Nacionalistas - Tautininkas - Patriotas - Žygeivis - Laisvės karys (Kalba - Istorija - Tauta - Valstybė) • Temos rodymas - Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Peržiūrėti neatsakytus pranešimus | Peržiūrėti aktyvias temas

Pagrindinis diskusijų puslapis » ***Enciklopedija - Karų, įtvirtinimų, ginklų, slaptųjų tarnybų istorija (bendra informacija) » Propaganda ir kontrpropaganda. Masių nuomonės apdorojimas. Spec. tarnybų veikla Internete

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Spausdinti

Ankstesnė tema | Kita tema

Autorius

Žinutė

Žygeivis

Pranešimo tema: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 23 Sau 2012 16:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Marius Kundrotas. Svetima istorija - svetimas gyvenimas

http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... -gyvenimas

2012-01-23 0:22

Marius Kundrotas

Daugelis puikiai atsimename laikus, kai sovietų vadovėliuose „didžiosios Tėvynės“ istorija buvo pagrindinis istorinis naratyvas. Lietuvos istorijai skirtas tik detalės vaidmuo bendrame kontekste. Taip ugdyta „tarybinio žmogaus“ savimonė. Atitinkamai kurti istoriniai filmai, romanai ir apysakos.

Dabartiniam jaunimui taip pat peršamas svetimas istorinis diskursas. Per politinio švietimo valandėles, iliustruojant gėrio ir blogio kovas, daugiau kalbama apie žydus ir žydšaudžius, nei apie partizanus ir stribus. Vėl – atitinkami filmai, atitinkami spektakliai, atitinkama literatūra. Sudaromas įspūdis, kad jokių lietuvių čia ir būti nebuvę – išskyrus žydšaudžius, už kuriuos dabar visa lietuvių tauta privalanti atgailauti. Lietuvos istorija – tik jos žydų istorija. Dar šiek tiek – lenkų.

Šis diskursas – ne tik Lietuvos ypatybė. Didžiosios Britanijos princui į puotą atėjus su nacių uniforma, tėvas jį išsiuntė studijuoti holokausto istorijos į žydų koncentracijos stovyklas. O juk kalbama apie britų sosto įpėdinį. Jei norėta išaiškinti, jog tokie pokštai jam – nederami, kur kas tikslingiau buvo surengti paskaitą ar seminarą apie nacių subombarduotą Mančesterį, kare už Tėvynę žuvusius britų karius, net ir prieštaringąjį britų fašistų vadą – serą Osvaldą Moslį, kuris karo metais pasiprašė į britų kariuomenę. Adolfo Hitlerio simpatikas tarė: visų pirma esu britas!

Jau beveik viso Vakarų pasaulio istorinė sąmonė konstruojama pagal vienos tautos istorijos naratyvą. Kai prancūzų tautininkų vadas Žanas Mari Le Penas pasakė, jog žydų genocidas yra viena iš daugelio Antrojo pasaulinio karo detalių, jis visam gyvenimui apšauktas antisemitu. Nevalia prisiminti, jog šiame kare žuvo prancūzų kariai ar civiliai, nebent – kontekste. Pagal vienos tautos naratyvą konstruojami tiek istorinių įvykių, tiek asmenybių vertinimai.

Rytų ir Vidurio Europos šalims pareikalavus sovietinį komunizmą – bolševizmą – pasmerkti lygiagrečiai su hitleriniu nacizmu, skandalą sukėlė ne tik bolševizmo simpatikai iš Europos kairiųjų partijų, ne tik sovietiniu palikimu tebegyvenanti Rusija, bet ir daugelis žydų organizacijų. Anot jų, smerktinas tik nacizmas – ir taškas.

Žinoma, žydai turi teisę didžiausiu blogiu laikyti A. Hitlerį. Lietuviai turi tokią pat teisę didžiausiu blogiu laikyti Josifą Staliną. Žydai kaip tauta išties labiau nukentėjo nuo hitlerizmo. Ir nepalyginamai labiau, negu nuo to paties hitlerizmo nukentėjo lietuviai kaip tauta. Žydai turi teisę į savo istorijos versiją, kitos tautos – į savo. O jei žiūrėsime bendražmogiškai, bolševizmas ir jam giminingi režimai sunaikino kur kas daugiau žmonių, nei nacizmas ir jo satelitai.

Nacizmo ir bolševizmo sulyginimas – tiek iš bendražmogiškų, tiek iš daugelio tautų istorijos perspektyvų – net per kuklus užmojis. Bet net ir jis piktina tuos, kurie norėtų, kad jų istorija būtų viso pasaulio istorija, jų likimas – viso pasaulio likimas, o jų interesai – visos žmonijos interesai.

Atitinkamai savo istorijos versiją bando primesti Rusija, kuriai Antrasis pasaulinis karas – vis dar Didysis Tėvynės karas, Vidurio ir Rytų Europos okupacija – išvadavimas, o J. Stalino pergalė – visos žmonijos pergalė. Nežinia, ar taip mano dauguma pačių rusų, kad ne visi – akivaizdus faktas. Yra tokių, kuriems artimesnis Andrejus Vlasovas, o ne J. Stalinas. Yra tokių, kuriems nei raudonas, nei rudas nėra idealas. Bet Rusija – ne ta šalis, kurioje būtų gerbiama požiūrių įvairovė. Negerbia ji to ir svetur.

Lyg pasimokius iš Vladimiro Putino ir Efraimo Zurofo, šovinistinis ir etnocentrinis istorinio diskurso monopolizavimas stiprėja Lenkijoje. Liucijano Želigovskio avantiūra Vilniaus krašte vadinama jo išvadavimu, o šio krašto ir istorinės sostinės grąžinimas Lietuvai – okupacija. Šis požiūris peršamas ir Lietuvai. Drauge su atitinkamais Armijos krajovos ir Vietinės rinktinės vertinimais. Lietuviams užginama teisė į savo istoriją pačioje Lietuvoje.

Liūdniausia, kad pačių lietuvių istorikų, politologų, grožinės literatūros ir scenos kūrinių autorių gretose svetimos istorinės interpretacijos tarpsta, lyg grybai po lietaus. Vieni lietuvių mokslo ir visuomenės veikėjai – apmokami, kitų smegenis apdoroja pirmieji. Savo ruožtu vieni ir kiti atitinkamai apdoroja pačią visuomenę.

Yra daug sentencijų apie istoriją. Istorija – gyvenimo mokytoja; nežinosi istorijos – amžinai liksi vaikas; žmonės, pamiršę istoriją, priverčiami ją pakartoti. Galima pasiūlyti dar vieną: svetima istorija – tai svetimas gyvenimas.

Komentarai
http://www.patriotai.lt/straipsnis/2012 ... -gyvenimas

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Marius Kundrotas. Svetima istorija - svetimas gyvenimas

Parašytas: 13 Sau 2013 20:14

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

A.Bilotaitė. Sausio 13-oji – aukos pavyzdys ir atrama tautos stuburui

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=60412615

Agnė Bilotaitė, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė
2013 m. sausio 13 d. 10:24

Valstybės išlikimui gyvybiškai svarbių datų minėjimas – visai ne beprasmis ritualas savaitgaliniam televizijos eteriui užpildyti. Vis dėlto šių datų svarba vis dažniau pamirštama, o kartu kaimynystėje ir Lietuvoje plinta mada perrašinėti Lietuvos istoriją.

Šiame fone džiugu, jog šiemet Sausio 13-ąją Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos centro valdyba, atstovaujanti televizijos bokštą ir Atkuriamąjį Seimą gynusius savanorius, atsigręžė į valstybę iš vidaus ėdančius istorijos perrašinėtojus. Kodėl ši kova svarbi ir kartu kuo tokia svarbi mums visiems Sausio 13-oji?

Auka kaip istorijos variklis

Kiekviena valstybė turi savo istoriją ir privalo didžiuotis visais jos puslapiais, vedusiais į tautos ir valstybės išlikimą. Lietuva, kaip maža ir tragiškai nedėkingoje geopolitinėje padėtyje (tarp dviejų pasaulį užkariauti susiruošusių totalitarinių grobuonių) XX a. susikūrusi valstybė, šią laimę vis dar egzistuoti turėtų ypač vertinti. Norą turėti valstybę savo laiku nenutrūkstamai rodė vis naujos lietuvių kartos – 1918-1920 m. laisvės kovų, 1941 m. Birželio sukilimo, partizaninio karo dalyviai, R. Kalanta, Lietuvos laisvės lyga, Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjai ir daugelis kitų. Sąjūdis neatsirado iš niekur nelyg iš šalies įkvėptas Gorbačiovo perestrojkos. Nepriklausomybės troškimas buvo gyvas visose kartose ir neįveiktas galingiausios SSRS smegenų plovimo mašinos.

Persitvarkymo Sąjūdis pažadino seną norą būti laisviems, o aukos, kurias dėl to galėjo tekti pakloti, daugeliui atrodė laisvės tikslo verta kaina. Vienybė ir auka bvo galima, nes laisvės reikėjo ne tik kiekvienam atskirai kaip varžomiems piliečiams, bet ir visiems kartu kaip tautai, negalinčiai tvarkyti savo politinio gyvenimo. Sulig kiekvienu mitingu viena drąsa sekė kitą, o 1991 metų Sausio 13-oji jau buvo ledkalnio viršūnė, galutinis išbandymas ir proga žmonėms atsakyti sau patiems, kiek aiškūs jų ketinimai ir tvirta valia.

Kas tie perrašinėtojai?

Atsimenant ir vertinant bet kokios aukos prasmę visada reikia turėti atskaitos tašką, atsakantį, kieno auka buvo teisinga. Rusija žuvusius raudonarmiečius irgi apraudoja kaip didvyrius ir per savo ambasadą net stato jiems paminklus ne bet kur, o Lietuvos žemėje, čia pat Vilniaus rajone. Kiekviena bendruomenė atsirenka savo istorijos teisiuosius arba visiškai pakrinka.

Būtent nuoseklų lietuvių istorijos vertinimą daugelis jėgų šiandien bando sugriauti. Kad valstybė gyvuotų, neužtenka, kad joje būtų geros materialinės sąlygos. Būtina, kad jos gyventojai suprastų ir palaikytų valstybės idėją. Šiuo atveju, kad Lietuva jiems būtų sava ir vertinga. Šį suvokimą kuria istorija, o žaisti su jos interpretacijomis būtent dėl to yra labai pavojinga ir daug kam itin niežti nagai. Ne paslaptis, kad Lenkijos ir Rusijos aukščiausi valdžios pareigūnai Lietuvos istoriją supranta, švelniai tariant, kitaip nei Lietuva. Tai 1920 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacijos niekada nebuvo, tai 1940 m. Lietuva į SSRS įstojo savo noru.

Keisčiau, kai panašiai prabyla lietuviai. Lenkijos vardu tą daro žinomi VU ir VDU istorikai, sukūrę „alternatyvų pasakojimą“, pagal kurį 1920 m. kariavo ne Lietuva ir Lenkija, o senieji (suprask, Žečpospolitą menantys) ir naujieji (tautinės valstybės) lietuviai. Tokio pilietinio karo metu neva senalietuvių laimėtas Vilnius – jokia ne okupacija. Kol kas retas istorikas drįsta perrašinėti Lietuvos istoriją Rusijos vardu, bet tą už juos daro A.Paleckis. Pagal jo interpretaciją, Lietuva nebuvo okupuota, partizanai buvo niekingi nusikaltėliai, sovietinė valdžia Lietuvos ūkį pakėlė į neregėtas aukštumas, o Sąjūdis buvo kone fašistinis judėjimas. Galiausia Sausio 13-ąją nebuvo jokios sovietų agresijos, tik provokuodami nesantaiką „savi šaudė į savus“. Už šį melą pernai vasarą nuteistas teismo A.Paleckis savo tiesą įrodinėja toliau.

Visuomenės būklė

Patikėjus iškiliais istorikais ir ponu Paleckiu, nebeaišku, kokį pasitikėjimą ir ištikimybę gali kelti tokia melu paremta valstybė, kaip galima dėl jos aukotis? Jei aukai nebėra pagrindo, tai ir valstybės neliks pirmo tikro pavojaus akimirką. Tokiai niūriai vizijai vis dažniau duoda pagrindo pati visuomenė. Pernai per mažai Lietuvą sukrėtė apklausa, kurios metu net ¾ respondentų atsakė, jog rinktųsi verčiau materialinę gerovę nei nepriklausomybę. Minėta valstybės idėja ne tokia ir gyva tarp jos piliečių. Ir balsavimas rodo, kad didelė dalis visuomenės į sovietinę praeitį žiūrį pragmatiškai ir antrą kartą geriau pagalvotų prieš siekdami nepriklausomybės.

Tokias nuostatas visuomenei paliko ne vien išgyventa krizė ar su ja sutapęs ir populistų dėl visų bėdų apkaltintas A.Kubiliaus vyriausybės valdymas. Perrašyta ar tiesiog neišmokta istorija graužia patriotizmą ir ankstesnių kartų aukų prasmės supratimą. Kuo senesnė istorija, tuo lengviau ją keisti – mirusieji nebeprabyla, o „palikime istoriją istorikams“ yra labai rizikinga taktika. Tačiau Sąjūdžio istoriją ir ją vainikavusius Sausio 13-osios įvykius iškraipyti dar vis sunku. Atsiminimai gyvi, kaip gyvi ir juos kūrę žmonės, kurių dalis tyliai pasitraukė iš politikos, tačiau šiandien susilaukia ne pagarbos, o patyčių ir ignoravimo. Tai simboliška matant, kaip visas Sąjūdis ir jo tikslai nepastebimai iškreipiami šiandienos vertinimuose.

Pareiga ginti tiesą ir istorijos prasmė

Sąjūdis buvo visiškai tipinis tautinis judėjimas su tautiniu idealu – kad tauta turėtų savo valstybę. Šiandien žodžio tauta kartais bijoma kaip išskiriančio ir diskriminuojančio, nors tada Lietuvai griaunant Sovietų Sąjungą, o visam pasauliui patogiai stebint, tai buvo savaime suprantamas terminas. Nepriklausomybės reikalavo lietuvių tauta, kartu į laisvę kvietusi visas Lietuvoje gyvenusias mažumas, tuo metu palaikiusias valstybingumo idėją ar net jai kliudžiusias. Nacionalizmą keiksmažodžiu pirmieji pavertė kompartijos ideologai, į lietuvių Sąjūdį paniekinančiai numodavę „tie nacionalistai...“.

Datomis kaip Sausio 13-ąją mes minime tautos pasirinkimą turėti valstybę ir dėl šio pasirinkimo padarytas aukas. Didžiuotis savo valstybe nėra kitus niekinanti pozicija, tai būtina, kad ši valstybė gyvuotų. Minėjimai mums primena, kad valstybė neatsiranda savaime, kad dėl jos reikia aukotis, kad kartais tenka rinktis tarp savęs ir valstybės. Galiausiai primena, kad tuos, kurie renkasi ne save, po to su pagarba prisimena tūkstančiai. Bet kad taip būtų, kad praeitis įkvėptų kūrybingai, drąsiai ir susitelkusiai ateičiai, valstybės istorija turi būti saugoma.

Jaunimas pažeidžiamiausias istorijos iškraipymų, bet svarbiausia valstybės idėją išsaugoti būtent tarp jaunų žmonių, kurie kurs būsimą Lietuvą. Ar ateinanti karta gebės vertinti savo valstybę ir mokytis iš dėl jos sudėtų aukų, yra tos valstybės išlikimo klausimas. Sausio 13-oji primena, kad materialinė gerovė nėra viskas, o už ją parduoti nepriklausomybę yra didelė klaida. 1990 m. sausį „Atgimime“ paskelbta alternatyvi Sąjūdžio rinkiminė programa „Lietuvos žmogau!” labai aiškiai sakė „pažadų laikas baigėsi. Sąjūdis Tau negali pažadėti nieko, išskyrus laisvę, nes Sąjūdis esi Tu pats“. Žmonės pasirinko „nieko, išskyrus laisvę“, o vėliau, būtent tai ir gavę, susirinko jos ginti Sausio 13-ąją. Ši diena ypatinga, nes gyva ir nesuklastojama, nes leidžia tikru pavyzdžiu sutvirtinti tautos stuburą daugelio iššūkių akivaizdoje.

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... &com=1&s=1

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 25 Kov 2013 21:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Ar jus jau bandė užverbuoti į 30 rublių armiją?

http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kom ... armija.htm

Dovydas Pancerovas
2013-03-25 19:58

Labas, Vania iš Švedijos! Būk pasveikintas ir tu, Kuznecovai! Sveiki visi samdyti internetiniai komentatoriai. Šį kartą – apie jus. Tiksliau, apie tai, kodėl negalima ignoruoti Rusijos propagandistų ir kodėl apie juos reikia kalbėti ir garsiai.

Nežinantiems, kas yra teksto įžangoje įvardinti personažai, paaiškinu – tai rusiškais pinigais šelpiamų internetinių komentatorių slapyvardžiai. Jie lyg musės aplimpa straipsnius naujienų portaluose.

Jų užduotis – keikti Lietuvą ir lietuvius tekstuose apie mūsų istoriją, pergales, pasiekimus, valdžią, kariuomenę. Tie samdiniai turi sudaryti įspūdį, kad lietuviai yra amžinai niurzgantys, savo valstybe nusivylę mažaraščiai.

Dar tuos komentatorius vadina 30 rublių armija. Būtent tokį atlygį jie gauna už vieną komentarą po straipsniu internete. Dienos norma - parašyti apie 70 tokių tekstų. Skaičiuojama, kad vienas samdinys per mėnesį uždirba apie 1400 JAV dolerių.

(Skaitykite apie Rusijos samdomus komentatorius:

Po lietuviškus portalus klajoja Kremliaus samdinių šmėklos (1110)
Dovydas Pancerovas 2012-08-16 15:21
http://www.lrytas.lt/-13449489191343543 ... 97klos.htm ).

Šitie klaviatūros skrebentojai yra tik mažyčiai parazitai, plintantys informacinio karo apkasuose. Jie nepadarytų žalos mūsų šaliai net jei milijonai jų pradėtų dergti Lietuvą. Tačiau jie - puikus pavyzdys to, kaip mūsų viešojoje erdvėje veikia Rusijos propagandininkai.

Bene labiausiai aptartas informacinio karo bruožas – rusiška kultūra. Į Lietuvą plūsta sovietiniai filmai, pigūs rusiški serialai ir filmai, tos šalies estrados žvaigždės, spektakliai. Tos pramogos vežamos ne dėl to, kad verslininkai parsidavė rusams, bet todėl, jog yra labai pigios.

Taip pat šimtais kurpiamos knygos apie tai, kad sovietai niekada nebuvo okupavę Lietuvos. Tuose veikaluose pasakojama apie tariamą Lietuvos, Latvijos ir Estijos bendrą istoriją su Rusija. Taip pat - bendrą kultūrą, kažkokią bendrą civilizaciją.

(Skaitykite apie tai, kaip bandoma perrašyti Lietuvos istoriją

Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (1) (481)
Dovydas Pancerovas 2012-07-25 14:19
http://www.lrytas.lt/-13427763551342191 ... 4%85-1.htm ).

Visa tai dažniau įdomu vyresnio amžiaus lietuviams. Tiems, kurie matė sovietmetį ir dabar jo ilgisi. Jų smegenų vingių nebeištiesinsime. Tačiau taikoma ne tik į juos. Rusiška kultūra skverbiasi ir į jaunus protus.

Lietuvoje parduodami pigūs rusiški kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima kautis Antrojo pasaulinio karo frontuose. Žaidėjai gali tapti Raudonosios armijos vadais. Tos pačios kariuomenės, kuri keliavo per Europą plėšdama ir prievartaudama.

Jaunas žmogus virtualioje erdvėje gali būti generolu, kuris 1944 metais purvinu auliniu prispaudė Lietuvą ir dusino ištisus dešimtmečius. Kompiuteriniame žaidime „Sudden Strike“ net galima vadovauti NKVD būriams. Mėsėdžiams, kurie žudė ir trėmė lietuvius.

Jauniems lietuviams siūloma ir daugiau rusiškų pramogų. Pavyzdžiui, Vilniuje rengiami vakarėliai, kurių pagrindinis akcentas – sovietinė simbolika.

Vienas toks įvyko per Heloviną, o renginio pavadinimas - „Back to USSR“. Dar kita kontora rengia „Mis Sovietų Sąjunga rinkimus“, o į juos mielai registruojasi lietuvės.

Kremliaus ranka jaučiama visose Lietuvos visuomenės gyvenimo srityse.

Pavyzdžiui, mūsų krepšinio klubai kaunasi Rusiškoje lygoje, kuri kažkodėl vadinama „vieningąja“.

Nesąžiningi Lietuvos istorikai gauna rusiškų lėšų savo mokslinei veiklai ir rašo straipsnius apie mistinius A. Smetonos ir J. Stalino susitarimus.

Žinomi žurnalistai veda propagandinius renginius ir vadina tai diskusijomis su kitaip manančiais.

O politikoje Rusijos samdinių spektras gali patenkinti net išrankiausio rinkėjo poreikius – nuo solidžiomis vadinamų partijų iki paraštėse būgnus mušančių radikalų!

Pabandykite rasti bent vieną mūsų gyvenimo sritį, kurioje nebūtų galima užuosti Kremliaus strategų pypkės!

Politika, energetika, verslas, menas, sportas, pramogos. Net religija.

Jau rašėme apie Lietuvos stačiatikių bažnyčios leidžiamą žurnalą, kuriame buvo pasakojama apie lietuvių sąsajas su slavais. Viename straipsnyje net buvo tikinama, kad Algirdas prieš mirtį priėmė stačiatikybę ir apsikirpo kaip tas vienuolis.

Problema - ne pats rusų tautos menas ir kultūra, dėl kurios įtakos bei svarbos niekas nesiginčija. Bėda ta, kad tai yra labai ciniškai išnaudojama siekiant Lietuvą išlaikyti Vladimiro Putino Rusijos kultūrinėje erdvėje.

Pirmiausiai, tas vaizdinys turi paveikti Vakarų valstybes. Jei lietuviai mėgsta rusišką kultūrą, jie yra tos erdvės dalis. Jei yra tos erdvės dalis, gal nieko blogo, kad į Lietuvos gatves žygiuoja rusų kareiviai (arba kažkuri iš Lietuvos valdžių nusprendžia išstoti iš Europos Sąjungos ir pulti į Rusijos glėbį)?

Į mūsų viešąją erdvę įžūliai kėsinamasi, purvai drimba į visas mūsų gyvenimo sritis. Ir į tai neraguoti negalima.

Apie Rusijos įtaką mūsų šaliai turi kalbėti ne tik viešosios erdvės dalyviai, bet ir paprasti žmonės. Turime suprasti koks procesas vyksta ir aiškiai parodyti: mes nenorime grįžti į Rusijos globą.

Save gerbiančiam žurnalistui nėra smagu rašyti apie rusiškos propagandos ragą pučiančius veikėjus. Gali pajausti šleikštulį, kai narplioji painias jų idėjas ir klampoji po šizofrenišką pasaulį. Tačiau tai daryti būtina.

Nereikia suteikti tribūnos propagandistams ir aptarinėti kiekvienos provokacijos. Užtenka pirštu parodyti į viešąją erdvę besiskverbiančias jų idėjas ir argumentais jas sumalti. O tai padaryti nėra sudėtinga.

Politikos teoretikas Edmundas Burke sakė: „Viskas ko reikia, kad blogis triumfuotų, tai geriems žmonėms nieko nedaryti.“

Susiję straipsniai

Dovydas Pancerovas:

Vilniuje - liūdesys dėl SSRS žlugimo ir pokštai apie okupaciją
Sovietinių simbolių invazija į lietuvių protus – apgalvoto plano dalis
Kodėl Kremliaus propagandininkai spjaudo ant Sausio 13-osios?
Sovietinių istorikų paliktos minos tyko neatsargių lietuvių
Versija: lietuviai emigruoja ir todėl, kad Rusijos pašonėje jaučiasi nesaugūs
Po lietuviškus portalus klajoja Kremliaus samdinių šmėklos
Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (3)
Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (2)
Strateginė misija - perrašyti Lietuvos istoriją (1)
Rusiškos propagandos legionai šturmuoja lietuvių protus

Komentarai
http://www.lrytas.lt/?id=13642287011362385600&view=6

83. Žygeivis
2013-03-25 20:38

Ši antilietuviška, Rusijos ir Lenkijos finansuojama, propaganda tęsis tol, kol Lietuvių Tautos sukurtą Valstybę valdys tie patys homobolševikai - homjaunuoliai, persidažę iš "raudonųjų" į "žydruosius".

Garantuoju - kai tik į valdžią Lietuvoje ateis tikros Lietuvių tautinės jėgos, visi šie antilietuviški pasisakymai ir straipsniai išgaruos per keletą dienų - kartu su jų autoriais. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 28 Sau 2014 21:05

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

V. Savukynas. Kaip nužudyti Lietuvą?

http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-s ... d=63866912

Virginijus Savukynas,
http://www.lrt.lt
2014 m. sausio 28 d. 16:41

Mes gyvename totalaus karo akivaizdoje. Didelio, aštraus, žiauraus. Ir tam tikra prasme nepastebimo. Čia nešaudoma iš patrankų ir nemėtomos bombos iš lėktuvų.

Tačiau tikslas toks pats žiaurus – sunaikinti Lietuvą. Taikinys yra mūsų tapatybė ir tai, kas sudaro jos vieną pagrindinę dalį – istoriją. Ir ši kova nėra nauja, ji tęsiasi šimtmečius.

XIX amžiuje ne tik Lietuvos vardas buvo ištrintas, buvo ištrinta istorija, o M. Muravjovo dėka buvo paskelbta, kad Lietuva yra nuo amžių rusų žemė. Atitinkamai buvo mokoma mokyklose ir Lietuvos istorijos. Vadovėliuose nebuvo minima Lietuvos didžioji kunigaikštystė. Lietuviams, baigusiems mokslus, susidarydavo įspūdis, kad mūsų kraštas buvo Rusija, o lietuviai – jos pavaldiniai.

Carinė Rusija žinojo, kad vien fiziškai pavergti tautą nepakanka. Reikia sunaikinti lietuvių tapatybę. O tai geriausiai padaryti, ištrinant istoriją. Lygiai tokios pačios strategijos laikėsi ir Sovietų sąjunga: ji iškreipė ir manipuliavo Lietuvos istoriją.

Praeitų metų pabaigoje beveik be jokio dėmesio nesusilaukė krašto apsaugos ministro Juozo Oleko pranešimas apie tai, jog 2013 metais Lietuvos istorija buvo dažniausias informacinės konfrontacijos taikinys.

Taikiniai pasirinkti ne atsitiktinai. Pirmiausiai atgaivinamos senos klišės, esą Lietuvos didžioji kunigaikštystė buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Didieji kunigaikščiai esą buvo baltarusiai, o ne lietuviai. Tai ne vien istorijos savinimosi klausimas. Tai lietuvio vardo savinimasis. Esą tie, kurie XIII – XVIII amžiuje vadinosi lietuviais, iš tikrųjų yra baltarusiai.

Tokia koncepcija nereiškia, kad mums nieko nelieka. Mums lieka žemaičių pavadinimas ir etnografinis praeities supratimas: esą buvome tik valstiečių tauta. Ir tai yra lietuvių tapatybės griovimas.

XIX amžiuje vyko milžiniška kova dėl lietuvio vardo. Ją laimėjo J. Basanavičius, V. Kudirka ir kiti. Todėl mes ir atkūrėme Lietuvos valstybę 1918 metais. Dabar siekiama parodyti, kad viskas kuo rėmėmės, mums nepriklauso.

Kiti taikiniai – tai pokario kovos ir Lietuvos išsivadavimas iš Sovietų sąjungos.

Siekiama sumenkinti šiuos laikotarpius. Kodėl?

Ogi tai dar vienas smūgis mūsų tapatybei.

Tauta negali skleistis be laisvės, o pokaris ir Sąjūdis – tai tie laikotarpiai, kai tauta kovojo už savo laisvę. Būtent juos ir reikia sunaikinti.

Ir dabar pagalvokime, kaip atrodytų Lietuva, jei šie tikslai būtų pasiekti. Lietuviai tuomet tebūtų kažkoks istorinis nesusipratimas, kuris išliko per klaidą. Be to, dar ilgą laiką savinosi kitų istoriją. Be to, tai tauta, kuriai niekad nesisekė su laisve.

Ar lietuviai norės tapatintis su tokia tauta? Ar nėra geriau pasirinkti kitas tapatybes – juk pasaulis globalus, gali važiuoti kur nori, o jei esi jaunas, pritapsi bet kur. Lietuva taps geografiniu kraštu, kuriame gyvenantys žmonės nejaus jokio ryšio, jokios atsakomybės.

Štai tada ateis Lietuvos pabaiga. Būtent to ir siekia tie, kurie vykdo tokias informacines atakas.

Lietuvos istorijos mokėjimas – nuo viduramžių iki nūdienos – tad nėra vien tik išsilavinimo dalykas, tai yra mūsų tautos ir valstybės egzistencijos pagrindas. Tai mūsų tapatybės išlaikymo pagrindas.

Ir labai gaila, kad daugelis politikų, visuomenės veikėjų to nesupranta.

Svarbiausias šiandienos karai vyksta dėl tapatybės, dėl mūsų istorijos. Ir tai žymiai pavojingiau už energetinius karus.

Akivaizdu, kad mums šiuo metu reikia mūsų istorijos populiarinimo. Istorikų atradimai turi pasiekti visą visuomenę. Tai nėra užgaida. Tai mūsų išgyvenimo klausimas.

http://www.lrt.lt

Komentarai
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/v-s ... &com=1&s=1

Žygeivis
2014-01-28 19:58

Visų pirma vertėtų pradėti nuo per amžius diegtų lenkiškų, rusiškų ir sovietinių stereotipų panaikinimo.

Pvz., galų gale laikas baigti naudoti slavišką viduramžių Lietuvos Valstybės pavadinimą - Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (LDK) - tuo pačiu ją prilyginant pasaulio akyse kokiai nors Liuksemburgo Didžiajai kunigaikštystei. :)

Buvo Lietuvos karalystė, o vėliau Didžioji Lietuvos Imperija.

Didžioji Imperija, kadangi užėmė daugiau kaip milijoną kvadratinių kilometrų teritoriją ir buvo pati didžiausia valstybė to meto Europoje.

Pvz., kažkodėl nutylima, jog jau Algirdas susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumu irgi buvo tituluojamas imperatoriumi.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 28 Sau 2014 21:32

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Bronislovas Genzelis. Istorikai Lietuvos istorijoje

http://www.propatria.lt/2014/01/bronisl ... tuvos.html

Tautos egzistencijos pamatas - jos kalba ir kultūra.

Nustojusi puoselėti savo kultūrą, tauta išnyksta – išlieka tik istorijos analuose. Šis procesas akivaizdus: vienos tautos, naikindamos kaimynus, didėjo, kitos naikinosi pačios.

Verta tai prisiminti ir aptariant savo istoriją: rasime epizodų, kai mus siaubė kaimynai ir kai patys nenorėjome būti savimi.

Apie kaimynų skriaudas nemažai rašyta. O apie pačių norą atsisakyti savasties?

Prisiminkime XVIII amžiaus pabaigą ir palyginkime ją su vykstančiais procesais šiuolaikinėje Lietuvoje.

Ilgūs amžius rusų, lenkų, net anglų bajorai salonuose tarpusavyje bendravo prancūziškai, bet prancūzų kalba netapo jų gimtąja, o Lietuvos bajorai atsisakė protėvių kalbos, integravosi į lenkų kultūrą, ir 1791 m. gegužės 3-čia iš priimtos Konstitucijos išbraukė Lietuvos vardą. Abiejų Tautų Respublika virsta vieninga Lenkija.

Šį virsmą 1913 m. aiškino Ramūnas Bytautas:

„Aristokratas jautėsi kitos tautos sąnariu. Jis kalbėjo svetima liaudžiai kalba, bet tai buvo jo minčių pasaulė, kurioje jis gimė ir augo.<...>. Jo socialinė padėtis baudžiavos laikais suteikdavo jam visišką laisvę ir progą be kliūčių tenkinti savo geidulius: tai buvo valdinių mužikų despotas“.

O tie prasčiokai kalbėjo lietuviškai. Reikėjo nuo jų atsiskirti.

XIX amžiuje tie mužikai susimąstė, kas jie esą. Prasidėjo Tautinis atgimimas, atskirtis: diduomenė, kaip tada save įvardino, linko į lenkiškumą, siekė būti vienoje valstybėje su Lenkija (tik nesusitapatinti su prasčiokais).

Nežinau, kaip šį vyksmą įvardinti, bet jo nepastebėti negalime. Ar gali egzistuoti valstybė, atsisakanti savos istorijos, tradicijų?

Bendraujant su lenkais („kairiaisiais“ ir „dešiniaisiais“) negirdėjau, kad jie gėdytųsi būti lenkais, tyčiotųsi iš savo valstybės simbolių.

Kas Lenkijoje nesuvokiama, pas mus bandoma laikyti demokratijos apraiška.

Štai kelios mūsų chuliganės tyčiojasi iš Valstybės himno, jos kūrėjo V.Kudirkos paminklo papėdėje. Pasirodo, anot kai kurių mūsų „demokratų“, jų drausminti nevalia, nes tai būtų žodžio laisvės apribojimas.

Žengėme dar toliau: vienas save laikantis intelektualu, prisistatydamas delfi.lt tikru europiečiu, pareiškė: „jeigu mane norite įžeisti, pavadinkite lietuviu“.

Pasigirsta balsų: 1918 m. Vasario 16-os Nepriklausomybės Aktas - klaida, o 1920 metais lenkai Vilniaus neokupavo; generolas L.Želigovskis teisėtai išvadavo savo tėviškę.

1988 m. rugpjūty mes, grupė Sąjūdžio Iniciatyvinės narių, susitikom su Lenkijos „Solidarność“ veikėjais, susitarėm dėl bendradarbiavimo. Po dvidešimties metų (2008 metais) lenkų iniciatyva Varšuvoje vėl susitikome, dalyvaujant L.Valensai ir keliems mūsų bei lenkų istorikams.

Č.Laurinavičius, įdėmiai klausęsis prisiminimų, paklausė: „Jeigu taip artimai bendradarbiavot, kodėl Lenkija delsė su Lietuvos pripažinimu?“

Lenkai paaiškino: politikas privalo vadovautis visų pirma savo šalies interesais... Mes buvome spaudžiami iš įvairių pusių: Tarybų Sąjunga grasino, primindama, jog H.Kolis trokšta atsiimti Vakarines žemes... Aukšti Lenkijos katalikų bažnyčios hierarchai šaukė; „Vilnius, Lvovas turi priklausyti Lenkijai.“

Kuomet popiežius Jonas-Paulis II Vilniaus vyskupiją atskyrė nuo Lenkijos bažnytinės provincijos ir pareiškė, kad „Vilnius buvo, yra ir bus Lietuvos sostinė“, Lenkijos bažnyčios hierarchai turėjo susitaikyti, kitaip jie tikinčiųjų akyse atrodytų nuodėmingais.

Deja, nuotaikos priglobti Lietuvą neišnyko, ypač atsiradus Lenkijos vadovybėje Lietuvos bajorų palikuonių.

Prieš porą metu diskutavau su lenkų istoriku, akademiku J.Vyrozumskiu (Wyrozumski), pažįstamu nuo Sąjūdžio laikų, apie blogėjančius tarp mūsų valstybių santykius bei Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio vaidmenį.

Akademikas pastebėjo: politikai ateina ir nueina; jie, kovodami už rinkėjų balsus, prišneka kvailysčių, o mes negalime sau to leisti ir pridūrė: „Lenkai moka skaityti lietuviškai, jie išverčia Jūsų istorikus... Argi nesitrina iš džiaugsmo rankas Sikorskis: jeigu lietuviai taip galvoja, kodėl jų nepalaikius?..“.

Būti ar nebūti Lietuvai priklauso ne tiek nuo išorinių, kiek nuo mūsų pačių. Linkstame prarasti bei kokį atsakomybės jausmą, nekalbat apie tautinį (ir pilietinį) orumą, sąžinę.

Ar ne apie tai byloja vieno mūsų istoriko išvyka į Baltarusiją, kur tyčiojosi iš Lietuvos istorijos, neigė Lietuvos valstybės buvimą ir negalėjo atsidžiaugti, susilaukęs audringų ovacijų (nuvažiuotų į Rusiją, susilauktų dar daugiau gerbėjų).

Seime svarstomas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas. Jo projektui vieningai pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, tai yra, visų Seime esančių frakcijų atstovai (prieš tai buvo aptartas su mokslinė visuomene).

Tik jis be galo nepatiko Lietuvos istorijos instituto direktoriui R.Mikniui ir jo pavaduotojai Z.Medišauskienei.

Motyvai?

Įvedama cenzūra, nors įstatymo projekte jokios užuominos apie darbų cenzūravimą. Įstatyme siekiama suvienodinti valstybės švenčių reglamentus, minėtinų datų skelbimo procedūrą (dabar kiekvienai datai reikalingas atskiras įstatymas), steigiama patariamoji Tarybą, kuri teiktų pasiūlymus komitetui.

Bandžiau išsiaiškinti, kodėl neturi būti jokių valstybinių švenčių reglamentacijos, negi nereikia per valstybines šventes kelti vėliavų.

Iš R.Miknio išgirdau: kas nori, tas švenčia, o minėtinos dienos – susitarimo reikalas (tik neaišku: kieno?).

Jam užkliuvo: Vilniaus lenkų okupacijos dienos minėjimas su neigiamu atspalviu (kas kaip nori, taip ir mini: vieniems okupacija, kitiems – teisėtas L.Želigovskio įžengimas į savo protėvių žemes).

Kodėl minimas Klaipėdos sukilimas, o ne lietuvių Klaipėdos krašto užgrobimas?

Istorijos institute išgirstu: tauta – praeities reliktas, XIX amžiaus išmonė.

Vardan ko žmonės liejo kraują, ir kaip vertinate Sausio 13 įvykius? Atsakas – tai istorikų diskusijų objektas, o ne politikų.

Dar daugiau - Istorijos instituto direktorius ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas su grupe vienminčių kreipėsi į Respublikos Prezidentę, prašydami, kad ši neleistų Seime net svarstyti tokio įstatymo projekto.

Keisčiausia, asmenys, norintys Lietuvos būties klausimais tarti lemiamą žodį, neturi menkiausio supratimo apie Lietuvos Konstituciją (Seimas priima įstatymus, o Prezidentas gali vetuoti, o ne uždrausti svarstyti).

Įdomi šių „demokratų“ mąstymo logika ir veiksmai.

Jie įvedinėja moksle stalinizmo epochai būdingą tvarką, pavyzdžiui, magistras, stojantis į doktorantūrą, pateikia kelių žinomų mokslininkų rekomendacijas, turimas publikacijas, o jam pareiškiama: „nepriimtas, nes gauta konfidenciali neigiama recenzija“.

Susipažinti neleidžiama, nežinia ir kieno, nes tai – konfidencialu.

Nepraėjo konkurso, reikia pasakyti.

Panašiai elgiamasi ir su jų kontroliuojamais, valstybės finansuojamais mokslų darbais: nepageidaujamų autorių (įvardinamų, "su nacionalistiniu kvapu") darbai atmetami, nesupažindinant su argumentais („konfidencialu“) - panaši tvarka, kaip su VSD pažymomis apie lojalumą, laikant paslaptimi, kas jas rašė.

Kovota už Tautinės valstybės kūrimą. Iškovojus, sąvokos „patriotas“, „tautinis“ prilyginamos vos ne keiksmažodžiui.

Apsisuko ratas ir Lietuva panašioje situacijos, kaip XVIII amžiaus pabaigoje: vėl dalis, priskiriančių save elitui (naujas diduomenės variantas), jaučia alergiją savajai valstybei, savajai tautai, trokšta būti globalios visuomenės nariais (Rusijos, Lenkijos, Europos Sąjungos - antraeilis klausimas kurios).

Valstybės (ir Tautos) gyvybingumą išlaiko kultūros brandumas, įtakojamas istorinės atminties.

Tikėkim, ateitis priklauso ne skundo rašeivoms (jų būta ir praeityje) ir ne klounams iš TV ekranų, aptariantiems Lietuvos istoriją.

Prisiminkim A.Vijūką-Kojelavičių, S.Daukantą, M.Valančių, Z.Ivinskį, A.Šapoką, A.Janulaitį, K.Jablonskį, J,Jurginį, B.Dundulį, V.Merkį, A.Tylą ir daugelį kitų istorikų, brandinusių mūsų savimonę.

Verta gerbti ir A.Bumblauską, kaip nuoseklų kosmopolitą (taip jis save ir pristato). Jo pozicija nepakito nuo aneksijos metų.

1987 metais, kai Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje viešai prabilta apie būtinybę atkurti Lietuvos valstybę, minėti Vasario 16–ą, į tribūną išlėkė A.Bumblauskas, išvadino tokios nuomonės reiškėjus provokatoriais, neatsakingais asmenimis.

Kuo jis skiriasi nuo V.Ivanovo? Jei 1990 m. Kovo 11–os Aktas klaida, vadinasi, būtina ją ištaisyti.

Istoriniams tyrimams neturi būti tabu.

Nieko nuostabaus, kai Rusijos istorikams Lietuvos okupacija - pozityvus veiksmas, bet kai taip mąsto Lietuvos pilietis ir siekia šį požiūri įdiegti kitiems ir, nesutinkantiems su tokiu požiūriu, uždėti apynasrį, čia visai kitas klausimas.

Šaltinis: "Literatūra ir menas" 2014, Nr.4.

------------------------------------------------------------------------------------

B. Genzelis apie "dvaro" istorikus:

"Jie įvedinėja moksle stalinizmo epochai būdingą tvarką, pavyzdžiui, magistras, stojantis į doktorantūrą, pateikia kelių žinomų mokslininkų rekomendacijas, turimas publikacijas, o jam pareiškiama: „nepriimtas, nes gauta konfidenciali neigiama recenzija“.

Susipažinti neleidžiama, nežinia ir kieno, nes tai – konfidencialu.

Panašiai elgiamasi ir su jų kontroliuojamais, valstybės finansuojamais mokslų darbais: nepageidaujamų autorių (įvardinamų "su nacionalistiniu kvapu") darbai atmetami, nesupažindinant su argumentais („konfidencialu“) - panaši tvarka, kaip su VSD pažymomis apie lojalumą, laikant paslaptimi, kas jas rašė.

Kovota už Tautinės valstybės kūrimą. Iškovojus, sąvokos „patriotas“, „tautinis“ prilyginamos vos ne keiksmažodžiui."

B. Genzelis:

"Prisiminkim A.Vijūką-Kojelavičių, S.Daukantą, M.Valančių, Z.Ivinskį, A.Šapoką, A.Janulaitį, K.Jablonskį, J,Jurginį, B.Dundulį, V.Merkį, A.Tylą ir daugelį kitų istorikų, brandinusių mūsų savimonę.

Verta gerbti ir A.Bumblauską, kaip nuoseklų kosmopolitą (taip jis save ir pristato). Jo pozicija nepakito nuo aneksijos metų.

1987 metais, kai Lietuvos TSR Mokslų Akademijoje viešai prabilta apie būtinybę atkurti Lietuvos valstybę, minėti Vasario 16–ą, į tribūną išlėkė A.Bumblauskas, išvadino tokios nuomonės reiškėjus provokatoriais, neatsakingais asmenimis.

Kuo jis skiriasi nuo V.Ivanovo? Jei 1990 m. Kovo 11–os Aktas klaida, vadinasi, būtina ją ištaisyti."

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 12 Vas 2014 21:55

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

A. Ažubalis. Kas blogiau: istorijos politika ar jos neturėjimas?

http://www.delfi.lt/news/ringas/politic ... d=63989504

Audronius Ažubalis, TS-LKD frakcijos Seime narys, buvęs užsienio reikalų ministras,
http://www.DELFI.lt
2014 m. vasario 11 d. 14:38

Tęsiant konservatorių pradėtą diskusiją apie „kietąsias“ ir „minkštąsias“ Rusijos galias bei informacinius karus, ypatingą dėmesį privaloma skirti informacijai apie mūsų valstybės praeitį.

Istorinė tautos atmintis jau seniai tapo išskirtiniu informacinių kovų lauku, kurį užkariavus, galima palaužti tautos savimonę.

Tai suvokdama, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi pati, kad ir vėluodama, imtis politinių savisaugos priemonių.

Prieš porą metų (2011 m.) istorijos politiką Užsienio reikalų ministerijos metiniame darbų plane pirmąkart įvardijau strateginiu prioritetu. Reakcija buvo nevienareikšmė dėl tariamo istorijos antsvorio politikoje. To priežastį nesunku suprasti. Stalino „politpropagandą“ ir istorijos perrašymus menantys žmonės istorijos ir politikos žodžius bijo vartoti vieną šalia kito.

Ne mažesnių kaltinimų sulaukė ir naujausio Tautos istorinės atminties įstatymo projekto autoriai Seime. Įstatymo tikslas kilnus ir prasmingas. Juo siekiama iš kartos į kartą puoselėti reikšmingiausius Lietuvos valstybės istorijos faktus ir prasmes, pirmiausiai ieškant bendrumo ir sutarimo požiūriuose. Tačiau dalis istorikų ir tai įvertina kaip „cenzūrą“, kuri demokratijose negali egzistuoti.

Ši situacija tik rodo, jog nesuvokiame tikros istorijos politikos prasmės.

O kokios to pasekmės, suvoksime permąstę, ką istorijos politika reiškia ir kodėl demokratinei valstybei ji gyvybiškai svarbi.

Kodėl tylėti pražūtinga?

Istorijos politiką siūlau apibrėžti kaip sistemingas valstybės pastangas lavinti tiesai ir patriotizmui ištikimą kolektyvinę atmintį – atmintį, atsparią propagandos tvanui iš kaimyninių valstybių.

Istorijos politikos reikia ne tik tam, kad susikalbėtume tarpusavyje ir išliktume sąmoningi valstybės piliečiai, bet ir tam, kad Lietuva susikalbėtų su partneriais ir apskritai galėtų siekti užsienio politikos tikslų.

Deja, Lietuvoje vietoje aiškios istorijos politikos kol kas dominuoja pabiri veiksmai. O istorijos politikos apmatai, parengti praeitą kadenciją, šiandien dūla Užsienio reikalų ministerijos (URM) stalčiuose.

Mes galime ir toliau neturėti valstybinės istorijos politikos, bet tai nereiškia, kad nejausime istorijos politikos pasekmių. Taip yra todėl, kad kaimynai ją seniai pavertę vienu svarbiausių užsienio politikos ginklų.

Tai puikiai liudija kad ir ilgamečio Rusijos Federacijos prezidento administracijos patarėjo Glebo Pavlovskio dar 2008 m. teiginys, esą „istorijos politika yra vienintelė politikos forma“.

Šis istorijos politikos ginklas ne visada aiškiai matomas, bet galingas, kompromituojantis valstybę išorėje ir palaužiantis ją iš vidaus, o jo taikiklis nukreiptas ir į Baltijos valstybes.

Įvyko ar neįvyko Lietuvos okupacija?

Partizanai ar banditai vadovavo rezistencijai?

Buvo ar nebuvo Lietuva nacistinė?

Šaudė ar nešaudė Sausio 13 d. savi į savus?

Klausimai, kurių atsakymai įvykių liudininkams akivaizdūs, tarptautinei bendruomenei ir net mūsų pačių vaikams ne visada yra aiškūs ir suprantami. Ypač, kai informacinį lauką užpildo svetimi ir neretai priešiški istorijos pasakojimai, o patys tylime.

Beje, kad suvoktume istorijos politikos aktualumą, visai nebūtina savo pašonėje turėti Putino Rusiją.

Istorijos politikos klausimai iškyla ir Vakarų partnerių diskusijose. Prieš porą metų Baltuosiuose Rūmuose JAV prezidentas B. Obama neatsargiai užsiminė apie Antrojo pasaulinio karo metu veikusias Lenkijos mirties stovyklas.

Lenkija žaibiškai sureagavo ir priminė, kad tai buvo ne Lenkijos stovyklos, o nacių stovyklos okupuotoje Lenkijoje.

Šitaip lenkai apgynė istorinę tiesą, ir tokia „nuolatinio reagavimo“ politika yra neatskiriama Lenkijos užsienio politikos dedamoji.

Lygiai taip pat ir mes praeitą kadenciją privalėjome adekvačiai reaguoti, kai Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos užsakymu pasirodė tendencingas leidinys apie Vilniaus Panerių žudynes, kuriame teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir kartu su naciais vykdė lenkų žudynes etniniu pagrindu.

Deja, panašūs įvykiai yra užsienio politikos kasdienybė. O pagal tai, kaip šalys kalbasi apie praeitį, galima matuoti jų požiūrį viena į kitą.

Koks yra Rusijos požiūris į Lietuvos valstybę, rodo kitas pavyzdys: praeitą kadenciją visuose dvišaliuose susitikimuose siūliau Rusijos kolegoms ministrams Maskvoje parengti istorinių Lietuvos-Rusijos istorinių santykių parodą ir bendruose renginiuose paminėti Lietuvos-Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų susitarimo pasirašymo (1991 07 29) ir diplomatinių santykių atkūrimo (1991 10 09) dvidešimtmečio jubiliejus. Tačiau Rusijos pusė šias iniciatyvas atmetė.

Dar daugiau, nors 1991 m. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis deponuota Jungtinėse Tautose, o jos turinys būtų puiki atspirtis plėtoti dviejų nepriklausomų demokratinių valstybių santykius, Rusijos federacija ją ne tik ignoruoja, bet prieš kelerius metus spėjo ir pašalinti iš savo tarptautinių sutarčių duomenų bazės.

Tokiomis drastiškomis priemonėmis iš savo ir mūsų istorinės atminties bandoma ištrinti faktus, kurie neatitinka šiandieninės Kremliaus istorijos politikos tikslų.

Kita vertus, jau vien tai, kad mes šių dalykų nepamirštame siūlome rusams panašias iniciatyvas ir viešiname jas visais įmanomais būdais, Lietuvai yra naudinga.

Visai priešingas pasekmes sukelia tylėjimas melo akivaizdoje.

Kitaip nei mūsų Vyriausybė, kurios nariu būdamas okupacijos žalos klausimą Rusijos ministrams kėliau 6 kartus (tai dokumentuota), dabartinė Vyriausybė, Rusijos valdžios atstovams paliepus atsisakyti, cituoju, „okupacinės retorikos“, nepratęsė okupacijos žalos komisijos darbo, pripažino, kad okupacijos žalos klausimo nekels (tai įgarsino Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Karaliaučiuje prieš susitikimą su kolega S. Lavrovu) ir pasižadėjo „žiūrėti tik į ateitį“.

Kokią žinią taip elgdamiesi siunčiame Rusijai, Lietuvos visuomenei ir pasauliui?

Kad pati Lietuvos okupacija – galbūt labiau retorika nei faktas. Tarptautinės teisės požiūriu pasekmės aiškios: jei nukentėjusi valstybė pati atsisako kelti okupacijos žalos klausimą, ilgainiui šis praranda legitimumą ir jį žymiai sunkiau grąžinti į darbotvarkę.

Istorijos politikoje tylėjimas reiškia, kad nebyliai pritariame tam, kas kalbama arba teigiama apie mus. Taigi tylėjimas yra pražūtingas. Pražūtinga ne tik tylėti. Pražūtinga yra ir kalbėti, reaguoti, veikti, neturint aiškių istorijos politikos strateginių gairių.

Istorijos politikos užuomazgos

Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių praeitą kadenciją Užsienio reikalų ministerijoje pradėjome kurti istorijos politikos apmatus užsienio politikai.

Pirmiausia įsteigėme neformalią grupę istorijos atminties politikos koordinavimui. Į jos veiklą įtraukėme Lietuvos atstovybių diplomatus, garbius istorikus ir šioje srityje dirbančius akademikus.

Diskusijose gimė labai konkretus produktas: istorijos politikos rekomendacijos diplomatams, kurios 2012-10-08 buvo pristatytos tobulinimui URM kolegijos posėdyje. Rekomendacijos apima visus Lietuvai aktualiausius istorinius klausimus bei numato mūsų valstybės laikyseną į juos atsakant.

Antra, artėjant pirmininkavimui Europos Sąjungai inicijavome žymių Lietuvos istorikų, politologų ir filosofų komandos darbą rengiant leidinį „Lietuvos istorija“ užsienio svečiams.

Penkiomis pasaulio kalbomis pasirodęs knygos leidimas – tai būdas parodyti pasauliui, kad Lietuva nėra atsitiktinumas.

Kad esame istorinė valstybė, o ne SSRS griūties produktas, ką atkakliai perša Rusijos istorinė propaganda.

Ir trečia, paskyrėme ir atsakingus asmenis, kurie koordinuotų veiksmus su kitomis šalies žinybomis (o tai ypač opi problema), rengtų pasitarimus su Latvijos ir Estijos žinybomis, koordinuotų darbus mūsų su ES inicijuotoje sąžinės ir atminties platformoje. Visa tai buvo pradėta daryti.

Labai svarbus ir istoriškai reikšmingas darbas, kurį atliko Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, yra kompleksiniai veiksmai, skirti holokausto tragedijos atminimui bei teisingumo atstatymui. Atgaila ir susitaikymas su nevienareikšmiais istorijos tarpsniais yra ne tik naudingas visuomenės moralinei sveikatai. Šitaip, kalbant šiandienos diskusijų tema, buvo išmuštas ir didelis Rusijos propagandos ginklas prieš Lietuvą, kai metai iš metų mūsų valstybę pasauliui buvo bandoma pristatyti kaip antisemitinę.

Tarp begalės kitų iniciatyvų (tremtinių kapaviečių tvarkymui, Lietuvos diplomatijos istorijos prikėlimui, Vazų dinastijos atminimui, pirmosios Abiejų Tautų Respublikos Užsienio reikalų ministerijos metinėms ir kt.), pasirūpinome ir 1863-ųjų sukilimo valstybiniais minėjimais bei su šiuo įvykiu susijusių renginių virtine.

Tiesa, į pastarąją iniciatyvą itin negatyviai sureagavo Rusijos Užsienio reikalų ministerija, nes Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos vienybę bei tautų savimonę liudijanti istorinė data prieštarauja Rusijos istorijos geopolitikai.

Ir čia Rusija, siekdama priešingų tikslų, sėkmingai panaudoja atskirus trumparegius Lietuvos kaimyninių valstybių politikus, kurie, nepripažindami prieškarinės Vilniaus okupacijos, kartu su didžiąja kaimyne kuria vadinamąsias slaviškų partijų politines koalicijas ir per jas bando Lietuvoje įtvirtinti svetimą istorinį naratyvą apie mūsų valstybę. Lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų aljanso lyderių dalyvavimas neseniai vykusiose tariamo Klaipėdos išlaisvinimo nuo fašistų metinių šventėje yra puikiausias to pavyzdys.

Matant, kas šiandien vyksta, ir suvokiant, kad Lietuvos istorija ir jos įtvirtinimas yra gyvybiškai svarbus, bet nesibaigiantis procesas, kyla klausimas: kodėl dabar sustojome?

Kodėl parengtos istorijos politikos rekomendacijos dulka stalčiuose? Kodėl neveikia istorijos politikos grupė? Kodėl netęsiami mūsų pradėti istorijos politikos darbai?

Konservatorių tęstinę diskusiją apie „kietąsias“ ir „minkštąsias“ galias bei informacinius karus matau kaip progą garsiai iškelti minėtus klausimus. Turime atgaivinti tarpžinybines konsultacijas, institucionalizuoti jas, sukurti pastoviai veikiančią struktūrą.

O Užsienio reikalų ministerija, būdama vienintelė horizontali ministerija, matanti visą tarptautinį istorinės atminties galimybių ir grėsmių kontekstą, mano įsitikinimu, turi imtis pagrindinio koordinatoriaus vaidmens.

Ir, žinoma, pirmiausia valstybė istorijos politikai turi skirti rimtą finansavimą. Nes apmaudu, kad kol kas apie Lietuvos praeitį istorinių produktų – beje, labai abejotinos kokybės – prigaminama daugiau svetur nei pačioje Lietuvoje. Istorijos politikos tikslas – kad pirmiausia Lietuvoje, patys sau, savo piliečiams, vėliau ir visoje Europoje, o kada nors ir tokiose kaimynėse kaip Rusija, savo valstybės istoriją paverstume suprantama ir gerbiama.

http://www.DELFI.lt

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 17 Vas 2014 00:47

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Visų pirma vertėtų pradėti nuo per amžius diegtų lenkiškų, rusiškų ir sovietinių stereotipų panaikinimo.

Pvz., galų gale laikas baigti naudoti slavišką viduramžių Lietuvos Valstybės pavadinimą - Lietuvos Didžioji kunigaikštystė (LDK) - tuo pačiu ją prilyginant pasaulio akyse kokiai nors Liuksemburgo Didžiajai kunigaikštystei.

Įsidėmėkime ir patys, ir kitiems priminkime - buvo Lietuvos Karalystė, o vėliau ji tapo Didžiaja Lietuvos Imperija.

Pvz., kažkodėl nutylima, jog jau Algirdas susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumu irgi buvo tituluojamas imperatoriumi.

O Didžioji Imperija, kadangi užėmė daugiau kaip milijoną kvadratinių kilometrų teritoriją ir buvo pati didžiausia valstybė to meto Europoje.

Jau ir 13-14 amžiuje Lietuvos Valstybė buvo to meto imperija, kuriai priklausė visai ne atskiros gentys ar genčių sąjungos (jos egzistavo žymiai senesniais laikais - maždaug iki kokio 7-9 amžių), o griežtais feodaliniais pavaldumo ryšiais (labai įvairių lygių) susieti įvairūs teritoriniai-valstybiniai junginiai, valdomi savų atskirų valdovų. Tai buvo klasikinė feodalinė pavaldumo "piramidė", kurios viršūnėje stovėjo Lietuvos Imperijos valdovas.

Todėl kalbant apie Didžiąją Lietuvos Imperiją, nereikia bijoti priminti ir sau, ir kitiems "pretendentams", jog šią imperiją sukūrė ir virš 500 metų valdė ne kas kitas, o būtent Lietuviai.

Nuo 13 amžiaus pradžios, kada Lietuvos Imperija įsikūrė, prisijungdama kitų tautų (ne Lietuvių) žemes, iki pat Lenkijos ir Lietuvos Valstybių galutinio padalijimo 18 amžiaus gale, praėjo 6 amžiai.

Tai yra Lietuvos Imperija gyvavo faktiškai netgi ne 500 metų, o beveik 600 metų.

P.S.1. Dviejų Tautų Respublikos pavadinimas yra lenkiškas gana vėlyvas išmįslas.

O realiai buvo dvi visiškai atskiros valstybės - Lenkijos ir Lietuvos, su savo sienomis, armijomis (netgi karus su savo priešais Lietuva ir Lenkija vykdydavo gana dažnai kiekviena valstybė atskirai), pinigais, mokesčiais ir t.t. - jungiamos tik taip vadinamos personalinės unijos (Gediminaičių giminės valdovais iki jie išmirė - tada pradėjo valdyti renkami kitataučiai valdovai).

Kitaip sakant vienintelė reali valstybinė jungtis buvo bendras valdovas, kurį be to patvirtindavo abiejų valstybių bajorų Seimai - nepatvirtinus, jis abiejų valstybių valdovu nebūdavo.

P.S.2. Dabartinis tautos suvokimas Europoje ir Lietuvoje bei Lenkijoje susiformavo tik 19 amžiaus viduryje - ir tas formavimasis tęsėsi iki pat 20 amžiaus vidurio.

Todėl nereikia šiuolaikinio tautiškumo supratimo (kaip ir bet kokių kitų dabartinių normų) taikyti mūsų protėviams.

Palyginimui - Rusijos imperijos valdovai ir diduomenė 19 amžiuje kalbėjo tik prancūziškai ir vokiškai. Netgi Puškinas rusiškai išmoko tik sulaukęs ar ne 20 metų, o iki tol jo gimtoji kalba buvo prancūzų.

P.S.3. Pažvelkite, kaip kitos pasaulio valstybės rūpinasi savo istorijos joms tinkamu pateikimu.

Todėl niekada neturime pamiršti, jog Tautos ir Valstybės istorija ir jos pateikimas yra geopolitikos sudėtinė dalis.

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 17 Vas 2014 15:43

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

Žodis "šlėkta" reiškia laisvas žmogus, turintis bajoro teises.

O bajorai buvo tiesiog paprasti kariai, kurie šią tarnybinę pareigą (kariauti pašaukus jų valdovui) paveldėdavo.

Jau gerokai vėliau bajorų teisės (tai yra laisvų žmonių, o ne baudžiauninkų) buvo suteiktos ir žydams, kuriems kariauti nereikėjo, bet jie turėjo mokėti mokesčius.

Atsižvelgiant į Lietuvos lietuvių-bajorų ir didikų lietuvišką kalbą, artimą lotynų kalbai, būtent lenkai buvo niekingi laukiniai slavai-vergai ("polianai" - "laukuose gyvenantys" - iš čia ir mūsų žodis "laukinis"), o mes esame kilę iš garbingų senovės romėnų giminių - kaip rašė ir Rotundas, ir kiti to meto Lietuvos autoriai. :)

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Žygeivis

Pranešimo tema: Re: Kas ir kodėl siekia suniekinti Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės istoriją

Parašytas: 14 Kov 2014 15:22

Svetainės tvarkdarys

Užsiregistravo: 05 Spa 2006 01:16
Pranešimai: 27132
Miestas: Ignalina

A.Bumblausko kompanija istoriją siūlo perleisti užsieniečiams

http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... enieciams/

2014 kovo mėn. 07 d. 12:03:02
Ričardas ČEKUTIS, „Respublikos“ žurnalistas

Vakar Seime surengta diskusija „Politikos ir istorijos santykis Lietuvoje“ priminė prastai surežisuotą farsą arba eilinį „lėšų įsisavinimo“ projektą - projekto dalyviai bandė suvaidinti begalinį nerimą dėl Seimui pateikto Tautos istorinės atminties įstatymo, esą šis teisės aktas „nublokš Lietuvą nuo vakarietiškų vertybių“...

KALBĖTOJAI. Alfredas Bumblauskas, Eligijus Masiulis, Egidijus Aleksandravičius, Vasilijus Safronovas norėtų siaurame draugų-liberalų „diskusijų“ rately formuoti istorijos politiką, Raimundas Lopata pasisakė už tai, kad tuo užsiimtų valstybė.

Oficialiai diskusiją organizavo gana paslaptinga įstaiga - VšĮ Laisvės studijų centras, kurio atstovai (jeigu tokie egzistuoja) pačioje diskusijoje net nekalbėjo ir viešai nepasirodė.

Buvo tik prasitarta, kad vienas iš diskusijos iniciatorių - Lietuvos istorijos instituto vadovas Alvydas Nikžentaitis - šiuo metu skubiai išvykęs į Lenkiją diskutuoti panašiais klausimais su kolegomis...

Tačiau gausiai postringavo liberalieji politikai ir šiai srovei atstovaujantys istorikai, visomis išgalėmis bandę pasakyti, kad Lietuvai jokios savarankiškos istorijos politikos nereikia, nes esą geriausia politika - tokios diskusijos siaurame bendraminčių rate...

Labiausiai diskusijos dalyviai piktinosi minėto įstatymo projekte numatyta sukurti Tautos istorinės atminties taryba, kuri taptų Seimui atskaitinga patariamąja institucija, padėsiančia formuoti istorijos politiką.

Liberalai piktinosi, esą taip „valdžia (?) ketina uzurpuoti istorinę atmintį“... Tačiau daugelis besipiktinančių, panašu, net neskaitė, iš ko ši taryba būtų formuojama. O įstatyme parašyta, kokios institucijos deleguos neva „valdiškosios“ tarybos narius: Lietuvos mokslų akademija, Nepriklausomybės Akto signatarų klubas, Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, Lietuvos Sąjūdis, Savivaldybių asociacija, Muziejų asociacija, Meno kūrėjų asociacija, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos vyskupų konferencija, Lietuvos katalikų mokslo akademija ir t.t.

Kai vienas iš šio įstatymo iniciatorių tautininkas Gintaras Songaila paprašė tarpusavyje bediskutuojančių liberalų pateikti konkretų faktą, įrodantį, kad „valdžia nuleis iš viršaus teisingą istorijos interpretaciją“, istorikas Algimantas Kasparavičius pareiškė nuomonę, kad esą tai yra vis tos pačios biurokratinės institucijos, kurios, reikia suprasti, ir yra valdžia...

Bet grįžkime į „diskusijos“ pradžią.

„Diskusiją“ pradėjo Liberalų Sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis, iškilmingai pareiškęs, kad „kai istorija pajungiama politikos tikslams, galima sulaukti labai blogų pasekmių...“.

Šias pasekmes jis įžvelgia minėtame įstatyme, kuris esą sukurs „papildomų dirgiklių“ ir suteiks „valdžiai privilegijas formuoti tautos istorinę atmintį“. Pasak jo, to negalima įstatymais apibrėžti, o „pats bandymas įstatymais įtvirtinti teisingos istorijos turinį gali paskatinti blogus procesus...“.

Kas tie „blogi procesai“?

Ogi, pasirodo, liberalas čia rūpinasi eiliniais piliečiais, „kurie turi kitokias istorines interpretacijas“. Pasak E.Masiulio, egzistuoja daug istorinių atminčių, todėl sutarimą reikia pasiekti būtent tokiose diskusijose, o ne įstatymų nuostatose.

Žinoma, netrukus pranešėjas pasidalijo savo baimėmis, kad esą dėl tokio įstatymo priėmimo gali prasidėti persekiojimas „už kitokią nuomonę“, ir liaupsino toleranciją. Pagaliau liberalas įstatymą pavadino „diktatorišku sprendimu, kuriančiu stereotipus“.

Įsibėgėjęs E.Masiulis prakalbos pabaigoje pareiškė, kad reikia kalbėti ne apie kažkokias patriotines vertybes, o apie pilietines, nes „naktinė sergėtojų taryba“ esą Lietuvą bloškia „atgal nuo vakarietiškųjų vertybių“...

Matyt, paties E.Masiulio praėjusioje kadencijoje priimti naktiniai įstatymai mus prie vakarietiškųjų vertybių tik priartino, bet čia jau kita tema.

Kitas diskutantas istorikas Egidijus Aleksandravičius, kaip paaiškėjo, tik dabar sužinojo, kad yra įrašytas tarp pranešėjų, todėl nieko pernelyg nesiruošė. Tačiau paminėjo, kad „viskas yra aišku dėl istorijos politikos“ - ši politika esanti puiki visais lygmenimis, net už mokesčių mokėtojų pinigus prirašyta daugybė knygų, kurių „niekas nespėja“ perskaityti, sukurtos akademinės institucijos, pastatyti Valdovų rūmai ir pasakojama apie holokaustą, tiesa, dažnai tai daroma neatsižvelgiant į žydų nuomonę.

„Nesuprantu, kodėl po 20 metų šis klausimas iškilo?“ Todėl, pasak istoriko, Lietuvoje jau dabar sukurtos visos sąlygos istorijos politikai puoselėti, o štai įstatymas yra blogis, nes „tuoj pradėsime kurti įstatymus žmogaus IQ nustatyti arba meilei reguliuoti...“.

Be to, E.Aleksandravičius teigė, kad kokie nors įstatyme numatyti draudimai dar „nėra pats blogiausias variantas, nes būtų kur kas blogiau, jeigu įstatymu reguliuotume tai, ką sakyti ir rašyti galima, o ne tai, kas draudžiama“. Pagaliau istorikas pareiškė, kad įstatymas vis tiek neveiks, nes jokia „teisinga“ istorinio pasakojimo versija esą nieko nepakeis žmonių sąmonėje.

Tada, susirinkusiųjų džiaugsmui, pasisakė prof. Alfredas Bumblauskas. Jis iškart pareiškė, esą valstybėje „vyksta pageidavimų koncertas dėl istorinių atminčių“. Per visą pasisakymą laidęs juokelius, istorikas kartą susikaupė ir pareiškė, kad lietuviai puikiai „moka kariauti su lenkais ir žydais, bet ne su rusais“, esą esame „įsikibę į stereotipines formas“.

Pagaliau prisiminęs įstatymą, A.Bumblauskas paaiškino, kad už jo „stovi Smetonos šmėkla, kuri yra pagimdyta karo su Lenkija situacijos“. Iš pranešėjo pasakojimo buvo galima suprasti, kad Lietuvos istorija nuolat iškraipoma, nepatogūs lietuviams faktai nutylimi arba iškarpomi.

Pavardijęs, kas, jo manymu, buvo istorijoje nutylėta, A.Bumblauskas užsipuolė neįvardytus „isterikuojančius filosofus“, kurie esą buvo pareiškę, kad lenkų kalba kadaise įvesta lietuvių kalbos sąskaita.

Paliaupsinęs lenkus, susirinkusiesiems paaiškino, kad lietuvių imperijos niekada nebuvo ir apskritai lietuviai niekada nieko neturėjo savo, netgi rašto, mat viduramžiais visi raštai Lietuvoje buvo rašomi senąja gudų kalba.

„Diskusinės“ kalbos pabaigoje A.Bumblauskas taip pat prisiminė žydus, kuriuos lietuviai esą skaudina, nes ir šiuo atveju nutyli sau nepatogius faktus, o ypač „pronaciškos vyriausybės“ dokumentus... Tuomet vėl laidė juokelius ir pasiūlė pastatyti paminklą per upelį Kybartuose bėgančiam Antanui Smetonai.

Tačiau po istoriko kalbėjęs politologas prof. dr. Raimundas Lopata nustebino liberalus, pareikšdamas, kad istorijos politika Lietuvai yra reikalinga.

Visiems suklusus politologas sutiko, kad šiokios tokios istorijos politikos Lietuvoje vis dėlto esama, tačiau yra neaiški jos kokybė.

Jis priminė, kad kiekvienas Lenkijos diplomatas, vykdamas kur nors į užsienį, turi parengtą atskirą atmintinę visais opiausiais Lenkijos istorijos klausimais, kad diplomatinio korpuso pozicijos nesiskirtų.

Ir pareiškė nematąs nieko blogo, kad privertė nejaukiai pasijusti daugumą susirinkusiųjų. Be to, jis pasiūlė sukurti nuolat veikiantį istorijos politikos forumą, kuris padėtų ir Lietuvai suformuoti mums aktualių istorinių įvykių interpretaciją.

Tačiau, visų liberalų siaubui, R.Lopata pasiūlė mokyklų vadovėliuose atsisakyti „neutralizuotos istorijos versijos, nes dabar neaišku, kurios valstybės istorija dabar skaitoma“.

Todėl, pasak R.Lopatos, reikia iš principo keisti istorijos politikos koncepciją: „Reikia leisti pasaulį Lietuvoje vietoj Lietuvos pasaulyje“. Politologo nuomone, Lietuva neturi visas čia gyvenančias tautas vienijančio projekto ir lieka visiškai neaišku, kokia apskritai yra mūsų valstybės idėja.

Tačiau vėliau kalbėjęs istorikas Vasilijus Safronovas pasistengė nustelbti gerą įspūdį, likusį po R.Lopatos kalbos. Išsamiai papasakojęs, kaip neva puikiai su istorijos politika susitvarkė vokiečiai, jis porino, esą žmonės nepriims iš „viršaus nuleistos istorijos versijos“, nes visuomenė tuos pačius įvykius vertina skirtingai. Esą buvo ir Vietinė rinktinė, ir Armija Krajova, o jų veiklą lietuviai ir lenkai visada vertins priešingai, todėl reikia ne naujų įstatymų, o dialogo... „Žiūrėti reikia ne per savo akinius, o ir per kitų perspektyvą“, - užbaigė istorikas.

Bene taikliausiai daugumos pranešėjų iniciatyvas atskleidė kantriai šių minčių klausęsis disidentas Antanas Terleckas: „Ko norėti? Lietuvą nuo pat Nepriklausomybės atgavimo valdo liberalai ir komunistai, todėl ir mūsų istorija taip parašyta: mokyklose dabar galima mokytis iš kokių tik nori vadovėlių. Tai vieni mokytojai parenka liberalų istorijos versiją, kiti - komunistų. O lietuviškos istorijos kaip nebuvo, taip ir nėra...“

Komentarai
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/n ... komentarai

_________________
Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo - Tautos klestėjimo.

Į viršų

Puslapis 1 iš 1

[ 9 pranešimai(ų) ]

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 4 svečių

Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Pereiti į: