Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Afrikietiškų sienų galvosūkis ir Afrikos "džihadizacijos" pavojus

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » **Diskusijos - Politinė, ekonominė, kultūrinė, etninė, religinė padėtis Lietuvoje ir pasaulyje » Afrika ir joje esančios valstybės bei tautos - istorija, politinė, ekonominė, etninė, kultūrinė, religinė padėtis

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Afrikietiškų sienų galvosūkis ir Afrikos "džihadizacijos" pavojus

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Afrikietiškų sienų galvosūkis ir Afrikos "džihadizacijos" pavojus

Parašytas: 04 Gru 2011 18:49

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Afrikietiškų sienų galvosūkis

http://www.delfi.lt/news/daily/world/af ... d=52515073

Vytautas Budreika,
"Post scriptum"
2011 gruodžio 4 d. 15:34

Teoriškai Jesini priklauso Tanzanijai, tačiau didžioji dalis kaimelio gyventojų dėl įvairių praktinių priežasčių save laiko Kenijos piliečiais. Didžioji jų dirbamos žemės dalis yra Kenijoje, vandenį jie semia iš Kenijos, taip pat naudoja Kenijos valiutą.

Pasak vietinių gyventojų, Tanzanijos šilingas čia yra bevertis, nes dauguma prekiautojų atvyksta iš Kenijos. Galiausiai ir pačiai Tanzanijos valdžiai nelabai rūpi Jesini kaimelis, vargu, ar šalies oficialioji valdžia apskritai nutuokia jį egzistuojant.

Baobabai – sienoms nužymėti

Tokia kebli situacija susidarė dėl 1900 metų Anglijos – Vokietijos sutarties, kuria buvo pažymėta siena tarp Tanzanijos ir Kenijos. Oficialiai šioje sutartyje siena buvo aprašyta naudojant tokius laikinus riboženklius kaip baobabai, mangrovės ar net termitynai.

Tad, nors oficialiai šioji siena vis dar egzistuoja, ją žymintis ženklai – nebe. Tiesa, vietiniai gyventojai gana dažnai naudoja baobabus nužymėti teritorijoms dėl jų ilgaamžiškumo, tačiau netgi ir jų, praėjus šimtui metų, rasti yra neįmanoma, ką bekalbėti apie termitynus.

Siena buvo dar kartą nužymėta 1956 metais – šįkart pastatant betoninius stulpelius. Tačiau žymint jau buvo pastebėta, kad naujoji siena gerokai nukrypo nuo senosios – išnykę riboženkliai paprasčiausiai neleido nustatyti tikslių sienos ribų.

Nepaisant de facto pasikeitusios sienos aprašymas sutartyje liko nepakeistas. Todėl realybėje iškyla daugybė dilemų, neaiškumai dėl sienos stabdo regiono ekonomikos vystymąsi ir palieka vietinius žmones, tokius kaip Jesini kaimelio gyventojai, sudėtingoje situacijoje.

Įkalinti senose sutartyse

Iš pirmo žvilgsnio panašių problemų Afrikoje yra gausu. Štai Benino ir Nigerijos siena išlieka praktiškai neištyrinėta ir nesužymėta – pasienio teritorijos gyventojai nelabai nutuokia, kuriai valstybei priklauso.

Beje, kaip ir Jesini kaimelio gyventojai, nelabai ir stengiasi priskirti save kuriai nors šaliai. Vienas genties vadas pareiškė, jog „mes vertiname šią sieną kaip skiriančią prancūzus ir anglus, o ne Jorubusą”.

Tikslia sienos demarkacija savo laiku nebuvo susidomėjusios ir metropolijos. Anglijos – Prancūzijos sutartis, pasirašyta 1889 metais, numatė, jog siena eis nuo pakrantės iki Nigerio upės, tačiau tuo metu tik strategiškai svarbios ir ekonomiškai vertingos teritorijos buvo tiksliai nužymėtos.

Įdomu tai, kad minėtoji sutartis yra pats naujausias, todėl pagal tarptautinę teisę privalomas dokumentas, kuriuo yra nustatyta riba tarp abiejų valstybių.

Siena pagal upės vingius

Paveldėtos sienos šiuolaikinėje Afrikoje yra viena iš svarbiausių priežasčių, neleidžiančių jos valstybėms užsitikrinti saugumą, ekonominį stabilumą ir prieinamumą prie svarbių objektų. Net 16 Afrikos valstybių neturi jūrinės sienos.

Paveldėtų sienų problemas gerai iliustruoja Gambijos atvejis. Atrodytų, lyg Gambija yra įsigraužusi tiesiai į Senegalo valstybės vidurį. Gambijos valstybės ilgis – net 500 km, tačiau vietomis šalies plotis siekia vos 20 km.

Tokias keistas sienas nulėmė tai, jog valstybė išsidėsčiusi aplink laivybai tinkamos Gambijos upės krantus. Pati Gambijos upė yra viena geriausiai laivybai tinkamų upių visoje Afrikoje, todėl pažiūrėjus į žemėlapį darosi akivaizdu, kad tiek Senegalui, tiek žemyne esančiam Maliui ši upė turėjo tapti pagrindine arterija prekių eksportui. Tačiau Senegalas buvo Prancūzijos kolonija, o Gambija – Anglijos.

Abi metropolijos dėl tarpusavio politinių ir ekonominių nesutarimų nebuvo suinteresuotos bendradarbiauti. Todėl prancūzai buvo priversti statyti pirmąjį geležinkelį Afrikoje iki Dakaro uosto prekėms gabenti. Tai nepaprastai padidino tokių prekių transportavimo kaštus. Tuo tarpu Gambijos upe prekes gabeno tik pati Gambija. Galiausiai, dėl mažo noro ekonomiškai bendradarbiauti nukentėjo abi metropolijos.

Neteisingai nubrėžtos sienos – didžiausia problema?

Tikriausiai daugelis yra girdėję istorijas apie neteisingai nubraižytas Afrikos sienas ir įvairių grupių atskyrimą Europos valdovų kabinetuose dalijantis žemyną. Iš pirmo žvilgsnio šie kaltinimai yra visiškai teisingi.

Oficialiai buvo suskaičiuota, jog šiuolaikinės Afrikos sienos atskyrė net 177 etninius regionus.

Tačiau šiuolaikinei Afrikai daugiausia problemų kelia ne tiek etniniu regionu atskyrimas (tokiu atveju visame pasaulyje rasime daugybę), bet paveldėtos sienos, kurios neleidžia daugeliui Afrikos valstybių užsitikrinti sąlygų, būtinų sėkmingam ekonominiam vystymuisi. Mažas bendradarbiavimo tarp valstybių lygis, reikalingos infrastruktūros ir stabilios elektros energijos trukumas nepaprastai padidina veiklos kaštus, o tai daro vietinį verslą nekonkurencingą pasaulinėje rinkoje. Daugelį stambių investicinių projektų Afrikos šalys galėtų įgyvendinti kartu, tačiau sienų klausimai ir tarpusavio nesutarimai sumažina tokio bendradarbiavimo galimybę.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=1
http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar ... &com=1&s=5

Žygeivis,
2011 12 04 17:51

Oficialiai buvo suskaičiuota, jog šiuolaikinės Afrikos sienos atskyrė net 177 etninius regionus.
------------------------

Vienintelis teisingas kelias - sukurti vietoje "tautinių konglomeratų" normalias tautines vietinių tautų valstybes, istorinėse-etninėse šių tautų žemėse.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Afrikietiškų sienų galvosūkis

Parašytas: 08 Vas 2013 13:58

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Malio galvosūkis Prancūzijai ir pasauliui

http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5871

Viktor Denisenko
2013 02 08

Nors įvykiai Malyje (valstybė Vakarų Afrikoje) ir gali atrodyti kaip lokalaus pobūdžio konfliktas, iš tikrųjų turi plačią geopolitinę reikšmę. Apie Malio konfrontaciją verta kalbėti kaip apie precedentą, rodantį realius pavojus, kurie tampa vis aktualesni ne tik Afrikos žemynui, bet ir kitoms pasaulio dalims.

Chronologija: kas ir kaip vyko Malyje

Analizuojant dabartinę situaciją Malyje verta pirmiausia apžvelgti aktualiausių įvykių seką. Darant tai bus remiamasi BBC.com sudaryta chronologija (šaltinis: http://www.bbc.co.uk/news/world-africa-21271345), kiek plačiau komentuojant kiekvieną atskirą įvykį.

2011 metų spalį tuaregų gentis Malio šiaurėje sukyla, siekdama išsikovoti teisę suformuoti šioje šalies dalyje savo nacionalinę valstybę – nepriklausomą Azavadą.

Šie įvykiai siejami su Libijos karo pasekmėmis. Tuaregų genties vyrai vertinami kaip geri kovotojai, nemažai jų tarnavo Libijos diktatoriui Muammarui Gaddafiui. Nurodoma, kad po ilgamečio Libijos lyderio žūties daug tuaregų grįžo į Malį, kartu parsiveždami ir rimtą ginklų arsenalą, tai ir sudarė prielaidas ginkluotam sukilimui. Tačiau ne visi sutinka su tokiu situacijos aiškinimu. Pavyzdžiui, „The Foreign Policy“ autorė Laura Seay mano, kad esmine tuaregų sukilimo priežastimi tapo ne karas Libijoje ir jo pasekmės, o vidinė politinė krizė Malyje ( http://www.foreignpolicy.com/articles/2 ... nce_africa).

2012 metų kovo mėnesį Malyje įvyko karinis perversmas, per kurį valdžios neteko šalies prezidentas Amadou Toumani Toure. Čia verta pažymėti, jog Malis, kad ir kamuojamas ekonominių problemų ir aukšto korupcijos lygio, turėjo laisvos ir demokratinės šalies statusą. Po perversmo, nors kariškiai ir neuzurpavo valdžios visiškai, dėl šio statuso iškilo klausimų.

2012 metų balandžio mėnesį tuaregai ir juos palaikę islamistai įtvirtino savo kontrolę Malio šiaurėje ir paskelbė apie šios teritorijos nepriklausomybę. Šiuo atveju įdomu tai, kad kovojančius tuaregus palaikė radikalūs islamistai iš teroristinės organizacijos „Al Quaeda Islamo Magribe“, tačiau, kaip bus matyti toliau, jie šioje kovoje turėjo savo tikslų.

2012 metų birželį islamistų grupuotės nustūmė tuaregus į šalį ir užgrobė Timbuktu, Kidalio ir Gao miestus, kur įvedė šariato teisę. Faktiškai taip ir neužgimusi, nepripažinta Azavado valstybė tapo islamistų bastionu. Nors apie 90 proc. Malio gyventojų yra musulmonai, mažai kas apsidžiaugė islamistų pergale ir jų įvestomis griežtomis gyvenimo taisyklėmis.

2012 metų rugsėjo mėnesį islamistai pradėjo plėsti savo įtakos zoną. Jie įžengę į centrinę Malio dalį, užėmė Duentzo miestą. Tai parodė, kad ir taip sudėtinga situacija tampa kritiška. Naujų teritorijų užgrobimas atskleidė, kad islamistai nenori apsiriboti kontroliuojama teritorija, o potencialus jų tikslas – kontroliuoti visą Malį.

2013 metų sausio mėnesį islamistai užėmė Kono miestą. Kitas numanomas islamistų žingsnis būtų žygis į sostinę Bamaką. Malio vadovybė kreipėsi į Prancūziją, prašydama skubios karinės pagalbos. Paryžius sureagavo į prašymą (iki 1960 metų Malis buvo Prancūzijos kolonija). Į Malį buvo atsiųstos prancūzų karinės pajėgos, o karinė Prancūzijos aviacija pradėjo bombarduoti islamistų pozicijas.

Verta paminėti, kad Malio krizę iš pradžių buvo siekiama spręsti kitaip. Tai turėjo būti Afrikos Sąjungos uždavinys. Malio kariuomenei turėjo padėti Nigerijos kariniai daliniai, kuriuos papildomai turėjo apmokyti instruktoriai iš Vakarų (taip pat ir iš Prancūzijos). Tačiau sėkmingas islamistų žygis į šalies gilumą privertė keisti planus ir žaibiškai reaguoti į situaciją. Šis sprendimas pasiteisino, nes jau šių metų sausio 31 d. Prancūzijos pajėgos užėmė paskutinį islamistų bastioną šiaurinėje Malio dalyje – Kidalio miestą. Be to, jie tai padarė nesutikę islamistų pasipriešinimo.

Tačiau po šios optimistinės žinios lieka klausimas – kas toliau?

Probleminis klausimas: ar Malis taps „prancūzišku Afganistanu“?

Vienas iš svarbesnių klausimų, kurie yra aptarinėjami šiandien – ar Prancūzija neįklimps Malyje taip, kaip JAV ir jų sąjungininkai kitados įklimpo Afganistane? Į šį klausimą galima pažiūrėti iš dviejų požiūrio taškų.

Viena vertus, nėra didesnių priežasčių lyginti situaciją Afganistane ir situaciją Malyje. Prancūzų kariuomenė atvyko į šią šalį valdžios prašymu. Prancūzų kariai taip pat turi palaikymą tarp vietos gyventojų – islamistų užgrobtose teritorijose jie buvo sutikti kaip išlaisvintojai. Be to, Malio atveju netenka kalbėti apie esminę kultūrinę priešpriešą – kaip buvo minėta, Malį ir Prancūziją sieja bendra kolonijinė praeitis. Kitas svarbus veiksnys – Malis visą laiką buvo gana taikus kraštas, gyvenęs be didesnių vidinių konfrontacijų (ko negalima būtų pasakyti apie Afganistaną ir jo naujausią istoriją).

Be to, Prancūzija nesiruošia užsilikti savo buvusioje kolonijoje. Planuojama, kad palaikyti taiką ir stabilumą šalyje Malio kariuomenei padės papildomai apmokyti kariniai daliniai iš kaimyninių Nigerio ir Čado respublikų. Pagal BBC.com informaciją, šių šalių kariai jau yra dislokuoti Malio teritorijoje.

Tačiau, kita vertus, būtų pernelyg anksti dėti tašką šioje istorijoje. Malio islamistai nėra sunaikinti, jie pasitraukė į kalnus netoli sienos su Alžyru. Vadinasi, galima laukti naujų jų išpuolių, kurių mastas greičiausiai nebus toks, koks buvo krizės laikotarpiu, bet vis vien neleis kalbėti apie taiką ir stabilumą šioje Vakarų Afrikos šalyje.

Nėra išspręsta ir tuaregų bei jų siekių problema. Ši gentis palankiai žiūri į Prancūzijos kariuomenę, ypač po islamistų išdavystės. Tačiau tuaregai bijo Malio karinių dalinių sugrįžimo į regioną. Ko gero, tuaregų nuogąstavimai yra pagrįsti, nes Malio kariuomenė gali keršyti genties atstovams už sukilimą. Be to, tai žlugdo nepriklausomo Azavado idėją.

Sunkumų gali kilti ir dėl nestabilios politinės situacijos. Rinkimai, kurie turėtų grąžinti šalį į normalų civilinį gyvenimą, yra suplanuoti liepos 31 dieną. Iki to laiko politinė situacija Malyje išliks gana sudėtinga, o politinis stabilumas – labai trapus. Tačiau sunku prognozuoti, ar po rinkimų atsiras daugiau stabilumo. Todėl neįmanoma atmesti galimybės, kad galiausiai Malis gali virsti dar vienu karštu tašku pasaulio žemėlapyje. Bandydama apsaugoti savo buvusią koloniją nuo tokio likimo, Prancūzija vienokia ar kitokia forma gali pasilikti Malyje (bent jau iki liepos mėnesio rinkimų). Paryžius greičiausiai ryžtųsi prisiimti tokius įsipareigojimus, tai būtų svarbus ir, straipsnio autoriaus manymu, teisingas žingsnis.

Žinoma, Paryžius pageidautų, kad Malis sugebėtų palaikyti stabilumą savo jėgomis, pasikliaudamas kaimyninių valstybių pagalba ir Afrikos Sąjungos palaikymu, tačiau kiek iš tikrųjų toks variantas yra realus, greičiausiai paaiškės jau pačiu artimiausiu metu.

Apibendrinimas: islamistai ieško silpnų grandžių

Malio krizė leidžia kalbėti apie platesnį geopolitinį kontekstą. Joje galima įžvelgti naują „Al Qaeda“ ir kitų panašių radikalių islamistinių ir teroristinių organizacijų taktiką. Šią taktiką galima apibūdinti paprastai – ji pasireiškia siekiu užgrobti kokią nors nusilpusią valstybę, paversti ją savo materialine, ideologine ir karine baze, iš kurios galima skleisti savo įtaką toliau. Šiuo atveju islamistų susidomėjimas Afrikos žemynu nėra atsitiktinis. Pirmiausia, islamas šiame kontinente yra gana paplitusi religija. Be to, čia galima rasti šalių, kurių valstybingumas dėl ekonominių ir socialinių problemų yra gana trapus ir nestabilus (pavyzdžiui, Somalis).

Radikalaus islamo šalies atsiradimas Afrikoje taptų rimtu galvos skausmu pasaulio visuomenei. Tokia valstybė, be didesnių abejonių, taptu radikalių islamistinių idėjų inkubatoriumi ir skleidėja. Taip pat pasaulinė praktika rodo, kad tokios teritorijos tampa prieglobsčiu įvairioms, ideologiškai artimoms teroristinėms organizacijoms. Čia jos gali lengvai organizuoti savo veiklą (rengti kovotojų treniruočių stovyklas ir pan.). Kadaise tokia valstybe buvo tapęs talibų valdomas Afganistanas. Šiuo atveju tai, kad Malis su prancūzų pagalba atsilaikė prieš radikalius islamistus, – didelė sėkmė.

Priešingu atveju visai tikėtina, kad po kelerių metų apie Malį tektų kalbėti kaip apie „Afganistaną Afrikoje“. Atrodo, ši valstybė nuo tokio likimo vis dėlto išsigelbėjo, tačiau tai nereiškia, kad islamistai nebandys įgyvendinti panašaus scenarijaus kurioje nors kitoje šalyje.

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/index.php?artc=5871&c=1

Žygeivis,
2013 02 08 12:54

Jau ne pirmą kartą paaiškėjo, jog ten, kur įvairios tautos (visų pirma musulmonų) sukyla siekdamos sukurti savo nepriklausomą valstybę, ir po to jų sukilimai yra numalšinami, po kiek laiko tokiems sukilėliams aktyvią paramą suteikia islamistai-džihadininkai.

Tačiau jiems tautinės valstybės nereikalingos, nes jie siekia sukurti Islamo imperiją.

Todėl po kiek laiko islamistai sunaikina savo "sąjungininkus" nacionalistus ir visą ginkluotą pasipriešinimą perima į savo rankas.

Taip jau buvo Afganistane, Čečėnijoje ir apskritai Šiaurės Kaukaze, o dabar tai vyksta ir Pakistane bei Šiaurės Afrikoje.

Karas Afganistane ir Irake jau akivaizdžiai įrodė, jog Vakarų pajėgos nieko iš esmės nepajėgia padaryti ten, kur islamistai jau įsitvirtina - nepaisant pačių naujausių karinių technologijų bei šimtatūkstantinių armijų.

Kadangi visa Afrika yra išdalinta į valstybes, sukurtas iš buvusių kolonijų, jose sienos visiškai neatitinka nacionalinių-istorinių įvairių tautų gyvenamų ribų.

Taigi, augant tautiniam sąmoningumui, nacionalinio išsivadavimo judėjimai galų gale apims visą Afriką. Tuo labiau, kad įvairios užsieninės jėgos dėl įvairių ekonominių bei politinių priežasčių remia įvairias sukilėlių grupuotes.

Tačiau taip pat akivaizdu, kad daugumą tų nacionalinio išsivadavimo judėjimų galų gale perims į savo geležines rankas islamistai - ir tai natūralu.

Jie juk siekia pasaulinio viešpatavimo ir yra jungiami bendros religinės idėjos, kuria seka viso pasaulio musulmonai.

Todėl jų galimybės ir resursai yra nepalyginamai didesni nei atskirų tautinių judėjimų, kuriuos gana lengvai slopina vietinė valdžia.

Išvada viena - būtina kuo greičiau visą Afriką (ir netik ją) išdalinti į normalias tautines valstybes, su tokiomis sienomis, kurios kuo tiksliau atitiktų ten gyvenančių tautų istorines-etnines ribas.

Be abejo tai turi daryti tų vietų specifiką puikiai išmanantys mokslininkai.

Nes jei tai nebus kuo greičiau padaryta, tai greitu laiku ne tik visa Afrika, bet ir nemaža dalis Azijos taps džihadistų aktyvios ginkluotos veiklos lauku.

O Europa ir Amerika jau dabar yra aktyvios pogrindinės džihadistų veiklos laukas, besiremiantis milijonais islamą išpažįstančių imigrantų ir jų palikuonių, tuo labiau, kad pastaruoju metu vis daugiau ir vietinių žmonių pereina į islamą - ši tendencija vis ryškesnė ir JAV, ir Vakarų Europoje, ir Rusijos imperijoje.

Todėl Vakarai, jei iš esmės nepakeis savo pasaulinės politikos, šį pasaulinį karą prieš islamo radikalus besąlygiškai pralaimės.

Ir tuo galų gale pasinaudos Kinija, kuri su savo milijardiniais žmogiškaisiais resursais ir žiauria diktatūrine tvarka sugebės po to sudoroti ir islamistus, ir Vakarų pasaulio likučius.

VVER, 2013 02 08 15:01
Žygeiviui:

Labai neteisingas požiūris, mano nuomone. :)

Dar nebuvo pasaulyje nė vieno atvejo kai kokia nors jėga tiesiogine prasme valdytų visą pasaulį, net kyla klausimas, išties kam to reikėtų?

Na gerai, hipotetiškai įsivaizduokim, kad visa šita blevyzga išsipildo, ir Vakarai, atseit tampa tos Islamo imperijos dalimi.

Juk šioje teritorijoje gyvena žmonės, kurie nė už ką nepriimtų šariato teisės.

baba, 2013 02 08 18:47

Sutinku su VVER.

Kažkodėl susidaro įspūdis, kad didelė dalis čia komentuojančiųjų skaito vien konspiracijos teorijas. Ne tik skaito, bet ir kuria!

Žygeivi, negi manai tie žmonės nori viską tik griauti? Juk jie nori dirbti, užsidirbti ir susikurti geresnį gyvenimą.

Aišku religija turinti per milijardą išpažinėjų turės ir saujelę fundamentalistų, bet tai juk nieko nesako apie visumą.

Be to jei jau kalbi apie islamą, turėtum žinoti, jog kryptys paties islamo viduje nesutaria tarpusavyje, tad apie kokią valstybę mes galime šnekėti??

Taigi tie užkariautojai turėtų arba tiesiog išnaikinti gyventojus kas niekada nepavyks, o bet koks bandymas įgyvendinti tiesiog sukels dar didesnį priešinimąsi.

Geras pavyzdys - vokiečių SSRS teritorijų okupacija ww2 metu, galiausiai sukėlusį didžiausio masto partizaninį karą, kokį tik pasaulis yra regėjęs, viskas iš esmės dėl to, kad naciai nusprendė griežtai elgtis su vietiniais gyventojais, žudyti žydus, uždarinėti karo belaisvius į koncentracijos stovyklas.

Taip pat vyktų ir šiandien, gi tie patys veiksmai iššaukia tas pačias reakcijas, ar ne?

O be to. Praktiškai visi musulmonai imigrantai visai nesiekia įvykdyti kažkokios pasaulinės konspiracijos, juk viskas ko jie nori, tai laimingo ir patogaus gyvenimo sau ir savo šeimoms.

Tad ar jiems nebūtų visais požiūriais naudingiau tiesiog sąžiningai dirbti, mokėti mokesčius, o ne organizuoti kažkokį pasaulinio karo ekvivalentą, kuris jiems asmeniškai neatneštų nieko, tik nesuskaičiuojamą daugybę mirčių ir skausmo.

Žygeivis, 2013 02 10 15:32

Nėra viskas taip paprastai primityvu... :)

Patariu paskaityti šį (ir kitus straipsnius, kurių nuorodos yra ten):

Nuo atskirų valdomo chaoso židinių - per pasaulinį valdomą chaosą – į naująją pasaulio tvarką
viewtopic.php?f=136&t=7483

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Afrikietiškų sienų galvosūkis ir Afrikos "džihadizacijos" pavojus

Parašytas: 13 Vas 2013 15:07

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina

Konfliktai, „afrikietiškoji demokratija” ir etninis prieskonis

http://www.geopolitika.lt/?artc=5874

Vaiva Sapetkaitė, VU TSPMI magistrė
2013 02 13

„Etninė nesantaika“, „pilietiniai karai“, „pabėgėliai“, „šalies viduje perkeltieji asmenys“ (angl. internally displacedpeople), „nelegali imigracija į Europos šalis“ – dažnai vartojamos frazės kalbant apie Afrikos šalis. Ne vienoje Juodojo žemyno valstybėje stabilumas ir gerovė tėra miglotos ateities viltys, o kol kas matome daug skurdo, ligų, smurto, pamatinių žmogaus teisių pažeidimų ir vis atsinaujinančių konfliktų.

Didelėje žemyno dalyje neblėsta genčių ar etninių grupių nesantaika, neretai perauganti į kruvinus pilietinius ar tarpvalstybinius karus.

Ne paslaptis, kad dėl kolonijinės praeities palikimo gentinė tapatybė ir etniniai sentimentai yra kur kas stipresni nei savęs kaip tam tikros valstybės piliečio suvokimas.

Todėl į juos ir apeliuojama siekiant kokiam nors tikslui mobilizuoti žmones: kartais tai gali pasireikšti iš tos pačios genties kilusio kandidato palaikymu per rinkimus, o kartais – atvira genčių kova dėl įtakos.

Dėl to traibalizmas, arba gentinė tapatybė ir ištikimybė, dažnai tebelaikoma vienu pagrindinių veiksnių, stabdančių Afrikos vystymąsi – ypač kai tai perauga į pilietinius karus.

Kadangi Juodasis žemynas užima daugiau nei penktadalį planetos sausumos ploto ir jame gyvena apie 15 proc. žmonijos populiacijos, numoti ranka į jo problemas neprotinga, nes tai neišvengiamai veikia visą pasaulį, skiriasi tik įtakos forma ir mastai.

Be abejo, didžiausia įtakos dalis tenka arčiausiai Afrikos esančioms valstybėms ir vis dar glaudžiai su buvusiomis kolonijomis susijusioms metropolijoms.

Demokratija – taikos ir stabilumo garantas?

Kas sudaro tinkamesnes sąlygas stabilumui: totalitariniai ar autoritariniai režimai ar demokratinė santvarka?

Pasirėmus naujausiu, 2012 metų pasauliniu taikos indeksu ( http://www.visionofhumanity.org/gpi-data/), atsakymas atrodo aiškus ir paprastas: taip, demokratinis valdymas sukuria palankesnes sąlygas stabilumui.

Iš 15 taikingiausių valstybių 14 yra stipri demokratija ir tik dvyliktoje vietoje esanti turtingiausia (pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui) pasaulio šalis Kataras – absoliuti monarchija.

Kita vertus, nors demokratija ir taikingumas koreliuoja, tačiau to absoliutinti negalima.

Demokratijos stiprumas dar nelemia, kiek šalyje bus stabilumo: antai savo pamatine vertybe demokratiją deklaruojanti JAV šiame sąraše sunkiai į demokratinės valstybės rėmus įtelpančią Kiniją pralenkia vos viena pozicija.

Viena aišku – karai ir prievarta kainuoja brangiai.

Atliekant taikos indekso nustatymo tyrimą, kartu apskaičiuota, jog, jei 2011 m. būtų praleisti visiškai taikiai, pasaulis būtų galėjęs džiaugtis 9 trilijonais dolerių didesne ekonomine nauda.

Kad aiškiau įsivaizduotume tokią sumą, pasakysime, jog, pavyzdžiui, JAV bendrasis vidaus produktas sudaro apie 15 trilijonų dolerių.

Tie „pinigai už taiką“ labiausiai praverstų toms teritorijoms, kuriose ir kyla daugiausia konfliktų.

Čia akys vėlgi krypsta į skurstančias, neramumų draskomas Afrikos šalis – 2012 m. net 24-iose iš jų vyko ginkluoti konfliktai (šiuo metu aktualiausias – Malyje).

Kadangi nėra daug šansų, kad greitu metu pilietinė tapatybė taptų stipresnė už etninę, kyla pora esminių klausimų: ar traibalizmo kontekste demokratija gali tinkamai funkcionuoti ir ar bandymai Vakarų demokratijos modelį perkelti į visai kitokios istorinės raidos Afrikos valstybes tikrai buvo geras sprendimas?

Etninė tapatybė – instrumentas tikslui pasiekti

Afrikoje yra 54 valstybės, jose gyvena apie 100 palyginti didelių etninių grupių ir daugybė smulkesnių.

Žemyne suskaičiuojama nuo 2000 iki 3000 skirtingų kalbų ir iki 8000 dialektų.

Kai kurios iš jų nepaprastai margos: pavyzdžiui, Afrikos daugiausia gyvenamoje šalyje Nigerijoje, be keturių pagrindinių etninių grupių, galima priskaičiuoti dar iki pustrečio šimto mažesnių.

Stipri gentinė tapatybė savaime nėra nei teigiamas, nei neigiamas dalykas, nes jos išlaikymas nebūtinai turi trukdyti jaustis didesnės bendruomenės dalimi, tai nėra nulinės sumos žaidimas.

Vis dėlto dažnu atveju bent Afrikoje tai įgauna tiek trapių valstybių raidai, tiek saugumui nepalankių formų. Yra ir pozityvių aspektų, pavyzdžiui, gentis rūpinasi, kad jos nariams būtų teikiamos socialinės paslaugos, taip pat tokioms bendruomenėms lengviau susitelkti įvairiems darbams ar projektams atlikti.

Kita vertus, buvimas vienos etninės grupės dalimi užgožia individų savarankiškumą renkantis, kaip jie norėtų kurti savo gyvenimą.

Kaip teigia BBC žurnalistė Karen Allan, „Kenijoje yra apie 40 skirtingų grupių ir atrodo, jog etniškumas veikia kiekvieną gyvenimo aspektą. Nuo darbo gavimo iki darbo radimo. Ar žmonos. Ar vyro.“

Panašiai yra ir daugelyje kitų Afrikos valstybių.

Etniškumo aspektas išlieka vienas esminių formuojant vyriausybes. Realybė tokia, kad net per laisvus rinkimus dažnai balsuojama vadovaujantis ne politinėmis partijų programomis ar jų propaguojama ideologija, o pagal etninę priklausomybę. Tokiu atveju laimėtojus nulemia etninių grupių dydis ir solidarumas.

Kyla pavojus, jog mažoms, neįtakingoms grupėms niekas neatstovaus.

Be abejo, Afrika didelė ir valstybės skirtingos, tad galima rasti kitokių pavyzdžių – štai Tanzanijoje buvo išrinktas prezidentas, kilęs iš gana nedidelės etninės grupės, ir tai rodo, kad grupės, kaip kandidato elektorato, ribos buvo peržengtos.

Nors tokių pavyzdžių yra, dažniausiai per rinkimus geriausiai pasirodo didžiausios gentys: didelė tikimybė, jog, jei priklausai kokiai genčiai, tai priklausysi ne bet kuriai partijai, o tam tikrai, veikiančiai pagal savo genties interesus.

Taigi, per rinkimus dažniau galima išgirsti retoriką, kad turėtų laimėti ne kairieji ar dešinieji, o vienos ar kitos genties atstovai. Tai ypač tinka kaimo vietovėms, nes ten augama ir gyvenama daugiausia tarp savo gentainių, tad natūralu, jog kone automatiškai renkamasi savą.

Juolab jei nesudarytos palankios galimybės gauti pakankamai informacijos apie kitus kandidatus, jų vykdomą rinkimų kampaniją (o tai dėl neišplėtotos infrastruktūros pasitaiko dažnai).

Kad to nepasirodytų per maža, dėl politinio populiarumo siekiant mobilizuoti potencialų elektoratą nevengiama paaštrinti esamų tarpetninių prieštaravimų.

Vidinį solidarumą stiprina ir tai, kad, kurios nors genties kandidatui gavus valdžią, veikiausiai jos gyvenimas pagerės, nes neretai gentis dėl to gaus naudos: valdžios postų siekimas dažnai tėra užmaskuotas noras užvaldyti vienokius ar kitokius išteklius, paveikti jų perskirstymą visuomenėje.

Be abejo, išrinktojo politiko komandą dažniausiai sudarys jo gentainiai.

Nors tokio scenarijaus tikrai negalima laikyti taisykle, tendencijos gana ryškios.

Taip klostėsi paskutiniai rinkimai Siera Leonėje, Sudano politikoje taip pat vyrauja viena etninė grupė, o Pietų Afrikos Respublikos prezidentas Jacobas Zuma savo tautiečių kaltinamas grąžinantis etniškumą į valstybės politiką ir į aukštus postus skiriantis daug savo – zulų (Vikipedija teigia, kad „Zuma was born in Nkandla, Zululand“, taigi yra zulas) – tautos žmonių...

Panašių pavyzdžių rastume daug.

Profesorius Robertas H. Batesas teigia, kad etninės grupės Afrikos šalyse gali veikti panašiai kaip lobistai Vakaruose.

Anot jo, dažnai Afrikos lyderiai padalina aukštus postus, atsižvelgdami į skirtingų etninių grupių interesus: jei kuriai nors iš pakankamai įtakingų genčių nesuteikiama jai „priklausanti“ valdžia, pozicija, gali kilti grėsmė režimo stabilumui, tad stengiamasi, kad to nenutiktų.

Tai gali būti laikoma tam tikro balanso garantu. Tai vadinamoji „afrikietiškoji demokratija“.

Dalis Afrikos šalių lyderių net neslepia, kad toks gentinės visuomenės ir šiuolaikinės politikos suliejimas jiems kur kas arčiau prie širdies negu vakarietiško demokratijos modelio perėmimas.

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=5874&c=1

VVER,
2013 02 13 12:29

Dėkoju autorei už išsamų straipsnį.

Vis dėlto, būtų neblogai gauti dar pavyzdžių apie gentinę, ir nacionalinę demokratijos rūšis.

Tačiau aš nesu tikras, ar iš tiesų galima tuos pačius standartus taikyti VISOMS Afrikos valstybėms.

Turiu omenyje, visai galimas daiktas, kad skirtingi lyderiai skirtingai suvokia valdžios atstovavimo principus. Kai kurie jų (ir aš jiems iš tikrųjų pritarčiau) vertina pačią sąvoką "gentis" kaip visiškai atgyvenusią, neatitinkančią šiandieninių realijų.

Juk pavyzdžiui, tokios šalys, kaip Alžyras, Libija prieš revoliuciją, Kenija galbūt ir PAR yra daugiatautės šalys, vis dėlto, manyčiau, yra suvokiamos ne kaip kažkokie feodaliniai dariniai, o normalios valstybės, savo politine struktūra niekuo iš esmės nenusileidžiančios JAV, Europos šalims, (tai yra, labiau nacionalinės, o ne tautinės valstybės).

Ir prašau, ekonominis šių šalių išsivystymo lygis Afrikos standartais yra ganėtinai aukštas.

O pavyzdžiui Sudanas, Ruanda kuriame tikrai gentys turi svarius balsus, kentė pilietinius karus, ir jų pasekoje einančias pasekmes.

Taip mano nuomone, vyksta dėl to, kad šalyje yra kelios frakcijos, kurios savo valdžia yra iš esmės lygios.

Kadangi tikrai nė vienoje šalyje nebus įmanoma visada susitarti, kad visos pusės bus visiškai patenkintos, tokiu atveju (pavyzdžiui, nesugebėjus susitarti, kuriai, tarkim, genčiai priklausys ganyklų plotas, arba priėjimas prie upės, arba naudingosios iškasenos), tokiu atveju nė viena pusė negali susitarti diplomatiškai, ir belieka 2 išeitys: perleisti verdiktą centrinei valdžiai, arba skelbti karą.

Manyčiau, kad net labiau tikėtinas antrasis variantas, nes centrinei valdžiai praktiškai neįmanoma priimti vieną sprendimą, nesupykdant kurios pusės.

Va tokia situacija kyla esant "žmonės>genties atstovai>centrinė valdžia" valdžios hierarchijai.

Todėl mano klausimas būtų, ar ilgalaikėje perspektyvoje, nebūtų geriau šią hierarchiją sutrumpinti vienu laipteliu, tai yra, vietinius genčių atstovus, a la vietinius karaliukus tiesiog nušalinti nuo pareigų, sakant kad jų postai tampa nereikalingi ir valstybė bus atstovaujama visuotiniu, o ne gentiniu lygmeniu.

Ar toks atstovavimo principas būtų naudingas ar žalingas.

Juk, iš istorijos žinome, kad ir pavyzdžiui, Europoje anksčiau egzistavo dvi, praktiškai besidubliuojančios valdžios, pasaulietinė ir religinė. Galiausiai pastarosios buvo atsisakyta.

Tikrai galėčiau pasakyti, kad šis sprendimas išėjo į naudą.

Taigi ar nebūtų naudingas panašus valdžios centralizavimas ir Afrikos šalims?

Žygeivis - VVER,
2013 02 13 14:31

Jūsų komentaras ir siūlomas problemos sprendimo būdas yra tipiškas liberalo-individualisto europiečio požiūris: nuėmei genties vadą ir po to bus tikra "europietiška tvarka". :)

Sovietai, o vėliau ir jankiai labai panašiai mąstė, kada įsiveržė į Afganistaną.

Rezultatas akivaizdus. :)

Visų pirma, tos vadinamos gentys, labai dažnai turi dešimtis milijonų narių. Ir tai jokios ne gentys, o tautos, neretai žymiai gausesnės ir geriau susitelkusios nei įvairios europiečių tautos.

Na o jų vadinimas gentimis yra akivaizdus kolonijinės sistemos palikimas - "civilizuoti europiečiai turi nacijas, o laukiniai afrikiečiai, azijatai, australai, amerikiečiai - gentis"...

Esmė yra kiekvienos iš tų tautų per tūkstantmečius susiformavęs tautinis mentalitetas. Ir jokie išoriniai įsikišimai šio mentaliteto nepakeis - tautos tiesiog sukils ir kausis iki galo.

Beje, reikia atvirai pasakyti - ir "civilizuotoje" Europoje tautinė priklausomybė yra vienas iš pačių svarbiausių faktorių, apibrėžiančių žmonių požiūrius ir lemiančių valstybinę bei ekonominę politiką.

Pvz., pasiskaitykite rusiškus ar lenkiškus komentarus DELFYJE.

Kaip manote, kas ten keikiamas, o kas giriamas... :)

Ir atspėkite už ką per visus rinkimus balsuoja vadinamieji Lietuvos "lenkai" - vos ne šimtu procentu...

Lygiai tas pats ir Rumunijoje Transilvanijoje, ir netgi Vokietijoje - kur turkai ir kurdai renka tik savus.

Pažvelkite į tai, kokie procesai vyksta Didžiojoje Britanijoje, kur Škotija ir Velsas jau artėja į nepriklauomybę, apie Šiaurės Airiją tai neverta ir aiškinti - visi ir taip puikiai žino, kokia ten padėtis. :)

Tas pats Ispanijoje, kur ne tik baskai bei katalonai siekia nepriklausomybės.

Tas pats ir Prancūzijoje, kur Korsikoje bei baskų gyvenamose provincijose jau daugelį metų vyksta partizaniniai karai. Bretanė ir Lotaringija irgi "bruzda".

Apie Belgiją draskančias tautines problemas taip pat žino visi, kas tik ten gyvena.

Taigi, nereikia aiškinti, kad pas mus "civilizuotoje" Europoje yra kitaip nei "laukinėje" Afrikoje - visur pasaulyje veikia tie patys dėsniai.

Tik pas mus valstybių sienos daug geriau atitinka istorines tautines ribas, o Afrikoje kolonijos buvo grobiamos visai neatsižvelgiant į ten gyvenusių vietinių tautų ribas.

Todėl visur pasaulyje tokias problemas galima išspręsti arba bent jau sumažinti įtampą tik sukuriant kiekvienai tautai nuosavą valstybę, tos tautos istorinėse etninėse žemėse.

O įvairius imigrantus, kolonistus bei nutautėlius tiesiog būtina perkelti į jų tautines valstybes - į tas, su kuriomis jie save identifikuoja.

Taip, kaip tai buvo padaryta po Antrojo pasaulinio karo, pvz., Čekijoje ir kitur. Ir būtent tai likvidavo etninę įtampą.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: