Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - VYTAUTAS ALANTAS: LIETUVIŲ TAUTOS GENIJUS

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Geopolitika (lietuviškoji, baltiškoji ir pasaulinė) - įvairios politinės temos ir politologinės teorijos

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

VYTAUTAS ALANTAS: LIETUVIŲ TAUTOS GENIJUS

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Legionierius

Pranešimo tema: VYTAUTAS ALANTAS: LIETUVIŲ TAUTOS GENIJUS

Parašytas: 26 Spa 2010 16:38

Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius

VYTAUTAS ALANTAS

LIETUVIŲ TAUTOS GENIJUS

1. Praeityje

Kaip senovės Lietuva valdėsi ir gyveno? Kaip ji išėjo į istorijos areną? Kaip pelkėse skendėjanti ir giriose pasislėpusi tauta staiga iškilo ir pasiekė didžiosios europinės valstybės galybės? Ir kodėl neilgai žibėjusi jos žvaigždė užgeso? Ar aisčiai jau buvo suvaidinę jiems skirtą vaidmenį, ar jie dar nebuvo tinkamai pasiruošę vykdyti savo pašaukimo? Kaip mes išsilaikėme keletą amžių beteisiai, savo bajorijos išdavikiškai apleisti ir draskomi iš visų pusių priešų? Ir kaip, pagaliau, įvyko tas stebuklas, kad po penkių šimtmečių persekiojimo, niekinimo ir visokios priespaudos lietuvių tauta vėl pabudo, griežtai pareikalavo savo pamintų teisių ir parodė gaivališką norą gyventi?

Lietuvos praeitis turi daug paslapčių, kurių, galbūt, niekados neatspėsime. Ji pilna didingų užsimojimų ir staigių kritimų, sklidina gilaus tragizmo, nepabaigtų sakyti žodžių, pusiaukelėje sustingusių mostų ir kartu triumfalinių žygių, didybės ir imperinės dvasios. Lietuvos istorija yra priešybių istorija. Atrodo, kad ji buvo kuriama didžiausio įkvėpimo ir didžiausio dvasios nuopolio momentais.

Kaip ko kaitrios dienos, saulei nusileidus, vakaruose dar ilgai raudonuoja dangus, apšviestas jau nematomo dangaus kūno spindulių, mūsų istorijos tolimame akiratyje praeitis tebespinduliuoja žaižaruojančiomis spalvomis ir niekados nenustos spinduliavusi. Ne be reikalo tiek daug rašytojų ieškojo įkvėpimo Lietuvos praeityje, ne be reikalo aušrininkai sėmėsi iš jos jėgų žadinti tautai iš miego, ne be reikalo ir mes ieškome ten pavyzdžių ir įkvėpimo naujajai Lietuvai statyti. Mes visi jaučiame savo praeities didybę ir galybę. Mes grįžtame ir visada grįšime prie to neišsemiamo, mus gaivinančio, įkvepiančio ir šildančio židinio. Kažin ar rasime pasaulyje tautą, kurios gyvenime praeitis būtų suvaidinusi tokį milžinišką vaidmenį, kaip lietuvių tautos gyvenime? Jei mes nebūtume turėję didžiulės praeities, vargu ar mes bebūtume įstengę prisikelti iš karsto, kuriame mus rūpestingai stengėsi užkišti vakarykščiai Lietuvos duobkasiai. Jausdami užpakalyje Mindaugų, Gediminų, Kęstučių, Vytautų galybės dvasią, mes naujaisiais laikais drąsiai griebėmės ginklo, kad vėl galėtume tapti šeimininkais toje žemėje, kuri aplaistyta mūsų prosenelių kraujo ir iš kurios jos didieji valdovai diktavo savo valią ne vienai kaimyninei tautai...

Lietuvos istorija yra kryžkelės istorija. Lietuvoje grūmėsi priešingi kaimyninių valstybių interesai ir įtakos. Į Lietuvą ir iš Lietuvos ėjo keliai į Vakarus, Rytus ir Pietus. Per Lietuvos žemę Vakarai veržėsi į Rytus, Rytai čia kovojo su Pietumis, Pietūs su Rytais ir Vakarais. Žodžiu, Lietuva buvo arena, kurioje susidurdavo įvairūs priešingi skersvėjai. Kol kaimyninių tautų interesų bei įtakų sferos nebuvo susilietusios, tol Lietuva galėjo ramiai medžioti ir kopinėti medų savo giriose, bet tas idiliškas gyvenimas turėjo pasibaigti, kai į jos sienas ėmė belstis kitos tautos. Lietuva tada arba turėjo likti pasyvi ir leistis sutrypiama kitų tautų, arba ji turėjo pakelti kumštį ir kiekvienam į jos žemę ir laisvę besikėsinančiam kaimynui duoti tinkamą atsakymą. Ji pasirinko antrą kelią.

Besigrumdama su kaimyninėmis valstybėmis, Lietuva sustiprėjo ir labai išplėtė savo sienas. Dėl geografinės padėties Lietuvos istorija tiek daug turi vingių ir netikėtumų. Mums šiandie tenka stebėtis, kiek lietuvių tautos valstybiniam genijui reikėjo turėti lankstumo, kad jaunas Lietuvos valstybės laivas visą laiką kovodamas nesudužtų, bet nuolat stiprėdamas plauktų pirmyn per šią Europos neramią vietą.

Geografinė Lietuvos padėtis apsprendžia arba bent paaiškina jos valstybės formavimąsi bei plėtojimąsi. Nuo 1200 m. iki Vytauto Didžiojo mirties, t. y. iki 1430 m., Lietuvos valstybės galybės kreivė nuolat kilo ir Vytauto Didžiojo laikais ji pasiekė aukščiausio taško. Per tą pustrečio šimto metų lietuvių tautos valstybinis genijus subrendo ir pasiekė savo apogėjaus. Rodosi, kad lietuvių tautą tuo metu yra apėmęs gaivališkas noras kurti, kovoti, siekti galybės, viešpatauti. Pirmą kartą išėjusi į istorijos areną lietuvių tauta savo karinio genijaus veržlumu per trumpą laiką išsikovojo sau garbingą vietą. Pustrečio šimto metų lietuvių tauta dega kūrybine ugnimi. Ir per tą laiką nuveikiami titaniški darbai. Vytauto Didžiojo imperija tam geriausias įrodymas. Lietuvių tauta eikvojosi ne tik karo lauke, bet ir daug kur kitur. Ji be atodairos dalina kaimynams kunigaikščių bei karalių dinastijas, duoda jiems valstybės vyrus, kviečiasi svetimtaučius ir dalina jiems privilegijas ir t. t. Nedidelė, palyginti, etnografinė Lietuva nukariauja daug didesnes tautas ir diktuoja joms valią. Ji tai galėjo padaryti tik savo karinio ir diplomatinio genijaus dėka. Tiesa, ne visi užsimojimai buvo įvykdyti – aš aukščiau pastebėjau, kad daugelis žygių turėjo sustoti pusiaukelėje, bet ir tai, kas buvo padaryta, yra pakankamas lietuvių tautos genijaus gaivališkumo bei galingumo ženklas.

Bet toje lietuviško valstybinio ir karinio genijaus milžiniškoje ekspansijoje glūdėjo ir jo pražūtis. Lietuvių tauta per tą pustrečio šimtmečio eikvojo savo jėgas be jokio saiko ir kontrolės. Ji per greit pasidarė galinga, kad būtų sugebėjusi savo galybę vertinti ir ją išsaugoti. Aš kitoje šios knygos vietoje (Tautinės kultūros problema) esu kalbėjęs apie priežastis, kurios Lietuvos imperiją privedė prie žlugimo; čia tiek pridursiu, kad didžiųjų kunigaikščių Lietuvą galėjo išsaugoti tik be galo atsargi ir apdairi jos valdovų politika. O kadangi tokios politikos nebuvo, kadangi buvo nusigręžta nuo vienintelio lietuvišką imperiją jungusio principo, būtent nuo lietuviško valstybingumo, tai išsitiesęs milžinas nuo jūrų iki jūrų turėjo imti negaluoti, o paskum ir visiškai subyrėti. Po Vytauto Didžiojo mirties lietuvių tautos valstybinis genijus ima rodyti nuovargio ženklų, nes Lietuvos valdovai vis daugiau dėmesio ima kreipti nebe į savo, bet svetimą valstybę, įsiskverbėlių dvasia vis labiau ima dvelkti Lietuvos valstybėje, paraližuodama jos organizmą ir kreipdama mūsų valstybės vagą į Lenkijos valstybės vėžes. Lietuvių tauta, nusigręžus nuo jos vadovaujančiam sluoksniui, vėl kažin kaip susitelkia, susikuprina, jos genijus iš galingo milžino pasidaro raukšlėtu veidu senelis. Atrodo, kad lietuvių tautą išvargino jos didybė, ir ji iš kunigaikščių rūmų vėl ilgam laikui sugrįžo į paprastą lūšnelę pailsėti...

Taip truko iki „Aušros“ gadynės. XIX šimtmečio pabaigoje lietuvių tautos genijus po penkių šimtų metų vėl pakėlė galvą ir išėjo į istorijos areną, tik šį kartą jis buvo apsiginklavęs nebe kardu, bet plunksna, ir jo žvilgsnis buvo nukreiptas nebe į tolimų žemių užkariavimą, bet pirmų pirmiausia į įsistiprinimą savo tėvų žemėje. Lietuvių tauta neberodė ginklo galybės, bet ji parodė ne mažesnę dvasios galybę: sutraukyti nelaisvės pančiams reikėjo ne mažiau valios ir ryžtumo, kaip barškinti kardais į Maskvos sienas arba plukdyti žirgus Juodojoje jūroje.

Atgavusi nepriklausomybę, lietuvių tauta, tačiau, negalėjo tinkamai išplėsti savo kūrybinės galios, nes neturėjo savo natūralios ir istorinės atramos, būtent, Vilniaus. Per porą dešimtmečių lietuvių tautos kūrybinė valia buvo panaši į paukštį su palaužtais sparnais: jis nori pakilti, bet negali. Tiesa, mes dirbome, tačiau negalėjome nusikratyti nemaloniu jausmu, tartum mes statytume namą ne ant tvirto pamato. Neturint Vilniaus, lietuvių tautos kūrybinis genijus negalėjo kaip reikiant išsiklestėti. Tik atgavus sostinę, atsiskleidė palankios perspektyvos lietuvių tautos kūrybinei galiai pasireikšti ir kultūrinėje dirvoje duoti tokių vaisių, kaip kad anais senais laikais ji davė lietuviško valstybingumo ekspansijos lauke.

2. Baltasis Raitelis į ateitį

Kalbėti kas bus už šimto metų, reiškia pranašauti, bet kalbėti apie netolimą ateitį, reiškia susidaryti jau konkretų, siektiną planą. O turėjimas plano jau yra ateities numatymas ir jos rikiavimas pagal tam tikrą idealą.

Koks gi bus netolimos ateities Lietuvos vaizdas? Jei neįvyks joks kataklizmas, Lietuva netolimoje ateityje, be abejo, pasidarys tokia pat kultūringa valstybė, kaip ir kitos jos didumo valstybės. Ji bus išraizgyta gerais keliais, geležinkeliais ir orinio susisiekimo linijomis. Paupiais ji pasistatydins galingas elektros stotis, kurios visam krašui teiks šviesą ir energiją. Susitvarkys miestai, kuriuose klestės pramonė ir amatai ir kuriuose turės vyrauti lietuviškas elementas. Medinis kaimas nyks, o jo vietoje augs raudonais stogais mūrinė Lietuva. Žemės ūkis mechanizuosis, nes vis nauji ūkininkui statomi uždaviniai pareikalaus ir naujų darbo metodų, o, antra vertus, žemės apdirbimo mechanizavimo vis labiau reikalaus darbo jėgų stoka. Vandens susisiekimas žymiai sustiprės ir pagerės, nes upės bus sureguliuotos. Visas kraštas apsiraizgys tankiu pradžios mokyklų, specialinių, ypač kaimui skiriamų, mokyklų, Tautos Namų ir kitokių kultūrinių židinių tinklu. Atgavus Vilnių, ypač turės pražįsti tautinė kultūra: literatūra, tapyba, teatras, architektūra, Lietuvos istorija, tikybinių sąjūdžių istorija ir t. t. Lietuvos jaunimo auklėjimas vis labiau bus kreipiamas nacionalistine linkme, ir jo pasaulėžiūra bei charakteris bus vis labiau sudidinamas.

Šiandie kiekvienas lietuvis Lietuvos ateitį įsivaizduoja taip, kaip čia keliais bruožais ji pavaizduota. Šios realios perspektyvos su pranašavimu nieko bendro neturi, nes daugelis iš aukščiau paminėtų darbų jau pradėti vykdyti, o kiti turi užuomazgą. Apie ką mes šiandie kalbame ir svajojame po metų kitų, be abejo, taps kūnu. Tai yra tik laiko klausimas.

Bet apskritai, ar yra prasmės kalbėti apie ateitį? Kam kalbėti apie rytojų, jei šių dienų tikrovė knibždėte knibžda nagrinėtinų ir spręstinų klausimų? Taip statyti klausimą būtų netikslu, nes ateities vaizdas, galbūt, ir iš tikrųjų yra svarbus veiksnys kultūrinei pažangai skatinti. Galvojimas apie ateitį yra didelis akstinas kūrybiniam darbui tiek paskiram žmogui, tiek visai tautai. Ateitis yra viltis, ji yra troškimas geresnio gyvenimo. Mes galime nežinoti, kas mūsų laukia ateityje, bet mes negalime netrokšti geresnės ateities. Jei iš mūsų smegenų kas išbrauktų sugebėjimą galvoti apie ateitį, mes nustotume bet kokio noro gyventi. Dabartis didele dalimi yra ateities padaras. Apie ką svajojo mūsų tėvai, šiandie yra įvykęs faktas. Jei jie nebūtų svajoję, jei jie nebūtų mokėję „sapnuoti“, ar mes šiandie turėtume tai, ką turime?

Todėl kalbėti apie mūsų tautos ateitį nėra bergždžias dalykas. Ateities vizijos mums gali duoti daug įkvėpimo tai ateičiai kurti konkrečiu būdu, t. y. vykdyti ką esame užsibrėžę. Gyvenimo tikrovė mus moko, kad realizuoti užsimojimai dažniausiai nustoja savo žavesio, tas tiesa, tačiau be ateities poezijos, be ateities kartais ir miglotų, bet vis dėlto gražių vizijų žmogus neišsiverčia. Mums reikia, kad mus kūrybos kelyje stumtų pirmyn ne tik praeities garbingi žygiai, bet mums reikia, kad ir trauktų mus pirmyn gražesnės ateities troškimas. Norinčiai taurauti ir žengti pirmyn tautai reikia turėti troškimą troškimų. Istorija moko, kad jei tauta nieko netrokšta, ji žūva. Tautos gyvybės laidas glūdi jos nuolatinėje pažangoje. Jei tauta nesistengs kitoms tautoms užbėgti už akių, ji visada pasiliks jų užpakalyje, jei ji netrokš turėti daugiau, kaip turi, ji amžinai pasiliks elgeta, jei ji nenorės šiandie išvaryti gilesnės vagos, kaip vakar, ji niekados nesusilauks geresnio derliaus. Kaip nėra žmogaus, taip nėra tautos, kuri laimėtų, neišmokusi norėti laimėti. Jei tautos raumenys ir smegenys nebraškės nuo pastangų, ji bus panaši į keleivį, kuris nori keliauti, nejudėdamas iš vietos. Žygiuojanti tauta gali išpažinti tik polėkių troškimo filosofiją, nes tik polėkio kūrybiniame apsvaigime glūdi gyvenimo prasmė ir, pridursime, Lietuvos išganymas. Žygiuojanti tauta turi išpažinti geležinės valios kultą ir darbo meilę, nes tik ant prakaito aplaistyto kelio išdygsta ir išsiskleidžia puikūs kultūros žiedai.

Po penkių šimtmečių trūkusios nakties Baltasis Raitelis, tartum išgirdęs naujo Geležinio Vilko balsą, vėl išniro iš debesų. Jis vėl laisvas skrieja per Lietuvos žemę. Lietuviškas Vytis yra lietuvių tautos genijaus simbolis. Jo veržlus šuolis mums iškalbingai primena: nuolat pirmyn! Lietuvių tauta visais amžiais, kada tik ji buvo laisva, entuziastiškai tą šūkį vykdė. Ji visuomet buvo žygiuojanti tauta. Imperijos laikais Baltasis Raitelis lietuvių tautą buvo nuvedęs iki Juodųjų Jūrų. Šis legendos vertas žygis mums, ano metų karžygių dvasios paveldėtojams, nenustos bylojęs apie lietuvių tautos kūrybinės galios veržlumą. Senovės Lietuvos karaliai ir didieji kunigaikščiai rodo mums kelią, kaip mes turime dirbti, kad Lietuva tarnautų ir kad jos vardas kitų tautų būtų tariamas su pagarba.

Baltasis raitelis skrieja per Lietuvos klonius, miestus ir kalnus. Jis moja artojui greičiau ir gilesnę varyti vagą, jis ragina šviesuolį spartinti kūrybinį žingsnį, jis skatiną jaunimą vis tvirčiau mylėti savo tėvynę ir jai savo jauną energiją aukoti. Visiems, visiems lietuviams Baltasis Raitelis rodo su kokiu veržlumu ir energija reikia dirbti šiandie, kada Lietuva yra pradėjusi naują gadynę.

Baltasis Raitelis, skriedamas per Lietuvos klonius, miestus ir sodybas mums visiems moja į vieningą darbą, į milžinišką, lietuvišką talką, kuri ant senovės šimtmečių pilių pamatų pastatytų naujosios Lietuvos modernų kūną. Turi išnykti sąvokos senoji Lietuva ir naujoji Lietuva: turi palikti tik viena tūkstančius metų gyvenusi ir su pasitikėjimu žengianti į garbingą ateitį Lietuva. Baltasis Raitelis atskriejo iš amžių gilumos ir veržliu šuoliu jis turi skristi į amžių gilumą, nuolat mums rodydamas Lietuvos gerovės, didybės ir garbės kelią...

http://www.estland88.com/files/file/LIE ... ENIJUS.doc

_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema:

Parašytas: 26 Spa 2010 19:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27122
Miestas: Ignalina

Žiūrėti ir temą:

Alantas Vytautas - jo knygos ir apie jį
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=342

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

smithdevil1

Pranešimo tema: Re: VYTAUTAS ALANTAS: LIETUVIŲ TAUTOS GENIJUS

Parašytas: 14 Sau 2015 12:31

Užsiregistravo: 14 Sau 2015 12:26
Pranešimai: 1

VYTAUTAS ALANTAS. LIETUVIŲ TAUTOS GENIJUS

Ištrauka:

Geografinė Lietuvos padėtis apsprendžia arba bent paaiškina jos valstybės formavimąsi bei plėtojimąsi.

Nuo 1200 m. iki Vytauto Didžiojo mirties, t. y. iki 1430 m., Lietuvos valstybės galybės kreivė nuolat kilo ir Vytauto Didžiojo laikais ji pasiekė aukščiausią tašką.

Per tą pustrečio šimto metų lietuvių tautos valstybinis genijus subrendo ir pasiekė savo apogėjaus. Rodosi, kad lietuvių tautą tuo metu yra apėmęs gaivališkas noras kurti, kovoti, siekti galybės, viešpatauti.

Pirmą kartą išėjusi į istorijos areną lietuvių tauta savo karinio genijaus veržlumu per trumpą laiką išsikovojo sau garbingą vietą. Pustrečio šimto metų lietuvių tauta dega kūrybine ugnimi. Ir per tą laiką nuveikiami titaniški darbai.

Vytauto Didžiojo imperija tam geriausias įrodymas.

Lietuvių tauta eikvojosi ne tik karo lauke, bet ir daug kur kitur. Ji be atodairos dalina kaimynams kunigaikščių bei karalių dinastijas, duoda jiems valstybės vyrus, kviečiasi svetimtaučius ir dalina jiems privilegijas ir t. t.

Nedidelė, palyginti, etnografinė Lietuva nukariauja daug didesnes tautas ir diktuoja joms valią. Ji tai galėjo padaryti tik savo karinio ir diplomatinio genijaus dėka.

Tiesa, ne visi užsimojimai buvo įvykdyti – aš aukščiau pastebėjau, kad daugelis žygių turėjo sustoti pusiaukelėje, bet ir tai, kas buvo padaryta, yra pakankamas lietuvių tautos genijaus gaivališkumo bei galingumo ženklas.

_________________
Decrease your exam stress by using our latest ccnp switch exam and best quality testking and comptia security+ exam pass guarantee ccie bootcamp - pass-4-sure and Florida Southern College.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 8 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: