Pagrindinis diskusijų puslapis

Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė)

"Diskusijų forumas" ir "Enciklopedija" (elektroninė virtuali duomenų bazė)
Pagrindinis diskusijų puslapis
Dabar yra 10 Geg 2024 13:39

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 
Autorius Žinutė
StandartinėParašytas: 30 Lap 2016 01:52 
Atsijungęs
Svetainės tvarkdarys
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27136
Miestas: Ignalina
Postmodernizmas istorijoje (iš Vlado Turčinavičiaus straipsnio "Tapatybės darkymas" - "Santaros - Šviesos" (liberalų) diskusijos Alantoje)


https://www.facebook.com/vladas.turcina ... 2619256707

Vladas Turčinavičius
2014 m. lapkričio 29 d. · Vilnius

Trečiasis pranešėjas Algimantas Kasparavičius mus sugrąžino į XX a. nesenus įvykius: Didžiojo karo (1914-1918) ir II pasaulinio karo laikus, kai buvo žudomos, naikinamos ištisos Europos tautos - tai buvo didžiulė Dievo bausmė už nuodėmes, kaip sakytų tikintieji.

Istorikas daugumą klausytojų pribloškė savo teze, kad Lietuva carinės Rusijos imperijos nebuvo okupuota, nes 1914 m. prasidėjus karui apie 300-400 tūkstančių gyventojų iš trijų lietuviškų gubernijų pasitraukė į Rusijos gilumą, laikydami save imperijos piliečiais.

Bet neįvardijo, ar tai buvo lietuvių tautybės, ar kitų tautų (gal rusų) atstovai.

Visų pirma, metodiškai jis daro klaidą, nes dabar demokratiškai gyvenančios visuomenės laisvo pasirinkimo elgesį jis nukelia į cenzūruojamos informacijos ir monarchijos valdomos visuomenės elgesio tipažą.

Carinėje Rusijoje visuomenė buvo valdoma prievartos elementais ir cenzūra. Iš atsiminimų žinome, jog gyventojai buvo varomi trauktis ir prievarta, todėl traktuoti kaip laisvą gyventojų pasirinkimą negalime.

Koks istoriko Kasparavičiaus tikslas tokias nepagrįstas erezijas skleisti susirinkusiam jaunimui? Peršasi išvada, kad tik vienas tikslas – niekinti lietuvių tautą ir Lietuvos istoriją.

Čia verta pažvelgti į ankstesnius istorinius įvykius.

Artimiausias lietuviams įvykis - tai 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvaujant rinktiems atstovams iš visų lietuviškų gubernijų buvo priimta rezoliucija apie Lietuvos atkūrimą.

Tačiau pravartu sugrįžti į XVIII a. pabaigą, kada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo inkorporuota į Rusijos imperiją.

Carienė Jekaterina II, norėdama visą LDK teritoriją pasiimti sau, savo imperinėms kolegoms Austrijai ir Prūsijai įrodinėjo, jog ji vienintelė pretendentė į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą.

O kai Rusija gavo visą LDK, tai Lietuvos vardą ištrynė istorine-politine ir geografine prasme – buvusią kunigaikštystę suskaldė į gubernijas ir pavadino Šiaurės-vakarų kraštu.

1795 m. prasidėjęs Tado Kosciuškos kariuomenės karas prieš okupantą - Rusijos imperiją vyko dėl LDK atstatymo.

Tai ne sukilimas, nes sukilimas būna prieš savo valdžią, o šiuo atveju pagal tarptautinę teisę vyko išsivaduojamasis karas prieš okupantą.

Štai ką padaro kitų valdoma informacija – visi XIX a. išsivaduojamieji karai prieš Rusiją vadinami sukilimais.

Taip ir mulkinama lietuvių tauta, tačiau pikčiausia, kad dabar atsiranda tarp mūsų tokie istorikai, kurie atlieka panašų darbą.

Pravartu priminti, kad XIX a. pradžioje įjungiant Suomijos kunigaikštystę į Rusijos imperiją buvo paliktas Suomijos kunigaikštystės pavadinimas ir suteiktos jai autonominės teisės.

Štai jums skaitytojai ir atsakymas į istoriko absurdišką tezę.

Antra istoriko tezė, kuri suvirpino klausytojų širdis, buvo iš II pasaulinio karo pradžios.

Kasparavičius pareiškė, kad Ribendropo - Molotovo rugpjūčio 23 d. pakto slaptajame protokole Lietuva buvo priskirta Vokietijos interesų zonai dėl to, kad Lietuvą abi valstybės laikė Lenkijos dalimi.

Istoriko visišką melą patvirtina Slaptojo protokolo pirmas punktas:

„Tuo atveju jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSSR interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.“

Kaip matome Lietuvai, Vilniui ir Baltijos šalims skirtas visiškai atskiras punktas, gi Lenkijai skirtas antras punktas, kuriame apie Lietuvą nieko nekalbama.

Verta priminti, kad tais pačiais metais, po dviejų dienų, rugpjūčio 25 d. D. Britanija pasirašo sutartį su Lenkija (paruoštą dar prieš keturis mėnesius), kurioje įsipareigoja ginti ir Lietuvą, tuo pažeisdamos tarptautinę teisę, nes tai padarė nesuderinę su Lietuvos Vyriausybe.

Juolab dviprasmiškas britų žaidimas išaiškėja 1939 m. rugsėjo pradžioje, kai Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės - Vilniaus (pažymėtina, kad sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau - Raudonajai armijai.

Didžioji Britanija buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą.

Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920 -1923 m. sukūrė Lenkija ir Antantės valstybės.

Štai iš kur galėjo atsirasti minėta istoriko Kasparavičiaus tezė, kurią paneigia ir ankstesni SSSR ir Vokietijos politiniai veiksmai.

Pažvelkime į II pasaulinio karo priešaušrį: dar 1923 m. Sovietų sąjunga ir Vokietija pateikė notas Tautų Lygai, prieštaraudamos Antantės valstybėms dėl Pietryčių Lietuvos su sostine Vilniumi priskyrimo Lenkijai (nenaudosiu okupantų primesto pavadinimo „Vilniaus kraštas“).

Šios nuomonės abi laikėsi visą tarpukarį ir tai patvirtindavo vėlesnėse sutartyse su Lietuva.

Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (1918.03.23) ir jos palankumas Lietuvai tęsėsi iki Klaipėdos nacių grupės teismo (1934) ir tik 1937 m., paleidus nuteistuosius, santykiai vėl atšilo.

Lietuvos teritorija su Vilniumi Vokietijai buvo svarbi savo strategine padėtimi, išeinant į visą Pabaltyjį bei planuojamiems kariniams veiksmams Sovietų sąjungoje, o taip pat triuškinant Lenkiją, ji buvo laikoma kaip rezervinė teritorija, apsupant Lenkiją.

Todėl Vokietija ir stengėsi, kad rugpjūčio 23 d. pakte Lietuva su Vilniumi būtų palikta jos įtakos zonoje.

Net prieš įteikiant 1939 m. kovo 20 d. Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos, egzistavo projektas, kad Vokietija Klaipėdos kraštą palieka Lietuvos priklausomybei už karinės pagalbos sutarties pasirašymą.

Tai rodo kokia strategiškai svarbi Vokietijai buvo Lietuvos teritorija.

Įdomūs yra sutapimai: 1934 m. Hitleris su Pilsudskiu pasirašo draugystės sutartį - vadinamą Hitlerio-Pilsudskio paktą, o tuo metu Lietuva teisia Klaipėdos nacius ir santykiai su Vokietija pašlija.

Kieno paveikta Lietuvos vadovybė ėmėsi tokių radikalių priemonių? Ar ne galingųjų trečiųjų šalių buvo inspiruota?

Laikantis šio pakto nuostatų 1938 m. pradžioje, Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą lenkams mainais į Dancigo (Gudansko) koridorių, tačiau buvo apsiribota tuo, kad lenkai tik pripažįsta vokiečių interesus Klaipėdoje.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.


Į viršų
 Aprašymas Siųsti asmeninę žinutę  
Atsakyti cituojant  
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 1 pranešimas ] 

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
Powereddd by phpBB® Forum Software © phpBB Group
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007