Užsiregistravo: 07 Spa 2009 23:09
Pranešimai: 428
Miestas: Vilnius
|
VYTAUTAS ALANTAS
LIETUVIŠKO NACIONALIZMO ERDVĖS
1. Lietuviškas dosnumas ir nacionalizmo baimė
Lietuvių tautai, palyginus neseniai grįžusiai į savarankišką valstybinį gyvenimą, tautinio susitelkimo bei nacionalinio jausmo išryškinimo klausimas yra ypatingai aktualus ir svarbus. Mes gerai suprantame, kad nuo mūsų tautinio atsparumo, pasakyčiau, nuo mūsų nacionalistinio jautrumo priklauso mūsų valstybės egzistencija. Tai, rodos, yra toks aiškus dalykas, kad plačiau apie jį kalbėti būtų bergždžias senų dienraščių frazių kartojimas.
Bet dalykas ima painiotis toje vietoje, kai mes imame kalbėti apie tai, iki kokio laipsnio lietuviškas nacionalizmas turi eiti. Mus vis ima baimė, kad mes tautiškumo nesuprastume per daug kraštutiniškai, kad mums reikia išlaikyti kažin kokią pusiausvyrą tarp tautiškumo ir humaniškumo, kad tautiškumui turi būti daromi kažin kokie rezervai, žodžiu, mes bijomės pasidaryti nacionalistai tikra to žodžio prasme. Teoriškai mes esame neblogi lietuviai, tačiau praktikoje ne visada pasielgiame taip, kaip reikalauja tautiškumas. Su apgailestavimu reikia pasakyti, kad šiai minčiai patvirtinti pavyzdžių mūsų gyvenime nestinga.
Lietuvių tauta, sako, esanti vieninga. Mes tuo vaišingumu, galbūt, ir su pagrindu didžiuojamės, bet jį dažnai ir perdedame. Vaišingumas yra geras dalykas tol, kol jis nekenkia mūsų pačių interesams, bet kai jis ima tiems interesams kenkti, tai jis darosi bloga tautine savybe. Šiandie mes savo vaišingumui darome reviziją, o jei dar nedarome, tai turime paskubomis daryti, nes galų gale savieji lietuvių tautos interesai turi būti pastatyti pirmoje vietoje. Vaišingumas reiškia dosnumą, o kas nežino, kad Lietuva savo istorijos eigoje buvo be galo dosni? Mes davėme savo kaimynams karalių ir kunigaikščių dinastijas, bet davėme taip, kaip niekas istorijoje neduoda: kai lietuvių dinastijos išvažiuodavo iš Lietuvos, tai pasiimdavo su savimi ir teritorijų gabalus. O kai Jogaila išvažiavo, tai ir visą Lietuvos imperiją kone sužlugdė. Mes buvome galingi ir turtingi, dėl dėl savo nepaprasto dosnumo savo galią ir turtus išdalinome kitiems. Mes buvome net tiek dosnūs ir vaišingi, kad tik galėtume įtikti kitiems... Žodžiu, mūsų vaišingumas ir dosnumas istorijos eigoje buvo be priekaištų: stengėmės visiems padėti, tik ne patys sau.
Ir kokio likimo susilaukėme? Dėl to, kad kitiems norėjome būti geri, dėl to, kad tenkinome kitų apetitus, nusigyvenome patys. Kas beliko iš mūsų turtų ir galybės? Griuvėsiai ir atsiminimai.
Bet tiek to: kas buvo, galima ir nebeminėti. Tačiau atsiranda gyvo reikalo kalbėti apie šių dienų mūsų dosnumą, kuris vis dar yra linkęs tęsti anų laikų „garbingas tradicijas“. Žinoma, šiandie taip plačiai švaistytis, kaip anais laikais, mes nebeturime iš ko, tačiau, imant šių laikų dienų mastą, rodyti dosnią ranką kitiems vis dėlto dar labai mėgstame. Mat, norime būti geraširdžiai, o nematome, kad tie, kuriems tas geraširdiškumas rodomas, nusigręžę patylomis ar net viešai iš jo šaiposi, kaip ir šiandien dar tebesišaipo iš mūsų dosnumo tie, kurie juo pasinaudojo mūsų istorijos eigoje...
Per nepriklausomybės laikotarpį jaunąją kartą auklėjome humanistinių tendencijų linkme. Panašiai buvo nuteikta ir visa visuomenė. Tų tendencijų pagrindinis dėsnis buvo tas: būkime geri lietuviai, bet gerbkime ir kitų teises. Principas labai humaniškas ir labai gražus. Jis yra persunktas idealizmo ir krikščioniškos moralės. Bet aš noriu paklausti: ar mes tos politikos pasiektais vaisiais esame patenkinti? Ar mes nejaučiame, kad kažin ko trūksta, kad kažin kas nepadaryta? Ar čia neatsiliepia mūsų tradicinis dosnumas, kuris yra ne kas kitas, kaip nepakankamas atsižvelgimas į savo tautos interesus? Ar tai nėra savotiška nacionalizmo baimė? Šis reikalas yra reikalingas, jei ne nuodugnios revizijos, tai bent labai didelio papildymo. Savo santykius su kitomis tautomis labai dažnai mes supratome kaip dosnumą, kitaip sakant, kaip visišką paneigimą savo pačių interesų. Taip mes galvojome istorijos eigoje. Bet dar ir šiandie mes nenorime atsikratyti nuo nepagydomų idealistų deklamacijų apie tarptautinį humaniškumą, kurį mes, deja, per dažnai priimame už gryną pinigą ir todėl humanistinių palikimų koncepcijas įspraudžiame į savo jaunosios kartos auklėjimo sistemą. Mes kažin kodėl ir kažin kam vis dar norime pirmiausia išauklėti gerus žmones, o tik paskum gerus lietuvius, nors mūsų valstybės bei tautos interesai reikalauja elgtis kaip tik priešingai, t. y. pirmiausia išauklėti bekompromisinį ir berezervinį nacionalistą lietuvį. Jei mes norime lietuvių tautą padaryti nepalaužiama, - o juk tai yra mūsų svarbiausias tikslas, - turime nesvyruodami pasukti lietuviško ekskliuzyvizmo keliu, t. y. be jokių skrupulų nusigręžti nuo per plačių humanistinių bei internacionalistinių vieškelių ir vairą pasukti į grynai lietuvišką kelią.
Jokia tauta kitai tautai dykai ir geruoju nieko neduoda, nes kiekviena tauta iš savo esmės yra egoistė, t. y. stengiasi žiūrėti tik savo interesų. Ir jei lietuvių tauta lig šiol tokia nebuvo, tai padarė milžinišką, daug kur nepataisomą klaidą. Ir jei ji nori gyventi ir susikurti sau gražesnę ateitį, sveiką ir realų tautinį egoizmą, ji turi auklėti be jokios atodairos ir be jokių rezervų. Kažin kas tą egoizmą pavadino šventu: bet, iš tikrųjų, jis toks ir yra. Tautinis egoizmas, pagrįstas tautiniu solidarumu, yra tautos išsilaikymo pagrindas.
Turime nemaža inteligentų, - o gal ir daugumą, - mūsų minties vadovų, kurie su nudėvėtu fasonu, kaip papūgos, vis tebekartoja seną mintį: Lietuva, kurdama savo kultūrą, turinti atsižvelgti į visos žmonijos gerovę... Girdi, jei ji tesirūpinsianti tik savo tautine kultūra, tai ji neturėsianti plataus masto, ji galvosianti „parapijiškai“... Tokios pažiūros parodo, kad mums vis dar atsiliepia istorinis dosnumas ir „kilniaširdiškumas“. Kaipgi Lietuva, kurdama savo tautinę kultūrą, tegalvos tik apie lietuvį: ji privalo galvoti ir apie samojiedą, indą, papuasą ir visus kitus! Neduok Dieve, jai pasidaryti „parapijiška“ tauta! Davėme savo kaimynams dinastijas ir teritorijas, duokime dabar pasauliui kultūrą! Linksmoka tų inteligentų fantazija. Jiems vis dar teberūpi internacionaliniai siekimai, jie vis dar negali apsiriboti lietuviškos žemės ribomis. Jie vis, mat, dar tebėra „bendrai žmogiški“ humanistai, nes, patiems dar kultūriškai sustiprėjus, jau raginama lietuvių tautą „pasidarbuoti pasaulio labui“.
Aš jau aukščiau pastebėjau, kad kitos tautos Lietuvai nieko nedavė: mes joms nesame skolingi, greičiau jos mums. Ką mes turime, mes pasidarėme savo rankomis ir smegenimis ir ką mes turėsime, pasidarysime tik savo kūrybine valia. Tad kodėl mūsų tautinės kultūros koncepcijoje turi užimti tokią plačią vietą ar net vyrauti tarptautinis pradas? Kokiu principu šiandie paremti tarptautiniai santykiai? Do ut es – jei tu man duodi, tai ir iš manęs gauni. Viena tauta kitai nei kelių nenutiesia, nei miestų nepastato, o jei ir pastato, tai už tatai reikia mokėti su nuošimčiais. Tiesa, galima nusižiūrėti, kaip miestas pastatytas kitur ir paskum panašiai statyti savo krašte. Tai bus vadinamas kultūrinis bendradarbiavimas, bet toks bendradarbiavimas anai tautai nekainuoja nė cento, o antra vertus, jai tatai ir naudinga, nes tuo pasireiškia jos kultūrinė ekspansija. Žodžiu, tautų bendradarbiavimas beveik išimtinai yra egoistinio pobūdžio: jei bendradarbiaujama, tai reiškia, kad abiem pusėms iš to yra naudos. Jei tos naudos nėra, faktiškai nėra ir bendradarbiavimo. Antra vertus, kol tas bendradarbiavimas yra platoniško pobūdžio, tol už jį nieko nereikia mokėti, bet ligi tik jis susiduria su medžiaginiais reikalais, reikia mokėti pinigą.
Tiesa, yra tarptautinių kultūrinio bei socialinio bendradarbiavimo formų, yra tarptautinių organizacijų, siekiančių vienokių ar kitokių tikslų, yra tarptautinių įstaigų, kurios naudingos visoms tautoms, bet jas išlaiko jose dalyvaujančios tautos, kitaip sakant, jos jas pasamdo tarptautinei tarnybai, ir jose dalyvaujančiai tautai tos įstaigos yra tiek naudingos, kiek ji savo pajėgomis gali pasinaudoti jų patarnavimais. Joks tarptautinis bendradarbiavimas tautos kultūrinio bei socialinio pajėgumo nepadidins, jei ji pati neįstengs jo padidinti. Tad ir čia tenka atsigręžti į tautiškumą, o ne į tarptautiškumą.
Pagaliau reikia atsisakyti ir nuo tos legendos, kad kitos tautos dirbančios viso pasaulio gerovei. Kiekviena tauta dirba tik savo gerovei, kuo mažiausiai skaudindama sau galvą kitų tautų reikalais. Paimkime, kad ir išradimus pramonės srityje. Kiekviena pramoninga šalis turi savo pramoninių paslapčių, kurias ji pati eksploatuoja, nė kiek nesirūpindama paskelbti jas viešai, kad naujais išradimais galėtų pasinaudoti ir kitos tautos. Žinoma, išradimas gali būti naudingas visam pasauliui. Bet visų pirma jis naudingas tai tautai, kuri jį išrado, nes jį eksploatuodama, ji gauna pinigą. Tuo būdu tautos, tobulindamos gamybos procesą, toli gražu, ne vadovaujasi kažin kokiais altruistiniais tikslais, bet visų pirma turi galvoje savo pačių ekonominius interesus. Tai yra, be abejo, egoistinis ir materialistinis nusistatymas, tačiau niekas joms nedaro priekaištų, kad jos nedirbančios „viso pasaulio gerovei“, o juo mažiau tokios tautos plaka pačios save už tai, kad jų akiratis yra labai „parapijiškas“...
Tad ar ne metas būtų galų gale ir mums mesti į šalį visą tą tradicinio dosnumo balastą, niekam nereikalingą kilniaširdiškumą bei maniją rūpintis „pasaulio reikalais“, ir ar ne laikas būtų imti galvoti tik apie savuosius reikalus? Tegul „pasaulis“ rūpinasi savo reikalais, o mes rūpinkimės savaisiais. Mūsų humaniškumo niekam nereikia, - be abejo, išskyrus tuos atvejus, kada kalbama apie labdarybę.
Sutraukiant, kas čia buvo pasakyta, reikia pabrėžti, kad mums tenka dar labiau kaip lig šiol susirūpinti tautiškumo minties išvalymu nuo visokių internacionalinių užsimojimų, jos didesniu sulietuvinimu. Lietuviškas nacionalizmas privalo būti švarus nuo visokių svetimų priemaišų. Ekskliuzyvistinis dėmesio sutelkimas į lietuviškus reikalus yra tautos bei valstybės gyvybinių reikalų padiktuota būtinybė. Ar mes tokį savo nusistatymą pavadinsime tautiniu egoizmu, nacionalizmu, ar kaip kitaip, tas dalykas esmės nekeičia. Svarbiausias dalykas yra tas, kad mes ta prasme apsispręstume be jokių rezervų ir svyravimų. Neužtenka išpažinti tautiškumo teoriją: kai tautiškumas pasidarys mūsų kasdienių žygių diriguotojas, tuomet mes pajusime tvirtesnį tautos egzistencijos pagrindą. Mes išeiname iš savųjų reikalų ir be jokių vingių grįžtame į savuosius reikalus. Šia mintimi pagrįstas tautinis auklėjimas apkarpytų lietuviško charakterio „humaniškumą“ ir padarytų jį labiau susitelkusį ties savaisiais reikalais. Mes ilgą laiką buvome maitinami tos minties, kad reikia vengti kraštutinumų. Bet kaip patriotizmo, taip ir nacionalizmo srityje jokio drungnumo, jokio „pusiaukelio“ negali būti. Ne tik svetimųjų pavyzdžiai, bet ir ypač mūsų pačių gyvybiniai interesai šiuo klausimu iškelia būtiną revizijos reikalą. Ir ne tik revizijos, bet ir akcijos. Nacionalizmo baimė iš lietuviškos galvosenos turi būti be jokių svyravimų išbraukta. Lietuviško nacionalizmo supratimo ribos dar nėra pasiektos. Dar ne visa lietuviško nacionalizmo psichologinė erdvė yra užpildyta grynos lietuviškos minties. Dar čia yra daug tuštumų ir nukrypimų. Tai minčiai pailiustruoti kiek plačiau stabtelėsime ties vienu kitu pavyzdžiu. Paimsime mūsų bažnyčios, - tos tokį didelį vaidmenį vaidinusios ir tebevaidinančios mūsų tautiniame gyvenime institucijos, - pavyzdį, kuris rodo, kaip kartais dar bijome nacionalistinės dvasios akcentavimo.
2. Bežiūrint į Romą nepastebėta Lietuvos...
Kas iš lietuvių, apsilankiusių Vilniuje, nebus užsukęs į šv. Mikalojaus bažnyčią? Ir kas nebus grožėjęsis toje bažnyčioje pastatyto dailininko Rapolo Jakimavičiaus darbo Vytauto Didžiojo paminklu? Kiek man teko matyti šio Lietuvos valdovo biustų, šv. Mikalojaus bažnyčioje atrodo „karališkiausias“, kitaip sakant, geriausiai išreiškiąs Vytauto dvasios pobūdį. Paminklas pastatytas nišoje, kurioje matyta balta juosta apvestos Vytauto Didžiojo laikų Lietuvos imperijos ribos. Be to, prieš nišą yra pastatytas užtvaras, kuriame meniškai įpinti du kardai, primeną Didžiojo Magistro atsiųstus kardus Vytautui ir Jogailai prieš Griunvaldo mūšį.
Ir nė vieno lietuvio nepiktina faktas, kad šio didžiojo Lietuvos valdovo paminklas pastatytas bažnyčioje, nors, kaip žinome, šis valstybės vyras nelabai varžėsi religiniais varžtais, kai jam reikėjo politinių tikslų siekti. Lankytojui net į galvą neateina mintis reikšti kokį nusistebėjimą, piktintis ir klausti: kaip šis vyras čia pateko?! Lietuviui Vytauto Didžiojo paminklas bažnyčioje yra toks pat natūralus dalykas,kaip, sakysime, kokio šventojo paveikslas, relikvija ir pan. Pastačius Vytauto Didžiojo paminklą, šv. Mikalojaus bažnyčia pasidarė dar patrauklesnė, pasakyčiau, gyvenimiškesnė, kaip pirma buvo, nes iš šio mūsų didžiosios praeities simbolio dvelkia istorinė tikrovė. Jei maldininkas, žvilgtelėjęs į Vytauto Didžiojo paminklą, atsimins savo tautos praeitį, tai dangaus akyse nuo to jo malda nenukentės.
Pasivaikščioję po kitas Vilniaus bažnyčias, galima sakyti, kiekvienoje jų rasime paminklų, relikvijų, paveikslų, siejančių jas su gyvenimu, su senesnių arba naujesnių laikų istorija. Rasime karalių statulų ir paveikslų, rasime kūrinių, vaizduojančių vieną ar kitą praeities epizodą, rasime istorinių palaikų ir t. t. Sakysime, Vilniaus Katedroje prie didžiojo altoriaus kabo to paties Vytauto Didžiojo paveikslas (Vytauto paveikslas yra ir Trakų bažnyčioje). Kai kur tautinio motyvo pabrėžimas nueina net iki kraštutinumų. Pavyzdžiui, toje pačioje Vilniaus Katedroje, šv. Kazimiero koplyčioje yra to šventojo karstas o prie jo pritaisyti du balti ereliai... Ir beveik kiekvienoje Vilniaus bažnyčioje rasi kokį dalyką, kuris riša ją su vietos ir platesnio masto tolesniais ar artimesniais istoriniais atsiminimais; kitaip sakant, istorinei tikrovei durys į bažnyčią nėra sandariai uždarytos: priešingai, ta tikrovė mielai įsileidžiama, nes ir tautinis gyvenimas gali turėti šventų dalykų, kurie labai darniai papildo religines šventenybes.
Man nemaža teko lankyti Italijos ir Prancūzijos bažnyčių. Vaizdas tas pats: Vakarų bažnyčių vidaus įrengimas visada vienokiais ar kitokiais paminklais surišamas su gyvenimu. Sakysime, daugelyje Prancūzijos bažnyčių sienose yra įmūrytos mūrinės lentos su vardais tų, kurie iš tos apylinkės žuvo per Didįjį karą. Ar tie vardai tautai nėra šventas dalykas? Ir ar jie nesuriša gyvųjų su mirusiaisiais ir tautos su religija? Ar daug kuo skiriasi šventųjų ir žuvusių dėl tėvynės kultas? Žodžiu, Vakaruose bažnyčių vidaus aplinkumą stengiamasi nudažyti tautinėmis nuotaikomis. Religija pasilieka ta pati, tačiau ji sutautinama ta prasme, kad, puošiant bažnyčias, nepasitenkinama šventųjų šablonais arba „grynai“ religiniais motyvais, bet įnešama į jų dekoravimą ir gyvenimiško elemento, kuris kalba ir tautiniam maldininko jausmui. Kitaip sakant, religinės abstrakcijos kaip ir nukeliamos nuo savo aukštų pjedestalų ir per tautinio elemento užakcentavimą labiau susiejamos su krašto gyvenimu.
Kaip šiuo atžvilgiu atrodo mūsų bažnyčios? Ar daug jų papuošimuose rasime lietuviškos dvasios? Ar bent kurioje Lietuvos bažnyčioje rasime Vytį? Ar daug kur mūsų bažnyčiose rasime vaizduojantį Lietuvos praeitį paveikslą, kokio didžio kunigaikščio paminklą? Kuri mūsų bažnyčia įsirašė sienose savo apylinkėje žuvusių dėl laisvės karių vardus? Tiesa, lentos su žuvusiųjų dėl laisvės vardais jau imamos kalti ir mūsų bažnyčiose, bet tai atsitinka pirmą kartą mūsų istorijoje, t. y. tada, kai kitos tautos šį brangų tautinį papuošimą jau seniai praktikuoja. Tautinės, lietuviškos dvasios į bažnyčios vidaus aplinkumą įnešimo požiūriu mūsų bažnyčių net negalima lygint su kitų tautų bažnyčiomis. Didelį daugumą mūsų bažnyčių perkelk į kitą kraštą, ir nežinosi, kad tai yra lietuviška bažnyčia; o pamėgink į atkelti į kitą kraštą prancūzišką, itališką ar lenkišką bažnyčią: tuojau atskirsi, kad ji yra „svetimšalė“.
Keistas dalykas: mes turėjome didelę tautinio atgimimo gadynę, - jau nekalbant apie tolesnę praeitį, tačiau tie milžiniški tautos sąjūdžiai kažin kaip praslinko pro bažnyčios sienas, nepatekdami į vidų. Juo labiau nuostabu, kad tuose sąjūdžiuose veikliai dalyvavo ir patys dvasininkai ir juos laimino. Ir vis dėlto bažnyčiose ramiai pasiliko stovėti ant savo pjedestalų tik šventieji, bet neduota vietos tų sąjūdžių didvyriams arba jų veiklos epizodams atžymėti. Kad nors tų šventųjų tarpe būtų daugiau lietuvių: bet ir tie visi svetimtaučiai...
Svetimtaučių šventųjų statulos ir paveikslai ne tik lietuvio tautiniam jausmui nieko nesako, bet per ilgesnį laiką, per ilgą žiūrėjimą, jie ir jo religiniam nusiteikimui pasidaro nebylės būtybės. Žodžiu, mūsų bažnyčių aplinkuma yra svetima, abstraktiška ir vienašališka. Nėra joje tautinės šilumos.
Galimas dalykas, kad mūsų bažnyčių statytojai turėjo tikslą Dievo namus taip išpuošti, kad žmogus į juos įėjęs būtų pakeltas į aukštąsias tikėjimo sferas. Ir galimas dalykas, kad anais laikais, kada dar religinis jausmas buvo stipresnis, kaip šiandie, ir kada lietuviui buvo svarbu tik religija, bet ne tauta, galimas dalykas, sakau, kad tada lietuvis savo bažnyčios aplinka buvo visiškai patenkintas. Bet šiandie, kada šalia religinės sąmonės gaivališkai reiškiasi ir tautinė sąmonė, kada ir bažnyčia tokį didelį vaidmenį vaidina valstybės ir tautos gyvenime, tokia vienašališka mūsų bažnyčių nuotaika lietuvio patenkinti negali. O gal mūsų bažnyčios taip grynai religiniais motyvais buvo puošiamos dėl to, kad apie tautinį motyvą nebuvo pagalvota, kitaip sakant, užmiršta? O gal lietuviškas puritanizmas ar drovumas neleido šalia šv. Jurgio statulos pastatyti Vytauto Didžiojo atvaizdo? Priežasčių gali būti daug ir visokių, bet viena aišku: bežiūrint į Romą, nepastebėta Lietuvos...
Jei taip iš tikrųjų atsitiko, tai jau labai pribrendęs laikas atkreipti dėmesį pagaliau ir į Lietuvą. Čia mūsų keliamas reikalas turi ir savo ideologinį pamušalą. Šiandien žmogus turi du tikėjimus: religinį ir tautinį. Kuris jų stovi pirmoje vietoje, nėra jokios prasmės čia užsiiminėti tuščiomis klasifikacijomis; gal čia užtektų tik tiek pastebėti, kad tautinis jausmas daug kam šiandie yra stipresnis už religinę būseną. Bet sakau, tai nėra esminis klausimas: mūsų nagrinėjamam klausimui svarbu, kad lietuvis, šiandie nuėjęs į bažnyčią, rastų joje ne tik religinių, bet ir tautinių simbolių. Ir to reikalaudamas jis yra logiškas. Didžiuosius tautinio atgimimo kovotojus mes vadiname savo tautos pranašais, žuvusius dėl Lietuvos laisvės vadiname tautos karžygiais. Tautinio bei valstybinio prisikėlimo istorijoje jie yra savo rūšies šventieji, kuriems mes skiriame tam tikrą kultą ne tik savo širdyse, bet ir išorinėmis apeigomis. Paskendę kasdieniniuose reikaluose, mes mažai galvojame apie Dievą ir tautinį atgimimą, tačiau, atėję į bažnyčią, mes norėtumėme dvasiškai pabendrauti ne tik su šventaisiais, bet ir su mūsų tautos didvyriais: apmastyti ne tik kurio šventojo gyvenimą, bet ir susikaupti ties kokiu svarbesniu praeities įvykiu. Kai religinį jausmą papildo tautinis jausmas, tuomet ir malda pasidaro nuoširdesnė. O pagaliau, jei kas nebemoka ar nenori melstis, tai tas, turėdamas prieš akis tautinius simbolius, pamąstys apie tautos kelius, jos nuveiktus garbingus žygius, jos ateitį ir t. t. Jei ne vienu, tai kitu atžvilgiu bažnyčia vis bus naudinga ir patraukli. Lietuvis, atėjęs į bažnyčią, nori jaustis „kaip namie“, o ne kaip staiga pasodintas dažniausiai jam svetimoje visų šventųjų kompanijoje. Jis nori, kad bažnyčia prabiltų pagaliau ir į jo tautinį jausmą, o ne vien maitintų tik šventųjų kalba.
Man gali pasakyti: kaipgi, vadinasi, į bažnyčią reikia įsileisti didžiuosius kunigaikščius, Basanavičius, Valančius, Maironius, Vaižgantus, Juozapavičius, Lukšius ir daugybę kitų! Aš atsakyčiau: aišku! Jie yra mūsų tautinio gyvenimo didvyriai, atseit, šventieji, ir jie jokiai bažnyčiai gėdos negali padaryti. Pagaliau, yra daugybė ir kitų vardų, susijusių su vietos gyvenimu. Kitą kartą kuklus kuo nors siauroje apylinkėje pasižymėjęs vardas yra artimesnis tos apylinkės gyventojo širdžiai, kaip kad visai tautai nusipelniusio vyro vardas. Sakysime, kad ir žuvusiųjų dėl nepriklausomybės vardai: kiekvienoje parapijoje jie yra labai brangintini. Ir kur apie tuos vardus jaunoji karta gali sužinoti? Jie nepalaidoti parapijos kapinėse: jų kapai išblaškyti Lietuvos ir ne Lietuvos žemėse. Kaip jaunimas gali apie juos sužinoti? Geriausiai jis galės sužinoti bažnyčioje.
Lietuvoje yra labai gražių ir brangių bažnyčių, bet, deja, jose nieko nėra lietuviška: nei pačiame papuošimo stiliuje, nei tematikoje. Reikia ir šiuo atžvilgiu atsižvelgti į istorinę ir šių dienų tikrovę, reikia, pagaliau, nusikratyti baime tautinio elemento ir lietuviškos dvasios mūsų bažnyčiose. Lietuvos bažnyčių dekoravimo dirvoje 500 metų šovimas pro lietuvišką tikrovę mums, kaip tautai, garbės nedaro. Reikia mūsų bažnyčias nukelti nuo padebesių ir pastatyti ant lietuviškos žemės. Tai bus naudinga pačiai bažnyčiai, tautai ir lietuvybei. Tegul niekas nebando teisintis, kad tai negalima: jei kitoms tautoms galima, tai ir mums turi būti galima. Jei bažnyčioje galima prancūziška, itališka ar lenkiška aplinkuma, tai turi būti galima ir lietuviška. Šiuo atveju reikia pasisukti griežtu vingiu ir mūsų bažnyčių aplinkumą sunacionalinti. Tegul ta aplinkuma, pagaliau, įgauna lietuvišką veidą. Kažin koks beveidis abstraktiškumas lietuviškos širdies netraukia. Šiandienėse Lietuvos bažnyčiose lietuvis jaučiasi svetimas. O reikia bažnyčios aplinkumą taip sulietuvinti, kad ji jam pasidarytų sava, kad ji bylotų ne tik į jo religinį jausmą, bet ir į jo tautinę sąmonę. Tautiškumo baimė lietuviškos bažnyčios pagražinime turi išnykti. Lietuviška bažnyčia, be lietuviškos aplinkos yra nesusipratimas.
3. Dėl tautinės tematikos mūsų bažnyčiose
Kas čia buvo pasakyta apie mūsų bažnyčių išorinę aplinką, tą patį galima pasakyti ir apie lietuviško apaštalavimo turinį.
Iš dvasininkų tarpo kartais tenka išgirsti balsų, kad jei šiandie mūsų jaunimo ir aplamai visuomenės moralinės stovis nesąs pakankamas, tai tuo esanti kalta valstybė. Bažnyčia, kuri, rodos, tiesiog yra pašaukta rūpintis tautos dorovingumu ir imtis už tai atsakomybę, nekaltinama; kitaip sakant, už tautos nedorovingumą bažnyčią stengiamasi pateisinti valstybės sąskaita.
Toks klausimo pastatymas nėra teisingas. Savaime suprantama, kad valstybė turi rūpintis savo piliečių dorove, bet ši jos prievolė yra viena iš daugelio prievolių, kurių ji turi pasiėmusi piliečių atžvilgiu, o bažnyčiai tautos dorovinis auklėjimas yra pati svarbioji prievolė. Šioje srityje jos žodis, ypač darbas, turi būti lemiamas. Čia jos autoriteto niekas neginčija, ji turi laisvas rankas veikti, čia tenka jai pasiimti ir atsakomybę. Per visą nepriklausomybės laikotarpį mūsų bažnyčiai niekas nekliudė varyti tautoje apaštalavimo darbo: priešingai, tas darbas buvo visokeriopai remiamas ir palaikomas. Ir todėl šiandie tvirtinti, kad dėl dorovės nusmukimo esanti kalta valstybė – reiškia tik prisipažinti, kad mūsų bažnyčia nepajėgia sėkmingai kovoti su moraliniu pakrikimu, kad jos darbo metodai, matyt, yra pasenėję ir nebeatitinka šių laikų dvasios.
Tikrai, šiandie mūsų visuomenės doroviniame gyvenime pastebima nemaža iškrypimų ir pakrikimo. Tai mato kiekvienas visuomeninių reiškinių stebėtojas, tai mato ir mūsų dvasininkija. Per pamokslus ji labai dažnai ta blogybe nusiskundžia; katalikiškoji spauda taip pat tą klausimą nuolat kelia. Mūsuose per daug yra girtuokliavimo, muštynių, tinginiavimo, ištvirkavimo, šeimos pakrikimo ir t. t. Šios visos negerovės demoralizuojamai veikia jaunimą. Bet, bažnyčiai, be abejo, svarbu ne tik dorovinis nupuolimas, bet ir aplamai religinis atšalimas, kuris šiandie labai plačiai pasireiškia. Kiekvienas bešališkas dvasininkijos atstovas šiandie pripažins, kad bažnyčios tuštėja, o ne pilnėja. Tautos „nutikybėja“ plačių mastu, religinis abejingumas net ir pačių bažnyčios tarnų akyse pasidarė „natūralus dalykas“. Kodėl taip atsitiko? Juk seniau Lietuva buvo vadinama „šventąja“, ir jos bažnyčios lūžte lūžo nuo besimeldžiančiųjų. Kodėl Lietuva, seniau nešiojusi šventosios vardą, šiandie nuo bažnyčios nusigręžia? Šis klausimas yra aktualus ne tik tiems, kurie yra tiesiog suinteresuoti bažnyčios tauravimu, bet ir eiliniam visuomenės veikėjui, kuris taip pat negali žiūrėti abejingai į mūsų tautoje pasireiškiantį dorovinį pakrikimą.
Jei šiandie visuomenėje dorovinio pakrikimo yra per daug, tai dėl to nėra jokio reikalo kaltinti valstybę, bet tos negerovės reikia ieškoti pačios bažnyčios darbo metoduose. Laikai per paskutinį dvidešimtmetį iš pagrindų pasikeitė, o mūsų bažnyčia nepajudėjo nė iš vietos. Palyginus su tuo, kas buvo Lietuvoje prieš 20 metų, šiandie viskas pasidarė nauja: nauja galvosena, nauji papročiai, naujas gyvenimo būdas. O kas nauja mūsų bažnyčioje? Aukščiau pasakyta, kad mūsų bažnyčios išorinis vaizdas pasenėjęs ir atsilikęs nuo naujosios Lietuvos gyvenimo. Kalbant apie mūsų bažnyčios apaštalavimą, reikia pasakyti tą patį: jis yra pasenėjęs, sustingusios rutinos, visiškai nesistengiąs suvokti naujų laikų dvasios. Bažnyčia iš savo esmės yra konservatyvi; ji, be abejo, negali vaikytis madų, tačiau, norėdama išlikti gyva ir nenustoti įtakos gyvenimui, konservatyvizmo ji negali paversti dogma. Jos turinys, jos dogmos iš savo prigimties yra konservatyvios, tačiau jų skleidimo metodai, kitaip sakant, apaštalavimo kelias visada bus sėkmingesnis tada, kada bus lankstus, kada mokės susiorientuoti naujųjų laikų reikalavimuose.
Mūsų bažnyčios apaštalavimas tebevaromas iš inercijos, kuriai pradžią davė nelietuviška dvasininkija. Mes žinome, kad po krikšto Lietuvoje įsigalėjo lenkų dvasininkija, kuri atėjo į Lietuvą ne apaštalauti, bet lenkinti. Yra jos „nuopelnas“, kad Lietuvoje ilgą laiką tikėta, jog Dievas lietuviškai nemokąs, o tesuprantantis tik lenkiškai... Vadinasi, Lietuvoje ne lenkų dvasininkija stengėsi prisiderinti prie tikinčiojo, t. y. lietuvio, kaip kad buvo daroma kituose apkrikštytuose kraštuose, bet reikalavo, kad tikintysis prisiderintų prie dvasininkijos. Lietuvis, norėdamas tapti geru kataliku, turėjo atsižadėti net ir savo tautybės. Lenkų dvasininkai pirma sulenkino Dievą, kad paskum galėtų sulenkinti lietuvių tautą. Kitaip sakant, lietuviui buvo pastatytos totalinės sąlygos, kad galėtų patekti į dangų: atsisakyk nuo savo kalbos ir tautybės ir pasidaryk lenku. Taip ciniškai, turbūt, nebuvo žalojame nė vienos kitos tautos siela.
Tai sakydamas, aš noriu pažymėti, kad ilgą laiką Lietuvoje dvasininkija buvo labai išdidi, labai poniška: ne ji ėjo pas „chlopą“ lengvinti gyvenimo, bet „chlopas“ turėjo ateiti pas ją ir atsiklaupęs ant kelio maldauti, kad jam suteiktų vieną ar kitą dangišką malonę. Ta dvasininkija skelbė ne Dievo meilę, bet Dievo baimę. Lietuvis Dievo labai bijojo, kaip lygiai bijojo ir jo vietininkų žemėje – kunigų. Ištisus šimtmečius dvasininkijos ir tikinčiųjų santykiai Lietuvoje buvo pagrįsti ne artimo meilės, bet išdidumo, dvasininkijos paniekos „chlopui“ ir šio vergiško garbinimo dvasininkijos. Tikintysis lietuvis turėjo prisiimti visas prievoles tikybos ir juos traktuoti iš aukšto, nuolat grasinti jiems pragaro baisybėmis ir Dievo rūstybe, o svarbiausia nutautinti. Trumpai sakant, tai buvo vergų ir ponų santykiai, bet tokių ponų, kurie net ir savo pomirtinį gyvenimą laikė savo rankose.
Aišku, nepriklausomoje Lietuvoje santykiai tarp tikinčiųjų ir dvasininkijos pasikeitė, tačiau tuose santykiuose pasiliko tas momentas, kad bažnyčia vis dar tebelaukia, kad visuomenė eitų į ją, vis dar neįsisąmonindama tos minties, kad ir bažnyčiai kartais reikia ateiti pas tikintįjį. Bažnyčia vis dar tebemano, kad tikintįjį prie bažnyčios galima palaikyti senomis priemonėmis. Galėti, žinoma, gal ir galima, bet kažin ar bažnyčiai yra sveika, kad tas palaikymas pasidaro grynai formalus. Kol tikintysis bijojo pragaro, tol bažnyčiai nebuvo sunku ganyti kaimenę, bet šiandie, kai jo pragaro kančios nebebaugina, ar bažnyčiai nekyla didelis uždavinys paieškoti kitokių būdų lietuvio religinei sąmonei gaivinti?
O tos naujos dvasios ir naujų laikų mūsų dvasininkijai kaip tik trūksta. Dar ir šiandie dažnai gali išgirsti iš sakyklos žodžių apie pragaro baisybes, apie tos buveinės aukštą temperatūrą ir apie tai, kaip negailestingi velniai pilsto smalą į nusidėjėlių vidurius... Kai tuos žodžius sakydavo lenkas dvasininkas prieš šimtą, o gal ir mažiau metų, tai tatai buvo suprantama ir padarydavo efektą. Žmogelis skubėdavo išmokti slebizavoti lenkiškai, kad galėtų permaldauti „lenkišką“ Dievą, kad jis jam nesiųstų po mirties pragaro bausmės. Kitaip sakant, gąsdinimas pragaro kančiomis buvo ne kas kita, kaip gera priemonė varyti lietuvius į lenkišką bučių. Bet kodėl ši priemonė dar šiandie kai kurių lietuvių dvasininkų tebevartojama, tai tikrai nesuprantama. Moralinio efekto tie gasdinimai nebegali padaryti jokio: pamokslai panašiomis temomis gali sukelti nebent šypseną arba geriausiu atveju snaudulį. O vis dėlto jie tebevaromi tiesiog iš inercijos, visiškai nepagalvojus, kad šiandie lietuvio nei pragaro baisybėmis nebe įbauginsi, kaip, be abejo, nebetiki ir tie, kurie juos tebekartoja...
Arba jei pasiklausysime ir šiaip pamokslų, kur pragaro dvasios paliekamos ramybėje, ką ten mes išgirsime? Senus, šimtą kartų kartotus dalykus, kurie tikinčiajam spėjo gerokai nusibosti. Klausantis tokių pamokslų, nenoromis ateina į galvą klausimas: ar tik pamokslininkas nelaiko savo klausytojų praėjusio amžiaus iškasenomis? Argi jau taip sunku suprasti, kad rutina ir snauduliu dvelkiančių Dievo žodžiu nieko neįtikinsi ir moralinio pakrikimo nesulaikysi? Yra teisingas pasakymas: kas nežengia su gyvenimu, tas žengia atgal. Kovoje su moraliniu pakrikimu gali padėti tik gyvas, atnaujintas ir naujoms gyvenimo sąlygoms pritaikintas Dievo žodis. Mūsų bažnyčia daro pagrindinę klaidą, manydama, kad gyvenimas visą laiką turi derintis prie jos...
Antra vertus, apaštalavimas nėra vien tik pamokslininkavimas ir kasdienių pareigų atlikimas bažnyčios sienose. Kristaus apaštalai nesėdėjo bažnyčiose ir nelaukė, kol žmonės ateis pas juos ieškoti sielos išganymo: jie patys ėjo į žmones skelbti tiesos žodžio. Savo veikloje jie stengėsi prisiderinti prie visokių tautų ir prie visokių luomų. Jie skelbė gyvą Dievo žodį ir gyvu pavyzdžiu rodė, kaip žmogus turi gyventi. Jų apaštalavimas buvo ne teorinis, bet praktinis, jų skelbiamas žodis buvo ne abstrakcija, bet glaudžiai susietas su gyvenimo tikrove ir laiko dvasia. Tikrasis apaštalavimas kitokio kelio ir nežino. Jei šiandie mes turime pagrindo nusiskųsti, kad mūsų tautoje per daug įsigali dorovinis pakrikimas, tai pirmose eilėse kovai su ta blogybe tenka stovėti mūsų bažnyčiai. Ji yra pašaukta rauti kukalių iš rugių, jos reikalas yra ieškoti kelių ir priemonių tai negerovei stabdyti, ji imasi atsakomybę už tautos moralinį švarumą, žodžiu, ji yra pašaukta apaštalauti lietuvių tautoje. Kartoju, valstybei šis reikalas taip pat negali nerūpėti, bet pirmų pirmiausia tai turi rūpėti bažnyčiai.
Kiekvienoje tautoje bažnyčios uždavinys yra skelbti Dievo žodį, bet, reikia pasakyti, visur tas žodis, nors iš pagrindų pasilieka tas pats, yra skelbiamas kitokiomis, tautinėmis formomis. Bažnyčia stengiasi prisiderinti prie tautos būdo, psichologijos, papročių, istorinių tradicijų ir t. t. Kitaip sakant, katalikų bažnyčia, pasilikdama tarptautine institucija, vis dėlto daugeliu atžvilgiu pasidaro tautinė organizacija. Kiek yra sutautusi, kitaip sakant, sulietuvėjusi mūsų bažnyčia? Tur būt, mažiausiai iš visų pasauly esančių bažnyčių. Mūsų bažnyčių papuošimas yra šabloniškai tarptautinis, o jos skelbiamas Dievo žodis savo forma taip pat tebėra abstraktiškai tarptautinis, nieko bendro neturįs nei su lietuvio psichologija nei šių dienų mūsų lietuvišku gyvenimu. Be to, kaip aukščiau pastebėjau, jis yra smarkiai nuo to gyvenimo atsilikęs. Mūsų bažnyčia, atrodo, daro visas pastangas, kad su tauta nesusilietų, kad išlaikytų tam tikrą nuo jos atstumą, kaip ji sakosi, nori būti „antvalstybinė“, nes šiais laikais valstybės ir tautos sąvokos yra pasidarę tas pats dalykas. Mūsų bažnyčia savo veikloje ir siekimuose, akcentuodama tarptautinį momentą, negali glaudžiau susilieti su tautos kūnu bei jos aspiracijomis. Dėl to ir kova su tautos moraliniu pakrikimu jai darosi nebe pakeliama našta. Ji jaučia savo tragediją, ji jaučia, kad tarp jos ir tautos griovys vis didėja, bet, užuot paieškojusi tikrųjų šio liūdno reiškinio priežasčių, ji mėgina suversti kaltę kitiems.
Suglaudus, kas čia buvo pasakyta, tenka apsistoti ties šiomis išvadomis: mūsų bažnyčiai reikia reformos, reikia pagaliau atsisakyti nuo „poniškųjų“ bažnyčios tradicijų, kurias mums paliko lenkų dvasininkija ir imti kurti grynai tautines, lietuviškas bažnyčios tradicijas. Jei bažnyčia nori būti tautai naudinga institucija – jei ji nori atlikti savo pašaukimą, t. y., vesti tautą dorovės keliu, jai reikia išsiauklėti naują lietuvio kunigo tipą, jai reikia sukurti naują lietuviško apaštalavimo formą. Šią paprastą tiesą kitų tautų bažnyčios seniai suprato ir seniai eina tautiniu keliu. Mūsų bažnyčia negali turėti Romos ar kurios kitos politikos: ji tegali turėti tik lietuvišką politiką ir lietuvišką formą, žinoma, jei ji nori būti kūrybinis veiksnys mūsų tautos ir valstybės gyvenime.
Kitais žodžiais, ir šiuo atveju pasireiškia kažin kokia tautinės formos ir turinio baimė, nes lietuviško nacionalizmo gairės nėra nukeltos iki reikalingų ir galimų ribų. Sunacionalinus apaštalavimo metodus, mūsų bažnyčiai atsiverstų plati ir dėkinga darbo dirva.
4. Lietuviško nacionalizmo erdvės
Mes čia stengėmės išaiškinti tą mintį, jog dėl to, kad mes nebuvome pakankamai tvirti nacionalistai, t. y. neišpažinome ekskliuzyvistinio tautinio egoizmo pasaulėžiūros, tai lengvai pasiduodavome svetimoms sugestijoms, kartais labai skaudžiai pakenkdami savo pačių interesams. Daugeliu atžvilgiu taip buvo galvota senovėje, daugeliu atžvilgiu ir šiandie taip tebegalvojama. Nacionalizmo baimė šiandie dar pasireiškia mūsų jaunimo auklėjime, mūsų bažnyčių papuošime ir aplamai lietuviškame galvojime. Atrodo, kad mes vis dar negalime nusikratyti pašaliniais, mums svetimais moraliniais autoritetais, kurie kadaise, tiesa, mūsų gyvenimą rikiavo, bet kurie šiandie nebeturi jokios galios. Būna ir taip, kad mes neišnaudojame iki galo tų teisių, kurios mums priklauso. Kitaip sakant, lietuviško nacionalizmo erdvėse dar yra spragų kurios laukia užpildomos.
Dabar žvilgtelėkime aplamai į lietuviško nacionalizmo raidą per nepriklausomybės laikotarpį ir į tuos uždavinius, kurie jo laukia artimiausioje ateityje.
Lietuvos valstybinis gyvenimas per paskutinį dvidešimtmetį rutuliojosi po Klaipėdos ir Vilniaus ženklu. Iki Klaipėdos netekimo mūsų tautos žvilgsnis buvo nukreiptas į pajūrio švyturį, o šiandie jis yra sutelktas į Gedimino kalną. Mūsų tautos visos aspiracijos per nepriklausomybės laikotarpį svyravo tarp šių dvejų miestų. Dėl jų mums teko daugiausia džiaugsmo ir tragiškiausių momentų pergyventi.
Šiuose lietuvių tautos būsenos bangavimuose brendo lietuviškas nacionalizmas. Klaipėdos ir Vilniaus problemos buvo nelyginant du milžiniški rezervuarai, iš kurių lietuviškas nacionalizmas sėmėsi sau jėgų gręsti. Ir jei mes palyginame du istorinius momentus, būtent, lietuvių įžengimą į Klaipėdą 1923 m. sausio 15 d. ir mūsų įžengimą į Vilnių 1939 m. spalio 28 d., tai mes galime maždaug išmatuoti tą kelią, kurį lietuvių nacionalinis susipratimas yra nužengęs. Jei tada mes dar silpnai pasitikėjome savo tautiniu bei valstybiniu pajėgumu, tai 1939 m., įžengdami į Vilnių, mes jau turėjome savo tautinės valstybės išbaigtą koncepciją; o tautinis susipratimas, kuris, tiesa, dar tebėra brendimo stadijoje, bet kuris vis dėlto jau šiandie yra tiek sustiprėjęs, kad mes jaučiamės turį pakankamai jėgų stoti į kovą su bet kokių svetimu nacionalizmu. Jei į Klaipėdą mes ėjome su tam tikru svyravimu ir abejojimu, ar pavyks tvirtai įsmeigti nors istoriškai ir lietuviškame, bet vis dėlto kitų kultūrų sluoksnių užklotame pajūryje lietuvišką vėliavą, tai ant Gedimino kalno tą vėliavą mes iškėlėme patyrusia, nebesvyruojančia ir nebeabejojančia ranka.
Sostinės atgavimas lietuviškam nacionalizmui davė naują impulsą ir naujų jėgų. Tiesa, kiekviena tauta didžiuosius politinius laimėjimus pergyvena su dideliu dvasios pakilimu, bet tie laimėjimai jų tautiniam susipratimui neduoda to, ką jie duoda tautoms, kurių tautinis susipratimas tebėra brendimo stadijoje. Lietuvių tautos nacionalizmui, kuris dar kaip tik tebėra formavimosi būsenoje, politiniai laimėjimai – iš dalies ir pralaimėjimai – yra tie šuoliai, kuriais jis stumiasi pirmyn. Vilniaus atgavimą kiekvienas geras lietuvis pergyveno su džiaugsmu, pajusdamas nacionalinio jausmo ne tik momentinį pakilimą, bet ir jo didesnį subrendimą. Šis laimėjimas lietuviui buvo ne tik išorinė manifestacija, bet ir gilesnis dvasinis susikaupimas, tikrojo sielos šventė. Apskritai, Vilniaus vaidmuo mūsų nacionalinio jausmo brendime per visą nepriklausomybės laikotarpį – nebesiekiant jau gilesnės praeities, - buvo milžiniškas. Galima sakyti, kad kovodami dėl Vilniaus, mes kovojome dėl tautinio susipratimo.
Šiandie kyla klausimas: koks bus tolesnis Vilniaus vaidmuo lietuviško nacionalizmo raidoje? Man rodos, kad tas vaidmuo bus lemiamas dėl dviejų priežasčių: visų pirma, atgavus Vilnių, lietuviškas nacionalizmas įgauna tvirtą istorinį pagrindą, kurio stoką jis taip skaudžiai jautė per nepriklausomybės laikotarpį. Čia yra didelis jo laimėjimas. Ateityje lietuvišką nacionalizmą mes galėsime statyti ant tų pačių pagrindų, ant kurių pastatytos senosios mūsų pilys ant Gedimino kalno ir Trakuose. Vilnius pasidarys tolesnio lietuviško nacionalizmo plėtojimosi židinys.
Antra vertus, matyti, kad kova dėl Vilniaus pasibaigė kartu su jo politiniu inkorporavimu į Lietuvos valstybę, būtų didelė ir nedovanotina klaida. Įjungti miestą arba sritį į valstybės organizmą politiškai, ekonomiškai, administraciškai nėra jau toks sunkus dalykas. Visi sunkumai prasideda tada, kai reikia miestą arba sritį į valstybės organizmą įjungti nacionališkai. Iki šio karo buvo manoma, kad naujos srities inkorporavimo klausimą galima išspręsti tik kultūrinės infiltracijos keliu. Tačiau šis karas davė ir kitokį šios problemos sprendimą. Sakysime, lenkiškiausias miestas Gdynia per savaitę kitą pasidarė vokiškiausias miestas. Vokiečiai šį labai painų klausimą išsprendė grynai mechaniniu būdu: vienus gyventojus iškėlė, kitus atkėlė. Vadinasi, šiandie teritorinis inkorporavimas tautiniu požiūriu gali būti sprendžiamas trejopu būdu: kultūriniu įsisunkimu – tai yra moralinis klausimo išsprendimas, gyventojų perkėlimu – mechaninis sprendimas ir, pagaliau, abiejų būdų pavartojimu.
Nežiūrint į tai, koks būdas būtų pavartotas sprendžiant Vilniaus ir Vilniaus krašto nacionalinio inkorporavimo problemą, kovos išvengti nebus galima. Šiuo atžvilgiu netenka turėti jokių iliuzijų. Čia tai pastebime ne dėl to, kad tai kovai teiktume ypatingos reikšmės – šiandie Vilniaus reikalų valdžios yra mūsų rankose – čia šiandie apie tai kalbame dėl to, kad norime pabrėžti tą mintį, jog Gedimino miestas, kurį mes inkorporuosime į Lietuvos valstybę nacionališkai, dar kurį laiką pasilieka kovotojiško lietuviško nacionalizmo skatintojas ir įkvėpėjas.
Žodžiu, lietuviško nacionalizmo tolesnio plėtojimosi perspektyvos ir uždaviniai darosi aiškūs. Kaip lietuvių tautinis susipratimas stiprėjo, kovojant dėl sostinės politinio išsivadavimo, taip jis turės ir toliau stiprėti kovojant dėl Vilniaus tautinio išvadavimo. Vilnius turi būti Lietuvos sostinė ne fiktyvi, bet reali. Iš jos tautinė kultūra ir lietuviškas nacionalizmas turės spinduliuoti ne simboliškai, bet gyvenimiškai.
Čia ir tenka susidoroti su lietuviško nacionalizmo erdvės klausimu, kuris lig šiol nors ir nebuvo griežtai formuluotas, bet kuris visą laiką buvo labai aktualus. Lietuviškas nacionalizmas, be abejo, negali sutikti su tuo faktu, kad šalia jo atsirastų kitas nacionalizmas, kuris nesiderintų su bendromis Lietuvos valstybės bei lietuvių tautos politinėmis, kultūrinėmis ir tautinėmis aspiracijomis, o gal dar joms ir priešintųsi. Nacionalizmas nemėgsta savo ribose svetimų tautinių oazių, kurios kenkia jo vieningumui. Kitaip sakant, kiekviena valdančioji tauta stengiasi įsigalėti savo geografinėje erdvėje ne tik politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai, bet ir tautiškai. Tautinį įsigalėjimą reikia suprasti ta prasme, kad jis nukreipia savo pastangas į kovą su svetimų tautybių jos ribose esančiais kolektyvais, eventualiai galinčiais kenkti visam tautos organizmui. Nacionalizmas savo tautinėje erdvėje nori viešpatauti be konkurencijos. Tiems veiksniams, kurie tam jo palinkimui mėgina priešintis, jis skelbia bekompromisinę kovą, kurios išeitis negali kelti jokių abejonių. Aukščiau esu pastebėjęs, kad nors lietuviškas nacionalizmas dar yra jaunas, tačiau jam netrūksta nei veržlumo, nei lankstumo, nei, pagaliau, išmintingo takto, kuris ypač reikalingas šiandie, kada jam tenka susidurti su naujais uždaviniais. Šiandie jis yra kovotojiškiau nusiteikęs kaip bet kada. Jis veržiasi į kovą, nes žino, kad kovos dėl brangiausio tautos idealo – sostinės – sutautinimo ir jaučia, kad čia jam reikės įtempti visas savo jėgas. Bekovojant bręsta jėgos. Ir nėra abejonės, kad lietuviškas nacionalizmas tą kovą laimės ir išeis iš jos dar labiau sustiprėjęs.
Bet čia reikia pareikšti ir tam tikros baimės, kad nevykę ir niekam nereikalingi sentimentai lietuviško nacionalizmo normalaus plėtojimosi neišmuštų iš kelio arba bent nesudarytų kliūčių, kurios atitolintų jo laimėjimo valandą. Šiuo atveju nacionalizmas glaudžiai susisieja su tautos būdu bei sentimentais. Todėl sveikam, tvirtam nacionalizmui tarpti yra labai pavojingi tie žmonės, kurie vakar priešo kruvinai įžeidinėjami ir su purvais maišomi, šiandie, linksmai šypsodamiesi, tiesia jam ranką ir sako, kad viskas užmiršta. Gal būt tai yra krikščioniška moralė, bet nieku būdu tai nėra nei tautinė, nei valstybinė moralė. Ne kas kitas, o lietuviškas nuolaidumas ir atlaidumas pražudė senovės Lietuvos imperiją. Argi ir šiandie dar kartą norima pakartoti anų laikų nedovanotiną klaidą? Mes čia nenorime skelbti nei šovinizmo nei kraštutinio, nuogo nacionalizmo, tačiau turime pasakyti, kad mūsų nuolaidumą ir atlaidumą kiti palaikys mūsų silpnybe, o gal dar ir mūsų ištižimu, turime pabrėžti, kad lietuvių tauta niekados negali pamiršti ir atleisti jai lenkų padarytų kruvinų ir moralinių skriaudų, kad jei mes praeitį užmiršime, tai, pirmai progai pasitaikius, lenkai pasistengs ją mums vėl žiauriais smūgiais priminti.
Pastebėtina, kad iš jaunosios kartos tokių „atlaiduolių“ nepasitaiko: atlaidumo dvasią skleidžia vienas kitas senesnės kartos atstovas. Šis atlaidumo sentimentas, galbūt, aplamai yra charakteringas lietuviškam būdui, bet šiuo atveju, atrodo, daugiausia tebeveikia tos „požeminės“ kultūrinės ar kokios kitos simpatijos, kuriomis anais laikais lenkai taip mokėdavo apnarplioti lietuvio protą ir jausmus. Jei tuo „palikimu“ gyvena vienas kitas asmuo, tai dar maža bėdos, bet kai tą asmeninį palikimą norima primesti visai tautai, tai čia reikia pasakyti griežtą – ne! Ir šis „ne“ nėra kokios asmeninės neapykantos lenkų tautai išdava, bet tai yra tautinės bei valstybinės savisaugos instinkto padiktuotas pasipriešinimas, kurio teisingumas yra pagrįstas realiais faktais, užfiksuotais tolesnės ir ne taip tolimos mūsų santykių su lenkais raidos. Todėl šiandie šis klausimas taip atsistoja: jei lietuvių tauta nori gyventi, tai privalo turėti labai gerą atmintį! Jei ji pasidarys užuomarša, tai ji dar kartą pakartos istorinę klaidą, kurios niekas nebegalės ištaisyti.
Šis momentas yra be galo svarbus lietuviško nacionalizmo tolesnei raidai. Kas siūlo užmiršti praeitį, tas siūlo suduoti, galbūt, lemiamą smūgį lietuviškam nacionalizmui. Kodėl? Todėl, kad iš tų jausmų, kuriuos lietuvių tautai sukelia lenkų jai padarytos skriaudos, lietuviškas nacionalizmas gali semtis sau jėgų ir įkvėpimo tolesnei kovai ir tolesniam savo brendimui. Tuo būdu gali būti nuosekliai tęsiami tie mūsų sentimentai, kuriuos mes susidarėme apie buvusį savo pietų kaimyną iš ilgų šimtmečių santykių su juo.
Taigi, yra labai svarbu pašalinti iš kelio tuos veiksnius, kurie galėtų stabdyti lietuviško nacionalizmo vystymąsi. Lietuviška galvosena ir jausena turi būti išvalyta nuo bet kurių „duobių“, kurios galėtų trukdyti lietuviško nacionalizmo tvirtą ir normalų žengimą pirmyn. Šiandie, sprendžiant, iš kai kurių viešumoje pasigirstančių balsų bei analizuojant kai kuriuos viešojo gyvenimo reiškinius, kartais susidaro įspūdis, kaip ankščiau pastebėjau, kad mes lyg ir bijome nueiti iki kraštutinių nacionalistinio galvojimo bei pasielgimo ribų. Mes norime užimti visą mūsų krašto ekonominę ir tautinę erdvę, tačiau mes kartais sulėtiname žingsnius tada, kai reikia imtis paskutinių priemonių. Dažnai mes tokį sumanymą norime realizuoti šimtu nuošimčiu, o žiūrėk, realizuojame tik 80%. Atrodo, lyg kad kas paskutinį momentą sulaikytų mūsų ranką nuo per daug radikalaus mosto. Tad ir nacionalizmo sąvokos supratimą mes esame linkę priimti su tam tikrais „rezervais“. Mes sakome: taip, mes esame geri lietuviai ir patriotai, bet nesame egoistiškai nusistatę nacionalistai (šio žodžio mes apskritai kažin kodėl vengiame!), kurie tik žiūrėtų savo tautos reikalų ir neduotų gyventi kitoms tautybėms. Prieš tokį galvojimą, žinoma, nieko negalima pasakyti: tikrai lietuviai negali norėti skriaudų kitoms jos ribose gyvenančioms tautybėms, bet nesusipratimas prasideda toje vietoje, kai mes kartais neišnaudojame visu šimtu nuošimčių ir tų užsimojimų, kuriuos mes skiriame patys sau. Žinoma, čia nereikia perdėti: šiandie jau tiek mes esame tautiškai susipratę ir subrendę, kad lietuviškas reikalas visada yra gerbiamas, bet taip pat yra aišku, kad dar daug kur galima toliau nukelti gaires nacionalizmo link ir, kad jos, be abejo, bus nukeltos.
Taigi, atgaudami sostinę valstybei, mes atgavome istorinį pagrindą lietuviškam nacionalizmui. Nėra abejonės, kad prasidedančioje naujoje kovos fazėje dėl Vilniaus atlietuvinimo lietuviškas nacionalizmas sušvis naujomis spalvomis. Netenka abejoti ir tuo, kad jis pasireikš ne tik tiesioginėje kovoje, bet ir visame tautos kultūriniame gyvenime, ekonominėje srityje bei jaunimo auklėjimo dirvoje, nes nacionalizmas nėra sausa nuo tikrovės atplyšusi abstrakcija, o yra gyva ir gyvenimiška koncepcija, apimanti tiek atskiro individo, tiek visos tautos kolektyvo nusiteikimus. Šie nusiteikimai lietuvių tautai yra reikalingi ne tam, kad ji įsikalbėtų sau nerealius, įvairiomis manijomis pagrįstus siekimus, bet tam, kad galėtų realizuoti konkrečius, iš lietuviškos tikrovės išplaukiančius uždavinius.
Lietuviško nacionalizmo erdvės klausimas, be abejo, nėra naujas klausimas; jis gimė kartu su tautinio atgimimo pradžia. Iš pradžios jo ribos buvo labai siauros, bet jos nuolat plito. Tas plėtimasis ypač smarkiai prasidėjo nepriklausomybę atgavus. Atgavus sostinę, prasideda šio proceso naujas etapas, kurį išgyvenus, galbūt, lietuviškas nacionalizmas pasieks savo subrendimo amžių. Aišku, jis negalės įsitvirtinti visoje lietuviškoje geografinėje erdvėje, nes ji dar neapima visų lietuvių gyvenamų sričių, bet ten, kur galės reikštis jo įtaka, turės viešpatauti be jokios konkurencijos. Kultūrinis nacionalizmas, ekonominis nacionalizmas, tautinis nacionalizmas, - tai yra keliai, kuriais tauta turi žygiuoti į garbingą rytojų.
http://www.estland88.com/files/file/LIE ... C4%96S.doc Žiūrėti ir temą:
Alantas Vytautas - jo knygos ir apie jį
viewtopic.php?t=342
_________________
"Nacionalizmas yra dvasinė revoliucija." - Horia Sima.
|
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dalyvių sąrašas
