Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Propaganda ir kontrpropaganda. Masių nuomonės apdorojimas. Spec. tarnybų veikla Internete

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

"Minkštoji galia"

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: "Minkštoji galia"

Parašytas: 29 Rgs 2012 16:46

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Keli žodžiai apie minkštąją galią: teorinės gairės ir praktiniai pavyzdžiai (I)

http://www.geopolitika.lt/?artc=5581

Dmitrijus Babičius, TSPMI magistrantas
2012 09 07

„Prieš keturis šimtus metų Niccolo Machiavelli, patardamas tuometiniams Italijos valdovams, nurodė, kad būti tokiam, kurio bijo, yra svarbiau nei būti mylimam. Tačiau šiandieniniame pasaulyje geriausia pasižymėti tiek pirma, tiek antra savybe.“[1]

Štai tokia istorine refleksija vienas žymiausių XX a. antrosios pusės politikos teoretikų, Harvardo universiteto profesorius Josephas Nye pradeda ne mažiau žymaus veikalo „Minkštoji galia: kelias į sėkmę tarptautinėje politikoje“ pirmąjį skyrių.

Nuo pat pradžių J. Nye užsibrėžia tikslą paaiškinti besikeičiantį valstybių santykių modelį ir imasi griauti įsišaknijusius realistų mitus. Pasak jo, nemaža dalis valstybių lyderių klaidų ir pražūtingų užsienio politikos strategijų šiandien kyla iš neteisingų galios apibrėžimų.

„Kai kurie žmonės linkę galią suvokti siaurai, kaip įsakymus ir prievartą. Jų manymu, disponuoti galia reiškia priversti kitus daryti tai, ko jie šiaip nebūtų darę“, – rašo J. Nye.

Ar tokia definicija atitinka tarptautinių santykių praktikos kasdienybę?

Į šį klausimą J. Nye atsako neigiamai: klasikinis karinės jėgos testas, kuris atrodė aktualus ir patikimas ankstesniais geoistorijos etapais, informaciniame amžiuje iškyla kaip atgyvenęs ir klaidinantis.

Dabartiniai didžiųjų ir mažųjų galybių santykiai yra pernelyg daugiasluoksniai, dinamiški ir subtilūs, kad juos galima būtų išmatuoti pasitelkiant karinių resursų skalę.

Pavyzdžiui, Jungtines Valstijas nesunku interpretuoti kaip vienintelę pasaulio supergalybę ir hegemoniją, jei imsime dėmesin jos išlaidas karinėms programoms (Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto duomenimis, 2011-aisiais JAV karinės išlaidos siekė 711 milijardų dolerių, sudarydamos 41 proc. viso pasaulio karinio biudžeto ir prilygdamos 14-os kitų dosniausiai karinį sektorių finansuojančių šalių bendroms šios srities išlaidoms)[2], tačiau štai pasaulio ekonominių virsmų požiūriu Valstijos praranda savo pozicijas, o galios pasiskirstymas tampa akivaizdžiai daugiapolis.

Be to, pradėję kalbėti apie tarptautinę teisę ir tai, ką Australijos specialiųjų tarnybų vadovas Nickas Warneris neseniai įvardijo kaip šiuolaikines grėsmes[3] – terorizmą, klimato kaitą, kibernetines atakas ir ligų plitimą, – suprasime, kad jų atžvilgiu galios koncentracija yra apskritai chaotiška, o sprendimai – reikalaujantys visuotinio bendradarbiavimo. [4]

Todėl norint įvertinti valstybių galios potencialą būtina atsižvelgti į tai, kad ne visus tikslus įmanoma pasiekti karine jėga grindžiamais argumentais ar ekonominio poveikio priemonėmis.

Aišku, šie elementai yra svarbios galios triados sudedamosios dalys ir kartu sudaro tai, kas vadintina kietosios galios (hard power) arsenalu. Tačiau ne mažiau svarbus užsienio politikos ginklas yra ir trečiasis elementas – minkštoji galia (soft power).

Kas yra minkštoji galia?

Šis žodžių junginys jau kuris laikas linksniuojamas Vakarų politinio ir akademinio elito, tačiau iš tiesų jo istorija yra palyginti kukli.

Termino autorystė priskiriama jau minėtam J. Nye, kuris minkštąją galią pirmąsyk apibrėžė 1990 m. publikuotoje savo knygoje „Lemtis valdyti“.

Skirtingai nei kariniu potencialu grindžiamas poveikis ar ekonominės paskatos bei sankcijos, minkštoji galia reiškia tarptautinių veikėjų savybę siekti tikslų netiesiogiai, per autoritetą, vertybes ar kultūrinį patrauklumą. Kitaip tariant, tam tikros valstybės minkštoji galia kyla iš jos gebėjimo formuoti kitų tarptautinių veikėjų prioritetus[5].

Kaip rašo J. Nye, „valstybė gali įgyvendinti trokštamus siekius pasaulinėje arenoje, nes kitos šalys – žavėdamosi jos vertybėmis, laikydamos ją idealu ar atsižvelgdamos į jos atvirumą bei vidinę gerovę – tiesiog norės ja sekti“. [6]

Minkštosios galios šaltiniai

Ieškant konkrečių minkštosios galios taikymo pavyzdžių svarbu suvokti, kad jos resursai paprastai mobilizuojami iš trijų šaltinių.

Pirmuoju šaltiniu galime laikyti valstybės kultūrinius išteklius.

Tai yra nepaprastai parankus minkštosios galios generatorius, nes jis suteikia galimybę, atvirai nedeklaruojant geopolitinių aspiracijų, stiprinti savo įtaką ar netgi kurstyti dezintegruojančias tendencijas užsienio politikos varžovių viduje.

Sakykime, 2007 m. V. Putino įkurto fondo „Rusų pasaulis“ (Русский мир) formalus tikslas atrodo ganėtinai taikus – per kalbos populiarinimo ir kultūrines programas burti ne tėvynėje gyvenančias rusų mažumas[7]. Tačiau veikiausiai fondas turi ir kitų siekių, nes šių metų pavasarį Latvijos saugumo policijos atstovai nevienareikšmiškai užsiminė, kad jų šalyje įsikūręs „Rusų pasaulio“ padalinys gauna pinigų antikonstituciškai nusiteikusiems savo aktyvistams finansuoti.

Antrasis minkštosios galios šaltinis yra politinės ir ideologinės šalies vertybės.

Norint iliustruoti šio šaltinio naudą, vertėtų prisiminti vieną ginčytiną istorinį kalambūrą.

Pasak jo, 1935 m. gegužę tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Pierre‘as Lavalas paprašė Josifą Staliną pagerinti apverktiną Romos katalikų padėtį SSRS. Diktatorius, išklausęs nuogąstavimų apie potencialų konfliktą su Romos popiežiumi, šiurkščiai atrėžė: „Romos popiežius? Ir kiek divizijų jis turi savo valioje?“[8]

Jei atsitikimo liudytojai nemeluoja, galime daryti išvadą, kad Stalinas šioje vietoje pasirodė kaip prastas minkštosios galios ekspertas. Taip, Vatikanas yra mažiausia iš nykštukinių valstybių, o jo karinis potencialas apsiriboja šveicarų gvardijos sargyba. Kita vertus, Vatikano vertybinis autoritetas vienija per milijardą tikinčiųjų visame pasaulyje ir tarptautinės įtampos laikotarpiais popiežius gali tikėtis jų palaikymo.

Taigi šis nė pusės kvadratinio kilometro neužimantis miestas-valstybė sugeba išlikti aktyviu tarptautinių organizacijų veikėju, į kurio poziciją tenka atsižvelgti. Tai yra puikus vertybių akumuliuojamos minkštosios galios pavyzdys.

Be kultūros ir ideologijos, minkštoji galia kyla ir iš valstybės užsienio politikos praktikų.

Sakykime, formaliai Kinijos Liaudies Respublika yra išaugusi ant normatyvinės paradigmos, kuri de facto buvo diskredituota po Sovietų Sąjungos žlugimo, pamatų.

Tačiau realybė yra tokia, kad, nepaisydamas galimo ideologinio nepatrauklumo, Pekinas stengiasi susikurti įvaizdį konstruktyvaus, patikimo veikėjo, kuris (su Taivano ir dar kai kuriomis retomis išlygomis) gerbia valstybių suverenumo principą ir nesivelia į taikdarystės misijas be JT Saugumo Tarybos pritarimo.

Šis daugiašalis požiūris padeda Kinijos galybei tarptautinės bendruomenės narių akyse virsti patrauklia alternatyva Jungtinėms Valstijoms, kurių vienašalis demokratijos eksportas po 2003 m. pradėto Irako karo ėmė sparčiai prarasti globalų palaikymą.

Apibrėžimo sunkumai

Nepaisant visų praktinių minkštosios galios pliusų, būtina pažymėti, kad jos analizė ir apibrėžimas susiduria su dviem pamatiniais sunkumais, kurie neleidžia šio geopolitinių instrumentų rinkinio tyrinėti taip paprastai ir vienareikšmiškai kaip, sakykime, daugumos kietosios galios išraiškų. Be to, šie teoriniai sunkumai prisideda prie konkrečių užsienio politikos formavimo klaidų.

Pirma, dažnai būna itin sunku nustatyti už minkštosios galios slypintį sąmoningo tikslo siekimo ir politinės valios laipsnį.

Šią problemą geriausiai iliustruoja paprastas, bet iškalbingas istorinis pavyzdys. J. Nye, kalbėdamas apie JAV „minkštąjį arsenalą“ šaltojo karo metais, itin daug dėmesio skiria anglosaksiškos muzikos fenomenui.

Pasak tyrėjo, viena iš Sovietų Sąjungos griūties priežasčių yra ta, kad Vakaruose atsiradę ir sparčiai išpopuliarėję muzikos žanrai, nepaisant Kremliaus ideologų pastangų, persimetė ir į Rytų bloko šalis[9].

„1980-aisiais, po Johno Lennono nužudymo, Prahoje spontaniškai iškilo jam skirtas monumentas, o atlikėjo mirties metinės nuo to laiko buvo pažymimos demonstracijomis už taiką ir demokratiją“[10], – pasakoja J. Nye.

Tačiau šioje vietoje kyla natūralus klausimas: ar toks minkštosios galios pabrėžimas implikuoja jos sąmoningą ir tikslingą pasitelkimą? Ar Elvis Presley, kurdamas „Jailhouse Rock“, realizavo savo geopolitines ambicijas? Ar J. Lennono dainos, kad ir pasižymėdamos tam tikra socialine ar net politine potekste, buvo orientuotos į konkuruojančio režimo žlugdymą?

Atsakymas abiem atvejais veikiausiai yra neigiamas. Nors buvo daug išimčių, šaltojo karo laikais Vakarų laisvieji menininkai dažniausiai nesuvokė už savo kūrybos slypinčio minkštosios galios potencialo. Vakarų atlikėjų populiarumo pavyzdys suponuoja, kad tirdami minkštąją galią neišvengiamai susiduriame su kebliu post hoc ergo propter hoc (po to, taigi dėl to) vertinimu.

Kitaip tariant, tam tikrą kultūrinį judėjimą yra priprasta laikyti minkštosios galios įrankiu tik tuo atveju, jei jis pasiekia atitinkamą populiarumo laipsnį tarp kitos šalies piliečių, ir visiškai nesvarbu atrodo tai, kad pačios kultūrinės iniciatyvos autoriai neturėjo jokių išankstinių geopolitinių planų.

Šis galios neįsisąmoninimo ir jos poveikio naudos dvilypumas ne tik veda į teorinį neapibrėžtumą, bet ir dažnai priverčia politikos apžvalgininkus daryti skubotus vertinimus ir tikslingomis propagandos atakomis kaltinti tiesiog savo nuomonę turinčius žmones.

Tarkime, paskutinio dešimtmečio amerikiečių filmuose, vaizduojančiuose misiją Irake, konspirologai yra linkę įžvelgti tendencingą, kryptingą ir strategiškai suderintą neokonservatyvizmo propagavimą, nors galbūt diduma atvejų filmų turinys tėra kūrėjų nuoširdaus patriotinio sentimento išraiška.

Antras sunkumas, kylantis besistengiant identifikuoti minkštosios galios instrumentus, yra tas, kad daugeliu atveju beveik neįmanoma aiškiai nustatyti objektyvių minkštosios galios pritaikymo akto chronologinių ribų.

Čia vėlgi nepakenktų trumpas pavyzdys. Niujorko valstybinio Bufalo universiteto profesorius Hsin-Huang Hsiao, viename savo darbų tyrinėdamas minkštosios galios apraiškas Pietryčių Azijos regione, teigia vienu svarbiausių šiuolaikinės Kinijos Liaudies Respublikos minkštojo arsenalo instrumentų esant abipusius turistų srautus[11] bei kultūrinius mainus.

Kaip argumentą, įrodantį dabartinį turizmo aktualumą Kinijos kultūrinei politikai, mokslininkas pasitelkia statistinį sugretinimą: „Devintame praeito amžiaus dešimtmetyje tik dešimtys tūkstančių kinų iš gausios valstybės populiacijos kasmet aplankydavo kitas Rytų Azijos šalis. XXI a. pradžioje šis skaičius, paskatintas spartaus Kinijos ekonominio augimo, gerokai šoktelėjo, ir dabar į ASEAN regioną kasmet išvyksta apie 15 mln. kinų (didžiausi srautai tenka Tailandui, Singapūrui ir Malaizijai).“[12]

Ar tai reiškia, kad iki XXI a. kultūriniai mainai praktiškai nefigūravo tarp Kinijos minkštosios galios instrumentų? Be abejo, į šį klausimą vėlgi reikėtų atsakyti neigiamai, juolab turint omeny, kad kaip tik devinto dešimtmečio pradžioje įtakingo Kinijos politinio veikėjo Deng Xiaopingo reformos įgavo pagreitį ir paskatino pomaoistinės KLR atsivėrimą.

Taigi sunku tiksliai nustatyti, kada turizmo srautai jau virto svarbiu valstybės minkštosios galios įrankiu. Vieni teigs, kad patrauklumo didinimas per kultūrinius mainus išgyveno savo renesansą palyginti neseniai, kiti nurodys, esą XXI a. rodikliai tėra Xiaopingo liberalizacijos politikos tęsinys.

Galų gale aptariamos tendencijos užuomazgomis galima laikyti dar ankstesnius įvykius – Kinijos ir JAV santykių atnaujinimą 1972 m. (Sino-American rapprochement) arba jam prielaidas sudariusį vadinamosios stalo teniso diplomatijos laikotarpį (Ping-Pong diplomacy).

Bet kuriuo atveju aišku tiek, kad minkštosios galios chronologinės ribos ganėtinai išblukusios.

O štai kietosios galios kampanijų laikotarpius, priešingai, apibrėžti paprastai yra lengviau – viena vertus, dėl to, kad jos išraiškos pasižymi griežtomis ir aiškiai regimomis karinių veiksmų, grasinimų ar ekonominių sankcijų formomis, antra vertus, todėl, kad kietoji galia šiuolaikiniame pasaulyje suvokiama kaip tam tikras geopolitinis kraštutinumas ar netgi anomalija, iš karto patraukianti analitiko dėmesį. O minkštoji galia yra nepalyginti švelnesnė, prisitaikanti ir besikeičianti – vadinasi, ir jos konkrečių formų pradžią bei pabaigą nustatyti yra sudėtinga.

Kokios yra minėtų teorinių minkštosios galios kategorizacijos sunkumų pasekmės?

Pirma, jos sudaro nepageidaujamą vakuumą minkštosios galios tyrimo metodologijoje.

Kaip jau minėjome, šis vakuumas įgalina tiek politikus, tiek politologus lengvabūdiškai svaidytis (ar net tikėti) mažai pagrįstais, tačiau tarsi vidinę minkštosios galios logiką atitinkančiais vertinimais – sakykime, suburti grupę nesusijusių, bet panašiai mąstančių žmonių po „Kremliaus propagandistų“ ar „Vašingtono agentų“ etiketėmis.

Antra, minkštosios galios abstraktumas dažnai neleidžia patiems politinio elito atstovams laiku pastebėti palankių jos vystymosi terpių ir jas pajungti valstybės geopolitiniams interesams.

Trečia, apibrėžimo keblumai yra pasitelkiami skeptikų kaip vienas iš argumentų, kodėl minkštoji galia yra neefektyvus arba apskritai efemeriškas tarptautinių santykių poveikio būdas.

Aišku, apžvelgus šias neigiamas neapibrėžtumo implikacijas, kyla klausimas: kaip jas neutralizuoti? Veikiausiai bent iš dalies tai padėtų padaryti aiškesnis minkštosios galios išraiškų sugrupavimas. Todėl kalbėdamas apie minkštąją galią šio straipsnio tęsinyje pasistengsiu pasiūlyti tikslingą ir praktiniais pavyzdžiais paremtą minkštosios galios klasifikaciją. Tuomet, reziumuodamas temą, aptarsiu šiandienines minkštosios galios aktualijas ir jos pritaikymo tendencijas.

___________________________________

[1] Joseph S. Nye Jr, Soft Power: The Means to Success in World Politics. New York: Public Affairs, 2004, 1.

[2] Stockholm international research institute, The 15 countries with the highest military expenditure in 2011. < http://www.sipri.org/research/armaments ... table/view >

[3] Cold War eclipsed by modern threats, says secret service chief. The Sydney Morning Herald,National Times. July 19, 2012. < http://www.smh.com.au/opinion/political ... 22amo.html >

[4] Nye, 2–5.

[5] Ten pat, ix–7.

[6] Nye, 5.

[7] Alexei Dolinsky, How to strengenthen Soft Power. Mar 2, 2011. Russkiy mir foundation, http://www.russkiymir.ru/russkiymir/en/ ... e0002.html

[8] „How Many Divisions does the Pope of Rome Have?“ < http://02varvara.wordpress.com/2009/12/ ... rome-have/ >

[9] Nye, 50.

[10] Ten pat.

[11] Tai yra – iš Kinijos Liaudies Respublikos ir į ją.

[12] Hsin-Huang Michael Hsiao, „Soft Power Politics in the Asia Pacific: Chinese and Japanese Quests for Regional Leadership“. JapanFocus.org, < http://japanfocus.org/-Michael-Hsiao/3054 >

Komentarai
http://www.geopolitika.lt/?artc=5581&c=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: "Minkštoji galia"

Parašytas: 29 Rgs 2012 16:52

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Keli žodžiai apie minkštąją galią: teorinės gairės ir praktiniai pavyzdžiai (II)

http://www.geopolitika.lt/?artc=5615

Dmitrijus Babičius, TSPMI magistrantas
2012 09 28

Šis straipsnis – tai apmąstymų apie minkštąją galią, kuriuos publikavau rugsėjo mėnesio pradžioje, tęsinys ir išvados.

Pirmąją dalį baigiau trumpai aptardamas du pagrindinius minkštosios galios apibrėžimo keblumus – tai, kad dažnai būna sudėtinga nustatyti sėkmingą šios galios pritaikymą paskatinusį sąmoningumo laipsnį, ir tai, kad minkštąją galią kartais sunku apibrėžti vienareikšmiais chronologiniais rėmais.

Darbą pratęsiu siūlydamas šiuos metodologinius kliuvinius iš dalies neutralizuojančią klasifikaciją ir pagrįsdamas ją praktiniais pavyzdžiais iš tarptautinių geopolitinių tendencijų.

Minkštosios galios išraiškos

Pagal tikslingumą

Strateginės

Nereflektuotos

Forma

Kampanijos

Tėkmės

Pirmasis pjūvis: strateginė ir nereflektuota minkštoji galia

Visų pirma pabandykime susitvarkyti su pirmuoju minkštosios galios apibrėžimo sunkumu. Tai galima padaryti minkštąją galią pagal politinio sąmoningumo laipsnį skirstant į strateginę ir nereflektuotą.

Kas yra strateginė minkštoji galia?

Norint tai pailiustruoti, pavyzdžių galima rasti kad ir grįžus prie Kremliaus paramos rusų tautinėms mažumoms užsienyje tematikos.

Politologas Andrejus Cygankovas savo darbe „Jeigu ne tankai, tai bankai: minkštosios galios vaidmuo Putino užsienio politikoje“ teisingai pažymi, kad ši parama sudaro vieną patikimiausių ginklų Rusijos minkštosios galios arsenale.

Pasak autoriaus, „po 2001 m. spalį Maskvoje įvykusio vadinamojo Rusų tėvynainių suvažiavimo, Kremlius pradėjo reguliariai skirti lėšas posovietinės erdvės rusų diasporai“. 2003-aisiais Rusijos vyriausybė joms skyrusi 210 mln. rublių, o 2004-aisiais šis skaičius išaugęs 20 procentų.[1]

Suprantama, kad toks dosnumas niekuomet nebuvo savaiminis ar betikslis – jį įkūnydavo Maskvos gerai apskaičiuotos ir į politinio kapitalo didinimą orientuotos socialinės ir kultūrinės programos.

Sakykime, aptariamuoju laikotarpiu ypač išpopuliarėjo federalinė Rusų kalbos programa (buvo pasirūpinta, kad apie ją sužinotų užsienyje gyvenantys rusakalbiai), kurios kuratore tapo ne kas kitas, o prezidento žmona Liudmila Putina[2].

Taigi imant dėmesin bendrą Vladimiro Putino užsienio politikos kursą nelieka jokios abejonės, kad Maskvos kultūrinės akcijos turi kryptingų politinių motyvų. Minkštosios galios taikymas čia yra pamatuotas ir suplanuotas, tenkinantis šališkus vienos valstybės interesus.

Tai reiškia, kad jį galima suvokti kaip strategiškai tikslingą minkštosios galios išraišką.

Šis teiginys, beje, nesuponuoja demonizacijos ar konspirologinių vertinimų – L. Putinos vadovaujamą Rusų kalbos fondą galima kategorizuoti kaip sąmoningą minkštąją galią ne dėl to, kad ji pasižymi piktavaliais, neišsakytais ar smerktinais tikslais[3], o todėl, kad, inicijuota valstybinių institucijų, ji a priori patenka į konkrečios valstybės kryptingo identiteto konstravimo sferą.

Kitaip tariant, jei šalis ar organizacija save suvokia kaip tarptautinės arenos veikėją, ji vargu bau gali nenumatyti už minkštosios galios projektų slypinčios naudos.

Iš čia ir kyla apibrėžimas: strateginė minkštoji galia – tai tokia minkštosios galios rūšis, kurią tikslingai inicijuoja politiniai veikėjai, iš anksto orientuodamiesi į parankius politinius rezultatus.

Štai kodėl nepriklausomai nuo mūsų simpatijų ar antipatijų tenka pripažinti, kad, sakykime, JAV Kongreso 2004 m. įsteigtos ir paramą užsienio valstybėms teikiančios „Tūkstantmečio iššūkio“ korporacijos (Millennium Challenge Corporation) veikla turi tokį pat strateginės minkštosios galios atspalvį kaip ir Kremliaus diriguojamo „Rusų pasaulio“ fondo darbai.

Tačiau minkštieji instrumentai neapsiriboja kruopščiai parengtomis vyriausybių ar tarptautinių organizacijų strategijomis.

Elvis Presley‘is niekuomet nebuvo politikas, tačiau tai netrukdė jam įgyti milžiniškos galios.

Be to, kaip teigia istorijos profesorius Michaelas T. Bertrandas, atlikėjas „puikiai numanė apie pasaulį aplinkui – apie pasaulį, kupiną antikarinių protestų, studentų aktyvizmo, politinių žmogžudysčių, neramumų ir rasizmo proveržių“.[4]

Pasak Bertrando, dalis įžymiojo atlikėjo kūrybos bei veiklos negalėjo neturėti politinių poteksčių ir aspiracijų. Galima spėti, kad nemažai jų buvo itin sąmoningos ir išreiškė nuoširdžią atlikėjo nuomonę.

Tačiau privalu atsižvelgti į tai, kad Presley‘is buvo visų pirma menininkas, jis nekūrė gerai apsvarstytų strategijų ir planų socialiniams pokyčiams sužadinti. Ir juo labiau jis nenumatė savo muzikos indėlio artinant SSRS krachą.

Taigi Presley‘io sukurtą minkštosios galios potencialą galime įvardyti kaip nereflektuotą, t. y. kaip tokią minkštąją galią, kurios generavimas nėra iš anksto pajungtas įsisąmonintiems tarptautinių santykių vystymo tikslams ir strategijoms.

Aišku, čia būtinas tam tikras patikslinimas.

Pirmame straipsnyje jau esu aptaręs panašius praktinius minkštosios galios naudojimo niuansus, tačiau šis pakartotinis politinių ir kultūrinių elitų lyginimas labai svarbus. Jis atskleidžia, kad skirtumas tarp strateginės ir nereflektuotos minkštosios galios nėra tapatus atskyrimui tų, kurie tokią galią generuoja tikslingai, ir tų, kurie tai daro visiškai aklai.

Veikiau jis išreiškia skirtumą tarp nuodugniai suplanuotų tarptautinių žaidėjų strategijų ir subjektų, kurie nepasižymi aiškiai apibrėžtais geopolitiniais interesais bei ilgalaikėmis darbotvarkėmis, funkcionavimo. Pabrėžtina ir tai, kad šalys veikėjos (state actors) turi nepalyginti daugiau svertų kontroliuoti strateginę minkštąją galią.

Nereflektuota galia (bent daugiau ar mažiau demokratinėse šalyse) dažniausiai atitinka kultūrinius reiškinius bei veiksnius, egzistuojančius sąlyginai nepriklausomai nuo tiesioginio vyriausybių kuravimo.

Antrasis pjūvis: minkštosios galios kampanijos ir tėkmės

Kitą būdą klasifikuoti minkštąją galią sufleruoja jos chronologinio neapibrėžtumo problema.

Atsižvelgiant į ją, minkštosios galios išraiškas pagal bendrą formą galima nesunkiai suskirstyti į kampanijas ir tėkmes (ilgalaikius procesus).

Kampanijos apibūdina tuos su minkštosios galios potencialo didinimu susijusius vyksmus, kurie turi daugiau ar mažiau aiškią struktūrą, chronologines ribas ir dažniausiai yra reglamentuojami teisinio reguliavimo.

Kampanijos pavyzdžiu galime laikyti kad ir JAV plataus atgarsio sulaukusią Programą meksikiečių bendruomenėms užsienyje palaikyti (Program for Mexican Communities Abroad, PMCA).

Programą XX a. paskutiniame dešimtmetyje pradėjo Meksikos vyriausybė. Šia iniciatyva siekta patraukti išeivius iš Meksikos bei apskritai visus Jungtinėse Valstijose gyvenančius meksikiečių kilmės asmenis. Jos tikslai apėmė ryšių tarp Meksikos oficialių institucijų, valstybės gyventojų ir emigrantų stiprinimą, kultūrinio identiteto išlaikymą ir glaudesnę už sienos įsikūrusių meksikiečių bendruomenių komunikaciją.

PMCA pasižymėjo aiškiais teisiniais rėmais[5], jos struktūrą ir plėtrą numatė įstatymai bei dvišaliai JAV ir Meksikos susitarimai. Oficialūs su programa susiję dokumentai leidžia tiksliai nustatyti tiek jos pradžią – 1990 m., tiek pabaigą – 2004 m.[6]

Taigi, atsižvelgdamas į griežtas istorines ribas ir reguliavimų gausybę, tarptautinių santykių analitikas gali nesunkiai nubrėžti šios kampanijos rėmus, suskirstyti ją etapais ir nustatyti jos esmines kryptis – oficialumas ir teisiškumas palieka nedaug vietos dviprasmybėms.

Suprantama, gali kilti tam tikrų smulkių klausimų bei ginčų dėl, tarkime, už programos slypinčių giluminių politinių motyvų, tačiau reglamentavimas suteikia aiškesnes gaires šiems motyvams nustatyti.

Deja, šie metodologiniai patogumai, priskirtini tiek meksikiečių bendruomenių programai, tiek kitoms minkštosios galios kampanijoms, dingsta pradėjus tyrinėti tai, ką galima pavadinti jos tėkmėmis.

Tėkmės – tai tokios minkštosios galios išraiškos, kurios yra ilgalaikės, sunkiai apibrėžiamos, stokojančios krypčių ir teisinio reglamentavimo, be to, išblukusios laike.

Viena geriausių tėkmių iliustracijų – nepertraukiamas Holivudo filmų produkcijos srautas.

Retas ginčytų jį esant ypač veiksminga JAV kultūrinio poveikio tarptautinėje arenoje priemone, bet bandant aiškiau nustatyti šio instrumento įtakos rėmus kyla principinių sunkumų.

Galima be galo klausti ir ginčytis: „Kada gi Holivudo kino produkcija tapo veiksmingu minkštosios galios įrankiu?“, „Ar jis toks buvo nuo pat pradžių?“, „Kurie valstybiniai įstatymai ar oficialūs nutarimai lemia filmų generuojamos minkštosios galios tendencijas?“

Vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra, nes Holivudo produkcija įkūnija ne pavienę minkštosios galios kampaniją, o jos tėkmę – gyvybingą, energingą ir nesiliaujančią, tačiau chaotišką ir nepasižyminčią aiškia įstatymine struktūra.

Koreliacija ir išimtys

Numanu, kad aptarus abu minkštosios galios klasifikacinius pjūvius jų tarpusavio koreliacija gali pasirodyti savaime suprantama: beveik visos kampanijos priklauso strateginės galios sričiai, o nereflektuotą minkštąją galią įkūnija sunkiai suvaldomos tėkmės.

Tačiau kad ir kaip dažnai ši priklausomybė pasitvirtintų, ji nėra universali ir netgi gali pasirodyti gana apgaulinga.

Pavyzdžiui, gausus Sovietų Sąjungos propagandinis kinas, per visą šaltojo karo laikotarpį platintas šalyse satelitėse, yra akivaizdus tėkmės pavyzdys, tačiau tai nereiškia, kad ši tėkmė nebuvo valdoma konkrečių valstybinių strategijų ar buvo nereflektuota.

Kitas pavyzdys: įžymusis Stanley‘io Kubricko 1964 m. satyrinis filmas „Doctor Strangelove“, tyrinėjantis galimą branduolinio karo scenarijų, padarė milžinišką įtaką sprendimų priėmėjams abiejose geležinės uždangos pusėse.

Vienas sovietinis žurnalistas, išėjęs iš uždaros „Daktaro Strangelovo“ ir „Paplūdimyje“ peržiūros, sakė: „Šie filmai mus visus šokiravo. Pagaliau pradėjome įsisąmoninti, kad po branduolinio karo mus ištiktų ta pati katastrofa kaip ir juos.“[7]

Nepaisant minėto poveikio, vargu bau ar S. Kubricko kūrinį galima vertinti kaip strateginės minkštosios galios išraišką. Juk režisierius dirbo savarankiškai, o ne vykdydamas valstybinių institucijų užsakymą. Kita vertus, „Daktaro Strangelovo“ negalime klasifikuoti ir kaip tėkmės: juostos kūrimas, produkcijos sąnaudos, jos premjeros kino salėse ir išleidimas į rinką pasižymi labai konkrečiais ir skaičiais reglamentuotais parametrais, taigi filmo išleidimas veikiau vertintinas kaip kampanija.

Panašūs pavyzdžiai liudija, kad tėkmės ne visuomet išlieka nepriklausomos, ir tarptautiniai veikėjai yra linkę jas pajungti propagandiniams tikslams.

Analogiškai galime teigti, kad nereflektuotos kampanijos, inicijuojamos geopolitinių interesų neturinčių subjektų, neretai turi stebėtiną ir neprognozuotą minkštosios galios potencialą.

Išvados: klasifikacija ar metodologija?

Aišku, paskutiniai pastebėjimai gali sukelti tam tikrų neaiškumų. Pavyzdžiui, jei S. Kubricko politinės satyros šedevrą vertinsime kaip kampaniją, kodėl visa Holivudo produkcija priskirtina tėkmei?

Meksikiečių bendruomenių programa irgi yra kampanija, bet argi turizmo srautai Kinijoje – akivaizdi tėkmė – nėra skatinama daugybės panašių projektų?

Šioje vietoje atsiranda tam tikrų vidinių skirstymo prieštaravimų, turint omeny, kad kai kurios minkštosios galios tendencijos priskirtinos tėkmėms, bet jų sudedamosios dalys neretai pasirodo besančios kampanijos. Panašus keblumas iškyla atidžiau patyrinėjus strateginės/nereflektuotos minkštosios galios priešpriešą.

Grožinė literatūra dažniausiai priskirtina prie nereflektuotų tėkmių, tačiau štai vyriausybės pradėta jos populiarumą užsienyje skatinanti programa – strateginė kampanija.

Ar panašūs pavyzdžiai nepakerta viso klasifikacijos modelio?

Atsakant į šią potencialią kritiką, būtina pabrėžti, kad tarptautinėje arenoje retai pasitaiko grynųjų minkštosios galios tipų išraiškų. Tėkmes neretai formuoja paskiros kampanijos, o nereflektuota galia yra subsidijuojama ir kitaip skatinama gerai apsvarstytų valstybinių strategijų.

Taigi šiame straipsnyje pateikta klasifikacija atspindi veikiau ne nesutaikomus dichotomijų dėmenis, o skirtingus metodologinius požiūrius minkštajai galiai tyrinėti.

Priklausomai nuo analitiko pasirinkimo, jo įžvalgos ir konkretaus analizės atvejo minkštąją galią galima interpretuoti ir kaip kylančią iš natūralių bei nepertraukiamų kultūrinių srautų, ir kaip paskirų valstybinių projektų rezultatą.

Šios skirtingos interpretacijos nepaneigia modelio klasifikacinės naudos ir nesuteikia visiškos išvadų laisvės, o tiesiog apibrėžia minkštąją galią kaip kompleksinį fenomeną, kuriame skirtingi veiksniai ir strategijos dažniausiai veikia kartu.

Šiuo požiūriu dvejopas minkštosios galios kategorizavimo modelis yra itin naudingas, nes leidžia konkrečios valstybės minkštosios galios politiką mintyse suskaidyti į sudedamąsias dalis ir geriau suprasti jos prigimtį.

_________________________

[1] Andrei P. Tsygankov, „If Not by Tanks, Then by Banks? The Role of Soft Power in Putin's Foreign Policy“. Europe-Asia Studies. November 2006, Vol. 58, No. 7. Published by: Taylor & Francis, Ltd., p. 1083.

[2] Daugiau apie tai: Andrey P. Tsygankov, „Russiaís Strategy in the Caucasus: Is Soft Power Part of the Game?“ Caucasus and Central Asia Newsletter. Issue 8, Fall 2005.

[3] Tai yra platesnės diskusijos objektas.

[4] Michael T. Bertrand, Race, Rock, and Elvis. United States of America: the Board of Trustees of University of Illinois, 2000, p. 226.

[5] Rodulfo Figueroa-Aramoni, „A Nation beyond Its Borders: The Program for Mexican Communities Abroad“. Journal of American History, September 1999, Vol. 86, No. 2, p. 537–544. < http://www.ime.gob.mx/investigaciones/b ... ramoni.pdf >

[6] Mexican Home Country Projects, „Institute of Mexicans Abroad, Bridging the Border: Transforming Mexico–U. S. Relations“. < http://www.jrank.org/cultures/pages/418 ... jects.html >

[7] Nye, 49.

Komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: "Minkštoji galia" - Nerijus Maliukevičius: mums pasisekė, kad Rusijos pagrindinė problema yra korupcija

Parašytas: 12 Spa 2012 19:17

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Nerijus Maliukevičius: mums pasisekė, kad Rusijos pagrindinė problema yra korupcija

http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... d=59744749

Eglė Samoškaitė,
http://www.DELFI.lt
2012 m. spalio 12 d. 16:40

Lietuvai pasisekė, kad pagrindinė Rusijos problema yra korupcija. Tai lemia, kad daugelis Rusijos projektų, kuriais ji stiprina savo patrauklumą tarp buvusių Sovietų Sąjungos šalių, įklimpsta korupcinėje pelkėje, o mes galime jaustis šiek tiek ramiau.

Taip Rusijos švelniosios galios konstravimą apibūdina politologas Nerijus Maliukevičius, dalyvavęs Vytauto Didžiojo universitete surengtoje diskusijoje apie informacinius karus.

„Šiaip jau daugelis pripažįsta, kad mums labai pasisekė, kad pagrindinė Rusijos problema yra korupcija. Vis tik šiuo atveju daugeliu momentų galime būti šiek tiek ramesni negu mes dažnai viešoje erdvėje šnekame, nes daugelis dalykų, projektų paskęsta tokioje pelkėje. Todėl nors atsiranda šnekėjimas apie įvairius švelniosios galios konceptus, atsiranda įvairūs projektai, tačiau dažnai jie nesuderinti strategiškai. Apie tai šiuo šneka net patys rusai“, - teigė politologas, skaitęs pranešimą apie Rusijos švelniosios galios paieškas.

Rusijai švelnioji galia svetima, bet įvaldyti ją nori

Tarptautiniuose santykiuose, remiantis realizmo paradigma, galia skirstoma į kietąją ir švelniąją: kietoji galia apima politines, karines ir ekonomines priemones tikslų siekimui, tuo tarpu švelnioji galia padeda stiprinti patrauklumą, gerinti įvaizdį ar reputaciją. Švelniosios galios priemonėmis dažnai tampa kultūra, kalba, vertybės, ideologija.

N. Maliukevičius sako, kad Rusijos atveju švelniosios galios terminas turi būti vartojamas gana atsargiai ir kritiškai, nes pati Rusija į tai žvelgia kaip į kažką svetimo ir tarnaujančio labiau užsienio valstybių interesams. Kaip pavyzdį jis pateikė Vladimiro Putino straipsnį „The Moscow News“ apie Rusiją ir besikeičiantį pasaulį, kuriame švelniosios galios konceptas vartojamas labai keistame kontekste – jame kalbama apie neteisėtus švelniosios galios instrumentus, naudojamus prieš Rusiją.

„Ir mes turime procesą, kai yra bandoma spręsti, kaip pašalinti tuos „neteisėtus“ švelniosios galios instrumentus. Mes turime USAID, besitraukiantį iš Rusijos, turime „Radio Svoboda“ problemas. Tai reali praktika, su kuria susiduria vakarietiškos švelniosios galios įgyvendintojai Rusijoje“, - pasakojo politologas.

Tačiau, kita vertus, tas pats V. Putinas, šių metų liepą diplomatų susitikime teigė, kad diplomatai, šalia tradicinių diplomatijos priemonių, turėtų naudoti ir švelniosios galios instrumentus, kurie padėtų Rusijai pagerinti savo įvaizdį Vakaruose.

„Jis sako, kad įvaldėme tradicines diplomatijos priemones, bet ta švelnioji galia yra kažkas, ties kuo mums reikia dar pamąstyti ir ją įvaldyti“, - V. Putino pareiškimą diplomatų susitikime persakė N. Maliukevičius.

„V. Putinas šneka apie švelniąją galią, bet švelnioji galia Rusijai yra kažkas svetima ir priešiška. Iš tikro tai, kas buvo pasakyta „Moscow News“ straipsnyje, yra žymiai svarbiau negu tai, kas pasakyta diplomatams. Kodėl švelnioji galia Rusijai yra svetima? Todėl, kad atrastume Rusijos autorių straipsnių ir svarstymų, kad tai iš principo amerikietiškas konceptas, tarnaujantis amerikietiškiems interesams. Vakaruose jūs irgi atrastumėte kritišką perspektyvą, bet tai tikrai nebūtų pagrindinė žinia apie švelniąją galią. Bet Rusijoje vyrauja toks emocinis požiūris, jų nuomone, tai amerikietiška ir tarnauja amerikiečių interesams“, - teigė politologas.

Maža to, anot N. Malukevičiaus, rusų požiūriu, švelnioji galia yra ne tik svetimas dalykas, bet ir nukreiptas prieš Rusiją arba tiesiogiai, arba prieš jos įtaką posovietinėje erdvėje. Dėl šios priežasties politologas kelia klausimą, kam Rusijai reikia užsiimti tokia švelniąja galia, jeigu manoma, kad tokia priemonė yra svetima ir priešiška. „Matyt todėl, kad tokia yra mada“, - svarsto mokslininkas tačiau siūlo apie Rusiją labiau kalbėti vartojant ne tiek apie švelniąją galią“, kiek apie patrauklumą.

Kodėl Rusija užmiršo sovietinį patrauklumą?

N. Maliukevičius pasiūlė panagrinėti sovietinio patrauklumo galią, mat marksistinė-komunistinė ideologija buvo itin patraukli daugeliui vakariečių. Politologas sako, kad jam keista, kodėl Rusijoje nekalbama apie sovietinę patrauklumo galią, nors visiškai nebijoma sakyti, kad Rusija yra Sovietų Sąjungos paveldėtoja.

Mokslininkas sako norįs supriešinti „švelniosios galios“ sampratą su tokiomis tradicinėmis sovietinėmis sąvokomis kaip ideologinė kova, propaganda, agitacija – šios priemonės, anot N. Maliukevičiaus, Sovietų Sąjungoje buvo itin puikiai įvaldytos.

„Mes galime visaip svarstyti, bet komunistinė ideologija buvo super stiprus ideologinis užtaisas patrauklumui Vakaruose – tiek komunistuojančiam jaunimui, tiek tiems, kad buvo tiesiog antivakarietiški.

Kartais marksistinė ideologija vertinama kaip savotiškas religijos pakaitalas, kaip ideologija konvertitams. Ji tokia stipri, kad kuria konvertitus, revoliucionierius, kurie pasirengę keisti savo vidinę socialinę, politinę, ekonominę aplinką. Tai reiškė, kad tu turi ideologiją, kuri daliai yra savotiškas ženklas veikimui“, - pasakojo N. Maliukevičius.

Jo nuomone, Rusija puikiai galėtų iš sovietinės praeities skolintis gebėjimą vystyti savo patrauklumą, tačiau kažkodėl to nedaro ir bando ieškoti kitokių švelniosios galios instrumentų. Tačiau, pasak N. Maliukevičiaus, dauguma tokių instrumentų neturi jokio ideologinio užtaiso.

„Man labai keista, kodėl Rusijoje taip nešnekama: nors nėra kuklinamasi sakyti, kad Rusija yra sovietinės valstybės paveldėtoja, kad jai svarbi sovietinė istorija, bet viskas, kas susiję su sovietinės užsienio politikos vykdymu, institucijų veikla, staiga tampa toks svetimas dalykas, atsiranda toks kuklumas, nors praktiškai galima nesikuklinti ir skolintis tą sovietinę patirtį, kuri, manau, buvo visai efektyvi“, - teigė mokslininkas.

B.Jelcino ir V.Putino laikotarpiai

Anot N. Maliukevičiaus, ideologinio pagrindo Rusijos švelniajai galiai ypač stinga Boriso Jelcino laikotarpiu, nes šalis tuo metu prarado integruojančią ideologiją, jos institucinė bazė sugriuvo, lėšų nebuvo, todėl teko koncentruotis į vidaus politiką ir buvusias sovietines valstybes palikti ramybėje. Maža to, anot mokslininko, tuo metu Rusijos elitą buvo užvaldžiusi vakarietiška ideologija, todėl buvo šnekama apie strateginę partnerystę su Vakarais.

Tačiau tuo pat metu užgimsta ir artimojo užsienio bei tėvynainių koncepcijos, kuriomis stengiamasi išlaikyti Rusijos įtaką buvusiose sovietinėse valstybėse.

„Bet netgi vykstant šitiems procesams, griūčiai, esama žmonių atėjusių iš sovietinės aplinkos, atsimenančių sovietinę didybę, įtaką ir interesus. Jie kuria smegenų centrus, kuriuose atgimsta artimo užsienio ir tėvynainių koncepcijos, žinomos „Karaganovo doktrinos“ pavadinimu. Bet jos atgimsta paradoksaliai, nes neturi vidinės ideologijos ir šneka apie tam tikrus užsienio politikos įrankius“, - teigė N. Maliukevičius.

Jo teigimu, „Karaganovo doktrina“ buvo labai keista ta prasme, kad kalba apie tėvynainius, gyvenančius užsienyje, tačiau nepagrindžiant teigiama, jog jie ir turi likti užsienyje, kad taptų Rusijos įtakos įrankiais. N. Maliukevičius tai vertina kaip tam tikrą užsienio politikos instrumentą, neturintį ideologinio pagrindo.

Tuo pačiu laikotarpiu Rusija, pasak N. Maliukevičiaus, atsigręžia ir į Euraziją, atsiranda pasiūlymų Rusiją pristatyti kaip transnacionalinę korporaciją.

„Dabar mes turime naują laikotarpį, kuris įtvirtina tą problemą, kad ideologijos nebuvo. Nauji patrauklumo projektai ar strategijos turi visų pirma užsitikrinti naują ideologiją, todėl atsiranda Glebo Pavlovskio ir kitų politinių technologų straipsniai, kurie visiškai nurašo „artimo užsienio“ koncepciją. Mes ir dabar šnekame apie tą koncepciją, bet yra 2003 m. G. Povlovskio straipsnis, kuriame jis visiškai atsisako „artimo užsienio“ sampratos kaip mirusios ir nenaudingos“, - teigė N. Maliukevičius.

Jo teigimu, V. Putino laikotarpiu išryškėja, kaip Rusija atranda europinę ideologiją, rytietiškąją bei lokalinę, arba posovietinę.

Nepakankamai suvokiame, kodėl Rusijai svarbu antifašizmas?

Europinė Rusijos ideologija, anot politologo, grįsta antifašizmu – šiuo pagrindu Rusija atskiria tikrąją Europą nuo netikros. Netikrai Europai, žinoma, priskiriama ir Lietuva.

„Mes nepakankamai suvokiame, kodėl antifašizmas Rusijai yra taip svarbu ir kodėl dažnai mūsų veiksmai arba marginalių grupių veiksmai įvardijami kaip neofašistiniai. Todėl kad antifašizmas Rusijoje tampa pagrindine europietiška ideologija, daugeliu atvejų tai yra netikros Europos supriešinimas su tikra Europa“, - teigė politologas.

Anot jo, Rusijai tikra Europa yra ta, kuri laimėjo prieš fašizmą, kuri nuteisė jį teisiškai, istoriškai. Tie, kurie neva bando tai revizuoti, yra netikra Europa.

DELFI primena, kad Lietuva deda pastangas, jog tarptautinės institucijos vienodai vertintų nacių ir sovietų nusikaltimus prieš Antrąjį pasaulinį karą, jo metu ir vėliau.

„Mes Rusijai esame netikra Europa – tikra Europa yra ji pati, tikra Europa yra Vokietija ir kiti didieji“, - teigia mokslininkas.

Rytams, pasak N. Maliukevičiaus, Rusija taiko kitą ideologiją – suverenios demokratijos. Politologo teigimu, norėdama suburti autoritarinių Rytų valstybių elitą, Rusija suformavo suverenios demokratijos konceptą, kuris autoritariniams Eurazijos šalių lyderiams yra kaip gynyba nuo vakarietiškų įtakų.

„Šis konceptas yra integracinis Eurazijos elito projektas. Ne visuomenių projektas, bet labai efektyvus kaip gynybinis projektas Eurazijos autoritariniams valdantiesiems nuo visokių vakarietiškų įtakų“, - sakė mokslininkas.

Jo teigimu, Rusija po truputį atranda ideologinį pagrindą savo užsienio politikai posovietinėse valstybėse, todėl mums labai pasisekė, kad dauguma švelniosios galios projektų, kurie kartais apibūdinami kaip humanitariniai, įstringa korupcijos pelkėje – tokiu būdu Rusijos veikla mūsų atžvilgiu tampa kiek stichiška ir ne tokia koordinuota, kokia galėtų būti.

http://www.DELFI.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuani ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 3 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: