių partizanų) Susėdę į mašinas išvažiavo. Vienas dar paklausė manęs kūdikis berniukas ar mergaitė... Jei būčiau pasakiusi, kad berniukas - būtų nužudę ir jį...

     TAIGI, GAL IŠLEISKIME IR MES BROŠIŪRĄ IŠ ŠIO EPIZODO???

Politikai turi pasakyti griežtą Ne,
2011 08 11 11:38


      Rytinėje Lietuvos Respublikos dalyje Armija krajova nužudė apie 1 000 gyventojų, už dabartinės LR likusiose rytinėse etninių lietuvių žemėse – dar apie 3 000 gyventojų, kitus plėšė, kankino. 1944 m. birželio 23-iosios naktį Armijos krajovos Vilniaus apygardos 5-oji brigada Dubingių, Joniškio, Inturkės ir gretimose Molėtų rajono parapijose nukankino 100 vaikų, senelių, moterų.

      Ar turi tylėti iki mirties visi tie, kuriuos mušė, plėšė, terorizavo, prievartavo Lenkijos Armija krajova kariai, kuriems draudė viešai lietuviškai kalbėti, kurių tikrino pasus ir maldaknyges, kurių gimines šaudė į nugarą arba galvas daužė į sieną?

     Nejaugi mūsų politikai toleruos lenkų įsišokimus.

Žygeivis,
2011 08 11 18:07


      Kiekvienam mąstančiam lietuviui akivaizdu: Lietuva turi du amžinus priešus, surijusius Lietuvių Tautos žemes ir žmones - Maskolijos "mešką" ir Lenkijos "vištą"!!!!

      Vilnius priklausė Lenkijai nuo 1922 m. neteisėto plebiscito iki 1939 m. rugsėjo, kol Sovietai užgrobė Rytų Lietuvą, tai yra iš viso 17 metų.

      Rytų Lietuva niekada nebuvo lenkų istorinė-etninė žemė.

      Istorinė riba tarp slavų ir baltų tautų (genčių) ėjo keli šimtai kilometrų piečiau Vilniaus.

      Netgi Varšuva yra pastatyta baltų genties jotvingių teritorijoje.

      Geri santykiai su Lenkija bus tik tada, kai ji grąžins išdaviko Pilsudskio pagrobtas Lietuvos Valstybės žemes - pagal 1569 m. nustatytą sieną.

      Ir atsiprašys už 1920 m. įvykdytą Rytų ir Pietų Lietuvos okupaciją bei aneksiją 1922 m.

Žygeivis,
2011 08 11 18:13


      Faktas - anksčiau ar vėliau mums teks kautis dėl Lietuvių Tautos ir Lietuviškos Lietuvos Valstybės išlikimo su mūsų amžinais priešais lenkais.

      Ir mes tam turime intensyviai ruoštis, nes kitaip vėl pasikartos 1920 m. tragedija.

      O visų pirma galų gale ryžtingai susitvarkyti su Lenkijos puoselėjama "penktąja kolona" mūsų Valstybės širdyje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 11 Rgp 2011 20:36 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Dr. Rūta Gajauskaitė. Neįtikėtina!


http://www.tautos-balsas.lt/straipsniai ... eitiketina

2011-08-11

      Valdemaras Tomaševskis pasiūlė lietuviams integruotis į lenkų bendruomenę?!

      Neįtikėtina, kad Lietuvos lenkų mažumos atstovas, viešai, per TV pasiūlė visai priešingą variantą nei politinė logika diktuoja, o būtent – lietuviams integruotis į lenkų bendruomenę ir visos problemos išsispręs!!!

      Pradžioje atrodė, kad europarlamentaras juokauja, bet dabar, jau ryškėja, kad ne. Jis irgi, matyt, laikosi istorinių faktų ir įsivaizduoja, kad Lietuva turėjo atsistatyti tose teritorijos ribose, kokios buvo smetonmečiu!? O lenkai ir toliau šeimininkaus Vilniaus krašte...

      Paprastai būna atvirkščiai – mažumos integruojasi į tautinės valstybės visuomenę, laikosi lojalumo principo, ir dėkoja jas priglaudusiai tautai.

      Atvirkščiai būna tik okupacijos atveju, kai užkariautojų mažuma verčia užgrobtos teritorijos tautinę daugumą gyventi pagal jų diktatą.

      Atkūrusi savo valstybingumą, Lietuva teisiškai neįvertino Želigovskio akcijos, kaip kad buvo įvertinta Ribentropo – Molotovo sutartis, todėl Vilnijos krašte išlikusi Lietuvos lenkų mažuma ne tik puoselėja viltį įkurti autonomiją, bet ir perspektyvą susijungti su Lenkija. Ir to siekia agresyviai, visokiomis teisinėmis ir neteisinėmis priemonėmis.

      Suskaičiuokime. Jau 1990 m. kovo 11 d. Atkuriamajame Seime, lenkų frakcija balsavo tiek prieš nepriklausomos Lietuvos atstatymą, tiek ir prieš nepriklausomybę įtvirtinančius įstatymus. Tai teisinės priemonės.

      Be jų, buvo gana drastiškai bandoma įkurti lenkų autonomiją – nepasisekė. Buvo ir Draučių kaimo sušaudymas. Buvo ir Armijos Krajovos (AK) demaršas per 4 Vilnijos rajonus su visomis vėliavomis, mundiruote, šautuvais, iš Lenkijos atvykusiais generolais ir maršalais.

      Jau vien šie trys faktai – autonomijos siekis, Draučių kaimo sušaudymas ir AK demonstracija, prikišamai parodė būtinumą įvesti Vilnijos krašte administracinį valdymą, bet...

       Bet kažkam tai buvo nenaudinga. Juk kai du pešasi – trečias laimi.

       Tačiau Lietuva nesipešė. Suteikė Lietuvos lenkams tokias privilegijas, pradedant pilietybe ir finansavimu nebaigiant, kokių nei jie, nei kitos mažumos pasaulyje neturi!

       Antai, visos mažumos svetimose valstybėse pačios išlaiko savo tautines mokyklas, šventyklas ar skaityklas. JAV gyventi 7 milijonų lenkų bendruomenė neturi valstybės išlaikomų švietimo, kultūros ar religinių įstaigų.

       Toje pačioje Lenkijoje – 1 milijonas vokiečių bendruomenės neturi valstybės išlaikomų tautinių institucijų.

       Tuo tarpu Lietuvoje, kur gyvena apie 200 000 lenkų, valstybė išlaiko ne tik lenkiškus darželius, mokyklas, bet ir universitetą!!!

       Apie tai lenkai kukliai nutyli, tačiau kelia triukšmą dėl lenkų kalbos įvedimo į oficialų vartojimą – pasuose pavardes, gatvių pavadinimus ir netgi bendravimą lenkiškai valstybinėse įstaigose!!?

       Akivaizdu, kad nuolaidų politika (t.y. privilegijų suteikimas), laukiamų rezultatų – lenkų lojalumo Lietuvai – niekada neduos, nes reikalavimų tikslas kitas – demonstruoti savo skriaudą, o ne pasidžiaugti neįtikėtinais turimais rezultatais. Juo labiau, kai ES tyrimai nustatė, kad Lietuva pati tolerantiškiausia valstybė Europoje!!! Todėl tiesiog būtina užtrinti šią teisybę riksmu, nors ir melagingu.

       Bet visų šitų politinių peripetijų Lietuvos jaunimas nežino, nes to nei istorijos pamokose nemokino, nei žiniasklaida neviešino. Todėl, naivus jaunimėlis patikėjo V. Tomaševskio pasiūlymu ir aktyviai šokosi integruotis į lenkų bendruomenę!

       O čia kaipsyk paskelbta AK paminėjimo šventė, tai nusimatė ir kostiumuotos buvusių kovų inscenizacijos? Juk buvo prieš kelis metelius Lietuvoje AK paradas 4 Vilniaus rajonuose?

       Buvo.  Lenkų ulonai uniformuoti, ginkluoti, vėliavomis pasipuošę ne tik prajojo, bet ir su gyventojais pabendravo! Ir ne bet kas, o pati generolė ir maršalas!!! Taigi, du lietuvaičiai, nuskubėjo į AK šventę, ir tuo pačiu į lenkų bendruomenės integraciją...

       Deja, deja. Aniedviem nepavyko net prisiartinti prie šventės vietos – prieš gerą puskilometrį juos sučiupo policija, užlaužė rankas, uždėjo geležinius antrankius ir nuvežė į policijos nuovadą.

       Taip taip. Jūs nesuklydote skaitydami. Ne lietuvių genocidą vykdžiusios AK gerbėjus antrankiais surakino, o patiklius lietuviokus!

       Kaip anais Pilsudskio laikais, kai okupuotoje Rytų Lietuvoje sodindavo į kalėjimą net ir už tai, kad mokė vaikus kalbėti lietuviškai, taip ir šiandien Vilnijos krašte lietuvaičius antrankiais rakina!!!

       Ir ne tik rakina, bet ir policijos nuovadoje, net neatlikus jokio tyrimo, jau raštiškai įvairiais baisiais nusikaltimais kaltina!!!

       Kadangi jokių įrodymų nėra, kyla labai nemalonus įtarimas, kad bernaičius nuovadoje gal ir apkūlė? Bet vyrukai didvyriškai tyli ir savo pažeminimo neviešina...

       Tuo tarpu, „integracijos“ entuziastų tyrėjai kaip mat gavo (?) orderį kratai, ir papurtė anuodviejų namučius bei konfiskavo kompiuterius ir „mobiliakus“. Tai dabar, tikriausiai, pakratys visus dėdes su tetomis, pusbrolius su puseserėmis ir draugus? Ir kruopščiai. Ko nepadarė su Kauno pedofilijos byloje buvusių 15 telefonų išklotinėmis...

      Tačiau ši policijos pareigūnų kompetetingą, kvalifikuotą ir labai operatyvų darbą išmušė iš vėžių kita, skaitlinga lietuvaičių grupuotė, atsiliepusių į V. Tomaševskio kvietimą integruotis.

       Ir jau nebe du jaunikaičiai, o kelios dešimtys Lietuvių Tautinio jaunimo atstovų su solidžiai barzdotu sąjungos pirmininku priešakyje!?

       Va, tiek antrankių policija neturėjo. Nes nebuvo pasiruošusi tokiam „integracijos“ atplūdžiui... Todėl šiuokart rankų nelaužė, nerakino, į automašinas nesodino ir į nuovadas nevežė. V.Tomaševskis iš nuostabos tokį lietuvaičių nuoširdumą pavadino provokacija! Tik nepaaiškino, kokia provokacija? Juk pats kvietė. Lietuviai atėjo.

       Taip kad lietuviai gali išsinerti iš kailio – vis tiek lenkų politikams bus negana. Juk tikslas ne Vilnius ar Vilnija, o visos Lietuvos integracija į Lenkiją kaip kažkada tai buvo integruoti Mozūrai. Tiek politinę, tiek geografine, ekonomine ir kultūrine prasme.

       Ir atrodo, tai sekasi?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
StandartinėParašytas: 11 Rgp 2011 21:11 
Atsijungęs
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 10 Geg 2009 14:59
Pranešimai: 631
Miestas: KAUNAS
     Ar LIETUVOJE yra VALSTYBĖS VADOVAS?????

      Jeigu keičiama lietuvių kalbos gramatika, jeigu lenkai /tokių Lietuvoje nėra - tai mišrūnai be šaknų/ daro ką nori iki gatvių pavadinimo, tai man atrodo, keiskime prioritetus -- DIDŽIAUSIAS PRIEŠAS YRA LENKŲ TAUTA IR VALSTYBĖ SU SAVO NACIONALISTINE ŠOVINISTINE PROPAGANDA SVETIMOJE VALSTYBĖJE.

      Pirmas priešas yra vis tik LENKIJA, o dėl Rusijos tai galima kelti į trečią vietą, nes dar yra Vokietija, kuri taip pat skatina Lenkiją pykdintis su Lietuva.

      Ar supras užsienietis, pramokęs pagal lengvesnę gramatiką, žodžius "šlama", "pilkšvas".... NE.

      REIŠKIA TAI YRA ŽALINGA LIETUVIŲ TAUTAI.

J.v PR. Lietuva pirmiausia

_________________
J.PR. Lietuva pirmiausia.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Rgp 2011 19:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje


http://www.slaptai.lt/politines-intrigo ... nkoje.html

Vytautas Visockas

      Žūtbūt reikia priešintis parsiduoti Lenkijai bandantiems Lietuvos politikams, kur jie bebūtų: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje. Priešintis reikia ir kalbininkams (deja!), ir istorikams, kitiems inteligentams, kurie sako, kad Vilnijoje lenkiški gatvių pavadinimai – smulkmena, kurią reikia atiduoti “skriaudžiamai” tautinei mažumai. Jeigu taip atsitiktų, padarytumėm nepataisomą klaidą.

      Taip veikiausiai ir atsitiks, nes esame mėmės. Lietuvos nepriklausomybės nevertinantys politikai ir kultūros veikėjai nerimsta. Kažkada buvo populiarus šūkis: “Mes be Vilniaus nenurimsim”. Dabar reikėtų suformuluoti maždaug tokį šūkį: mes nenurimsim, kol nesusiliesim su Lenkija. Darykime viską, kad pamažu, nepastebimai Vilnija galutinai atitektų Lenkijai – būtų įgyvendintas Pilsudskio, o dabar Sikorskio ir šiuolaikinės Lenkijos siekis.

       Kol mūsų kvislingai komisijose svarsto, kaip čia kuo neskausmingiau įteisinti dvigubus gatvių pavadinimus, kad, neduok Dieve, nebūtų įgyvendintas neatšaukiamas teismo sprendimas, reikalaujantis nukabinti lenkiškus užrašus, Sikorskis tokiems veikėjams ateina į talką: leidžia knygeles, atvirai priešiškas lietuvių tautai, meluojančias ne mažiau nei Stalino laikų “istorikai”.

       Ar ir po to komisija prie Kultūros ministerijos kurps pataikūniškas rekomendacijas, ignoruojančias Lietuvos įstatymus, net pačią Konstituciją? Mūsų Užsienio reikalų ministerijai dar neaišku, kaip suprasti tokias teritorines pretenzijas ir kas jas inspiravo?! Ne veltui Lenkija iki šiol nepripažino (ne be mūsų minkštakūniškumo) okupacijos, kurią artimiausiu metu ketiname pailiustruoti Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919 – 1928 metų dienoraštis” ištraukomis

       Visos valstybės, ypač didžiosios, nenori nė pėdos prarasti ne tik nuo amžių paveldėtų žemių, bet ir užgrobtų, kaip, pavyzdžiui, Rusija, Lenkija. O Lietuva be didesnio pasipriešinimo traukiasi, mažėja. Nereikia jai ne tik Seinų, Punsko, Mažosios Lietuvos (Rusijai, Lenkijai – reikia), bet ir Vilnijos. Kabinkit savo užrašus, mes iš čia pasitrauksime, o saviesiems net nosies įkišti į šiuos rajonus neleisime, provokatoriais vadinsime (Mečys Laurinkus). Turbūt visos mirštančios tautos taip elgiasi peržengusios ribą, kurios peržengti negalima.

       Visos mūsų valdžios, per du dešimtmečius lietuvių tautą vedusios į išnykimą, elgėsi nuosekliai, teisingai, jeigu išties turime tokį tikslą. Daug pasiekta šioje srityje. Kokį ketvirtadalį, gal net trečdalį išleidome laimės ieškoti svetur, likusius bandysime sukryžminti, kai atversime sienas darbo jėgai iš šalių, kur trūksta vandens, kur didelės dykumos. Jie užbaigs darbą, kuris Lietuvoje dar nepradėtas, bet sėkmingai dirbamas Norvegijoje, Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje... Tokia politika naudinga didžiajam kapitalui, įgyvendinančiam tautų maišymo planą, multikultūrizmu ir kitokiais izmais vadinamą.

       Čia viskas aišku, suprantama. Tik nesuprantama, kodėl lietuviai, kurie siekė laisvės, dabar abejingai tyli, kai kėsinamasi į jų iškovojimus? Juk autonomininkams priešinomės, nors tikėjome, kad Lenkijai nereikia to, kas jai nepriklauso, manėme - Lenkija draugiška kaimynė, padėjo išsivaduoti. Tada didžiausias priešas buvo Maskva. Užliūliavo “strateginis” partneris, nė nepajutome, kaip tapome Vilnijos “okupantai”, nepageidaujami Šalčininkuose, Dieveniškėse, net pačiame Vilniuje. Prisimenat, ką sakė Lenkijos patriotas Tomaševskis?

       Ar šito nesupranta žmonės, kurie kasmet renkasi Ariogaloje, sako ten ugningas kalbas? O jeigu supranta, tai kodėl tyli? Ar šito nesupranta tūkstančiai katalikų, kasmet melstis susirenkančių Kryžių kalno papėdėje, Pivašiūnuose, Šiluvoje? O jeigu supranta, tai kodėl tyli, neprotestuoja, neateina į pagalbą savo tautiečiams, kol kas Lietuvai dar priklausančioje teritorijoje tapusiais nepageidaujamais? Prisisteigėme daug įvairiausių visuomeninių orgamizacijų, bet jų balso irgi negirdėti...

       Įvairiausių interesų turinčius politikus, kalbininkus, istorikus, žurnalistus aš suprantu –jiems taip naudingiau, reikia išsilaikyti, atidirbti, kai kuriems lietuvių tauta tik rakštis “pilietinės visuomenės” kūne. Bet nesuprantu tų šimtų tūkstančių, kurie galėtų juos sudrausti, tačiau nė piršto nepajudina.

        Neseniai paskelbėme Mato Valeikos knygelės “Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte” įžanginį straipsnį antrajam fotografuotiniam leidimui, “Minties” leidyklos išleistam 1989-aisiais. “Atverti akis, neišnykti “lenkiškuose nasruose”, Lietuvai išlikti Lietuvoje – svarbiausias Valeikų daugelio metų rūpestis, gyvenimo tikslas ir prasmė. “Kiek smūgių, kiek širdgėlos ir nelygios kovos teko pergyventi”, - atsidūsta Valeika – plačios, taurios širdies lietuvis – ir šaudytas, ir gaudytas, ir teistas, ir tremtas, niekintas ir nepaniekintas, palikęs šviesų šviesų paveikslą visų jį pažinojusių širdyse”, – rašoma įžanginiame straipsnyje. Sprendžiant iš kai kurių rašinį palydinčių komentarų, dar yra žmonių, kuriems rūpi šiandieninės polonizacijos problemos. Štai vienas anoniminis komentaras, kurį ir norėtumėm pasiūlyti tiems šimtams tūkstančių abejingųjų.

XXX

       Tiktai tiesioginis valdymas suvaldys polonizacijos plitimą. Pareigūnus, nevykdančius teismo sprendimo, reikia atleisti iš darbo. Lenkija ir lenkai tyčiojasi iš Lietuvos teritorinio vientisumo ir valstybinės kalbos, Konstitucijos. Lenkų bendruomenė (remiama finansiškai ir politiškai Lenkijos politikų ir antilietuviskai nusiteikusių asmenų), aktyviai veikia prieš Lietuvos valstybę. Lenkų bendruomenė turi visas teises: kalbėti lenkiškai, leisti lenkų kalba spaudą, lenkų radiją, lenkų TV, lenkiškas mokyklas (Lietuvoje ju per 100), lenko kortą, lenkų organizacijas, lenkų institucijas, lenkišką universitetą, lenkų atstovą Europarlamente, lenkų atstovus savivaldybėse ir t.t. Tačiau lenkai rėkia – diskriminuoja!

        Todėl galim drąsiai teigti, kad tai yra tiesioginis Lietuvos valstybės puolimas su tikslu polonizuoti Vilniaus kraštą ir jį vėl okupuoti. Lenkijos tikslas: 1. Įteisinti lenkiškus gatvių pavadinimus – tai įteisintų pripažinimą, kad tos vietovės tarsi priklauso lenkų bendruomenei ir kartu pateisintų Lenkijos įvykdytą 1920 metų Vilniaus okupaciją. 2. Kitas žingsnis: lenkų kalba Lietuvos valstybinėse institucijose ir oficialiuose dokumentuose. Tai atvertų kelią atvirai polonizacijai. Lietuviai nebegautų paslaugų lietuviškai ir būtų engiami, prasidėtų jau ir taip vykdoma jų diskriminacija.  3. Galutinis tikslas, suprantama, būtų Vilniaus krašto ir galų gale Vilniaus atplėšimas nuo Lietuvos. Neturekite kitu iliuzijų, Lenkija nėra mums draugiška valstybė.

        Visos jų kalbos, pareiškimai ir veiksmai liudija apie Lenkijos ir lenkų priešišką nusiteikimą Lietuvos atžvilgiu ir siekį atplėšti nuo Lietuvos teritorijos etnines ir istorines lietuvių žemes. Todėl reikia užkirsti kelią bet kokiam lenkų spaudimui dabar. Gatvių lentelės – tai tik plyšys Lietuvos gynybinėje užtvankoje. Jo neužbetonavus prasiverš visos polonizacijos srutos, ir jų jau nebesustabdysim.

        Todėl laikas reikalauti iš mūsų apatiškos valdžios atsakomybės  prieš Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos bei kalbos išsaugojimą. Kreipkimės į Kultūros ministeriją, į politikus, rinkim parašus po peticija, kad užkirstumėm kelią polonizacijai dabar, nes pavojus valstybei pats rimčiausias koks tik gali būti. Lietuva ne tam išsivadavo is rusu okupacijos ir rusifikacijos, kad ateitų lenkai ir polonizacija. Stabdykim polonizaciją dabar ir čia. Jokių kompromisų. Vienykimės!

2011.08.17

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Rgs 2011 20:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Alvydas Butkus. Nekosmopolitiškos mintys po kosmopolitiškos konferencijos


http://alkas.lt/2011/09/01/nekosmopolit ... erencijos/

Prof. Alvydas Butkus, http://www.respublika.lt
2011 09 01 18:26

       Lietuvos kultūros ministerija, toliau  atkakliai ruošdamasi „prastumti“ naująjį Tautinių mažumų įstatymą, rugpjūčio 25 d. surengė konferenciją, pavadintą „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“. Konferencijoje šį įstatymo projektą taikliai apibūdino Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas M. Gamzajevas, pasak kurio, tai yra išimtinai lenkų tautinės bendruomenės koncepcija, orientuota į tos bendruomenės reikalavimų tenkinimą.

       Šiaip jau istoriniai stereotipai egzistuoja kiekvienoje tautoje, todėl vertėjo panagrinėti ir įtampą keliančių lenkų istorinius stereotipus, užuot užsiiminėjus lietuviams būdinga mazochistine saviplaka ir egzaltuotu katalikišku mušimusi į krūtinę, šaukiant „Aš kaltas! Aš kaltas!“

       Konferencijoje dalyvavęs VU istorikas ir garsus TV šoumenas pateikė „Lietuvos istorijos didžiųjų naratyvų priešpriešą“, vieną stovyklą pavadinęs „patriotais“, antrąją, kurios atstovu, atrodo, esąs ir jis pats,  – „kosmopolitais“.

       Schema nenauja, tik sovietmečiu pranešėjas jos dalis tikriausiai vadinęs to laiko terminais – „buržuaziniais nacionalistais“ ir „internacionalistais“, arba „tarybiniais žmonėmis“. Dvipolis vertinimas irgi atėjęs iš anų laikų, laikantis principo „kas ne su mumis, tas prieš mus“, tik apverstas aukštyn kojom – blogiečiai patriotai, pasirodo, esą prorusiški, geriečiai kosmopolitai – prolenkiški.  

       Taip ir lieka neaišku, o kurgi dingo tie prolietuviškieji? Ir kaip tiems prorusiškiesiems patriotams šovė į galvą 1990 m. atplėšti Lietuvą nuo Rusijos?

       Toliau tekste šio pranešėjo pateiktieji, jo manymu,  patriotų postulatai pažymėti raide „P“, kosmopolitų – raide „K“. Nepažymėtasis pirmasis teiginys priklauso kitam autoriui.

Kas buvo nutylėta


Lietuvoje lenkų tautinės mažumos statusas nekorektiškas, nes lenkai atstovavo LDK didikams.

        LDK didikai savęs lenkais nelaikė, kad ir kalbėjo lenkiškai.
 
        Rusijos didikai kelis šimtmečius kalbėjo prancūziškai. Net rusiškai prakalbę, jie stengėsi šnekėti su prancūzišku akcentu – tardavę gomurinį “r” (prisiminkit Lenino tartį – tai ne defektas, o užsilikęs aukštesniojo luomo tarties mėgdžiojimas).

        Nepaisant to, jie save laikė rusais, ne prancūzais.

        Dabartiniai airiai dėl anglų kalbos savęs britais nevadina, kaip ir Lotynų Amerikos ispanų ar portugalų kilmės (!) gyventojai – meksikiečiai, brazilai, argentiniečiai, kubiečiai ir kt. – nesitapatina su Europos ispanais ar portugalais, o Izraelio rusakalbiai žydai – su rusais.

       Jei LDK didikai būtų tapatinęsi su lenkais ir laikę save LENKAIS LIETUVOJE (t.y. lenkų tautos tęsiniu), jie nebūtų Liublino seime (1569) atkakliai siekę, kad jungtinės šalies pavadinime būtų pabrėžta, jog tai ABIEJŲ TAUTŲ respublika.

       O mažumos statusas korektiškas bet kuriuo atveju, nes LDK didikai tiek kalbiniu, tiek socialiniu ar luominiu atžvilgiu buvo mažuma.

P.: Vytautas – didybės apogėjus; K.: Vytautas – kelio į Europą pradžia.

       Nematyti prieštaravimo. Nebent tai, kad kelio į Europą pradininku derėtų laikyti Vytauto senelį Gediminą.

P.: autoritetai: J. Basanavičius, Maironis., A. Šapoka, Gedgaugas, J. Statkutė-Rosales; K.: M. Riomeris, Z. Ivinskis, S. Sužiedėlis, V. Kavolis.

        Dėl Gedgaudo ir J. Statkutės-Rosales čia gerokai persūdyta – šiuos autorius mėgsta nebent pagyvenusių damų ir senjorų salonų romantizuoti lankytojai, kad turėtų apie ką padiskutuoti prie kavos.

        Kaip ir jų oponentai padiskutuoja marazminėmis temomis, jog lietuvių kalbą XX a. sukūrė „russkije litovcai“ ir caro agentai Ivan Bassnovič ir Ivan Jablonskij, kad atplėštų Lietuvos valstiečius nuo lenkų. O jau lietuvių tarmes ir lietuviškus vietovardžius sugalvojęs trečias „russkij litovec“ – Kazimir Būgo. Ir išmokęs jomis kalbėti „chamus litvinus“ net „na Wileńszczyźnie“!

P.: prioritetas – lietuvybė; K.: prioritetas – Europa.

       Kažkur girdėta. „Naš adres – ne dom i ne ulica…“

       Gerai išmuštruota bolševikinė kosmopolitinė nuostata, tik naujesniu pavidalu su emigrantų pakoreguota antrąja dainelės eilute.

       Neaišku tik, kam tada reikėjo atkurti nacionalinę Lietuvos valstybę – ar nebūtų užtekę pasiskelbti autonominiu Europos Sąjungos regionu ir vietoje prezidento rinkti to regiono gubernatorių?

       Ar tiesiog pasiūlyti vienai didelei kaimyninei šaliai skirti savo gubernatorių buvusios „Litwos“ teritorijai administruoti?

       Kur buvote tada, 1990 m., internacionalistai-kosmopolitai? Praleidote tokią progą!

P.:  lietuvius sulenkino lenkai; sulenkėjimo priežastis – lenkų kunigų veikla; K.: susilenkinome patys; sulenkėjimo priežastis – Lenkijos kultūrinis pranašumas.

        Labai suvulgarinta schema.

        Vokiečių kultūra buvo dar pranašesnė, bet dėl to nesuvokietėjo nei latviai, nei estai.

        Dėl aukštesnės švedų kultūros nesušvedėjo suomiai.

        Viską lėmė ne kultūrinis pranašumas, bet tos aukštesnės kultūros nešėjų skirtinga nuostata.

        O ji minėtuose kraštuose buvusi tokia: krikščionybę reikia diegti vietinėmis kalbomis, todėl patys diegėjai privalo tas kalbas išmokti.

        Tuo tarpu etninėse lietuvių, latgaliečių, baltarusių ir ukrainiečių žemėse lenkų kunigai katalikybę diegė lenkiškai; vietinių kalbų jie ne tik nesimokė, bet demonstratyviai jas ignoravo, skelbdami, kad jos netinkančios krikščionybei, esančios chamiškos, o lietuvių ir latgaliečių – dar ir pagoniškos.  

        Dėl tokios nuostatos, tautiškai sąmonėjant lietuviams, lenkai net sukeldavo bažnyčiose muštynes per lietuviškas pamaldas, ko niekada nedarė nei latvius su estais valdę vokiečiai, nei suomius valdę švedai.

        Todėl akivaizdu, kad lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai ir latgaliečiai valstiečiai ne „lenkėjo“, o „buvo lenkinami“, dažnai dar ir brutaliai.

P.:  nelaimes nulemia kaimynai: lenkai, rusai, vokiečiai, žydai. K.: nelaimes nulemia civilizacinė periferinė pozicija.

        Lietuvos nelaimes nulemia ne rusai, žydai ar Amerikos indėnai, o patys lietuviai, jų nuolankumas ekspansyvesniems ir įžūlesniems kaimynams bei nevykęs strateginių partnerių pasirinkimas.

        O civilizacine periferija mus vėlgi pavertė ilgas buvimas lenkų kultūrinėje aplinkoje ir dar administracinėje priklausomybėje vėlyvuoju ATR laikotarpiu.

        Juk latviai, estai ir suomiai gyvena šiauriau už lietuvius, t.y. geografiškai dar toliau nuo Centrinės ar Vakarų Europos, tačiau nei vieni, nei antri nei treti neliko civilizacine periferija, nes europėjo vokiečių ar švedų kultūros fone ir nesusidūrė su kalbine ar etnine diskriminacija.

P.: Lietuvos nelaimių priežastis – krikštas;  K.:  – krikšto vėlavimas.

        Nei viena, nei kita.

        Atskaitos taškas yra ne krikšto data, o sukrikščionėjimas.

        Lietuvos nelaimių ir atsilikimo priežastis buvo lenkiškas (ne vokiškas ar skandinaviškas) krikščioninimo būdas.

        Latviai (tiksliau – šiaurės baltai) ir estai buvo bent jau teoriškai apkrikštyti XIII a., tačiau iki pat Reformacijos (XVI a.) praktiškai liko pagonys, kaip ir lietuviai, nes nebuvo reikiamo bažnyčių tinklo periferijoje, nebuvo krikščioniško švietimo provincijoje.

        Toks tinklas susiformavo tik XVII-XVIII a. slenkstyje, vadinasi, tik nuo tada Lietuvą, Latviją ir Estiją galima laikyti tikrai krikščioniškais kraštais.

        Tad latviai ir estai krikščionėti pradėjo vienu metu su lietuviais, tačiau civilizacijos lygiu mus pralenkė, nes nebuvo varžomas, o atvirkščiai – net buvo skatinamas jų tautinis kultūrėjimas ir tautinis europėjimas.

        Be to, nutylima dar viena istorinė detalė – Lietuva iki antrojo krikšto nebuvo visiškai pagoniška, nes pusę, o vėliau net 2/3 ir daugiau jos žemių sudarė krikščioniškieji rytų slavai, kurie tikrai nebuvo atsitvėrę kinų siena nuo pagoniškosios etninės Lietuvos ir bent jau miestuose (tarp jų ir Vilniuje) darė krikščionišką įtaką nekrikščioniškajai Lietuvos diduomenei.

        Pagonis Gediminas į pagonišką Lietuvą oficialiai kvietė krikščionis Vakarų amatininkus – jūs raskit didesnį religinės tolerancijos atvejį!

Krikšto hiperbolizavimas


        Be jokios abejonės, katalikiškasis krikštas XIII-XIV a. Lietuvai buvo neišvengiamybė ir nekvestionuojama būtinybė. Tai buvo anų laikų sąlyga šaliai būti priimtai į tuometinę Europos bendriją. Vadinasi, tai buvo ne senos religijos pakeitimas nauja, o tiesiog politinis aktas. Jei Europoje būtų įsigalėjęs islamas, tokia pati būtinybė Lietuvai būtų tapimas islamiška valstybe.

        Tačiau absurdas krikšto datą laikyti šalies pažangos pradžia ir gerovės bei kultūros rodikliu.

        Gruzija su Armėnija krikštijosi I tūkstantmečio pirmojoje pusėje (IV a.), t.y. daug anksčiau už germanus ir slavus, bet ar tai dabar daro šias šalis civilizuotesnes už, tarkim, Vokietiją ar Čekiją?

        Europiniai krikščionybės lopšiai – Graikija ir Italija – šiais laikais balansuoja ant bankroto ir chaoso ribos, ir vėlesnio krikšto šalys jas priverstos gelbėti.

        Indija iki šiol yra pagoniška – ar tai trukdo jai būti civilizuota pasaulio valstybe?

        Neužsimerkim ir prieš tai, kad būtent krikštas atnešė į Lietuvą konfesinę įtampą.

        Iki tol pagonys Lietuvos valdovai į krikščioniškas LDK slavų žemes nei kalbos, nei religijos neeksportavo, o statyti savo maldos namus ir kurti vienuolynus leido jiems net etninės Lietuvos teritorijoje.

        Po jogailinio katalikiško krikšto ėmė rastis konfrontacija tarp LDK katalikų ir stačiatikių, vertusi Lietuvos valdovus ieškoti išeičių, viena iš kurių buvo unitų bažnyčios įsteigimas, taip pat mėginimai sulyginti stačiatikių bajorų teises su katalikų.

        Su krikštu prasidėjo katalikybės, o su ja ir lenkų kalbos skvarba į LDK stačiatikų kraštus, kuri tą susipriešinimą tik didino, kartu silpnindama stačiatikių valstybinį lojalumą ir versdama dalį jų dairytis į Maskvą kaip į tikėjimo ir kalbos gelbėtoją.

        Ukraina LDK sudėtyje išbuvo kelis šimtmečius, tačiau po to, kai ją 1569 m. nuo Lietuvos atplėšė Lenkija, ji lenkų administravimo neiškentė nė 100 metų, ir 1654 m. kairiakrantė Ukraina pasiprašė prijungiama prie Rusijos.

        Kitas absurdas yra su krikščionybe sieti rašto atsiradimą.

        Pati krikščionybė raštą perėmė iš pagoniškosios Graikijos ir Romos, užuot išradinėjusi atskirą „krikščioniškąjį“ raštą.

        Visais atvejais rašto atsiradimo nuopelnas yra pagoniškų kultūrų, ne krikščionybės.

        Rašto atsiradimą lemia jo poreikis, o ne religija.

        Lenkija krikštijosi 966 m., tačiau pirmoji knyga lenkų kalba išėjo tik 1513 m., vadinasi, net daugiau kaip po pusės tūkstantmečio nuo krikšto!

        Iki pat XVI a. Lenkijos kanceliarinių raštų kalba buvo lotynų, ne lenkų.

        Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir iki abiejų krikštų (1251, 1387-1413), ir ilgokai po jų vidaus poreikiams tenkinosi slavišku raštu ir kanceliarine slavų kalba, užuot primetinėjusi vėliau prijungtoms slaviškoms teritorijoms valdovų gimtąją lietuvių kalbą; korespondencijai su užsienio šalimis Lietuvoje vartotos vokiečių ir lotynų kalbos; mokslo kalba buvusi lotynų.

        Impulsą raštui nacionalinėmis kalbomis atsirasti Europoje davė Reformacija ir vienas iš jos postulatų, jog krikščionybę reikia diegti žmonių gimtosiomis kalbomis.

        Ir dar pastabėlė dėl lenkiško kalbų skirstymo į „pagoniškas“ ir „krikščioniškas“.

        Taip skirstant, pačia „pagoniškiausia“ kalba derėtų vadinti lotynų kalbą, gal dar ir graikų, o pagoniškąją Antikos kultūrą – žmonijos regresu ir tamsybių periodu.

         Apskritai, šiuo požiūriu būtų galima revizuoti ir pačią krikščionybės istoriją, „šviesybę“ skaičiuojant nuo tų laikų, kai Europoje sušvito „polska wiara“.  Nearti dirvonai prolenkiškiesiems istorikams ir Lietuvos polonizavimu užsiimantiems politikams.

Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Letonikos centro vadovas

Komentarai
http://alkas.lt/2011/09/01/nekosmopolit ... erencijos/

Žygeivis:
2011 09 02 20:04


       Straipsnis – puikus. Argumentacija ypač tinkama pateikti masinei, “žaliai” šiuose klausimuose, auditorijai, pvz. internete.

       Vienintelė silpna vieta – aiškinimai dėl Statkutės ir Gedgaudo. Bet čia esmę jau labai teisingai pastebėjo Tikras lietuvis, todėl nekartosiu.

tikras lietuvis:
2011 09 01 23:24


       Aš irgi turiu priekaištų profesoriui: visos teorijos, o tuo labiau Gedgaudo – Statkutės, visų pirma yra įdomios ir vertingos metodologine, t.y. klausimų kėlimo prasme.

       Todėl vien dėl to lietuviai privalo vertinti Gedgaudo ir Statkutės pastangas, o nesistengti jų supeikti, kaip tai daro lietuvybės priešininkai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Rgs 2011 21:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Romualdas Ozolas: Aksominio terorizmo pradžia


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... o_pradzia/

2011 rugsėjo mėn. 06 d. 13:05:00
Julius GIRDVAINIS, “Respublikos” žurnalistas

       Lenkų mažumos Lietuvoje aktyvistai į nesantaikos kurstymą prieš lietuvius jau pasitelkė net vaikus - moksleiviai kviečiami streikuoti prieš valstybės, kurios piliečiai yra, įstatymus. Kovo 11-osios Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas mūsų šalies valdžios pasyvumą prilygina nusikaltimui.

       TAKTIKA. Romualdas Ozolas teigia, kad lenkų aktyvistai į mitingus ar rinkimus žmones suvaro baugindami

       Kai lietuviškame Punske buvo išniekinti mūsų tautiečių paminklai, į šį Lenkijos miestelį nenuvyko nė užsienio reikalų ministras, ESBO pirmininkas Audronius Ažubalis.

       Vos tik Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai prie Prezidentūros Vilniuje suvežė vaikus pozuoti prieš Lenkijos televizijos kameras ir pagrasino moksleivių streiku, kaimynų Vyriausybės vadovas Donaldas Tuskas mūsų premjerą Andrių Kubilių išsikvietė „ant kilimėlio“ Palangoje. Pasiaiškinti dėl mūsų šalies Parlamento priimto Švietimo įstatymo.

Švietimas - tik prekė


- Ką, jūsų nuomone, šiuo metu Lietuvoje vykdo lenkų aktyvistai - simbolines akcijas ar rimtą puolimą prieš valstybę? - vakar „Respublika“ paklausė R.Ozolo.


        - Tai yra labai rimtų dalykų sudėtinė dalis. Viskas juk prasidėjo dar prieš Jogailą ir eina per visą mūsų istoriją. Tačiau šiandien tai vėl galima sieti ir su lenkų autonomininkų judėjimu, kuris prasidėjo dar net prieš Sąjūdžio įsikūrimą.

        Švietimo įstatymas yra tik labai patogus pakelti pačius giliausius Lietuvos lenkų tautinius jausmus ir paversti juos politine preke.

        Jau po Atgimimo bangos lenkai siekė sutramdyti mūsų valstybės rūpinimąsi jų moksleiviais, kurie dėl politikantams naudingo kultūrinio geto netenka galimybių įsitraukti į Lietuvos kultūros apyvartą.

         Kol nebuvo Valdemaro Tomaševskio, nebuvo ir tokio baisaus spaudimo Lietuvoje. Jis ne tik pagilino senuosius procesus, bet ir suteikė jiems politinės kovos formą. Juk net Tomaševskio partija - Lenkų rinkimų akcija - sukurta ne tik grynai etniniu, bet ir rinkiminiu pagrindu.

- Kodėl ši dviejų rajonų partija sulaukė tokio rinkėjų palaikymo?

         - Todėl, kad Lietuvoje viešpatauja absoliutus ištižimas. Pradedant nesusivokimu, kas čia vyksta ir baigiant suvoktų dalykų politiniu pardavinėjimu. Bene ryškiausiai tai matėme Vilniaus miesto savivaldybėje.

         Artūras Zuokas labai akivaizdžiai ir su pasitenkinimu eksponavo savo parsidavimą lenkams. Bet tai - jau ne vien Zuoko problema. Visos politinės partijos, kurios patenka į Vilniaus valdžią, ima bendradarbiauti su prieš mūsų valstybę veikiančiomis politinėmis jėgomis.

         Lenkų rinkimų akcija yra Varšuvos penktosios kolonos Lietuvoje įrankis. V.Tomaševskis naudojasi šia korta gindamas gatvių lenteles ar lenkiškų pavardžių rašymą.

         Tai daroma siekiant Lietuvoje sutelkti lenkus kaip politinę jėgą, o kartu, marširuojant iš Vilniaus į Varšuvą, - ir veikti su andainykščiais politiniais sluoksniais. Su tais, kurie išpažįsta „kresų“ politiką, su lenko korta rengia būsimąją pilietinę akciją, panašią į tą, ką Lietuvoje jau rengė Pilsudskis su Želigovskiu, kurie „prisijungė“ mus prie Lenkijos lygiai taip pat, kaip ir rusai 1940-aisiais.

         Moksleiviai Vilniuje šiandien naudojami tik kaip politikų patrankų mėsa. Ir man labiausiai gaila tų mokinukų, kurie atvirai kalba, kad nenori dalyvauti politinėse spekuliacijose, bet jiems liepia mokytojai, tėvai.

- Kodėl Lietuvos valdžia tam yra akla?

        - Šiandien mes apskritai negalvojame ne tik apie politikai išnaudojamus vaikus. Negalvojame ir apie tuos lenkus, kurie yra lojalūs Lietuvos valstybei ir net jos patriotai.

         Mūsų valdžia neparėmė net Ryšardo Maceikianeco, kuris išdrįso tokioje sudėtingoje situacijoje pasisakyti esąs Lietuvos lenkas ir patarti, kaip reikėtų mūsų šalyje elgtis jo tautiečiams, kurių dalis buvo čia apgyvendinta ir gavo žemės dėl Pilsudskio-Želigovskio okupacijos.

         Aš siūlau į tuos mitingus jau žiūrėti kaip į aksominio terorizmo prieš Lietuvos valstybę faktą ir ypač iš moralės pusės vertinti politikų bandymus šiam reikalui panaudoti vaikus. Tai yra juodas nusikaltimas.

Nėra Lietuvos tautos


- Kodėl lenkams vykdant įžūlią antilietuvišką kampaniją anksčiau tam nuolaidžiavo prezidentas Valdas Adamkus, dabar - premjeras A.Kubilius?

       - V.Adamkaus elgesį dar buvo galima šiek tiek pateisinti. Prezidentas tikriausiai net ir nesuprato, kur pateko su savo prolenkiškomis idėjomis, nes visą gyvenimą praleido JAV ir ten nuolat bendradarbiavo su Lenkijos emigrantais. Jis ir negalėjo žinoti Vilniaus krašto problemos iš esmės. Tačiau kad prezidentas net ir dabar nesuvokia, kur link viskas pakrypo, tai jau nėra atleistina.

        A.Kubiliaus veiksmai tėra jaunosios kartos politikų liberaliojo pozityvizmo raiška. Tokiems visiškai nesvarbu, kaip jų veikla atsilieps kultūrai, tautai, o svarbu tik tai, kas įvyks per jų valdymo laikotarpį. Veikia juodas pragmatizmas, kuris ribojasi su nusikalstama veika.

        Premjerą dar esu linkęs girdėti kaip bandantį veikti Lietuvos, bet ne lietuvių tautos naudai. A.Kubilius nėra humanitaras, tad Lietuvos ir lietuvių tautos sampratos jam tiesiog nesuvokiamos.

        Ten, kur A.Kubilius kalba apie lenkus, žiūrėdamas kaip išlaikyti savo valdžią ir galią, jau reikia vertinti vienareikšmiškai - neteisingi, neleistini ir nežinia kokiu lygmeniu vertintini žingsniai. Nedrįstu sakyti, kad A.Kubilius sąmoningai išduoda valstybę, bet jo veiksmai dažnai nukreipti prieš lietuvių tautą.

         Premjerui visiškai nesuvokiama, kaip galima reikalauti išsaugoti lietuvišką raidyną. Man irgi nesuvokiama, kaip tokio tėvo, lietuvių literatūros tyrinėtojo Vytauto Kubiliaus sūnus Andrius, su lituanistika susidūręs nuo gimimo, nepajėgia suvokti šios svarbos.

         A.Kubilius yra iš tos kartos žmonių, kurių sąmonėje valstybė egzistuoja kaip valdžia. O tai, kad valstybę kuria tauta, šiai kartai jau nebesuvokiama.

         Šiandien laisva dvasia kalbame apie Lietuvos tautą, kai tokios apskritai nėra. Yra tautos, kurios sugeba sukurti valstybę arba ne. Ir priglaudžia savo valstybėse kitas tautas, kurios sutinka ten gyventi pagal įkūrėjų nustatytą tvarką.

- Koks, jūsų manymu, yra prezidentės Dalios Grybauskaitės vaidmuo Lietuvos lenkų klausimu?

        - Tame, ką dabar prezidentė kalba ir daro lenkų mažumos Lietuvoje klausimu, nematau didesnės jos klaidos. Bet D.Grybauskaitė iki šiol nepasisakė lietuvių tautos, kaip šios valstybės kūrėjos, klausimu.

         Nežinau, ar tik ne prezidentės galioje yra surengti svarbią, valstybinio lygmens konferenciją, pasitarimus lenkų mažumos klausimu. Šių reikalų negalima perduoti kažkokio Meliano vadovaujamai kažkokiai Kultūros ministerijos tarybai ar Žmogaus teisių institutui, kuriam atstovauja kažkoks Mickevičius, atrodo, irgi kalbantis su akcentu.

        Tokių grėsmių, kokios yra Lietuvai iškilusios dabar, niekada dar ir nebuvo. Lenkai sugeba susiorganizuoti, kad ir neteisėtomis, antivalstybinėmis, Lietuvos požiūriu, priemonėmis, savo tautinę savitaigą, lietuviams ne tik tešlagalviškai žiūrint į tai, bet ir spekuliuojant, pardavinėjant tarptautiniu lygmeniu.

Įtampa vis didės


- Gal lenkai yra tokie šaunuoliai, iš kurių turėtų mokytis lietuviai?

        - Aš nenorėčiau mokytis iš lenkų, nes jų veiklos metodai mums nėra priimtini. Lietuvių mentalumas paremtas kitokia tradicija, mums visada svarbu buvo garbė kaip dora.

        Lenkams garbė yra kaip šaunumas. Toks, kuris kadaise pasireiškė kaip bajoriška puikybė, sužlugdžiusi Abiejų Tautų Respubliką.

        Lietuviai, gindami savo tautą, gali veikti patys ir tokių žmonių tikrai yra. Svarbiausiai, kad tik jie nebūtų terorizuojami mažumų, jas jungiančių organizacijų, nebūtų parduodami savų už kokią nors pseudopartnerystę su Lenkija. Beje, Lenkijai partnerystė su Lietuva niekada ir nerūpėjo.

- Gal į nuolatinį situacijos kaitinimą lietuviai turėtų nereaguoti, nepastebėti lenkų mažumų akcijų, mitingų, kurie tiesiog pasibaigs?

       - Niekas nesibaigė ir nesibaigs. Po šios bangos bus kita. Mes sulauksime tik didesnės nuolatinės įtampos ir nepasitenkinimo sėjimo.

        Šiandien mes turime jaunuolį, kuris nuplėšė neteisėtą gatvės lentelę su lenkiškais užrašais, o už tai Šalčininkuose yra teisiamas.

        Lenkų neofašistinė organizacija, kuri Punske net pasirašė savo ženklais tepliodama mūsų paminklus, nesulaukė jokio tyrimo.

        D.Tuskas viešai pažemino A.Kubilių išsikviesdamas jį pokalbio į Palangą. Visiškai neleistinu laikau Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio vizitus į Lietuvą ne kaip į mūsų valstybę, o tik lenkų gyvenamą regioną. Ir tai ministras jau pakartojo tris kartus, net nesusitikdamas su jokiu savo rango Lietuvos pareigūnu.

        Jeigu valdžia neranda būdų reaguoti į tokius dalykus, kuo ji tuomet skiriasi nuo 1940 metų Lietuvos valdžios?

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

Žygeivis 2011 rugsėjo mėn. 06 d. 21:21:23


       Dar kartą pakartosiu tai, ką ne kartą esu rašęs ir sakęs - visiems patriotams - tautininkams - nacionalistams ir apskritai padoriems Lietuviams gyvybiškai būtina galų gale susivienyti į tikrą Tautos partiją (nors ir su įvairiausiomis frakcijomis - nuo absoliučių kairiųjų iki absoliučių dešiniųjų), nes tik taip išsaugosime savo Tautą ir Valstybę, kuriuos taip aktyviai išduoda ir naikina Lietuvių Tautos amžini priešai...

       Nes jei nesusivienysime, mūsų vaikams ar anūkams jau ketvirtą kartą teks atkūrinėti vėl prarastą Lietuvių Tautos Valstybę.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 18 Rgs 2011 20:29. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Rgs 2011 21:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
      Faktas – įtampa kyla ne tik Lietuvoje, o ir visame pasaulyje.

       Ir priežasčių tam daug – tame tarpe ir absoliučiai objektyvių (pvz., visapasaulinis maisto kainų augimas – ypač dėl gyventojų skaičiaus augimo bei klimato pokyčių).

       Taip pat ir ekonominė bei finansinė pasaulinė krizė irgi atslenka nenumaldomai. Tai jaučia kiekvienas – jei ne tiesiogiai ir sąmoningai, tai bent intuityviai.

       Visa tai destabilizuoja visų šalių visuomenes ir sukelia vis augančią įtampą. O ji jau po to ypač akivaizdžiai pasireiškia per politinę veiklą.

       Taigi, nereikia painioti pasekmę su priežastimis.

       Istorija sukasi spirale – o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau mums teks kautis su Lenkija ne tik diplomatiniame fronte. Ir tam turime ruoštis, ieškodami tinkamų sąjungininkų.

       Tokiais visų pirma gali būti Vokietija, Čekija bei Ukraina.

       Vis tik esminis istorinis sąjungininkas Lietuvai, mano nuomone, yra Ukraina. Tereikia, kad ten į valdžią ateitų tautinės jėgos – kaip tik jas ir turime visokeriopai paremti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 08 Rgs 2011 19:09 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 07 Rgs 2011 14:16
Pranešimai: 26
     Drąsūs pareiškimai....

B.Komorowskis: „lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=49407658


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Rgs 2011 20:38 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Ant kieno platformos lenkų autonomija?


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... utonomija/

2011 rugsėjo mėn. 14 d. 14:59:46
Ferdinandas KAUZONAS, „Respublikos“ apžvalgininkas

      Ant kieno platformos lenkų autonomija?

      Keistas klausimas, ar ne? Tai negi jau Lietuvoje, Vilniaus krašte, tikrai veikia lenkų autonomija? O kam nors atrodo, kad DAR ne? Ar kad JAU ne?

      Manęs šitie klausimai jau nebekamuoja, tik nežinau, „ant kurios platformos“ ji - tos, ant kurios 1990-1991 m. su savo bendražygiais anoje nepriklausomybės barikadų pusėje stovėjo Tomaševskis tėvas, ar tos, ant kurios šiandien stovi Tomaševskis sūnus?

      O gal platforma ta pati? Nes, kaip sako viena išmintinga tauta, raudonas alyvinis obuoliukas nuo raudonos alyvinės obels toli nerieda.

      Karštesni protai Lietuvoje nerimauja: ar ultimatyvūs Lenkijos prezidentų Komorovskio ir Valensos, premjero Tusko, užsienio reikalų ministro Sikorskio balsai rėkte neskelbia pasauliui, kad „Wilenszczyzna“ - de facto jau lenkų autonominė teritorija, o „vežimo ir ožkos“ metafora, išsprūdusi iš Lenkijos prezidento lūpų, nereiškia siekio šito fakto įforminti de jure?

       O vienas išmintingas skaitytojas Edmundas iš Vilniaus, kuris dar atsimena, kaip jo tėvas 1938-aisiais jau buvo bebalnojantis žirgą Tėvynei nuo lenkų ginti, paskambino telefonu ir pasiūlė Komorovskio vežimui ir Grybauskaitės ožkai paieškoti analogų anų metų pavasarį. O ten, per 1938-ųjų pavasarį, būta visai įdomių dalykų. Kovo mėnesį, tik Hitleriui įžengus į Austriją ir ją prijungus prie Vokietijos (anšliusas), Europai sukėlė susirūpinimą kita žinia: po eilinio incidento pasienyje Lenkija rengia ultimatumą Lietuvai, vadinasi, negalima atmesti versijos, kad lenkai, kaip pagal komandą ėmę šūkauti „Marsz, marsz do Kowna!“ arba „Na Litwę! Marszal, daj nam Kowno!“, gali pasekti Hitlerio pavyzdžiu, o tai savo ruožtu galėtų tapti visuotinio karo Europoje pretekstu. Europa nerimavo, bet į konfliktą nesikišo. Kaip ir dabar... Lietuvos valdžia laikėsi ramiai ir santūriai, tikėdamasi, kad konfliktas išblės savaime. Kaip ir dabar... Pagaliau kovo 17-ąją Lietuvai buvo įteiktas ultimatumas ir netrukus ji kapituliavo: sutiko atnaujinti Lietuvos diplomatinius santykius su Lenkija, paskyrė Antaną Trimaką Lietuvos generaliniu konsulu Vilniuje, o tai reiškė, kad ji pripažino Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijos teritorija.

       Tos pačios radikalesnės Lietuvos galvos šiandien savo ausimis Lietuvoje girdi anos Lietuvos ir anų, 1938-ųjų, aidus. Todėl netikėtas Tusko vizitas į Lietuvą jiems priminė Gorbačiovo vizitą į Lietuvą 1990-ųjų sausį. Tik Gorbačiovas atvažiavo pasitikslinti, ar DAR yra vilties imperijoje išlaikyti Lietuvą, o Tuskas - ar DAR reikia stiprinti spaudimą Lietuvai, ar jau gana, jau galima imti... Tik Gorbačiovas pamatė, kad vilties JAU nebėra, o Tuskas - tikriausiai, kad vilties yra, tik reikia DAR spustelėti, ir autonomija de fakto, kai taip maištingai ir įžūliai nevykdoma Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, virs autonomija de jure, su savo himnu, vėliava. Ir kaip antspaudas, patvirtinantis tokį samprotavimą, - Lenkijos prezidento paleista ožka.

       Nebūčiau linkęs pritarti radikalų samprotavimams. Nebent... O jeigu Lenkijos valdžios vyrai, tarp aukščiausiųjų Europos Sąjungos galvų turėdami ir vieną ypač didelę savąją, labiau nei mes jaučia Europos Sąjungos griūtį?.. Bet tai, pabrėžiu, karštų galvų mintys. Santūresnės galvos, pavyzdžiui, premjeras Andrius Kubilius, Lenkijos prezidentui neįtinkančią lietuvišką ožką mato spalį vyksiančių Lenkijos Parlamento rinkimų kontekste.

       Didžiuojuosi, kad ir aš galvoju kaip premjeras. Kaip malonu gyventi tarp bendraminčių. Bet neįdomu. Todėl aš tame rinkimų kontekste matau pavojų. Šitas kontekstas neturi pabaigos. Lenkijoje per penkerius metus įvyksta treji rinkimai (prezidento, Parlamento ir savivaldos). Lietuvoje - tiek pat. Šešeri rinkimai per penkerius metus. Vidutiniškai daugiau nei vieni per metus. Vadinasi, šitokį kontekstą turėsime kasmet.

       Bet tai visiškai nereiškia, kad kai rinkimams rengsis Lenkija, Vilnijos lenkais, kaip savo įkaitais, naudosis Tuskas, Komarovskis ir jų bendražygiai, o Tomaševskis su saviškiais - kai rinkimams rengsis Lietuva. Tais pačiais įkaitais sugebės pasinaudoti ir lietuviškos partijos. Vienos skelbs Lietuvai žinią, kad „prie jų santykiai su Lenkija buvę puikūs“, kiti, pasidabinę ultrapatriotiniais papuošalais, trimituos: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“, gal net iškels kumščius. Tik neišsigąskite, bičiuliai Vilnijos lenkai. Mes, lietuviai, jus suprantame, nes esame politinių intrigantų žaidimų įkaitai, kaip ir jūs. Todėl net didžiausi intrigantai priešų iš mūsų nepadarys. Bet su viena sąlyga: jeigu imsime mąstyti patys.

        Tai ant kokios platformos nūnai stovi lenkų autonomija (kol kas de facto)? Pasakykite man, o kas iš Lietuvos politikų, kalbėdamas lietuviškai, kai kuriuos tarptautinius žodžius taria taip: „Jievropos konviencyja“, „Švietyma sistiema“, „rizaliucyja“. Žinau žinau - sakysite: Viktoras Uspaskich. Ir būsite teisūs. Bet yra vienas „bet“. V.Uspaskich nuo nieko ir neslepia, kokia yra jo gimtoji kalba. Tai kodėl absoliučiai taip pat šiuos žodžius ir frazes lietuviškai taria Lietuvos Seimo narys, Lenkų rinkimų akcijos veikėjas Leonard Talmont ir europarlamentaras Valdemar Tomaševski (tiesa, pastarasis bent jau netaria „Evropos“)?

       Niekur neaptikau duomenų, kad ir jų gimtoji kalba yra rusų, o tikras lenkas kalbėdamas lietuviškai niekada tų žodžių taip netartų. Bet, kaip sakė viena vilnietė ponia, agurkus Dzeržinskio turguje pardavinėjanti ir puikiai šnekanti lenkiškai, ne bėda, kad tie du ponai nemoka lenkiškai, - bėda, kad jie nesupranta, kad lenkiškai nemoka.

       Palaukite, graži ponia su agurkais, bet tuomet, reikalaudami gatvių pavadinimų ar egzaminų gimtąja kalba, šitie ponai galbūt savo galvose turi visai ne tą kalbą, kurią savo galvose mudu turime? Ponia pasižiūrėjo į mane kaip Dzeržinskis į buržuaziją, apsisuko ir palikusi mane prie prekystalio dingo. Tai šelmė.

       Taigi atlikus šių dviejų ponų politikų kalbų fonetinę analizę ir atkreipus dėmesį į akivaizdų Lenkijos artėjimą prie Rusijos po prezidento Kačinskio žūties galima imti įtarti, kad lenkų autonomija de facto Vilnijoje lieka ant tos pačios platformos, ant kurios buvo pastatyta Lietuvos valstybė nepriklausomybės pradžioje. O gal ir ant ožkos... Kai de facto virs de jure, sužinosime.

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Rgs 2011 20:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Lenkų partija žlugdo lenkus


http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... do_lenkus/

2011 rugsėjo mėn. 18 d. 11:42:21
Julius GIRDVAINIS, „Respublikos“ žurnalistas

      Vilniaus krašte vadinamoji tautinių mažumų problema kuriama pritariant Lietuvos vadovams, kurie leidžia lenkų politikieriams tautinės nesantaikos metodus skiepyti jau pradinėse mokyklose.

      TIKSLAS. Į Veriškių pradinę mokyklą lenkai ir rusai vaikus leidžia vien tam, kad jie ne tik puikiai kalbėtų lietuviškai, bet ir nesijaustų svetimi Lietuvoje

      Švietimo ir mokslo ministerijos pateikiama statistika apie lietuviškas ugdymo bei švietimo įstaigas, lietuvių kalba dėstomus dalykus Vilniaus krašto kitakalbėse mokyklose tėra akių dūmimas.

      Valdininkai ignoruoja realybę: Vilnijoje naikinamos mokyklos, kuriose kitakalbiai vaikai ugdomi lietuviškai jų pačių tėvų prašymu.

       Iš regione nuo 1992 metų buvusių 18 pradinių mokyklų, kur lenkų ir rusų vaikai mokomi lietuvių kalba, šiandien teliko paskutinė - Veriškėse, šalia Nemenčinės.

       Visas kitas kryptingai reorganizavo, t.y. brutaliai uždarė Vilniaus rajono savivaldybės taryba, kurioje daugumą vietų per kiekvienus rinkimus užima Lenkų rinkimų akcija.

        Šios politinės organizacijos vadovas, į Europos Parlamentą prasmukęs Valdemaras Tomaševskis yra pagarsėjęs kaip nuolatinis Lietuvos skundikas užsienyje.

        Rugsėjo 2-ąją šio veikėjo partijos bei jai lojalių organizacijų aktyvistai prie Prezidentūros ragino imtis kone antivalstybinių veiksmų prieš Lietuvą siekdami įtraukti į streikus net nepilnamečius.

Velnio palikimas


       Legenda byloja, kad Verusavos vietovėje, kur dabar - Veriškės, kadaise velnias nešė akmenį ir jį pametė. Tarp dirbamų laukų ir tebėra tas akmuo, matyt, patikėkime senoliais, ir skleidžiantis velnišką neapykantą.

       Lenkų rinkimų akcijos veikėjų platinamas įtūžis viskam, kas lietuviška, kone kasdien persekioja ir paskutinės rajono pradinės mokyklos, kur lenkų ir rusų vaikai ugdomi lietuviškai, administraciją.

       Vos keturios mokytojos su direktore Dalia Peciūniene priešakyje dėl mokyklos išlikimo kovoja negailėdamos nei savo asmeninio gyvenimo, nei laiko, nei nervų.

       Tarp liepų alėjos ir obelų giraitės prisiglaudęs vienas iš dviejų likusių buvusio Veriškių dvaro pastatas. Jaukus medinukas, su dideliais, daug saulės vaikams liejančiais langais. Su dar iškelta Trispalve. Su maloniu, tikros gamtos kvapu mokyklos namuko viduje ir moksleiviukus apgaubiančia tikra šiluma.

       Bet Veriškių pradinė - jau lietuviškų mokyklų Vilniaus rajono kitakalbiams sunaikinimo plano paskutinioji. Tai savivaldybę užvaldžiusi Lenkų rinkimų akcija nusprendė dar praėjusių metų sausio 25-ąją.

       Direktorė D.Peciūnienė su savo menku kolektyvu iškart ėmėsi gynybos. Į kovą prieš apgaulingą reorganizaciją keturios moterys stojo vienos. Niekas iš Lietuvos valstybės institucijų nepadėjo. Varstytos net pačios Prezidentūros durys, sulaukta Dalios Grybauskaitės atstovų Veriškėse. Bet iš to - jokios naudos.

       Valdininkų pažadai ir dūsavimai nėra sprendimas. Vilniaus rajono savivaldybės dauguma vis tiek pasiryžusi sunaikinti pradinę mokyklą.

       Viena jos pedagogių - Valdonė Navickaitė - išrinkta 2008 metų šalies metų mokytoja. Pasveikino pats premjeras Andrius Kubilius.

       „Premjeras kartais pro mus vasaromis pravažiuoja dviračiu, bet neužsuka, todėl nežino tikrųjų tų problemų, kurias bando aiškintis su Lenkijos politikais, - „Respublikai“ pasakojo V.Navickaitė. - Ar neapsilankę pas mus premjeras, švietimo ir mokslo ministras gali žinoti, kad į šią mokyklą vaikus leidžia tik lenkai ir rusai. Jie nori, kad vaikai mokytųsi lietuviškai, mąsto apie jų ateitį, tačiau labai rizikuoja“.

       Prieš trejus metus Veriškių pradinė buvo išrinkta ir novatoriškiausia mokykla. Galbūt todėl, kad kuklus jos personalas čia viską daro savo rankomis.

       Pasak direktorės D.Peciūnienės, rajono savivaldybė ne tik nepadeda, bet net ir kaišioja pagalius į ratus. Net dešimt metų rajono politikai vilkino mokyklos pastato langų pakeitimo idėją. O juk pastatas - saugotinas kultūros paveldo objektas, buvusio dvaro dalis.

Terorizuoja tėvus


       „Šiandien Vilniaus rajone liko tik kelios lietuviškos gimnazijos, mažų mokyklų visai nebeliko, bet turime apie 60 lenkiškų mokyklų, - sakė D.Peciūnienė. - Mes visada turėjome 26-30 mokinių - nė vieno lietuvio! Tik lenkiukai ir rusiukai, kurie su malonumu mokosi lietuviškai.

        Bet taip gali nuspręsti tik stiprūs tėvai. Jeigu Vilniaus rajone ieškai darbo, kiekvieno tėvo pirmiausia bus paklausta, kur mokosi vaikai. Jei Veriškėse - jokių galimybių įsidarbinti. Taip pat tik dėl to iš žmonių atimamos pašalpos, kitos socialinės išmokos. Ne visi atlaiko, todėl ir vaikučių pas mus kiek sumažėjo. Ateina tėvai verkdami, atsiprašo, kad neišgyvens be pašalpų, ir išsiveda vaikus. Taip Lenkų rinkimų akcija tikrovėje sprendžia lietuviškumo sunaikinimo problemą“.

Į pradinukų sąmonę


       D.Peciūnienė pasakojo ir apie kitą veiklią spaudimo priemonę. Jeigu lenkų vaikai leidžiami į lietuviškas klases, absoliuti dauguma tokių priverčiami mokėti nekilnojamojo turto mokesčius. Kai moksleiviai perkeliami į lenkiškas mokyklas - nuo mokesčių atleidžiama.

       Mokyklos direktorė rodo vieną po kito Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimus dėl tų žemės mokesčių ir komentuoja konkrečias pavardes.

       „Tam, kad išsilaikytų visi Lenkų rinkimų akcijos vadai, jiems reikia tik vieno - nuolat kurstyti tautinės nesantaikos židinį, kelti tarptautinį triukšmą ir bauginti lenkus lietuviais, - tvirtino D.Peciūnienė. - O mūsų mokykla jiems užkliūna tik todėl, kad Veriškėse - ramu. Jokios nesantaikos. Mūsų vaikai žaidžia ir kalba trimis kalbomis, o jokio konflikto dėl to nebuvo nuo mano darbo mokykloje pradžios - 1992-ųjų.

        Baisiausia, kad ta rinkimų akcija braunasi jau į pradinukų sąmonę. Nuo pat mažų dienų vaikams skiepijama neapykanta lietuvių kalbai, Lietuvai, lietuviams. Kitaip ta organizacija žlugtų.

        O paprastiems žmonėms Vilniaus krašte nereikia jokios įtampos, nesantaikos. Aš juk pažįstu visus rajono mokyklų direktorius, daugybę mokytojų. Mes maloniai bendraujame, man paskambina kolegos po kiekvienos į mokyklą atsiųstos savivaldybės tikrintojų atakos, paguodžia, palinki stiprybės. Bet kai susitinkame oficialiame renginyje, direktorių susirinkime savivaldybėje, tie žmonės nedrįsta ne tik pasisveikinti, bet net rankos paduoti.

        Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai šiame krašte stebi, seka ir prižiūri kiekvieną. Jie čia tiesiog viską kontroliuoja. O ugdymo, švietimo įstaigos yra patys svarbiausi taškai. Nuo politikų statytinio mokyklos direktoriaus juk ir priklauso, kaip bus ugdomi vaikai - prieš Lietuvą ar kartu su Lietuva“.

        D.Peciūnienė prisiminė, kad rugsėjo 2-ąją, V.Tomaševskio gerbėjams griaudint apie būsimus moksleivių streikus, juokas ėmė net jos kolegas Nemenčinėje. Nei vaikai, nei mokytojai čia nė nesirengia streikuoti. Tik tie, kuriuos bei jų ugdytinius politikos aktyvistai prievarta suvežė prie Prezidentūros, jautėsi nesmagiai. Mušė raudonis, kurį buvo sunku paslėpti.

        „Siekiant bet kokia kaina sunaikinti Veriškių pradinę, pas mus vienu metu Vilniaus rajono savivaldybė buvo komandiravusi net šešias komisijas. Vienuolika žmonių sukosi be tikslo ankštose patalpose, beveik negalėjome dirbti. Paprašo kokio dokumento, o kai jį randi, sako, reikėjo kito. Ir taip toliau ne vieną dieną, - pasakojo D.Peciūnienė. - Lenkų rinkimų akcija užsiima atviru terorizmu prieš bet kurį, kas nėra jai lojalus. Ne tik mokytojus, darželių auklėtojus, bet ir paprastus žmones. Ir daugelis nusilenkia, pasiduoda. Nenoriu nieko įžeisti, tačiau daugelis šio krašto gyventojų yra tamsūs ne tik politiškai. Rinkimų akcijai tokie - patys geriausi. Nes lengvai valdomi. Bet kad visa tai abejingai stebi Lietuvos valdžia, jau tampa labai pavojinga visai valstybei“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/l ... komentuoti

Žygeivis 2011 rugsėjo mėn. 18 d. 17:02:39

       Atėjo laikas sukurti tikrą rimtą ir masinę, besąlygiškai Lietuvių Tautos interesus ginančią, politinę jėgą - Tautos partiją, kuri ryžtingai susitvarkytų ir su išdavikais-jievrofilais bei kitais kosmopolitais, ir su "jiedinstvos" likučiais, ir su visokiais nutautusiais tomaševskiniais šūdlenkiais, Lenkijos "penktąja kolona".

       Jievrosojuzo galas jau arti ir mums būtina labai rimtai tam pasiruošti - visų pirma susitvarkant savo Valstybėje, nes tik tada mes būsime pajėgūs atsilaikyti prieš naujus pavojus - ir iš Rytų, ir iš Vakarų - Lietuvių Kalbai, Lietuvių Tautai ir Lietuvių Tautos sukurtai Lietuvos Valstybei.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Rgs 2011 21:17. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Rgs 2011 21:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
      Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės aršūs priešai: dar likę nepribaigti "jiedinstvieninkai" - nutautę šūdlenkiai, išsigimėliai kosmopolitai ir visi kiti išdavikai - "penktakolonininkai", nori pamatyti gimstant naująjį Lietuvių Tautos Laisvės Kovos Sąjūdį?

      Labai greitai jie jį pamatys...

      P.S. Vieną kartą - 1941 m. birželio 23 d. - Lietuvių Tauta Didžiojo Tautos Sukilimo metu jau parodė visiems savo priešams ir Lietuvos Valstybės išdavikams, koks klaikus galas jų laukia - iki šiol visokie Lietuvių Tautos priešai staugia iš pasiutimo, vien tik priminus šį sukilimą.

      Neabejoju, jog jau greitai Lietuvių Tauta parodys ir dabar, kas būna, kada Lietuviai pakyla į žūtbūtinę kovą už savo Tėvynę...


Maironis

Pavojuj motina-tėvynė; Ateina audra iš pietų!


Pavojuj motina-tėvynė;
Ateina audra iš pietų!
Tai lenkas, išgama tautų,
Mums neša pančius ir žudynę,
Dvarų ieškodams prarastų.

Dar vakar svetimoj vergijoj
Prieš caro klaupės dievukus, -
Prancūzo nūn globoj puikus
Mums švaisto gautu kalaviju
Ir mūsų degina laukus.

Gana po priedanga brolystės
Mums čiulpė syvus pasalais!
Kultūros savo skarmalais
Mums plėšė kalbą dėl lenkystės
Ir smaugė savo verpalais!

Dabar šalin numetęs kaukę,
Ginkluotus siunčia plėšikus
Ir taško mums kraujais laukus,
O po Europą visgi šaukia,
Kad tai ne jų būrys smarkus.

Gana lietuviškos kantrybės!
Ginkluota kelkis; Lietuva!
Dienelė laukia nelengva!
Bet gelbės dangiškos galybės,
Ir paskutinė bus kova!

Petys į petį už tėvynę!
Nuo Palangos lig Varėnos,
Sulaukę puotos kruvinos,
Kaip mūsų proseniai ją gynė,
Taip ginsme sūnūs šios dienos!

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Paskutinį kartą redagavo Žygeivis 19 Rgs 2011 21:12. Iš viso redaguota 1 kartą.

Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Rgs 2011 21:03 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
I. Melianas: Lietuvos lenkai nėra pavojingesni už žemaičius


http://www.balsas.lt/News/print/556273

http://www.balsas.lt/naujiena/556273/i- ... -zemaicius

2011.09.19 17:49

Ištrauka:

      „Lietuvos lenkai yra vienintelė tokia grupė, kuri susidarė vietoje ir iš vietinių gyventojų. Ir mes turime juos taip priimti. Lygiai taip pat, kaip mes priimame Žemaitiją, Dzūkiją, turime priimti ir Vilniją, Lietuvos lenkus“, – Lietuvos televizijos laidoje „Įžvalgos“, kurią veda Virginijus Savukynas, teigė Kultūros ministro patarėjas, etnologas Imantas Melianas.

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/556273/ ... i-apacioje

Žygeivis
2011-09-19 20:58:42


       Lietuvos lenkai jokio realaus pavojaus Lietuvių Tautos Valstybei tikrai nekelia - dėl elementarios priežasties: jų Lietuvoje vos kelios dešimtys.

       O štai "tomaševskiniai" nutautėliai-šūdlenkiai, atsisakantys pripažinti savo didingus protėvius Lietuvius, ir laukiantys išmaldos iš aršiausių bei ilgaamžių Lietuvos Valstybės užsieninių priešų, kelia absoliučiai realų pavojų - ir patį baisiausią, koks tik įmanomas tautinėje valstybėje.

       Išsigimėlis mankurtas Pilsudskis - tikras žemaičių bajoras Giniotas - ir jo liokajus Želigovskis tai jau kartą labai akivaizdžiai įrodė ir patvirtino pralietu Lietuvių Tautos krauju bei užgrobdamas trečdalį Lietuvos Valstybės žemių (kurių nemažą dalį iki šiol laiko užgrobęs amžinas mūsų priešas - Lenkija, o kitą dalį - Baltarusija), po to tą patį darė Armija krajova, kurios garbinimu iki šiol užsiima "jedinstvieninkai", "persidažę" į "lenkus".

       Jievrosojuzui akivaizdžiai ir labai sparčiai artėja absoliutus krachas, o ir NATO, deja, bet braška per siūles - ypač šūdini santykiai tarp Turkijos ir Graikijos (o ir su JAV absoliučiu draugu Izraeliu Turkija, ko gero, greit visiškai susipyks - gal kiek ir pakariaus), be to ir Prancūzija jau visiškai atvirai susidėjo su kitu mūsų amžinu priešu - Rusijos imperija.

       Taigi, nenustebsiu, jog mus ir vėl parduos Rusijai ar Lenkijai...

       Ir tik mes patys galime tam sutrukdyti.

        Kaip tik todėl Lenkijos "penktoji kolona" Lietuvių Tautos Valstybėje kiek įmanoma greičiau turi būti išrauta su šaknimis ir netgi šaknelėmis - tik tada Lietuviai galės šiek tiek atsipūsti ir užsiimti savo istorinių-etninių žemių susigrąžinimu - pradedant Seinais ir Suvalkais, Krėva, Naručiu ir Ašmena, ir baigiant Tilže, Ragaine bei Tvanksta.

        Žinoma, tam mums būtina sukurti ne tik gerai parengtą, kovingą armiją, bet ir tokią netradicinę ginkluotę, kuri garantuotų mūsų besąlyginę ir absoliučią pergalę. Ir čia privalo labai rimtai padirbėti mūsų mokslininkai - visų pirma genų inžinieriai, biochemikai ir fizikai.

        O užsienio politikoje mūsų prioritetu turi būti tvirtos karinės geopolitinės sąjungos sukūrimas su Ukraina. Tačiau tam mums būtina, kad ten į valdžią ateitų tikri ukrainiečių patriotai - OUN-UPA nacionalistai: mūsų ir jų tikslai bei priešai yra absoliučiai tapatūs, o tai yra pats patikimiausias ilgalaikės sąjungos garantas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Rgs 2011 23:58 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 02 Rgs 2011 15:16
Pranešimai: 16
     Gerb. Kęstuti, manote, jog Lietuvos laukia karas su Lenkija?


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Rgs 2011 15:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Kęstutis Žemaitis rašė:
     Gerb. Kęstuti, manote, jog Lietuvos laukia karas su Lenkija?


    Ne manau, o esu tuo absoliučiai įsitikinęs. :smile7:

    Klausimas tik vienas - kada tai įvyks? :smile12:

    Deja, bet tautų ir Valstybių santykiai visada ir be jokių išimčių yra pagrįsti visai ne kokiais nors gerais norais, o savų amžinų interesų įgyvendinimu.

    Kokie tie "amžini interesai", visiškai akivaizdu peržvelgus pastarųjų 1,5 tūkstančio metų baltų ir slavų (atskirai imant - lietuvių ir lenkų) santykių istoriją: lenkai jau nuo 9-10 amžių iki dabar reguliariai skverbiasi į baltų (jotvingių, prūsų (atsimink, kas ir kodėl pakvietė Kryžiuočių ordiną?), vakarų galindų, lietuvių) istorines etnines žemes.

    Jotvingiai, vakarų galindai ir prūsai jau visiškai sunaikinti arba asimiliuoti, o lietuvių buvo sunaikinta ar asimiliuota maždaug pusė.

   Ir nereikia naiviai manyti, kad šis skverbimasis sustos savaime - kol lenkai bus pajėgūs veržtis į Lietuvių Tautai dar likusias žemes, tol jie tą ir darys.

   O priemones, kaip rodo mūsų "bendra" istorija, jie pasirenka labai įvairias - ir karines, ir mūsų elito "įsisavinimo" metodu, ir ideologiniu būdu (katalikybė - ne bet kokia, o būtent "polska wiara"), ir pasikviesdami ar pasamdydami įvairius mūsų priešus (kryžiuočius, vokiečius, rusus ir kitus) į pagalbą, jiems naikinant Lietuvių Tautą.

   Taigi, nors kol kas bandoma praplėsti "lenkų arealą"  "tomaševskinių mankurtų" pagalba, bet neabejoju, jog ateis diena, kai savo kiemuose pamatysime ir Lenkų armiją (gal ir ne vieną, o kartu su kokiais jų sąjungininkais).

   Privalome tai suvokti labai aiškiai ir neturėti jokių iliuzijų, kad "vilkas avies nepjaus". :smile89:

  Jei mes liksime "avimis", tai "vilkų" visada atsiras - ir ne tik Lenkija... (neabejoju, jog ir Baltarusija bei Rusijos imperija "galanda dantis ir iltis", ir tik NATO baimė juos kol kas sulaiko).

   Kaip tik todėl visada sakiau ir sakau, kad NATO mums yra neišvengiamas blogis, kurį privalome palaikyti.

   Visai kitas reikalas yra prakeiktasis Jievrosojuzas - Žydrojo Blogio imperija, kuri tik tuo ir užsiima, jog visais būdais siurbia Lietuvių Tautos gyvybines jėgas ir palengva okupuoja mūsų žemes, siųsdama į čia visokius kolonistus, pusvelčiui superkančius ir mūsų gamyklas, ir namus, ir žemes...

   Ir jokios patikimos statistikos apie tai, kiek ir kas (lenkai, vokiečiai, rusai, žydai....)  jau supirko - absoliučiai neskelbiama (įtariu, kad tokią statistiką niekas net ir nerenka - manau, kad tyčia, jog surinkus nenutekėtų informacija).

   P.S. Jei kas jau pamiršo, tai lygiai taip žydai įsigalėjo Palestinoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 20 Rgs 2011 18:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
      Mano komentarai straipsniui:

Sauliaus Stomos blogas. Tėvynės ieškojimas Vilnijoje

Antradienis, 2011-09-20 08:27

http://blog.delfi.lt/sauliusstoma/9197/#comment-63967

Žygeivis
Antradienis
2011-09-20 18:17


       Niekada pasaulio istorijoje nėra buvę, jog vilkas nepultų pjauti silpną ir bailią avį.

       Ir jokia demagogija čia mums nepadės, jei mes patys netapsime vilkais, o ir toliau liksime mekenančiomis iš baimės avimis…

       P.S. Niekada negalima pasitikėti jokia antilietuviška "penktąja kolona".

       Geriausias istorinis pavyzdys - žydai, kurie šimtus metų gyvenę Lietuvos Valstybėje, tuoj pat masiškai ir labai noriai išdavė ir pardavė okupantams bolševikams ir juos mielaširdingai priglaudusią Lietuvių Tautą, ir Lietuvių Tautos sukurtą Lietuvos Valstybę.

Visų mūsų laimei Lietuvių Tauta tada susitelkė, sėkmingai pasinaudojo palankia tarptautine geopolitine padėtimi ir surengė Birželio 23 d. Didįjį Lietuvių Tautos sukilimą bei išvalė Lietuvą ir nuo vietinių, ir nuo iš užsienio "importuotų" išdavikų ir Lietuvių Tautos priešų.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 21 Rgs 2011 00:37 
Atsijungęs

Užsiregistravo: 02 Rgs 2011 15:16
Pranešimai: 16
    Įdomios Jūsų mintys ir, geriau pagalvojus, teisingos.

     Prancūzija apspjaudė NATO bloką, parduodama karinius laivus Rusijai. Graikija su Turkija jau seniai šiepia dantis. Griuvus NATO, liksime be apsaugos.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 06 Spa 2012 17:25 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Šaltinis - http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... s=1&no=340

lenkai tikisi, kad lietuviai ir vėl "patylės", kaip 1912 m.
2012-10-06 17:00


Lietuviams jau nuo lenkų "krūliovos" Jadzės I-osios buvo paskirta TYLIŲJŲ STATISTŲ vieta.

Atseit "poliacy-bratanki" ("broleliai lenkai") viską už litwinus sutvarkys, pasidalins, ir nuspręs.

To principo lenkai nekeitė šimtmečius

- štai, pvz., po LIUBLINO SMURTO (1569 m. Lietuvos dviejų teritorinių aneksijų ir smurtinio pajungimo) vienas lenkų "panstwos glowa" taip apibendrino požiūrį į lietuvių teises spręsti savo Tėvynės likimą - "LITWO - TO JAK KURA" / "LIETUVA - TAI LYG VIŠTA, PAKUDAKUOS, PAPLASNOS IR VĖL UODEGĄ PASPAUS";

- niekas nepasikeitė ir 20-to a. pradžioje - po ištisos serijos LENKŲ FANATIKŲ POGROMŲ 1912 m. keliose dešimtyse Rytų Lietuvos parapijų - aukštas Vilniaus "ksiondzas" 2012.11. paskelbė, jog lietuviams bus leista grįžti į bažnyčias su sąlyga, jog lietuvių kalbos teisės bus apribotos iki 8-ių pamaldų per metus, o už tai lietuviai privalo VIEŠAI ATGAILAUTI DĖL LENKŲ POGROMININKŲ SUNERVINIMO IR JŲ ĮAUDRINIMO PERSEKIOTI LIETUVIUS;

- dar po pusės amžiaus, 1960-70-ais, lietuvių "TEISĖ TYLĖTI" buvo privaryta iki tokio laipsnio, jog už vieną lietuvišką žodį Rytų Lietuvos kolchozuose (o taip pat lietuviškuose kolūkiuose Gervėčiuose, Juročiuose, Benekainyse) kolūkio pirmininkas skirdavo PINIGINĘ 5 RUBLIŲ BAUSMĘ - už tai, kad lietuviai savo protėvių žemėje prabilo lietuviškai;

- dabar, visais 2000-taisais metais trunkanti Lenkijos KRESŲ AGRESIJA EKSKLIUZYVIAI LIETUVON PARINKTA KRYPTIMI (jokia kita Lenkijos kaimynė nėra taip sistemiškai terorizuojama, šmeižiama ir žeminama), matyt, išeina iš lenkiško įstikinimo, jog:

"LITWINAI IR VĖL PRATYLĖS", "Litwa ir vėl uodega pabruks", "jie lenkams privalo nusileisti".

tiems ,kurie Druskininkuose
2012-10-06 17:12


Juozo Giedraičio virtimas į Jerzy Giedroic aiškiai parodo konferencijos dalyviams daugiametę asimiliacinę Lenkijos politiką Lietuvių Tautos atžvilgiu ir liudija apie tarpukario ,,Nacionalistinės'' Lietuvos politikos teisingumą

Visiems puikiai matosi, kodėl Lenkija yra mums pavojinga.

Tokių ,,Giedrojcų'' Vilnijoje - ištisi kaimai.

Negi neaišku??

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 07 Spa 2012 15:15 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Žygeivis
11.09.2012 20:49


:)
11.09.2012 15:04

hadas писал:
gerbiamieji komentatoriai, nemaisykite zemaiciu, aukstaiciu ir gudu. lietuvos kunigaikstyste ikure aukstaiciai, prijungdami pirmiausiai aplinkinius baltu kaimynus, poto i...

-А кто такие АУКШТАИТИСЫ в средние веке и на каком языке они говорили?
------------------------------------

Краткий "ликбез" (первая часть)

Во первых не АУКШТАИТИСЫ, а АУКШТАЙЧЯЙ (aukštaičiai).

Во вторых - в средние века (да и сейчас в деревнях) они говорили на многих, так называемых аукштайтийских, наречиях литовского языка.

Сейчас эта группа наречий называется аукштайтийскими диалектами литовского языка.

Изначально они начали образовываться примерно в 4-7 веках, когда тогдашние восточные балты - группа летто-литовских племен, называвшиеся в то время именем Leita (Лейта), скорее всего под давлением гуннского нашествия, двинулась на запад и смешалась с местными западными балтами (с начала в основном это были krieviai (криевяй), часть которых тогда двинулась на север, где еще позже - примерно в 10 веке, их земли захватили славяне, а смешанное балто-славянское население начало называться кривичами).

Языковеды установили, что из исходного названия Leita (Лейта) позже (примерно в 7 веке) по законам трансформации тогдашнего литовского языка, появились разные формы - сначала (примерно в 8-9 веках) Lietva (Лиетва) (отсюда, когда славяне в то время - примерно в 9-10 веках - столкнулись с литовскими дружинами, появилось и славянское летописное название - Литва), а затем и Lietuva (Лиетува).

Leita (Ляйта) - Lietva (Лиетва) - Lietuva (Лиетува) в 7-11 веках - это территория западнее нынешнего Минска - примерно от озера Нарутис (в местном литовском наречии - Narotis (Наротис) или Naročio ežeras ("Нарочио яжярас" - отсюда появилась и славянская форма - Озеро Нарочь) и реки Ašmena (Ашмяна) до Alšėnai (Альшенай), Krėva (Крева), Lyda (Лида), Bokštai (Бокштай - то есть, если перевести на русский "(Сторожевые) Башни").

Та часть восточных летто-литовских древних племен, которая двинулась еще дальше на северо запад, смешавшись с местными западными балтами (северными селяй, северными кревяй) и финноязычными племенами, постепенно сформировали Latgaliai (латгалов) (название в переводе означает "Край Леты (Латы)" - название Lieta (Лета) (позже - Lata (Лата), а отсюда и нынешнее название Latvija (Латвия)) происходит от того же самого древнего племенного названия Leita (Лейта)) и Žiemgaliai (жемгаляй) (земгалов) (в переводе это название и означает "(Жители) северного ("зимнего") края").

Когда примерно в 6-7 веке часть летто-литовских племен поднялиь из низовий озера Нарутис и реки Ашмяна на холмистое нагорье на западе, внизу которой текла река Žeimena (Жяймяна - в переводе это название означает "зимняя"), они этот край назвали Aukštaitija (Аукштайтия - в переводе на русский означает "Высокий край" ), а низину на западе Žemaitija (Жямайтия - "Низкий край").

В те времена от рек Neris (Нярис) и Vilnia (Вильня) по всему бассейну реки Žeimena (Жяймяна) и по берегам реки Dauguva (Даугува) жило племя западных балтов - селяй, а южнее рек Neris (Нярис) и Vilnia (Вильня) жило племя западных балтов - dainaviai (дайнавяй) (одна из групп ятвягов (jotvingiai - йотвингяй)).

Древнюю территорию dainaviai (дайнавяй) со временем начали называть Dzūkija (Дзукия), так как в местных наречиях литовского языка нет шипящих звуков, вместо д часто говорят дз, вместо т говорят ц - это наследие ятвягов.

Севернее, в древних землях селяй, в литовских наречиях часто вместо ч говорят ц (это наследие селяй).

Южнее dainaviai (дайнавяй) жила другая большая группа ятвягов - sudūviai (судувяй). Их земля и сейчас называется Судува или Сувалкия (от названия города Сувлкай) - в 1920 г. южную часть Судувы (Сувалкии) и южную часть Дзукии захватила и оккупировала Польша.

На всей этой территории и сформировались разные аукштайтийские говоры литовского языка, а севернее - за Даугавой - говоры латышского языка.

Žygeivis
11.09.2012 21:15


Краткий "ликбез" (вторая часть)

Со временем литовские племена из бассейна реки Жяймяна (древней Жямайтии) продвинулись намного дальше на запад - в бассейн рек Šventoji (Швянтойи) (то есть в переводе - река "Святая") и Nevėžis (Нявежис), а название Жямайтия распространилось и на эти землию

Литовские племена не остановились на реке Нявежис, а двинулись еще дальше на запад - в земли западных балтов kuršiai (куршяй). А вместе с этим передвижением произошло и постепенное передвижение названия Жямайтия в древние земли куршяй. И сейчас именно эти земли литовцы называют Жямайтия, а местные литовские говоры - жямайтийскими (в них очень силен древний куршский субстрат).

А "древняя (исконная) Жямайтия" поспенно в сознании литовцев постепенно стала частью Аукштайтии. Однако реликты этой "старой Жямайтии" почти до наших дней сохранились в территориальном разделе католических эпархий и бискупств.

Вот общая карта этнографических частей Литвы (убрать пробелы):

h t t p://a3.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak- ... 268169061_ n.jpg

На русском языке (убрать пробелы):

h t t p://upload.wikimedia.org/wikipedia/comm ... nai_ru.png

*********************************************************

Šaltinis - Историки: наличие ядра позволило Литве перерасти в империю
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriki ... d=59012489

Komentarai
http://ru.delfi.lt/vkl/history/istoriki ... &s=1&no=80

Žygeivis
05.10.2012 21:16


Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имениях и фольварках славянизация была не менее жесткая, чем в остальной Литве - также как германизация в Малой Литве - Клайпедском крае и нынешней Калининградской области).

Разные переписи населения и другие письменные источники это прекрасно иллюстрируют.

И проходила она аналогично, как и во всех древних балтских землях - от Берлина, Гданьска и Варшавы до Москвы, Курска, Орела и Киева.

Сначала славянизировалась так называемая элита, жившая в городах и имениях, а затем и в деревнях народ постепенно менял свой родной язык.

Взгляните, как этот же процесс происходил в землях финских и тюркских племен и народов, в Сибири, на Дальнем Востоке (и сейчас продолжается).

Аналогично сейчас и на белорусском языке мало кто говорит в этнической Белорусии - особенно в восточной и северной (Смоленской области)р, а ведь совсем недавно по белорусски там говорили почти все.

----------------------------

В восточной Литве славянизация не была остановлена в 1918 г., поэтому сейчас и имеем положение, кардинально отличительное от положения в остальной Литве.

Последние литовские деревни исчезают в Восточной Литве, которая в 1920 г. была оккупирована Польшей, а в 1939 г. Сталин ее подарил Белорусии.

Точнее говоря, дети уже не умеют говорить по литовски ни в Ашмяне, ни в Лиде, ни в Креве, ни в Бреслауье, и только в отдаленных деревнях еще несколько тысяч литовцев все еще говорят по литовски. А ведь еще совсем недавно - до WW1, и даже WW2 - многие местные литовцы еще говорили по литовски, было множество литовских школ и организаций.

В Вильнюском крае проблема иная - тут после WW2 было переселено из восточной Белорусии и восточной Украины свыше 100 000 просоветски настроенных людей (иногда переселяли целыми колхозами - как например, целый поезд колхозников приехал в Игналину из какого то Курского колхоза), которые сейчас и составляют основу "местного польскоязычного населения" - только вот польский они выучили не дома, а в школе (в 1945 г. множество местных литовских школ тут закрыли, учителей угна в Сибирь, а вместо них открыли русские и польские школы). :)

-----------------------

Если вы сомневаетесь в масштабах славянизации, то просто взгляните на военные карты конца 19 века - начала 20 века - на названия деревень, рек и озер (во всей этнической Литве).

Многие названия (особенно окончания) славянизированны, но литовские корни, часто и литовские окончания на - ишки, видны везде - вплоть до Минска и Витебска (да и восточнее, и севернее тоже еще немало деревень с явными литовскими названиями).

Именно эти аргументы использовала делегация Литвы, когда происходили переговоры о границе между Литвой и Россией в 1920 г.

Между прочим, делегация России тогда официально признала, что литовские этнические земли расположены и намного восточнее установленной в 1920 г. границе, но аргументировали именно тем, что местные литовцы уже не говорят по литовски, хотя и живут в деревнях с литовскими названиями (известны интересные факты о том, что делегации крестьян из этих деревень приезжали в Москву, требуя чтобы их присоединили к Литве, так как они еще помнили, что их деды и прадеды были литовцами и говорили по литовски).

А вся территория Восточной Литвы, которая была определена по договору 1920 г., была в то время еще более или менее литовскоязычная - статистические данные были выложены на переговорах обеими сторонами, и границу выводили по согласованным данным обеих сторон.

Žygeivis
06.10.2012 19:11


:)
06.10.2012 11:03

Žygeivis писал:
Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имениях и фольварках славянизация была не...

there is 1 reply

Если все эти процессы происходили везде в Литве, то как удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков жемаитийцам?
------------------------------------

Вы явно что то не допонимаете или путаетесь в терминологии....

Поэтому отвечу последовательно.

1. На сей день в Литве исторически насчитывается свыше 100 говоров литовского языка - среди них около 40 говоров жямайтийских и около 60 говоров аукштайтийских (это два основных диалектных групп литовского языка), и еще около 15 аукштайтийских говоров известно за пределами нынешних границ Литвы.

Однако на сей день практически все литовцы уже говорят на так называемом литературном литовском языке, а на разных говорах сейчас как правило более менее правильно говорят только в деревнях пожилые люди. Молодежь к сожелению уже редко умеет правильно говорить на своих родных говорах.

Нынешний литовский литературный язык в основном основан на одном из аукштайтийских говоров исторической области Литвы - Сувалкии.

Этому причина в том, что после Наполеоновских реформ тут было упразднено крепостное право и именно тут литовцы скоро стали более богаче, чем в других местах Литвы, и поэтому в массовом порядке смогли выучить своих детей литовской грамоте и выпустить учиться в университеты Европы и Российской империи.

Поэтому именно эти образованные литовцы и использовали свое родное наречие как основу создавая литературный литовский язык в середине и конце 19 века.

До этого литературный литовский создавался на основе аукштайтийских говоров Малой Литвы, которая входила в состав Германской империи.

А еще раньше попытки создать литовский литературный язык производились именно на основе жямайтийских говоров - еще во времена Литовской империи (которую славяне по своему обычаю называют ВКЛ).

Однако в начале 20 века литовские лингвисты пополнили литовский литературный язык 19 века, основанный на сувалкском аукштайтийском диалекте, также и словами, и грамматическими особенностями, взятыми и из других аукштайтийских и жямайтийских говоров.

Добавлю, что в 1920 г. Польша оккупировала исторический центр Сувалкии - город Сувалки, а также и немалую часть Сувалкии - и до сих пор эти древние литовские земли находятся во временной польской оккупации.

Поэтому в 20 веке на литовский литературный язык большее влияние оказывали другие аукштайтийские говоры, но и жямайтийские тоже внесли свой весомый вклад.

Примечание - а вы вообще знаете, где какие исторические области Литвы находятся - например та же Жямайтия?

Вот тут выложены картосхемы (убрать пробелы)

Lietuvių tarmės (žemėlapiai)
viewtopic.php?f=92&t=1860

Примечание - исторические области Литвы - Сувалкия, Дзукия и Малая Литва - в языковедческом отношении тоже являются частями Аукштайтии (везде в этих регионах говорили и говорят на разных аукштайтийских говорах).

Žygeivis
07.10.2012 14:01


:)
06.10.2012 11:03
Žygeivis писал:
Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имениях и фольварках славянизация была не...

there is 1 reply

Если все эти процессы происходили везде в Литве, то как удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков жемаитийцам?
------------------------------------

Вчера у нас пропало электричество и мой второй длинный коментарий, который я вечером написал, я не успел послать и он стерся. :(

Поэтому постараюсь сегодня его воспроизвести.

----------

В первую очередь интересно было бы узнать из каких "источников" вы черпаете информацию, что "удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков "жемаитийцам"" (а аукштайчяй, следуя вашей логиге, не сохранили :) )?

Факты:

1. Переписи населения конца 19 века показывают, что литовская шляхта и в Жямайтии, и в Аукштайтии (во всех ее регионах, кроме онемеченной Малой Литвы) была полонизированна практически в одинаковой степени - все верхние слоя шляхты уже полностью говорили только на польском языке, а среди более мелкой шляхты примерно около 20 процентов еще говорила дома на разных литовских говорах (жямайтийских и аукштайтийских).

Однако литовское крестьянское население в весях во всей этнической Литве (и в Жямайтии, и в Аукштайтии - во всех ее областях) говорило на своих очень древних литовских говорах (и именно поэтому языковеды в начале 20 века без проблем записали и исследовали свыше 100 литовских говоров - около 40 в Жямайтии, и около 75 в разных областях Аукштайтии (включая и Малую Литву, которая уже почти 600 лет была под немецким игом).

Это положение географически кардинально изменилось только после WW1, когда Восточную Литву и Вильнюсский край в 1920 г. оккупировали польские войска и тут началась повсеместная принудительная полонизация, а в южной части Малой Литвы (нынешней Калининградской области) после прихода к власти Гитлера началась очень жестокая германизация (в 1938 г. по личному приказу Гитлера тут были сменены все древние литовские и прусские названия городов, весей и др. населенных пунктов. Можно добавить, что по приказу Сталина в 1946-47 г. тоже самое сделали и советы - только они сменили тут древние балтские названия не только населенных пунктов, но и озер, и речек... ).

Всех местных литовцев советы после WW2 или уничтожили, или сослали в Сибирь, или депортировали в Германию. И только небольшое число сумело спрятаться в Большой Литве.

Гитлер в этом отношении был намного милосердней Сталина - он только несколько сот представителей местной литовской активной интелигенции отправил в разные концлагеря перед и во время WW2.

А после WW2, когда в Восточной Литве (территорию которой Сталин в конце сентября 1939 г. назвал Западной Белоруссией, "неожиданно забыв" о Мирном договоре 1920 г. с Литвой, и отдал ее Белоруссии) закрыли все литовские школы и культурные общества, а многих активных литовцев растреляли или сослали в Сибирь, тут славянизация пошла ускоренными темпами. И за 40 лет, как показывают переписи, число местных литовцев уменьшилось в десятки раз.

В Вильнюском крае после WW2, как я уже писал, происходило то же - только сюда дополнительно переселили еще около 100 000 советских колонистов из Восточной Белоруссии, Восточной Украины и даже некоторых областей России (Курской, Смоленской и др.).

Žygeivis (продолжение)
07.10.2012 14:06


4. Языковеды, исследовавшие литовские говоры в начале 20 века, установили, что в то время на всех этнических литовских землях (на Малой и Большой Литве) насчитывается примерно 115 литовских говоров - на них говорили литовцы, в основном жившие в деревнях, а в городах, имениях и фольварках литовцы уже были сильно германизированны (в Малой Литве) или полонизированны (в Большой Литве - и процент полонизации был практически одинаковый и в Жямайтии, и в Аукштайтии).

5. Имена и фамилии литовцев тоже практически во всех регионах Большой Литвы были славянизированны в одинаковой степени.

И это прекрасно видно уже по разным переписям даже Литовской империи (которую славяне на свой лад называют ВКЛ) - шляхты, исполнявшей воинскую повинность.

И имена, и фамилии литовской шляхты практически одинаково (в процентном отношении) славянизированны и в Жямайтии, и в Аукштайтии (во всех ее регионах литовской этнической Большой Литвы - и в Сувалкии, и в Дзукии, и в северной, и в восточной Литве).

5. Свою этническую культуру до 20 века прекрасно сохранили все регионы Литвы - и в Жямайтии, и в Аукштайтии (в том числе и в Малой Литве).

Даже и сейчас на территории нынешней западной Белоруссии местная "белорусская" этническая культура - одежда, мелодии народных песен (и даже их слова - если их перевести на литовский), сказки, пословицы, прибаутки и так далее - полностью (до самых мелочей) совпадают с аналогичными элементами этнической культуры восточных аукштайчяй.

Это вам подтвердит любой этнограф, серьезно исследовавший традиционную этническую культуру в этих местах.


Žygeivis
11.10.2012 20:41


:)
“….А после WW2, когда в Восточной Литве (территорию которой Сталин в конце сентября 1939 г. назвал Западной Белоруссией, "неожиданно забыв" о Мирном договоре 1920 г с Литвой, и отдал ее Белоруссии.....“

Можент он не забыл, а вспомнил что:

19 марта 1938г. на чрезвычайном заседании правительства Литовской Республики под председательством президента А. Сметоны решено принять предложения Польши, и тем самым навсегда отказываясь от своих претензий на обладание Вильной и прилегающей территорией Виленского края.
-------------------------------------- ---------------

1. Во первых, 19 марта 1938г. на чрезвычайном заседании правительства Литовской Республики под председательством президента А. Сметоны было решено принять не предложение Польши, а ультиматум, в котором говорилось о завязывании дипломатических отношений с Польшей.

Ни слова там нет о признании законности оккупации Польшей Вильнюсского края и Восточной Литвы.

Взгляните на сами документы, а затем пишите. :)

2. Во вторых у Литвы были договоры о границах и с РСФСР 1920 г., и с ее наследником - СССР (и в 1926 г., и в 1934 г., и другие), в которых неизменно признавались границы Литвы по договору 12 июля 1920 г.

P. S. В 1921 году был заключён Рижский мирный договор, установивший границу между советскими республиками (РСФСР и УССР) и Польшей.

В этом договоре был применен хитрый дипломатический прием, с которым Польша согласилась - РСФСР признала границу с Польшей, "отодвинув" ее примерно на 30-50 км от той границы, которую РСФСР признала границей с Литвой.

То есть официально РСФСР отдала Польше только неширокий "коридор" между РСФСР и Литвой, тем самым не нарушая договор о границах с Литвой от 12 июля 1920 г.

Žygeivis
07.10.2012 22:32


Žygeivis писал:
Славянизация происходила веками и постепенно - и во всей этнической Литве, а не только в восточной Литве (например, в Жямайтии в имени...

В первую очередь интересно было бы узнать из каких "источников" вы черпаете информацию, что "удалось сохранить фамилии, язык и культуру практически без изменения на протяжении многих веков "жемаитийцам"" (а аукштайчяй, следуя вашей логиге, не сохранили :) )?

----------
:)
07.10.2012 18:50

Это следует из Вашей логики, так как вы утверждаите, что тутейшие да и поляки (что практически одно и тоже) по большому счёту есть литовцы забывшие кто они есть на самом деле в теперешнем понимании. Заранее отбросьте колонистов.
Или Вы хотите сказать, что все настояшие литовцы Вильнюсского края уничтожены:

“….Всех местных литовцев советы после WW2 или уничтожили, или сослали в Сибирь, или депортировали в Германию. И только небольшое число сумело спрятаться в Большой Литве....“ Полнейший бред.
-----------------------------------

Во первых, вы путаете мои цитаты - данная цитата предназначена не Вильнюсскому краю, а южной части Малой Литвы (нынешней Калининградской области) (отчасти и северной части Малой Литвы (Клайпедского края)) - и она полностью соответствует исторической действительности.

Во вторых, вы опять не желаете сравнивать данные по всей территории этнической Литвы именно до польской оккупации после WW1, а предлагаете смотреть именно нынешнее положение (и то в основном в двух районах вокруг Вильнюса - где именно и был основной центр полонизации Литвы уже с 15 века, когда после крещения Литвы сюда перебрались сотни, а позже и тысячи польских ксендзов, а вокруг Вильнюса были самые большие имения литовских владык и вельмож).

Ведь и позже именно тут происходила самая жесточайшая полонизация (особенно яростная после польской оккупации, а также во время WW2, когда АК просто уничтожала всех местных людей, которые еще говорили по литовски, и после WW2, когда опять именно литовских активистов уничтожали советы или высылали в концлагеря в Сибирь, и эта полонизация тут продолжается до наших дней).

И ведь именно в эти два района после WW2 была переселена основная масса из более чем 100 000 советских колонистов из Восточной Белоруссии, Восточой Украины и России.

В другие районы Литвы переселено таких советских колонистов намного меньше, да и эти оттуда сбежали, когда их начали расстреливать литовские партизаны - как было в Варенском, Алитусском и других районах Литвы.

А вокруг Вильнюса советы создавали настоящий "санитарный кордон", и для этого проводили жестокие этнические чистки - выселяя практически всех, кто еще говорил по литовски. А также, между прочим, и тех, кто говорил по просту или по польски, но не были "советскими людми" - но большинство из них не были угнаны в Сибирь, а были вынуждены репатриировать в Польшу, а их усадьбы заселили благонадежными "советскими людми" из Востока.

Поэтому если бы в 1990 г. Литва провела бы деколонизацию и отправила на родину всех советских колонистов и их пототмков, то сейчас и вокруг Вильнюса жили бы практически одни литовскоязычные литовцы, а не славяноязычное население.

А проверить "кто есть кто" очень просто - достаточно посмотреть, где до WW2 родились их предки - бабушки и дедушки...:)

И тогда окажется, что в Вильнюсском крае настоящих местных (коренных) тутейшей (говорящих по просту или по польски) "кот наплакал". :)

Ведь сегодня основная их масса сосредоточена в западных частях нынешней территории Белоруссии.

Надо добавить, что после WW2, особенно в 7-ом и 8-ом десятилетии, и они очень часто преселялиь в Вильнюс, а иногда и в колхозы вокруг Вильнюса - люди тогда просто бежали из белорусских колхозов (и именно поэтому в Белоруссии колхозникам не выдавали паспорта почти до самой перестройки (все паспорта колхозников лежали в сейфе председателя колхоза, и только получив немалую мзду председатель под каким то официальным предлогом выдавал колхознику его паспорт на руки - чтобы все колхозники полностью не сбежали в города).

Žygeivis
11.10.2012 20:16


:)
Несколько лет назад сам лично держал в руках списки подавших людей на возврат земли по НАСЛЕДСТВУ Шальчининской жеметварки. И лично убедился, что практически 100% фамилии не литовского происхождения.
-------------------------------------- ----------------

1. Вы специалист по литовскому или славянскому языковедению, что так уверенно это заявляете? :)

Судя по вашим комментариям вы ведь и нынешний литовский язык, и даже русский знаете только на бытовом уровне. Я уж не спрашиваю о ваших познаниях в местных древних литовских и белорусских говорах и их особенностях.

2. Насчет "100 % фамилий не литовского происхождения" вы явно лукавите - и это легко опровергнуть даже мельком взглянув в советские телефонные книги жителей района.

Полно ополяченных фамилий явного литовского происхождения. То же самое и в Вильнюсском районе, и в самом Вильнюсе.

К тому же прекрасно известна широко распространявшаяся практика польских оккупационных властей в 1920-1939 г. просто переводить литовские фамилии на польский язык (это легко проверить посмотрев документы царских времен. И в Игналине таких примеров полно - например, даже таких куриозных: один брат с фамилией Žvejys, а у другого - уже Rybokas, у одного - Žvirblis, а у другого - уже Vrubel, и так далее).

В интернете уже не раз приводились списки таких, обычных для этих мест, ополяченных фамилий явного литовского происхождения:

Rytų Lietuvos (vadinamojo "Vilniaus krašto") sulenkintų lietuviškų pavardžių

TRUMPASIS KATALOGAS:

Giniotas iš Pilsūdų - Pilsudski
Narutis - Narutowicz
Uogintas - Oginski
Mickus - Mickiewicz
Balandis - Bolądz
Karvelis - Korwel
Aukštulis - Oksztul
Jurgelis - Jurgel
Andriulaitis - Andrulojc
Petrulis - Petrul
Motiekaitis - Macejkianec
Vanagėlis - Wanagel
Bačiulis - Baczul
Šarkelis - Szarkel
Brazys - Brazis, Brozowski
Šimkus - Szimkus
Vaitulis - Wojtul
Vaidila - Wojtyła
Vainila - Wojniłło
Verbyla - Wierbiel
Pirštelis - Pirsztelis, Pirsztel, Пирстелеев, Пірстелэяаў
Tolmantas - Talmont
Oželis - Kozlowski
Kazlas - Kozlowski
Kiškis - Kiszkis, Zajanczkowski
Mažulis - Mazul
Meška - Mieszko
Radžvilas - Radziwiłł
Goštautas - Gasztol
Katkus - Chodkiewicz
Sapiega - Sapieha
Tamošius - Tomaszewski
Tėvelis - Tevel
Krepštulis - Krepsztul
Laucelis - Lawcel
Jasiukaitis - Jasiukait
Daškus - Daszkiewicz
Kupčelaitis - Kupczelait
Mažeika - Mazeiko
Kuklys - Kuklis
Juselis - Jusel
Adomaitis - Adamajtis, Adamait
Giliūnas - Giliun
Andriulaitis - Andraloit
Masiulionis - Masiulianiec
Žygelis - Zigiel
Vagnorius - Wagner
Dvynelis - Dvinel
Gaidys - Gaidis, Gojdz, Gajdamowicz
Gaidelis -Gaidel, Gaiduliewicz
Vabalys - Wabalis
Masėnas - Masian
Mažutis - Mazuto
Laurys - Lawris
Tatolis - Tatol
Narkeliūnas - Narkeliun
Obuoliūkštis - Obolikszto
Blažys - Blażys
Gedžiūnas - Gedziun
Gaigalas - Geigal,
Gulbinas - Gulbinowicz,
Jokūbėnas - Jakubenas
Juodelis - Jodelis
Baliulis - Balulis
Gintautas - Gintowt
Meilūnas - Mejłun
Petrašiūnas - Pietraszun
Jasiulionis - Jasielonis
Skirtūnas - Skirtun
Gečys - Giečys
Maišelis - Maiszel
Jankūnas - Jankun
Jočys - Joczys
Rėkštys - Rekst
Kukėnas - Kukian
Ožkelis - Aškilovič
Ožkelaitis - Aškiloic
Laurynaitis - Lavrinovič
Tamulaitis - Tomialoic
Andriulaitis - Andruloic
Rudys - Rudzis, Rudz
Jasiulionis - Jasiulianec
Paukštė - Paukszta
Grigonis - Grigianec
Ožkinis - Aškinec
Lazdinis - Lazdin, Lazdinec
Narbutas - Narbutt
Baublys - Baublis
Giedraitis - Giedroic
Norvaiša - Narwojsz
Vaišnys - Wojsznis
Dūdaitis - Dudojt
Tėvelis - Tewel
Tomašiūnas - Tomaszun
Radžiūnas - Radziun
Jokūbėnas - Jakubenas
Valeišis - Wołejszo
Gotautas - Gotowt
Vilkaitis - Wiłkojt
Beinoras - Bejnar
Paukštelis - Pauksztełło
Burba - Burbo
Rimšelis - Rimszeł

Žygeivis
13.10.2012 19:03


:)
12.10.2012 16:04
Я Вам уже несколько раз повторял (надоело уже). Обратите внимание, что я говорил о том, кто НАСТОЯЩИЙ (КОРЕННОЙ) житель Вильнюсского края, а не о процентном соотношении коренных и приезжих “СЕЙЧАС”, как Вы говорите..
-----------------------------

Если вы говорите только о коренных жителях окрестностей Вильнюса - то есть тех, чьи предки тут живут уже несколько тысячелетий, то все они без всякого исключения являются балтского - литовского, селонского (на север от Вильнюса) или ятвяжского (на юг от Вильнюса) - происхождения.

Славянами тут и не пахло. :)

P.S. Прекрасно известно, что первые славяне даже на территорию нынешней Варшавы пришли только в 8-10 веках и захватили эти ятвяжские земли, а в Литву вообще в первый раз вторлись только во время военного похода Ярослава в 1040 г.

В Киевской летописи записи о Литве начинаются с 1040 года:

«Ярослав иде на Литву».

Под 1190 годом есть запись о попытке похода Рюрика Ростиславича на Литву:

«Ростислав же … вборзе еха к отцю в Вручий. Отец бо его бяше пошел на Литву и бысть в Пинески у тещи своея и у шюрьи своея, тогда бо бяше свадба Ярополча. И бысть тепло и стече снегъ и не лезе бо имъ доити земли ихъ и възратишася въ свояси».

Žygeivis
13.10.2012 20:30


:)
12.10.2012 16:04
Я Вам уже несколько раз повторял (надоело уже). Обратите внимание, что я говорил о том, кто НАСТОЯЩИЙ (КОРЕННОЙ) житель Вильнюсского края, а не о процентном соотношении коренных и приезжих “СЕЙЧАС”, как Вы говорите..
-----------------------------

Žygeivis
13.10.2012 19:03
Если вы говорите только о коренных жителях окрестностей Вильнюса - то есть тех, чьи предки тут живут уже несколько тысячелетий, то все они без всякого исключения являются балтского - литовского, селонского (на север от Вильнюса) или ятвяжского (на юг от Вильнюса) - происхождения.

Славянами тут и не пахло. :)
---------------------------

:)
13.10.2012 19:23

"....Славянами тут и не пахло. :)...."

Согласен.
Но факты говорят, что ВКЛ было славянским государством и современная Литва являеться наследницей ВКЛ только в контексте средневекового отношения Жемайтии и ВКЛ.
Называйте вещи своими именами.
---------------------------

Так может сначала определимся, когда именно на балтских землях вообще, и на именно литовских историко-этнических землях (и на каких именно) впервые "запахло славянами"?

И как это может быть, что все князья и верховные владыки Литовской Державы, вплоть до крещения носят литовские языческие имена, а не славянские-православные (я уж не говорю о языческих-славянских)?

А также как это случилось, что вплоть до нынешнего Минска, Гардина и Бреслауйи даже до сих пор полным полно весей и деревень с названиями очевидного литовского происхождения?

Да и сами литовцы все еще проживают во многих весях с литовскими названиями, далеко от нынешних границ Литвы?

И почему Литовское Государство создали какие то безграмотные язычники, а не, наверное, очень грамотные в то время, славянские Полоцкие князья - тоже, между прочим обосновавшиеся на древней балтской - селонской - земле только в 10-11 веках? :)

P.S. Да, прекрасно известно, что литовская верховная знать полонизировалась после крещения, и это произошло в 15 веке - начале 16 века.

Однако основная масса литовской шляхты-байоров полонизировалась намного позже - в 17-19 веках, но и до наших дней примерно 20 процентов древней литовской шляхты - потомственные воины байорай, сохранили свой родоначальный литовский язык.

Между прочим, и я сам, и мой род (род моего отца, и дедушки, и прадедушки, и так далее), и роды моих бабушек (и по матери, и по дедушки), как раз такие примеры. :)

И род моей жены, который свое родоначалие (по одной из ее бабушек) ведет и от князей Огинских (по литовски - Uoginčiai -это название имения, от которого родоначальник получил свою фамилию), тоже сохранили свои литовские корни и литовский язык.

И таких древних литовских родов не так уж и мало даже после всех передряг в 18-19-20 веках.


Источник - Александрас Матонис: история ВКЛ становится объектом информационной борьбы

Коментары
http://ru.delfi.lt/news/blicakcent/alek ... s=1&no=220

Žygeivis
04.11.2012 20:14


elbing
03.11.2012 23:57
> Žygeivis 03.11.2012 23:19 Вообще то Желиговский написал о себе правду - он ведь и был litwin (что по польски и означает в переводе - литовец), а его предки были чистокровные литовцы, говорившие на литовском языке (его род жил недалеко от нашего рода).

Рискну предположить, что по-жмудински фамилия звучит как ЖелиговскиС. Поэтому товарисч Жиг делает такое умозаключение...
Через какое-то время последователи Жига будут утверждать, что коль Ленинас литовская фамилия, то Ленин тоже "литовец".

P.S. Жиг, а все-таки откуда "знаешь", что его предки говорили на литовском языке.
-------------------------------------- ----------

1. Во первых, Желиговский был католик и происходил из католической семьи. Родился в древнем литовском городе Ашмяна, который по Мирному договору 1920 г. с РСФСР был признан литовской историко-этнической землей всеми экспертами.

Практически все местные католики этих мест являются потомками язычников литовцев-аукштайчяй, крещеных в конце 14 века.

2. Во вторых - ни сам Желиговский, ни его предки никогда себя белоруссами не называли.

На оборот - они считали себя литовцами, говорящими на польском языке - по хорошо известной формуле: "Gente Lituanus - Natione Polonus" (Национальность - литовец, нация (гражданственность) - польская), распространившаяся в среде польскоязычных байоров Литвы (и в Аукштайтии, и в Жямайтии, и даже в Малой Литве, которая с 1422 г. была признана владением Ордена крестоносцев) в первой половине 19 века.

3. Сама фамилия Желиговский (на польском - Żeligowski) происходит из древнего литовского слова "želgti" (желг-ти) ("ходить широкими шагами" или "сидеть широко раздвинув ноги"), то есть фамилия скорее всего прозвищного происхождения ("žal̃g-as" - "очень высокий мужчина"), но может быть и от имени предка - Želg-ys (Жельг-ис, то есть "широко ходящий"), с добавкой польского фамильного суффикса -owski вместо древнего литовского именного окончания -ys, распространенного в северо-восточной Литве.

http://lkzd.lki.lt/Zodynas/Visas.asp

žélgti, -ia, -ė intr. plėstis, skėstis, žergti: Kam čia želgi, pletys, sudėk štalpniai, t. y. kam užemi daug vietos? J.
užžélgti tr. užimti (daug vietos), užžergti: Staliorius su savo pabūklais užželgė daugel vietos, t. y. užėmė J.

žal̃gas sm. (4) KŽ, Šmk, žálgas (1) LsB176; K.Būg žr. žalga:
1. Iš pievos žalgùs veža Plk. Nusitvėręs žal̃gą ir bado obuolius Nm. Paleido arklį ir ėmė dairytis žalgo rš. Kad jūs žalgo neinkište, an baslės (builio) vyniosiu LTR(Pb). ^ Jis eina kap žal̃gas (dideliais žingsniais) Plv. Et, kas iš jos išeina: didelė kaip žal̃gas, po rietais gali šunis pakart Lkš. Šiemet rugiai dideli kaip žalgaĩ Plk. Iš mažų dienų augo kaip medis ir užaugo kaip žalgas, juodbruvas, plaukai stambūs kaip cigono Tat. Nemunas buvęs dar nedidelis vyriukas, o jos (Jūrė ir Marė) mergos didelės kaip žalgai A1885,326. ║ NdŽ stora lazda: Su tokiu žalgù gal strėnas parmušti Krkl.
2. Tu su tokiu žalgù nesusilyginsi – jis turi ir jėgos, ir sveikatos Žvr. Kur tu su tokiu žalgù šoksi Alk. Tai žal̃gas – jau kraigą siekia Slv.
3. pavasarį sudygusios bulvės daigas: Bulbių žalgaĩ nuskabyti Brb.
4. žr. žalga 4: O tu, žmoguti, ar dėl to pataikauji, jog ant žalgu vaikščioji? Rp.

Žygeivis (дополнение)
04.11.2012 20:49


В разных энциклопедиях пишут, что Л. Желиговский родился в г. Ашмяна, но в интернете можно найти и версию, что он родился в фольварке Переходы, севернее местечка Солы, недалеко от Ашмяны.

В 1938 г. фольварк Переходы административно принадлежал сельской гмине Солы Ошмянского повята.

Вот вам названия деревень, весей, застенков и фольварков в гмине Солы (по литовски - Salos http://lt.wikipedia.org/wiki/Salos_%28Smurgainys%29 ) в 1938 г. (названия сильно полонизированны, но то, что большинство из них литовского происхождения, ясно и не языковедам):

http://www.radzima.net/ru/gmina/soly.html

Список мест

Ажугеры, фольварк
Ажугеры, деревня
Ажуройсти, застенок
Ажуройсти, деревня
Амоляны, фольварк
Ананишки, застенок
Антоново, осада
Бабруты, застенок
Бабья Лужа, фольварк
Байтюли, деревня
Баранцы, имение
Баранцы, деревня
Баранцы, застенок
Белюны, деревня
Биржуны, застенок
Бонифацево, имение
Борзобогатишки, осада
Борзобогатишки І, фольварк
Борзобогатишки ІІ, фольварк
Борки, фольварк
Борки, осада
Боровка, фольварк
Борово, застенок
Борти, застенок
Бояры, деревня
Валейковичи, осада
Валейковичи, деревня
Валейковичи, застенок
Валерин, имение
Валерин, осада
Варакумщина, фольварк
Варакумщина, деревня
Васюки, деревня
Васюки, застенок
Великая Краска, застенок
Веремеиха, застенок
Веркеляны, фольварк
Веротейка, застенок
Видево, фольварк
Видево, осада
Вилия, осада
Винцентово, застенок
Висневка, фольварк
Висневка, осада
Волойти, фольварк
Волойти, деревня
Высокая, фольварк
Высокая, осада
Гавдевичи, околица
Гайди, фольварк
Гайди, деревня
Галин, осада
Гаути, деревня
Глубокий Ров, осада
Граница, фольварк
Густишки, осада
Давкшишки, фольварк
Давкшишки, имение
Давкшишки, осада
Давкшишки, плебания
Давкшишки І, деревня
Давкшишки ІІ, деревня
Дайлидки, деревня
Дегиси, деревня
Докурнишки, имение
Докурнишки, околица
Дордишки, деревня

И так дале....

Интересно и то, что в этой гмине имеется деревня Желигово.

Žygeivis
04.11.2012 21:54


elbing
04.11.2012 21:01
> Žygeivis 04.11.2012 20:14

Жиг, а вот еще тебе процитирую Л.Желиговского:
"Накануне марша на Вильно, в Воронове, были мы не только поляками, мы были литвинами. Это было наше право и обязанность... Но в умах некоторых офицеров и солдат появились колебания. Вильня уже в Спа почти совсем была отдана жмудинам, воинская лояльность возмущалась при мысли о действиях вопреки приказу."
---------------------------

elbing, когда же для тебя дойдет, что слово "litwin" на польском языке всегда и значил именно "литовец", а не православный белорус (их называли русинами, а жителей Московского княжества - московитами).

Другое дело, что ополячившаяся литовская шляхта - байорай, в 19 веке вполне приемлемо для жителей Литвы тех времен использовавшие национальное самоопределение по формуле "Gente Lituanus - Natione Polonus" (Национальность - литовец, нация (гражданственность) - польская), попытались ту же формулу национального самоопределения использовать и в первой половине 20 века.

Но на этот раз оказалось, что за прошедший век произошли огромные сдвиги в национальном самосознании всех жителей бывшей Литовской империи - и литовцы уже как главный принцип самоопределения с середины 19 века начали применять использование родного литовского языка.

Вот это и вызвало ожесточенный конфликт с польскоязычной шляхтой литовского происхождения.

Кроме того, некоторая, сравнительно небольшая часть, литовской шляхты приняла белорусское национальное самосознание и белорусский язык.

Именно в конце 19 века - начале 20 века и особенно после WW1 и произошло основное размежевание на нынешние "языковые" национальности бывшей литовской шляхты (байорай).
-----------------------------

Например, очень интересный и показательный пример трех братьев-шляхтичей - один стал знаменитым на весь мир литовcким зоологом, академиком, с фамилией Tadas Ivanauskas, второй брат - не менее знаменитым польским политиком Jerzy Iwanowski, а третий брат - в Белоруссии известным белорусским политиком Вацлаў Леанардавіч Іваноўскі. :)

Tadas Ivanauskas (1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje, Varanavo valsčius, Rusijos imperija – 1970 m. birželio 1 d. Kaune) – Lietuvos gamtininkas, rašytojas, biologijos daktaras, profesorius, akademikas.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas
http://en.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas
http://pl.wikipedia.org/wiki/Tadas_Ivanauskas
http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%A2%D0% ... 0%BA%D1%96

Jerzy Iwanowski (ur. 10 lutego 1878 w Lebiodce koło Szczuczyna, zm. 28 marca 1965 w Penley w Wielkiej Brytanii) – polski działacz społeczny i polityk, inżynier, minister spraw zagranicznych Litwy Środkowej (1920–1922) oraz poseł na Sejm II RP III kadencji (1930–1935).
http://pl.wikipedia.org/wiki/Jerzy_Iwanowski
http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%AE%D1% ... 0%BA%D1%96

Вацлаў Леанардавіч Іваноўскі (7 чэрвеня (25 мая) 1880, фальв. Лябёдка, зараз у межах в. Галавічполе, Шчучынскі раён — 7 снежня 1943, Менск; Псеўданімы: Вацюк Тройца, Браты Далецкія) — беларускі палітычны і грамадскі дзеяч, доктар тэхнічных навук. Заснавальнік Беларускай рэвалюцыйнай партыі (1902). Пасля яе расколу ў 1903 ўзначаліў Круг беларускай народнай прасветы і культуры.
http://be.wikipedia.org/wiki/%D0%92%D0% ... 0%BA%D1%96
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%98%D0% ... 0%B8%D1%87

Именно вот так древний литовский народ и "рассеивался" по разным национальностям.

И основная причина этого "рассеивания" одна - принятие христянства в конце 14 века "из польских рук" и последовавшие за тем разные унии с Польшей, которые наконец кончились полным развалом Литовской империи и ее разделом в конце 18 века.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 19 Sau 2013 19:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Blogeris Zeppelinus. Ir tarp bajorų būta Lietuvos patriotų. Ką nutyli polonofilai ir „atstumto bajorų elito“ apraudotojai


http://alkas.lt/2013/01/19/blogeris-zep ... audotojai/

Blogeris Zeppelinus,
http://www.facebook.com/blogeris.zeppelinus
2013 01 19 16:12

Žinomas teležmogus Virginijus Savukynas visuomeninės televizijos laidose mėgsta gvildenti visokias tariamai egzistuojančias lietuviškos tapatybės pseudoproblemas.

Ilgesingai dūsauti dėl anuometinių lietuvių netolerancijos, kurios pasėkoje visokie iš principo nepageidaujantys kalbėti „mužikų-chlopų kalba“ užriestnosiai ponai, laikantys save Lenkijos patriotais ir rezgantys sąmokslus prieš Lietuvos Respubliką buvo išspirti iš mūsų valstybės.

Paradoksalu, bet, berods, net kelios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos laidos buvo skirtos kažkokiai išmirusiai bajoriškai šeimai. Ničniekuo Lietuvai nenusipelniusiai, niekam čia nežinomai ir nelabai kam įdomiai.

Mat laidos vedėjas V.Savukynas bebraklinėdamas po kažkokias senobines kapines užmatė antkapio užrašą su jų pavarde – Kęstutis-Gediminas. Kas sužadino jo ir taip nežabotą vaizduotę.

Ir iš to antkapio gerbiamas Virginijus, kaip koks Baltijos jūroje nuskendusios Sarmatijos-Atlantidos Karalystės entuziastas, sukūrė ištisą legendą apie paskutinį šiuos vardus nešiojusių kunigaikščių giminės atstovą.

Tuščioje vietoje, kaip ir priklauso fentezi žanro kūrėjui.

Paveikslėlis

Lenkų šovinistų plakatas

Ir ta legenda penėjo LTV žiūrovus ir dar krūvos portalų skaitytojus. Vis graudžiai pamąstydamas – kokie durni buvo tie lietuviai, atstūmę tokį puikų elitą vien dėl jų nenoro kalbėti lietuviškai bei nelojalumo „Kowenskai Litwie“.

Keista, tačiau mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomoje visuomeninėje televizijoje neatsiranda laiko tam, kad vietoje visokių iš piršto laužtų polonofilinių legendų papasakoti apie tuos žmones, kurie iš tiesų sukūrė mūsų valstybę. Bei pasižymėjo kažkuo, apart susigalvotos pretenzingos pavardės .

Tame tarpe – ir bajoriškos kilmės

Užtat apie tai galima pasiskaityti žemiau esančiame Klaipėdos Universiteto mokslininko dr. Algirdo Girininko straipsnyje:

Dvarininkijos grįžimas prie lietuviškų šaknų XX a. pradžioje. Dr. Algirdas Girininkas, Klaipėdos Universitetas
http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_ ... 4625&p_k=1


Kelios citatos tingintiems skaityti ilgus tekstus:

„…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4 proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc.

Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų metų bajorijos polonizaciją.

Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc. valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“

Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.

„Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai. Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine.“

Kaip įdomu. Juk panašias kalbas mes ir vėl girdime. Per valdišką televiziją.

O štai vienas iš tų bajorų, kurių kažkodėl nerodo per V.Savukyno laidas:

„…buvusio dvarininko Tado Daugirdo pavyzdys….Tadas Daugirdas – senų Žemaitijos dvarininkų atžala.

…Jis puikiai jautėsi lenkiškai ir rusiškai kalbančioje namų aplinkoje, ir vėliau … tokioje pat kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje

T. Daugirdas atranda savo lietuvišką kilmę ir suvokia pareigą dirbti Lietuvos labui… To negalėjo pakęsti jo giminės, šeimos nariai. Lenkiškos pakraipos dvarininkai, net giminės iš Daugirdų, vadino jį „chlopomanu, litvomanu“.

Nesusipratimai tarp T. Daugirdo šeimos narių ir giminių buvo tiesiogiai susiję su požiūriu į lietuvių kalbą, valstiečius. Įvairiai dergiamas, jis nebegalėjo likti tokioje aplinkoje

…T. Daugirdas po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 metų Seimo palieka lenkiškąja aplinką (ūkininkavimą dvare perima vyriausiasis sūnus) ir įsilieja į besiformuojančios lietuvių inteligentijos būrį Kaune.“

Apie savo aplinkoje gyvenusius lenkus T. Daugirdas rašė:

„…Jau tai reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškieji lenkai mėgsta grobti savo kraštą, – liepia laikyti save lietuvių geradariais, o patys yra, kaip vokiečiai Latviuose ar Estuose. Visi tie nacionalistai, tai juodašimtininkai įvairaus pavidalo ir įvairaus pajėgumo, jei galiu taip išsireikšti.

Jau šiandien lenkų laikraščiai rodo apetitą į senovės Lenkijos sienas, įrodinėdami, kad tiek gero nuo amžių yra padarę jų sienose gyvenančioms tautoms, kad šiandien toje valstybėje tik jiems tinkąs vadovų vaidmuo.

Man rodos, kad tautos, kurias jie stengiasi auklėti, šiandien tą globėją atstatys, nes išaugo ir gali patys be globėjų bei vystyklų vaikščioti po pasaulį. Pagaliau, jei nuo manęs pareitų, duočiau tai guvernantei šimtinę, bet tik iš malonės, nes toji guvernantė labiau rūpinasi savimi, negu savo auklėtiniais, o juk nuo amžių buvo puikiai atlyginama…“

T. Daugirdo nuostata karo atžvilgiu buvo gana įdomi. Jis rašė, kad „lietuviams neturėtų rūpėti tų dviejų – Rusijos ir Vokietijos – mūsų kraštui abejingų valstybių kova, o reikia žiūrėti savojo krašto.“

Taigi, susipratęs Lietuvos bajoras, daug nuveikęs lietuvių tautos labui.

Kodėl ponui V.Savukynui nesukūrus laidos apie jį? Jo nuopelnai Lietuvai realūs, skirtingai nuo visokių kilmingų apsišaukėlių skambiais vardais.

O štai ir priminimas tekste apie tai, ką linkę droviai nutylėti mūsų polonofilai ir „atstumtosios bajorijos“ godotojai valdiškose televizijose:

„Deja, ne visa dvarininkija pasuko T. Daugirdo keliu. Labai didele Lietuvos dvarininkijos gėda laikytinas dalyvavimas Karinės Lenkų organizacijos (Polska Organizacija Wojskowa) ir Nemuno šaulių organizacijos (Organizacja Strzelcow nadniemenskich) veikloje bei šių organizacijų rėmimas.

Ne mažiau gėdingas dvarininkijos žingsnis – prisidėjimas prie organizuojamo 1919 m. rugpjūčio 28–29 d. perversmo ir ruošiamo antrojo – tų pačių metų rugsėjo 20 d.

Iš 86 Lietuvos dvarų aktyviausiai perversmininkus rėmė Kauno, Panevėžio, Ukmergės apylinkių dvarininkai.

Deja, perversmininkų šalininkų būta ir Žemaitijoje (1 pav.). Tarp jų ir Telšių „obvode“ su numatytu komendantu Pruffer–Celina (slapyvardis). Tarp dvarininkų, kurie rėmė POW-iakininkus, buvo Rietavo, Rainių, Užminijų, Pavandenės dvarininkai.“

Kitaip sakant, ponas Savukynas ir Co vis pamiršta paminėti, jog tas nūnai apraudamas „atstumtojo Lietuvos elito žiedas“ ir buvo pagrindinė antivalstybinę ir antilietuvišką veiklą remianti bei organizuojanti jėga.

Beje, jau Nepriklausomai Lietuvai atsistojus ant kojų dar ilgai išlaikiusi ir akiplėšiškai demonstravusi savo unorą ir požiūrį į lietuvius:

„Dvarininkai dar ilgai stengėsi išlaikyti lenkų kalbą. Situacijos sudėtingumą iliustruoja Lietuvos žemės ūkio ministerio Mykolo Krupavičiaus ir pas jį apsilankiusios dvarininkės nuo Panevėžio susidūrimas.

Dvarininkė ministerį prakalbino lenkiškai. M. Krupavičius paklausė, ar Tamsta nekalbanti lietuviškai. Dvarininkė jam atsakiusi, kad lietuviškai kalbanti tik virtuvėje su tarnaitėmis. M. Krupavičiui parodžius duris, ji išėjo.

Situacija turėjo didžiulį rezonansą tarp dvarininkų, apie tai buvo rašoma tuometinėje spaudoje ir aptariama platesnėje visuomenėje. Rezultatas buvo toks: po šio įvykio dvarininkai į ministeriją žemės reikalais kreipdavosi tik lietuviškai.“

Kaip matome, tuometiniai ministrai mokėjo elgtis su suįžūlėjusiais ir antilietuviškumo neslepiančiais lenkakalbio „elito actovais“. Ir greit išmokydavo juos pagarbos lietuviams, jų valstybei ir KALBAI.

O juk M.Krupavičius puikiai mokėjo lenkiškai, kaip ir ta ponia – lietuviškai.

Tai buvo ne kalbos žinojimo, o kas valstybėje yra šeimininkas, klausimas.

Ar įsivaizduojate tokią situacija dabartinio ministro kabinete?

Jėzusmarija, kai kurie mūsiškiai greičiau jau prabiltu laužyta „ponų kalba“ ir suprakaitavę atsiprašinėtų už blogą tarimą.

O nemokantys tos kalbos tamsuoliai pultų pas sekretorę, kad toji „iš po žemių, tučtuojau, nedelsiant nei sekundės“ surastu jam vertėją. Kad tik ponui nereikėtų laužyti liežuvio „chamiška kalba“.

Mat ano meto elitas stengėsi visiems lietuviams duoti bajoriškas teises bei laisvo žmogaus savimonę. Todėl turėjo savigarbos ir orumo.

O dalis dabartinio pageidautų lietuvius vėl beteisiais mužikais-chlopais paversti.

Kuriems privaloma skaityti tik tai, ką ponų raštinykai rašo, žiūrėti per televizorių tik tai, ką ponų klounai rodo ir net per šventes galima eiti tik ten, kur ponai maloningai leidžia.

Ir dar rankutę ponui bučiuoti, kad rašo, rodo ir leidžia…

Iš to ir gimsta ta vis prasiveržianti televizijoje bei spaudoje wannabe nobiliais poniška nostalgija seniems, geriems laikams, kai ponai kalbėjo lenkiškai, o chamai-litvinai žinojo savo vietą.

Nieko, užteko lietuviams dvasios anuos ponus į vietą pastatyti, nepritrūks ir šitiems.

Bus proga ateities veikėjams apraudoti, ne tik „atstumtąjį bajorišką“, bet dar ir „išspirtąjį kosmopolitinį elitą“.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/01/19/blogeris-zep ... s#comments

sarunas:
2013 01 19 19:10


> „…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4
> proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc. Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų > metų bajorijos polonizaciją. Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc.
> valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“
> Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.

Stiklinė pusiau pilna ar pustuštė – lenkiškai kalbančių bajorų ir lietuviškai kalbančių santykis 2:1. Kitaip tariant, lietuviškai šnekančių ne taip jau ir mažai.

Be to, lenkakalbiais tuo metu užsirašė ir dalis būsimų mūsų nacionalinio judėjimo lyderių. Prisiminkime kad ir brolius Biržiškas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 26 Sau 2013 16:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Dėl lietuviškų “kompleksų” – keista, jei jų nebūtų. Nes tai reikštų, kad lietuviai galutinai prarado savo istorinę atmintį…

Pažvelkite, pvz., į Lenkijos ir Lietuvos žemėlapius 15 amžiuje ir dabar.

Ir palyginkite kaip atrodė lenkiška “utėlė” šalia lietuviško “dramblio”…


Paveikslėlis

O dar vaizdžiau, kada palygini lietuvių ir baltų gyventų plotų žemėlapius iki 7 mūsų eros amžiaus:

Baltiškų vandenvardžių (hidronimų) paplitimo žemėlapiai ir slavų genčių įsiveržimas bei paplitimas baltų žemėse
viewtopic.php?f=42&t=9537

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Kieno žemes “surijo” Lenkija ir kiti slavai?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 31 Sau 2013 14:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Replika. Lietuvių kalba kaip bendra vertybė


http://www.pogon.lt/straipsniai-lietuvi ... rtybe.html

Ryšard Maceikianec
Piątek, 25 stycznia 2013

…Politinio aklumo simbolis, masių kvailumo, trumparegiškumo, kažkokio specifinio storžieviškumo, neįtikėtino siauraprotiškumo, bemaž pamišimo simbolis gali būti kad ir toks dalykas: štai virš Vilniaus, virš Kirtimų oro uosto, spindi raudona sovietinės bazės žvaigždė. Baugus raudonojo teroro šešėlis krinta ant čia čionykščių krikščionių gyvenimo, turto ir sąžinės. Tuo tarpu gyventojai nesumano nieko kito, kaip talžyti vienas kitą savose šventyklose, talžyti iki kraujo per pamaldas, kivirčydamiesi dėl to, kokia kalba katalikų bažnyčiose turi būti giedamos giesmės – lenkų ar lietuvių kalba!!!

Juozapas Mackevičius. Teisybė akių nebado, 2002 m.

Per neseniai paminėtas 22-ąsias tragiškų 1991 m. sausio įvykių metines buvo paliesta ne viena tema, surengta daug renginių, nekasdienių interviu ir laidų, skirtų dalyvių prisiminimams. O tarp jų paminėti ir sunkumai, su kuriais susidurta anuomet paskelbus lietuvių kalbą visuotinai vartojama valstybine kalba.

Ir mūsų priešinimasis, kurį skatino sovietinės institucijos bei veikėjai, puikiai pasinaudoję kalbos klausimu skatinti žmonių susiskirstymui, kurti sienoms tarp jų ir kurstyti nepalankioms nuostatoms.

Čia galima įžvelgti ir tuometinės atsikūrusios valstybės valdžios kaltės, nes ji, pavyzdžiui, 1993 m.savo piliečiams nustatė lietuvių kalbos mokėjimo kategoriją, taikomą krizės ir bedarbystės sąlygomis, kai nuo gautų ar negautų išmokų galėjo priklausyti ir tai, ar ant stalo bus duonos, – kai kam tai įsirėžė į atmintį kelioms kartoms kaip to meto valdžios išskirtinės arogancijos išraiška priimant sprendimus dėl nepaprastai jautrių dalykų.

Todėl šiandien, mūsų nuomone, jau laikas nustoti koncentruotis į ano laikotarpio įspūdžius ir atbalsius, įžvelgti poreikį keistis ir savo pastangas iš gražbylystės ir patriotinių putų plakimo srities perkelti į praktinio lietuvių kalbos skleidimo sritį.

***

Prieš metus pasirodė informacija, kad asmenų grupė įkūrė visuomeninę Lietuvių kalbos gynėjų sąjungą. Su šios sąjungos pirmininke turėjome ilgą pokalbį, per kurį buvo išsakytas mūsų požiūris į tai, kaip turėtų būti ginama lietuvių kalba, kuris pagrįstas, mūsų nuomone, palankiu, net su meile įgyvendinamu lietuvių kalbos skleidimu tarp tų, kurie šioje srityje turi nepakankamai žinių, ir kad tai ne tik palengvins jų gyvenimą, bet ir paskatins tarpusavio supratimą bei sustiprins Lietuvos visuomenės sanglaudą. Deja, visuomeninė organizacija, nors ir suprantanti mūsų poziciją ir palankiai nusiteikusi, su šia užduotimi susidoroti neįstengs. Prisiimti šią pareigą, mūsų nuomone, turi valstybinės institucijos, nes jos privalo užtikrinti piliečiams galimybę gauti ir tobulinti žinias tos kalbos, kuriai pagal Konstituciją suteiktas valstybinės kalbos statusas.

***

Po to, kai Pilsudskio įsakymu Želigovskio vadovaujami kariniai padaliniai jėga užgrobė Vilnių ir šalia esančias teritorijas, kiekvienoje didesnėje gyvenvietėje atsirado „prašymų rašymo biurai“.

Tuo metu Vilniuje leidžiamo dienraščio „Słowo“ („Žodis“) redaktorius Stanislavas Mackevičius (Catas), recenzuodamas išleistą savo brolio Juozapo Mackevičiaus knygą „Pelkių maištas“, apie tuos biurus rašė taip:

(…) Knygos „Pelkių maištas“ antraštinis lapas – su Hopeno užsklanda, joje pavaizduotas čionykštis valstietis, basas, rankoje suspaudęs kepurę, akys nudelbtos, veido išraiška beviltiškai liūdna (...).

Tai, kad prieš juos visi nuolatos stovime spausdami kepurę rankoje, pakankamai liudija kad ir „prašymų rašymo biurų“ skaičius. Nuvažiavęs į kaimą matau, kad jame nėra jokios parduotuvės, nei suklės, nei karčemos, yra tiktai „prašymų rašymo biuras“. Eidamas pagrindine apskrities miesto gatve suskaičiavau net septynis prašymų rašymo biurus toje vienoje gatvėje (...).

Tuometis redaktorius „prašymų rašymo biuruose“ įžvelgia išsikerojusio biurokratizmo apraiškas ir tai, kad vietiniai žmonės buvo laikomi pusiau kolonijos gyventojais. Beje, tie „biurai“ buvo ir pasipelnymo vieta, ypač atvykusiems kolonistams ir jų šeimoms, lenkų kalbos priartinimo centrais tokiomis sąlygomis, kai „... net iki Antrojo pasaulinio karo baltarusių kalba buvo valstiečių kalba, pradedant nuo dešimto kilometro už miesto (Vilniaus)“ (…)

Tad svarstome, kodėl šiandien negalėtų būti ko nors panašaus, tačiau paremto kitais, sveikais pilietiniais principais, su kitokiomis iškabomis, pavyzdžiui, Eišiškėse, Šalčininkuose, Jašiūnuose, Turgeliuose, Rudaminoje, Nemenčinėje ar net Vilniuje; tokiuose biuruose nemokamai, valstybės lėšomis, kiekvienas pilietis galėtų pasikonsultuoti dėl savo rašto, siunčiamo valdžios institucijai, taisyklingumo, ten galėtų būti rengiami nemokami lietuvių kalbos ir literatūros mokymai bei kursai, pagaliau ir įvairūs pažintiniai užsiėmimai kaip būdas įgyvendinti visuomenės integraciją ir užbaigti daugiau kaip šimtmetį vykstančius ginčus dėl kalbos, remiantis nuostata, kad sena lietuvių kalba yra bendra vertybė, kurios gynimu (skleidimu) turime rūpintis visi kartu.

Ir atsižvelgdami į tai, kad prisirišimas ir pagarba kalbai bei kultūrai atsiranda tiktai jas pažinus. Tuo labiau, kad tokių įstaigų veikimui nereikėtų didelių išlaidų dabartinėmis sąlygomis, kai mokytojų užimtumas mokyklose sumažėjęs, be to, yra ir mokytojų pensininkų grupės, kurios mielai imtųsi šios užduoties.

***

Pradžioje cituotas tarpukario rašytojas Juozapas Mackevičius mums primena tai, kaip svarbu, kad šiandien, XXI amžiuje, kalbomis nebūtų naudojamasi priešiškumui kurstyti ir atskirčiai didinti, ypač valstybei sunkiais laikotarpiais.

O jeigu laikomės Konstitucijos, vadinasi, lenkakalbiai Lietuvos gyventojai turi siekti nuodugniai išmokti lietuvių kalbą, o lietuviakalbiai – visokeriopai tai skatinti ir padėti, turėdami omenyje, kad kalba, kuri yra žmonių bendravimo priemonė, pati savaime yra neįkainojama istorine kultūros vertybe.

Todėl jos gynimui ir skleidimui reikalingi adekvatūs metodai bei veiksmai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 05 Vas 2013 21:43 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Laikas baigti visą šitą "autonomininkų" antivalstybinę veiklą ir visus šituos sulenkėjusius šūdlenkius teisti kaip Lietuvos Valstybės išdavikus ir Lietuvių Tautos bei Lietuvių Kalbos priešus.

Jei dabartinė sukosmopolitėjusi "pragmatikų" valdžia yra nepajėgi tai padaryti, vadinasi jau laikas keisti tokią bejėgę valdžią, ir, žinoma, nuodugniai ištirti jos veiklą.

Tam būtina įsteigti Nusikaltimų prieš Lietuvos Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą tyrimo tarnybą, kurį ištirtų visus, bet kokio rango asmenų, nusikaltimus prieš Lietuvos Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą.

Taip pat būtina įsteigti Aukščiausiąjį Tautos Teismą, kuris teistų visus visų "rūšių ir atspalvių" bei rangų asmenis, išdavusius Lietuvių Tautos Valstybę, pakenkusius ar kitaip nusikaltusius Lietuvių Tautai ir Lietuvių Kalbai.


Kadangi kosmopolitinė "pragmatikų" valdžia jau išdavė Lietuvos Valstybę, Lietuvių Tautą ir Lietuvių Kalbą, tai laikas pačiai Tautai imtis iniciatyvos ir įvesti lietuvišką tvarką visoje viešųjų užrašų srityje Lietuvių Tautos Valstybėje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 05 Vas 2013 21:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Žygeivis
2013-02-05 20:55


to Žygeivis
2013-02-05 20:35

Man atrodo, kad dar anksčiau lietuviškai kalbėjo dar plačiau. Klausimas: kodėl mūsų kapuos miegantys didvyriai taip apsileido, kad pagrindinė LDK kalba buvo gudų kalba,...
-----------------------------------------------------------------

Puikiai žinomas pasaulinis dėsnis - bet kuri imperija suvalgo ją sukūrusią tautą, "suvirškindama" jos tikrąją senąją kultūrą, papročius, istoriją ir netgi kalbą.

Pasaulinės istorijos daugybę kartų patvirtintas nepaneigiamas faktas - kiekviena imperija pamažu, bet neišvengiamai, "suvalgo" ją sukūrusią tautą - imperijos pavergtų tautų žmonės palaipsniui užplūsta, prisidaugina ir galų gale nutautina pačią "imperinę tautą" ir visų pirma jos istorinius centrus.

Pasižiūrėkite, pvz., kaip atrodo Paryžius, Londonas, ir ta pati Maskva - kokių būtent žmonių ten vis daugėja (ir labai sparčiai)...

Lietuviai ir Lietuvos Imperija (13-18 amžiuose) čia irgi jokia ne išimtis - prisiminkite, kas dar visai neseniai sudarė absoliučią daugumą gyventojų Vilniuje, Kaune ir kituose etninės Lietuvos centruose.

Vis tik, jei 1228 metais vietinis lenkų (mozūrų) kunigaikštukas nebūtų pasikvietęs į pagalbą Kryžiuočių (vokiečių teutonų) ordiną, tai dabar lietuviškai būtų kalbama nuo senosios jotvingių Veržuvos (dabartinės Varšuvos) iki pat senosios lietuvių-galindų Mazgavos (dabartinės Maskvos).

Ne be pagrindo Henrikas Latvis rašė: "Ir bėgo rutenai (rusai) miškais ir kaimais nuo lettonų (lietuvių), net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, ..."

O lietuvių pasaulyje būtų ne 4 milijonai, o mažiausiai 100 milijonų.

Deja, bet netgi tokiems narsiems ir ištvermingiems kariams, kaip Lietuviai ("kietasprandžiams", kaip juos pagarbiai vadino vokiečiai kryžiuočiai ir kalavijuočiai), tris šimtus metų vieniems kautis su visa tuometine krikščioniškąja, tūkstančius šarvuotų riterių pasiunčiančia prieš Lietuvius, Europa, ir visa milžiniška mongolų-totorių valdoma Azija bei jų šimtatūkstantinėmis raitelių-lankininkų armijomis, buvo labai nelengva.

Begaliniuose karuose Vakaruose ir Rytuose kasmet žuvo tūkstančiai geriausių Lietuvių karių.

Tačiau Lietuvių Tauta, sujungusi įvairias senąsias baltų gentis, vis tiek sugebėjo ne tik atsilaikyti prieš visus šiuos, ypač galingus, labai gerai ginkluotus bei apmokytus, žiaurius priešus, ne tik neišnyko begaliniuose mūšiuose Vakaruose ir Rytuose, bet ir sukūrė pačią didžiausią to meto Europoje Valstybę - Lietuvos Imperiją.

Būtent taip Lietuvių Valstybė yra vadinama Bizantijos imperatoriaus raštuose imperatoriui Algirdui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 15 Vas 2013 20:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Zbigniew Pirstelejau
2013 m. Vasario 13 j. 21:56


https://mail.google.com/mail/?shva=1#in ... 1bc5bdc964

Įdomiai Lenkija vadina:

Baltarusių etninės žemės vadinamos šiaurės lenkų "kresais"
Ukrainiečių etninės žemės vadinamos pietų lenkų "kresais"

Tuo pačiu baltarusių kalba vadinama lenkų kalbos šiaurės kresų dialektu, o ukrainiečių - lenkų kalbos pietų kresų dialektu


Lietuvoje lenkų kalbos vartojimo plotai labai laisvai ir plačiai apibraukti.

Visa buvusi Lenkijos okupuota 1920-1939 metais Rytų Lietuva rodoma kaip besąlygiškai "lenkiškos" žemės.

Vandžiogalos apylinkės irgi besąlygiškai "lenkiškos", o jos prijungtos prie Rytų Lietuvos per Jonavą ir Vievį - aišku, šios žemės irgi "lenkiškos".


Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 05 Bal 2013 16:14 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Zigmas ZINKEVIČIUS. Kaip daromi lenkai


http://www.voruta.lt/kaip-daromi-lenkai/

Voruta
2012-03-06, 11:14

Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

Mano senelės iš tėvo pusės mergautinė pavardė buvo Žagelytė.
Jaunystėje ji dirbo akmistrine (vyriausiąja namų ūkio prižiūrėtoja) Juodausių dvare, kol tas dvaras nesudegė (tai įvyko dar gerokai prieš I pasaulinį karą).

Senelė mirė 1943 m. Man tada buvo 18 metų, taigi ją gerai atsimenu. Jos pačios ir kaimynų pasakojimu, buvo kilusi nuo Kurklių (miestelis apie 30 km už Ukmergės) iš žinomos kilmingos Žagelių giminės, ilgainiui nusigyvenusios.

Praeityje būta garsių šios giminės žmonių. Vienas iš jų – Ignas Žagelis (giminystės ryšys su senele neaiškus), lenkiškai rašęsis Żagel, gimęs 1826 m. netoliese esančiame Pavirinčių dvare, miręs 1891 m. Jis buvo garsus gydytojas, daug keliavo po Afrikos ir Azijos šalis, ilgai gyveno Egipte (vicekaraliaus rūmų okulistas!), plaukė Nilu iki ištakų (1).

Neseniai nustebau sužinojęs iš internetinės enciklopedijos Wikipedia, kad Ignas Žagelis yra lenkas Ignacy Żagiell, gimęs vietovėje Powirin (Vilna Province). Tai esąs žinomas lenkų rašytojas, keliautojas ir gydytojas.

Tai štai kaip daromi lenkai!

Šis pavyzdys turėtų paskatinti mūsų istorikus rimčiau pasidomėti, kaip praeityje buvo „gaminami“ lenkai iš lietuvių ir demaskuoti tokią „gamybą“.

1. Apie kitus žymius Žagelius žr.:

Zigmas Zinkevičius Prie lituanistikos židinio, Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999, p. 12–15.

Paveikslėlis

Nuotraukoje: Akad. Z. Zinkevičius

Voruta. – 2012, kov. 17, nr. 6 (744), p. 9.

****************************************************************

Ignacy Żagiell
http://pl.wikipedia.org/wiki/Ignacy_%C5%BBagiell

Ignacy Żagiell (ur. 1 lutego 1826, zm. 21 kwietnia 1891) – polski podróżnik, przyrodnik, pisarz, z wykształcenia lekarz.

Podróżował po Bliskim Wschodzie, w 1859 służył jako lekarz w brytyjskiej armii, od 1864 pracował jako lekarz w Turcji.

Autor Historii starożytnego Egiptu wydanej w 1880 roku i prawdopodobnie nieautentycznego opisu Podróż historyczna po Abisynii, Adel, Szoa, Nubii, u źródeł Nilu... z 1884 roku.

Angliškai:

Ignacy Żagiell
http://en.wikipedia.org/wiki/Ignacy_%C5%BBagiell

Ignacy Żagiell (Lithuanian: Ignotas Žagelis) (February 14, 1826, Pavirinčiai, Anykščiai district, Lithuania - 21 June 1891, Warsaw or Vilnius) was a physician, traveler and Polish-language writer, descending from Lithuanian nobility.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 06 Bal 2013 13:33 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę


http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... aviete.htm

Mečys Laurinkus

2013-04-06 09:10

Kad ir kiek Lietuvos prezidentė užsiiminėtų vidaus politikos klausimais, pagrindinė kitų metų prezidentinių rinkimų tema bus užsienio politika.

Jei D. Grybauskaitė šios temos neišsigąs ir ryšis dar kartą pretenduoti į aukščiausią valstybės vadovo postą, jai teks kur kas plačiau pristatyti užsienio politikos koncepciją, nei iki šiol tai buvo daroma metiniuose pranešimuose.

Galbūt tai jau išgirsime šiųmetinėje artėjančioje prezidentūros ataskaitoje. Kaip prezidentė įsivaizduoja Europos Sąjungos tolesnę raidą, jei Lietuva renkasi didesnės ES narių integracijos kryptį, ar nekils grėsmė Lietuvos nacionaliniam suverenumui ir savitumui, apie ką vis aštriau kalba daug Lietuvos intelektualų, ką konkrečiai reiškia orientacija į Skandinavijos šalis, kokie santykiai su ne ES narėmis ir, žinoma, su Rusija.

Tačiau būsimos prezidentinės rinkimų kampanijos alfa ir omega bus Lietuvos santykiai su Lenkija. Ir šio klausimo nepakeis nei griežtos kalbos apie būtiną, bet niekada nepasibaigsiančią kovą su korupcija, naujos atominės elektrinės statyba ar skalūninių dujų bent jau žvalgyba.

Jeigu santykių su Rusija problema beveik ta pati jau daug metų ir diplomatai seniai išmoko, kaip delegacijų susitikimuose nieko neįžeidžiant išvengti aštrių klausimų, tai Lenkijos atžvilgiu, kur Senatas tiesiogiai rūpinasi tautiečiais svetur, turint Lietuvos Seime Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRA), jokios diplomatinės gudrybės nepadės.

Socialdemokratams prižadėjus pavardžių rašymo originalo kalba ir gatvių lenkiškais pavadinimais problemas spręsti gegužės mėnesį, pavyko nuraminti aistras, bet kažin ar patys socialdemokratai tiki sėkme.

1994 m. balandžio 26 d. Lietuva ir Lenkija, pasirašydamos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, neminėjo Vilniaus okupacijos, nors Lietuvos delegacija tokį pasiūlymą ir turėjo.

Vėlesnės tarpvalstybinės institucijos iškėlė daug problemų ir įsipareigojo jas spręsti. Deja, sprendimai buvo atidėliojami, vis labiau ryškėjo abipusis nepasitenkinimas, palietęs ir sutarties rengėjus.

Štai kaip rašo sutarties rengimo Lietuvos delegacijos narys akademikas A. Tyla 2011 m. lapkričio 22 d. leidinyje „Voruta“: „Dabartinė Lenkijos vyriausybė pažeidžia sutartyje kelis kartus patvirtintą Lietuvos suverenitetą, valstybės teritorinį vientisumą, abiejų valstybių lygiateisiškumą ir savo elgsena kursto pilietinės visuomenės teritorinį skaldymą, supriešinimą.“

Tai ne mėgėjo propagandisto žodžiai.

Neapsikentęs LLRA reikalavimų akademikas prisimena ir sutarties rengimo aplinkybes: „Lietuvos užsienio reikalų ministerija delegacijos narių į problemų aptarimą ir bendrų nuostatų suformulavimą nekvietė, pozicijų neaiškino ir nederino. Derybose viskas buvo sprendžiama ekspromtu...“

Kokios tokios pradžios pasekmės, dabar galime sužinoti signataro R. Ozolo pasiūlyme peržiūrėti sutartį: „Seimas turi parengti tokią sutarties su Lenkija redakciją, kurioje būtų numatytas bent atsiprašymas dėl pietryčių Lietuvos ir Lietuvos sostinės okupavimo praėjusio amžiaus pradžioje.“ (Paskaita skaityta „Pro Patria“ renginyje Vilniaus mokytojų namuose 2013 m. kovo 22 d.)

R. Ozolo nuomone, Lietuvos nesutarimai su Lenkija jau ritasi už dviejų valstybių ribų: „Mes visi turime pripažinti santykių su Lenkija problematiškumą ir eksponuoti bei demaskuoti jos pretenzijas tarptautinėje erdvėje. Trauktis nebėra kur. Konfliktas jau yra ir geriau tegu jis išryškėja iki galo dabar, kol Europos Sąjungoje dar ne visiškas chaosas.“

R. Ozolas nėra vienas karys lauke. LLRA per kelerius metus įaudrino daug patriotiškai nusiteikusių priešininkų.

Be to LLRA, siūlydama visuotinus poterius šalies mokyklose ir iš anksto žinojusi net neigiamą Bažnyčios vadovų reakciją, sukėlė pagrįstą įtarimą, kad jiems svarbiau konfliktas, o ne pozityvūs sprendimai.

Tokių ir nebus, dviguba „v“ dienos šviesos neišvys. Įtampa augs, stiprės ir antilenkiškos nuotaikos. Šių pagrindu bus siūlomas ir koks nors kandidatas į Lietuvos prezidentus. Ir neatmestina, kad jis turės palyginti solidų palaikymą.

O Kremliui to ir reikia: prorusiška nuotaika drauge su didelės partijos pirmininku Lietuvoje jau yra, trūksta tik antilenkiškos, o jei sektųsi, tai gal ir antieuropietiškos.

Kodėl taip atsitiko ir kokia santykių su Lenkija ateitis?

Viena priežasčių yra paviršutiniškas politikų požiūris į mūsų valstybės vidaus ir išorės realijas. Pratęsiant akademiko A. Tylos pastebėjimą, daug kas buvo ir tebėra sprendžiama paskubomis, ekspromtu, tarpusavyje nederinant ir nesitariant.

Patys sau paspendėme spąstus su naujos atominės elektrinės idėja, neparuošus kvalifikuoto paaiškinimo, įstūmus žmones į propagandinį referendumą, į aklavietę eina ir santykiai su Lenkija.

Todėl, kad nėra organizuotos ir valstybės institucijų viduje suderintos užsienio politikos. Dabartinė kelerių metų Lietuvos užsienio politika yra subjektyvi ir individualistinė. Tai iliustruojančių pavyzdžių daug.

Kadencijos pradžioje prezidentė priekaištavo ministrui V. Ušackui, kad šis nederina savo pozicijų. O kaip yra dabar?

Šiuo metu Lenkijos atžvilgiu Lietuvos prezidentė stengiasi sėdėti ant dviejų kėdžių, pagiria tautinį antilenkišką jaunimą ir pozityviai šypsosi susitikimuose su Lenkijos vadovais.

Bet ateis metas, kai reikės įvertinti realius, o ne menamus dabartinės koalicijos projektus ir atsakyti į nepriklausomų visuomeninių organizacijų klausimus.

O atėjus prezidentinės rinkimų kampanijos metui – pateikti visuomenei užsienio politikos koncepciją, o ne sparnuotų frazių rinkinį.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13650904181364813043&view=6

56. Lenkijos lietuvis
2013-04-06 12:14


O ką Laurinkaus vadovaujama VSD nuveikė, saugodama Lietuvos interesus?

Kai prieš kelis metus Ukrainos nacionalistai norėjo surengti Lenkijoje žygį Banderos garbei, Lenkijos saugumas iš karto sureagavo ir ukrainiečiams šie planai buvo užblokuoti.

Tuo tarpu Lietuvoje Lenkijos nacionalistų emisarai rengė eisenas su žirgais jodami ir antilietuviškas šūkius bei dainas dainuodami, tai VSD net ne prasižiojo. Ne amtelėjo ir Tomaszewskiui su chebra provokatoriškai siautėjant.

Tuo tarpu mažytė Estija tokius išsišokėlius rusus išprašo iš šalies.

Vilniaus spauda ne kartą užsiminė apie Tomaszewskio bei jo tėvo ryšius su Rusija ir Gariūnų mafijozais, negi nebuvo galima tą temą išgvildenti - arba gandus paneigti arba parodyti, jog LLRA vadai yra kitų valstybių nupirkti.

Be to, M.Laurinkus kartu su konservatoriais sąjūdiečiais yra atsakingas už tai, jog Lietuva neparėmė Estijos ir Latvijos siūlymo kartu priimti įstatymą, apribojantį pilietybę rusams ir kitiems kitataučiams.

Jei būtume priėmė tokį įstatymą bei įvedę privalomą lietuvių kalbos žinojimą bei mokymą mokyklose, dabar nebūtų problemų dėl lenkų nenoro mokytis lietuvių kalbos, o apie patekimą į Seimą LLRA būtų galėjusi vien svajoti.


59. Žygeivis
2013-04-06 13:16


Lietuvybės, Lietuvių Kalbos, Nepriklausomos Lietuvos Valstybės gynimas ir puoselėjimas Lietuvos Valstybėje, šiuo metu vis dar svetimųjų okupuotose etninėse Lietuvių Tautos žemėse ir išeivijoje, turi būti bet kurio Lietuvos prezidento "alfa" ir "omega".

Bet kokia kita politika yra Nepriklausomos Lietuvos Valstybės egzistavimo pagrindų paneigimas ir atvira išdavystė, kuri privalo būti atitinkamai įvertinta teisiškai ir paskirta atitinkama bausmė.


60. Žygeivis
2013-04-06 13:24


Kiekvienas Nepriklausomos Lietuvos prezidentas privalo kiekvieną dieną, ryte atsikėlęs, pažvelgti į Lietuvos Valstybės istorinius žemėlapius - tam, kad niekada neužmirštų ir įsidėmėtų kaip buvusi visiškai menka ir nusususi lenkiška "utėlė", apgaule prisisiurbusi prie milžiniško ir galingo lietuviško "tauro" kojos, per kelis amžius iščiulpė didžiąją dalį Lietuvių Tautos kraujo, ir išsipūtė iki dabartinių savo ribų.

Negi nuolankiai leisime, kad mūsų amžinas istorinis konkurentas bei priešas ir toliau liktų prisisiurbęs prie mūsų Tautos kūno ir mistų mūsų Tautos krauju?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 10 Bal 2013 16:49 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Liudvikas Narcizas Rasimas. Lenkija neigia istorines ir teisines tiesas


http://www.propatria.lt/2013/04/liudvik ... nkija.html

Paskelbta 2013-04-09 // 0 komentarai

Bendroji ekonominė ir eurozonos krizė parodė, kad nei centrinės Europos, nei Baltijos valstybės niekuo neprisidėjo prie tų sunkumų atsiradimo. Priešingai – jos parodė gerą organizuotumą, discipliną ir, pagaliau, ryžtą sunkumams įveikti. Tai akivaizdžiai pakeitė Europos Sąjungos senbuvių požiūrį į jas, taip pat ir didžiausią Lietuvos kaimynę – Lenkiją.

Atsirado realios šios šalies galimybės tapti regioniniu lyderiu, juo labiau, kad vengrai, čekai, slovakai, lietuviai pamiršo nuoskaudas ir bendrauja tarpusavyje pagarbiai. Deja, to nepasakysi apie visus. Net viešumoje nesislepiant pabrėžiama, kad lyderystę tarp sąjungininkų norima įtvirtinti kaip „didesnio ir mažesnio“ santykius, kaip vasalinius santykius, visiškai nesusimąstant, kad tie lyderio menkinami „vasalai“ turi galimybes jį ignoruoti ar net nuo jo gintis.

Deja, Lenkijos vyriausybės „sikorskinė“ užsienio politika naudojasi kitose šalyse lenkais save laikančiais žmonėmis. Ten, kur tokių yra ar bus, jie pagal minėtos vyriausybės strategiją būtinai turi politiškai organizuotis ir siekti Lenkijai palankių tikslų.

Suprantama, kad Čekija, Slovakija, Vengrija ar net Ukraina tokiai ar kitokiai Lenkijos „lyderystei“ jau vis atviriau priešinasi.

Lietuva, matydama Europos Sąjungos šalių žemėlapį, gerai mato, kokia siaura linija jungia ją su Lenkija bei koks siauras koridorius paliktas susisiekti su kontinentine ES ir kokia ilga Baltijos valstybių siena su buvusio okupanto teisių perėmėju, vis labiau militarizuojančiu tą pasienį.

Lenkijos teritorijoje vis dar nėra pakankamų europinių transporto ir energetinių magistralių, nors ir ES strategai, ir Baltijos šalys to seniai siekia, o iš Lenkijos girdimi tik pažadai.

Pagaliau, kodėl Lenkijos, kuri yra mūsų sąjungininkė, ir Rusijos, kuri dėl istorinių priežasčių ir dėl dabar vykdomos politikos gali būti laikoma net priešiška mums, politiškai suburti žmonės pernai Lietuvoje vykusiuose rinkimuose dalyvavo kartu?

Vis dėlto reikia patiems pradėti rūpintis savais reikalais.

Juk tas pats Europos Sąjungos žemėlapis rodo, jog ir skandinavai gyvena Europoje, o į Vokietiją galima patekti ir per jūrą.

Be to, visiškai galimi Baltijos valstybėse kitokie, ne GOST‘o ar slaviška tradicija, o skandinaviški techniniai ir socialiniai standartai.

Skandobaltiškas elektros linijų tinklas – irgi visiškai realus darinys. Šio Skandobaltiško regiono gynyba kritiniu atveju taip pat gali turėti daugiau šansų laimėti laiko NATO partnerių pajėgoms permesti, lyginant su lenkiškomis pajėgomis ar kitomis ES šalių pajėgomis, juo labiau nežinant, ko už tai gali paprašyti kaimynas – strateginis partneris. Tad, ko gi nori Lenkija iš Lietuvos jau šiandien ir kokiu teisiniu pagrindu?

Prancūzų revoliucija dar XVIII amžiuje pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse, įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką, bet tik bolševikinė Rusija Lenino dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma.

JAV prezidentas, Prinstono universiteto profesorius Thomas Woodrowas Wilsonas savo 1918 metų „Keturiolikos punktų“ pareiškimu Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tauta savo etninėse žemėse gali sukurti valstybę ir jose nustatyti savą tvarką.

Turbūt ne be Ignacijaus Pederevskio, tuometinio Baltųjų rūmų muzikinių vakarų vadovo, įtakos, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas, bet nurodyta labai svarbi sąlyga, kad Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes.

Iš prie tų keturiolikos punktų pridėtų žemėlapių ir kitų dokumentų matosi, kad tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai ir etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis, po kurios Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių.

Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo, pagal kurį ji turėjo kurti valstybę tik savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse. Būtent šio principo nepaisymas ir tapo kaimyninių valstybių nesutarimų priežastimi – prasidėjo tarpusavio karai.

Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje. Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir t.t.), o tautinių bendrijų padėtį – žmogaus teisėmis.

Kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos pvz., Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet išskirtinės politinės teisės nesuteikiamos.

Šiandien Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje ir kitur reikalauja suteikti politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai ir yra esminis skirtumas.

Taip, Lietuvoje kompaktiškomis kolonijomis prieš šimtus metų pagal Didžiojo kunigaikščio kvietimus ir skelbiamas privilegijas buvo apgyvendinti ar patys apsigyveno vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai.

Pagal Lietuvos Statutą lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, o Statuto veikimas panaikintas tik 1840 m.

Nenorime ginčyti, kad šiandien Lietuvoje nėra kompaktiškai lenkais save laikančių žmonių apgyvendintų teritorijų, bet jų noras pasitelkus savo tautinės valstybės valdininkus tas teritorijas skelbti etninėmis lenkų žemėmis neturi jokio teisinio, o juo labiau moralinio pagrindo.

Net 1922 m. L. Želigovskio užimta teritorija pačių lenkų prie Lenkijos buvo prijungta kaip Vidurio Lietuvos, o ne Lenkijos žemės. Dar ir šiandien Lenkijos mokslo žmonės, tyrinėdami tuteišių (vietinių) kalbą, papročius ar namų buitį, nesutaria, kaip ši lenkiška prokalbė tapo sala lietuvių etninėse žemėse.

Vieni mano, kad tai belaisvių ar karalių svitų palikuonys, kiti, kad nutautėję baltarusiai ar lietuviai, bet tai nekeičia jų, kaip kolonistų, gyvenančių kitos tautos etninėse žemėse statuso, o tuo pačiu kaip tautinės bendrijos, bet jokiu būdu ne tautinės mažumos, teisinės padėties.

Šiandien Lenkijos atstovų, per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje, reikalavimai turi daug gilesnę teisinę prasmę, nei pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai.

Tai reikalavimai tam tikrą kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti kitokia, lyg ji būtų Lenkijos dalis, su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu.

Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę Lenkijos propagandos mašiną, kurios tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, sukurti Lietuvoje tik Lenkijai naudingą netiesą.

Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų?

Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta – jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas.

Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai? Vietovardžiai dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kai net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta. Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus vakaruose net už Vyslos (Karwen, Labun, Persante ir pan.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.

Neabejoju, kad tomaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu skelbiasi. Lenkijos diplomatinė „post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas, o tai liečia ne tik Lietuvos – Lenkijos, bet ir visos Europos Sąjungos valstybių santykius.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 11 Bal 2013 14:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Apie Lietuvos repolonizacijos strategiją


http://www.balsas.lt/News/print/727052

2013.04.08 17:07

Balsas.lt

Kol Lietuvos politikai, politologai, apžvalgininkai vis dar spėlioja, kodėl Lenkija pastaraisiais metais rodo Lietuvai išskirtinį nedraugiškumą primeta nepagristus kaltinimus tariama Lietuvos lenkų tautinės mažumos diskriminacija ir kitomis nebūtomis nuodėmėmis, kai tuo tarpu kaimyninei Latvijai kažkodėl jokių pretenzijų neturi, Lenkijos politologai jau seniai kuria strategijas kaip repolonizuoti niekieno erdvę, po Sovietų sąjungos žlugimo atsivėrusią į Rytus nuo Lenkijos sienų.

1999 m. sociologė, Vilniaus universiteto absolventė Katažyna Koženiovska (Katarzyna Korzeniowska) savo moksliniame straipsnyje „Lenkų kultūros buvima rytuose“ („Obecność kultury polskiej na Wschodzie“) dėsto strategiją ir taktiką kaip Lenkija galėtų „repolonizuoti“ vadinamus rytinius kresus: Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą.

K. Korzeniowska aptarė galimą Rytų Europos tautų arba bent labilių tautiškai tvirtai neapsisprendusių gyventojų grupių repolonizacijos strategiją. Kaip viena iš galimų neapsisprendusias, labilias tautines mažumas konsoliduojančių strategijų minima tariamai pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas, kita – vadinama „elito polonizavimo strategija“.

Ir nors autorė žodžius polonizacija ima į kabutes ir aiškina, kad tai reikia suvokti kaip polonizaciją gerąja prasme, bet polonizacija ir lieka polonizacija. O gerosios polonizacijos pavyzdžių, kaip ir negerosios, savo istorijoje jau esame turėję. Visgi, kaip matome iš pastarojo meto įvykių, naujasis Lietuvos polonizacijos projektas (repolonizacija) jau įgyvendinamas. O į tikslinę gerąja prasme polonizuoto elito grupę, atrodo, jau baigiama įtraukti ir Lietuvos aukščiausio valdžios atstovus.

Šis K.Koženiovskos straipsnis „Lenkų kultūros buvimas rytuose“ parengtas politikų užsakymu pagal programą „Państwo Polskie wobec Polaków na Wschodzie. Poszukiwanie modelu polityki“ („Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos 1998-2000“).

Šios programos garbės patronu buvo Lenkijos Seimo senato maršalka Alicija Gšeškoviak (Alicja Grześkowiak).

Programos pristatyme nurodoma, kad „pagrindinis šios programos tikslas – apibrėžti užduotis Lenkijos politikai už Bugo gyvenančių lenkų atžvilgiu“.

Šis straipsnis buvo paskelbtas straipsnių rinkinyje „Polityka III RP wobec Polaków na Wschodzie“ (III Lenkijos Respublikos politika Rytų lenkų atžvilgiu) (2005).

http://www.omp.org.pl/stareomp/index6d5 ... pageid=288

Jonas Vaiškūnas

__________

Lenkų kultūros buvimas Rytuose Katažyna Koženiovska

Obecność kultury polskiej na Wschodzie Katarzyna Korzeniowska


Pranešimas perskaitytas seminare „Lenkai Rytuose ir lenkų kultūros skatinimas Rytų Europoje“ 1998 12 14 d., Krokuvoje, pagal programą „Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos 1998-2000“ Internete paskelbta 1999 lapkričio 30

Vidurio Rytų Europa yra visų pirma istorinė sąvoka, jos geografinę teritoriją galima nusakyti tik istorinėje ir politinėje perspektyvoje, ir visų pirma – neigiamomis kategorijomis. Rytų Europa – tai šalys tarp Lenkijos ir Rusijos, būtent Baltarusija, Lietuva ir Ukraina. Latvija ir Estija čia ginčytina teritorija, kurios iš Rytų Europos nereikėtų išbraukti, tačiau šios analizės tikslais pravartu susitelkti ties trimis pirmosiomis šalimis, nes jų bendras vardiklis yra tas, kad čia turime kiekybiškai reikšmingą lenkų mažumą.

Šiuose trijuose kraštuose lenkų kultūra keletą amžių buvo tiek patraukli, kad įvyko lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sritis. Paradoksalu, bet labiausiai patraukli ji buvo tuomet, kai per valdžios įstaigas sustiprintai reiškėsi rusifikacija; tuomet intensyviausiai vyko laisvanoriškas Vidurio Europos gyventojų lenkėjimas. Kiek supaprastindami galime teigti, kad tą lenkybės ekspansiją sukėlė dvi priežastys:

– aukštas lenkų kultūros socialinis statusas, priklausęs nuo jau atstovavusiųjų socialinės padėties (ypatingos reikšmės tam turėjo lenkų prado dominavimas Bažnyčioje);

– jos civilizacinis pranašumas prieš rusiškumą.

Taigi apie buvusios Abiejų Tautų Respublikos rytinių plotų „polonizaciją“ galima kalbėti pradedant XVI ir baigiant XIX amžiais. Šio termino vartojimas reikalauja paaiškinimo, arba veikiau prašosi nuimamos jo neigiamos konotacijos. Mat net iki XIX amžiaus pabaigos polonizacija buvo pagrįsta laisvanorišku lenkų kalbos ir kultūros priėmimu, o ne kokiu nors tikslingu lenkų elitų veikimu, taigi veikiau buvo lenkų kultūros patrauklumo padarinys.

Po Antrojo pasaulinio karo ryškiausia lenkiškojo elito dalis per prievartą arba ir laisva valia, paliko minimą teritoriją, o pasilikusieji pasidavė socialinei degradacijai. Tokiu būdu lenkų kultūros aukštesnio statuso veiksnys kone visai prarado savo reikšmę. Elito pasitraukimas vyko drauge su smarkiai nusilpusia katalikų Bažnyčia prie Sovietų Sąjungos prijungtose teritorijose. Panašiu būdu (nors skirtingu laipsniu) degradavo ir kitų tautų elitai, todėl nusilpo socialinis subjektas, pajėgus reflektuoti civilizaciją ir linkęs dialogui su lenkų kultūra. Jų vietą užėmė rusų arba bent jau prorusiškoji inteligentija, kuriai svarbiausiu orientyru intelektualinėje-kūrybinėje, o pirmiausia – politinėje sferoje tapo rusiškoji kultūra. Nesigilinant į rusiškosios ir sovietinės kultūros skirtumus, galima pasakyti, kad institucionizuota rusiškumo ekspansija po Antrojo pasaulinio karo pasiekė pastebimų laimėjimų.

Tokiu būdu Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose lenkų kultūra, kitados vaidinusi čia dominuojantį vaidmenį, pasidarė antrareikšmė, o daugelis jos gyvavimo apraiškų iš viso išnyko. Baltarusijoje ir iš dalies Ukrainoje priešakinę vietą užėmė rusiškoji kultūra, o Lietuvoje – lietuvių tautinė kultūra (čia turime omenyje ištisus kraštus, o ne tik tuos regionus, kuriuose gyvena lenkiškoji mažuma).

Veiksnys, sumenkinęs lenkiškumo pozicijas, nors nevienodu laipsniu, buvo tautiniai atgimimai: baltarusių, lietuvių ir ukrainiečių. Jie žymiai sumažino lenkų kultūros asimiliacinį potencialą, tačiau rusų kultūros irgi. Tautinių atgimimų vaidmuo ryškiausias buvo ikisovietiniu laikotarpiu, o vėliau jie patys atsidūrė sovietinės rusifikacijos priespaudoje, kuriai ne visi vienodai sugebėjo priešintis.

Taigi, labai supaprastinant galima teigti, kad rusiškumas kultūros sferoje užėmė tradiciškai buvusios ten lenkų kultūros vietą.

Įvykus dešimtojo dešimtmečio lūžiui, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos politinės situacijos atvėrė jas naujoms kultūrinėms įtakoms. Turint omeny kad, kad buvo panaikintos institucijos, įtvirtinusios rusiškumo prestižą ir dominavimą, o rusai rytinėje Lenkijos kaimynystėje sudaro tautinę mažumą (bent jau formaliai), rusiškoji kultūrinė įtaka, nors nevienodai sparčiai, turi polinkį silpnėti. Šių šalių modernizacijos procesai neišvengiamai atvers galimybes jų kultūrų arba bent jau kai kurių kultūros sričių (masinės kultūros, tam tikrų mokslo šakų) amerikonizacijai. Todėl reikia tikėtis, kad tose sferose rusų kalbos vietą palaipsniui pradės užimti anglų kalba, kartu tapdama Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bendravimo su Vakarais priemone. Pravartu žinoti, kad sovietiniu laikotarpiu tokia bendravimo su Vakarais priemone iš dalies buvo lenkų kalba, tačiau šitoks lenkų kalbos vaidmuo Rytuose dėl tiesioginio kontakto su anglų kalba silpsta ir toliau silps. Lenkų kultūros vaidmuo šiuose trijuose kraštuose priklausys nuo to, kokių veiksmų tuo tikslu imsis Lenkija, ir nereikia pernelyg pasikliauti, kad čia suveiks tradicija ar geografinė artuma.

Taigi, jeigu Lenkija yra suinteresuota lenkiškąja kultūra Rytų Europoje, tai privalo padaryti išvadą, jog ji visų pirma priklausys nuo konkurvimo su rusų kultūros bei kalbos įtakomis sėkmės.

Lenkiškumas sėkmingai tai darė daugiau nei šimtą metų, todėl jis nėra iš anksto pralaimėjusiojo pozicijose, o, tarkim, apie amerikietišką masinę kultūrą to pasakyti negalėtume.

Dėl to, atsižvelgiant į lenkų kultūros potencialą Rytų Europoje, galima pasiūlyti dvi jos įtakos palaikymo ir plėtros strategijas. Pagal pirmąją strategiją, geriausią lenkiškumo užnugarį Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje sudaro palyginti gausios ten gyvenančių lenkų bendruomenės. Tokios taktikos efektyvumą rodo vengrų kultūros pozicija Slovakijoje ir Rumunijoje, net ir Vaivadinoje. Tuo pat pagrindu, bent jau formaliai, Lietuvoje ir Latvijoje remiasi rusiškoji kultūra.

Antroji strategija remiasi lenkų kultūrine tradicija, atliekančia tarpininkės tarp Vakarų ir Rytų Europos funkciją. Manytina, kad Lenkijos rytų kaimynėse geriausiai lenkiškumą palaikytų intelektualinio, meninio ir politinio elitų „polonizacija“ (jų suartinimas su lenkų kultūra, kuris leistų ją laikyti savo tautinės kultūros papildu, vedančiu į Vakarų kultūros pasaulį). Žodžiu, ši „naujoji polonizacija“ turėtų reikšti vietinio elito įgautą tam tikro masto kultūrinę kompetenciją (pirmiausia kalbinę), įgalinančią jį komunikuoti su lenkiškąja kultūra, nors nesiekiant pakeisti tų elitų atstovų tapatybę, nutraukti jų ryšį su savo gimtąja kultūra ir pan. Lenkiškumas turėtų sudaryti antrinę, o kai kuriais atvejais netgi trečiaeilę kultūrinę kompetenciją.

Tokia „polonizacija“ turėtų būti grindžiama konkrečių lenkų kultūros produktų pasiūla Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos elitams pirmiausia tose srityse, kuriose vietinės tautinės kultūros nėra pajėgios patenkinti savo kultūrinės paklausos. Tam turėtų pasitarnauti lenkų kultūros patrauklumas, palyginti lengvas suprantamumas ir prieinamumas, kokia ji čia jau buvo per amžius.

Darant prielaidą, kad lenkybės reikšmė Rytuose gali augti visų pirma mažėjančios rusiškos įtakos sąskaita, reiktų apsvarstyti, kuri iš minėtų strategijų padėtų lengviau konkuruoti su rusiškąja kultūra ir visų pirma su rusų kalba.

Pagal pirmąjį variantą, lenkų kultūra Rytuose turėtų remtis tenykščiais lenkais. Todėl dera atkreipti dėmesį į jų bendruomenių kultūrinį potencialą, o tiksliau – pasidomėti, kiek tasai potencialas gali konkuruoti su ten įsitvirtinusiais rusiškosios kultūros elementais.

Lenkai Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje sudaro antrą pagal dydį tautinę mažumą (būtent po rusų), tačiau tik daliai jos atstovų lenkų kalba yra gimtoji. Ukrainos ir Baltarusijos atveju toji „dalis“ sudaro mažiau nei pusę. 1989 metais tiktai 13% Baltarusijos lenkų deklaravo, kad jų gimtoji kalba yra lenkų, Ukrainoje šis procentas siekia 12,5%. Tuo tarpu apie 30% lenkų tuose kraštuose teigė, kad jų gimtoji kalba esanti rusų. Kitokia padėtis buvo tik Lietuvoje, kur per visą sovietmetį veikė lenkiškos mokyklos ir kur 85 % lenkų savo gimtąja kalba laiko lenkų kalbą. [1] Deja, naujesnių duomenų šiuo klausimu neturime, nors atrodo, kad galimi pokyčiai lenkų kalbos naudai, įvertinus švietimo lenkų kalba tempus bei efektyvumą Baltarusijoje ir Ukrainoje, nebūtų žymūs. Be to, reikia nepamiršti, kad lenkų kalbos deklaravimas kaip gimtosios dar nereiškia gero jos mokėjimo.

Lenkai visuomenės daugumos atžvilgiu yra silpniau išsilavinusi žmonių grupė, daugiausia gyvenanti užmiestyje. Turintys vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, jį dažniausiai yra įgiję rusų kalba. Tokią padėtį nesunku paaiškinti, ji susijusi su jau minėtu lenkų aukštosios kultūros atstovų kresuose išnaikinimu. Tad atrodo, kad lenkai Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje turi labai ribotas galimybes įeiti į elitus savo šalyse ir aktyviai dalyvauti kultūroje, o jų įsišaknijimas tautinėje lenkų kultūroje yra per silpnas, kad galėtų jai atstovauti.

III-ojoje Lenkijos Respublikoje tai seniai buvo žinoma. Jau ankstyvaisiais dešimtojo dešimtmečio metais buvo sukurtos programos, skirtos kresų lenkų elito atkūrimui, sudarant sąlygas tenykščiam jaunimui lavintis Lenkijoje. Dabar paaiškėjo, kad tos programos buvo ir yra iš esmės repatriacinės (žymi to jaunimo dalis baigusi studijas pasilieka Lenkijoje) bei tranzitinės (tam tikra jo dalis nusprendžia išvykti toliau į Vakarus). O tie stipendininkai, kurie baigę mokslus sugrįžo į savo kraštus, neretai turėjo didelių sunkumų bandydami panaudoti Lenkijoje įgytą patirtį ir žinias (nors ir būtų galėję būti puikiausiais lenkiškosios kultūros atstovais). Praleidę penkerius esminius savo gyvenimo metus už šalies, iš kurios jie yra kilę, ribų tie jauni žmonės nesukaupė viso to patirties ir profesionalių kontaktų turto, kuris įgalintų gauti kvalifikacijas atitinkantį darbą. Kartais, ypač Lietuvoje, kliuviniu tapdavo valstybinės kalbos nemokėjimas. Todėl per pastarąjį dešimtmetį dėl gabiausių individų netekties lenkų kultūrinis potencialas Rytuose tik toliau silpo.

Lenkų tapatybės specifika Rytuose yra gan gerai išnagrinėta. Nežiūrint skirtumų atskiruose kraštuose, tai, kas lenkus sieja, yra vadinamoji „pasinė tapatybė“, kitaip sakant, verbalus, deklaratyvus savęs įvardijimas lenku. Tačiau jis neduoda jokių gilesnių kultūrinių padarinių, nesukelia net poreikio geriau išmokti lenkų kalbą, neveda prie gilesnio lenkų kultūros pažinimo. Priklausymo lenkų tautybei deklaravimas dažnai yra siejamas su katalikiškumu arba savęs kildinimu iš katalikiškos šeimos. Tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“.

Tad jei lenkų mažuma būtų vienintelė lenkiškosios kultūros atstovė Rytuose, ji vargiai įstengtų skleisti aukštąją lenkų kultūrą, kitaip sakant, tą kultūrą, kuri įvairiais atžvilgiais būtų tų kraštų visuomenėms nuolat patraukli. Juolab lenkų mažuma negali atstovauti lenkų kultūros, pajėgios konkuruoti su rusiškąja, kuri ten yra užėmusi tvirtą vietą aukštosios ir masinės kultūros sferose. Greičiau reikia bijoti, kad žmonės, save vadinantys lenkais, taps rusų kalbos šalininkais, nes daugeliui jų ji yra profesinės srities kalba ir vienintelė tarptautinė kalba, kurią jie moka.

Lenkai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje lenkų kultūrai veikiau gali atstovauti folkloriniu, vietiniu lygmeniu, kaip, tarkim, karaimų, armėnų, žydų kultūros. Taigi lenkiškumas šiuo metu aptariamose šalyse gali išlikti kaip kai kurių jų dalių regioninė specifika. Tai, be abejo, irgi yra kultūrinė vertybė ir įdomus lenkų kultūros variantas, ateityje vertintinas kaip specifinis istorinis Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos paveldas. Tačiau tokia lenkų kultūros puoselėjimo forma leidžia tik palaikyti tautinės mažumos getą, kadangi neteikia gebėjimų (kad ir kalbinių) išeiti į platesnį visuomeninį kontekstą. Taigi lenkų kultūra „mažumos“ forma negali tapti įrankiu, veikiančiu lenkų kultūrą, o geriausiu atveju tegali padėti ją išsaugoti. Ji taip pat neturi potencialo paveikti vietos elitą, neutralizuoti antilenkiškas nuostatas tenykštėse visuomenėse ir pan.

Elito „polonizacijos“ strategija – reikia tai dar kartą pabrėžti – nesiekia pakeisti jų tautinės savimonės, tai tik bandymas lenkų kultūrą padaryti tarpininke tarp Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos tautinių kultūrų ir Vakarų kultūros. Toji strategija teigia būtinybę tikslingai ir aktyviai veikti apibrėžtą, palyginti nedidelę vartotojų grupę. Vis dėl to dera žinoti, kad lenkiškoji kultūra Rytų Europoje iš dalies (kad ir savo reliktų pavidalu) visuomet egzistuos kaip duotybė, net be papildomo skatinimo, lygiai kaip italų kultūra egzistuoja Albanijoje ar Kroatijoje, o, tarkime, graikiškoji – Makedonijoje ir iš dalies Bulgarijoje. Kita vertus, negalima nepasakyti, jog tai vis dėl to būtų labai siauras, nereikšmingas mastas, neužtikrinantis lenkiškumui nei pastovumo, nei konkurencingumo su akivaizdžiai įsitvirtinusiu rusiškumu.

Todėl, regis, bene efektyviausia būtų propaguoti aukštąją lenkų kultūrą, kurios tam tikros apraiškos susilaukia didelio susidomėjimo net ir Vakarų šalyse (pavyzdžiui, rimtoji muzika, kinas, kai kurios visuomeninių bei humanitarinių mokslų disciplinos). Manytina, kad masinės kultūros sfera, kaip, beje, ir visame pasaulyje, Rytų Europoje liks užgožta amerikietiško kino bei jaunimo muzikos, todėl čia rasti terpę lenkiškumui būtų sunku.

Svarbiausia lenkų kultūros plėtojimo sąlyga yra galimybių lengvai išmokti lenkų kalbos sudarymas. Būtų svarbu nustatyti tas sritis, kuriose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos kultūros nepatenkina visų poreikių, tad lenkų kultūra turėtų ką reikšminga pasiūlyti. Regis, tokia palanki sritis galėtų būti specialiosios ir grožinės literatūros vertimai iš įvairių vakarų Europos kalbų. Rusų aktyvumas šioje srityje, nors dar didelis, vis dėlto regimai tolydžio silpsta, tuo tarpu paklausa yra didžiulė. Taigi strategija veikti gretimų kraštų įtakingąsias grupes, atrodo, yra labai perspektyvus būdas stiprinti Rytuose lenkiškąją kultūrą.

Teoriniu požiūriu, būtų pageidautina gretimų šalių elitą veikti tiesiogiai, laiduojant lenkų kultūrai stipresnes pozicijas Rytų Europoje, tačiau šitai įgyvendinti gali pasirodyti dar sunkiau nei mažumų strategiją, ir ne tik finansine prasme. Tai padaryti būtų sunku tiek dėl ribojančios vidinės pačių lenkų nuostatos, tiek dėl vietinių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos sąlygų.

Vidinę kliūtį sudaro visų pirma kasdienė pačių lenkų sąmonė, mat jie „nemato“ savo rytinių kaimynų. Čia turi reikšmės ne tiek konkrečios žinios, kiek „simbolinis žemėlapis“, kuriuo lenkų visuomenė dažniausiai remiasi. Gyventojai į rytus nuo Lenkijos nusakomi trumpu etnonimu „ruskiai“. Galima, žinoma, to žodžio turinį paanalizuoti subtiliau, tačiau nuo tikrovės atitrūkęs visuotinis jo vartojimas rodo nuostatą, jog toji teritorija kultūriškai yra jau susiformavusi, ir lenkiškumui ten nebėra vietos. Rytinių kaimynių tautos pastebimos tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“, bet net ir toji mažuma pernelyg dažnai suvokiama kaip tie patys „ruskiai“, nebent šiek tiek kitokie.

Reikia atminti ir tai, kad už mažumų koncepciją, kitaip sakant, prieš „elitarinę strategiją“ pasisakys įtakingi kresų lobistai. Neturi ji nei reikiamo visuomeninio-politinio, nei intelektinio užnugario, kadangi Lenkijoje nėra reikšmingos grupės specialistų, užsiimančių rytiniais Lenkijos kaimynais.

Paradoksali gali būti ir kita kliūtis – katalikybės teritorijose į rytus nuo Lenkijos tapatinimas su lenkiškumu. Istorinėje perspektyvoje katalikybė buvo vienas veiksmingiausių, jeigu ne tiesiog pačiu veiksmingiausiu lenkiškosios kultūros įtvirtinimo įrankiu. Tuoj pat po Sovietų Sąjungos žlugimo katalikybės ir lenkiškumo tarpusavio priklausomybė buvo pastebėta ir kaimynų dažnai suvokiama kaip grėsmė. Tam nemažai prisidėjo piktnaudžiavimai, kurių imdavosi iš Lenkijos ten atvykdavę dvasininkai. Moraliniu požiūriu, principas turėtų būti akivaizdus ir aiškus: reikėtų atsisakyti į Bažnyčią žiūrėti kaip į lenkiškumo ambasadorę.

Tačiau politiniu ir praktiniu požiūriu šioje srityje reikia laikytis kuo didžiausio atsargumo, juolab kad prolenkiška ar tokia laikoma Bažnyčios veikla sukelia gana aštrias (neretai neproporcingas grėsmei) kaimyninių kraštų viešosios nuomonės reakcijas. Jos gali būti nukreiptos ne tik prieš lenkiškumą, bet (kad ir netiesiogiai) ir prieš katalikybę, o tai tuose kraštuose savo ruožtu silpnina vakarietiškas tendencijas, kaip kad Baltarusijos atveju. Antra vertus, lenkiškumo sąsaja su katalikiškumu padeda plėsti lenkų tautinę savimonę (vis didesnis katalikų skaičius laiko save lenkais), nors toks tapatinimasis yra lėkštas, geriausiu atveju pasižymintis universaliu (katalikiškuoju), o ne specifiniu lenkišku turiniu. Baltarusijoje ir Ukrainoje tarp kunigų, atvykstančių pagelbėti tenykštei Bažnyčiai, lenkų yra daug, bet visai nėra slovakų, kroatų ar slovėnų, kuriems kalbinė kliūtis būtų palyginti lengvai įveikiama. Taigi, katalikybė Baltarusijoje ir Ukrainoje (Lietuva čia išimtis) yra via facti vadovaujama veikiau lenkiškos negu visuotinės Bažnyčios. Tai Bažnyčios vidaus reikalai, tačiau ieškant lenkų kultūros išlaikymo Rytuose koncepcijos, šie ypatumai yra labai svarbūs.

Esminė išorinė aplinkybė, teikianti galimybę lenkų kultūrai išlikti Rytų Europoje, yra tautinių (daugumos) kultūrų padėtis Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Kiekvienos iš šių šalių tautinės (daugumos) kultūros įsitvirtinimo lygis yra skirtingas, bet Lenkija turėtų būti ryžtingai suinteresuota jų plėtra. Savo turiniu jos (įvairiu santykiu) yra tiek antirusiškos, tiek antilenkiškos, bet rusiškasis dominavimas čia buvo dar labai neseniai ir tam tikru mastu nuolat kelia joms realią grėsmę. Todėl artimiausiu laiku jos koncentruosis į rusiškosios įtakos neutralizavimą.

Aptariamų šalių fone Lietuva įvairiais atžvilgiais yra ypatinga, nes ji – „ekstremalus“ atvejis. Lenkų ten yra daugiausia, o lenkų mažumos tautinio sąmoningumo lygis aukščiausias (1989 m. 85 proc. lenkų teigė, kad jų gimtoji kalba yra lenkų). Lenkiškų mokyklų tinklas čia tankiausias, viešajame bei politiniame Lietuvos gyvenime lenkai reiškiasi ryškiausiai. Lietuvių tautinis sąmoningumas čia taip pat yra gilesnis ir labiau įsišaknijęs palyginti su baltarusiais ar net ukrainiečiais. Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis irgi stabiliausia, o ir pati šalis palyginti su kitomis dviem turi labiausiai išplėtotus santykius su Lenkija.

Tie santykiai plėtojami be aiškaus visuomenės pritarimo, labiausiai todėl, kad lenkiškumas asocijuojasi su tradicine nutautinimo grėsme, o šiuo metu dar ir su stipria lenkų mažuma. Tasai lenkiškumas, kurio kilmė yra Lenkija, menkai pažįstamas. Intelektualinis elitas, ypač humanitarinis, yra ypač suinteresuotas kontaktais su Lenkija, pažymėtinas ir lenkų kalbos mokėjimas, ir ryškus lenkiškas kultūrinis paveldas. Tačiau žiniasklaidai (viešajai informacijai) trūksta gerų specialistų – Lenkijos žinovų, kurie galėtų tapti dalykiškos ir profesionalios kasdienės informacijos šaltiniu. Apskritai galima sakyti, kad politikos srityje esama ryškaus prolenkiško nusistatymo, kaip antai – Lenkijos pažinimo, kalbos mokėjimo, Lenkija bendrame kultūriniame kraštovaizdyje čia „pastebima“ ir pan. Nuogąstavimų kelia tik tai, kad šiuo metu aiškiai prolenkiška Vilniaus politika turi gana trapų pamatą jau vien dėl to, kad, viena vertus, buitinėje sąmonėje yra prisikaupę antilenkiškų stereotipų, o kita vertus, reikiamos kultūrinės-visuomeninės veiklos neatlieka Lenkija. Taigi tos politikos tvarumas kelia pagrįstų abejonių. Nedidelė, bet labai prolenkiška žymiausių intelektualų grupė daro esminę įtaką mokslo, taip pat politikos bei žiniasklaidos pasaulyje ir potencialiai galėtų tapti nuolat besiplečiančios lenkiškosios įtakos užuomazga. Tačiau ją rimtai riboja tai, kad šis negausi, nors kokybiškai esminė grupė stokoja gerų institucinio užnugario, kuris padėtų išlaikyti ir plėtoti nuolatinius kontaktus su Lenkija. Nei abiejų prezidentų įkurtas Mickevičiaus fondas, nei Lenkų institutas Vilniuje tokio vaidmens nesuvaidins.

Skirtingai nei daugelyje Vakarų visuomenių, tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje istorijos išmanymas ir praeities vertinimas labai ryškiai veikia politines bei kultūrines nuostatas. Todėl istorikai sudaro tą profesinę grupę, kuri nuolat daro reikšmingą poveikį visuomeniniam gyvenimui. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jie, pirmiausia, konstruoja tautinių mažumų savo kraštuose ir tautiečių bendruomenių už valstybės ribų kilmės ir funkcionavimo koncepcijas bei interpretacijas. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu. Teoriškai tai ir leido pripažinti lenkų mažumą ir jos kultūrą kaip esmingą pozityvų elementą kuriant Lietuvos nacionalinę kultūrą.

Tačiau Lietuvoje lieka pačių suinteresuotųjų – lenkų tautinės mažumos istorinio sąmoningumo klausimas. Joje, matyt, dar nesusiformavo pozityvi savo grupės dabartinės istorinės padėties interpretacija.

Kalbant apie Ukrainą, plačiajame kultūriniame gyvenime pastebimas rusų ir ukrainiečių kultūrų lygiavertiškumas (nors, regis, kalbos vartojimo požiūriu viršų jau ima ukrainietiškumas). Lenkijai yra svarbu kultūrinę pasiūlą suderinti su Ukrainos vidaus regionine specifika. Paradoksalu, kad rytinėje krašto dalyje, kuri yra stipriau rusifikuota, ypač Kijeve, lenkų kultūrai jaučiamas didesnis atvirumas, o įtarumas lenkiškumo atžvilgiu mažesnis. Tautiškai labiau susipratusiuose Ukrainos vakaruose esama istorinių ir savimonės barjerų. Esminis tikslas – prie lenkų kultūros palenkti vakarietiškai nusiteikusį tautinį elitą, mažiau linkusį ir į ryšius su Rusija (tarp jų kultūrinius). Visa tai, regis, gana sudėtinga.

Baltarusiškoji tautinė kultūra vis dar labai sunkiai atpažįstama, užtat rusiškosios kultūros persvara čia akivaizdi. Pasirodo, baltarusiškumas, bent šiuo metu, nėra pajėgus užsitikrinti tvirtų kultūrinių pozicijų. Taigi galbūt esama galimybės Baltarusiją repolonizuoti sensu stricto (tiesiogine prasme).

Kaip rodo demografiniai tyrimai, šansų tikrai yra: „1970 metais Yvijos rajone lenkais užsirašė 11,7 %, tuo tarpu 1974 m. – 24,6 % (padidėjo 12,9 punkto). Absoliučiais skaičiais ten gyvenančių lenkų skaičius išaugo nuo 6744 iki 12020, o baltarusių sumažėjo nuo 48505 iki 34823.

Tai rodo, kad vakarų Baltarusijoje yra stipri lenkų populiacija, gyvenanti dviejų tautybių pariby, kuri, priklausomai nuo politinių sąlygų, per surašymus gali pateikti arba lenkų, arba baltarusių tautybę“. [2]

Jeigu taip, tai galima būtų „didinti“ lenkų mažumą palyginti didelio skaičiaus tautiškai svyruojančių gyventojų sąskaita. Tačiau tąsyk neišvengiamai kiltų konfliktas su baltarusių tautinio atgimimo jėgomis, o deklaruojamasis lenkiškumas nebūtinai patrauktų paskui save didesnę kultūrinę kompetenciją.

Sėkmingai Baltarusiją „polonizuoti“ ir tokiu būdu čia nukonkuruoti rusiškąjį gaivalą būtų galima remiant Lenkijoje esančius baltarusių kultūrinius židinius, visai pašalinant rusiškojo elemento dominavimo grėsmę, o tuomet per juos būtų įmanoma daryti įtaką Baltarusijai. Kitaip tariant, pravartu siekti Baltarusijos kultūrinio baltarusinimo, kuris įgalintų ją atsiskirti nuo Rusijos kultūriškai, o vėliau, galimas daiktas, ir politiškai, tuo kartu sudarant sąlygas susiformuoti baltarusių elitui, gerai pažįstančiam lenkų kultūrą ir pozityviai jos atžvilgiu nusiteikusiam.

Aptartąsias dvi lenkų kultūros stiprinimo Rytuose koncepcijas reikia derinti tarpusavyje, kad jos viena kitą galėtų papildyti, o ne viena kitai prieštarautų. Teorinio prieštaravimo tarp jų nėra. Bet dėl aukščiau minėtų priežasčių prieštaravimai gali iškilti praktiškai jas įgyvendinant. Iki šiol absoliučiai dominavo pirmoji strategija, nukreipta į lenkų mažumą, o antroji poveikio kryptis retai tebuvo taikoma. Todėl plėtojant lenkų kultūrą Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje pravartu atsižvelgti į galimybę derinti abu būdus.

[1] por. R. Dzwonkowski, Polacy na dawnych Kresach Wschodnich, Lublin 1994, passim. [2] P. Eberhardt, Przemiany narodowościowe na Białorusi, Warszawa 1994, s. 141.

Šaltinis: balsas.lt

Komentarai
http://www.balsas.lt/komentarai/apie-li ... i-apacioje

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 14 Bal 2013 21:16 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Lenkijos žygis į Rytus


http://www.patriotai.lt/straipsnis/2013 ... is-i-rytus

2013-04-14 14:24

Linas V. Medelis

Lenkijos karas su Rusija – fantazija ir realybė


Šiuo metu Lenkiją ir lenkus dažnai matome tik per tomaševskininkų elgsenos ir reikalavimų prizmę. Ir neretai pamirštame savo „adresą“, t.y. buvimą dviejų didelių konkurentų - Lenkijos ir Rusijos - vidurkelyje, o tame kelyje vyksta daug įdomių dalykų. Per juos galėtume įžvelgti tam tikrus simptomus, kurie neabejotinai veikia ir veiks Baltijos šalių regioną, ypač šioje jūros pusėje.

Akivaizdu, kad po Lėktuvo katastrofos dviejų šalių visuomenės nuomonė toliau maitinama priešiškumu. Dienraštyje „Polska“ pasirodžius straipsniui „Kaip šiandien atrodytų Lenkijos karas su Rusija. Trys scenarijai“, viename jų net užsimenama apie preventyvų Lenkijos smūgį Rusijai.

Straipsnis tapo populiarus. Tiesa, neilgam, ir žodis idiotas rusiškai rašančių interneto komentarus, ypač dėl trečiojo scenarijaus, buvo vienas švelnesnių komplimentų autoriui. Ką mes turime, klausia jis, ir atsako: „Visų pirma, 48 lėktuvus F-16, kurie reguliariai treniruojasi virš Baltijos šalių ir gali tapti labai veiksmingu ginklu tokiame kare, juo labiau, kad pas rusus tokios klasės lėktuvų mažai“. Autorius tikisi, jog visoje kovų arenoje dinamiškai judantys puikiai apmokyti lenkų kariškiai sugebėtų sukaustyti gausias rusų pajėgas, kol įsikištų NATO. Toliau straipsnyje teigiama, kad jeigu toks konfliktas įvyktų, Lenkijai „reikėtų remtis tokiais pat pranašumais kaip 1920-aisiais: aukštesne moraline dvasia, ryžtingumu mūšyje, geresne strategija ir tam tikra dalimi sėkmės“.

Šis straipsnis, kaip pavyzdys, pasirinktas ne dėl savo pikantiškumo, o dėl to, kad tokius straipsnius galima laikyti ganėtinai simptomiškais, ir gali pasirodyti, jog Lenkija tebegyvena 1920 m. dvasia.

Tiesa, yra gerokai šaltesnių protų: "Nowa Europa Wschodnia", vertindamas http://www.new.org.pl/2013-01-28,zapomn ... ejemy.html buvusio Lenkijos gynybos viceministro (!), Liublino katalikų universiteto profesoriaus Romualdo Šeremetjevo (Szeremietiew) panašios tonacijos retoriką, siūlo pamiršti rusofobiją ir neišsikraustyti iš proto, mandagiai apeidamas tą nemalonų autoriaus psichikos būklę apibūdinantį žodį: „Idėja, kad Rusija kartu su Baltarusija rengia ginkluotą Lenkijos užpuolimą, galėjo gimti tiktai, pasak Aleksandro Lukašenkos, „siaurame ribotų asmenų rate“.

Lenkijoje baiminamasi šiemet vyksiančių karinių mokymų (Rusijos ir Baltarusijos, „Zapad-2013“ - LVM), mat A. Lukašenka savo ruožtu pareiškė, jog Lenkija „rengiasi atimti Gardiną ir Brestą“. Bet į tokius pareiškimus nereikėtų reaguoti taip isteriškai, rašo "Nowa Europa Wschodnia", nes tokiu būdu bus tik paremta Batkos pozicija.

Pabaigoje daroma svarbi išvada, kurią kartkartėmis galėtume priminti partneriams: save gerbiančioje valstybėje, pretenduojančioje į regiono lyderio vaidmenį, priešiškumas kaimynams ir neigiamos istorinės nuostatos neturi teisės lemti pagrindinės diskusijų tėkmės.

Tačiau, kai kada lemia. Šalių viešoji nuomonė remiasi abipuse panieka ir priešiškumu. O aukščiausiame valstybių lygyje – susitarimų ir naudos paieška paskaninama pažadais ir planais. Kaip mūsų kaimynai matuojasi jėgas kryptimis, kuriose miega Lietuva?

Lenkija žvelgia į Rytus. Rusijos požiūris


Lenkijos pusė pati mato, jog Lėktuvo tragedija pakeitė abiejų šalių santykius. Pripažįstama, jog dalis lenkų elito Maskvos atžvilgiu ėmė elgtis liokajiškai. Atvirai kalbama, kad po liaudies Lenkijos griūties šalyje liko tuntai KGB agentų (ryšiais su KGB tarp kitų buvo kaltinami vienas premjeras, ir net – kaip dvigubas, CŽV ir KGB, agentas – „Solidarumo“ lyderis). Neabejojama didele KGB įtaka šalies žiniasklaidai. Pastebėkime, kaip Maskvos - Varšuvos ir Varšuvos -Vilniaus santykiai panašėja.

Kai Rusija nenuleidžia akių nuo Lenkijos, tai nebūtinai reiškia, kad dirba tik žvalgyba arba vadinamieji įtakos agentai. Visiškai normalu, kad vidaus ir užsienio politiką analizuoja politologai ar kitų sričių mokslininkai ir specialistai.

Maskviečio Antono Bespalovo disertacija vadinasi „Geopolitinio mąstymo tradicijos šiuolaikinėje Lenkijos Rytų politikoje“. Pažvelkime, kaip joje aptariami mums rūpimi klausimai.

Subyrėjus Tarybų/Sovietų sąjungai, Rusijos santykiai vakaruose tik su Slovakija ir Bulgarija tapo ganėtinai geri, su Čekija ir Vengrija – disertacijos autoreferate vadinami stabiliais, santykiams su Ukraina taikytinas pavadinimas “problema”, o su Baltarusija – “nesusipratimas”. Su Baltijos valstybėmis ir Lenkija santykiai sudėtingi. Atkreipiamas dėmesys, jog Lenkija tapo vienintele centrinės Europos šalimi, turinčia aiškią ideologinę programą “eksportui”, kaip matysime toliau, ypač Ukrainai, Baltarusijai ir Lietuvai (trumpinama - UBL). Mąstymui apie politiką, vadinamą “rytų”, būdingas nepalaužiamas įsitikinimas Lenkijos kaip regioninio aktyvisto vaidmeniu, netgi suprantant, kad tampama Jungtinių Amerikos Valstijų instrumentu jų politikoje. Lenkijos politikams taip pat būdingas įsivaizdavimas, jog šalis turi ypatingą posovietinės erdvės supratimą ir yra pašaukta tą supratimą perteikti Vakarų Europos elitui. Kadangi šalies galios nėra pakankamos, Rytų politika, teigiama referate, yra formuojama Vašingtone ir Briuselyje, užsiimant lobizmu Varšuvai svarbiais klausimais.

Lenkijos rytų politika po 1989 m. yra praeities paveldas, teigia A. Bespalovas, o svarbiausias istorinis laikotarpis, nulėmęs požiūrį į Lenkijos vaidmenį ir vietą Europoje yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia; minėtina tarpukario „jogailiškoji“ (Pilsudskio) sąjungos koncepcija. Tos sąjungos forma nesvarbi. Teoriškai, sako A.Bespalovas, ji gali net likti ES rėmuose, tačiau Lenkija vis viena matoma kaip vadovė, o jos pretenzijų atsisakymas į Lvovą, Gardiną ir Vilnių – privalo būti kompensuotas įtaka visoje UBL erdvėje, tampant jėgos, nukreiptos prieš Rusiją, centru.

Svarstydamas apie plačią Lenkijos propagandinę kampaniją, rusų mokslininkas pastebi, kad ji duoda savo vaisių, ypač proeuropietiškai nusiteikusio jaunimo tarpe, tačiau ne visi Lenkiją priima kaip integracijos į ES ir NATO variklį.

Kitas šiuolaikinės Lenkijos visuomenės tyrinėtojas http://www.imperiya.by/politics3-8913.html teigia pripažįsta, kad prie civilizacinio europietiškos Lenkijos pranašumo prieš azijietišką Rusiją pojūčio dar egzistuoja Rusijos-engėjos ir jos sukeltų kančių motyvas, emociškai sustiprinantis moralinį lenkų pranašumą.

Panašia tema 2011 m. vasario mėn. „Kultūros baruose“ išspausdintas Roberto Danilovičius (Danilowicz) straipsnio vertimas. Štai citata: „Esame tvirtai įsitikinę, kad Rytų Europoje turi būti lenkiškos kultūros hegemonija. Nežabotos Kresų (taip Lenkijoje vadinamos prarastos Rytų teritorijos, kuriose dalijama vadinamoji lenko korta - LVM) polonizacijos stereotipas tapo dogma, kurios neneigia net patys didžiausi stereotipų griovėjai. Tai yra ir mūsų geros savijautos, kai žvelgiame į istoriją, pagrindas”. Tame straipsnyje Lietuva vadinama „laukine” – tiesa, žodis parašytas kabutėse. Arba Lietuva ne tokia jau laukinė, arba „laukinė“ tik dėl to, jog nepasidavė visai apnuodijama lenkiška vietinio elito kultūra.

Lietuvos repolonizacijos strategija


Krokuvos Jogailos universiteto docentė, daktarė Katažyna Koženievska-Volek (Korzeniewska-Wolek), kalbėdama konferencijoje Vilniuje praėjusių metų gruodžio viduryje pasiūlė lietuviams ir lenkams verčiau įsižiūrėti į naujausią abiejų šalių istoriją ir rasti pozityvių bendrų siužetų, o ne mėginti suderinti savo požiūrį į Juzefą Pilsudskį ar Liucijaną Želigovskį. Juk, pasak jos, L.Želigovskis yra tik trečiaeilė asmenybė: „Abejoju ar visi žino kas jis toks. Na, kažkoks ten generolas – vienas iš daugelio /.../ Mano įsitikinimu, problema yra ta, kad nebuvo rasta jokių bendrų istorijos siužetų, istorijos prisiminimų, kurie būtų teigiami abiems pusėms. Ir antras dalykas – vis tik praeitis užima proporcingai per daug vietos ir diskusijose, ir bendravime, ir bendradarbiavime,“ – teigė istorikė.

Taip, problemų yra. Be abejo, „sunku rasti bendrų teigiamų istorijos siužetų“. Problemos atsiranda jau jų pateikime, apibūdinime. Baisiai naivus turėtų būti žmogus, patikėjęs, jog Lenkijos „vilniukams“, „kresoviukams“ ar „tomašiukams“ Vilniaus užgrobimo tiesioginis vadovas L.Želigovskis būtų mažiau žinomas nei Juozapas Pilsudskis. Kita vertus, negali būti nei dabarties, nei ateities, neįvertinus praeities. Tad istorinės realybės „filmo“ iškarpymas, paliekant tik bučinius, šypsenas ir linksmas vestuves, gali virsti košmaru, paaiškėjus, jog mylimasis tebuvo negarbingas vagis ar plėšikas, dabar vėl siūlantis draugystę bei meilę, ir, viską pamiršus, kurti nuostabaus „filmo“ tęsinį...

K.Koženievskos, Vilniaus universiteto absolventės, metamorfozės, tikriausiai, taip pat turi savo istoriją, tačiau šiuokart atsigręžkime į jos mokslinį darbą. Jo pagrindu 1999 m. pabaigoje seminare Krokuvoje 1998 m. gruodžio viduryje skaitytas pranešimas http://www.omp.org.pl/stareomp/indexd83 ... pageid=291 „Lenkai Rytuose ir lenkų kultūros skatinimas Rytų Europoje“.

Rusų mokslininkas maskvietis Antonas Bespalovas savo disertaciją apsigynė dešimčia metų vėliau, tačiau K.Koženievskos mokslinis darbas gerokai detalesnis ir konkretesnis, jis, gal būt, net vadintinas vienu iš kresų repolonizacijos planu, polonizacijos strategija ir taktika.

Analizės autorė susitelkia ties minėta UBL. Nors Latvija ir Estija taip pat, atrodo, priklausytų Rytų Europai, bet UBL šalyse lenkų daugiau. Šiuose kraštuose lenkų kultūra keletą amžių buvo tiek patraukli, kad įvyko lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sritis.

Tą ekspansiją, pasak autorės, sukėlė aukštas lenkų kultūros socialinis statusas, priklausęs nuo ją atstovavusiųjų socialinės padėties (suprask, diduomenės), o ypatingos reikšmės tam turėjo lenkiškumo skleidimas per bažnyčią (tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“).

Lenkiškos kultūros civilizacinis pranašumas prieš rusiškumą taip pat neabejotinas, teigiama pranešime. Polonizacija K. Koženievskos teigimu, vyko be jokios prievartos, spaudimo, ne kokiu lenkų elito tikslingu veikimu, o tiktai dėl nepaprasto lenkų kultūros patrauklumo.

(Derėtų atkreipti dėmesį, kad lenkiškos kultūros pranašumas viskam, kas yra į Rytus paprastai nekvestionuojamas, tačiau Lietuvoje, juolab Lenkijoje, klausimai, kiek tos kultūros tikrai būta lenkiškos arba kiek vadinamoji lenkiška kultūra stabdė Vakarų kultūros plitimą į Rytus, dažniausiai yra apeinami arba keliami labai fragmentiškai. - LVM)

Vertindama demografinius, dažnai prievartinius, pokyčius kresuose po antrojo pasaulinio karo K. Koženievska pastebi, jog ryškiausia lenkiškojo elito dalis paliko minimas teritorijas, o pasilikusieji pasidavė socialinei degradacijai.

Tačiau dabarties kresų lenkai, savo šalyse yra silpniau išsilavinusi žmonių grupė, daugiausia gyvenanti užmiestyje. Turintys vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, jį dažniausiai yra įgiję rusų kalba, teigia k.Koženievska (Lietuvos respublikos švietimo sistema šią klaidą galima sakyti ištaisė. - LVM). Kompensuojant skriaudą, jau dešimtojo dešimtmečio metais buvo sukurtos programos, skirtos kresų elito atkūrimui, sudarant sąlygas tenykščiam jaunimui lavintis Lenkijoje.

Deja, greitai paaiškėjo, jog žymi to jaunimo dalis, baigusi studijas, ten ir pasilieka arba išvyksta toliau į Vakarus. Stipendininkai, sugrįžę į savo kraštus, neretai turi didelių sunkumų, nes per penkerius esminio brendimo metus nesukaupė pakankamos patirties ir profesionalių kontaktų Lenkijoje, o gauti kvalifikuoto darbo Lietuvoje negali nemokėdami valstybinės kalbos.

Atsižvelgdama į lenkų kultūros potencialą Rytų Europoje, pranešimo autorė be kitų pasiūlymų kaip savaime suprantamą dalyką numatė lenkiškumo palaikymą „polonizuojant“ intelektualinį, meninį ir politinį elitą. Tam turėtų pasitarnauti lenkų kultūros patrauklumas, palyginti lengvas suprantamumas ir prieinamumas, kokia ji čia jau buvo per amžius, o svarbiausia lenkų kultūros plėtojimo sąlyga yra sudarymas galimybių lengvai išmokti lenkų kalbos.

Žygio į Rytus rezultatai Lietuvoje


Lenkų politikai ir apžvalgininkai su skausmu pripažįsta, kad neįmanoma pakeisti lenkų padėties Baltarusijoje. Sakoma, Lenkija bejėgė, ir nė vienas šalies premjeras ar vyriausybė netrenkė kumščiu į stalą ir nepareikalavo: gana! Kita vertus, ką Lenkija gali padaryti? Paskelbti karą? Nutraukti diplomatinius santykius? Neleisti tranzito į Europą?

A.Lukašenkos nebaudžiamumas laikomas testu, kiek Lenkija yra galinga užsistoti savo tautiečius. Su Ukraina taip pat ne viskas gerai - Donaldo Tusko vyriausybė elgiasi kitaip nei ankstesnė, labiau taikydama į santykių su Rusija sureguliavimą.

Taigi, kaip bebūtų blogai, kresų padėtis yra Lietuvoje geriausia, o valstybės dvasia, atrodo, silpniausia. Lenkų pas mus santykinai daugiausia iš visų UBL, atrodo, jų net daugėja, ir daugėja didelio skaičiaus svyruojančių gyventojų (gudų, rusų) sąskaita.

Šį reiškinį Koženievska yra pastebėjusi dar sovietinių laikų Baltarusijoje ir mano, kad tai yra priimtinas būdas didinti lenkų populiaciją.

Norėčiau priminti, jog kalbame apie ganėtinai seną situacijos analizę ir rekomendacijas, todėl praėjo pakankamai laiko vertinimui, kiek pažengta į priekį jas vykdant. K.Koženievska jau prieš 18 metų pastebėjo:

"...istorikai sudaro tą profesinę grupę, kuri nuolat daro reikšmingą poveikį visuomeniniam gyvenimui. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nebelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu. Teoriškai tai ir leido pripažinti lenkų mažumą ir jos kultūrą kaip esmingą pozityvų elementą kuriant Lietuvos nacionalinę kultūrą” (išskirta mano – LVM).

Rusų mokslininko analizė (2008) Baltarusijos ir Ukrainos “kresams” yra artima K. Koženievskos įžvalgomis-rekomendacijomis.

Koženievska mokslininkė, todėl nederėtų jos klausti, kurie Lietuvos istorikai labiau polonizuoti: savo veikla jie patys mums apie save praneša.

Matome dar daugiau – “elito” (o tokį elitą dera rašyti kabutėse) polonizacija pažengė gerokai toliau švelnių ribų. Tiesioginių įrodymų nėra. Yra tėvyne susirūpinusiam žmogui nesuvokiami valstybinių institucijų bei jų vadovų prolenkiški sprendimai.

Dabartinės Lenkijos vyriausybės Rytų politika gerokai aktyvesnė ir grubesnė, nei kažkada anksčiau numatytoji. Dera pabrėžti ypatingą kaimynės užsienio reikalų ministerijos indėlį, ne tik į Lietuvos visuomenės rengimą neišvengiamai atskirų rajonų polonizacijai, bet ir į Lenkijos visuomenės revanšistinių bei “kulturtrėgeriškų” nuotaikų skatinimą.

Tas skatinimas reikalingas todėl, kad Lenkijos visuomenė kaimynus vis dar pastebi tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“. Neabejoju, pati Koženievska tokią kietą ir grubią politiką Lietuvos lenkų bendruomenės atžvilgiu pavadintų klaida, nes abiejų tautų santykiams vėl daroma didžiulė žala, už kurią anksčiau ar vėliau gali tekti brangiai susimokėti.

Šiais laikais Lietuvos „bajorų“ nebereikia papirkinėti lenkiškų herbų paveikslėliais. Papirkinėjimą galima tik įtarti. Matome iš Varšuvos grįžtančius (ne vien kultūrinio) „elito” atstovus pamylėtus lenkiškais ordinais. Už ką? Galima tik nuspėti.

Matome staigų Lenkų rinkimų akcijos, t.y. Tomaševskio bloko šuolį į Seimą, peršokant visus procentinius barjerus, o tai reiškia - su neaiškia parama ir pagalba iš šalies ir iš vidaus.

Galime toliau piktintis lenko kortos platinimu, tomaševkininkų seimo narių demonstratyvia panieka šalies įstatymams, Konstitucijai ir priesaikai.

Galime tik spėlioti, kaip LRA, galėjo tapti socialdemokratų koalicijos nare ir gauti viceministrų, kitų žemesnio rango valdininkų postus gyvybiškai svarbiausiose šalies ministerijose.

Galime pasvajoti apie tai, kad prezidentė pastebės grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir aukštesnės politinės rasės atstovų pasivažinėjimus bei palakstymus po Lietuvą, pabrėžiant susitikimų su poros rajonų gyventojais svarbą didesnę nei susitikimų su su Lietuvos vadovais pirmenybė.

Galime padejuoti, kad Lenkų rinkimų akcijos veikla ir įžūlūs reikalavimai diskredituoja visą Lietuvos lenkų bendruomenę, nes tomašiukai, kaip aš juos vadinu, nėra nei Lietuvos lenkų, nei juo labiau lenkų elito atstovai.

Galime liūdėti, kad to lenkų elito balso šalyje nesigirdi, o jo ir nenorima girdėti.Tokie sutapimai jau nevadintini atsitiktinumais.

Kai kas sako, jog Lenkijos ekspansija pažengusi taip toli, kad nieko nebeįmanoma padaryti. Neįmanoma, jei nebus daroma. Tik, ar dabartinė visų lygių Lietuvos valdžia tam pasiryžtų.

Tai primena Lietuvos pedofilijos skandalo aidus Seime: visi viską supranta, bet nenori, todėl nieko negali padaryti, net pasakyti ar parodyti pirštu.

Lenkijai su mumis kariauti neverta. Jos fantazijos apie karą ar prieštaravimus su Rusija, atrodo, tėra produktas vidiniam vartojimui, ir visos UBL šalys gali tapti didesnių ar mažesnių sandėrių objektais.

Pavyzdžiui aną ketvirtadienį Petrograde susitikęs su Rusijos premjeru D. Medvedevu, mūsų premjeras A. Butkevičius stebėjosi maloniu bendravimu ir Rusijos dėmesiu Lietuvos energetikai; penktadienį ten pat, senojoje imperijos sostinėje, “Gazpromo” vadovas A. Mileris jau šnekučiavosi su Lenkijos energetikos ministru, pateikdamas jam pagrindinius naujo dujotiekio “Jamalas – Europa-2” http://www.gazprom.ru/press/news/2013/a ... cle159641/ parametrus.

Dujotiekis turėtų būti tiesiamas nuo Baltarusijos sienos Lenkijos teritorija iki Slovakijos bei Vengrijos. Jis Lietuvą apeis ir liksime “tarp” abiejų. Tarp kūjo ir priekalo, kaip “strateginis partneris” abiems.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 16 Bal 2013 15:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Alvydas Butkus. Santykiai su Lenkija – partnerystė ar vasalystė?


http://www.propatria.lt/2013/04/alvydas ... nkija.html

Paskelbta 2013-04-16

Dviejų asimetriškų valstybių – Lietuvos ir Lenkijos – santykiai vertinami labai nevienodai.

Mat Lenkija partnerystę su Lietuva įsivaizduoja kaip savo interesų besąlygišką įgyvendinimą Lietuvoje.

Dalis Lietuvos politikų Lenkijos ultimatumus, deja, traktuoja kaip teisėtus, o Lenkijos priekaištus priima per smurtautojo nuskriaustos moters savivoką: „gal aš tikrai kalta?“

Šiuo nepagrįstu kaltės jausmu tie politikai stengiasi užkrėsti ir visuomenę, teisindami nuolaidų Lenkijai būtinybę ar mainydami jas, pasak Vinco Kudirkos, „į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą“.

Iš visų kaimynių tik Latvija draugystei su Lietuva nekelia jokių išankstinių sąlygų, reikalavimų ar ultimatumų. Be to, Latvijos santykiai su Lenkija irgi yra orūs, dalykiški, galima sakyti, pavyzdiniai.

Šie santykiai rodo, kad Lenkija su mažomis kaimynėmis moka elgtis ir mandagiai, kad Lenkijos ir Lietuvos asimetrija tikrai nėra pretekstas vienos diktatui ir kitos beatodairiškam nuolankumui. Lenkijos ir Latvijos santykių pavyzdys būtų paskata Lietuvai „perkrauti“ santykius su Lenkija valstybinio orumo pagrindu, pelnant partnerio pagarbą ne nuolaidomis (jomis pagarba niekada nepelnoma), o atviru savo nacionalinių interesų deklaravimu šalies viduje ir jų gynimu. Būtina taip pat akcentuoti, kad negalima reikalauti pariteto tarp skirtingo dydžio ir skirtingos tautinės sudėties valstybių.

Kas stumia į aklavietę?


Buvęs „Sąjūdžio“ veikėjas, o vėliau VSD vadovas, diplomatas Mečys Laurinkus nedvejodamas rėžia: „Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę“ (Lietuvos rytas, 2013 04 06). Iš straipsnio taip ir neaišku, kas juos ten stumia: „Lenkų rinkimų akcija“, akademikas Antanas Tyla ar signataras Romualdas Ozolas?

Pati Lenkija, anot M. Laurinkaus, lyg ir niekuo dėta, nes jos „Senatas rūpinasi tautiečiais svetur“. Tai gal derėtų pasiūlyti Lenkijai rūpintis „tautiečiais svetur“ vienodai visose šalyse, o ne išskirtinai Lietuvoje?

Kur Lenkijos reikalavimas rašyti lenkiškai Latvijos piliečių lenkų pavardes? Kur Lenkijos reikalavimas keisti Latvijos tautinių bendruomenių švietimo įstatymą ir suteikti lengvatas ten laikant valstybinį latvių kalbos egzaminą?

Kur Lenkijos Senato rūpinimasis penktadaliu (10 000) visų Latvijos lenkų, iki šiol neturinčių Latvijos pilietybės?

Kur Lenkijos reikalavimas JAV vyriausybei steigti valstybės išlaikomas lenkų mokyklas? O juk JAV gyvena 10 mln. lenkų!

„O Kremliui to ir reikia“, – toliau protauja M. Laurinkus. Gryna tiesa! Todėl Kremlius ir įliejo į „Lenkų rinkimų akciją“ savo „Rusų aljansą“. Ir dar „Lietuvos liaudies partiją“ pridėjo.

Ar Lenkija to nemato ir nežino? Puikiausiai mato ir žino, nes rinkimams į Seimą spalio mėn. tą kompaniją sutartinai ir darniai rengė abi ambasados – Lenkijos ir Rusijos.

Todėl nereikia šunų karti vien ant Kremliaus – vidinė destrukcija LLRA rankomis Lietuvoje solidariai koordinuojama tiek iš Maskvos, tiek iš Varšuvos. Tad gal straipsnio antraštę reikėjo formuluoti taip: „Lenkija santykius su Lietuva stumia į aklavietę“? To paties choro kai kurie analitikai tvirtina, kad „vaidydamiesi su lenkais, nebūsim patrauklūs ir šiauriečiams“.

Tačiau lazda turi du galus – ar bus kam patraukli Lenkija, akivaizdžiai vaidydamasi su Lietuva? Juo labiau, kad vaidus ir įvairias pretenzijas kelia ne Lietuva, o Lenkija, rodydama Europai, kad nesugeba sugyventi su keleriopai mažesne kaimyne, kas dar labiau gadina pačios Lenkijos įvaizdį.

Diplomatinių akibrokštų paradas


Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitydamas paskaitą „Kas naujo Lietuvos užsienio politikoje?“, pakomentavo ir kontroversiškai vertinamą savo atsiprašymą Lenkijoje dėl Lietuvos Seime 2010 m. balandžio 8 d. svarstytų, bet nepriimtų asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečių pasuose įstatymo pataisų. Savo atsiprašymą ministras motyvavo taip:

„Tai buvo a.a. Lenkijos prezidento vizitas Lietuvoje, jis – mūsų didelis draugas, sąjungininkas, užtarėjas. Jis atvažiavo. Tuo pačiu metu pateiktas visiškai neparuoštas, Seimo neišdiskutuotas, neišsiaiškintas įstatymas. Kas labai skaudu – ir prezidentui asmeniškai, ir visai tautai – kad jiems mūsų lyderių buvo žadėta išspręsti tuos dalykus. Aš tiesiog primenu, aš nesigilinu. Pats faktas, kad įvyksta diplomatinis akibrokštas.“

Pasvarstykim, kas čia laikoma diplomatiniu akibrokštu – ar Seimo posėdyje nuoseklus Konstitucijos nuostatų ir Konstitucinio teismo sprendimo laikymasis, ar pats Lenkijos prezidento vizitas tokio įstatymo svarstymo dieną?

Kokiu pretekstu jis staiga sumanė tą dieną atvykti į Vilnių? Gauti vasalinio Seimo dovaną?

Daryti savo vizitu spaudimą Seimui? Bet ar tai ne diplomatinis akibrokštas? Tada kas iš tikrųjų turėjo dėl jo atsiprašyti?

Diplomatinis akibrokštas buvo mūsų valdžios ponų tokių antikonstitucinių pažadų dalijimas Varšuvoje lenkų pareigūnams, net neturint tam įgaliojimų.

Diplomatinis Lietuvos „draugo, sąjungininko ir užtarėjo“ akibrokštas buvo pirmųjų Lenko kortelių dalijimas Lietuvos piliečiams Vilniuje, ir dar Lietuvos prezidento akivaizdoje (!) aiškinant, kad anie čia, Lietuvoje, atsidūrę „dėl sienų perstūmimo“.

Diplomatinis Lenkijos premjero akibrokštas buvo jo staigus nesuderintas „vizitas“ į Palangą po LLRA mitingo, surengto protestuojant dėl švietimo įstatymo pataisų. Kitas jo akibrokštas buvo vos ne nuo altoriaus padarytas pareiškimas Vilniuje, kad nuo šiol Lenkijos santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su jos lenkų bendruomene.

Diplomatiniai kito Lenkijos prezidento akibrokštai buvo pirmiausia susitikimai su lenkų bendruomene, atvykus į Lietuvą Vasario 16-osios iškilmių proga, ir tik grįžtant į Lenkiją sudalyvavimas šventės iškilmėse ir Lietuvos prezidentės pasveikinimas.

Tai ne tik akibrokštas, bet ir šiurkščiausias diplomatinio protokolo pažeidimas bei išsityčiojimas iš valstybės!

Kaip paironizavo publicistas Linas V. Medelis, „galime pasvajoti apie tai, kad prezidentė pastebės grubų kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus ir aukštesnės politinės rasės atstovų pasivažinėjimus bei palakstymus po Lietuvą, pabrėžiant susitikimų su poros rajonų gyventojais svarbą didesnę nei susitikimų su Lietuvos vadovais pirmenybė“.

Ir pagaliau ar ne diplomatinis akibrokštas yra to paties aukšto svečio, šiemet irgi atvykusio į iškilmes šalies Nepriklausomybės dieną, viešas džiūgavimas dėl savo tautiečių laimėtų parlamento rinkimų, vadinant tai Lenkijos pergale, šitaip pačius tautiečius laikant įrankiu savo šalies politikai vykdyti kaimyninėje valstybėje?

Komentuodamas studentams savo atsiprašymą, L. Linkevičius garsiai nusistebėjo, kad krikščioniška tauta save laikantiems lietuviams žodis „atsiprašau“ sukėlęs tiek aistrų. Tačiau dėl savo akibrokštų niekas iš anos šalies diplomatų neatsiprašė ir, atrodo, nė neketina to daryti. Negi reikia manyti, kad lenkų tauta savęs nelaiko krikščioniška?

Nutylėta vizija


Iš visų „kresų“, į kuriuos Lenkija orientuoja savo dabartinę repolonizacijos politiką, Lietuva yra labiausiai šios politikos paveikta, arba tiksliau – pažeista.

Ukrainoje ir ypač Baltarusijoje reikalai klostosi ne taip sklandžiai, nes tų šalių politikai turi tvirtesnį stuburą Lenkijos kišimuisi į vidaus reikalus.

Repolonizaciją reikia suprasti plačiau – tai ne tik neapsisprendusių „tutakų“ lenkinimas per mokyklas, bet ir vietinės tautinės inteligentijos – lietuvių, baltarusių, ukrainiečių – mentalitetinė ir politinė polonizacija, adoruojant Lenkijos istoriją, kultūrą, hiperbolizuojant Lenkijos politinę reikšmę regione, kartu menkinant šių tautų istoriją, etnokultūrą, kalbą.

Lenkijoje dar prieš 18 metų buvo džiūgaujama, kad Lietuvoje jau esanti įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nebelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis esąs ryškus ir pasižymįs aiškiai prolenkišku pobūdžiu, už ką vėliau kai kurie iš tų istorikų buvo apkarstyti ordinais „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“.

Pabrėžtina, kad Latvijoje tokių istorikų Lenkijai nepavyko nei rasti, nei parengti. Nepavyko suformuoti ir antivalstybinės politinės grupuotės buvusiuose „Lenkų Infliantuose“ (Latgaloje). Net Lenko kortelės platinimas Latgalos lenkakalbiuose rajonuose vyksta neįtikėtinai vangiai.

Trojos arklys Latvijoje yra Kremliaus remiami rusakalbiai radikalai, kuriems pastaruoju metu LLRA aktyvistai tiesia ranką, siūlydami „vienytis kovoje už savo teises“.

Pasak vienos iš LLRA lyderių, dabartinės viceministrės Renatos Citackos, „Latvijos rusakalbių gyventojų patirtis mums buvo geras pavyzdys. Ir, sekdami jūsų pavyzdžiu, mes ketiname iškelti iniciatyvą suteikti lenkų kalbai antrosios valstybinės ar regioninės kalbos statusą“.

Į klausimą „Gal jau pribrendo idėja sukurti kultūrinę Baltijos šalių tautinių mažumų autonomiją?“ buvo atsakyta taip: „Apie tai pas mus jau seniai kalbama. Ir jei mus palaikys jūsų latgaliečiai – rusakalbiai Latvijos (o dar jei ir Estijos) gyventojai – mes būsime visapusiškai už. Kartu apginsime savo teises. Viskas įmanoma, kai valstybė yra demokratiška“ (cituota iš interviu rusiškam portalui „Baltexpert“, 2012 01 08).

Šitos ir panašios tendencijos nenutrūkstamu srautu pilasi ir internetiniuose komentaruose, pereinančiuose į atvirą šovinizmą, kvestionuojant net pačios Lietuvos valstybės ateitį. Štai viena iš būdingesnių tokių prognozių („Delfi“, 2011 12 14; kalba ir rašyba netaisyta):

„As nekur nesikraustau, tiktai ramiai laukiu lietuvos sugrivimo ir galutines lietuvos kompromitacijos ir kasdien su dziaugsmu matau, kad tas arteja. Ramiai, be streso, isitikines kad lietuvos greitas zlugimas neisvengiamas, laukiu kaip cia ateis Lenkijos valdzia. Baudziauninku valstybes nereikia uzkariauti, ji patys subyres.“

Kaip sakoma, kas gali paneigti. Ypač kai į valdžią prasibrovusieji valstybingumą ir nepriklausomybę keičia į vasalystę. Ką gi – istorinės patirties šioje srityje turime iki soties.

Apmaudu tik, kad valdžioje užsisėdėję baudžiauninkai iš tos patirties niekaip nepasimoko. Tik kam tada eita į politiką, jei tesugebama būti vasalais?

Šaltiniai:

Jurgita Kuzmickaitė. Analitikai: vaidydamiesi su lenkais, nebūsim patrauklūs šiauriečiams. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... z2QV9jxu8A

Linas Virginijus Medelis. Lenkijos žygis į Rytus. http://alkas.lt/2013/04/14/l-v-medelis- ... Q.facebook

Mečys Laurinkus. Santykiai su Lenkija stumiami į aklavietę. http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... aviete.htm

Eglė Samoškaitė. L. Linkevičius atskleidė, ką galvoja apie LLRA. http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=61069809

Владимир Дубровский. Поляки Литвы: а не пора ли объединиться в борбе за свои права? http://www.baltexpert.com/2012/01/08/polak_lt/

Šaltinis: www.voruta.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 16 Bal 2013 18:28 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Dominuojančios mažumos įstatymas


http://atgimimas.lt/Aktualijos/Dominuoj ... -istatymas

2013-04-12
Anatolijus Lapinskas

Paveikslėlis

Prieš metus Vilniuje įvykusi tūkstantinė Lietuvos lenkų protesto demonstracija buvo rezultatyvi – dabar jie turi savo frakciją Seime, narius Vyriausybėje ir patys rengia Tautinių mažumų įstatymą.

Andriaus Ufarto (BFL) nuotrauka


Kultūros ministerija, rengianti naują Tautinių mažumų įstatymo redakciją, pristatė tautinėms bendrijoms jo projektą ir laukia apie jį įvairių nuomonių.

Pateikiame kritišką.

Įsijungusi į valdančiąją koaliciją, Lietuvos lenkų rinkimų akcija aktyvina savo veiksmus. Kovo pradžioje šios partijos atstovų vadovaujama darbo grupė parengė Vyriausybės programos skirsnio „Tautinės mažumos“ įgyvendinimo rekomendacijas (apie jas rašyta „Atgimime“). Balandžio pirmomis dienomis pasirodė jau ir visai konkretus Tautinių mažumų įstatymo projektas.

Čia tektų priminti, kad toks įstatymas buvo priimtas dar Atgimimo aušroje – 1989 m. lapkričio 23 d. kaip Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymas.

Tik vėliau išaušo Kovo 11-oji, nudundėjo Sausio įvykiai, tuojau po jų 1991 m. sausio 29 d. įstatymas buvo papildytas ir pakeistas jau Lietuvos Respublikos vardu (nors tekste „Lietuvos TSR“ dar liko!).

1994 m. buvo pasirašyta Lietuvos Ir Lenkijos draugystės sutartis, 2000 m. Lietuva ratifikavo Europos tautinių mažumų apsaugos konvenciją, 2004 m. įstojo į ES su visais priklausančiais įsipareigojimais.

Aišku, kad tuo metu galiojęs Tautinių mažumų įstatymas neatitiko naujųjų realijų, bet vis tiek buvo pratęsinėjamas net iki 2010 m.

Ar po to Lietuvos tautinių mažumų padėtis kuo nors pasikeitė? Niekuo, nes nuo 2000 m. įstatymą „uždengė“ Europos tautinių mažumų apsaugos konvencija su dar griežtesnėmis nuostatomis nei mūsų įstatymas.

Tačiau Lenkų rinkimų akcija įsitikinusi, kad toks įstatymas yra verkiant reikalingas, todėl vienu pirmųjų jos darbų kaip tik ir tapo jo projektas.

Pažvelkime į jį, užmesdami akį ir į analogišką Latvijos tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją įstatymą (anot Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio, Latvijoje tautinių mažumų padėtis yra „pavyzdinė“, taigi toks pat, matyt, yra ir įstatymas), taip pat, palyginimui, ir Lenkijos Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymą.

Latvijos įstatymas išsikelia tikslą: „garantuoti Latvijos tautinėms ir etninėms grupėms teisę į kultūrinę autonomiją ir savo kultūros savivaldą.“ Lenkijos įstatymas „reglamentuoja klausimus, susijusius su tautinių bei etninių mažumų kultūrinės tapatybės išlaikymu ir plėtra“.

Lietuvos būsimasis įstatymas, skirtingai nuo dalykiško kaimynų tono, prasideda neįtikėtina pompastika – iškilminga preambule, sulygintina vos ne su Konstitucijos skambesiais.

LR Seimas, „būdamas pasiryžęs savo teritorijose (nuo kada Lietuvos teritorija įvardijama daugiskaitos forma?!) saugoti tautines mažumas (pasak Žodyno, „saugoti“ – ginti nuo pavojaus, tai negi nuo lietuvių?!); laikydamasis nuomonės, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi esminę reikšmę kontinento stabilumui, demokratijos išsaugojimui ir taikai (ar ne per daug skambių žodžių?); manydamas, kad... visuomenė turėtų ne tik gerbti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis (ar ne paprasčiau pasakyti „sudaryti sąlygas kultūrinei autonomijai“?); atsižvelgdamas į tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus, numatytus ET, JT konvencijose, taip pat ESBK dokumentuose (visus įsipareigojimus Lietuva seniai vykdo, jokių pretenzijų nesulaukta nei iš Europos, nei iš JT) – priima šį įstatymą“.

Keista, bet ir be viso čia išdėstyto istorinio ir politinio balasto, pvz., Latvijos analogiškas įstatymas sėkmingai funkcionuoja. Matyt mūsų įstatymo kūrėjus valdė noras būti, kaip sakoma, šventesniais už popiežių ir Lietuvos tautinėms mažumoms suteikti vos ne „pateptųjų“ statusą...

Tai atsispindi ir būsimojo įstatymo straipsniuose. 1 str. aiškina, kad „Tautinių mažumų įstatymas reglamentuoja tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises ir pareigas“. Bet juk mūsų mažumos – tai kartu ir Lietuvos piliečiai, o jų teises, laisves ir pareigas nustato Lietuvos Konstitucija, atitinkami įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys.

Įstatymo 5 str. skamba grėsmingas įspėjimas: „Draudžiama asimiliuoti tautines mažumas prieš jų valią“, tarytum kas nors kada nors mūsų krašte būtų bandęs tai daryti.

To negana, Lietuvos ir Lenkijos sutartyje aiškiai užfiksuota, kad šalys „susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią“.

Tas pats įrašyta ir Lietuvos ratifikuotoje Europos konvencijoje: „Šalys susilaikys nuo politikos ir veiksmų, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią.“ O juk tarptautinės sutartys yra viršesnės už įstatymus!

Sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu.

Tiesa, siekiant konfrontacijos, galima įžiūrėti asimiliaciją ten, kur ji niekam nė nesisapnavo, pvz., neseniai Lenkijos URM apkaltino Lietuvą prievartine lenkų asimiliacija, kai Lietuvos lenkų mokyklose pradėtos lietuviškai dėstyti temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos. Absurdiškesnį kaltinimą sunku būtų ir sugalvoti, tačiau įstatymo kūrėjai, matyt, labai nori solidarizuotis su Lenkijos valdžios pozicija.

Naivus yra ir 8 str., kuriame valstybė įpareigojama užtikrinti „tautinėms mažumoms priklausančių asmenų lygybę ekonominiame, socialiniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime“. Tai užtikrina Lietuvos Konstitucija, Lygių galimybių įstatymas, draudžiantis bet kokią nelygybę dėl tautybės.

Įstatymo 4 skirsnyje „Kultūra, religija, žiniasklaida, švietimas“ kalbama apie visuotinai pripažintas tautinių mažumų veiklos sritis, iš esmės – kultūrinę autonomiją: kultūros, tradicijų, kalbos, religijos puoselėjimą; ryšių palaikymą su asmenimis kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas; savo informavimo priemonių steigimą, taip pat informacijos apie tautines mažumas ir jų kalbomis sklaidą Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Ši tautinių mažumų veikla mūsų krašte yra skatinama ir remiama.

Įstatyme minima tautinių mažumų teisė į švietimą, teisė steigti nevalstybines švietimo įstaigas. Kas gali ginčyti tokias teises? Lietuvoje nebuvo nė vieno atvejo, kad asmuo dėl tautybės nebūtų priimtas į švietimo įstaigą arba pašalintas iš jos. Tektų priminti, kad skirsnyje minima kultūros ir švietimo veikla yra įteisinta Europos tautinių mažumų konvencijoje, kituose Lietuvos įstatymuose, taip pat ir Konstitucijoje.

Įstatymo 5 skirsnyje „Tautinių mažumų kalbų vartojimas“ pateiktos žinomos Europos tiesos: „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą... pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba... gauti ir skleisti informaciją tautinės mažumos kalba... gauti informaciją apie jų sulaikymo priežastis, ir gintis ta kalba.“ Visa tai Lietuvoje jau seniai realizuojama.

Kaip ir asmens teisė, „mažumos kalba kreiptis raštu arba žodžiu į valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektus, ir raštu arba žodžiu gauti atsakymą“. Tiesa, įstatyme nenurodoma, kokia kalba gauti atsakymą, tačiau pagal ligšiolinę praktiką atsakymas raštu ir Lietuvoje, ir Lenkijoje būtų tik valstybine kalba. Taip yra dėl to, kad atsakyme gali būti minimi teisės aktai, kurių oficialių vertimų į mažumų kalbas paprastai nebūna. Niekas dėl to nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nesiskundžia.

Įstatymo 17 str. siūloma, kad tautinių mažumų gyvenamuose regionuose „vieša informacija apie sveikatos apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, asmenų saugumą būtų teikiama ir tos tautinės mažumos kalba“. Kaip tai atrodytų, net sunku įsivaizduoti, nežinia, kas rašys, o svarbiausia – skaitys tokius raštus. Ir jau visai įdomus noras tautinėms mažumoms suteikti teisę teikti skundus Lygių galimybių kontrolieriui, Seimo kontrolieriams, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui ir net Žurnalistų etikos inspektoriui (!) tautinės mažumos kalba.

Taip pat – kad rinkiminė informacija būtų teikiama ir rinkiminė kampanija vykdoma ir mažumos kalba. Beje, vaizdelis iš tokios kampanijos: lenkų kandidatams, lenkiškai pristačiusiems minėtuose regionuose savo rinkiminę platformą, neretai iš salės pasigirsta prašymas visa tai išdėstyti lietuviškai, nes iš lenkiško aiškinimo niekas nieko nesuprato...

Visas 18 str. skirtas daugiakalbiams (greta valstybinės ir mažumų kalbos) užrašams: vietovių, gatvių, administravimo subjektų pavadinimams. Tektų priminti, kad dvikalbių gatvių ir administravimo subjektų užrašų nėra nei Latvijoje, nei Lenkijoje, todėl keista, kodėl jie būtinai turi būti Lietuvoje. Tiesa, Lenkijoje, vadinamose vokiškose žemėse, taip pat ir Punsko krašte kaimų pavadinimai yra vokiškai ar lietuviškai. Tačiau kokiu pagrindu?

Pagal Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, jeigu valsčiuje (gminoje) bent 20 proc. gyventojų sudaro mažumos atstovai, ten galimi ir dvikalbiai užrašai.

Tačiau jie turi būti tradiciniai, t. y. istoriškai pateisinti, be to, negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933–1945 m. laikotarpiu, t. y. okupacijų metais suteiktais pavadinimais (Lietuvoje prie šių okupacijų reikėtų pridėti dar ir Vilniaus krašto okupaciją).

Europos tautinių mažumų konvencijoje pabrėžiama, kad pavadinimai turi „atitikti šalies teisinę sistemą“, o šalys „atsižvelgti į savo specifines sąlygas“.

Lietuvos teisinė sistema nenumato dvikalbių užrašų, o specifinės sąlygos irgi ypatingos: skirtingai nuo Lenkijos, pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai.

Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų.

Beje, žymus lietuvių kalbininkas Antanas Salys, apgailestavęs, kad vokiečiai ir lenkai istorijos verpetuose lietuviškus vietovardžius tiesiog niokojo, pripažino, kad sovietai jau nebedrįso jų liesti, gavę paaiškinimą, „kad tai lietuviams primintų carinę priespaudą“. Šio argumento pakako...

20 str. apžvelgiama Tautinių bendrijų tarybos veikla. Įstatymas, deja, suprogramavo ir galimus jos veiklos trikdžius. Spaudoje nuskambėjo kai kurių Lietuvos tautinių mažumų pasipiktinimas, kad įstatymu pripažįstamos tik į sąrašą įtrauktos tautinės mažumos. Tik jos galės deleguoti savo atstovus į Tautinių bendrijų tarybą. Tačiau dar svarbiau, kad tarybos formavimas, atsižvelgiant į mažumos dydį, lems visišką lenkų, rusų, taip pat baltarusių ir ukrainiečių dominavimą (jų bus 16 iš 25), tuo pačiu – ir galimus konfliktus.

Čia tektų pastebėti, kad Lenkijoje analogiška taryba formuojama žymiai demokratiškiau: joje 147 tūkst. vokiečių atstovauja 2 atstovai, tiek pat jų turi ir 47 tūkst. baltarusių, 27 tūkst. ukrainiečių, 12 tūkst. romų, 5,6 tūkst. lietuvių, 1 tūkst. žydų. Po vieną atstovą turi 380 čekų ir 43 (!) karaimai.

Kodėl Lietuvoje pasirinkta tokia antidemokratiška tarybos struktūra, lieka neaišku. Kalbama, kad su paminėta lenkiškąja vienodo atstovavimo tvarka niekaip nesutiko Lietuvos lenkai...

„Įstatymo projektas kol kas dar nėra galutinis. Norime kuo plačiau jį aptarti ir išgirsti įvairesnių nuomonių“, – pristatydamas įstatymą, patikino Kultūros viceministras Edvardas Trusevičius. Vykdydamas viceministro pageidavimą, viliuosi, kad šią mano nuomonę jis išgirs. O gal ir susimąstys ne tik dėl čia paminėtų straipsnių tikslingumo, bet ir dėl viso įstatymo prasmingumo.

Komentarai
http://atgimimas.lt/comment/list/10200

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 17 Bal 2013 13:44 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
V.Visockas. Legalizuotas genocidas


http://alkas.lt/2011/09/26/v-visockas-l ... genocidas/

www.slaptai.lt
2011 09 26 08:07

Paveikslėlis

2011 m. rugsėjo 21 d. LR Seimo Konstitucijos salėje įvykusi konferencija-diskusija “Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien” | V.Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Perverčiau Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgotą. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919–1928 metų dienoraštį”. Mažytę tų kančių dalelę pamečiui paskelbiau internete, nes tapo visiškai akivaizdu, kad Vilniaus Golgota tęsiasi iki šių dienų.

Kai lenkai okupavo Lietuvos dalį, buvo įkurta Sąjunga Vilniui Vaduoti. Dabar reikia sąjungos, kuri bandytų tą Lietuvos dalį išsaugoti Lietuvai, nes jai gresia rimtas pavojus. Kai kas sako, kad lenkų pagrobtoji Lietuvos dalis jau vėl prarasta.

Dar gerai prisimenam autonomininkų, jedinstvininkų ardomąją veiklą. Tada vadavomės iš rusiškosios okupacijos. Šiandien Vilniuje vaizdas panašus. Skirtumas tik tas, kad tada lietuvių tauta (ir didžioji dalis tautinių mažumų) buvome vieningi, veikėme ryžtingai, o dabar bejėgiškai skėsčiojame rankomis, abejingai stebime, kai Vilnijoje siautėjama taip, kaip M.Biržiškos laikais, aprašytais „Vilniaus Golgotos” dienoraštyje. Bet Lietuvos lenkai čia niekuo dėti, jie primena už gerklės pagriebtą įkaitą, kai grobikas reikalauja išpirkos daugiau, negu terorizuojamasis gali atiduoti.

„Galima būtų pasakyti: štai jūs, europiniai „žmogaus teisių” apaštalai, į ką pavirto tos teisės tikrovėje. Lenkų delegatas Europos Parlamente klykia apie lietuvių vykdomą lenkų mažumos Lietuvoje diskriminaciją, o tuo metu lenkų dauguma Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose visais būdais gniuždo ir laužo bet kokius lietuviškumo daigus. Visa jūsų „mažumų gynimo politika” yra tokia – nacionalinių valstybių destrukcija” (Romualdas Ozolas „Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.”). Šios šiemet pasirodžiusios knygos autorius tokią politiką taikliai vadina „legalizuotu genocidu”.

Istorikas daktaras Antanas Tyla. „Rytų Lietuva ir derybos dėl Lenkijos ir Lietuvos sutarties”.

Aš derybose dalyvavau nuo pat pradžių, kaip istorikas. Buvo sakoma – istoriją palikime istorikams. Mūsų delegacija pasiūlė sutarties preambulę, kurioje turėjo būti nurodyta, kad Lietuvos dalies su sostine okupacija 1920–39 metais negali būti išnaudota kaip precedentas kokioms nors tendencijoms.

Tokiai preambulei antroji pusė nepritarė, esą mes nepagrįstai baiminamės. Pasiūlė tai įforminti atskira sutartimi, tačiau taip ir liko neįforminta.

Istorikas pažymėjo, kad sutarties preambulėje pasmerktas smurto naudojimas po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau taip, tarsi abi pusės buvo vienodai kaltos. Jis akcentavo: kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje, ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti lojalus valstybei, kurioje gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje. Abi susitariančios šalys kurs savo santykius tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo, lygiateisiškumo ir geros kaimynystės dvasia, teikdamos pirmenybę tarptautinei teisei.

Istorikas pažymėjo, kad sutartyje parašyta: vardus ir pavardes vartoti pagal tautinės mažumos kalbos skambesį – ir nieko daugiau. Ypač Trusevičiui tai norėčiau priminti, nes jis viešai melavo.

Dabar galime pasakyti, kas tą sutartį vykdo, o kas ją laužo arba klastoja, kalbėjo A.Tyla. Mes matėme ir nesuprantame, kaip gali taip grubiai, nediplomatiškai elgtis Lenkijos prezidentai, ypač Komarovskis, taip pat užsienio reikalų ministras Sikorskis, premjeras Tuskas, mūsų šventovėje kurstęs tautinę neapykantą. Lietuvoje legaliai veikianti Lietuvos lenkų rinkimų akcija taip pat yra prieš veikiančią sutartį, nes kaip tautinės mažumos delegatė nevykdo valstybės įstatymų, kursto antilietuvišką isteriją. Atvirai ignoruodamas sutartį veikia ponas Trusevičius.

Sutarties neperskaitę demagogija užsiima politikai, mūsų televizijos, periodikos žurnalistai ir politologai, net istorikais save vadinantys veikėjai. Nepagrįstus pažadus žarsto aukšti valstybės pareigūnai.

Kur mūsų teisinės valstybės institucijos, atsakingos už dabarties ir ateities stabilumą? – klausė akademikas. Demokratija turi tarnauti gerovei, o ne avantiūroms. Labai lengvai leidžiam žaisti Lietuvos nepriklausomybe, trypti valstybės prestižą. Niekas neturi teisės žaisti mūsų valstybingumu, istorija tokius nubaus.

Ruošiant sutartį, aš asmeniškai iš Lenkijos diplomatų tikėjausi pagarbos ir padėkos už tai, kad mes 1939–aisiais, užmiršę padarytas skriaudas okupacijos metais, priėmėm 15 tūkstančių Lenkijos kariuomenės karių, – apgailestavo A.Tyla. – Jų tarpe buvo pustrečio tūkstančio karininkų. Jeigu ne Lietuva, visi jie būtų atsidūrę Katynėje. Už tai turėtų būti padėkota. Mūsų žmoniškumas turėtų būti atsimenamas. O dabar mums atsilyginama „ožkos” ir kitokiais epitetais.

Istorikas mano, kad pastaruoju metu paaštrėję santykiai su Lenkija ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija yra susiję su Europos Parlamente iškeltu klausimu nacizmą ir komunizmą traktuoti kaip vienodai nusikalstamas struktūras.

A.Tyla remiasi buvusios Lenkijos užsienio reikalų ministrės pareiškimu, kad Lenkija atsidūrė Rusijos specialiųjų tarnybų voratinklyje. Rusija keršija lenkų politikų rankomis.

Istorikas priminė Barosos šiomis dienomis pasakytus žodžius – kiekviena valstybė turi pati spręsti, kaip tvarkytis mokyklose, taip pat ir tautinių mažumų mokyklose. O lenkų parlamentaras Mykolas Kaminskis pareiškė: su Lietuva mes elgiamės negražiai. Maždaug taip. Ir visas šitas aštrumas yra diktuojamas iš Rytų kaimyno.

Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas. „Valstybinė komisija Rytų Lietuvai tirti – Atgimimo laikų demokratijos faktas”.

Deja, liberalėjanti visuomenė tolo nuo savo etninių pamatų stiprinimo. Buvo sužlugdyta švietimo ministru dirbusio akademiko Zigmo Zinkevičiaus stipriai įsukta lietuviškų mokyklų ir namų mokytojams statybos programa, sudegė Baltarusijos lietuvių centro kūrimo programa, JAV lietuvių Tautos fondo pagalba nupirktą namą Karaliaučiaus bendruomenė pardavė.

Iš išorės ir iš vidaus organizuotos griaunamosios pastangos baigėsi tuo, kad galų gale buvo panaikintas ir išeivija bei tautinėmis bendrijomis besirūpinęs departamentas, pasitenkinant prie Kultūros ministerijos sudaryta taryba.

Iš Lietuvos etninio tapatumo ir integralumo išsaugojimo pastangas valstybiškai įgyvendinančios institucijos liko tik atskirų bendruomenių kultūros projektų finansavimą reguliuojanti visuomenei nežinant parinktų asmenų grupė.

Valstybinės rytų Lietuvos problemas spręsti įgaliotos, vėliau – Regionines problemas sprendusios komisijos istorija yra kartu ir toli toli į pūdymus nuo Sąjūdžio idėjų nuklydusios liberalizuotos ir kosmopolitizuotos Lietuvos istorija. Atkurti ją bent jau kaip rašytinę istoriją Komisijos idėjų, veiksmų ir organizacinės struktūros mutavimo požiūriu yra ir mūsų, čia vėl susirinkusiųjų, pareiga.

Būsimiesiems jos tyrinėtojams ir rašytojams turiu nurodyti vieną lemtingą Komisijos klaidą, kuri labai aktuali ir šiandien. Būtent Komisijos teikimu pietryčių Lietuvos regionui buvo indeksuotas biudžetinis finansavimas – taip tikėtasi paspartinti kone geto sąlygomis tarybiniais metais gyvenusio regiono plėtrą. Tai buvo nevykęs regiono ypatingumo akcentavimo būdas: nuo šios pakišos prasidėjo iki šiol tebesitęsiantis įvairiausių lygių politiškai finansiškų spekuliacijų Pietryčių Lietuvoje maratonas. Ant to paties grėblio vėl lipa šiandieninė Vyriausybė. Tai dar kartą primena mums, kad istorijos, tegul ir labai nesenos istorijos, pažinimas ir išmanymas yra būtinas.

Baigdamas norėčiau pasakyti, kad ši konferencija, primindama kai kuriuos nesenos mūsų istorijos faktus, nėra istoriografinė. Bent jau tokia neturėtų likti.

Sąjūdžio, Lietuvą išvedusio į nepriklausomo Lietuvos gyvenimo kelią, ir šiandieninės liberalizmo kosmopolitizuotos Lietuvos orientyrai išsiskyrė taip stipriai, kad kaip ir anais, dar ikinepriklausomybiniais laikais, privalom pasakyti: o mes nesutinkam! Nesutinkam, kad būtų elgiamasi taip, kaip elgiamasi dabar – nuolaidžiaujant tolydžio vis labiau įžūlėjantiems antrosios autonomininkų kartos veikėjams ir jų tarsi ir draugiškos kaimyninės šalies politikams, kuriems akomponuoja prie valstybės institucijų tylomis prilipdytos komisijos.

Turiu vilties ir kviečiu su šia konferencija darbo nebaigti ir tai, ką manom esant taisytina, kaip ir Sąjūdžio laikais, taisyti kartu ir viešai. (beveik visą buvusio vicepremjero, Laikinosios Rytų Lietuvos komisijos pirmininko Romualdo Ozolo pranešimą jau esame paskelbę).

Seimo narys Gintaras Songaila. „Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien”.

Šiandien taip pat veikia koordinacinė grupė, veidaknygėje vadinama „Autonomija dlia Vilenščizny“. O laikraščio „Kurjer Vilensky“, buvusio „Červony Štandar“, elektroninėje svetainėje skelbiamas teritorinės autonomijos žemėlapis su prierašu – kad šiandien jau nebėra klausimo, ar bus autonomija, klausimas esą liko tik vienas – kada?

Šiandieninė autonomininkų koordinacinė grupė taip pat glaudžiai susijusi su vietinės savivaldos valdžia, skirtumas tik tas, kad vietoj buvusios komunistinės nomenklatūros vienpartinės valdžios, šiandien ten sėdi kitos „epochos sąžinės” – Lenkų rinkiminės akcijos – statytiniai.

Beje, šis skirtumas – tik išorinis, nes jų valdymo metodai tie patys. Be to – tarp jų aukštuose savivaldos ir visuomeniniuose postuose sėdi žinomi autonomininkai veteranai – Mincevičius, Pieško ir kiti, autonomininkų vaikai, jų tradicijos tesėjai, – kaip antai, prisiminkime ir patį LLRA vadą Tomaševskį…

Šiandieniniai autonomininkai jau lankosi ne Kremliuje, bet Lenkijos Seime ir Senate, aptaria ten taktiką, kaip kovoti su Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo priėmimu, kaip stabdyti jo įgyvendinimą. Jie veržiasi į Europos Sąjungos institucijas, Lietuvos šmeižimui naudoja Europos parlamento tribūną, viešais laiškais JAV spaudoje mėgina kreiptis į JAV kongresą, o Lenkijos pareigūnai tarpininkauja, kad jie būtų priimti į kongresą pristatyti „tragišką“ Lietuvos lenkų padėtį…

Su pinigų, skirtų Baltarusijos demokratijai remti, pagalba jie įsitaisę mūsų nacionaliniame radijuje ir televizijoje, įžūliai naudoja TV Polonia programas, veikdami prieš Lietuvos valstybę, dezinformuodami, pažeisdami Lietuvos įstatymus agituodami už vieną partiją rinkimuose, nedeklaruodami agitacijai išleidžiamų pinigų, kaip nedeklaruojamos yra ir kitos lėšos…

Kaip ne keista, bet ir aukščiausi Lenkijos politikai vis labiau panėšėja į Kremliaus planų vykdytojus. Jie tampa panašūs netgi savo stiliumi. Kaip antai, Lenkijos prezidentas neseniai pareiškė, tiksliau pagrasino, kad Lietuva be Lenkijos neišgyvens.

Ką tai primena? Ogi Gorbačiovo ir CK Politbiuro bei SSSR Ministrų Tarybos pareiškimus, kad Lietuva be SSSR neišgyvens.

Išgyvenome tada. Išgyvensime ir šiandien be mums mėginamos primesti valios šiandien. Manau, kad turime tam rimtai rengtis, nepaisant kokias nuolaidas dabartinė Lietuvos valdžia bedarytų. Nežinau, ar mūsų politikai ir visuomenė suvokia, kokią ribą jau peržengė aukščiausi Lenkijos pareigūnai.

Tai jau ne šiaip sau kišimasis į vidaus reikalus, kai Lenkijos užsienio reikalų ministerija be dvišalių susitarimų skiria dešimtis milijonų zlotų „lenkiškoms mokykloms“ Lietuvoje finansuoti… o iš esmės – nelojaliai veiklai Lietuvoje paremti. Tai yra mėginimas mums tiesiogiai grasinti ir diktuoti. Dar daugiau – tai jau neslepiamas kėsinimasis mus pasiglemžti. (Visą G.Songailos pranešimą „Autonomininkų spaudimas Lietuvai: prieš dvidešimt metų ir šiandien” jau esame paskelbę).

A.Eigirdas. „Tiesioginis valdymas kaip valstybės integralumą užtikrinantis instrumentas”.

Dabartinis tariamų Rytų Lietuvos problemų eskalavimas, kai kurie neadekvatūs valdžios siūlymai, kaip reaguoti, jau tampa rimtu pavojumi valstybės integralumui. Susiklosčiusi padėtis yra nebaigtų darbų, kai buvo be jokio pereinamojo laikotarpio panaikintas tiesioginis valdymas, visų buvusių valdžių neveiklumo rezultatas.

Tiesioginio valdymo instrumentas, kaip grėsmingai tai beskambėtų, yra privalomas valstybės valdymo arsenale. Ir jis naudotinas ne vien siekiant apsisaugoti nuo tiesioginių pasikėsinimų į Lietuvos teritorijos vientisumą, bet ir tais atvejais, kai kėsinamasi į kitas valstybines normas, pavyzdžiui, kai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės, kurias ginti įpareigota valstybė. Prieš dvidešimt metų tiesioginis valdymas buvo įvestas ne tik Rytų Lietuvos rajonuose, bet ir Prienuose.

Tai yra instrumentas prieš savivalę, kuri kartais vyksta prisidengus savivalda. Ką daryti, kai įstatymai ir Konstitucija pažeidžiama prisidengus kolektyvine atsakomybe? Apeliuojama į tai, kad sprendimus priėmė rinkėjų išrinkti tarybos nariai. Šiuo atveju tiesioginio valdymo įvedimas yra adekvati priemonė.

Kodėl taip atsitiko tada, kodėl panašūs dalykai dedasi šiandien? Dėl nepakankamos pilietinės integracijos. Prieš dvidešimt metų tai buvo suprantama, sako A.Eigirdas, o dabar kelia nuostabą. Niekas taip nežlugdo pasitikėjimo valstybe, kaip neryžtingumas. Valstybės demonstruojamas neįgalumas tik provokuoja ekstremizmą.

Dar blogiau, kai mūsų bendrapiliečiams siunčiamas klaidingas signalas. Lietuvos teismai pagaliau priverčia pradėti nukabinėti neteisėtus dvikalbius gatvių pavadinimus, o Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos darbo grupė paskelbia projektą, kuriuo siekiama įteisinti dvikalbius gatvių pavadinimus.

Tiesioginis valdymas yra kraštutinė priemonė, kai kitos valdžios teisinės priemonės neduoda teigiamų rezultatų. Dažniausiai tai įsisenėjusių, dešimtmečiais nesprendžiamų problemų pasekmė. Pasibaigus tiesioginiam valdymui valstybė nusišalino nuo problemų sprendimo, piliečius paliko likimo valiai, vietinių vadukų malonei.

Turi būti sukurti lankstesni tiesioginio valdymo instrumentai. Daliniai, lokalizuoti, liečiantys kai kurių funkcijų vykdymą, pavyzdžiui, švietimo, socialinės paramos funkcijas. Nebūtina iš patrankos šaudyti į žvirblius. Valstybė gali susigrąžinti kai kurias funkcijas iš savivaldybės, jeigu ji pažeidžia įstatymus, žmogaus teises.

A.Merkys. „Tiesioginis valdymas Vilniaus rajone ir nebaigti darbai”.

Papasakojo apie savo darbą Vilniaus rajone tais sudėtingais laikais, minėjo sunkumus, su kuriais jam teko susidurti. Pritarė A.Eigirdo mintims apie tiesioginį valdymą, kuris nėra bausmė įstatymo nesilaikančiai ir nesugebančiai sėkmingai dirbti savivaldybei, o pagalba. Reikia pataisyti tiesioginio valdymo įstatymą taip, kad būtų galima jį taikyti mažesnėse teritorijose, pavyzdžiui, vienoje ar kitoje seniūnijoje, ir parodyti pavyzdį, kaip galima pakeisti ant privačių namų pritvirtintas gatvių iškabas.

Ryšardas Maceikianecas. „Kada supratome, kad autonomija – tai Kremliaus planas”.

Jo nuomone, administracinis valdymas buvo įvestas neturint aiškios koncepcijos. Ar tas valdymas pakeitė situaciją? Jis leido dar tvirčiau susiburti tiems, kurie dirbo kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose. Gal aš neteisus, gal ne viską žinau. Man atrodo, netrukus viskas atsistojo į tas pačias vėžes.

Jeigu teisingai supratau, R.Maceikianecas mano, kad Lietuvos valdžia susitaikė su Rytų Lietuvos praradimu. Tada autonomininkai neturėjo jokių šansų, sakė jis, tada ir Lietuvos visuomenė, ir Lietuvos valdžia vienareikšmiškai pasisakė prieš autonomiją, dabar pasisako tik visuomenė, Lietuvos valdžia neturi oficialios pozicijos tuo klausimu. Pasikeitimų laukti neverta. Tomaševskio grupuotė stipri, perėmė visas visuomenines organizacijas. Lietuvos lenkų bendruomenėje yra daug žmonių, kurie galėtų reikšti kitokią nuomonę, bet jie tokios galimybės neturi.

Tame regione visa informacija monopolizuota vienos partijos poreikiams, jų rankose valdžia, pinigai. Žmonės mato, kad neįmanoma pasipriešinti, nesitiki jokių permainų, dėl šventos ramybės susitaiko su esama padėtimi. Šiame regione labai reikėtų lietuviško leidinio lenkų kalba, kuris informuotų žmones apie esamą padėtį, pasaulio visuomenė irgi matytų ne tik vieną poziciją.

R.Maceikianecas kalbėjo apie labai tendencingas, antilietuviškas mokyklų programas, apie būtinybę įsteigti instituciją, kuriai būtų galima teikti pasiūlymus. Dabar tokios galimybės nėra.

Daktaras Kazimieras Garšva. „Dabartinės Rytų Lietuvos kultūros ir švietimo problemos ir galimi jų sprendimo keliai”.

Strateginis partneris (šią sąvoką kalbininkas minėjo ironiškai) nepripažįsta 1920 metų okupacijos, kišasi į valstybės reikalus. Turi net programą Rytų Lietuvai ir nori integruoti gyventojus, bent dalį jų, į Lenkiją, trukdo integruotis į Lietuvą. Lietuvos ir Lenkijos sutartis garantuoja laisvai pasirinkti ir tautybę, ir kalbą, bet Konstitucija reikalauja nekenkti savo tėvynei ir valstybei, kurioje gyveni.

Strateginio partnerio poveikio priemonės – dezinformacija spaudoj, valstybinių institucijų protestai Lenkijoj, europarlamentarų parašų rinkimas, mitingai, piketai Lietuvoj…

Tuskas ir Sikorskis yra pasakę, kad santykiai su Lietuva bus tokie, kokie bus Lietuvos santykiai su tautine mažuma. O Lietuvos lenkų padėtis juk geriausia pasaulyje!

Tai kodėl Lenkija labiausiai nepatenkinta Lietuva? Ką mūsų valstybė bedarytų – vis negerai.

Suteikė dvidešimt lengvatų (Balstogės universitetą įkūrė, nė vienoje valstybėje to nėra, prieš dvi savaites Vitmaną kultūros viceministru paskyrė), o kaip jie atsidėkoja?!

Iškart mitingai, piketai. Prievarta varo į mitingą. Iš mokyklos išmetė kai kuriuos mokinius, kurie rugsėjo pradžioj nevažiavo į mitingą. Tai labai nedemokratiška.

Demokratizuojam Baltarusiją, o čia baudžiava – Šalčininkų, Vilniaus rajonuose. Atleidinėja iš darbo, prievarta verčia eiti į lenkų mokyklą, darželį. Negirdėti dalykai Europos Sąjungoj!

Lenkų rinkimų akcija dezinformuoja, esą norim juos sulietuvinti. Didžiausia nesąmonė! Būtų baisiausias dalykas, jeigu Tomaševskis užsirašytų lietuviu. Mes ir taip pakankamai turime nelojalių piliečių.

Profesorius kalbėjo apie lenkiškas raides, mokyklų programas, vietovardžius.

Dėl tos lenkiškos raidės, apie kurią rašė Sirutavičius ir kiti, per radiją dar toks Savukynas nesąmonių skelbia – tai iš tikro ne vienos raidės reikėtų, o 140–ties, piktinosi K.Garšva. Ir nė vienas iš čia esančių ir nesančių nemokėtų jų nei ištarti, nei parašyti, būtų dar blogiau.

Buvau nelietuviškų mokyklų komisijos pirmininkas prie Švietimo ministerijos. Prieš 15 metų siūliau mokytis valstybinės kalbos, niekas manęs nepaisė, net koneveikė, o dabar sako: reikia vienuolikos metų, kad mes galėtume tą programą įveikti.

Būtų didžiausia neteisybė palikti vėl du egzaminus, būtent dėl lenkų, kadangi pusė lenkų vaikų eina į mokyklas, kur mokoma valstybine kalba. Eina, nes nori išmokti valstybinę kalbą. Jeigu jie turėtų proto, kaip tik palaikytų tą įstatymo punktą.

XXX

Štai tokios tokelės. Anot daktaro K.Garšvos, „strateginis partneris, atrodo, nejuokauja.

M.Biržiškos laikais okupuotojoje Lietuvoje lenkai persekiojo, skriaudė lietuvius. Dabar lenkai skriaudžia ne tik lietuvius, bet ir savo tautiečius lenkus. Tos skriaudos jaučio odoj netilptų.

Gal kada nors bus išleista pastarojo dvidešimtmečio „Vilniaus Golgota” – su visais juodaisiais buvusių ir dabartinių autonomininkų darbais ir darbeliais. O kol kas reikia nemažos drąsos apie tuos darbus ir darbelius kalbėti. Ir, laimei, drąsuolių atsiranda.

Omenyje turiu dvi moteris, kalbėjusias konferencijoje, – Šalčininkų rajono Poškonių darželio direktorę Violetą Michalkevičienę ir Ratkevičienę iš Avižienių.

Aš dirbu tokiame krašte, kur visą laiką buvo engiama lietuvių kalba. Kas bus su lietuvišku darželiu, su lietuviška mokykla? Juos siekiama uždaryti. Vyriausybė turi ginti lietuvius. Kiekvienas žmogus yra persekiojamas. Visokios komisijos. Dešimtys tėvų skųsdavosi, kad juos prievartauja leisti vaikus į lenkišką darželį. Jeigu tėvas parašo prašymą priimti vaiką į lietuvišką klasę, iškart jis imamas persekioti.

Jokios demokratijos. Lietuvoj visiška neteisybė, beteisiškumas. Lietuva niekaip negali garantuoti, kad tėvai galėtų vaikus mokyti valstybine kalba, ko jie pageidauja. Tėvai labai nusivylę. Lietuviškam daržely plūkiamasi su dvidešimčia vaikų, o lenkų grupėje – keturi, penki vaikai. Visur privilegijos, privilegijos.

Negalima leisti, kad literatūros, geografijos, istorijos dėstymas kardinaliai skirtųsi lenkiškose ir lietuviškose klasėse, būtų skiepijama neapykanta lietuvių kultūrai. Jeigu taip bus, nepadės ir tos kelios lietuviškos valandos mokyklose.

Ne mano tai žodžiai – tų drąsių moterų. Pagalbos šauksmas, kurio daug metų mūsų valdžios žmonės nenori girdėti. Negirdi jo ir Briuselis, tik tomaševskininkų šmeižtus fiksuoja.

Ar reikia dar geresnio preteksto įvesti bent dalinį tiesioginį valdymą, neleisti žaloti vaikų, moksleivių? Bet kas tą padarys? Juk, kaip mano kai kurie konferencijos dalyviai, Lietuvos valdžia jau susitaikė su Vilnijos praradimu, matyt, netrukus ji kraustysis į Kauną, laikinąją sostinę, nes to siekia autonomininkai.

Kitą dieną po konferencijos daktaro K.Garšvos minėtas V.Savukynas televizijos laidoje, pasikvietęs vien prolenkiškos orientacijos kalbėtojus (E.Trusevičių, Liekį, Walenty Wojnyllo), pūtė į tomaševskininkų dūdą ir nekreipė jokio dėmesio į konferencijoje iškeltas labai rimtas problemas, pavojingas valstybės vientisumui ir suverenumui.

Tas žurnalistas, be abejo, tik žaisliukas „žmogaus teisių” apaštalų rankose. Jis nesmagiai jautėsi, kai paskambinusiems žmonėms neleido sakyti karčios teisybės: „Supratom jūsų nuomonę”, ir išjungia. Mes irgi supratom: toks buvo nurodymas iš aukščiau – negirdėti pagalbos šauksmo, bet kokia kaina neerzinti „strateginio partnerio”?

Ačiū Dievui, dar neuždraustos konferencijos, kuriose žmonės gali sakyti tiesą, nors ta tiesa visais įmanomais būdais nutylima net ir LRT pastangomis. Ne veltui vienas konferencijos dalyvis retoriškai klausė: ar pasirūpinta, kad mūsų balsas būtų bent kiek plačiau paskleistas. Ar yra čia žurnalistų? Ar yra žmonių iš Švietimo ir mokslo ministerijos? Iš Teisingumo ministerijos? K.Garšva piktokai replikavo: „Matot, kad nėra”.

Antrojoje konferencijos dalyje nemažai kalbėta apie būtinumą iškelti baudžiamąją bylą Valdemarui Tomaševskiui už tautinės nesantaikos kurstymą. Buvo bandyta tą padaryti, bet nesėkmingai.

Pasak R.Ozolo, byla buvo nutraukta tyrimo net nepradėjus. Kas davė tokį nurodymą? Gal Seimas galėtų tą klausimą iškelti? – klausė R.Ozolas. Kas tie nurodinėtojai, kurie tokius teisinius klausimus sprendžia visiškai nesiskaitydami su Lietuvos įstatymais? Reikia išsiaiškinti.

Istorikas Romas Batūra mano, kad jau laikas reikalauti tiesioginio valdymo, laukti negalima. Kai kurie Lenkų rinkimų akcijos vadovo Tomaševskio pareiškimai šokiruoja.

Viešai meluoja, kad čia niekad lietuviai negyveno, čia lenkų žemė. Ir šitą jis deklaruoja Briuselyje kaip europarlamentaras, žemina Lietuvą, meluoja pasauliui, o Lietuvos vyriausybė, saugumas nieko nedaro.

Turėtų patraukti teisinėn atsakomybėn. Turėtų pareikalauti, kad jis dingtų iš Briuselio, nes šantažuoja valstybę, iš kurios jis atvyko. Šitas piemuo meluoja į akis Lietuvai ir pasauliui.

Reikia pareikalauti, kad Lietuvos piliečiai, turintys lenko kortą, negalėtų užimti jokių valstybinių pareigų. Per Sąjūdžio suvažiavimą kėlėm šitą klausimą. Niekam niekas nerūpi.

Istorikas piktinosi, kad Lietuvos mokyklose nėra lietuviškų žemėlapių, kurie vaikams bylotų, kur buvo senovės baltų žemės (nuo Baltijos iki Volgos–Okos tarpupio ir beveik iki Vyslos), kuri Lietuvos dalis buvo Lenkijos okupuota.

Varšuvoje gali pusvelčiui įsigyti Lenkijos istorijos atlasą – jame okupuotas Vilniaus kraštas nudažytas Lenkijos teritorijos spalva, jokios Lietuvos, jokio Vilniaus ten nėra. Mūsų valdžia nežino Lietuvos istorijos. Tik vis kartoja: veikim konstruktyviai. O ką tai reiškia?

Ar jūs žinote tokią valstybę, kuri paleistų prieš ją kovojusius žmones? – klausė Gintautas Jakimavičius. Omenyje turiu autonomininkų bylas. Jos buvo išskaidytos, susmulkintos, numarintos. Tie patys žmonės arba jų atžalos dabar sėdi savivaldybėse, Seime.

Profesorius B.Genzelis apgailestavo, kad vidurinės mokyklos buvo atiduotos savivaldybėms, liko ne ministerijos jurisdikcijoje. Konservatoriai pakeitė šią nuostatą, perdavė savivaldybėms. Kubiliaus klausiu, kodėl jis taip padarė? Mes neapsižiūrėjom, merai norėjo daugiau teisių. Švietimo ir mokslo ministras išsidirbinėja, sužlugdyta visa vidurinių mokyklų sistema. Mokyklos praktiškai nevaldomos, todėl jos ir atsidūrė Lenkų rinkimų akcijos rankose.

Iš mūsų valdžios vienintelė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė deramai reagavo į Lenkų rinkimų akcijos isteriją ir keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui, kalbėjo prof. Ona Voverienė. Vyriausybė apsiriboja tik juokeliais ir pašmaikštavimais. Politologai, pataikaudami valdžiai, irgi aiškina, kad tai tik rinkiminė karštligė. Toli gražu taip nėra. Labai teisus Romualdas Ozolas, kuris sako, kad tokia lenkų politika tęsiasi daugelį metų, ir kiek Lenkijai mes bepataikautume, niekada neįtiksime ir nespėsime jos reikalavimų vykdyti. R.Ozolas deda teorinius pamatus santykiuose su imperinėm valstybėm, jų tarpe ir su Lenkija.

Mūsų pareiga pareikalauti iš dabartinės Lietuvos vyriausybės, kad ji aiškiai pasakytų pasauliui – toks Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su Europos Sąjungos valstybių normaliu kaimyniškumu, bet ir su elementariomis dabartinėmis tarptautinėmis teisės normomis. Baudžiamajame kodekse turėtų būti straipsnis, leidžiantis Lietuvai nelojaliems piliečiams atimti Lietuvos pilietybę. Taip yra visose pasaulio valstybėse.

Mokytoja Daunorienė sakė, kad mes turime Lietuvos mokyklą, ne lenkų, ne rusų, vieną Lietuvos mokyklą, ir ji tokia turi būti su savo lietuvių valstybine kalba, kurios mokosi visos tautybės. Būtinai turi būti Lietuvos mokykla. Lenkai mokyklose labai greitai surenka parašus, Lietuvos mokyklos šito nedaro, nes mokykla depolitizuota. Lenkai per vaikučius nuneša tėvams lapus, parodo, kur reikia pasirašyti – ir per dieną jie turi, ko reikia. Mokytojai ir mokiniai jau streikavo, penktadienį ateis šitaip suorganizuoti tėvai. Dabar, kaip anais laikais, kai veikė Jedinstva, turime mitinguoti, kviesti per radiją žmones priešintis. Kodėl šiandien negalim sukviesti savo žmonių?

XXX

O kas pakvies? Virginijus Savukynas? Jis gali tik tūlo Imanto Meliano paklausti: kiek Lietuvos lenkai pavojingi Lietuvai? Surežisuotas atsakymas toks: ne daugiau nei žemaičiai.

Taip, reikia sutramdyti Lietuvos lenkų rinkimų akciją, juridiškai nubausti V.Tomaševskį už istorijos klastojimą, tautinės nesantaikos kurstymą. Reikia turėti galimybę iš kai kurių politinių veikėjų atimti Lietuvos pilietybę, reikia neutralizuoti „lenko kortą” (vienas konferencijos dalyvis pasiūlė sakyti – „lenko kortelę”), reikia bent dalinio tiesioginio valdymo, reikia lietuviško lenkų kalba laikraščio, reikia nukabinti (toks teismo sprendimas) lenkiškus gatvių pavadinimus, reikia lietuviškos, ne lenkiškos, ne rusiškos, Lietuvos mokyklos su vieningomis programomis…

Daug ko reikia. Bet kas tą padarys?

Kubilius? Steponavičius? Adomėnas? Putinaitė? Gėlūnas? Šimašius?

Visi tie, pasak R.Ozolo, europiniai „žmogaus teisių” apaštalai? Todėl ir vyksta aksominis teritorijų persidalijimas, kurį turėtume pavadinti legalizuotu genocidu.

Komentarai
http://alkas.lt/2011/09/26/v-visockas-l ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 13 Geg 2013 13:36 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
V.Radžvilas. Memel – Wilno: neišmoktos istorijos pamokos (I)


http://www.propatria.lt

http://alkas.lt/2013/05/06/v-radzvilas- ... pamokos-i/

Vytautas Radžvilas, http://www.propatria.lt
2013 05 06 01:56

Lietuvos vidaus ir užsienio politika vis labiau atrodo tarsi apkerėta tamsios ir pikta linkinčios jėgos.

Vadinamasis „Lietuvos lenkų“ klausimas artėja prie sunkiai prognozuojamos atomazgos. Didėja tikimybė, kad ši atomazga bus sąjūdinių laikų masto politinis sprogimas. Tokią baigtį žada šio seniai svarstomo ir įtampą visuomenėje kurstančio klausimo siūlomi sprendimai.

Tikėtis kitokios baigties sunku dėl akivaizdžios priežasties. Per visą atkurtos valstybės istoriją turbūt dar nebuvo iškilęs joks kitas klausimas, kurį būtų buvę mėginama išspręsti šitaip nesugebant arba nenorint suvokti ir atvirai įvardyti tikrojo jo turinio ir esmės.

Būtent šia prasme apie valstybės užsienio politiką tenka kalbėti pasitelkus apkerėjimo vaizdinį.

Apkerėjimas yra kone masinis. Beveik visi vykstančių diskusijų dalyviai – siūlomų sprendimų šalininkai ir priešininkai – lyg užburti kartoja frazes apie „įtemptus Lietuvos ir Lenkijos santykius“ ir esamą arba galimą valstybės „konfliktą“ su lenkakalbių šalies piliečių bendruomene.

Visais atvejais vartojamos tos pačios, lėkštomis mąstymo klišėmis virtusios formuluotės. Skiriasi tik problemos ištakų aiškinimai ir siūlymai, kaip ją spręsti.

Panirus į šitaip apibrėžtą diskusijų lauką nebepastebima, kad įtempti abiejų valstybių santykiai, kaip ir pačioje šalyje tvyranti įtampa, tėra šalutinis ir ne toks jau reikšmingas emocinis fonas, nukreipiantis dėmesį nuo tikrojo ir iš tiesų potencialiai itin pavojingo konflikto, galinčio turėti pragaištingų padarinių visoms į jį įsitraukusioms arba veikiau sumaniai įtrauktoms šalims.

Nėra jokio Lietuvos ir Lenkijos ar mūsų valstybės ir jos lenkakalbių piliečių konflikto. Vyksta Lietuvos valstybės ir sugebėjusios politiškai ir teisiškai legalizuotis šioje valstybėje jai priešiškos jėgos – prieš Lietuvos nepriklausomybę kovojusio KPSS padalinio, vadinto Pietryčių Lietuvos autonomininkais, sukeltas ir kryptingai eskaluojamas konfliktas.

Neįtikėtina, bet dėl suprastėjusių santykių su Lenkija ir vidaus trinčių skubama kaltinti Lietuvos valstybę ir muštis į krūtinę dėl jos padarytų tariamų klaidų bei nuodėmių.

Tiesiog stebėtinai pamirštami pamatiniai faktai, kurie privalėtų būti išeities ir atramos taškais mėginant rimtai ir giliai apmąstyti iškilusias problemas. Taigi visų pirma pamiršta, kad prieš du dešimtmečius Lietuvoje veikė gausios ir stiprios antivalstybinės jėgos.

Tačiau atkūrus Nepriklausomybę nebūta net menkiausio mėginimo politiškai ir teisiškai neutralizuoti šias jėgas.

Atpirkimo ožiais tapo ir už antivalstybinę veiklą buvo nubausti vos keli viešumoje labiausiai reiškęsi ir todėl gerai įsidėmėti, bet, ko gero, anaiptol ne pagrindiniai ir ne pavojingiausi KPSS platformininkai – jedinstveninkai ir Pietryčių Lietuvos autonomininkai.

Kiti, tarsi mostelėjus burtų lazdele, pradingo. Kur jie dingo ir ką veikia šiandien – šis svarbus klausimas tapo savotišku tabu ir apie tai nedrįstama net užsiminti.

Būtent toks „užmaršumas“ lemia, kad akademinėje ir viešojoje erdvėje svarstant įvairius vadinamojo „lenkų klausimo“ aspektus faktiškai vadovaujamasi prielaida, kad visi Lietuvos pasus paėmę nepriklausomybės priešininkai „praregėjo“ ir tapo lojaliais atkurtosios valstybės piliečiais.

Būtent ši iš piršto laužta – nežinia kuo pagrįsta ir nepatikrinta prielaida – valdo daugiau negu keistus problemų sprendimus siūlančių „ekspertų“, pirmiausia istorikų bei politologų, ir šiuos siūlymus užsimojusių įgyvendinti politikų vaizduotę ir mąstymą.

Taip pat vengiama atvirai prabilti apie prieš dvidešimt metų padarytą tikrą, o ne įsivaizduojamą milžinišką politinę klaidą.

Vadinamųjų „autonomininkų“ nuožmi kova prieš Lietuvos nepriklausomybę buvo sunki našta ir egzistencinis iššūkis atkurtai ir dėl išlikimo kovojusiai jaunai valstybei. Aplinkybėms susiklosčius nepalankiau jos padariniai galėjo tapti katastrofiški.

Kiekviena panašiomis aplinkybėmis atkūrusi nepriklausomybę ir turinti politinį savisaugos instinktą valstybė būtų išmokusi gautą pamoką ir iš panašios patirties padariusi kuo rimčiausias praktines išvadas.

Deja, Lietuvos valdžios nieko nesuprato ir nieko nepasimokė.

Autonomininkų de facto okupuotoje ir atskirtoje šalies dalyje pagrįstai ir teisėtai įvestas tiesioginis valdymas buvo skubotai ir neapdairiai panaikintas neįvykdžius teritorinės-administracinės reformos ir nesuformavus būsimosios savivaldos pareigūnų branduolio iš valstybei lojalių vietos gyventojų.

Neatlikus šių absoliučiai būtinų pertvarkymų teritorija buvo paslaugiai, kaip ant lėkštutės, perduota administruoti tik ką joje siautėjusiems aršiems ir nesutaikomiems valstybės priešams.

Visi jie, išskyrus vienintelį Nepriklausomybės aktui nepritarusį ir dėl to apgailestaujantį buvusios LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą, niekada nepripažino, kad kovodami prieš atgimstančią Lietuvos valstybę padarė klaidą ar juo labiau tai valstybei yra nusikaltę.

Nėra nė menkiausių įrodymų, kad šie žmonės kada nors būtų mėginę išpirkti savo klaidas ir kaltes sąžiningu ir konstruktyviu darbu savo šaliai.

Priešingai, tai, kas ištisus du dešimtmečius vyksta buvusiose autonomininkų valdose, sunku pavadinti kitaip, kaip ankstesnės antivalstybinės veiklos tęsimu naujomis priemonėmis. Lietuvos valstybės institucijos ir absoliuti dauguma politikos tyrinėtojų ir komentatorių cechui priklausančių „ekspertų“ į šią veiklą žiūri pro pirštus ir jos tarsi nepastebi.

Dėl Pietryčių Lietuvoje vykdomos ardomosios veiklos nerimaujantys piliečiai ir organizacijos, taip pat ir mėginančios informuoti apie šiame krašte susiklosčiusią padėtį žiniasklaidos priemonės ne tik negirdimi, bet veikiau pašiepiami kaip trumparegiai „nesusipratėliai“ ir „panikos“ skleidėjai.

Du dešimtmečiai istorijos požiūriu – tik akimirka. Tačiau Lietuvoje jie prilygsta kone amžinybei. Čia praeities atmintis tokia trumpa, kad net nesugebama atpažinti, kaip nuosekliai ir metodiškai kartojami veiksmai, kurių liudininkais buvo daugybė ir šiandien Lietuvoje gyvenančių žmonių.

Todėl ir nesugebama susivokti ir pripažinti, kad 1991 m. rudenį išsilakstę autonomininkai galėjo paprasčiausiai pasinaudoti KPSS įkūrėjo Vladimiro Uljanovo (Lenino) išmintimi, jog kovodama už savo siekius bolševikų partija turinti veikti ne tik pogrindyje.

Prireikus dera be skrupulų pasinaudoti legaliomis kovos priemonėmis, kurias daro prieinamas „buržuazinė“ parlamentinė demokratija.

Pasinaudodami šia išmintimi, vakarykščiai autonomininkai ir jų reikalo tęsėjai susibūrė į legaliai veikiančią antivalstybinę partiją – LLRA, ir tai buvo iš tiesų apgalvotas ir toliaregiškas jų žingsnis. Jų rankose atsidūrė nauji ardomosios antivalstybinės veiklos įrankiai, kuriais – tai reikia pripažinti – jie sumaniai naudojasi.

Daugelis viešosios erdvės komentatorių ir net politikų „piktinasi“, kad plušantis Europos Sąjungos parlamente šios organizacijos vedlys sistemingai iškraipo faktus ir šmeižia Lietuva dėl lenkų tautinei bendrijai priklausančių jos piliečių teisių menamų pažeidimų.

Tačiau nepasakoma, jog tai nėra paprastas šmeižtas. Tarsi nematoma, o gal iš tikrųjų nepastebima, kad Lietuvai turintis atstovauti europarlamentaras šitaip triūsia ne vienas, bet veikia ranka rankon su bendraminte ir bendražyge Tatjana Ždanok – aršiai prieš Latvijos nepriklausomybę kovojusio „Interfronto“ nare, net nemėginančia slėpti patologinės neapykantos jos neva atstovaujamai, o iš tikrųjų sistemingai ir metodiškai diskredituojamai valstybei.

Žinia, kurią naudodamiesi europarlamentaro statusu ir galimybėmis siunčia visai Europai šie du idėjiškai artimi veikėjai nėra paprastas melas ir šmeižtas todėl, kad iš tiesų vykdoma nuosekli ir kryptinga dezinformacijos ir propagandos kampanija.

Minėtų europarlamentarų visai Europai skleidžiama žinia yra ta pati, kurią demokratijos ir tautiniams klausimams jautriems Vakarams kadaise siuntė Kremlius, mėginęs juos atgrasyti nuo paramos Baltijos šalių nepriklausomybės siekiams.

Demokratinių šalių visuomenės ir vyriausybės buvo dezinformuojamos ir bauginamos, kad Baltijos šalyse į valdžia veržiasi „nacionalistinės“ ir „fašistinės“ jėgos, kurioms ir terūpi skriausti ar net sunaikinti jose gyvenančias tautines bendrijas ir mažumas.

Dabar tą pačią žinią monotoniškai transliuoja Rusijos valstybinė propaganda. Pasak jos ruporų, Baltijos valstybėse įsitvirtinę „etnokratiniai“ ir „kvazifašistiniai“ režimai, jose trūksta demokratijos, pažeidinėjamos žmogaus teisės ir engiamos tautinės mažumos.

LLRA lyderis ne tik uoliai kartoja ir skleidžia šią propagandą Briuselio koridoriuose, bet ir paslaugiai teikia jai gyvuoti būtinas melagingas žinias.

Tačiau Lietuvoje sugebama tik gailiai dūsauti ir verkšlenti dėl tokio „nesąžiningo“ ir „negražaus“ jos atstovo ES parlamente elgesio. Nėra politinės valios ir drąsos pavadinti tokią veiklą tikruoju vardu ir paaiškinti jos esmę ir tikslą užsienio partneriams.

O ypač derėtų tiesiai ir atvirai paklausti strategine partnere vis dar laikomos Lenkijos Respublikos vadovybės, ko ji iš tiesų siekia remdama asmenį, dalyvaujantį trečiosios šalies vykdomame propagandiniame kare prieš Lietuvos valstybę.

Padaryti šių paprasčiausių dalykų nesugebama. Rezultatas – nepabaigiami Lietuvos atgailavimai ir teisinimaisi dėl nepadarytų nuodėmių nuolankiai įrodinėjant, kad ji nėra dramblys.

Tačiau LLRA vedlio dalyvavimas kitos valstybės vykdomoje antilietuviškoje propagandinėje kampanijoje – tik ledkalnio viršūnė.

Kitaip negu pasimetusios ir besiblaškančios Lietuvos visuomenė ir valdžia, LLRA, pirmiausia jos vadovybė, žino, ką daro ir ko siekia, nes turi ir nuosekliai įgyvendina aiškią ir kruopščiai parengtą politinių veiksmų programą. Tikslas yra tas pats, kaip ir prieš du dešimtmečius.

Siekiama visais atžvilgiais – kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ir politiniu – kuo labiau izoliuoti šios organizacijos valdomus Pietryčių Lietuvos rajonus nuo likusios šalies dalies ir, pasyviai stebint Lietuvos visuomenei ir valdžiai, galutinai paversti juos de facto nepriklausomu autonominiu regionu.

Įtvirtinus tokią autonomiją ir šiame krašte pradėjus gyventi vien pagal LLRA nustatytą tvarką, beliktų kantriai išlaukti „geresnių laikų“, kai galbūt vėl rasis palanki proga pakartoti KPSS pirmtakų žygį mėginant paversti šią teritoriją „nepriklausomu“ Padniestrės ar Šiaurės Osetijos tipo pseudovalstybiniu dariniu.

Vykdant šią programą daromi žingsniai ir visa įvykių raida nuostabiai primena Klaipėdos krašto įvykių plėtros scenarijų.

Tačiau šių panašumų atkakliai nenorima matyti ir juo labiau pripažinti. Veikiau priešingai: bus pasakyta, kad toks įvykių scenarijus gali gimti tik perkaitusioje vaizduotėje, nes Lietuva priklauso taikingų ir draugiškų ES valstybių šeimai, o jos saugumą patikimai garantuoja galingas NATO gynybinis skydas.

Toks "argumentas“ iš tiesų gali pasirodyti svarus ir nuskambėti gana įtikinamai.

Juk kur kas sunkiau negu bėgti nuo nemalonios tikrovės yra vadovautis nuostata, kad strateginis ir toliaregiškas geopolitinis mąstymas tuo ir skiriasi nuo trumparegiško konjunktūrinio tarpvalstybinių santykių scenarijų dėliojimo, kad jis nebūna esamos padėties mechaniška projekcija į ateitį.

Todėl belieka trumpai priminti: ne tik 1923 m., bet net ir 1932 m. daug kam vis dar atrodė, kad Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos visiems laikams.

Sugebėję anksti pamatyti virš Lietuvos besitelkiančius geopolitinės audros debesis ir raginę imtis atsargumo priemonių prof. Kazys Pakštas ir kiti įžvalgesni to meto žmonės buvo mandagiai negirdimi.

Negana to, vadinamieji „blaiviai mąstantys realistai“ nevengė jų atvirai pašiepti kaip paikystes svaičiojančių keistuolių, nors iš tiesų būtent pastarieji giliai suprato pamatinį geopolitikos principą: valstybių santykiai yra takūs ir juose nėra nieko amžino.

Ignoruojami ir pajuokiami, kol jų įžvalgos nepradėjo pildytis su kaupu, bet ką nors daryti jau buvo vėlu. Kaip akivaizdžiai rodo vyraujantis požiūris į vadinamąjį „lenkų klausimą“, ši klaida kartojama, nes panašu, jog aštuoni karčios istorinės patirties dešimtmečiai nieko neišmokė.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/05/06/v-radzvilas- ... s#comments

V.Radžvilas. Memel – Wilno: pirmieji du LLRA programos punktai (II)


http://www.propatria.lt

http://alkas.lt/2013/05/10/v-radzvilas- ... unktai-ii/

2013 05 10 21:58
Vytautas Radžvilas

Norint įsitikinti, kad Memel – Wilno analogija nėra atsitiktinė ir paviršutiniška, tereikia kruopščiau ir dalykiškiau panagrinėti minėtos LLRA politinės programos turinį.

Pirmasis jos punktas – reikalavimas įteisinti asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo nekalčiausias ir lengviausiai patenkinamas.

Kaip teigia šio reikalavimo kėlėjai ir gausūs jo rėmėjai, patenkinti jį esą itin lengva, nes pakanka į lietuvišką abėcėlę įtraukti porą kadaise jose tarsi ir egzistavusių raidžių.

Pateikiamas ir didžiai „kilnus“ tokį žingsnį grindžiantis argumentas – esą šitaip būtų įgyvendintos ne tik kitakalbei tautinei bendrijai priklausančio Lietuvos piliečio žmogaus teisės, bet net ir apsaugota privati jo nuosavybė. Mat asmens pavardė irgi esanti tos nuosavybės dalis.

Šis su švelnia silpnaprotyste besiribojantis argumentas rodo, kad, persiėmus privačios nuosavybės ideologija, nuo jos galima apkvaišti tiek, jog net nebesugebama suvokti, kad asmens pavardė iš principo negali būti vien privati jo nuosavybė, nes ji pirmiausia yra jo tapatumą nurodantis žymuo ir atpažinimo ženklas bendraujant su kitais žmonėmis. Kitaip sakant, pavardės kaip privačios nuosavybės samprata yra absurdas.

Grynai „privati“ pavardė būtų nenaudinga ir nereikalinga pačiam asmeniui, tad turėti tokią pavardę būtų paprasčiausiai beprasmiška.

Būtent todėl, kad pavardė skirta ne „asmeniniam vartojimui“, jos žodinė ir rašytinė raiška ir vartosena visur ir visada yra kontekstinė, tai yra – kalbinė ir kultūrinė konvencija.


Turbūt tik – „privačios pavardės“ vaizdinio hipnotizuojančiu poveikiu galima paaiškinti didžiai keistą faktą, kad, vykstant diskusijoms dėl asmenvardžių rašybos ir vis apeliuojant į „europinius standartus“ taip ir nebuvo iškeltas be galo svarbus ir įdomus klausimas, kodėl jų neskuba taikyti senas demokratijos tradicijas turinčios Europos Sąjungos šalys.

Kitaip sakant, vengiama pamąstyti, kodėl jie ten nelaikomi „privačia nuosavybe“ ir, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos piliečiais tapę mūsų tautiečiai taip ir neturi progos pasigirti naujuose jų pasuose išdidžiai besipuikuojančiomis – „Č“, „Ž“ ar „Ė“ raidėmis.

Maža to, iš esmės tebėra nutylimas dar įdomesnis klausimą, kodėl ES Teisingumo teismas (ESTT) vis dėlto atmetė už Lenkijos piliečio ištekėjusios mūsų šalies pilietės skundą, kuriame Lietuva buvo kaltinama kaip tik dėl šitokio pobūdžio tariamos diskriminacijos – esą dabar galiojanti pavardžių rašybos asmens dokumentuose tvarka pažeidžianti jos teises.

O juk šio autoritetingo teismo priimtas sprendimas turėtų būti vertas ypatingo dėmesio. Mat turint omenyje ES vyraujančias integracines tendencijas tarsi derėjo laukti visai priešingo ESTT verdikto.

Ko gero, racionaliausias ir įtikimiausias paaiškinimas būtų šis: kad ir kokie stiprūs „internacionalizmo“ vėjai pučia šių dienų Europoje, teismas vis dėlto suprato, kad, patenkinus ieškovės skundą, faktiškai būtų buvęs paneigtas Europos Sąjungai priklausančių šalių valstybinių kalbų jurisdikcijos tų šalių teritorijoje principas.

Vaizdingiau sakant, tokiu sprendimu šios šalys kalbiniu požiūriu būtų buvusios akimirksniu paverstos „Babelio bokštais“, ir šitaip būtų buvusi atverta nesantaikos ir kitų bėdų visoje Europoje Pandoros skrynia.

Šiuo atveju sveikas protas, o gal savisaugos instinktas, laimėjo prieš konjunktūrinius ideologinius ir politinius motyvus ir lemtinga riba nebuvo peržengta.

Tačiau Lietuvoje teismo sprendimas faktiškai buvo nuleistas negirdomis ir toliau vaikiškai žaidžiama su ugnimi.

Viena svarbiausių tokio lengvabūdiškumo priežasčių neabejotinai yra ta, kad ir įžengus į trečią atkurtos valstybės gyvavimo dešimtmetį vis dar menkai suvokiama, kuo tikra politika skiriasi nuo vargano buitinio politikavimo.

Tikra politika visada grindžiama principais ir ja siekiama įgyvendinti ilgalaikius strateginius tautos ir valstybės interesus.

Buitinis politikavimas paprastai grindžiamas trumpalaikės ir tariamos naudos motyvais, todėl ilguoju laikotarpiu toji nauda neretai pasirodo esanti tik iliuzinė, o vien jos besivaikanti pseudopolitika – žalinga ir net pragaištinga.

Turint nors kiek lakesnę vaizduotę nesunku suvokti, kad pernelyg „lankstūs“ ir „praktiški“ sprendimai gali sukelti itin nepraktiškus padarinius.

Šiuo atveju tariamai praktiškas požiūris apakina taip, kad pasiduodama iliuzijai, jog turtinant lietuvių kalbos abėcėlę pakaks ją kukliai papildyti vos dviem – „Q“ ir „W“ – raidėmis.

Bet juk užmojis įteisinti asmenvardžių rašybą lotyniško raidyno pagrindu sudarytų abėcėlių raidėmis reiškia tai, kad mūsų raidynui tektų svetingai priglobti visą puokštę raidžių su egzotiškiausiais diakritiniais ženklais – tuo nesunku įsitikinti net paviršutiniškai pasidomėjus lotyniškos kilmės raidynų įvairove.

Lietuva nėra uždara šalis, joje pamažu gausėja iki šiol čia negyvenusioms tautinėms grupėms priklausančių žmonių.

Todėl nuo principų pereinant prie kasdieniškesnių ir praktiškesnių dalykų belieka paklausti: kodėl siūlomų inovacijų skatintojai ir rėmėjai yra šventai įsitikinę, kad patenkinus LLRA reikalavimus lietuviškąjį raidyną – „praturtinti“ keliomis lenkų kalbos abėcėlės raidėmis šis reikalas tuo ir baigsis?

Jeigu bus paneigtas, tai yra paverstas teisine fikcija, konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės principas, kokiais politiniais ir teisiniais principais bus galima remtis prireikus atmesti analogiškas kitų savitus raidynus turinčių kalbų atstovų Lietuvoje pretenzijas?

Priimdamas minėtąjį sprendimą ES Teisingumas teismas pademonstravo sveiką nuovoką: jokia šalis nepajėgtų patenkinti panašių pretenzijų vien dėl grynai techninių priežasčių.

Tuo gali įtikinti mažytis mintinis eksperimentas.

Įsivaizduokime kur nors šiauriniame Lietuvoje pakraštyje oficialius dokumentus tvarkantį ir savitai rašomą pavardę turintį pilietį, primygtinai reikalaujantį valdžios pareigūno rašyti jo pavardę taip, kaip ji buvo rašoma kur nors toli esančioje jo gimtinėje.

O kai pareigūno kompiuterio klaviatūroje neatsiras reikiamos raidės su diakritiniais ženklais – akimoju susivokiantį ir paskelbiantį, kad jis esąs „diskriminuojamas“ ir „žeminamas“ piktybiškai iškraipant jo pavardę.

Turint omenyje visoje ES šiuo metu vyraujantį neretai hipertrofuotą jautrumą vadinamajam žmogaus teisių klausimui, darosi aiški ir politinė tokio ,,lankstumo“ perspektyva: ES teismai bus užversti lavina Lietuvos piliečių skundų dėl jų teisių tariamų pažeidinėjimų.

Neabejotina ir tai, kad tokie iš piršto laužti skundai bus nuolatos naudojami kaip prieš Lietuvą nukreipto propagandinio karo įrankis – jie bus meistriškai paversti tokią propagandą maitinančių melagingų ir šmeižikiškų faktų neišsenkamu šaltiniu.

Kad tokia perspektyva nėra tik įsivaizduojama, rodo jau minėtas precedentas – ES Teisingumo teismo nagrinėtas pilietės ieškinys Lietuvos valstybei.

Galiausiai sprendžiant asmenvardžių rašybos reikalą būtina neišleisti iš akių dar vienos itin svarbios aplinkybės, galinčios tapti itin svariu argumentu diskutuojant šiuo klausimu.

Jau seniai pastebėta ir žinoma, kad keliant reikalavimą Lietuvai įteisinti asmenvardžių rašybą originalo kažkodėl vadovaujamasi dvigubais standartais ir panašūs reikalavimai nekeliami kitoms šalims.

Šiaip ar taip, sunku įsivaizduoti, kad greitai (jeigu apskritai kada nors) galėtų išaušti dieną, kai, pavyzdžiui, kitose ES valstybėse arba JAV bus pulta rašyti lenkiškus asmenvardžius autentiškai, tai yra su visais diakritiniais ženklais.

Tokios viltys nesiejamos net su mūsų kaimyne Latvija, kur asmenvardžiai originalo kalba rašomi tik antrame paso puslapyje, o pats įrašas turi ne juridinę, bet veikiau simbolinę reikšmę.

Šiame kontekste primygtinis spaudimas Lietuvai elgtis kitaip atrodo keista ir būtinai reikalinga paaiškinimo išimtis.

Pamąsčius, kodėl Latvijoje galiojanti asmenvardžių rašymo tvarka tenkina, o siūloma panaši Lietuvoje – ne, peršasi tik vienas racionalus ir stulbinamai banalus atsakymas.

Latvijoje nėra perspektyvų sukurti lenkakalbių gyventojų autonominio krašto, tad šis klausimas nelaikomas politiškai aktualiu ir nematoma prasmės jį keliant be reikalo gadinti santykius su šia valstybe. Ten lošiama kita – vadinamųjų rusakalbių gyventojų – korta.

Antrasis autonomininkų politinės programos punktas laikytinas pirmojo tęsiniu – tai reikalavimas įteisinti jų valdomoje teritorijoje vietovardžių rašymą nevalstybine kalba.

Pirmiausia pasakytina, kad, patenkinus šį reikalavimą, senoviniai, prasmingi, gražūs, dažnai ir poetiški šio krašto pavadinimai – tokie kaip Šalčininkai, arba Šalčios žemė – būtų sudarkyti ir iškraipyti paverčiant juos tokiomis keistenybėmis kaip „Solečniki“ – neatpažįstamais ir karikatūriškais beprasmiškų garsų deriniais.

Tačiau reikalas nėra vien estetinis – šio klausimo politinė potekstė ir implikacijos nepalyginamai svarbesni. Tiesą sakant, pamiršti juos įmanoma tik turint itin trumpą istorinę atmintį.

Bet užmaršiems šio reikalavimo rėmėjams tenka priminti, kad KPSS jedinstveninkų ir autonomininkų spaudoje mirgėjo straipsniai, kuriuose nertasi iš kailio įrodinėjant, kad būtent „Solečniki“, o ne kažkokie Šalčininkai, esąs senovinis ir tikrasis šios gražios vietos pavadinimas.

Prieš du dešimtmečius Lietuvos visuomenė pajėgė suprasti, kad šios pseudomokslinės rašliavos srauto paskirtis yra pramanytais kalbiniais „argumentais“ pagrįsti sukilusių prieš Lietuvos Respubliką separatistų užmačias atplėšti dalį jos teritorijos.

Šiandien nemenka tos visuomenės dalis „europeizuota“ tiek, kad jau nebeįstengia atpažinti, jog už LLRA reikalavimo rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne lietuvių kalba, o ypač versti juos į lenkų kalbą, slypi ankstesnysis autonomininkų tikslas kalbiškai nužymėti ir nuo likusios valstybės dalies geografiškai ir politiškai atriboti jų kontroliuojamą regioną.

Kartu būtų toliau įtvirtinama ir įteisinama jų pirmtakų ir idėjinių vedlių skleista melaginga istorijos versija, jog šie rajonai nėra Lietuvos tikrųjų etninių žemių dalis.

Tai savaime reikštų, kad juose nuo seniausių laikų gyvenantys lietuviai ir kiti vietos gyventojai būtų priversti jaustis gyveną ne savo protėvių žemėje, nes būtų jau oficialiai laikomi „įnamiais“ ir „svečiais“, nežinia kada ir kaip čia atsibasčiusiais ir apsistojusiais ginčytinoje ir tik laikinai Lietuvos Respublikai priklausančioje teritorijoje.

Kad tikslas yra būtent toks ir jo atkakliai siekiama, akivaizdžiai patvirtina paties V. Tomaševskio viešai išsakyta principinė nuostata, jog ne Pietryčių Lietuva turi integruotis į Lietuvos Respublikos gyvenimą, bet priešingai – visi joje gyvenantys arba apsigyvenantys šalies piliečiai turi integruotis joje prisitaikydami prie LLRA įvestos tvarkos.

Sunku įsivaizduoti, kaip dabartinėmis sąlygomis dar būtų galima tiesmukiškiau ir aiškiau pasakyti, kad LLRA, kaip ir jos pirmtakai KPSS autonomininkai, nelaiko ir nepripažįsta Pietryčių Lietuvos integralia Lietuvos valstybės dalimi.

Deja, Lietuvoje vyraujanti stručio politika skatina kišti galvą į smėlį vos tik susiduriama su nemalonia tikrove. Todėl šis atvirai paskelbtas separatistinis credo, kaip daugybė kitų šio politiko akibrokštų, buvo nuleistas negirdomis aptakiai jį įvertinus kaip nekaltą pasikarščiavimą.

Ne kas kita, o ta pati lietuviškoji stručio politika verčia pamiršti seniai žinomą tiesą, kad daugybės konfliktų ir karų įžanga buvo kaip tik ginčai dėl etninės ir istorinės teritorijų priklausomybės, kuriuose kalbiniai argumentai neretai būdami svariausi ir lemiami.

Todėl save gerbianti ir sveiką savisaugos instinktą valstybė seniai privalėjo aiškiai išsakyti savo požiūrį vietovardžių rašybos klausimu.

Šiuo atveju galima ir būtina principinga ir tvirtai ginama nuostata: niekas neneigia, kad dėl įvairių istorinių aplinkybių Pietryčių Lietuvoje atsirado gausi lenkiškai kalbanti tautinė bendrija, tačiau nei jai, nei kitų regione gyvenančių tautinių bendrijų atstovams neturi būti nei mažiausių abejonių, kad ši teritorija kada nors buvo ar bus pradėta laikyti ne etninių ir istorinių Lietuvos žemių dalimi.

Todėl neturėtų būti daromos jokios nuolaidos, keliančios abejones dėl politinės ir valstybinės šių rajonų priklausomybės ir neatsakingiems politikieriams padedančios kurstyti dalies naivių šio krašto gyventojų iliuzijas, kad jie gyvena „svetimos“ valstybės „užgrobtoje“ žemėje ir kada nors ši padėtis gali pasikeisti.

Tvirtai ir nuosekliai laikytis šios nuostatos yra vienintelis būdas padaryti galą KPSS autonomininkų inspiruotoms ir LLRA veikėjų toliau kurstomoms politinėms spekuliacijoms šia tema.

Komentarai
http://alkas.lt/2013/05/10/v-radzvilas- ... s#comments

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 13 Lie 2013 18:44 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
T. Baranauskas. Leiskite lenkams bendrauti ir su vengrais, pone Trusevičiau!


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/t-b ... d=61623541

Tomas Baranauskas,
www.DELFI.lt
2013 m. birželio 14 d. 15:06

Valdančiosios koalicijos dalimi tapusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) ryžosi išbandyti savo jėgas teisėkūros srityje. Kadangi partija skelbiasi didele lenkų tautybės Lietuvos piliečių interesų gynėja, nestebina, kad jos įstatymų leidybos iniciatyvos susijusios su tautinėmis mažumomis.

Didžiausiu kovos už lenkų reikalą laimėjimu turėtų tapti specialus įstatymas, kuriame kaip ant delno bus matomos visos LLRA savo tautiečiams iškovotos teisės.

Kalbu apie geriausių LLRA protų kuriamą ir puoselėjamą Lietuvos Respublikos Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuris jau subrendo tiek, kad buvo išleistas ir už jo kūrėjų – LLRA – ratelio ribų.

Jis jau buvo pristatytas visų Lietuvos tautinių bendrijų atstovams – birželio 3 d. aptartas Kultūros ministerijoje vykusiame Tautinių bendrijų tarybos posėdyje, kuriame dalyvavo pats šį projektą kūrusios darbo grupės vadovas, LLRA deleguotasis kultūros viceministras Edvardas Trusevičius.

Įstatymo projektas iš tiesų unikalus ir vertas atidesnio žvilgsnio.

Įstatymas tautinėms mažumoms suteikia įvairių teisių, tačiau kai kurios iš jų vis dėlto yra labai kuklios ir ribotos.

Antai 10 straipsnyje skelbiama, kad „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę užmegzti ir palaikyti ryšius su asmenimis gyvenančiais kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas arba bendras kultūros paveldas“.

Ką gi, gerai, kad lenkui maloningai leidžiama bendrauti su kitoje valstybėje gyvenančiu lenku, graikui – su graiku, o žydui – su žydu, bet kas bus, jei pastarieji užmegs ryšį su kokios nors kitos tautybės atstovu? Tokios teisės Trusevičius ir kompanija nenumato, tad matant, kaip rūpestingai reglamentuota teisė bendrauti su savos tautybės atstovais, kyla klausimas ar Lietuvos lenkams dar bus leidžiama bendrauti, tarkim, su Vengrijos vengrais? Reikėtų leisti, pone Trusevičiau...

Aš gi kol kas nepriklausau tautinėms mažumoms, tad nežinau, ar dar turėsiu kokių nors teisių, ar dar galėsiu apskritai su kuo nors bendrauti...

Nors, kita vertus, tai yra mano pasirinkimo teisė, nes, nors šiuo metu ir nelaikau savęs tautinės mažumos atstovu, pagal naująjį įstatymą turėsiu teisę bet kada pasirinkti bet kokią tautybę. Net tokią, apie kurią šiuo metu dar nieko nežinau, bet gal susirasiu ją, pavartęs enciklopediją.

Mat įstatymo projekto 3 straipsnis iškilmingai skelbia, kad „kiekvienas Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo laisvai pasirenka savo tautybę“. Be to, „draudžiama versti įrodinėti savo priklausomybę tautinei mažumai arba versti viešai atskleisti savo išpažįstamą religiją, kilmę, mažumos kalbą“.

Mat kaip. Galiu būti nors ir maoriu – ar ką nors išmanau apie maorius jums vis tiek draudžiama klausti ir prašyti įrodyti savo kilmę iš maorių.

Kartu maorių kultūros puoselėjimui įgysiu teisę reikalauti iš valstybės pinigų. Juk pagal projektuojamą įstatymą „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę kurti ir naudoti savo visuomenės informavimo priemones, o valstybė tam teikia paramą“ (11 straipsnis).

Taigi, pasiskelbęs maoriu, aš galėsiu įsisteigti bet kokį laikraštėlį, kurį valstybė privalės paremti, net jei visą jį skirsiu savo šeimos nuotraukų albumo publikavimui...

Finansavimas – labai svarbu. Jo pretekstų yra ir daugiau, net visas VII skirsnis, pavadinimu „Finansavimas“, išskirtas. Tiesa, jame tik vienas keturių dalių straipsnis – gal todėl, kad apie finansavimą kalbama ir kitose vietose (8, 11 straipsniai)?

Bet kuriuo atveju, ačiū už galimybę užsidirbti, pone Trusevičiau, tačiau teisės bendrauti su ne maorių tautybės asmenimis vis tiek prašysiu, net jei jūsų rinkėjams teisės bendrauti ne su lenkais ir nereikia.

Suprantu, kad šitaip juokaudamas, aš galiu sukelti didelę paramos Tautinių mažumų įstatymo projektui bangą kokiuose nors smulkaus ir vidutinio verslo sluoksniuose. Gal kurio nors šias eilutes skaitančio verslaus skaitytojo galvoje jau gimsta visai realūs ne tik maorių, bet ir zulusų, papuasų ar net tų pačių lenkų vardu leidžiamų ir valstybės privalomai remiamų laikraštėlių projektai, kuriems įgyvendinti tereikia vieno – sėkmingo šio įstatymo projekto priėmimo Seime.

Tačiau turiu pirštu bakstelti ir į kitą aptariamo įstatymo vietą – 2 straipsnį, kuriame apibrėžiama „tautinės mažumos“ sąvoka. Pasirodo, tai yra „grupė Lietuvos Respublikos piliečių, kuriems būdinga kitokia nei tautinei daugumai kultūra, religija, kalba, arba bent vienas iš šių požymių, ir kuriuos vienija siekis išsaugoti savo tautinę tapatybę“.

Sakyčiau, tai yra labai konservatyvus apibrėžimas, palyginus su 3 straipsnyje garantuota laisvo tautybės pasirinkimo teise. Nors jis ir leidžia kokiam liuteronui, kalvinistui ar, pagaliau, krišnaitui, skelbtis tautinės mažumos atstovu ar net susikurti sau naują – religinę – tautą, čia vis dėlto laisvas pasirinkimas ribojamas kažkokių objektyviai egzistuojančių, o ne tik laisvo pasirinkimo lemiamų, požymių...

Laimei, 3 straipsnyje apdairiai uždrausta reikalauti įrodyti jų buvimą, taigi aš galiu teigti, kad kalbu maorių kalba, o jeigu kas nors išdrįstų pasiteirauti, ar žinau bent vieną tos kalbos žodį, – per nagus tokiam akiplėšai!

Apskritai, tautinėms mažumoms įstatymas suteikia labai daug teisių – beveik visas teises, kurias pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi apskritai visi Lietuvos piliečiai ir konkrečiai tautinės mažumos.

Antai 6 straipsnis uždraudžia tautinėms mažumoms priklausančių asmenų diskriminaciją, tarsi Konstitucijos 29 straipsnio būtų negana, 8 straipsnis maloningai patvirtina tautinių mažumų teisę puoselėti savo kultūrą, tradicijas, kalbą ir religiją, kurią buvo jau garantavęs Akcijos atstovams, matyt, nepakankamai autoritetingu pasirodęs Konstitucijos 37 straipsnis (dėl religijos – 26 straipsnis).

Įstatymo projekto 9 straipsnis skelbia, kad „tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę steigti bibliotekas, muziejus, kultūros centrus ir kitas organizacijas tenkinančias jų kultūros poreikius, puoselėti ir vystyti profesionalų ir mėgėjų meną, rūpintis svarbaus jiems paveldo išsaugojimu“, tarsi asmenims, kurie tautinėms mažumoms nepriklauso, steigti muziejus ir bet ką, ką steigti jie sugeba, būtų draudžiama, o gal iki šiol buvo leidžiama visiems, išskyrus tautinių mažumų atstovus?

Tą patį galima pasakyti ir apie 10-ojo straipsnio „suteiktas“ teises, kaip antai: „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę išpažinti savo religiją, atlikti religines apeigas gimtąja kalba, turėti įsitikinimus ir nevaržomai juos reikšti, ir steigti religines organizacijas“.

Gal ne mažumų atstovams nuo šiol bus draudžiama išpažinti savo religiją, turėti įsitikinimus ir t.t.?

Tokių išimtinai tautinėms mažumoms skirtų „iškovojimų“, kuriais iki šiol naudojosi visi, kas netingėjo, kuriamame įstatyme gausu, todėl jų visų cituoti nėra prasmės, nes reikėtų pacituoti beveik visą įstatymo projektą.

Tik gal visus Lietuvos lenkus (o taip pat rusus, žydus, karaimus, totorius ir daugelį kitų) nudžiuginsiu dar ir tuo, kad šaunioji LLRA, jei tik pavyks prastumti aptariamą įstatymą, jiems iškovos net „teisę į žodžio ir pažiūrų laisvę“ beigi teisę apskritai kalbėti savo kalba – net privačiai! Tokių nuostabių teisių tautinės mažumos, matyt, nebūtų turėjusios dar šimtmečius, jei tik tuo nesirūpintų Tomaševskis, Trusevičius ir visa LLRA.

Vis dėlto nereikia manyti, kad šis įstatymo projektas skirtas tik asmenų, mėgstančių laužtis pro atviras duris, saviraiškai ir jos finansavimui.

Nors didžioji įstatymo dalis „iškovoja“ tik seniai visų turimas teises, yra tarp jų ir tokių nuostatų, kurios be visos tos negrabiomis priemonėmis sukurtos „savaime suprantamų“ teisių miglos (jūs ką – neleisite lenkams turėti savo nuomonę ir bendrauti su lenkais lenkų kalba!?), atrodytų tik kaip Vilniaus ir Šalčininkų rajonų karalysčių kūrimo priemonės.

Juk žinia, tokios karalystės jau buvo paskelbtos 2009 m., jų karaliumi paskelbtas pats Jėzus Kristus – tai padaryta oficialiais teisės aktais, kuriuos priėmė LLRA kontroliuojamos savivaldybės. Atpažįstate tų pačių politikų juridinį braižą?..

Taigi, abi Jėzaus Kristaus karalystės pagal įstatymo projektą pagaliau realizuotų savo teritorijos kontrolę ir teisę neįsileisti „imigrantų“ iš Lietuvos Respublikos.

Mat 4 straipsnis griežtai nurodo: „Draudžiama taikyti priemones, kurios dirbtinai keistų gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“. Suprantama, kad bet koks lietuvių apsigyvenimas vietose, kuriose gyvena lenkų (ar rusų), keistų tų vietų gyventojų procentinį santykį, taigi pagal Tautinių mažumų įstatymą būtų draudžiama jiems čia apsigyventi.


Įsivaizduojate – visoje Europos sąjungoje leidžiamas laisvas gyventojų judėjimas, bet kurios ES valstybės narės piliečiui galima atvykti į Lietuvą ir čia apsigyventi, bet... tik ne į Jėzaus Kristaus karalystę! Čia jie keistų gyventojų procentinį santykį... Panašu, kad Vilniaus ir Šalčininkų rajonai išstoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš ES.

Bet reikia kažką daryti ir su tais lietuviais, kurių jau iki šiol per daug prilindo į Jėzaus Kristaus karalysčių teritoriją.

Tam skirtas 15 straipsnis: „Savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma sudaro ne mažiau 25 procentų nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus po paskutinio visuotinio gyventojų surašymo, bendraujant su valstybinio administravimo ir savivaldybių administravimo subjektais esančiais savivaldybės teritorijoje, tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą“.

Kitaip sakant, jeigu kas nors įsivaizduoja, kad Jėzaus Kristaus karalystė priklauso Lietuvai, kurioje valstybinė kalba yra lietuvių, ir gali dirbti valstybės ar savivaldybės institucijose, mokėdamas tik lietuvių kalbą, jis klysta – čia bus privaloma lenkų kalba, nes kaip gi kitaip bendrausi su tais, kurie „turi teisę“ į tave kreiptis tik lenkiškai?

Žodžiu, „nesiintegravusiems“ į karalysčių visuomenę lietuviams faktiškai negalima čia dirbti valstybės tarnyboje.

Suprantama, tokioje teritorijoje, kurioje tautinės mažumos kalba (daugiausia lenkų, bet Visagine – ir rusų) pagal šį įstatymą bus valstybinė, ta kalba turės būti rašomi ir vietovardžiai, gatvių ir gyvenviečių pavadinimai.

Na, bet apie tuos reikalavimus Lietuva jau žino. Kai kas sako: kas čia tokio? Žiūrėkime liberaliai – juk Niemenczyn, Miedniki, Turgiele – tokie „lenkiški“ pavadinimai, tikras lenkų kultūros ir kalbos paveldas...

Taigi, ponas Trusevičius braukia delnu per prakaituotą kaktą. Išprakaituota. Išvargta. Išstenėta. Įstatymo projektas – kvailas, bet „teisingas“ – keliaus į Seimą.

Projekte numatyta, kad įstatymas turi įsigalioti jau nuo šių metų liepos 1 dienos. Jei ne – koalicijos partnerių, matyt, laukia nemalonumai. Koalicijos stabilumo drebinimas, Sikorskio notos iš Varšuvos... gal dar kas nors. Ne veltui sakoma: leisk kiaulę į bažnyčią, lips ir ant altoriaus.

www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/t-b ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 29 Spa 2013 18:22 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Pažvelkite į Lenkijos ir Lietuvos žemėlapius 15 amžiuje ir dabar.

Ir palyginkite kaip atrodė lenkiška “utėlė” šalia lietuviško “dramblio”…


O dar vaizdžiau, kada palygini lietuvių ir baltų gyventų plotų žemėlapius iki 7 mūsų eros amžiaus.

Kieno žemes “surijo” Lenkija ir kiti slavai?

Kiekvienas Nepriklausomos Lietuvos prezidentas privalo kiekvieną dieną, ryte atsikėlęs, pažvelgti į Lietuvos Valstybės istorinius žemėlapius - tam, kad niekada neužmirštų ir įsidėmėtų kaip buvusi visiškai menka ir nusususi lenkiška "utėlė", apgaule prisisiurbusi prie milžiniško ir galingo lietuviško "tauro" kojos, per kelis amžius iščiulpė didžiąją dalį Lietuvių Tautos kraujo, ir išsipūtė iki dabartinių savo ribų.

Negi nuolankiai leisime, kad mūsų amžinas istorinis konkurentas bei priešas ir toliau liktų prisisiurbęs prie mūsų Tautos kūno ir mistų mūsų Tautos krauju?

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 29 Spa 2013 20:30 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
V. Troščenka: vienas Lietuvis vertesnis nei milijonas lenkų


http://www.balsas.lt/naujiena/525489/v- ... as-lenku/2

2011.02.16 09:31

Neseniai skaičiau antrojo pasaulinio karo Lenkijos okupacijos istorija.

Visiems žinoma, kad iš esmės mažesnė Vokiečių kariuomenė sutraiškė milijoninę lenkų kariuomenę beveik nesutikdama pasipriešinimo.

Aišku buvo bandymų kontratakuoti. "Žymioji“ lenkų kavalerija kardais puolė Vokiečių tankus. Žiežirbos biro į visas puses, kai bepročių vadų pasiųsti mirti kavaleristai, kapojo Vokiečių tankų pabūklus. Bet kelios pabūklų salvės ir lenkų karininkai drąsiai išsibėgiojo po užsienius (kurti vyriausybių tremtyje), palikdami savo karius ir tautą skerdynėms.

Skaitant šią tragišką lenkų tautos chronologiją, man įsiminė viena istorija, kuomet Lietuvis Vladas Raginis (pagal Vilniaus krašto okupacines lenkų taisykles jį vadino Władysław Raginis) tarnavęs lenkų kariuomenės kapitonu, nepaliko savo dalinio, bet drąsiai ėmėsi iniciatyvos, sudrausmino jam pavaldžius lenkus ir sugebėjo ilgą laiką pasipriešinti žymiai didesnėms Vokiečių pajėgoms.

Šis Lietuvis su 720 karių atlaikė 42 200 vokiečių karių ir 350 tankų puolimą.

Būtent šis Lietuvis yra pripažintas lenkų didvyriu, sugebėjusiu bent iš dalies apginti milijoninės lenkų kariuomenės garbę.

Imperatorius Napoleonas yra pasakęs „Kare žymiai geriau, kai liūtas vadovauja zuikiams, nei kuomet zuikis vadovauja liūtams.“

Iš esmės visada susimąstydavau, kodėl lenkai po Rusijos imperijos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai?


Nors iki pat Lietuvos ir Lenkijos padalinimo Lietuva ne tik, kad nenusileido lenkams savo valstybės didybėje, bet iš esmės valdė ir tą pačią Lenkiją.

Atsakymas atėjo stebint žiurkių gyvenimą. Žiurkės sugeba išgyventi bet kokiomis sąlygomis.

Lietuviai visada buvo kariai, kurie patys viską valdė, o lenkai jau nuo Jogailos laikų buvo priversti prisitaikyti prie to, kad juos valdo Lietuviai. Iš esmės jie priprato gyventi landų ir prisitaikėlišką žiurkių gyvenimą.

Būtent tas prisitaikymas ir landumas padėjo lenkams visai neblogai gyventi Rusijos imperijos sudėtyje, o tiesmukiems ir garbingiems kariams Lietuviams, toks žiurkių gyvenimas buvo lyg mirties nuosprendis.

Todėl daugelis tikrų mūsų karo aristokratų žuvo arba tapo artojais, kuriuos vėliau taip išdidžiai niekšingai niekino landumo ir prisitaikėliškumo virtuozai lenkai.

Bet netgi ta aplinkybė, kad lenkai po Maskvos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai, nebūtų jiems naudinga.

Žvelgiant istoriškai, jeigu Lietuvis Pilsudskis nebūtų išdavęs savo tėvynės Lietuvos ir nepradėtų vadovauti Lenkijai, tokios valstybės kaip Lenkija greičiausiai vis vien nebūtų. Na arba būtų kokios Slovakijos dydžio ir politinio svorio.

Kodėl?

Nes Tuchačevskio kariuomenės sustabdymas ir sunaikinimas yra būtent Lietuvio Pilsudskio karo genijaus vaisius.

Lenkai patys gali tik daug ir bobiškai girtis, bet realybėje jie nei geri kariai, nei diplomatai, nei valstybės ir bendruomenės administratoriai.

Viskas ką jie sugeba savo pasigyrimuose, tai Lietuvos istoriją ir karines pergales pristatyti taip, lyg tai būtų jų pergalės ir jų istorija.

Kažkada, kai aktyviai dalyvavau politiniame gyvenime, vienas profesorius „draugiškai“ pasiūlė naudoti jo pavardę ir autoritetą pasirašant politines įžvalgas ir viešo gyvenimo analitinius straipsnius.

Jis sakė: "aš tituluotas mokslininkas, todėl tai sudarys galimybę efektyviau įsisąmoninti tavo idėjas visuomenėje".

Po to pasiūlymo susimąsčiau, kad mes gyvename kažkokioje iškreiptoje tikrovėje.

Jeigu prie kokio straipsnio autoriaus pavardės pridėta koks Prof. ar Dr., tuojau pat visuomenei tai asocijuojasi su kokybiška ir naudinga informacija.

Realybėje moksliniai titulai tėra tamsių žmonių valdymo vienas iš mechanizmų.

Būtent todėl 1994 metais pasirašant sutartį su Lietuvą, lenkai gudragalviškai istorinių įvykių vertinimą pasiūlė perduoti „mokslininkams“.

Kai netoliaregiai lietuviai sutiko, beliko tik technikos klausimas, kaip pamaloninti profesorių titulus nešiojančius Lietuvos istorijos formuotojus tam, kad „mokslinės“ išvados atitiktų Lenkijos interesus.


Užteko poros ordinų ir šiokių tokių užstalių, kad garbės spindesio apakinti mužikėliai, nešiojantys profesoriaus titulus, visai visuomenei pradėtų autoritetingai aiškinti, kad jokios Vilniaus okupacijos nebuvo, o buvo „pilietinis karas“.

Būtent ši mužikiška profesūra įvedė kažkokią makabrišką sąvoką „naujieji Lietuviai ir senieji Lietuviai“.

Pradėjo aiškinti dėl lenkų kalbos būtinumo mūsų valstybėje ir t.t.

Mes turime pagaliau atsipeikėti nuo tuščios titulų garbės spindesio ir suprasti, kad bet koks mūsų bendrapilietis, kuris myli Lietuvą ir netarnauja užsieniečiams, yra žymiai vertesnis nei milijonas „iššvertskūrių“ profesorių.

Apie tokius išdavikus apaštalas Paulius laiške Efeziečiams sakė: Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.

Komentarai Balsas.lt
http://www.balsas.lt/komentarai/v-trosc ... i-apacioje

Komentarai Veidaknygėje
https://www.facebook.com/groups/1997030 ... ment_reply

Kęstutis Čeponis

Tautų išlikime yra tik dvi galimybės: arba tauta išlieka, arba neišlieka.

Kitaip sakant ir yra tik "balta" arba "juoda", o jokių "tarpinių atspalvių" realiame tautų išlikime niekada nelieka - sukeltas propagandinis "smogas" išsisklaido ir pamatome "juodai baltą" realybę.

Kęstutis Čeponis

Atsakant į klausimą: kaip ir kodėl tautos išlieka arba neišlieka, atsakymą galima pateikti tik vieną - studijuokime tautų istoriją ir nagrinėkime, kodėl vienos tautos išliko ir išsiplėtė, o kitos išnyko, "suvalgytos" savo godžių kaimynų...

Pvz., Lietuvių tautos istorinis pavyzdys šiuo atveju yra labai pamokantis ir aiškiai įrodantis, jog mes ėjome klaidingais keliais, kurie mus ir atvedė į dabartinę padėtį, kada tautos etninė žemė per mažiau nei 1000 metų sumažėjo kelis kartus, o nedidelę dalį atgavome tik per pastaruosius 100 metų.

Kartu ir praradome daugybę savo Tautos narių, kurių dauguma, beje, ne žuvo kovodami su Tautos priešais, o tyliai ir ramiai nutautėjo - ir jų palikuonys (maždaug nuo 10 iki 20 milijonų, jei ne daugiau...) dabar save jau laiko kitų tautų nariais.

Štai tokia "juoda" realybė, kurią mes pasiekėme, nes ėjome klaidingais keliais - ir blogiausia, jog ir dabar dar tais pačiais keliais tebeiname, nes šimtai tūkstančių lietuvių jau emigravo iš Lietuvos, o lietuvių likučiai įvairių okupantų užgrobtose etninėse Lietuvių Tautos žemėse jau baigia galutinai nutautėti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 20 Gru 2013 20:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Seimo kalėdinė dovana Lietuvai - dvikalbystė?


http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... lbyste.htm

Alvydas Medalinskas
2013-12-20 12:19

Pirmadienį, paskutinę Seimo posėdžių dieną prieš šv.Kalėdų šventes bus mėginama priimti vadinamąjį Tautinių mažumų įstatymą, kurį atkakliai stumia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikai Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininko Leonardo Talmonto rankomis.

Toks stūmimas nesulauktų sėkmės, jeigu tam nepritartų konservatorius Mantas Adomėnas, tvarkietė Ona Valiukevičiūtė ir socialdemokratė Rimantė Šalaševičiūtė.

Būtent šių politikų dėka minėtam įstatymo projektui buvo pritarta Seimo komitete ir jam atsivėrė kelias į Seimo salę.


Atsivėrė, ignoruojant kitą projektą, kuris svarstomas Vyriausybėje bei alternatyvųjį Tautinių mažumų įstatymo projektą, parengtą konservatoriaus Valentino Stundžio. Be to, svarstymo metu šiame komitete nieko nesudomino pastabos, kad šis įstatymo projektas yra galimai antikonstitucinis, prieštaraujantis Lietuvių, kaip valstybinės kalbos, įstatymui ir faktiškai atveriantis kelią dvikalbystės Lietuvoje įtvirtinimui. Šio įstatymo priėmimui nepritarimą pareiškė ir prezidentė.

Data šio įstatymo svarstymui sugalvota labai tikslingai. Kaip visada, paskutinę švenčių dieną Seimo salė būna apytuštė ir tai, kas svarstoma Seimo salėje politikams nelabai ir rūpi. Visi sveikina vienas kitą su artėjančiomis šventėmis ir vargiai suranda laiko užsukti į posėdžių salę. Pasiūlius tokį įstatymo svarstymo, o gal ir jo priėmimo laiką, matyt, tikimasi, kad savi, tie, t.y. tie, kas suinteresuoti tokiu įstatymu, salėje tada sėdės, o visiems kitiems tai bus nė motais. Todėl reikia pasakyti, kad ši, paskutinė prieš šventes diena turėtų būti ypač atsakinga visiems Seimo nariams.

Jų turėtų būti salėje tiek daug, kad galėtų bendromis pastangomis atmesti įstatymo projektą ir pasiūlyti svarstyti, kaip alternatyvųjį parengtą V.Stundžio. Šioje situacijoje valdančiajai koalicijai turėtų būti nesvarbu, kad reikia atmesti koalicijos partnerių parengtą projektą ir duoti eigą teisiniam aktui, kurį parengė opozicijos politikas. Daug svarbiau yra valstybės politika nepritarti žingsniams, galimai skaldant Lietuvą, vėl kuriant autonomijas, kaip buvo tada, kai Lietuva tik atkūrė savo Nepriklausomybę.

Beje, tarp LLRA narių ir šiandien yra ne vienas buvęs autonomininkas, o ką šios partijos nariai tarėsi nuvykę į Kremlių su kaimyninės valstybės atsakingais pareigūnais, deja, Lietuvos Valstybės saugumo departamentas slepia nuo mūsų iki šiol.

Bet akivaizdu, kad būtent po šio vizito suaktyvėjo LLRA pastangos prastūminėti taip vadinamą Tautinių mažumų įstatymą.

Galima tik apgailestauti, kad iki šiol ir oficiali Varšuva nesupranta, jog LLRA veikla Lietuvoje atitinka greičiau Kremliaus, nei Varšuvos politikos interesus Lietuvoje. Atkūrus Nepriklausomybę, kai valdžioje buvo Solidarumo lyderiai jie daug geriau suvokė, ko siekia autonomininkai Lietuvoje ir neprieštaravo, kai Lietuvos valdžia pažabojo jų veiklą teisinėmis priemonėmis, sudarė sąlygas lietuvių kalbos mokymui, mokyklų, vaikų darželių lietuvių kalba funkcionavimui, bet gerbiant ir lenkų tautinės mažumos teises į kultūrinę autonomiją.

Dabar atidavus Lietuvoje viską į savivaldos rankas, o minėtus rajonus valdant tai pačiai LLRA, ten jau yra diskriminuojamos lietuvių teisės, uždarinėjamos lietuviškos mokyklos bei vaikų darželiai ir tik teismo dėka dar gali kai kurios iš jų išsilaikyti, kaip atsitiko neseniai su Veriškių mokykla.

Kai kurie LLRA politikai taip suįžūlėjo su lietuvių valstybinės kalbos ignoravimu, kad ant savo namo kabina lenkų kalba lenteles ir dar spaudžia, kad tai darytų ir kiti tos vietovės gyventojai. Nepaisant to, pažeidę įstatymą politikai sugebėjo dabar Lietuvą valdančiojoje koalicijoje tapti net viceministrais.

Pažymėtinas yra ir kitas pavyzdys, kaip elgiasi LLRA atstovas Vilniaus savivaldybėje, Lietuvos sostinės vicemeras.

Kaip rašo vienas Lietuvos apžvalgininkas į savo laišką, adresuotą Vilniaus vicemerui Jaroslavui Kaminskiui, kuriame kėlė klausimą dėl to, kad ir lenkams yra naudinga mokytis lietuvių kalbos gyvenant Lietuvoje, jis gavo štai tokį atsakymą: Jak Bog chce kogos ukarac, to mu rozum zabiera. Atsakymą gavo lenkų kalba.

O išvertus į lietuvių kalbą, tai reiškia: jei Dievas nori ką nubausti, atima jam protą. Beje, šiam vicemerui yra atiduoti visi švietimo klausimai Lietuvos sostinėje. Ar liktų po tokio demaršo pareigose, pavyzdžiui, lietuvių kilmės Varšuvos vicemeras, jeigu ten pakliūtų, ir tokios paniekos, parodytos savo šalies valstybinei kalbai tiek turiniu, tiek ir forma.

Kodėl Lietuvos politikai leidžia taip žeminti savo valstybinę kalbą ir Lietuvos žmones?

Norėtųsi tikėtis, vis dėlto, kad paskutinę prieš šventes dieną socialdemokratai, tvarkiečiai ir konservatoriai parodys, kad jų partijos narių pritarimas L. Talmonto įstatymui tebuvo tik šių politikų asmeninė, o ne partijos pozicija.

Geriausia dovana Lietuvai šv.Kalėdų išvakarėse būtų įvairių partijų ir frakcijų Seimo nariams susitelkus atmesti visiškai be teisės tobulinti L.Talmonto įstatymo projektą ir parodyti, kad visos jos, ne tik už Seimo ribų esanti Tautininkų partija ar atskiri visuomenininkai yra neabejingos tautiškumo klausimui Lietuvoje, netoleruos pastangų kelti tautinę nesantaiką ar izoliuoti kalbiniu požiūriu kurį nors vieną kraštą nuo likusios Lietuvos.

O mūsų diplomatai turėtų būti pasirengę partneriams Lenkijoje ir kitur Europoje paaiškinti, jeigu LLRA imtų kelti kokį nors triukšmą, kokius tikslus iš tikrųjų kelia LLRA politikai. Kažin, ar tokio aiškinamojo darbo galės imtis Tarpparlamentinių ryšių su Lenkijos Respublika grupė, nes ten įsirašė save beveik visi esantys Seime LLRA nariai, o pats Seimas jai pirmininkauti patikėjo LLRA deleguotam Michal Mackevičiui.

Artėjant Europos parlamento rinkimams, matyt, LLRA imsis dar didesnių demaršų prieš lietuvių kalbą ir tam tikra prasme prieš Lietuvos valstybę. Kuo daugiau konfliktų šalies viduje ir aiškinimų, kad lenkų teisės yra diskriminuojamos, tuo daugiau jiems galimybių mobilizuoti elektoratą, kad patekti į Europos parlamentą. Priešrinkiminį melą turėtų neutralizuoti objektyvi informacija, parengta Lietuvos institucijų ir išplatinta mūsų partneriams kitose šalyse bei nuosekli politika, užtikrinant, kad kiekvienas gyvenantis Lietuvoje, galėtų nemokamai ir greitai išmokti lietuvių kalbą.

Taip pat reikia svarstyti klausimą, ar ne laikas perimti švietimo politiką iš savivaldos, ypač ten, kur pastangos yra nukreiptos į valstybinės lietuvių kalbos diskriminavimą.

O dar geriau būtų įvertinti, ar taip reikia LLRA valdančiojoje koalicijoje nacionaliniu mastu ir Lietuvos sostinės savivaldybėje, ar negalėtų kitos Lietuvos politinės partijos taip susitarti, kad LLRA jokioje valdančiojoje koalicijoje neliktų ir taptų paraštine politine grupe. Atsidūrusi valdžioje, LLRA ėmė šokdinti visą Lietuvą, o to neturi būti.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13875344711387475661&view=6

43. Žygeivis
2013-12-20 19:23


Nereikia būti naivuoliais - geopolitiniai valstybių interesai nesikeičia keičiantis valdžioms ir netgi santvarkoms...

Manau, kad anksčiau ar vėliau Lenkija ir vėl dar kartą pabandys užgrobti Rytų Lietuvą - ir tą dalį, kurią mums pavyko susigrąžinti, ir tą, kurią iki šiol vis dar valdo Baltarusija.

O dabar tiesiog yra vykdomi "parengiamieji darbai", pasinaudojant jau užverbuotais Lenkijos agentais Lietuvoje.

Įdomu ir tai, kad Rusijos imperija irgi tam labai aktyviai talkina, įsakiusi savo "šuneliams" paremti Lenkų Lietuvoje Rinkimų Akciją.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 22 Gru 2013 20:57 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Lenkai su Lietuvos vėliava valė sniegą nuo J.Pilsudskio paminklo


http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kri ... minklo.htm

lrytas.lt 2013-12-22 10:08, atnaujinta 2013-12-22 18:22

Šeštadienio rytą, 9 val. 40 min. Rasų gatvėje pareigūnai sulaikė šešis lenkus.

Lenkijos piliečiai R.M. (gimęs 1987 m.), P.M. (gimęs 1988 m.), K.M.S. (gimęs 1983 m.), M.E.N. (gimęs 1971 m.), L.A.T. (gimęs 1984 m.) ir M.K.T. (gimusi 1984 m.) tą pačią dieną Vilniuje, Rasų kapinėse Lietuvos Respublikos valstybės vėliava valė sniegą nuo J.Pilsudskio paminklo.

Įtariamieji Lenkijos piliečiai M.E.N. ir L.A.T. sulaikyti.

Įvykį tiria policija.

Lenkijos piliečių elgesys, kai jie Rasų kapinėse Lietuvos trispalve valė sniegą nuo Juzefo Pilsudskio paminklo, kelia įtampą ir kursto tautinę nesantaiką, teigia Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM).

„Toks elgesys kelia įtampą ir kursto tautinę nesantaiką. Ypač apmaudu, kai tokie incidentai vykdomi prieš svarbiausias metų šventes, kai linkime vieni kitiems santarvės ir supratimo“, - teigiama sekmadienį išplatintame URM pareiškime.

URM tikisi, kad „Lietuvoje gyvenantys lenkai pasmerks tokį išpuolį, o jį padariusieji bus tinkamai nubausti“.

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13876996821385557603&view=9

281. Žygeivis

Lenkija iki šiol yra užgrobusi trečdalį Lietuvos ir visą Prūsiją.

Tačiau joje pakanka politinių jėgų, kurios nori užgrobti ir dar likusią Lietuvos dalį.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 20 Sau 2014 23:45 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Kas, anot Oskaro Milašiaus, išgelbės Europą? Lietuviška politinio mesianizmo versija

2014-01-20

Rosita Garškaitė

VU TPSMI studentų laikraštis „Post Scriptum“, Nr. 22 Politika ir religija

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

Žygeivis
2014-01-20 22:25


"Tiesa, pavadinimas byloja apie lietuvybę, todėl reikia pasiteisinti..Nors poeto ir diplomato Oskaro Milašiaus (1877–1939) kilmė lenkiška, jis pats save vadino lietuvių poetu, rašančiu prancūziškai. "

"Paryžiuje lenkų poetai Mickevičius ir Slowackis netgi įstojo į Towianskio įkurtą „Koło Slug Sprawy Bożej“ (lenk. „Dieviškojo reikalo tarnų ratelis“),..."

-------------------------------------------------------------------------------------

Įdomu, kaip sureaguotų Airijos Valstybės valdžia ir patys airiai, jei visus airių poetus, rašiusius angliškai, kas nors pavadintų anglais - ir dar papildomai "paaiškintų", kad jų kilmė yra angliška?

Arba ką pasakytų škotai, kada jų pačius žymiausius rašytojus ir poetus kas nors išdrįstų viešai spaudoje ar televizijoje pavadinti anglais, pasiremdamas tuo, jog jie kalbėjo ir rašė savo kūrinius angliškai?


Spėju, jog tokie niekdariai geriausiu atveju būtų išremti ir iš Airijos ir iš Škotijos, jau nekalbant apie žymiai rimtesnes pasekmes jų tolimesnei karjerai...

Vargu ar jie po to gautų rimtesnį darbą net ir toje pačioje Anglijoje.

O štai mes - Lietuviai - vis dar nuolankiai tokius pasityčiojimus pakenčiame.

Kada gi baigsis šitas niekingas baudžiauninkiškas padlaižiavimas įvairiems mūsų Tautos ir Valstybės amžiniems priešams ir savinieka?


P.S. Mano močiutei jaunystėje teko kalbėtis su Juozu Giniotu iš Pilsūdų. Nors ji puikiai mokėjo lenkiškai, su juo - lietuviu - kalbėjo tik lietuviškai.

Ir jis jai atsakinėjo irgi lietuviškai, nes pakankamai gerai mokėjo lietuvių kalbą.

O dabar dažnai tenka skaityti įvairias nesąmones apie "lenką Juzefą Pilsudskį".

Vadinkime viską savais vardais - jis buvo lietuvis Juozas Giniotas iš Pilsūdų, niekingas Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės išdavikas.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 27 Vas 2014 22:59 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Lietuvos Valstybė yra Lietuvių Tautos kūrinys - Mūsų Tautos Pilis, kurią mes visi privalome ginti nuo vidaus ir išorės priešų.

Tačiau pas mus pilna tokių, kurie ir yra ta "penktoji kolona", kuri kasdien stengiasi kuo plačiau atverti Mūsų Tautos Pilies vartus išorės priešams...

P.S. Ką tik tokie "penktosios kolonos" agentai, sulindę į vadinamąjį konstitucinį teismą, po kažkelinto "svarstymo" pasidavė užsienio jėgų valdomų, Lietuvos Valstybės valdžioje sėdinčių, įtakos agentų spaudimui ir faktiškai priėmė mūsų Tautos amžino priešo reikalavimą įteisinti lenkų kalbą kaip valstybinę Lietuvių Tautos Valstybėje.

Kaip manote, kuo tai baigsis?

Kam neaišku - pažvelkite į tai, kas jau vyksta "rusakalbiame" Kryme...

Ir kas jau įvyko Abchazijoje ir Pietų Osetijoje...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 14 Kov 2014 00:37 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Zigmas ZINKEVIČIUS. Pavardžių rašymas pasuose


Voruta
2014-03-12, 09:41

Lietuvių piliečių pavardės, nežiūrint jų kilmės, rašomos lietuviškomis raidėmis pagal tarimą (Sakalas, Petravičius, Vinkleris…).

Analogiškai daroma visame pasaulyje, be kita ko, ir Lenkijoje. Elgtis Lietuvoje kitaip būtų nutolimas nuo pasaulinės praktikos.

Lenkų noras, kad Lietuvos piliečių, vadinamųjų Lietuvos lenkų, pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, yra nepriimtinas, nes tuo siekiama nešvarių tikslų, lietuvių polonizacijos.

Lenkai Vilniaus niekuomet nelaikė Lenkijos sostine. Jis visuomet buvo traktuojamas kaip Lietuvos sostinė, esanti etninėse lietuvių žemėse. Taip iš tikrųjų yra.

Lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė. Ją vartojantys žmonės yra ne kas kitas, kaip lenkiškai kalbantys lietuviai. Rašyti jų pavardes lenkiškomis raidėmis yra visiška nesąmonė.

Beje, ne mažesnė nesąmonė būtų vadinti juos etniniais lenkais (etniniai lenkai etninėse lietuvių žemėse !), nebent jie iš tikrųjų būtų atsikėlę iš etninės Lenkijos.

Bet jau seniai įrodyta, kad taip nėra: jokios masinės lenkų kolonizacijos į Lietuvą niekuomet nebuvo, o vadinamoji belaisvių, tariamai išmokiusių lietuvius lenkiškai, teorija šiandien gali kelti tik juoką.

Nenorėdami pripažinti amžiais trukusios lietuvių polonizacijos, lenkai nebepajėgia išaiškinti jų kalbos atsiradimo Lietuvoje ir pataria iš viso netirti Lietuvos „lenkų“ praeities, esą tai „neetiška“. O kas daugiau jiems belieka daryti?

Kuo lenkai geresni už kitas Lietuvos mažumas, vartojančias lotynų kilmės rašmenis?

Tos mažumos irgi gali pareikalauti „originalios“ jų pavardžių rašybos. Tuo atveju į lietuvių abėcėlę tektų įsivesti daugybę svetimų raidžių, kurių būtų netgi daugiau negu lietuviškų (!).

Ne Lietuvos piliečių, bet užsieniečių, pavardės rašomos tokios, kokios yra jų gimtojoje šalyje, taigi vartojama vadinamąją originalo rašybą. Taip daroma visame pasaulyje. Ir čia mes niekuo neišsiskiriame.

Pasuose Lietuvos piliečių pavardės turi būti rašomos tokios, kokios oficialiai vartojamos. Įrašyti jas dar ir lenkiškomis raidėmis – reiškia tam pačiam žmogui sukurti papildomą kitą pavardę. Net vienos raidės pakeitimas, teisininkų požiūriu, laikomas jau kita pavarde.

Nesvarbu, kur bus toji pavardė įrašyta, ji vis tiek įneš didelę painiavą.

Nebent prie lenkiškai įrašytos pavardės būtų nurodoma, kad tai panašiai skambanti užsieniečio pavardė.

Bet kam to reikia? Juk tai pasas, o ne pavardės kilmės tyrinėjimas. Tokio tyrinėjimo elementai pase visai nereikalingi.

Norint lenkiškomis raidėmis užrašytą pavardę padaryti galiojančią, reikia įvesti į visuotinę vartoseną: į visas bankų sąskaitas, visokios rūšies kvitus, atsiskaitymus, sutartis ir t. t. Tai susiję su labai didelėmis išlaidomis, kurias apmokėti pačiam pavardės turėtojui neįmanoma.

Lenkų valdžia reikalavimus taip formuluoja, kad visos tos išlaidos kristų ant Lietuvos valstybės, o tai, be abejo, labai pakenktų Lietuvos ekonomikai.

Lenkijoje su savo piliečiais taip nedaroma, o aiškiai pasakoma: nori keisti pavardę, teks pačiam mokėti visas su tuo susijusias išlaidas.

Gerbkime Lietuvos nacionalinių mažumų tautinę savimonę. Tačiau nedrauskime jiems ieškoti savo ištakų. Tai būtų netgi nehumaniška.

Akad. Zigmas ZINKEVIČIUS, Vilnius

„Voruta“ Nr. 6 (796) 2014 m. kovo 15 d.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 06 Bal 2014 19:39 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Arvydas Juozaitis. Lenkija mus šantažuoja Rusijos pavojaus akivaizdoje


http://www.propatria.lt/2014/04/arvydas ... a-mus.html

Arvydas Juozaitis, Įžvalgos
4/06/2014

Regis, laukia mūsų nauja 1791 metų konstitucija. Vadinamoji „Abiejų tautų respublikos“ Gegužės 3-iosios konstitucija. Kurioje Lietuvos net vardo neliko. Ją Lenkija ir šiandien kaip valstybinę dieną švenčia. Esą tai buvo demokratiškiausia Europos konstitucija.

Tai bent buvo laidotuvės - verta minėti! Laidotuvių konstitucija. Mums tas „dokumentas“ tai su viskam galas buvo, nes Lietuvos vardo toje konstitucijoje nebeliko.

O kas ji buvo Lenkijai? Paskutinis pasispardymas - šlėktiškas - Rusijos pavojaus akivaizdoje. Net pasipuikavimas: esą mes viską galime! Net ant savo valstybės kapo sušokti. Lietuvą pamindami. Ir sušoko savo „Polonezą“. O paskui tik „Krakoviakas“ liko.

Net galva neišneša, kaip 1791 konstitucijos minėjimą mūsiškė URM nutarė (prieš kokius 10 metų) paskleisti po visas Rytų Europos ambasadas kaip privalomą Lietuvai minėti dieną. Ir mūsiškis Istorijos institutas to šaukėsi, ir Seimo liberalai. Ir intelektualai. Ypač pageidauta to minėjimo Lenkijoje, Ukrainoje, Karaliaučiuje. Lenkai tik šypsojo ir katučių plojo. Ir kvietė pas save - į svečius, po jų dvispalve vėliava susiburti ir minėti. „Bendrai džiaugtis“, taip sakant. Keista, kad ta bjauroka iniciatyva netapo Lietuvos tradicija. Kaip čia Lietuva tada ant kelių neparkrito?

Gal todėl, kad labai į Europą veržėsi ir ten ištirpti skubėjo?

Bet dabar - grįšime! Koks mums skirtumas, kur ištirpti?

Kai nebebus valstybinės lietuvių kalbos, žemės ir lito - integracija taps pilna ir visuotinė. Lenkija zloto atsisakyti neskuba? Ir neskubės.

Nes kai sušlubuos euras, liks dar zlotas - bus mums prie ko glaustis, ir mus tada „lauš“ glaustis. O žemės referendumą kai Lietuvos Seimas (konservatoriai su socialdemokratais) ir Europos Parlamentas (vėl tie patys) subjauros - kas nutiks? Jau dabar viskas aukštyn kojomis apversta: paskutiniuosius lietuvius „Kremliaus tarnais“ mūsų konservatoriai ir bažnytininkai-katalikai paskelbė. Kaip ir 1791 metais.

Vadinasi, Lietuvą jau palaidojo.

Ir kas bus? Kaip manote, broliukai europarlamentarai? Kaip galvojate, Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai? Juk jūs dabar bombą po Lietuva pakišote. Kas skubės supirkti Lietuvos žemes? Ak, ką kalbėti!

1888 metais „Lietuvos“ draugijos nuostatuose, kuriuos Vincas Kudirka su draugais surašė, lietuviams buvo sušukta: broliai, būtina supirkti žemes, ypač pakraščiuose! Jau tada, likus iki valstybės darbų 30 metų, vargani mūsų inteligentėliai susirinkę (Varšuvoje, beje) matė, kas yra valstybės šaknis. Kur jau nematys, kai žemė mus maitino. Ir žinojo lietuvaičiai, vis dar lenkiškai kalbantys, kas yra Lietuvos stogas. Kur nežinosi, kai lietuvių kalbai lietuviškus ženklus skubėjo sudėti. Kurių dabar Lenkija labiausiai nekenčia.

Taigi, broliukai, atsisveikinate su Lietuva? Valstybės alfą ir omegą 2014 metais laidojate? Valstybės nuo A (Ą) iki Ž nebeturite. Baigiasi mūsų Ą ir Ž.

Amen. Garbė dievams.

Šaltinis: www.respublika.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 22 Bal 2014 13:53 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
K.Garšva. Kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus geresni?


http://alkas.lt/2014/04/22/k-garsva-kad ... s-geresni/

Kazimieras Garšva, www.alkas.lt
2014 04 22 12:16

Mes gerbiame lenkus, linkime geriausios sėkmės Lenkijai ir laukiame, kada Lietuvos ir Lenkijos santykiai bus iš tikro geri. Kad taip būtų, reikia padaryti nelabai daug – laikytis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties, pasirašytos prieš 20 metų, balandžio 26 dieną.

Pagal Sutarties 1 straipsnį – gerbti Lietuvos teritorinį vientisumą ir nesikišti į jos vidaus reikalus- nebekelti ultimatumų dėl vadinamų tautinių mažumų, nutraukti propagandinį karą, nefinansuoti penktosios kolonos, atsisakyti lenko kortos.

Kiekvieną kartą tomaševskininkams priminti Sutarties 16 straipsnio 2 dalį: „Kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje, privalo būti, kaip kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“, t.y. liautis mulkinus lenkiškų mokyklų moksleivius bei rinkėjus, nerašinėti šmeižikiškų skundų, nusikabinti savo partijos iniciatyva iškabintus gatvių užrašus ir t.t.

Šalys pagal Sutarties 15 straipsnį turi užtikrinti „reikiamas galimybes mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse ir vidurinėse mokyklose“,

todėl Seinų krašte – etninėse lietuvių žemėse, kur yra uždaryta dauguma lietuviškų mokyklų, Lenkija turi atkurti Pristavonių, Navinykų mokyklas ir visas jas ( su Seinų „Žiburio“ gimnazija“), kaip ir Lietuva, pakankamai finansuoti, panaikinti nepagrįstus mokesčius Vyskupo A. Baranausko fondui.

Per Velykas, ir vaikštant po Berznyko, Seinų ir kitus kapus, verta prisiminti ir Dievo įsakymus. Ko gero Gediminas ir Linas jau ruošiasi savo galveles pelenais barstytis ir atsiklaupę atsiprašyti, kad buvusioje Vilniaus vaivadijoje vėl neįvedė lenkiškų raidžių, gatvių užrašų, vietovardžių, valstybinės lenkų kalbos bei teritorinės autonomijos (kaip Kryme). Bet tai Sizifo darbas: Lietuvos derybininkai iki šiol nesugebėjo paaiškinti Lenkijos valdininkams, kad etninėse lietuvių žemėse lenkiškų pavardžių ir tuo labiau vietovardžių kaip ir nėra. Pagal svetimus įstatymus juos rašyti jokio pagrindo nepavyko rasti: Lietuvos respublikoje svetimų užrašų nebuvo, o okupacinių laikotarpių iškraipyti užrašai – negalioja.

Lietuva ir Lenkija, „smerkdamos smurto naudojimą“, „iškilmingai abipusiai patvirtindamos viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje“, pagal Sutartį, Lenkijos pavyzdžiu, turėtų atsisakyti ir viso prievarta primesto Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos okupacijų neautentiško palikimo. Gal būt tomaševskininkams, „žiniams“, „pranašams“, „istorikams“, liberalams, kosmopolitams tai nepatiks, bet sutarčių, įstatymų ir realios padėties nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Tuo labiau, jog kalbotyros profesorius per viešą tų reikalų aptarimą, esant V.Kvasnevskiui, bandė G.Kirkilui tai išaiškinti ir pateikti, bet jis atsisakė ir pasiliko tiktai Lenkijos ambasadoriaus atvežtas knygas „Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje“.

I. Šiaulienės ir G. Kirkilo projekto tikslas yra ne užtikrinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių – LDK kultūros paveldo teisinę apsaugą, bet ją naikinti. Bendra šeimos pavardė iš dalies užtikrinta 1991-01-31 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ trečiuoju punktu leidžiančiu asmenvardžius rašyti pagal pasą, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) gali išduoti tuo klausimu identifikacinę pažymą. Per 500 Lietuvos piliečių ištekėjusių už užsieniečių pasirašė Reikalavimą ginti valstybinę kalbą, atsisakydamos svetimų raidžių.

Įstatymo projekto antrojo straipsnio trečioji dalis turėtų būti formuluojama taip: Dokumento šaltinis – Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos išduotas asmens dokumentas Lietuvos piliečiui, ar užsienio valstybės- užsienio piliečiui. Projektas pažeidžia lietuvių kalbos rašybos pagrindinį principą – skirtingus garsus (fonemas) žymėti skirtingais rašmenimis, prie 32 lietuviškų raidžių prideda dar apie 150 naujų raidžių, kurių visų niekas nemoka ištarti, rašyti ir kurių visų nėra jokioje pasaulio valstybėje. Įstatymo projektas prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos preambulei („Lietuvių Tauta, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius“..), 3-čiam straipsniui („Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“), 7-tam straipsniui („Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“), 10-tam straipsniui („Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“, o tokius valstybinius darinius su trimis valstybinėmis kalbomis neteisėtai kuria Lenkų rinkimų akcija), 14-tam straipsniui („Valstybinė kalba – lietuvių kalba“).

LR Konstitucinis Teismas nagrinėjo tiktai LR piliečių vardų ir pavardžių rašybos atitikimą Konstitucijos 14 straipsniui. 1999-10-21 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase atitikimo LR Konstitucijai“ Konstitucinis Teismas įrodė, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“. 2014 m. sprendime Konstitucinis Teismas (toliau-KT) visų šių nuostatų nepaneigė ir neatsisakė, pastebėdamas: „…gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Aukščiausiosios Tarybos 1991-01-31 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“

2 punkte, kai jas keisti siūlo pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų-lietuvių kalbos specialistų (o tiek , kiek leidžia įstatymai, ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudaryta valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu“.

Balandžio 1-ąją registruoto projekto autoriai aiškinamajame rašte be pagrindo skelbia, kad „projektą parengti paskatino 2014-02-27 LR KT sprendimas. Sprendime nesiūloma, pavyzdžiui, „rašyti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes svetimomis raidėmis, taip kaip nuspręs Lenkų rinkimų akcijos, Socialdemokratų ar kurios nors kitos partijos arba Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos ar kitos valstybės valdančiosios koalicijos“. Pagal LR Konstituciją, įstatymus bei KT sprendimą kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase taisyklės minėtame 2 punkte galėtų būti tik tokios, kokias siūlė Prof. V. Urbutis (Lietuvių kalbos išdavystė. V., 2007, p.16 ir t.t.) „2. Ne lietuvių tautybės LR piliečių vardai ir pavardės rašomos lietuvių kalbos rašmenimis pagarsiui ir sugramatinti, išlaikant autentiškus asmenvardžius ir valstybinės kalbos tarties, kaitybos, rašybos normas“. LR KT taip pat nesiūlė, kad partijos gali priversti profesionalių kalbininkų instituciją vykdyti bet kurios partijos valią arba sudaryti naują kalbininkų instituciją, kuri tiksliai, operatyviai vykdytų partijų nurodymus. KT sprendime nurodyta, kad „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“. Tokie aiškūs siūlymai yra jau suformuluoti dr. P. Kniūkštos knygoje „Tarp gramatikos ir politikos“ skyrelyje „Koks galėtų būti vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas“ (V.,2013, p145-170), recenzuotoje VLKK narių ir patvirtintoje Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos posėdyje 2012-12-19. Apie tai savo veikaluose rašo ir akad. Z.Zinkevičius „Lietuvių asmenvardžiai“ (V., 2008), „Vilnijos lenkakalbių pavardės“ (V.,2012), dr. Macijauskienė, prof. V. Urbutis, V. Labutis, A. Piročkinas ir kiti. Ir nė vienas iš jų nesiūlo pavardes rašyti svetimomis raidėmis, o jiems prieštaraujančių mokslinių straipsnių nėra.

LR KT sprendime, matyt, sąmoningai kalbama ne apie profesionalų kalbininkų vieną instituciją, bet institucijas. Be VLKK yra dar Lietuvių kalbos institutas, turintis Vardyno skyrių, kuris yra atsakingas už vardyno vartojimo strategiją ir taktiką Lietuvos Respublikoje. 2008 m. Institute vyko profesionalių kalbininkų konferencija, po diskusijų priėmusi sprendimą – Lietuvos piliečių vardus ir pavardes dokumentuose rašyti valstybinės kalbos raidynu.

Įstatymo projekte nesilaikoma ir naujausio KT sprendimo: be jokių konsultacijų su profesionalių kalbininkų institucijomis Vyriausybė parengia ir patvirtina Vardų ir pavardžių rašymo taisykles, parengia ir įgyvendina registrų ir valstybės informacinių sistemų pertvarką. Tai daroma skubiai ir savavališkai „iki šio įstatymo įsigaliojimo“, nors tam prieštaraus tebeveikiantis 1991-01-31 nutarimas Nr. I-1031 „Dėl vardų ir pavardžių rašymo LR piliečio pase“ (Žin.,1991, Nr.5-132), nebeteksiantis galios tik įsigaliojus šiam įstatymui. Analogiškas Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas buvo teiktas Seimui 2010 m., ir buvo Seimo daugumos atmestas, o svarstymui pasirinktas LR Konstitucijai neprieštaraujantis projektas pagal kurį LR piliečio pase įrašius vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, nelietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, jeigu jis to pageidauja. Aptariamajame projekte išlygos nenumatytos, vardai ir pavardės turi būti rašoma „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“.

Įstatymo projekto aiškinamajame rašte galimų neigiamų priimto įstatymo padarinių nenumatoma, nors, pažeidžiant LR Konstitucijos 28 str., Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 4,5,6,20,21 str. tuo įstatymu būtų varžomos autochtonų ir gyventojų daugumos- lietuvių bei kitų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų ir tautinių mažumų teisės ir laisvės. LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves bet neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų. (Įstatymas sukurtas išimtinai lenkų bendruomenei).

Įstatymo pateikėjai nutyli, kad visi Lenkų rinkimų akcijos skundai Europos Sąjungoje atmesti, kaip ir Latvijos pilietės Mencenos. Europos žmogaus teisių teismas 2007 m. atsisakė priimti svarstyti Lietuvos gyventojo M. Klečkovskio skundą dėl pavardės rašybos, o 2011 m. ES Teisingumo Teismas M.Runevič- Vardyn nurodė, jog Teismas nesprendžia sutuoktinių, kurių vienas užsienietis, pavardžių vienodumo problemos ir suteikia valstybėms galimybę savo nuožiūra nustatyti nacionalinį teisinį reguliavimą šiuo klausimu (plg. E.Kuzborska. Teisinė tautinių mažumų padėtis Lietuvoje. V., 2012, p.175). Neteisingai skelbiama, kad vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis „įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių rašmenys yra lotyniško pagrindo“ (p.4). Nutylima, kad etninėse lietuvių žemėse Lenkijoje tokios rašybos nėra, o daugelis kitų pasaulio valstybių (išskyrus Čekiją) neturi raidžių č, š, ž, ė, ū ir kt. taip pat nerašo ištekėjusių ir netekėjusių moterų pavardžių priesagų. Dauguma valstybių pavardes ir vardus rašo pagal skambesį naudojant savo rašybos taisykles. Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 11 straipsnis valstybėms palieka galimybę rašyti visus asmenvardžius pagal tarimą valstybine kalba („pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“).

Vietovardžių ir gatvių pavadinimų Lietuvoje ir Latvijoje pagal šį straipsnį rašyti nevalstybine kalba nereikia, nes tai neatitinka valstybių teisinių sistemų reikalavimų, pažeidžia daugumos gyventojų teises (20 str.), ypač valstybių suvereniteto, lygybės, teritorinio vientisumo ir politinės nepriklausomybės principus (21 str.). Šios konvencijos komentaro 68 punktas pakartoja: „šalys gali rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens pavardę (pavardes) pagal tarimą oficialios kalbos rašmenimis“.

1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje 14 straipsnyje numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį, ir sutartis Lietuvoje, priešingai nei Lenkijoje, tiksliai vykdoma. Pagal atliktas apklausas savo pavardes rašyti svetimos abėcėlės raidėmis norėtų tiktai nuo 20 iki 40 procentų Lietuvos lenkų. Dalis jų taip greičiau prarastų gimtąją paprastąją kalbą. Lietuvos derybininkai ir šito projekto autoriai Lenkijos atstovams bei visuomenei iki šiol nesugebėjo tinkamai išaiškinti, kad Lietuvoje grynai lenkiškos kilmės pavardžių yra nedaug (kaip ir grynai lietuviškos kilmės – tik apie 20 procentų). Daugumą pavardžių sudaro senosios LDK kultūros paveldas (vadinamas lituanika), prigijęs etninėse lietuvių žemėse ir prisitaikęs prie vietinių gyventojų kalbos, į kurį civilizuotos partijos ir šalys neturėtų kėsintis. Kol Lenkija nepripažino jos įvykdytos 1920-1939 m. rytinės Lietuvos dalies ir ilgaamžės istorinės Lietuvos sostinės Vilniaus okupacijos, apie Lietuvos asmenvardžių bei vietovardžių naują lenkinimą geriau nekalbėti.

Projekto autoriais pasirašę Seimo nariai I.Šiaulienė, G.Kirkilas taip ir neatsako į aiškinamojo rašto 12 klausimą – kiek valstybės ir savivaldybių biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų prireiks įstatymui įgyvendinti. Registrų bei sistemų pertvarkymo būtinybę, reikalingų lėšų poreikį bei terminus dar tik žadama įvertinti. Atsakant rezgama kažkas apie „vienodą tapatybės nustatymą“. Neteisingai pranešama, kad slapto įstatymo projekto rengimo metu negauti specialistų vertinimai ir išvados. Tas projektas nėra naujas – reikėjo paminėti ankstesnius projektus bei jų vertinimus. Per 20 metų jų susikaupė šimtai. Paskutinis socialdemokratų projektas nubloškia lietuvių kalbą 150 metų atgal – į spaudos draudimo laikus, kai lietuviška abėcėlė dar nebuvo galutinai susiformavusi. Aušrininkai tiktai po ketvirčio amžiaus atsisakė lenkiškų raidžių, polonizacijos beviltiškai nutautintų lietuviškų teritorijos plotų ir atkūrė Lietuvos respubliką ne LDK , bet etninėse lietuvių žemėse nepraradusiose tautos dvasios, kalbos bei tautinės atminties. Todėl, priėmę siūlomą projektą, atsisakytume baltų tautų kultūros vienybės o valstybinės kalbos funkcijos būtų susiaurintos, tradicinė savita kalbos sistema – sujaukta ir Lietuvos teritorijoje būtų kuriama Lenkija.

Seimo nariai I.Šiaulienė ir G. Kirkilas kartu su įstatymo projektu XIIP-1653 įregistravo ir Civilinio kodekso straipsnio 3.282 pakeitimo įstatymo projektą XIIP-1654 pagal kurį vardas, pavardė ir vietovardžiai rašomi naudojant lietuvių kalbos taisykles, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Valstybinės kalbos, švietimo ir visi kiti įstatymai „kitaip“ iki šiol nenustatė, bet formuojamuose Vardų ir pavardžių bei Tautinių mažumų įstatymuose kaip tik ir norima pažeisti Konstituciją.

Įteisinus okupacinių režimų neautentiškus pakeistus vietovardžius Wilno, Kowno, Memel, Szawli, Poniewiež ir t.t. būtų pripažinta , kad Lietuvos Respublikos teritorijoje jos Konstitucija nebeveikia ir nebegina autentiško vardyno taip kaip ir užribio etninėse lietuvių žemėse, kur Tilžė pavadinta Sovietsk, Ragainė- Nieman, Vidugiriai- Widugiery, Vilkapėdžiai-Wilkapędzie, Gervėčiai-Gierviaty, Gardinas-Grodno ir t.t. Kėsinamasi ir į Valstybinės kalbos 14 straipsnį („oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba“), 17 straipsnį („Lietuvoje viešieji užrašai rašomi valstybine kalba“), Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus („Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose“.)

Siūlome toliau svarstyti LR Konstitucijai neprieštaraujantį ir 2010 m. Seimo pasirinktą Seimo nario R. Kupčinsko parengtą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą XIP-1668. Tokiai nuostatai pritarė ir 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių.

Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 24 Bal 2014 18:59 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Julius Panka: jau žinome du lietuvių kalbos išdavikus


http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=64618257

ELTA
2014 m. balandžio 24 d. 13:32

Nors Seimas atidėjo vardų ir pavardžių rašymo nelietuviškais rašmenimis klausimą, lietuvių kalbą saugoti pasiryžę visuomenininkai ir Tautininkų sąjunga neatsisako planų gegužės pradžioje surengti tūkstantinį mitingą prieš valdžios vykdomą politiką.

Kaip jau skelbta, ketvirtadienį socialdemokratų iniciatyva Seimas atidėjo vardų ir pavardžių rašymo klausimą. Parlamentarų darbotvarkėje nebeliko nei Seimo narių socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengto įstatymo projekto, nei alternatyvaus dokumento, kurį rengė konservatoriai Valentinas Stundys ir Rytas Kupčinskas.

Reaguodami į tokį politikų žingsnį Tautininkų sąjungos nariai spėjo, kad visuomenės reakcijos išsigandę Seimo nariai prieš artėjančius prezidento ir Europos Parlamento rinkimus bando sukurti ramią atmosferą ir nekurstyti aistrų. Tautininkais Gintaras Songaila kėlė prielaidą, kad asmenvardžių rašybą reglamentuojantį įstatymą bus bandoma priimti pasibaigus rinkimų vajui.

G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtą įstatymo projektą laikydami gėdingu tautininkai šių socialdemokratų pavardes kalė prie improvizuoto gėdos stulpo.

"Jau žinome du lietuvių kalbos išdavikus, kurie pateikė šį projektą Seime. (...) Primename, kad šis gėdos stulpas atsiras prie Seimo iškart, kai tik tas gėdingas įstatymas bandys lįsti į dienos šviesą. Kaip matote, vietos čia dar yra, kiekvienas, kuris bandys darkyti mūsų kalbą ir įvedinės dvikalbystę, tikrai bus prikaltas prie šio stulpo", - spaudos konferencijos metu sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Tautininkų požiūriu, priėmus socialdemokratų siūlomą įstatymo variantą, lenkų tautos reikalavimų nesumažėtų - priešingai, būtų atverti keliai dvigubos pilietybės įteisinimui.

"Leidus lietuviškuose dokumentuose asmenvardžius rašyti lenkiškai ir įteisinus dvigubą Lietuvos pilietybę, kodėl Vilniaus ar Šalčininkų krašto gyventojas negalėtų greta lenkų kortos gauti ir Lenkijos pilietybės? O, kaip žinome, Lenkijos pilietybės įstatymas yra tuo įdomus, kad Lenkija į savo pilietį žiūri tik kaip į savo pilietį, nesvarbu, kiek kitų pilietybių jis dar turi. Imperialistinės valstybės ima viena kitos pavyzdį, o pažiūrėjus į Krymo atvejį, Abchazijos įvykius, paklausius Sergejaus Lavrovo ir Vladimiro Putino kalbų, kyla abejonių, kas galėtų paneigti, kad tai yra ilgo plano dalis?", - retoriškai klausė J. Panka.

Tautinės minties atstovai, tvirtinę, kad Lietuvos politikus spaudžia ir šantažuoja Varšuvos politiniai sluoksniai, baiminosi ne tik dėl vidinių kultūrinių ir socialinių Lietuvos gyvenimo aspektų, bet ir dėl nacionalinio šalies saugumo.

"Kodėl Lenkija taip spaudžia savo mažąją kaimynę? Juk tai tik kelios raidelės (...) Kaip tik tos kelios raidelės yra žingsnis, kuris atvers reikalavimų laviną, nes tam jau egzistuos pagrindas - mes patys būsime atidarę įrankių skrynelę, kaip menkinti mūsų valstybingumą ir politiškai ir kultūriškai integruoti Vilniaus kraštą į Lenkijos valstybės sudėtį. Nesakau, kad tai bus padaryta tiesiogiai, bet mes žinome, kad dabar to siekiant visai nebūtina įvesti armijų", - kalbėjo publicistas ir kultūrininkas Vytautas Rubavičius.

Kaip paaiškino J. Panka, jo vadovaujama partija palaiko alternatyvų V. Stundžio ir R. Kupčinsko Seimui pateiktą įstatymo variantą, numatantį, kad asmenvardžiai originalo kalba gali būti rašomi antrajame paso puslapyje. Tuo metu šalies vietovardžiai, anot tautininkų, turėtų būti rašomi iškirtinai lietuviškai.

Kaip informavo "Vilnijos" draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, gegužės 6-ąją Lietuvos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir "Vilnijos" draugija prie Seimo surengs mitingą, į kurį žada prisikviesti nuo 1 iki 2 tūkst. protestuotojų.

Primename, kad socialdemokratų G. Kirkilo ir I. Šiaulienės parengtame įstatymo projekte įtvirtintas principas - vardai ir pavardės rašomi lietuviškais rašmenimis, taip pat nustatytos išimtys, kada pagal dokumento šaltinį asmenvardžiai paraidžiui nurašomi lotyniško pagrindo rašmenimis arba perrašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, jei dokumento šaltinyje asmenvardžiai pateikti tik nelotyniško pagrindo rašmenimis.

Pagal projektą, išimtys taikomos užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiams, pateikusiems dokumento šaltinį, kuriame pavardė įrašyta lotyniško pagrindo rašmenimis (pvz., užsieniečių sutuoktiniams, jų vaikams). Tačiau ir šiais atvejais, asmens pageidavimu, prioritetas būtų teikiamas lietuviškiems rašmenims.

"Taigi išimtiniais, įstatyme numatytais atvejais - valstybės ir savivaldybių sudaromuose ir išduodamuose asmens ar kituose dokumentuose būtų leidžiama vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis, kaip įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių kalbų rašmenys yra lotyniško pagrindo", - sako projekto rengėjai.

Jie pažymi, kad asmens vardas ir pavardė, įrašyti į asmens dokumentus iki šio įstatymo įsigaliojimo, galės būti keičiami pagal jame įvardytus reikalavimus tik asmens prašymu.

Siūloma, kad Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymas įsigaliotų 2015 m. sausio 1 d.

ELTA

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 25 Bal 2014 17:42 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Jūratė Laučiūtė. Žvilgsnis į LDK pro žemaitiškai lietuviškus akinius


http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... ius/116840

2014-04-24

Šiandien ne vienas politikas, intelektualas, atsitrenkęs į užtvarą, kurią tarp skirtingoms tautoms priklausančių Lietuvos žmonių surentė negrabūs biurokratai, mėgina išeities ieškoti praeityje. Ir vos ne idealiu ar bent sektinu šiandieninei Lietuvai pavyzdžiu jie teikia daugiatautę valstybę, vadintą Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK).

Kad toji valstybė buvo daugiatautė – tikra tiesa. Tiesa ir tai, kad vėlyvaisiais jos gyvavimo šimtmečiais didesnę gyventojų dalį Lietuva vadintoje valstybėje sudarė nebe lietuviai, o iš rytinių slavų genčių išsirutuliojusios tautų – rusų, baltarusių, ukrainiečių – protėviai.

Bet ar gerai toje valstybėje gyveno ir jautėsi tą valstybę sukūrę lietuviai?

Visiems, kas domisi Lietuvos istorija, gerai žinoma, jog būtent slavai, pasinaudodami etninės savimonės stokojančių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių abejingumu lietuvių kultūriniams-tautiniams poreikiams, diktavo LDK savas, slaviškas „madas“ ir raštijoje, ir kalboje, ir kultūroje, ir religijoje. Žinoma ir tai, jog daug didžiųjų Lietuvos kunigaikščių sūnų ir dukterų tuokėsi su slavų genčių didikais, persiimdami naujos giminės religija, kalba, kultūra. Net ir apkrikštiję katalikais lietuvius ir žemaičius, didieji kunigaikščiai nieko nenuveikė jų švietimo, kultūros labui. Štai Jogaila, tapęs Lenkijos karaliumi, įsteigė universitetą Krokuvoje, o Didžiuoju tituluojamas jo pusbrolis Vytautas Lietuvoje statė tik bažnyčias, bet nė vieno universiteto, nė vienos mokyklos lietuvių kalba. Tik tiek tos „laimės“, kad iki Vytauto visas valstybės gyvenimas vyko rytinių slavų kalbų, o po krikšto, ypač po unijos su Lenkija įsigalėjo lenkų kalba.

Ir šitai šiandien norima mums teikti pavyzdžiu, kaip derėtų spręsti dirbtinai išpūstas „tautines“ problemas?.

Skirtingai nuo LDK politika besižavinčių moderniosios Lietuvos politikų, politologų, su lietuvių ir jų giminaičių baltų bei kaimynų slavų etnine istorija esu susipažinusi gana profesionaliai. Šiandien tik galiu dėkoti likimui, kad šitas žinias gavau ne prieš Maskvą drebėjusioje LTSR mokslo bendruomenėje, o mokslinius faktus aukščiau prorusiškos ideologijos sugebėjusioje kelti Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) akademinėje aplinkoje. Esu paskelbusi ne vieną mokslinį straipsnį rusų ir lietuvių kalbomis apie baltų ir slavų genčių kilmę (galima ir moderniau – etnogenezę) bei santykius istorinėje perspektyvoje. Todėl būna labai nesmagu skaityti ar klausytis, kai savo profesionalios veiklos sferoje daug nuveikę, gerbiami žmonės ima neprofesionaliai samprotauti tais klausimais, kur jie stokoja elementarių žinių, ir netgi leidžia sau viešai kartoti nacionalistiškai nusiteikusių kai kurių Baltarusijos istorikų skleidžiamus, su objektyvia tiesa ir faktais prasilenkiančius teiginius, pavyzdžiui, jog Vilniaus kraštas, Baltarusija ir ten gyvenantys žmonės, kalbėję lenkų, gudų kalbomis, buvusi tikroji LDK (o kas tuomet, leiskite pasiteirauti, buvo etninė, lietuviškai, žemaitiškai tebekalbėjusi Lietuva – Rusija? Gudija?), ar kad lenkai, gudai Vilniaus krašte „ šimtmečiais kalbėjo lenkiškai, gudiškai“.

Jei Lietuvoje tai skelbtų koks nors pan Tomaszewski ar pani Cytacka, ką padarysi. Juk jie net nelaiko savęs Lietuvai įsipareigojusiais piliečiais, todėl nesiteikia įsisavinti Lietuvos istorijos pagrindų. Bet vidurinius ir aukštuosius mokslus krimtusiems lietuviams sarmata nežinoti, jog toje žemėje ne tik šimtmečiais, bet ir tūkstantmečiais buvo kalbama baltų genčių, kurioms priklauso ir lietuviai, kalbomis. Nors pavienės rytų slavų (bet ne lenkų, kurie priklauso vakarų slavų genčių pogrupiui!) grupelės lietuvių žemėse pasirodė kiek anksčiau, masiškiau slavų elementas Vilnijoje įsitvirtino tik prieš 2-3 šimtmečius, ir tai ne tiek dėl kolonijinės slavų genčių invazijos, kuri I ir II tūkstantmečio po Kr. sandūroje užtvindė didžiulius baltų genčių apgyventus plotus nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos žemupio rytuose bei šiaurinės Ukrainos – pietuose, kiek dėl ydingos LDK politikos. Be to, nereikėtų užmiršti, jog lietuvių gyvenamas plotas dar vos prieš porą-trejetą šimtmečių apėmė gana dideles dabartinės Baltarusijos šiaurines ir šiaurės vakarų teritorijas, ir tik neišmintinga LDK valdovų tautinė-kultūrinė politika paskatino tų teritorijų, kaip vėliau ir dabartinės pietryčių Lietuvos nutautėjimo, slavizacijos procesus.

Ar būtent šito proceso tęsinio mums reikia šiandien?

Kita vertus, atrodo, jog ne visiems, mėgstantiems samprotauti apie kalbą ir jos vaidmenį visuomenės gyvenime, yra žinoma, jog svarbiausia kalbos funkcija yra bendravimo arba komunikacijos funkcija.

Kai žmogus bendrauja su kitu žmogumi, svarbi yra ne tik ta žinia, kurią norima perteikti pašnekovui, bet ir ta kalba, kokia kalbama. Nes jei pašnekovas kalbos nesupras, pati išmintingiausia mintis, pati tauriausia idėja, net ir Evangelijos Geroji žinia liks nesuprasta. Žodis neįvykdys svarbiausios misijos: nors ir išgirstas ausimis, jis liks nesuvoktas nei protu, nei širdimi.

Tai kokia nauda iš tos kalbos, jei ji nenutiesia tilto iš širdies į širdį!?

Ne veltui Dievas, sukūręs pasaulį su visa jo gyvūnijos, augmenijos įvairove, ir atidavęs visa tai Žmogui, nesukūrė kalbų įvairovės. Priešingai – pirmieji žmonės kalbėjo viena ir ta pačia kalba. O kalbų įvairovė atsiradusi kaip bausmė žmonių išpuikimui, kai jie sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą – Babelio bokštą. Štai tada Dievas juos nubaudęs: vietoj vienos sukūrė aibę kalbų, ir tuo sukėlė sąmyšį tarp bokšto statytojų. Jie nebesusikalbėjo, nebesuprato vienas kito. O be tarpusavio supratimo neįmanoma pasiekti jokio tikslo, kuris reikalauja kolektyvinių pastangų, ar tai būtų aukšto bokšto statyba, ar gyvybingos valstybės kūrimas.

Šitą tiesą istorija jau ne kartą paliudijo: prisiminkime, kiek žlugo daugiakalbių, daugiataučių valstybių, imperijų, sąjungų, nepriklausomai nuo jų dydžio. Net ir šiandien matome ne vien didžiulės tautų kalėjimu vadintos SSSR griuvėsius, bet ir pavojingai braškančią mažutę Belgiją, nes nebesusikalba – nebenori susikalbėti - valonai su flamandais.

Ir nors neretai norą atsiskirti iš bendros valstybės sužadina ekonominiai opozicijos lyderių interesai, bet jie paprastai nėra viešinami, o masės yra uždegiamos būtent kultūriniais – tautiniais šūkiais.

Vienas gerbiamas vienuolis, skatinamas geriausių norų sutaikyti Lietuvos lenkus su lietuviais, teiravosi: „Kas mano mamai Vydmantuose (gyvenvietė Žemaitijoje prie Palangos – J.L.) pasikeis, jeigu kur nors Švenčionyse prie lietuviškų pavadinimų bus ir lenkiški? Ar sugrius mūsų valstybė?“

Aš, savo ruožtu, norėčiau paklausti jo: kokia kalba šiandien kalbėtųsi jis su savo mama, kokia kalba melstųsi Dievui, jei savo laiku jo kraštietis, žemaitis nuo Salantų, vyskupas Motiejus Valančius nebūtų išmokęs lietuvių ir žemaičių skaityti ir mylėti lietuvišką, žemaitišką, o ne lenkišką knygą?

Ar būtų vėl atsikūrusi valstybė Lietuvos vardu, jei žemaičiai, o su jais kartu ir dar nesuslavėję lietuviai nebūtų atmetę ir atsimetę nuo slaviškosios LDK kultūros, nebūtų išsaugoję savo prigimtinės kalbos ir padarę ją visiems Lietuvos valstybės piliečiams bendra kalba?

Nepatikėsiu, kad jam „vienodai rodo“, kokia kalba vyktų Lietuvos politinis, kultūrinis ir religinis gyvenimas. Bet, deja, istorinio žinių ir specialaus išsilavinimo stoka, ne vienam LDK gerbėjui trukdo suvokti paprastą dalyką: jei LDK lietuviai ir toliau būtų riedėję tuo keleliu, į kurį juos stūmė LDK valdovai, šiandien nebeturėtume ne tik lietuvių kalbos, bet ir Lietuvos vardo, kurį būtų sėkmingai suvirškinusi Abiejų Tautų Respublika. Juk ne atsitiktinai ir pirmoji knyga lietuvių kalba, ir pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ir, galiausiai, toji poema, kurios jubiliejų šiemet minime, pasaulį išvydo ne lenkų rūpestingai nutautinamoje „didžiojoje“ Lietuvoje, o vokiečių valdytoje Mažojoje Lietuvoje!

Gal būt, žemaičių daržų pupų derliui kol kas dar neturėtų įtakos kalba, kuria yra užrašomi gatvių pavadinimai kažkuriame tolimame Lietuvos rajone. Bet kai nelietuviški gatvių pavadinimai atsiras visur, kur tik gyvena grupelės nelietuviškos kilmės nelietuviškai rašančių asmenų, - o tai neišvengiamai atsitiks, kai tik atkelsime pirmuosius šliuzus lietuviškų vietovardžių ar raidyno darkymui nelietuviškais elementais, - net ir pupoms bus riesta. Nes nebesusikalbės pupų augintojai ir valgytojai. O tai jau reiškia, jog gali būti sužlugdytas bendros Lietuvos valstybės kūrimas.

Bernardinai.lt

Komentarai
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... 1/asc#list

htm 2014-04-25 02:09

1774 metais Edukacinės komisijos nutarimu įvesti privalomą pradinį mokymą, pradėta kurti nacionalinė (abiejų tautų) mokykla. Viskas vyko kartu su klasikinio mokymo (mokomos lotynų, graikų kalbos) keitimu į lenkišką (mokoma lenkų kalbos).

Bajorijai ši kalba tapo priskiriama, kaip prigimtinė, gimnazijose diegiama, vėliau ir universitete, kolegijose.

Tai visiškai priešinga tam, kas buvo suprantama XVI a., kaip Lietuvių tauta, valstybingumas.

Pirmiausiai tam pasipriešino bajorija ir trūko mokytojų?

Įdomus faktas, vertinant bandymą keisti kalbą.

Nepaisant ketinimų, dominavo namų mokyklėlės, ar ne todėl, kad daugelyje pradinių mokyklų buvo plačiai vartojama Lietuvių kalba?

Įdomu, kurie naudojami lietuviški vadovėliai, religinės knygos oficialiai būdavo patvirtinti švietimo atstovų?

Dabartinėje Baltarusijoje dažnai buvo naudojamos žemaitiškos knygos (iš čia atsirado žemaitiškos kalbos apibūdinimas tuose kraštuose), nes jų trūko, todėl ir atsirado įvairios interpretacijos šia tema, painiojant lietuvius ir žemaičius, o vėliau ir mokymas rašto Lietuvių kalba ėmė nykti dėl mokytojų trūkumo.

Gerokai vėliau gyvenęs M.Valančius tikrai neišmokė skaityti, jis tik prisidėjo prie savimonės keitimo, Lietuvių kalbos platesnio naudojimo, švietimo, o tam reikėjo daug mokytojų, žmonių mokančių skaityti ir mokyti kitus, ir jų vis dar buvo.

Visuomenė buvo dalinai raštinga, ir lietuviško raštingumo nykimas, nutautėjimas vykęs prieš tai, yra tautos tragedija.

Tai prasidėjo aktyviu klasikinio išsilavinimo keitimu lenkiškuoju, o su laiku tai lėmė ir savimonės kitimą, nutautėjimą, bei gerai Lietuvių kalbą išmanančių mokytojų mažėjimą.

Anbo 2014-04-24 19:32

Kad nesusidarytų klaidingas įspūdis - prieš autorę aš nieko neturiu, keliami klausimai yra svarbūs. bet argumentacija šitam pasisakyme yra skysta.

Mačiau knygynuose šviežią prof. Z.Zinkevičiaus knygą "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas", kurioje išsakomos mintys iš esmės turbūt sutampa su autorės pozicija, tačiau tai yra išsamus ir gerai argumentuotas kūrinys.

Bružo knyga "Tauta be valstybės. Valstybės kelias" irgi labai verta dėmesio.

Taip pat labai puikus dar 1993 m. išleistas staipsnių rinkinys "Lietuvos rytai".

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 27 Bal 2014 22:06 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Vytautas Sinica. Nuolaidų Varšuvai šalininkų argumentai yra melas


http://www.propatria.lt/2014/04/vytauta ... suvai.html

Vytautas Sinica,
Įžvalgos
4/26/2014

Prirašyta kalnai skirtingų argumentų, kodėl Lietuva negali ir neturi leisti Lietuvos piliečių pasuose vardų ir pavardžių rašyti nevalstybine kalba.

Tokio leidimo šalininkai nesidrovėdami konstatuoja, kad „lenkų reikalavimai yra visiškai pagrįsti ir normalūs“.

Prasmingiau pažvelgti į nelietuviškų asmenvardžių pasuose klausimą iš kitos pusės ir atsakyti į pagrindinius (dažniausiai pasitelkiamus) tokios nuolaidos Varšuvai šalininkų argumentus.


Pirma, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra įprasta Vakarų šalių praktika, yra melas.

JAV, Kanadoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Beniliukso šalyse, Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų pavyzdinių demokratinių Vakarų šalių tokia teisė piliečiams nėra suteikta. Beveik visos valstybės turi labai natūralų, pagrįstą ir suprantamą norą, kad jų piliečiai galėtų perskaityti ir ištarti dokumentuose esančias pavardes, todėl pritaiko jas savo kalbos taisyklėms. Tai ypač aktualu Lietuvai, nes lietuvių kalba - kitaip nei, pavyzdžiui, anglų - viskas rašoma taip, kaip tariama. Turėtume vertinti šį unikalų savo kalbos bruožą. Asmenvardžiai čia nėra ir neturėtų būti jokia išimtis.

Tiesa, kelios posovietinės Europos šalys leidžia pasuose rašyti asmenvardžius nevalstybine kalba jų pilietybę įgijusiems kitų šalių piliečiams, tačiau tai visiškai skirtingas nei Lietuvos lenkų atvejis.

Lenkija prieš kelerius metus tariamai leido pasuose rašyti nevalstybine kalba ir savo šalies piliečiams, tačiau toks užrašas ten tėra paveikslėlis pase, nes nei valstybės registruose, nei bankuose nėra pripažįstamas ir negalioja, o apsimokėti už tą piešinėlį piliečiams reikia savo lėšomis.

Būtent dėl to, o ne iš solidarumo su Lietuva Lenkijos lietuviai šia teise beveik visai nesinaudoja. Jei tikrai norime sekti Vakarų demokratinių šalių pavyzdžiu, vienareikšmiškai neturėtume leisti užrašų pasuose nevalstybine kalba.

Antra, teiginys, kad savo šalies piliečių asmenvardžių rašyba pasuose nevalstybine kalba yra tokių piliečių teisė, yra melas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas 1999 ir 2012 metais bylose prieš Latviją ir Lietuvą patvirtino tą pačią nuostatą, kad neegzistuoja jokia piliečio teisė į pavardės rašybą dokumentuose originalo kalba, o valstybės gali jas rašyti tik valstybine kalba, tuo jokių teisių nepažeisdamos.

Galima išgirsti teigiant, kad tokią teisę įtvirtina Lietuvos ratifikuota Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija. Tai vėlgi melas.

Konvencija iš tiesų teigia, kad šalys narės turi pripažinti piliečių originalius asmenvardžius, bet pačios Europos Tarybos oficialus šios konvencijos komentaras (išaiškinimas) teigia, kad tai nesukuria pareigos leisti jų rašybą dokumentuose originalo kalba.

Galiausiai ir 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos sutartis įpareigojo abi šalis leisti rašybą pagal skambesį. Tokį įsipareigojimą Lietuva atsakingai vykdo, pasuose rašydama nesulietuvintas Lietuvos lenkų pavardes, pavyzdžiui, Tomaševskis vietoj Tamašausko arba Narkevič vietoj Narkevičiaus.

Lenkija šiuo atveju gali būti nepatenkinta nebent savo derybininkų 1994 metais pasiektais rezultatais, o ne Lietuvos sutarčių laikymusi.

Trečia, teiginys, kad asmenvardžių nevalstybine kalba leidimas yra būtina geresnių santykių su Lenkija sąlyga, yra melas.

Pirma, Lenkija vadovaujasi dar tarpukariu Romano Dmovskio (Roman Dmowski) padiktuota geopolitine nuostata, kad iš kaimynų reikia reikalauti tiek, kiek jie nusileis ir sutiks atiduoti.

Tą suvokiant, galima arba aiškiai pasakyti, kad derybų dėl lenkų bendrijos teisių negali būti, arba tenkinti reikalavimus, kurie iš principo negali baigtis. Jei jie baigtųsi, LLRA jedinstvininkai turėtų paleisti aktualumo netenkančią partiją, o Lenkijos politikai atsisakyti tobulo ir nieko nekainuojančio politinių dividentų savo šalyje šaltinio.

Nežinia, ko palinkėti žmonėms, kurie nuoširdžiai tikisi tokios politinės partijų savižudybės. Priešingai, naujų reikalavimų fone LLRA ir Varšuva jausis tik stipriau, nes galės rinkėjams parodyti, kad litowski chamai paklūsta spaudimui, metodas veikia ir yra taikytinas toliau.

Beje, Lenkija ne vienus metus nuosekliai giria lenkų padėtį Latvijoje. Socdemams neįtinkantis leidimas asmenvardžius originalo kalba rašyti antrame paso puslapyje yra būtent sprendimas latvišku pavyzdžiu. Už tokią tvarką Lenkija Latvijai neturi jokių priekaištų. Nors neturi bendros sienos su Lenkija, lenkų Latvijoje nėra mažai - net 53 309 (2,35 proc.), iš kurių daugiau nei 10 000 net neturi Latvijos pilietybės.

Kas trukdo Lietuvai sekti Latvijos pavyzdžiu, jei manome, kad būtinos nuolaidos Varšuvai?

Iš kitos pusės, būtina įvertinti, kad LLRA reikalavimų tenkinimas Lietuvoje neišspręs santykių su Lenkija problemų, bet tikrai pakiš koją Latvijai ir Estijai, iš kurių Rusija bemat pareikalaus to paties tariamai diskriminuojamiems vietos rusams.

Ar to ir siekiame, kai Europos ir JAV analitikai jau vieningai kalba apie tai, kad būtent Latvija yra kitas Putino agresijos taikinys, o Krymo pavyzdys aiškiai rodo, kad tokia agresija kas kartą dangstoma tariamai pažeidžiamomis rusų teisėmis?

Apibendrinant, G.Kirkilo ir jo bendraminčių aiškinimai, kad taip paseksime Vakarų šalių pavyzdžiu, užtikrinsime tautinių mažumų teises ir pagerinsime santykius su Lenkija, be jokių išimčių yra melas, melas ir dar kartą melas.

Nėra jokių objektyvių priežasčių, įpareigojančių Lietuvoje įgyvendinti antikonstitucinę asmenvardžių rašybos tvarką.

Vergų valstybėje lemiamą balsą turi baimė, o ne argumentai.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 04 Geg 2014 00:56 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Č. Iškauskas. „Vierchų" papročiai ir lenkų kalbos ekspansija


http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/c-i ... d=64680823

Česlovas Iškauskas, www.iskauskas.lt,
www.DELFI.lt
2014 m. gegužės 3 d. 10:05

Lenkų kultūra ir neatimama jos dalis kalba, beje, kaip ir rusų, visais laikais buvo ne tik bendravimo, bet ir ekspansijos priemonė.

Ir čia stebėtis nereikėtų: didžiosios Lietuvą supančios valstybės niekada nepaleido mūsų tautos iš savo dusinančio glėbio, viena iš slavų kalbų į ausį vis šnibždėdamos, kad, jei geri būsime, mus saugos, leis augti ir dar pamaitins. Kalėjimo kultūra, „vierchų“ papročiai, „zekų“ žodynas...

Gegužės 6 dieną rengiamas mitingas Vilniuje, prie M. Mažvydo bibliotekos ir Seimo, už valstybinę kalbą, tautą, Lietuvos valstybę ir jos teritorijos nedalomumą. Sudėta viskas į viena, tačiau ginama kalba, kuri, anot Jono Jablonskio, yra didis tautos statytas paminklas, lemia ir valstybės bei tautos egzistavimą.

DELFI prieš keletą metų rašėme apie rusų kalbą kaip vieną iš ekspansijos įrankių. Lenkų kalba taip pat nuo seno nesikratė tapti dominuojančia Abietų Tautų Respublikos (ATR) dokumentuose ir bajorijos gyvenime. Dabar telikusi jos „kresų“ atmaina, bet lenkų politikos veikėjai visais įmanomais būdais, dažnai net juodindami valstybę, kurioje gyvena, stengiasi prastumti šią mažumos kalbą į oficialių valstybinių kalbų statusą, o nuteistus už įstatymų nesilaikymą įnirtingai gina.

Bet grįžkime į senesnius laikus.

Istorikas Adolfas Šapoka savo 1936 m. leistoje „Lietuvos istorijoje“ pabrėžia, kad lenkų kultūros ir kalbos įtakai lietuvių gyvenime platų kelią išgrindė Jonas Sobieskis – Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1674 – 1696 m.).

Griežtus istoriko vertinimus galima nurašyti tais laikais vykusiai Vilniaus krašto vadavimo kampanijai. Bet šimtmetį prieš J. Sobieskį, kai dar tik buvo ruošiama sąjunga su Lenkija, dviejų valstybių suartėjimą lėmė Maskvos keliamas pavojus.

Šis pavojus, tariamas ar realus, išliko iki šiol ir dažniausiai apsprendžia Lenkijos ir Lietuvos santykių kokybę. Štai ir šiomis dienomis Lenkijos ekspertas Boleslawas Piaseckis teigė, kad ne Varšuva kelia pavojų Vilniui, o Rusija. Dienraštyje „Rzeczpospolita“ jis rašė, kad vienas iš Rusijos žvalgybos taikomų metodų – skatinti Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus, tad galima tikėtis provokacijų Vilniaus krašte.

B. Piaseckio nuomone, viena galimų Rusijos provokacijų – „nežinomų asmenų“ išpuolis prieš dvikalbes lenteles Vilniaus krašte, pavyzdžiui, uždažant užrašus lenkų kalba. O iš Varšuvos dažnai skamba perspėjimai Vilniui, kad būtent Maskva kiršina lietuvius ir lenkus...

To meto Lietuvos didikai, rašė A. Šapoka, bendraudami su lenkais jau buvo patys aplenkėję, susigiminiavę, juos viliojo didesnės lenkų bajorų laisvės, jų ryšiai su Prancūzijos, kitų Vakarų šalių didikais ir dinastijomis. Savo ruožtu lenkai stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje, netgi Žemaitijoje, kur juos viliojo išėjimas prie jūros, dar priklausęs prūsams. Lenkai taip pat gviešėsi turtingų Ukrainos pakraščių, o lietuviai vis prašydavo lenkų pagalbos karuose su Maskva.

Kai 1562 m. Rusijos caras Ivanas IV ėmė puldinėti Lietuvos žemes, unijos su Lenkija klausimas pasidarė ypač svarbus. Dėl jos derybos Lenkijos seime truko ilgai – nuo 1563 m. lapkričio 21 d. iki kitų metų vasario 22-osios - ir buvo karštos.

Lietuviai reikalavo, kad iš senesniųjų aktų nuostatų liktų tik bendras karalius ir vieninga užsienio politika, o visais kitais atvejais valstybės turėjo likti savarankiškos. Lietuvių delegacijos vadovas maršalka Mikalojus Radvila Juodasis net tvirtino „leisiąs nudeginti savo ranką negu pasirašysiąs kokią nors savo krašto skriaudą“.

Į Liublino seimą šalys susirinko 1569 m. sausio 10 d., tačiau netrukus lietuvių delegacija derybas nutraukė ir grįžo namo. Per tą laiką karalius prijungė prie Lenkijos dideles dabartinės Ukrainos teritorijas iki pat Kijevo žemių. Nepajėgę įtikinti savų bajorų lietuviai vasarą sugrįžo į Liublino seimą, ir liepos 1 d. jiems nusileidus buvo patvirtinti trys unijos aktai, vadinami Liublino unija.

Istoriją tyrinėjęs Stasys Bartulis rašė, kad po Liublino unijos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis. Nors iki pat XVIII a. pabaigos formaliai Lietuva buvo savarankiška, tačiau jos polonizavimas įgijo neribotų mastų.

Nuolaidžiaujant bajorijai lenkų kalba būdavo vedamos bažnytinės apeigos, lietuvių asmens dokumentuose krikšto metu pavardės būdavo rašomos lenkiškai, buvo skatinamas lenkų ponų ir bajorų susigiminiavimas, dvaruose buvo leidžiama kalbėti tik lenkiškai, lenkų dvasininkai katekizmo vaikus mokydavo tik lenkų kalba.

A. Šapoka pastebi, kad nuo XIV a. pabaigos Lietuvos viduje buvo vartojama gudų (rytų slavų) rašto kalba, išstūmusi tik bažnytiniuose raštuose vartotą lotynų kalbą.

Nuo XVI a. vidurio didikai ėmė priešintis gudų kalbai, nes ji buvo panaši į amžino lietuvių ir lenkų priešų maskvėnų (rusėnų) kalbą.

Lietuviški raštai buvo pradėti leisti tik tikybos reikalams arba skelbiant valstiečių pareigas: mat, kitos kalbos šis luomas nesuprato.

Bet polonizavimo kryptimi vėjai visiškai pasisuko 1697 m., kai buvo priimtas vadinamas „teisių sulyginimo“ (coaequatio iurium) įstatymas, sankcionavęs, be kita ko, lenkų kalbos įvedimą Lietuvos teismuose.

Jis visai išstūmė gudų kalbą, kurioje buvo daug ir lietuviškų žodžių.

Nuo tada visi oficialūs raštai buvo rašomi tik lenkiškai. Tik Vilniaus kapitula laikėsi: ji savo aktus lenkiškai pradėjo rašyti tik 1783 m., prieš pat I-ąjį ATR padalijimą.

Beje, kaip pernai spalį portale Bernardinai.lt rašė JAV Berklio universiteto profesorius Davidas Frickas, 1650 m. Vilniuje gyveno lenkai, lietuviai, vokiečiai, rusėnai, žydai, totoriai ir saujelės škotų bei italų, veikė 23 katalikų, 9 unitų bažnyčios, viena ortodoksų cerkvė ir po vieną kalvinistų ir liuteronų šventovę.

Religinės apeigos taip pat buvo atliekamas vienoje pagrindinėje sinagogoje ir mečetėje.

Gatvėse galėjai išgirsti kalbant lenkiškai, senąja rusėnų kalba, vokiškai, jidiš, lietuviškai.

Raštai buvo rašomi ir lotynų, bažnytine slavų, hebrajų, aramėjų ir net šiek tiek arabų kalbomis.

Tiesa, lenkų kalbą galima vadinti miesto lingua franca (tai bet kuri kalba, vartojama susikalbėti tarp žmonių, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos; kitaip sakant, tai buvo kalba-tiltas).

O štai žymus kalbininkas Zigmas Zinkevičius remiasi lenkų mokslininke Halina Turska, kuri, tyrusi lenkų kalbos atsiradimą Lietuvoje, nustatė, kad artimos Vilniaus apylinkės prie lenkų kalbos perėjo gana vėlai - tik XIX a. paskutiniame ketvirtyje.

Daugelyje Pietryčių Lietuvos vietovių lenkų kalba buvo prievarta įdiegta tarpukario okupacijos metu, taip pat bolševikų valdymo laikais, vykdant stalininę polonizaciją.

Ilgą laiką vykęs kalbų keitimas, visoks jų maišymasis žmonėse nuslopino tautinį jausmą, jie ėmė net tautybę painioti su tikyba. Iš čia atsirado vietinio (tuteišio) sąvoka, savotiškas tautybės pakaitalas.

Tad paradoksalu: Vilniaus kraštas, kurį vėliausiai perpūtė polonizacijos skersvėjis, nuo J. Pilsudskio agresijos lyg musę medus traukia visokie lenkiški ir prolenkiški radikalai, lyg tie generolo anūkai, užsimoję ATR atkurti bent po vieną mažytę nors ir dvigubą W raidelę...

Be abejo, nelygiavertės sąjungos neatkurtų, jeigu tie patys save lietuviais vadinantys veikėjai (o ir plunksnos broliai) neįsijungtų į tomaševskinį chorą ir neimtų traukti lenkiškos giesmės su priedainiu: dėl vieningo atkirčio galimoms grėsmėms iš Rytų pamirškime senus lingvistinius ir teritorinius ginčus ir paaukokime dar kartą dalelę lietuvių kalbos...

Menka ta dalelė – vos dvi sujungtos V.

Bet V dar reiškia ir pergalę. Ar leisime jiems švęsti dvigubą pergalę – vardan tos ATR?

www.DELFI.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 07 Geg 2014 14:10 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Mitingo dalyviai Seimo narius paragino nepalaikyti prieš valstybinę kalbą nukreiptų įstatymo projektų (nuotraukos)


http://alkas.lt/2014/05/06/mitingo-daly ... uotraukos/

Jonas Vaiškūnas, www.alkas.lt

Paveikslėlis

2014 05 06 15:01, G.Kirkilo ir I.Šiaulienės vardai buvo „prikalti“ prie gėdos stulpo
Mitingas už valstybinę kalbą 2014-05-06 d. | R.Garuolio nuotr.


Gegužės 6 d. Vilniuje, prie Seimo įvyko „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio surengtas mitingas už valstybinę kalbą.

Mitingo dalyviai pasisakė prieš socialdemokratų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) frakcijų Seime įregistruotus įstatymo projektus, kuriais numatoma oficialiuose Lietuvos dokumentuose vietoje įrašų valstybine kalba leisti įrašus kitomis kalbomis.

Taip pat buvo protestuojama prieš ketinimus leisti vietovardžius bei gatvių pavadinimus Vilniaus krašte rašyti lenkų kalba.

Vardų ir pavardžių rašymo oficialiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose ne valstybine kalba įstatymo projekto iniciatorių G. Kirkilo ir I. Šiaulienės pavardes mitingo dalyviai prikalė prie improvizuoto gėdos stulpo.

„Primename, kad šis gėdos stulpas bus pastatytas prie Seimo iškart, kai tik tą gėdingą įstatymą bus bandoma traukti į dienos šviesą. Kiekvienas, kuris bandys darkyti mūsų kalbą ir mėgins dėti pamatą dvikalbystei, tikrai bus prikaltas prie šio stulpo“, – Alkas.lt portalui sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka.

Mitingo dalyviai priėmė Seimui ir Vyriausybei adresuotą pareiškimą. Šiuo pareiškimu Lietuvos valdžiai primenama, kad vienintelė valstybinė kalba lietuvoje yra lietuvių kalba ir, kad Konstitucinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog Lietuvos piliečių asmenvardžių ar vietovardžių rašymas ne lietuvių kalba prieštarautų Konstitucijai, o „Valdemaro Tomaševskio partijos atstovų reikalavimai įteisinti nelietuvišką vardų, pavardžių, gatvių ir gyvenviečių pavadinimų rašybą yra antikonstituciniai ir nuolatos grindžiami melagingais argumentais apie tariamai Lietuvoje pažeidžiamas mažumų teises“.

Mitingo dalyviai pabrėžė, kad antikonstitucinius reikalavimus siūlantys įteisinti socialdemokratų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės įregistruoti įstatymų projektai privalo būti atmesti kiekvieno priesaikos valstybei besilaikančio Lietuvos politiko.

„Lietuva negali daryti teisiškai nepagrįstų nuolaidų to reikalaujantiems politikams, nes tuo išduotų savo valstybę ir imperinės Rusijos nuolatos dėl tautinių mažumų padėties spaudžiamas Latviją ir Estiją. Atsakingi ir valstybei bei kalbai ištikimi Lietuvos piliečiai negali Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose palaikyti kandidatų, kurie nėra atvirai išreiškę nedviprasmiškos paramos valstybinės lietuvių kalbos statusui ir neįsipareigoja priešintis LLRA keliamoms bei socialdemokratų įgyvendinamoms dvikalbystės pretenzijoms“, – rašoma mitingo dalyvių Seimui ir Vyriausybei adresuotame pareiškime.

Mitingo dalyviai pareikalavo:

– Atmesti LSDP atstovų įregistruotą Vardų ir pavardžių įstatymo projektą http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaiesk ... _id=468317,

– Atmesti antikonstitucinius LLRA parengtus Tautinių mažumų įstatymo projektus, Civilinio kodekso bei Švietimo įstatymo pataisas, iškraipančius Lietuvos vietovardžius, gatvių pavadinimus ir de facto įvedančius regionines lenkų ir rusų kalbas;

– Balsavime palaikyti V. Stundžio su kitais Seimo nariais parengtus ir Konstitucijos nepažeidžiančius Vardų ir pavardžių rašymo http://alkas.lt/2014/04/11/sesiu-seimo- ... si-i-vlkk/, Tautinių bendrijų įstatymų projektus;

– Pašalinti iš valdančiosios koalicijos atvirai antivalstybinių pažiūrų, Konstitucijos, įstatymų nesilaikančią, Rusijos vykdomą okupaciją Kryme teisinančią ir Lietuvą melagingais pareiškimai Europoje šmeižiančią Lietuvos lenkų rinkimų akciją;

– Nutraukti G. Kirkilo įgaliojimus derėtis su Lenkija, kadangi jis nežino kalbų kontaktų sąvokų, reiškinių ir net dvišalės Lietuvos ir Lenkijos sutarties reikalavimų;

– Nedelsiant prie Seimo patvirtinti Regioninių ir etninių reikalų komisiją, kuri perimtų ir derybų su kaimyninėmis valstybėmis reikalus.

Mitingas įgaliojo šios protesto akcijos organizatorius atstovauti mitingo reikalavimus tol, kol jie bus iki galo įgyvendinti ir paskelbė, kad balsuosiantys už prieškonstitucinius projektus Seimo nariai bus laikomi sulaužiusiais Seimo nario priesaiką.

Primename, kad balandžio mėnesį daugiau nei 80 mokslo ir kultūros atstovų, reaguodami į siūlomus vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose pakeitimus bei svarstomus Tautinių mažumų įstatymų projektus, kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę, Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę bei ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, prašydami nepažeisti Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo, valstybės ir piliečių interesų.

Praėjusį mėnesį kreipimąsi dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo į šalies vadovus bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkę Daivą Vaišnienę paskelbė Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba LR Konstitucijai ginti, Lietuvių kalbos gynėjų sąjunga, „Vilnijos“ draugija ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga. Šiame kreipimesi primenama, kad „LR Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises ir laisves, neleidžia teikti ir privilegijų dėl tautybės, kalbos ar pažiūrų“, o „1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos draugiško bendradarbiavimo ir geros kaimynystės sutartyje (14 straipsnyje) numatyta pavardžių rašyba pagal skambesį“.

Balandžio pradžioje kreipimąsi į valstybės vadovus paskelbė 45 Lietuvos rašytojai. Jie pabrėžė, kad, įteisinus asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis, į lietuvių kalbos vartoseną tektų įtraukti apie 150 naujų raidžių ir diakritinių ženklų. „Lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą“, – sakoma rašytojų kreipimosi tekste.

Daugiau nei 66 tūkst. Lietuvos gyventojų yra pasirašę ir buvusio Seimo nario Gintaro Songailos inicijuotą reikalavimą ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą, kuriame, be kita ko, raginama nekeisti lietuvių kalbos abėcėlės ir Lietuvos Respublikos piliečių vardus bei pavardes dokumentuose ir toliau rašyti valstybine kalba, o pageidaujantiems rašyti ir užsienietiškas formas – nurodyti jas antrame paso puslapyje.

***

Visuomenininkai ir toliau kviečia pasirašyti internetinę peticiją:
„Apginkime valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą“
http://www.peticijos.lt/visos/71086

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 12 Bir 2014 20:26 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
***********************************************************

http://www.buzina.org/forum.html?func=v ... =250#44411

Тиамо rašė:
Литва настолько полиэтнична что это является серьёзной проблемой для жмудинов.


Не путайте Литву и Латвию. :)

В Литве литовцы составляют сейчас 85 процентов населения. И это число с каждым годом все растет.

К примеру, в 1900 г. литовцы составляли только 60 процентов.

Так называемые "поляки" - это в основном выходцы из нынешней Западной Белорусии и их потомки.

Они сьехались в колхозы и совхозы вокруг Вильнюса (в основном это Вильнюсский и Шальчининкский районы), и в заводы в Вильнюсе.

Ведь после войны практически все настоящие поляки (свыше 100 000, большинство - это так называемые "короняжи", которые в 1922-1939 г. переехали в Литву во время польской оккупации, и тут им даром отдали землю, а иногда и дома местных литовцев) из этих мест репатриировали назад в Польшу, а оставшихся местных литовцев угнали в Сибирь, производя настоящую этническую чистку. В их домах эти новые колонисты и поселились.

В основном они говорили на местной "мове" - смеси литовского, белорусского и русского языков (старики и сейчас так говорят).

Однако примерно в 1950 г. тут все местные школы (литовские, белорусские и даже русские) были закрыты, а вместо них основали свыше 100 польских школ.

А из Львова в Вильнюс переселили Польский педагогический институт, который и готовил польских учителей для этих школ - среди студентов были и поляки из Польши, но большинство - поляки из Западной Беларуси, которые после окончания учебы оставались в Литве. В самой же Беларуси польские школы закрыли, а вместо них открыли русские.

Похоже что все это сделали по какому то тайному соглашению СССР с Польшей, до сих пор засекреченному - очевидно, что без официального решения на высшем уровне СССР такое происходить не могло.

P.S. Какие это на самом деле "поляки в Литве", очевидно и по очень простому признаку - настоящий "короняжный" поляк никогда не опустится до такого уровня, чтобы нацепить "колорадку", как это массово делали 9 мая "поляки в Литве", начиная с их "вождя" Томашевского и кончая всем его "польским активом".

Отец самого Томашевского, между прочим, был активным совдеповцем, членом компартии Бурокявичюса ("на платформе КПСС") и сторонником ГКЧП.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 10 Gru 2017 00:41 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/kak_bel ... &c=1221500

№79 Kęstutis Čeponis, Литва - Валентин Антипенко (№24)

----Литвины - это никакие не белорусы, а обелорушенные аукшайты,---

Аукштайтия была крещена по католическому обряду еще в 1387 г. (Жямайтия только в 1413 г.) - и поэтому литовские байорай (шляхта), в то время жившая на восточном краю литовского этнического ареала, в основном не обелорусилась, а полонизировалась.

А литовские байорай (то есть свободные воины) в этих приграничных местах составляли до 30 процентов всех местных литовцев.

Тут, на восточном краю, жившие литовские крестьяне (крепостные) со временем частично обелорусились, частично тоже полонизировались.

№102 Валентин Антипенко, Беларусь - Kęstutis Čeponis (№79)

Я не знаю, как было дело с "байорай", а вот согласно ісследованіям выходца из здешних мест крупнейшего польского краеведа, профессора Франтишка Селицкого "У 16-м стагоддзі цалкам настала беларусізацыя былога літоўскага насельніцтва згаданых ваколіц. Спрыяла ёй тое, што беларуская мова стала мовай справаводства у Вялікім княстве літоўскім. У 16--м стагоддзі не толькі былі літвіны, якія жылі ў атачэнні беларусаў, але нават узгаданыя жывучыя тут татары перайшлі на беларускую мову."

№116 Kęstutis Čeponis, Литва - Валентин Антипенко (№102)

Во первых, говорить про беларусскую мову в 16 веке несколько преждевременно. :)

В то время можно говорить только о восточнославянском ареале местных говоров, которые мало чем между собой отличались на всем славяноязычном пространстве Литовской Державы.

Во вторых, байорай (шляхта), конечно, полонизации подверглись позже чем знать (вельможи), которые уже в 16 веке массого переходили на польский, который использовался при дворе польско-литовских королей.

Литовские байорай в Восточной Литве прошли несколько этапов славянизации - сначала часть из них стали восточнославяноязычными, а позже постепенно перешли на польский язык.

А вот литовские крестьяне славянизировались очень медленно - к примеру, даже в окрестностях Минска после WW1 еще было много литовскоязычных деревень.

P.S. Все татары были воины (байорай) и после Люблинской унии 1569 г. имели статус шляхты - поэтому подверглись славянизации довольно рано.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 06 Sau 2018 16:24 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/5330037 ... up_comment

Kęstutis Čeponis

В 16 веке литовская знать уже была сильно ополяченная - этому в основном способствовало их частое пребывание при королевском дворе в Кракове и других местах.

Это исторический факт.

Литовские байорай постепенно ополячились уже позже (однако даже в конце 19 века примерно четверть литовских байорай еще говорило на литовском языке), а часть литовских крестьян в Восточной Литве ополячились (или обелорусились) в основном только в 19 веке - в начале 20 века.

---Не было и балтской знати, кроме Жжямайтский (Земгалов) ---

Какую "историческую" чушь вы тут порите... :)

Во первых, жемгаляй были совсем не жямайчяй, а отдельное летто-литовское племя (даже можно сказать - этнос).

Жямайчяй и аукштайчяй - это этнографические части литовцев. И уже Витаутас это очень ясно разьяснил в 1420 г. в своем письме.

----------------------------------------------------------------------------------

Выдержка из письма Витаутаса 1420 г. Римскому императору Сигизмунду:

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

Витаутас объясняет императору Сигизмунду в 1420 г., что значит названия аукштайтов и жемайтов на литовском языке:

«…вы сделали и объявили решение по поводу Жемайтской земли, которая есть наше наследство и вотчина из законного наследия наших предков. Ее и теперь имеем в своей собственности, она теперь есть и всегда была одна и та же самая Литовская земля, поскольку есть один язык и одни люди (unum ydeoma et uni homines). Но так как Жемайтская земля находится ниже Литовской земли, то и называется Жемайтия, потому что так по-литовски называется нижняя земля (quod in lythwanico terra inferior interpretatur). А жемайты называют Литву Аукштайтией, то есть верхней землей по отношению к Жемайтии. Также люди Жемайтии с древних времен называли себя литовцами, и никогда жемайтами (Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant), и из-за такого тождества мы в своем титуле не пишем о Жемайтии, так как все есть одно - одна земля и одни люди.»

(Codex epistolaris Vitoldi, Krakow, 1882, c. 467).

Примечание: по-литовски žemas - "низкий", aukštas - "высокий".

------------------------------------------------------------------------------

Знать была во всех летто-литовских племенах (этносах) - и у прусов, иу литовцев, и у ятвягов, и у селяй, и у жемгаляй, иу латгаляй.

Другое дело, что во времена воин с крестоносцами и меченосцами очень много местных князей погибло.

А большинство прусских, часть ятвяжских, селонских, куршских, жемгальских, латгальских князей онемечились, когда их земли завоевали немецкие ордена.

---------------------------------------------------------

Вот вам, к примеру, список имен одной только жямайтской знати (не путайте с жемгальской знатью) (по письменным источникам):

Žemaitijos diduomenės vardai (1390-1413)

Šis sąrašas sudarytas kaip priedas moksliniam Rimvydo Petrausko straipsniui "Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje".

Imta iš knygos "Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos" (sudarytojas Antanas Ivinskis, 2004 m. Aidai).

Argelis (Argel)
Asteika (Hosteike)
Ašleika (Hosleyke)

Bareikis (Bareyke)
Bimantas (Bimunt)
Brustys (Bruesthe)
Butautas (Buthout)

Dalna (Dalna)
Daukša (Dawchs)
Daukutis (Dawkutis)
Dirkštelis (Dirkstel)
Dramutis (Dramutte, Drowmutti)
Dravenis (Drawenne)

Eikutis (Eycutte)
Eimantas (Eymund)
Einorius (Eynur)
Eivydas (Eywida)
Eivildas (Eywild)
Erimas (Erim)

Gailedgidas (Gaylegedde)
Galminas (Galmin)
Gapšys (Gopsz)
Gelba (Gelba)
Gelutis (Gelutte)
Gelvonas (Gelwan)
Getas (Getez)
Ginčė (Gyntsche)
Girgutis (Gerkotte, Gergutt)
Girstautas (Girstawt)

Jasutis (Jassuden)
Jaušys (Jawsche)
Jawirtas (Jawirte)
Jodeika (Jotheke)
Jodikis (Jodike)
Jotkys (Jotkys)

Kandbutas (Kandbuth)
Kelpša (Kelpse)
Kybartas (Kyburt)
Kimantas (Kymunt)
Kirklys (Kyrkly)
Kirkutis (Kyrkutte, Kircutis)
Kitundas (Cytund)
Klausigaila (Clawssegail, Clawsigal, Clausigal, Clausgel)
Knepa (Kneppe)
Kušleika (Kosleike)

Laikintas (Laikynte)
Lauksvydas (Louxtined, Lawgtzwid)
Lukotė (Lukotte)

Mazbutas (Maisebuth)
Mileika (Myleyke, Mileyke)
Mingaudas (Mynnegawde)
Minigaila (Mynnegail)
Minimantas (Minimunth)
Mišeikis (Misscheyke)

Nadabas (Nadobe)
Nataras (Nathare)
Nigaila (Nicael, Nygail, Nigal)

Pamplys (Pampli)

Ragelis (Ragel)
Ramontas (Ramont)
Rėkutis (Roeukutte, Ruckunde)
Romeika (Roymeyke)
Ropė (Reppe)
Rosteika (Rosteyke)

Sagintas (Sagynthe)
Saugutis (Sagotte, Sowgutte)
Sirtautas (Sirtawt)
Skaudiktas (Scawdicth)
Skutas (Skutez)
Skvaibutis (Sqwaybuth)
Stangys (Stonge)
Sungaila (Sungaila)
Surtenis (Surthen)

Talutis (Talutte)
Tidikis (Tiddika)
Tyla (Tilen)
Titakas (Thitaco)
Tuteika

Vaidenis (Waydenne)
Vaidotas (Waydotte)
Vazbutas (Wasebuth, Wazebuth)
Vėbra (Webra)
Vidas (Wide)
Viešė (Wesche)
Vilaudis (Wilawde)
Vizbaras (Wezebar, Wissabor)
Vizginas (Wissegen, Wyssigin)

Zundys (Sunde)

Žaudys (Zawden)
Žilpa (Zilpe)
Žvalgenis (Swolken)

*****************************************************

Имена Литовских владык

Вот несколько примеров:

Mindaugas (Миндаугас)

Уже Стрыйковский писал, что Миндовг звался Mindaugos (Миндаугос).

В "Хронике..." (“Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi”) Стрыйковского 1588 года читаем заголовок:

MINDOPH, MENDOLPH, MENDOG, albo MINDAGOS RINGOLTOWIC, WIELKI XIĄDZ, potym KRÓL LITEWSKI, ŻMODZKI I NOWOGRODZKI, ROKU ZBAWIENNEGO 1240.

Далее по тексту трижды это написание "Mindagos" (Миндагос) уже упоминается как "Mindaugos" (Миндаугос):

"... A Mindaugos, albo Mindów, syn jego ... [который являлся сыном] ... Ringolt Algimuntowic, prawnuk Skirmuntów, prasczur Erdiwiła Montwiłowicza ...".

Литовское языческое имя Mindaugas (Миндаугас) происходит от литовских слов "mint-is" (мысль) и "daug" (много), и буквально означает "многомыслящий".

--------------------------------------

Vytautas (Витаутас)

В разных восточных и западных древних хрониках и документах упомянуты разные варианты - Витольд, Витольтъ, Witoldus, Withawt, Wytowdus, Wytawtes и т.д.

Wytawtes - это и есть литовский нынешний вариант Vytautas, который также прекрасно известен и из литовской народной устной речи - легенд, преданий, названий разных поместий и деревень, холмов и других мест, а также литовских имен и фамилий, записанных еще в 17-19 веках.

Литовское языческое имя Vytautas (Витаутас) происходит от литовского древнего корня "vyd-" - "iš-vyd-o" (увидел) и "tauta" (народ, этнос), и буквально означает "видящий (свой) народ".

(P.S. Особенно древнее имя Vydautas (Видаутас) в литовском языке в 14 веке уже превратилось в Vytautas (Витаутас) из за схожести согласных.)

--------------------------------------

Kęstutis (Кястутис)

В литовском языке в раннем средневековье имя Kęstutis (Кястутис) звучало в некоторых литовских наречиях примерно как Кянстутис (Kenstutis) или Кинстутис (Kinstutis).

Реликтом этого древнего звучания является сохраненное в нынешнем литовском написании имени используемая буква ę, а не e.

Примеры из хроник:

Kestutus в Chr. Dubnicencis 1351 г. (где он резал быка).

А еще в разных неславянских текстах куча других аналогичных примеров - Kinstutis, Kestutus и т.п.

Имя Кястутис происходит от древнего литовского слова "kęsti" (кясти, а раньше произносилось "kensti (кянсти)" или "kinsti (кинсти)" (в восточно-литовских наречиях)) - "терпеть"; смысл имени - "терпеливый".

--------------------------------------

Vytenis (Витянис)

Rex Vitehnus в 1226 г. у Петра из Дуйсбурга.

Vytenis (Витянис) происходит от литовского слова "vyti" (вити) - "гнать или преследовать" (врагов).

От этого слова, между прочем, происходит и название герба Литовской Державы - Vytis (Витис), которое славяне просто перевели на свои языки и назвали - "Погоня".

--------------------------------------

Daumantas (Даумантас)

Например, у Стрыйковского в его Хронике есть записана им песня, которую поют литовцы про князя Довмонта - в песне князь записан Dowmontas.

Еще надо добавить, что литвинами Стрыйковский называет народ, поющий "Dowmontas, Dowmontas labos rajtos luguje" - явно не на славянском языке... :)

*******************************************************

Wissewaldus или Wiscewaldus (в "Хронике Ливонии" Генриха Латвийского - владыка Княжества Герцики (Gerceke) в начале 13 века), а его имя - "Visa valdantis" - в переводе на русский оно звучало бы примерно "Всем владеющий" .

Аналог этого имени в русском языке - Всеволод.

Это имя встречается в разных балтских землях, в том числе и в Литве - около Вильнюса было городище Wissenwalde - известная из документов крестоносцев.

В Пруссии было распространено имя Wiswaldis и другие его формы.

Намного раньше - еще в 10-11 веках - это имя встречается в сагах викингов.

Например, в «Саге об Олаве» монаха Одда рассказывается о Виссивальде, «конунге Восточного пути (Austruegs konungr)» [Ó. Tr. Oddr., 107], а в «Круге земном» Снорри Стурлусона он назван «Висивальдом, с востока из Гардарики (Vísivaldr austan ór Garðaríki)» [ÍF, XXVII, 436].

-------------------------------------- -------

Swantepolcus - известно несколько вариантов его имени: Swantepolk, Swantipolk, Svatopluk, Swietopelk, Swatopolk, Sviatopolk, Światopełek, Świętopełk, Domin(us) Zwantepolc(us) D(ux) Danceke и Svantopelc Ducis Pomeranie.

Świętopełk Mieszkowic (ur. w latach 979–985, zm. przypuszczalnie przed 25 maja 992) – drugi syn Mieszka I, księcia Polski z dynastii Piastów i jego ostatniej żony Ody, brat Bolesława I Chrobrego, Mieszka i Lamberta.

Świętopełk jest znany jedynie z przekazu kronikarza Thietmara.

Został pominięty w dokumencie Dagome iudex, co zdaje się wskazywać, że nie żył w tym czasie - tj. zmarł najpóźniej około 991 roku.

Pojawiła się jednak hipoteza, że pominięcie Świętopełka było spowodowane faktem, iż przeznaczono dla niego Pomorze. Miał także być protoplastą dynastii książąt pomorskich.

Pogląd ten pozostaje w mniejszości. Obecnie większą popularnością cieszy się hipoteza, że książęta pomorscy wywodzili się od Piastów prawdopodobnie poprzez córkę Siemomysła lub Mieszka I.

Świętopełk, według jednej z hipotez był ojcem Dytryka lub Dytryka

Swantepolcus управлял Гданским Поморьем, то есть древними прусскими землями, которые были постепенно славянизированны во второй половине первого тысячелетия (в кашубских наречиях и сейчас много древних балтизмов). Поэтому его имя вполне может быть древнего прусского происхождения.

Эту проблему пусть решают специалисты прусского, древнепольского и древнекашубского языков.

*****************************************************

Почитайте и это:

"К референту изредка заходил настоящий пережиток прошлого — светлейший князь Йонас Гедиминас Бержанскис-Клаусутис, герба Помян, как он подписывался. Старик служил, кажется, в Министерстве финансов. Он просиживал у нас четыре — пять часов, в который раз излагая референту историю своего рода со времен Гедиминаса и показывая какие-то старые бумаги. Видно, для этого человека все счастье и смысл жизни были в его генеалогии."

"Глашатаем идей возрождения древней литовской веры был Ю.Г.Бержанскас-Клаусутис (1862-1936) с 1905 до 1915 г. у царской власти добивавшийся признания его исповедывателем старой литовской веры и в 1915 достигнувший своей цели."

Подшивка
21 ноября 2008 («Вести Сегодня» № 269)

Автор: Никита Красноглазов
100 лет назад

1908 год:

"Некоторое время тому назад представители русского населения местечка Гривы чествовали податного инспектора Иллукстского уезда Курляндской губернии князя И. И. Гедимина–Бержанского–Клаусутис при его отъезде на службу в Фридрихштадтский уезд".
-------------------------------------- ------------

Как видите, явно до 1918 г. этот князь Йонас Гедиминас Бержанскис-Клаусутис, герба Помян, царю именем Гедиминас представился. :)

*****************************************************

Traidenis в славянских хрониках называется в обычной славянизированной форме Тройден, а вот его брат уже в чисто литовской форме Гедрус (по литовски Giedrius).

Ну а Во́йшелк (Вышелк, Вышелег, Вошелег, Войселк, Волштыник, Волстыник) в латинских источниках не упоминается.

The original Lithuanian name of the Grand Duke has puzzled many linguists and historians. Their reconstructions resulted in two credible variants Vaišvilkas, based on Woyszwiłk and Vaišelga, based on Vojšalk.

******************************************************

Вот вам к примеру один из множества документов Ордена крестоносцев - дата и место написания 1396 Oktober 29. [Marienburg.] :

Item der dritte artikel: Das her dem orden solde halden die brieffe, die dem orden weren vorlenet von der heiligen Romischen kirchen und dem heiligen Romischen reiche, und siener vorfarn konige czu Littawen, nemelich und besundern siene briefe und der orden im doran eyn groses entweych. Und uff das her sich deste ernstlicher czu dem cristen gelouben gebe, so wolde der orden czu der czeit vorswegen haben privilegien, dy her hat von der heiligen Romischen kirchen und dem heiligen Rom[ischen] reiche, und ouch Wytawtes eigener briefe, und der orden hette im lasen genugen an {S. 28} den landen, die doch Wytawtes noch siener eldern ny gewest sien, als her selber gesprochen hat und bekannt in sienen briefen, als der wiltnisse czwisschen sienen und unsern landen, die der orden vorwustet hat, und ouch das land Samayten, das dem orden vor vil jaren gegeben und bestetiget ist von der heiligen Romischen kirchen und dem heiligen Rom[ischen] riche, das ouch noch sien noch siener eldern ny gewest ist und noch huten tages syn nicht enist, idoch uff eyn behagen unsers heiligen vaters des pabistes, unsers gnedigen heren des Romischen konigs und unser gnedigen herren der korfursten. Uff die dry artikel noch keynen besundern von in antwert geschach czu genuge.
1396 Oktober 29. [Marienburg.]

Больше разных документов можно было найти тут
http://www1.uni-hamburg.de/Landesforschung/orden.html , но сейчас сайт уже почему-то закрыт... :(

--------------------------------------------------------------------------------

Deutcher Ritterorden
http://www.goerke.us/genealogy/Regesten.pdf

Wytawtes eigener briefe, und der orden hette im lasen genugen an den landen, die doch Wytawtes noch siener eldern ny gewest sien, als her selber ...

--------------------------------------------------------------------------------

Или тут:

Codex diplomaticus Prussicus. Bd. 6

http://www.kpbc.ukw.edu.pl/dlibra/plain ... t?id=22408

28 den Landen, die doch Wytawtes noch siener eIdern ny gewest sien, als her selber gesprochen hat und bekant in sienen briefen, als der WiItnisse czwisschen ...

--------------------------------------------------------------------------------

http://www.mgh-bibliothek.de/dokumente/b/b031360.txt

DAS DER JAIIIIRE 1399-1409.

....Nadrow und Petir des herren bischofes

April 27. luthe zu Sameland zum Elbinge gegeben am sontage vor Philippi und Jacobi. iteiu 5 m. I'ischer herzoges Wytawtes narre vor eyien rock. item 1112 m. eyiue botlien, der dem iueister lirife brochte vom konige 20 Mai 7. zu Reheiiien an der rnittewoclien noch Philippi und Jacobi. iteui April 27. 8 Schilling den brifjungen zuiu Elbinge am sontage vor Walpurgis. iteiu 4 scot in den stok uf deme tamuie. item 2 W. dem alden pferrer \-on Nidenburg gegeben. iteiii 1 m. deme Franczoser eyme Mai I. herolde, der mit dem Franczoser zu Marienburg was, Philippi und 65 Jacobi....

--------------------------------------------------------------------------------

Full text of "Liv-estund-kurländisches Urkundenbuch"
https://archive.org/stream/livestundkur ... g_djvu.txt

Es ist iwerle gewest and nach bey herczog Wytawtes onsers vetteren geczeiten, das in eyn grosfarste eynen houbtman gegeben hat 1 , dach begerten sie forder ...

--------------------------------------------------------------------------------

Ниже изложена титулатура Витаутаса, которая используется в им собственноручно утвержденных документах, подробно описывается в статье тут:

ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr.7

Lietuvos valdovo titulas ir valdžia XIV a. pab. - XV a. viduryje
Skurvydaitė Loreta

http://www.lis.if.vu.lt/?lang=LT&id=arc ... asKiekis=1

Источники:

- Akta Unji Polski z Litwą 1385–1791. Wydali St. Kutrzeba i Wł. Semkowicz. Kraków, 1932

- Kodex diplomatyczny Litwy. Wydany z rękopismów w Archiwum tajnem w Królewcu Zachowanych. Przez E. Raszyńskiego. Wrocław, 1845. Nr. 1.

- Codex Diplomaticus Ecclesiae Cathedralis necnon Dioecescos Vilnensis. Wydali J. Fijałek i Wł. Semkowicz. Kraków, 1948. T. 1. 1387–1507. Nr. 25. P. 41.

------------------------------------------------------------------------

1395 год, 2 февраля - дарственный акт Вильнюсской кафедре

Nos Allexandrer alias Vitowdus Dei gracia princeps supremus Lythuane etc
-------------------------------------------------------------------------

В Астравском договоре

Witowdus Dei gratia dux Lithuaniae dominus Trocensis, Luszensis etc

-------------------------------------------------------------------------

1401 год - в Радомском договоре

Alexander alias Wytowdus Dei gratia dux Littwaniae etc.

---------------------------------------------------------------------------

1413 г. - в договоре Хородли.

Allexander alias Wytowdus magnus dux Littwaniae necnon terrarum Russiae dominus et haeres etc

Wladislaus Dei gracia rex Polonie Lithuanieque princeps supremus et heres Russie et cetera et Allexander alias Witowdus eadem gracia dux Lithuanie dominusque Trocensis.

******************************************************

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 04 Bal 2018 21:51 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina

https://imhoclub.lv/ru/material/nash_ob ... ?c=1259681

№263 Kęstutis Čeponis, Литва - Marija Iltiņa (№260)

Литовцы, даже шляхтичи, очень редко брали в жоны полячек из Короны.

В Литве до 1922 г. этнических поляков (то есть из Короны) практически не было, только ксендзы и несколько сот железнодорожников, которые служили на ж.д. Санкт-Петербург - Варшава.

Однако к началу 20 века очень много литовцев, особенно шляхтичей, ополячились.

Точнее говоря, дома они часто говорили на литовском, а "на людях" - на польском.

Пример - тот же Юзеф Пилсудский, который свободно говорил на литовском, но на людях это показывал редко.

Потому, что для литовского шляхича считалось не престижно говорить на литовском - "поганском и мужицком языке"....

Ксендзы поляки несколько веков в Литве активно насаждали, что "литовский язык - поганский, и католический бог его не понимает".

А все, кто исповедуют "польскую вяру", с богом должны говорить на польском.

Кроме того королевский двор и знать Литвы уже с 15-16 веков говорили на польском, и литовские шляхтичи приноравливались к языку королевского двора.

Поэтому очень многие литовцы во время разных переписей и заполнения анкет писали, что они польской вяры или поляки.

Пример - автор литовского гимна и практически основоположник идеи Независимой Литвы Винцас Кудирка, который почти до 20 лет стыдился на людях говорить на литовском и признавать, что он литовец.

Но в конце 19 века произошел резкий перелом в самосознании литовцев, в том числе и среди литовской шляхты - и появилось Движение (Саюдис) "литвоманов", как тогда его назвали польскоязычные литовцы.

Но до WW1 он охватил только часть литовских шляхтичей.

Другая часть осталась сторонниками Жечпосполиты - Республики Двух Народов, как тот же Пилсудский и его сторонники.

Литовцев и в царские времена, и в советские очень часто записывали поляками...

Вот пример:

https://bessmertnybarak.ru/books/search ... 0%B8%D1%81

Чепанис Игнатий Лаврентьевич
1896 г. р., урож. г. Вильно (Польша), поляк, грамотный, беспартийный, слесарь 3-го участка "Нефтестроя", проживал в г. Новгород. Арестован 9 февраля 1938 г. Осужден на 10 лет лагерей.

(НовгКП: т. 2, с. подробнее»
Учтен в «Книга памяти Новгородской области»

----------------------------------------

P.S. Он чистокровный литовец, мой дальний родственник (наша фамилия до 1940 года была Чепанис - Czepanis), но записан как поляк.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 04 Bal 2018 23:01 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Alvydas Butkus‎
Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas


XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Kauno regionas (Kauno-Kėdainių-Raseinių ruožas) buvo labiau aplenkėjęs, nei Vilniaus apylinkės.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Paveikslėlis

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... =3&theater

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 30 Rgs 2019 17:29 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
---Arwi Rakecky вы полоски видите на картинке из вашей ссылки-там где Волковыск, Гайна, Докшицы, Минск? это называется-чересполосно. Эти балты -заславянились. Это беларусы сейчас----

А кто же с этим спорит - да, местные литовцы за прошедшие века полонизации и русификации славянизировались.

Однако это нам не проблема - к примеру, даже в Жямайтии и вокруг Каунаса в 1918 г. было множество славяноязычных (точнее польско язычных) фольварков и имений.

Найдите там какие-то польскоязычные поселки сегодня... :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 30 Rgs 2019 20:07 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Mapa rozsiedlenia ludnosci polskiej 1929

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... w_1929.jpg

Paveikslėlis

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... w_1929.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 30 Rgs 2019 20:09 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Mapa rozsiedlenia ludnosci polskiej 1916

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 6_roku.jpg

Paveikslėlis

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 6_roku.jpg

Paveikslėlis

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... 6_roku.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
 Pranešimo tema: Re: Lietuvos lenkinimas
StandartinėParašytas: 30 Rgs 2019 20:17 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 26989
Miestas: Ignalina
Mapa rozsiedlenia ludnosci polskiej 1912

https://upload.wikimedia.org/wikipedia/ ... ka1912.jpg

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 74 pranešimai(ų) ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007