Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Įvairios kitos istorinės, kultūrinės ir politinės temos » Genetika. Žmonių evoliucija. Senoviniai įvairūs hominidai - žmonės. Žmonijos ateitis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 15 Rgp 2016 23:00

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

https://www.lzinios.lt/lzinios/mokslas- ... ius/138305

MILDA KNIEŽAITĖ
2010-03-05 00:00

"Senovinė DNR atskleidžia, kad pirmieji Europos žemdirbiai atkeliavo iš toli", neseniai paskelbė vienas prestižiškiausių pasaulyje mokslo žurnalų "Science".

Mokslinio straipsnio "Genetic Discontinuity Between Local Hunter-Gatherers and Central Europe's First Farmers" ("Genetinis pertrūkis tarp vietinių medžiotojų bei rankiotojų ir pirmųjų Vidurio Europos žemdirbių") vienas bendraautorių - Vilniaus universiteto (VU) profesorius antropologas dr. Rimantas Jankauskas.

"Science" žurnalo publikacijoje VU atstovavo ir Amerikos lietuvė archeologė dr. Indrė Antanaitis-Jacobs.

Tarptautinei tyrėjų grupei vadovavo Mainco universiteto (Vokietija) Antropologijos instituto profesorius dr. Joachimas Burgeris.

Balta dėmė

Su Mainco universitetu jau senokai bendradarbiaujantys VU antropologai genų archeologiniams tyrimams pateikė osteologinę medžiagą, t. y. žmonių kaulų ir dantų mėginius, archeologinį ir antropologinį kontekstą, taip pat dalyvavo diskusijoje tikslinant duomenis ir derinant galutinį mokslinio darbo tekstą.

"Neretai skaitant literatūrą ir kalbant apie genetinius procesus, kurie vyko Europoje akmens amžiuje ir šiek tiek vėliau, visa šiaurės rytų Europa yra tarsi balta dėmė. Tiesiog ta medžiaga nežinoma, neprieinama, neįtraukta į bendrą pasaulinę mokslo apyvartą, - LŽ sakė prof. R.Jankauskas.

- Šiuo atveju pasisekė, kad mumis susidomėjo, nes procesai, kurie vyko šiame regione, iš tikrųjų pasižymėjo daugybe savitumų, ir tie modeliai, kurie taikomi Vakarų Europai, mums vargiai gali būti pritaikomi. Bendradarbiaujant pavyko tą problemą gana elegantiškai išspręsti."

Žmonijos istorijos pradžioje perėjimas nuo medžiotojų ir rankiotojų kultūros fazės, kai žmonės maisto produktus ir visa kita ėmė gatavus iš gamtos, prie žemdirbystės, kai jie prisijaukino gyvūnus, kultivavo augalus, t. y. patys ėmė gaminti žemės ūkio produktus, nuo seno vadinamas neolito revoliucija.

Iš tikrųjų įvyko lūžis, kaip pabrėžė antropologas, visose srityse. Pasikeitė gyvenimo būdas. Atėjo visai kitos technologijos ir keitėsi pats žmonių mąstymas.

Galiausiai biologinis aspektas - padaugėjo gyventojų, nes žemdirbystė yra gerokai produktyvesnė, ir ta pati teritorija, įvairiais vertinimais, gali išmaitinti maždaug dešimt kartų daugiau žmonių.

Medžiotojų ir rankiotojų kultūros fazė dar vadinama paleolitu ir mezolitu, o perėjimas prie ankstyvosios žemdirbystės - neolitu, naujuoju akmens amžiumi.

Manoma, kad ta neolitizacija, neolito revoliucija, Vidurio Europoje vyko gana greitai kartu su vadinamąja demine difuzija, t. y. keičiantis populiacijai.

Žemdirbių bendruomenėms, atsiradusioms Artimuosiuose Rytuose ir linkusios augti, reikėjo naujų teritorijų. Jos labai greitai plėtėsi, atrodo, vos ne per kelis šimtus metų kolonizuodamos visą Vidurio Europą, žemdirbystei tinkamas jos lygumas nuo Balkanų iki Atlanto. Šis procesas tarsi sustojo maždaug ties dabartine Lenkijos ir Lietuvos siena, Mozūrų ežerais, nes čia maždaug prieš 10 tūkst. metų buvo paskutinio ledynmečio riba ir susidarė visai kitokios aplinkos sąlygos.

"Kaip žemdirbystė plito toliau į mūsų teritoriją? Ar irgi vyko deminė difuzija, t. y. kolonizacija, ar vis dėlto kultūrinė difuzija, kai medžiotojai ir rankiotojai išmoko, tiesiog perėmė naująsias technologijas ir patys tapo žemdirbiais? Vien iš išorinių pėdsakų archeologijai kartais sunku pasakyti, - kalbėjo prof. R.Jankauskas.

- Tada gali padėti genų archeologija. Labai išsamiai tyrinėta dabartinių žmonių genetinė medžiaga, tačiau iš dabartinio pjūvio galima tik spėti, kada tie procesai vyko, nes įrodymai ar liudijimai būtų netiesioginiai. O tiesiogiai įvertinti galima tiriant betarpiškai praeityje gyvenusių žmonių genomą."

Kas tie pirmieji?

Tai ir pavyko padaryti.

Iš Lietuvos teritorijoje paimtos senosios archeologinės medžiagos, septynių ir daugiau tūkstančių metų senumo žmonių palaikų, išskirta mitochondrinė DNR. Ji paveldima tik motinos linija.

Europoje dažniausiai aptinkamos septynios haplogrupės.

Jų sutartinis kodavimas raidėmis dėl patogumo papildytas moterų vardais: U (Ursula), X (Xenia), H (Helena), V (Velda), T (Tara), J (Jasmine), K (Katrine).

"Science" žurnale išspausdintame darbe sprendžiamos tarsi dvi problemos: kas buvo pirmieji Rytų ir Vidurio Europos gyventojai ir iš kur jie galėjo ateiti nuslinkus ledynui.

Galimybės, pasak antropologo, yra dvi.

Per ledynmetį, arba ledyninio maksimumo metu, kai čia viską dengė ledynai, ir Vidurio Europoje klimatas, aišku, buvo kur kas atšiauresnis, žmonės slėpėsi vadinamosiose slėptuvėse Pirėnų pusiasalio regione ir Balkanų pusiasalio šiaurėje, Juodosios jūros pakrantėse.

Archeologiniu požiūriu Lietuvoje migracijų būta tiek iš vakarų, tiek iš pietryčių. Iš vakarų ateina Madleno, iš pietryčių - Svidrų kultūros žmonės.

"Taigi klausimas, kas tie pirmieji gyventojai ir iš kur jie, - kalbėjo prof. R.Jankauskas.

- Pavykus išskirti mitochondrinę DNR, dabar jau nustatyta, kad ledyninio maksimumo metu Pirėnų pusiasalyje vyravo H (Helena) ir V (Velda) tipo haplogrupės, Rytų Europoje - U (Ursula) haplogrupė. Ledynui nuslinkus H ir V migravo į šiaurę ir šiaurės rytus, U plito į šiaurę ir šiaurės vakarus.

Išeina, kad mūsų teritorijoje per visą mezolitą medžiotojai ir rankiotojai buvo Ursulos palikuonys, atėję iš pietryčių ir rytų.

Nustatyta net specifinė haplogrupė U5b2, dabar dažniausiai pasitaikanti tarp samių, arba lapių Suomijos šiaurėje, seniausių Skandinavijos gyventojų dar iki suomių.

Juos pakeitė atėję žemdirbiai, todėl ir straipsnis skelbia apie genetinio tęstinumo stoką arba pertrūkį tarp vietinių medžiotojų bei rankiotojų ir Vidurio Europos pirmųjų žemdirbių."

Vis dėlto tęstinumo būta dar per neolitą, arba naująjį akmens amžių. Mūsų teritorijoje gamtinės sąlygos buvo nepalankios žemdirbystei, todėl išliko medžiojimo, rankiojimo ir žvejybos tradicijos.

Tarp akmens amžiaus mėginių dar vyrauja U haplogrupė.

Tik bronzos amžiuje, maždaug prieš tris keturis tūkstančius metų, pasirodė ateiviai iš pietvakarių. Manytina, kad būtent tada ir įvyko gyventojų pasikeitimas.

Vidurio Europoje, kur tuo pačiu metu gyventojai jau vertėsi žemdirbyste, vyravo H ir T haplogrupės, o Ursulos palikuonių beveik iš viso nebuvo.

Bronzos amžiuje mūsų teritorijoje Helenos ir Taros palikuonių dar buvo nedaug.

Tarp dabartinių lietuvių, kaip rodo prof. Vaidučio Kučinsko surinkti genetiniai duomenys, jau vyrauja T ir H haplogrupės, o Ursulos palikuonių yra tik 16 procentų.

Daugiausia U haplogrupės atstovų dabar yra Skandinavijos šiaurėje. Jie ten ir buvo nustumti iš Rytų Europos.

Nuo Ievos ir Adomo Taigi pirmieji gyventojai mūsų teritorijoje buvo Ursulos palikuonys ir atėjo iš pietryčių Europos slėptuvės.

Vėliau senuosius gyventojus didele dalimi pakeitė kiti, kaip antra banga atėję jau iš pietvakarių, nes labai padaugėjo H ir T haplogrupių atstovų.

"Visiems rūpi savos šaknys ir anksčiau ar vėliau kyla klausimai, kas aš esu ir iš kur kilęs. Tie klausimai įdomūs įvairiais lygmenimis. Galima domėtis kultūriniu lygmeniu, t. y. kalbos, materialinės kultūros, savimonės raida, kas aš esu, kuo save laikau. Sakykime, esu lietuvis, nes valgau didžkukulius, geriu alų ir mėgstu krepšinį, - juokėsi antropologas.

- Kita identiteto sudedamoji dalis yra paveldimumas, genetiniai požymiai. Panašu į tėvystės klausimą, tik kito lygmens: kas yra tėvas, ar tas, kuris pradėjo, ar tas, kuris užaugino. Kitaip sakant, socialinė ar biologinė tėvystė. Kultūros perėmimas ar biologinė istorija."

Nuo Vakarų Europos šiek tiek skiriamės savo biologine istorija, nes dar išliko U haplogrupės palikuonių pagal moteriškąją liniją.

Iš kaimynų Rytų Europoje mums artimiausi būtų rusai, lenkai, estai, tikriausiai ir latviai, tik jų duomenų nėra.

Kitas dalykas, vyriškąja linija perduodamas Y chromosomos paveldimumas. Kitaip sakant, mitochondrinė DNR pasakoja Ievos, o Y chromosoma - Adomo biologinę istoriją.

Deja, iš archeologinės medžiagos Y chromosomos nėra išskirta. Pasak prof. R.Jankausko, teoriškai tai įmanoma, tačiau praktiškai kur kas sudėtingesnis uždavinys.

Kiekvienoje ląstelėje yra tūkstančiai mitochondrijų, vadinasi, ir tūkstančiai mitochondrinės DNR kopijų. Y chromosoma yra tik viena ir tik vyrų ląstelėse. Taigi tik viena ir tos genų sekos kopija kiekvienoje vyro ląstelėje.

Dabartinių žmonių tyrimų duomenimis, Lietuvoje vyrauja dvi vyriškąja linija perduodamos haplogrupės R1A ir N3.

Pirmosios daug atstovų yra Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Rusijoje, šiek tiek mažiau Estijoje.

Antroji haplogrupė paplitusi Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, tačiau jos beveik nėra Lenkijoje ir Baltarusijoje.

N haplogrupės maksimumas - apie Uralą ir į rytus nuo jo, Vakarų Sibiras, dabartinė Suomija, o R haplogrupės - Rytų Europa, dabartinė Ukraina ir šiek tiek Indija.

Išeitų, kad maždaug trečdalis Lietuvos vyrų yra pačių senųjų gyventojų, atėjusių nuo Uralo, iš šiaurės vakarų Azijos, palikuonys, maždaug trečdalį būtų galima sieti su Kurganų kultūra, o dar trečdalį sudarytų visi kiti.

"Tokia yra mūsų biologinė istorija, - kalbėjo antropologas.

- Biologiniai požymiai negali tiesiogiai nulemti kultūros, etniškumo, tapatybės. Galima sakyti, kad lietuviais ne gimstama, o tampama, nes kultūra yra autonomiška. Ji išmokstama."

Sudėtinga ir savita "Science" žurnale išspausdintas maždaug penkerių metų darbo rezultatas. Straipsnis jau cituojamas kitų mokslininkų darbuose.

Tokių duomenų, kurie nekelia abejonių dėl savo autentiškumo, ne tiek jau daug net pasaulio mastu, nors ne viename mokslo centre tiriama tiek dabartinių žmonių genetinė įvairovė, tiek įvairių populiacijų biologinė istorija.

"Pasirodo, klausimas, kaip vyko visos Europos gyventojų genofondo raidos istorija, labai komplikuotas, - sakė prof. R.Jankauskas.

- Atrodytų, paprastas modelis dar nuo archeogenetikos pradininko Luca Cavalli-Sforzos laikų, kai buvo tyrinėjamos vien kraujo grupės ir panašūs rodikliai: žemdirbių bendruomenė Artimuosiuose Rytuose augo, plito ir, slinkdama į šiaurės vakarus, kolonizavo visą Europą.

Galbūt šiek tiek įtraukdama kylančios bangos principu ten buvusius medžiotojus ir rankiotojus.

Tačiau kuo labiau žemdirbių bendruomenė tolo nuo pradinio židinio, jų genai šiek tiek atsiskiesdavo medžiotojų ir rankiotojų genais.

Naujausi tyrimai kaip tik ir parodo, kad procesas buvo nevienalaikis, painus ir sudėtingas, įvairiose vietose galėjęs vykti savitai."

Baltijos rytiniame regione jis taip pat vyko savitai. Čia ilgai išliko senieji gyventojai, kai visoje Vakarų Europoje jie jau buvo, kaip sakė antropologas, pakeisti kitokio genofondo žemdirbiais.

Mūsų teritorijoje pakeitimas, ir tik dalinis, įvyko gerokai vėliau, maždaug po trijų tūkstančių metų, - dėl klimato, gamtinių sąlygų ir galimybių žmogui prisitaikyti.

Archeologiniai duomenys rodo, kad čia žemdirbystė galutinai įsigalėjo tik bronzos amžiuje, nes žemdirbiams, turintiems tik akmens įrankius, tuose miškuose ir pelkėse nebuvo verta įsikurti. Per daug darbo sąnaudų ir per mažas grįžtamasis ekonominis efektas.

Tarp neatsakytų klausimų

Mainco universiteto laboratorijoje atliktiems genų archeologiniams tyrimams osteologinė medžiaga buvo pateikta iš Spigino, Donkalnio ir Kretuono radimviečių Lietuvoje.

Spiginas ir Donkalnis - kadaise Žemaitijos aukštumose tarp Varnių ir Telšių buvusio Biržulio ežero salos. Ežerui nusekus liko kalvelės, o jose - maždaug prieš septynis tūkstančius metų laidotų žmonių kapai.

Laidojimai Kretuono ežero pakrantėse netoli Švenčionių, Rytų Lietuvoje, maždaug dviem tūkstančiais metų vėlesni, tačiau labai giminingi.

Taip pat tyrinėti duomenys iš dviejų Lenkijos ir dviejų Rusijos vietovių, o daugiausia - iš Vokietijos radimviečių.

"Labai aktualus klausimas būtų virvelinė keramika ir tos kultūros nešėjai, Marijos Gimbutienės tiesiogiai siejami su Kurganų kultūros palikuonimis, - apie naujas tyrimų idėjas sakė prof. R.Jankauskas.

- Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonių skeletai labai skiriasi.

Pavyzdžiui, Spigino, Donkalnio, Kretuono žmonės buvo mažučiai, smulkučiai. Rekonstruotas moterų ūgis mažesnis nei 150 centimetrų, vyrų - maždaug 160 centimetrų. Jie maitinosi daugiausia žuvimis ir buvo ne tiek medžiotojai, kiek žvejai.

O pačioje neolito pabaigoje, maždaug prieš keturis - keturis su puse tūkstančio metų, pasirodę žmonės buvo stambūs, didžiuliai, masyviomis galvomis ir maitinosi daugiau sausumos kilmės ir su gyvulininkyste siejamu maistu.

Tarsi jau kitokie, tačiau ar genetiškai buvo tokie pat, ar giminingi - dar neatsakytas klausimas."

Lietuvoje tokių palaidojimų yra keli. Jų esama ir Latvijoje.

Kaip patikslino antropologas, Kirsnos ir Turlojiškės radiniai Pietvakarių Lietuvoje prie virvelinės keramikos nepriskiriami, bet netiesiogiai taip būtų galima spėti.

Lietuvoje diskutuojama, kokie buvo tie vadinamieji virvelininkai, kokia jų kilmė, ar yra tęstinumas. Tradicinė nuomonė, kad jie atėjo kaip užkariautojai, mosikuodami laiviniais kovos kirviais, plito ir kolonizavo prieš tai buvusias medžiotojų bei rankiotojų teritorijas.

Yra ir kita nuomonė, kad jie buvo vietinių žmonių palikuonys. Tiesiog perėmė kitą kultūrą.

Genetiniai tyrimai šią problemą padėtų išspręsti.

Iš vėlesnių laikų, pasak prof. R.Jankausko, įdomūs būtų geležies amžiaus tautų kraustymosi procesai.

Kiek juose dalyvavo to meto Lietuvos gyventojai.

Yra istorinių nuorodų, kad dalis Lietuvoje gyvenusių baltų genčių prisidėdavo prie aplink klajojusių germanų ir su vestgotais nukeliaudavo net iki Ispanijos. Ten tarsi randama tokių vardų, rodančių buvus galindų. Tarsi yra ir materialinės kultūros pėdsakų, paliktos įtakos.

Tačiau kiek biologiškai galėjo jos būti, taip pat padėtų atskleisti genetiniai tyrimai.

Archeologinės medžiagos yra gausu. Lietuvoje šimtai geležies amžiaus senkapių, pavyzdžiui, Marvelėje prie Kauno beveik pusantro tūkstančio žmonių palaidota. Ir tęstinumas yra - beveik tūkstantį metų žmonės ten buvo laidojami.

"Negalime sau leisti tokios prabangos kaip moderni laboratorija. Ji turėtų būti tarptautinė ir investicijų reikėtų didžiulių, - kalbėjo mokslininkas. - Stengiamės savo idėjomis sudominti užsienio kolegas. Be abejo, dabar vienintelė išeitis - jungtis į tarptautinius tinklus, tarptautinius projektus ir dirbti kartu."

Populiacijų biologinė, genetinė istorija - viena karščiausių mokslinių temų šiais laikais. Naujos modernių technologijų teikiamos galimybės leidžia atsakyti į vis daugiau seniausiai kirbėjusių klausimų.

Nuo mitologinių laikų ir protėvių iki mokslinių sprendimų, kelių ir klystkelių žmogui rūpėjo žinoti, kas jis toks, iš kur kilęs, kas jo protėviai.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Mokslas-ir-sv ... -protevius
© Lietuvos žinios

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 15 Vas 2018 21:36

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Chromosominė paveldėjimo teorija

https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q= ... 1Qy5Tww9nc

ŽMOGAUS GENOMO TYRIMŲ ISTORIJA. LIETUVIŲ KILMĖ ...

Marshall Nirenberg, Har Khorana, Severo Ochoa su bendradarbiais iššifravo genetinį kodą. 1966 ..... Kretuonas 3. OxA-5926: 5580 ± 65 BP. ca. 4450 calBC. A, M4, C72, N,Rf, SNP. 192t 270t. U5b2. Kretuonas 1. OxA-5935: 5350 ± 130 BP. ca. 4200 calBC. A, M5 ...

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 15 Vas 2018 21:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Koks tas lietuviškas charakteris?

http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2 ... harakteris

2012-08-11 / 13:51 — Ivona Žiemytė, „Vakarų ekspresas“

Kai skiname pergales ir žeriamės auksą pasaulio žaidynėse, – vaikštome orūs, galingi, geranoriški ir susivieniję. Tačiau kasdienybėje jaučiamės susvetimėję, esame per daug kritiški ir savikritiški, linkę išpūsti nesėkmes ir asmenybės problemas perkelti į išorinius faktorius.

Iš kur ir kodėl esame tokie, o ne kitokie? Klausiame įvairių sričių žinovų, koks tas nacionalinis lietuvio charakteris šiandien: kas mums teikia stiprybės ir didžiadvasiškumo, o kas – silpnina.

Antropologiniai štrichai

Jeigu remsimės antropologijų bei archeologų tyrimais, esame kaip reta sėsli tauta, toje pačioje teritorijoje išgyvenusi nuo XI–XII amžiaus prieš Kristų. Kalbant apie lietuvių tautinį charakterį, pirmiausiai derėtų trumpa istorinės kilmės apžvalga. Todėl kalbiname Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiąjį mokslo darbuotoją profesorių, archeologą Algirdą Girininką.

Iš kur atklydo pirmieji Lietuvos gyventojai?

Kaip sakoma, Adomas ir Ieva yra kilę iš Afrikos, o šiaurinių indoeuropiečių, germanų, slavų ir baltų antropologinė genetinė kilmė – Pietvakarių Europa. Tai dabartinė Ispanija, Prancūzijos teritorijos, iš kur, Madleno kultūrai plintant į Šiaurės Europą, Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai, kurie buvo elnių medžiotojai, žvejai.

Tuo pat metu iš pietrytinės Europos plito epigravetinė kultūra, kurios bendruomenės taip pat kontaktavo su Madleno kultūros gyventojais. Pastarųjų kultūrų gyventojai ir buvo pirmieji, kurie poledyniniu laikotarpiu apgyvendino dabartinės Lietuvos teritoriją.

Antropologijos profesorius Gintautas Česnys rašė, jog Lietuvoje rastos masyvių pailgagalvių žmonių kaukolės, ir mūsų protėvių šaknų reikėtų ieškoti Skandinavijoje.

Lietuvos teritorijoje mes neturime daug antropologinės medžiagos, kuri atskleistų mūsų aptariamą laikotarpį, tad remiamės tik genetiniais tyrimais iš mezolito ir neolito laikotarpių. Šio laikotarpio žmonių griaučiai – medžiaga genetiniams tyrimams – yra „užkrėsta“, ją daug kas yra čiupinėjęs, vartęs, o kiekvienas prisilietimas duoda paklaidas, kurias genetikams reikia atmesti ir taip išgryninti esamus duomenis. Žmonių kaulų struktūra, raida, ūgis, masė, lyties ypatumai, įvairios ligos, kamavusios priešistorėje yra antropologų darbas.

Pailgos masyvių žmonių kaukolės, aptinkamos Lietuvos teritorijoje iš mezolito laikotarpio ( viduriniojo akmens amžiaus), yra poledyninio laikotarpio pirmųjų gyventojų palikuonių, kurie mezolito laikotarpiu čia jau gyveno miškų apsuptyje. Dalis pirmųjų gyventojų poledyniniu laikotarpiu iki VIII tūkst. pr. Kr. kartu su šiaurės elniais pasitraukė dar labiau į šiaurę ir šiaurės rytus ir ten išlaikė daugiau genetinio palikimo. Tai samiai, lapiai.

Bene seniausia laikyta lietuvių protėvio kaukolė – mezolito žmogaus iš Spigino, datuojama VI–V tūkst. pr. Kr. Donkalnio žynys yra vėlyvojo mezolito laikotarpio, o šalia jo palaidota moteris yra iš vėlyvojo neolito.

Kol nebuvo radiokarbonu datuoti mirusiųjų griaučiai, buvo manoma, kad tai yra vienalaikis dvigubas palaidojimas.

Pirminio Lietuvos teritorijos apgyvendinimo, užtrukusio iki IV tūkst. pr. Kr. metu, susiformavo šiaurinis indoeuropietiškasis antropologinis tipas, kuris dėl žvejybos, medžioklės, rankiojimo tradicijų ir nepalankių sąlygų žemdirbystei išliko per visą neolito ir ankstyvojo bronzos amžiaus laikotarpį.

Tai kas gi mums yra artimiausi?

Priešistorės laikotarpiu įvairios bendruomenės bendravo įsigydamos ūkiui reikalingos žaliavos: titnago, gintaro, skalūno, jūros ruonių taukų ir kt.

Jau nuo IV–III tūkstantmečio prieš Kristų didesnė Rytų Pabaltijo bendruomenių dalis patyrė invaziją iš Rytų ir Šiaurės Rytų Europos, tai yra finų – ugrų bendruomenių.

Tačiau nesame labai dideli mišrūnai, mūsų genetiniame klode išliko europoidinis madleninis pagrindas.

Kaip genetinis paveldas mus veikia?

Jeigu nagrinėsime labai senus laikus, net paleolito laikotarpį, tai to meto Madleno kultūros žmonės buvo labai dėmesingi menui. Urvuose ir kitur jie piešė, drožė įvairias figūrėles. Jų meninė raiška buvo susieta su to meto ideologija, kultūra. Jų, kaip ir vėlesnių Rytų Pabaltijo gyventojų meniniai dirbiniai, yra tiksliniai ir skirti savojo pasaulio santykiui su kitais žmonėmis ir aplinka išreikšti. Tai atsispindi vėlesniame šiaurės Europos indoeuropietiškame mene.

Ar išties pirmąja žinoma balte, savotiška pramote, galime laikyti Donkalnio moterį, gyvenusią prieš maždaug 4 tūkst. metų? Rekonstruotos ir vėlyvajame bronzos amžiuje gyvenusių taip vadinamų Kirsnos bei Turlojiškės žmonių – pagyvenusio bei jaunesnio vyrų išvaizda. Oksfordo universitete radiokarbono metodu buvo nustatyta, kad Kirsnos žmogus galėjo gyventi prieš 2780–2899 metų.

Nuo Donkalnio moters iškasimo, kapinyno Biržulio ežero saloje ištyrimo 1981 m. praėjo jau daug laiko, o dabartiniai, naujausi genetiniai tyrimai rodo buvus ankstesnių palaidojimų, iš mezolito laikotarpio, tame pačiame kapinyne.

Tokių palaidojimų iš ankstyvojo neolito laikotarpio aptikta ir Švenčionių rajone prie Kretuono ežero.

Kol nebuvo radiokarboninių datų, galvojome, jog Kirsnos žmogus iš Užnemunės, iš tikrųjų gyvenęs bronzos amžiaus pabaigoje, yra mezolito laikotarpio (dar tiriama, ar jis nuskendo, ar žuvo paaukotas), tačiau pasirodė, kad jis nėra toks jau senas, o antropologiniu požiūriu jį galima sieti su senaisiais poledynmečio gyventojais.

Jis yra europidinės kilmės žmogus ir jo atradimas rodo, kad šioje teritorijoje nebuvo didelės žmonių kaitos, kokio nors genocido ar prievartinio gyventojų išstūmimo, kas galėtų įtakoti ryškesnius antropologinius pokyčius. Tai rodo dėsningą ir nepertraukiamą populiacijos raidą nuo paleolito-mezolito laikotarpio.

Vėliau baltai suskilo.

Antropologas A. Česnys rašė, jog Vakarų baltai I tūkst. viduryje skilo į kuršius, skalvius, prūsus, žiemgalius, žemaičius, sėlius, vakarų aukštaičius, rytų aukštaičius, jotvingius, latgalius ir Padneprės baltus.

Šios genčių sąjungos susidarė ne tik dėl geografinės ir kultūrinės izoliacijos (mat didelių gamtinių pertvarų šioje teritorijoje nebuvo, nebent miškai), bet ir dėl žmonių migracijos iš Rytų, baltų arealo centrinės dalies (brūkšniuotosios keramikos kultūros) į vakarus.

Jis rašė, jog II–V a. teritorijoje iki Šventosios gyveno siauraveidžiai, grakščių kaukolių žmonės.

Labiau į rytus buvo įsikūrę masyvūs plačiaveidžiai ir neaiškaus tipo atstovai, per jotvingius galėję susimaišyti su pietų stepių gyventojais. V–VI a. ši neaiški priemaiša nyko, o plačiaveidžiai ėmė slinkti jūros link. Dalį siauraveidžių jie „pasiglemžė“, dalį „pristūmė“ prie jūros.

Jau VI–XI a. Lietuvos teritorijoje ėmė vyrauti aukštaičiai.

Beje, Latvijoje buvo pastebėtas panašus judėjimas.

Aukštaičiai ir latgaliai formavosi atėjūnų, spaudusių slinkti jūros link, genofondo pagrindu.

Žemaičiai ir žiemgaliai susidarė autochtonų (pirmykščių vietos gyventojų) genofondo pagrindu, o kuršiai ir prūsai – buvo prie jūros pristumtų siauraveidžių palikuonys.

Jau tais laikais baltų ir slavų gentys atsiskyrė. Genais jos keitėsi tik paribio zonose. Judėjimą nulėmė po Romos imperijos žlugimo prasidėjęs didysis tautų kraustymasis, iš esmės sumaišęs Europos gyventojus. Atsiritus šiai bangai iki Baltijos jūros, baltai traukėsi ten, kur gyveno panašios kultūros ir kraujo žmonės.

Psichiatro akimis

Kai kurie šalies psichiatrai tvirtina, jog tauta psichiškai serga: esame nusivylę, pažeidžiami, linkę į savižudybę, rizikuojame sveikata ir gyvybe girti sėsdami prie vairo... Paprašėme psichiatro psichoterapeuto Sauliaus Liutkaus nupiešti lietuvio portretą terapinio kabineto interjere.

Kokie kompleksai kamuoja lietuvių naciją?

Reikėtų skirti mitus ir tikrovę. Dabar dažnai mėgstame spekuliuoti savo nelaimingumu, nesugebėjimais, bejėgiškumu ir kompleksais. Manau, jog visa tai mitas.

Iš kur atsiranda mitai?

Jie visame pasaulyje gajūs. Iš esmės nelabai kuo skiriamės nuo kitų tautų: visko pas mus yra. O kad akcentuojami negatyvūs dalykai – tai labiau kai kurių sistemų – žiniasklaidos, politikų – spekuliacijos.

Kokius mitus galite paneigti?

Nusivylimas, feminizacija, asmenybės infantilumas yra pasauliniai reiškiniai, ir visose šalyse daugybė žmonių ieško pagalbos pas psichoterapeutus. Manau, kad kuo daugiau aukštųjų technologijų, tuo mažiau galimybių turtėti dvasiškai. Anksčiau reikėdavo daugiau pastangų, kad sužinotumei ką nors vertingo, o dabar internete gali aprėpti viską. Bėda ta, kad „google“ žinios neanalizuojamos, jomis tikima kaip neginčytina tiesa, todėl slystame paviršiumi.

Esame priešiški kitokiems. Mitas?

Ir vėl nematau nieko išskirtinio, nes užtenka prisiminti tragiškus Norvegijos įvykius, tai, kas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, kur gausybė pačių juodžiausių agresijos ir smurto apraiškų, ir homofobijos, ir rasizmo.

Mūsų noras pasirodyti, kad esame didžiausi negeriečiai, galbūt irgi yra kompleksas?

Mūsų tauta turi ilgalaikę traumuojančią patirtį. Šimtmečiais mus norėjo sunaikinti ir atimti tautinę tapatybę. Bet paradoksalus dalykas: anksčiau sugebėjome psichologiškai atsilaikyti nuvertindami sovietus, rusus, o dabar, kai jų neliko, nuvertinome patys save prieš Vakarus.

Ar pastebėjote, kiek daug jaunimo savam krašte jaučiasi nereikalingi? Bet nemažai ir protingų, motyvuotų jaunuolių tempia mus iš nihilizmo liūno...

Yra pačių įvairiausių likimų, tikslų ir pasirinkimų, skirtingo pasaulio matymo ir kultūros žmonių. Galėtume ilgai analizuoti ir skaidyti į grupes, bet jeigu kalbėsime apie vieną grupę, kuri išvažiavo į užsienį sklidina pykčio, tai sakyčiau, kad nereikalingumo jausmas nelabai priklauso nuo ekonominės situacijos. Jis gimsta žmogaus viduje. Labai lengva asmenybės problemas perkelti į išorinius faktorius. Nereikalingumo jausmą subrandiname mes patys.

Kodėl jūsų kolegos, užuot suteikę mums paguodos ir pasitikėjimo, dar labiau gniuždo šaukdami, jog tauta kraustosi iš proto?

Na, yra daug aspektų. Vienas iš elementarių dalykų yra mūsų vadinamojo elito problemos. Žmonės, kurie dabar pateikiami kaip elitas, elgiasi negarbingai, ir tai yra žlugdanti, destruktyvi pozicija, daug infantilumo, nebrandumo, pykčio, asmenybės nevisavertiškumo...

Ar vėl žiniasklaida kalta, kad tauta stebeilijasi į padugnių elitą, o visiškai nesiklauso inteligentijos balso, nežiūri televizijos laidų, kuriose kalbinami nacionalinių premijų laureatai?

Kiekvienas turime savo pasirinkimą. Kai žurnalistas pereina iš vienos laidos į kitą sakydamas, kad ten geriau moka, iš tiesų reikėtų galvoti, kad jis nėra pakankamai gabus, talentingas, nes jeigu taip būtų, sukurtume labai intelektualią, išskirtinę laidą. Diskusijų laidos pritraukia didelę auditoriją.

Prancūzų filosofas Le Bonas sakė, jog visuma bendrų bruožų, kuriuos individai paveldi ir perima iš aplinkos, yra rasės siela. Kokia ta lietuvio siela?

Aš pastebiu darbštumą, sąžiningumą, aukštą intelektą. Ne veltui tokia maža tauta po sunkaus periodo tiek daug pasiekė. Pagaliau akcentuočiau drąsą. O į kritiką neverta žiūrėti skausmingai: kai trūkumai įvardyti – telieka juos ištaisyti.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 16 Vas 2018 17:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Paveikslėlis

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 05 Bal 2019 20:45

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Genetika ir jos praktinis taikymas istoriniuose tyrimuose

Šią temą rekomenduoju perskaityti visų pirma tiems, kas mėgsta diskutuoti šiuo metu labai madingais istoriniuose forumuose genetiniais klausimais ir bando "aiškinti" įvairiausių tyrimų, skelbiamų internete, rezultatus.

Visų pirma įsidėmėkite, kad nėra jokių specifinių lietuviškų, lenkiškų ar rusiškų genų.

Yra tik vyraujančios genų grupės (haplogrupės) tam tikruose arealuose.

Atliekant populiacijų molekulinius genetinius tyrimus yra nustatomos haplogrupės.

Šios grupės neturi būti maišomos su tautomis, nes tauta yra kultūrinė, o ne biologinė kategorija ir kultūriniai požymiai perduodami nebiologiniais mechanizmais.

Haplogrupes sudaro įvairių haplotipų rinkiniai konkrečioje vietovėje.

Atliekant asmens molekulinius genetinius tyrimus yra nustatomas to asmens genotipas ir šis procesas vadinamas genotipavimu.

Haplotipas (gr. haploos – viengubas; typos – atspaudas, pavyzdys) – tai per evoliucijos procesą vienoje chromosomoje susiformavusios šalia esančių genų grupės ar kiti gretimi genetiniai žymenys.

Kiekvienas tokių žymenų toje pačioje homologinės chromosomos vietoje turi savo atitikmenį ir su juo sudaro genotipą.

Taigi haplogrupė – tai tam tikro haplotipo grupė.

Y chromosoma – tai viena iš lytinių chromosomų, kartais vadinama „vyriška chromosoma“, nes ją sūnūs paveldi iš tėvo.

Iš motinos sūnūs paveldi X chromosomą.

Normalus vyriškos lyties individo chromosomų rinkinys užrašomas formule 46,XY.

Y chromosomoje yra genų, kurie turi įtakos vyriškos lyties raidai, pvz., vienas pagrindinių genų, kuris lemtingas vyriškos lyties formavimuisi iki gimimo, yra SRY genas. Y chromosomoje yra ir genų, kurie svarbūs lytinių ląstelių gamybai, ir tų genų mutacijos.

Chromosominių haplotipų grupių pagal vyrišką liniją (pagal Y chromosomą) yra 20 - jie žymimi raidėmis nuo A iki Z, o visi jie turi daugybę pogrupių.

Pvz. vyriška linija:

Гаплогруппа N — гаплогруппа Y-ДНК, отмеченная мутацией в ОНП маркере M231.
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%9D%D0%9A)

Haplogroup N-M231
https://en.wikipedia.org/wiki/Haplogroup_N-M231

Mitochondrinė DNR paveldima tik motinos linija.

Yra septynios pagrindinės mitochondrinės DNR haplotipų grupės, rastos Europoje.

Jų sutartinis kodavimas raidėmis dėl patogumo papildytas moterų vardais: U (Ursula), X (Xenia), H (Helena), V (Velda), T (Tara), J (Jasmine), K (Katrine).

Pvz. mitochondrialinė (moteriška linija):

Гаплогруппа N (мтДНК) https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%9D%D0%9A)

Haplogroup N (mtDNA)
https://en.wikipedia.org/wiki/Haplogroup_N_(mtDNA)

Tačiau dabar jų skaičius sparčiai auga.

Plačiau čia:

The Seven Daughters of Eve
https://en.wikipedia.org/wiki/The_Seven ... ers_of_Eve

Семь дочерей Евы
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%A1%D0 ... 0%B2%D1%8B

Семь дочерей Евы — книга 2001 года Брайана Сайкса, представляющая теорию митохондриальной генетики человека широкой общественности.

Сайкс объясняет принципы генетики и эволюции человека, особенности митохондриальной ДНК и анализа древней ДНК, чтобы генетически связать современных людей с доисторическими предками.

Следуя развитию митохондриальной генетики, Сайкс отслеживает миграции человека, обсуждает «гипотезу африканского происхождения» и бросает тень серьёзного сомнения на теорию перуанского происхождения полинезийцев Тура Хейердала, противопоставляемой теории их происхождения из Индонезии. Он также описывает использование митохондриальной ДНК при идентификации остатков императора Николая II и в оценке генетического состава современной Европы.

Заглавие книги происходит от одного из принципиальных достижений митохондриальной генетики — классификации всех современных европейцев на семь групп, митохондриальные гаплогруппы.

Каждая гаплогруппа определяется набором характеристических мутаций на митохондриальном геноме и может быть отслежена по материнской линии до специфичной доисторической женщины.

Сайкс называет этих женщин «матерями кланов», хотя они не жили в одно время.

В самом деле, некоторые «матери кланов» происходят от других (хотя не по матери). Все эти женщины в свою очередь имеют общего предка по матери, митохондриальную Еву.

Последняя треть книги посвящена серии художественных повествований, написанных Сайксом, описывающих его творческое предположение о жизни каждой из этих семи «матерей кланов». Последняя часть догадок в целом соответствует смешанным обзорам в сравнении с первой частью.

Семь «клановых матерей», описанных Сайксом, соответствуют одной или нескольким митохондриальным гаплогруппам человека каждая:

Ursula: соответствует гаплогруппе U (а именно U5, исключая её подгруппу K)
Xenia: соответствует гаплогруппе X
Helena: соответствует гаплогруппе H
Velda: соответствует гаплогруппе V
Tara: соответствует гаплогруппе T
Katrine: соответствует гаплогруппе K
Jasmine: соответствует гаплогруппе J

Дополнительные дочери:

Сайкс написал в книге, что для современных Европейцев было семь главных митохондриальных родословных, хотя в дальнейшем он писал, что из дополнительных данных из Скандинавии и Восточной Европы, Ulrike (см. ниже) могла бы быть использована в качестве восьмой клановой матери для Европы.[1]

Другие сейчас предлагают увеличить число кланов до 10 и до 12. Эти дополнительные «дочери» как правило включают гаплогруппы I, M и W.[2] Недавняя статья переозначила Европейские гаплогруппы как H, J, K, N1, T, U4, U5, V, X and W.[3]

Точно так же Сайкс придумал имена для дополнительных 29 «матерей кланов» по всему миру, соответствующих разным гаплогруппам, обозначаемым генетиками: «Fufei, Ina, Aiyana/Ai, Yumi, Nene, Naomi, Una, Uta, Ulrike, Uma, Ulla, Ulaana, Lara, Lamia, Lalamika, Latasha, Malaxshmi, Emiko, Gaia, Chochmingwu/Chie, Djigonasee/Sachi, Makeda, Lingaire, Lubaya, Limber, Lila, Lungile, Latifa and Layla».[4]

Сайкс сейчас использует те же методы для обозначения девяти «матерей кланов» японской родословной, «отличных от семи европейских эквивалентов».[5]

-------------------------------------------------------

Beje, norint rimtai juos ištirti, būtina visų pirma turėti imtis ne kelių šimtų dydžio (kaip yra dabar), o daugelio dešimčių tūkstančių iš konkretaus ploto, pvz. Lietuvos.

Be to būtina kiekvieną mėginį iš karto susieti su genealogija - dabar to nėra, netgi tautybė nėra fiksuojama.

Taigi, vadinami "lietuviški" ar kitokie genai nustatomi tiriant ne etninius lietuvius, o dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenančius asmenis - visai nepriklausomai nuo jų tikrosios tautybės bei protėvių (niekas to net nebando išsiaiškinti - bent jau paskutinių 3-4 protėvių kartų).

P.S. Visiems besidomintiems genetikos pasiekimų pritaikymu istoriniuose tyrimuose būtina įsisąmoninti, kad nėra jokių išskirtinai "lietuviškų genų", kaip ir "latviškų", "rusiškų" ir net "slaviškų" ar "germaniškų".

Vartoti tokią terminologiją gali tik asmenys, visiškai nieko nesuprantantys apie genetiką.

Ir blogiausia, kad pati genetika, kuri yra labai rimtas ir istorijai naudingas mokslas, paverčiama visokių pasakų, nesąmonių ir fantazijų skleidimu, o tai savo ruožtu padaro genetiką ir jos tyrimus pajuokos objektu masių sąmonėje.

*********************************************************

Žemiau įdedu nuorodas į pagrindinių terminų paaiškinimus - angliškai ir rusiškai (skaitykite kaip kas mokate), nes lietuviškai Vikipedijoje dar nėra.

Genetic genealogy
https://en.wikipedia.org/wiki/Genetic_genealogy

Генетическая генеалогия
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%B8%D1%8F

Каждый человек несёт в себе своего рода «биологический документ», который не может быть утерян — это ДНК человека.

Методы генетической генеалогии позволяют получить доступ к той части ДНК, которая передаётся неизменной от отца к сыну по прямой мужской линии — Y-хромосоме.

ДНК-тест Y-хромосомы позволяет, например, двум мужчинам определить, разделяют ли они общего предка по мужской линии или нет.

ДНК-тесты не просто помощь в генеалогических исследованиях — это современный передовой инструмент, который генеалоги могут использовать для того, чтобы установить или опровергнуть родственные связи между несколькими людьми.

---------------------------------------------

Genotype
https://en.wikipedia.org/wiki/Genotype

Генотип
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%B8%D0%BF

Геноти́п — совокупность генов данного организма. Генотип, в отличие от понятия генофонд, характеризует особь, а не вид.

В более узком смысле под генотипом понимают комбинацию аллелей гена или локуса у конкретного организма. Процесс определения генотипа называют генотипированием[1].

Генотип вместе с факторами внешней среды определяет фенотип организма.

При этом особи с разными генотипами могут иметь одинаковый фенотип, а особи с одинаковым генотипом могут в различных условиях отличаться друг от друга[2].

---------------------------------------------

Haplotype
https://en.wikipedia.org/wiki/Haplotype

Гаплотип
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%B8%D0%BF

Гаплотип (сокр. от «гаплоидный генотип») — совокупность аллелей на локусах одной хромосомы, обычно наследуемых вместе.

Если же при кроссинговере комбинация аллелей меняется (что происходит очень редко), говорят о возникновении нового гаплотипа.

Гаплотип может быть как у одного локуса, так и у целого генома.

Генотип определенных генов диплоидной особи состоит из двух гаплотипов, расположенных на двух хромосомах, полученных от матери и отца соответственно.

В генетической генеалогии гаплотипом также называют результат исследования STR-маркеров на нескольких локусах Y хромосомы, при этом количество повторов называется аллелем.

Однако не всегда возможно определить гаплотип особи по её генотипу.

---------------------------------------------

Haplogroup
https://en.wikipedia.org/wiki/Haplogroup

Гаплогруппы
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%93%D0 ... 0%BF%D1%8B

Гаплогруппа — группа схожих гаплотипов, имеющих общего предка, у которого произошла мутация, унаследованная всеми потомками (обычно — однонуклеотидный полиморфизм).

Термин «гаплогруппа» широко применяется в популяционной генетике и генетической генеалогии — науке, изучающей генетическую историю человечества, с помощью исследования гаплогрупп Y-хромосомы (Y-ДНК), митохондриальной ДНК (мтДНК) и ГКГ-гаплогруппы.

Генетические маркеры Y-ДНК передаются с Y-хромосомой исключительно по отцовской линии (то есть от отца сыновьям), а маркеры мтДНК — по материнской линии (от матери всем детям).

Таким образом, мужчины являются носителями маркеров Y-ДНК и мтДНК, а женщины — только мтДНК.

Гаплотипы по аутосомным маркерам представлены и у мужчин и у женщин.

---------------------------------------------

Genetic marker
https://en.wikipedia.org/wiki/Genetic_marker

ДНК-ма́ркеры
https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%94%D0 ... 0%B5%D1%80

ДНК-ма́ркеры (ДНК-маркёры), или молекулярно-генетические маркеры — полиморфный признак, выявляемый методами молекулярной биологии на уровне нуклеотидной последовательности ДНК для определенного гена или для любого другого участка хромосомы при сравнении генотипов различных особей, пород, сортов, линий.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 25 Geg 2019 21:28

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/8104503 ... up_comment

Egidijus Sinkevičius

2019 Gegužės 24 d., 18:14

Top 10 šalių, kuriose gyvena genetiniai baltai (pagal Myheritage).

Netikėtumai:

1. Estijoje gyvena daugiau baltų negu bet kurios kitos tautos atstovų.
2. Rusijoje, Ukrainoje ir Kazachstane baltai yra antroji pagal gausumą tautinė grupė.

https://www.facebook.com/photo.php?fbid ... ater&ifg=1

Kęstutis Čeponis

Visų pirma neegzistuoja kažkokie tai išskirtiniai tik "baltų genai", kaip kad nėra ir jokių specifinių lietuviškų, lenkiškų ar rusiškų genų - yra tik vyraujančios genų grupės (haplogrupės) tam tikruose arealuose.

Atliekant populiacijų molekulinius genetinius tyrimus yra nustatomos haplogrupės.

Šios grupės neturi būti maišomos su tautomis, nes tauta yra kultūrinė, o ne biologinė kategorija, ir kultūriniai požymiai perduodami nebiologiniais mechanizmais.

Haplogrupes sudaro įvairių haplotipų rinkiniai konkrečioje vietovėje.　

Ir antra, senosios hidronimikos tyrimai rodo, kad iki pasirodant finų gentims Pabaltijyje, baltų kalbomis (tarmėmis) kalbėjusios gentys gyveno ir daug šiauriau nei dabar - iki pat dabartinės Archangelsko srities bei Pietų Suomijos, kur baltai (tai yra gentys kalbėjusios tuo metu baltų kalbomis - tarmėmis) aktyviai kontaktavo su saamių protėviais.

Finai, kada jie į čia atkeliavo, palaipsniui sufinino šiaurinius baltus ir saamius, o piečiau įsiskverbusius finus jau "subaltino" čia iš seno gyvenusios baltų kalbomis kalbėjusios gentys.

Todėl genetiškai visos čia dabar gyvenančios tautos yra labai artimos.

Odeta Buzaitė

Terminas haplotipai naudojamas įvardinti konkrečius mitochondrinės DNR ir Y chromosomos variantus, o čia kalbama apie autosominius tyrimus. Šiuo atveju tiriama keli šimtai tūkstančių žymenų.

Be abejo to negalima įvardinti kaip lietuviškų genų ar lietuviškų žymenų, bet žymenų kombinacijos yra skirtingos įvairiose tautose ir atspindi skirtingą jų genofondą.

Tie procentai lentelėje - tai tiek kiek paplitę konkrečios žymenų kombinacijos įvairiose tautose.

Tauta nėra vien kultūrinė kategorija - jei ji egzistuoja pakankamai ilgai ji tampa biologine kategorija - tai yra susiformuoja jos išskirtinis genofondas.

Pvz., amerikiečiai kultūrinė tauta, genetiškai tai skirtingų rasių mišinys. Jei kelis šimtus ar tūkstančius metų jie laisvai tuoktųsi tarpusavyje ir būtų dalinai izoliuoti nuo kitų populiacijų, tai susiformuotų vientisas tautos genofondas.

Bet senovėje tautos buvo kur kas labiau izoliuotos atstumų, geografinių kliūčių, kalbos ir religijos. Todėl senų ir izoliuotų tautų genofondas ryškiai skiriasi nuo kitų.

Pavyzdžiui baskai ir samiai ryškiai atsiskiria genetiškai nuo kitų Europos tautų.

O jei vyko kažkokie dramatiški migracijų ir užkariavimų procesai, genofondai bus persimaišę ir neturės unikalių bruožų arba genofondas išliks beveik nepaliestas, bet kultūrinė tautos identifikacija pasikeis.

Pavyzdžiui panašus genetinių žymenų paplitimas būdingas visai buvusiai baltų genčių teritorijai - kadaise ją vienijo ir kultūrinis bei kalbinis bendrumas (apie ką mes žinom iš lingvistinių ir istorinių duomenų).

Tai buvo susiformavęs ne tik kultūrinis, bet ir genetinis vienetas, kurį natūralu vadinti baltišku. Dabar tai daugiausia slavų tautos, bet genofondas liko tas pats, nors ir atskiestas.

Kęstutis Čeponis

Teoriškai taip.

Tačiau praktiškai tiriant tautų genofondus (turiu omenyje buvusius baltiškus regionus) esminė problema tame, kad ištirtų imčių dydžiai (žmonių skaičius) įvairiose čia dabar gyvenančiose tautose šiuo metu yra santykinai labai menki.

O be to imant genetinius pavyzdžius nėra tiriama žmogaus genealogija bent jau per pastaruosius 100 metų. Netgi jo tautybė retai kada fiksuojama - ir faktiškai registruojama tik valstybė, kurioje žmogus gyvena tuo metu, visiškai neatsižvelgiant į tai, kas jo protėviai ir kada bei iš kur jie atvyko.

Todėl daryti kažkokias rimtesnes vienareikšmiškas išvadas šiuo metu galima tik su labai menka tikimybe, kad tos išvados bus teisingos.

Kęstutis Vilutis

Nenorėčiau sutikti dėl statistinių imčių.

PVZ:
About the Genographic Project - National Geographic
https://genographic.nationalgeographic.com/about/

Kęstutis Čeponis

Peržiūrėjau jūsų nuorodą. Bet niekur neradau, kiek būtent etninių lietuvių yra ištirta genetiškai?

Beje, lietuvių pasaulyje dabar yra apie 4 milijonai.

Taigi, norint gauti rezultatus su pakankamai aukšta tikimybe, jog rezultatai atspindės generalinę imtį, būtina ištirti ne mažiau kaip 10 procentų (maždaug 400 000) lietuvių genetiką, be to mėginiai turi būti imami tolygiai pasiskirstę pagal visą lietuvių tautos gyventą plotą (įskaitant Mažąją Lietuvą, Rytų Lietuvą, Pietų Lietuvą ir pietinę Latgalą - o tam būtina fiksuoti ne tik genealogiją, bet ir kur gyveno konkretaus lietuvio protėviai bent jau 19 amžiuje - iki didžiųjų "perturbacijų").

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 11 Bir 2019 17:25

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

https://www.facebook.com/groups/1533380 ... 2510285392

Witalij Zankowicz

Kęstutis Čeponis для 1500000 хватает 300 человек из разных регионов для погрешности 5-6% и вероятности 95%... Вполне достаточно:))))

ТЬак кто этнический? Как определишь:)? По языку :)? Так, вон, саамы у вас тоже так балакают. :)?

Kęstutis Čeponis

---для 1 500 000 хватает 300 человек из разных регионов для погрешности 5-6% и вероятности 95%..----

Ты эти интересные циферки откуда выудил? :) :) :)

Я, к твоему сведению, как раз 11 лет работал именно в этой сфере вероятностного анализа данных.

И поэтому могу тебе прямо заявить, что все эти циферки полная антинаучная муть.

К тому же литовцев сейчас в мире примерно 4 миллиона.

И чтобы охватить всю генеральную популяцию надо исследовать примерно 400 000 литовцев.

К тому же выборка должна быть чистой - то есть необходимо проверить предков по крайней мере до середины 19 века (до великих пертурбаций в конце 19 века - в 20 веке), а также выборка должна быть равно распределена территориально по всей территории проживания литовского этноса в 19 веке.

Вот тогда и будет с вероятностью 95 %.

Сейчас же ничего подобного нет и в помине.

И вообще даже национальность человека не записывают, только его страну проживания или гражданство. Что уж говорить про генеалогические исследования предков.

----------------------------------

Я тебе еще раз повторяю - во первых, все эти данные ни хрена не репрезентативные.

Они жутко загрязнены.

И во вторых, индоевропейскость вообще с генетикой не связана - а исключительно только с языком.

Даже в 3 тысячелетии до нашей эры древние индоевропейцы уже были очень сильно перемешаны генетически с самыми разными племенами, говорившими на самых разных языках.

Ведь смешивание и ранее шло десятки тысяч лет.

---------------------------------------------

Языковедческие связи европейских языков исследованы уже очень досконально - поэтому они самый верный научно обоснованный факт.

Археологические связи исследованы тоже не ахти - особеннно в Восточной Европе.

Более исследованы этнографические связи, так как их исследованиями многие ученые занимаются уже много веков.

Генетические связи сейчас пока что только в самом изначальном этапе - и тоже особеннно в Восточной Европе.

И выборки, сейчас используемые для выводов по восточноевропейцам, пока что крайне скудны и крайне загрязнены (достаточно вспомнить только в 20 веке, что происходило в наших землях).

-----------------------------------------

Научные выводы не делаются на "методом тыка" надыбанных загрязненных данных.

Все "генетические выводы", на которых сейчас скороспело "основывают" происхождение языков и миграции их носителей, надо отложить на далекое будущее - когда генетические выборки и их обьемы будут соответствовать всем условиям и признакам "чистой выборки", основываясь на реальных научных вероятностно математических расчетах и произведенные специалистами по математическому вероятностному анализу.

Теперь же все эти "выводы" делаются сущими дилетантами в вероятностном математическом анализе, используя малюсенькие выборки и крайне "загрязненные" исходные данные.

-------------------------------------------

Даже число этнических литовцев (у которых по крайней мере все предки до начала какого нибудь 19 века были литовцами), генетически исследованных, на основе которых все вами выкладываемые карты и выводы сделаны, назвать не в состоянии.

И добавлю, что это число вообще никто не знает, потому что ни один генетик, собирая пробы, никакие генеалогические исследования не проводил.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 04 Lie 2019 14:13

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Visų pirma, genetika nėra tiesiogiai susijusi su kalba. Pastoviai vyko visokie užkariavimai ir migracijos, visokios kariuomenės vaikščiojo skersai - išilgai, palikdamos savo "genetinius pėdsakus".

Ir antra - mūsų kraštuose dar labai menkos imtys ištirtų genetiškai asmenų.

Pvz., lietuvių pasaulyje yra apie 4 milijonai, todėl reikia ištirti genetiškai ne mažiau kaip 10 procentų visos populiacijos, be to būtinai tolygiai geografiniu požiūriu - ir tik tada tyrimų rezultatai duos tikimybiškai pakankamai teisingus atsakymus.

Tačiau blogiausia tai, kad tiriant niekas netgi nefiksuoja žmogaus ir jo tėvų bei senelių tautybės (apie gilesnį jo protėvių genealoginį tyrimą net nekalbu), užrašo tik šalį, kurioje jis tuo metu gyvena arba pilietybę.

Tokios imtys etniniu požiūriu yra kraupiai "užterštos", tačiau būtent jas naudoja jau etninių klausimų nagrinėjimui.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Iš genų daugiau sužinome apie protėvius

Parašytas: 30 Lap 2019 01:51

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27104
Miestas: Ignalina

Kęstutis Čeponis - Žygeivis

---"У двух хеттов была обнаружена гаплогруппа J2a1, у одного G2a2b1,---

Да, велика выборка, просто огромная... :)

Интересно, когда же вы поймете, что, во первых, генетические исследования никак не могут показать на каком именно языке говорил человек.

Во вторых, все этносы мира состоят из множества самых разных геномов, полученных во время скрещивания за сотни тысяч лет - как сейчас уже выяснили, полученных и от гомо эректус, неандертальцев, денисовцев и еще кучи других видов людей, а не только кроманьонцев.

И в третьих, чтобы получить вполне научную картину происхождения любого современного этноса, необходимо исследовать геномы всех членов этого этноса - а также и их предков по ископаемым останкам.

Без этого можно говорить только о некотором вероятносном приближеннии к какой-то теоретической модели.

И чем меньше исследовано, тем менее точная эта модель.

А на сей день исследовано даже в Европе не более нескольких процентов сейчас живущих людей, да и без всякой их генеалогической родословной.

К примеру, сколько на сей день исследовано литовцев, вообще неизвестно. Как впрочем и статистика по другим этносам. Есть только статистика по территориям.

Недавно в США нашли негра - исследование его генома вверх дном перевернуло все более ранние теории о появлении человека.

У этого негра, как и у кучи его сородичей в Западной Африке, нашли мутации, которым не 70 000 лет (как у всех до сих пор исследованных людей), а более 300 000. То есть линия предков этих негров отделилась 300 000 лет назад, а не 70 000 лет, как у всех других уже исследованных генетически людей.

А затем нашли еще похожие примеры...

Так как такие случаи очень редкие в современном мире, их находят только когда начинают очень обширные исследования. А не одного человека на 10 000 то и еще реже - а то и реже.

И еще - вы вообще не обращаете внимание на так называемый эффект "бутылочного горлышка"... А именно он очень существенно влиял на историю формирования этносов.

Вообщем забудьте все свои псевдогенетические, на статистически очень маленьких и загрязненных выборках, сделанные "выводы", когда дело касается именно языков и этносов - самый точный показатель этнических перемещений, завоеваний и контактов - это сам язык. Его и надо исследовать.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: